NEDARBAS

TURINYS

1. Įvadas 3
2. Nedarbas 5
2.1. Nedarbo rūšys 5
2.2. Nedarbo rodikliai 6
2.3. Nedarbo kaštai ir A. Okuno dėsnis 7
3. Infliacijos esmė 8
3.1. Infliacijos prižąstys 8
3.2. Infliacijos padariniai 8
4. Filipso (Philips) kreivė 9
4.1. Adaptyvių lūksčių teorija 11
4.2. Racionalių lūkesčių teorija 13
5. Natūralaus nedarbo lygis ir NAIRU 16
5.1. Natūralaus lygio hipotezė arba NAIRU 15
5.2. Ntūralus nedarbo lygis 16
5.3. Natūralus nedarbo lygis ir NAIRU tas pats? 17
5.4. Ar Nairu dydis vis dar 6%? 17
5.5. Nairu ir makroekonominė politika 18
6. P.H. Cagano hiperinfliacijos modelis 19
7. Pasaulio ekonominė aplinka 21
8. Išvados 23
9. Literatūros sąrašas 24

ĮVADAS

Kaip pasireiškia nedarbas ir infliacija? Kas sukelia nedarbo ir infliacijos lygio pakitimus? Kaip susiję kainų lygis ir nedarbo lygis? Tai pagrindiniai klausimai, su kuriais jau daug metų susiduria ekonomistai ir kurie buvo pagrindinė mano paasirinkimo, plačiau paanalizuoti šią sferą, priežastis.

Savo darbe pasitelkiau Keinso ir jo šalininkų teiginius, kad infliacija ir nedarbas kartu būti negali. Daugumos ekonomistų nuomone ši išvada pasiteisino iki 1970 – ųjų metų. Vėliau padėtis iš esmės pakito. Infliacija ir nedarbas vienu ir tuo pačiu metu tapo pastoviu reiškiniu. Be to, visos pastangos infliaciją sumažinti (didinant mokesčius, stabdant pinigų kiekio augimą ar kitais būdais) nedavė jokių rezultatų. Tuo tarpu, ekonominė politika, vygdoma siekiant sumažinti nedarbą, tik dar labiau padidindavo infliaciją. Taigi, reikėjo surasti būdą, kaaip išspręsti šias problemas.

Kaip atsvarą nusistovėjusiai tiesai panaudojau monetaristų ir neoklasikinės krypties šalininkų modelį, kurie pasiūlė naujų idėjų ir pateikė naują teoriją kaip funkcionuoja ekonomika ir kaip turi būti vykdoma ekonominė politika.

Remiantis Lietuvos banko 2001 metų ataskaita apžvelgiau pasaulio ekonominę aplinką.

/p>

Pagrindiniai šio darbo tikslai: išanalizuoti tokius reiškinius, kaip nedarbas ir infliacija, bei jų pasireiškimo rezultatus vienu metu – Filips (Philips) kreivė; kuo skiriasi sąvokos – natūralus nedarbo lygis ir NAIRU.

2. NEDARBAS

Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško: registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose.

Bedarbiams nepriskiriami:
§ vaikai iki 16 metų amžiaus, kurie dar nėra darbo jėga;
§ asmenys, kurie esamu laiku priklauso tam tikrai įstaigai: kareiviai, kaliniai, psichiniai ligoniai;
§ pensininkai; akademinis jaunimas; laikinai nedirbantys; namų šeimininkės ar asmenys, auginantys nepilnamečius vaikus;
§ gyventojai, kurie nedirba ir neieško darbo, kadangi yra nusivylę ir netiki galimybe jį rasti. Šiai žmonių grupei priskiriami vyresnio amžiaus žmonės, žemesnę kvalifikaciją turintys asmenys, degradavę šalies piliečiai.

Natūralu, kad nedarbą sukelia paastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo, kurį galima išreikšti formule:

L= E + U; U/L= nedarbo lygis procentais (%)

L – visuminė darbo jėga;
E – dirbančiųjų žmonių skaičius;
U – neturinčių darbo žmonių skaičius.

Tačiau norint tiksliai apskaičiuoti bedarbių skaičių, susiduriama su aibe keblumų:

§ žmonės registruojasi bedarbių biržoje tik tikindamiesi gauti kai kurių lengvatų ar bedarbio pašalpą;
§ užsiregistravę darbo biržoje asmenys gali priklausyti ir dirbanti šešėlinėse struktūrose, tik tam, kad gautų socialines garantijas;
§ į darbo biržas jau nebesikreipiantys žmonės, kadangi netiki savo šansais rasti darbą ir nebandantys jo ieškoti degraduoja.

Paprastai ne

edarbo lygis šalyje nustatomas kas mėnesį, remiantis darbo biržos duomenimis arba anketų pagalba, užduodant painius klausimus.
Dėl kai kurių nedarbo lygio apskaičiavimo metodų vis dar abejojama. Tarkim ar reikia iš nedarbo jėgos išskaičiuoti kareivius, kurie jau daugelyje pasaulio šalių yra samdomi ir gauna atlyginimus? Kodėl ignoruojamas dalinis nedarbas, kuomet dirbantiesiems priskiriami asmenys, kurie dirba ne visą darbo dieną, ne visą mėnesį ar ne visus metus? Be to nedarbo skaičiavimo metodika kai kuriais atvejais priklauso nuo pačios šalies. Griežčiausi reikalavimai dirbantiesiems yra nustatyti JAV. Čia į dirbančiųjų gretas patenka asmenys gaunantys darbo užmokestį dirbdami tik kartą savaitejė arba dirbantys savo šeimos versle ne mažiau, kaip 15 val. per savaitę, tačiau negaunantys darbo užmokesčio. Šiai nepilną darbo dieną dirbančiųjų kategorijai priskiriami ir savanoriai, kurie patys pasirinko tokį darbo grafiką (moterys auginančios mažus vaikus), bei šiuo metu sudarantys 1/3 šalyje gyvenančių žmonių.
Dažnai oficiali statistika sumažina nedarbo lygį neįvertindama paslėptojo nedarbo, kuris verčia žmones, neturinčius savo žemės bei verslo, užsiiminėti atsitiktiniais darbais.

2.1. NEDARBO RŪŠYS

Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška – kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai.

Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:

ü Tekamasis nedarbas –

tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Kai kuriais atvejais šį nedarbą galime vadinti – laukimo nedarbu, kuriam didžiausią ir tiesioginę įtaką turi darbo užmokestis, neatitinkantis darbo jėgos paklausos bei pasiūlos pokyčių. Teoriškai, pagal rinkos modelį, darbo paklausa ir pasiūla turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo užmokestį, tačiau realusis darbo užmokestis taip greitai nekinta ir neretai yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku.

ü Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos. Šio nedarbo mažinimui kuriamos gyventojų perkvalifikavimo programos, vis labiau populiarėja dirbk ir mokykis įmonių politika dirbančiųjų atžvilgiu.

ü Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant nepakankamai darbo paklausai ciklo recesijos fazėse. Priklausomybės tarp verslo ciklo ir ciklinio nedarbo pasireiškia tuo, kad atsiradus cikliniam nedarbui, bendras nedarbo lygis viršija natūralų nedarbo lygį (~

~ 6%).

Bendroje apžvalgoje matome, kad tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami ir esant normaliai ūkio plėtrai, todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis ir yra natūralus nedarbo lygis. Jei šalyje yra tik tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas, tuomet šalies BVP sutampa su potencialiu BVP. Šiuo metu tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis Vakarų šalyse sudaro apie 6% nuo civilinės darbo jėgos. Todėl, jei nedarbas neviršija šios ribos, galima teigti, kad šalyje yra visiškas užimtumas, kuris nereiškia, kad nėra darbo.

2.2. NEDARBO RODIKLIAI

Nedarbas matuojamas. Kiekvieną nedarbo lygį tenka apskaičiuoti.
Nedarbo lygis – asmenų, galinčių ir norinčių dirbti , bet nerandančių atitinkamo darbo skaičius, santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi. Šis rodiklis išreiškiamas procentais:

Ru= E+U (100%)

Raidžių paaiškinimas psl. 3.

Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas t.y. išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur. Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma. Minėtieji nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Remiantis pasauline praktika, moterų nedarbas didesnis nei vyrų 20 – 30m. ir 50-60m. grupėse. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystanti naujovėms, kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos paklausa ir pasiūla atskirose šakose. Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo. Be to, ekonomika vystosi cikliškai ir todėl, nedarbas didėja. Bendra tendencija – nedarbas auga ir tai bandoma paaiškinti tuo, kad gerėja darbuotojų sveikata, mokslo ir technikos pažanga.

2.3. NEDARBO KAŠTAI IR A. OKUN‘O DĖSNIS

Ekonominiu požiūriu nedarbas, ne visiškai išnaudojami turimi ekonominiai ištekliai, todėl šalies pusiausvyros BVP yra mažesnis už potencialųjį BVP. Šį santykį atskleidė Arthur Okun (JAV):

Y¯- Y / Y¯ = 2.5 (u – ū)

u – nedarbas

Iš formulės galime spręsti kiek pusiausvyros BVP (Y) yra mažesnis už potencialųjį BVP procentais.

3. INFLIACIJOS ESMĖ

Infliacija – besitęsiantis, nuolatinis kainų lygio kilimas arba kitaip tariant, piniginio vieneto vertės nuolatinis mažėjimas. Galima teigti, kad infliacija – nuolatinis kainų kilimas, bet ne didesnės kainos ir tai apima ne pavienes prekes, bet bendrą kainų lygį.

Infliacijos tempus rodo CPI ir BVP defliatorius. Paprastai infliacijos tempai nustatomi metams ir pagal gautus duomenis, infliacija šakojasi į keletą tipų:

ü Šliaužianti arba kitaip sakant, saikinga infliacija. Ši infliacija pasireiškia tuo atveju, jei kainų pokytis išsivysčiusioje šalyje siekia 10% , o dar besivystančiose šalyse – 20%. Egzistuojant šio tipo infliacijai, pinigų perkamoji galia šalyje mažėja lėtai.

ü Šuoliuojanti infliacija. Infliacija, kuriai pasireiškus išsivysčiusiose šalyse infliacijos tempai gali siekti 11 – 100%, o besivystančiose – 21-200%. Pasireiškus šio tipo infliacijai, pinigai greitai nuvertėja ir žymiai paspartėja paklausa prekėms, užsienio valiutai, brangiesiems metalams ir prabangos prekėms. Šuoliuojanti infliacija dezorganizuoja šalie ekonominį gyvenimą.

ü Hiperinfliacija – kai metiniai infliacijos tempai siekia 500 – 1000%. Esant jai, visiškai paraližuojamas šalies ūkinis gyvenimas, nesustabdomai krenta pragyvenimo lygis, sustingsta investicinis procesas sustabdomos statybos.

Galima teigti, kad esant tiek šuoliuojančiai, tiek hiperinfliacijai nenumaldomai susiduriama su stagfliacija. Infliacijos rekordininkė – Vengrija, kuomet prieškarinis forintas buvo lygus 829 kotiljonams (22 nuliai).

3.1. INFLIACIJOS PRIEŽASTYS

Infliaciją gali sukelti daug priežasčių, tačiau išskiriamos šios pagrindinės :

1. Visuminės pasiūlos iššaukta infliacija

P LRAS AS3

AS2

AS1

P3

P2

E0 AD1

P0 AD0

Ypot Y1 Y

Šis kainų lygio padidėjimas sąlygojamas visuminė paklausos, tačiau ekonomika ilgesnį laiką funkcionuoti E0 negali, nes tai reikštų kad nedarbas yra didesnis už natūralų nedarbą. Dėl kainų didėjimo (P0P2P3) visuminė pasiūla AS mažėja, tai sąlygodama infliaciją.

2. Visuminės paklausos iššaukta infliacija

P

LRAS AS2

P4 AS1

AS0

P3

P2 AD2

P1

P0 AD1

AD0

Ypot Y1 Y

Visuminės paklausos didėjimas gali būti ne vienkartinis, o ilgalaikis procesas. Vykdant ekspansinę makroekoniminę politiką, didinama pinigų paklausa AD, o kartu didėja ir kainos (P0P1P2P3P4). Tuo tarpu visuminė pasiūla palaipsniui mažėja nuo AS0AS2 taip iššaukdama infliaciją.

3. Kaštų iššaukta infliacija

P LRAS AS1

AS0

P2

P1 E0 AD1

P0 AD0

Y1 Ypot Y

Infliacijos priežastimi gali būti monopolinės jėgos ekonomikoje. Monopolijos ir oligopolijos turi monopolinę galią, kuriai priskiriamos tokios galimybės, kaip: didinti kainas bei gaminti daugiau nei leidžia technologinės galimybės. Monopolinę galią gali turėti išteklių rinka: darbo sąjungos – didina ekonominių išteklių kainas, monopolijos prekių ir paskaugų rinkoje – didina prekių ir paslaugų kainas. Toks kainų didėjimas iššaukia kaštų sąlygotą infliaciją, dėl kurios visuminė paklausa didėja, o dėl monopolinių galių didėja ir kaina.

4. Kainų – darbo užmokesčio infliacinė spiralė, kuomet didėjant prekių kainoms, didėja ir darbo užmokestis (ar atvirkščiai) . Ji gali būti nutraukta tik tuomet, kai viena iš pusių arba abi pusės supras šio proceso bereikšmiškumą. Dažniausiai šį procesą gali sukelti profsąjungų reikalavimai padidinti darbo užmokestį, kuris iššaukia darbo kaštų bei kainų didėjimą.

5. Pasiūlos šokas – staigus energetinių ir mineralinių išteklių kainų didėjimas, kuris ženkliai padidina prekių bei paslaugų kainas.

6. Racionalūs lūkesčiai (racionalių lūkesčių teorija plačiau nagrinėjama šio darbo 4 skyriuje).

7. Adaptyviūs lūkeščiai (adaptyvių lūkesčių teorija nagrinėjama plačiau šio darbo 4 skyriuje).

3.2. INFLIACIJOS PADARINIAI

Nuostoliai dėl infliacijos toli gražu nėra tokie aiškūs kaip tarkim dėl nedarbo, tačiau pripažystama, jog atsiranda ne tik pralaimėjusių, bet ir laimėtojų.

Plačiau nagrinėdami šią temą kituose šio darbo skyriuose įsitikinsime, kad į prarandančiųjų gretas patenka visi, kurių pajamos išreiškiamos pastovia pinigų suma:

ü dirbantieji, kuriems mokamas fiksuotas pastovus atlyginimas.
ü verslininkai, kurie sutartimis įsipareigojo ateityje pateikti prekes už nustatytą kainą.
ü pensininkai, gaunantys nustatytas ir pastovias pensijas.
ü asmenys, kurie pirko obligacijas, vienokiu ar kitokiu būdu paskolino pinigus, kadangi jie atgal grįš jau nuvertėję.

Kitoje barikadų pusėje stovintys laimėtojai kartais lieka ir nepastebėti, tačiau įvardinti:

ü darbdaviai – mokantys fiksuotus atlyginimus ir parduodantys prekes už padidėjusią kainą, nepakitus jos pagaminimo kaštams;
ü obligacijų išdavėjai, kadangi grąžiną skolą nuvertėjusiais pinigais;
ü asmenys, gavę iš banko paskolą nekilnojamajam turtui pirkti, kuri paveikta infliacijos gali ištirpti iki minimumo arba tiesiog išnykti.

Netikėta infliacija perskirsto turtą – paima iš skolintojų ir atiduoda skolininkams.

