Nedarbo priežastys ir pasekmės

ĮVADAS

Aukšto užimtumo lygio pasiekimas – vienas iš pagrindinių makroekonominių valstybės tikslų. Ekonominė sistema, sukurianti papildomą darbo vietų skaičių, siekia padidinti bendrą nacionalinį produktą ir tuo pačiu užtikrinti visuomenės materialinių poreikių patenkinimą. Neišnaudojant visų darbo išteklių, nepasiekiama galimų pagaminti produktų ir paslaugų kiekiai. Skaudžiai nedarbas įtakoja ir žmonių interesams, nesuteikdamas jiems galimybės prisidėti savo gabumais toje srityje, kurioje jie galėtų išreikšti save, arba dėl susidariusios padėties žmonės patiria stiprų psichologinį smūgį. Nedarbo lygis yra vienas iš pagrindinių rodiklių, kuriais galima nustatyti bendrą ekkonomikos būklę ir įvertinant jos efektyvumą.. Tai viena iš nedaugelio temų, kuri vienija visus žmones. Nes vienaip ar kitaip kiekvienas susiduria su nedarbu, jo pasekmėmis.
Šio darbo tikslas ištirti nedarbą, jo priežastis, pasekmes ir galimus užimtumo problemos sprendimo būdus remiantis makroekonominiais tyrimais bei teorijomis. Šiuo atveju buvo domimasi ne nedarbo fakto ir jo pasekmių aptikimu, bet jo raidos tendencijomis, atsiradimo prielaidomis įvairiarūšiškumu, poveikio sritimis.

NEDARBO PRIEŽASTYS

Viena svarbiausių ekonominių ir socialinių problemų yra gyventojų užimtumo didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir nedarbo maažinimas. Šių klausimų sprendimas susijęs su šalies išsivystimo lygiu ir gamybos augimu.

Augantis visuomenės susidomėjimas darbo santykiais neatsitiktinis. Mokslo ir technikos pažanga, spartus darbo našumo ir intensyvumo augimas bei kiti socialiniai veiksniai didina nedarbą, aštrina užimtumo problemas ir santykius tarp da

arbo ir kapitalo. Padėtį blogina ir neracionali darbo išteklių struktūra, tai patvirtina Lietuvos ir kitų šalių patirtis, kuri teigia, kad darbo jėga nespėja prisitaikyti prie modernios ekonomikos pokyčių. Didėja nepaklausias profesijas turinčių žmonių skaičius, gausėja ilgalaikių bedarbių.

Gyventojų užimtumo, nedarbo problemos ypač aktualios tapo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, t.y. perėjus iš planinės į rinkos ekonomiką. Reikėjo iš esmės pertvarkyti šalies ūkio struktūrą, vykdyti privatizavimą, ieškoti naujų rinkų. Tai negalėjo nepaveikti gamybos, paslaugų plėtros, specialistų persiorientavimo dirbti naujomis ekonominėmis sąlygomis. Atskiros ūkio šakos ir įmonės pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, reikėjo sumažinti darbo vietų, sutrumpinti savaitės darbo laiką. Šios ir kitos priežastys vertė ieškoti padėties pagerinimo būdų ir spręsti gyventojų socialinius klausimus, tokius kaip minimalus atlyginimas, nedarbas, pašalpų garantija. Todėl šio darbo tikslas appžvelgti gyventojų užimtumo, nedarbo atsiradimo priežastis, pateikti statistinius duomenis, ekonominį viso to vertinimą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nedarbas yra toks suprantamas reiškinys, jog jį apibrėžti visai paprasta. Tačiau pažvelgus idėmiau, taip neatrodys. Pavyzdžiui, ar darbininkai, kuriuos atleido iš darbo, bet po mėnesio vėl priims atgal, turi būti laikomi bedarbiais? O kaip darbuotojas, kuris atsisakė darbo, nes jo nepatenkino siūlomas atlyginimas? Kuo laikyti darbininkus, kurie dirba ne visą darbo savaitę, bet norėtų dirbti visą, arba žmones, kurie liovėsi ieškoti darbo, ne
es jau neteko vilties jį surasti?
Nedarbo kategorija gaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka.

DARBO JĖGOS ĮVERTINIMAS

Todėl kalbant apie nedarbą, būtinas supratimas apie darbo jėgą. Darbo jėga – tai darbingo amžiaus (nuo 18 m.) dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo šalies žmonės. Nenorintys dirbti ir darbo neieškantys negali būti priskiriami prie bedarbių. Darbo jėga nelaikomi ir kareiviai, studentai, ligoniai, asmenys esantys specialiose pataisos įstaigose, pensinikai, taip pat namų šeiminkės, nors jų darbas gali būti daug sunkesnis už tiesiogiai gamyboje dirbančiųjų. Vertinant darbo jėgą, būtina atkreipti dėmesį konkretų diskretiško darbo jėgos potencialo šaltinį – žmogų. Darbo rinka yra betarpiškai susijusi su šalies darbo ištekliais ir jų pasiskirstymu ekonominėse veiklose. Darbo ištekliai yra visuminė visuomeninė darbo jėga. Jiems priskiriami:
1. visi darbingo amžiaus darbingi gyventojai;
2. visi iki darbingo ir po darbingo amžiaus dirbantys piliečiai, kaip antai pensininkai ir paaugliai, riboto darbingumo žmonės.

Potencialūs darbo ištekliai žymiai skiriasi nuo realiai naudojamų darbo jėgų. Dalis darbingų gyventojų, kurie turi pragyvenimo šaltinius, savo noru atsisako dalyvauti visuomeniniame darbe, ūkinėje veikloje. Jie nepriklauso darbo jėgos ištekliams ir vadinami ekonomiškai neaktyviais gyventojais (ENG). Tokiais gyventojais yra:
1. nedirbantys moksleiviai ir studentai (jei pastarieji nedirba ir neieško darbo);
2. nedirbantys pensininkai;
3. darbingo amžiaus invalidai, visiškai praradę darbingumą;
4. darbingo amžiaus darbingi piliečiai, nedirbantys dėl įvairių priežaščių (namų šeimininkės, kaliniai, asocialūs asmenys, rentininkai).

Užimti ūkyje da

arbuotojai ir aktyviai ieškantys darbo bedarbiai vadinami ekonomiškai aktyviais gyventojais (EAG). Jiems priklauso: iki darbingo, darbingo ir po darbingo amžiaus žmonės bei neturintys darbo, bet norintys dirbti darbingo amžiaus bedarbiai. Bedarbiai yra priskiriami prie ekonomiškai aktyvių visuomenės narių, nes jie aktyviai ieško darbo vieto ir nori dirbti. Pvz. Darbo jėgos tyrimo rezultatai teigia, kad 1997 m. eknomiškai aktyvių gyventojų buvo 1819,8 tūkst., iš kurių 1563,9 tūkst užimtieji visuomeninėse veiklose ir 255,9 tūkst. bedarbiai. KUR?

