Nedarbas

TURINYS

1. Įvadas..............................3
2. Nedarbo tipai, lygiai ir pagrindinės nedarbo priežastys ................4
2.1. Nedarbo tipai ..............................4
2.2. Nedarbo lygiai ..............................6

2.3. Pagrindinės nedarbo priežastys .........................10
3. Nedarbo mažinimo priemonės ...........................16
4. Nedarbo pasekmės ir nuostoliai ...........................17
5. Nedarbo ir užimtumo reguliavimas .........................18
6. Pagrindiniai nedarbo rodikliai ...........................24
7. Nedarbas Lietuvuje mažėja .............................26
8. Išvados ..............................31

9. Panaudota literatūra ..............................32

ĮVADAS

Dar netolimoje praeityje Lietuvoje buvo planinis ūkis. Pramonė ir žemės ūkis buvo įjungti į sudėtingą visasąjunginį mechanizmą. Įmonės nesusidurdavo su prekių realizacijos problemomis, nereikėjo rūpintis žaliavomis – viskas buvo skirstoma iš centro. Bedarbystė neegzistavo, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantujama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies sppecialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam arba išsaugodavo ankstesnę darbo vietą, arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiko tarpą susirasti kitą darbą. Neįgaliesiems žmoniems taip pat buvo garantuojanos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, padėtis iš esmės pakito. Prasidėjo perėjimas nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos, buvo vykdoma privatizacija. Suirus centralizuotai ūkio valdymo sistemai, įmonės prarado produkcijos ir žaliavų realizavimo rinkas, suiro daarbo vietų paskirstymo sistema. Tai sukėlė įmonių prastovas, gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Sumažėjo sunkiosios pramonės reikšmė, karinė pramonė visai išnyko.

Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, parterinės įmonės (UAB), ak

kcinės bendrovės (AB), investicinės akcinės bendrovės (IAB). Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą, nes dėl socialistinei sistemai būdingo darbo vietų paskirstymo galima sakyti, kad tarybiniu laikotarpiu tokios rinkos nebuvo. Darbo pasiūla ėmė nebeatitikti darbo paklausos. Kai kurios specialybės (ūkio planuotojai, sunkios ir karinės pramonės inžinieriai ir pan.) tapo nebereikalingomis, o jas turintys žmonės nespėja arba nebesugeba persikvalifikuoti. Padidėjo paklausa tokių specialybių kaip teisininkai, politologai, ekonimistai, ypač rinkos ekonomikos specialistai, bankininkai, verslininkai. Ankščiau tokio specialistų buvo ruošiama nedaug, todėl norintys dabar užimti šias darbo vietas turi greitai persikvalifikuoti.

Atsiradus darbo rinkai, atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas. Taigi, nedarbas yra viena iš svarbiausių makroekonominių problemų. Daugelis žmonių netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patiria gyvenimo lygio smukimą, pssichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Nedarbas, kaip problema kito priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje. Todėl akivaizdu, kad nedarbas kaip problema egzistuoja. Šiuo metu Lietuvoje susikloščius grėsmingai ekonominei situacijai, mūsų valstybė susiduria su viena aktualiausių problemų pasaulyje – nedarbu. Pabandysime pasigilinti, kodėl nedarbas yra neišvengiamas, kas lemia jo lygį ir dinamiką, kokios yra nedarbo formos. Žinome, kad ekonomika funkcionuoja visiško užimtumo sąlygomis. Tačiau realioje tikrovėje rinkos ekonomikos sąlygomis, nedarbas egzistuoja. Todėl svarbus natūralusis nedarbo lygis, kuris vi
isuomenei ir ekonomikai yra lyg ir priimtinas, bei nedarbo rodikliai. Svarbu išnagrinėti nedarbo kaštus ir pasekmes. Taip pat būtina atskleisti nedarbo sumažinimo būdus, kokias užimtumo programos turi įgyvendinti vyriausybė. Todėl ekonomikos teorija, išryškinusi kurios nors ekonominės politikos trūkumus, gali padėti geriau pažinti ir įvertinti nedarbo problemų sprendimo alternatyvius varijantus, o vyriausybė – pasirinkti optimalius sprendimus.
Nagrinėjant gyventojų ekonominio aktyvumo, užimtumo ir nedarbo lygį matome, kad esant auštesniam gyventojų ekonominio aktyvumo lygiui, paprastai yra aukštesnis ir užimtumo lygis. Nėra tikslių ekonominių ar sociologinių apskaičiavimų, tačiau manyta, kad 10 procentų nedarbas – grėsminga riba. Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia būtent tokį lygį, todėl vyriausybė turėtų imtis priemonių gyventojų užimtumui stiprinti.Tuo tarpu tarp nedarbo lygio ir gyventojų ekonominio aktyvumo lygio rodiklių tokios priklausomybės nėra. Nedarbo lygis nulemia, ar nedarbas yra blogybė, ar toleruotinas dalykas.

2. NEDARBO TIPAI, LYGIAI IR PAGRINDINĖS NEDARBO PRIEŽASTYS

2.1. Nedarbo tipai

Priežastys, dėl kurių žmonės tampa bedarbiais būna labai įvairios. Galbūt laikinai būti be darbo atitinka kai kurių žmonių poreikius. O gal apskritai mažėja tam tikrų specialybių darbuotojų poreikis. Aiškinantis nedarbo kilmę, svarbią reikšmę turi jo skirstymas į tipus. Galima išskirti šiuos nedarbo tipus:
1. Laikinas (frikcinis) nedarbas.
2. Struktūrinis nedarbas.
3. Ciklinis (nepakankamos paklausos) nedarbas.
Laikinas (frikcinis) nedarbas – tai trumpalaikis, neišvengiamas nedarbas. Jis atsiranda normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl še

eimyninių aplinkybių, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar dėl pražangų. Treti baigę mokslus pirmą kartą ieško darbo, ketvirti nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi žmonės ankščiau ar vėliau susiranda naują juos tenkinantį darbą arba grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinas nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl to, kad konkretūs dėl kokių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinas nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja darbo pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertingą, produktyvia veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys “investuojantys” į darbo paiešką. Jų investicijos kaina pačios paieškos kaina plius prarasti atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pirmą pasiūlytą darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį mėnesių ar metų ateityje.
Struktūrinis nedarbas –
tai nedarbo forma, kurią sąlygoja gamtos techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka darbo paklausos (techninio lygio) reikalavimų. Nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinak darbo pasiūlos struktūros. Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl tokių pokyčių, kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta, tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia ir kiti rinkos mechanizmo veikimo apribojimai: minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją; skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų (jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per didelis siūlomas darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar abiejų kartu nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu nedarbu.
Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta. Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Tuo tarpu “struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia arba keisti profesiją, arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to, laikinasis nedarbas dažniausisi yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės trukmės.
Ciklinis nedarbas – tai nedarbas, sąlygojamas bendro ekonomikos nuosmukio. Ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Gamybos mažinimo ir nuosmukio laikotarpiu, kai visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms mažėja, krinta užimtumas, ir nedarbas didėja. Dėl to ciklinis nedarbas kartais vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficito. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas Didžiosios depresijos laikotarpiu. Nors atskirose šalyse, kai kurios nedarbą sukelenčios priežastys gali skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, kaip jau minėta, ekonomikai iš nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją, gali išnykti.
Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo galimybėms skirtingais sezonais. Pavz. šalto klimato rajonuose statybų darbininkai savaitėmis ar mėnesiais atleidžiami iš darbo. Vidutinis metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto nedarbo lygių vidurkis. Išnagrinėję nedarbo tipus, panagrinėkime nedarbo lygius.

2.2. Nedarbo lygiai

Nedarbo lygis gali būti suprantamas dvejopai:
1. Natūralus bedarbystės lygis – kai ciklinis bedarbystės lygis lygus nuliui. (Ciklinė bedarbystė – fenomenas atsirandantis esant nestabiliai ekonominei sitacijai, kai mažinamas darbo vietų skaičius. Tai ypatingai nepageidautina bedarbystės rūšis.). Tai nedarbo lygis, susidarantis esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šioms sąlygomis gaminant potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jei vertintume ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp faktiškojo (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio. Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, skatinančiomis makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos, manoma, kad šito nedarbo lengviausia išvengti.Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrąjąi makroekonominei pusiausvyrai, kai infliacijos lygis stabilus ir gaminamas potencialus bendrasis nacionalinis produktas. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada funkcionuoja, jam esant ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo lygis viršyja natūralųjį jo lygį. Kaip žinia tai ciklinis nedarbas. Kita vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Natūralus nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis prižiūrimas, keičiantis sąlygomis. Tačiau teorinis natūraliojo lygio apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o nustatant konkretų tam tikru laikotarpiu natūraliojo nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir šiandien. JAV ekonomistai natūralųjį nedarbo lygį nustato naudodamiesi kaip bazę tam tikrą laikotarpį, kurio ekonomikoje buvo visiškas užimtumas, esant stabilioms kainoms. Šiam tikslui, pavyzdžiui, JAV dažniausiai remiasi 7–ojo dešimtmečio pradžios makroekonominiais rodikliais. Po to bazinis natūralusis nedarbo lygis koreguojamas, atsižvelgiant į darbo jėgos sudėties pokyčius vėlesniais laikotarpiais. Pavyzdžiui, jei išaugo darbo jėgos jaunimo dalis, tai natūralusis nedarbo lygis padidėja iki lygio, atspindinčio tą faktą, kad jauni žmonės, palyginti su patyrusiais darbuotojais, sunkiau susiranda darbą ir išsaugo darbo vietą. Kitaip tariant, visiškas užimtumas buvo tuomet, kai dirbo 95,5% ekonomiškai aktyvių gyventojų darbo jėgos. Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse nystatyti natūralųjį nedarbo lygį gana sunku, nes čia jį veikia žymiai daugiau ir netradicinių veiksnių: nesusiformavę rinkos santykiai, pramonės restruktūrizacija, žemės ūkio pertvarka, privatizacija, žymus ekonomikos nuosmukis, susipynęs su šešėline ekonomika.
2. Normalus nedarbo lygis – bedarbių santykis su ekonomiškai aktyviais šalies gyventojais. Ekonimiškai aktyviais laikomi darbingo amžiaus, visada pasirengę pradėti dirbti asmenys.
Įvairūs šaltiniai skirtingai charakterizuoja normaliais laikytinus nedarbo lygius. Dažniausiai normaliu nedarbo lygiu laikomas 5-6% nedarbo lygis. Kadangi mus labiau domina nedarbo problemos, todėl pabandysime palyginti įvairių šalių nedarbo lygius. Žemiausias nedarbo lygis 1995 m. buvo Liuksenburge (2,9%) ir Austrijoje (4,3%) , o aukščiausias Ispanijoje (22,7%) ir Suomijoje (17,0%).
Baltijos šalyse atrankinių tyrimų duomenimis nustatytas nedarbo lygis irgi buvo palyginti aukštas. Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo nedarbo problema. Jau 1991 metais pabaigoje buvo registruota 4600 bedarbių, 3000 iš jų buvo moterys.
1994 metų pabaigoje bedarbių skaičius siekė net 33,3 tūkstančius. Moterys sudarė apie 60% visų bedarbių .
Pagal Statiastikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis (Darbo jėga,užimtumas ir bedarbystė 1996 m.Vilnius 1997, Leidimo Nr.3170 ) Lietuvoje 1996 metais rugsėjo mėnesį buvo jau 317 tūkstančių bedarbių. Moterys registruotos darbo biržuose sudarė 55,4% nuo bendro bedarbių skaičiaus. Nedarbo lygis siekė 15,6%, vyrų tarpe- 15,2%, moterų –15,9%. Moterys bedarbės su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu sudarė 41,4% .
Per 1994-1996 metus bedarbių moterų skaičius išaugo 8,1% .
Pateiksime lentelę apie gyventojų užimtumą 1996 metais.

