NEDARBAS IR JO MAŽINIMO BŪDAI LIETUVOJE

TURINYS
ĮVADAS 3
1. DARBO RINKA 5
1.1. DARBO RINKOS SAMPRATA 5
1.2. SITUACIJA LIETUVOS DARBO RINKOJE. 5
1.3. NEDARBAS – PAGRINDINĖ LIETUVOS DARBO RINKOS PROBLEMA. 6
2.1. NEDARBO SĄVOKA 8
2.2. PAGRINDINIAI NEDARBO RODIKLIAI 10
2.3. NEDARBO FORMOS 11
2.4. NEDARBO LYGIS 14
3. NEDARBO PRIEŽASTYS 17ĮVADAS
Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai riboto ištekliaus panaudojimas, gaminant norimas prekes bei paslaugas. Dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visuomenė gauna didžiausias pajamas bei paslaugas, kai visi, kurie gali ir nori, dirba.
Visiškas užimtumas – tai bet kurios šalies ekonominės politikos tikslas. Tikrovėje rinkos ūkis daugiau arr mažiau nutolsta nuo šio tikslo: jis neaprūpina visus norinčius dirbti darbo vietomis. Taigi apie nedarbą tenka kalbėti kaip apie svarbią ekonominę problemą ir vyriausybės politiką, siekiant sumažinti nedarbo sukeliamus nuostolius. Nedarbas, mažindamas pajamas, keisdamas žmogaus nuostatas ir dienos ritmą, didindamas psichologinę įtampą ir nepasitikėjimą ateitimi, daugeliui gyventoju labai apsunkina kasdieninį gyvenimą, mažina jų socialinį ir ekonominį aktyvumą, o neretai lemia ir socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus socialine raida.
Kokios ekonominės jėgos veda prie bedarbystės, kai daugelio žmonių poreikiai neepatenkinami, nereti šeimų skurdo atvejai. Nedarbas veikia įvairius psichinės sveikatos aspektus: mažina savigarbą, didina neviltį ir panašiai. Tad silpnėja nedirbančio asmens ekonominio ir socialinio aktyvumo motyvacija ir, jeigu nedarbo poveikis užsitęsia, žmogui gresia ilgalaikis nedarbas.
Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo pl

laninis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą, įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgalintiems žmonėms taip pat buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.
Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suuiro darbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.
Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės (UAB), akcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietų paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ū
ūkio planuotojai, sunkiosios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip: teisininkai, politologai, ekonomistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Anksčiau tokių specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šitas darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti.
Mano pasirinkto kursinio darbo tema yra nedarbas Lietuvoje, jo mažinimo galimybės. Nedarbas, ypač ilgalaikis , yra ne vien tik Lietuvos problema. Darbo trūkumo tema yra nagrinėjama plačiai, tačiau dažniausiai minimi tik skaičiai, pastebimos mažėjančio arba didėjančio nedarbo tendencijos. Išsiaiškinsiu ne tik nedarbo priežastis ir tendencijas, bet taip pat pasistengsiu sužinoti, kaip valstybė kovoja su nedarbu. Taigi, mano šio kursinio darbo tiksl.as – išnagrinėti nedarbo mažinimo galimybes Lietuvoje. Šio kursinio darbo keliami uždaviniai yra:
1. Susipažinti su nedarbo priežastimis pasaulyje ir Lietuvoje;
2. Išsiaiškinti nedarbo buvimo formas;
3. Išsiaiškinti Lietuvos gyventojų užimtumo tendencijas;
4. Panagrinėti bedarbių mažinimo prevencijų pagrindinius principus ir gaunamus rezultatus.1. DARBO RINKA
1.1. DARBO RINKOS SAMPRATA
Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos atributas. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai. Darbo vietų pasiūla ir jų paklausa – du svarbiausi darbo rinką charakterizuojantys veiksniai. Trumpai tariant, darbo rinka išreiškia darbo vietų pasiūlos bei paklausos santykius ir jų sureguliavimą. Dideliuose ir mažuose miesteliuose bei kaimuose vyksta natūrali reprodukcija, vienus žmones jų veikloje keičia kiti. Ekonominis nestabilumas ir
r vystymosi netolygumas sąlygoja priverstinį darbo jėgos judėjimą, jos perskirstymą, o kartu ir jos profesinės kvalifikacijos struktūros kaitą. Darbo rinka gali būti: perteklinė, deficitinė arba nulinė. Skaudžiausia yra tokia darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija paklausą. Tai perteklinė darbo rinka. Daugeliu atvejų ją lemia nepakankamas ekonomikos vystymasis. Deficitinė darbo rinkos situacija yra būdinga lokaliai darbo rinkai ir yra rimtas ekonomikos vystymosi trukdis.
Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Jos siekiama kiekvienoje šalyje ar regione. Kaip matome, tobuliausia darbo rinka yra nulinė. Tačiau tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse pasiekti tokį ekonominės situacijos lygį yra labai sunku. Sumažėjęs iki minimumo bedarbių skaičius bei beveik kiekvienam išsilavinusiam žmogui garantuota darbo vieta – tai rodikliai, rodantys idealios darbo rinkos funkcionavimą.1.2. SITUACIJA LIETUVOS DARBO RINKOJE.
Lietuvos darbo rinkos padėtis per paskutinį dešimtmetį smarkiai kito. Kylantis nedarbo lygis, didėjantis bedarbių skaičius bei kvalifikuotos darbo jėgos stoka tapo skaudžia mūsų krašto problema.
Nagrinėjant situaciją darbo rinkoje ir su ja susijusius pokyčius yra išskiriami du pagrindiniai rodikliai – gyventojų užimtumas ir nedarbas, kurių tyrimas ir analizė leidžia daryti konkrečias išvadas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gyventojų skaičius dėl migracijos ir sumažėjusių gimimų mažėjo. Tačiau užimtųjų skaičius mažėjo dar sparčiau. Tam didžiausią įtaką turėjo ūkio restruktūrizacija. Prasidėjus privatizavimo procesui, na
auji šeimininkai ieškojo būdų naujai ekonominei veiklai kurti. Tačiau jų bandymai ne visada buvo sėkmingi, todėl žmonės, dirbę šiose įmonėse buvo atleidžiami iš darbo arba dirbo sutrumpintą darbo dieną arba savaitę. Tokiu būdu silpnėjant ekonominei situacijai, didėjo bedarbių skaičius. Vieni pradėjo ieškoti darbo užsienyje, kiti – užsiimti nelegaliu verslu. Šiandieną Lietuvai integruojantis į Europos politines ir ekonomines struktūras formuojasi naujas požiūris į darbo jėgą, į jaunų kvalifikuotų specialistų ruošimą, o taip pat jaučiamas bendras situacijos pagerėjimas. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos ir lygių galimybių skyriaus pateiktą informaciją darbo rinkos funkcionavimo sąlygos paskutiniais metais yra žymiai pagerėjusios. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija (15). Toks dabartinės situacijos apibūdinimas teikia daug vilčių, tačiau problemos Lietuvos darbo rinkoje dar tebeegzistuoja.1.3. NEDARBAS – PAGRINDINĖ LIETUVOS DARBO RINKOS PROBLEMA.
Nedarbas – tai vienas iš negatyvių darbo rinkos reiškinių. Jį sukelia įvairios priežastys, todėl jį apibrėžti nėra lengva.
Buvo tariama, kad kuriant produktą ir plečiantis gamybai, ekonomikoje dalyvauja visi darbingi žmonės. Tikrovėje taip nėra. Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje. Nedarbas, t. y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga laikomi visi dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys piliečiai, sulaukę 16 metų. Tai reiškia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys bedarbiais nelaikomi. Darbo jėga taip pat nelaikomi kareiviai, ligoniai, studentai, namų šeimininkės ir pan.
Nedarbo padidėjimas – vienas iš svarbiausių nuosmukio požymių. Nedarbo pokyčiai įvertinami, nustatant nedarbo lygį. Jį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras paprastu apklausos būdu. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, bet nerandančių atitinkamo darbo, skaičiaus procentinis santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi. Darbo statistikos biuras naudoja ir kitą būdą nedarbo lygiui nustatyti – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus. Visą laiką būdavo pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis, ir tik pastaruoju metu imta naudoti bedarbių procentinį dydį, apskaičiuotą nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus (įskaitant ir kareivius). Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas.

