Nedarbas. Nedarbo priežastys ir raida Lietuvoje 1994 – 2005m.

TURINYS

ĮVADAS 3
1. NEDARBAS IR JO TIPAI 4
2. NEDARBO PRIEŽASTYS 5
2.1. Pasaulinės nedarbo priežastys 5
2.2. Nedarbo priežastys Lietuvoje 7
3. NEDARBO RAIDA LIETUVOJE 1995 – 2004 METAIS 8
3.1. Bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimas 8
3.2. 1995 – 2004 metų bendros nedarbo lygio ir bedarbių skaičiaus kitimo tendencijos 9
3.3. Nedarbas pagal išsilavinimą 13
3.4. Ilgalaikis nedarbas 15
3.5. Bedarbiai pagal buvusią ekonominę veiklą 18
3.6. Bedarbiai pagal lytį ir amžių 19
3. 7. Nedarbas pagal gyvenamąją vietovę 25
IŠVADOS 28
LITERATŪRA 29ĮVADAS
Aukštas nedarbo lygis – viena didžiausių ekonominių ir socialinių XXI amžiaus pradžios problemų beveik visose valstybėse. Vien tik Europos Sąjungos šalyse, ES statistikos agentūros “Eurostat” duomenimis, šių metų birželio mėnesį buvo daugiau kaip 19 milijonų bedarbių. Todėl kiekvienos valstybės vyriausybės misija yra sudaryti sąlygas kiiekvienam šalies gyventojui, norinčiam ir galinčiam dirbti, savo darbu užsitikrinti tinkamą gyvenimo lygį.
B. Martinkus (1998) pastebi, kad gyventojų nedarbo lygio mažinimas Lietuvoje tapo itin aktualia problema po Nepriklausomybės atkūrimo, kai mūsų šalis perėjo iš planinės į rinkos ekonomiką. Tai sukėlė gamybos apimties sumažėjimą, bankrotus, lėšų, skirtų darbo apmokėjimui, stygių, darbo vietų sumažėjimą. Įteisinus privačią nuosavybę, atsirado naujos verslo organizavimo formos: individualios įmonės, partnerinės įmonės, akcinės bendrovės, investicinės akcinės bendrovės. Visi šie pokyčiai lėmė darbo rinkos susiformavimą. Darbo pasiūla nebeatitiko darbo paklausos. Kaai kurios specialybės tapo nebereikalingos, o jas turintys žmonės nespėjo arba nebesugebėjo persikvalifikuoti. Atsiradus darbo rinkai atsirado ir nedarbas, kuris suprantamas kaip darbo pasiūlos ir paklausos disbalansas.
Įstojus į Europos Sąjungą, socialiniai, ekonominiai bei technologiniai pokyčiai šalyje kelia naujus reikalavimus asmens pr

rofesiniam pasirengimui. Ypatingą reikšmę įgauna problema, kiek išsimokslinimas bei kvalifikacijos atitinka esamus ir būsimus ūkio poreikius, nes aukštai išsivysčiusių technologijų bei gamybinio potencialo efektyvus panaudojimas vis labiau priklauso nuo žmogaus profesinio pasirengimo kokybės.
Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti nedarbo kitimo tendencijas Lietuvoje. Šio darbo uždaviniai:
1. aptarti nedarbo sąvoką ir jo tipus;
2. detaliai išanalizuoti nedarbo atsiradimo priežastis;
3. apžvelgti nedarbo kaitos tendencijas Lietuvoje 1995 – 2004 metais.
Naudojama metodika – periodinės ir statistinės medžiagos analizė.
Mūsų darbo objektas – Lietuvos Respublikos gyventojų nedarbo lygis.1. NEDARBAS IR JO TIPAI
Nagrinėjant nedarbą būtinas supratimas apie darbo jėgą, nes šie du terminai labai glaudžiai susiję tarpusavyje. B. Martinkus (1998) darbo jėgai priskiria visus darbingo amžiaus dirbančius ir aktyviai ieškančius darbo žmones. Darbo jėga negali būti laikomi kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys, esantys specialiose pataisos įstaigose, pensininkai, namų šeimininkės. Bedarbius Liietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas (1990) apibūdina kaip nedirbančius, darbingo amžiaus darbingus žmones, nesimokančius dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravusius valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Vadinasi, nenorintys dirbti ir darbo neieškantys žmonės negali būti priskirti bedarbių kategorijai.
Nedarbo lygis – tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška:

Bedarbių skaičius
Nedarbo lygis = ————————— × 100%.

