Skurdo, nedarbo ir nusikalstamumo Lietuvoje ryšio įvertinimas

ĮŽANGA

Šio darbo tikslas – atskleisti, kodėl nedarbas yra neišvengiamas, kas
lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos. Svarbus natūralusis
nedarbo lygis, kuris visuomenei ir ekonomikai yra lyg ir priimtinas, bei
nedarbo rodikliai.

Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mikroekenominių ir
makroekenominių nuostolių, svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes.
Taip pat būtina atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, kokias užimtumo
programas turi įgyvendinti vyriausybė, juo labiau, kad jas mokslininkai
vertina labai prieštaringai. Todėl ekonomikos teorija, išryškinusi kurios
nors ekonomikos politikos trūkumus, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti
nedarbo problemų sprendimo alternatyviuosius variantus, oo vyriausybei –
pasirinkti optimalius sprendimus.

Čia nagrinėjame socialinės grupės – bedarbių – problemas: skurdo
priežastis, valstybės paramą jiems per socialines išmokas, ar valstybės
parama pilnai atitinka šiai socialinei grupei paramos tikslus ir
uždavinius; dabartinę situaciją darbo rinkoje.

1. NEDARBAS

Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis
žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio
smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir
ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos
būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną
ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami
nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nnedarbo
nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.

Tačiau reikia pripažinti, kad mokslininkų požiūris į nedarbą kaip
problemą kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje.

1.1 NEDARBAS IR JO PRIEŽASTYS. NATŪRALUSIS NEDARBO LYGIS

1.1.1 Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos

Norėdami išsiaiškinti mus dominančią nedarbo sąvoką, pirmiausia
turėtume patyrinėti kitas su juo gl

laudžiai susijusias sąvokas. Viena jų yra
darbo jėga. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies
piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos
šaltinis yra šalies gyventojai.

Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų
pradžioje.

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu
atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius.

Pateikiame pagal TDO metodologiją sudarytą gyventojų klasifikacijos
schemą:

dirbantys už atlyginimą Gyventojai:
a) moksleiviai ir studentai,
visą ar nevisą darbo laiką; a) neturintys darbo,

lankantys dieninio mokymo įstaigas;
laikinai nedirbantys dėl teikančio pajamų;
b) asmenys, gaunantys senatvės,
ligos, atostogų; dirbantys b) ieškantys darbo

lengvatines ar invalidumo pensijas;
pagal specialų grafiką; (besikreipiantys į

c) namų šeimininkės ir asmenys,
besimokantys, streikuojantys įdarbinimo įstaigas,
prižiūrintys vaikus;
ir kt.; tiesiog į darbdavius

d) netekę vilties rasti darbą ir jo
c) dirbantys savarankiškai. ir kt.);

nebeieškantys;

c) pasiruošę dirbti. e) kiti asmenys,
kurie nenori dirbti.

1. pav. Gyventojų klasifikacija

Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti
darbo jėėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.

Aktyvūs gyventojai gali būti užimti, t.y. turėti darbą, ir būti
bedarbiai. Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse,
įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinę
tarnybą bei laikinai nedirbantys. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie
neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose
ar apskaitomi kitais būdais.

Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet
aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinanti sąvoka –
nedarbas (U). Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam
tikros gyventojų dalies charakteristika.

Nedarbas rodo vieno iš

š svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo
jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.

Norėdami apskaičiuoti nedarbo lygį, patikslinsime darbo jėgos sąvoką,
remdamiesi apibrėžimais ir schema.

Kadangi dažniausiai gyventojai yra užimti (dirba) arba yra bedarbiai,
tai darbo jėga:

LF = E + U; (1.1)

čia LF – darbo jėga;

E – užimtų (dirbančiųjų) gyventojų skaičius;

U – bedarbių skaičius.

Taigi bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų
užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą.Vienas svarbiausių darbo rinkos
rodiklių yra faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus ir
šalies darbo jėgos procentinis santykis:

Ur = [pic] (1.2)

čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis.

Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo
aspektu svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominio aktyvumo lygis bei
užimtumo lygis.

Aktyvumo lygis (Ar) – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės
(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.

Jį galima užrašyti šia formule:

Ar = [pic][pic] (1.3)

čia Ar – gyventojų aktyvumo lygis;

LF – darbo jėga;

P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius.

Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais
darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų
amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių
metodu.

Užimtumo lygis (Er) – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės
(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.

Užimtumo lygį galima užrašyti tokia formule:

Er = [pic] (1.4)

čia Er – užimtumo lygis;

E – užimtų gyventojų skaičius;

P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius.

Šie rodikliai gana dinamiški. 1.1 lentelėje pateikiama Lietuvos
gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodiklių dinamika.