2. NEDARBAS2.1. NEDARBO SĄVOKA
Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos „sveikatos“ rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius ir mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir patobulinti vyriausybės užimtumo politiką.
Gyventojų užimtumas tapo civilizuotų šalių ekonominės politikos tikslu. Pvz., JAV 1946m. buvo priimtas Užimtumo įstatymas. Jame pabrėžiama, kad federalinė vyriausybė visomis įmanomomis priemonėmis turi pasiekti minimalų užimtumo, gamybos apimties ir perkamosios galios lygį. Panašūs įstatymai priimti ir kitose šalyse. Tačiau vėlesniais dešimtmečiais pradėjo formuotis naujas, visiškai kitas, požiūris į nedarbą. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik trumpą laiką. Be to, daugelis žmonių ieško darbo pirmą kartą arba geresnio, palyginti su tuo, kurį dirbo, ir todėl, vengdami apsirikti, jo kurį laiką ieško, t.y. būna bedarbiais. Tuo remiantis teigiama, kad nedarbas atspindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistymą, ir nesąs opi problema.
Požiūrio į nedarbą kaip į problemą pokyčius lėmė tai, kad pokario laikotarpiu jis niekada nepriartėjo prie Didžiosios depresijos lygio. Tačiau paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje nedarbas tapo įprastu reiškiniu ne tik Vakarų, bet ir Vidurio bei Rytų Europos šalyse. Aukštu nedarbo lygiu susirūpino ne tik atskirų šalių vyriausybės, bet ir Europos Sąjungos institucijos, Tarptautinė darbo organizacija ir kt. (4, 368)
Todėl akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja.
Su nedarbo sąvoka glaudžiai susijusi darbo jėgos sąvoka. Tai visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies piliečiai, kitaip tariant, žmonės, kurie nori ir gali dirbti. Darbo jėgos šaltinis yra šalies gyventojai. Gyventojai (population) – nuolatiniai šalies gyventojai, skaičiuojami metų pradžioje. Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2004 metų pabaigoje mūsų šalies gyventojų yra 3445,9 tūkst. Žinoma, absoliutūs skaičiai mažai ką tepasako apie tikruosius darbo jėgos išteklius, nes ne visi žmonės nori ir gali dirbti.

1 pav. Gyventojų skaičius tūkst. I,II,III,IV ketvirčiuose

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) gyventojus skirsto į ekonominiu atžvilgiu aktyvius ir neaktyvius. (2 pav.)
Bedarbiai – darbingi asmenys, kurie neturi darbo, bet aktyviai jo ieško, registruodamiesi įdarbinimo įstaigose ar apskaitomi kitais būdais. Ekonominėje literatūroje šiam reiškiniui (kai žmonės neturi darbo, bet aktyviai jo ieško) apibūdinti vartojama labiau apibendrinta sąvoka – nedarbas (unemployment). Ji dažniausiai vartojama kaip kiekybinė ir kaip kokybinė tam tikros gyventojų dalies charakteristika. Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis – bedarbių skaičius ir šalies darbo jėgos procentinis santykis. Aktyvumo lygis (activity rate) – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Aktyvumo lygis apskaičiuojamas dažniausiai remiantis atrankiniais darbo jėgos tyrimų duomenimis. Tiriant apklausiami vyresni nei 14 metų amžiaus gyventojai, atrinkti iš gyventojų registro atsitiktinių imčių metodu. Užimtumo lygis (employment rate) – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. (4, 369 – 370)2.2. PAGRINDINIAI NEDARBO RODIKLIAI
Užimtumo irnedarbo reguliavimo politikos efektyvumas priklauso nuo nedarbo kokybės ir kiekybinės charakteristikų. Jas atspindi įvairūs nedarbo rodikliai. Vienas svarbiausių nedarbo rodiklių yra jo trukmė.

Nedarbo trukmė (unemloyment period) – laiko tarpas, kurį žmogus (darbuotojas) yra nedarbis.

Pagal trukmę nedarbas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį.

Trumpalaikis nedarbas (short time unemployment) – nedarbas, kuris trunka trumpiau nei metus. Iš esmės tai laikinasis nedarbas, kurio kontingentas nuolatos keičiasi; turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur).

Ilgalaikis nedarbas (long term unemployment) – nedarbas, kurio trukmė – metai ir daugiau; laukimo nedarbo forma. Šie nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti.

Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur). Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Moterų nedarbingumas didesnis nei vyrų 20-30m, 50-60m grupėse. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystantis naujovėms kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos D ir S atskirose šakose. Vyksta gamybos techninio aprūpinimo didėjimas, kuriam reikia aukštesnės kvalifikacijos darbuotojo. Be to, ekonomika vystosi cikliškai, todėl minimuose nedarbas padidėja. Bendra tendencija – nedarbas auga. Tai bandoma aiškinti : gerėja darbuotojų sveikata, mokslo, technikos pažanga.2.3. NEDARBO FORMOS
Ekonomistai išskiria tokius tris nedarbo tipus:

 frikcinį (tekamąjį) ( Uf – frictional unemployment) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese.

Gamybai ir verslui reikalinga ne aplamai darbo jėga, o tam tikros struktūros, turinti požymius ir savybes, todėl viena iš nedarbo priežasčių – reikalingas laikotarpis per kurį susiderintų darbo jėgos struktūra su laisvų darbo vietų struktūra. Rinkos pusiausvyros modelis numato šių struktūrų atitikimą – bet kuris darbuotojas tinka bet kuriai darbo jėgai, taip tariama. Rinka būtų pusiausvyroje. Tikrovėje darbuotojai turi nevienodus polinkius, sugebėjimus ir kiekvienai konkrečiai darbo vietai reikalingas konkrečių sugebėjimų žmogus. Informacijai apie darbo vietas ir į jas besisiūlančius taip pat reikia atitinkamo laikotarpio. Nedarbas atsirandantis dėl darbo jėgos ir darbo struktūrų suderinimo, vadinamas frikciniu nedarbu.
Tam tikras frikcinio nedarbo lygis neišvengiamas, nes ekonomika kinta. Svyruoja D, darbo jėgai. Kinta ne tik D ir S kiekiai, bet ir ekonomikos struktūra. Pareikalavimas vienoms prekėms didėja, kitoms mažėja, keičiasi gamybos struktūra: įmonės užsidaro ar plečia veiklą. Pagal tai keičiasi darbo jėga. Paklausos struktūriniai pokyčiai darbo jėgai vyksta nepaliaujamai, todėl frikcinis nedarbas pastoviai egzistuoja (jis yra natūralus). Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valst. darbuotojų perkvalifikavimo struktūros – padeda įsigyti kitą profesiją. Jei priemonės efektyvios, nedarbas mažėja. Veikia nedarbo draudimo valstybinė sistema, kurios poveikio rezultatas – frikcinio nedarbo padidinimas. Darbuotojas netekęs darbo tam tikrą laiką gauna nedarbo pašalpą. Pašalpų ir kompensacijų mokėjimas sušvelnina nedarbo pasekmes, bet kartu didina frikcinį nedarbą ir natūralų nedarbo lygį. Frikcinis nedarbas yra trumpalaikis.

 struktūrinį ( Us – structual unemployment) – nedarbas, atsirandantis, kai daro paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, fvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu).