4. FILIPSO KREIVĖ

Phillips’as statistiniais duomenimis pagrindė sekantį teorinį teiginį: esant aukštesniems infliacijos tempams, nedarbo lygis yra mažas, ir atvirkščiai.
Grafikas rodo, kad, kuo didesnė visuminė paklausa, tuo didesnė infliacija, tuo aukštesnės kainos, gamybos apimtis bei užimtumas. Kadangi gamybos apimtis ir nedarbo lygis – atvirkščiai proporcingi, darytina išvada, kad aukštas infliacijos lygis siejamas su mažu nedarbo lygiu. Šią priklausomybę išreiškia Filipso kreivė:

Filipso kreivę pagrindinai paaiškina 2 priežastys:

ü Darbo jėgos rinkos nesubalansuotumas. Vystantis ekonomikai, keičiantis technologijoms, vykstant geografiniams pokyčiams, sunku pasiekti visų specialybių darbuotojų pilną užimtumą vienu ir tuo pačiu metu. Tuo metu, kai vienose šakose darbuotojų gali trūkti, kitose gali būti nedarbas. Tose sferose, kur darbuotojų trūksta, darbo užmokestis pakyla, t.y. padidėja gamybos kaštai, kurie sąlygoja kainų augimą. Rezultate, kainos auga dar nesant pilnam užimtumui;

ü Ekonomikai artėjant prie pilno užimtumo rinkos, vis labiau pasinaudojama monopoline stambaus verslo ir profsąjungų valdžia. Pastarosios diktuoja aukštesnes atlyginimo sąlygas, su kuriomis stambios firmos linkusios sutikti. Jos padidėjusius gamybos kaštus gana lengvai aukštesnių kainų sąskaita permeta ant vartotojų pečių. Rezultate, visuminei paklausai likus tai pačiai, kainos išauga.

Apibendrinant šias priežastis, matome, kad, kuo mažesnis nedarbas, tuo sparčiau didėja atlyginimai. Vadinasi, Filipso kreivę galime nubrėžti ne tik infliacijos ir nedarbo, bet ir darbo užmokesčio ir nedarbo koordinačių ašyse:

Filipso kreivės vaidmuo ypač pasireiškia nustatant vyriausybės ekonominę politiką. Reguliuojama visuminės paklausos politika palūkanų normos, mokesčių politikos pagalba leidžia Filipso kreivėje nustatyti palankiausią tam momentui tašką. Tačiau bet kuri vyriausybės politika negali panaikinti alternatyvias nedarbo ir infliacijos sąsajas.

Iš pradžių manyta, kad Filipso kreivė tinka tiek trumpiems, tiek ilgiems periodams. Tačiau jau 1968 metais M.Frydmanas ir E.Phelpsas įrodė, kad Filipso alternatyvus sąryšis tarp infliacijos ir nedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Ilgalaikiame periode šio alternatyvaus sąryšio nėra. Tuo atveju M.Frydmano – E.Felpso tezė skamba taip: ilgalaikiame periode ekonomika juda natūralaus nedarbo lygio linkme, nepriklausomai nuo darbo užmokesčio augimo tempo ir infliacijos tempo.

Siūlydami pagerinti Filipso kreivę, M.Friedman’as (M.Friedman “The role of monetary policy”, 1968) ir E.Phelps’as (E.Phelps “Phillips curves, expectations of inflation, and optimal unemployment over time”, 1967) pažymėjo, kad Filipso kreivė ignoruoja lauktos infliacijos efektą darbo užmokesčio nustatymui. Darbininkams svarbus realus darbo užmokestis, o ne nominalus, todėl jie nori, kad infliacija jiems būtų kompensuota. Friedman’o – Phelps’o teorija siūlo kompensuoti lauktą infliaciją (expected inflation). Tačiau yra dvi alternatyvos:

ü darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja laukiamą infliaciją;
ü darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja praeito periodo infliaciją.

Skirtumas tarp šių alternatyvų yra labai svarbus, nes paaiškinimas turi skirtingas laikotarpio, reikalingo infliacijos lygiui pakeisti, reikšmes. Jei šių metų darbo užmokestis atspindi praeitų metų infliaciją, ir kainos didele dalimi priklauso nuo darbo užmokesčio, tai dabartinė infliacija atspindės praeitų metų infliaciją, ir infliacijos lygis keisis tik palaipsniui. Sudarant sutartis dėl darbo užmokesčio svarbi būtent laukiama infliacija, nes ji dažnai nesutampa su tikrąją, todėl tenka imtis radikalių priemonių, galinčių staigiai pakeisti infliacijos lygį.
Egzistuoja du laukiamos infliacijos formulavimai:
1. Lūkesčiai yra adaptyvūs, jei jie paremti ankstesniais infliacijos pokyčiais. Galima daryti prielaidą, kad kartais laukiama infliacija lygi praeitų metų infliacijai;
2. Racionalių lūkesčių hipotezė teigia, kad formuodami savo lūkesčius žmonės nedaro sistematinių klaidų.
4.1. Adaptyvių lūkesčių teorija

Stagfliacija – tai ekonominė situacija, kuriai būdinga nedarbo ir infliacijos augimas vienu ir tuo pačiu metu. Stagfliacijos pasireiškimas ekonomikoje iššaukia daug Filipso kreivę kritikuojančių teorijų. Viena iš jų – adaptyvių lūkesčių teorija, pagal kurią trumpo ir ilgo laikotarpių kreivės tai nėra tas pats. Adaptyvių lūkesčių teorija remiasi gyvenimo patvirtinta prielaida, kad ekonomikos subjektai infliacijos prognozes daro remdamiesi pereito periodo infliacijos lygiu.

Tarkime, kad ekonomikoje iš pradžių yra 3% infliacijos lygis ir 6% natūralus nedarbo lygis. Šią situaciją atspindi taškas A1 ir būtent šiuo infliacijos tempu paremti darbuotojų ir darbdavių lūkesčiai sudarant tarpusavio darbo samdos sutartis. Taip pat tarkime, kad Vyriausybė mano, jog nedarbas turėtų būti mažesnis, t.y. 4%. Tuo tikslu tam tikromis priemonėmis Vyriausybė didina visuminę paklausą. Išaugusi visuminė paklausa didina infliaciją, tarkime, iki 6%. Esant fiksuotam nominaliam darbo užmokesčiui, nes jis buvo nustatytas tikintis 3% infliacijos, išaugusios kainos didina pelną.
Atsiliepdamos į visuminės paklausos padidėjimą ir siekdamos aukštų pelnų, firmos plečia gamybą ir samdo daugiau žmonių. Todėl trumpame laikotarpyje ekonomika pereina į tašką B1, kuriame Vyriausybė pasiekia savo tikslą: nedarbas sumažėja iki 4%, bet infliacija išauga iki 6%
Pirmuoju Filipso kreivės pagrindimo laikotarpiu buvo manoma, kad taip reguliuoti ekonomiką galima kiek tik norima, todėl Filipso kreivė yra nuožulni. Gerokai vėliau M.Frydmano darbai įnešė į šią teoriją labai taiklią pataisą: dirbančiuosius domina ne nominalus, o realus darbo užmokestis, todėl jie visada reikalaus nominalaus darbo užmokesčio koregavimo infliacijos dydžiu. Vadinasi, pagal adaptyvių lūkesčių teorijos šalininkus, Filipso kreivė yra nuožulni tik trumpu periodu. Taškas B1, remiantis adaptyvių lūkesčių teorija, negali būti stabilus. Jame darbuotojai greitai supras, kad jų lūkesčiai nepasiteisino ir realus darbo užmokestis, įvertinus infliaciją, sumažėjo. Be abejo, darbuotojai infliacijos dydžiu pareikalaus padidinti nominalų darbo užmokestį. Tačiau, jei darbuotojai gaus tą patį darbo užmokestį, kaip ir anksčiau buvusį taške A1, tai ir darbdavių pajamos grįš į tą patį ankstesnį lygį. Sumažėjus pajamoms, verslininkai neplečia gamybos ir nedarbo lygis pamažu grįžta į savo ankstesnį 6% lygį, tačiau jau į tašką A2. Šiame A2 taške infliacija jau siekia 6%. Vadinasi, taške A2 išlieka ir aukštesnis visuminės paklausos lygis, sąlygojęs tiek ekonomikos poslinkį iš A1 į B1, tiek ir minėtą paklausos infliaciją. Galima daryti išvadą, kad kompromisas tarp infliacijos ir nedarbo galimas tik trumpame periode. Judėjimas Filipso kreive PC1 nuo A1 iki B1 yra laikino pobūdžio.
Ilgalaikiu požiūriu matome, kad, kai tik nominalaus darbo užmokesčio tempai susilygina su infliacijos tempais, nedarbas grįžta į savo natūralų lygį taške A2. Šiame taške procesas gali pasikartoti ir susidaryti nauja trumpalaikio periodo Filipso kreivė PC2. Tačiau ji jau formuosis prie didesnių infliacinių lūkesčių, t.y. prie infliacijos lygios 6%. Vyriausybės pastovūs bandymai išlaikyti nedarbą 4% lygyje, t.y. žemesniame už natūralų lygį, kainuos visuomenei vis daugiau, nes infliacija pastoviai augs nuo 6% taške B1 iki 9% taške B2, 12% taške B3 ir t.t. Vadinasi, remiantis adaptyvių lūkesčių teorija, galima teigti, kad bandymai vykdyti ekonominius poslinkius trumpo periodo Filipso kreive (pvz., nuo taško A1 iki taško B1), iššaukia pačios Filipso kreivės poslinkį į vis prastesnę ekonominę padėtį: iš pradžių į PC2, paskui į PC3 ir t.t. Tai reiškia, kad už kiekvieną nedarbo sumažinimo procentą žemiau natūralaus nedarbo lygio trumpame periode, visuomenė moka išaugusia infliacija paskesniame periode. Iš čia išvada: stabilios infliacijos mažinant nedarbą būti negali.
Analizuodami grafiką matėme, kad ekonomika po trumpalaikio kompromiso ieškojimo tarp nedarbo ir infliacijos grįžta prie ilgalaikio periodo vertikaliosios Filipso kreivės PCLR. Vadinasi, ilgame periode nedarbo ir infliacijos pusiausvyra pastoviai sutrikdoma, bet tai kartu rodo, kad ilgu laikotarpiu Filipso kreivė yra vertikali.

