ĮŽANGA
Šio darbo tikslas – atskleisti, kodėl nedarbas yra neišvengiamas, kas lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos. Svarbus natūralusis nedarbo lygis, kuris visuomenei ir ekonomikai yra lyg ir priimtinas, bei nedarbo rodikliai.
Kadangi dėl nedarbo visuomenė patiria didžiulių mikroekenominių ir makroekenominių nuostolių, svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes.
Taip pat būtina atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, kokias užimtumo programas turi įgyvendinti vyriausybė, juo labiau, kad jas mokslininkai vertina labai prieštaringai. Todėl ekonomikos teorija, išryškinusi kurios nors ekonomikos politikos trūkumus, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti nedarbo problemų sprendimo alternatyviuosius variantus, o vyriausybei –
pasirinkti optimalius sprendimus.
Čia nagrinėjame socialinės grupės – bedarbių – problemas: skurdo priežastis, valstybės paramą jiems per socialines išmokas, ar valstybės parama pilnai atitinka šiai socialinei grupei paramos tikslus ir uždavinius; dabartinę situaciją darbo rinkoje.
1. NEDARBAS
Viena svarbiausių makroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.
Tačiau reikia pripažinti, kad mokslininkų požiūris į nedarbą kaip problemą kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje.
1.1 NEDARBAS IR JO PRIEŽASTYS. NATŪRALUSIS NEDARBO LYGIS
1.1.1 Darbo jėgos ir nedarbo sąvokos
Norėdami išsiaiškinti mus dominančią nedarbo sąvoką, pirmiausia turėtume patyrinėti kitas su juo glaudžiai susijusias sąvokas. Viena jų yra darbo jėga. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai.
Gyventojai – tai nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje.
Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius.
Pateikiame pagal TDO metodologiją sudarytą gyventojų klasifikacijos schemą:
dirbantys už atlyginimą Gyventojai:
a) moksleiviai ir studentai, visą ar nevisą darbo laiką; a) neturintys darbo, lankantys dieninio mokymo įstaigas;
laikinai nedirbantys dėl teikančio pajamų;
b) asmenys, gaunantys senatvės, ligos, atostogų; dirbantys b) ieškantys darbo lengvatines ar invalidumo pensijas;
pagal specialų grafiką; (besikreipiantys į c) namų šeimininkės ir asmenys, besimokantys, streikuojantys įdarbinimo įstaigas, prižiūrintys vaikus;
ir kt.; tiesiog į darbdavius d) netekę vilties rasti darbą ir jo c) dirbantys savarankiškai. ir kt.);
nebeieškantys;
c) pasiruošę dirbti. e) kiti asmenys, kurie nenori dirbti.
1. pav. Gyventojų klasifikacija
Ekonominiu atžvilgiu aktyvūs gyventojai – gyventojų dalis, sudaranti darbo jėgos pasiūlą prekių ir paslaugų gamyboje.
Aktyvūs gyventojai gali būti užimti, t.y. turėti darbą, ir būti bedarbiai. Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose, organizacijose bei ūkiuose, taip pat asmenys, atliekantys karinę tarnybą bei laikinai nedirbantys. Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais.
Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinanti sąvoka –
nedarbas (U). Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika.
Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis.
Norėdami apskaičiuoti nedarbo lygį, patikslinsime darbo jėgos sąvoką, remdamiesi apibrėžimais ir schema.
Kadangi dažniausiai gyventojai yra užimti (dirba) arba yra bedarbiai, tai darbo jėga:
LF = E + U; (1.1)
čia LF – darbo jėga;
E – užimtų (dirbančiųjų) gyventojų skaičius;
U – bedarbių skaičius.
Taigi bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą.Vienas svarbiausių darbo rinkos rodiklių yra faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis – bedarbių skaičiaus ir šalies darbo jėgos procentinis santykis:
Ur = [pic] (1.2)
čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis.
Nors pagrindinė temos problema – nedarbas ir jo lygis, tačiau šiuo aspektu svarbūs ir kiti rodikliai – gyventojų ekonominio aktyvumo lygis bei užimtumo lygis.
Aktyvumo lygis (Ar) – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.
Jį galima užrašyti šia formule:
Ar = [pic][pic] (1.3)
čia Ar – gyventojų aktyvumo lygis;
LF – darbo jėga;
P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius.
Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių metodu.
Užimtumo lygis (Er) – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.
Užimtumo lygį galima užrašyti tokia formule:
Er = [pic] (1.4)
čia Er – užimtumo lygis;
E – užimtų gyventojų skaičius;
P – darbingo amžiaus ir vyresnių gyventojų skaičius.
Šie rodikliai gana dinamiški. 1.1 lentelėje pateikiama Lietuvos gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodiklių dinamika.
