Užimtumas Lietuvoje 1995-2003m. ir jį įtakojantys veiksniai

Turinys

Įvadas..............................3
1. Nedarbo lygio kitimas 1995-2003 metais..............................4
2.1. Nedarbo esmė, lygis ir kiti rodikliai..............................4
2.2. Nedarbo priežastys..............................7
2.3. Nedarbas Lietuvoje..............................7
2.4. Nedarbas ir bedarbiai..............................9
2.5. Nedarbo mažinimo priemonės..............................12
2. Užimtumas..............................15
3.1. Užimtumo pokyčiai 1995-2003 metais.............................15
3.2. Užimtumo pokyčius lemiantys veiksniai............................19
3. Išsilavinimo įtaka užimtumui..............................24
4.1. Išsilavinimo-užimtumo disbalanso koeficiento apskaičiavimas.................24
4.2. Pirmos (žemiausios) išsilavinimo grupės išsilavinimo įtaka užimtumui............25
4.3. Antros išsilavinimo grupės (turinčių profesinį parengimą) išsilavinimo įtaka užimtumui...26
4.4. Trečios ir ketvirtos grupių (turinčių aukštąjį) išsilavinimo įtaka užimtumui...........28
4. Šių dienų užimtumo problemos..............................29
4.1. Neįgaliųjų užimtumo problema..............................29
4.2. Užimtumo didinimas Lietuvoje integruojantis į ES........................31
4.2.1. Lietuvos užimtumo politikos strateginės kryptys.....................31
4.2.2. Užimtumo politikos įgyvendinimas Lietuvoje.......................32
4.3. Užimtumo problema žemės ūkyje..............................33
4.4. Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001–2004 metų programos darbo politikos tikslai.....34
Išvados..............................35
Literatūra..............................37
Priedai..............................38

Įvadas

Lietuvos užimtumo padėtis per paskutinį dešimtmetį smarkiai kito. Kyylantis nedarbo lygis, didėjantis bedarbių skaičius bei kvalifikuotos darbo jėgos stoka tapo skaudžia mūsų krašto problema.
Nagrinėjant situaciją darbo rinkoje ir su ja susijusius pokyčius yra išskiriami du pagrindiniai rodikliai – gyventojų užimtumas ir nedarbas, kurių tyrimas ir analizė leidžia daryti konkrečias išvadas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gyventojų skaičius dėl migracijos ir sumažėjusių gimimų mažėjo. Tačiau užimtųjų skaičius mažėjo dar sparčiau. Tam didžiausią įtaką turėjo ūkio restruktūrizacija. Prasidėjus privatizavimo procesui, nauji šeimininkai ieškojo būdų naujai ekonominei veiklai kurti. Tačiau jų bandymai ne viisada buvo sėkmingi, todėl žmonės, dirbę šiose įmonėse, buvo atleidžiami iš darbo arba dirbo sutrumpintą darbo dieną arba savaitę. Tokiu būdu silpnėjant ekonominei situacijai, didėjo bedarbių skaičius. Vieni pradėjo ieškoti darbo užsienyje, kiti – užsiimti nelegaliu verslu.
Šiandieną, Lietuvai integruojantis į Europos po

olitines ir ekonomines struktūras, formuojasi naujas požiūris į darbo jėgą, į jaunų kvalifikuotų specialistų ruošimą, o taip pat jaučiamas bendras situacijos pagerėjimas. Pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos ir lygių galimybių skyriaus pateiktą informaciją darbo rinkos funkcionavimo sąlygos paskutiniais metais yra žymiai pagerėjusios. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaugo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija. Toks dabartinės situacijos apibūdinimas teikia daug vilčių, tačiau problemos Lietuvos darbo rinkoje dar tebeegzistuoja.
Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti užimtumo ir nedarbo pokyčius Lietuvoje 1995 – 2003 metais ir juos lemiančius veiksnius.
Rašant darbą daugiausiai naudojomės Statistikos departamento pateikiamais duomenimis bei kitais literatūros sąraše pateikiamais šaltiniais.
Darbą sudaro 43 lapai, kuriuose pateikiamos 2 lentelės, 11 paveikslų ir 6 priedai.

1. Nedarbo lygio kitimas 1995 – 2003 m.

Pagrindinis užimtumo lygio kiitimą įtakojantis veiksnys yra nedarbo lygio kitimas. Šiuos rodiklius sieja atvirkštinė priklausomybė, t.y. mažėjant nedarbo lygiui — gyventojų užimtumas didėja ir atvirkščiai.
1.1. Nedarbo esmė, lygis ir kiti rodikliai

Nedarbas – tai vienas iš negatyvių darbo rinkos reiškinių. Jį sukelia įvairios priežastys, todėl jį apibrėžti gana sunku. Buvo tariama, kad kuriant produktą ir plečiantis gamybai, ekonomikoje dalyvauja visi darbingi žmonės. Tikrovėje taip nėra. Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš darbo, kiti įsidarbina dar ki

iti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje.
Nedarbas, t.y. nevisiškas užimtumas, ekonomine prasme yra visuomenės išteklių švaistymas ir darbo neturinčių žmonių egzistavimo sąlygų ardymas. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga laikomi visi dirbantys ar aktyviai darbo ieškantys piliečiai, sulaukę 16 metų. Tai reiškia, kad nenorintys dirbti ir darbo neieškantys bedarbiais nelaikomi. Darbo jėga taip pat nelaikomi kareiviai, ligoniai, studentai, namų šeimininkės ir pan. [4, 387].

Nedarbo padidėjimas – vienas iš svarbiausių nuosmukio požymių. Nedarbo pokyčiai įvertinami, nustatant nedarbo lygį. Jį kas mėnesį nustato Darbo statistikos biuras paprastu apklausos būdu. Nedarbo lygis apskaičiuojamas kaip asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, bet nerandančių tinkamo darbo, skaičiaus procentinis santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi:

Ur = U/LF*100%
čia:
Ur – faktinis nedarbo lygis;
U – bedarbių skaičius;
LF – darbo jėga.

Darbo statistikos biuras naudoja ir kitą būdą nedarbo lygiui nustatyti – apskaičiuoja bedarbių procentinį dydį nuo civilių darbo išteklių. Pastarąjį rodiklį galima nustatyti kaip skirtumą tarp bendro darbingų gyventojų skaičiaus ir kariuomenėje tarnaujančių žmonių skaičiaus.
Visą laiką būdavo pranešamas antruoju būdu apskaičiuotas nedarbo lygis, ir tik pastaruoju metu imta naudoti bedarbių procentinį dydį, apskaičiuotą nuo bendro darbingų gyventojų skaičiaus (įskaitant ir kareivius).
Skiriasi nedarbo lygis įv

vairiose gyventojų grupėse pagal lytį, amžių ir išsilavinimą. 1 lentelėje pateikiami Statistikos departamento duomenys apie nedarbą pagal amžiaus grupes ir lytį 1997 – 2001 metais. Kaip matome iš 1 lentelės, beveik visose amžiaus grupėse nuo 1997 metų iki 1998 metų nedarbas turėjo tendenciją mažėti. Tačiau iki 2001 metų nedarbo lygis vėl padidėjo. Taip pat matome, kad tiek vyrų, tiek moterų tarpe nedarbo lygis gerokai padidėjo tarp vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių. Beje, suminiai rodikliai (iš viso) parodo, jog moterų nedarbas 1997 – 2001 metai padidėjo nežymiai, nors 1998 m. buvo ženkliai sumažėjęs, o vyrų – padidėjo net beveik 30 tūkst. Ir ne tik – vyrų nedarbas didėjo kiekvienais metais.

1 lentelė

Dar vienas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė, kuri priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi frikcinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur). Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma. Nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Nedarbo pokyčiai 1997 – 2001 m. pagal amžiaus grupes ir nedarbo trukmę pateikti 1 pav.

