Literatūros teorija

Literatūros teorija

Literatūros teorijai priklauso visos literatūros rūšys kaip lyrika ir jos žanrai, proza ir jos žanrai, taip pat literatūros srovės. Literatūros rūšys yra 3 ir jos turi savo žanrus. Pirmoji literatūros rūšis yra proza, o jos žanrai – tai epopėja, romanas, apysaka, apybraiža, poema, pasakėčia, pasaka, anekdotai, esė. Kiekvienas jų turi apibrėžimą, paaiškinimą kur tą žanrą galima sutikti, kur jis yra vartojamas.
Prozos žanrų apibrėžimai:
Apysaka. Joje plėtojami keli pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodai.
Apsakymas – nedidelės apimties epo kūrinys. Jame daugiausia vaizduojamas vienas pagrindinio veikėjo gyvenimo eppizodas, vienas įvykis, o apie visa kita teužsimenama tiek, kiek reikia to įvykio fabulai motyvuoti. Siekiama sudaryti įspūdį, kad vaizduojamasis epizodas veikėjo gyvenime yra nepaprastas, svarbus. Apsakymo fabula glausta, aprašymai neišplėsti. Veikėjų nedaug.
Novelė – tai apsakymo rūšis (kartais sinonimas). Fabula, lyginant su apsakymu, dramatiškesnė, pabrėžta kulminacija, pabaiga turi ryškų akcentą.
Poema – eiliuotas pasakojamasis kūrinys (K.Donelaičio „Metai“).
Pasakėčia – vienas seniausių literatūros žanrų. Tai trumpas, glaustas, alegorinės formos kūrinys. Veikėjai būna ne tik žmonės, bet ir gyvuliai, augalai, daiktai. Jie – tam tikros moralinių ir socialinių saavybių kaukės. Pasakėčiose yra kas nors išjuokiama (žmogaus ar politinio gyvenimo ydos). Dažniausiai pasakėčia baigiama moralu. Kartais moralas pateikiamas patarle.
Padavimas yra pasakojimas apie nepaprastus atsitikimus, susijusius su konkrečia vietove – kalnu, ežeru, upe, akmeniu, medžiu, miestu, pilimi, piliakalniu ir kt. Padavimuose ai