1.1 lentelė. Lietuvos gyventojų aktyvumo, užimtumo ir nedarbo rodikliai (tūkst.)
[pic]
Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje pateikiama 1.2 paveiksle.
[pic]
1.2 pav. Nedarbo lygio dinamika Lietuvoje 1991 – 2000 m., procentais
Iš pateiktų duomenų matome, kad, esant aukštesniam gyventojų ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis.
Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio rodiklių tokios priklausomybės nėra.
Tačiau šių bendrų rodiklių nustatymas dar negarantuoja vienodų nedarbo matavimo metodų atskirose šalyse. Nedarbo lygio apskaičiavimas gali skirtis priklausomai nuo:
1) žmonių, sudarančių darbo jėgą, darbingo amžiaus ribų;
2) darbo paieškų laiko trukmės;
3) darbo paieškų kriterijaus;
4) nuo statistinių duomenų apie žmonių, laikinai atleistų iš darbo ir vėl grįžtančių į tą patį darbą, skaičiaus apskaičiavimo tvarkos;
5) naujai įeinančių į darbo rinką (pirmą kartą ieškančių darbo)
skaičiaus nustatymo.
Lietuvos darbo biržos informacija neparodo tikslaus bedarbių skaičiaus, kadangi dalis gyventojų darbo ieško nelegaliose arba privačiose darbo biržose, taip pat kitais būdais: per pažįstamus, pagal skelbimus ar tiesiogiai kreipdamiesi į darbdavius. Tuo tarpu darbo biržos skelbia duomenis tik apie bedarbius, besikreipiančius į valstybinę darbo biržą.
Todėl pateikiamas Lietuvos statistikos departamento nedarbo lygis pagal
Lietuvos darbo biržos duomenis irgi yra žemesnis už atrankinių tyrinėjimų būdu nustatytą nedarbo lygį. Šiuos skirtumus labai aiškiai rodo 1.2
lentelės duomenys.
1.2 lentelė. Nedarbo lygio skirtumai tarp Statistikos departamento atrankinių tyrimų rezultatų ir darbo biržos duomenų.
[pic]
Iš lentelės matome, kad duomenys apie nedarbą gerokai skiriasi. Darbo biržos duomenys neatspindi tikrojo nedarbo lygio – maždaug 2,5 karto jį sumažina.
Žinoma, nedarbo lygis gali būti ir padidintas, kai dalis respodentų tvirtina, kad jie ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės: jie tikisi nedarbo pašalpos ar kitų lengvatų.
Nors ir sunku išmatuoti ir interpretuoti nedarbo lygį, šis rodiklis yra tinkamiausias atskirų šalių darbo jėgos nepanaudojimo laipsniui palyginti.
Nuodugnesni nedarbo problemų tyrinėjimai neturėtų apsiriboti tik faktiško nedarbio lygio nagrinėjimu.
Nedarbas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis reiškinys, kai kuo panašus į vandens baseiną. Nedarbo mastas kyla, kai įtekėjimas (naujas bedarbių skaičius) viršija nuotekį (žmonių, gaunančių darbą, skaičių). Be to, visada atsiranda žmonių, kurie nebepriskiriami prie darbo jėgos arba ja tampa. Tai atspindi toliau pateikiama schema:
Įtekėjimas:
• Atleisti iš darbo;
• Laikinai nedirbantys (atleisti);
• Darbo atsisakę dėl asmeninių motyvų;
• Naujai tapę darbo jėga.
Nuotėkis:
• Naujai priimti į darbą;
• Grįžę į savo ankstesnes darbo vietas;
• Nebepriklausantys darbo jėgai.
2. pav. Nedarbo mastas
Ši schema atspindi srautus į nedarbą ir iš jo. Dirbantieji tampa bedarbiai, ieškodami kito darbo, jo atsisakę dėl asmeninių motyvų, laikinai atleisti, taip pat palikę jį priverstinai dėl sumažėjusios jų gaminamų prekių paklausos. Nedarbo mastas padidėja ir dėl žmonių, ieškančių darbo pirmą kartą, įėjimo į darbo rinką. Dažniausiai tai asmenys, baigę mokslus.
Nedarbo nuotėkio srautas susidaro tada, kai vieni sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti – naujai priimami į darbą, treti – sulaukia pensijinio amžiaus arba praranda viltį rasti darbą ir paprasčiausiai nebepriklauso darbo jėgai. Šių srautų intensyvumas nevienodas.
Nedarbo lygis keičiasi, kai srauto, įsiliejančio į nedarbo „baseiną“
intensyvumas skiriasi nuo iš jo ištekančio srauto intensyvumo. Jei į bedarbių būrį įsikieja daugiau žmonių negu jį palieka, nedarbo lygis auga.
