Užimtumas ir nedarbas

TURINYS

ĮVADAS..............................

1. Užimtumas.............................

1. Gyventojų užimtumo kriterijai....................

2. Nelegalus užimtumas........................

2. Nedarbas..............................

1. Nedarbo tipai............................

2. Natūralusis nedarbo lygis......................

3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės...............

3. Infliacija ir nedarbas.........................

1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė..................

2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė....................

3. Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos

problema........

4. Skurdo ir užimtumo problema Lietuvoje.................

5. Užimtumo politika Lietuvoje......................

1. Darbo rinkos profesinis mokymas...................

2. Viešieji darbai............................

3. Valstybės skatinimas kurti darbo vietas.................

6. Darbo biržos..............................

7. 1998 metų Lietuvos darbo biržų programos.................

8. 2001 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos

programos........

9. Užimtumo programų finansavimas....................

Išvados..............................

Literatūra..............................

ĮVADAS

Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų
užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo mažinimas. Šių
klausymų sprendimas susijęs su šalies ekonomikos išsivystimo lygiu ir
gamybos augimu.

Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos yra aktualios viisame pasaulyje.
O Lietuvoje jos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės, tai yra
perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Iš esmės reikėjo pertvarkyti šalies
ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų ir k.t. O tai
negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorentavimo
dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės
pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų skaičių.,
sutrumpinti savaitės darbo laiką ir kt. Šios ir daugelis kitų priežasčių
vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius
klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija
ir kt. PPraėjus dešimčiai metų, matyti, kad yra nedidelių, bet
teigiamųposlinkių gaivinant šalies ūkio ekonomiką, mažinant nedarbą,
didinant gyventojų užimtumą. Šis pereinamasis šalies ekonomikai laikotarpis
įeis I šalies istoriją kaip ilgų komanditinės ekonomikos pasekmių šalinimo
metai. Tad šio darbo tikslas apžvelgti Lietuvos gyventojų uzimtumo politiką

1. Užimtumas

1. Gyventojų užimtumo kr

riterijai

Užimti gyventojai – tai dirbantys visų nuosavybės formų įmonėse,
įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkus bei atliekantys
karinę tarnybą. Užimtųjų grupei priskiriami ir tie dirbantieji, kurie
ataskaitiniu laikotarpiu nedirbo dėl ligų, trumų, ligonių slaugymo,
kasmetinių ir nemokamų atostogų, darbų trūkumo, prastovų, vaiko priežiūros
skirtų nemokamų atostogų, iki jiems sukaks 3 m., bet nebuvo nutraukę
oficialių ryšių su darboviete.

Darbingo amžiaus gyventojams mes priskiriame asmenis nuo 16 metų iki
pensinio amžiaus. Tačiau ekonominėse veiklose užimti ne tik darbingo
amžiaus gyventojai, bet ir jaunesni nei 16 metų bei jau pensinio amžiaus
sulaukę gyventojai. Todėl užimti šalies gyventojai – tai visi 14 – 74 metų
amžiaus piliečiai, dirbantys įvairiuose nacionalinio ūkio šakose. Atliekant
darbo rinkos tyrimus, prisilaikoma tam tikrų užimtumo kriterijų. Prie
užimtų gyventojų priskiriami 14 – 74 metų gyventojai, kurie tiriamuoju
laikotarpiu dirbo bet kokį apmokamą darbą, trukusį ne mažiau kaip 1 val.
savaitėje ir už tai gavo atlyginimą piinigais arba natūra. Šiai darbuotojų
kategorijai priskiriami:

– asmenys turintys verslą ir dirbantys be samdomųjų darbininkų arba

naudojantys samdomąjį darbą, patentininkai, individualių

(personalinių) įmonių savininkai, ūkininkai turintys 3 ha ir

daugiau žemės, sklypininkai, turintys 2 – 3 ha žemės;

– gyventojai, kurie turi darbą, bet tiriamuoju laikotarpiu laikinai

nedirbo (eilines atostogas, liga, nėštumas, atostogos vaikų

priežiūrai ir kt.);

– darbuotojai dirbantys pilną ar nepilną darbo dieną;

– apmokami mokiniai ir stažuotojai, atliekantys praktiką įmonėje;

– apmokami ir neapmokami šeimos ūkio darbuotojai;

– gyventojai tarnaujantys privačiuose namuose (tarnai, slaugės, namų

prižiūrėtojai).

Pagal tarptautinį užimtųjų statuso klasifikaciją gyventojai skirstomi

į sekančias grupes:

– Darbdaviai – visų rūšių įmonių savininkai, dirbantys savarankiškai

ir nu

uolatiniam darbui (daugiau nei 3 mėn.) samdantys darbuotojus

bei valdantys kontrolinį įmonės akcijų paketą. Darbdaviai įmonės

vardu sudaro, pakeičia ir nutraukia darbo sutartį. Jie

įsipareigoja mokėti samdomajam darbuotojui darbo užmokestį ir

užtikrinti atatinkamas darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose,

kolektyvinėse sutartyse, kituose norminiuose aktuose, ar šalių

susitarimuose.

– Samdomieji darbuotojai – asmenys, kurie sudaro raštišką arba

žodinę darbo jėgos samdos sutartį su darbdaviu, privačia įmone,

akcine bendrove, valstybine įmone, organizacija ar įstaiga.

Samdomasis darbuotojas įsipareigoja atlikti visas jam sutartyje

patikėtas užduotis (įsipareigojimus), o darbdavys – apmokėti

samdomojo darbuotojo darbo rezultatus. Samdanti įmonė

(organizacija) atsako įstatymais numatyta tvarka už sumokamus

socialinius mokesčius. Samdomasis darbuotojas dirba su darbdaviu

priklausančiomis gamybos priemonėmis ir yra betarpiškai

kontroliuojamas savininko arba įgalioto asmens. Asmenys savininko

vardu vadovaujantys įmonei, priskiriami ir aukšti valstybės

institucijų pareigūnai: ministrai, viceministrai, sekretoriai,

departamentų ir tarnybų direktoriai, taip pat į tam tikras

pareigas išrinkti darbuotojai (deputatai, pirmininkai ir pan.).

– Asmenys dirbantys savarankiškai – tai užimti gyventojai, kurie

dirba nuosavoje įmonėje (registruotojo ar ne) su dviem arba

keliais partneriais ir neturi nuolatinių samdomųjų darbuotojų. Jų

veikla pagrįsta individualiu arba šeimos narių darbu. Dirbantieji

savarankiškai gamina prekes (paslaugas) su tikslu gauti pajamas,

būtinas jų pragyvenimui ir ūkinei veiklai vystyti. Jie dirba su

savomis arba išnuomotomis darbo priemonėmis. Asmenims dirbantiems

savarankiškai priskiriami ūkininkai ir kiti smulkūs žemdirbiai

(priskirti užimtųjų kategorijai), gėlininkai, komersantai,

amatininkai, muzikantai, menininkai, dailininkai ir kiti. Šiai

grupei užimtų gyventojų priklauso ir patentininkai.

– Padedantys šeimos nariai – tai asmenys, kurie dirba giminaičiui

priklausančioje įmonėje (
(ūkyje). Padedantieji šeimos nariai

skirstomi į apmokamus (gaunančius darbo užmokestį ar atlyginimą)

ir neapmokamus. Apmokami šeimos nariai priskiriami samdomųjų

darbuotojų kategorijai, o ne apmokami padedantiems šeimos nariams.

2. Nelegalus užimtumas

Šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos veikia vadinamoji neoficiali
arba šešėlinė darbo rinka. Viena iš šios rinkos atsiradimo priežasčių –
nelegalaus užimtumo augimas privačiame ūkio sektoriuje. Tai turi kelias
priežastis:

1. Daug darbininkų ir specialistų, atleistų iš valstybinių įmonių ar

organizacijų, aplenkdami darbo biržas, savarankiškai įsteigė savo

verslą arba įsidarbino į jau veikiančiose šešėlinėse ekonomikos

įmonėse teisiškai neįforminę darbo santykių.

2. Netobuli mokesčių ir verslo įstatymai, dažnai prieštaraujantys

verslo logikai ir gamybos interesams.