iškinamas tikrovės (pvz., padavimai apie Vilniaus miesto įkūrimą) ar jos pavadinimo atsiradimas. Yra padavimų ir apie istorinius įvykius (apie Pilėnų gynimą), apie realias asmenybes (Kęstutį, Vytautą, Birute), apie milžinus, susijusius su konkrečia vietove. Žodžiu, padavimai yra apibrėžti geografiniu ir istoriniu atžvilgiu. Tuo jie išsiskiria iš pasakų ir sakmių. Pasakojimas dažniausiai būna fantastinis, bet jis aiškina tai, kas tikra (V.Krėvės padavimai).
Sakmė – iš esmės tautosakos žanras. Sakmės – mažos apimties fantastiniai kūriniai. Jų pasakojimas glaustas, fabula lygi siužetui.
Sakmės yra mitologinės ir etiologinės.
Mitologinės sakmės pasakoja apie žmonių išgyvenimus sutikus laumes, vaiduoklius, velnius, raganas, vėles, aitvarus, kaukus, miško dvasias, perkūnus. Sakmių pasaulis bauginantis, grėsmingas, svetimas žmogui. Veiksmo vieta – žmonių neapgyventos: paežerė, paraistė, paupys, kapinės, klojimas, jauja, pirtis, kalnelis, ant kurio vaidenasi, ir panašiai.
Veiksmo laikas – vėluma: vaakaras, vidurnaktis, naktis. Gaidžiui užgiedojus visos šmėklos pranyksta atsitolina.
Sakmių vieta artima žmogui, ne „už devynių upių“, kaip yra pasakose. Kai kada sakmėse minimas vietovės pavadinimas, atsitikimo liudytojas.
Etiologinėse sakmėse aiškinami senovės žmogui nesuprantami dalykai: žemės, negyvosios gamtos, kosmoso, gyvūnų, augalų, žmogaus atsiradimas, saviti gamtos reiškiniai (kodėl saulė šviečia dieną, o mėnuo naktį, iš kur ežio spygliai).
Romanas. Jame vaizduojamas ilgas žmogaus gyvenimo kelias, charakterio raida, likimas. Jame gali būti daug įvykių, didelis skaičius veikėjų.
Antroji literatūros rūšis yra poezija arba lyrika, jos žanrai yr
ra eilėraštis, sonetas, baladė, odė, himnas, romansas, epitafija, rauda. Jų apibrėžimai:
Odė – giriamojo, iškilmingo pobūdžio kūrinys, kuriame aukštinami įžymūs didvyriai, svarbūs istoriniai įvykiai, tėvynė ir kita. (S.Stanevičius „Šlovė žemaičių“)
Himnas – giesmė, pakilaus pobūdžio daina. (V.Kudirka „Tautiška giesmė“)
Elegija – liūdnas eilėraštis. Joje reiškiami individualūs išgyvenimai, būdinga filosofiniai apmąstymai.
Rauda – graudus, gailus skundas.
Epitafija – mirusio garbei skirtas eilėraštis, glaustas įrašas antkapiuose, paminkluose.
Romansas – dainiškas eilėraštis apie greitai praeinantį laiką ir visą, kas gyvenime miela, žavu,– meilę (vyraujantis motyvas), jaunystę, laimę, gyvenimą.
Sonetas – keturiolikos eilučių kūrinys. Jis susiformavo renesanso epochoje. Keturiolika soneto eilučių strofomis pasiskirsto dvejaip: du ketureiliai ir du trieiliai arba trys ketureiliai ir dvieilės.
Trioletas – aštuonių eilučių kūrinys. Jo kompozicija grindžiama eilučių pakartojimu (spiralinė kompozicija) pirma eilutė sutampa su ketvirta ir septinta, antra su aštunta.
Baladė. Ji atsirado viduramžiais, smarkiai keitėsi, didesnio apibrėžtumo įgijo romantizmo laikais. Ji jungia lyrikos, epo ir dramos elementus. Baladžių pasaulis romantiškas, fantastiškas, stebuklingas, pilnas nerimo ir paslapčių. Siužetas įtemptas, dramatiškas. Herojus, jeigu jis yra, vadovaujasi aukštais idealais, tauriais principais. Baladės gali būti grįstos sakmių, padavimų medžiaga. Baladėse juntama protingos jėgos galia, jos lemtingas sprendimas.
Eilėraštis – universaliausias lyrikos žanras.
Lyrika yra nagrinėjama pagal temą, problemą, idėją, taip pat yra ieškoma įvairiausių poezijai priklausančių žodžių, reikšmių ir išsireiškimų, tokių kaip epitetai, litotės, deminutyvai, paralelizmas, antitezė ir tt.
Trečioji rūšis yra dr
rama, jai priklauso tragedija, komedija ir tragikomedija.
Taip pat yra literatūros įvairiausių krypčių, čia aš parašysiu pačių populiariausių srovių apibrėžimus:
Realizmas. Grožiniame kūrinyje vaizdai gali būti tikroviški ir sąlyginiai. Tikroviškuose vaizduose viskas vyksta „kaip gyvenime“: tikroviški personažai (veikėjai), tikroviški jų santykiai, veiksmai, tikroviškos gyvenimo aplinkybės. Taip gyvenimą paprastai vaizduoja rašytojai realistai. Žemaitė, J.Biliūnas ir kiti. Taigi jų kūrybai būdingas realizmas.
Romantizmas. Romantiniuose kūriniuose taip pat dažnai išlaikomos tikrovės formos, veikia tikroviški personažai, iš esmės tikroviškos situacijos (A.Mickevičiaus „Gražina“). Tačiau romantikai mato gyvenimą ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį nori matyti. Romantikai ieško to, kas gyvenime tauru, gražu, aukšta, didinga. Jie vaizduoja laisvas, stiprias, kilnias asmenybes. Romantikai veržiasi iš kasdienybės, jos pilkumos, nuobodumo. Veiksmas dažnai perkeliamas į senus laikus ar tolimus kraštus. Romantikai vaizduoja (dažnai) meilę, kuria paslaptingus vaizdus. (Maironis, S.Neris)
Kai kuriems kyla klausimas, kam reikalinga ta literatūros teorija, atsakysiu paprastai, jog jei žmogus nežino literatūros teorijos, jis ne tik negali nagrinėti kūrinio, bet svarbiausia, jis negali jo suprasti ir įsigilinti, įsijausti į jį. Ar žmogus gali skaityti kūrinį, nežinodamas koks jis? Gali. O ar jis jį supras? Atsakymas vienas – ne.

