VILNIAUS UNIVERSITETASLITUANISTINIŲ STUDIJŲ KATEDRA
Jurgita Vaitkūnaitė
Lietuvių filologija, I kursas
Dirbtinės kalbos ir jų vartojimasKursinis darbas
Darbo vadovė asistentė Ramunė Kandzežauskaitė
Vilnius, 2000
TurinysI. Įvadas 3II. Dirbtinės kalbos ir jų vartojimas 3 1. Ar reikalinga tarptautinė kalba? 3 2. Įvairūs tarptautinės kalbos projektai 5 3. Dirbtinių kalbų vartojimas pasaulyje ir Lietuvoje 13III. Išvados 15Literatūra 16
ĮvadasŠio darbo pagrindinis tikslas – ištirti dirbtinių kalbų atsiradimo priežastis, jų kūrimo istoriją, o taip pat tų kalbų vartojimą mūsų laikais.Dirbtinė kalba – tai tokia kalba, kuri neatsirado savaime kaip žmonių bendravimo proceso rezultatas arba to bendravimo būtina priemonė, o buvo sukurta dirbtinai tam tikslui, kad ją galėtų vartoti tam tikri žmonių sluoksniai arba visa žmonija [6, p. 24].Šiuo metu dirbtinė kalba būtų naudinga tik kaip žmones vienijanti priemonė, todėl šiame darbe dirbtinės kalbos bus nagrinėjamos būtent šiuo aspektu.Pirmas žinomas bandymas sukurti dirbtinę kalbą buvo dar II amžiuje. Šiame darbe stengiamasi išsiaiškinti, kokia situacija yra dabar, kiek įgyvendinta vieningos visoms tautoms kalbos idėja.Šia tema yra parašyta nemažai knygų, bet dauguma jų išleista prieš 15-20 metų, tad nelabai atskleidžia dabartinės situacijos. Todėl rašant šį darbą buvo daugiau remtasi Lietuvos esperantininkų sąjungos (LES) pateiktais duomenimis. Būtent Esperanto kalba šiuo metu yra labiausiai paplitusi pasaulyje dirbtinė kalba.Darbą sudaro trys dalys. Pirmojoje bus kalbama apie pagrindines dirbtinių kalbų sukūrimo būtinybės priežastis.Vėliau bus papasakota apie sėkmingus ir nesėkmingus dirbtinių kalbų kūrimo bandymus. Trečiojoje dalyje bus pasistengta atskleisti dabartinę situaciją pasaulyje ir Lietuvoje.
Ar reikalinga tarptautinė kalba?Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek šiuo metu pasaulyje yra kalbų. Tokia situacija yra susiklosčiusi dėl skirtingų kalbininkų požiūrių į kalbas: vieni dvi panašias kalbas laiko vienos kalbos tarmėmis, kiti gi mano, kad tai yra dvi skirtingos kalbos. 1970 metais Ispanijoje vykusiame tarptautiniame kongrese kalbininkai suskaičiavo 2976 kalbas. O Vokietijoje išleistame lingvistikos žinyne pateikiamas daug didesnis skaičius – 5651 kalba. Tame pačiame žinyne dar minima, kad iš to skaičiaus apie 1500 kalbų yra mažai vartojamos arba visai nevartojamos, o iš viso gerai ištirta tik apie 500 kalbų [1, p. 8].