1.1 lentelė. Lietuvos gyventojų aktyvumo, u
užimtumo ir nedarbo
rodikliai (tūkst.)

[pic]

Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje pateikiama 1.2 paveiksle.

[pic]

1.2 pav. Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje 1991 – 2000 m., procentais

Iš pateiktų duomenų matome, kad, esant aukštesniam gyventojų
ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis.

Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio
rodiklių tokios priklausomybės nėra.

Tačiau šių bendrų rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbo
matavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis
priklausomai nuo:

1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;

2) darbo paieškų laiko trukmės;

3) darbo paieškų kriterijaus;

4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir

vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;

5) naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo)

skaičiaus nustatymo.

Lietuvos darbo biržos informacija neparodo tikslaus bedarbių
skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose
darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar
tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo biržos skelbia
duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą.
Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal
Lietuvos darbo biržos duomenis irgi yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų
būdu nustatytą nedarbo lygį. Šiuos skirtumus labai aiškiai rodo 1.2
lentelės duomenys.

1.2 lentelė. Nedarbo lygio skirtumai tarp Statistikos departamento
atrankinių tyrimų rezultatų ir darbo biržos duomenų.

[pic]

Iš lentelės matome, kad duomenys apie nedarbą gerokai skiriasi. Darbo
biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį
sumažina.

Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respodentų
tvirtina, kad jie ieško darbo, no

ors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi
nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.

Nors ir sunku išmatuoti ir interpretuoti nedarbo lygį, šis rodiklis
yra tinkamiausias atskirų šalių darbo jėgos nepanaudojimo laipsniui
palyginti.

Nuodugnesni nedarbo problemų tyrinėjimai neturėtų apsiriboti tik
faktiško nedarbio lygio nagrinėjimu.

Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kai kuo
panašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas kyla, kai įtekėjimas (naujas
bedarbių skaičius) viršija nuotekį (žmonių, gaunančių darbą, skaičių). Be
to, visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja
tampa. Tai atspindi toliau pateikiama schema:

Įtekėjimas:

• Atleisti iš darbo;

• Laikinai nedirbantys (atleisti);

• Darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų;

• Naujai tapę darbo jėga.

Nuotėkis:

• Naujai priimti į darbą;

• Grįžę į savo ankstesnes darbo vietas;

• Nebepriklausantys darbo jėgai.

2. pav. Nedarbo mastas

Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa
bedarbiai, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai
atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminamų
prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo
pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys, baigę mokslus.

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta į
ankstesnes darbovietes, kiti – naujai priimami į darbą, treti – sulaukia
pensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą ir paprasčiausiai
nebepriklauso darbo jėgai. Šių srautų intensyvumas nevienodas.

Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbo „baseiną“
intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei į
bedarbių būrį įsikieja daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga.

Pagrindiniai srautai darbo rinkoje pavaizduoti 1.3 paveiksle:

PEN

PUE

PEU

PNE

PUN

PNU

3. pav. Pagrindiniai darbo rinkos srautai

Paveiksle rodyklėmis parodytos gyventojų perėjimo iš vienos būsenos į
kitą tikimybės. Pavyzdžiui, PUE rodo tikimybę, kad dalis bedarbių per tam
tikrą laiką pereis į užimtųjų būseną (kategoriją).

Darbo rinkos pusiausvyros sąlygomis, kai asmenų, palikusių bedarbių
gretas skaičius lygus asmenų, tapusių bedarbiais skaičiui, nedarbo lygis
yra gyventojų perėjimo iš vienos alternatyvinės būsenos į kitą (užimtumo,
nedarbo, ekonominio neaktyvumo) tikimybių funkcija:

+ – + –

+ –

Ur = f(PEN, PNE, PNU, PUN, PEU, PUE); (1.5)

čia PEN – perėjimo tikimybė iš užimtų į neaktyvių gyventojų
kategoriją;

PNE – perėjimo tikimybė iš ekonomiškai neaktyvių gyventojų
kategorijos į užimtų kategoriją;

PUN – perėjimo tikimybė iš bedarbių į neaktyvių gyventojų
kategoriją;

PNU – perėjimo tikimybė iš neaktyvių gyventojų kategorijos į
bedarbių kategoriją;

PEU – perėjimo tikimybė iš užimtų kategorijos į bedarbių
kategoriją;

PUE – perėjimo tikimybė iš bedarbių kategorijos į užimtų
kategoriją.

Ženklas + (plius) virš kintamojo reiškia nedarbio lygio padidėjimą, o
ženklas – (minus) reiškia, kad tas kintamasis mažina nedarbo lygį. Taigi,
nedarbo lygis bus tuo aukštesnis, kuo bus mažesnė perėjimo iš bedarbių į
užimtų kategoriją tikimybė (PUE) ir ekonominiu atžvilgiu neaktyvių
gyventojų perėjimo į užimtų kategoriją tikimybė (PNE), taip pat kuo didesnė
savanoriško ir priverstinio išėjimo iš darbo tikimybės (PEN ir PEU).