Darbo jėgos skaičius

Taigi šis ekonominis rodiklis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai.
Bedarbiais žmonės tampa dėl įvairių pr
riežasčių. Aiškinantis nedarbo kilmę būtina žinoti jo skirstymą į tipus. Ekonomistai, jų tarpe ir minėtas autorius B. Martinkus (1998), nedarbą skirsto į:
 frikcinį (tekamąjį),
 struktūrinį,
 ciklinį (nepakankamos paklausos),
 paslėptąjį,
 šešėlinį.
Tekamasis nedarbas – tai trumpalaikis ir neišvengiamas nedarbas.
Terminą „tekamasis“, arba „frikcinis“, ekonomistai vartoja, kalbėdami apie tokius darbuotojus, kurie ieško darbo arba tikisi jį gauti artimiausioje ateityje. B. Martinkaus teigimu (1998), tokio reiškinio esmė – darbo rinka funkcionuoja nelanksčiai, neužtikrina, kad darbo vietų skaičius atitiktų darbuotojų skaičių. Kai žmogus gali laisvai rinktis veiklos rūšis ir darbo vietas, kiekvienu laikotarpiu dalis darbuotojų atsiduria padėtyje „tarp darbų“. Vieni keičia darbo vietą savo noru, kiti ieško naujo darbo, atleisti iš ankstesniojo, treti laikinai netenka sezoninio darbo (R. Paliulytė (2004) tvirtina, kad sezoninio nedarbo dydis priklauso nuo ekonomikos struktūros). Taigi visada atsiras tokių žmonių, kurie nedirba dėl neišvengiamų priežasčių. Praktiškai šis nedarbo tipas egzistuoja nuolatos.
Struktūrinis nedarbas – ilgesnės trukmės nedarbo forma. Šis nedarbo tipas, anot R. Paliulytės (2004), susijęs su kvalifikuotos darbo jėgos trūkumu. Darbdavio pageidavimų gali neatitikti ir darbo jėgos lytis arba amžius. B. Martinkus (2004) tvirtina, kad struktūrinį nedarbą sąlygoja techninio lygio augimas, kai esamoji dalies darbuotojų kvalifikacija neatitinka techninio lygio reikalavimų. Pasak B. Martinkaus, struktūrinį nedarbą sąlygoja:
 technologijos pokyčiai,
 ilgalaikių vartotojų preferencijų (teikiamas dalykui pranašumas dėl jo prioriteto pagal kuriuos nors požymius arba jų visumą) pasikeitimai,
 darbo vietų perkėlimas iš
š vieno regiono ar šalies į kitą, sąlygojantis žmonių migraciją.
Nedarbas atsiranda dėl to, kad darbo rinka į šiuos pokyčius reaguoja lėtai, darbo jėgos struktūra neatitinka naujos darbo vietų struktūros. Išryškėja, kad dalis net ir kvalifikuotų darbuotojų neturi reikalingų darbo įgūdžių, kuriuos būtų galima greitai perduoti, nes jų patyrimas ir įgūdžiai paseno ir tapo nebereikalingi dinamiškai ekonomikai. Todėl tokie darbuotojai priversti persikvalifikuoti, papildomai mokytis, keisti gyvenamąją vietą arba ilgam tapti bedarbiais.
Ciklinis nedarbas – nedarbas, kurį sąlygoja bendras ekonomikos nuosmukis. B. Martinkus (1998) pažymi, jog ciklinį nedarbą sukelia tokia ūkinės veiklos ciklo fazė, kuriai būdingas visuminių (bendrųjų) išlaidų nepakankamumas. Ciklinis nedarbas atsiranda tuomet, kai dėl sumažėjusios visuminės prekių ir paslaugų paklausos sumažėja gamybos apimtys ir tuo pačiu didėja pretendentų į darbą skaičius. Dėl to ciklinis nedarbas kartais dar vadinamas nedarbu, sąlygojamu paklausos deficit.o.
Paslėptasis nedarbas. Žmonės, kuriems nesiseka rasti darbo, negali lengvai pasiduoti depresijai, nuleisti rankas, nes jiems reikia išlaikyti šeimą, mokėti už butą, paslaugas ir pan. Todėl jie priversti ieškoti bet kokio darbo. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Šis nedarbas į oficialiąją statistiką nėra įtraukiamas. Išsivysčiusiose šalyse paslėptasis nedarbas sudaro nuo 6 iki 9 proc. visų darbo jėgai priskirtinų gyventojų. Faktiškai šie asmenys priskirtini dalinio užimtumo ir dalinių be
edarbių kategorijai, tačiau oficialioji statistika, priskirdama juos prie visiškai užimtų, sumažina nedarbo lygį.
Šešėlinis nedarbas. Bedarbio statusas suteikiamas ir tokiems žmonėms, kurie tvirtina, kad ieško darbo, o iš tikrųjų tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija arba socialinio aprūpinimo pašalpa, kurios gali priklausyti nuo tariamų darbo paieškų. Toks šešėlinis nedarbas padidina oficialaus nedarbo lygį.2. NEDARBO PRIEŽASTYS
2.1. Pasaulinės nedarbo priežastys
Viena svarbiausių nedarbo priežasčių yra mokslinė techninė revoliucija (MTR), prasidėjusi XIX a. pab. XX a. pirmojoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas, pažangių valdymo ir kontrolės sistemų įvedimas, naujų technologijų ir medžiagų kūrimas bei jų vartojimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Darbas tapo kūrybiškas, išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi naujo tipo darbuotojai, įsisavinę keleto mokslų pagrindus ir turintys aukštą kvalifikaciją. Atsisakoma nekvalifikuotos darbo jėgos. Dėl šios priežasties kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:
1. nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
2. didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
3. nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomenių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms spręsti;
4. gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo nelygybė;
5. aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią sąlygoja darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.
Antroji nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Kai gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas ir intensyvumas, vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo.
Trečioji nedarbo priežastis yra ekonominės krizės, kurių nepašalino net valstybinis ekonomikos reguliavimas ir programavimas. Dabartiniu metu ekonominės krizės nėra tokios gilios ir aštrios kaip XIX a. ir XX a. pirmoje pusėje. Tačiau jos nuolat pasikartoja ir apima ne tik atskiras šalis, bet ir atskirus regionus. Ekonominių krizių metu, kai gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbdaviai juos ima iš bedarbių tarpo ir tam konkrečiam momentui nedarbo lygis rinkoje sumažėja. Tačiau paskutiniaisiais dešimtmečiais nedarbas išlieka ir esant ekonomikos augimui, nes dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų nėra įtraukiami į ekonomines veiklas net ekonomikos pakilimo fazėje.
Ketvirtoji nedarbo priežastis yra struktūrinis ūkio pertvarkymas mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Konkurencija tarp gamintojų gamybos kaštų ir darbo našumo srityje skatina juos nuolat atnaujinti pagrindinį kapitalą – mašinas, įrengimus, elektronines gamybos valdymo sistemas. Moralinis gamybos priemonių nusidėvėjimas pasiekė tokį laipsnį, kad per 5 – 6 metus pilnai atnaujinami dar fiziškai nesudėvėję darbo priemonių elementai. Todėl „senose“ ūkio šakose, keičiant seną techniką nauja, dalis darbuotojų atleidžiama iš darbo. Be to, naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo jėgos. Vadinasi, nauji kapitalai, palyginti su bendru jų dydžiu, įtraukia į gamybą vis mažiau darbuotojų, o senieji kapitalai, kurių techninė sudėtis atnaujinama, išstumia iš gamybos dalį tų darbininkų ir tarnautojų, kuriuos anksčiau įdarbino.
Penktoji nedarbo priežastis yra spartus gyventojų skaičiaus augimas daugelyje šalių, iššaukęs aštrėjančią konkurenciją darbo rinkoje. Anot anglų ekonomisto ir sociologo T. Malthus, nedarbas ir skurdas yra natūralūs reiškiniai, kadangi gyventojų skaičius dėl gamtos dėsnių didėja greičiau nei pragyvenimo reikmenų kiekis. Tik dirbtinai apribojant gyventojų prieaugį, galima įveikti nedarbą.
Šeštoji nedarbo priežastis draudimo nedarbo atveju sistema. Bedarbio pašalpos dabar mokamos visuose išsivysčiusiuose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Draudimo nedarbo atveju programos didina nedarbo lygį, kadangi lengvina bedarbių padėtį. Bedarbiai atidžiai stebi santykį tarp bedarbio pašalpos dydžio ir darbo užmokesčio, kurį jie gautų, jei sutiktų dirbti pirmą pasiūlytą darbą. Minėtas santykis vadinamas pakeitimo rodikliu. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo ilgiau galima nedirbti ir ieškoti geresnio darbo. Bedarbio pašalpa neapmokestinama, darbo užmokestis apmokestinamas, o skirtumas tarp pašalpą gaunančio bedarbio disponuojamų pajamų ir dirbant gau.namo darbo užmokesčio mažėja.2.2. Nedarbo priežastys Lietuvoje
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Guoda Steponavičienė (2000) išskyrė 4 pagrindines priežastis, kurios sąlygojo nedarbo augimą Lietuvoje.
LLRI ekspertės manymu, pagrindinė priežastis, dėl kurios padidėjo nedarbas Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo yra ta, kad Lietuvos valdžia nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Kai kuriuose sektoriuose jos dar net nebuvo pradėtos. Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka auganti ekonomika kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja. Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja.
Antra priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo santykiuose ir pan. G. Steponavičienės (2000) nuomone, šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą, trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiems pusėms naudingiausią susitarimą.
Trečia priežastis, dėl kurios žmonės neturi darbo, yra nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje 1999 metais dar padidėjo – trimis procentiniais punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Be to, kadangi Sodros biudžeto deficitas didėja, nuolatos yra grėsmė, kad vėl gali būti didinamos įmokos arba plečiama mokėtojų bazė. Dėl didelės mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos ir neadekvačių nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi ir darbo vietas).
Ketvirta, nedarbo lygio kilimui 1999 metais įtakos turėjo ir ekonominė krizė Rusijoje bei bendras Lietuvos ekonomikos nuosmukis. Tačiau šis veiksnys, priešingai dažnai nuomonei, nebuvo lemiamas. Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės.3. NEDARBO RAIDA LIETUVOJE 1995 – 2004 METAIS
3.1. Bedarbių skaičiaus ir nedarbo lygio įvertinimas
Iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje oficialiai neegzistavo nedarbo problema, nes baigusiam studijas ir įgijusiam specialybę asmeniui buvo garantuojama darbo vieta, neatsižvelgiant į tos rūšies specialistų paklausą. Jeigu žmogus dėl tam tikrų priežasčių (motinystės atostogų, grįžusieji po būtinosios karinės tarnybos) būdavo bedarbis, tai valstybė jam išsaugodavo ankstesnę darbo vietą arba suteikdavo galimybę per tam tikrą laiką susirasti kitą darbą. Neįgaliems žmonėms taip pat buvo garantuojamos bent jau nedidelės pajamos iš apmokamo darbo. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, centralizuota aprūpinimo žaliavomis, energetiniais ištekliais ir prekių pardavimo sistema labai greitai suiro. Pereinant iš planinio į rinkos ūkį susiformavo sąlygos nedarbui atsirasti. Nedirbančiųjų kasmet pradėjo daugėti.
Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai: bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose ir statistikos departamento atliekami darbo jėgos tyrimai. Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir skiriasi nuo darbo biržos duomenų dėl skirtingo bedarbių sąvokos apibrėžimo. Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Taigi Lietuvos darbo biržos taikomas nedarbo lygio įvertinimo būdas parodo, koks procentas darbingo amžiaus gyventojų yra užsiregistravęs teritorinėse darbo biržose (Lietuvoje pirmieji bedarbiai buvo užregistruoti 1991 metų kovo 1 dieną, kai savo veiklą pradėjo teritorinės darbo biržos). Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravusius valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba. Todėl statistikos departamento duomenimis bedarbių skaičius ir nedarbo lygis Lietuvoje yra 2 – 3 kartus didesnis negu skelbia Lietuvos darbo birža.3.2. 1995 – 2004 metų bendros nedarbo lygio ir bedarbių skaičiaus kitimo tendencijos
Darbo biržos duomenimis bedarbių skaičius nuo 1995 metų sparčiai didėjo iki 2001 metų, kai pasiekė 223,5 tūkst. (žiūr. 1 pav.).

1 pav. Bedarbių skaičius darbo biržos duomenimis 1995 – 2004 metais
Darbo biržos duomenimis tais metais nedarbo lygis didžiausias buvo Marijampolės, Tauragės, Panevėžio ir Šiaulių rajonuose (žr. 1 lent.)
1 lentelė. 2001 metų nedarbo lygis
pagal apskritis darbo biržos duomenimis (procentais)
Apskritys
Alytaus Kauno Klaipėdos Marijampolės Panevėžio Šiaulių Tauragės Telšių Utenos Vilniaus
15,8 9,7 11 16,9 16,4 16,5 16,2 15,7 12 10
2001 metais didžiausią bedarbių dalį sudarė atleisti iš darbo žmonės ir netekusieji darbo dėl pasibaigusios terminuotos darbo sutarties (žr. 2 lent.).
2 lentelė. Bedarbiai pagal netekimo priežastis (tūkst.) statistikos departamento duomenimis
Darbo netekimo priežastys

Atleidimas iš darbo
Pasibaigusi terminuota darbo sutartis
Asmeninės ir šeimyninės
priežastys
Liga arba negalė
Studijos mokymosi įstaigose
Išėjimas į pensiją Karinė tarnyba arba užsiėmimas visuomenine veikla
Kitos priežastys
92,0 56,7 11,5 3,5 0,8 2,6 0,9 49,2
Nedarbas Lietuvoje ypač didėjo nuo 1999 metų pradžios. Pagrindinė to priežastis – 1998 metų finansų krizė Rusijoje, dėl kurios Lietuvoje prasidėjo ekonomikos nuosmukis ir tęsėsi visus 1999 metus. Kai kurioms šalies įmonėms, eksportuojančioms produkciją į Rusiją ir kitas NSV šalis, buvo vėluojama apmokėti už pateiktą produkciją. Todėl šios įmonės ėmė mažinti gamybos apimtis, darbuotojų skaičių, dalis dirbančiųjų priverstinai dirbo ne visą darbo laiką arba dirbo su prastovomis, arba buvo neapmokamose atostogose. O visa tai įtakojo nevystomą įmonių veiklą, kuri atsispindėjo nedarbo augime, išaugusiame grupinių darbuotojų atleidimų skaičiuje.
Aukštesniu nedarbo lygiu išsiskiria žemės ūkio rajonai (žr. plačiau skyrių apie nedarbą pagal gyvenamąją vietą), ypač Pasvalys, Marijampolė ir Radviliškis. Iširus žemės ūkio bendrovėms ir nepakankamai sparčiai kuriantis savarankiškai ūkininkaujančių, didėja bedarbių, atleistų iš žemės ūkio įmonių, skaičius. 1999 m. kaimo bedarbių skaičius siekė 46,6 tūkst. Daugiausiai jų buvo 25 – 54 metų amžiaus grupėje (žr. 2 pav.)