Ilgo laikotarpio dilema, t.y. pasirinkimas infliacija – nedarbas iš vis neiškyla. Remiantis trumpo periodo išvadomis, stabilus infliacijos lygis suderinamas tik su natūraliu nedarbo lygiu. Nedarbo lygį, mažesnį už natūralų nedarbo lygį, galima išlaikyti tik pastoviai didinant infliaciją.

4.2. Racionalių lūkesčių teorija

Ši teorija remiasi prielaida, kad žmonės elgiasi racionaliai. Rinkos dalyviai renka informaciją ir ją apdoroja, norėdami suformuoti lūkesčius apie jiems rūpimus dalykus. Pavyzdžiui, investitoriai, kurie tikisi, kad vertybinių popierių kaina kris, siekia parduoti turimas akcijas (vertybinius popierius). Jų pasiūla dėl to padidėja ir tuoj pat krenta vertybinių popierių kaina.
Taigi, racionalūs žmonės panaudos visą galimą gauti informaciją apie ekonomikos funkcionavimą bei vyriausybės politiką ekonomikos pokyčio pasekmių numatymui ir sprendimų, maksimizuojančių jų gerovę, priėmimui.
Be to ši teorija teigia, kad tiek prekių ir paslaugų, tiek gamybos išteklių rinkose yra aukštas konkurencijos lygis. Todėl darbo užmokestis ir kainos yra lankstūs tiek aukštyn, tiek žemyn. Ši teorija daro prielaidą, kad nauja informacija yra greitai įsisavinama ir įtraukiama į visuminės pasiūlos ir paklausos kreivių apskaičiavimą, kai pusiausvyros kainos ir kiekiai prisitaiko prie naujų pasikeitimų, rinkos šakų ar visuomenės preferencijų pokyčių. Tiek prekių ir paslaugų, tiek išteklių kainos yra labai lanksčios ir greitai reaguoja į vartotojų, gamintojų ir išteklių tiekėjų elgesio pokyčius (atsakant į naują informaciją).
Pagal šią teoriją formuodami savo lūkesčius žmonės nesiremia praeito periodo lūkesčiais ir padėtimi.

Racionalių lūkesčių teorija teigia, kad verslininkai (gamintojai), vartotojai ir darbininkai supranta, kaip funkcionuoja ekonomika ir efektyviai panaudoja prieinamą informaciją savo interesų apgynimui. Žmonės supranta, kaip vyriausybės politika paveiks ekonomiką, ir į tai atsižvelgia priimdami sprendimus. Vyriausybei vykdant ekspansinę politiką, darbininkai įvertina infliaciją ir realaus darbo užmokesčio sumažėjimą. Todėl jie laukiamą infliacijos lygį įtraukia į reikalaujamą nominalų darbo užmokestį. Jei padarytume prielaidą, kad darbininkai tiksliai ir pilnai įvertina kainų infliaciją ir reikalauja tokio nominalaus darbo užmokesčio, kuris atitinka situaciją ir išlaiko tą patį realų darbo užmokestį, tai nepasireikš nei pelno, nei gamybos apimties, nei darbingumo (dirbančiųjų) padidėjimas. Tokiu atveju vietoje laukiamo darbingumo padidėjimo (iš A į B) bus judama tiesiogiai iš A1 į A2. Tai, kad darbininkai pilnai įvertina infliaciją, reiškia, kad nebus trumpalaikių nedarbo sumažėjimų. Reikalaujamame nominaliame darbo užmokestyje atsispindi infliacijos sąlygos vertikalėje A1A3.

Pagal šią teoriją makroekonominė politika yra neefektyvi, nes darbininkai ją supranta ir neleidžia pakeisti padėties. Vadinasi, net trumpu laikotarpiu nėra ryšio tarp nedarbo ir infliacijos. Kartu paimtos natūralaus lygio hipotezės (racionalių ir adaptyvių lūkesčių) apibendrina, kad paklausos reguliavimo politika negali ilgu laikotarpiu įtakoti realios gamybos apimties ir nedarbo. Jos gali įtakoti tik kainas. Tačiau tai prieštarauja Filipso kreivės prielaidoms. Tad kuris požiūris teisingas?

4.3. Laukiama infliacija ir reali palūkanų norma.

Jeigu infliacija laukiama t.y. jos tikimasi artimoje ateityje, tai nuo jos galima apsisaugoti. Pasirodo, kad prisitaikyti gali ne tik darbo rinka, bet ir finansų, įvedus palūkanų normos pataisas, įvertinančias infliacijos tempus. Kadangi infliacija glaudžiai sieja ir daro didelį poveikį tiek skolintojams, tiek ir skolininkams, tai ji neišvengiamai keičia tas palūkanų normas, kurias moka skolininkas skolintojui. I. Fisher‘is dar prieš puse šimtmečio iškėlė mintį, kad palūkanų norma padidėja vienodai su infliacija, todėl skolintojų bei skolininkų tikroji padėtis nesikeičia. Realiąją palūkanų normą galima skaičiuoti taip:

Realioji palūkanų norma = nominalioji palūkanų norma + laukiami infliacijos tempai.