Darbo rinkoje tarp visų šių šešių srautų yra glaudi priklausomybė.
Todėl, reguliuojant nedarbo lygį, būtina atsižvelgti į visų šešių perėjimo
tikimybių pasikeitimus. Pavyzdžiui, dirbančių pensininkų pensijų sumažinimo
programa gali paskatinti pensininkų perėjimą iš užimtų kategorijos į
ekonomiškai neaktyvių gyventojų kategoriją (PEN), taip pat skatinti juos
ieškoti papildomo uždarbio, o kartu didinti pensininkų, kurie ieško darbo,
perėjimo į bedarbius tikimybę (PNU), arba į savarankiškai apsirūpinančių
darbu (PNE) kategoriją. Todėl valstybės užimtumo politika turi būti gerai
apgalvota ir nusikelti nepageidautinų pasekmių, pavyzdžiui, nedarbo
padidėjimo, ir pan.

Srautų intensyvumą ir nedarbo lygio dinamiką lemia nedarbą
sukeliančios priežastys.

1.1.2 Nedarbo priežastys

Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reiki
atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijas pozicijas: neoklasikinę ir
keinsistinę.

Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka
laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą,
t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos
išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį
pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram darbo
užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali
nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo
užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti
valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone,
pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų
veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo
politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.

Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo
nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų
darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis
darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš
tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. 1.4 paveiksle parodyta,
kodėl nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darbo
užmokestis w1 yra aukštesnis už lygį w0, užtikrinantį darbo pasiūlos ir
paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą.

Kai darbo užmokesčio lygis w0, būtų įdarbinta N0 darbuotojų, o kai
darbo užmokesčio lygis w1, – tik N1. Viso to pasekmė – nedarbas, kurį rodo
atkarpa E1A. Neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą kaip savanorišką
reiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji
sutampa su visišku užimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rasti
darbą, esant darbo užmokesčiui w0. Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis,
vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yra
nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą.

[pic]

1.4 pav. Nelankstus darbo užmokestis ir nedarbas

Nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas,
vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu.

Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris
labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo
užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja
firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo
užmokestį.

Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę,
būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai
realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbo
pasiūla viršija jos paklausą,darbdaviai turėtų darbo užmokestį sumažinti.
Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbas
ir kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant
darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra
nelankstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis:

1) minimalus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;

2) profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;

3) skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.

Šią priežasčių grupę panagrinėsime plačiau.
1.Vyriausybės, priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda
išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi iki
pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmas taikyti ne žemesnius už
vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis
lygis praktinės reikšmės neturi, nes jie gauna žymiai didesnį darbo
užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų
įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo
jėgai, ypač nekvalifikuotai.

Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač
veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis
paprastai yra žemas. Taip yra dėl dviejų priežasčių:

1. paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką

patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis

darbo produktas yra mažas;

2. paaugliai firmose labai dažnai „nemokamai“ įgyja profesiją ir

darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio. Tai irgi

sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį. Todėl minimalaus

darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi

didelę reikšmę.

Firmos nelinkusios mokėti jaunimui didesnį užmokestį negu jų
pusiausvyros darbo užmokestis, o samdo aukštesnės kvalifikacijos
darbuotojus, kurių pusiausvyros darbo užmokestis atitinka nustatytą
minimalų darbo užmokestį.

Dalies ekonomistų nuomone, jaunimui nederėtų taikyti minimalaus darbo
užmokesčio įstatymų, nes lankstaus (kintančio) darbo užmokesčio politika
leistų mažinti paauglių ir jaunimo darbo užmokestį, priartintų jį prie jų
pusiausvyros darbo užmokesčio, o kartu sumažintų jų nedarbą, sudarytų
sąlygas firmose įgyti profesiją. Tačiau yra nuomonių, kad tokie veiksmai
skatintų firmas kvalifikuotus suaugusius darbuotojus pakeisti paaugliais ir
jaunimu. Dėl to padidėtų kitų darbuotojų grupių nedarbo lygis.

Žinoma, daugumos darbuotojų valandinis darbo užmokestis gerokai
aukštesnis už minimalų, kadangi yra daugybė profesijų, darbo rinka labai
marga.

Minimalus valandinis darbo užmokestis įteisintas daugelyje šalių,
Lietuvoje 1998m. jis siekė 2,46 Lt/val.