2 pav. 1999 metų bedarbių pasiskirstymas kaime
pagal amžiaus grupes statistikos departamento duomenimis
Nedarbo augimą sukėlė ir struktūriniai veiksniai, būtent nedidelis darbo jėgos mobilumas ir disbalansas tarp kvalifikacijos ir rinkos poreikių (žr. plačiau skyrelyje apie struktūrinį nedarbą). Mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa. Nekvalifikuotiems darbuotojams tenka tik kas ketvirtas – penktas pasiūlymas ir tai daugiausiai terminuotiems, sezoniniams darbams (statybose, susisiekimo sferoje, žemės ūkyje ir pan.). Tuo tarpu didėja naujų profesijų, ypač labai kvalifikuotų specialistų, paklausa. Darbdaviai kelia vis didesnius reikalavimus priimamiems darbuotojams (pvz. kelių užsienio kalbų mokėjimas, ypač reikalinga anglų kalba), o tobulėjant technologijoms, būsimiems specialistams su aukštuoju ar aukštesniuoju išsilavinimu privaloma mokėti dirbti naujausiomis kompiuterinėmis programomis.
Siekiant patenkinti tam tikros kvalifikacijos darbuotojų paklausą, buvo pradėtos organizuoti nepopuliarių profesijų darbuotojų perkvalifikavimo programos. Taip pat Lietuvos darbo biržos interneto svetainėje pradėjo veikti Talentų banko programa. Programos tikslas – sudaryti platesnes įsidarbinimo galimybes aukštos kvalifikacijos specialistams ir studijuojančiam jaunimui, padėti darbdaviams greičiau susirasti pageidaujamus darbuotojus.
Lietuvoje iki 2002 metų pradžios smulkaus ir vidutinio verslo teisinė ir ekonominė aplinka buvo be galo sudėtinga: nemaža dalis įmonių nustojo veikusios ar bankrutavo, vyravo didelė gyventojų bedarbystė, verslininkams stigo elementarios informacijos ir žinių, nebuvo efektyvios paramos verslui sistemos, verslo plėtra regionuose buvo nesubalansuota. Šias problemas padėjo spręsti Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdoma užimtumo didinimo 2001 – 2004 met.ų programa. Šios programos tikslas – plėtoti smulkių ir vidutinių įmonių steigimąsi, maksimaliai panaudojant vietinius materialinius, žmonių resursus bei pažangias technologijas, siekti spartesnių visos šalies ir atskirų šalies regionų ekonominės plėtros tempų, sudaryti palankias sąlygas gyventojų užimtumui didinti. Ši programa leido įmonėms geriau pasinaudoti finansiniais ištekliais ir sukurti naujas darbo vietas, plėtoti paramos verslui infrastruktūrą, sukuriančią palankią aplinką įmonėms kurtis ir augti, skatinti naujų įmonių, užsiimančių netradiciniais verslais, kūrimąsi. Programos dėka verslininkams buvo teikiamos informacinės, konsultacinės bei mokymo paslaugos ir tuo skatinamas naujų įmonių kūrimasis ir veikiančių plėtra.
Per užimtumo didinimo programos laikotarpį daugiau kaip 510,5 tūkst. ieškančių darbo asmenų bvuo įtraukta į aktyvias darbo rinkos politikos programas ir 524 tūkst. buvo įdarbinti. Europos socialinio fondo duomenimis, nuo 2001 metų pabaigos daugiau negu 0,1 tūkst. bedarbių, pasinaudoję teikiama beprocentine paskola, pradėjo savo verslą, ir daugiau kaip 58 tūkst. pradėjo ūkinę veiklą lengvatinėmis sąlygomis įsigiję verslo liudijimus.
Dėl aukščiau išvardytų priežasčių 2002 metais nedarbo lygis šalyje pradėjo mažėti (žr. 1 pav.). 2004 metais, statistikos departamento duomenimis, jis sumažėjo 6 procentiniais punktais palyginti su 2001 metais, kada nedarbo lygis siekė 17,4%. Nedarbo mažėjimą taip pat sąlygojo makroekonominė pažanga, prasidėjusi 2000 metais, kai pasireiškė mažas infliacijos lygis, sumažėjęs biudžeto deficitas, realiojo BVP išaugimas.
Dar viena nedarbo mažėjimo priežastis – padidėjusi emigracija (žr. 3 lent.). Po to, kai buvo panaikinti administraciniai emigracijos iš Lietuvos ribojimai ir daugiau valstybių atvėrė sienas, emigracija labai padidėjo, ypač į Vakarų šalis (maždaug pusė jos – nelegali). Daug problemų kelia informacijos apie legalios emigracijos galimybes stygius. Tai netiesiogiai skatina nelegalią emigraciją. Dauguma gyventojų teigiamai žiūri į nelegalų darbą užsienyje ar bent juos pateisina, todėl darbo emigracijos nestabdo net tas faktas, kad galimybių legaliai įsidarbinti nėra.
3 lentelė. Lietuvos Respublikos gyventojų migracija 1995 – 2004 metais
(Lietuvos statistikos departamento duomenys)

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Išvyko 109453 107158 104109 87524 79283 65829 44725 46120 68428 74251
Statistikos departamento duomenimis nedarbo lygis 2003 metais palyginti su 2001 sumažėjo 5 procentiniais punktais (3 pav.).

3 pav. Nedarbo lygis (%) 2001 – 2004 metais statistikos departamento duomenimis
Dėl telekomunikacinių technologijų atsirado visiškai naujų darbo jėgos kvalifikacijos poreikių, kūrėsi naujos darbo vietos ir formos (teledarbas), sparčiai plėtojosi nauji ekonomikos sektoriai. Informacinės technologijos iš esmės pakeitė darbo turinį ir kėlė naujus sudėtingus reikalavimus dirbantiesiems profesinio mobilumo, lankstumo ir darbinės motyvacijos atžvilgiu. Kita vertus, individai galėjo lengviau ir greičiau integruotis į darbo rinką.
Deja, mažėjant bedarbių skaičiui ir toliau išlieka didelis ilgalaikių bedarbių, t.y. ieškančių darbo vienerius metus ir ilgiau, skaičius (žr. plačiau skyrių apie ilgalaikį nedarbą). Bedarbių, kurie ieškojo darbo daugiau kaip metus, skaičius 2003 metais sumažėjo 21 tūkst. palyginti su 2002 metais (žr. 4 pav.), kada kas trečias darbo biržoje registruotas bedarbis buvo ilgalaikis. Ilgalaikių bedarbių problemos sprendimui, siekiant sutrumpinti darbo paieškos laiką, buvo įgyvendinamos ilgalaikiams bedarbiams skirtos darbo rinkos programos, papildomas šių asmenų rėmimas darbo rinkoje, įtraukimas į laikino užimtumo programas.

4 pav. Bedarbiai pagal trukmę 2001 – 2004 metais

statistikos departamento duomenimis (tūkst.)
2004 metais nedarbas ir toliau turėjo tendenciją mažėti (žr. 3 pav.). Šiais metais bedarbių skaičius buvo mažiausias per pastaruosius 4 metus (žr. 1 pav.). Statistikos departamento duomenimis suma.žėjo jaunų 15 – 24 metų bedarbių skaičius (žr. plačiau skyrių apie nedarbą pagal amžiaus grupes). Jeigu 2003 metais jie sudarė 24,8% visų bedarbių, tai 2004 – aisiais 15 – 24 metų bedarbiai sudarė jau 22,5% visų bedarbių. Tai buvo sąlygota padidėjusios jaunimo emigracijos. Ilgalaikių bedarbių skaičius šiek tiek sumažėjo palyginti su 2002 metais, tačiau vis tiek išlieka aukščiausias šalyje ir sudaro apie 50% visų bedarbių (žr. 4 pav.). Aukščiausias nedarbo lygis 2004 m. buvo Alytaus apskrityje – 16,0 procento, Klaipėdos – 12,7 procento, Panevėžio ir Šiaulių apskrityse – po 12,6 procento. Žemiausias nedarbo lygis buvo Marijampolės (6,9%) ir Tauragės apskrityse (8,9%).3.3. Nedarbas pagal išsilavinimą
Bedarbių skaičius pagal išsilavinimą, kaip ir bendras bedarbių skaičius Lietuvoje, iki 2001 metų yra linkęs didėti, o nuo 2002 metų mažėja (žr. 1 lent.). Ypatingai bedarbių pagal išsilavinimą skaičius pradėjo didėti nuo 1999 metų pradžios. Pagrindinė to, kaip ir bendro bedarbių skaičiaus Lietuvoje augimo, priežastis yra 1998 metų finansų krizė Rusijoje (plačiau žiūrėti skyrių apie nedarbo priežastis Lietuvoje).

4 lentelė. Bedarbiai pagal išsilavinimą 1995 – 2003 metais
darbo biržos duomenimis
Metai 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Iš viso 127738 109385 120159 122751 177416 225889 224040 191150 158816
Aukštasis 8538 7691 8316 7048 8077 10159 10270 9273 8638
Spec. vidurinis, aukštesnysis 24266 21369 21428 20678 28806 36244 36999 32838 27391
Profesinis 61157 48918 45333 41687 80016 103292 108671 70091 70398
Nekvalifikuoti 33777 31407 45082 53338 60517 76194 68100 78948 52389
Didžiausią bedarbių pagal išsilavinimą skaičiaus dalį sudaro visiškai nekvalifikuoti ir profesinį išsilavinimą turintys gyventojai (žr. 5 pav.). Vis dažniau bedarbiais tampa žmonės, neturintys kvalifikacijos (ypač daug tokių tarp jaunimo). Teritorinėms darbo biržoms labai sunku parūpinti darbą žmonėms, kurie neturi jokio profesinio pasirengimo, juo labiau, kad darbdaviai kelia vis didesnius reikalavimus priimamiems darbuotojams tobulėjant technologijoms.