Darbo išteklių pagrindą sudaro darbingo amžiaus gyventojai (DAG). 1994 m. priimta pensijų įstatymo pataisa numato, kad 2010m. DAG bus laikomi vyrai nuo 16 – 62,5 metų amžiaus ir moterys nuo 16 – 60 metų amžiaus.Taip pat darbo išteklius sudaro iki darbingo amžiaus gyventojai (IAG) – tai 0 –15 metų amžiaus gyventojai. Podarbingo amžiaus gyventojai – valstybės įstatymais nustatyto pensinio amžiaus gyventojai. Ikidarbingo amžiaus ir podarbingo amžiaus gyventojai yra nedarbingi gyventojai.
NEDARBAS IR TEORINIAI GYVENTOJŲ UŽIMTUMO ASPEKTAI

Pagal Tarptautinės Darbo Organizacijos (TDO) metodologiją, prie bedarbių priskiriami darbingo amžiaus gyventojai, užsiregistravę arba neužsiregistravę darbo biržoje ir atitinkantys tris reikalavimus vienu ir tuo pačiu metu:
1. tiriamą savaitę neturėjo darbo arba privačios veiklos;
2. per paskutinias keturias savaites aktyviai ieškojo darbo;
3. jeigu bus pasiūlytas darbas, pasiruošę pradėti dirbti dviejų savaičių laikotarpyje.

TDO pateiktas bedarbio apibrėžimas skiriasi nuo bedarbio sąvokos, priimtos Lietuvos statistikoje. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas teigia, kad bedarbiai yra nedirbantys, darbingo am

mžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę valstybinėje teritorinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

Darbo jėgą sudaro bendras dirbančiųjų, tinkamų darbuotis šalies ūkyje, skaičius. Nedarbo lygis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu procentais (nedarbo lygis = (bedarbių skaičius / darbo jėgos skaičius) * 100%).

Taigi nedarbo lygis parodo, kiek procentų visos darbo jėgos sudaro bedarbiai.

1.pav. Nedarbo srautas.
Šaltinis:B.Martinkus. Nedarbo ištekliai ir jų naudojimas. – K.:Technoligija,1998. p.23

Paveikslo schemoje matyti, kad nedarbo pritekėjimo srautas susidaro iš šaltinių. Dirbantieji tampa bedarbiais ieškodami kito darbo, jo atsisakę arba atleisti laikinai, taip pat išėję iš darbo privestinai. Nedarbo mastai padidėja ir dėl žmonių, iėškančių darbo pirmą kartą (daugiausia – baigusių mokyklas).

Nedarbo nuotėkio srautas susidaro, kai vieni asmenys sugrįžta į ankstesnes darbovietes, kiti naujai parsisamdo, treti pasiekia pensijinį amžių arba, ilgai ieškoję, bet neradę darbo, nusivilia, ir jau niekada nebedirba.

Bedarbių skaičiui nustatyti bei nedarbo lygiui įvertinti naudojami du būdai:
1. bedarbių apskaita teritorinėse darbo biržose;
2. statistikos departamento atliekami darbo jėgo tyrimai.

Statistikos departamento darbo rinkos tyrimo duomenys remiasi gyventojų apklausa ir siriasi nuo darbo biržos duomenų dėl skirtingo bedarbių sąvokos apibrėžimo. Darbo birža prie darbo neturinčių žmonių priskiria tik tuos, kurie yra užsiregistravę teritorinėje darbo biržoje. Statistikos departamentas prie bedarbių kategorijos priskiria ne tik užsiregistravus valstybinėje darbo biržoje, bet ir tuos, kurie kreipėsi į privačias įdarbinimo įstaigas, ieškojo darbo savarankiškai, naudojosi žiniasklaidos priemonių pagalba. Todėl statistikos departamento duomenimis bedarbių skaičius ir nedarbo lygis Lietuvoje yra 2 – 3 kartus didesnis, negu skelbia darbo birža.

Tiriant darbo jėgos pasiūlos ir nedarbo lygio kritimo tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams. Tuo tikslu bedarbiai yra skirstomi pagal lytį, amžių, išsilavinimą, pasirengimą darbo rinkai, darbo paieškos būdus ir kitus požymius.

Pagal amžių grupes, didžiausias bedarbių skaičius tenka darbuotojams nuo 30 – ties iki 49 – erių metų. Mažiausias nedarbas yra tarp žmonių, sulaukusių 60 – ties ir daugiau metų, bei jaunimo iki 18 metų.

Palyginus vyrų ir moterų bedarbystės lygį galima konstatuoti, kad moterų bedarbystės lygis didesnis. Tai priklauso nuo kelių priežaščių – darbo vietų sumažėjimo viešbučiuose, restoranuose, valstybės valdymo ir kituose sferuose. Didžiausias moterų bedarbių skaičius (61 proc.) yra nuo 50 – 54 m. amžiaus grypėje. Čia nemažą įtaką turi ir jų sveikata bei kitos šeimyninės priežastys.daugiausia moterų bedarbių – turinčių aukštąjį išsilavinimą (65,2 proc.). baigusios aukštąsias mokyklas, moterys dažniausiai sukuria šeimą, keičia gyvenamą vietą, o tada sunkiau susirasti darbą pagal specialybę.

Viena iš nedarbo augimo priežaščių yra ta, kad į darbo biržas kreipiasi vis daugiau nepasirengusių darbo rinkai, žemos kvalifikacijos asmenų. Kaip rodo statistika, žmonės, turintys aukštą išsilavinimą, greičiau prisitaiko prie darbo rinkos pokyčių, sugeba be didesnio vargo persikvalifikuoti.

1lentelė.Bedarbiai pagal išsilavinimą ir kvalifikaciją.(g), p.48.

Šaltinis.:
“Nedarbo lygis JAV 2000 metų birželį, palyginti su geguže, sumažėjo 0,1 procentinio punkto, iki 4 proc, pranešė JAV departamentas” (Verslo žinios/ 2000 m. liepos 10 d.).
“Nedarbas Lietuvoje birželį, palyginti su geguže, nepakito, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje smuko 0,2 punkto” ( Verslo Žinios/ 2000 m. liepos 12 d.), bet daugiausia bedarbių yra Lietuvoje.

2 pav. Nedarbas Lietuvoje, Latvijoe ir Estijoje 2000 metų pirmą pusmetį.
Šaltinis.:
NEDARBO RŪŠYS

Taigi, kokios yra nedarbo rūšys, lemiančios nedarbo lygio nustatymo paklaidas?

Visų pirma tai prislėgtasis nedarbas. Žmogus aktyviai ieško darbo, bet viskas veltui. Jis jaučiasi prislėgtas, tad darbo paieškas ntraukia kaip beviltiškas. Tad į oficialios statistikos klausimą, ar ieško darbo, atsakymas būtų, kad ne. Taigi jis kaip bedarbis, neįregistruotas į darbo biržą ir nelaikomas darbo jėga. Vadinasi oficiali statistika, neįtraukdama į badarbių grupę darbuotojų, praradusių viltį gauti darbą, sumažina nedarbo lygi apie 0,1 – 0,5 proc. darbo jėgos.

Paslėptasis nedarbas į oficialią statistiką taip pat neįtraukiamas. Tai gali būti padienis, ne visos darbo dienos ar savaitės darbas, darbas žemesnės kvalifikacijos. Paslėptasis nedarbas nedarbo lygį sumažina apie 6 – 9 proc.

Šešėlinis nedarbas. Dalis nedirbančių asmenų sako netiesą – tvirtina, kad ieško darbo, nors tai neatitinka tikrovės. Tai daryti dažnai skatina nedarbo kompensacija, ar socialinio aprūpinimo pašalpa. Oficialųjį nedarbo lygi gali padidinti ir “šešėlinė ekonomika”. Visiškai tikėtina, kad prekiaujantys narkotikais arba dirbantys mafijai žmonės pavadins save badarbiais.
Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo tradicinės skiriasi tuo kad yra segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas.

Neoficialus užimtumas – tai juridiškai darbo sutartimi neapiforminta darbinė veikla, už kurią gaunamos pajamos, bet nemokami mokesčiai. Daugiausia neoficialus darbas paplitęs žemės ūkyje, statybose, prekyboje ir automobilių remonte.