1 pav. Nedarbas pagal amžiaus grupes ir nedarbo trukmę

Iš pateikto paveikslo matyti, jog ilgalaikis nedarbas (t.y. ilgesnis nei 12 mėn.) būdingesnis bedarbiams, priklausantiems 25 – 49 bei 50 – 64 metų amžiaus grupėms. 15 – 24 metų amžiaus grupėje ilgalaikis nedarbas yra mažiausias, nes jauni žmonės, ypač neturintys patirties, priima ir mažiau naudingus darbo pasiūlymus. 25 – 49 metų amžiaus grupėje ilgalaikis nedarbas vyrauja todėl, kad šie da

arbo neturintys žmonės jau turi patirties ir nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį, todėl laukia geresnių darbo pasiūlymų. 50 – 64 metų amžiaus grupėje ilgalaikis nedarbas labiausiai įtakojamas darbdavių nenoro samdyti pagyvenusius žmones dėl sveikatos problemų bei dažnesnių biuletenių, nepaisant didelės jų patirties.
1.2. Nedarbo priežastys

Išskiriamos šios pagrindinės nedarbo priežastys [8, p.49]:
 mokslinė techninė revoliucija – gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas. Dėl to pakito materialinės gamybos darbuotojų skaičius (jis nuolat mažėja) ir kvalifikacinė darbo jėgos struktūra – šiuolaikiniam ūkiui reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją;
 sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Gamybai plėtojantis lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo;
 ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Pastaruoju metu nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas;
 struktūrinis ūkio pertvarkymas mokslo techninės revoliucijos sąlygomis. Nauji kapitalai, palyginti su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.
1.3. Nedarbas Lietuvoje

Lietuvoje yra susiformavusi specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės (užimtumas – nedarbas) skiriasi tuo, kad joje yra du segmentai: paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai nekontroliuojama darbo rinkos dalis. Paslėptasis nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15-20 proc. ekonomiškai aktyvių Lietuvos gyventojų.
Vadinasi, nedarbo lygio įvertinimas, nors atranka atliekama kruopščiai ir patikimais apklausos metodais, yra sunki problema. Vieni nedarbo statistikos rodikliai apima tik tuos, kurie ieško darbo, o kiti – visus tuo momentu nedirbančius gyventojus. Gautoji statistinė informacija kai kurių ekonomistų kritikuojama, nes ji neparodo tikrojo nedarbo lygio [6, p.59]. Pabandysime paanalizuoti kaip 1995 – 2003 m. Lietuvoje kito nedarbo lygis (2 pav.).
Nedarbo lygis – tai bedarbių skaičiaus ir darbo jėgos santykis. Lietuvoje duomenys apie egzistuojantį nedarbo lygį kasmet pateikiami remiantis Darbo biržos duomenimis ir Lietuvos Statistikos departamento informacija. Tačiau šių institucijų pateikiami duomenys skiriasi dėl nevienodų nedarbo tyrimo metodų.
2 pav. Nedarbo lygis 1995 – 2003 m.

Iš 2 pav. matome, jog darbo rinkos situacija 1995 – 2003 metais darbo biržos duomenimis tik blogėjo. Nedarbo lygis išaugo nuo 6,1 proc. 1995 metais iki 12,5 proc. 2001 metais. Tačiau nuo 2001 nedarbas ėmė mažėti ir 2003 m. nukrito iki 8,6 procentinio punkto. Tai žemiausias nedarbo lygis per pastaruosius ketverius metus. Nes nuo šių metų pradžios Lietuvos darbo birža nedarbo lygį skaičiuoja naudodama naują metodiką, kurioje darbo jėgos rodiklis yra mažesnis.
Pasak Lietuvos darbo biržos, nedarbo smukimą lėmė beveik 18 proc. išaugusi darbo jėgos pasiūla (palyginti su praėjusių metų rugsėju, ji sumažėjo 1 proc.) – darbo birža per mėnesį įdarbino 12800 žmonių [11, 10].
2000 m. Darbo biržos darytos prognozės, jog padėtis darbo rinkoje 2001 metais liks įtempta, pasitvirtino. Šiuo laikotarpiu nedarbo lygis pasiekė aukščiausią tašką – 12,5 proc. Tuo tarpu Statistikos departamentas, atlikęs tyrimą pagal ES standartus, nustatė, kad Lietuvoje tikrasis nedarbo lygis 2001 metais buvo netgi apie 17 %. 2002 metais jau buvo pastebima nedarbingumo mažėjimo tendencija. Nuo 12,5 proc. 2001 metų gegužės 1 d. nedarbo lygis sumažėjo iki 10,7 proc. 2002 metų liepos 1 d [3]. Prognozės 2003 ir 2004 metams taip pat žada teigiamą pokytį darbo rinkoje – nedarbo lygis pastebimai mažės. Turimais Lietuvos darbo biržos duomenimis nedarbo lygis 2003 m kovo 1 d. sudarė 12,1 procentų darbo jėgos, tačiau lyginant su praeitų metų kovo 1 d., kai registruotas nedarbo lygis šalyje siekė 12,9 proc. – mažesnis 0,8 punkto.
Lietuvoje egzistuoja nemaži teritoriniai nedarbo skirtumai. Didžiausias nedarbas Druskininkuose, Pasvalyje, Lazdijuose, Akmenėje, Jonavoje. Didesnis kaip 20 proc. nedarbas yra penktadalyje Lietuvos teritorijos. Tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis šiais metais jau pastebimas žymus nedarbo lygio kitimas atskirose teritorijose. Daugiausia (4,8 punkto) nedarbo lygis sumažėjo Vilkaviškyje (iki 13,1 proc.), 4,5 punkto – Joniškyje (17 proc.), 4,5 punkto Marijampolėje (13 proc.), 4,3 punkto – Ukmergėje (13,8 proc.), 3 punkto – Jurbarke (17,7 proc.). Tačiau nedarbo lygis 2,4 punkto išaugo Mažeikiuose (23,1 proc.) ir 2 punktais Rokiškyje (16,1 proc.) [3]. Pagal Lietuvos darbo biržos 2003 m kovo 1 d. paskelbtą informaciją, iš 60 savivaldybių per mėnesį nedarbo lygis sumažėjo 36, išaugo – 18, liko nepakitęs – 6 savivaldybėse. Didžiausias, 1,3 punkto nedarbo augimas registruotas Alytaus rajono savivaldybėje. Kovo 1 d. mažiausias nedarbo lygis, registruotas Vilniaus miesto savivaldybėje ir siekęs 6,2 proc., buvo keturis kartus mažesnis negu didžiausio nedarbo teritorijose. Nedidelis, iki 7,5 proc. nedarbo lygis taip pat buvo Prienų, Trakų ir Elektrėnų savivaldybėse. Didžiausias nedarbo lygis išliko Druskininkų (27,0 proc.) bei Pasvalio (24,9 proc.) ir Mažeikių (23,5 proc.) rajonų savivaldybėse. Tarp didžiųjų šalies miestų aukščiausias nedarbo lygis registruotas Panevėžio mieste – 15,0 proc.
1.4. Nedarbas ir bedarbiai

Tiriant darbo jėgos pasiūlos ir nedarbo lygio kitimo tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams.
Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys, darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Šiuo metu bedarbio statusas suteikiamas nedirbantiems asmenims nepriklausomai nuo jų darbo ir uždarbio netekimo priežasčių. Bedarbių registravimo, pašalpų jiems skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija [4, 5str.]. Bedarbiai yra skirstomi pagal lytį, amžių, išsilavinimą, pasirengimą darbo rinkai ir kitus požymius.
Darbo ir socialinių tyrimų institutui atlikus jaunų bedarbių tyrimą, išaiškėjo ypač liūdna tendencija – vis menkėjantis nedirbančio jaunimo išsimokslinimas. Kas antras jaunas bedarbis neturi jokios profesijos, o 6 proc. jaunų bedarbių turi tik pradinį išsimokslinimą. Tai reiškia, kad jauni bedarbiai pagal savo išsimokslinimą atsilieka nuo tėvų, o tai jau degraduojančios visuomenės požymis (3 pav.).
3 pav. Nedarbo lygis pagal išsilavinimą ir amžių