Technologijos pokyčiai – ne vienintelė struktūrinio nedarbo priežastis. Antai ilgalaikiai vartotojų preferencijų pasikeitimai, taip pat ir geografinis darbo vienetų pasiskirstymas (darbo vietų perkėlimas iš vienos regiono ar šalies į kitą), sąlygojantis žmonių migraciją, gali sukelti struktūrinį nedarbą, net ir taip labai kvalifikuotų darbuotojų. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos stuktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros., Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti arba keisti gyvenamąją vietą, ar ilgam tapti bedarbiais.
Struktūrinis nedarbas atsiranda tuomet, kapaklausos strūktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros. Tokia padėtis susidaro keičiantis gaminamo produkto technologijoms. Šiuo atveju dalis tam tikros kvalifikacijos darbuotojų netenka darbo, nes jų specialybė tampa nebereikalinga arba jos paklausa gerokai sumažėja. Todėl reikia ilgesnio laiko tarpo, kol darbuotojas susiras naują darbą pagal savo turimą specialybę ir kvalifikaciją arba ją turės pakeisti, išmokdamas kitą specialybę ir įgydamas atitinkamą kvalifikaciją, kuri paklausi darbo rinkoje.
Struktūrinį nedarbą atskirti nuo frikcinio (tekamojo) sunkoka. Esminis skirtumas tas, kad “frikciniai” bedarbiai turi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos jie gali parduoti, o “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbo – jiems reikia persikvalifikuoti, papildomai mokytis, o kartais pakeisti gyvenamąją vietą. Struktūrinis nedarbas yra ilgesnės trukmės.

 ciklinį (Uc – cyclical unemployment) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas.

Dėl ūkinės veiklos ciklo pasikeitimų taip. pat padidėja nedarbas. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, kinta užimtumas, ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito.

Atsižvelgiant į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių galime apskaičiuoti taip:

U = Uf + Us + Uc U – bedarbių skaičius (nedarbas);

Uf – laikinasis nedarbas (bedarbių skaičius);

Us – struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);

Uc – ciklinis nedarbas (bedarbių skaičius).2.4. NEDARBO LYGIS
Nedarbo lygis (uneployment rate) – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta; tai procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais (darbo jėga).

Norėdami apskaičiuoti nedarbo lygį, patikslinsime darbo jėgos sąvoką, remdamiesi pateiktais apibrėžimais ir schema. Kadangi dažniausiai darbingi gyventojai yra užmti (dirba) arba yra bedarbiai, tai darbo jėga:

LF = E + U (100 %) LF – darbo jėga;

E – užimtų (dirbančių) gyventojų skaičius;

U – bedarbių skaičius.

Taigi, bet kurios šalies darbo jėgą galima apibūdinti kaip visų užimtųjų ir bedarbių skaičiaus sumą.
Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:
 Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinės bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei situacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.)
 Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonomiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys.
Nedarbo lygis nulemia, ar nedarbas yra blogybė, ar toleruotinas dalykas. Įvairūs šaltiniai skirtingai charakterizuoja normaliais laikytinus nedarbo lygius. Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikomas 5-6% nedarbo lygis. Lietuvos respublikinės darbo biržos duomenimis vidutinis oficialus nedarbo lygis Lietuvoje atitinka normą ir sudaro 6.7 %. Tačiau tai neatspindi realios padėties, nes nėra vieningo susitarimo, koks asmuo turi būti laikomas bedarbiu. Darbo birža pateikia tokią bedarbio sampratą: bedarbiu laikomas darbingo amžiaus asmuo, neturintis darbo, užsiregistravęs darbo biržoje, vykdantis aktyvią darbo paiešką.
Prie viso to dar reikia paminėti neseniai mūsų visuomenėje atsiradusį fenomeną – juodąją darbo rinką (neoficialų darbą). Tai reiškia, kad nėra jokių raštiškų darbininkom ir darbdavio susitarimų, nemokami mokesčiai ir socialinis draudimas, negarantuojamas darbo saugumas ir atlyginimas už darbo metu galimas traumas. Be to į juodąją darbo rinką gali būti įsitraukę tiek užsiregistravę darbo biržose, tiek jose neregistruoti asmenys. Galima ir tokia situacija, kada žmogys yra oficialiai registruotas darbo biržoje kaip bedarbis, gauna bedarbio pašalpą, bet tuo pačiu yra užimtas juodojoje darbo rinkoje. Tai galima paaiškinti politinės, ekonominės situacijos nestabilumu, neoficialaus darbo kontrolės ir apskaitos nebuvimu. Įvairiais duomenimis nuo 150 iki 600 tūkstančių žmonių yra įtraukti į neoficialią darbo rinką.
Bedarbystės plitimas sukelia daug socialinių, demografinių, kriminogeninių, psichologinių problemų. Sumažėja šeimų disponuojamų pajamų dydis, neturintys darbo patiria daug stresų, nervinės įtampos, padažnėja alkoholizmo atvejų, žmonės emigruoja į kitas šalis ieškodami darbo, mažėja gimstamumas, nes nedirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų.3. NEDARBO PRIEŽASTYS
Viena iš svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Dėl MTR poveikio pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Fizinis rankinis darbas pamažu netenka savo reikšmės. Dėl šios priežasties XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:
1) Nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
2) Didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
3) Nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;
4) Gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;
5) Aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią lemia darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.
Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir Šiaurės Amerikoje bendrojo vidaus produkto gamyba didėja lėčiau negu gamybos našumo veiksniai, dėl to XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose darbuotojų perteklius labai padidėjo.
Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios aštrios ir gilios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir ištisus pasaulio regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių. Tada nedarbas žymiai sumažėja. Tačiau paskutiniais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje. Pradėta kalbėti apie „pilną užimtumą“, kuris, daugelio ekonomistų nuomone, yra tada, kai nedarbas siekia 3-6 proc. šalies darbo jėgos.
Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas MTR sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą: mašinas, įrenginius, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5-6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesusidėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „ senose “ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginus su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.
Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių ir dėl to aštrėjanti darbo konkurencija darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo T. Malthuso, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau negu pragyvenimo reikmenų kiekis. Ik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą. T. Malthuso teiginiai pasitvirtino kai kuriuose Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse. Gamybos plėtra šiose valstybėse pradėjo atsilikti nuo gyventojų ska.ičiaus augimo. Silpnai išsivysčiusiose valstybėse įvyko vadinamasis „ demografinis sprogimas “, kuris nebuvo kompensuotas atitinkamu ekonomikos augimu. Ieškodami pragyvenimo šaltinių ir darbo, pertekliniai šių šalių gyventojai pradėjo migruoti į labiau išvystytas Europos, Amerikos ir Azijos valstybes. Pradėjo formuotis nauja konkurencinė situacija darbo rinkoje tarp vietinių darbuotojų ir atvykusios darbo jėgos. Paaštrėjo tarpnacionaliniai ir rasiniai konfliktai. Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad konkurencija iš „ pigios darbo jėgos “ šalių pusės sumažins darbininkų paklausą nacionalinėje darbo rinkoje. Tačiau praktiniu atžvilgiu šis klausimas vis dar lieka diskusijų ir polemikos objektu. Pasaulio Banko duomenimis, tolesnis ekonominių santykių plėtimas su besivystančiomis šalimis sumažins bendrą darbo paklausą šiame dešimtmetyje 1-3 proc., o tarp žemos kvalifikacijos darbininkų – 2-5 proc. Reikia pažymėti, kad jau nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio migracija į industrines šalis nuolat augo. 1990 m. imigrantų (persikėlėlių) dalis Europos Sąjungoje sudarė 5 proc., o JAV – 8 proc. visos darbo jėgos. Dėl išvardintų priežasčių nedarbas išvystytose šalyse nuo 1972 iki 1993 metų išaugo tris kartus ir siekė 35 mln. bedarbių. Tai sudarė maždaug 8,5 proc. jų darbo jėgos išteklių. Tačiau nedarbas nėra tolygus Europoje, Šiaurės Amerikoje, Japonijoje. Paskutiniame dešimtmetyje aukščiausias nedarbo lygis yra Europos sąjungoje – 12 proc., JAV – 6, Japonijoje – 3 proc. Šis oficialus nedarbas nėra galutinis, kadangi daugelis darbuotojų nenori registruotis darbo biržoje ir ieško darbo savarankiškai.