Tekamoji nedarbo forma darbuotojus, dažniausiai turinčius išsilavinimą bei profesinį pasirengimą, kurie prarado užsiėmimą dėl gyvenamosios ar darbo vietos kaitos. Jie bedarbiais būna apie 4 – 6 savaites. Ši nedarbo forma didina dedarbystės lygį.

Struktūrinė nedarbo forma atsiranda, kai kyla objektyvus poreikis iš pagrindų pertvarkyti senąsias ir vystyti naująsias ūkio šakas. Darbuotojai ne visada sugeba greitai prisitaikyti prie naujų veikos sąlygų ir priversti mokytis, kelti kvalifikąciją, persikvalifikuoti, įsigyti kitą profesiją. Struktūrinė nedarbo forma galima ir vykstant perėjimui iš socialistinio ūkio į rinkos ekonomiką. Ši nedarbo forma būdinga Lietuvai.

Ciklinė nedarbo forma susijusi su prekinės gamybos reprodukcijos procesu, turinčiu ciklinį pobūdį. Nedarbo lygiui išaugus ekonominės krizės metu, t.y. didėjant bankrotų skaičiui, siaurėjant gamybai, mažinant darbo užmokestį, įmonės stengiasi įveikti tą krizę. Jos atnaujina pasenusius įrengimus, sumažina gamybos kaštus iki rinko reikalavimų. Vėl atsiranda papildomos darbo vietos. Prasideda pagyvėjimo fazė, kuri vėliau pereina į ekonominį pakilimą. Šioje fazėje nedarbo lygis yra minimalus.

Sustingusiai nedarbo formai priklauso tų darbingų žmonių dalis, kuri dirba nepastovų atsitiktinį darbą. Tai yra sezoniniai darbininkai, namudininkai, nusivylę bedarbiai, asocialūs visuomenės nariai, iš dalies praradę darbingumą. Daugumoje Vakarų europos šalių ilgalaikiais bedarbiais laikomi tie darbo ieškantys žmonės, kurių ištisinė nedarbo trukmė ilgesnė nei 12 mėnesių. 1998 m. Lietuvoje buvo 62,3 proc. ilgalaikių bedarbių nuo visų šalies bedarbių. Tia pavojinga tendencija, nes ilgalaikė bedarbystė tiesiogiai ardo šalies darbo jėgos potencialą, veda prie socialinės ir ekonominės degradacijos.
7. iš plano gyventojų užintumas
DARBO PASIŪLA IR PAKLAUSA

Norint išsiaiškinti nedarbo priežastis, reikėtų apžvelgi dabo jėgos pasiūla ir paklausą.

Darbo jėgos pasiūla yra tas visuomeninio darbo kiekis, kurį darbo rinkoje siūlo samdomieji darbuotojaidarbo jėgos pasiūlą plačiąja prasme aprėpia užimtuosius ir bedarbius. Siaurąja prasme darbo jėgos pasiūlą aprėpia tik bedarbius. Konkrečiomis ekonomikos sąlygomis siūlomo darbo kiekį rinkoje išreiškia aktyviai ieškantys darbo, įregistruoti ir neįregistruoti darbo biržoje, bedarbiai.

Norint palyginti darbo jėgos intensyvumą atskiruose šalies regionuose galima panaudoti darbo pasiūlos intensyvumo rodiklį. Šis rodiklis yra besikreipiančių į teritorinę darbo biržą per tam tikrą laikotarpį žmonių skaičiaus procentinis santykis su darbingo amžiaus darbingų gyventojų skaičiumi arba ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičiumi.

Darbo jėgos pasiūlai įtakos turi šie pagrindiniai veiksniai:
• darbo užmokestis (darbo kaina);
• valstybės darbo apmokėjimo politika;
• laisvalaikio vertybės.
Darbo užmokestis ( darbo kaina ) yra svarbiausias veiksnys lemiantis darbo jėgos pasiūlą įmonės, ūkio šakos, visos ekonomikos mastu.

3.pav. Darbo pasiūlos kreivė.

Šaltinis.:

Pateiktame grafike: W – darbo užmokestis; Q – darbuotojų skaičius; S – darbo pasiūlos kreivė, kuri nurodo, kad siūlomasrinkoje darbo kiekisyra tiesiog proporcingas darbo užmokesčio kitimui. Grafike darbo užmokesčiui išaugus nuo W0 iki W1, darbo pasiūla pasislinks iš taško Q0 į Q1.
Darbo užmokesčio pokyčiai rinkoje nevienodai veikia skirtingų kategorijų darbuotojų pasiūlą. Žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų fizinio darbo žmonių darbo užmokesčio lygis yra santykinai žemas, dėl to jų reakcija į darbo apmokėjimo kitimą yra jautri – elastinga. Taigi darbo užmokesčio augimas pritraukia didelį skaišių šios kategorijos darbuotojų iš kitų ekonominių veiklų.

Kvalifikuotų, protinio darbo specialistų pasiūla, kintant darbo apmokėjimo sąlygoms, keičiasi mažesniu laipsniu, nes šių darbuotojų darbo užmokestis yra santykinai aukštas. Jų darbo pasiūlai įtakos turi ir profesijos prestižas, visuomeninis užimamų pareigų statusas, karjeros perspektyvos.
Darbo jėgos pasiūlos elastingumas apskaičiuojamas: Es = % S/ % W. Jis išreiškia darbo užmokesčio poveikį atskirų kategorijų darbuotojų pasiūlą rinkoje.

Valstybės darbo apmokėjimo politika taip pat gali skatinti arba mažinti darbo pasiūlą rinkoje. Kovodama su infliacija, valstybė dažnai apriboja darbo užmokesčio augimą. Jei valstybė sudarys sąlygas darbo užmokesčio augimui, o kiti ekonominiai veiksniai nesikeis, tia darbo jėgos pasiūla rinkoje padidės.

Laisvalaikio vertybių poreikis. Augant darbo užmokesčiui, didėja darbo kiekis siūlomas rinkoje. Tokį augimą iššaukia substitucijos efektas – žmogaus vidinis veiklos motyvas, skatinantis daugiau dirbti (didinti asmenines pajamas).

Darbo jėgos paklausa yra tas darbo kiekis, kurį nori ir gali samdyti darbdaviai – valstybė, įmonės, privatūs asmenys. Darbavių galimybės samdyti darbo jėgą lemia eilė veiksnių: darbo užmokestis, ribinis pajamų produktas, prekių kainos rinkoje, verslo ciklo fazės, profesinių sąjungų veikla.

Kuo aukštesnis darbo užmokestis, tuo santykinai mažesnis darbo kiekis galės būti samdomas rinkoje.
Darbo jėgos paklausos dėsningumą išreiškia paklausos kreivė.

4.pav. Darbo jėgos paklausa.
Šaltinis.:

Bendras darbo užmokesčio augimas šalyje priklauso nuo minimalau valandinio tarifinio atlygio, kurį nustato valstybės įstatymai. Jeigu valstybė kelia minimalų valandinį tarifinį atlygį, darbdaviams tenka išleisti daugiau piniginio kapitalo darbo jėgai įsigyti. Todėl kapitalo savininkų reakcija į darbo užmokesčio augimą šalyje buna vienareikšmė – jie savo įmonėse sumažina darbuotojų skaičių.

Darbo paklausą šalies mastu ypatingai veikia verslo ciklo fazės: ekonominė krizė, depresija, ūkinės veiklos pagyvėjimas, gamybos augimas.