5 pav. Bedarbių pasiskirstymas pagal išsilavinimą 1995 – 2003 metais
darbo biržos duomenimis
Analizuojant bedarbių, turinčių profesinį išsilavinimą, skaičių, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jie yra įgiję profesijas, kurios darbo rinkoje nėra paklausios, beveik kas antras jų profesiją įgijo profesinėje mokykloje. Dar viena priežastis dėl didelio nekvalifikuotų ar profesinį išsilavinimą turinčių bedarbių skaičiaus yra ta, kad didelė dalis jų dirbo gamyklose bei fabrikuose, kurių dauguma, suirus Sovietų Sąjungai, neišlaikė konkurencinės kovos ir bankrutavo.
Aukštąjį išsilavinimą turinčių bedarbių skaičius yra mažiausias. Šis skaičius dar labiau pradėjo mažėti nuo 2002 metų (žr. 4 lent.). Tai lėmė keletas priežasčių:
• nuo 2001 m. vidurio Lietuvos darbo biržos interneto svetainėje pradėjo veikti darbo biržos internete skyrius – Talentų banko programa. Programos tikslas – sudaryti platesnes įsidarbinimo galimybes aukštos kvalifikacijos specialistams ir studijuojančiam jaunimui;
• anksčiau aptarta padidėjusi emigracija. Išaugus išvykstančių iš Lietuvos gyventojų skaičiui, Lietuvos darbo rinka pajuto gerai paruoštų specialistų trūkumą, todėl padidėjo aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų paklausa. Tradiciškai labai paklausūs šie specialistai: gydytojai, teisininkai, užsienio kalbų mokytojai, verslo administravimo, matematikos ir informatikos, informacinių technologijų, socialinės gerovės ir kt. Šių specialistų ypač trūksta periferiniuose regionuose.
Kaip matome, mažėja nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa ir didėja naujų profesijų, ypač labai kvalifikuotų specialistų, paklausa.
2004 metais bedarbių pagal išsilavinimą skaičius ir toliau turėjo tendenciją mažėti. Jų, darbo biržos duomenimis, buvo 184, 4 tūkst. Darbo rinkoje aštrėjo darbdavių aprūpinimo kvalifikuota darbo jėga problema, dėl to dar labiau padidėjo bedarbių kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo poreikis. 2004 metais išliko tie patys bendri darbdavių keliami reikalavimai darbo vietai užimti:
• aukšta kvalifikacija;
• papildomi gebėjimai;
• asmeninės savybės ir socialiniai įgūdžiai.3.4. Ilgalaikis nedarbas
Ilgalaikiai bedarbiai – tai pakankamai didelė ir viena iš labiausiai socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių, kuri ne visada objektyviai suvokia savo padėtį darbo rinkoje. Ilgalaikiai bedarbiai – tai asmenys, kurie neturi darbo 12 ar daugiau mėnesių. Dažniausiai žemas ilgalaikių bedarbių išsilavinimo lygis ir pasyvumas sąlygoja ilgalaikio nedarbo problemos sprendimo sudėtingumą. Ilgalaikis nedarbas gali būti pasyvesnio gyvenimo būdo, socialinės izoliacijos, darbo motyvacijos praradimo priežastimi. Tai yra pavojingas reiškinys, kadangi ilgą laiką nedirbantis asmuo pripranta prie sąlygų, kurios yra priešingos darbo rinkai, prie pinigų stygiaus. Pagrindinėmis nemažėjančio ilgalaikio nedarbo priežastimis galime laikyti bedarbių atitrūkimą nuo darbo rinkos, kvalifikacijos praradimą bei palaipsniui prarandamą viltį įsidarbinti. Valstybinės užimtumo skatinimo programos dažnai nebūna efektyvios, nes naujai sukurtoms darbo vietoms reikalingi kvalifikuoti, išsilavinę darbuotojai. Tuo tarpu dalis ilgalaikių bedarbių nėra linkę gerinti darbo įgūdžių jiems siūlomuose kvalifikacijos kursuose ar apskritai ieškoti pastovaus darbo. Paties žemiausio socialinio sluoksnio atstovai dažnai pasitenkina bedarbio pašalpa ir trumpalaikiais, neoficialiais darbais. Tokia situacija vis stiprina ilgalaikio nedarbo problemą.
Lietuvos statistikos departamentas duomenis apie ilgalaikius bedarbius pradėjo fiksuoti nuo 1997 metų. Pateiktoje 5 lentelėje matome, kad ilgalaikių bedarbių dalis bendrajame jų skaičiuje kiekvienais metais išlieka labai didelis.
5 lentelė. Bedarbių skaičius pagal nedarbo trukmę

1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Iš VISO 257,2 226,7 249 273,7 284 224,4 203,9 184,4
1 – 6 mėn 69,1 62,5 89,9 91,1 74 61,8 63,8 49,9
7 – 11 mėn 59,2 40,3 60,3 40,4 43 39,4 37,8 36,2
12 mėn ir daugiau 128,9 123,8 96 142,2 167 132,3 102,3 98,2
Ilgalaikių bedarbių proc. bendrame bedarbių sk. 50,12% 54,6% 38,55% 51,95% 58,80% 58,96% 50,17% 53,25%

1997 m. ilgalaikiai bedarbiai sudarė daugiau nei pusę bendrojo nedirbančiųjų skaičiaus (50,12%). Ilgiau nei metus nedirbančių moterų bei vyrų buvo apylygiai (ilgalaikių bedarbių vyrų – 64,4 tūkst., moterų – 64,5tūkst.). Nepaisant to, kad bendras nedirbančiųjų kiekis kitais metais sumažėjo, ilgalaikių bedarbių procentas jame dar padidėjo 4,48%. 1999 – aisiais, bendrajam bedarbių skaičiui padidėjus beveik dešimčia procentų (9,92%), ilgalaikių bedarbių kiekis sumažėjo 22,45%. To priežastimi Lietuvos Laisvosios Rinkos Instituto (LLRI) ekspertai linkę laikyti finansų krizę Rusijoje. Ekonominį nuosmukį patyrė ne tik Lietuva, bet ir kaimyninės valstybės. Sumažėjus eksportui, įmonės buvo priverstos mažinti gamybos apimtis, o kartu ir darbuotojų skaičių. Dėl šių priežasčių labai padidėjo bedarbių, neturinčių darbo mėnesį ir ilgiau (43,84%), tačiau ilgalaikių bedarbių skaičiui didesnės įtakos tai neturėjo. Tačiau jau kitais metais ilgalaikių bedarbių kiekis pasiekė beveik ankstesnį skaičių – 2000 m. ilgalaikių bedarbių bendrajame nedirbančiųjų skaičiuje buvo 51,95%. Galima daryti išvadą, kad didžioji dalis žmonių, praradusių darbus krizės metu, išliko bedarbių gretose iki 2000 metų pabaigos. LRRI ekspertai šių metų nedarbo didėjimui paaiškinti apibrėžė dvi priežastis. Pirma, paskutiniųjų metų nedarbo didėjimas siejamas jau ne su krize Rusijoje, bet su Lietuvos valdžios savo laiku nepadarytomis struktūrinėmis reformomis. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir būtų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Antra priežastis, turėjusi neabejotinos įtakos nedarbo lygio augimui, yra smulkmeniškas darbo santykių reguliavimas, mažinantis naujų verslų steigimą bei darbo jėgos mobilumą. Per kitus dvejus metus ilgalaikių bedarbių skaičius išaugo iki didžiausio per visą iki šiol tirtą laiką ir 2002 – ųjų pabaigoje siekia net 58,96% bendrojo nedirbančiųjų skaičiaus. Tuo tarpu pastarasis sumažėjo net 21% ir tų pačių metų pabaigoje buvo 224,4 tūksta.nčio. Nemažėjantį ilgalaikių bedarbių procentą ekspertai aiškina bedarbių susitaikymu su esama padėtimi ir atitrūkimu nuo darbo rinkos bei jos keliamų reikalavimų darbuotojams. 2003 m. sumažėjo tiek bendrasis, tiek ir ilgalaikis nedarbo lygis. Bendrajam bedarbių skaičiui sumažėjus 9,1%, ilgalaikų bedarbių sumažėjo net 22,6% lyginant su 2002 metais. 2004 – aisiais bendrasis nedarbo lygis vėl sumažėjo, tačiau ilgiau nei metus darbo ieškančių žmonių kiekis bendrajame bedarbių skaičiuje pakilo iki 53,25% (2003 metais šis skaičius buvo 50,17%). Šias tendencijas atspindi žemiau esanti diagrama (6 pav.).

6 pav. Ilgalaikių bedarbių dalis bendrajame bedarbių skaičiuje
Pastebėta tendencija, kad ilgalaikių bedarbių vyrų yra daugiau nei moterų. Pavyzdžiui, 2001 m. vyrų, ieškančių darbo ilgiau nei metus buvo 100,6 tūkstančio, o moterų – 66,4 tūkstančio, arba – ilgalaikių bedarbių moterų buvo 33,9% mažiau nei vyrų. Paskutiniais metais ilgalaikių bedarbių vyrų ir moterų skaičiai skiriasi vis mažiau. 2004 – aisiais bedarbių vyrų buvo 47,3 tūkstančio, o moterų –50,9 tūkstančio, arba – ilgalaikių bedarbių moterų buvo 7,6% mažiau.