Gyventojų užimtumas

Iš viso Vyrai Moterys Mieste Kaime
Gyventojai,tūkst. 3712 1753 1959 2518 1194
14-74 m.amžiaus 2802 1321 1481 1935 867
Darbo jėga 2037 1017 1020 1354 683
Užimti 1720 862 858 1083 637
Bedarbiai 317 155 162 271 46
Registruoti darbo biržuose 112.5 50.1 62.40
Neaktyvūs gyventojai 765 304 461 581 184
Aktyvumo lygis ,% 72.7 77.0 68.9 70.0 78.8
Užimtumo lygis,% 61.4 65.3 57.9 56.0 73.5
Nedarbo lygis,% 15.6 15.2 15.9 20.0 6.7

Bedarbiai pagal išsimokslinimą

Iš viso Vyrai Moterys

Tūkst. % Tūkst. % Tūkst. %
Iš viso 317 100 155 100 162 100
Aukštasis 32 10.1 12 7.7 20 12.4
Aukštesnysis 77 24.30 30 19.4 47 29.0
Bendras vidurinis 101 31.9 48 31.0 53 32.7
Profesinis 61 19.2 39 25.1 22 13.6
Kitas 46 14.5 26 16.8 20 12.3

Nagrinėjant moterų bedarbystę, turi savų specifinių bruožų. Moterys yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Jos psichiškai jautriai reguoja į iškilusias problemas, dėl motinystės pareigos, palikusios darbą dažnai nebegali vėl grįžti į darbo rinką. Remiantis statistiniais duomenimis, būtent moterys, sudaro didesniąją bedarbių dalį. Jos sunkiau susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai, visuomenės nuomonės apie moterų vaidmenį, mažesnių fizinių sugebėjimų bei kitų.
Moterims sunkiau yra kunkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek dėl žinių trūkumo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę (specialistų su aukštuoju išsilavinimu tarpe moterys sudaro 58%, su specialiu viduriniu 65%, tačiau jos sunkiau surandą darbą pagal specialybę (34% bedarbių moterų tai laiko pagrindine įsidarbinimo kliūtimi). Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta. Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra daug, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami .
Pateiksime lentelę apie moterų problemas iešmant darbo.

Specifinės moterų problemos ieškant darbo (tūkst.)

Iš viso Vyrai Moterys
Iš viso bedarbių 317 155 162
Neranda darbo pagal turimą specialybę 112 57 55
Sunku rasti darbą, nes neturi specialybės 60

30 30
Nepriima į darbą dėl vyresnio amžiaus

51 18 33
Nesutinka, dėl siūlomo darbo, nes:
Siūlo mažą darbo užmokestį

75 45 30
Reikalauja dirbti nenormuotą darbo dieną 17 5 12
Netenkina darbo sąlygos 52 22 30
Kita 20 8 12
Dažnai tenka dirbti trumpalaikius atsitiktinius darbus 32 19 13

Panagrinėkime kitą žmonių grupę Jaunimą Lietuvoje. Statistikos departamento specialistai parengė statistikos rinkinį “Jaunimas Lietuvoje”, šiame rinkinyje apžvelgiami per nepriklausomybės dešitmetį įvykę jaunimo skaičiaus pokyčiai šeimos kūrimo, gyvenimo lygio, išsilavinimo, užimtumo ir nedarbo tendencijos, sveikatos ir nusikalstamumo problemos. Leidinyje panaudoti statistikos departamento, ministerijų ir kitų institucijų duomenys, 1999 metų. gyvenimo sąlygų tyrimo duomenys. Per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį mažiausiai jaunimo mokėsi 1993 metais, kai 10 tūkst. gyventojų teko 1701 moksleivis bei studentas.
Pradedant 1994 metais šis rodiklis nuolat didėjo ir 1999 metais pasėkė 2092. Kasmet daugėja studentų studijuojančių savo lėšomis. 1995-1996 m. aukštosiose mokyklose už mokslą pagrindinėse studijose mokėjo 8% , o 1999-2000 m .- 25% studentų.
Per pastaruosius trejus metus dirbančio jaunimo skaičius sumažėjo nuo 401tūkst., 1997 metais iki 391 tūkst., 1999 metais. Jauni žmonės sudaro apie ketvirtadalį visų dirbančiųjų. 1999 m. gyventojų apklausų duomenimis, 14-29 m. jaunimo nedarbo lygis buvo 19,6%, jaunų vyrų –21,2%, moterų –17,6%. Per pastaruosius trejus metus jaunimo nedarbo lygis buvo 4% -5% aukštesnis nei visų bedarbių. Tarp visų asmenų, kaltinamu padarius nusikaltimus, maždaug kas antras yra jaunas.
Panagrinėkime nedarbo priežastis. 2000 metų pavasarį Lietuvoje, darbo biržos skelbiamas nedarbo lygis viršijo 11%, nors oficialaus nedarbo lygio didėjimas buvo pastebimas ir ankščiau, tačiau nuo 1999-ųjų šis procesas gerokai paspartėjo. 1998 metų pabaigoje nedarbo lygis, siekė 6,9%. Kiti šaltiniai jau ankščiau skelbė aukštesnį nedarbo lygį. Lietuvos statistikos departamento atliekamų gyventojų apklausų duomenimis nedarbo lygis 1998 metais sudarė 13,3%, o 1997 14,1%. Laisvosios rinkos instituto atliekamų makroekonominių rodiklių tyrimo duomenimis, nedarbo lygis, neskaitant kaimo,1998 m. buvo 10,2%, o 1999 m. –12,4 %. Kaip matome skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus rodiklius. Tai yra natūralu, nes nedarbo sąvoka nėra vienareikšmė, be to skiriasi ir tyrimų metodai, tačiau ar vienaip ar kitaip skaičiuotume, aišku, kad nedarbas Lietuvoje yra didelė problema ir jo augimas paspartėjo.

2.3. Pagrindinės nedarbo priežastys

Pagrindinės nedarbo priežastys, dėl ko pastaraisiais metais padidėjo nedarbas yra:
1. Tai, kad Lietuvoje valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkomas ir taptu pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos, nenuoseklios. Reikia pabrėžti, kad kai kuriuose sferuose jos dar net nepradėtos.
Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neimanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizavimo, tačiau šis reiškinys yra laikinas.
Pertvarkos dėka auganti ekonomika kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja.Tačiau tuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nepadaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja, kaip tik taip yra šiandien Lietuvoje.
2. Neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui turi ir darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant darbo sutartis dėl darbo profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. Šie reguliavimai sudaro darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią susitarimą.
3. Nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje dar padidėjo. Trim procentiniais punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos reguliavimo naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi ir darbo vietas).
4. Nedarbo lygio kilimui įtakos turėjo ir ekonominė krizė Rusijoje bei bendros Lietuvos ekonomikos nuosmukis.Tačiau šis veiksnys, priešingai dažnai nuomonei, nebuvo lemiantis.
Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės. Kaip matome nedarbas nėra paprastas reiškinys, kurį galima būtų pažaboti vyriausybei ar partijai paskelbus “darbo vietų kūrimo “ ar panašią programą. Nedarbą galime sumažinti tik gerai suprantant jo priežastis ir imantis priemonių šioms priežastims pašalinti .
Nagrinėjant svarbiausias nedarbo ir jo lygio kitimo priežastis reikia atsižvelgti į dvi pagrindines rinkos teorijos pozicijas: neoklasikinę ir keinistinę.
Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi tendenciją savaime pasiekti pusiausvyrą t.y. maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystimo lygiui ir finansinėms galimybėms.Teoriškai tai bus lygis, kurį pasiekus darbą galės susirasti visi norintys dirbti, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui.
Neoklasikai teigia, visiškas užimtumas gali nusistovėti savaime. Pagrindinės jo realizavimo mechanizmas – darbo užmokesčio tarifų pasikeitimas (nedarbo augimo sąlygomis turi mažėti valandinis darbo užmokestis, o mažėjant – didėti). Neoklasikų nuomone, pagindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai. Jie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, kurios rezultatas – nelankstus darbo užmokestis. Darbo jėgos kainos arba realiojo darbo užmokesčio nelankstumas – jo nesugebėjimas keistis iki lygio, kuris būtų pakankamas, kad susibalansuotų darbo paklausa ir pasiūla. Darbo rinkos pusiausvyros modelyje realusis darbo užmokestis keičiasi, suderindamas paklausą ir pasiūlą. Kada realusis darbo užmokestis yra aukštesnis už lygį užtikrinantį darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą, darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą.
Neoklasikinė mokykla nagrinėja nedarbą kaip savanorišką reiškinį, nes jo vertinimu pusiausvyra darbo rinkoje yra pastovi, ji sutampa su visišku užimtumu ir kiekvienas norintis gali rasti darbą, esant darbo užmokesčiui. Nedarbas, susidarantis šiomis sąlygomis, vadinamas savanorišku nedarbu.Tik nenoras dirbti už šį darbo užmokestį yra nedarbo priežastis, sukelianti priverstinį arba lūkesčių nedarbą.
Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį.
Norint suprasti darbo užmokesčio nelankstumo ir lūkesčių nedarbo esmę, būtina išsiaiškinti, kodėl darbo rinka nepasiekia pusiausvyros. Kai realiojo darbo užmokesčio lygis yra virš pusiausvyros taško, darbo pasiūla viršija jos paklausą, darbdaviai turėtų darbo užmokestį sumažinti. Bent jau to reikalauja elementari rinkos logika.Tačiau lūkesčių nedarbas ir kyla dėl to, kad firmos negali sumažinti darbo užmokesčio, nepaisant darbo pasiūlos pertekliaus. Kyla klausimas, kodėl darbo užmokestis yra nelankstus? Ekonomistai nurodo tris šio reiškinio priežastis:

1) minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymą;
2) profsajungų reikalavimus stabilių darbo užmokesčių;
3) skatinančių darbo efektyvumą darbo užmokesčio sistemų įvedimą.
Šią priežasčių grupę panagrinėkime plačiau. Vyriausybės, priimdamos minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, padeda išsaugoti nelankstų darbo užmokestį, neleisdamos jam kristi iki pusiausvyros lygio. Šie įstatymai įpareigoja firmai taikyti ne mažesnius už vyriausybės nustatytus darbo apmokėjimo tarifus. Daugumai darbuotojų šis lygis praktikinės reikšmės neturi, nes jie gauna žymiai didesnį darbo užmokestį. Tačiau daliai darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio tarifų įvedimas pakelia jį virš pusiausvyros lygio ir sumažina paklausą jų darbo jėgai, ypač nekvalifikuotai.
Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo, paauglių nedarbą, kadangi jų pusiausvyros darbo užmokestis paprastai yra žemas.
Taip yra dėl dviejų priežasčių:
1.paaugliai priklauso mažiausiai kvalifikuotai ir menką patirimą turičiai darbo jėgai, todėl jų sukurtas ribinis darbo produktas yra mažas;
2.paaugliai firmose labai dažnai ”nemokamai” įgyja profesiją ir darbo įgūdžius negaudami dalies darbo užmokesčio.
Tai irgi sumažina jų pusiausvyros darbo užmokestį.Todėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymas šiai darbuotojų kategorijai turi didelę reikšmę.
Mokslininkai tyrinėjo minimalaus darbo užmokesčio nustatymo poveikį paauglių užimimtumui. Jie lygino minimalaus darbo užmokesčio pokyčius per tam tikrą laiką su paauglių įdarbinimo pokyčiais. Tyrinėjimai parodė, kad minimalaus valandinio darbo užmokečio padidinimas 10% paauglių užimtumą sumažina 1-3%. Vadinasi firmos nelinkusios mokėti jaunimui didesnį užmokestį negu jų pusiausvyros darbo užmokestis, o samdo aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus, kurių pusiausvyros darbo užmokestis atitinka nustatytą minimalų darbo užmokestį .
Dalies ekonomistų nuomone jaunimui nederėtu taikyti minimalaus darbo užmokesčio įstatymų, nes lankstaus (kintančio) darbo užmokesčio politika leistų mažinti paauglių ir jaunimo darbo užmokestį, priartintų jį prie pusiausvyros darbo užmokesčio, o kartu sumažintu jų nedarbą, sudarytu sąlygas firmuose įgyti profesiją. Tačiau yra nuomonių, kad tokie veiksmai skatintu firmos kvalifikuotus suaugusius darbuotojus pakeisti paaugliais ir jaunimu. Dėl to padidėtų kitų darbuotojų grupių nedarbo lygis.
Žinoma, daugumos darbuotojų valandinis užmokestis gerokai aukštesnis už minimalų, kadangi yra daugybė profesijų, darbo rinka labai marga. Tačiau ir JAV minimalaus darbo užmokečio įstatymas taikomas maždaug ¾ darbo jėgos, išskyrus, valdymo sferos darbuotojus. Minimalus valandinis darbo užmokestis įteisintas daugelyje šalių Lietuvoje 1998 m. jis siekė 2,46 Lt.val. Kyla klausimas, kodėl priimami įstatymai, kurių taikymas sukelia problemų? Paslaptis ta, kad valandinio minimalaus darbo užmokesčio nustatymas kenkia ne visiems. Jei ne šis įstatymas, dalies žmonių pajamos būtų žymiai mažesnis. Vadinasi, jo taikymas ne visų padėtį pablogina .
Kita nelankstaus darbo priežastis – monopolinė profsajungų valdžia darbo rinkoje. Profsąjungų vaidmuo atskiruose šalyse gerokai skiriasi. Daugiausia profsajungos narių Skandinavijos šalyse 9-o dešimtmečio viduryje ne žemės ūkio šakose profsajungoms priklausė : Danijoje –98, Švedijoje –95, Suomijoje –85 procentai darbininkų .
Tarp išsivyščiusių šalių mažausiai profsajungoms priklauso JAV darbininkų – tik apie 14 %. Šių organizacijų judėjimo išvystimas leidžia spręsti apie jų galimą įtaką deryboms dėl darbo užmokesčio lygio. Profsajungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmoketį lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių ir darbdavių derybos. Dažniausiai pagal sudaromą kolekvyvinę sutartį darbo užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o firma gali savarankiškai spręsti apie jai reikalingą darbininkų skaičių. Paprastai dėl to mažinamas darbuotojų skaičius, ir auga lūkesčių nedarbas. Pavyzdžiui, JAV valstijose, kur profsajungų vaidmuo didesnis, darbo užmokestis irgi aukštesnis. 1985 m. duomenimis, padidėjus profsąjungų narių skaičiui 10%, nedarbo lygis padidėjo 1,2% .
Be to, profsąjungų vaidmuo neapsiriboja jų įtaka tik savų darbuotojų darbo užmokesčiui. Jos gali daryti poveikį ir profsąjungos nepriklausančių darbuotojų darbo užmokesčio lygiui. Grėsmė jog ir šių firmų darbuotojai kurs profsąjungas, pakelia jų darbo užmoketį virš pusiausvyros lygio. Tai daro įtaką darbo užmokesčiui ir valstybės sektoriuje.
Taigi darbo sutartys, sudaromos dalyvaujant profsąjungoms, daro didelę įtaką nustatant darbo užmokesčio lygį visos ekonomikos mastu. Profsąjungų vaidmuo priklauso ir nuo to, kokiu lygiu vedamos derybos. Jos gali būti valstybinės, šakinės, regioninės ar firmos lygio. Ekonomistų nuomonė, makroekonomininai rodikliai (infiacijos tempai ir nedarbo lygis) yra stabilesni šalyse, kur profsąjungų judėjimas yra centralizuotas ar visiškai decentralizuotas.
Dar viena nelankstaus realiojo darbo užmokečio priežastis – skatinančių efektyvų darbą užmokesčio sistemų įvedimas. Tai propaguojančios teorijos skelbia, kad aukštas darbo užmokestis didinąs darbo našumą. Todėl šakos ar firmos neistengia jo mažinti, nors yra perteklinė darbo pasiūla. Skatinantis darbo užmokestis yra aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokestį. Jei skatinančio darbo užmokesčio teorijos teisingos, tai išeitu, kad sumažinus darbo užmokestį, turėtų sumažėti darbuotojų darbo našumas ir firmų pelnas.
Ekonomistai pateikia kelias darbo užmokesčio įtakos darbo našumui teorijas. Pasak vienos iš šių teorijų, aukštesnis darbo užmokestis turi įtakos žmonių mitybai. Jei žmonės geriau maitinasi, vadinasi našiau ir dirba. Todėl firma ir moka didesnį už pusiausvyros darbo užmokestį. Gal tokia teorija tinka besivystančioms šalims, bet išsivysčiusioms tikrai netinka, nes šioje šalių grupėje pusiausvyros darbo užmokestis žymiai viršija tą lygį, kuris būtinas normaliam gyvenimo lygiui palaikyti .
Antroji teorija teigia, kad aukštas darbo užmokestis sumažina darbo jėgos kaitą, kuri firmoms būtų nuostolinga.
Pasask trečiosios skatinančio darbo užmokesčio teorijos, firmos personalo vidutinė kokybė priklauso nuo gaunamo darbo užmokesčio. Jei firma sumažintų darbo užmokestį, geriausi darbuotojai pereitu į kitą darbą, o firmoje liktų tik neturintys alternatyvos. Tokią atranką ekonomistai vadina “neigiama selekcija”. Mokėdama darbo užmokestį, viršijantį pusiausvyros lygį, firma gali išvengti “neigiamos selekcijos“ pagerinti kokybinę darbuotojų sudėtį ir kartu padidinti darbo našumą.
Ketvirtoji teorija bando aiškinti šitaip: gaudami aukštesnį darbo užmokestį darbuotojai efektyviai dirba, taip elgtis nusprendę patys. Jei darbo užmokestis žemas, darbuotojai dirba blogiau, rizikuodami būti atleisti.
Ekonomistai tokią jų elgseną vadina “moralinė rizika “. Firma, mokėdama aukštesnį darbo užmokestį, sušvelnina “moralinės rizikos” problemą. Ji skatina darbuotojus nevengti darbo ir patiems kelti darbo našumą. Visos šios skatinančio darbo užmokesčio teorijos panašios teiginiais, kad firmos dirbančios efektyviau jei, savo darbuotojams moka žymiai didesnį darbo užmokestį. Kitaip tariant, darbo užmokesčio tarifų palaikymas virš pusiausvyros lygio firmoms dažnai naudingas. Tačiau tai kartu lemia darbo užmokesčio nelankstumą ir lūkesčių nedarbą .
Taigi neoklasikinė teorija nedarbui paaiškinti pateikia nemažai argumentų.Tuo tarpu Dž.M.Keinso ir jo pasekėjų teorijos tvirtina, kad kiekvienoje šalyje gyventojų užimtumo lygį lemią efektyvios bendrosios paklausos dydis, kurį sudaro vartojimo paklausa (šalies gyventojų bei vyriausybės išlaidos vartojimo prekėms ir paslaugoms) ir investicijų paklausa (įvairių rūšių – privačių ir vyriausybės – investicijų mastas). Jeigu bendroji paklausa nepakankama arba ima mažėti, sumažėja ekonominis aktyvumas. Prasidėjus ekonominiam nuosmukiui, padaugėja bedarbių, nedarbo lygis. Tuo tarpu bendrajai paklausai padidėjus, ekonomika pagyvėja, bedarbių pradeda mažėti. Taip yra todėl, kad nuosmukio metu (dėl sumažėjusio vartojimo ar investicijų ) sumažėja prekių ir paslaugų gamybos apimtis, o kartu ir darbo paklausa. Ekonominiam aktyvumui didėjant, vyksta atvirkščias procesas. Augant firmų produkcijos paklausai, plečiasi gamyba, priimama daugiau darbuotojų. Kuo ilgesnis ekonomikos pakilimo laikotarpis ir kuo jis intensyvesnis, tuo nedarbo lygis labiau mažėja. Akivaizdu, kad tai ciklinių ekonomikos svyravimų sukeltas nedarbas. Verslo cikliui pasiekius pakilimo stadiją , ciklinio nedarbo lygis mažiausias, o veslo ciklui pasiekus depresijos (krizės) stadiją, ciklinio nedarbo lygis yra didžiausias.
Dažnai nedarbą didina ir vyriausybės bandymai kontroliuoti infliaciją monetarines ar fiskalines politikos priemones, sukelančiomis bendrosios paklausos mažėjimą .
Tarp kitų nedarbo priežasčių svarbią vietą užima ekonomikos stuktūros pokyčiai. Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėja, kitų – mažėja. Tai veikia darbo paklausa, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė struktūra ima neatitikti jos pasiūlos struktūros. Darbuotojai, nesėkmingai mėginantys gauti darbą, reikalaujantį aukštesnės nei jų pačių kvalifikacijos, tampa bedarbiais. Nedarbą didina ir tai, kad naujų prekių ir paslaugų gamyboje naudojamos tobulesnės technologijos, irgi mažinančios darbo jėgos paklausą .
Nedarbo dinamiką veikia ir netolygus darbo paklausos kitimas atskiruose miestuose, regionuose. Didžiulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, ir čia sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir nepakankamas darbo jėgos mobiliumas yra viena nedarbo priežasčių. Vis dažniau mokslininkai pripažįsta, kad viena iš nedarbo priežasčių yra pati draudimo nuo nedarbo atvejų sistema. Bedarbio pašalpos mokomos visuose išsivysčiusiose šalyse. Nors šių pašalpų konkrečios mokėjimo sąlygos gali skirtis įvairiose šalyse ar net tos pačios šalies atskiruose regionuose, dalis bedarbių jas gauna.
Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangi lengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai stebi santykį tarp bedarbio pašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbti pirmą pasiūlytą darbą. Kuo aukštesnis pašalpos rodiklis, tuo ilgiau galima nedirbti ir ieškoti geresnio darbo. Šį rodiklį veikia darbo užmokesčio ir pašalpų apmokestinimas. Bedarbio pašalpa neapmokestinama, darbo užmokestis apmokestinamas, o skirtumas tarp pašalpą gaunančio bedarbio disponuojamų pajamų ir dirbant gaunamo darbo užmokesčio mažėja.
Kai kurie žymus teoretikai, pavyzdžiui M. Fridmenas, mano, kad nedarbo pašalpas reikia mažinti, norint paskatinti bedarbius spartinti darbo paieškas. Ši problema aktuali ir Europos šalims, kur pakeitimo koeficientas didesnis. Tačiau ekonomistai nėra vienos nuomonės ar būtent tai nulemia nedarbo lygio skirtumas tarp valstybių. Akivaizdu tik viena – kad pašalpų dydis ir jų mokėjimo terminai turi reikšmės nedarbo trukmei. Nedarbo trukmė šiuo atveju labiausiai priklauso nuo pašalpos mokėjimo trukmės .
Mokslininkų nuomone, pašalpų mokėjimo trukmė yra pagrindinis rodiklis, paaiškinantis ilgalaikio nedarbo priežastis . Jei pats pakeitimo rodiklis nedarbo priežasčių neparodo, tai jo derinys su pašalpų mokėjimo trukme vaizdą keičia.
Taigi nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia nedarbo lygį įvairiuose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, ir sudėtinga nustatyti svarbiausias .

3. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖS

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: didinančios darbo pasiūlą ir didinančios paklausą. Darbo pasiūla gali būti padidinta:
1.Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiai yra dėl to, kad negauna reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą.
2.Deficitinių specialybių profesionalaus paruošimo tobulinimas. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokėjimų bedarbiams naštą.
3. Valstybės pagalbos bedarbiams koregavimas. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja prarastas pajamas nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savotišką nedarbą bei pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to, kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Dar siūloma mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį.
4. Pajamų mokesčio mažinimas. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o didesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių.
Darbo jėgos paklausą gali padidinti:
1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka pristabdant struktūrinius kitimus ekonominio augimo sąlygomis. Profsąjungos su darbdaviais dažnai numato privalomąjį darbuotojų samdymą, nepaisant technologijos kitimų, arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksniai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.
2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą, supirkdama prekes ir paslaugas iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą t.y. infliaciją. Kiekvienai vyriausybei, manančiai, kad dalis nedarbo laiko atsirado dėl nepakankamos paklausos, gręsia pavojus patekti į vadinamąjį “stok-eik-ciklą”.
3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien pajamomis gaunamomis darbo užmokesčio forma, ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones (firmas) ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.
4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masinis personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie būtų ir toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems.

4. NEDARBO PASEKMĖS IR NUOSTOLIAI

Nedarbo pasekmės ir kaštus visuomenei galima vertinti siaurąja ir plačiąja prasme. Pirmuoju atveju – tai mikrekonominiai nuostoliai, antruoju – makroekonominiai nuostoliai .
Mikroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai, padaryti žmogui, praradusiam darbą. Pirmiausia darbo netekęs žmogus praranda visas arba dalį pajamų, medicininį draudimą ir kt. Išsivyščiusose šalyse mokamos nedarbo pašalpos tik iš dalies kompensuoja šį praradimą, kadangi išmokos niekada neprilygsta turėtoms pajamoms, nedarbo pašalpa mokama apie pusę metų, vėliau būtina nors trumpam susirasti darbą. Jei tas darbas nepatenkina, galima vėl ieškoti naujo darbo ir gauti pašalpą. Pašalpos dydis priklauso nuo paskutinėje darbovietėje gauto atlyginimo. Jai gauti būtinos sąlygos skiriasi ne tik atskirose šalyse, bet net ir atskiruosetų pačių šalių regionuose. Išsivyščiusiose šalyse bedarbio padėtis dar lyg ir pakenčiama (mūsų vertinimais), bet menkiau išsivysčiusose šalyse padėtis žymiai dramatiškesnė. Pavyzdžiui, Lietuvoje bedarbio pašalpa skiriama turintiems ne mažesnį kaip 24 mėn. socialinio draudimo stažą per trejetą pastarųjų metų. Pašalpos dydis negali būti mažesnis už vyriausybės patvirtintas remiamas pajamas (nuo 1998 05 01 –135 Lt.) ir neturi viršyti dviejų minimalių gyvenimo lygių (nuo 1998 05 01-250 Lt.). Pašalpa mokama ne ilgiau kaip 6 mėn. per 12 mėnesių laikotarpį, o priešpensinio amžiaus asmenims pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius. Pakartotinai pašalpa skiriama tik išdirbus 180 dienų viešusius darbus, baigus profesinę mokymą. Pateikti pavyzdžiai rodo, kad bedarbių pašalpa toli gražu negali kompensuoti paprastų pajamų .
Nedarbas sukelia ne tik ekonominių sunkumų, bet ir psichologinių-nepasitikėjimų. Savanoriškai atsisakydami darbo, žmonės mano, kad laisvalaikis yra didesnė vertybė negu darbo pajamos. Be to žmonės tikisi ateityje gauti geriau apmokamą darbą. Tačiau tai nesumenkina mikroekonominių kaštų (nuostolių) problemos .
Makroekonominiai nedarbo nuostoliai – nuostoliai plačiąja prasme, kurios patiria visa šalies ekonomika. Šiuo atvėju nedarbą galima traktuoti kaip vieną svarbiausių neefektyvaus darbo jėgos ir kitų gamtos išteklių panaudojimo priežasčių. Kai bendrasis nedarbo lygis itin aukštas, viršijantis natūralųjį nedarbo lygį šalyje nepagaminamas potencialusis nacionalinis produktas. Jei ekonomika nepajėgia patenkinti visų norinčių ir galinčių dirbti, nepasiekiama potenciali prekių ir paslaugų gamyba. Kitaip tariant, nedarbas trukdo visuomenei judėti potencialių galimybių kreive. Ryšį tarp nedarbo lygio ir bendrojo nacionalinio produkto apimties atsilikimo nuo potencialiojo BNT matematiškai 1960 m. įrodė žymus JAV makroekonomikos tyrinėtojas Artūras Okunas.Ši teorija įvertinta teigiamai ir ekonomikos moksle žinoma kaip Okuno dėsnis .

5. NEDARBO IR UŽIMTUMO REGULIAVIMAS

Kaip jau žinome iš anksčiau pateiktos medžiagos, neoklasikų nuomone, nedarbas atsiranda ne dėl to, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojamas (darbo sąnaudų netitinkantis darbo užmokestis; nelanksti darbo apmokėjimo politika; santykiniai aukštos nedarbo pašalpos; menkas darbo jėgos mobilumas). Remiantis šiais fundamentaliais teiginiais, pateikiamos ir atitinkamos užimtumo politikos priemonės. Neoklasikų nuomonė, nereikalingos valstybinės užimtumo programos, darbo vietų išsaugojimo finansavimas ir pan., o būtina apriboti tik tai, kas trukdo laisvai rinkai funkcionuoti. Nereikia nustatyti minimalaus darbo užmokesčio, privalu mažinti nedarbo pašalpas, apriboti profsąjungų įtaką darbo užmokesčio dydžiui ir užimtumui nustatyti, sumažinti tautinių mažumų diskriminaciją. Siekiant sumažinti sruktūrinį nedarbą, reikėtu tobulinti įdarbinimo įstaigų informacinę sistemą (apie laisvas darbo vietas ir jo ieškančiuosius), organizuoti profesinį mokymą bei suaugusiųjų permokymą .