Kyla klausimas, kodėl priimami įstatymai, kurių taikymas sukelia
problemų? Paslaptis ta, kad valandinio minimalaus darbo užmokesčio
nustatymas kenkia ne visiems. Jei ne šis įstatymas, dalies žmonių pajamos
būtų žymiai mažesnės. (Jie būtų gavę darbo užmokestį w0, o ne w1.)
Vadinasi, jo taikymas ne visų padėtį pablogina.
2. Kita nelankstaus darbo užmokesčio priežastis – monopolitinė profsąjungų
valdžia darbo rinkoje. Profsąjungų vaidmuo atskirose šalyse gerokai
skiriasi. Šių organizacijų judėjimo išsivystymas leidžia spręsti apie jų
galimą įtaką deryboms dėl darbo užmokesčio lygio.

Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį
lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių ir
darbdavių derybos. Dažniausiai pagal sudaromą kolektyvinę sutartį darbo
užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firma
gali savarankiškai spręsti apie jai reikalingą darbininkų skaičių.
Paprastai dėl to mažinamas darbuotojų skaičius, ir auga lūkesčių nedarbas.

Be to, profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jų įtaka tik savų darbuotojų
darbo užmokesčiui. Jos gali daryti poveikį ir profsąjungoms nepriklausančių
darbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Grėsmė, jog ir šių firmų darbuotojai
kurs profsąjungas, pakelia jų darbo užmokestį virš pusiausvyros lygio. Tai
daro įtaką darbo užmokesčiui ir valstybės sektoriuje.
3. Dar viena nelankstaus realiojo darbo užmokesčio priežastis – skatinančių
efektyvų darbą užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojančios teorijos
skelbia, kad aukštas darbo užmokestis didinąs darbo našumą. Todėl šakos ar
firmos nesistengia jo mažinti, nors yra perteklinė darbo pasiūla.
Skatinantis darbo užmokestis paprastai yra aukštesnis už pusiausvyros darbo
užmokestį. Jei skatinančio darbo užmokesčio teorijos teisingos, tai išeitų,
kad sumažinus darbo užmokestį, turėtų sumažėti darbuotojų darbo našumas ir,
akivaizdu, firmų pelnas.

Ekonomistai pateikia kelias darbo užmokesčio įtakos darbo našumui
teorijas.

Visos šios skatinančio darbo užmokesčio teorijos panašios teiginiais,
kad firmos dirbančios efektyviau, jei savo darbuotojams moka žymiai didesnį
darbo užmokestį. Kitaip tariant, darbo užmokesčio tarifų palaikymas virš
pusiausvyros lygio firmoms dažnai naudingas. Tačiau tai kartu lemia darbo
užmokesčio nelankstumą ir lūkesčių nedarbą.

Taigi neoklasikinė teorija nedarbui paaiškinti pateikia nemažai
argumentų.

Tuo tarpu Dž.M.Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad
kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios
paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei
vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų
paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas).
Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis
aktyvumas. Prasidėjus dinamikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla
nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja,
bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėl
sumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos
apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta
atvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba,
priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis,
tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikos
svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklo ir nedarbo priklausomybę atspindi
1.5 paveikslas. Iš jo matome, kad, verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo)
stadiją (a), ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias. Taigi verslo ciklo ir
ciklinio nedarbo kreivės vingiuoja priešinga kryptimi.

[pic]

1.5 pav. Verslo ciklo ir nedarbo lygio priklausomybė

Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją
monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios
paklausos mažėjimą.

Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros
pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams,
vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo
paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų
bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė
ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros.
Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės
nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad
naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi
mažinančios darbo jėgos paklausą.

Nedarbo dinamiką veikia ir netolygus darbo paklausos kitimas
atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė
darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir
nepakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių.

Vis dažniau mokslininkai pripažįsta, kad viena iš nedarbo priežasčių
yra pati draudimo nedarbo atveju sistema. Bedarbio pašalpos dabar mokamos
visose išsivysčiusiose šalyse. Nors šių pašalpų konkrečios mokėjimo sąlygos
gali skirtis įvairiose šalyse ar net tos pačios šalies atskiruose
regionuose, dalis bedarbių jas gauna.

Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangi
lengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai stebi santykį tarp bedarbio
pašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbti
pirmą pasiūlytą darbą. Šis santykis vadinamas pakeitimo rodikliu. Kuo
aukštesnis šis rodiklis, tuo ilgiau galima nedirbti ir ieškoti geresnio
darbo.Pakeitimo rodiklį veikia darbo užmokesčio ir pašalpų apmokestinimas.
Bedarbio pašalpa neapmokestinama, darbo užmokestis apmokestinamas, o
skirtumas tarp pašalpą gaunančio bedarbio disponuojamų pajamų ir dirbant
gaunamo darbo užmokesčio mažėja.

Pašalpų dydis ir jų mokėjimo terminai turi reikšmės nedarbo trukmei.
Nedarbo trukmė šiuo atveju labiausiai priklauso nuo pašalpos mokėjimo
trukmės. Daugelyje šalių šis laikotarpis griežtai ribotas. Tuo tarpu kai
kuriose Europos šalyse griežto apribojimo nėra.