Pagrindiniai srautai darbo rinkoje pavaizduoti 1.3 paveiksle:
PEN
PUE
PEU
PNE
PUN
PNU
3. pav. Pagrindiniai darbo rinkos srautai
Paveiksle rodyklėmis parodytos gyventojų perėjimo iš vienos būsenos į kitą tikimybės. Pavyzdžiui, PUE rodo tikimybę, kad dalis bedarbių per tam tikrą laiką pereis į užimtųjų būseną (kategoriją).
Darbo rinkos pusiausvyros sąlygomis, kai asmenų, palikusių bedarbių gretas skaičius lygus asmenų, tapusių bedarbiais skaičiui, nedarbo lygis yra gyventojų perėjimo iš vienos alternatyvinės būsenos į kitą (užimtumo, nedarbo, ekonominio neaktyvumo) tikimybių funkcija:
Ur = f(PEN, PNE, PNU, PUN, PEU, PUE); (1.5)
čia PEN – perėjimo tikimybė iš užimtų į neaktyvių gyventojų kategoriją;
PNE – perėjimo tikimybė iš ekonomiškai neaktyvių gyventojų kategorijos į užimtų kategoriją;
PUN – perėjimo tikimybė iš bedarbių į neaktyvių gyventojų kategoriją;
PNU – perėjimo tikimybė iš neaktyvių gyventojų kategorijos į bedarbių kategoriją;
PEU – perėjimo tikimybė iš užimtų kategorijos į bedarbių kategoriją;
PUE – perėjimo tikimybė iš bedarbių kategorijos į užimtų kategoriją.
Ženklas + (plius) virš kintamojo reiškia nedarbio lygio padidėjimą, o ženklas – (minus) reiškia, kad tas kintamasis mažina nedarbo lygį. Taigi, nedarbo lygis bus tuo aukštesnis, kuo bus mažesnė perėjimo iš bedarbių į užimtų kategoriją tikimybė (PUE) ir ekonominiu atžvilgiu neaktyvių gyventojų perėjimo į užimtų kategoriją tikimybė (PNE), taip pat kuo didesnė savanoriško ir priverstinio išėjimo iš darbo tikimybės (PEN ir PEU).
Darbo rinkoje tarp visų šių šešių srautų yra glaudi priklausomybė.
Todėl, reguliuojant nedarbo lygį, būtina atsižvelgti į visų šešių perėjimo tikimybių pasikeitimus. Pavyzdžiui, dirbančių pensininkų pensijų sumažinimo programa gali paskatinti pensininkų perėjimą iš užimtų kategorijos į ekonomiškai neaktyvių gyventojų kategoriją (PEN), taip pat skatinti juos ieškoti papildomo uždarbio, o kartu didinti pensininkų, kurie ieško darbo, perėjimo į bedarbius tikimybę (PNU), arba į savarankiškai apsirūpinančių darbu (PNE) kategoriją. Todėl valstybės užimtumo politika turi būti gerai apgalvota ir nusikelti nepageidautinų pasekmių, pavyzdžiui, nedarbo padidėjimo, ir pan.
Srautų intensyvumą ir nedarbo lygio dinamiką lemia nedarbą sukeliančios priežastys.
1.1.2 Nedarbo priežastys
Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reiki atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijas pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę.
Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.
Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus. 1.4 paveiksle parodyta, kodėl nelankstus darbo užmokestis sukelia nedarbą. Kada realusis darbo užmokestis w1 yra aukštesnis už lygį w0, užtikrinantį darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą.
Kai darbo užmokesčio lygis w0, būtų įdarbinta N0 darbuotojų, o kai darbo užmokesčio lygis w1, – tik N1. Viso to pasekmė – nedarbas, kurį rodo atkarpa E1A. Neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą kaip savanorišką reiškinį, nes, jos vertinimu, pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku užimtumu, ir kiekvienas norintis dirbti gali rasti darbą, esant darbo užmokesčiui w0. Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis, vadinamas savanorišku nedarbu. Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą.
[pic]
1.4 pav. Nelankstus darbo užmokestis ir nedarbas
Nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas, vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu.
Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį.
Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę, būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, o darbo pasiūla viršija jos paklausą,darbdaviai turėtų darbo užmokestį sumažinti.
Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika. Tačiau lūkesčių nedarbas ir kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis:
1) minimalus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;
2) profsąjungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;
3) skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.
Šią priežasčių grupę panagrinėsime plačiau.
1.Vyriausybės, priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi iki pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmas taikyti ne žemesnius už vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis lygis praktinės reikšmės neturi, nes jie gauna žymiai didesnį darbo užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo jėgai, ypač nekvalifikuotai.
Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai yra žemas. Taip yra dėl dviejų priežasčių:
1. paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas;
2. paaugliai firmose labai dažnai „nemokamai“ įgyja profesiją ir darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio. Tai irgi sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį. Todėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi didelę reikšmę.