Pagal D.Keinso teoriją, pati rinka užimtumo problemos išspręsti negali. Kadangi nedarbo priežastis yra nepakankama bendroji prekių ir paslaugų paklausa, todėl, norėdama sumažinti nedarbą valstybė turi imtis priemonių, didinančių bendrąją paklausą. Tai galima pasiekti, mažinant mokesčius (jų sąskaita įmonėse kuriant naujas darbo vietas) ir didinant vyriausybės išlaidas (tiekiant valstybinių užsakymų firmoms, subsidijų atskiroms darbuotojų grupėms, skaitant viešųjų darbų organizavimą ir kt.). Šios dvi prieštaringos koncepcijos užimtumo politikai turėjo svarbią reikšmę, atskirais laikotarpiais viena ar kita dominavo.
Užimtumo politikos formavimą komplikuoja būtinumas derinti efektyvias priemones ekonominiu, bet dažnai nepriimtinas socialiniu atžvilgiu. Daugumoje šalių užimtumo politiką formuoja ir į gyvendina darbo ministerija ar kitos socialinės politikos institucijos. Jos nustato pagrindines užimtumo politikos kryptis, o atskiruose regionose jas įgyvendina vietinės valdžios įstaigos.
Tarptautiniu mastu užimtumo ir nedarbo klausimus reguliuoja Tarptautinė darbo organizacija, įkurta 1919 metais. Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės skiriasi tuo, kad joje yra dar du segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai būdinga ir kitoms Europos šalims, bet mažesniu mąstu. Lietuvoje paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas apima 15-20 procentų ekonomiškai aktuvių gyventojų. Paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas sudaro nekontroliuojamą darbo rinkos dalį. Dėl šios priežasties labai sunku įvertinti darbo rinkos priemonių efektyvumą bei realizuoti bendras socialines politikos priemones. Lietuvoje gyventojai dažnai registruojasi darbo biržose ne ištiesų ieškodami darbo, bet vien norėdami gauti atitinkamą pažymėjimą, leidžiantį jiems pretenduoti į tam tikras socialines išmokas ar lengvatas. Smulkaus verslo plėtojimas vienas iš būdų didinti gyventojų užimtumą. Tačiau dėl daugelio objektyvių ir subjektyvių priežasčių smulkus verslas nėra labai paplitės. Paslėptas nedarbas – tai užimtumas ne visą darbo laiką dėl darbo stokos. Neoficialus užimtumas – tai juridiškai darbo sutartimi ar patentu neapiforminta darbinė veikla, už kurią gaunamos pajamos, bet nemokami mokesčiai. Plintant privačioms firmoms, ypač smulkioms, vis daugiau žmonių dirba neoficialiai, t.y. nesudarę su darbdaviais darbo sutarčių. Neoficialiai daugiausia dirbama laisvu nuo pagrindinio darbo metu. Neoficialiai taip pat dirba bedarbiai bei pensininkai, norėdami padidinti savo pajamas. Gyventojai jų darbu taip pat su maloumu pasinaudoja, nes jų paslaugos gerokai pigesnės. Neoficialų užimtumą charakterizuoja socialinio draudimo įmokų mokėtojų skaičiaus dinamika. Socialinio draudimo įmokų mokėtujų skaičius labiausiai sumažėjo 1992 –1993 metais. Tuomet susiformavo neoficialus užimtumas. Kadangi darbingo amžiaus gyventijų Lietuvoje bevei nesumažėjo, tai galima teigti, kad dirbantieji, kurie pasitraukė iš oficialaus užimtumo ir neužsiregistravo darbo biržoje, perėjo į “šešėlinės” ekonomikos sektorių. Kitą neoficialaus užimtumo dalį sudaro asmenys, kurie įmonėje įdarbinami oficialiai, bet susitarus su darbdaviu, deklaruoja ne visas savo pajamas ir atitinkamai nemoka mokesčių bei įmokų.

Lietuvoje užimtumo politiką formuoja ir kontroliuoja socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Lietuvos darbo birža. Daugumoje valstybių pagrindinės valstybinės užimtumo ir darbo rinkos politikos kryptys yra šios:
– užimtumo stabilizavimo ir žemo infliacijos lygio suderinimas ;
– darbo lėgos paklausos ir pasiūlos atitikimo maksimizavimas ;
– pastovus ilgalaikio nedarbo mažinimas ;
– aktyvios politikos kryptingumo užtikrinimas ;
– nuolatinis įdarbinimo tarnybų ir informacijos sistemos darbo tobulinimas.
Pasivi politika – visuma finansinių priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti nedarbo pasekmes, pirmiausia tai pajamų praradimą .
Svarbiausia pasyvios politikos priemonė yra bedarbio pašalpos. Valstybės įstatymais garantuojamos bedarbio pašalpos sušvelnina ekonomines nedarbo pasekme. Tačiau visose šalyse bedarbio pašalpų mokėjimas yra griežtai reglamentuotas, ir ne kiekvienas praradęs darbą, gali ją gauti. Pašalpos dydis sudaro tik dalį darbo užmokesčio, kurį gaudavo darbuotojas paskutinėje darbovietėje. Jos dydis ir mokėjimo trukmė gali priklausyti nuo šeimyninės padėties, amžiaus ir kitų veiksnių. Mokslininkų nuomonė, negalima mokėti per didelių pašalpų, nes tai stabdo darbo paieškas. Būtinas kompromisas tarp žmonių skatinimo dirbti ir palengvinimo gyventi nedarbo atveju .
Prie pasyvios politikos priemonių galima priskirti ir darbo jėgos (darbuotojų) ankstesnį išleidimą į pensiją. Ši priemonė taikoma Vokietijoje ir kituose Vakarų Europos šalyse. Tačiau ji brangiai kainuoja.
Aktyvi politika – įvairių ekonominių ir organizacinių prieminių, leidžiančių sumažinti nedarbo mastą, panaudojimas. Ji gali daryti poveikį:
1) darbo jėgos paklausai;
2) darbo jėgos pasiūlai;
3) darbo rinkos mechanizmo funkcionavimui.
Aktyvios politikos priemonės gali būti suskirstytos į makroekonomines, t.y. bendras ūkio stabilizavimo priemones, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai gerina situaciją darbo rinkoje; ir specialias užimtumo politikos priemones.
Naudojama makroekonomines priemones, vyriausybė didina bendrąją prekių ir paslaugų, taip pat darbo jėgos paklausą, tuo mažindama nedarbą, ypač ekonomikos nuosmukio sąlygomis.
Specialios užimtumo politikos priemonės dažniausiai nukreiptos į laikinojo ir struktūrinio nedarbo mažinimą. Paprastai taikomos šios priemonės:
– įvairios atskirų darbuotojų grupių darbo užmokečio subsidijos;
– bedarbių perkvalifikavimo finansavimas;
– socialiai naudingų (viešųjų) darbų organizavimas;
– įdarbinimo įstaigų veiklos tobulinimas;
– smulkaus ir vidutinio verslo rėmimas.
Tačiau kai kurios priemonės ekonomistų vertinamos gana prieštaringai: pavyzdžiui, darbo užmokesčio palaikymas (subsidijavimas). Viena vertus, tai leidžia palaikyti dalies darbuotojų užimtumą, jie netampa bedarbiais, padidėja darbo rinkos stabilumas. Kita vertus, darbo užmokesčio subsidijavimas lemia neefekyvią įmonių veiklą, paslėpto nedarbo atsiradimą.
Laisvosios rinkos šalininkai kritikuoja ir įvairias užimtumo programas (jaunimo,žemės ūkio), nes ilguoju laikotarpiu jų efektyvumas nėra didelis. Kritikuojamas ir valstybės remiamų gyventojų socialinių grupių išskyrimas. Juos esą geriau įdarbint, nes dalį darbo užmokesčio jiems mokėtų valstybė.
Svarbus vaidmuo užimtumo politikoje tenka profesiniam mokymui ir perkvalifikavimui. Tuo siekiama:
1. Suteikti arba patobulinti profesinę kvalifikaciją žmonių, konkuruojančių darbo rinkoje.
Šis mokymas turi formuoti naują darbo pasiūlos kokybę, atitinkančią darbo paklausą. Tai vienas iš struktūrinių nedarbo švelninimo būdų ;
2. Į mokymo programas įtraukti tam tikrą piliečių skaičių. To siekiama dėl šių priežasčių:
– nedirbančio įtraukimas į mokymosi programas reiškia jo profesinės kvalifikacijos pagerinimą, galimybių įsidarbinti išplėtimą;
– sumažina galimybę tapti bedarbiu ateityje;
– nedirbančiojo įtraukimas į mokymo programas leidžia jam išlaikyti ryšį su visuomene.
Tinkamai organizuotas nedirbančių žmonių mokymas, esant aukštam struktūriniam nedarbui, ne tik sušvelnina nedarbo pasekmes, bet ir paruošia darbo jėgą ekonominiam augimui.
Norėdama sušvelninti situaciją darbo rinkoje ir sumažinti nedarbą, vyriausybė savo įstatymais gali veikti darbo jėgos pasiūlą ir paklausą, siekti jų subalansuotumo. Darbo jėgos pasiūlą galima sumažinti šiomis priemonėmis :
– apriboti pensijinio amžiaus žmonių, gaunančių pensijas, darbo jėgos pasiūlą. Tai galima pasiekti didinant pensijas;
– skatinti priešpensijinio amžiaus žmones anksčiau išeiti į pensiją, tačiau tai gali sau leisti turtingos šalys;
– apriboti besimokančio jaunimo darbą, mokant jiems didesnes stipendijas ar tiesiog ribojant besimokančių galimybę dirbti pagal samdos sutartį;
– pratęsti mokymosi laiką;
– įvesti nenutrūkstamą daugumos darbuotojų mokymo tobulinimosi sitemą.
Dabartiniu metu pastovų užimtumo augimą išvysčiusios šalyse užtikrina tiktai paslaugų sfera. Čia labiau tinka mažosios ūkininkavimo formos, lanksčiau prisitaikančios prie sfecifinių ir individualių vartojo poreikių. Mokslininkų duomenimis, darbo vietų skaičius paslaugų sferoje didėja maždaug 3 kartus sparčiau negu pramonės šakose. Iš esmės būtent ji ir formuoja darbo jėgos paklausą.
Mokslininkų nuomone, nors pasyvios ir aktyvios užimtumo politikos tikslai ir priemonės labai skiriasi, tačiau jos vienos kitoms neprieštarauja. Šių priemonių tarpusavio santykis atskiruose šalyse skiriasi, kinta priklausomai nuo situacijos darbo rinkoje, ekonominių ir politinių nuostatų. Įvairių priemonių naudojimas irgi gali duoti skirtingus rezultatus. Moksliniai tyrinėjimai rodo, kad pasaulinėje praktikoje nėra universalių receptų efektyviai užimtumo politikai parengti. Todėl rengiant užimtumo programą konkrečioje šalyje, pirmiausia būtina įvertinti tos šalies darbo rinkos situaciją ir jos kitimo tendencijas bei bendrą ekonominę situaciją. Užimtumo politika negali būti atskira nuo šalies ekonominės politikos. Lietuvoje naudojamos ir pasyvios, ir aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, vis didesnį dėmesį skiriant pastarosioms.
Toliau siekiant mažinti nedarbą Lietuvoje, būtina naudoti priemones, kurios padėtų :
– plėtoti gamybos ir eksporto augimą, nes tai skatina ir paslaugų sferos plėtimą, didina užimtumą;
– legalizuoti paslėptą užimtumą. Todėl reikia gerinti verslo aplinką mažinti pelno, patentų ir kitų mokesčių tarifus, taikyti lengvatas. Tai skatintų naujų firmų, taigi ir darbo vietų kūrimą;
– didinti darbo jėgos mobilumą. Lietuvoje labai dideli nedarbo lygio regioniniai skirtumai, kurių viena iš priežasčių – nežymi teritorinė migracija. Darbo jėgos mobilumą galėtų padidinti lengvatinės paskolos gyvenamajam plotui įsigyti;
– kurti teigiamą įdarbinimo įstaigų įvaizdį. Daugelis bedarbių ir darbdavių į minėtas įstaigas nesikreipia, nes nesitiki sulaukti relios pagalbos;
– sudaryti sąlygas psichologinei bedarbių paramai. Tai galėtų būti bedarbių klubai, kuriuose bendraudami bedarbiai nebūtų vieniši.
Šiuo metu Lietuvoje yra ženkliai pagerėjusios darbo rinkos funkcionavimo sąlygos, skatinančios užimtumą. Tai liudija darbo rinką apibūdinantys rodikliai: išaudo darbo jėgos paklausa, sumažėjo bedarbių, taip pat ilgalaikių bedarbių skaičius, sumažėjo nedarbo lygis bei jo teritorinė diferenciacija. Juntamai pagerėjus verslo sąlygoms ir bendrai ekonominei padėčiai, per šiuos metus darbo biržos žymiai daugiau užregistravo laisvų darbo vietų. Aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse dalyvavo 123,7 tūkst. bedarbių. Tai įgalino juos lankščiau prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų, padidino jų įsidarbinimo galimybes. 2001 metais didžioji dalis (apie 84 proc.) naujų darbo pasiūlymų buvo užregistruota privačiame sektoriuje 83 proc. – smulkaus ir vidutinio verslo (iki 200 dirbančiųjų) įmonėse. Didesnėse negu 500 dirbančiųjų įmonėse darbo vietų pasiūla sudarė 7 procentus. 2002 metų liepos 1 dieną darbo biržose buvo įregistruota 29 tūkst., arba 13,7 proc. bedarbių mažiau lyginant su praėjusiu tuo pačiu laikotarpiu. Ilgalaikių bedarbių taip pat įregistruota apie 8 tūkst. mažiau. Nedarbo lygis nuo 12,8 proc. 2001 metų gegužės 1 d. sumažėjo iki 10,7 proc. 2002 metų liepos 1 d., 2,1 punktu ir nukrito iki 2000 –jų metų vasario mėnesio lygio. Mažėja ir teritoriniai nedarbo skirtumai. Vietinės užimtumo iniciatyvos paima naujų darbo vietų kūrimo projektus, padedančius sutelkti vietos bendruomenių socialinių ekonominių partnerių pastangas, atskirų savivaldybių gyventijų užimtumo vietos socialinės ekonominės infrastruktūros vystymui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija per Lietuvos darbo biržą 2001 metais didžiausio nedarbo rajonuose įgyvendino bandomuosius vietinių užimtumo inisiatyvų skatinimo projektus, kurių tikslas – suteikti valstybės paramą darbdaviams, kuriantiems naujas darbo vietas. 2002 metais išplėstas teritorijų, kuriose įgyvendinami tokie prijektai, skaičius, apimant visas, kuriose nedarbo lygis pusantro karto viršija vidutinį šalies lygį.
Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001 –2004 programa apibrėžia užimtumo ir darbo rinkos politikos strateginius tikslus, numatančius įveikti neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius užimtumui ir darbo rinkai, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rimką. Programoje numatytos penkios svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo kryptys:
1. Darbo vietų kūrimo sistemos plėtojimas (darbo vietų sistemos plėtra, vietinių užimtimo iniciatyvų skatinimas);
2. Užimtumo rėmimo tobulinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, užimtumo gebėjimų didinimas, profesinio rengimo tobulinimas, užimtumo ir socialinės sanglaudos stiprinimas);
3. Gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lankščių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);
4. Lygių galimybių darbo rinkoje didinimas (visiems prieinamos darbo rinkos formavimas, vyrų ir moterų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas, asmenų su negalia rėmimas);
5. Užimtumo politikos integralumo didinimas (užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas, institucinės darbo rinkos sistemos stiprinimas ir pertvarkymas, atviros darbo rinkos formavimas, privačios įdarbinimo agentūrų sistemos plėtojimas).