4. NEDARBO PASEKMĖS IR MAŽINIMO PRIEMONĖS

Į nedarbo pasekmes žiūrima tiek socialine, tiek ekonomine – finansine prasme, nors jau savaime aišku, kad tai tarpusavyje susijusios problemos.
Ekonomine prasme nedarbas yra viena svarbiausių neefektyvaus gamybos resursų (visų pirma darbo jėgos) panaudojimo priežasčių. Dėl nedarbo visuomenė praranda galimybę pagaminti ir įsigyti papildomų prekių ir paslaugų. Tai BNP dalis, kurią galėjo pagaminti visuomenė, jei visi darbo ieškantys žmonės būtų dirbę, o tuo pačiu būtų buvę panaudoti ir visi turimi gamybos fondai.
Patiriami ir tiesioginiai finansiniai nuostoliai. Juos sudaro (V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 115):
a) bedarbių pašalpos ir kitos išmokos bedarbiams bei jų šeimos nariams;
b) nesurinkti mokesčiai į valstybines bei savivaldybės biudžetus, kuriuos būtų mokėję šiuo metu dirbantys asmenys, jeigu būtų turėję darbą (pajamų, netiesioginiai ir kt. mokesčiai);
c) planuotos, bet nesurinktos socialinio draudimo lėšos.
Socialinės pasekmės dar liūdnesnės. Socialiniai nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, įstumtas į priverstinį nedarbą, kenčia psichologiškai, o ekonomistai to nesugeba išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų, o tai sąlygoja psichinių ligų, nusikaltimų, savižudybių, skyrybų ir pan. plitimą.
Tačiau nedarbo nuostoliai nėra vien psichologinio ar finansinio pobūdžio. Darbinė patirtis – vertingas turtas. Praradęs darbą, darbininkas ne tik nebekaupia naujų įgūdžių, atrofuojasi ir tie sugebėjimai, žinios, kurios buvo įgytos (V. Lukoševičius, P. Stankevičius, 2002. p. 115).
Nedarbo sumažinimo galima pasiekti šiais būdais (B. Martinkus, A. Sakalas, A. Savanevičienė, 2000. p.65-66):
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informuotumas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kate.goriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;
3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokos iš valstybės biudžeto kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę.
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.
Taigi, šios išvardytos priemonės gali mažinti nedarbą didinant darbo pasiūlą. Mano manymu, efektyviausias iš šių visų, aukščiau išvardintų nedarbo mažinimo būdų yra kvalifikuotos darbo jėgos ruošimas. Tai daugeliu atvejų išspręstų šią problemą. Gyvenimui sparčiai žengiant į priekį, kuriantis pažangioms technologijoms bei plečiantis ir tobulėjant paslaugų sektoriui vis didesnę svarbą įgyja žmonių pasirengimas dirbti naujomis darbo sąlygomis. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir buvo tas žingsnis pakeitęs mūsų visų gyvenimą. Šiuo metu darbo rinka yra pretenzinga ir negailestinga. Ji iš darbuotojo reikalauja ne tik mokėti dirbti kompiuteriu, bet ir daug platesnio išprusimo lygio, puikių profesinių žinių. Tokie reikalavimai paprastam, „tarybiniam“ žmogui iš tikrųjų yra aukšti. Jam sunku prisitaikyti prie naujų, europietiškos darbo rinkos sąlygų. Todėl labai svarbu ruošti žmones (tiek bedarbius, tiek dirbančiuosius) profesiniam tobulėjimui, suteikti jiems reikalingų jų darbui žinių.
Bedarbių rėmimas didinant jiems pašalpas neduotų teigiamų pokyčių darbo rinkoje. Lietuvoje žmonių mąstymas yra šiek tiek kitoks, nei europiečių. Daugelis iš mūsų matome ir girdime apie situaciją kaimo vietovėse. Asocialių šeimų gyvenimas verčia mus susimąstyti: girtavimas, daug mažų išalkusių vaikų, baisi netvarka . Jie gyvena nuo pašalpos iki pašalpos, net negalvodami apie darbą. Tokia situacija yra paranki, ji nemotyvuoja žmonių eiti ieškoti darbo. Todėl mano manymu, pašalpų skyrimas bedarbiams turėtų būti griežčiau kontroliuojamas.

Taip pat norėčiau išvardinti priemones, kurios padidina nedarbo paklausą (B. Martinkus, A. Sakalas, A. Savanevičienė, 2000. p.66-67):
1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos, todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok-eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika 1945 – 1978 metais. Tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima kilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo ti.kslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok-eik” tęsiamas.
3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
4. Darbo namuose plėtimas. Šiam nedarbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims.
Aptariau pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau kaip bebūtų, rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Dėl to atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, dėl spartaus gamybos modernizavimo bei automatizavimo ir kt. Kitoje dalyje aptarsiu Lietuvos nedarbo mažinimo galimybes plačiau.

5. BEDARBIŲ MAŽINIMO TENDENCIJOS

5.1. NEDARBO MAŽINIMO TEISINIS REGULIAVIMAS

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į tinkamas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nepaisant to, kad Konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, suprantama, jog darbo teisiniai klausimai reglamentuojami įstatymais bei poįstatyminiais aktais.
1996 m. vasario 1 d. Gyventojų užimtumo įstatymas pakeistas Bedarbių rėmimo įstatymu. Viena šio pasikeitimo priežasčių ta, kad valstybei tapo per sunku užtikrinti gyventojų užimtumo realų įgyvendinimą. Tašiau vien pavadinimo modifikacija nebuvo apsiribota – keista ir bedarbio samprata, numatytos nuostatos, apibrėžiančios naujas bedarbių užimtumo galimybes ir t.t.
Bedarbių rėmimo įstatymas numato socialines garantijas asmenims, kurie dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių negali dirbti, o turi teisę gauti atlyginimą. Valstybės funkcija teikiant socialinį aprūpinimą šiai asmenų kategorijai neturėtų apsiriboti vien nedarbo pašalpų skyrimu. Gyventojų užimtumo politika turėtų būti nukreipta į gyventojų aktyvumo skatinimą, kad būtų mažinamas santykis tarp dirbančiųjų ir visuomenės išlaikomų žmonių.
Kalbant apie valstybės teikiamas užimtumo garantijas bedarbiams, svarbu apibrėžti, kokia tai asmenų grupė. Iki bedarbių įstatymo pakeitimų 1996 m. vasario mėn. bedarbio sąvoka buvo suformuluota taip, kad buvo dirbtinai mažinamas bedarbių skaičius. Nedirbantys asmenys buvo skirstomi į dvi kategorijas: ieškančius darbo ir bedarbius. Bedarbiais buvo laikomi tik tie asmenys, kurie turi teisę gauti bedarbio pašalpą. Tam buvo nustatyti tam tikri reikalavimai. Pakeitus įstatymą, pakeista ir bedarbio sąvoka. Dabar ji atitinka tarptautiniuose dokumentuose nustatytą sąvoką. Bedarbių skaičius dirbtinai nebemažinamas. Tačiau sąvoka visgi nėra tobula – tarp bedarbio požymių neaptinkame nuorodos į tai, kad toks asmuo neturi privataus verslo ar kito pajamų šaltinio. Vadinasi, bedarbio pašalpa gali būti skiriama asmenims, kuriems ji visiškai nebūtina.
Dabar bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Beje, 1996 m. birželio 21 d. patvirtintu Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. 76 bedarbių registravimo pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarkoje, bedarbiai jiems taikomų valstybinių užimtumo garantijų prasme skirstomi į pasirengusius darbo rinkai ir nepasirengusius. Pasirengusiųjų grup.ei priskiriami turintys paklausią vietos darbo rinkoje profesiją, veiklos praktiką, turintys ne ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. Nepasirengusieji darbo rinkai – neturintys profesinio pasirengimo, turintys nepaklausią profesiją ar veiklos praktiką vietos darbo rinkoje, turintys ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką.
Bedarbiams, kurie laikomi pasirengę darbo rinkai, 3 mėn. siūlomas darbas, atitinkantis jų profesinį pasirengimą ir sveikatos būklę; nuvykimo ir grįžimo laikas į siūlomą darbo vietą neturi viršyti 3 val., o motinoms ir vienišiems vyrams, auginantiems vaikus iki 8 metų amžiaus – 2 val. Paskui sudaromas „įsidarbinimo planas“, kurį sudarant turi dalyvauti ir bedarbis. Jam siūlomas darbas, atsižvelgiant į užregistruotas darbo biržoje darbo vietas ir į darbdavio keliamus kvalifikacinius bei dalykinius reikalavimus. Nepasirengusiems darbo rinkai siūlomas nekvalifikuotas, tačiau atitinkantis kitus minėtus reikalavimus darbas. Darbo biržai nepasiūlius darbo nurodytomis sąlygomis, skiriama bedarbio pašalpa.
Bedarbio statusas siejamas su valstybės teikiamomis garantijomis, tačiau bedarbis neturėtų likti vien pasyvus stebėtojas. Dėl šios priežasties mūsų įstatymai numato ne tik pasyvias valstybines garantijas bedarbiams, bet ir aktyvias, kurios skatina bedarbius tiesiogiai dalyvauti įdarbinimo procese. Pagal bedarbių rėmimo įstatymą darbo birža įgyvendina valstybės funkciją užtikrinti socialinę nedirbančiųjų asmenų apsaugą šio įstatymo 6 str. numatytomis priemonėmis. Nurodomos šios priemonės (www.sociumas.lt) :
 Nemokamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos (taip pat nemokama informacija apie laisvas darbo vietas);
 Nemokamos tarpininkavimo siekiant įdarbinti paslaugos;
 Nemokamas profesinis mokymas;
 Galimybė nedarbo atveju dirbti viešuosius darbus;
 Bedarbio pašalpa.

