ĮŽANGA
Šio darbo tikslas – atskleisti, kodėl nedarbas yra neišvengiamas, kaslemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos. Svarbus natūralusisnedarbo lygis, kuris visuomenei ir ekonomikai yra lyg ir priimtinas, beinedarbo rodikliai. Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mikroekenominių irmakroekenominių nuostolių, svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes.Taip pat būtina atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, kokias užimtumoprogramas turi įgyvendinti vyriausybė, juo labiau, kad jas mokslininkaivertina labai prieštaringai. Todėl ekonomikos teorija, išryškinusi kuriosnors ekonomikos politikos trūkumus, gali padėti geriau pažinti ir įvertintinedarbo problemų sprendimo alternatyviuosius variantus, o vyriausybei –pasirinkti optimalius sprendimus. Čia nagrinėjame socialinės grupės – bedarbių – problemas: skurdopriežastis, valstybės paramą jiems per socialines išmokas, ar valstybėsparama pilnai atitinka šiai socialinei grupei paramos tikslus iruždavinius; dabartinę situaciją darbo rinkoje.
1. NEDARBAS Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelisžmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygiosmukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių irekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikosbūklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vienąekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdaminustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbonuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką. Tačiau reikia pripažinti, kad mokslininkų požiūris į nedarbą kaipproblemą kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje. 1.1 NEDARBAS IR JO PRIEŽASTYS. NATŪRALUSIS NEDARBO LYGIS 1.1.1 Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos Norėdami išsiaiškinti mus dominančią nedarbo sąvoką, pirmiausiaturėtume patyrinėti kitas su juo glaudžiai susijusias sąvokas. Viena jų yradarbo jėga. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šaliespiliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgosšaltinis yra šalies gyventojai. Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metųpradžioje. Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiuatžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. Pateikiame pagal TDO metodologiją sudarytą gyventojų klasifikacijosschemą:
dirbantys už atlyginimą Gyventojai:a) moksleiviai ir studentai,visą ar nevisą darbo laiką; a) neturintys darbo, lankantys dieninio mokymo įstaigas;laikinai nedirbantys dėl teikančio pajamų;b) asmenys, gaunantys senatvės,ligos, atostogų; dirbantys b) ieškantys darbo lengvatines ar invalidumo pensijas;pagal specialų grafiką; (besikreipiantys į c) namų šeimininkės ir asmenys,besimokantys, streikuojantys įdarbinimo įstaigas,prižiūrintys vaikus;ir kt.; tiesiog į darbdavius d) netekę vilties rasti darbą ir joc) dirbantys savarankiškai. ir kt.); nebeieškantys; c) pasiruošę dirbti. e) kiti asmenys,kurie nenori dirbti.
1. pav. Gyventojų klasifikacija Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudarantidarbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje. Aktyvūs gyventojai gali būti užimti, t.y. turėti darbą, ir būtibedarbiai. Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse,įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinętarnybą bei laikinai nedirbantys. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurieneturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigosear apskaitomi kitais būdais. Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, betaktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinanti sąvoka –nedarbas (U). Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tamtikros gyventojų dalies charakteristika. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbojėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis. Norėdami apskaičiuoti nedarbo lygį, patikslinsime darbo jėgos sąvoką,remdamiesi apibrėžimais ir schema. Kadangi dažniausiai gyventojai yra užimti (dirba) arba yra bedarbiai,tai darbo jėga: LF = E + U; (1.1) čia LF – darbo jėga; E – užimtų (dirbančiųjų) gyventojų skaičius; U – bedarbių skaičius. Taigi bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visųužimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą.Vienas svarbiausių darbo rinkosrodiklių yra faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus iršalies darbo jėgos procentinis santykis: Ur = [pic] (1.2) čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis. Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuoaspektu svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominio aktyvumo lygis beiužimtumo lygis. Aktyvumo lygis (Ar) – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Jį galima užrašyti šia formule: Ar = [pic][pic] (1.3) čia Ar – gyventojų aktyvumo lygis; LF – darbo jėga; P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius. Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais
darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metųamžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčiųmetodu. Užimtumo lygis (Er) – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Užimtumo lygį galima užrašyti tokia formule: Er = [pic] (1.4) čia Er – užimtumo lygis; E – užimtų gyventojų skaičius; P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius. Šie rodikliai gana dinamiški. 1.1 lentelėje pateikiama Lietuvosgyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodiklių dinamika. 1.1 lentelė. Lietuvos gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarborodikliai (tūkst.) [pic]Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje pateikiama 1.2 paveiksle.