Firmos nelinkusios mokėti jaunimui didesnį užmokestį negu jų pusiausvyros darbo užmokestis, o samdo aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus, kurių pusiausvyros darbo užmokestis atitinka nustatytą minimalų darbo užmokestį.
Dalies ekonomistų nuomone, jaunimui nederėtų taikyti minimalaus darbo užmokesčio įstatymų, nes lankstaus (kintančio) darbo užmokesčio politika leistų mažinti paauglių ir jaunimo darbo užmokestį, priartintų jį prie jų pusiausvyros darbo užmokesčio, o kartu sumažintų jų nedarbą, sudarytų sąlygas firmose įgyti profesiją. Tačiau yra nuomonių, kad tokie veiksmai skatintų firmas kvalifikuotus suaugusius darbuotojus pakeisti paaugliais ir jaunimu. Dėl to padidėtų kitų darbuotojų grupių nedarbo lygis.
Žinoma, daugumos darbuotojų valandinis darbo užmokestis gerokai aukštesnis už minimalų, kadangi yra daugybė profesijų, darbo rinka labai marga.
Minimalus valandinis darbo užmokestis įteisintas daugelyje šalių,
Lietuvoje 1998m. jis siekė 2,46 Lt/val.
Kyla klausimas, kodėl priimami įstatymai, kurių taikymas sukelia problemų? Paslaptis ta, kad valandinio minimalaus darbo užmokesčio nustatymas kenkia ne visiems. Jei ne šis įstatymas, dalies žmonių pajamos būtų žymiai mažesnės. (Jie būtų gavę darbo užmokestį w0, o ne w1.)
Vadinasi, jo taikymas ne visų padėtį pablogina.
2. Kita nelankstaus darbo užmokesčio priežastis – monopolitinė profsąjungų valdžia darbo rinkoje. Profsąjungų vaidmuo atskirose šalyse gerokai skiriasi. Šių organizacijų judėjimo išsivystymas leidžia spręsti apie jų galimą įtaką deryboms dėl darbo užmokesčio lygio.
Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių ir darbdavių derybos. Dažniausiai pagal sudaromą kolektyvinę sutartį darbo užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firma gali savarankiškai spręsti apie jai reikalingą darbininkų skaičių.
Paprastai dėl to mažinamas darbuotojų skaičius, ir auga lūkesčių nedarbas.
Be to, profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jų įtaka tik savų darbuotojų darbo užmokesčiui. Jos gali daryti poveikį ir profsąjungoms nepriklausančių darbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Grėsmė, jog ir šių firmų darbuotojai kurs profsąjungas, pakelia jų darbo užmokestį virš pusiausvyros lygio. Tai daro įtaką darbo užmokesčiui ir valstybės sektoriuje.
3. Dar viena nelankstaus realiojo darbo užmokesčio priežastis – skatinančių efektyvų darbą užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojančios teorijos skelbia, kad aukštas darbo užmokestis didinąs darbo našumą. Todėl šakos ar firmos nesistengia jo mažinti, nors yra perteklinė darbo pasiūla.
Skatinantis darbo užmokestis paprastai yra aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokestį. Jei skatinančio darbo užmokesčio teorijos teisingos, tai išeitų, kad sumažinus darbo užmokestį, turėtų sumažėti darbuotojų darbo našumas ir, akivaizdu, firmų pelnas.
Ekonomistai pateikia kelias darbo užmokesčio įtakos darbo našumui teorijas.
Visos šios skatinančio darbo užmokesčio teorijos panašios teiginiais, kad firmos dirbančios efektyviau, jei savo darbuotojams moka žymiai didesnį darbo užmokestį. Kitaip tariant, darbo užmokesčio tarifų palaikymas virš pusiausvyros lygio firmoms dažnai naudingas. Tačiau tai kartu lemia darbo užmokesčio nelankstumą ir lūkesčių nedarbą.
Taigi neoklasikinė teorija nedarbui paaiškinti pateikia nemažai argumentų.
Tuo tarpu Dž.M.Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas).
Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus dinamikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo ciklo ir nedarbo priklausomybę atspindi
1.5 paveikslas. Iš jo matome, kad, verslo ciklui pasiekus pakilimo (bumo)
stadiją (a), ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias. Taigi verslo ciklo ir ciklinio nedarbo kreivės vingiuoja priešinga kryptimi.
[pic]
1.5 pav. Verslo ciklo ir nedarbo lygio priklausomybė
Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ar fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą.
Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros.
Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą.
Nedarbo dinamiką veikia ir netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir nepakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių.