3. Padėtį blogina ir valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi

(siekimas pasipelnyti verslininkų sąskaitą dažnai įgauna atvirą

reketo formą).

Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis ekonominis
reiškinys. Jis turi kaip pozityvių, taip ir negatyvių bruožų. Pozityvus
šešėlinės darbo rinkos bruožas yra tas, kad ji atlieka savotišką
“ekonominio vožtuvo” vaidmenį, per kurį išleidžiamas darbo neturinčių
žmonių socialinio nepasitenkinimo “garas”. Ši rinka didina realią darbo
jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai
aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas yra dažnai visuomeniškai
naudingas ir reikalingas.

Negatyvūs šešėlinės darbo rinkos bruožai yra šie:

• Valstybės biudžetas randa nemažą dalį realių pajamų, nesurinkdamas

šešėliniame sektoriuje fizinių ir juridinių asmenų pridedamosios

vertės mokesčių.

• Dirbantys šioje užimtumo sferoje neįgyja oficialaus darbo stažo ir

teisės į pilną senatvės pensiją.

• Šešėlinėje ekonomikoje atliekama veikla gali įgauti pavojingą ir

neperspektyvaus darbo pobūdį, kuris susijęs su narkotikų,

degtinės, tabako ir kitų falsifikuotų

prekių gamyba arba

kontrabanda.

• Užimti neoficialioje darbo rinkoje gyventojai gali registruotis

darbo biržoje kaip oficialūs bedarbiai ir gautų bedarbio pašalpą,

materialinę pagalbą arba įstatymo numatytas lengvatas ir tokiu

būdu parazituoti visuomenės sąskaita.

Šešėlinės ekonomikos mastai įvairiose šalyse skirtingi. Manoma, kad
tokiose šalyse kaip Baltarusija, Bulgarija, Rusija ir Ukraina neoficiali
ekonomika pagamina pusę bendro nacionalinio produkto

Šiuo metu prie nelegaliai dirbančiųjų kategorijos priskiriami šie
asmenys:

1. Dirbantys tik neoficialioje (šešėlinėje) darbo rinkoje ir nesudarę

darbo sutarties.

2. Legaliai dirbantys asmenys, kurių oficialus darbo užmokestis yra

mažesnis už faktišką atlyginimą ir socialinio draudimo įmokos

mokamos tik iš oficialaus darbo užmokesčio.

3. Dirbantys legalioje ir nelegalioje darbo rinkoje vienu ir tuo pačiu

metu.

4. Prekybininkai ir smulkūs verslininkai, kurie užsiima nelegalia

veikla ir nemoka mokesčių.

5. Nelegaliai dirbantys asmenys, užsiregistravę darbo biržoje kaip

bedarbiai.

6. Laikinai nelegaliai dirbantys asmenys, kuriems darbas neoficialioje

darbo rinkoje yra vienintelis pragyvenimo šaltinis.

7. Nelegaliai dirbantys ir neturintys Lietuvos pilietybės asmenys.

8. Fiktyvūs dirbantieji, t. y. tie asmenys, už kuriuos “dirba” tik

socialinio draudimo pažymėjimai, o jie patys nedalyvauja įmonės

ūkinėje veikloje.

9. Asmenys, dirbantieji oficialioje darbo rinkoje, bet prisidengę

svetima pavarde ir naudojantys svetimą socialinio draudimo

pažymėjimą.

2. Nedarbas

Viena svarbiausių mikroekonominių problemų yra nedarbas. Daugelis
žmonių, netekę darbo, praranda pajamų šaltinį, patyria gyvenimo lygio
smukimą, psichologinį diskomfortą. Todėl nedarbo problema yra politinių ir
ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos
būklę ar ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną
ekonomikos “sveikatos” rodiklių. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami
nustatyti jo lygį, priežastis, nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti
vyriausybės užimtumo politiką.

1. Nedarbo tipai

Nedarbas gali būti laikinasis (migracinis), struktūrinis ir ciklinis,
arba nepakankamos paklausos.

1. Laikinasis (migracinis) nedarbas (UF) – nedarbas, atsirandantis

normaliame darbo paieškos procese.

Vieni darbuotojai keičia darbo vietą dėl šeimyninių aplinkybių, kiti
ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesnio, pasibaigus darbo sutarčiai ar
dėl pražangų. Treti, baigę mokslus, pirmą kartą ieško darbo; ketvirti
nedirba, nes baigėsi jų darbo sezonas ir t.t. Tuo pačiu metu, kai visi šie
žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą ar grįžta
į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos,
pakeisdami pirmuosius bendrame bedarbių būryje. Kadangi laikinasis nedarbas
atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus
ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Dėl
to, kad konkretūs dėl kurių nors priežasčių likę be darbo žmonės pakeičia
vieni kitus, šis nedarbo tipas nuolatos išlieka, nors yra gana dinamiškas.

Taigi laikinasis nedarbas yra neišvengiamas. Jis tam tikru mastu ir
pageidautinas, kadangi daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau
kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos,
racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi, auga ir realusis
nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo “ieškojimo” teorija
laiko nedarbą, ypač laikinąjį nedarbą, socialiai vertinga, produktyvia
veikla. Šiuo atveju bedarbiai – asmenys, “investuojantys” į darbo paiešką.
Jų investicijos kainą sudaro pačios paieškos kaina plius prarasti
atlyginimai, kuriuos buvo galima gauti, sutikus dirbti pas pirmą pasiūlytą
darbą, o investicijos atlygis – galimybė gauti didesnį atlyginimą daugelį
mėnesių ar metų ateityje.

2. Struktūrinis nedarbas (US) – nedarbas, atsirandantis, kai darbo

paklausos struktūra neatitinka darbo pasiūlos struktūros

(profesijos, kvalifikacijos ar teritoriniu atžvilgiu).

Keičiantis vartotojų prekių bei paslaugų struktūrai ir jų gamybos
technologijoms, keičiasi ir bendrosios darbo jėgos paklausos sudėtis. Dėl
tokių pokyčių kai kurių profesijų paklausa sumažėja arba visiškai išnyksta,
tuo tarpu paklausa kitų, įskaitant naujas profesijas, išauga. Nedarbas
atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo
jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros.

Struktūrinį nedarbą sukelia rinkos mechanizmo veikimo apribojimai:
minimalaus darbo užmokesčio įstatymų taikymas; profsąjungų reikalavimai
stabilių darbo užmokesčių, mažinančių atlyginimų diferenciaciją;
skatinančio darbo užmokesčio sistemų įvedimas ir kt. Tokios priemonės
pažeidžia rinkos dėsnių veikimą darbo rinkoje, ir dėl to dalis darbuotojų (
jaunimas, moterys, nekvalifikuoti vyresnio amžiaus darbuotojai) netenka
darbo, nes įstatymuose nustatytas darbo užmokesčio minimumas yra per
didelis darbo funkcijoms apmokėti. Kitaip tariant, nesutampa laisvų darbo
vietų reikalavimai žinioms ir bedarbių turimos žinios. Panašiai susiklosto
darbo jėgos struktūros neatitikimas teritoriniu atžvilgiu, kai laisvos
darbo vietos nesutampa su gyventojų (bedarbių) gyvenamąja vieta.

Kadangi struktūrinį nedarbą lemia žinių ar gyvenamosios vietos, ar
abiejų kartu, nesutapimas, šis nedarbo tipas dar vadinamas nesutampančiu
nedarbu.

Laikinąjį nedarbą atskirti nuo struktūrinio nelabai paprasta.
Esminis skirtumas tas, kad prie laikinojo nedarbo priskiriami bedarbiai,
turį darbo įgūdžių, kuriuos gali perduoti. Tuo tarpu “struktūriniai”
bedarbiai begali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia keisti profesiją,
arba papildomai mokytis, o kartais pakeisti ir gyvenamąją vietą. Be to,
laikinasis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis, o struktūrinis – ilgesnės
trukmės.

3. Ciklinis nedarbas (UC) – nedarbo tipas, atsirandantis esant

ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų

nepakankamumas.

Jis tiesiogiai susijęs su verslo ciklu. Ciklinis nedarbas sumažėja,
kai ekonominis aktyvumas išauga. Didžiausias ciklinis nedarbas buvo
Didžiosios depresijos laikotarpiu 1929 – 1933 m., kai bendrasis nedarbo
lygis, pavyzdžiui, JAV, siekė 25 procentus. Pokario laikotarpiu JAV ir
daugelio kitų šalių ekonomiką ypač žymus nuosmukis ištiko 1982 m., kai JAV
bendrasis nedarbo lygis buvo 9,7 procento.