5.2. JAUNIMO UŽIMTUMO GALIMYBĖS IR PROBLEMOS

Jauno žmogaus elgsena darbo rinkoje priklauso nuo daugelio socialinių, ekonominių, demografinių veiksnių, kurie tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Padidinti užimtumo galimybes galėtų tokie svarbūs veiksniai kaip motyvacija bei tolygus mokymosi prieinamumas, informacija ir konsultacijos apie užimtumo galimybes bei darbo rinkos pokyčius, efektyvesnis darbo biržos vaidmuo, aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, jaunimo teritorinio ir profesinio mobilumo tobulinimas.
Lietuvos Darbo birža, atlikusi tyrimą, parengė jaunimo užimtumo didinimo priemonių sistemą, kurią sudaro 6 blokai. Sisteminis jaunimo nedarbo problemų sprendimas – svarbiausia sėkmės sąlyga, tobulinant jaunimo darbo potencialo formavimą ir įdarbinimą. Nevalia pamiršti, kad jaunimo nedarbo visuomeniniai kaštai yra labai dideli ir kad jaunimo nedarbas šiandien – tai augančios socialinės problemos rytoj. Tyrimas parodė, kad atskirų grupių jaunimo nedarbas pradeda formuotis žymiai anksčiau nei jaunas žmogus patenka į darbo biržą, o momentinės socialinės intervencijos neišsprendžia problemų – jas tik sušvelnina. Reikalinga lanksti kompleksinė jaunimo nedarbo prevencijos sistema, kuri prasidėtų bendrojo lavinimo mokykloje, o užsibaigtų mokesčių lengvatomis darbdaviams, įdarbinantiems tam tikrų grupių jaunimą.
Jaunimo nedarbo problema yra kur kas platesnė nei darbo rinkos politikos bei Užimtumo fondo galimybės. Ši problema reikalauja sisteminio požiūrio į žmogaus socialinę raidą. Siūlomą jaunimo užimtumo didinimo priemonių sistemą sudaro (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001, 2001. p.44):
 Bendrojo lavinimo tobulinimas (žmogiškųjų išteklių plėtros pagrindas), pabrėžiant informacijos apie darbo rinkos situaciją svarbą, bendrųjų asmeninių ir socialinių gebėjimų reikšmingumą, motyvacijos problemiškumą;
 Informacijos prieinamumo ir konsultavimo profesijos pasirinkimo klausimais tobulinimas; ryšys tarp jaunimo ir darbo rinkos partnerių stiprinimas;
 Profesinio mokymo tobulinimas, išskiriant tris pagrindines prob.lemas – profesinio rengimo prieinamumas, profesinio mokymo kokybė bei mokymo ir darbo rinkos poreikių atitikimas;
 Jaunimo verslumo plėtra, kurios efektyvumas priklauso nuo nacionalinės smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programos;
 Darbo rinkos aktyvios politikos priemonių tobulinimas keturiomis kryptimis – darbo rinkos profesinis rengimas, jaunimo informavimas, socialiai naudingų viešųjų darbų įvairovės ir patrauklumo didinimas bei Užimtumo fondo remiamų darbų organizavimo lankstumo didinimas;
 Informacinių sistemų tobulinimas, jaunimo nevyriausybinių organizacijų rėmimas, tarpvalstybinių įdarbinimo sutarčių platinimas, teritorinio mobilumo ir pirmojo įsidarbinimo rėmimas, mokesčių lengvatų darbdaviams juos įdarbinant didinimas.

6. PADĖTIS DARBO RINKOJE ŠIANDIENA

Darbo biržos duomenimis 2004 metų pabaigoje bedarbių buvo 126,1tūkst. per metus bedarbių sumažėjo 24,6 tūkst. Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis ketvirčio pabaigoje buvo 6,0 proc., o prieš metus jis siekė 7,3 proc. Moterys sudaro 59,6 proc. visų bedarbių (51,0 tūkst. vyrų ir 75,1 tūkst. moterų). Pagal demografinius duomenis, moterys sudaro 53,3 proc. visų šalies gyventojų. Bedarbio pašalpą 2004 m. III ketvirtį kas mėnesį vidutiniškai gavo 12,9 tūkst. bedarbių. Per ketvirtį buvo įdarbinta 32,4 tūkst. žmonių, iš jų nuolatiniam darbui 24,6 tūkst..
Užimtumo pagal ūkio veiklas pokyčiai pateikiami remiantis Darbo statistikos skyriaus ketvirtiniais statistiniais duomenimis, kai neįtraukiami individualių įmonių duomenys. Užimtumą geriausiai apibūdina vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius – tai visą mėnesį visą darbo dieną dirbusių darbuotojų skaičiaus bei ne visą mėnesį ir ne visą darbo dieną dirbusių darbuotojų skaičiaus, perskaičiuoto į visą mėnesį visą darbo dieną dirbančius, suma.
Statistiniai duomenys rodo, kad šalies ūkyje sąlyginis darbuotojų skaičius didėja – visame ūkyje vidutiniškai buvo 953,0 tūkstančio sąlyginių darbuotojų, o tai 3,8 proc. daugiau nei prieš metus. Sąlyginio darbuotojų skaičiaus kitimo tendencija atsilieka nuo ekonomikos augimo tendencijos ir ateityje negalima tikėtis spartesnio dirbančiųjų skaičiaus augimo, kadangi, naudojant pažangesnes technologijas, didėja darbo našumas. Tačiau tam tikrose ūkio veiklose jaučiamas kvalifikuotų darbuotojų trūkumas (ypač statyboje ir kai kuriose pramonės veiklose). Per metus sąlyginių darbuotojų skaičius labiausiai išaugo žuvininkystėje (84,9 proc.), statybos (15,4 proc.), viešbučių ir restoranų (11,4 proc.), prekybos (7,9 proc.), transporto ir sandėliavimo (7,8 proc.), kasybos ir karjerų eksploatavimo (7,6 proc.) veiklų rūšyse. Daugiausia dirbančiųjų yra apdirbamojoje pramonėje (198,0 tūkst.) ir jų skaičius didėja. Antra pagal užimtųjų skaičių yra švietimo veikla (149,1 tūkst.), kurioje dirbančiųjų skaičius padidėjo 1,7 proc. Trečioje vietoje pagal užimtųjų skaičių yra prekybos sfera (129,4 tūkst.), o vidaus prekyboje sąlyginis darbuotojų skaičius išaugo 7,9 proc. Palyginimui galime panagrinėti kaip kito užimtumas pagal ekonominę veiklą procentais 1988-2004 m..