Kaip matome iš 3 pav., didžiausias nedarbas 1997 – 2001 m. yra 15 – 24 metų amžiaus grupėse, nesvarbu, koks būtų jaunimo išsilavinimas. Tai labiausiai įtakojama patirties stokos. Dėl tos pačios priežasties mažiausias nedarbas vyrauja vyriausiųjų grupėje. Pagal šį paveikslą galime daryti išvadą, kad patirtis ir išsilavinimas – svarbiausi darbo garantijos veiksniai.
Daug jaunų žmonių įsigyja nepaklausias profesijas. Lietuvoje sunku įsidarbinti žemės ūkio, chemijos, statybinių medžiagų inžinerijos specialistams, maisto prekių žinovams. Jauni bedarbiai ir ieškantys darbo asmenys – blogiausiai materialiai apsirūpinęs ir skurdžiausias gyventojų sluoksnis Lietuvoje. Apie 80 proc. jaunų bedarbių neturi šeimos, jie gyvena su tėvais ir yra jų išlaikomi. Formuojasi bedarbių dinastijos. Vaikai perima iš tėvų gyvenimo būdą ir papildo beviltiškiausių ilgalaikių bedarbių gretas. Gerokai daugiau nei kas trečias jaunas bedarbis gyvena kaime. Nedarbas atima iš jauno žmogaus galimybę kabintis į gyvenimą, pastumia klystkeliais. Kai jaunas žmogus negauna darbo, jis dažnai visam gyvenimui praranda motyvaciją dirbti.
Lietuva nuo ES valstybių skiriasi tuo, kad moterų nedarbas yra mažesnis negu vyrų. Pastaruoju metu bedarbės moterys Lietuvoje sudaro apie 48 proc. bedarbių. Tai rodo, kad moterys geriau prisitaiko prie darbo rinkos, jos linkusios mokytis, keisti profesiją, jos ne tokios išrankios kaip vyrai, kurie dažnai atsisako siūlomo darbo dėl per žemo atlyginimo (4 pav.).

4 pav. Bedarbiai pagal lytį 1997 – 2001 m.

Lietuvos darbo birža praneša, kad nuo šių metų pradžios į teritorines darbo biržas kreipėsi 47,5 tūkst. bedarbių – vienu tūkstančiu daugiau negu 2002 metais per tą patį laikotarpį.
Lietuvos darbo birža, siekdama prognozuoti darbo rinkos pakitimus, nuo 1995 metų atlieka darbo rinkos tyrimus. Prognozių sudarymui šalyje atliekamos darbdavių apklausos, kuriomis remiantis įvertinamos darbo rinkos kitimo, šalies ekonomikos ir atskirų ekonominių veiklų vystymosi tendencijos. Prognozuojama, kad paklausiausi bus informacinių technologijų, valdymo ir administravimo, finansų, apskaitos ir audito, reklamos, prekybos darbuotojai.
Nedarbas ir bedarbiai – tai vienas kitą papildantys veiksniai. Šiandien žodis „nedarbas“ arba „bedarbis“ daugeliui asocijuojasi su individo finansiniais sunkumais. Tačiau tai tik vienas reiškinio aspektas. Socialiniai nedarbo nuostoliai anaiptol nereiškia vien valstybės ar individo (šeimos) išlaidų didėjimo ar pajamų sumažėjimo. Žmogus, ištiktas priverstinio nedarbo kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nes praktiškai neįmanoma) išmatuoti. Nedarbas demoralizuoja žmogų ir skatina netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas ir pan.
JAV Dž. Hipokrato universiteto atliktos analizės rezultatai rodo, kad nedarbui išaugus 1%, savižudybių skaičius padidėja 920 atvejais, mirties dėl širdies ligų – 21 tūkst., žmogžudysčių – 648, psichinių susirgimų – 4543, kitų nusikaltimų – 3440 atvejų. Šis teigiamas koreliacinis ryšys tarp nedarbo ir socialinių sutrikimų skaičiaus verčia susimąstyti. Vakarų Vokietijos medikų sąjungos duomenimis, vieneri metai praleisti be darbo, sutrumpina gyvenimą vidutiniškai 5 metais.
Nedarbo nuostoliai nėra vien psichologinio ar finansinio pobūdžio. Praradęs darbą, darbininkas praranda ir darbo patirtį – nekaupia naujų įgūdžių, atrofuojasi ir tie sugebėjimai, kuriuos buvo įgijęs dirbdamas [6, 62].
1.5. Nedarbo mažinimo priemonės

Kadangi visose šalyse vyrauja tam tikras nedarbo lygis, todėl nuolat ieškoma būdų kaip šią problemą spęsti arba mažinti. Todėl yra numatomos tam tikros priemonės. Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Aptarsime keletą iš jų. Darbo pasiūla gali būti padidinta:
1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą;
2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą;
3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;
4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių skaičių [6, 65]
Taigi šios išvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą.
Mūsų manymu, efektyviausias iš šių visų, aukščiau išvardintų nedarbo mažinimo būdų yra kvalifikuotos darbo jėgos ruošimas. Tai daugeliu atvejų išspręstų šią problemą. Gyvenimui sparčiai žengiant į priekį, kuriantis pažangioms technologijoms bei plečiantis ir tobulėjant paslaugų sektoriui vis didesnę svarbą įgyja žmonių pasirengimas dirbti naujomis darbo sąlygomis. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir buvo tas žingsnis pakeitęs mūsų visų gyvenimą. Šiuo metu darbo rinka yra pretenzinga ir negailestinga. Ji iš darbuotojo reikalauja ne tik mokėti dirbti kompiuteriu, bet ir daug platesnio išprusimo lygio, puikių profesinių žinių. Tokie reikalavimai paprastam, „tarybiniam“ žmogui iš tikrųjų yra aukšti. Jam sunku prisitaikyti prie naujų, europietiškos darbo rinkos sąlygų. Todėl labai svarbu ruošti žmones (tiek bedarbius, tiek dirbančiuosius) profesiniam tobulėjimui, suteikti jiems reikalingų jų darbui žinių.
Bedarbių rėmimas didinant jiems pašalpas neduotų teigiamų pokyčių darbo rinkoje. Lietuvoje žmonių mąstymas yra šiek tiek kitoks, nei europiečių. Daugelis iš mūsų matome ir girdime apie situaciją kaimo vietovėse. Asocialių šeimų gyvenimas verčia mus susimąstyti: girtavimas, daug mažų išalkusių vaikų, baisi netvarka. Jie gyvena nuo pašalpos iki pašalpos, net negalvodami apie darbą. Tokia situacija yra paranki, ji nemotyvuoja žmonių eiti ieškoti darbo. Todėl mano manymu, pašalpų skyrimas bedarbiams turėtų būti griežčiau kontroliuojamas.
Toliau trumpai aptarsime kokios priemonės gali padidinti paklausą:
1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis, pvz. privalomas darbuotojų samdymas, silpstančių ūkio šakų bei regionų palaikymas subsidijomis. Visos ekonomikos požiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją).
3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais Lietuvoje didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms nei negalios ištiktiems asmenims.
Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant darbo paklausą. Tačiau kaip bebūtų, rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių užimtumo. Dėl to atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, dėl spartaus gamybos modernizavimo bei automatizavimo ir kt.

2. Užimtumas

Išanalizavus nedarbo priežastis, jo socialines bei ekonomines pasekmes bei mažinimo būdus, kyla klausimas apie žmonių užimtumą.
Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus, bei atliekantys karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, traumų, ligonių slaugymo, kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbo trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrai skirtų nemokamų atostogų iki, jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę oficialių ryšių su darboviete.
2.1 Užimtumo pokyčiai 1995 – 2003 m.