Viduramžių literatūra

V a. žlugo Romos imperija, ir jos teritorijoje įsikūrė naujos karalystės, iš kurių vėliau išsivystė tokios Vakarų Europos valstybės, kaip Prancūzija, Anglija, Vokietija, Is

spanija ir kt. Kartu su Romos imperija žlugo ir senoji vergovinė santvarka ir pradėjo formuotis nauja, feodalinė, santvarka. V a. laikomas senųjų amžių pabaiga ir naujos istorinės epochos — viduramžių — pradžia. Viduramžiai tęsiasi ligi XVII a. vidurio.
Feodalinė santvarka. Viduramžių istorija yra feodalinės santvarkos kilimo, išsivystymo ir. smukimo istorija. Feodalinė santvarka buvo pažangesnė už vergovinę, tačiau ir feodalizmo laikotarpiu gamyba buvo dar labai menkai teišsivysčiusi. Viešpatavo natūralus ūkis (valstiečiai viską patys sau ir feodalui pagamindavo), technika buvo atsilikusi. Tik vėlyvaisiais viduramžiais ėmė plisti amatai, prekyba, pradėjo sparčiau augti miestai.
Pagrindinės feodalinės visuomenės klasės — feodalai ir valstiečiai baudžiauninkai. Feodalai — išnaudotojų klasė — buvo stambūs žemės savininkai, kuriems priklausė ir valstiečiai. Valstiečiai baudžiauninkai — išnaudojamoji klasė—turėjo dirbti feodalų žemę, mokėti jiems prievoles produktais ir pinigais, neturėjo teisės nuo jų pasitraukti.
Feodalų klasė nebuvo vienalytė. Smulkesnieji feodalai buvo priklausomi nuo stambesnių, šie dar nuo stambesnių, ir taip ligi paties stambiausio feodalo — karaliaus. Feodalas, kuris buvo priklausomas nuo kito, vadinosi vasalas, o jo globėjas — siuzerėnas.
Liaudies masių padėtis viduramžiais buvo labai sunki. Feodalai negailestingai išnaudojo valstiečius, galėjo juos parduoti, mainyti, bausti fizinėmis bausmėmis. Teismas ir įstatymai palaikė tik valdančiąsias klases. Nuolatiniai feodaliniai karai dar labiau skurdino valstiečius. Savo protestą prieš išnaudotojus valstiečiai reikšdavo bruzdėjimais ir sukilimais. Pradžioje jie būdavo vietinio pobūdžio, o jau XIV a. apimdavo platesnes valstiečių mases ir būdavo geriau organizuoti. Žymiausi valstiečių sukilimai viduramžiais buvo šie: Žakerija Prancūzijoje (1358), Uoto Tailerio vadovaujamas sukilimas Anglijoje (1381), Valstiečių karas Vokietijoje (1525).

Bažnyčia ir jos įtaka. Viduriniaisiais amžiais savo įtaką labai buvo išplėtusi katalikų bažnyčia. Ji mokė liaudį klausyti vyresnybės, rėmė karaliaus valdžią ir palaikė feodalinį išnaudojimą.