Ekonominės krizės metu susikaupia nerealizuotų prekių atsargos. Prekių ir paslaugų pasiūlaididėjant, mažėja įmonių pajamos. Taigi mažėja darbo jėgos paklausa.

Po krizės nacionalinė ekonomika įžengia į depresijos fazę. Gamyba nustoja siaurėjusi, pamažu realizuojamos prekių atsargos, iš pagrindų pertvarkomas ir modernizuojamas gamybinis kapitalas. Depresijos metu masinis nedarbas išlieka, bet užimtų ekonominėse veiklose darbuotojų skaičius jau nemažėja. Šioje fazėje darbo jėgos pasiūla žymiai viršija paklausą.

Įmonės, įveikusios krizę ir depresiją, įžengia į ekonomiko pagyvėjimo fazę. Pagyvėjimo laikotarpiu darbo paklausa nuolat didėja, o gamyba pasiekia ikirizikinį lygį. Pagyvėjimo fazė laipsniškai perauga į bendrojo nacionalinio produkto gamybos augimo fazę. Steigiamos naujo įmonės, kuriose įdarbinama vis daugiau žmonių. Darbo jėgos paklausa iš darbdavių pusės labai aukšta ir gali viršyti pasiūlą. Dėl šios priežasties sparčiai auga darbo užmokestis, o tai savo ruožtu, pritraukia į ekonomines veiklas naujų darbuotojų.

Profesinių sąjungų veikla taip pat daro įtaką darbo paklausai. Taikoma darbo užmokesčio stabilizavimo ir darbo vietų išsaugojimo politika. Tokiu būdu ginami daugumos profsąjungos narių interesai, nepriklausomai nuo jų kvalifikacijos ir darbo stažo.

Makroekonomikos lygmenyje būtina sudaryti darbo paklausos ir pasiūlos planus (balansus), kurie parodytų kiek ir kokių darbuotojų reikia nacionalinio ūkio šakoms dabar ir reikės ateityje. Darbininkų ir specialistų rengimas pasieks keliamus tikslus bei atitiks darbo rinkos reikalavimus, jei bus orientuotas į realią darbo jėgos paklausą šalyje. Darbo jėgos balansų sudarymas leistų išvengti tam tikrų profesijų darbininkų ir specialistų pertakliaus arba trūkumo, sumažintų nedarbą, kuris kelia rimtą visuomenės susirūpinimą.

Prasidėjusį nedarbą įprasta aiškinti tuo, kad sumažėjo visuminė paklausa. Taigi “kaltas” čia gali būti bet kuris iš veiksnių, formuojančių visuminę paklausą. Pavyzdžiui, ribinis investicijų efektyvumas arba polinkis vartoti.

Pasiūlos šokai taip pat gali sukelti nedarbą. Kai našumas krinta, darbo jėgos paklausa sumažėja, jei realus darbo užmokestis nesikeičia. Bet jei našumas didėja lėčiau negu buvo numatyta, sudarant darbo sutartis, tada realusis darbo užmokestis didės per greitai ir užimtumas sumažės.

Panašų poveikį gali padaryti importo kainų didėjimas. Kainoms kylant, norėdami apsaugoti savo realiuosius atlyginimus, darbininkai reikalaus didesnio nominaliojo darbo užmokesčio. Tačiau jų darbo našumas nebus atitinkamai padidėjęs, todėl darbdaviai, mokėdami didesnį darbo užmokestį, samdys mažiau žmonių.

Jungtinėse Valstijose tokie pasiūlos veiksniai nesukels didelio nedarbo iš dalies dėl to, kad profsąjungos čia silpnos, o iš dalies dėt to, kad jos daugiausia rūpinasi nominaliuoju, o ne realiuoju darbo užmokesčiu. Tuo tarpu Europoje samdomieji darbuotojai daugiausia rupinasi realiuoju darbo užmokesčiu, ir profsąjungos yra stipresnės. Todėl ten nesaikingi realiojo darbo užmokesčio reikalavimai yra kur kas labiau galima didesnio nedarbo priežastis.

Galima teigti, kad beveik visada nedarbas atsiranda laisva valia, kadangi didžioji bedarbių dalis už tam tikrą atlyginimą galėtų gauti darbo. Tia nereiškia , jog meluoja tie, kurie neturi darbo – tai reiškia, kad dalis tiesos nutylima. Bedarbiai neturėtų sakyti, kad jie negali rasti darbo, jie turėtų sakyti, kad negali rasti darbo su tokiu atlyginimu, kurį laiko priimtinu.

Taigi visuminės paklausos sumažėjimas sukelia nedarbą, bet taip neatsitiktų, jei darbo užmokestis būtų lankstus, laisvai svyruojantis ir galėtų sumažėti. Tai riboja darbo užmokesčio įstatymas.

Viena iš svarbiausių nedarbo priežaščių yra mokslinė techninė revoliucija, prasidėjusi 19 a. pab. 20 a. pirmoje pusėje ir apėmusi visas išsivysčiusias pasaulio šalis. Gamybos mechanizavimas ir automatizavimas iš esmės pakeitė darbo turinį. Išaugo protinio ir kvalifikuoto darbo reikšmė. Taigi šiuolaikiniam ūkiui tapo reikalingi aukštos kvalifikacijos žmonės. O fizinis rankinis darbas pamažu neteko savo reikšmės. Dėl šios priežasties, 8 – to dešimtmečio pradžioje išvystyto kapitalo šalys įžengė į ilgalaikę užimtumo krizę, kuriai būdingi šie bruožai:
• nedarbo lygis yra aukštas ir pastovus;
• didėja bedarbių skaičius tarp žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų darbuotojų, moterų ir jaunimo;
• nuolat auga valstybės biudžeto ir visuomeninių fondų lėšos, skirtos nedarbo problemoms sręsti;
• gilėja kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo apmokėjimo neligybė;
• aštrėja internacionalinė konkurencija darbo rinkoje, kurią sąlygoja darbo jėgos migracija iš besivystančių ir postkomunistinių šalių.

Kita nedarbo priežastis yra sparčiai kylantis darbo našumas ir intensyvumas. Gamyba plėtojasi lėčiau, negu auga darbo našumas. Taigi vis daugiau darbingų žmonių netenka darbo.
Ekonominės krizės taip pat sukelia nedarbą. Jų metu gamyba sumažėja, nedarbas didėja. Kai ekonomika yra pakilimo fazėje ir įmonėms reikia papildomų darbuotojų, darbaviai juos ima iš bedarbių tarpo.

Struktūrinis ūkio pertvarkymas mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Naujai besikuriančios gamybos šakos pritraukia santykinai mažiau papildomos darbo vietos.

Spartus gyventojų skaičiaus augimas, iššaukęs aštrėjančią konkurenciją darbo rinkoje yra nedarbo priežastis.
Bedarbių atsiranda dėl įvairių priežaščių: etatų mažinimo, įmonių likvidavimo, išėjimo iš darbo savo noru, sumažėjus darbo vietoms ir kt.