Infliacija skatina ..bet atbaido

Palūkanų skolininkus... skolintojus

Norma S2 S1

procentais

8 E2

B D2

6 f

4 E1

2 A

D1

C Skolinamųjų pinigų fondas

Galima daryti išvadą, kad nominalioji palūkanų norma visiškai kompensuoja infliaciją. Pusiausvyros taškas E1, kuomet nominali palūkanų vertė sudaro 3%. Kai infliacija nuliniame taške, palūkanų norma išlieka nepakitusi.
Jei vyksta pastovi laukiama 5% metinė infliacija, tai keičiasi paskolų pasiūla S1? Taškas A , esantis pasiūlos tiesėje S1 rodo, kad prieš infliaciją skolintojams užteko 2% palūkanų, tam, kad nebūtų patirtas nuostolis paskolinus sumą C. Kai infliacijos tempai siekia 5%, jie galės skolinti pinigų sumą C tik tuomet, jei gaus 7% palūkanas, taškas B. Vadinasi, 5% palūkanų kompensuoja infliacija, o realioji palūkanų norma išliko nepakitusi – 2%. Bet kurį esantį tašką, esantį S1 tiesėje, atitinka taškas tiesėje S2, kuris yra aukščiau 5% dydžiu. Taigi, visa paskolų pasiūlos kreivė pakyla aukštyn infliacijos rodykle f.
Panašus reiškinys vyksta ir skolininkų pusėja, kadangi nori atiduoti skolą nuvertėjusiais pinigais. Tuomet paskolų paklausa pakyla 5% ir skolininkas pasiryžęs pridėti minėtą procentą, nes tai yra jo nauda, sąlygojama infliacijos.
Kai abi tiesės pakyla 5% dydžiu aukštyn, susidaro nauja pusiausvyra taške E2 , kuri yra aukštesnė už pradinę pusiausvyrą. Galima teigti, kad kai infliacija stabili ir prognozuojama, nominalioji palūkanų norma turi padidėti 8% iš kurių infliacija kompensuoja 5%, o realiai palūkanų normai lieka 3%, kurie atitenka skolintojams.
6. NATŪRALUS NEDRABO LYGIS IR NAIRU
6.1. NATŪRALAUS LYGIO HIPOTEZĖ ARBA NAIRU

Vienas iš svarbiausių elementų, nagrinėjant infliacijos ir nedarbo ryšį, yra natūralaus lygio hipotezė (natural rate hypothesis). Tai labai svarbi ir gana plačiai paplitusi analitinė sąvoka. Literatūroje ji dar kitaip vadinama nedidinančiu infliacijos nedarbo lygiu (nonicreasisng inflation rate of uneployment (NAIRU)). Ši hipotezė yra naudinga kaip teorija:

ü ji padeda suprasti infliacijos priežastis;
ü ji naudojama prognozuojant infliacijos lygio kitimą;
ü o svarbiausia, ji yra vienas iš orientyrų formuojant makroekonominę politiką. Dauguma straipsnių apie infliacijos-nedarbo ryšį turi vieną bendrą bruožą: monetarinė politika neatsiejama nuo natūralaus lygio hipotezės.

Tai ką gi reiškia natūralaus lygio hipotezė arba kitaip nedidinantis infliacijos nedarbo lygis? Iš tikrųjų, sąvoką “nedidinantis infliacijos nedarbo lygis” yra labai lengva apibrėžti: tai toks nedarbo lygis, kuriam esant nekinta infliacija. Kai nedarbo lygis yra žemesnis už nedidinantį infliacijos nedarbo lygį, infliacijos lygis turi tendenciją didėti. Ir atvirkščiai.

Taigi, faktiškai ekonomistai turėtų siekti tokio nedarbo lygio, kuris, pagal natūralaus lygio hipotezę nedidina infliacijos. Bet ar iš tikrųjų reikėtų siekti tokio nedarbo lygio?

Kai nedarbas yra žemiau NAIRU, darbo užmokesčio dydžio poreikiai yra didesni nei firmos yra pasiruošusios mokėti (dėl esamų ir laukiamų kainų). Šis nesuderinamumas tarp didesnio darbo užmokesčio siekimo ir planuojamo kainų didinimo suformuoja darbo užmokesčio – kainos “spiralę”: darbininkai negauna darbo užmokesčio, kurio jie tikisi, o firmos – kainų, kurių jos tikisi. Tokiu būdu infliacija bus didesnė nei buvo tikėtasi. Taigi infliacijos lygis, kuris yra šiandien yra labai svarbus ir naudingas prognozuojant “rytojaus” infliaciją.

Kai nedarbas pasiekia NAIRU lygį, tada teigiama, kad infliacija yra stabili, t.y. ji yra tame lygyje kokiame buvo tikėtasi. Tada darbo užmokesčio poreikiai atitinka firmų pasiruošimą jį mokėti. Kitaip tariant, natūralaus lygio hipotezė nagrinėja infliacijos lygio pasikeitimus, kaip darbo rinkos reiškinius, kurie gali būti matuojami nedarbo lygiu.

6.2. NATŪRALUS NEDARBO LYGIS

Natūralų nedarbo lygį 1968m. į ekonomikos teoriją įvedė M. Friedmanas. Kaip jau buvo minėta nagrinėjant Filipso kreivę, Friedmanas pasitelkęs natūralaus nedarbo lygio sąvoką, įrodė, kad sąryšis tarp infliacijos ir nedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Ilguoju laikotarpiu, nei bet koks monetarinės ekspansijos lygmuo, nei infliacija, nieko bendro neturi su natūraliu nedarbo lygiu. Patį natūralų nedarbo lygį M.Friedmanas apibūdino, kaip nedarbo lygį, atitinkantį realias sąlygas esančias darbo rinkoje. Nedarbas, trumpu laikotarpiu, faktiškai gali nukrypti nuo natūralaus nedarbo lygio, bet laikui bėgant nedarbas atsistato į pradinį lygį. T.y., kai tik ekonomika pasiekia vidutinį infliacijos lygį, nedarbo lygis sugrįžta į “naturalų” lygį. Didesnė infliacija neatneša naudos siekiant mažesnio vidutinio nedarbo, ir atvirkščiai, mažesnė infliacija neužtikrina didesnio vidutinio nedarbo lygio. Tuo tarpu, darbo rinkos makroekonominė struktūra bei namų ūkių ir firmų sprendimai įtakoja darbo paklausą ir pasiūlą, ir tokiu būdu sąlygoja natūralų nedarbo lygį. Kitaip tariant, natūralus nedarbo lygis yra griežtai sąlygotas darbo jėgos paklausos. Visiško darbingo amžiaus žmonių užimtumo, pasak M.Friedmano pasiekti neįmanoma, nes būtinas laikas įgyti išsilavinimą, o be to, dėl struktūrinių pokyčių ekonomikoje iškyla darbuotojų perkvalifikavimo būtinumas.Jeigu monetarinė politika negali paveikti natūralaus lygio, tai ji turėtų būti nukreipta į infliacijos kontrolę trumpu laikotarpiu. O, nuosekliai vykdant tokią politiką, galima pasiekti žemą ir stabilų infliacijos lygį.

Taigi, M. Friedmano įvesta “natūralaus nedarbo lygio” sąvoka šiuolaikiniams makroekonomikos specialistams yra viena iš esminių.

6.3. NATŪRALUS NEDARBO LYGIS IR NAIRU TAS PATS?

Kyla klausimas ar natūralus nedarbo lygis, kurio sąvoką į ekonomikos teoriją įvedė M.Friedmanas yra tas pats kaip ir plačiai šiais laikais naudojamas NAIRU ?
Pasirodo ne. Nors šios dvi sąvokos yra dažnai nauojamos kaip sinonimai, Estrella ir Mishkin (1998 m.) įrodė, kad labai svarbu jas skirti. Natūralus lygis yra nedarbo lygis, kuris pasireikš, kai trumpu laikotarpiu neturės įtakos cikliniai faktoriai. Taip yra todėl, kad darbo užmokestis ir kainos susireguliuoja lėtai, o natūralus lygis gali būti traktuojamas kaip nedarbo lygis, kuris pasiekiamas, esant užtektinai laiko darbo užmokesčiui prisitaikyti prie darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyros. Tai priklauso nuo struktūrinių faktorių, charakterizuojančių darbo rinką ir paprastai besikeičiančių gana lėtai. Kadangi tam, kad pasireikštų cikliniai faktoriai reikia laiko, ekonominės politikos vykdytojams (kuriuos domina infliacijos lygis, kuris bus po 1-2 metų) natūralus lygis yra mažiau naudingas.