Kaip matome, nedarbo lygis pastaraisiais metais Lietuvoje mažėja, tačiau ekspertai nėra linkę tuo džiaugtis. Anot “Nord/LB Lietuva” vyriausiojo analitiko Rimanto Rudzkio, mažėjant nedarbo lygiui, senka ir šalies darbo ištekliai. Tai vyksta dėl gyventojų emigracijos, o likę bedarbiai yra arba socialiai degradavę žmonės, arba neturi rinkoje paklausios specialybės. Dėl šių priežasčių ilgalaikių bedarbių dalis išlieka labai didelė. Jau antąjį 2005 metų pusmetį Lietuvoje buvo užfiksuoti 75,5 tūkstančiai arba 55,2% ilgalaikių bedarbių bendrajame bedarbių skaičiuje. Tai didžiausia ilglaikių bedarbių dalis pastaraisiais metais.3.5. Bedarbiai pagal buvusią ekonominę veiklą
Duomenys apie bedarbius pagal jų ankstesnę ekonominę veiklą Lietuvos statistikos departamente pradėti fiksuoti nuo 1997 metų. Tokio tipo tyrimai yra būtini, norint atskleisti nedarbo lygio kitimą atskirose ekonominėse veiklose. Jie padeda nustatyti konkrečiose ekonomikos šakose likviduojamų darbo vietų skaičių, šių šakų įtakos bei svarbos pasikeitimus bendrojoje šalies ekonomikoje. Pavyzdžiui, jei tam tikroje ekonomikos šakoje pastebimas tendencingas darbo vietų mažėjimas, galima daryti išvadas, kad šios šakos siūlomos prekės ar paslaugos visuomenėje praranda paklausą .
Kita vertus, mes nežinome, ar į laisvas darbo vietas nebus priimta naujų darbuotojų. Tai reikštų ne ekonominį nuosmukį, bet poreikį pakeisti darbo jėgą kvalifikuotesne, produktyvesne ir galinčia sėkmingiau reaguoti į technologinius pasikeitimus. Kvalifikuotos darbo jėgos paklausa pastarąjį dešimtmetį yra labai padidėjusi.
Kita ekspertų įvardijama šio reiškinio priežastis yra daugelyje sričių pageidaujamas darbuotojų sugebėjimas plėsti užimamo darbo ribas. Stengiamasi be pašalinio poveikio darbo kokybei atsisakyti tų darbo vietų ir darbuotojų, kurie eikvoja daugiau organizacijos išteklių nei duoda naudos. Šalia šios priežasties galima įvardinti ir pažangių technologijų diegimą, kai darbuotojų sunkų fizinį ar protinį darbą keičia nauji išradimai. Technologinių mašinų (kompiuterių, staklių, ir t.t.) darbo priežiūrai reikia mažiau žmonių nei tą patį darbą atliekant fiziškai. Taigi ir technologiniai išradimai turi įtakos reikalingų darbuotojų mažėjimams.
Lietuvos statistikos departamento duomenys apie bedarbius pagal ankstesnį užsiėmimą ir ekonominės veiklos rūšį pateikti 6 lentelėje.
Nuo 1997 – ųjų iki pat 2003 – iųjų didžiausia dalis bedarbių pagal ankstesnę ekonominę veiklą priklausė pramonės arba didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriui.
1997 – aisiais ir 1998 – aisiais daugiausia darbo netekusių žmonių buvo įvairiose pramonės šakose (atitinkamai 22,7% ir 24,7% bendrojo netekusių darbo kiekio). Svarbiausia šio reiškinio priežastimi galima įvardinti sunkų Lietuvos pramonės vystimąsi. Lietuvos Respublikos prezidento 1997 metų pranešime šalies ekonomikos augimą stabdančiais veiksniais įvardinti kai kurie anksčiau priimti netobuli įstatymai, įsisenėjusios skolos, daug nuostolingai veikiančių įmonių (virš 40 proc.), netolygus tiesioginių užsienio investicijų bei užsienio paskolų paskirstymas, ankstesnės Vyriausybės ekonominių programų finansavimo nutraukimas ir kitos priežastys.
Tačiau jau 1999 metais didžiausias žmonių, netenkančių darbo kiekis yra didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriuose (25,2%). Didžiausią įtaką tam turi 1998 – ųjų antrojo pusmečio finansų krizės Rusijoje padariniai: bendras ekonominis nuosmukis bei prarandama Rytų rinka. Tokia situacija išsilaiko iki 2001 metų pabaigos, kai didžiausias netekusių darbo kiekis vėl priklauso pramonės sektoriui. Eksportui padidėjus 24 procentais, didmeninė ir mažmeninė prekyba ėmė augti, didindama ir reikalingos darbo jėgos kiekį. Tai lėmė bedarbių sumažėjimą ne tik prekybos sektoriuje, bet ir pramonės šakose.
Nuo 2002 metų bendras bedarbių skaičius nuolat mažėja. Pagrindinės šio reiškinio priežastys yra didelė gyventojų emigracija bei Lietuvos ūkio augimas. Pastarasis veiksnys lemia ir bendrąjį bedarbių sumažėjimą pramonės bei prekybos srityse.
6 lentelė. Bedarbiai pagal ankstesnį užsiėmimą ir ekonominės veiklos rūšį

1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
Iš viso 257,2 226,7 249 273,7 284 224,4 203,9
Anksčiau dirbo 185,4 183,9 198,9 216,5 217,1 172,9 147,2
Anksčiau dirbusių veikla
Žemės ūkis, medžioklė, miškininkystė ir žuvininkystė 14,6 20,8 24,9 18,3 23,9 16,4 15,7
Pramonė 58,5 56 57,9 63,5 61,8 48,5 38,5
Statyba 23 22 29,1 35,3 31 23 19,9
Didmeninė ir mažmeninė prekyba, viešbučiai ir restoranai, transportas, sandėliavimas ir ryšiai 51,7 52,6 62,7 65,3 61,1 56,7 45,5
Finansinis tarpininkavimas, nuoma ir kita verslo veikla 5,8 4 3,9 6,5 5,3 5 4,8
Kita veikla 30,8 28,4 20.,4 27,5 34 23,4 22,8
Anksčiau nedirbo 71,8 42,9 50,1 39,7 37,9 27 30,73.6. Bedarbiai pagal lytį ir amžių
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, informacija apie nedarbą kaupiama dviem būdais, t.y. Lietuvos darbo biržos duomenys ir Statistikos departamento darbo jėgos tyrimai, todėl skiriamas registruotas ir neregistruotas nedarbas. Lietuvoje nedarbas pagal Statistikos departamento duomenis yra daugiau nei du kartus didesnis už nedarbą Darbo biržos duomenimis. Tokie skirtumai būdingi ir kitoms Europos šalims, kadangi ne visi bedarbiai kreipiasi į darbo biržą, nes tik dalis užsiregistravusių gali gauti bedarbio pašalpą.
Šioje darbo dalyje aptarsime 1994 – 2004 metų nedarbo rodiklius pagal lytį, amžių ir gyvenamąją vietą, remdamiesi daugiausiai Statistikos departamento duomenimis, nes jie atspindi realesnę padėtį šalyje. Daugiau dėmesio bus skiriama padėčiai probleminėse bedarbių grupėse išsiaiškinti: moterys, jaunimas ir kaime gyvenantys žmonės. Visos šioje darbo dalyje minimos lentelės yra pateiktos prieduose.
Bedarbiai pagal lytį. Kalbant apie bedarbių skaičiaus pagal lytį kitimą, niekada neapsieinama be diskusijų apie lytinę diskriminaciją ar darbus, kurie “tinka” tik vyrams ar tik moterims. Norėdami susidaryti aiškesnį šios problemos vaizdą, detaliau paanalizuokime bedarbių vyrų ir bedarbių moterų skaičiaus kitimą nuo 1994 metų.