[pic] 1.2 pav. Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje 1991 – 2000 m., procentais Iš pateiktų duomenų matome, kad, esant aukštesniam gyventojųekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis. Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygiorodiklių tokios priklausomybės nėra. Tačiau šių bendrų rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbomatavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtispriklausomai nuo: 1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų; 2) darbo paieškų laiko trukmės; 3) darbo paieškų kriterijaus; 4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos; 5) naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo) skaičiaus nustatymo. Lietuvos darbo biržos informacija neparodo tikslaus bedarbiųskaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiosedarbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus artiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo biržos skelbiaduomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą.Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagalLietuvos darbo biržos duomenis irgi yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimųbūdu nustatytą nedarbo lygį. Šiuos skirtumus labai aiškiai rodo 1.2lentelės duomenys. 1.2 lentelė. Nedarbo lygio skirtumai tarp Statistikos departamentoatrankinių tyrimų rezultatų ir darbo biržos duomenų. [pic]
Iš lentelės matome, kad duomenys apie nedarbą gerokai skiriasi. Darbobiržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jįsumažina. Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respodentųtvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisinedarbo pašalpos ar kitų lengvatų. Nors ir sunku išmatuoti ir interpretuoti nedarbo lygį, šis rodiklisyra tinkamiausias atskirų šalių darbo jėgos nepanaudojimo laipsniuipalyginti. Nuodugnesni nedarbo problemų tyrinėjimai neturėtų apsiriboti tikfaktiško nedarbio lygio nagrinėjimu. Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kai kuopanašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas kyla, kai įtekėjimas (naujasbedarbių skaičius) viršija nuotekį (žmonių, gaunančių darbą, skaičių). Beto, visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba jatampa. Tai atspindi toliau pateikiama schema:
Įtekėjimas: • Atleisti iš darbo; • Laikinai nedirbantys (atleisti); • Darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų; • Naujai tapę darbo jėga.
Nuotėkis: • Naujai priimti į darbą; • Grįžę į savo ankstesnes darbo vietas; • Nebepriklausantys darbo jėgai. 2. pav. Nedarbo mastas Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampabedarbiai, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinaiatleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminamųprekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbopirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys, baigę mokslus. Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta įankstesnes darbovietes, kiti – naujai priimami į darbą, treti – sulaukiapensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą ir paprasčiausiainebepriklauso darbo jėgai. Šių srautų intensyvumas nevienodas. Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbo „baseiną“intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei įbedarbių būrį įsikieja daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga. Pagrindiniai srautai darbo rinkoje pavaizduoti 1.3 paveiksle:
PEN PUE PEU PNE PUN
PNU 3. pav. Pagrindiniai darbo rinkos srautai
Paveiksle rodyklėmis parodytos gyventojų perėjimo iš vienos būsenos įkitą tikimybės. Pavyzdžiui, PUE rodo tikimybę, kad dalis bedarbių per tamtikrą laiką pereis į užimtųjų būseną (kategoriją). Darbo rinkos pusiausvyros sąlygomis, kai asmenų, palikusių bedarbiųgretas skaičius lygus asmenų, tapusių bedarbiais skaičiui, nedarbo lygisyra gyventojų perėjimo iš vienos alternatyvinės būsenos į kitą (užimtumo,nedarbo, ekonominio neaktyvumo) tikimybių funkcija: + – + – + – Ur = f(PEN, PNE, PNU, PUN, PEU, PUE); (1.5) čia PEN – perėjimo tikimybė iš užimtų į neaktyvių gyventojųkategoriją; PNE – perėjimo tikimybė iš ekonomiškai neaktyvių gyventojų
kategorijos į užimtų kategoriją; PUN – perėjimo tikimybė iš bedarbių į neaktyvių gyventojųkategoriją; PNU – perėjimo tikimybė iš neaktyvių gyventojų kategorijos įbedarbių kategoriją; PEU – perėjimo tikimybė iš užimtų kategorijos į bedarbiųkategoriją; PUE – perėjimo tikimybė iš bedarbių kategorijos į užimtųkategoriją. Ženklas + (plius) virš kintamojo reiškia nedarbio lygio padidėjimą, oženklas – (minus) reiškia, kad tas kintamasis mažina nedarbo lygį. Taigi,nedarbo lygis bus tuo aukštesnis, kuo bus mažesnė perėjimo iš bedarbių įužimtų kategoriją tikimybė (PUE) ir ekonominiu atžvilgiu neaktyviųgyventojų perėjimo į užimtų kategoriją tikimybė (PNE), taip pat kuo didesnėsavanoriško ir priverstinio išėjimo iš darbo tikimybės (PEN ir PEU). Darbo rinkoje tarp visų šių šešių srautų yra glaudi priklausomybė.Todėl, reguliuojant nedarbo lygį, būtina atsižvelgti į visų šešių perėjimotikimybių pasikeitimus. Pavyzdžiui, dirbančių pensininkų pensijų sumažinimoprograma gali paskatinti pensininkų perėjimą iš užimtų kategorijos įekonomiškai neaktyvių gyventojų kategoriją (PEN), taip pat skatinti juosieškoti papildomo uždarbio, o kartu didinti pensininkų, kurie ieško darbo,perėjimo į bedarbius tikimybę (PNU), arba į savarankiškai apsirūpinančiųdarbu (PNE) kategoriją. Todėl valstybės užimtumo politika turi būti geraiapgalvota ir nusikelti nepageidautinų pasekmių, pavyzdžiui, nedarbopadidėjimo, ir pan. Srautų intensyvumą ir nedarbo lygio dinamiką lemia nedarbąsukeliančios priežastys. 1.1.2 Nedarbo priežastys Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikiatsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijas pozicijas: neoklasikinę irkeinsistinę. Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinkalaisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą,t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikosišsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurįpasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram darboužmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas galinusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darboužmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėtivalandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone,pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmųveikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimopolitikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis. Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jonesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotųdarbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusisdarbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu ištiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. 1.4 paveiksle parodyta,kodėl nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darboužmokestis w1 yra aukštesnis už lygį w0, užtikrinantį darbo pasiūlos irpaklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą. Kai darbo užmokesčio lygis w0, būtų įdarbinta N0 darbuotojų, o kaidarbo užmokesčio lygis w1, – tik N1. Viso to pasekmė – nedarbas, kurį rodoatkarpa E1A. Neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą kaip savanoriškąreiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, jisutampa su visišku užimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rastidarbą, esant darbo užmokesčiui w0. Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis,vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yranedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą.[pic] 1.4 pav. Nelankstus darbo užmokestis ir nedarbas Nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas,vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu. Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kurislabiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darboužmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuojafirmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darboužmokestį. Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę,būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kairealiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbopasiūla viršija jos paklausą,darbdaviai turėtų darbo užmokestį sumažinti.Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbasir kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisantdarbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yranelankstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis: 1) minimalus darbo užmokesčio įstatymų taikymą; 2) profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;
3) skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą. Šią priežasčių grupę panagrinėsime plačiau.1.Vyriausybės, priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padedaišsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi ikipusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmas taikyti ne žemesnius užvyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šislygis praktinės reikšmės neturi, nes jie gauna žymiai didesnį darboužmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifųįvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbojėgai, ypač nekvalifikuotai. Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypačveikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestispaprastai yra žemas. Taip yra dėl dviejų priežasčių: 1. paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas; 2. paaugliai firmose labai dažnai „nemokamai“ įgyja profesiją ir darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio. Tai irgi sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį. Todėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi didelę reikšmę. Firmos nelinkusios mokėti jaunimui didesnį užmokestį negu jųpusiausvyros darbo užmokestis, o samdo aukštesnės kvalifikacijosdarbuotojus, kurių pusiausvyros darbo užmokestis atitinka nustatytąminimalų darbo užmokestį. Dalies ekonomistų nuomone, jaunimui nederėtų taikyti minimalaus darboužmokesčio įstatymų, nes lankstaus (kintančio) darbo užmokesčio politikaleistų mažinti paauglių ir jaunimo darbo užmokestį, priartintų jį prie jųpusiausvyros darbo užmokesčio, o kartu sumažintų jų nedarbą, sudarytųsąlygas firmose įgyti profesiją. Tačiau yra nuomonių, kad tokie veiksmaiskatintų firmas kvalifikuotus suaugusius darbuotojus pakeisti paaugliais irjaunimu. Dėl to padidėtų kitų darbuotojų grupių nedarbo lygis. Žinoma, daugumos darbuotojų valandinis darbo užmokestis gerokaiaukštesnis už minimalų, kadangi yra daugybė profesijų, darbo rinka labaimarga. Minimalus valandinis darbo užmokestis įteisintas daugelyje šalių,Lietuvoje 1998m. jis siekė 2,46 Lt/val. Kyla klausimas, kodėl priimami įstatymai, kurių taikymas sukeliaproblemų? Paslaptis ta, kad valandinio minimalaus darbo užmokesčionustatymas kenkia ne visiems. Jei ne šis įstatymas, dalies žmonių pajamosbūtų žymiai mažesnės. (Jie būtų gavę darbo užmokestį w0, o ne w1.)Vadinasi, jo taikymas ne visų padėtį pablogina.2. Kita nelankstaus darbo užmokesčio priežastis – monopolitinė profsąjungųvaldžia darbo rinkoje. Profsąjungų vaidmuo atskirose šalyse gerokaiskiriasi. Šių organizacijų judėjimo išsivystymas leidžia spręsti apie jųgalimą įtaką deryboms dėl darbo užmokesčio lygio. Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestįlemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių irdarbdavių derybos. Dažniausiai pagal sudaromą kolektyvinę sutartį darboužmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firmagali savarankiškai spręsti apie jai reikalingą darbininkų skaičių.Paprastai dėl to mažinamas darbuotojų skaičius, ir auga lūkesčių nedarbas. Be to, profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jų įtaka tik savų darbuotojųdarbo užmokesčiui. Jos gali daryti poveikį ir profsąjungoms nepriklausančiųdarbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Grėsmė, jog ir šių firmų darbuotojaikurs profsąjungas, pakelia jų darbo užmokestį virš pusiausvyros lygio. Taidaro įtaką darbo užmokesčiui ir valstybės sektoriuje.3. Dar viena nelankstaus realiojo darbo užmokesčio priežastis – skatinančiųefektyvų darbą užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojančios teorijosskelbia, kad aukštas darbo užmokestis didinąs darbo našumą. Todėl šakos arfirmos nesistengia jo mažinti, nors yra perteklinė darbo pasiūla.Skatinantis darbo užmokestis paprastai yra aukštesnis už pusiausvyros darboužmokestį. Jei skatinančio darbo užmokesčio teorijos teisingos, tai išeitų,kad sumažinus darbo užmokestį, turėtų sumažėti darbuotojų darbo našumas ir,akivaizdu, firmų pelnas. Ekonomistai pateikia kelias darbo užmokesčio įtakos darbo našumuiteorijas. Visos šios skatinančio darbo užmokesčio teorijos panašios teiginiais,kad firmos dirbančios efektyviau, jei savo darbuotojams moka žymiai didesnįdarbo užmokestį. Kitaip tariant, darbo užmokesčio tarifų palaikymas viršpusiausvyros lygio firmoms dažnai naudingas. Tačiau tai kartu lemia darboužmokesčio nelankstumą ir lūkesčių nedarbą. Taigi neoklasikinė teorija nedarbui paaiškinti pateikia nemažaiargumentų. Tuo tarpu Dž.M.Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kadkiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosiospaklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų beivyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijųpaklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas).Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominisaktyvumas. Prasidėjus dinamikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kylanedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja,bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėlsumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybosapimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vykstaatvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba,priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis,tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikossvyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklo ir nedarbo priklausomybę atspindi1.5 paveikslas. Iš jo matome, kad, verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo)stadiją (a), ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias. Taigi verslo ciklo irciklinio nedarbo kreivės vingiuoja priešinga kryptimi.[pic]
1.5 pav. Verslo ciklo ir nedarbo lygio priklausomybė Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliacijąmonetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosiospaklausos mažėjimą. Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūrospokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams,vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbopaklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijųbei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinėir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros.Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnėsnei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kadnaujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgimažinančios darbo jėgos paklausą. Nedarbo dinamiką veikia ir netolygus darbo paklausos kitimasatskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnėdarbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, irnepakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių. Vis dažniau mokslininkai pripažįsta, kad viena iš nedarbo priežasčiųyra pati draudimo nedarbo atveju sistema. Bedarbio pašalpos dabar mokamosvisose išsivysčiusiose šalyse. Nors šių pašalpų konkrečios mokėjimo sąlygosgali skirtis įvairiose šalyse ar net tos pačios šalies atskiruoseregionuose, dalis bedarbių jas gauna. Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangilengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai stebi santykį tarp bedarbiopašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbtipirmą pasiūlytą darbą. Šis santykis vadinamas pakeitimo rodikliu. Kuoaukštesnis šis rodiklis, tuo ilgiau galima nedirbti ir ieškoti geresniodarbo.Pakeitimo rodiklį veikia darbo užmokesčio ir pašalpų apmokestinimas.Bedarbio pašalpa neapmokestinama, darbo užmokestis apmokestinamas, oskirtumas tarp pašalpą gaunančio bedarbio disponuojamų pajamų ir dirbantgaunamo darbo užmokesčio mažėja. Pašalpų dydis ir jų mokėjimo terminai turi reikšmės nedarbo trukmei.Nedarbo trukmė šiuo atveju labiausiai priklauso nuo pašalpos mokėjimotrukmės. Daugelyje šalių šis laikotarpis griežtai ribotas. Tuo tarpu kaikuriose Europos šalyse griežto apribojimo nėra. Mokslininkų nuomone, pašalpų mokėjimo trukmė yra pagrindis rodiklis,paaiškinantis ilgalaikio nedarbo priežastis. Jei pats pakeitimo rodiklisnedarbo priežasčių neparodo, tai jo derinys su pašalpų mokėjimo trukmevaizdą keičia. Atlikus tyrimus, Vakarų Europos šalyse pasiūlytas nedarbopašalpų indeksas, sugretinantis piniginį jų įvertinimą per tam tikrą laikąsu pašalpos mokėjimo trukme. Tyrimų rezultatai akivaizdūs: šalyse, kurpašalpos mokėjimo trukmė ilgesnė, ilgalaikio nedarbo mastas gerokaididesnis. Nedarbo lygį veikia ir darbo užmokesčio apmokestinimo lygis.Ekonomistų nuomone, mokesčių didinimas veikia darbo jėgos pasiūlą, jąmažindamas ir skatindamas nedarbo augimą. Todėl JAV „pasiūlos ekonomikos“šalininkai tvirtina, kad darbininkų darbo užmokesčio apmokestinimosumažinimas galėtų teigiamai paveikti darbo jėgos pasiūlą, sumažintinedarbą. Didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas, irgi turi neigiamąpoveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas. Jie ypač neigiamaiveikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi irneoficialaus užimtumo augimą. Taigi nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikianedarbo lygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, irsudėtinga nustatyti svarbiausias.
1.1.3. Nedarbo tipai. Natūralusis nedarbo lygis
Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis,