Mokslininkų nuomone, pašalpų mokėjimo trukmė yra pagrindis rodiklis,
paaiškinantis ilgalaikio nedarbo priežastis. Jei pats pakeitimo rodiklis
nedarbo priežasčių neparodo, tai jo derinys su pašalpų mokėjimo trukme
vaizdą keičia. Atlikus tyrimus, Vakarų Europos šalyse pasiūlytas nedarbo
pašalpų indeksas, sugretinantis piniginį jų įvertinimą per tam tikrą laiką
su pašalpos mokėjimo trukme. Tyrimų rezultatai akivaizdūs: šalyse, kur
pašalpos mokėjimo trukmė ilgesnė, ilgalaikio nedarbo mastas gerokai
didesnis.

Nedarbo lygį veikia ir darbo užmokesčio apmokestinimo lygis.
Ekonomistų nuomone, mokesčių didinimas veikia darbo jėgos pasiūlą, ją
mažindamas ir skatindamas nedarbo augimą. Todėl JAV „pasiūlos ekonomikos“
šalininkai tvirtina, kad darbininkų darbo užmokesčio apmokestinimo
sumažinimas galėtų teigiamai paveikti darbo jėgos pasiūlą, sumažinti
nedarbą.

Didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas, irgi turi neigiamą
poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas. Jie ypač neigiamai
veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi ir
neoficialaus užimtumo augimą.

Taigi nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia
nedarbo lygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, ir
sudėtinga nustatyti svarbiausias.

1.1.3. Nedarbo tipai. Natūralusis nedarbo lygis

Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis,
arba nepakankamos paklausos.

Laikinasis (migracinis) nedarbas (uf) – nedarbas, atsirandantis
normaliame darbo paieškos procese.

Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti
ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar
dėl pražangų. Treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti
nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie
žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arba
grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo
jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis
nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia
darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas
apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo
žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra
gana dinamiškas.

Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir
pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau
kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos,
racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis
nacionalinis produktas.

Struktūrinis nedarbas (Us) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo
paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos,
kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu).

Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos
technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl
tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta,
tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas
atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo
jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros.

Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmo
veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas;
profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų
diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios
priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis
darbuotojų (jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai)
netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra
per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa
laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios.
Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu
atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių)
gyvenamąja vieta.

Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis
skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo
įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali
iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba
papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to,
laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės
trukmės.

Ciklinis nedarbas (Uc) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos
nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai
susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis
aktyvumas išauga.

Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo
galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose
statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis
metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas
statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis
metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis.
Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo.

Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galime
apskaičiuoti taip:

U=UF+Us+Uc; (1.6)

čia U – bedarbių skaičius (nedarbas);

uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius);

Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);

Uc – ciklinis nedarbas (bedarbių skaičius).

Išnaginėję nedarbo tipus, galime grįžti prie visiško užimtumo
problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami,
todėl šimtaprocentinio užimtumo būti negali. Tačiau galimas tam tikras
užimtumo lygis, kurį ir apibūdina visiško užimtumo sąvoka.

Visiškas užimtumas (EF) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo
lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas.

Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj
visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojame
“natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka
pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau
ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojama ir norint susieti nedarbo lygį su
stabilia infliacija ir gamybos rezultatais.

Natūralusis nedarbo lygis (Un) — tai nedarbo lygis, susidarantis esant
stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį
bendrąjį nacionalinį produktą.

Natūralusis ir nedarbo lygis (Un) yra laikinojo ir struktūrinio
nedarbo sumos procentinis santykis su šalies darbo jėga:

Un = [pic] (1.7)

čia Un – natūralusis nedarbo lygis;

Uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius);

Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);

LF – darbo jėga.

Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam
nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp
faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio:

Un=Ur-Uc; (1.8)

čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis;

Uc – ciklinis nedarbo lygis.

Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui,
skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės
infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti.

Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą,
panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1.6 pav.).

Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei
pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis
bendrasis nacionalinis produktas.

Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad
įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė
LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad,
didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek
žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje
kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi
didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro
taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra No, o realusis darbo užmokestis wo.
Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis nedarbo
lygis susidaro, kai darbo rinka yra pusiausvyra.

[pic]

1.6 pav. Darbo rinkos modelis

Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada
funkcionuoja jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo
lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita
vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio.

Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas,
keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio
apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o, nustatant konkretų tam
tikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas,
koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį
nėra ir šiandien.

Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nustatyti natūralųjį
nedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradicinių
veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės
ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su
šešėline ekonomika ir kt.

1.2. NEDARBO PASEKMĖS IR NUOSTOLIAI

Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąja ir
plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai,
antruoju – makroekonominiai nuostoliai.

Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai, padaryti žmogui,
praradusiam darbą.

Pirmiausia darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų,
medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse mokamos nedarbo pašalpos
tik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygsta
turėtoms pajamoms. Pašalpos dydis priklauso nuo paskutinėje darbovietėje
gauto atlyginimo. Jai gauti būtinos sąlygos skiriasi ne tik atskirose
šalyse, bet net ir atskiruose tų pačių šalių regionuose.

Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet
menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Pavyzdžiui,
Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiems ne mažesnį kaip 24 mėn.
socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali
būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas (nuo 1998 05 01
– 135 Lt) ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių (nuo 1998 05 01
– 250 Lt). Pašalpa mokama ne ilgiau kaip 6 mėn. per 12 mėnesių laikotarpį,
o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du
mėnesius. Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienų viešuosius
darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą.

Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių –
nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt.

Ekonomikos nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padaugėja
nusikaltimų, savižudybių, skyrybų, trumpėja gyvenimo trukmė.

1.3 lentelė. Nusikalstamumo ir teisėtvarkos analizė 1995-2003 metais
|Ligų draudimas ir sveikatos |145,7 |221,2 |257,3 |287,1 |271,6 |
|apsauga | | | | | |
|Invalidumas |315,4 |407,9 |510,6 |569,2 |605,6 |
|Senatvė ir našlystė |1916,8|2325,4|2794 |3048,9|3049,5|
|Šeima ir vaikai |246,6 |298,7 |400,1 |444 |450,8 |
|Nedarbas |100,7 |115,5 |208 |180,4 |175,5 |
|Socialinė atskirtis ir būstas|101 |101,6 |95,9 |99,5 |140,7 |
|Iš viso |2826,1|3470,2|4265,9|4629 |4693,7|

2 lentelė. Socialinės apsaugos piniginių išmokų struktūra, mln. Lt

Suprantama, visada bus individų, kurie nenorės įdėti pastangų, kad
įgytų materialių vertybių. Taip buvo visais laikais, tačiau netapdavo
problema, nes vyko be anoniminės valstybės įsikišimo. Savanoriški skurdžiai
– tiek galintys, tiek negalintys dirbti – gyveno iš privačiai skiriamos
paramos, kurią kontroliavo konkreti bendruomenė (vietos bendruomenė,
savanoriška asociacija, profesinė ložė ar pan.). Kadangi gyvenimas
bendruomenėje formuoja žmogaus motyvaciją, šios kontrolės pakako, kad
gyvenimas iš paramos nepasidarytų per daug patrauklus. XX a. į socialinius
santykius didžiuliu mastu išsiliejus valstybės iniciatyvai, nunyko privati
parama ir kontrolė ir pasidarė rimta problema atskirti tuos, kurie patys
savimi pasirūpinti negali, ir tuos, kurie nenori.

Daugelyje Vakarų šalių suvokus neigiamas valstybės paramos pasekmes
visuomenės gyvenimo būdui ir ypač vaikams, svarstomi modeliai, kaip
fiskalinėmis priemonėmis sukurti paskatas iš paramos gyvenantiems žmonėms
eiti dirbti, bet nemažinti pašalpų lygio. Tačiau visi jų – mokesčių
lengvatos, lengvatos su priemokomis ir pan. – turi tokias pačias, tik dar
labiau užslėptas pasekmes, nes gauti pašalpą visuomet labiau apsimoka nei
mokėti mokesčius. Teikiant valstybės paramą, pakankamą gyvenimui be
didesnio diskomforto, neįmanoma apsaugoti nuo irimo demokratinių visuomenių
gerovės pagrindo – etinės nuostatos, kad už savo gerovę normaliomis
sąlygomis moki pats, o kiekviena parama yra išimtis iš taisyklės.

Lieka pats sudėtingiausias klausimas – kaip valstybė gali padidinti
žmonių galimybes pasinaudoti rinkos ekonomikos galimybėmis. Šis klausimas
sudėtingas dėl šių priežasčių – priemonės, kurios gali duoti apčiuopiamų ir
trumpalaikių rezultatų ir kurias vykdyti politikai yra linkę, pvz.,
padidinti pašalpas, lengvatas, suteikti išimtis ir pan., ilgainiui didina
skurdą ir griauna visuomenės moralę. Tuo tarpu priemonės, kurios galėtų iš
esmės pagerinti žmonių galimybes ir sukurti prielaidas jų materialiai
gerovei, yra ilgalaikės, sudėtingos, kompleksinės, reikalaujančios ir
išmanymo, ir politinės valios, ir daug darbo.