Nors atskirose šalyse kai kurios nedarbą sukeliančios priežastys gali
skirtis, nedarbo tipai yra tie patys. Pastoviausi, t.y. neišvengiami, yra
laikinasis ir struktūrinis nedarbas. Ciklinis nedarbas, ekonomikai iš
nuosmukio stadijos perėjus į kitus ciklo etapus, ypač į pakilimo stadiją,
gali išnykti.

Yra dar vienas nedarbo tipas – sezoninis nedarbas, kintant darbo
galimybėms skirtingais sezonais. Pavyzdžiui, šalto klimato rajonuose
statybų darbininkai savaitėms ar mėnesiams atleidžiami iš darbo. Vidutinis
metinis statybininkų nedarbo lygis yra aukštas, net jei ir kiekvienas
statybininkas įdarbinamas tais mėnesiais, kai oras atšyla, nes vidutinis
metinis nedarbo lygis yra šalto ir šilto oro nedarbo lygių
vidurkis.paprastai sezoninis nedarbas priskiriamas prie laikinojo nedarbo.

Atsižvelgdami į nurodytus nedarbo tipus, bedarbių skaičių (U) galime
apskaičiuoti taip:

U = U[pic]+ U[pic]+ U[pic];

2. Natūralusis nedarbo lygis

Išnagrinėję nedarbo tipus, grįžtame prie visiško užimtumo problemos.
Kadangi laikinasis ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami, todėl
šimtaprocentinio užimtumo lygis, kurį apibūdina visiško užimtumo sąvoka.

Visiškas užimtumas (E[pic]) – tai darbo išteklių (darbo jėgos)
panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinasis ir struktūrinis
nedarbas.

Vadinasi, esant visiškam užimtumui nedarbas egzistuoja. Todėl vietoj
visiško užimtumo sąvokos ekonomikos teorijoje dažniausiai vartojama
“natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka. “Natūraliojo nedarbo lygio” sąvoka
pirmiausia pabrėžia šį reiškinį kaip realiai egzistuojantį. Tačiau
ekonomikos teorijoje ši sąvoka vartojam ir norint susieti nedarbo lygį su
stabilia infliacija ir gamybos rezultatais.

Natūralusis nedarbo lygis (U[pic]) – tai nedarbo lygis, susidarantis
esant stabiliam infliacijos lygiui, ir šiomis sąlygomis gaminant
potencialųjį bendrąjį nacionalinį produktą.

Jį galima apskaičiuoti. Natūralus ir nedarbo lygis (U[pic]) yra
laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis su šalies
darbo jėga:

U[pic]= [pic];

čia U[pic]- natūralusis nedarbo lygis;

U[pic]- laikinasis nedarbas;

U[pic]- struktūrinis nedarbas (bedarbių skaičius);

LF – darbo jėga.

Jei įvertinsime ir ciklinį nedarbą, kuris turi reikšmės faktiškam
nedarbo lygiui, tai natūralusis nedarbo lygis bus lygus skirtumui tarp
faktiško (bendrojo) nedarbo ir ciklinio nedarbo lygio:

U[pic]= U[pic] – U[pic];

čia U[pic]- faktiškas (bendrasis) nedarbo lygis;

U[pic] – ciklinis nedarbo lygis;

Kadangi ciklinį nedarbą galima sumažinti, pavyzdžiui, skatinančiomis
makroekonomikos politikos priemonėmis, nesukeliant didesnės infliacijos,
manoma, kad šio nedarbo tipo lengviausia išvengti.

Norėdami geriau suprasti natūraliojo nedarbo lygio problemą
panagrinėkime papildytą darbo rinkos modelį (1 pav.).

w

E AJ LF

w0

F

LD

0

N0 N

1 pav. Darbo rinkos modelis

Tarkime, kad ekonomika veikia, esant bendrajai makroekonominei
pusiausvyrai, kai infliacijos lygis yra stabilus ir gaminamas potencialusis
bendrasis nacionalinis produktas.

Grafike žemyn besileidžianti darbo jėgos paklausos kreivė LD rodo, kad
įmonės samdo daugiau darbuotojų, kai darbo užmokestis yra mažesnis. Kreivė
LF rodo šalies darbo jėgos pasiūlą. Krypstanti į dešinę, kreivė rodo, kad,
didėjant darbo užmokesčiui, norinčių dirbti daugėja. Kreivė AJ parodo, kiek
žmonių sutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį. Ši kreivė yra kairėje
kreivės LF pusėje, kadangi dalis žmonių ieško geresnio darbo, tikėdamiesi
didesnio atlyginimo, ir yra bedarbiai. Darbo rinkos pusiausvyra susidaro
taške E, kai dirbančiųjų skaičius yra N[pic], o realusis darbo užmokestis
w[pic]. atkarpa EF vaizduoja natūralųjį nedarbo lygį. Taigi natūralusis
lygis susidaro, kai darbo rinka yra pusiausvira.

Natūraliojo nedarbo lygio sąvoka nereiškia, kad ekonomika visada
funkcionuoja, jam esant. Ekonomikos nuosmukio sąlygomis faktiškas nedarbo
lygis viršija natūralųjį jo lygį. Kaip žinia, tai ciklinis nedarbas. Kita
vertus, galimi atvejai, kai nedarbas būna žemiau šio lygio. Pavyzdžiui,
Antrojo pasaulinio karo metais natūralusis nedarbo lygis JAV buvo 3 – 4
proc., kadangi darbo jėgos paklausa buvo didžiulė. Žmonės dirbo
viršvalandžius ar kelis darbus. Vyriausybė draudė išeiti iš darbo
svarbiausiose pramonės šakose. Taigi faktiškas nedarbo lygis nuo 1943 iki
1945 m. sudarė mažiau kaip 2 proc., o 1944 m. nukrito iki 1,2 procentų.
Ekonomika pakilo aukščiau savo gamybos galimybių ribos.

Natūralusis nedarbo lygis nėra pastovus dydis. Jis peržiūrimas,
keičiantis sąlygoms. Tačiau, teorinis natūraliojo nedarbo lygio
apibūdinimas yra savaime suprantamas dalykas, o, nustatant konkretų tam
tikru laikotarpiu nedarbo lygį, būna sunkumų. Kyla klausimas, koks jis
turėtų būti? Griežtos metodikos nustatyti natūralųjį nedarbo lygį nėra ir
šiandien.

3. Nedarbo priežastys ir mažinimo priemonės

Nedarbo mažinimo priemones galima suskirstyti į dvi pagrindines
grupes: didinančias darbo pasiūlą ir didinančias darbo paklausą. Darbo
pasiūla gali būti padidinta:

1. Tobulinant darbo rinkos paslaugas. Kai kurie asmenys bedarbiais yra

dėl to, kad neturi reikiamos informacijos apie laisvas darbo

vietas. Todėl geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo

galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose

gali padėti mažinti tekamąjį ir struktūrinį nedarbą.

2. Tobulinant deficitinių specialybių profesionalų paruošimą. Naujos

arba laisvos darbo vietos dažniausiai būna skirtos specialistams,

t.y. darbuotojams tokių profesijų, kurių funkcijas gali atlikti tik

nedaugelis. Tuo tarpu dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba

patekę į bedarbių kategoriją iš prarandančių reikšmę ūkio šakų.

Todėl vyriausybės parengtos mokymo programos, skirtos trūkstamų

specialybių darbuotojų rengimui, padėtų bedarbiams greičiau

įsidarbinti, produktyviau gyventi ir palengvintų vyriausybės išmokų

bedarbiams naštą;

3. Koreguojant valstybės pagalbą bedarbiams. Nedarbo pašalpos,

išmokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą

nedarbo atveju, apsaugo žmones nuo skurdo. Tačiau šios pašalpos

turi grįžtamąją įtaką nedarbo lygiui – jos padidina savanorišką

nedarbą ir pailgina darbo vietos ieškojimo trukmę. Dėl to kai kurie

ekonomistai siūlo reformuoti nedarbo draudimo sistemą ir mokėti

bedarbiams mažesnes pašalpas. Siūloma taip pat mažinti valstybės

įstatymais nustatytą minimalų darbo užmokestį;

4. Mažinant pajamų mokestį. Ši priklausomybė paprasta: pajamų mokesčio

mažinimas tolygus realiojo darbo užmokesčio didinimui, o aukštesnis

darbo užmokestis, kitoms sąlygoms esant vienodoms, didina dirbti

norinčių žmonių skaičių.