Statistikos departamentas jau nuo 1994 m. kasmet atlieka Lietuvos gyventojų užimtumo tyrimus. Nuo 1998 m jie atliekami du kartus per metus (gegužės ir lapkričio mėn.). Tyrimų metu pagal parengtą klausimyną apklausiami tiriamojo amžiaus gyventojai apie jų užimtumą. 1997-2001 metai gyventojų užimtumas turėjo tendenciją mažėti, tačiau šiuo laikotarpiu padidėjo neaktyvių gyventojų skaičius (5 pav.).
5 pav. Užimti gyventojai 1995 – 2002 m.
Iš tikrųjų užimtų gyventojų skaičius tyrimų duomenimis kiek mažesnis nei skelbiamas įprastoje statistikoje. Tai susidaro dėl to, kad taikomi skirtingi apskaitos būdai. Ypač sudėtinga įprastoje statistikoje teisingai įvertinti užimtųjų skaičių žemės ūkyje ir prekyboje. Tačiau ir gyventojų apklausos metu ne visi respondentai, ypač užimti „šešėlinėje“ ekonomikoje, pasisako apie savo užimtumą. Žmonės dar nelabai pasitiki valstybinių institucijų darbuotojais atėjusiais apklausti gyventojų.
Taip pat duomenys apie užimtus gyventojus pateikiami remiantis ataskaitomis, surinktomis iš visų rūšių įmonių, įstaigų ir organizacijų. Be to, panaudojami individualių (personalinių) įmonių ir asmenų, turinčių patentus įvairioms veikloms plėtoti, duomenys, taip pat ūkininkų apklausos. Kadangi ataskaitas apie darbuotojų skaičių pateikia ne visos organizacijos, užimtų gyventojų skaičius apskaičiuojamas atliekant balansinius skaičiavimus bei ekspertinius vertinimus.
Gyventojų užimtumą geriausiai atspindi jų užimtumo lygis. Mažėjant absoliučiam užimtųjų gyventojų skaičiui, jų užimtumo lygis taip pat sumažėja. Jei 1991 m. apie pusė visų gyventojų dirbo vienokį ar kitokį pajamas duodantį darbą, tai 1998 m. jų buvo apie 53 proc. Iki 2002 m. užimtų gyventojų procentas dar labiau sumažėjo – tais metais jis buvo 49,6 % (6 pav.).
6 pav. Pagrindiniai gyventojų užimtumo rodikliai 1998 – 2002 m.

Užimtuosius galima suskirstyti pagal jų užimtumo statusą į šias grupes:
Samdomieji darbuotojai – tai asmenys, dirbantys pagal raštišką ar žodinį susitarimą su darbdaviu, kuris jam už atliktą darbą moka sutartą darbo užmokestį.
Darbdaviai – tai visų rūšių įmonių savininkai, turintys vieną ar daugiau partnerių. Darbdaviai yra gamybos priemonių savininkai.
Asmenys, dirbantys sau – tai tie gyventojai, kurie dirba be samdomų darbuotojų savo nuosavoje įmonėje, nuosavame versle ar kūryboje arba dirba savo ūkyje. Tai kūrybiniai darbuotojai, ūkininkai, smulkūs žemdirbiai, smulkūs verslininkai, turintys ar ne patentus savo veiklai plėtoti. Juos jungia bendras tikslas – gauti pelną ar pajamas.
Padedantys šeimos nariai, dalyvaujantys įmonės (ūkio) darbinėje veikloje – tai asmenys, kurie gyvena tame pačiame namų ūkyje, bet nėra įmonės savininkai ar ūkininkai. Tai gali būti asmenys, susieti giminystės ryšiais, talkinantys įmonės savininkui ar ūkininkui.
Daugiausia užimtųjų dirba samdomais darbuotojais (6 pav.). Jų skaičius kinta nežymiai. 1997 m. samdomaisiais darbuotojais dirbo 1226,4 tūkst. visų užimtųjų, o 2000 metais – 1203,5 tūkst. [10, 117].
6 pav. Užimti gyventojai pagal užimtumo statusą ir lytį 1997 – 2000 m.

Samdomą darbą dirbančių vyrų ir moterų santykis labai panašus. Vyrų 1999 m. gegužę buvo 49, o moterų – 51 proc. Darbdavių vyrų yra du kartus daugiai nei moterų. Padedantys šeimos nariai – daugiausia moterys, nes dažniausiai įmonės ar ūkio savininkai yra vyrai [7, Nr.11-12, p.16].
Mažėja užimtųjų moterų skaičius. Jis nuo 996,6 tūkst. 1990 metais sumažėjo iki 791,4 2000 metais [10, 94]. Daugelis mano, jog tai teigiami pokyčiai, nes nemažai moterų užsiima vaikų auklėjimu namuose, juolab kad šiuo laikotarpiu sparčiai mažėjo vietų skaičius vaikų darželiuose. Be to, moterys uždirbančios ženkliai mažiau nei jų vyrai, apsisprendžia, kad geriau rūpintis šeima nei palikti be priežiūros vaikus.
Per paskutinįjį dešimtmetį taip pat gerokai pasikeitė užimtųjų struktūra ekonominėse veiklose. Žmonių užimtumas paslaugų sektoriuje nuo 38,7 proc. 1990 metais išaugo iki 54,1 proc. 2000 metais. Pramonės sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičius 2000 metais sumažėjo iki 20,1 proc. (1990 m. – 30,6 proc.).
6 pav. Užimti gyventojai tam tikrų formų organizacijose 1995 – 2000 m.

Šiuo laikotarpiu įdomūs pokyčiai vyko žemės ūkyje. Likvidavus kolūkius ir tarybinius ūkius, visoms šeimoms, gyvenančioms kaime buvo suteikta 3 ha žemės. Be to prasidėjo žemės grąžinimas buvusiems jos šeimininkams arba paveldėtojams. 1999 m pradžioje žemės ūkio kadastre buvo įrašyta 314 tūkst. smulkių žemdirbių, turinčių iki 3 ha žemės. Ūkininkų ūkio registre įregistruota 68 tūkst. ūkininkų. Vidutinis jų ūkio dydis – apie 12 ha. Be to, tėvų, giminaičių žemę atgavo ar ją įsigijo dar apie 154 tūkst. gyventojų. Lietuvoje žemės ūkio produktų gamyba užsiima apie 20 proc. visų užimtųjų. Tai labai aukštas procentas palyginti su Vakarų Europos šalimis.
Nepriklausomybės pradžioje 1991 m privačiame sektoriuje dirbo 185 tūkst. arba 10 proc. visų užimtųjų. Vykstant privatizacijai ir besivystant privačiam verslui, sparčiai didėjo dirbančiųjų skaičius privačiame, o mažėjo – valstybiniame sektoriuje. Kaip matome 6 pav., 2000 metais darbas privačiame sektoriuje padidėjo net iki 69,4 proc.
2.2. Užimtumo pokyčius lemiantys veiksniai

Nagrinėjant svarbiausias užimtumo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinsistinę.
Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą, t. y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui. Neoklasikai teigia, kad visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinis jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimai (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvos rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis.
Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Tuo tarpu iš tiesų darbo užmokestis ne visada yra toks lankstus.
Nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas, vadinamas lūkesčių (laukimo) nedarbu.
Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį.
Nelankstaus darbo užmokesčio atsiradimą sąlygoja šie veiksniai:

1. Minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas. Vyriausybės, priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi iki pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmas taikyti ne žemesnius už vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis lygis praktinės reikšmės neturi, nes jie gauna žymiai didesnį darbo užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo jėgai, ypač nekvalifikuotai.
Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai yra žemas. Taip yra dėl dviejų priežasčių:
 paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patyrimą turinčiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas;
 paaugliai labai dažnai firmose “nemokamai” įgyja profesiją ir darbo įgūdžius, negaudami dalies darbo užmokesčio.
Mokslininkai tyrinėjo minimalaus darbo užmokesčio nustatymo poveikį paauglių užimtumui. Jie lygino minimalaus darbo užmokesčio pokyčius per tam tikrą laiką su paauglių įdarbinimo pokyčiais. Tyrinėjimai parodė, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio padidinimas 10 proc. paauglių užimtumą sumažina 1-3 procentais. Vadinasi, firmos nelinkusios mokėti jaunimui didesnį užmokestį , o samdo aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus. Dalies ekonomistų nuomone, jaunimui nederėtų taikyti minimalaus darbo užmokesčio įstatymų, nes lankstaus darbo užmokesčio politika leistų mažinti paauglių ir jaunimo darbo užmokestį, o kartu sumažintų jų nedarbą, sudarytų sąlygas firmose įgyti profesiją.
2. Kita nelankstaus darbo užmokesčio priežastis – monopolinė profsąjungų valdžia darbo rinkoje. Profsąjungų vaidmuo atskirose šalyse skiriasi. Šių organizacijų išsivystymas leidžia spręsti apie jų galimą įtaką deryboms dėl darbo užmokesčio lygio. Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestis lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, o profsąjungų lyderių ir darbdavių derybos. Dažniausiai pagal sudaromą kolektyvinę sutartį darbo užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firma gali savarankiškai spręsti apie jai reikalingą darbuotojų skaičių. Paprastai dėl to mažinamas darbuotojų skaičius, ir auga lūkesčių nedarbas.
Be to, profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jų įtaka tik savų darbuotojų darbo užmokesčiui. Jos gali daryti ir poveikį ir profsąjungoms nepriklausančių darbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Grėsmė, jog ir šių firmų darbuotojai kurs profsąjungas, pakelia jų darbo užmokestį virš pusiausvyros lygio. Tai daro įtaką darbo užmokesčiui ir valstybiniame sektoriuje.
Taigi darbo sutartys, sudaromos dalyvaujant profsąjungoms, daro didelę įtaką nustatant darbo užmokesčio lygį visos ekonomikos mastu. Profsąjungų vaidmuo priklauso ir nuo to, kokiu lygiu vedamos derybos. Jos gali būti valstybinės, šakinės, regioninės ar firmos lygio.
Ekonomistų nuomone, makroekonomikos rodikliai (infliacijos tempai, nedarbo lygis) yra stabilesni šalyse, kur profsąjungų judėjimas yra centralizuotas ar visiškai decentralizuotas.

3. Dar viena nelankstaus realiojo darbo užmokesčio priežastis – skatinančių efektyvų darbą užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojančios teorijos skelbia, kad aukštas darbo užmokestis didinąs darbo našumą. Todėl šakos ar firmos nesistengia jo mažinti, nors yra perteklinė darbo pasiūla. Skatinantis darbo užmokestis paprastai yra aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokestį.
Tuo tarpu Dž. Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemia efektyvios bendrosios paklausos dydis. Jei bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonomikos nuosmukiui, padaugėja bedarbių, kyla nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausau padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja.
Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarinės ir fiskalinės politikos priemonėmis, sukeliančiomis bendrosios paklausos mažėjimą [5, 387]. Jei ji skatina visuminę paklausą, siekdama sumažinti nedarbą, tai visų pirma padidėja infliacija. Jeigu ji mažina infliaciją, tai gali sukelti depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį.
Tačiau vyriausybė turi kažką daryti. Siūlomi tokie infliacijos – nedarbo dilemos sprendimo metodai:
 galima sumažinti natūralaus nedarbo lygį priemonėmis, kurios gerina padėtį darbo rinkoje. Galima būtų pasiūlyti keletą būdų, kaip sumažinti natūralaus nedarbo lygį;
 panaikinti minimalų darbo užmokestį. Kai kurie ekonomistai mano, kad minimalaus darbo užmokesčio garantavimas gali sukelti nedarbą;
 nustatyti dviejų lygių minimalų darbo užmokestį. Aišku, jog minimalus uždarbis visų pirma didina paauglių nedarbą. Dėl to ir atsirado siūlymas įvesti dviejų lygių darbo užmokestį mažiau mokant mokiniams. Tačiau visuotinio pritarimo jis nesulaukė dėl baimės, kad darbdaviai atleis senus darbuotojus ir pakeis juos jaunuoliais;
 mažesnė diskriminacija. Tarp nacionalinių mažumų nedarbo lygis visada būdavo dvigubai didesnis. Panaikinus diskriminaciją, būtų ne tik daugiau teisybės, bet ir sumažėtų nedarbo lygis;
 kvalifikacijos kėlimas. Viena iš priežasčių, kodėl kai kuriems gyventojams sunku rasti darbą, yra jų žema kvalifikacija;
 kartais siūloma labai ambicinga programa. Vyriausybė galėtų būti paskutiniuoju darbdaviu, pasirengusiu aprūpinti darbu tuos, kurie nori dirbti, bet negali rasti darbo privačiame sektoriuje;
 galima tiesiogiai mažinti infliaciją, kontroliuojant kainas bei darbo užmokestį arba taikant kitas reguliavimo priemones;
 jeigu infliacija jau įsigalėjo, tai negalima jos stabdyti vien tik pasiūlos siaurinimo priemonėmis, nes tai gresia ilgu aukšto nedarbo lygio periodu. Reikia ieškoti būdų padaryti ekonomiką lankstesnę, kad jį greičiau prisitaikytų prie stabilių kainų. Tada aukšto nedarbo lygio periodas bus trumpesnis [12, 263-266].
Tarp kitų užimtumo pokyčių priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos struktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Dar jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažina darbo jėgos paklausą.
Užimtumo dinamiką veikia ir netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą.
Vis dažniau mokslininkai pripažįsta, kad viena iš nedarbo priežasčių yra pati draudimo nedarbo atveju sistema. Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangi palengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai stebi santykį tarp bedarbio pašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbti pirmą jiems pasiūlytą darbą. Kai kurie žymūs teoretikai mano, kad nedarbo pašalpas reikia mažinti, norint paskatinti bedarbius spartinti darbo paieškas.
Tarp nedarbo priežasčių, veikiančių nedarbo lygį, nurodoma ir nedarbo histerezė. Nedarbo histerezė – tai reiškinys, kai esamas nedarbo lygis negali grįžti į ankstesnį lygį, nors nedarbą sąlygojusių veiksnių poveikis išnyko.
Nedarbo lygį, tuo pačiu ir užimtumo lygį, veikia ir darbo užmokesčio apmokestinimo lygis. Ekonomistų nuomone, mokesčių didinimas veikia darbo jėgos pasiūlą, ją mažindamas ir skatindamas nedarbo augimą.
Didžiuliai mokesčiai, apmokestinant firmų pajamas, irgi turi neigiamą poveikį užimtumui, nes mažina verslininkystės paskatas. Jie ypač neigiamai veikia smulkų ir vidutinį verslą, skatina šešėlinės ekonomikos vystymąsi ir neoficialaus užimtumo augimą.
Taigi užimtumo pokyčių priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia nedarbo lygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, ir sudėtinga nustatyti svarbiausias.
Trumpai išanalizavus Lietuvos gyventojų užimtumą galime teigti, jog situacija kasmet blogėja. Ypač juntamas jaunimo tarpe esantis neužimtumas. Dauguma iš jų susiduria su išsilavinimo stoka, kitiems tiesiog paranku nieko neveikti. Esant tokiam gyventojų užimtumo lygiui daugėja nusikaltimų, vykdomos vagystės, žmogžudystės. Šios problemos sprendimas neapsiriboja vien naujų darbo vietų kūrimu. Yra labai svarbu organizuoti darbo rinkos profesinį mokymą, jaunų kvalifikuotų darbuotojų ruošimą. Lietuvos darbo biržos duomenimis didžiausias darbuotojų poreikis jaučiamas aptarnavimo ir gamybos srityse.
Išsilavinimo įtaką gyventojų užimtumui pamėginsime išanalizuoti sekančiame skyriuje.