Dvasininkai dalyvavo politiniame gyvenime. Aukštieji bažnyčios atstovai buvo skiriami valdovų patarėjais, kancleriais, valstybės sekretoriais ir t. t. Dvasininkijos, kaip ir feodalų, rankose buvo dideli žemės plotai su daugybe baudžiauninkų. Beveik iki trečdalio žemių kai kuriose karalystėse priklausė bažnyčiai. Bažnyčia savo autoritetu pašventino feodalinę santvarką ir, kaip rašė Engelsas, buvo jos aukščiausias apibendrinimas ir sankcija.
Viduramžių kultūra — mokslas, menas, literatūra turėjo taip pat ryškų religinį atspalvį. Ilgus amžius švietimas buvo dvasininkų rankose, nes jie buvo beveik vieninteliai raštingi asmenys. Dauguma mokyklų priklausė vienuolynams ir vyskupijoms, jose dėstomi dalykai tarnavo religiniams tikslams: muzika turėjo mokyti religinių giesmių, retorika — sakyti pamokslus, astronomija — apskaičiuoti bažnytines šventes ir t. t.
Viduramžiais viešpataujanti filosofijos kryptis buvo scholastika; ji daugiausia užsiiminėdavo įvairių krikščionybės teiginių (pavyzdžiui, pasaulio sukūrimo iš nieko, dievo trejybiškumo ir t. t.) įrodinėjimu. Jiems pagrįsti buvo išgalvojama įvairių dirbtinių argumentų, remiamasi aukštesniais autoritetais: biblija, bažnyčios tėvų nurodymais. Kadangi šie teiginiai vieni kitiems dažnai prieštaraudavo, tekdavo griebtis įvairių gudrybių.
Ankstyvuoju savo vystymosi laikotarpiu scholastika dar turėjo tam tikros teigiamos reikšmės, nes po ilgai trukusios pertraukos atnaujino antikinio palikimo studijavimą, o vėliau ji visiškai smuko: galutinai užsidarė teologijos klausimuose, atitrūko nuo gyvenimo, nesidomėjo gamta ir aplinkine tikrove, neleido žmogaus protui laisvai tyrinėti pasaulio reiškinių. Tolimesnis gamtos ir antikinės kultūros studijavimas turėjo aplenkti scholastiką, ir ji pasidarė mokslo vystymosi ir žmonijos pažangos stabdžiu.