Reikia pabrėžti, kad politikos veikimo ribų klausimas yra svarbus ne
tik dėl fiskalinių priežasčių, t.y. rūpinantis, kad lėšos nebūtų
švaistomos, bet visų pirma dėl socialinių priežasčių. Kadangi bet kokios
politikos priemonės keičia žmonių elgesio motyvus, jos gali pakreipti
žmogaus veiksmus tiek pozityvia, tiek negatyvia linkme. Tiesioginės paramos
priemonės, skiriamos remtinųjų kategorijai, sukuria paskatas žmonėms veikti
taip, kad jie tai kategorijai priklausytų. Tai yra, jos skatina žmones
tapti „skurdžiais“. Kita vertus, yra žmonių, kurie skursta. Būdų, kaip
atskirti remtinojo statusą turinčius (arba skurdžius kabutėse) nuo tikrų
skurdžių, nėra. Galima tik rinktis tarp galimų kriterijų, kurie šias
sąvokas priartina labiausiai ir taip leidžia tiksliau identifikuoti
tiesioginės paramos taikinius. Tokia veiksmų eiga būtų natūrali siekiant
racionalios socialinės politikos. Lietuvoje gi, nepaisant to, jog jau yra
pripažįstama, kad į atskiras socialines grupes orientuota pašalpų įvairovė
mažina socialinės paramos skaidrumą ir tikslingumą, skurdas ir toliau
nagrinėjamas pagal atskiras gyventojų kategorijas, pagal kurias
nukreipiamos ir tiesioginės skurdo mažinimo priemonės.

2000 metais įkurtas Socialinių reikalų komitetas, kuriam tuo metu
vadovavo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė, parengė
skurdo mažinimo strategiją. Nemaža dalis šios strategijos nuostatų buvo
įtraukta į Vyriausybės programą. Jų įgyvendinimui pritarė Lietuvos
Respublikos Seimas. Daug pastangų skurdui mažinti skyrė ir skiria religinės
bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos. Strategija numatė ne tik
skurdo įveikimo būdus ir tikslus. Kartu buvo įsipareigota ir vykdyti skurdo
mažinimo monitoringą bei rengti metines ataskaitas visuomenei.

Kad būtų pasiekti pageidaujami rezultatai, reikalinga ne tik stipri
klestinti ekonomika, bet ir kas turbūt netgi svarbiau, pakankama bei
nuosekli parama, grindžiama socialinės integracijos politika. Skurdo
mažinimo strategija Lietuvoje, parengta 2000 metais, atskleidė politinę
Lietuvos valią ir suteikė kryptį atitinkamoms ekonominio augimo, regionų ir
kaimo vystymo, darbo rinkos plėtimo, pajamų didinimo, socialinės paramos,
švietimo, sveikatos bei kitų paslaugų tobulinimo politikos iniciatyvoms.
Taip pat apibrėžti skurdo mažinimo strategijos tikslai vidutinės trukmės
laikotarpiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d.
nutarimu Nr.1753 pritarė Lietuvos Respublikos skurdo mažinimo strategijos
įgyvendinimo 2002–2004 metų programai. Ši programa sukonkretino 2000 metais
parengtos Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijos nuostatas. Skurdo paplitimo
stebėjimas, jam įtakos turinčių socialinių ir ekonominių veiksnių
įvertinimas yra svarbi sąlyga sėkmingam programos įgyvendinimui.

Vyriausybė pabrėžia, jog pagrindinis iššūkis Lietuvai šioje srityje –
per artimiausią dešimtmetį įveikti kraštutinį skurdą ir stipriai sumažinti
santykinį skurdą bei socialinę atskirtį.

2003 metais skurdo lygis Lietuvoje siekė 15 proc. Neatsižvelgus į
socialines išmokas, jis siektų 23 proc. Nacionaliniame kovos su skurdu ir
socialine atskirtimi veiksmų plane išskiriami keli pagrindiniai
strateginiai tikslai. Iki 2008 metų turės būti panaikintas gilus skurdas:
kiekvienas, stokojantis maisto, neturintis pastogės nakvynei ar šiltų
drabužių, bus bent minimaliai aprūpintas šiomis būtiniausiomis priemonėmis.

Gerokai padidinus tikslinę pagalbą iki 2010 metų kiekvienos iš
labiausiai skurstančių gyventojų grupių santykinis skurdo lygis bus
sumažintas 5-10 proc.

Bus siekiama, kad be tėvų globos likusių vaikų ir našlaičių, globojamų ne
šeimose, o įvairiose įstaigose, dalis sumažėtų nuo dabartinių 46 iki 20
proc. Užsibrėžta, kad 2010 metais užimtumo lygis turėtų išaugti iki 70
proc., o nedarbo lygis neviršyti 8 proc.

Nacionaliniame kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plane
numatytoms priemonėms vykdyti bus panaudotos valstybės, savivaldybių
biudžetų bei ES struktūrinių fondų lėšos.