6. PAGRINDINIAI NEDARBO RODIKLIAI

Užimtumo ir nedarbo reguliavimo politikos efektyvumas priklauso nuo nedarbo kokybinės ir kiekybinės charakteristikų. Jas atspindi įvairūs nedarbo rodikliai. Be anksčiau nagrinėtų bendrojo, arba nominaliojo, nedarbo lygio ir natūraliojo nedarbo lygio, ekonomikos teorija nedarbą dar nagrinėja:
1) jo trukmės atžvilgiu;
2) tarp atskirų demografinių grupių;
3) jaunimo nedarbą;
4) dirbančių nevisą darbo dieną nedarbo lygį (dalini nedarbą) ir kitus rodiklius.
Nedarbo trukmė – vienas svarbiausių nedarbo rodiklių. Nedarbo trukmė – laiko tarpas, kurį žmogus (darbuotojas ) yra bedarbis.
Pagal trukmę nedarbas skirstomas į trupalaikį ir ilgalaikį. Trumpalaikis nedarbas – nedarbas, kuris trunka trupiau nei metus. Iš esmės tai laikinasis nedarbas, kurio kontingentas nuolatos keičiasi. Ilgalaikis nedarbas – nedarbas, kurio trukmė metai ir daugiau. Kadangi didžiausių nuostolių visuomenė patiria dėl ilgalaikio nedarbo, todėl plačiau panagrinėkime.
Ilgalaikio nedarbo atsiradimą dažniausiai lemia struktūriniai darbo rinkos pokyčiai, o kartais asmeniniai žmonių sprendimai. Jau ankčiau nagrinėta, kad stuktūriniai pokyčiai ekonomikoje dažiniausia kyla diegiant pažangias technologijas, mažėjant atskirų gamybos šakų vaidmeniui, intensyviai vystantis paslaugų sferai ir t.t. Dėl to mažėja nekvalifikuoto ir menkos kvalifikacijos darbo vietų, atleidžiami iš darbo reikiamų profesinių įgūdžių neturintys darbuotojai. Kitos priežastys – jaunimo profesinio paruošimo ir ekonomikos poreikių neatikimas, neigiamos darbdavių nuostatos priimant į darbą ilgalaikius bedarbius, ilgalaikių bedarbių pasyvumas profesinėje srityje, amžius ir kt. Jo atsiradimui Vakarų Europos šalyse didelę įtaką turi nedarbo pašalpų mokėjimo trukmė.
Lietuvoje ilgalaikį nedarbą skatina šios priežastys:
– kintanti specialistų paklausos profesinė stuktūra;
– dalies žmonių nemokėjimas valstybinės bei užsienio kalbų;
– daugelio bedarbių pasyvumas (bedarbiai neaktyviai dalyvauja įvairuose programuose, renkantis naują profesiją, sudarant įsidarbinimo planus ir t.t.)
– dalis žmonių nesiekia oficialiai įsidarbinti, nes faktiškai dirba nelegaliai;
– menkas gyventojų teritorinis mobilumas.
Ilgalaikis nedarbas pakelia bendrąjį nedarbo lygį. Be to, jis sukelia sunkias ekonomines ir psichologines pasekmes. Akivaizdu, kad vyriausybės politika pirmiausia turi būti orentuota į ilgalaikį nedarbą. Tačiau ji turi būti labai tiksli, ypač tose šalyse, kur ilgalaikis nedarbas apima palyginti nedaug darbo jėgos. Taigi visada labai svarbu tiksliai nustatyti ilgalaikio nedarbo mastą.
Kitas svarbus nedarbo rodiklis yra įvairių gyventojų demografinių grupių nedarbo lygis. Šis rodiklis ypač skiriasi grupių, sudarytų pagal rasinę darbuotojų stuktūrą. Akivaizdu, kad tipiškiausias pav. yra JAV gyventojų atskirų demografinių grupių nedarbo lygių palyginimas.
Jauniems darbuotojams būdingas žymiai aukštesnis nedarbo lygis, palyginti su kitomis amžiaus grupėmis. Kitas bruožas – daugiau negu dvigubai aukštesnis nedarbo lygis tarp juodaodžių .
Aukštą jaunimo nedarbo lygį lemia tai, kad šiam kontingentui būdingas aukštas atleidimų iš darbo lygis ir žemas įdarbinimo lygis. Neturinčio reikiamos kvalifikacijos jaunimo įdarbinimą stabdo aukštas darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Be to, svarbūs jauno žmogaus karjeros formavimosi aspektai, žmogaus ir darbo “suderinimo “ procesas.
Aukštas jaunimo nedarbo lygis rodo jo ieškojimo darbo specifika, taip pat tai, kad daugelis jaunų žmonių dar mokosi arba ketina mokytis. Darbdaviai, suvokdami, kad jauni žmonės nesiruošia pastoviai dirbti, nesiūlo jiems kvalifikuoto darbo, reikalaujančio specialaus išsilavinimo.
Kadangi Lietuvos jaunimas dažniausiai mokosi ir tik po to ieško darbo, todėl labai aktuali įvairių mokymo įstaigų absolventų nedarbo prolema. Jo pagrindinė priežastis ta, kad rengiamų specialistų skaičius ir kokybė neatitinka šalies (regiono) ūkio poreikų, žmonės nėra mobilūs. Todėl viena efektyvių priemonių jaunimo nedarbo problemoms spręsti turėtų būti profesinis mokymas, orentuotas į darbo rinkos poreikius, o čia neišsiversi be sisteminio profesijų ir kvalifikacijų poreikio tyrimo ir prognozavimo. Kita jaunimo nedarbą didinanti priežastis, yra ta kad rengiamų specialistų kokybė neatitinka ūkio poreikių. Todėl visų tipų mokymo institucijose rengiant specialistus ypač svarbus deramas praktinis parengimas.
Kita vertus, Lietuvos švietimo sistema silpnai susieta su darbo rinkos ir užimtumo problemų sprendimu. Todėl, sprendžiant nedarbo problemas, į darbo rinkos ir užimtumo reguliavimo sistemą, greta pagrindinių jos mechanizmo elementų – darbo jėgos, darbdavių, tarpininkaujančių darbo rinkos institucijų – reikėtų įrašyti ir ketvirtąją – švietimo sistemą.