NAIRU, Estrellos ir Mishkino požiūriu, turi būti interpretuojamas kaip nedarbo lygis, kuris užtikrina stabilią, apie 12 mėnesių nekintančią infliaciją. Tuo tarpu, pats nedarbo lygis, per tokį, laiko tarpą gali žymiai pasikeisti. Pavyzdžiui, jeigu dėl oro sąlygų pakiltų maisto kainos, nedarbo lygis, kuris yra susijęs su stabiliu vartotojų kainų indekso infliacijos lygiu, pakils, o tuo pačiu pakils ir trumpo laikotarpio NAIRU. Padidėjus produktyvumui ir nukritus kainoms, trumpo laikotarpio NAIRU sumažės. Taigi, nedarbo lygis neįtakojamas ciklinių faktorių (t.y. natūralus nedarbo lygis, kurį apibrėžė M.Friedmanas) neturėtų būti toksai pat kaip ir nedarbo lygis susijęs su stabilia infliacija (t.y. NAIRU) trumpu laikotarpiu. Nedidinantis infliacijos nedarbo lygis keisis labiau nei natūralus nedarbo lygis.

6.4. AR NAIRU DYDIS VIS DAR 6% ?

M.Friedmanas, remdamasis statistiniais tyrimais ir matematiniais skaičiavimais, nustatė, kad natūralus nedarbo lygis JAV 6-tame dešimtmetyje siekė 6,62 %, o 7-ame dešimtmetyje – 7 %. Mokslininkai padarė išvadą, kad nedarbas, viršijantis 7 % ribą yra ne natūralus, o priverstinis. Taigi, 7-ame dešimtmetyje, tuo metu, kai M.Friedmanas paskelbė natūralaus lygio hipotezę, buvo manoma, kad natūralus nedarbo lygis yra universali ir nesikeičianti konstanta.

Šiandieną, vyrauja bendra nuomonė, kad jeigu NAIRU egzistuoja, tai laikui bėgant jis nuolat keičiasi ir tikslaus jo dydžio nustatyti neįmanoma. Prieš keletą metų, charakteringas NAIRU dydis svyravo tarp 6-6,2 %. Jeigu toks natūralus nedarbo lygis būtų šiandien, tai mažiau nei 6 % nedrabo lygis, turėtų nuolat po truputį didinti infliaciją.

6.5. NAIRU IR MAKROEKONOMINĖ POLITIKA

Taigi priėjome prie svarbiausio, jau anksčiau minėto klausimo: ar ekonomistai turėtų siekti tokio nedarbo lygio, kuris, pagal natūralaus lygio hipotezę nedidina infliacijos ?

Tam, kad atsakytume į šį klausimą, reikėtų žinoti kokios yra pasėkmės, grindžiant ekonominę politiką klaidingais NAIRU apskaičiavimais.

Įžymus Alfredo Maršalo posakis teigia, kad pasaulyje viskas yra susiję. Šis posakis labai tinka ir makroekonominei politikai: jeigu ekonomika funkcionuoja mažesniame nei NAIRU lygyje, tada galime tikėtis truputį didesnės infliacijos. Šis požiūris prieštarauja kitai nuomonei, kuri yra populiari neakademiniuose sluoksniuose: NAIRU yra kaip bedugnė – tik ženk žingsnį virš NAIRU lygio ir nukrisi į smarkiai didėjančios infliacijos spiralę. Tačiau faktai šio požiūrio neremia. Iš tikrųjų, galime eiti net toliau nei Maršalas ir teigti, kad pasaulyje ne tik viskas susiję, bet netgi kiekvienas reiškinys ar veiksmas veikia vienas kitą: Jeigu nedarbo lygį priverstinai laikysime žemiau NAIRU metus laiko, infliacijos lygis pakils 0,3 – 0,6 procentais per metus. Bet pats dydis, kuriuo infliacija padidėja, nedidėja, kai nedarbo lygis kurį laiką priverstinai laikomas žemesnis. Taigi, mažos klaidos sąlygoja tik mažas pasėkmes.

Kas būtų, jeigu makroekonominės politikos vykdytojai nedarbo lygį kurį laiką priverstinai laikytų žemiau NAIRU lygio ir dėl to žymiai padidėtų infliacija ? Ko reikia, kad būtų padaryta tokia klaida ? Tradicinis požiūris, kurį atspindi išgaubta Philipso kreivė yra toks : infliacijos sumažėjimas, didėjančio nedarbo sąlygomis, buvo traktuojamas kaip pažangus pasiekimas, nes nedarbas tokiu atveju padidėja mažiau nei sumažėja infliacija. Taigi, remiantis šiuo požiūriu, atrodytų, kad ekonominę politiką būtų visai nesudėtinga vykdyti. Tačiau, jeigu Philipso kreivė yra tiesė ? Tada visos ekonomistų pastangos ką nors pakeisti lygios nuliui : didinant nedarbo lygi infliacijos sumažinti neįmanoma, kad ir kiek jį didintume infliacija išliks tame pačiame lygyje.

Taigi, faktas, kad nedarbo lygis, tai statistiškai pagrįstas būdas, infliacijos keitimuisi prognozuoti. NAIRU (net jeigu ir nėra tiksliai žiniomas jo dydis) – tai rėmai, kuriuose galima spręsti ekonominės politikos klausimus.

Diskutuojant apie NAIRU, Joseppho Stigllitzo, vyriausiojo Klintono patarėjo ekonomikos klausimais, kažkada buvo paklausta –“Kaip elgsis arba kaip turėtų elgtis Federalinės Rezervų Sistemos politikai ?” Jo atsakymais puikiai atspindi NAIRU perspektyvas ir reikšmę: “NAIRU gali keistis, o nedarbas yra tik vienas iš infliacijos keitimąsi įtakojančių veiksnių. Be infliacijos yra daugybė kitų tikslų ekonomikoje. Analitiniai rėmai, apimantys natūralaus lygio hipotezę, yra tik vienas iš nedaugelio makroekonominės politikos sudedamųjų dalių. Makroekonominėje politikoje yra daugiau ir didesnį susirūpinimą keliančių dalykų.”

7. PH. CAGANO HIPERINFLIACIJOS MODELIS

Apie ypatingai aukštą infliaciją jau diskutuota ir prirašyta tūkstančiai puslapių, įskaitant ir ankstyvąsias analizes. Tačiau susidomėjimas šiuo ekonominiu reiškiniu vis dar didėja ir didėja tuo labiau, kuo daugiau nagrinėjami sisteminiai aukštos infliacijos pavyzdžiai. Ypatingai reikšmingi tų šalių pavyzdžiai, kuriose infliacija ne tik aukšta, bet ir nuolat egzistuojanti.

Aukšta infliacija skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Vokietijoje aukšta infliacija yra 3% per metus, Meksikoje – 20% per metus, o Argentinoje 6% per savaitę. Ypatingai aukšta infliacija vadinama hiperinfliacija. Tai įvardino ir hiperinfliacijos teoriją sukūrė Ph.Caganas. Jis ją apibrėžė kaip labai spartų prekių ir paslaugų kainų lygio didėjimą. Ph. Caganas teigė, kad hiperinfliacija yra tada, kai infliacijos lygis per mėnesį pasiekia 50% arba 12, 875% per metus.

Hiperinfliacijos teorija teigia, kad infliaciją apsprendžia pinigų rinka, o jos kitimo tempą diktuoja pinigų kiekio didėjimas ir infliacijos prognozės, kurios yra vieninteliai infliacijos didėjimo greičio sprendžiamieji faktoriai, raida. Infliacijos prognozės yra sudaromos adaptyviai. Daroma prielaida, kad kiti realūs ir įtakos infliacijai turintys kintamieji, konkrečiai gamybos apimtis, kuri įtakoja pinigų pasiūla, nekinta. Infliacija įtakojama tiktai monetarinės pusiausvyros; prekių ir darbo rinka jokios įtakos neturi. Taigi, ekonomika yra uždara.