Taigi šios įvardytos priemonės gali mažinti nedarbą, didinant darbo
pasiūlą. O kokios priemonės gali padidinti jos paklausą?

1. Vyriausybės ir profsąjungos įtaka, pristabdant struktūrinius

kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Profsąjungos sutartyse su

darbdaviais dažnai numatomas privalomas darbuotojų samdymas

nepaisant technologijos kitimų arba vyriausybė savo subsidijomis

palaiko silpstančias ūkio šakas bei regionus. Visos ekonomikos

pažiūriu, tokie veiksmai ilgainiui pasirodo esą neefektyvūs, bet

tam tikrą laikotarpį jie turi svarbią socialinę reikšmę.

2. Visuminis paklausos didinimas. Nuosmukiai ir nedarbas dažnai

sąlygojami nepakankamos visuminės paklausos. Todėl vyriausybė

didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš privačių

įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, tačiau jis

turi pavojingą savybę – skatina kainų augimą (t.y. infliaciją).

Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl

nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamąjį “stok –

eik” ciklą. Tokioje padėtyje, pavyzdžiui, buvo atsidūrusi

Didžiosios Britanijos ekonomika, ilgesniu kaip 30 metų laikotarpiu

(1945 – 1978 m.). tarkim, kad vyriausybė konstatuoja, jog

infliacija pasiekia neleistiną lygį ir ją reikia mažinti.

Pasitelkiamos fiskalinės ir monetarinės politikos priemonės,

slopinančios visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja.

Infliacijos tempai sumažėja, tačiau nedarbas išauga. Tada

konstatuojama: infliacija įveikta, o pagrindinė problema – užimtumo

didinimas. Imamasi gamybos skatinimo, didinant visuminę paklausą.

Paklausa išauga, gamybos augimas spartėja, kainų lygis taip pat ima

lilti sparčiau. Konstatuojama, kad nedarbo sumažinimo tikslas

pasiektas, formuojamas naujas tikslas – sumažinti infliacijos

tempus. Ir vėl ciklas “stok – eik” tęsiamas.

3. Papildomų darbo vietų kūrimas, plėtojant smulkųjį verslą.

Negalintys rasti darbo bedarbiai arba samdomieji darbuotojai,

nepasitenkinantys vien darbo užmokesčio formos pajamomis ir

turėdami mažą pradinį kapitalą, steigia smulkias įmones ir

organizuoja nuosavą verslą. Nors tokių verslininkų skaičius

pastaraisiais metais didėja sparčiau negu samdomųjų darbuotojų,

tačiau tai tampa pagrindiniu nedarbo mažinimo šaltiniu.

4. Darbo namuose plėtimas. Šiam darbo paklausos didėjimo veiksniui

palankias sąlygas sudaro masiškai naudojami personaliniai

kompiuteriai, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir

darbuotojų, nors jie ir būtų toli vieni nuo kitų. Ši užimtumo forma

ypač patogi moterims, pagyvenusio amžiaus žmonėms bei negalios

ištiktiems asmenims.

Aptarėme pagrindines priemones, kurios gali mažinti nedarbą, didinant
darbo paklausą. Tačiau pažymėtina, kad šiuo metu pastovų užimtumo augimą
gali užtikrinti tik paslaugų sfera, nes išsivysčiusiose šalyse vyksta
perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Pastarajai ypač
tinka mažosios ūkininkavimo formos, sugebančios lanksčiai prisitaikyti prie
specifinių ir individualių vartotojų poreikių. Užsienio šalių duomenimis,
vykstant tokiems poslinkiams darbo vietų paslaugų sferoje, daugėja maždaug
3 kartus sparčiau negu daiktinės gamybos šakose. Pažymėtina ir tai, kad
dauguma ekonomistų nedidelį nedarbą laiko neišvengiama blogybe, nes kai tam
tikra gyventojų dalis ieško darbo, esama mažesnio spaudimo dėl atlyginimo
kėlimo, ir dėl to galima kontroliuojama infliacija.

Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai darbo išteklių pasiūla viršija
paklausą, Lietuvos valstybė negali garantuoti visiško darbingų žmonių
užimtumo. Atsiranda bedarbių. Nedarbas atsiranda dėl atskirų profesijų
netolygaus pasiskirstymo gamybinėse sferose, rinkos konjunktūros ir kt.

3. Infliacija ir nedarbas

Nedaro ir infliacijos egzistavimas vienu metu tapo didžiausia dilema
monetarinės ir fiskalinės politikos vadovams. Ką jie bedarytų, jų
sprendimai per trumpą laikotarpį gali pasirodyti buvę neteisingi. Jei jie
skatina visuminę paklausą, siekdami sumažinti nedarbą, tai visų pirma
padidėja infliacija. Jeigu jie mažina infliaciją, tai gali sukelti
depresiją ekonomikoje ir padidinti nedarbo lygį.

Tačiau kažką daryti reikia. Net jei jie nieko nedaro, tai reiškia, kad
jie tęsia ankstesnę politiką.

Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir
infliacijos – parodo Filipso kreivė. Olbanas Filipsas 1958 m. paskelbtame
darbe įrodė, kad tarp nedarbo lygio ir nominalaus darbo užmokesčio kilimo
tempų yra atvirkštinė priklausomybė. Šią priklausomybę vaizduojančios
kreivės buvo pavadintos Filipso kreivėmis, pagerbiant autorių.

1. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivė

Filipso kreivė rodo, kad trumpuoju laikotarpiu didesnį infliacijos
lygį atitinka mažesnis nedarbo lygis, ir priešingai. Tokia priklausomybė
yra tik tuomet, kai infliaciją sukelia bendrosios paklausos pokyčiai.
Padidėjus bendrajai paklausai, pakyla ne tik kainų lygis, bet ir realioji
gamybos apimtis, realusis nacionalinis produktas. Didėjant realiajai šalies
gamybos apimčiai, sukuriama daugiau darbo vietų, dėl to mažėja nedarbas.
Vadinasi, kuo aukštesni infliacijos tempai, tuo mažesnis darbo lygis, ir
priešingai, kuo mažesni infliacijos tempai, tuo nedarbo lygis yra
aukštesnis. Ši sąveika atspindi tipinėje Filipso kreivėje, pateiktoje 2
paveiksle.

P

(IR)

5

4 A

3

2

1

E0

0 Ur

-1 1 2 3 4 5 6
7 PC

-2 B

2 pav. Filipso kreivė

Taškas E[pic] rodo ekonomikos pusiausvyrą padėtį. Tuomet infliacijos
tempas p = 0, o nedarbo lygis atitinka natūralųjį U[pic](šiuo atveju U[pic]
= 5%). Tai reiškia, kad sukuriamas potencialusis (natūralusis) nacionalinis
produktas Y[pic]. Jeigu bendroji paklausa didėja ir viršija potencialųjį
gamybos lygį, tuomet ekonomika juda taško A link. Jį pasiekus nedarbo lygis
sumažėja iki 2 proc., o infliacijos lygis pakyla iki 4 procentų. Vadinasi,
norint palaikyti nedarbo lygį žemiau natūraliojo jo lygio, reikia
susitaikyti su didėjančiu infliacijos lygiu. Kai nedarbas pradeda viršyti
natūralųjį jo lygį, infliacijos tempai mažėja. Ekonomika juda taško B link.
Pasiekus šį tašką, nedarbo lygis siekia 7 proc., o infliacija sumažėja iki
2 procentų. Infliacijos tempai nekinta tik tuo atveju, kai dabartinis
faktiškas nedarbo lygis sutampa su natūraliuoju. Kai U[pic]= U[pic], tai
p[pic] = p; kai U[pic]>U[pic], tai p[pic]>p, o kai U[pic]< U[pic], tuomet
p[pic]< p. praktiškai svarbu parinkti tokį tašką, kuriame būtų pasiektas
žemas darbo lygis, o ekonomika klestėtų esant saikingai infliacijai. Ši
problema bus aptarta vėliau.