2.lentelė.Pagrindines paskutins darbovietės palikimo priežastis 1997m. Šaltinis.:B.Martinkus.Darbo ištekliai ir jų naudojimas. – K.Technologija,1998, p.48

NEDARBO PASEKMĖS

Pats nedarbas jau yra problema, bet jei ji būtų vienintelė problema, ją spręsti būtų kur kas paprasčiau. Nedarbas sukelia aibę kitų ne ką mažiau sudėtingų problemų. Jas galima būtų suskirstyti į socialines ir ekonomines. Remiantis B.Drilingo, J.Čiburienės ir V.Snieškos knyga “Makroekonomikos pagrindai” nedarbo pasekmes galima skirstyti į makroekonomines, padarytas visai šalies ekonomikai, ir mikroekonomines arba patirtas atskiro individo. Pats pasekmių skirstymas iš esmės paremtas tokiu pat principu, tai yra žala kurią patiria atskiras žmogus ir nuostolis patirtas visos valstybės. Skirtumas atsiranda tada, kai stengiamasi vienu žodžiu pavadinti reiškinį. Ir vienas ir kitas pavadinimų parinkimo variantas yra geras, nes atskleidžia esmę ir jų poveikio sferą.

Nedarbas sąlygoja socialines žmonių nepasitenkinimo, nusikalstamumo, mirtingumo, savižudybių, žmogžudysčių, pablogėjusią sveikatą ir kita. Ekonominės pasekmės jaučiamos šalies ūkio ekonomikoje. Žmogui darbas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
EKONOMINĖS PASEKMĖS

Gyventojų nedarbas tiesiogiai susijęs su šalies ūkio ekonomika ir jos augimo tempu. Žmogus, darbas ir kapitalas yra pagrindiniai gamybos veiksniai. Tačiau be pagrindinio gamybos veiksnio – žmogaus kiti du veiksniai praranda savo svarbą. Jie yra gamybos veiksniais tol kol jie yra naudojami atitinkamai gamybinei veiklai. Kapitalas nebūtų kapitalas, jei žmogus nepanaudotų jo kaip kapitalo. Darbą taip pat gali sukurti tik žmogus. Neišnaudoti visi žmogaus, kaip gamybos veiksnio, ištekliai sąlygoja mažą bendro nacionalinio produkto apimtį, o nacionalinės pajamos nėra tokios didelės, kokios galėtų būti maksimaliai išnaudojus visus įmanomus gamybos išteklius. Kai gerėja tokie rodikliai kaip bendras nacionalinis produktas ir nacionalinės pajamos, tuomet didėja valstybės biudžetas, atsiranda galimybė daugiau lėšų skirti šalies gyventojų socialiniams, kultūriniams ir ekonominiams poreikiams. Didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą galima pasiekti gerų rezultatų rinkos ekonomikos sąlygomis.

Makroekonomikos tyrinėtojas Artūras Okanas pirmasis 1962 metais nustatė nedarbo lygio ir BNP atsilikimo ryšį. jis pavadintas autoriaus vardu. Okano dėsnis parodo, kad nedarbui pakitus 1 procentu, tai yra kai faktiškas nedarbo lygis viršija natūralųjį vienu procentu, tai reali gamybos apimtis pasikeis 2 – 3 procentais, arba kitaip šią priklausomybę galima paaiškinti taip: realusis bendras nacionalinis produktas atsilieka nuo galimo lygio vidutiniškai 2,5 procento. Santykis 1 : 2,5 arba 2 : 5 leidžia apskaičiuoti absoliučius produkcijos nuostolius, susijusius su bet kuriuo nedarbo lygiu. Pavyzdžiui kiek visuomenė praranda prekių ir paslaugų dėl nedarbo.
3. lentelė Ekonominiai nedarbo nuostoliai JAV.

Metai Nedarbo lygis, proc. Gamybinių įrengimų panaudojimas, proc. Realiojo BNP praradimas dėl ne visų gamybos veiksnių panaudojimo, mlrd. dolerių
1954
1958
1961
1971
1975
1980
1985
1990 5,5
6,8
6,7
5,9
8,5
6,5
8,8
5,8 80,1
75,0
77,3
78,0
73,6
72,3
74,9
79,9 16
42
43
38
115
58
61
40

Šaltinis.:B.Martinkus. Darbo ištekliai ir jų naudojimas. – K.:Technologija,1998, p.30.

Ryškiausiai matosi kaip nedarbo lygis įtakoja bendrojo nacionalinio produkto nuostolius 1975 metais. Nedarbo lygis tais metais 8,5 procento, pagrindinių fondų panaudojimo koeficientas buvo 74 procento, o šalis prarado 115 milijardo dolerių bendrojo nacionalinio produkto. Tai kas galėjo būti pagaminta atitinkamais metais žmonių kurie negalėjo gauti darbo, niekada nebus kompensuota. Nuostoliai dėl nedarbo tautos ūkyje susidaro ne tik dėl pagamintų prekių ir paslaugų, bet ir dėl išmokėtų nedarbo pašalpų. Ekonomika negali aprūpinti visų darbo vietomis ir dėl to prarandamos potencialios prekės bei paslaugos. Tai svarbiausias ekonominis nedarbo nuostolis.

Nedarbas trukdo pasiekti ne tik bendro nacionalinio produkto, nacionalinių pajamų
maksimumą, bet ir stabdo šalies ūkio, energetikos augimą.

5.Pav.Trumpo laikotarpio Filipso kreivė.

Šaltinis.:Makroekonomika – K.Technologija.1998, p 147.

Nedarbas taip pat susijęs ir su infliacija. Jų priklausomybę vaizduoja Filipso kreivė .

Ekonomikos pusiausvyra pažymėta tašku E. Jame infliacija lygi nuliui, o nedarbo lygis yra natūralaus lygio. Didėjant visuminei paklausai , ekonomika vystosi, judėdama Filipso kreive į tašką A. Jame kainos jau pakilę, bet išaugusi visuminė paklausa ir gamybos apimtis padidina užimtumą, nedarbas smunka žemiau natūralaus lygio. Taške A ekonomika negali ilgai pasilikti, nes išauga darbo jėgos darbo jėgos poreikis, pakyla darbo užmokestis ir tuo pačiu padidina įmonių gamybos kaštus. Pakilę kainos ima mažinti visuminę paklausą. Visuminės paklausos sumažėjimas apribos visuminę pasiūlą ir didins nedarbą. Ekonomika judės Į tašką E.

Tačiau gali būti ir kitas variantas, kai visuminė paklausa sumažėja , mažėja ir gamybos apimtis, bet nedarbo lygis didėja. aukštas nedarbo lygis sąlygoja darbo užmokesčio kritimą, dėl to mažėja gamybos kaštai ir kainos. Infliacija tampa neigiama. Ekonomika juda Filipso kreive į tašką B. Bet kainų kritimas padidins visuminę paklausą, didės gamyba, užimtumas. Ekonomika palaipsniui grįš į tašką E.