7 pav. Bedarbių skaičiaus pagal lytį dinamika 1994 – 2003 metais (šaltinis: Lietuvos statistikos departamento metraščiai 1994 – 2003)
Nagrinėjant nedarbo dinamiką mums aktualiu laikotarpiu pagal Statistikos departamento pateiktus duomenis (1 lentelė ir 7 pav.), matoma, kad 1994 – 1998 ir nuo 2002 metų bedarbių moterų buvo daugiau negu vyrų. Bendrai tendencijai nustatyti galima paimti pavyzdį iš Darbo biržos pateikiamų duomenų (2 lentelė). Matome, kad nuo 1994 metų moterų, užsiregistravusių Darbo biržoje, skaičius viršija registruotų bedarbių vyrų skaičių. Didesnį užsiregistravusių moterų skaičių iš dalies galima paaiškinti tuo, kad moterys, ieškodamos darbo, labiau nei vyrai linkusios naudotis valstybinės darbo biržos paslaugomis.
Kita vertus, moterų bedarbystė turi savitų bruožų. Moterys sunkiau susiranda darbą dėl įvairiausių priežasčių: didesnio atsidavimo šeimai, visuomeninės nuomonės apie moterį, mažesnių fizinių sugebėjimų ir kitų. Taip pat moterims sunkiau grįžti į darbą po motinystės atostogų, nes jų metu prarandama kvalifikacija, o juk vystantis mokslui ir technikai turimos žinios labai greitai sensta (o persikvalifikavimo kursai dažnai būna per brangūs ar nekokybiški), moterys netgi susiduria su neigiamu darbdavių požiūriu į darbuotojas, turinčias vaikų.
Nagrinėjamu laikotarpiu: 2003 Lietuvoje bedarbių moterų buvo 2,065 karto daugiau nei 1994 metais. Tačiau moterų nedarbo augimas nebuvo pastovus: iki 1995 metų jis augo (palyginus su 1994, 1995 metais bedarbių moterų buvo 70,69% daugiau), vėliau iki 1998 pamažu nestabiliai mažėjo. 1997 bedarbių moterų skaičiaus prieaugis buvo vos 3,86%, palyginus su 1996, taigi bedarbių moterų skaičius šiuo laikotarpiu buvo ganėtinai stabilus. Palyginus su 1995, 1998 metais bedarbių moterų buvo 23,75% mažiau. Nuo 1998 metų vėl pradėjo augti bedarbių moterų skaičius, o 2001 metais buvo pasiektas aukščiausias moterų nedarbo lygis. Lyginant su 1998, 2001 metais bedarbių moterų buvo vos ne dvigubai daugiau, pokytis sudaro net 98,24%. 2002 ir vėliau bedarbių moterų skaičius jau mažėja, tačiau vis dar nepavyksta pasiekti 1994 metų lygio. Kita vertus, iki 2003 moterų nedarbo lygis buvo mažesnis nei bendrasis, o 2004 – jau didesnis (3 lentelė).
Tačiau, įstojus į Europos Sąjungą, Lietuvoje iš esmės gerėja moterų padėtis. Finansų ministerijos Bendrojo programavimo dokumento priemonių įgyvendinimo 2004 metų ataskaitoje pateikiamais duomenimis, 2004 metais į Lietuvos teisę baigtas perkelti Europos Sąjungos acquis vyrų ir moterų lygių galimybių klausimais, įgyvendinta Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių 2003 – 2004 metų programa. Šiomis priemonėmis siekiama užtikrinti lytinės diskriminacijos panaikinimą visose gyvenimo srityse, taigi ir suteikti vienodas įsidar.binimo galimybes.
Analizuojant bedarbių vyrų skaičiaus kitimą mums aktualiu laikotarpiu, būtina pastebėti, kad nors yra panašumų į moterų nedarbo dinamiką, iki 1998 metų nėra aiškios kitimo tendencijos: iki 1995 metų bedarbių skaičius padidėjo 56,17% (lyginant su 1994 m.). Lyginant su 1995, 1996 metais bedarbių vyrų skaičius sumažėjo 13,19%, o iki 1997 vėl išaugo 17,00% (lyginama su 1996 m.). Lyginant su 1997, 1998 bedarbių vyrų skaičius vėl sumažėjo – nukrito 22,69%. Bedarbių vyrų skaičiaus kitimas 1994 – 1998 metais neturėjo tokios aiškios tendencijos kaip bedarbių moterų. Bedarbių moterų skaičius turėjo tendenciją didėti iki 1995 metų ir tada mažėti iki 1998 metų, o bedarbių vyrų skaičius kito nepastoviai, kiekvienais metais tendencija keitėsi. Pradedant 1998 metais, pastebimas smarkus tiek bedarbių vyrų, tiek bedarbių moterų gausėjimas, o to priežastimi galima laikyti Rusijos krizės padarinius. Apskritai, šis ekonominis reiškinys stipriai paveikė Lietuvos ekonomiką, taigi analizuojant nedarbo dinamiką daugeliu atžvilgių, 1998 buvo nuosmukio metai. Tai pastebima visame darbe, taigi daugiau nebebus kartojama. Bedarbių vyrų skaičius gan stabiliai didėjo kasmet iki 2000 – šiais metais buvo pasiektas didžiausias bedarbių vyrų skaičius per nagrinėjamą laikotarpį. Lyginant su 1998 metais, bedarbių vyrų skaičiaus prieaugis 2000 metais sudarė netgi 173,32%. Tokiu staigiu šuoliu pasiekęs “viršūnę”, bedarbių vyrų kiekis nuo 2000 metų stabiliai mažėja. Palyginus su 2000, 2003 metais vyrų bedarbių skaičius jau buvo nukritęs 67,14%. Analizuojant vyrų nedarbo lygį (3 lentelė), matyti, kad 1998 – 2003 jis buvo didesnis už bendrą šalies nedarbo lygį, o 2004 – mažesnis. Bendrasis ir vyrų nedarbo lygis išlaikė tas pačias dinamikos tendencijas: didėjo iki 2001 ir tada pradėjo mažėti.
Toks pokytis yra labai laukiamas visose šalyse. Lietuvoje 2004 m. baigta įgyvendinti LR užimtumo didinimo programa. “Įgyvendinus Užimtumo programos priemones, iš esmės pasiekti visi svarbiausi strateginiai tikslai. Įvyko esminis persilaužimas darbo rinkoje, sustabdytas nedarbo didėjimas ir pasiektas numatytas tikslas – sumažintas registruotas nedarbas”, teigiama Finansų ministerijos BPD 2004 metų ataskaitoje. Kita vertus, nedarbas šalyje mažėja ne tik dėl gerėjančios makroekonominės aplinkos, bet ir dėl emigracijos į ES valstybes. Tačiau darbo jėgos rinką veikdami kartu, šie veiksniai suformavo nišą, kurią turėtų užpildyti kvalifikuota darbo jėga. Vyriausybė, suprasdama kvalifikuotos darbo jėgos svarbą, naudoja ES paramą pramonės ir verslo įmonių, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų darbuotojų mokymui bei gyventojų kompiuterinio raštingumo kėlimui.
Bedarbiai pagal amžiaus grupes. Svarbu priminti, kad 14 metų amžiaus ir vyresni nesimokantys ir nedirbantys asmenys yra laikomi bedarbiais. Nors skirtingi šaltiniai pateikia skirtingus grupavimo pagal amžių intervalus, čia nagrinėsime tris pagrindines bedarbių amžiaus grupes: jauniausioji (15 – 24 m.), vidurinioji (25 – 54 m.) ir vyriausioji (55 ir daugiau). Aptarkime nedarbą jose išsamiau.
Jauniausiąją grupę (15 – 24 m.) galima logiškai skirti į dvi dalis: 15 – 18 m. grupei priklauso jaunimas, baigęs bendrojo lavinimo mokyklos 9 ar 12 klasių, taip pat profesines ar aukštesniąsias mokyklas; antroji (19 – 24 m.) paprastai susideda iš jaunų specialistų, kurie turi aukštąjį universitetinį ar neuniversitetinį išsilavinimą.
Viena iš opiausių ne tik Lietuvos, bet ir daugelio Europos šalių problemų – didelis jaunimo nedarbas. Pagal valstybinę jaunimo politikos koncepciją (Valstybinė jaunimo politikos koncepcija //Valstybės žinios. – V., 1996, Nr.65.), mūsų šalyje jaunimui priskiriami 16 – 29 m. amžiaus asmenys.