Filipso kreivė įvairiais laikotarpiais gali būti įvairaus pavidalo.
Tai reiškia, kad gali būti suderinami ir didesnis nedarbo lygis, ir
didesni infliacijos tempai. Tai būdinga šių dienų ekonomikos ypatybė.
Galimos Filipso kreivės pateiktos 3 paveiksle.

Tarkime, kad natūralusis lygis U[pic]= 5%. Toks jo lygis gali būti
suderintas su įvairiais infliacijos tempais: pirmu atveju p = 1% (kreivė
PC[pic]), antru p = 2% (kreivė PC[pic]) ir trečiu – p = 4% (kreivė
PC[pic]). Dabartiniam laikotarpiui būdinga tendencija – Filipso kreivių
paslinkimas į dešinę (į viršų).

P

(IR)

5

4

E2

3

E1 PC2

2

1 E0 PC1

PC0

0 Ur

-1 1 2 3 4 5

6 7

3 pav. Trumpojo laikotarpio Filipso kreivės

Išvada: trumpuoju laikotarpiu didėjant bendrajai paklausai, kyla
kainos ir mažėja nedarbas. Tai gali būti pavaizduota tokia supaprastinta
schema:

AD[pic]P[pic][pic]

Jeigu infliaciją sukelia bendrosios pasiūlos mažėjimas kylant kaštams,
tuomet kainos didėja mažėjant gamybos apimčiai. Tuo atveju didesnė
infliacija sąlygoja ir didesnį nedarbo lygį.

2. Ilgojo laikotarpio Filipso kreivė

A. Filipso išvados ir jo atskleista priklausomybė tarp nedarbo ir
infliacijos pasitvirtino tik trumpuoju laikotarpiu. Tą pastebėjo M.
Fridmenas 1968 m. jis teigė, kad ilguoju laikotarpiu potencialiose gamybos
apimties, užimtumo ir nedarbo infliacijos lygis neveikia: visi šie
kintamieji prisitaiko prie infliacijos. Vadinasi, ilguoju laikotarpiu
dilema “nedarbas – infliacija” neiškyla. Todėl ilgojo laikotarpio Filipso
kreivė yra vertikali tiesė natūraliojo nedarbo lygyje. Tai parodyta 4
paveiksle.

4 paveiksle parodyta, kad natūralusis nedarbo lygis U[pic]= 5% (taškas
E[pic]E[pic]). Tai reiškia, kad pasiekiamas potencialiai galimas
nacionalinio produkto dydis Y[pic]. Matome, kad ilguoju laikotarpiu
infliacijos tempo pokyčiai neturi įtakos nedarbo lygiui. Kodėl gi taip yra?
Jau žinome, kad trumpuoju laikotarpiu pakilus bendrajai paklausai, padidėja
kainos ir sumažėja nedarbas. Tačiau tai tik laikina nedarbo ir infliacijos
sąveika, laikinas nedarbo sumažėjimas. Jis trunka tol, kol ekonomika
derinasi prie bendrosios paklausos padidėjimo ir galiausiai prisitaiko.

P
PCLR

(IR)

5

4

3

E1

2

1 PCSR

0 E0

Ur

-1 1 2 3 4 5 6 7

4 pav. Trumpojo ir ilgojo laikotarpio Filipso kreivės

Derinimasis trunka tol, kol pakyla darbo užmokestis, kitų gamybos
veiksnių kainos ir susilygina su užbaigtos produkcijos kainomis dėl to
padidėja gamybos kaštai ir sumažėja trumpojo laikotarpio bendroji pasiūla.
Jai sumažėjus, pašaliniams bendrosios paklausos padidėjimo poveikis
realiajam nacionaliniam produktui – jis grįžta į pradinę padėtį. Ilguoju
laikotarpiu kyla tik kainos, todėl nedarbas nemažėja.

Tai reiškia, kad nepaisant to, koks bus infliacijos tempas, faktiškas
nedarbo lygis visada grįžta prie natūraliojo jo lygio. Dėl didesnių
infliacijos tempų nedarbas sumažėja tik laikinai. Vėliau didesnis
infliacijos lygis išlieka, o nedarbas vėl susilygina su natūraliuoju jo
lygiu.

3. Racionaliųjų lūkesčių teorija ir nedarbo – infliacijos problema

Racionaliųjų lūkesčių teorijos šalininkai tvirtina , kad nedarbo –
infliacijos dilema gali nustoti egzistavusi net ir trumpuoju laikotarpiu,
jeigu infliacijos lūkesčiai yra racionalūs, t.y. pagrįsti ateities
numatytu. Atkreipiame dėmesį į svarbiausius šios teorijos teiginius
nagrinėjamo klausimo pažiūriu. Racionalūs lūkesčiai – tai geriausia
ateities prognozė, paremta visa turima informacija.jei lūkesčiai
racionalūs, galima teisingai prognozuoti infliacijos tempą. Ankstesnis
infliacijos lygis neturi reikšmės, todėl nėra ir inercinės, užprogramuotos
infliacijos. Infliacijos ateities prognozės pagrįstos ne ankstesnių
laikotarpių duomenimis, bet būsimąja valstybės ekonomine politika,
numatomais politikų veiksmais. Norint efektyviai prognozuoti, būtina žinoti
galimus jų veiksmus. Politikai turi paskelbti, kas numatoma daryti
ateityje, kokiomis priemonėmis bus reguliuojam bendroji paklausa ir t.t.

Kai infliacijos prognozės klaidingos, atsiranda neatitikimas tarp
faktiško realiojo ir darbo užmokesčio, kuris susidaro, kai darbo rinkoje
yra pusiausvyra. Jei infliacija yra didesnė už numatytą, tuomet realusis
darbo užmokestis viršija jo rinkos lygį, o jei infliacija mažesnė už
numatytą tada realusis darbo užmokestis nukris žemiau jo pusiausvyros
lygio. Jeigu infliacijos prognozės pasitvirtina, realusis darbo užmokestis
yra tokio lygio, kuris atitinka darbo rinkos pusiausvyros lygį.

Tai reiškia, kad natūralusis nedarbo lygis (arba visiškas užimtumas)
susiklostys tik tuomet, kai faktiškas ir numatytas infliacijos lygis
sutampa. Nedarbo ir infliacijos sąveika racionaliųjų lūkesčių teorijos
požiūriu pateikta 5 paveiksle.

Tarkime, kad ekonomika yra taške E[pic], esančiame ant ilgojo
laikotarpio Filipso kreivės. Natūralusis nedarbo lygis U[pic]= 5%, o
infliacijos lygis p = 0 procentų. Tarkime, kad pinigų kiekį žadama
padidinti 4 procentais. Remdamiesi racionaliųjų lūkesčių teorija, ūkio
subjektai tikisi, kad kainos pakils irgi 4 procentais. Sudaromos naujos
sutartys, visi prisitaiko prie numatytos infliacijos. Trumpojo laikotarpio
nustatomos Filipso kreivės padėtis yra PC[pic] ir taške E[pic]ji kerta
PC[pic] kreivę. Šio taško padėtis – numatytas 4 proc. infliacijos lygis ir
natūralusis 5 proc. nedarbo lygis.

Jeigu prognozės pasitvirtins ir infliacijos tempai pasieks 4 proc.,
tuomet ekonominė sistema persikels iš taško E[pic] į tašką E[pic]. nedarbo
lygis ir gamybos apimtis nepasikeis. Jei lūkesčiai nepasitvirtins, o
faktiškai infliacija bus didesnė už numatytą ir sieks, tarkime, 5 proc.,
tuomet ekonomika atsidurs taške K, kur nedarbo lygis mažesnis už
natūralųjį. Jeigu faktiškas infliacijos lygis bus mažesnis nei numatytas ir
sieks, sakykime, tik 3 proc. Tuomet ekonomika atsidurs taške L, o nedarbo
lygis viršys natūralųjį.