Didinant minimalią algą stengiamasi pagerinti žmonių gyvenimo lygį. Tačiau ji tik priverčia legalizuoti tik nedidelę dalį gaunamų pajamų, bet didesnę dalį išstumia iš legalios rinkos už nekvalifikuotą darbą. Taip šalia oficialiai pripažintos darbo rinkos atsiranda neoficiali arba kitaip vadinama šešėlinė darbo rinka. Vieno iš šios rinkos atsiradimo priežasčių – nelegalaus užimtumo augimas privačiame sektoriuje. Taip nutinka tuomet kai siekiant restruktūrizuoti ekonomiką, valstybiniame sektoriuje mažinamos darbo vietos, o tuo pat metu privatus sektorius nesugebėjo plėstis ir kompensuoti darbo vietų trūkumo. Atleisti specialistai ir darbininkai arba patys kuria savo verslą, arba įsidarbina į jau veikiančias šešėlinės ekonomikos įmones, teisiškai neįforminę darbo santykių. Kitas šešėlinę darbo rinką skatinantis veiksnys – netobuli mokesčių ir verslo įstatymai., kurie kartais prieštarauja verslo logikai ir gamybos interesams. Taip pat valdininkų piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi blogina padėtį. Nelegalus užimtumas nėra vienareikšmis socialinis reiškinys. Jis turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Pozityviai galima vertinti šešėlinę darbo rinką, nes ji didina realią darbo jėgos paklausą, užtikrina darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį ekonomiškai aktyviems gyventojams, o joje atliekamas darbas dažniausiai yra ekonomiškai naudingas ir reikalingas visuomenei. Negatyvūs bruožai taip pat svarbūs. Iš šešėlinio sektoriaus nesurenkami fizinių ir juridinių asmenų, bei pridedamosios vertės mokesčiai, todėl biudžetas praranda nemažą dalį realių pajamų. Žmonės dirbantys nelegaliose darbo vietose, gali registruotis darbo biržose, nurodydami įvairias nedarbo priežastis ir taip pat naudotis bedarbio lengvatomis, nemokėdami valstybei mokesčių. Kadangi mokesčiai nemokami, valstybė nieko apie tokį darbą neturi duomenų, todėl tas laikas, kurį žmogus dirbo neoficialiai neįskaičiuojamas į darbo stažą. Taigi, nors pajamos gaunamos, bet socialinės garantijos senatvei tokiu atveju nėra užsigarantuojamos, nes pensijos dydis priklauso nuo darbo stažo. Minimalios algos nustatymas yra daugiau politinis žingsnis, kuris nemažina bedarbystės šalyje. Minimalia alga kartais naudojama vytis infliacijos procesą. Bet toks požiūris yra neteisingas. Didinant algas, auga ir pinigų masė ir toliau didėja infliacija. Infliacija taip gali būti suvaldoma tik kurį laiką, o norint ją sustabdyti reikia kurti naujas darbo vietas, mažinti bedarbystę ir didinti gamybos tempus. Šešėlinės ekonomikos mąstai įvairiose šalyse yra skirtingi. Jie yra tik numanomi, nes tiksliai nustatyti jų neįmanoma. Manoma, kad Baltarusijoje, Bulgarijoje, Rusijoje ir Ukrainoje neoficiali ekonomika pagamina pusę bendrojo nacionalinio produkto.

Dar vienas nedarbo sukurtas fenomenas – žmonės žinodami darbo vietų darbo rinkoje ribotumą, griebiasi nelegalaus darbo kitose valstybėse. Tokia darbo jėga užsienyje yra pigi ir naudinga darbdaviui, tačiau į tai pažvelgus šalies mastu – kyla kita problema – nelegalūs darbininkai užima tas darbo vietas, kurias galėtų užimti tos šalies gyventojai, tačiau atitinkamai – jų atlyginimas turėtų kilti iki bendro nustatyto šalies algų lygio, o tai nekaip paveiktų konkrečius darbdavius.

Socialinės pasekmės

Darbas žmogaus gyvenime reiškia daug. Per darbą žmogus kuria, išreiškia savo sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą. Praradęs ar negavęs darbo, žmogus nusivilia, jį gali apimti depresija.
Pirmieji bedarbystės psichologiniai tyrimai buvo atlikti dešimtyje Vakarų Europos valstybių. Jie parodė, kad nedarbo psichologiniai padariniai siejasi su ekonominėmis gyvenimo sąlygomis ir skurdu. Kaip svarbiausias bedarbystės priežastis galima išskirti neigiamus emocinius išgyvenimus, sumažėjęs žmogaus gebėjimas prisitaikyti, bendravimo sutrikimai. Atsiradęs psichologinis diskomfortas neigiamai paveikia daugelį žmogaus gyvenimo pusių, nes prarandamos sąlygos tenkinti savo gyvenimo poreikius. O prasidėjusi depresija gali baigtis savižudybe, nusikalstamos veiklos pradėjimu ir kitomis jos pasekmėmis. Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktų tyrimų duomenimis, nedarbui išaugus 1 procentu savižudybių skaičius padidėja 920 atvejų, dėl širdies ligų miršta – 21 tūkstančiu žmonių, žmogžudysčių padaugėja – 648 atvejų, psichinių susirgimų – 4543, nusikaltimų – 3440 atvejų. Dar viena nedarbo pasekmė – žmogus praranda savo darbinę patirtį ir tokius svarbius sugebėjimus.

Tačiau bedarbystė savo noru nėra toks kenksmingas reiškinys. Jei buvo savanoriškai pasirinktas nedarbas, tuomet jis gali būti traktuojamas kaip naudingas, nes be pašalpos jis dar suteikia žmogui laisvalaikio vertybę. Taip pat žmonės po kiekvienos jų pačių pasirinktos pertraukos, tikisi gauti geresnį darbą, o taip pat ir atlyginimą.

Nedarbo, skurdo ir nusikalstamumo ryšys

Nusikalstamumą skatina ne tik ekonominės, bet ir socialinės, psichologinės, teisėsaugos priežastys. Norint atskleisti kaip nedarbas veikia nusikalstamumo lygį ir skurdą pereinamuoju laikotarpiu, verta plačiau panagrinėti ekonomines šio reiškinio priežastis. Juo labiau, kad asmeninės savybės atsiskleidžia esant tam tikroms sąlygoms, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms. Ekonominė situacija yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių asmens savybių pasireiškimą. Gali kilti prieštaringų nuomonių tuo klausimu ar nusikalstamumas yra būdingas rinkos ekonomikai, ar jis tik yra labai aktualus. Dažniausiai akcentuojama kaip susiklosčiusi ekonomikos situacija neigiamai veikia nusikalstamumą, o kodėl taip yra praktiškai nesistengiama išsiaiškinti.

Šiuo metu dideli nusikalstamumo rodikliai yra ne tik pereinamosios ekonomikos šalyse, bet ir tokiose išvystytos ekonomikos šalyse kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Švedija, Vokietija. Šie rodikliai aukšti nepaisant to, kad rinkos santykiai jau seniai susiformavę. Dėl to galima daryti išvadą, kad nusikalstamumo lygį lemia tai kaip rinkos veikiami ekonominiai santykiai sudaro galimybę atskiram individui siekti savo materialinės, dvasinės gerovės. Pereinamuoju laikotarpiu nusikalstamumą skatina galimybių išbristi iš skurdo nebuvimas. Kiekvienas siekia užsitikrinti bent jau tokią gerovę, kad galėtų patenkinti minimaliausią poreikių užtikrinimą. Kiekvienam ta riba, kai pakanka minimaliausius poreikius patenkinti yra skirtinga. Tiksliai ją nustatyti yra sunku dėl anksčiau minėtų priežasčių ir subjektyviai gyventojų įvertintas skurdo lygis skiriasi nuo apskaičiuoto remiantis daugiau ar mažiau oficialiomis skurdo ribomis. Žmonės, kurie tos ribos nepasiekia vadinami skurstančiais.

Nusikalstamumo ir ekonominių veiksnių ryšys išryškėja lyginant nusikalstamumo ir nedarbo tendencijas. Paėmus 1990 – 1997m. nusikalstamumo ir nedarbo dinamiką.
4. lentelė. Nusikalstamumo ir nedarbo dinamika Lietuvoje 1990 – 1997 m.