3. Išsilavinimo įtaka užimtumui

Pamėginsime palyginti, kokią įtaką išsilavinimas turi įsitvirtinant darbo rinkoje įvairiose šalyse (Suomijoje, Islandijoje, Lietuvoje, Olandijoje ir Švedijoje). Tam siūloma įvesti išsilavinimo – užimtumo disbalanso koeficientą (D) visose išsilavinimo grupėse.
3.1. Išsilavinimo – užimtumo disbalanso koeficiento apskaičiavimas

Disbalanso koeficientas nustatomas kaip santykis tarp bedarbių, priklausančių tam tikrai išsilavinimo grupei, ir tarp visų gyventojų, turinčių tos grupės išsilavinimą. Kad galėtume atskirai paanalizuoti lyčių lygiateisiškumo problemą, koeficientas išvedamas moterims ir vyrams atskirai.
D = B / I
čia:
D – disbalanso koeficientas;
B – bedarbiai, priklausantys tam tikrai išsilavinimo grupei (%);
I – visi gyventojai, turintys tos grupės išsilavinimą (%).

Natūrali prielaida yra tokia, kad gerai subalansuotoje visuomenėje žmogiškieji ištekliai turėtų atitikti darbo rinkos poreikius ir labiau išsilavinusiems žmonėms turėtų būti lengviau įsidarbinti. Tokiu atveju aukščiausiose išsilavinimo grupėse (2, 3, 4 grupėse) disbalanso koeficientas (DII, DIII, DIV) turėtų būti lygus arba mažesnis už vienetą. Jeigu koeficientas kurioje nors grupėje yra didesnis už vienetą, tai reiškia, kad šios išsilavinimo grupės žmonės darbą suranda sunkiau, nes tarp bedarbių jų yra daugiau nei reikalauja darbo rinka ir jų išsilavinimas neatitinka šiuolaikinės darbo rinkos reikalavimų.
2 lentelė pateikia statistinius duomenis iš visų šalių su suskirstytais pagal lytį duomenimis, iš kurių pagal anksčiau aprašytą metodiką apskaičiuoti disbalanso koeficientai (duomenys pateikti 2002 m.).
2 lentelė

3.2. Pirmos (žemiausios) išsilavinimo grupės išsilavinimo įtaka užimtumui

Norint išanalizuoti, kokią įtaką užimtumas turi nedarbo lygiui, reikėtų pateikti šiek tiek statistikos apie užimtumą analizuojamose šalyse. Moterų ir vyrų nedarbo lygiai išsidėsto taip: Danija – 7,8 ir 5,5; Suomija – 12,0 ir 10,9; Islandija – 4,0 ir 1,8; Lietuva – 12,2 ir 14,3; Olandija – 4,8 ir 3,7; Švedija – 6,0 ir 7,0. Lietuvos bei Suomijos duomenys yra pateikti pagal specialius darbo jėgos tyrimus, kuriuos atlieka Statistikos departamentas, kitose šalyse – pagal darbo rinkos tarnybų duomenis. Matome, kad pats mažiausias nedarbo lygis yra Islandijoje ir jis dar mažėja, taigi vyrų bedarbių praktiškai nėra. Lietuvai ir Suomijai yra būdingas gan didelis bedarbystės lygis. Beje, Lietuvos situacija tiek gyventojų išsilavinimo srityje, tiek ir užimtumo prasme labai panaši į Suomijos.
Informacija apie pirmos grupės išsilavinimo – užimtumo disbalanso koeficientą pateikta 7 pav. Iš šio paveikslo matome, kad Suomijoje, Islandijoje ir Lietuvoje tiek vyrai, tiek moterys pagal pirmą išsilavinimo grupę darbą suranda lengviau, nes tarp bedarbių jie sudaro mažesnį procentą negu visuomenėje yra tos išsilavinimo grupės narių. Lietuvoje moterys, įgijusios pirmos grupės išsilavinimą, suranda lengviau. Bet, kaip rodo mūsų gyvenimo praktika, jos eina dirbti aukštos kvalifikacijos nereikalaujančius darbus už labai žemą atlyginimą. Toks didelis disbalansas rodo, kad Lietuvoje dabar nekvalifikuotą darbą dirba labai daug išsilavinusių moterų, ir tai labai apmaudu. Tuo tarpu Olandijoje ir Švedijoje nekvalifikuoto darbo ieškantiems žmonėms yra sunkiau susirasti darbą, nes disbalanso koeficientas šiose šalyse tiek moterims, tiek vyrams yra gerokai didesnis už vienetą. Bendra tendencija visose šalyse, išskyrus Švediją, kurioje lygiateisiškumo problemų sprendimas yra itin aukšto lygio, yra ta, kad, deja, būtent moterys dažniausiai dirba žemos kvalifikacijos darbus.
7 pav. Pirmos išsilavinimo grupės išsilavinimo – užimtumo disbalanso koeficientas
3.3. Antros išsilavinimo grupės (turinčių profesinį parengimą) išsilavinimo įtaka užimtumui

Informacija apie antros grupės išsilavinimo – užimtumo disbalanso koeficientą pateikta 8 pav. Analizuojant disbalansą šioje išsilavinimo grupėje galima pastebėti, kad Olandijoje yra pati palankiausia situacija darbo rinkoje žmonėms, turintiems profesinį išsilavinimą. Tai rodo, kad profesinių mokymo įstaigų mokymo programos labai gerai orientuotos į darbo rinkos pokyčius.
Didžiausias profesinio išsilavinimo – užimtumo disbalansas vyrauja Suomijoje, Islandijoje ir Lietuvoje. Tačiau galima pastebėti atvirkštinę tendenciją nei 1-oje išsilavinimo grupėje: Suomijoje, Lietuvoje bei Olandijoje vyrai, turintys profesinį išsilavinimą, darbą suranda lengviau, nes moterų išsilavinimo disbalanso koeficientas šioje grupėje yra aukštesnis negu vyrų. Švedijoje, kaip jau minėta, dėl lyčių lygiateisiškumo problemos aukšto sprendimo lygio, vyrų ir moterų situacija šioje grupėje yra vienoda. Islandijoje vyrai, turintys profesinį išsilavinimą, darbą suranda sunkiau nei moterys. Tačiau tai galima argumentuoti tuo, kad moterys, turinčios profesinį išsilavinimą, sutinka dirbti darbą už žymiai mažesnį atlyginimą nei vyrai.
8 pav. Antros išsilavinimo grupės išsilavinimo – užimtumo disbalanso koeficientas

Lietuvoje galima pastebėti, kad asmenims, baigusiems profesinio mokymo įstaigas, dėl pernelyg didelės mokymo programos specializacijos sunku prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Daug profesinį išsilavinimą turinčių žmonių lieka be darbo. Aukštesnis išsilavinimas garantuoja didesnes galimybes rasti darbą. Šiame pereinamajame laikotarpyje Lietuvoje pastebima tendencija, kad žmonės su aukštuoju išsilavinimu eina dirbti mažiau kvalifikuotą darbą ir taip išstumia iš darbo rinkos profesinį išsilavinimą turinčius žmones. Tuo iš dalies irgi galima pagrįsti labai didelį turimą Lietuvoje disbalansą 2-oje grupėje. Šią situaciją reikėtų keisti, juk suaugusieji yra valstybės gerovės šiandien kūrėjai, todėl būtina panaudoti jų potencialą ir esamas kvalifikacijas.
Kalbant apie Lietuvos situaciją, reikia atkreipti dėmesį į labai aukštą disbalanso koeficientą moterų, turinčių profesinį išsilavinimą, tarpe. Tai reiškia, kad įgytas išsilavinimas ir įgyta kvalifikacija neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, jos sunkiau prisitaiko prie rinkos ekonomikos sąlygų.
3.4. Trečios ir ketvirtos grupių (turinčių aukštąjį) išsilavinimo įtaka užimtumui

Informacija apie trečios ir ketvirtos grupių išsilavinimo – užimtumo disbalanso koeficientą yra pateikta 9 pav. Visose šalyse, išskyrus Švediją, pastebima tendencija, kad vyrams, turintiems trečią ir ketvirtą išsilavinimo grupes, yra lengviau įsidarbinti negu tokį patį išsilavinimą turinčioms moterims. Kadangi visose šalyse išsilavinimo – užimtumo disbalanso koeficientas yra žemiau vieneto, galima teigti, kad labiau išsilavinusiems žmonėms yra lengviau įsidarbinti. Bet netgi šioje srityje Lietuvoje situacija yra prasčiausia, nes tiek vyrams, tiek moterims darbą susirasti yra žymiai sudėtingiau nei kitose šalyse.
9 pav. Trečios ir ketvirtos išsilavinimo grupių išsilavinimo – užimtumo disbalanso koeficientas