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Žemės ūkyje 19,1 19,3 18,8 17,3 17,8 17,9 15,8
Pramonėje 22,1 21,0 20,8 20,8 20,9 20,7 20,1
Statybose 6,7 6,3 6,0 6,3 6,6 7,4 8,1
Paslaugose 52,1 53,4 54,4 55,6 54,7 54,0 56,0

Labai gerai matoma, kad ryškiausiai per pastaruosius 6 metus padėtis pakito žemės ūkyje ir paslaugų sferoje, žemės ūkis nusmuko, o paslaugų sferos užimtumas vis didėja. Taip pat užimtumas kinta pramonės ir statybos sferose tik truputuką pasyviau.

Dažna šiandienos situacija yra jaunimo pastangos susirasti darbą. Tačiau tai padaryti nėra lengva, kadangi didžioji dalis darbdavių visiems kandidatams iškelia keletą labai svarių reikalavimą tokių kaip: gera kvalifikacija, pakankamos žinios darbo sferoje ir taip pat dažnai patirtis. Nepaisant šių reikalavimų jaunimui ieškančiam darbui šiomis dienomis, o ypač įstojus į Europos Sąjungą atsiveria vis didesnės galimybės, taigi palyginus 2003 ir 2004. metų duomenis matome, kad nedarbo lygis tarp jaunimo sumažėjo.
Vid. Metinis nedarbo lygis jaunimo nuo 15-24 m. %

2003 2004
Vid. Metinis nedarbo lygis 24,8 22,5

Nuo 2000 m. iki dabar vis po truputi kinta užimtųjų pagal darbo laiką procentinis lygis. Vis daugiau žmonių dirba visą darbo laiką ir vis mažiau sutrumpintą darbo laiką. Aš manyčiau, tai yra gerai, kadangi tai skatina žmonių norą dirbti (už visą darbo laiką jie gauna daugiau pinigų, kuriais gali disponuoti), o tai mažina nedarbą, bei nedarbo sudarytas ekonomines ir socialines problemas.

Remiantis socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis galima apžvelgti nedarbo lygio padėtį susidariusią Lietuvos apskrityse. Taigi:
Alytus 16,0 Vilnius 11,1
Klaipėda 12,7 Telšiai 10,3
Panevėžys 12,6 Kaunas 10,3
Šiauliai 12,6 Tauragė 8,9
Utena 12,3 Marijampolė 6,9

Manau, kad daugelis paklaustųjų kur jų manymų yra mažiausias nedarbo lygis pradėtų vardinti Lietuvos didmiesčius, tačiau toli gražu taip nėra. Remiantis pateiktais duomenimis matome, kad Vilnius pagal nedarbo lygį yra tik 5 vietoje, o Kaunas 3, o mažiausias lygis yra Marijampolėje.

Na dar viena didžiųjų nedarbo problemų yra ilgalaikio nedarbo lygis. Jį sumažinti yra sunkiausia, kadangi tai liečia labai daug asocialių žmonių, kurie turėdami galimybę dirbti ja nesinaudoja, , kurie gyvena iš įvairiausių pašalpų ir nemato tikslo (nes bijo, kad jiems nebemokės pašalpų, kurios kartu paėmus dažnai beveik prilygsta minimaliam atlyginimui.), o dar labai dažnai tiesiog tingi dirbti. Ilgalaikio nedarbo lygis moterų tarpe dažniausiai yra mažesnis nei vyrų (pernai 2004 moterų nedarbo lygis viršijo vyrų).

Bedarbių dalis tarp darbingo amžiaus gyventojų proc.
1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
5.1 5.6 7.4 10.2 11.1 9.7 8.1 6.8

Kaip matome bedarbių dalis nėra pastovus dydis, kaip ir visi kiti su nedarbu susiję rodikliai. Jis nuolat kinta, vienais metais didėja, kitais mažėja. Nuo ko tai priklauso pasakyti vienu sakiniu yra neįmanoma, kadangi yra begalės priežasčių vienaip ar kitaip veikiančių nedarbą. Kaip matome iš pateiktos lentelės bedarbių dalis tarp darbingo amžiaus gyventojų 2001 m. buvo didžiausia, 1997 mažiausia, o nuo 2002 ji vis palaipsniui krinta. Yra tikimasi, kad Lietuva išlips iš bedarbių liūno.

Užimtumo ir darbo rinkos politika įvairiomis priemonėmis, programomis ir įvairių institucijų pagalba skatina užimtumą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikta Lisabonos tikslų siekimo lentelė pateikia Lietuvos ir Europos Sąjungos prognozes ateinančių metų užimtumo kiekiui.

Kaip matome diagramoje yra numatomas užimtumo augimas, o tai reiškia Lietuvos darbo rinkos padėties gerėjimas. Manau į Lietuvos ekonomiką įdės daug teigiamų aspektų ir paskatų palankiam ekonominiam vystymuisi.

. PADĖTIS DARBO RINKOJE ŠIANDIENA
Darbo biržos duomenimis 2004 metų pabaigoje bedarbių buvo 126,1tūkst. per metus bedarbių sumažėjo 24,6 tūkst. Registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis ketvirčio pabaigoje buvo 6,0 proc., o prieš metus jis siekė 7,3 proc. Moterys sudaro 59,6 proc. visų bedarbių (51,0 tūkst. vyrų ir 75,1 tūkst. moterų). Pagal demografinius duomenis, moterys sudaro 53,3 proc. visų šalies gyventojų. Bedarbio pašalpą 2004 m. III ketvirtį kas mėnesį vidutiniškai gavo 12,9 tūkst. bedarbių. Per ketvirtį buvo įdarbinta 32,4 tūkst. žmonių, iš jų nuolatiniam darbui 24,6 tūkst..
Užimtumo pagal ūkio veiklas pokyčiai pateikiami remiantis Darbo statistikos skyriaus ketvirtiniais statistiniais duomenimis, kai neįtraukiami individualių įmonių duomenys. Užimtumą geriausiai apibūdina vidutinis sąlyginis darbuotojų skaičius – tai visą mėnesį visą darbo dieną dirbusių darbuotojų skaičiaus bei ne visą mėnesį ir ne visą darbo dieną dirbusių darbuotojų skaičiaus, perskaičiuoto į visą mėnesį visą darbo dieną dirbančius, suma.
Statistiniai duomenys rodo, kad šalies ūkyje sąlyginis darbuotojų skaičius didėja – visame ūkyje vidutiniškai buvo 953,0 tūkstančio sąlyg.inių darbuotojų, o tai 3,8 proc. daugiau nei prieš metus. Sąlyginio darbuotojų skaičiaus kitimo tendencija atsilieka nuo ekonomikos augimo tendencijos ir ateityje negalima tikėtis spartesnio dirbančiųjų skaičiaus augimo, kadangi, naudojant pažangesnes technologijas, didėja darbo našumas. Tačiau tam tikrose ūkio veiklose jaučiamas kvalifikuotų darbuotojų trūkumas (ypač statyboje ir kai kuriose pramonės veiklose). Per metus sąlyginių darbuotojų skaičius labiausiai išaugo žuvininkystėje (84,9 proc.), statybos (15,4 proc.), viešbučių ir restoranų (11,4 proc.), prekybos (7,9 proc.), transporto ir sandėliavimo (7,8 proc.), kasybos ir karjerų eksploatavimo (7,6 proc.) veiklų rūšyse. Daugiausia dirbančiųjų yra apdirbamojoje pramonėje (198,0 tūkst.) ir jų skaičius didėja. Antra pagal užimtųjų skaičių yra švietimo veikla (149,1 tūkst.), kurioje dirbančiųjų skaičius padidėjo 1,7 proc. Trečioje vietoje pagal užimtųjų skaičių yra prekybos sfera (129,4 tūkst.), o vidaus prekyboje sąlyginis darbuotojų skaičius išaugo 7,9 proc. Palyginimui galime panagrinėti kaip kito užimtumas pagal ekonominę veiklą procentais 1988-2004 m..