1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997
Nusikalstamumo koeficientas 10 tūkst. gyventojų 99,6 120,2 151,3 161,9 157,6 163,7 183,5 204,6
Nedarbo koeficientas 10 tūkst. gyventojų — 13,9 64,4 217,4 176,6 293,4 335,6 282,0

Šaltinis : Ekonomika 1999, Nr. 48,psl. 55
6 pav. Šaltinis : Ekonomika 1999 Nr48.psl.55

4 lentelė ir 6 paveikslo duomenys rodo, kad nedarbo koeficientas yra dinamiškesnis už nusikalstamumo koeficientą, nors abu turi tendenciją didėti. 1994 metais nedarbo lygiui sumažėjus, labai ryškus nusikalstamumo sumažėjimas. 1997 metais sumažėjęs nedarbas 53,6 punkto, nesumažino nusikalstamumo prieaugio. Nors nedarbo koeficientas sumažėjo, tačiau jis vis tiek liko labai didelis – 1,6 karto didesnis, nei 1994 metais. Tai rodo, kad sprendžiant nusikalstamumo problemas nedarbą reikia mažinti iš esmės.

Siekiant įrodyti nedarbo ir nusikalstamumo ryšį, reikia atkreipti dėmesį, kad egzistuojantis ryšys neįrodo, kad bedarbis yra nusikaltėlis. Kai šeimos narys yra bedarbis, materialinį stygių jaučia visa šeima. Jei žmogus įvertinęs savo padėtį, supranta, kad galimybių turėti , pavyzdžiui, automobilį, būstą ar kitus dalykus, gali pasirinkti nusikalstamą veiklą, kad galėtų kompensuoti savo galimybių teisėtai užsidirbti trūkumą. Juo labiau, kad skurstantys asmenys gali pateikti argumentų, nurodančių jų finansinių sunkumų priežastis. Daugeliu atveju tai galima sieti su galimybių trūkumu. Paanalizavus skurdo, nusikalstamumo ir nedarbo priežastis, teisinga išvada yra, jog šie trys dalykai yra susiję, nes nedarbas sukelia grandininę skurdo ir nusikalstamumo reakciją.

Nedarbo teigiamos pasekmės

Kalbant apie nedarbą visuomet yra nusistovėjęs išankstinis nusistatymas apie neigiamas jo pasekmes. Rinkos ekonomikos sąlygomis bedarbystės labai sunku išvengti, o gal ir neįmanoma. Tačiau tikras bedarbystės lygis yra geras. Pirmiausiai drausmina dirbančiuosius ir skatina juos branginti turimą darbo vietą, kelti kvalifikaciją ir kelti darbo intensyvumą. Įmonių, bendrovių ir organizacijų vadovai turi galimybę pasirinkti reikiamos aukštesnės kvalifikacijos specialistus, darbininkus ir kartu kelti jų darbui didesnius reikalavimus. Tai atitinkamai skatinama darbo užmokesčiu. Darbo vietų konkurencija ekonominiu požiūriu yra naudinga bet kurioje veiklos srityje. Tačiau bedarbystės lygis turėtų būti optimalus, t.y. tik sudaryti konkurencijos sąlygas. Koks turėtų būti optimalus nedarbo lygis, sunku nustatyti. Tai lemia daug veiksnių – darbo jėgos pasiskirstymo geografinėse vietovėse, jos pasiūlos ir paklausos santykio.

NEDARBO ŠALINIMO GALIMYBĖS

Nedarbas reiškia žmogaus ir visuomeninės išteklių švaistymą, todėl kiekvienos valstybės tikslas kiek įmanoma sumažinti nedarbą ir su juo susijusius išteklių praradimus.Dabartiniu metu darbdavys neapmoka su nedarbu susijusių kaštų. Dažniausiai tie kaštai tiesiogiai veikia darbininkus ir valstybę nedarbo pašalpų, pelno mokesčio, socialinio draudimo mokesčio, šeimos skurdimo pavidalu. Norint sumažinti nedarbą reiktų imtis atitinkamų priemonių, kurias galima suskirstyti į dvi grupes :
1. Didinančias darbo pasiūlą
2. Didinančias darbo paklausą
Darbo pasiūlą pirmiausiai galima padidinti pagerinus darbo biržos veiklą. Kartais nedarbo lygis yra didesnis ne todėl, kad nėra laisvų darbo vietų, o dėl lėto reikiamos informacijos gavimo. Pasikeitimas informacija pagreitėja, kai naudojami kompiuteriuose kaupiami duomenys apie laisvas darbo vietas, patobulinus ryšio priemones. Taip bus sumažindamas tekamąjį ir struktūrinis nedarbas
Masinės informacijos priemonėse skelbiama informacija apie laisvas darbo vietas dažniausiai orientuoti į tam tikros srities specialistų, o ne paprastų darbininkų paiešką. O dauguma bedarbių yra nekvalifikuoti arba tapę bedarbiais dėl prarandančių savo reikšmę ūkio šakų. Kad sumažėtų nedarbas dėl šios priežasties, rengiamos vyriausybės programos, kurios skirtos trūkstamų specialybių darbuotojų paruošimui ir padėtų neturintiems darbo greičiau jį susirasti. Kuo daugiau naudojasi perkvalifikavimo paslaugomis, tuo didesnė tikimybė ieškantis darbo atitiks darbdavio keliamus reikalavimus ir gaus darbą. Be to ši programa palengvina vyriausybės išmokėjimų bedarbiams naštą.
Darbo pasiūlą taip pat galima padidinti koreguojant valstybės skiriamą pagalbą bedarbiams. Išmokamos nedarbo pašalpos, kurios mokamos iš valstybės biudžeto, kompensuoja pajamų netekimą nedarbo atveju, ir saugo juos nuo skurdo. Tačiau lazda turi du galus. Gaunama pašalpa lėtina darbo ieškojimą ir skatina savanorišką bedarbystę. Monetaristų nuomone, jei vyriausybė stengiasi palaikyti užimtumą tradiciniais biudžetiniais ir kreditiniais metodais didindama paklausą, tai poveikis bus trumpalaikis ir sukels kainų kilimą. Monetaristai kaltina darbininkus naudojimusi valstybės skiriamomis pašalpomis ir darbo neieškojimu. Kad būtų panaikintas toks reiškinys, jie siūlo panaikinti pašalpas, atsisakyti stimuliuoti ekonominį augimą didinant paklausą. Tačiau paklausos ribojimas gali sukelti žymų gyvenimo lygio pablogėjimą, o tai atsilieptų socialinei būklei.
Dar viena priemonė padedanti padidinti darbo pasiūlą – pajamų mokesčio mažinimas. Sumažinus pajamų mokestį pakils realus darbo užmokestis. Šis, savo ruožtu,(kai visos kitos sąlygos nebus pakitę) sąlygos padidėjusį norinčių dirbti žmonių kiekį.
Pašalinus vyriausybines kliūtis. Netekusiems darbo žmonėms valstybė moka bedarbio pašalpas, stengiasi padėti jiems neskursti ir susirasti darbą. Mažindama minimalią algą ji suteikia galimybę sukurti daugiau darbo vietų, ar nustatyti subminimalią algą dirbantiems paaugliams, arba sukūrus specialias organizacijas, kuriose dirbtų jaunimas, galėdamas įgyti jiems taip trūkstamą darbo patirtį, dėl kurios dažniausiai ir negauna darbo kitur.
Priešlaikinis išėjimas į pensiją, pavyzdžiui likus 2 ar 3 metam iki pensijinio amžiaus, ir užtikrinant pensijos gavimą. Tai taip pat sukuria palankias sąlygas norintiems gauti darbą jaunesnio amžiaus žmonėms. Tačiau priešlaikinį išėjimą į pensiją reiktų kontroliuoti, nes tai gali sukelti pakankamai didelių sunkumų išmokant pensijas.
Tačiau yra priemonės, kurios gali sumažinti nedarbą, didinant darbo pasiūlą.