arba nepakankamos paklausos. Laikinasis (migracinis) nedarbas (uf) – nedarbas, atsirandantisnormaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kitiieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ardėl pražangų. Treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirtinedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šiežmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arbagrįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbojėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasisnedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičiadarbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamasapyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbožmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yragana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu irpageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiaukvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos,racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusisnacionalinis produktas. Struktūrinis nedarbas (Us) – nedarbas, atsirandantis, kai darbopaklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos,kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybostechnologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėltokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta,tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbasatsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbojėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmoveikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas;profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimųdiferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokiospriemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalisdarbuotojų (jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai)netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yraper didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampalaisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios.Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniuatžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių)gyvenamąja vieta. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminisskirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darboįgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negaliiš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arbapapildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to,laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnėstrukmės. Ciklinis nedarbas (Uc) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikosnuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiaisusijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominisaktyvumas išauga. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbogalimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuosestatybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinismetinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienasstatybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinismetinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis.Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galimeapskaičiuoti taip:U=UF+Us+Uc; (1.6)
čia U – bedarbių skaičius (nedarbas); uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius); Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); Uc – ciklinis nedarbas (bedarbių skaičius). Išnaginėję nedarbo tipus, galime grįžti prie visiško užimtumoproblemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami,todėl šimtaprocentinio užimtumo būti negali. Tačiau galimas tam tikrasužimtumo lygis, kurį ir apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (EF) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimolygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietojvisiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojame“natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvokapirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiauekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojama ir norint susieti nedarbo lygį su
stabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (Un) — tai nedarbo lygis, susidarantis esantstabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjįbendrąjį nacionalinį produktą. Natūralusis ir nedarbo lygis (Un) yra laikinojo ir struktūrinionedarbo sumos procentinis santykis su šalies darbo jėga:Un = [pic] (1.7) čia Un – natūralusis nedarbo lygis; Uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius); Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF – darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškamnedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarpfaktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: Un=Ur-Uc; (1.8)
čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; Uc – ciklinis nedarbo lygis. Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui,skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnėsinfliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą,panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1.6 pav.). Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonomineipusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusisbendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kadįmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. KreivėLF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad,didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiekžmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėjekreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesididesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidarotaške E, kai dirbančiųjų skaičius yra No, o realusis darbo užmokestis wo.Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis nedarbolygis susidaro, kai darbo rinka yra pusiausvyra. [pic]
1.6 pav. Darbo rinkos modelis
Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visadafunkcionuoja jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbolygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kitavertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas,keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygioapibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o, nustatant konkretų tamtikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas,koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygįnėra ir šiandien. Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nustatyti natūralųjįnedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradiciniųveiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemėsūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs sušešėline ekonomika ir kt.