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Žemės ūkyje 19,1 19,3 18,8 17,3 17,8 17,9 15,8
Pramonėje 22,1 21,0 20,8 20,8 20,9 20,7 20,1
Statybose 6,7 6,3 6,0 6,3 6,6 7,4 8,1
Paslaugose 52,1 53,4 54,4 55,6 54,7 54,0 56,0

Labai gerai matoma, kad ryškiausiai per pastaruosius 6 metus padėtis pakito žemės ūkyje ir paslaugų sferoje, žemės ūkis nusmuko, o paslaugų sferos užimtumas vis didėja. Taip pat užimtumas kinta pramonės ir statybos sferose tik truputuką pasyviau.

Dažna šiandienos situacija yra jaunimo pastangos susirasti darbą. Tačiau tai padaryti nėra lengva, kadangi didžioji dalis darbdavių visiems kandidatams iškelia keletą labai svarių reikalavimą tokių kaip: gera kvalifikacija, pakankamos žinios darbo sferoje ir taip pat dažnai patirtis. Nepaisant šių reikalavimų jaunimui ieškančiam darbui šiomis dienomis, o ypač įstojus į Europos Sąjungą atsiveria vis didesnės galimybės, taigi palyginus 2003 ir 2004 metų duomenis matome, kad nedarbo lygis tarp jaunimo sumažėjo.
Vid. Metinis nedarbo lygis jaunimo nuo 15-24 m. %

2003 2004
Vid. Metinis nedarbo lygis 24,8 22,5

Nuo 2000 m. iki dabar vis po truputi kinta užimtųjų pagal darbo laiką procentinis lygis. Vis daugiau žmonių dirba visą darbo laiką ir vis mažiau sutrumpintą darbo laiką. Aš manyčiau, tai yra gerai, kadangi tai skatina žmonių norą dirbti (už visą darbo laiką jie gauna daugiau pinigų, kuriais gali disponuoti), o tai mažina nedarbą, bei nedarbo sudarytas ekonomines ir socialines problemas.

Remiantis socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis galima apžvelgti nedarbo lygio padėtį susidariusią Lietuvos apskrityse. Taigi:
Alytus 16,0 Vilnius 11,1
Klaipėda 12,7 Telšiai 10,3
Panevėžys 12,6 Kaunas 10,3
Šiauliai 12,6 Tauragė 8,9
Utena 12,3 Marijampolė 6,9

Manau, kad daugelis paklaustųjų kur jų manymų yra mažiausias nedarbo lygis pradėtų vardinti Lietuvos didmiesčius, tačiau toli gražu taip nėra. Remiantis pateiktais duomenimis matome, kad Vilnius pagal nedarbo lygį yra tik 5 vietoje, o Kaunas 3, o mažiausias lygis yra Marijampolėje.

Na dar viena didžiųjų nedarbo problemų yra ilgalaikio nedarbo lygis. Jį sumažinti yra sunkiausia, kadangi tai liečia labai daug asocialių žmonių, kurie turėdami galimybę dirbti ja nesinaudoja, , kurie gyvena iš įvairiausių pašalpų ir nemato tikslo (nes bijo, kad jiems nebemokės pašalpų, kurios kartu paėmus dažnai beveik prilygsta minimaliam atlyginimui.), o dar labai dažnai tiesiog tingi dirbti. Ilgalaikio nedarbo lygis moterų tarpe dažniausiai yra mažesnis nei vyrų (pernai 2004 moterų nedarbo lygis viršijo vyrų).

Bedarbių dalis tarp darbingo amžiaus gyventojų proc.
1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
5.1 5.6 7.4 10.2 11.1 9.7 8.1 6.8

Kaip matome bedarbių dalis nėra pastovus dydis, kaip ir visi kiti su nedarbu susiję rodikliai. Jis nuolat kinta, vienais metais didėja, kitais mažėja. Nuo ko tai .priklauso pasakyti vienu sakiniu yra neįmanoma, kadangi yra begalės priežasčių vienaip ar kitaip veikiančių nedarbą. Kaip matome iš pateiktos lentelės bedarbių dalis tarp darbingo amžiaus gyventojų 2001 m. buvo didžiausia, 1997 mažiausia, o nuo 2002 ji vis palaipsniui krinta. Yra tikimasi, kad Lietuva išlips iš bedarbių liūno.

Užimtumo ir darbo rinkos politika įvairiomis priemonėmis, programomis ir įvairių institucijų pagalba skatina užimtumą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikta Lisabonos tikslų siekimo lentelė pateikia Lietuvos ir Europos Sąjungos prognozes ateinančių metų užimtumo kiekiui.

Kaip matome diagramoje yra numatomas užimtumo augimas, o tai reiškia Lietuvos darbo rinkos padėties gerėjimas. Manau į Lietuvos ekonomiką įdės daug teigiamų aspektų ir paskatų palankiam ekonominiam vystymuisi.

Situacija darbo rinkoje 2005 metais

4 pav. Bedarbių pasiskirstymas Lietuvos regionuose

2005 m balandžio mėnesį: 2005 m. gegužės 1 d.:
Įregistruota bedarbių 14451 Įregistruota bedarbių 112544
Įdarbinta asmenų 11404 iš jų: moterų 65294(58%)
iš jų pagal neterminuotas darbo sutartis 8597 vyrų 47250(42%)
Paskirta nedarbo draudimo išmokų 3075 jaunimo 8568(7,6%)
Įregistruota laisvų darbo vietų 15752 ilgalaikių bedarbių 32863(29,2%)
iš jų neterminuotam darbui 12914 gyvenančių kaimo vietovėse 47446(42,2%)
Nukreipta į aktyvias darbo rinkos politikos programas 13940 gaunančių nedarbo draudimo pašalpą 16945(15,1%)

Bedarbių santykis su darbingo amžiaus gyventojais:
Nuo metų pradžios: Bendras 5,4%
Įregistruota bedarbių tūkst. 63,0 Moterų 6,3%
Įdarbinta asmenų tūkst. 34,1 Vyrų 4,5%
Nukreipta į programas tūkst. 42,1 Jaunimo 1,8%

5 pav. Bedarbių skaičius

Bedarbiai pagal nedarbo trukmę ir lytį
(metų vidurkis; tūkstančiais)

1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Iš viso 226,7 249,0 273,7 284,0 224,4 203,9 184,4
Iki mėn. . 2,8 13,0 16,6 15,8 15,3 11,0
1–2 mėn. 35,8 39,4 33,2 23,5 17,7 18,6 13,8
3–5 mėn. 26,7 50,5 44,9 33,9 28,4 29,9 25,1
6–11 mėn. 40,3 60,3 40,4 43,0 39,4 37,8 36,2
1 metai ir daugiau 123,8 96,0 142,2 167,0 123,3 102,3 98,2
Vyrai 130,9 140,5 158,5 165,6 121,1 105,4 90,6
Iki mėn. . 1,1 7,9 9,2 9,0 8,6 5,7
1–2 mėn. 22,5 22,4 19,5 13,5 9,8 9,1 7,4
3–5 mėn. 16,8 27,7 23,9 20,5 16,4 16,5 12,8
6–11 mėn. 22,4 31,3 22,5 21,8 19,0 19,6 17,4
1 metai ir daugiau 69,2 58,1 84,7 100,6 66,9 51,7 47,3
Moterys 95,8 108,5 115,2 118,4 103,3 98,4 93,8
Iki mėn. . 1,7 5,1 7,4 6,7 6,8 5,4
1–2 mėn. 13,3 17,0 13,7 10,0 7,9 9,5 6,4
3–5 mėn. 9,9 22,8 21,0 13,4 11,9 13,4 12,4
6–11 mėn. 17,9 29,0 17,8 21,2 20,4 18,1 18,7
1 metai ir daugiau 54,6 37,9 57,5 66,4 56,3 50,6 50,9

6 pav. Bedarbiai pagal nedarbo trukmę ir lytį [10]

2005 metais išaugo darbo jėgos paklausa

Balandžio mėnesį, palyginti su kovu, šalyje 3,7 tūkst. arba 31 procentu išaugo darbo jėgos paklausa. Teritorinėse darbo biržose buvo registruota 15,8 tūkst. laisvų darbo vietų, iš kurių 12,9 – nuolatiniam darbui. Palyginti su 2004 m. balandžio mėnesiu, nuolatiniam darbui skirtų vietų įregistruota beveik tiek pat, tačiau darbo jėgos poreikis terminuotam darbui sumažėjo beveik ketvirtadaliu.Nuo metų pradžios darbo biržose buvo įregistruota 29,6 tūkst. naujų laisvų darbo vietų nuolatiniam įdarbinimui ir 6,6 tūkst.terminuotam.Balandžio mėnesį darbo jėgos paklausa pralenkė pasiūlą: laisvų darbo vietų įregistruota 9 proc. daugiau nei bedarbių.