Vyriausybė ir profsąjungos gali pristabdyti struktūrinius kitimus ekonomikos augimo sąlygomis. Pastaraisiais metais profsąjungos sutartyse su darbdaviais numato privalomą darbininkų samdymą nepaisant technologijos kitimų. Arba vyriausybė savo subsidijomis palaiko silpstančias ūkio šakas ir regionus. Visos ekonomikos požiūriu tokie veiksmai neturi ilgainiui pasirodo esantys neefektyvūs, bet turintys svarbią socialinę reikšmę tam tikrą laikotarpį.
Sukūrus visuomeninius darbus, tuomet valstybė būtų paskutinis bedarbių prieglobstis. Tokia politika būtų pakankamai patraukli, jei visuomeniniais darbais pirmiausiai būtų aprūpintas darbo neturinčios grupės, tokios kaip paaugliai. Rezultatas galėtų būti ilgai besitęsiantis produktyvumo ir darbo įgūdžių pagerėjimas ir mažėjantis šitų grupių nedarbo lygis. Ekonomistai skeptiškai vertina visuomenės įdarbinimo programas Jų manymu, vyriausybės suteiktos darbo vietos pakeis privataus sektoriaus darbo vietas kai tik vyriausybė skirs savo fondą ne privačiai pagamintų prekių, o visuomeniniuose darbuose sukurtų prekių pirkimui.
Pastaraisiais metais paklausa darbui didėja plėtojant smulkųjį verslą, taip sukuriant papildomas nedarbo vietas. Smulkaus darbo plėtrą sąlygoja žmonių netekusių darbo, praradusių viltį jį susirasti ar nepatenkintų gaunamomis pajamomis, savo įmonių steigimas mažo pradinio kapitalo pagrindu. Paprastai turimų asmeninių lėšų neužtenka pradėti savo verslui ir reikia skolintis iš banko. Esant palankioms skolinimosi sąlygoms ir valstybei sudarius palankias sąlygas smulkiajam verslui vystyti galima tikėtis nedarbo lygio sumažėjimo.
Dabartiniu metu pastovų užimtumą gali garantuoti tik paslaugų sfera. Išsivysčiusiose valstybėse vyksta perėjimas “nuo pramonės ekonomikos į paslaugų ekonomiką”. Palyginus pramonės ir paslaugų ekonomiką, pastarojoje darbo vietų skaičius didėja maždaug tris kartus greičiau nei daiktinės gamybos šakose.
Darbo namie plitimas dar vienas veiksnys mažinantis nedarbą. Šiuo metu tam susidaryti pakankamai palankios sąlygas gali personalinių kompiuterių naudojimas, tobulos komunikacijos priemonės tarp darbdavių ir darbuotojų. Ši forma ypač patogi moterims ir pagyvenusio amžiaus žmonėms.
Nuosmukiai ir nedarbas dažnai sąlygojamas nepakankamos visuminės paklausos. Valstybės vyriausybės kovos su nedarbu politika šiuo atveju gali būti iliustruota tokiu grafiku.

7.Pav.Stabilizavimo politika, nedarbui mažinti.

Šaltinis: Makroekonomika, Kaunas, Technologija 1992m.p.138
Šiame grafike ekonomika be įsikišimo pasiekia pusiausvyrą taške E, kur susikerta paklausos tiesė D0 ir pasiūlos tiesė S. Šios pusiausvyros bendrasis nacionalinis produktas toks mažas, kad yra daug bedarbių. Vyriausybė gali sumažinti nedarbą didindama visuminę paklausą. Grafike tai atspindima perkeliant D0 tiesę į D1 tiesės padėtį.
Šiuo atveju vyriausybė didina paklausą per prekių ir paslaugų supirkimus iš įmonių. Tai efektyvus BNP ir nedarbo reguliavimo būdas, bet jis skatina infliaciją. Kiekvienai vyriausybei, kuri dalį nedarbo laiko atsiradusiu dėl nepakankamos paklausos, gresia pavojus patekti į vadinamą “stok – eik” ciklą. Tokioje padėtyje buvo atsidūrusi Didžioji Britanija 1945 – 1978 metų laikotarpyje. Konstatavus, kad infliacija pasiekė neleistiną lygį, vyriausybė naudoja fiskalines ir monetarines priemones, kad nuslopintų visuminę paklausą. Gamyba nustoja augti arba sulėtėja arba nustoja augti, taip pat sumažėja infliacijos tempai, bet padidėja nedarbas. Tada pastebima, kad infliacija sumažėjo, bet atsirado kita problema – padidėjęs nedarbo lygis. Jam mažinti pradedama skatinti gamyba. Pradeda kilti kainų lygis. Nedarbas sumažėja, bet padidėja infliacijos lygis. Vėl imamasi priemonių jai mažinti ir taip tęsiamas ciklas.

IŠVADOS

1. Ekonomikai būdingas nuolatinis nedarbo lygio kitimas. Ekonominiai jo ciklo fazės tos pačios – pikas, nuosmukis, pakilimas, pagyvėjimas jie vis tiek skiriasi intensyvumu ir trukme.

2. Bedarbių skaičiui nustatyti ir nedarbo lygiui įvertinti gali būti naudojami teritorinių darbo biržų apskaitos duomenys arba statistikos darbuotojų atliekami darbo jėgos tyrimai.

3. Ekonomistai išskiria tris nedarbo tipus: frikcinį struktūrinį, ciklinį.

4. Šiuo metu tikslų nedarbo lygį nustatyti yra sunku, nes yra darbininkų dirbančių nepilną darbo dieną, ir tokių , kurie prarado viltį rasti darbą ir jo nebeieško, įsidarbinusių nelegaliai.

5. Darbo pasiūlą įtakoja darbo užmokestis, valstybės darbo apmokėjimo politika, laisvalaikio vertybės. Darbo paklausą lemia darbo užmokestis, ribinis pajamų produktas, prekių kainos rinkoje, verslo ciklo fazės, profesinių sąjungų veikla.

6. Nedarbas gali kilti dėl mokslinės techninės revoliucijos, sparčiai kylačio darbo našumo ir intensyvumo, spartaus gyventojų skaičiaus augimo, ar struktūrinio ūkio pertvarkymo.

7.Bedarbiai patiria neigiamus išgyvenimus, sunkiau prisitaiko prie aplinkos, jiems sunkiau bendrauti dėl pastovaus darbo neturėjimo. Nedarbas taip pat glaudžiai susijęs su nusikalstamumu ir skurdu. Ekonominės nedarbo pasekmės išreiškiamos prarastu BNP – tai yra nepagamintų prekių ir paslaugų kiekiu, kurį visuomenė praranda, kai visi darbo ištekliai neišnaudojami. Pagal Okano dėsnį pakitus nedarbui vienu procentu, sąlygoja 2,5 % BNP sumažėjimą.

8. Skirtingose šalyse yra skirtingas nedarbo lygis. Jis yra skirtingas, nes skirtingos šalys yra skirtingose ekonomikos ciklo etapuose ir jose nustatytas natūralus nedarbo lygis yra skirtingas.

9. Valstybė gali padidinti nedarbo lygį padidinusi minimalų atlyginimą.

10.Valstybė stengiasi mažinti nedarbą darbo biržos pagalba. Nedarbas gali būti mažinamas didinant darbo pasiūlą arba didinant darbo paklausą.

Leave a Comment