4. Šių dienų užimtumo problemos

Vienos svarbiausių šiandienos užimtumo problemos – tai neįgaliųjų užimtumas, užimtumo didinimas integruojantis į Europos Sąjungą bei užimtumas žemės ūkyje. Plačiau aptarsime pirmas dvi. Taip pat pateiksime Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001–2004 metų programos darbo politikos tikslus.
4.1. Neįgaliųjų užimtumo problema

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos centro tarybos ūkio komisija, susipažinusi su jau kuris laikas ruošiamu socialinių užimtumo įmonių įstatymu, ir suprasdama, kad šis įstatymo projektas labai nepalankus neįgaliųjų įmonėms, rugsėjo 18 dieną įkūrė Lietuvos Žmonių su negalia įmonių asociaciją. Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paruoštas įstatymo projektas, komisijos narių nuomone, labai nepalankus dabar veikiančioms neįgaliųjų įmonėms. Turėdama omenyje ir tai, kad Lietuvai stojant į Europos Sąjungą nuo 2004 metų sausio 1 dienos neįgaliųjų įmonėms nebebus taikomos pridėtinės vertės mokesčio lengvatos, komisija nutarė, kad dabar pats laikas imtis ryžtingų veiksmų.
Edvardas Žakaris, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Šiaulių įmonės direktorius ir prieš mėnesį įkurtos Žmonių su negalia įmonių asociacijos pirmininkas, teigia, jog šį mėnesį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtas Socialinių užimtumo įmonių įstatymo projektas privers bankrutuoti specializuotas žmonių su negalia įmones. Įkurtoji asociacija dabar vienija 15 tokių įmonių, jose dirba 1100 žmonių, iš jų 600 – neįgalieji. Be to, įstatymo rengėjai prognozuoja, jog verslininkai sieks įdarbinti daugiau neįgaliųjų bei kitų socialinių grupių žmonių, nes už tai gaus valstybės paramą, kuri ateinančiais metais sieks 4 – 5 mln. Lt.
Anot E. Žakario, žmonių su negalia specializuotų įmonių padėtis paskutiniu metu stabilizavosi, darbo vietų nebuvo mažinama tik dėl gaunamų valstybės lengvatų ir subsidijų. Šios įmonės per metus valstybei sumokėdavo apie 5,5 mln. Lt įvairių mokesčių, joms atgal grįždavo 3,5 mln. Lt.
Neįgaliųjų įmonės iki šiol nemokėdavo pelno mokesčio, naudojosi PVM lengvata, už neįgaliuosius nemokėjo “Sodros” įmokų, iš biudžeto gaudavo dotaciją 50 proc. elektros, šildymo, dujų išlaidoms kompensuoti. Nė vienos iš šių lengvatų įstatymo projekte nėra, tačiau valstybė numato skirti paramą naujoms darbo vietoms kurti ir žada kompensuoti dalį darbo užmokesčio.
Anot asociacijos vadovo, numatyta valstybės parama neįgaliųjų įmonėms, palyginti su šiuo metu esančia, sumažės maždaug 2,5 karto.
E. Žakaris įsitikinęs, jog pasikeitus sąlygoms specializuotos įmonės nepajėgs išsilaikyti ir negalės konkuruoti su įmonėmis.
Žmonių su negalia įmonių vadovus stebina tai, jog neįgalieji įstatymo projekte tapatinami su sveikais žmonėmis, kurie darbo neturi ne dėl to, jog yra riboto darbingumo, bet dėl kitų priežasčių: priklauso tautinėms ar etinėms mažumoms, turi pabėgėlio statusą, yra grįžę iš įkalinimo įstaigų ar praradę darbo įgūdžius dėl ilgalaikio nedarbo.
Neįgaliųjų įmonių atstovu teigimu, jei suplaksime neįgaliuosius su ilgalaikiais bedarbiais ir migrantais, kuriuos, žinoma, irgi reikia įtraukti į visuomenės darbą, tai riboto darbingumo žmonės atsidurs nepakenčiamose sąlygose. Dotacijos turėtų būti diferencijuotos, juk yra skirtumas tarp įmonėje įdarbinamo asmens, grįžusio iš įkalinimo įstaigos, ir neregio, nematančio kelio iki savo darbo vietos.
Edvardas Žakaris taip pat yra įsitikinęs, jog naujos darbo vietos neįgaliesiems masiškai nebus kuriamos, nebent būtų siekiama pasinaudoti valstybės parama.
Rimantas Kairelis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius, teigia, jog įstatymo projektas dar nėra visai baigtas, vyksta konsultacijos, derinamos nuomonės. Jis teigia, kad jie mėgino rengti universalų įstatymą, pritaikytą ne tik neįgaliesiems, bet ir kitoms žmonių grupėms, pavyzdžiui, ilgalaikiams bedarbiams. Įstatymo rengėjų nuomone, turėtų būti remiama ne visa įmonė, kurioje galbūt dirba tik 10 proc. neįgaliųjų, o parama naudojasi visi, bet konkretūs žmonės. Galbūt nepavyko atspindėti visos neįgaliųjų įmonių specifikos. Jei toks įstatymo projektas netenkins tų įmonių, bus ieškoma kito sprendimo, galbūt kito teisės akto.
Anot R. Kairelio, ateinančiais metai biudžete ketinama numatyti 4-5 mln. Lt, kurie bus skiriami socialinėms užimtumo įmonės remti. Įstatymo paskirtis – skatinti steigti tokias įmones. Dabar dirba apie 500 neįgaliųjų. Manoma, kad bus įtraukti tūkstančiai žmonių. Kaip bus sureaguota į šį įstatymą, parodys rinka.
Vladas Šeporaitis, Klaipėdos UAB “Regseda”, kurioje iš 100 darbuotojų 59 – aklieji ir silpnaregiai, direktorius, taip pat mano, jog įstatymo projekte numatyta parama skatins steigti naujas įmones. Jo nuomone, dėl numatytų didelių dotacijų darbo vietoms steigti, bus labai naudinga steigti naujas įmones, tačiau jis nenori prognozuoti, kaip joms ateityje sektųsi. Dabar veikiančių įmonių padėtis pablogės, kai kurios iš jų, gaudamos ir dabartinę valstybės paramą, sprendžia išgyvenimo problemas [1, 6].
4.2. Užimtumo didinimas Lietuvoje integruojantis į ES

Lietuvai tapus pilnaverte ES nare, bus labai sunku sudaryti geras sąlygas vietiniams gyventojams konkuruoti su kitų šalių piliečiais darbo rinkoje. Didėjant globalizacijai, Lietuva turi tinkamai paruošti sąlygas nedarbui mažinti bei užimtumui didinti. Turi paruošti gyventojus efektyviai įsilieti į ES darbo rinką, pirmiausia užtikrinti savo šalies socialinę sistemą, nustatyti artimiausiam laikotarpiui tikslus, kuriais remiantis būtų įgyvendinta Lietuvos, o vėliau ir ES užimtumo didinimo strategija. Svarbu yra tai, kad įgyvendinant užimtumo strategiją būtų remiamasi ES rekomendacijomis ir reikalavimais, kad iki tol, kol Lietuva įstos į ES, šalies socialinė sistema būtų pasiruošusi priimti ES iššūkius. Tik analizuojant esamą nedarbo situaciją ir ieškant naujų galimybių kurti naujas darbo vietas galima sukurti palankią aplinką užimtumui didėti.
Lietuva susiduria su vis augančiu nedarbu šalies viduje, o ypač atokesniuose šalies regionuose. Pereinamasis ekonominis laikotarpis po nepriklausomybės atkūrimo nesukūrė geros sistemos, skatinančios užimtumo didėjimą ir nedarbo mažėjimą. Esama Lietuvos Vyriausybės užimtumo programa – tai dar vienas rimtas iššūkis nedarbo mažinimui, bet kyla klausimas, ar ji yra adekvati ES reikalavimams.
Siekiant Lietuvos integracijos į ES užimtumo didinimo strategija būtų efektyvi priemonė sprendžiant visas su nedarbu susijusias problemas ne tik integraciniame procese, bet ir tapus ES nare.
4.2.1. Lietuvos užimtumo politikos strateginės kryptys