Menas ir literatūra. Nors viduramžių epocha buvo tamsi ir prietaringa, bet ji paliko svarbių kultūros bei meno paminklų. Ypač reikšminga viduramžių architektūra. Per IX—XIII a. Europoje vienas kitą pakeitė du architektūriniai stiliai — romaniškasis ir gotiškasis. Romaniškajam stiliui būdingos storos sienos, sunkios kolonos, apvalios arkos ir masyvūs bokštai. Gotiškasis stilius, pradėjęs formuotis apie XII a., buvo tobulesnis ir grakštesnis. Jo būdingas bruožas — smaili strėlinė arka ir aukštos plonos kolonos. Gotiškieji pastatai, kuriuose daug pagražinimų, leido plačiai pasireikšti menininko fantazijai. Gausios skulptūrinės figūros, spalvingi vitražai, medžio raižiniai vaizdavo ne tik biblinius ir šventųjų gyvenimo vaizdus, bet ir kasdienines žmonių buities scenas. Gotiškasis, kaip ir romaniškasis, stilius daugiausia buvo taikomas bažnyčių statybai, tačiau, pradėjus labiau kilti miestams, gotiškuoju stiliumi pradėta statyti ir civiliniai pastatai.
Viduramžių literatūroje ypač ankstyvojo laikotarpio, taip pat jaučiama didelė bažnyčios įtaka. Susikūrė ištisa bažnytinė literatūra: himnai, giesmės, “regėjimai”, arba kelionės į pomirtinę karalystę, religiniai vaidinimai ir kt.
Bažnytinė literatūra skiepijo liaudžiai paklusnumą, susitaikymą su esama padėtimi, nuolankumą, viltį po mirties sulaukti geresnio gyvenimo. Pasak bažnyčios mokymo, viena didžiausių dorybių buvo laikomas asketizmas, arba atsižadėjimas visų žemės malonumų, savo kūno kankinimas. Todėl bažnytinėje literatūroje daugiausia buvo vaizduojami dėl tikėjimo kenčia asketai, atsiskyrėliai. Jie ištisus metus gyvendavo dykumose ir miškuose, pasninkaudami ir kankindami savo kūną.
Tačiau tuo laikotarpiu buvo sukurta nemaža ir tokių kūrinių, kurių netemdo asketinės nuotaikos. Juose vaizduojami įvairūs viduramžių visuomenės gyvenimo reiškiniai. Tai liaudies kūryba; čia apdainuojamos kovos, kuriami ryškūs liaudies didvyrių paveikslai, vaizduojami liaudies papročiai ir buitis. Ankstyvaisiais viduramžiais (ligi X a. pabaigos), gentinės santvarkos irimo ir feodalizmo formavimosi laikotarpiu, joje daugiausia atsispindėjo gentinės visuomenės gyvenimo bruožai, senoji mitologinė pasaulėžiūra. Žymiausi ankstyvųjų viduramžių liaudies epo paminklai— keltų ir skandinavų padavimai.
Liaudies kūryba užima labai svarbią vietą ir susiformavusio feodalizmo laikotarpiu. Vertingiausi šio laikotarpio liaudies kūrybos paminklai — tai herojinės poemos, apdainuojančios didingas kovas ir kai kurių karžygių didvyriškumą bei drąsą. Kadangi herojinis epas kūrėsi susiformavusio feodalizmo laikotarpiu, jame atsispindėjo kai kurie feodalinės visuomenės ir krikščioniškosios pasaulėžiūros bruožai: ištikimas tarnavimas siuzerenui, dvaro gyvenimo papročiai, krikščionių kovos su musulmonais ir kt. Tačiau herojinių poemų liaudiškumą nulemia ryški socialinio protesto dvasia, didvyriško savo krašto gynimo, teisingumo ir laisvės idėjos.
Dauguma herojinių poemų susikūrė XII—XIII a. Žymiausios jų: prancūzų — „Rolando giesmė”, vokiečių — „Nibelungų giesmė”, ispanų — „Mano Sido giesmė”.
XII a., kai feodalų kariai pradėjo jungtis į riterių ordinus, susiformavo riterinė, arba kurtuazinė, literatūra. Tai jau rašytinė literatūra. Pasirodė literiniai romanai, aprašantieji fantastiškus riterių nuotykius, jų meilę išsirinktajai „širdies damai”. Svarbią vietą riterinėje literatūroje užėmė lyrika, kurios autoriai Prancūzijoje buvo vadinami trubadūrais, o Vokietijoje minezingeriais. Riterinė literatūra daugiausia tenkino feodalų skonį ir poreikius, tačiau turėjo ir platesnę reikšmę viduramžių literatūros laidai. Apdainuodama žemiškus idealus ir ypač daug dėmesio skirdama meilei, ji griovė asketizmo idėjas, skatino domėjimąsi žmogumi, jo gausmų ir pergyvenimų pasauliu. Vienas geriausių riterinės literatūros kūrinių—„Romanas apie Tristaną ir Izoldą”, kuriame vaizduojama jaudinanti ir tragiška dviejų jaunuolių meilės istorija.
XII—XIV a., sustiprėjus miestams, išauga miestelėnų literatūra. Savo pobūdžiu ir tematika ji skiriasi ir nuo liaudies epo ir nuo riterinės literatūros. Čia nėra nei didvyriškų žygių, nei riterinių manierų bei nuotykių aprašymo. Daugiausia vaizduojama kasdieninė miestelėnų buitis. Joje daug vaizdingų detalių iš miestelėnų gyvenimo, nemaža komiškų situacijų ir personažų. Miestelėnų literatūroje išryškėja satyros pradai. Pajuoka daugiausia nukreipta prieš feodalus ir dvasininkus. Antai trumpuose komiško pobūdžio eiliuotuose apsakymuose, kurie Prancūzijoje buvo vadinami fablio, o Vokietijoje švankai, sąmojingai buvo išjuokiamas bajorų kvailumas ir tuščiagarbiškumas, dvasininkų gobšumas ir veidmainiškumas. Svarbiausias miestelėnų literatūros kūrinys—„Lapės romanas”. Čia alegorine forma (panaudojant pasakojimus apie gyvulius) buvo pavaizduoti įvairūs viduramžių gyvenimo reiškiniai.

Leave a Comment