Iš kur atsiradusi tokia kalbų gausybė? Legenda pasakoja, kad anksčiau visi žmonės kalbėjo viena kalba ir puikiai vienas kitą suprasdavo. Tačiau kartą jie sumanė statyti aukštą bokštą, kuris siektų dangų. Babilono dievui Mardukui toks žmonių sumanymas nepatiko, ir jis sumaišė žmonių kalbas. Nuo to laiko, anot legendos, žmones skiria kalbos barjeras, o Babelio bokštas liko nepastatytas. Savo pavadinimą jis įgavo iš senosios hebrajų kalbos, kuria ,,Babel” reiškia sumaišymą. Taip pat ir kalbų gausumą dažnai vadina Babeliu.Didžiulio kalbų skaičiaus problemą žmonės pajuto labai seniai. Jie pastebėjo, kad dauguma karų įvyksta būtent tarp skirtingai kalbančiųjų žmonių. Taip pat visada iškildavo sunkumų, norint ką nors aptarti su kaimynais, kad ir to paties karo užbaigimo sąlygas. Žinoma, net tais tolimais laikais buvo vertėjų. Tačiau net ir geras vertėjas negali garantuoti tobulo vertimo. Visu pirma, tai sugaištamas vertimui laikas: visos derybos turi vykti dvigubai ilgiau. Antras aspektas yra tas, kad vertėjas, kaip ir kiekvienas žmogus, gali turėti tam tikrą subjektyvią nuomonę apie kalbamą dalyką, ir ji gali atsispindėti vertime.Yra rimtų verčiamo teksto kokybės suprastėjimo įrodymų. Petras Čeliauskas aprašo vieną eksperimentą [1, p. 205-206], kurį organizavo prancūzų kalbininkai. Prie apvalaus stalo buvo surinkta 14 geriausių vertėjų, kurių kiekvienas mokėjo kaimyno iš kairės kalbą. Jiems buvo pateiktas versti toks sakinys: ,,Alaus darymo menas toks pat senas, kaip ir žmonijos istorija”. Kada šita frazė praėjo ratu pro 14 vertėjų, ji skambėjo jau taip: ,,Nuo senų laikų alus yra vienas mėgstamiausių žmonijos gėrimų”. Ir tokie pakitimai įvyko, kai kiekvienas vertėjas vertė į savo gimtąją kalbą, o būtent tokiu atveju vertimo kokybė būna geriausia.Taigi akivaizdus bendros tarptautinės kalbos privalumas.Įvairūs tarptautinės kalbos projektaiPirmiausia žmonės planavo paversti tarptautine kurią nors iš seniau egzistavusių kalbų, tokių kaip senovės graikų arba lotynų kalbos. Tam darė įtakos tai, jog, pavyzdžiui, lotynų kalba iki XVII a. bendravo viso pasaulio mokslininkai. Tačiau šis projektas nebuvo perspektyvus, nes senovės kalbose trūko žodžių dabartinėms sąvokoms reikšti. Negana to, minėtos kalbos yra gana sunkios mokytis.Kitas žingsnis tarptautinės kalbos kūrime buvo paversti tarptautine vieną iš labiausiai paplitusių šiuometinių kalbų, t.y. anglų kalbą. Kaip žinia, anglų kalbą kaip gimtąją arba antrąją vartoja daugelis žmonių, todėl to projekto įgyvendinimas atrodė gana efektyvus. Bet tam prieštaravo filosofai-humanistai, aiškindami, kad padarius anglų kalbą tarptautine, žmonės, kuriems ji yra gimtoji, atsidurtų privilegijuotoje padėtyje kitų atžvilgiu. Be to, kai kurios šios kalbos fonemos yra sunkiai ištariamos kitakalbiams, o ką jau kalbėti apie anglų kalbos gramatiką, apie kurią patys anglai sako, kad išimčių yra daugiau negu taisyklių.Taigi anglų kalba, kaip ir daugelis kitų, yra sudėtinga mokytis. XX a. mokslininkai nustatė, jog šiuo atžvilgiu tinkamiausia būtų armėnų kalba, kurios struktūra yra aiški ir logiška.Tačiau kaip jau buvo minėta, bet kuri gyvoji kalba netinka į tarptautinės vaidmenį dėl humanistinių sumetimų.Todėl nuo XVII amžiaus antrosios pusės buvo pradėta kurti visiškai naujas dirbtines kalbas, kurios būtų kuo mažiau sudėtingos ir kuo daugiau logiškos [6, p. 33].Dirbtinės kalbos skirstomos į dvi grupes [1, p. 111]:· Apriorinės kalbos – absoliučiai dirbtinės kalbos, visiškai nesiremiančios kitomis egzistuojančiomis kalbomis;· Aposteriorinės kalbos – kalbos, kurios sukurtos perdirbant jau egzistuojančias kalbas.XVII-XVIII a. pirmenybė buvo teikiama apriorinėms kalboms, vėliau buvo suprasta, jog lengviau išmokti tą kalbą, kurios žodžių šaknys jau yra girdėtos.
Apriorinių kalbų projektaiVieni pirmųjų dirbtines kalbas bandė kurti filosofai. Tiesa, jie ne tiek kūrė, kiek stengėsi išaiškinti pagrindinius dirbtinės kalbos kūrimo principus, jos gramatikos struktūrą. Taip pat jie bandė priskirti sąvokoms matematinius ženklus, kad galima būtų jais operuoti vietoj raidyno.