1.2. NEDARBO PASEKMĖS IR NUOSTOLIAI Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąja irplačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai,antruoju – makroekonominiai nuostoliai. Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai, padaryti žmogui,praradusiam darbą. Pirmiausia darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų,medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse mokamos nedarbo pašalpostik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygstaturėtoms pajamoms. Pašalpos dydis priklauso nuo paskutinėje darbovietėjegauto atlyginimo. Jai gauti būtinos sąlygos skiriasi ne tik atskirosešalyse, bet net ir atskiruose tų pačių šalių regionuose. Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, betmenkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Pavyzdžiui,Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiems ne mažesnį kaip 24 mėn.socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negalibūti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas (nuo 1998 05 01– 135 Lt) ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių (nuo 1998 05 01– 250 Lt). Pašalpa mokama ne ilgiau kaip 6 mėn. per 12 mėnesių laikotarpį,o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar dumėnesius. Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienų viešuosiusdarbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą. Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių –nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt. Ekonomikos nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padaugėjanusikaltimų, savižudybių, skyrybų, trumpėja gyvenimo trukmė.
1.3 lentelė. Nusikalstamumo ir teisėtvarkos analizė 1995-2003 metais|Ligų draudimas ir sveikatos |145,7 |221,2 |257,3 |287,1 |271,6 ||apsauga | | | | | ||Invalidumas |315,4 |407,9 |510,6 |569,2 |605,6 ||Senatvė ir našlystė |1916,8|2325,4|2794 |3048,9|3049,5||Šeima ir vaikai |246,6 |298,7 |400,1 |444 |450,8 ||Nedarbas |100,7 |115,5 |208 |180,4 |175,5 ||Socialinė atskirtis ir būstas|101 |101,6 |95,9 |99,5 |140,7 ||Iš viso |2826,1|3470,2|4265,9|4629 |4693,7|
2 lentelė. Socialinės apsaugos piniginių išmokų struktūra, mln. Lt
Suprantama, visada bus individų, kurie nenorės įdėti pastangų, kadįgytų materialių vertybių. Taip buvo visais laikais, tačiau netapdavoproblema, nes vyko be anoniminės valstybės įsikišimo. Savanoriški skurdžiai– tiek galintys, tiek negalintys dirbti – gyveno iš privačiai skiriamosparamos, kurią kontroliavo konkreti bendruomenė (vietos bendruomenė,savanoriška asociacija, profesinė ložė ar pan.). Kadangi gyvenimasbendruomenėje formuoja žmogaus motyvaciją, šios kontrolės pakako, kadgyvenimas iš paramos nepasidarytų per daug patrauklus. XX a. į socialiniussantykius didžiuliu mastu išsiliejus valstybės iniciatyvai, nunyko privatiparama ir kontrolė ir pasidarė rimta problema atskirti tuos, kurie patyssavimi pasirūpinti negali, ir tuos, kurie nenori. Daugelyje Vakarų šalių suvokus neigiamas valstybės paramos pasekmesvisuomenės gyvenimo būdui ir ypač vaikams, svarstomi modeliai, kaipfiskalinėmis priemonėmis sukurti paskatas iš paramos gyvenantiems žmonėmseiti dirbti, bet nemažinti pašalpų lygio. Tačiau visi jų – mokesčiųlengvatos, lengvatos su priemokomis ir pan. – turi tokias pačias, tik darlabiau užslėptas pasekmes, nes gauti pašalpą visuomet labiau apsimoka neimokėti mokesčius. Teikiant valstybės paramą, pakankamą gyvenimui bedidesnio diskomforto, neįmanoma apsaugoti nuo irimo demokratinių visuomeniųgerovės pagrindo – etinės nuostatos, kad už savo gerovę normaliomissąlygomis moki pats, o kiekviena parama yra išimtis iš taisyklės. Lieka pats sudėtingiausias klausimas – kaip valstybė gali padidintižmonių galimybes pasinaudoti rinkos ekonomikos galimybėmis. Šis klausimassudėtingas dėl šių priežasčių – priemonės, kurios gali duoti apčiuopiamų irtrumpalaikių rezultatų ir kurias vykdyti politikai yra linkę, pvz.,padidinti pašalpas, lengvatas, suteikti išimtis ir pan., ilgainiui didinaskurdą ir griauna visuomenės moralę. Tuo tarpu priemonės, kurios galėtų išesmės pagerinti žmonių galimybes ir sukurti