Vis dažniau mokslininkai pripažįsta, kad viena iš nedarbo priežasčių yra pati draudimo nedarbo atveju sistema. Bedarbio pašalpos dabar mokamos visose išsivysčiusiose šalyse. Nors šių pašalpų konkrečios mokėjimo sąlygos gali skirtis įvairiose šalyse ar net tos pačios šalies atskiruose regionuose, dalis bedarbių jas gauna.
Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangi lengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai stebi santykį tarp bedarbio pašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbti pirmą pasiūlytą darbą. Šis santykis vadinamas pakeitimo rodikliu. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo ilgiau galima nedirbti ir ieškoti geresnio darbo.Pakeitimo rodiklį veikia darbo užmokesčio ir pašalpų apmokestinimas.
Bedarbio pašalpa neapmokestinama, darbo užmokestis apmokestinamas, o skirtumas tarp pašalpą gaunančio bedarbio disponuojamų pajamų ir dirbant gaunamo darbo užmokesčio mažėja.
Pašalpų dydis ir jų mokėjimo terminai turi reikšmės nedarbo trukmei.
Nedarbo trukmė šiuo atveju labiausiai priklauso nuo pašalpos mokėjimo trukmės. Daugelyje šalių šis laikotarpis griežtai ribotas. Tuo tarpu kai kuriose Europos šalyse griežto apribojimo nėra.
Mokslininkų nuomone, pašalpų mokėjimo trukmė yra pagrindis rodiklis, paaiškinantis ilgalaikio nedarbo priežastis. Jei pats pakeitimo rodiklis nedarbo priežasčių neparodo, tai jo derinys su pašalpų mokėjimo trukme vaizdą keičia. Atlikus tyrimus, Vakarų Europos šalyse pasiūlytas nedarbo pašalpų indeksas, sugretinantis piniginį jų įvertinimą per tam tikrą laiką su pašalpos mokėjimo trukme. Tyrimų rezultatai akivaizdūs: šalyse, kur pašalpos mokėjimo trukmė ilgesnė, ilgalaikio nedarbo mastas gerokai didesnis.
Nedarbo lygį veikia ir darbo užmokesčio apmokestinimo lygis.
Ekonomistų nuomone, mokesčių didinimas veikia darbo jėgos pasiūlą, ją mažindamas ir skatindamas nedarbo augimą. Todėl JAV „pasiūlos ekonomikos“
šalininkai tvirtina, kad darbininkų darbo užmokesčio apmokestinimo sumažinimas galėtų teigiamai paveikti darbo jėgos pasiūlą, sumažinti nedarbą.
Didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas, irgi turi neigiamą poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas. Jie ypač neigiamai veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi ir neoficialaus užimtumo augimą.
Taigi nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia nedarbo lygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, ir sudėtinga nustatyti svarbiausias.
1.1.3. Nedarbo tipai. Natūralusis nedarbo lygis
Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos.
Laikinasis (migracinis) nedarbas (uf) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese.
Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų. Treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t.
Tuo pačiu metu, kai visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arba grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas.
Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas.
Struktūrinis nedarbas (Us) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu).
Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros.
Struktūrinį nedarbą sukelia ir anksčiau nagrinėti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas;
profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų (jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai)
netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomoms darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios.
Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių)
gyvenamąja vieta.
Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu „struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.
Ciklinis nedarbas (Uc) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga.
Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių vidurkis.
Paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo.
Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galime apskaičiuoti taip:
U=UF+Us+Uc; (1.6)
čia U – bedarbių skaičius (nedarbas);
uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius);
Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);
Uc – ciklinis nedarbas (bedarbių skaičius).
Išnaginėję nedarbo tipus, galime grįžti prie visiško užimtumo problemos. Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl šimtaprocentinio užimtumo būti negali. Tačiau galimas tam tikras užimtumo lygis, kurį ir apibūdina visiško užimtumo sąvoka.
Visiškas užimtumas (EF) – tai darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis nedarbas.
Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojame „natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. „Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojama ir norint susieti nedarbo lygį su stabilia infliacija ir gamybos rezultatais.
Natūralusis nedarbo lygis (Un) — tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą.
Natūralusis ir nedarbo lygis (Un) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis su šalies darbo jėga:
Un = [pic] (1.7)
čia Un – natūralusis nedarbo lygis;
Uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius);
Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);
LF – darbo jėga.
Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio:
Un=Ur-Uc; (1.8)
čia Ur – faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis;
Uc – ciklinis nedarbo lygis.
Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti.
Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą, panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1.6 pav.).
Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis bendrasis nacionalinis produktas.
Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė
LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad, didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra No, o realusis darbo užmokestis wo.
Atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis nedarbo lygis susidaro, kai darbo rinka yra pusiausvyra.
[pic]
1.6 pav. Darbo rinkos modelis
Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio.
Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas, keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o, nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien.
Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nustatyti natūralųjį nedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradicinių veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su šešėline ekonomika ir kt.