Lietuvos Respublikos stojimo partnerystės programoje vienas iš prioritetų ir tarpinių uždavinių – užimtumo politikos tobulinimas ir atitinkamų darbo struktūrų plėtra. Šios programos struktūra atitinka keturias pagrindines ES strategines užimtumo kryptis – ramsčius bei nacionalinio užimtumo didinimo veiksmų planus, joje nurodomos pagrindinės užimtumo problemos, tikslai ir priemonės jiems pasiekti [9, 99].
Svarbiausios šios programos kryptys:
 darbo vietų sistemos plėtojimas (verslininkystės skatinimas);
 užimtumo rėmimo tobulinimas;
 gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių tobulinimas;
 lygių galimybių darbo rinkoje didinimas;
 užimtumo politikos integralumo didinimas.
Kiekviena šių krypčių turi savo specifinius veiksnius mažinant nedarbą.
4.2.2. Užimtumo politikos įgyvendinimas Lietuvoje

Lietuvoje darbo rinkos politikos priemonės yra išskiriamos į keletą kitų priemonių – tai Pasyvi darbo rinkos politika ir Aktyvi darbo rinkos politika.
Pasyvi darbo rinkos politikos priemonė yra bedarbio pašalpa. Pvz., sumažėjus įsidarbinimo galimybėms, 2000 metais daugiau užimtumo fondo lėšų buvo naudojama bedarbių pašalpoms. Bedarbio pašalpos dydis siejamas su valstybiniu privalomuoju socialiniu draudimo (darbo) stažu bei darbo netekimo priežastimi.
Aktyvios darbo politikos priemonės: darbo rinkos profesinis mokymas, nedarbo prevencijos ir darbo pasiūlos ir paklausos derinimas, užimtumo rėmimas (viešieji darbai, užimtumo fondo remiami darbai, savo verslo organizavimas, naujų darbo vietų steigimas asmenims, turintiems papildomas užimtumo garantijas). Dalis įgyvendinamos Lietuvoje aktyvios darbo rinkos politikos priemonės skirtos ilgalaikio nedarbo prevencijai: darbo rinkos profesinis mokymas, darbo klubų veikla, finansinė parama bedarbiams.
Darbo rinkos profesinio mokymo programa sudaro galimybes per darbo biržas ieškantiems darbo asmenims įgyti profesiją, pakelti kvalifikaciją arba persikvalifikuoti pagal poreikį darbo rinkoje.
Nedarbo prevencija ir darbo pasiūlos ir paklausos derinimas – tai, programa, kuria siekiama padėti dirbantiesiems, kuriems gresia atleidimas iš darbo, išlikti darbo vietose toje pačioje arba kitoje įmonėje, suteikiant aukštesnę arba naują kvalifikaciją.
Užimtumo rėmimo programa – tai programa, kurios tikslas padėti surasti laikiną arba nuolatinį darbą. Užimtumo rėmimo programa įgyvendinama šiomis priemonėmis [9, 103]:
 viešieji darbai – tai savivaldybių ir darbdavių organizuojami visuomeniškai naudingi darbai, kurių tikslas – padėti darbo netekusiems žmonėms užsidirbti pragyvenimui ir sušvelninti socialinę įtampą;
 užimtumo fondo remiami darbai – tai programa, skirta žinių trūkumo nustatymui, pirminių darbinių įgūdžių įgijimui, jų tobulinimui darbo vietoje ir įsitvirtinimui nuolatiniame darbe;
 savo verslo organizavimo programos tikslas – skatinti bedarbių verslumą, orientuoti klientus į privačią iniciatyvą, teikti organizacinę, metodinę ir finansinę pagalbą asmenims, kurie siekiantiems užimtumo;
 naujų darbo vietų steigimo programa skirta padėti integruotis į darbo rinką labiausiai socialiai pažeidžiamiems asmenims, kurie negali lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje.
Per 1995-2000 metus kasmetiniai atskaitymai į Užimtumo fondą sudarė nuo 70 iki 160 mln. litų. Darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti skiriamos lėšos BVP struktūroje svyravo nuo 0,29 iki 0,36 proc.
Aktyvios darbo rinkos politikos priemonėms finansuoti buvo skiriama apie 24-37 proc. visų lėšų, pasyvioms priemonėms (bedarbių pašalpoms) – 33-50 proc., darbo rinkos institucijoms išlaikyti – 21-28 proc.
Lietuvos nedarbo mažinimo programa yra parengta ne tik pagal ES reikalavimus, bet ir į bendrą darbo rinkos situaciją bei pokyčius Lietuvoje. Dėl nedarbo ir ekonominių nuosmukių Lietuvoje tarp šalies gyventojų susidarė dideli socialiniai skirtumai. Padidėjo nedarbas jaunimo ir žmonių, kuriems liko iki pensijinio amžiaus mažiau nei dešimt metų. Šie Lietuvos gyventojai praradę darbo kvalifikaciją arba neturėdami darbo patirties tapo ilgalaikiais bedarbiais.
4.3. Užimtumo problema žemės ūkyje

Ekspertų nuomone, kaimo žmonių užimtumo, pajamų ir ūkinės veiklos problemos, ypač nederlingų žemių rajonuose, išliks ir ateityje. Todėl numatytos priemonės, skatinančios netradicinio ir smulkaus žemės ūkio plėtrą: vaistinių ir prieskoninių augalų, grybų, triušių, kalakutų, kailinių žvėrelių auginimą, bitininkystę, vidaus vandenų žuvininkystę ir alternatyvią veiklą.
Žemės ūkio produktų panaudojimas energetikai ir pramonei gali iš esmės pakeisti žemės ūkio produktų rinką. Vietinio biokuro ir atsinaujinančių žaliavų naudojimas sudarys sąlygas padidinti kaimo gyventojų užimtumą, stiprinti energetinę nepriklausomybę, mažinti aplinkos taršą.
LAEI (Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto) tyrimų duomenimis, žemės ūkyje 2000 metais dirbo 296 tūkst. žmonių, arba 19 proc. visų šalies užimtųjų. Daugiausia, net 43 proc. žemdirbių, užsiėmę pieno gamyba, 24 proc. – grūdų gamyba ir 13 proc. – augino daržoves, o mažiausia – techninių kultūrų auginimu ir paukštininkyste bei netradiciniu žemės ūkiu (4-2 proc.).
Dėl žemės ūkio gamybos modernizavimo sumažės dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius. Prognozuojama, kad per 2002-2004 metus pieno gamyboje dirbs penktadaliu, grūdų – šeštadaliu mažiau žmonių. Jie įsidarbins kitose šakose, didės dirbančiųjų auginant daržoves ir vaisius, technines kultūras, plėtosis netradiciniai žemės ūkio verslai, tačiau alternatyvių verslų plėtra neišspręs užimtumo problemos kaime. Kas metai teks sukurti apie 5-8 tūkst. naujų darbo vietų kitose ūkio šakose [2].

4.4. Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001–2004 metų programos darbo politikos tikslai

 Mažinant nedarbą, pasitelkti ekonomines, fiskalines, monetarines, švietimo, verslo aplinkos gerinimo, regioninės plėtros, skirtumų išlyginimo, darbo rinkos ir kitas reikiamas priemones.
 Taikyti nedarbo mažinimo ir prevencijos priemones pirmiausia didžiausio nedarbo regionams, restruktūrizavimo ir privatizavimo neigiamai paveiktiem

Leave a Comment