Šis modelis numato, kad tuo atveju, kai pinigų kiekis didėja ir nusistovi naujame lygyje, infliacijos lygis staigiai kyla ir pralenkia pinigų kiekio padidėjimą, tačiau palaipsniui ima kristi, kol sisilygina su pinigų kiekio padidėjimo lygiu.

Šiame prisitaikymo procese, esami pinigų balansai atitinkamai krenta. Numatoma infliacija palaipsniui kyla, nes prognozės numato kilimą tol, kol atotrūkis tarp esamos infliacijos ir dominuojančių prognozių išnyksta.

Argumentai aiškinantys Cagano modelį siejami su 3 dalykais: prognozių mechanizmu, pinigų kiekio augimo prielaidomis ir faktorių lemiančių infliaciją nustaymu. Prognozių mechanizmo kritikai, ypač racionalių lūkesčių teorijos šalininkai, didžiausią dėmesį skiria prognozių klaidoms, kurios atsiranda jų sudarymo procese: padarius vieną klaidą, ji veda prie kitos, t.y. susiduriama su klaidų koreliacija.

Racionalių lūkesčių teorijos šalininkų modelis pabrėžia tiktai racionalias prielaidas. Lyginant šį modelį su Cagano modeliu iškyla 2 skirtumai:
ü leidžiama šokinėti kainų lygiui
ü tikroji ir numatoma infliacija yra lygios.

Šiame infliacijos modelyje, nominalių pinigų kiekio augimo lygio padidėjimas, iš karto sąlygoja kainų lygio ir infliacijos kilimą. Prie pinigų kiekio augimo prisitaikoma staiga, nėra užsitęsusios dinamikos. Numatytas ateities pinigų augimas, vis tiek veda prie esamų kainų lygio šuolio, bet dabar infliacija kyla palaipsniui, kol didėja pinigų kiekis.

Tradicinių hiperinfliaciją aiškinančių modelių (Cagano modelio ir racionalių lūkesčių teorijo šalininkų modelio) formuluotės teoriškai yra gana patrauklios. Tčiau šiuolaokiniai ekonomistai mano, kad šie modeliai neatspindi realių faktų. Iki šių dienų yra sukurta ir naudojama daugybė naujų ir moderniasnių modelių, todėl Cagano modelis vertinamas labiau kaip teorija, tradicinis požiūris.

8. PASAULIO EKONOMINĖ APLINKA

8.1. Europos Sąjungos valstybės

Praėjusiais metais Europos sąjungos (ES) valsybių ekonomikos plėtra ženkliai sulėtėjo. ES valstybių bendrasis vidaus produktas (BVP) 2001m. Padidėjo 1,6 procento (2000m. – 3,3 %). Ekonomikos kilimas sulėtėjo dėl sumažėjusios vidaus paklausos ir nepalankios išorinės aplinkos. Sumažėjo ES valstybėse bendrosios vidaus investicijos. Lėčiau didėjo namų ūkių vartojimas, nes pirmą metų pusę padidėjo infliacija, kuri sumažino jų perkamąją galią. 2001m. Namų ūkių vartojimas padidėjo 2 procentais (2000m. – 2,7%). Dėl gerokai sumažėjusios tarptautinės prekybos apimties lėčiau didėjo ir ES valstybių eksportas.

2001m. Pradžioje infliacija ES valstybėse gerokai didėjo, nes pabrangus naftai ir susilpnėjus eurui, išaugo importo prekių ir maisto produktų kainos. Vėliau dar labiau sulėtėjęs ekonomikos augimas ir pradėjusi pigti energija sumažino infliacijos tempą. 2001m. Gruodžio mės. Infliacija sudarė 1,9 procento (2000m. – 2,3%). Didžiausia infliacija buvo Nyderlanduose ir Airijoje (atitinkamia – 5,1% ir 4,4%), mažiausia – Liuksemburge ir Prancūzijoje (atitinkamai – 0,9% ir 1,4%).

ES valstybės toliau vykdė struktūrines darbo rinkos reformas, tačiau dėl to ekonomikos plėtros nedarbo lygis nemažėjo. 2001m. Nedarbo lygis jose sudarė 7,8 procento. Vokietijoje, sulėtėjus ekonomikos augimui, buvo atleista daug darbuotojų, nedarbas per metu padidėjo 0,3 punkto. Sėkmingai plečiant paslaugų sektorių Italijoje, nedarbo lygis per metus sumažėjo 0,8 punkto.

8.2. Vidurio ir Rytų Europos valstybės

Narystės ES siekiančios Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių ekonomikos plėtra 2001m. Taip pat sulėtėjo. Tam didžiausią įtaką turėjo dėl sulėtėjusio ES valstybių ekonomikos augimo lėčiau didėjanti eksporto apimtis, tačiau spartus Rusijos ekonomikos vystymasis ir sumažėjusios naftos kainos šį neigiamą poveikį sumažino . Ekonimikos plėtra VRE valstybėse buvo skirtinga. Sparčiausiai ekonomika augo Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Jų BVP 2001m. Padidėjo daugiau kaip 5 procentais. Labiausiai išsiskyrė Latvija, jos BVP per metus padidėjo 7,6 procento. Tuo tarpu Lenkijoje dėl ūkio struktūrinių problemų ir ženkliai sumažėjusių investicijų BVP 2001m. Padidėjo tik 1,1 procento (2000m. – 4,1%).

2001 m. visose VRE valstybėse, išskyrus Rumuniją, infliacija buvo veinaženklė. Tam turėjo įtakos vidaus (vykdoma apdairi makroekonominė politika) ir išorės (mažesnės naftos kainos priežastys. Rumunijoje infliacija nors ir mažėjo, tačiau buvo didesnė kaip 34 procentai. Vengrijoje infliaciją, kuri buvo viena iš didžiausių ekonomikos problemų, pavyko gerokai sumažinti atsisakius slenkančio valiutos kurso rėžimo. 2001m. Infliacija Lenkijoje sudarė 5,5 procento ir buvo mažesnė negu nustatyta Lenkojos nacionalinio banko – pasiekti 6 – 8 procentų metinį vartojimo kainų padidėjimą.

VRE valstybėse buvo didelis nedarbas. Jose toliau buvo pertvarkomos įmonės, o tai mažino darbo vietų skaičių. Dėl sulėtėjusios plėtros ir kylančio darbo našumo buvo mažiau kuriama naujų darbo vietų. 2001m. Slovakijoje, Lenkijoje ir Bulgarijoje nedarbas buvo didesnis kaip 17 procentų.

8.3. Nepriklausomų Valstybių Sandraugos valstybės

2001m. Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) valstybės buvo viena iš sparčiausiai besivystančių regionų pasaulyje. 2001m. Šio regiono BVP padidėjo 6 procentais. Didžiausią reikšmę NVS valstybių ekonomikai turėjo spartus Rusijos ekonomikos kilimas, kuomet BVP padidėjo net 5 procentais. Tuo tarpu Ukrainos ekonomika 2001m. padidėjo 8 procentais ir panašu, kad tam įtakos turėjo benrdosios vidaus investicijos. Baltarusijos BVP praėjusiai metais padidėjo 4 procentais, šalyje ir toliau dominavo valstybės sektorius, stuktūrinės reformos buvo vykdomos lėtai.

Infliacija NVS valstybėse pradėjo sparčiai mažėti 2000m., kai pavyko įveikti 1998m. Rusijos finansų krizės padarinius. 2001m. daugelyje NVS valstybių infliacija dar labiau sumažėjo. Rusijoje gerokai padidėjęs pinigų kiekis, atluginimai ir reguliuojamos kainos neleido centriniam bankui, kiek buvo planuota, sumažinti infliacijos. Infliacija Rusijoje sumažėjo nuo 20,2 procento (2000m.) iki 18,6 procento (2001m). 2001m. Baltarusijai pavyko sumažinti infliaciją iki 46 procentų, Ukrainoje ji sudarė 6 procentus.