1.2. NEDARBO PASEKMĖS IR NUOSTOLIAI
Nedarbo pasekmes ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikroekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai.
Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą.
Pirmiausia darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivysčiusiose šalyse mokamos nedarbo pašalpos tik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygsta turėtoms pajamoms. Pašalpos dydis priklauso nuo paskutinėje darbovietėje gauto atlyginimo. Jai gauti būtinos sąlygos skiriasi ne tik atskirose šalyse, bet net ir atskiruose tų pačių šalių regionuose.
Išsivysčiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama, bet menkiau išsivysčiusiose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Pavyzdžiui,
Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiems ne mažesnį kaip 24 mėn.
socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas (nuo 1998 05 01
– 135 Lt) ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių (nuo 1998 05 01
– 250 Lt). Pašalpa mokama ne ilgiau kaip 6 mėn. per 12 mėnesių laikotarpį, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius. Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienų viešuosius darbus arba remiamus darbus, baigus profesinį mokymą.
Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių –
nepasitikėjimą ateitimi, savo sugebėjimais, nevisavertiškumo jausmą ir kt.
Ekonomikos nuosmukio ir išaugusio nedarbo sąlygomis padaugėja nusikaltimų, savižudybių, skyrybų, trumpėja gyvenimo trukmė.
1.3 lentelė. Nusikalstamumo ir teisėtvarkos analizė 1995-2003 metais
|Ligų draudimas ir sveikatos |145,7 |221,2 |257,3 |287,1 |271,6 |
|apsauga | | | | | |
|Invalidumas |315,4 |407,9 |510,6 |569,2 |605,6 |
|Senatvė ir našlystė |1916,8|2325,4|2794 |3048,9|3049,5|
|Šeima ir vaikai |246,6 |298,7 |400,1 |444 |450,8 |
|Nedarbas |100,7 |115,5 |208 |180,4 |175,5 |
|Socialinė atskirtis ir būstas|101 |101,6 |95,9 |99,5 |140,7 |
|Iš viso |2826,1|3470,2|4265,9|4629 |4693,7|
2 lentelė. Socialinės apsaugos piniginių išmokų struktūra, mln. Lt
Suprantama, visada bus individų, kurie nenorės įdėti pastangų, kad įgytų materialių vertybių. Taip buvo visais laikais, tačiau netapdavo problema, nes vyko be anoniminės valstybės įsikišimo. Savanoriški skurdžiai
– tiek galintys, tiek negalintys dirbti – gyveno iš privačiai skiriamos paramos, kurią kontroliavo konkreti bendruomenė (vietos bendruomenė, savanoriška asociacija, profesinė ložė ar pan.). Kadangi gyvenimas bendruomenėje formuoja žmogaus motyvaciją, šios kontrolės pakako, kad gyvenimas iš paramos nepasidarytų per daug patrauklus. XX a. į socialinius santykius didžiuliu mastu išsiliejus valstybės iniciatyvai, nunyko privati parama ir kontrolė ir pasidarė rimta problema atskirti tuos, kurie patys savimi pasirūpinti negali, ir tuos, kurie nenori.
Daugelyje Vakarų šalių suvokus neigiamas valstybės paramos pasekmes visuomenės gyvenimo būdui ir ypač vaikams, svarstomi modeliai, kaip fiskalinėmis priemonėmis sukurti paskatas iš paramos gyvenantiems žmonėms eiti dirbti, bet nemažinti pašalpų lygio. Tačiau visi jų – mokesčių lengvatos, lengvatos su priemokomis ir pan. – turi tokias pačias, tik dar labiau užslėptas pasekmes, nes gauti pašalpą visuomet labiau apsimoka nei mokėti mokesčius. Teikiant valstybės paramą, pakankamą gyvenimui be didesnio diskomforto, neįmanoma apsaugoti nuo irimo demokratinių visuomenių gerovės pagrindo – etinės nuostatos, kad už savo gerovę normaliomis sąlygomis moki pats, o kiekviena parama yra išimtis iš taisyklės.
Lieka pats sudėtingiausias klausimas – kaip valstybė gali padidinti žmonių galimybes pasinaudoti rinkos ekonomikos galimybėmis. Šis klausimas sudėtingas dėl šių priežasčių – priemonės, kurios gali duoti apčiuopiamų ir trumpalaikių rezultatų ir kurias vykdyti politikai yra linkę, pvz., padidinti pašalpas, lengvatas, suteikti išimtis ir pan., ilgainiui didina skurdą ir griauna visuomenės moralę. Tuo tarpu priemonės, kurios galėtų iš esmės pagerinti žmonių galimybes ir sukurti prielaidas jų materialiai gerovei, yra ilgalaikės, sudėtingos, kompleksinės, reikalaujančios ir išmanymo, ir politinės valios, ir daug darbo.
