TURINYS
ĮVADAS…………………………………………………………………………………. 1. Užimtumas…………………………………………………………………………… 1. Gyventojų užimtumo kriterijai…………………………………………………… 2. Nelegalus užimtumas……………………………………………………………. 2. Nedarbas…………………………………………………………………………….. 1. Nedarbo tipai…………………………………………………………………….. 2. Natūralusis nedarbo lygis………………………………………………………… 3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės……………………………………… 3. Infliacija ir nedarbas………………………………………………………………… 1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė……………………………………………… 2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė…………………………………………………. 3. Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema…………………. 4. Skurdo ir užimtumo problema Lietuvoje…………………………………………… 5. Užimtumo politika Lietuvoje………………………………………………………… 1. Darbo rinkos profesinis mokymas………………………………………………… 2. Viešieji darbai…………………………………………………………………….. 3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas…………………………………………… 6. Darbo biržos………………………………………………………………………….. 7. 1998 metų Lietuvos darbo biržų programos……………………………………….. 8. 2001 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programos…………………. 9. Užimtumo programų finansavimas…………………………………………………. Išvados……………………………………………………………………………………… Literatūra……………………………………………………………………………………
ĮVADAS
Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojųužimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Šiųklausymų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystimo lygiu irgamybos augimu. Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos yra aktualios visame pasaulyje.O Lietuvoje jos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės, tai yraperėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Iš esmės reikėjo pertvarkyti šaliesūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir k.t. O tainegalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorentavimodirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonėspradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių.,sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt. Šios ir daugelis kitų priežasčiųvertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialiniusklausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantijair kt. Praėjus dešimčiai metų, matyti, kad yra nedidelių, betteigiamųposlinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą,didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpisįeis I šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasekmių šalinimometai. Tad šio darbo tikslas apžvelgti Lietuvos gyventojų uzimtumo politiką
1. Užimtumas
1. Gyventojų užimtumo kriterijai
Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse,įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus bei atliekantyskarinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurieataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, trumų, ligonių slaugymo,kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūrosskirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukęoficialių ryšių su darboviete. Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų ikipensinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingoamžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų bei jau pensinio amžiaussulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metųamžiaus piliečiai, dirbantys įvairiuose nacionalinio ūkio šakose. Atliekantdarbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prieužimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuojulaikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val.savaitėje ir už tai gavo atlyginimą pinigais arba natūra. Šiai darbuotojųkategorijai priskiriami: – asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių (personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės; – gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai nedirbo (eilines atostogas, liga, nėštumas, atostogos vaikų priežiūrai ir kt.); – darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną; – apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje; – apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai; – gyventojai tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų prižiūrėtojai). Pagal tarptautinį užimtųjų statuso klasifikaciją gyventojai skirstomi į sekančias grupes: – Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai ir nuolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių susitarimuose. – Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone, akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga. Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė (organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenys savininko vardu vadovaujantys įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai, departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.). – Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie dirba nuosavoje įmonėje (registruotojo ar ne) su dviem arba keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas, būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems savarankiškai priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai (priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai, amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai. – Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui priklausančioje įmonėje (ūkyje). Padedantieji šeimos nariai skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą)
ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų darbuotojų kategorijai, o ne apmokami padedantiems šeimos nariams.2. Nelegalus užimtumas
Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficialiarba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių –nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi keliaspriežastis: 1. Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo verslą arba įsidarbino į jau veikiančiose šešėlinėse ekonomikos įmonėse teisiškai neįforminę darbo santykių. 2. Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys verslo logikai ir gamybos interesams. 3. Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi (siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaitą dažnai įgauna atvirą reketo formą). Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominisreiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvusšešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką“ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčiųžmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbojėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškaiaktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškainaudingas ir reikalingas. Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie: • Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios vertės mokesčių. • Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir teisės į pilną senatvės pensiją. • Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų, degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų prekių gamyba arba kontrabanda. • Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą, materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu būdu parazituoti visuomenės sąskaita. Šešėlinės ekonomikos mastai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kadtokiose šalyse kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficialiekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šieasmenys: 1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę darbo sutarties. 2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio. 3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu metu. 4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia veikla ir nemoka mokesčių. 5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip bedarbiai. 6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. 7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys. 8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės ūkinėje veikloje. 9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo pažymėjimą.
2. Nedarbas
Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelisžmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patyria gyvenimo lygiosmukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių irekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikosbūklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vienąekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdaminustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulintivyriausybės užimtumo politiką.