8 pav. Bedarbių skaičiaus pagal amžiaus grupes kitimas 1994 – 2005 I ketv. (šaltinis: Lietuvos Statistikos departamento metraščiai 1994 – 2003, www.std.lt)
Palyginus 2003 ir 1994 metų duomenis (4 lentelė), matoma, kad bedarbių jaunimo tarpe sumažėjo labai neryškiai, tik 1,01%. Iš 8 pav. aiškiai. matosi, kad bedarbis jaunimas sudaro nedidelę dalį bendrame bedarbių skaičiuje. Remiantis Lietuvos Statistikos departamento duomenimis (4 lentelė ir 8 pav.), galima teigti, jog 1994 – 1998 metais jaunimo nedarbo kitimas neturėjo aiškiai apibrėžtos krypties – tai didėjo, tai mažėjo, o pokyčiai nebuvo dideli, todėl palyginsime tik šio periodo pradžios ir pabaigos rodiklius. Taigi lyginant su 1994, 1998 metais bedarbių jaunimo tarpe buvo padidėjęs tik 5,93%. Po šio periodo sekė labai staigus jaunų bedarbių skaičiaus augimo etapas. Lyginant su 1998, 1999 jaunimo bedarbystė išaugo net 68,71%. Augimas buvo išlaikytas iki 2000, šiais metais buvo pasiektas didžiausias 15 – 24 metų amžiaus grupės nedarbas, netgi 343,65 tūkst. Lyginant su 1998, 2000 jauniausių bedarbių buvo pagausėję net 86,32%. Nuo 2000 yra aiški tendencija bedarbių skaičiui mažėti. Didžiausias procentinis bedarbių skaičiaus nukritimas užfiksuotas palyginus 2002 su 2001 metais, jis sudarė netgi 24,45%.
Beveik identiškas tendencijas atspindi ir jaunimo nedarbo lygio kitimas (3 lentelė). Jaunimo nedarbo lygis augo iki 2001 ir tada pradėjo netolygiai kristi. Didžiausias nedarbo lygio prieaugis (4,3 procentiniai punktai) užfiksuotas lyginant 1999 su 1998 metais. Lyginant su 2001 metais, 2002 nedarbo lygis nukrito net 8,1 proc. punkto ir tai buvo didžiausias nedarbo lygio sumažėjimas. 2003 metais, lyginant su 2002 jaunimo nedarbo lygis šiek tiek išaugo, o 2004 vėl nukrito (lyginant su 2003m.), bet išlaikoma bendra nedarbo lygio mažėjimo tendencija. Bet vėlgi reikia priminti, kad jaunimo nedarbas pastaraisiais metais taip greitai krinta ir dėl emigracijos bangos.
Pirma, jaunimo emigracijai iš dalies įtaką daro netenkinantis darbo užmokestis. Manoma, kad minimalaus valandinio darbo užmokesčio nustatymas ypač veikia jaunimo nedarbą, nes jų pusiausvyros užmokestis yra žemas. Tokiu atveju firmos labiau linkusios ne mokėti jaunimui didesnį užmokestį (palyginus su jaunimo pusiausvyros darbo užmokesčiu), o už tą patį užmokestį samdyti labiau patyrusius specialistus. Ekonomistai nesutaria, ar jaunimui reiktų taikyti minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, nes tai galėtų sumažinti jaunimo nedarbą. Tačiau tokios politikos taikymas padidintų nedarbą kitose amžiaus grupėse.
Antra, didžiąją 15 – 24 m. amžiaus grupės dalį sudaro nekvalifikuota darbo jėga, o Lietuvoje ryškiai išsiskiria būtent kvalifikuotų darbuotojų poreikis. Labai aktuali įvairių mokymo įstaigų absolventų nedarbo problema. Ji kyla dėl to, kad rengiamų specialistų skaičius neatitinka šalies (ar regiono) ūkio poreikių, žmonės nėra mobilūs. Todėl viena iš efektyviausių priemonių jaunimo nedarbui mažinti yra profesinis mokymas, orientuotas į darbo rinkos poreikius, taip pat rengiamų specialistų kokybės iškėlimas prieš kiekybę. Be to, galima pratęsti mokymosi laiką ir apriboti besimokančio jaunimo darbą, mokant didesnes stipendijas ar tiesiog ribojant galimybes dirbti pagal samdos sutartis.
Iš 3 lentelėje pateiktų duomenų galima daryti išvadą, kad jaunimo nedarbo lygis visais duotais metais buvo apytikriai du kartus didesnis nei bendras nedarbo lygis. Apibendrinant, aukštas jaunimo nedarbas brangiai kainuoja ne tik ekonomiškai, bet ir socialine prasme. Neužimtas jaunimas lengviau palinksta į asocialų elgesį, pradeda užsiiminėti nelegalia ir neoficialia veikla. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, labai padidėjo jaunimo emigracija iš Lietuvos. Dėl išvardytų problemų išsikreipia visuomenės reprodukcijos funkcija bei didėja socialinė įtampa.
Vidurinioji grupė (25 – 54) yra ekonomiškai aktyviausia gyventojų grupė. Ji gali būti skaidoma į tris pogrupius (25 – 29, 30 – 49, 50 – 54), iš kurių 30 – 49 m. pogrupyje telkiasi didžiausia bedarbių masė (1 lentelė). Kaip matoma iš 8 pav., būtent šios bedarbių grupės dydžio pokytis lemia bendrojo bedarbių skaičiaus pokytį, nes bendrasis bedarbių skaičius ir viduriniosios grupės dydis pasižymi tomis pačiomis kitimo tendencijomis. Analizuojant šios bedarbių grupės dinamiką atskirai, paste.bima, kad mums aktualiu laikotarpiu (1994 – 2004m.) bedarbių skaičius padidėjo 12,45%. Iki 2000 metų šios grupės dinamika išlaikė tokias pat tendencijas kaip ir nedirbančio jaunimo skaičiaus kitimas: iki 1998 nėra aiškios kitimo krypties, tačiau lyginant 1998 25 – 54m. amžiaus bedarbių kiekį su 1994, matome, kad bedarbių skaičius išaugo 27,97%. Laikotarpiu iki 1998 metų didžiausias bedarbių pagausėjimo šuolis buvo 1995, lyginant su 1994: kiekio pokytis sudarė 405,93 tūkst. arba 69,85%. Per visą nagrinėjamą laikotarpį (1994 – 2004m.) didžiausias bedarbių skaičiaus prieaugis buvo 1999, lyginant su 1998: net 80,01%. Apskritai, nuo 1998 iki 2000 nedarbas šioje amžiaus grupėje augo milžiniškais tempais, ir lyginant 2000 ir 1998 duomenis, nustatomas netgi 131,64% bedarbių skaičiaus prieaugis. Nuo 2000 prasidėjo 25 – 54m. amžiaus bedarbių skaičiaus mažėjimas, nes 2001 fiksuojamas jau šiek tiek mažesnis nedirbančių asmenų kiekis. Iki 2003 metų 2000 metais nustatytas bedarbių skaičius buvo sumažėjęs net 28,33%. Šiam rezultatui taip pat turėjo įtakos ir emigracija. Logiškai, šios amžiaus grupės nedarbą truputį didina nuolatinis vyriausiosios amžiaus grupės ribų plėtimas, nes šios dvi grupės gali konkuruoti dėl tų pačių darbo vietų, į kurias jaunimas būtų nepriimamas dėl patirties stokos.
Vyriausioji grupė (55 ir daugiau metų) gali būti skiriama į dvi mažesnes grupes: 55 – 59 ir 60 ir vyresni. Šios grupės dalis bendrame bedarbių skaičiuje yra pati mažiausia, ir tik 2003m. šioje amžiaus grupėje nustatytas didesnis bedarbių skaičius nei jaunimo grupėje. Iš 8 pav. ir 4 lentelės matoma, kad 1994 – 1997 bedarbių šioje grupėje daugėjo, palyginus 1997 ir 1994 metų duomenis, matomas 202,30% prieaugis. Didžiausią įtaką tokiam dideliam pokyčiui padarė nuo 1995 metų įvesta nauja išleidimo į pensiją tvarka. Dabar darbingas amžius kasmet ilginamas: moterims – 4, o vyrams – 2 mėnesiais. 1998, palyginus su 1997 metais, vyriausių bedarbių sumažėjo 11,85%. Tačiau nuo 1998 iki 2001 bedarbių skaičius augo didžiuliais tempais, pvz., lyginant su 1999, 2000 metais bedarbių buvo net 54,99% daugiau. Tačiau nuo 2001 atsiranda aiški vyresnių nei 55m. bedarbių skaičiaus mažėjimo tendencija, ir 2003 šioje amžiaus grupėje bedarbių jau 21,47% mažiau nei 2001.
Paskutinioji grupė yra išties nedidelė, jos dydį nuolat koreguoja ne tik natūralūs žmogaus gyvenimo procesai (mažina grupės dydį), bet ir valstybės taikoma politika (gausina grupę) – nuo 1995 pensinis amžius nuolat didinamas. Nuo 2009 sausio 1 dienos moterys į pensiją išeis sulaukusios 60 metų, o vyrai – 62,5 metų. Nors grupė ir nedidelė, vis tiek jos dydis prisideda prie bendro valstybės nedarbo lygio. Taigi valstybė, norėdama sumažinti nedarbo lygį, gali stengtis apriboti pensinio amžiaus žmonių darbo pasiūlą, didindama pensijas, arba skatinti priešpensinio amžiaus asmenis anksčiau išeiti į pensiją. Deja, šios priemonės įkandamos tik turtingoms valstybėms. Lietuvos atveju, ši amžiaus grupė laikoma mažiausiai linkusia emigruoti, taigi jai atsiranda sąlyginai daugiau darbo vietų, išvažiavus kitų amžiaus grupių atstovams..3. 7. Nedarbas pagal gyvenamąją vietovę
Nedarbo mieste ir kaime analizę pradėkime nuo bendros situacijos apibrėžimo. Lyginant su 1959m., kaimo gyventojų skaičius sumažėjo 483 tūkst. arba beveik 30%. Atkūrus Nepriklausomybę, gyventojų skaičius Lietuvoje dėl migracijos ir demografinių procesų sumažėjo, bet kaime išliko gana stabilus. 2000 metais kaime gyveno beveik trečdalis visų gyventojų. Kaime pastebimos gyventojų senėjimo tendencijos: senų žmonių yra daugiau nei vaikų. Pensininkės sudaro trečdalį visų kaimo moterų. Jų gyvenimo trukmė yra 12,7 metų didesnė nei vyrų. Dėl ligų, traumų, girtuokliavimo, rūkymo, neracionalios mitybos vyrai gyvena trumpiau nei moterys. Apie trečdalį kaimo gyventojų dirba sau – ūkininkauja arba dirba savo iki 3 ha žemės sklypuose ir neturi samdomų darbininkų. Daugiausiai kaimo gyventojų užimti žemės ūkyje, o kas 9 – 10 kaimo gyventojas dirba papildomai (dažniausiai žemės ūkyje).
Analizuodami nedarbo lygio kitimą kaime ir mieste, darome prielaidą, kad vyrų nedarbo lygio kitimas yra tipiškas ir atspindi svarbiausius pokyčius; remiamės darbo autorių apskaičiuotais duomenimis, nes Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikia nesusistemintus duomenis (2 lentelė ir 1 pav. (pateikiama 2 priede; toliau irgi bus naudojami 2 priede pateikti duomenys), pagal kuriuos sunku nusakyti kitimo tendencijas ir daryti išvadas. Darbo autoriai apskaičiavo kiekvienų metų vidutinį nedarbo lygį kaip tų metų II ir IV ketvirčių vidurkį. Rezultatai pateikiami 2.1. lentelėje. Nors tai tik sąlyginiai duomenys, jie leidžia nusakyti pagrindines kiekvienų metų tendencijas ir analizuoti. Detaliau aptarsime nedarbo lygio dinamiką jaunimo tarpe, nes tai yra labai aktuali problema, ir viduriniojoje amžiaus grupėje, nes šios grupės nedarbo lygio pokyčiai daro didžiausią įtaką bendram šalies nedarbo lygiui.