Reikia pabrėžti, kad politikos veikimo ribų klausimas yra svarbus ne tik dėl fiskalinių priežasčių, t.y. rūpinantis, kad lėšos nebūtų švaistomos, bet visų pirma dėl socialinių priežasčių. Kadangi bet kokios politikos priemonės keičia žmonių elgesio motyvus, jos gali pakreipti žmogaus veiksmus tiek pozityvia, tiek negatyvia linkme.
Tiesioginės paramos priemonės, skiriamos remtinųjų kategorijai, sukuria paskatas žmonėms veikti taip, kad jie tai kategorijai priklausytų. Tai yra, jos skatina žmones tapti „skurdžiais“. Kita vertus, yra žmonių, kurie skursta. Būdų, kaip atskirti remtinojo statusą turinčius (arba skurdžius kabutėse) nuo tikrų skurdžių, nėra.
Galima tik rinktis tarp galimų kriterijų, kurie šias sąvokas priartina labiausiai ir taip leidžia tiksliau identifikuoti tiesioginės paramos taikinius. Tokia veiksmų eiga būtų natūrali siekiant racionalios socialinės politikos.
Lietuvoje gi, nepaisant to, jog jau yra pripažįstama, kad į atskiras socialines grupes orientuota pašalpų įvairovė mažina socialinės paramos skaidrumą ir tikslingumą, skurdas ir toliau nagrinėjamas pagal atskiras gyventojų kategorijas, pagal kurias nukreipiamos ir tiesioginės skurdo mažinimo priemonės.
2000 metais įkurtas Socialinių reikalų komitetas, kuriam tuo metu vadovavo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Irena Degutienė, parengė skurdo mažinimo strategiją. Nemaža dalis šios strategijos nuostatų buvo įtraukta į Vyriausybės programą. Jų įgyvendinimui pritarė Lietuvos
Respublikos Seimas. Daug pastangų skurdui mažinti skyrė ir skiria religinės bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos. Strategija numatė ne tik skurdo įveikimo būdus ir tikslus. Kartu buvo įsipareigota ir vykdyti skurdo mažinimo monitoringą bei rengti metines ataskaitas visuomenei.
Kad būtų pasiekti pageidaujami rezultatai, reikalinga ne tik stipri klestinti ekonomika, bet ir kas turbūt netgi svarbiau, pakankama bei nuosekli parama, grindžiama socialinės integracijos politika. Skurdo mažinimo strategija Lietuvoje, parengta 2000 metais, atskleidė politinę
Lietuvos valią ir suteikė kryptį atitinkamoms ekonominio augimo, regionų ir kaimo vystymo, darbo rinkos plėtimo, pajamų didinimo, socialinės paramos, švietimo, sveikatos bei kitų paslaugų tobulinimo politikos iniciatyvoms.
Taip pat apibrėžti skurdo mažinimo strategijos tikslai vidutinės trukmės laikotarpiu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 7 d.
nutarimu Nr.1753 pritarė Lietuvos Respublikos skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metų programai. Ši programa sukonkretino 2000 metais parengtos Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijos nuostatas. Skurdo paplitimo stebėjimas, jam įtakos turinčių socialinių ir ekonominių veiksnių įvertinimas yra svarbi sąlyga sėkmingam programos įgyvendinimui.
Vyriausybė pabrėžia, jog pagrindinis iššūkis Lietuvai šioje srityje –
per artimiausią dešimtmetį įveikti kraštutinį skurdą ir stipriai sumažinti santykinį skurdą bei socialinę atskirtį.
2003 metais skurdo lygis Lietuvoje siekė 15 proc. Neatsižvelgus į socialines išmokas, jis siektų 23 proc. Nacionaliniame kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plane išskiriami keli pagrindiniai strateginiai tikslai. Iki 2008 metų turės būti panaikintas gilus skurdas:
kiekvienas, stokojantis maisto, neturintis pastogės nakvynei ar šiltų drabužių, bus bent minimaliai aprūpintas šiomis būtiniausiomis priemonėmis.
Gerokai padidinus tikslinę pagalbą iki 2010 metų kiekvienos iš labiausiai skurstančių gyventojų grupių santykinis skurdo lygis bus sumažintas 5-10 proc.
Bus siekiama, kad be tėvų globos likusių vaikų ir našlaičių, globojamų ne šeimose, o įvairiose įstaigose, dalis sumažėtų nuo dabartinių 46 iki 20
proc. Užsibrėžta, kad 2010 metais užimtumo lygis turėtų išaugti iki 70
proc., o nedarbo lygis neviršyti 8 proc.
Nacionaliniame kovos su skurdu ir socialine atskirtimi veiksmų plane numatytoms priemonėms vykdyti bus panaudotos valstybės, savivaldybių biudžetų bei ES struktūrinių fondų lėšos.