7 pav. Bedarbiai ir laisvos vietos įsidarbinti

Per balandį į darbo biržą kreipėsi 14,5 tūkst. bedarbių. Palyginti su kovo mėnesiu darbo jėgos pasiūla sumažėjo nežymiai, tačiau, palyginti su praeitų metų balandžiu mažėjimas 3,8 tūkst. arba beveik 21 proc. Nuo metų pražios bedarbiais įregistruota 63 tūkst. ieškančių darbo asmenų, tai yra 19,9 tūkst. arba 24 proc. maž.iau nei pernai per tą patį laikotarpį.

Bedarbių skaičius sumažėjo 11,9 tūkst.
Gegužės 1 d. šalyje buvo 112,5 tūkst. registruotų bedarbių, tai 11,9 tūkst. arba 9,5 proc. mažiau negu prieš mėnesį. Palyginti su 2004 m. gegužės 1 d., bedarbių skaičius sumažėjo 42,3 tūkst. arba 27,3 proc.Teritorinėse darbo biržose įregistruoti bedarbiai sudaro 5,4 proc. visų darbingo amžiaus šalies gyventojų, tai 0,5 procentinio punkto mažiau negu balandžio 1 d. Praėjusių metų gegužės 1 d. bedarbiai sudarė 7,5 proc. darbingo amžiaus gyventojų.Tarp gegužės 1 d. registruotų bedarbių 58 procentus sudarė moterys, o vyrai – 42 proc. Bedarbių vyrų dalis šalies darbingo amžiaus vyrų skaičiuje sudarė 4,5 proc. Šis rodiklis per mėnesį sumažėjo 0,6 proc. punkto. Moterų nedarbas per mėnesį mažėjo 0,5 proc. punkto. Bedarbėmis gegužės 1 d. buvo registruota 6,3 proc. šalies darbingo amžiaus moterų. Palyginti su 2004 m. gegužės 1 d. vyrų ir moterų nedarbas atitinkamai mažėjo 2,2 ir 1,9 proc. punkto.Ieškančio darbo jaunimo iki 25 m. amžiaus gegužės 1 d. šalyje buvo 8,6 tūkst. ir jie sudarė 7,6 proc. visų bedarbių arba 1,8 proc. visų 16-24 m. amžiaus šalies gyventojų. Per mėnesį jaunimo nedarbas sumažėjo 0,3 proc. punkto, o per metus – 1,5 proc. punkto.Tuo tarpu priešpensinio amžiaus bedarbių, kuriems iki pensijos liko ne ilgiau kaip 5 metai, dalis bedarbių struktūroje didėja. Gegužės 1 d. tokių bedarbių buvo registruota 14,5 tūkst. ir jie sudarė 12,9 proc. visų bedarbių.
Nedarbas mažėjo visose apskrityse

Per balandžio mėnesį visose šalies apskrityse bedarbių dalis nuo darbingo amžiaus gyventojų sumažėjo 0,3 – 0,9 procentiniais punktais. Didžiausias nedarbo mažėjimas buvo Tauragės apskrityje, o mažiausias – Vilniaus apskrityje. Bedarbių dalis nuo darbingo amžiaus gyventojų mažėjo ir visose savivaldybėse, išskyrus Plungės rajono savivaldybę, kur išliko nepakitęs. Labiausiai nedarbas mažėjo Ignalinos ir Akmenės rajonų savivaldybėse, atitinkamai – 2,2 ir 2,0 proc. punkto.Daugiausia bedarbių tarp darbingo amžiaus gyventojų buvo Akmenės rajono (13,2 proc.), Mažeikių rajono (12,3 proc.) ir Druskininkų (11,9 proc.) savivaldybėse. Mažiausiai bedarbių buvo tarp Trakų rajono (1,7 proc.), Elektrėnų (2,0 proc.), bei Kretingos rajono (2,6 proc.) savivaldybių gyventojų.Tarp didžiųjų šalies miestų mažiausias nedarbas buvo įregistruotas Šiauliuose (2,9 proc.), didžiausias – Panevėžyje (5,3 proc.).
Įdarbinta 11,4 tūkst. asmenų

Per balandžio mėnesį, darbo biržai tarpininkaujant, buvo įdarbinta 11,4 tūkst. ieškančių darbo asmenų arba 78,9 proc. nuo per mėnesį įregistruotų bedarbių. Palyginti su kovo mėnesiu, įdarbinimas išaugo 3,6 tūkst. arba beveik 46 proc. Trys iš keturių įdarbintųjų gavo nuolatinį darbą. Lyginant su kovo mėnesiu, įdarbinimas pagal terminuotas darbo sutartis išaugo dvigubai iki 2,8 tūkst. Nuolatinį darbą gavo 33 proc. daugiau bedarbių nei kovo mėnesį.Tarp įdarbintųjų 53 proc. sudaro vyrai, 14,6 proc.-asmenys iki 25 metų amžiaus, 18,1 proc. – ilgalaikiai bedarbiai. Per balandžio mėnesį 1,7 tūkst. bedarbių pradėjo savo verslą įsigiję lengvatinius verslo liudijimus.Tai 79 proc. daugiau negu kovo mėnesį.Nuo metų pradžios darbo biržos specialistai padėjo įsidarbinti 34,1 tūkst. ieškančių darbo asmenų, 5,9 tūkst. bedarbių pradėjo veiklą įsigiję verslo liudijimus.

Programų dalyvių skaičius išaugo 42 proc.
Per balandžio mėnesį į aktyvias darbo rinkos programas buvo nukreipta 13,9 tūkst. ieškančių darbo asmenų. Užimtumo rėmimo programose balandį buvo sukurta 6,8 tūkst. laikinų darbo vietų, iš jų 6,3 viešuosiuose darbuose, 0,5 tūkst. remiamuose darbuose. Viešųjų darbų apimtys, palyginti su kovo mėnesiu, išaugo daugiau kaip 3 kartus, palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, augimas 15,4 proc. Į profesinio mokymo programas nukreipta 2,3 tūkst. bedarbių ir įspėtų apie atleidimą asmenų. Iš jų beveik 1 tūkst. bedarbių mokėsi pagal darbo rinkos profesinio mokymo programas, 610 dalyvavo Ilgalaikių bedarbių įgūdžių atnaujinimo priem.onėse, 442 mokėsi verslo pagrindų. Dar 253 įspėtų apie atleidimą asmenų dalyvavo nedarbo prevencijos programoje.Į iš Užimtumo fondo subsidijuojamų darbo vietų programą per balandį nukreipta 387 bedarbiai, tai per 19 proc. daugiau nei kovą ir 20 proc. daugiau negu 2004 m. balandžio mėnesį.Nuo metų pradžios į aktyvias darbo rinkos politikos programas nukreipta per 42 tūkst. darbo ieškančių asmenų. Apie 55 proc. programų dalyvių moterys, per 41 proc. – ilgalaikiai bedarbiai.Laikino užimtumo priemonėse balandžio pabaigoje dalyvavo 22,2 tūkst. bedarbių arba 1,1 proc. šalies darbingo amžiaus gyventojų.

Leave a Comment