9 pav. 15 – 24 ir 25 – 54 metų amžiaus vyrų nedarbo lygio kitimo dinamika kaime ir mieste 1998 – 2005 I ketv.
15 – 24 metų amžiaus grupė. Remiantis 4 lentele, matoma, kad jaunimo nedarbo lygis duotaisiais metais beveik visada buvo dukart didesnis už bendrąjį nedarbo lygį. 9 pav. tai iliustruoja grafiškai. Lyginant šios mažiaus grupės nedarbo lygio kitimą skirtingose gyvenamosiose vietose, matoma, kad tik 2000 metais ir 2005 I ketv. nedarbo lygis mieste buvo mažesnis nei kaime. Taip yra todėl, kad daug kaimo jaunimo, baigę mokyklas, padeda tėvams ūkininkauti, t.y., kaimo žmonės yra labiau linkę kurtis sau darbo vietas, lyginant su miestu. Kaip matome, 1998 – 2001 buvo tendencija didėti kaimo jaunimo nedarbo lygiui. 2000 ir 2001 metais nedarbo lygis buvo apytikriai toks pat, nes 2001 jis padidėjo vos 0,05 procentinio punkto. 2001 buvo užfiksuotas didžiausias kaimo jaunimo nedarbo lygis per nagrinėjamą laikotarpį, net 32,7%. Nuo 2001 iki 2003 buvo matomas kaimo jaunimo nedarbo lygio kritimas, ir nedarbo lygis šiuo laikotarpiu sumažėjo 17,65 proc. punkto. 2003 metais nustatytas mažiausias šios socialinės grupės nedarbo lygis per duotąjį laikotarpį. Tačiau nuo 2003 metų vėl matomas nedarbo lygio augimas: ir 2005 I ketv. jau pasiektas 22,7%. Greičiausias nedarbo lygio mažėjimo tempas nustatytas 2001 – 2002 (sumažėjo 15,75 proc. punkto), o greičiausio augimo atkarpa buvo 1999 – 2000 (padidėjo 7,95 proc. punkto). Lyginant su miesto duomenimis, matoma, kad nelygi didėjimo tendencija (kaip ir kaimo atveju) būdinga 1998 – 2001 atkarpai, tiesa, miesto jaunimo nedarbo kitime užfiksuotas nedarbo lygio sumažėjimas 2000: lyginant su 1999, 2000 m. nedarbo lygis buvo nukritęs 0,8 proc. punkto. Iki 2001 metų ir kaimo, ir miesto jaunimo nedarbo lygis greitai krito, tačiau kaimo jaunimo nedarbo lygis vis dar mažėjo iki 2003, o mieste iki 2004 augo. 2002 metais, lyginant su 2001, mieste jaunimo nedarbas sumažėjo net 15,1 proc. punkto. Palyginimui – kaime tuo pat metu tos pačios amžiaus grupės nedarbas nusmuko 15,75 proc. punkto. Jau daug kartų aptartas emigracijos faktorius čia irgi yra svarbus. Tokie panašūs rezultatai perša mintį, ir kaimo, ir miesto jaunimas sugeba pasinaudoti ES .teikiamomis galimybėmis. Verta atkreipti dėmesį į 2005 metų I ketvirčio duomenis. Nagrinėtais metais paprastai kaime nedarbo lygis buvo mažesnis nei mieste, tačiau nauji duomenys pateikia kitokį vaizdą. Galima daryti prielaidą, kad miesto jaunimas ne tik emigruoja, bet ir jam prieinamesnės įvairių veiksnių sukurtos laisvos darbo vietos, pvz., investicijos į verslą ar kitas infrastruktūras mieste yra didesnės nei kaimo vietovėse, taip pat, daliai darbuotojų emigravus, santykinai daugiau laisvų darbo vietų atsiranda miestuose.
25 – 54 metų amžiaus grupė. Šioje amžiaus grupėje fiksuojamas kur kas tolygesnis nedarbo lygio kitimas: iki 2001 metų nedarbo lygis didėja, o vėliau gan tolygiai mažėja. Per nagrinėjamą laikotarpį didžiausias nedarbo lygis buvo pasiektas 2001 (19,9%), o mažiausias – 2004 metais (12,15%). Lyginant su 25 – 54 metų amžiaus vyrų nedarbo lygio dinamika kaime, matyti, kad 1999, lyginant su 1998 metais nedarbo lygis kaime buvo nukritęs 2,2 proc. punkto, kai tuo tarpu mieste nedarbo lygis vis dar stabiliai didėjo. Aukščiausias nedarbo lygis ir kaime, ir mieste buvo pasiektas 2001, kai kaimo nedarbo lygis šioje socialinėje grupėje buvo 15,2%. Tais metais miesto nedarbo lygis buvo didesnis už kaimo, absoliutus skirtumas sudarė 4.7%. Nuo 2001 metų fiksuojamas tolydus miesto nedarbo lygio kritimas, o kaime nedarbo lygis labai smarkiai nukrito 2002 metus lyginant su 2001: pokytis sudarė net 6,45 proc. punkto, tačiau 2003 lyginant su 2002, nedarbo lygis vėl šiek tiek išaugo, pokytis sudarė 0,25 proc. punkto. Toks pat netolydus kitimas išlaikytas ir vėliau: štai 2004, lyginant su 2003 metais, nedarbo lygis buvo nukritęs 0,75 proc. punkto. Tai, kad nedarbo lygis, nepaisant darbo jėgos migracijos iš Lietuvos, didžiausias išliko periferiniuose Lietuvos regionuose, rodo, kaip svarbu skirti paramą gyventojų, gyvenančių probleminėse teritorijose ir tose, kuriose vyksta esminiai ekonominės veiklos pertvarkymai, mokymui, perkvalifikavimui, kvalifikacijos kėlimui, teigiama Finansų ministerijos BPD 2004 metų ataskaitoje. Viena iš svarbiausių priemonių, norint nugalėti nedarbo augimą kaimo vietovėse, yra Darbo rinkos, švietimo, profesinio rengimo, mokslo ir studijų bei socialinių paslaugų infrastruktūros plėtra. Už šios priemonės įgyvendinimą yra atsakingos dvi institucijos: Socialinės apsaugos ir darbo ir Švietimo ministerijos. Pagrindinis šios priemonės tikslas – mažinti teritorinius darbo rinkos paslaugų skirtumus, plėtoti ir atnaujinti švietimo, profesinio rengimo ir konsultavimo sektorių infrastruktūrą, gerinti šių paslaugų kokybę, mažinti atotrūkį tarp šių paslaugų Lietuvoje ir atitinkamų paslaugų, teikiamų pirmaujančiose ES valstybėse, lygio. Finansų ministerijos BPD 2004 metų ataskaitoje taip pat aprašoma priemonė “Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas”. Jos pagrindinis tikslas – sukurti tinkamas sąlygas gyventi ir dirbti kaime. Taigi valstybė skiria dėmesio kaimo gyvenimo sąlygų kėlimui. Viena iš šiuo metu įgyvendinamų programų – “Kaimo turizmo ir amatų skatinimas”, kurios tikslas – didinti kaimo gyventojų užimtumą ir pajamas, skatinant turizmo, tradicinių ir netradicinių amatų plėtrą kaimo vietovėse. Taigi naudojantis ES teikiama parama ir vyriausybei neprarandant noro ir jėgų spręsti aktualias kaimo problemas, po keleto metų galima tikėtis gerokai sumažėjusio nedarbo ir į gerąją pusę pakitusių kitų gyvenimo sąlygų.IŠVADOS
1. Nedarbo sąvoka yra pakankamai sudėtinga, ji neatsiejama nuo darbo jėgos sąvokos. Nagrinėjant nedarbo atsiradimo priežastis, būtina žinoti jo skirstymą į tipus: tekamasis, struktūrinis, ciklinis, paslėptasis, šešėlinis.
2. Pasauliniu mastu nedarbo atsiradimo priežastimis galima laikyti tokius reiškinius kaip mokslinė techninė revoliucija, sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas, ekonominės krizės, struktūrinis ūkio pertvarkymas mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis, spartus gyventojų skaičiaus augimas ir draudimo nedarbo atveju sistema. Be išvardintų veiksnių, nedarbą Lietuvoje lemia ir keli tik jai būdingi reiškiniai: neįgyvendintos struktūrinės ūkio reformos po Nepriklausomybės atkūrimo, darbo santykių reguliavimas, nemažėjanti biurokratija ir mokesčių našta, ekonominė krizė Rusijoje.
3. Nagrinėjamuoju laikotarpiu bendras nedarbo lygis turėjo tendenciją netolygiai didėti iki 2001 metų, kai buvo pasiektas aukščiausias nedarbo lygis nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Vėliau dėl Lietuvos bendros ekonominės būklės gerėjimo ir gyventojų emigracijos į ES šalis, nedarbo lygis pradėjo mažėti. Remiantis ekspertų prognozėmis, galima tikėtis, kad panaši tendencija išsilaikys ir ateityje.

4. LITERATŪRA
1. Eurostat duomenų bazė [žiūrėta 2005-10-01]. Prieiga per internetą: .
2. Kanopienė, Vida. Lietuvos moterų padėtis darbo rinkoje. Iš Moters pasaulis, informacinis portalas moterims [interaktyvus]. [žiūrėta 2005 –10 –27]. Prieiga per Internetą:
3. Lietuvos darbo rinkos pokyčiai [žiūrėta 2005-10-01]. Prieiga per internetą: .
4. Lietuvos finansų ministerijos duomenų bazė [interaktyvus]. Lietuvos finansų ministerija. Informacijos centras [žiūrėta 2005 –10 –27]. Prieiga per Internetą:
5. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas, priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990-12-13 [žiūrėta 2005-10-15]. Prieiga per internetą: < http://www3.lrs.lt/>
6. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų bazė [interaktyvus]. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Informacijos centras [žiūrėta 2005 –10 –27]. Prieiga per Internetą:
7. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų bazė [interaktyvus]. Lietuvos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Informacijos centras [žiūrėta 2005 –10 –27]. Prieiga per Internetą:
8. Lietuvos statistikos departamentas. Darbo jėga, užimtumas ir bedarbystė 1996 metais. Vilnius, 1997
9. Lietuvos statistikos departamentas. Darbo rinka ir gyventojų užimtumas 1993 – 1997, Vilnius, 1998
10. Lietuvos statistikos departamentas. Lietuvos darbo rinka ir gyventojų užimtumo priemonės 1991 – 1996 skaičiais. Vilnius, 1996.
11. Lietuvos statistikos departamentas. Užimti ir neužimti gyventojai 1992 – 1997 metais. Vilnius, 1997
12. Lietuvos statistikos departamento duomenų bazė [interaktyvus]. Lietuvos statistikos departamentas. Informacijos centras [žiūrėta 2005 –10 –27]. Prieiga per Internetą:
13. Martinkus, B. Darbo ištekliai ir jų naudojimas: monografija/Bronislovas Martinkus. Kaunas: Technologija, 1998. 132 psl.
14. Paliulytė, R. Makroekonomika: paskaitų ciklas. Vilnius, 2004. 184 p.
15. Snieška, V. Makroekonomika: vadovėlis/Vytautas Snieška, Valerija Baumilienė, Dalia Bernatonytė, Jadvyga Čiburienė, Mindaugas Dapkus, Aldona Juozapavičienė, Virginija Kavaliauskienė, Reda Keršienė, Aldona Markauskienė, Bronė Mrazauskienė, Valentinas Navickas, Violeta Pukelienė, Gražina Startienė, Julius Urbonas. Kaunas: Technologija, 2002. 636 psl.
16. Socialinių inovacijų fondo duomenų bazė. Moterų nedarbas Lietuvoje. Iš Socialinių inovacijų fo.ndas [interaktyvus]. [žiūrėta 2005 –10 –27]. Prieiga per Internetą:
17. Steponavičienė, Guoda. Nedarbo priežastys: komentaras žinių radijui. 2000, gegužė [žiūrėta 2005-10-01]. Prieiga per internetą:

Leave a Comment