IŠVADOS

Problemų socialinėje srityje šiandien labai daug. Visi žinome, jog
mūsų valstybėje labai sunkiai sekasi įgyvendinti veiksmingos socialinės
partnerystės principą, jog neretai didžiosios verslo struktūros nepaiso
darbuotojų interesų, jog formaliai gerėjant ekonominiam gyvenimui,
skurdesni regionai dar labiau skursta.

Mūsų dienomis vienas rimčiausių pavojų šeimos gyvenimui yra nedarbas.
Vienas iš problemos sprendimo būdų yra lankstesnės užimtumo formos,
įvertinant aukštą regioninį nedarbo lygį. Šiuo metu per 130 000 Lietuvos
gyventojų yra bedarbiai. Reikia pripažinti, kad nedarbas yra ne tik didelė
šalies socialinės struktūros problema, bet ir didelė ekonominė problema.
Aukštas nedarbo lygis neleidžia pasinaudoti visu šalies turimu ekonominiu
potencialu, o bedarbio pašalpų išmokėjimas uždeda papildomą naštą valstybės
biudžetui. Didesnės dalies žmonių įtraukimas į darbą padės geriau išnaudoti
Lietuvos ekonominį potencialą, užtikrins, kad gerovė pasiektų kuo daugiau
žmonių ir padės šaliai susidoroti su nedarbo problemomis.

Smulkusis verslas, palyginti su stambiuoju, sukuria daugiau naujų
darbo vietų, todėl, stiprinant smulkųjį verslą, sparčiau mažinamas nedarbas
ir su juo susijęs skurdas, užtikrinamas spartesnis gyventojų pragyvenimo
lygio kilimas.

Iki šiol parama šeimai buvo suvokiama siaurąja prasme, iš esmės
orientuota į piniginės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, plėtrą. Vis
dėlto paramą šeimai reikėtų suvokti plačiau, nes vien piniginės paramos
nepakanka. Kyla problemų dėl būsto įsigijimo. Lengvatinių kreditų būstui
įsigyti sistema šiandien veikia neefektyviai – valstybė turėtų labiau ją
remti. Kitas aspektas – yra šeimų, kurios neturi galimybių gauti kreditą,
kad ir lengvatinį, nes neturi pakankamai lėšų (ir nėra tikėtina, jog turės)
tam kreditui grąžinti. Šiuo atveju savivaldybėse turėtų būti specialus butų
fondas, kad tokiomis lėšomis šeimoms būtų suteikiamas būstas (bent kuriam
laikui, kol šeimos būtų pajėgios įsigyti savo būstą).

Didėjantį nusikalstamumą ir savižudybių skaičių taip pat lemia ne vien
skurdas ir nedarbas. Skurdas ir nenormali socialinė nelygybė yra skaudžios
problemos, kurių negalima nematyti, dėl kurių negalima nesijaudinti. Tačiau
ne mažiau svarbus klausimas yra tai – kaip ištrūkti iš susidariusios
situacijos. Šiandienos nepilnamečių nusikalstamumas – tai rytdienos
bendrasis suaugusiųjų nusikalstamumas. Veikia nusikalstamumo ir
nusikalstamų papročių perdavimas iš kartos į kartą, aukštas nepilnamečių
nusikalstamumas sąlygoja būsimąjį aukštą bendrą nusikalstamumą, o tas savo
ruožtu intensyvina nepilnamečių nusikalstamumą. Tokią padėtį galima
pakeisti tik iš esmės padidinus prevencinės veiklos veiksmingumą, atradus
tikrai efektyvių būdų nepilnamečių nusikalstamumui kontroliuoti.

LITERATŪRA

1. „Skurdo būklės Lietuvoje 2001 metų pranešimas“/A. Dobrovolskis,

A. Garbaravičienė, B. Gruževskis ir kt. Vilnius, 2001. 53 p.

2. Makraekonomika/ V. Snieška, V. Baumielienė, R. Keršienė ir kt.

Kaunas, 2003. 635p.

3. Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika / V. Navickas, K.

Paulavičius. Vilnius, 1999. 106 p.

4. Lietuvos Statistikos metraštis 2001. Vilnius.

5. http://www.std.lt

6. http://www.lietuvauzsienyje.com

7. http://www.lrv.lt/main.php?cat=303&d=3002

8. http:// www.lrinka.lt/Leidinys/pensiju.reforma/

1999.2.amorkuniene2.phtml

9. http://www.sodra.lt

———————–

GYVENTOJAI

Aktyvūs gyventojai

Neaktyvūs gyventojai

Užimti gyventojai

Bedarbiai

Nedarbo mastas

Užimti gyventojai

(E)

Bedarbiai

(U)

Neaktyvūs gyventojai

(N)

Leave a Comment