Vadinasi, jei infliacijos lūkesčiai tikslūs, tai ekonomika juda
tiesiai iš taško E[pic] į tašką E[pic]. tai reiškia, kad, kylant
infliacijos lygiui, nedarbas nebedidėja. Racionaliųjų lūkesčių teorijos
pažiūriu, subjektų klaidos yra ne sistemingos, o atsitiktinės. Jei klaidos,
prognozuojant infliaciją, yra atsitiktinės, tai ir faktiško nedarbo lygio
nukrypimai nuo natūraliojo taip pat atsitiktiniai. Juos galima vertinti
kaip atsitiktines paklaidas, kurios faktišką nedarbo lygį padidina arba
sumažina nežymiai ir neilgam.

P
PCLR

(IR)

5 K

4 E1

3

L

2

1

0 PCSR

Ur

-1 1 2 3 4 5 6 7

5 pav. Racionalūs lūkesčiai

Vis dėlto, racionaliųjų lūkesčių teorija turi nemaža trūkumų.
Pirmiausia, ateities lūkesčiai negali būti visiškai tikslūs dėl to, kad ne
visi politikų veiksmai žmonėms žinomi. Antra, vyriausybės vykdoma politika
gali būti apgaulinga, t.y. vyriausybė gali nesilaikyti pažadų.

4. Skurdo ir užimtumo problemos Lietuvoje

Dagelis fundamentaliųjų socialinių ir ekonominių šiuolaikinės
visuomenės problemų negali būti efektyviai išspręstos tik rinkos
mechanizmais. Tam būtina stipri ir efektyvi valstybės socialinė politika.

Valstybės socialinė politika aktuali posocialinėms šalims, kuriose
rinkos formavimo procesai labai dažnai buvo nenatūralūs, dirbtinai
forsuojami, destruktyvūs. Daugelyje šalių rinka formavosi vykdant
ekonomines reformas bet kokia kaina, valstybės vaidmuo buvo dažnai
neefektyvus, o kai kuriais klausimais ir apskritai neleistinai pasyvus.
Todėl buvo pažeistos svarbiausios socialinės rinkos funkcionavimo sąlygos –
rinkos efektyvumo ir socialinio teisingumo (plačiąja prasme) užtikrinimas
bei jų optimalus suderinimas. Ši problema aštriai iškilo ir Lietuvoje. Jos
galutinis atspindys – gyvenimo lygio smukimas, didelės gyventojų dalies
nuskurdimas, socialinės nelygybės žymus padidėjimas, socialiai atskirtų
žmonių sluoksnio susiformavimas, nusikalstamumo augimas ir kt.

Nežiūrint bendrų teigiamų pastarųjų metų poslinkio pajamų ir vartojimo
srityse, Lietuvoje ir toliau išlieka didelė nelygybė ir skurdas. Plačiau
nagrinėdamos skurdo problemos, atkreipsime dėmesį tik į kai kuriuos jos
aspektus.

Remiantis tarptautinais skurdo ribos standartais, nustatytais Rytų ir
Vidurio Europai (4JAV doleriai per dieną), Lietuvoje skurde gyvena apie 600
tūkst. Žmonių. Pagal santykinę skurdo ribą, Lietuvoje skursta 16,6 proc.
Gyventojų. Santykinė skurdo riba prilyginama 50 proc. Vidutinių pajamų
vidurkio. Taigi, skurstančiais laikomi žmonės, kurių pajamos neužtikrina
susiklosčiusio minimalaus priimtino gyvenimo lygio.

Viena iš svarbiausių skurdo ir kitų socialinių problemų priežasčių yra
nedarbas. Nedarbas ir skurdas yra neatsiejamai susiję dalykai: didžiajai
žmonių daugumai darbas yra pagrindinis (arba vienintelis) pragyvenimo
šaltinis. Todėl skurdą pagrįstai galima laikyti nedarbo palydovu.

Nedarbo lygis reformų laikotarpiu Lietuvoje turėjo aiškią didėjimo
tendenciją. 1999 – ųjų metų pradžioje jis siekė 7,7 proc.. ypač aukštas
nedarbo lygis buvo Lazdijuose (17,4 proc.), Akmenėje (15,6 proc.) ir
Šalčininkuose (15,5 proc.). manoma, kad realus nedarbo lygis Lietuvoje
sudaro apie 14 proc.

Svarbiausia daugelio problemų sprendimo, tame tarpe ir skurdo
mažinimo, sąlyga yra užimtumo didinimas.

Užimtumo problema yra labai sudėtinga, ją veikia daugybė ekonominių,
socialinių, politinių ir kitokių veiksnių. Atkreipsime dėmesį tik į kai
kuriuos jos aspektus. Užimtumo problemos kiekybinė pusė – tai visiškas
darbingų gyventojų užimtumas. Žinoma, kad visiškas užimtumas suderinamas su
tam tikru nedarbo lygiu (natūralusis, neišvengiamas nedarbo lygis).
Paprastai, kai jis neviršija 3 – 5 proc.darbo jėgos.

Kokybinė užimtumo problemos esmė – tai užimtumo efektyvumas ir
racionalus užimtumas kaip svarbiausia efektyvaus užimtumo sąlyga.

Užimtumo politika yra sudėtinė bendros ekonominės ir socialinės
politikos dalis. Ji turi organiškai į ją įsilieti, bet nebūti priedu prie
“Svarbesnių” problemų. Joje kaip ir ekonominėje politikoje apskritai,
turėtų vyrauti ilgalaikiai valstybės interesai, turi būti atsižvelgiama į
nacionalines ypatybes: demografinę situaciją, istorines užimtumo, darbo ir
ūkinės veiklos tradicijas, darbo jėgos kokybines charakteristikas, gamtos
išteklius ir geografinę aplinką, politinę padėtį ir kt.

Užimtumo didinimas jau savaime užprogramuotas kaip prioritetinis
valstybės ekonominės ir socialinės politikos uždavinys.

5. Užimtumo politika Lietuvoje

siekiant sušvelninti socialines nedarbo pasekmes, valstybė parengia ir
įgyvendina specialias priemones, kurios sudaro darbo rinkos politikos
turinį.

Darbo rinkos politiką galima traktuoti plačiąja ir siaurąja prasme.
Plačiąja prasme ji yra sudėtinė užimtumo politikos dalis.

Užimtumo politikos tikslas – formuoti racionalią gyventojų užimtumo
struktūrą, didinti darbo ekonominį ir socialinį efektyvumą. Tuo pačiu
užimtumo politika turi numatyti ir realizuoti nedarbo prevencijos,
profilaktikos priemones.

Siaurąja prasme darbo rinkos politika sprendžia du pagrindinius
uždavinius: 1) ekonominių, finansinių bei kitokių priemonių pagalba
reguliuoja nedarbo lygį ir trukmę; 2) socialiai apsaugo bedarbius. Šiuos
uždavinius atitinka dvi darbo rinkos politikos (DRP) kryptys:aktyvi ir
pasyvi darbo rinkos politika.

Pasyvi darbo rinkos politika – tai valstybės priemonių pagalba
reguliuojamas kompensacinis mechanizmas, bedarbystės atveju nustatomos
kompensacijos sąlygos, formos, apimtis ir garantuojamas draudimas nuo
nedarbo. Pasyvi darbo rinkos politika tokias priemones kaip darbuotojų
draudimą nuo nedarbo, nedarbo pašalpos sąlygų, jos dydžio nustatymą ir
mokėjimą, kitokią materialinę paramą bedarbiui ir jo šeimai. Taigi,
svarbiausias pasyvios politikos tikslas aprūpinti bedarbius pašalpomis ir
kitokia materialine parama, užtikrinančia bedarbiui ir jo šeimai bent
minimalų gyvenimo lygį.

Aktyvi darbo rinkos politika – tai kompleksas priemonių, didinančių
bedarbių konkurentiškumą darbo rinkoje, padedančių jiems greičiau grįžti į
aktyvią darbinę veiklą. Ji grindžiam principu, jog žmogus pats turi
užsidirbti savo ir šeimos pragyvenimui, o valstybė sudaro prielaidas jo
užimtumui: tarpininkauja įdarbinant, remia profesinį mokymą, savarankišką
užimtumą ir pan.