prielaidas jų materialiaigerovei, yra ilgalaikės, sudėtingos, kompleksinės, reikalaujančios irišmanymo, ir politinės valios, ir daug darbo. Reikia pabrėžti, kad politikos veikimo ribų klausimas yra svarbus netik dėl fiskalinių priežasčių, t.y. rūpinantis, kad lėšos nebūtųšvaistomos, bet visų pirma dėl socialinių priežasčių. Kadangi bet kokiospolitikos priemonės keičia žmonių elgesio motyvus, jos gali pakreiptižmogaus veiksmus tiek pozityvia, tiek negatyvia linkme. Tiesioginės paramospriemonės, skiriamos remtinųjų kategorijai, sukuria paskatas žmonėms veiktitaip, kad jie tai kategorijai priklausytų. Tai yra, jos skatina žmonestapti „skurdžiais“. Kita vertus, yra žmonių, kurie skursta. Būdų, kaipatskirti remtinojo statusą turinčius (arba skurdžius kabutėse) nuo tikrųskurdžių, nėra. Galima tik rinktis tarp galimų kriterijų, kurie šiassąvokas priartina labiausiai ir taip leidžia tiksliau identifikuotitiesioginės paramos taikinius. Tokia veiksmų eiga būtų natūrali siekiantracionalios socialinės politikos. Lietuvoje gi, nepaisant to, jog jau yrapripažįstama, kad į atskiras socialines grupes orientuota pašalpų įvairovėmažina socialinės paramos skaidrumą ir tikslingumą, skurdas ir toliaunagrinėjamas pagal atskiras gyventojų kategorijas, pagal kuriasnukreipiamos ir tiesioginės skurdo mažinimo priemonės. 2000 metais įkurtas Socialinių reikalų komitetas, kuriam tuo metuvadovavo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė, parengėskurdo mažinimo strategiją. Nemaža dalis šios strategijos nuostatų buvoįtraukta į Vyriausybės programą. Jų įgyvendinimui pritarė LietuvosRespublikos Seimas. Daug pastangų skurdui mažinti skyrė ir skiria religinėsbendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos. Strategija numatė ne tikskurdo įveikimo būdus ir tikslus. Kartu buvo įsipareigota ir vykdyti skurdomažinimo monitoringą bei rengti metines ataskaitas visuomenei. Kad būtų pasiekti pageidaujami rezultatai, reikalinga ne tik stipriklestinti ekonomika, bet ir kas turbūt netgi svarbiau, pakankama beinuosekli parama, grindžiama socialinės integracijos politika. Skurdomažinimo strategija Lietuvoje, parengta 2000 metais, atskleidė politinęLietuvos valią ir suteikė kryptį atitinkamoms ekonominio augimo, regionų irkaimo vystymo, darbo rinkos plėtimo, pajamų didinimo, socialinės paramos,švietimo, sveikatos bei kitų paslaugų tobulinimo politikos iniciatyvoms.Taip pat apibrėžti skurdo mažinimo strategijos tikslai vidutinės trukmėslaikotarpiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d.nutarimu Nr.1753 pritarė Lietuvos Respublikos skurdo mažinimo strategijosįgyvendinimo 2002–2004 metų programai. Ši programa sukonkretino 2000 metaisparengtos Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijos nuostatas. Skurdo paplitimostebėjimas, jam įtakos turinčių socialinių ir ekonominių veiksniųįvertinimas yra svarbi sąlyga sėkmingam programos įgyvendinimui. Vyriausybė pabrėžia, jog pagrindinis iššūkis Lietuvai šioje srityje –per artimiausią dešimtmetį įveikti kraštutinį skurdą ir stipriai sumažintisantykinį skurdą bei socialinę atskirtį. 2003 metais skurdo lygis Lietuvoje siekė 15 proc. Neatsižvelgus įsocialines išmokas, jis siektų 23 proc. Nacionaliniame kovos su skurdu irsocialine atskirtimi veiksmų plane išskiriami keli pagrindiniaistrateginiai tikslai. Iki 2008 metų turės būti panaikintas gilus skurdas:kiekvienas, stokojantis maisto, neturintis pastogės nakvynei ar šiltųdrabužių, bus bent minimaliai aprūpintas šiomis būtiniausiomis priemonėmis.Gerokai padidinus tikslinę pagalbą iki 2010 metų kiekvienos išlabiausiai skurstančių gyventojų grupių santykinis skurdo lygis bussumažintas 5-10 proc.
Bus siekiama, kad be tėvų globos likusių vaikų ir našlaičių, globojamų nešeimose, o įvairiose įstaigose, dalis sumažėtų nuo dabartinių 46 iki 20proc. Užsibrėžta, kad 2010 metais užimtumo lygis turėtų išaugti iki 70proc., o nedarbo lygis neviršyti 8 proc. Nacionaliniame kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų planenumatytoms priemonėms vykdyti bus panaudotos valstybės, savivaldybiųbiudžetų bei ES struktūrinių fondų lėšos.
IŠVADOS
Problemų socialinėje srityje šiandien labai daug. Visi žinome, jogmūsų valstybėje labai sunkiai sekasi įgyvendinti veiksmingos socialinėspartnerystės principą, jog neretai didžiosios verslo struktūros nepaisodarbuotojų interesų, jog formaliai gerėjant ekonominiam gyvenimui,skurdesni regionai dar labiau skursta.
Mūsų dienomis vienas rimčiausių pavojų šeimos gyvenimui yra nedarbas.Vienas iš problemos sprendimo būdų yra lankstesnės užimtumo formos,įvertinant aukštą regioninį nedarbo lygį. Šiuo metu per 130 000 Lietuvosgyventojų yra bedarbiai. Reikia pripažinti, kad nedarbas yra ne tik didelėšalies socialinės struktūros problema, bet ir didelė ekonominė problema.Aukštas nedarbo lygis neleidžia pasinaudoti visu šalies turimu ekonominiupotencialu, o bedarbio pašalpų išmokėjimas uždeda papildomą naštą valstybėsbiudžetui. Didesnės dalies žmonių įtraukimas į darbą padės geriau išnaudotiLietuvos ekonominį potencialą, užtikrins, kad gerovė pasiektų kuo daugiaužmonių ir padės šaliai susidoroti su nedarbo problemomis.
Smulkusis verslas, palyginti su stambiuoju, sukuria daugiau naujųdarbo vietų, todėl, stiprinant smulkųjį verslą, sparčiau mažinamas nedarbasir su juo susijęs skurdas, užtikrinamas spartesnis gyventojų pragyvenimolygio kilimas. Iki šiol parama šeimai buvo suvokiama siaurąja prasme, iš esmėsorientuota į piniginės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, plėtrą. Visdėlto paramą šeimai reikėtų suvokti plačiau, nes vien piniginės paramosnepakanka. Kyla problemų dėl būsto įsigijimo. Lengvatinių kreditų būstuiįsigyti sistema šiandien veikia neefektyviai – valstybė turėtų labiau jąremti. Kitas aspektas – yra šeimų, kurios neturi galimybių gauti kreditą,kad ir lengvatinį, nes neturi pakankamai lėšų (ir nėra tikėtina, jog turės)tam kreditui grąžinti. Šiuo atveju savivaldybėse turėtų būti specialus butųfondas, kad tokiomis lėšomis šeimoms būtų suteikiamas būstas (bent kuriamlaikui, kol šeimos būtų pajėgios įsigyti savo būstą). Didėjantį nusikalstamumą ir savižudybių skaičių taip pat lemia ne vienskurdas ir nedarbas. Skurdas ir nenormali socialinė nelygybė yra skaudžiosproblemos, kurių negalima nematyti, dėl kurių negalima nesijaudinti. Tačiaune mažiau svarbus klausimas yra tai – kaip ištrūkti iš susidariusiossituacijos. Šiandienos nepilnamečių nusikalstamumas – tai rytdienosbendrasis suaugusiųjų nusikalstamumas. Veikia nusikalstamumo irnusikalstamų papročių perdavimas iš kartos į kartą, aukštas nepilnamečiųnusikalstamumas sąlygoja būsimąjį aukštą bendrą nusikalstamumą, o tas savoruožtu intensyvina nepilnamečių nusikalstamumą. Tokią padėtį galimapakeisti tik iš esmės padidinus prevencinės veiklos veiksmingumą, atradustikrai efektyvių būdų nepilnamečių nusikalstamumui kontroliuoti. LITERATŪRA 1. „Skurdo būklės Lietuvoje 2001 metų pranešimas“/A. Dobrovolskis, A. Garbaravičienė, B. Gruževskis ir kt. Vilnius, 2001. 53 p. 2. Makraekonomika/ V. Snieška, V. Baumielienė, R. Keršienė ir kt. Kaunas, 2003. 635p. 3. Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika / V. Navickas, K. Paulavičius. Vilnius, 1999. 106 p. 4. Lietuvos Statistikos metraštis 2001. Vilnius. 5. http://www.std.lt 6. http://www.lietuvauzsienyje.com 7. http://www.lrv.lt/main.php?cat=303&d=3002 8. http:// www.lrinka.lt/Leidinys/pensiju.reforma/ 1999.2.amorkuniene2.phtml 9. http://www.sodra.lt
———————– GYVENTOJAI
Aktyvūs gyventojai
Neaktyvūs gyventojai
Užimti gyventojai
Bedarbiai
Nedarbo mastas
Užimti gyventojai (E)
Bedarbiai (U)
Neaktyvūs gyventojai (N)