IŠVADOS
Problemų socialinėje srityje šiandien labai daug. Visi žinome, jog mūsų valstybėje labai sunkiai sekasi įgyvendinti veiksmingos socialinės partnerystės principą, jog neretai didžiosios verslo struktūros nepaiso darbuotojų interesų, jog formaliai gerėjant ekonominiam gyvenimui, skurdesni regionai dar labiau skursta.
Mūsų dienomis vienas rimčiausių pavojų šeimos gyvenimui yra nedarbas.
Vienas iš problemos sprendimo būdų yra lankstesnės užimtumo formos, įvertinant aukštą regioninį nedarbo lygį. Šiuo metu per 130 000 Lietuvos gyventojų yra bedarbiai. Reikia pripažinti, kad nedarbas yra ne tik didelė šalies socialinės struktūros problema, bet ir didelė ekonominė problema.
Aukštas nedarbo lygis neleidžia pasinaudoti visu šalies turimu ekonominiu potencialu, o bedarbio pašalpų išmokėjimas uždeda papildomą naštą valstybės biudžetui. Didesnės dalies žmonių įtraukimas į darbą padės geriau išnaudoti
Lietuvos ekonominį potencialą, užtikrins, kad gerovė pasiektų kuo daugiau žmonių ir padės šaliai susidoroti su nedarbo problemomis.
Smulkusis verslas, palyginti su stambiuoju, sukuria daugiau naujų darbo vietų, todėl, stiprinant smulkųjį verslą, sparčiau mažinamas nedarbas ir su juo susijęs skurdas, užtikrinamas spartesnis gyventojų pragyvenimo lygio kilimas.
Iki šiol parama šeimai buvo suvokiama siaurąja prasme, iš esmės orientuota į piniginės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, plėtrą. Vis dėlto paramą šeimai reikėtų suvokti plačiau, nes vien piniginės paramos nepakanka. Kyla problemų dėl būsto įsigijimo. Lengvatinių kreditų būstui įsigyti sistema šiandien veikia neefektyviai – valstybė turėtų labiau ją remti. Kitas aspektas – yra šeimų, kurios neturi galimybių gauti kreditą, kad ir lengvatinį, nes neturi pakankamai lėšų (ir nėra tikėtina, jog turės)
tam kreditui grąžinti. Šiuo atveju savivaldybėse turėtų būti specialus butų fondas, kad tokiomis lėšomis šeimoms būtų suteikiamas būstas (bent kuriam laikui, kol šeimos būtų pajėgios įsigyti savo būstą).
Didėjantį nusikalstamumą ir savižudybių skaičių taip pat lemia ne vien skurdas ir nedarbas. Skurdas ir nenormali socialinė nelygybė yra skaudžios problemos, kurių negalima nematyti, dėl kurių negalima nesijaudinti. Tačiau ne mažiau svarbus klausimas yra tai – kaip ištrūkti iš susidariusios situacijos. Šiandienos nepilnamečių nusikalstamumas – tai rytdienos bendrasis suaugusiųjų nusikalstamumas. Veikia nusikalstamumo ir nusikalstamų papročių perdavimas iš kartos į kartą, aukštas nepilnamečių nusikalstamumas sąlygoja būsimąjį aukštą bendrą nusikalstamumą, o tas savo ruožtu intensyvina nepilnamečių nusikalstamumą. Tokią padėtį galima pakeisti tik iš esmės padidinus prevencinės veiklos veiksmingumą, atradus tikrai efektyvių būdų nepilnamečių nusikalstamumui kontroliuoti.
LITERATŪRA
1. „Skurdo būklės Lietuvoje 2001 metų pranešimas“/A. Dobrovolskis,
A. Garbaravičienė, B. Gruževskis ir kt. Vilnius, 2001. 53 p.
2. Makraekonomika/ V. Snieška, V. Baumielienė, R. Keršienė ir kt.
Kaunas, 2003. 635p.
3. Darbo rinka. Teorija ir valstybės politika / V. Navickas, K.
Paulavičius. Vilnius, 1999. 106 p.
4. Lietuvos Statistikos metraštis 2001. Vilnius.
5. http://www.std.lt
6. http://www.lietuvauzsienyje.com
7. http://www.lrv.lt/main.php?cat=303&d=3002
8. http:// www.lrinka.lt/Leidinys/pensiju.reforma/
1999.2.amorkuniene2.phtml
9. http://www.sodra.lt
GYVENTOJAI
Aktyvūs gyventojai
Neaktyvūs gyventojai
Užimti gyventojai
Bedarbiai
Nedarbo mastas
Užimti gyventojai
(E)
Bedarbiai
(U)
Neaktyvūs gyventojai
(N)