7. NEDARBAS LIETUVOJE MAŽĖJA

2002 metai pasižymėjo tuo, kad pirmą kartą nuo 1997 metų šalyje sumažėjo vidutinis nedarbo lygis. Kaip ir buvo prognozuota, jis sudarė 11,3 proc. Ir buvo 1 procentiniu punktu mažesnis negu 2001 m. 0,2 punkto mažesnis negu 2000 metais. Ekonominės situacijos gerėjimas ir stabilesnė įmonių finansinė padėtis įgalino šalies darbdavius atsisakyti trumpalaikių darbo sutarčių ir sukurti naujų nuolatinio darbo vietų. Lyginant su 2001 metais, darbo poreikis nuolatiniam darbui padidėjo 4,7 tūkst. arba 5,4 proc. Tuo tarpu trumpalaikių, terminuotų darbų pasiūla sumažėjo daugiau kaip 14 procentų.
Besikreipiančiųjų į darbo biržą bedarbių skaičius, lyginant su 2001 metais sumažėjo beveik 6 tūkst. arba 2,4 proc. Per metus į teritorines darbo biržas kreipėsi 243,8 tūkst. Bedarbių, vidutiniškai 20,3 tūkst. Per mėnesį. Tarp besikreipiančių bedarbių 54 proc. Sudarė vyrai, 46 proc. – moterys. Jaunų bedarbių iki 25 metų amžiaus buvo įregistruota 55 tūkst. arba 22,5 proc. Visų bedarbių. Lyginant su 2001 metais, besikreipiančio jaunimo skaičius sumažėjo 7 proc. Didžioji dalis, 78 proc. Bedarbių, buvo nepasirengę darbo rinkai iš jų apie 11 proc. Darbo ieškojo pirmą kartą, daugiau kaip 38 proc. Neturėjo jokio profesinio pasirengimo. Kaip ir preitais metais, per 12 tūkst. arba 5 proc. Besikreipiančiųjų sudarė absolventai. Tik apie 31 proc. Bedarbių į valstybinę darbo biržą kreipėsi pirmą kartą. Kas šeštas registravosi pakartotinai per vienerių metų laikotarpį.
2003 m. sausio 1 d. šalyje buvo 191,2 tūkst. bedarbių. Vidutinis metinis brdarbių skaičius, lyginant su 2001 m., sumažėjo nuo 223,5 tūkst. iki 198,4 tūkst. (11proc.). Bedarbio pašalpas gavo 11,5 proc. visų bedarbių.
Per 2002 metus nedarbo lygis šalyje sumažėjo 2 punktais nuo 12,9 iki 10 ,9 proc. Aukščiausias nedarbas šiais metais buvo registruotas vasario 1 d. – 13,1 proc. Nuo vasario mėnesio nedarbo lygis nuolat mažėjo ir lapkričio 1 d. buvo registruotas žemiausias 2002 m. nedarbo lygio rodiklis – 10 ,4 proc. Vyrų nedarbo lygis per metus sumažėjo 2,7 punkto iki 10,8 proc. Vidutinis metinis nedarbo lygio rodiklis sudarė 11,4 proc. Moterų nedarbas tuo pačiu metu tesumažėjo 1,2 punkto ir 2003 metų sausio 1 d. siekė 11 proc. Vidutinis metinis moterų nedarbo lygis buvo 11,3 proc. Žymiausiai kito jaunimo nedarbo lygis, per metus sumažėjęs 5,3 punkto iki 13,4 proc. Vidutinis metinis jaunų bedarbių skaičius 2002 metais buvo 24,1 tūkst., 22 proc. mažesnis negu 2001 metais. Tačiau vidutinis metinis nedarbo lygis išliko gana aukštas – 14,9 proc.
Sumažėjo savivaldybių, kuriose vidutinis metinis nedarbas viršija 20 proc. 2002 metais nedarbo lygis sumažėjo visose apskrityse, labiausiai – Šiaulių (3,3 punkto) ir Marijampolės (3,1 punkto) apskrityse. Nedarbas 1-4 punktais mažėjo beveik visose šalies savivaldybėse, išskyrus Varėnos, Pasvalio ir Neringos savivaldybes, kur nedarbas nepakito, bei Rietavo savivaldybę, kurioje nedarbo lygis išaugo 3,5 punkto. Nedarbas Rietavo savivaldybėje labiausiai ūgtelėjo metų pabaigoje. Po to kai Klaipėdos apygardos teismo nutartimi AB “Rietavo baldai” buvo iškelta bankroto byla. Iš 271 etatų mažinimu atleistų darbuotojų 241 registravosi Plungės darbo biržoje. Didesnis kaip 20 proc. vidutinis metinis nedarbo lygis 2002 metais buvo registruotas septyniose šalies savivaldybėse (praeitais metais – 13 savivaldybių). Didžiausias vidutinis nedarbo lygis, kaip ir praeitais metais , išliko Druskininkuose (26,1proc.), mažiausias buvo registruotas Vilniaus miesto ir Kretingos rajono savivaldybėse (po 6,1 proc.). 2003 m. sausio 1d. didžiausias nedarbo lygis išliko Druskininkuose (27,5 proc.), Mažeikiuose (23,7proc.) ir Pasvalio (22,8proc.) savivaldybėse, mažiausias – Vilniaus miesto (5,6proc), Elektrėnų (5,9 proc.) bei kėdainių (6proc.) savivaldybėse.
2002 metų kiekybiniai darbo jėgos paklausos ir įdarbinimo rodikliai buvo beveik tokie pat kaip ir 2001 metais. Per metus buvo įregistruota per 135 tūkst. Laisvų darbo vietų, į kurias buvo įdarbinta beveik 133,7 tūkst. asmenų. Kaip ir praeitais metais, buvo įdarbintas kas antras darbo biržoje įsiregistravęs bedarbis.
2002 metais beveik 70 proc. Įregistruotų laisvų darbo vietų buvo skirta nuolatiniam darbui, tuo tarpu 2001 metais nuolatinio darbo vietų dalis sudarė mažiau negu 65 proc. Šiais metais, palyginus su 2001, labiausiai išaugo darbo vietų skaičius statybose – 11 proc., 5 proc. daugiau vietų buvo registruota pramonėje ir žemės ūkyje, tuo tarpu paslaugų sektoriuje laisvų darbo vietų pasiūla sumažėjo daugiau kaip 6 proc. Įsigiję lengvatinius patentus, savo verslu 2002 metais užsiėmė 15,7 tūkst. bedarbių.

2002 metais 127,4 tūkst. darbo biržos klientų buvo nukreipta į aktyvias darbo rinkos politikos programas. Tai 20,8 tūkst. arba penktadaliu daugiau negu praeitais metais. Viešųjų ir remiamų darbų programose buvo sukurta 53 tūkst. laikinųjų darbo vietų. Kartu su darbdaviais darbo rinkoje papildomai remiamiems bedarbiams buvo įsteigta 2,7 tūkst. darbo vietų, subsidijuojamų iš Užimtumo fondo.
Beveik 25 tūkst. bedarbių ir įspėtų apie numatomą atleidimą asmenų kėlė kvalifikaciją, persikvalifikavo arba įgijo pirmąją profesiją profesinio, prevencinio ir verslo pagrindų mokymo programose. 47 tūkst. bedarbių lankė “Darbo klubų” užsiėmimus. Lyginant su 2001 metais, labiausisi išaugo viešųjų darbų (39 proc.), profesinio mokymo (37 proc.) ir remiamų darbų (25 proc.) programų dalyvių skaičius. Laikino užimtumo priemonių taikymas 2002 metais leido sumažinti galimą nedarbo lygį šalyje vidutiniškai 1,6 punkto.

Lietuvos darbo birža, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nedarbo mažinimo programą, 2002 metais įgyvendino 36 vietinių užimtmo iniciatyvų projektus. Tai efektyvi darbo rinkos priemonė – naujų darbo vietų kūrimas aukščiausio nedarbo teritorijose. 2002 metais įgyvendinti 8 vietinių užimtumo iniciatyvų projektai Mažeikių rajone, po 4 projektus Druskininkų mieste, Šalčininkų ir Jurbarko rajonuose, po 3 – Akmenės, Vilniaus ir Pasvalio rajonuose, po 2 – Ignalinos ir Lazdijų rajonuose, Panevėžio, Jonavos bei Skuodo rajonuose – po vieną projektą.
Vykdant projektus, buvo sukurta 377 naujos darbo vietos, į kurias buvo įdarbinti teritorinėse darbo biržose registruoti bedarbiai. Tarp įgyvendintų projektų vyravo gamybinio, paslaugų, kaimo turizmo, ekologinio pobūdžio projektai. Išskirtinis 2002 metais vykdytų projektų bruožas buvo tas, kad kas trečias iš jų realizuotas kaimo vietovėse, kur rasti nuolatinį darbą yra beveik neįmanoma. Programos įgyvendinimui Vyriausybė skyrė 3,5 mln. litų valstybės biudžeto lėšų. 2002 metais 9 teritorijose buvo įgyvendinta 16 bandomųjų projektų, įkurta per 150 naujų darbo vietų, panaudojant 1,24 mln. valstybės biudžeto lėšų.

2002 m. gruodžio mėnesį nedarbo lygis Telšių rajone padidėjo 0,4 proc. ir mėnesio pabaigoje buvo 11.7 proc. (1,2 proc. mažesnis, negu buvo pernai tuo pačiu laikotarpiu). Gruodžio mėnesį Telšių darbo biržoje užsiregistravo 242 bedarbiai, iš jų 89 moterys, 3 absolventai, 111 po ilgesnės kaip 1 metai darbo pertraukos, 43 jaunuoliai iki 25 metų, 28 niekur nedirbę asmenys. Gruodžio mėnesio pabaigoje Darbo biržoje buvo užsiregistravę 2783 bedarbiai, iš jų 1431 (51,4 proc.) moteris, 359 jaunuoliai iki 25 metų, 75 absolventai (8 su aukštuoju, 27 su aukštesniuoju ir 40 su profesiniu išsilavinimu). Nuolatinį darbą gavo 101 ieškantis darbo asmuo, iš jų 76 bedarbiai, 26 pagal terminuotą darbo sutartį. Nuo metų pradžios įsidarbino 2190 ieškančiųjų darbo asmenų, iš jų 1594 gavo nuolatinį darbą. Į aktyvias darbo rinkos programas gruodžio mėnesį nukreipti 53 ieškantys darbo asmenys, iš jų 3 – į viešuosius darbus, 6 – į darbo rinkos profesinį mokymą, 35 dalyvavo darbo klubo užsiėmimuose. Gruodžio mėnesį prevenciškai mokėsi 9 dirbantys asmenys, turintys įspėjimą apie atleidimą. Mėnesio pabaigoje darbo rinkos programose buvo užimti 447 bedarbiai: 62 – viešuosiuose darbuose, 292 – dirbo pagal terminuotą darbo sutartį, 43 – dirbo lengvatiniu patentu, 50 – mokėsi profesijos darbo rinkos mokymo kursuose.

Lietuvos darbo birža, siekdama atskleisti darbo rinkos pokyčius, nuo 1995 m. kasmet atlieka darbo rinkos ateinančių metų prognozę, naudodamasi kartu su Švedijos nacionalinės darbo rinkos tarnybos ekspertais parengta metodika. 2003 metų prognozė atlikta remiantis 2002 metų spalio – lapkričio mėn. Vykdytos darbdavių apklausos rezultatais, atsižvelgiant į darbo rinkos ir makroekonominių rodiklių pokyčius. Vidutinis nedarbo lygis 2003 metais turėtų sumažėti iki 10,5 – 11,1 proc., 2002 metais buvo 11,3 proc. Prognozuojamas sezoninis nedarbo lygio sumažėjimas iki 9 – 10 proc. birželio-rugpjūčio mėn., o rudenį vėl pradės didėti. 2003 metais darbo biržose per mėnesį vidutiniškai bus užregistruojama po 14-15 tūkst. bedarbių Vidutinis metinis bedarbių skaičius – apie 175 tūkst. vidutinis nedarbo lygis sumažės visose apskrityse ir 37 teritorinių darbo biržų aptarnaujamose teritorijose. Didžiausias nedarbo lygio sumažėjimas – virš 1,0 procentinio punkto prognozuojamas Lazdijuose, Marijampolėje, Šakiuose, Biržuose, Pasvalyje, Švenčionyse ir Ukmergėje, o iš didžiųjų miestų – Vilniuje – 0,7 procentinio punkto. Nedarbo lygio augimas prognozuojamas tik Varėnoje, Skuode ir Šalčininkuose, šešių teritorinių darbo biržų aptarnaujamose teritorijose išliks nepakitęs. Žemiausias išliks Kėdainiuose, Vilniuje, Anykščiuose, Trakuose, Molėtuose, Prienuose, Kretingoje. Aukštas nedarbo lygis liks tų savivaldybių teritorijose, kurių ekonominis augimas atsilieka nuo šalies. Aukščiausios nedarbo teritorijos 2003 metais bus Druskininkų, Mažeikių, Šalčininkų, Akmenės, Lazdijų, Skuodo rajonai nedarbo lygis sumažės ir sieks 18 – 20 proc. Santykis tarp aukščiausio ir žemiausio nedarbo lygio savivaldybių teritorijų sieks 3,5 – 4 kartus. Vidutinis nedarbo lygis sumažės visuose didžiuosiuose miestuse. Jaunimo vidutinis metinis nedarbo lygis 2003 metais bus apie 14 ,3 proc. – aukščiausias tarp kitų bedarbių grupių. Kaip ir 2002 metais, taip ir 2003 metais moterų nedarbas bus apie 10,7 proc.
2003 metais prognozuojamas teigiamas darbo vietų balansas, numatoma įsteigti 44,7 tūkst., o likviduoti – 15,4 tūkst.vietų. Privačiame sektoriuje steigiamos vietos sudarys 90 proc. visų steigiamų. Penkiuose didžiausiuose miestuose 2003 metais bus sukurta apie 67 proc. visų šalies naujų darbo vietų, kai 2002 metais – 55 proc. Daugiau darbo vietų likviduoti negu įsteigti numato valstybinės įmonės, tuo tarpu privačiame sektoriuje bus daugiau vietų įsteigta negu likviduota.

Didžiausias teigiamas darbo vietų steigimo balansas prognozuojamas

Pramonėje: Paslaugose:
– tekstilės gaminių, – didmeninės ir mažmeninės prekybos,
– medienosdirbinių, – viešbučių ir restoranų,
– maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybos, – nekilnojamo turto, nuomos ir kitos verslo veiklos
– baldų. – transporto, sandėliavimo ir ryšių.

Neigiamas darbo vietų steigimo balansas numatomas

Pramonėje: Paslaugose:
– cheminių medžiagų, – socialinio darbo ir sveikatos,
– odos ir odos dirbinių gamybos, – švietimo,
– elektros, dujų ir vandens tiekimo. – miškininkystėje, žuvininkystėje.

Per 2003 metus prognozuojama užregistruoti apie 135 – 150 tūkst. naujų darbo pasiūlymų, daugiau negu 2002 metais (135 tūkst.). Prognozė susieta su laisvanorišku laisvų darbo vietų registravimu ir susitarimų su darbdaviais pasirašymu, kurie įgalins pagerinti bedarbių įdarbinimo galimybes. Pirmą kartą daugiau negu pusė naujų darbo pasiūlymų bus įregistruota paslaugų sektoriuje. Ryškiai išaugs kvalifikuotos darbo jėgos paklausa.
Bedarbių struktūra pagal išsilavinimą iš esmės nesikeis, didžiausią dalį sudarys turitys profesinį pasirengimą bedarbiai (47 proc.), mažiausią – įgiję aukštąjį išsilavinimą (3,5 proc.). Prognozuojamas nekvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos nežymus sumažėjimas (nuo 39 proc. iki 36 proc.). Laisvų darbo vietų struktūroje išliks tos pačios proporcijos: didžiausia dalis teks turintiems profesinį pasirengimą, mažiausia – įgijusiems aukštesnįjį išsilavinimą. Darbo rinkoje aštrės darbdavių aprūpinimo kvalifikuota darbo jėga problema, dėl to dar labiau padidės bedarbių kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo poreikis. Kaip ir praėjusiais metais, 2003 metais išliks tie patys bendri darbdavių keliami reikalavimai darbo vietai užimti:
– aukšta kvalifikacija;
– papildomi gebėjimai;
– asmeninės savybės, socialiniai įgūdžiai.

8.IŠVADOS

Dažnai teigiama, kad ekonominė gerovė ir ekonomikos augimas bei socialinės garantijos yra nedarbo mažinimo priemonės. Tačiau pažvelgus įdėmiau matosi, kad tikrosios nedarbo priežastys glūdi darbo santykių reguliavime, socialinių pašalpų ir garantijų politikoje bei apsunkintose verslo sąlygose. Valstybinių užimtumo garantijų bedarbiams įgyvendinimo procese dalyvauja ne viena institucija. Tai lemia priemonių, numatomų įstatymais bei poįstatyminiais aktais, gausa. Lietuvos gyventojų užimtumo skatinimo politika susijusi tiek su siekiu integruotis į tarptautines bei regionines struktūras, tiek su būtinybe reguliuoti bedarbystės lygį. Apsiribojant pašalpomis šioje srityje, nebūtų sydarytos sąlygos užimtumo vystymui bei konkurencijai darbo rinkoje. Neprogresuotų darbo jėgos kikybė Kita vertus, Lietuva susiduria su vis didesniais sunkumais, sprendžiant bedarbystės klausimą. Tai, galiausiai, neatsiejama nuo socialinių problemų. Bedarbystė neigiamai veikia visuomenės vystymuisi bei kiekvieno induvido psichologinę būseną. Dėl šių ir kitų priežasčių, valstybinės užimtumo garantijos bedarbiams skatina darbo rinkos vystymąsi bei visuomenės progresą.

PANAUDOTA LITERATŪRA

1. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. Kaunas. KTU., 1997.
2. JakutisA., PetraškevičiusV., Stepanovas A., ŠečkutėL., Zaicevas S. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas. 2002.
3. Lietuvos Respublikos Bedarbių Rėmimo įstatymas. Nr. I-1191,1996 02 01, Žin., 1996 Nr.18-457 (1996 02 28).
4. Lietuvos Respublikos nutarimas. Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programos patvirtinimo. 2001 m. gegužės 8 d. Nr.529, Vilnius.
5. Lietuvos darbo birža. www.ldb.lt. Žiūrėta 2003 01 09.
6. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. www.socm.lt. Žiūrėta 2002 12 27.

Leave a Comment