Darbo rinkos aktyvi politika dažniausiai diferencijuojama
atsižvelgiant į atskiras gyventojų grupes, kurių padėtis darbo rinkoje ypač
nepalanki (invalidai, priešpensinio amžiaus bedarbiai, nekvalifikuotas
jaunimas ir kt.). efektyviausia, specialistų nuomone, yra tokia darbo
rinkos politika, kuri apskritai gerina visų subjektų padėtį darbo rinkoje,
tačiau ypatingą dėmesį skiria silpnai apsaugotoms gyventojų grupėms.

Santykis tarp aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos elementų –
jų apimtis, kokybė ir efektyvumas – gali skirtis atskirose šalyse. Vienodai
efektyvi gali būti tiek aktyvi, tiek pasyvi darbo rinkos politika. Tai
priklauso nuo konkrečių atskiro regiono arba tos ar kitos šalies sąlygų.
Konkrečios priemonės, kuriomis ji įgyvendinam atskirose šalyse yra daugiau
ar mažiau tradicinės, o skiriasi tik jų panaudojimo mastas, formos ir kt.
Detalės.

Lietuvos darbo birža rengia aktyvios darbo rinkos politikos programas,
kurių tikslas padėti bedarbiams prisiderinti prie esamos darbo paklausos
struktūros ir įsijungti į aktyvią darbinę veiklą. Šios programos skirtos
pirmiausia tiems bedarbiams, kuriems sunku konkuruoti darbo rinkoje ir
todėl jų įdarbinimo galimybės labai menkos. Tai bedarbiai, kurie pagal LR
Bedarbių rėmimo įstatymą turi teisę į papildomas užimtumo garantijas. Jos
taikomos: asmenims, jaunesniems kaip 18 metų; moterims, turinčioms vaikų
iki 14 metų, ir vyrams, vieniems auginantiems vaikus iki to paties amžiaus;
asmenims, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją likę ne daugiau
kaip 5 metai; asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų; neįgaliems žmonėms
(invalidams). Be to visą bedarbių kontingentą įdarbinimo galimybių požiūriu
Lietuvos darbo birža skirsto į pasirengusius ir nepasirengusius darbo
rinkai bedarbius. Pasirengusiems darbo rinkai bedarbiams priskiriami:
turintys ne ilgesnę kaip vienerių metų darbo pertrauką pagal profesinį
pasirengimą ar veiklos praktiką. Nepasirengusiais darbo rinkai laikomi
bedarbiai: neturintys profesinio pasirengimo; turintys nepaklausią vietos
darbo rinkoje profesiją ar veiklos praktiką; turintys ilgesnę kaip vienerių
metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką.

1 lentelė

|Programos pavadinimas |Dalyvavo iš |Pasirengę |Nepasirengę |
| |viso |darbo rinkai |darbo rinkai |
|Užregistruota bedarbių iš viso| |47223 |197461 |
|Iš jų dalyvavo aktyviose |75676[pic] |7199[pic] |68477[pic] |
|programose | | | |
|Iš jų pagal atskiras | | | |
|programas: | | | |
|Profesinio mokymo programoje |12557 |1272 |11285 |
|Grupinės darbo paieškos |32767 |3392 |29375 |
|programoje | | | |
|Įgijo patentą(iki 3 |9033 |1573 |7460 |
|mėn.)savar. verslui | | | |
|Laikinai įdarbinti (iki 1 |18923 |4670 |14253 |
|metų) | | | |
|Užimtumo rėmimo programose |27207 |2562 |24645 |
|Iš jų: | | | |
|Bedarbių individualaus verslo |47 |11 |36 |
|rėmimo | | | |
|Viešųjų darbų programoje |21637 |1591 |20046 |
|Remiamų darbų programoje |4256 |732 |3524 |
|Naujų darbo vietų steigimo |906 | | |
|programoje | | | |

*Bendras dalyvavusių aktyviose užimtumo programose bedarbių skaičius
yra mažesnis už dalyvavusių visose užimtumo programose bedarbių skaičiau
sumą, kadangi tas pats bedarbis gali dalyvauti ne vienoje, bet keliose
programose.

Lentelės duomenys rodo, kad didžiąją dalį dalyvaujančiųjų aktyviose
užimtumo programose sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. Jeigu tarp
naujai užregistruotų 1999 m. bedarbių nepasirengę darbo rinkai sudarė 80,7
proc.,tai tarp dalyvavusių aktyviose užimtumo programose – 90,5 proc. Iš
pasirengusių darbo rinkai bedarbių aktyviose užimtumo programose dalyvavo
15,2 proc., tuo pat metu nepasirengusių darbo rinkai – net 34,7 proc., t.y.
pastarųjų dalis buvo beveik 2,3 karto didesnė.

Pagrindiniai užimtumo programų tikslai:

1* Profesinio mokymo ir perkvalifikavimo programos tikslas – padėti
bedarbiams prisitaikyti prie darbo rinkos reikalavimų ir patenkinti
darbdavių kvalifikuotos darbo jėgos poreikius. Jos svarbiausias uždavinys –
apmokyti bedarbius, tobulinti jų kvalifikaciją arba perkvalifikuoti,
atsižvelgiant į vietos darbo rinkos poreikius.

2. Grupinės darbo paieškos programos (darbo klubų) tikslas –
supažindinti bedarbius su galimais darbo paieškos būdais, aktyvinti
savarankiškas darbo paieškas, skatinti individualų verslą.

3. Darbo vietų išsaugojimo programa. Jos tikslas – galimai sumažinti
potencialių bedarbių (numatomų atleisti iš darbo darbuotojų) skaičių, ypač
kai atleidimas susijęs su trumpalaikiais ekonominio aktyvumo svyravimas
arba su gamybos technologiniu modernizavimu.

4* Viešieji (visuomeniškai naudingi) darbai – viena iš labiausiai
paplitusių darbo rinkos aktyvios politikos priemonių remiasi šiais
pagrindiniais principais: 1) jie dažniausiai organizuojami taip, kad dalis
darbo laiko (dienos, savaitės) liktų ir būtų skiriama bedarbio profesiniam
mokymui arba nuolatinio darbo paieškai; 2) yra laikino pobūdžio ir neturi
konkuruoti su įprastinėmis darbo vietomis; 3) bedarbis juose gali dalyvauti
tam tikrą (įstatyme numatytą) laiką.

Viešųjų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti bedarbius ir kitus
darbo biržoje registruotus asmenis, kurių nuolatinis įdarbinimas yra labai
problematiškas. Pirmenybė teikiama tiems bedarbiams, kurie negali gauti
arba jau negauna bedarbio pašalpos.

5. Užimtumo fondo remiamų darbų programa. LR Bedarbių rėmimo įstatyme
numatoma organizuoti iš Užimtumo fondo remiamus darbus iki 6 mėnesių
laikotarpiui visų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ir organizacijose.
Remiamų darbų programos tikslas – laikinai įdarbinti galimai didesnį
skaičių bedarbių pas sėkmingai ūkininkaujančius darbdavius, pastaruosius
finansiškai skatinant. Programos uždavinys – sudaryti galimybę jauniems
bedarbiams įgyti pirminių darbo įgūdžių bei padėti įsitvirtinti
nuolatiniame darbe.

6* Bedarbių savarankiško verslo rėmimo programa. Jos tikslas – skatinti
ir finansiškai remti bedarbius imtis verslo ir sukurti darbo vietas ne tik
sau, bet ir kitiems bedarbiams. Jos uždavinys – dalykiškai ir
psichologiškai parengti bedarbius savarankiškam verslui, teikti reikalingas
konsultacijas ir paremti finansiškai.

5.1. Darbo rinkos profesinis mokymas

1992 m. įkurta Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (LDRMT), kuri yra
valstybinė darbo rinkos reguliavimo ir koordinavimo institucija, pavaldi
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Šiai tarnybai yra pavaldžios 6
teritorinės darbo rinkos mokymo tarnybos (TDRMT) bei 14 darbo rinkos mokymo
centrų (DRMC) ir dvi bendros su užsienio partneriais mokymo įstaigos: Kauno
biznio kolegija ir UAB “Profesinio mokymo ir menedžmento institutas”.

Šios mokymo institucijos atlieka svarbų vaidmenį sprendžiant šalies
gyventojų užimtumo ir bedarbystės problemas.

Lietuvos darbo rinkos mokymo tarnyba (toliau Tarnyba) savo veiklą vysto
šiomis pagrindinėmis kryptimis:

• Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie

atleidimą iš darbo, darbo rinkos profesinis mokymas.

• Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas,

psichologinis adaptavimas darbo rinkoje.

• Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas,

paslaugų prieinamumo didinimas.

Suaugusiųjų, tarp jų bedarbių bei dirbančiųjų, įspėtų apie atleidimą,
darbo rinkos profesinis mokymas per 2000 metus 14 darbo rinkos mokymo
centrų apmokyta 16,6 tūkst. asmenų. Tai mažiausios mokymo apimtys per
pastaruosius metus. Labiausiai mažėja bedarbių, kurių mokymas finansuojamas
iš Užimtumo fondo, mokymas, o pagal pobūdį – profesinis rengimas bei
perkvalifikavimas. Pagrindinė mokymo apimčių mažėjimo priežastis – dėl
sudėtingos pastarųjų metų ekonominės situacijos sumažėjusios fizinių bei
juridinių asmenų finansinės galimybės, nors suaugusiųjų perkvalifikavimo,
kvalifikacijos tobulinimo poreikiai išaugo. Labiausiai sumažėjo
nekvalifikuoto jaunimo, turinčių nepaklausią darbo rinkoje profesiją
bedarbių mokymas.

Iki 2000 m. spalio mėn., kai buvo patvirtinta nauja “Darbo rinkos
profesinio mokymo tvarka”, Tarnyba organizavo bedarbių ir darbuotojų,
įspėtų apie atleidimą, darbo rinkos profesinį mokymą.

Profesinis informavimas, konsultavimas, orientavimas, psichologinis
adaptavimas darbo rinkoje per 2000 metus profesinio informavimo,
konsultavimo, orientavimo, psichologinio adaptavimo darbo rinkoje paslaugos
suteiktos 50 tūkst. Asmenų. Lyginant su 1999 m., konsultavimo apimtys
beveik nepakito, tačiau keitėsi struktūra, siekiant maksimaliai patenkinti
konsultuojamųjų poreikius. Didėja darbo grupėse reikšmė. Tai svarbu
formuojant, atstatant žmogaus socialinius įgūdžius, didinant pasitikėjimą
savimi. Grupėse konsultuotų skaičius beveik pasiekė individualiai
konsultuotų asmenų skaičių. Daugiausia jose konsultuojasi asmenybės
bendrojo adaptyvumo bei adaptyvaus elgesio formavimo klausimais. Darbas
grupėse vyko pagal tikslines programas atskiroms asmenų grupėms.
Individualios konsultacijos daugiausia teikiamos profesinio konsultavimo,
tinkamumo klausimais.

Daugiausia – 70 proc. Konsultuoja bedarbių. Dirbančiųjų konsultuoja
beveik 3 tūkst.. beveik kas ketvirtas (per 11 tūkst.) konsultuotas –
bendrojo lavinimo mokyklų moksleivis. Tai reikšminga nedarbo prevencijos
priemonė. Reikia pažymėti, kad veikla šioje srityje ne tik plečiasi, bet
turi būti ir itin plėtojama.

Tarnybos paslaugos profesinio konsultavimo, psichologinio adaptavimo
darbo rinkoje aprėpia visą spektrą – nuo socialinės psichologinės
reabilitacijos “sunkiausia sergantiems asmenims iki informacijos suteikimo
profesinio mokymo, įsidarbinimo bei kitais klausimais. Šį darbą šalyje
atlieka 6 teritorinės darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybos.
Tarnyba, teikianti personalias paslaugas pagal konsultuojamų žmonių
skaičių, paslaugų spektrą bei kokybę, – yra labiausiai išplėtota, o kai
kuriais atžvilgiais vienintelė tokio pobūdžio institucija šalyje, turinti
teritorinius padalinius bei patyrusį, aukštos kvalifikacijos personalą.
Didelis dėmesys skiriamas naujų konsultavimo formų bei metodų diegimui.

Darbo rinkos profesinio mokymo ir konsultavimo sistemos vystymas,
paslaugų prieinamumo didinimas, teisės aktų rengimas. Praėjusiais metais
teisės aktų rengimo srityje galima išskirti du pagrindinius dalykus. Tai
naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos” bei Profesinio mokymo
įstaigų priežiūros tvarkos” patvirtinimas. Tarnyba aktyviai dalyvavo šių
tvarkų rengime, bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo
ir mokslo ministerijomis, Lietuvos darbo birža.

Pagrindiniai naujos “Darbo rinkos profesinio mokymo tvarkos”
privalumai tie, kad ji leidžia lanksčiau tenkinti darbo rinkos poreikius.
Tačiau ji neatitinka kai kurių Bedarbių rėmimo įstatymo nuostatų bei
neišsprendė darbo rinkos mokymo centrų, orientuotų į bedarbių mokymą,
vienodų konkurencinių sąlygų su Švietimo įstaigomis klausimų. Patvirtinus
“Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarką”, baigta formuoti profesinio
mokymo įstaigų priežiūros sistema, padalintos priežiūros funkcijos tarp
institucijų, kaip ir numatyta Profesinio mokymo įstatyme.

Mokymo programų rengimas. 2000 metų pradžioje Tarnyba siūlė 307 darbo
rinkos profesinio mokymo programas, apimančias visus šalies ūkio sektorius.
Tai 156 pirmo bei 151 antro valstybinio Studijų ir mokymo programų
registro lygių programos.

Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautiniai
projektai. Bendradarbiavimas su užsienio šalių partneriais, tarptautinių
projektų vykdymas – viena prioritetinių priemonių vystant darbo rinką,
profesinį mokymą, konsultavimą. 2000 metais buvo 15 tarptautinių projektų
bei 2 tarptautinės programos ACQUIS bei NAPP), parengta 10 naujų
tarptautinių projektų.

Visi projektai apima pagrindinės darbo rinkos sritis:

• Neįgaliųjų žmonių reabilitacija, integravimas į darbo rinką,

profesinis mokymas.

• Vyresnio amžiaus asmenų integracija į darbo rinką, jų profesinis

mokymas.

• Kaimo žmonių užimtumo problemų sprendimas.

• Visagino miesto užimtumo problemų sprendimas.

• Aplinkos apsaugos ir su tuo susijęs žmogiškųjų išteklių

vystymas.

• Jaunimo integravimas į darbo rinką, profesinis mokymas.

• Darbo rinkos sistemos, institucijų vystymas.

• Darbuotojų saugos ir sveikatos darbe gerinimas.

• Turizmo infrastruktūros vystymas.

Personalo ugdymas ir kvalifikacijos kėlimas 2000 m. tęsiamas nuoseklus
darbo rinkos profesijos mokytojų atestavimas. Parengta pedagoginio minimumo
programa, projektas “Naujų pedagoginio darbo metodų sklaida”. Rengiami
kvalifikacijos kėlimo seminarai profesijos mokytojams, darbo rinkos mokymo
centrų, teritoriniu darbo rinkos mokymo ir konsultavimo tarnybų vadovams,
darbuotojams.

Ryšiai su visuomene informuojant visuomenę apie Tarnybos veiklą,
kuriant jos įvaizdį nuosekliai dirbama su žiniasklaida. Tarnybos vadovai,
specialistai dalyvauja televizijos, radijo laidose; rengiami reportažai
atskiromis temomis. Platinama informacija apie Tarnybos renginius. Kartu su
Statistikos departamentu leidžiamas leidinys “Darbo rinka ir gyventojų
užimtumas”.

5.2. Viešieji darbai

Viešieji darbai – tai teritorinių darbo biržų savivaldybių ir
darbdavių organizuojami laikini darbai, kurie padeda didinti bedarbių
užimtumą ir palaikyti bei plėtoti vietos socialinę infrastruktūros.

Pirmaisiais Lietuvos darbo biržos veiklos metais bedarbiai skeptiškai
žiūrėjo į siūlomus viešuosius darbus – laikiną užimtumo formą, dabar jie
yra itin paklausūs tarp bedarbių , socialiai pažeidžiamų asmenų, negalinčių
lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje bei įsidarbinti nuolatiniam
darbui. Viešieji darbai tapo viena iš aktyviausių užimtumo rėmimo programų.

Įvertinus savivaldybių biudžetuose numatytas lėšas ir darbdavių

Leave a Comment