1. Nedarbo tipai
Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis,arba nepakankamos paklausos. 1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis normaliame darbo paieškos procese. Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kitiieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ardėl pražangų. Treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirtinedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šiežmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą ar grįžtaį senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos,pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbasatsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbusir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėlto, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičiavieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas. Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu irpageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiaukvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos,racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusisnacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorijalaiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyviaveikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką.Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina plius prarastiatlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pas pirmą pasiūlytądarbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelįmėnesių ar metų ateityje. 2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros (profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu). Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos
technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėltokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta,tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbasatsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbojėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai:minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimaistabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją;skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonėspažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų (jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenkadarbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra perdidelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbovietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklostodarbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvosdarbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta. Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, arabiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiunedarbu. Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta.Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai,turį darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai”bedarbiai begali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia keisti profesiją,arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to,laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnėstrukmės. 3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja,kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvoDidžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbolygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV irdaugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAVbendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento. Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys galiskirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yralaikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai išnuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją,gali išnykti. Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbogalimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuosestatybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinismetinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienasstatybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinismetinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygiųvidurkis.paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo. Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galimeapskaičiuoti taip:U = U[pic]+ U[pic]+ U[pic];
2. Natūralusis nedarbo lygis
Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos.Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėlšimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas (E[pic]) – tai darbo išteklių (darbo jėgos)panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinisnedarbas. Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietojvisiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama“natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvokapirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiauekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį sustabilia infliacija ir gamybos rezultatais. Natūralusis nedarbo lygis (U[pic]) – tai nedarbo lygis, susidarantisesant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminantpotencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą. Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U[pic]) yralaikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis su šaliesdarbo jėga:
U[pic]= [pic]; čia U[pic]- natūralusis nedarbo lygis; U[pic]- laikinasis nedarbas; U[pic]- struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius); LF – darbo jėga. Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškamnedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarpfaktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio: U[pic]= U[pic] – U[pic]; čia U[pic]- faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis; U[pic] – ciklinis nedarbo lygis; Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomismakroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos,manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti. Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemąpanagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.).
w E AJ LF w0 F
LD 0 N0 N
1 pav. Darbo rinkos modelis
Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonomineipusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusisbendrasis nacionalinis produktas. Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kadįmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. KreivėLF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad,didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiekžmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėjekreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi
didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidarotaške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N[pic], o realusis darbo užmokestisw[pic]. atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusislygis susidaro, kai darbo rinka yra pusiausvira. Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visadafunkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbolygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kitavertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui,Antrojo pasaulinio karo metais natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirboviršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbosvarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų.Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos. Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas,keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygioapibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o, nustatant konkretų tamtikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jisturėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra iršiandien.3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės
Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindinesgrupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbopasiūla gali būti padidinta: 1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą. 2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams, t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų. Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų bedarbiams naštą; 3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos, išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį; 4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti norinčių žmonių skaičių. Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbopasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą? 1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę. 2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją). Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu (1945 – 1978 m.). tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti. Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės, slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja. Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą. Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima lilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas. 3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą. Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai, nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų, tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu. 4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios ištiktiems asmenims. Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant
darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimągali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vykstaperėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarajai ypačtinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti priespecifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis,vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kaddauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tamtikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimokėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršijapaklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmoniųužimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijųnetolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt.3. Infliacija ir nedarbas
Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilemamonetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jųsprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jieskatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirmapadidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukeltidepresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį. Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kadjie tęsia ankstesnę politiką. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo irinfliacijos – parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtamedarbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimotempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančioskreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių.
1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė
Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijoslygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybėyra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai.Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realiojigamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šaliesgamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas.Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, irpriešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yraaukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2paveiksle.
P (IR) 5 4 A
3 2 1 E0 0 Ur -1 1 2 3 4 5 67 PC -2 B
2 pav. Filipso kreivė
Taškas E[pic] rodo ekonomikos pusiausvyrą padėtį. Tuomet infliacijostempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U[pic](šiuo atveju U[pic]= 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinisproduktas Y[pic]. Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjįgamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus nedarbo lygissumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi,norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikiasusitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršytinatūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link.Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinisfaktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U[pic]= U[pic], taip[pic] = p; kai U[pic]>U[pic], tai p[pic]>p, o kai U[pic]< U[pic], tuometp[pic]< p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektasžemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Šiproblema bus aptarta vėliau. Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo.Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, irdidesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė.Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle. Tarkime, kad natūralusis lygis U[pic]= 5%. Toks jo lygis gali būtisuderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivėPC[pic]), antru p = 2% (kreivė PC[pic]) ir trečiu – p = 4% (kreivėPC[pic]). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreiviųpaslinkimas į dešinę (į viršų).