Sparti NVS valstybių ekonomikos plėtra sumažino nedarbo lygį regione. Didžiausią reikšmę nedarbo sumažėjimui turėjo mažesnis nedarbas Rusijoje ir Ukrainoje. Nedarbas Rusijoje sumažėjo nuo 10,2 procento (2000m.) iki 9 procentų (2001m.). Daugelyje kitų NVS valstybių oficialus nedarbo lygis buvo mažesnis kaip 4 procentai, tačiau šis nedarbo lygis nerodė tikrosios padėties.

8.4. Šiaurės Amerikos valstybės

2001m. JAV ekonomikos plėtra buvo lėčiausia nuo 1991m. Šalies BVP padidėjos 1,2 procento (2000m. – 4,1 %). Svarbiausia lėtenės ekonomikos plėtros JAV priežastis buvo labai sumažėjusios vidaus investicijos. Sulėtėjus pasaulio, ypač JAV, ekonomikos plėtrai, Kanados BVP padidėjo 1,5 procento (2000m. – 4,4 %).

Staigus ekonomikos augimo sulėtėjim įtaka JAV drabo rinkai tapo labiau pastebima 2001m. viduryje. Nedarbo lygis per metu padidėjo nuo 4,2 iki 5,8 procento ir buvo didžiausias nuo 1995m. vidurio. Kanadoje nedarbas per metus padidėjo daugiau kaip 1 punktu. 2001m. gruodžio mėn. Nedarbo lygis sudarė 8 procentus.

Gerokai sulėtėjus ekonomikos kilimui ir suamžėjus energijos, ypač naftos, kainoms, infliacija JAV sumažėjo nuo 3,7 procento (2001m. pradžioje) iki 1,6 procento (2001m. pabaigoje). Kanadoje dėl tų pačių priežaščių infliacija 2001m. buvo mažiausia per paskutinius trejus metus ir sudarė 0,7 procento metų pabaigoje.

8.5. Azijos valstybės

2001m. daugelyje Azijos regiono valstybių, kurių ekonomika labai atvira ir priklausoma nuo technologijų eksporto, ūkio plėtra labai sulėtėjo. Kinijoje, kuri eksportuoja mažiau technologinių prekių, 2001m. BVP padidėjo daugiau kaip 7 procentai. Šį augimą palaikė padidėjusios vyriausybės išlaidos ir didelė vidaus paklausa.

Lėčiau besivystanti pasaulio ekonomika, kartu su neišspręstomis vidaus struktūrinėmis problemomis gilino keletą metų trunkantį Japonijos ūkio nuosmūkį. Mažėjant išorės ir vidaus paklausai, Japonijos BVP 2001m. sumažėjo 0,4 procento (2000m. jis padidėjo 2,4 %). Dėl padidėjusio nedarbo šalyje sumažėjus pajamoms ir sustiprėjus pesimistinėms nuotaikoms, 2001m. Japonijoje namų ūkio išlaidos padidėjo tik 0,5 procento. Mažėjant šalies įmonių pelningumui, labai sumažėjo ir verslo investicijos.

Trečius metus mažėjantis Japonijos vartotojų kainų indeksas 2001m. dar labiau sumažėjo. Spartesniam defliacijos tempui įtakos turėjo vidaus ir užsienio paklausa, pasaulio rinkose mežėjančios žaliavų kainos. 2001m. naujose pramoninėse ir besivystančiose Azijos valstybėse infliacija padidėjo.

Neigiami pokyčiai ekonomikoje turėjo įtakos Japonijos darbo rinkai. Koorporacijų pertvarkymas ir bankrotai padidino nedarbo lygį, kuris per metus padidėjo nuo 4,9 procento iki 5,6 procento ir buvo didžiausias nuo pokario laikotarpio.

IŠVADOS

Nedarbo ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema tiek monetarinės tiek fiskalinės politikos vadovams. Sprendimas, priimtas siekiant mažinti nedarbą ar infliaciją šalyje, gali laikui bėgant pasirodyti niekam tikęs. Patys ekonomistai nesutaria, kuris teorija yra teisinga ir tikriausiai nerasime konkretaus atsakymo į šį klausimą, taip palikdami vietos interpretacijoms. Tačiau pagrindinius taškus vistik galime sudėlioti. Manau, kad nedarbą šalyje galima mažinti net keliais būdais:

ü panaikinti minimalų darbo užmokestį. JAV patirtis Europos atžvilgiu, parodė, kad tai pakankamai efektyvus būdas tramdyti nedarbo lygį šalyje;
ü įvesti dvejopą minimalų darbo užmokestį paaugliams ir suaugusiems, tačiau tai gana rizikingas sprendimas, kadangi darbdaviai gali atleisti senus darbuotojus keisdami juos mažesnį atlyginimą gaunančiais jaunuoliais;
ü sumažinti tautinių mažumų bei lyties diskriminavimą;
ü vykdyti bedarbių perkvalifikavimo programas;
ü steigti valstybiniame sektoriuje naujas darbo vietas, tačiau šis sprendimo būdas labai brangus ir net gi stabdantis ekonomikos augimą, kadangi įdarbinti darbuotojai valsybiniame sektoriuje nebūtinai turi likti bedarbiais priešingu atveju, nes turi galimybę susirasti darbą privačiame sektoriuje ir pagaminti tiek kiek uždirba;
ü mažinti bedarbių pašalpas, kurios neskatina bedarbių intensyviai ieškoti darbo, o dirbantieji derasi dėl didesnio darbo užmokesčio, visai nebijodami, kad juos atleis. Tačiau yra akivaizdžių išimčių – Švedija, kurioje vyriausybinė išlaidos didesnės nei kitose vakarų šalyse ir vis dar kyla, o nedarbo lygis išlieka pastovus – apie 5%.
ü gal būt verta pasikliauti amerikietiškojo atleidimo iš darbo galimybe, kuomet darbdavio “neriša” įstatymai ir jis be didelių išlaidų, nepasiteisinus verslo planams, gali atleisti darbuotojus, taip išvengdamas didesnių nuostolių.

Infliacijai pažaboti galima taikyti tokias priemones, kaip indeksuotas darbo užmokestis, kuomet darbo sutartyse numatoma papildoma suma kompensuojanti infliaciją; dirbančiųjų dalyvavimas pelnuose, kuomet darbo užmokestis tiesiogiai priklauso nuo įmonės gaunamo pelno; vyriausybės vykdoma politika įtraukiant ir pajamų politika, kuri ne būtinai turi būti nukreipta į kainos mažinimą bet ir atvirkščiai, į jos kėlimą. Pritariu ir savo darbą norėčiau užbaigti Williamo Fellner žodžiais: Jei norime, kad žmonės tikėtų politika, tai ji turi būti įtikinama.

Literatūros sąrašas:

1. Journal of Economic Perspeatives, Winter97, Vol. 11 Issue 1, p3, 8p. “Reflections on the natural rate hypothesis”, Author: Stiglitz, Jozep
2. Economic Review ( Federal Reserve Bank of Atlanta), 1997 2nd Quarter, Vol. . 82 Issue 2, p4, 22p, “History and theory of the NAIRU: a ccritical review”, Authors:Espinosa – Vega, Marco A.; Russell, Steven
3. FRBSF Economic Letter, 09/18/98, Vol.98 Issue 28, pl, 4p, “The natural rate , NAIRU, and monetary policy”, Author: Walsh, Carl E.
4. Brookings Papers on Economic Activity, 1990 Issue 2, pl, 84p, “Extreme Inflation: Dynamics and Stabilization”, Authors: Dornbusch, R; Struzenegger, F.
5. Makroekonomika, 1994 m. p284 – 286, “Netikėta infliacija: kas laimi ir kas praranda?”; “Prisitaikymas prie laikiamos infliacijos: reali palūkanų norma”, Autoriai: P. & R. Wannacott.
6. Internetiniai pulsapiai: www.omni.lt; www.lrinka.lt

Leave a Comment