P (IR) 5 4 E2 3 E1 PC2 2 1 E0 PC1 PC0 0 Ur -1 1 2 3 4 5 6 7
3 pav. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivės
Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kylakainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastintaschema: AD[pic]P[pic][pic] Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams,tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnėinfliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį.
2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė
A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo irinfliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M.Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybosapimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šiekintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiudilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipsokreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4paveiksle. 4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U[pic]= 5% (taškasE[pic]E[pic]). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimasnacionalinio produkto dydis Y[pic]. Matome, kad ilguoju laikotarpiuinfliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra?Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja
kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijossąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomikaderinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko.PPCLR (IR) 5 4 3
E1 2 1 PCSR 0 E0 Ur -1 1 2 3 4 5 6 7
4 pav. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio Filipso kreivės
Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybosveiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis dėl topadidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla.Jai sumažėjus, pašaliniams bendrosios paklausos padidėjimo poveikisrealiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguojulaikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja. Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškasnedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesniųinfliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnisinfliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jolygiu.
3. Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema
Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo –infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu,jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateitiesnumatytu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginiusnagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausiaateities prognozė, paremta visa turima informacija.jei lūkesčiairacionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnisinfliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotosinfliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesniųlaikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika,numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinotigalimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma darytiateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t. Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarpfaktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkojeyra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusisdarbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė užnumatytą tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyroslygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestisyra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį. Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas)susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygissutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijospožiūriu pateikta 5 paveiksle. Tarkime, kad ekonomika yra taške E[pic], esančiame ant ilgojolaikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U[pic]= 5%, oinfliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadamapadidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkiosubjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujossutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpionustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC[pic] ir taške E[pic]ji kertaPC[pic] kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis irnatūralusis 5 proc. nedarbo lygis. Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc.,tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E[pic] į tašką E[pic]. nedarbolygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, ofaktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc.,tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis užnatūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas irsieks, sakykime, tik 3 proc. Tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbolygis viršys natūralųjį. Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika judatiesiai iš taško E[pic] į tašką E[pic]. tai reiškia, kad, kylantinfliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijospažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos,prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygionukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertintikaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arbasumažina nežymiai ir neilgam.
PPCLR (IR) 5 K 4 E1 3 L
2 1 0 PCSR Ur -1 1 2 3 4 5 6 7
5 pav. Racionalūs lūkesčiai
Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų.Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad nevisi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politikagali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų.
4. Skurdo ir užimtumo problemos Lietuvoje
Dagelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinėsvisuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkosmechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika. Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kurioserinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinaiforsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdantekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnaineefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus.Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos –rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimasbei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos
galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų daliesnuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtųžmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt. Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkio pajamų ir vartojimosrityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiaunagrinėdamos skurdo problemos, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos josaspektus. Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų irVidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc.Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamųvidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrinasusiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio. Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių yranedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajaižmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimošaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu. Nedarbo lygis reformų laikotarpiu Lietuvoje turėjo aiškią didėjimotendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. ypač aukštasnedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) irŠalčininkuose (15,5 proc.). manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvojesudaro apie 14 proc. Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdomažinimo, sąlyga yra užimtumo didinimas. Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių,socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kaikuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškasdarbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas sutam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis).Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos. Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas irracionalus užimtumas kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga. Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinėspolitikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie“Svarbesnių” problemų. Joje kaip ir ekonominėje politikoje apskritai,turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama įnacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo irūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtosišteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt. Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinisvalstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys.5. Užimtumo politika Lietuvoje
siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasekmes, valstybė parengia irįgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikosturinį. Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme.Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis. Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumostruktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiuužimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos,profilaktikos priemones. Siaurąja prasme darbo rinkos politika sprendžia du pagrindiniusuždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalbareguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuosuždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys:aktyvi irpasyvi darbo rinkos politika. Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalbareguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomoskompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuonedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika tokias priemones kaip darbuotojųdraudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą irmokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi,svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis irkitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bentminimalų gyvenimo lygį. Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančiųbedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti įaktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiam principu, jog žmogus pats turiužsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas joužimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankiškąužimtumą ir pan. Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojamaatsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypačnepalanki (invalidai, priešpensinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotasjaunimas ir kt.). efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darborinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje,tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms. Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų –jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodaiefektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Taipriklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos ar kitos šalies sąlygų.Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinam atskirose šalyse yra daugiauar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mastas, formos ir kt.Detalės. Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas,kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausosstruktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtospirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje irtodėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LRBedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jostaikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikųiki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus;asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau
kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms(invalidams). Be to visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriuLietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darborinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami:turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinįpasirengimą ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomibedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietosdarbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vieneriųmetų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką.1 lentelė
|Programos pavadinimas |Dalyvavo iš |Pasirengę |Nepasirengę || |viso |darbo rinkai |darbo rinkai ||Užregistruota bedarbių iš viso| |47223 |197461 ||Iš jų dalyvavo aktyviose |75676[pic] |7199[pic] |68477[pic] ||programose | | | ||Iš jų pagal atskiras | | | ||programas: | | | ||Profesinio mokymo programoje |12557 |1272 |11285 ||Grupinės darbo paieškos |32767 |3392 |29375 ||programoje | | | ||Įgijo patentą(iki 3 |9033 |1573 |7460 ||mėn.)savar. verslui | | | ||Laikinai įdarbinti (iki 1 |18923 |4670 |14253 ||metų) | | | ||Užimtumo rėmimo programose |27207 |2562 |24645 ||Iš jų: | | | ||Bedarbių individualaus verslo |47 |11 |36 ||rėmimo | | | ||Viešųjų darbų programoje |21637 |1591 |20046 ||Remiamų darbų programoje |4256 |732 |3524 ||Naujų darbo vietų steigimo |906 | | ||programoje | | | |
*Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičiusyra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiausumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet kelioseprogramose.
Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyvioseužimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarpnaujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7proc.,tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc. Išpasirengusių darbo rinkai bedarbių aktyviose užimtumo programose dalyvavo15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y.pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė. Pagrindiniai užimtumo programų tikslai: 1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėtibedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkintidarbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys –apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti,atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius. 2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas –supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvintisavarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą. 3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažintipotencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypačkai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimasarba su gamybos technologiniu modernizavimu. 4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiaipaplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių remiasi šiaispagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalisdarbo laiko (dienos, savaitės) liktų ir būtų skiriama bedarbio profesiniammokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturikonkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvautitam tikrą (įstatyme numatytą) laiką. Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitusdarbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labaiproblematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gautiarba jau negauna bedarbio pašalpos. 5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatymenumatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesiųlaikotarpiui visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose.Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnįskaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosiusfinansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniemsbedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtintinuolatiniame darbe. 6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatintiir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tiksau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai irpsichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingaskonsultacijas ir paremti finansiškai.
5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas
1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yravalstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldiSocialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymocentrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kaunobiznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”. Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šaliesgyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas. Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vystošiomis pagrindinėmis kryptimis: • Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas. • Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis adaptavimas darbo rinkoje. • Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas, paslaugų prieinamumo didinimas. Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą,darbo rinkos profesinis mokymas per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymocentrų apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys perpastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamasiš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas beiperkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėlsudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių beijuridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo,kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjonekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesijąbedarbių mokymas. Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkosprofesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų,įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą. Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinisadaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus profesinio informavimo,konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos
suteiktos 50 tūkst. Asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtysbeveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkintikonsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbuformuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimąsavimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiaikonsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybėsbendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbasgrupėse vyko pagal tikslines programas atskiroms asmenų grupėms.Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo,tinkamumo klausimais. Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuojabeveik 3 tūkst.. beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas –bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijospriemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, betturi būti ir itin plėtojama. Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimodarbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinėsreabilitacijos “sunkiausia sergantiems asmenims iki informacijos suteikimoprofesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyjeatlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos.Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmoniųskaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, – yra labiausiai išplėtota, o kaikuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turintiteritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą.Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui. Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas,paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metaisteisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tainaujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymoįstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šiųtvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimoir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža. Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos”privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius.Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų beineišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą,vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis klausimų. Patvirtinus“Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesiniomokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarpinstitucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme. Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darborinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius.Tai 156 pirmo bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programųregistro lygių programos. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniaiprojektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniųprojektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką,profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektųbei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujųtarptautinių projektų. Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis: • Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas. • Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis mokymas. • Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas. • Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas. • Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių vystymas. • Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas. • Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas. • Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas. • Turizmo infrastruktūros vystymas. Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas 2000 m. tęsiamas nuoseklusdarbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumoprograma, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiamikvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymocentrų, teritoriniu darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams,darbuotojams. Ryšiai su visuomene informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą,kuriant jos įvaizdį nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai,specialistai dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažaiatskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu suStatistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojųužimtumas”.5.2. Viešieji darbai
Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių irdarbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbiųužimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūros. Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais bedarbiai skeptiškaižiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jieyra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčiųlygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniamdarbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų. Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių