Gyvenimo lygio ir santykinio skurdo rodikliai

ĮVADAS
Visos rinkos ekonomikos šalys siekia užtikrinti savo piliečių socialinį saugumą, taikydamos atitinkamą socialinių – ekonominių santykių valstybinį reguliavimą. Šiuolaikinė rinkos ekonomika – socialinė ekonomika, kurios tikslas – įvairių žmogaus poreikių patenkinimas, garantuojant piliečių socialinį saugumą.
Visos politikos sritys yra tarpusavyje susijusios, tačiau ypatingai stiprus ryšys yra tarp ekonominės ir socialinės politikos: ekonominė politika reguliuoja žmonių veiklą materialinių ir dvasinių vertybių kūrimo procesuose; socialinė politika susijusi su žmonių santykių reguliavimu šių vertybių vartojimo procesuose.
Viena iš ekonominių-socialinių programų yra LR skurdo mažinimo Lietuvoje programa. Norint sėkmingai įggyvendinti šią programą, reikia atlikti įvairius stebėjimus ir tyrimus apie gyventojų gyvenimo lygį šalyje bei nuo jo priklausantį skurdo lygį.
Tuo tikslu Statistikos departamentas atlieka namų ūkių biudžetų tyrimus. Tyrimo objektas – namų ūkis, t. y. vienas asmuo ar as¬me¬nų gru¬pė, kuri gyvena viename bute (name), turi bendrą biu¬džetą ar bendras vartojimo išlaidas. Namų ūkiai atrenkami atsitiktinių imčių metodu iš Gyventojų registro. Atranka užtikrina vienodas galimybes visų visuomenės sluoksnių atstovams patekti į tyrimą. Namų ūkių biudžetų informacija surenkama derinant interviu ir savarankiškos reegistracijos metodą (kai patys tiriamieji pildo anketas). Atrinkti namų ūkiai tyrime dalyvauja tik vieną mėnesį. Po mėnesio jie pakeičiami naujais.
Tyrimo metu taip pat yra surenkama informacija apie namų ūkių sudėtį pagal narių amžių, lytį, išsilavinimą, būsto sąlygas, apsirūpinimą ilgalaikio va

artojimo prekėmis.
Mano atliekamo darbo esmė yra išanalizuoti Statistikos departamento surinktus duomenis apie gyventojų gyvenimo lygio ir santykinio skurdo rodiklius. Darbo analizei naudosiu įvairias lenteles ir grafikus.
Pirmajame darbo skyriuje pateiksiu gyvenimo lygio sąvoką ir jį apibūdinančius rodiklius. Išanalizuosiu surinktą informaciją apie namų ūkių disponuojamų pajamų lygį ir jo kitimą lemiančius veiksnius: dirbančiųjų ir išlaikytinių skaičių namų ūkyje, namų ūkio pajamų šaltinius, jų sudėtį. Taip pat pateiksiu namų ūkių vartojimų išlaidų analizę pagal jų struktūrą .
Antrajame darbo skyriuje pateiksiu skurdo sąvoką, ją nusakančius kriterijus. Atliksiu skurdo lygio dinamiką už 1999 – 2004 metus. Atliksiu santykinio skurdo lygio analizę pagal pasiskirstymą tarp miesto ir kaimo gyventojų, taip pat pagal pasiskirstymą tarp skirtingų socialinių-ekonominių grupių ir skirtingų tipų namų ūkių.
Paskutiniame darbo skyriuje apibendrinsiu analizuojamą medžiagą ir pateiksiu iššvadas.

1. GYVENIMO LYGIS
1.1 Sąvoka ir rodikliai
Gyvenimo lygis – tai piniginių pajamų lygis, kuris priklauso nuo daugelio ekonominių rodiklių. Svarbiausias yra bendras vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, apskaičiuotas pagal perkamosios galios paritetą ir Gini koeficientą, kuris išreiškia pajamų nelygybės laipsnį. Gyvenimo lygį apibūdina ir kiti rodikliai – pajamų ir išlaidų pasiskirstymas, struktūriniai jų pokyčiai, perkamoji galia, apsirūpinimas ilgalaikio vartojimo prekėmis ir kt.
Pajamų dydis ir struktūra priklauso nuo gyvenamosios vietos, namų ūkio sudėties, socialinės ekonominės padėties. Reikia pamžymėti, kad namų ūkių pajamos yra didesnės mi

ieste negu kaime. Be to verslininkų pajamos yra didžiausios, o žembdirbių mažiausios.
Nekelia abejonių ir tai, kad gyvenimo lygį geriau už pajamas apibūdina vartojimas. Esamas vartojimo galimybes parodo perkamoji galia ir vartojimo išlaidų dalis, skiriama maisto produktams įsigyti. Kuo mažiau reikia skirti išlaidų maistui, tuo aukštesnis gyvenimo lygis. Vartojimo lygis atskirose vartotojų grupėse taip pat yra nevienodas.
Analizuojant vartojimo duomenis, išryškėja, kad yra dideli turtingųjų ir nepasiturinčiųjų vartojimo skirtumai. Taip pat pastaraisiais metais vis labiau ėmė didėti miesto ir kaimo gyvenimo lygio skirtumai, nes kaimo gyventojų gyvenimo lygis žemesnis negu miesto.
Pateikiu pagrindines namų ūkių pajamų ir išlaidų sąvokas, naudojamas tiriant gyvenimo lygį:
Disponuojamos pajamos – tai visos piniginės ir natūrinės pajamos, atskaičius pajamų mokes¬tį ir socialinio draudimo įmokas.
Samdomojo darbo pajamos – tai pajamos iš sam¬do¬mojo darbo pinigais ir natūra, premijos, įvairios prie¬mokos, komandiruočių dienpinigiai, įvairios kom¬pen¬sa¬cijos, kurias moka darbovietė ir t.t.
Pajamos iš individualios ne žemės ūkio veiklos – tai paja¬mos iš verslo, amatų, laisvosios profesinės ir kitokios veiklos. Skaičiuojant ne¬sam¬do¬mo¬jo darbo paja¬mas imamos tik grynosios paja¬mos, t. y. iš gautų pajamų atimamos einamosios išlaidos medžiagoms, žaliavoms, energijai, įrankiams, verslo mokes¬čiams ir pan. Namų ūkiai, užsiimantys verslu, prašomi nurodyti ne visas pajamas iš verslo, o tik namų ūkio reikmėms skiriamą dalį (įskaitant santaupas).
Pajamos iš že
emės ūkio – tai piniginės ir natūrinės pajamos, gautos iš žemės ūkio gamybos. Piniginės pa¬jamos skaičiuojamos iš pinigų sumos, gautos pardavus žemės ūkio produkciją, atimant išlaidas žemės ūkio gamybai. Kadangi išlaidos žemės ūkio gamybai gali būti didesnės negu pajamos, gautos pardavus produkciją (ypač žiemos ir pavasario mėnesiais), piniginės žemės ūkio pajamos gali būti mažesnės už 0, t. y. su neigiamu ženklu. Natūrinės žemės ūkio pajamos – tai visa iš savo ūkio gauta žemės ūkio produkcija, kurią (šviežią ar per¬dirbtą) namų ūkis suvartojo pats.
Pajamos iš turto – tai palūkanos, gaunamos už pini¬gų laikymą bankuose, pinigų skolinimą privatiems asmenims, už įsigytus Vyriausybės vertybinius popierius (obligacijas), taip pat dividendai, kuriuos gauna įvairių akcijų turėtojai.
Renta – pajamos, kurias gauna namų ūkiai, už nekil¬nojamojo turto nuomojimą (namo, buto, garažo ir pan.), žemės ar kitokio turto nuomą.
Socialinės išmokos – tai pensijos, pašalpos ir kom¬pen¬sacijos senatvėje, ligos ir negalios atvejais, išmokos, skirtos našliams ir našlaičiams, šeimai ir vaikams, bedar¬biams, socialinės atskirties ir kitais atvejais, vaistų, sana¬torinio gydymo kompensavimas.
Kitos pajamos – tai stipendijos, alimentai, iš tėvų, vaikų, giminių ar draugų gauti pinigai, nemokamai iš kitų namų ūkių gauti jų užauginti (surinkti) maisto produktai.
Vartojimo išlaidos – tai piniginės ir natūrinės išlaidos, skirtos namų ūkių vartojimo poreikiams patenkinti, t. y. išlaidos maistui, drabužiams, avalynei, bū
ūstui, sveikatos priežiūrai, kultūros, poilsio reikmėms.

1.2 Namų ūkių disponuojamų pajamų analizė

Analizuojant Statistikos departamento duomenis apie namų ūkių biudžetus, matome, kad namų ūkių disponuojamos pajamos (pinigi¬nės ir natūrinės) 2004 m. buvo 496 litai vienam asmeniui per mėnesį. Paly¬ginus su 2003 m., šios pajamos išaugo 8,3 procento. Vertinant vartojimo kainų augimą, realiosios paja¬mos padidėjo 7 procentais. Tuo tarpu piniginės disponuojamos pajamos, palyginti su 2003 m., padidėjo 11 procentų. Taip pat galime pastebėti nemažą disponuojamų pajamų skirtumą tarp miesto ir kaimo gyventojų. Miestiečių disponuojamos pajamos 2004 m. buvo 540 litų vienam namų ūkio nariui per mėnesį, kai tuo tarpu kaimo gyven¬tojų sudarė tik 407 litus. Vidutinės disponuojamos pajamos, jų susidarymo šaltiniai ir pasiskirstymas gyvenamą vietą 2004 m., pateiktos 1.1 lentelėje.
1.1 lentelė. Vidutinės disponuojamos pajamos 2004 m.
Vienam namų ūkio nariui per mėnesį, Lt

Visi namų ūkiai Mieste iš jų: Kaime

didžiuosiuo¬se miestuose kituose miestuose
Visos disponuojamos pajamos 495,8 540,2 589,9 469,4 407,0
Samdomojo darbo pajamos 275,3 347,9 392,9 284,0 130,1
Pajamos iš verslo, individualios veiklos 68,7 39,9 38,5 41,9 126,2
pajamos iš individualios ne žemės ūkio veiklos 23,5 30,3 33,4 26,0 9,9
žemės ūkio pajamos 45,2 9,6 5,1 15,9 116,3
Pajamos iš turto, rentos 1,8 2,7 3,9 1,0 0,2
Socialinės išmokos 117,8 110,6 114,9 104,4 132,2
Iš jų senatvėje 78,9 71,9 76,8 65,0 92,8
Kitos pajamos 32,2 39,1 39,7 38,2 18,3

Kaip matome, iš lentelėje pateiktų duomenų, pagrindinis disponuojamų pajamų šaltinis praeitais metais buvo darbo pajamos, t. y. darbo užmokestis ir nesamdo¬mo¬jo darbo pajamos. Jos sudarė 69 procentus visų disponuojamų pajamų. Tuo tarpu socialinės išmokos (įvairios pensijos, pašal¬pos) – 24 procentus, vadinamosios kitos pajamos (stipendijos, alimentai, giminių parama, laimėjimai loterijose ir pan.) – 6 procentus. Lyginant su 2003 m., darbo pajamų dalis nepasikeitė. Be to, miesto namų ūkiuose darbo pajamos buvo didesnės už socialines išmokas. Jos sudarė 72 procentus, o socialinės išmokos – 20 procentų visų disponuojamų pajamų. Tuo tarpu kaimo namų ūkiuose darbo pajamos sudarė 63 procentus, o socialinės išmokos – net 32 procentus.
Reikia paminėti, kad namų ūkio disponuojamų pajamų lygis ir jo kitimas priklauso nuo daugelio veiksnių, tai:
1) dirbančiųjų ir išlaikytinių skaičiaus namų ūkyje;
2) namų ūkio pajamų šaltinių.
Namų ūkių biudžetų tyrime visi namų ūkiai santykiškai yra suskirstyti į 5 socialines ekonomines grupes, kurios yra nustatomos pagal namų ūkio galvos, t. y. asmens, gaunančio didžiau¬sias pajamas, pagrindinį pajamų šaltinį. 2004 metais daugiau kaip pusės (56%) namų ūkių pagrindinis pajamų šaltinis buvo samdomojo darbo pajamos, trečdalio (33%) – pensija. Žemdirbių namų ūkiai sudarė 5 procentus visų namų ūkių (kaime – 14%), o palyginti su 2003 m., jų lyginamoji dalis sumažėjo 1,5 procentinio punkto. Didžiausias pajamas turėjo dirbančių sau, darbdavių namų ūkiai, mažiausias – vadinamieji kiti namų ūkiai, t. y. gyvenantys iš pašalpų, santaupų, stipendijų. Disponuojamų pajamų vienam namų ūkio nariui per mėnesį pasiskirstymas pagal pajamų šaltinius pavaizduotas 1.1 paveiksle.

1.1 pav. Disponuojamos pajamų pasiskirstymas pagal pajamų šaltinius

Labai didelę įtaką disponuojamų pajamų lygiui ir jų struktūrai turėjo namų ūkių sudėtis. Analizuojant duomenis pateiktus 1.2 lentėleje, galime teigti, kad didžiausias disponuojamas pajamas turėjo santuokinės poros be vaikų, kurių pajamos sudarė 627,1 Lt. O mažiausias – 386,4 Lt – vadinamieji kiti namų ūkiai su vaikais, kurie susideda iš tėvų su nepilnamečiais ir jau suaugusiais vaikais, kelių kartų namų ūkių ir pan., taip pat namų ūkiai, kuriuos sudaro vienas suaugęs asmuo, auginantis vaikus.

1.2 lentelė. Disponuojamos pajamos pagal namų ūkių sudėtį

Vienišas asmuo Vienas su¬au¬gęs as¬muo su vaikais iki 18 metų Sutuoktinių pora be vaikų Sutuoktinių pora su vaikais iki 18 metų Kiti namų ūkiai su vaikais iki 18 metų Kiti namų ūkiai be vaikų
Disponuojamos pajamos vienam namų ūkio nariui per mėn., Lt 602,7 394,3 627,1 463,3 386,4 512,9

1.3 Namų ūkių vartojimo išlaidų analizė 2004 m.

Kitas gyvenimo lygį apibūdinantis rodiklis – vartojimo išlaidos, skaičiuojant vienam namų ūkio nariui, 2004 m. buvo 512 litų per mėnesį. Piniginės išlaidos sudarė 443 litus, t. y. 86 procentus visų vartojimo išlaidų. Lyginant su 2003 m., vartojimo išlaidos išaugo net 5,2 procento.
Lietuvos gyventojų vartojimo išlaidos pernai kiek viršijo oficialiai gautas pajamas.Lyginant su disponuojamomis pajamomis, vartojimo išlaidos jas viršijo 16 Lt, tai lėmė keletas priežasčių. Viena iš jų – tyrimų respondentai yra linkę nuslėpti dalį pajamų, ypač „vokuose“ gautą darbo užmokestį, nedekla¬ruotos veiklos pajamas; tyrimas įskaito į namų ūkių pajamas tik tas užsienyje dirbančių asmenų gautas pajamas, kurios reguliariai siunčiamos kaip pagalba Lietuvoje likusiems šeimos nariams. Grįžtant parsivežti užsienio šalyse uždirbti pinigai laikomi santaupomis, sukauptomis iki tyrimo laikotarpio, ir į pajamas neįskaitomi. Kita priežastis – labai daug prekių įsigyjama išsimokėtinai, t. y. skolintomis lėšomis, kurios neįskaitomos į namų ūkio pajamas. Lietuvos banko duomenimis, pernai privatiems asmenims šalies bankų išduotos paskolos išaugo 84,9 proc. – iki 4,449 mlrd. litų. Taip pat sparčiai augo ir lizingo rinka.
Vidutinės vartojimo išlaidos, tenkančios vienam namų ūkio nariui per mėnesį, pateiktos 1.3 lentelėje.

1.3 lentelė. Vidutinės vartojimo išlaidos 2004 m.
Vienam namų ūkio nariui per mėnesį, Lt

Visi namų ūkiai Mieste iš jų: Kaime

didžiuosiuo¬se miestuose kituose miestuose
Visos vartojimo išlaidos 512,3 559,3 613,0 482,9 418,4
Maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai 198,8 189,9 191,9 187,0 216,8
Alkoholiniai gėrimai 11,6 12,8 14,2 10,6 9,3
Tabako gaminiai 7,8 8,2 9,1 6,8 7,1
Drabužiai ir avalynė 41,9 48,3 53,0 41,6 29,0
Būstas, vanduo, elektra, dujos, kitas kuras 62,5 75,2 82,3 65,2 37,0
Būsto apstatymas, namų apyvokos įranga ir kasdienė būsto priežiūra 21,4 24,1 26,6 20,4 16,1
Sveikatos priežiūra 26,8 29,2 31,9 25,4 21,8
Transportas 45,2 52,4 63,7 36,2 30,8
Ryšiai 25,6 30,9 34,7 25,5 15,2
Laisvalaikis ir kultūra 22,7 28,6 34,2 20,6 10,9
Švietimas 4,6 6,0 7,2 4,4 1,7
Viešbučiai, kavinės, restoranai 20,8 26,4 32,7 17,5 9,4
Įvairios prekės ir paslaugos 22,7 27,4 31,5 21,6 13,4

Analizuojant lentelėje pateiktus duomenis, matyti, kad miestiečių vidutinės mėnesio vartojimo išlaidos buvo 559 litai, iš jų 514 litų – piniginės išlaidos, o kaimo gyventojų vartojimo išlaidos atitinkamai buvo 418 ir 301 litas.
Maistui išleidžiama vidutiniškai trečdalis vartojimo išlaidų sumos. Tiriami namų ūkiai 2004 m. maistui (neskai¬čiuo¬jant išlaidų valgyklose, kavinėse, restoranuose) skyrė 39 procentus visų vartojimo išlaidų. Piniginės išlaidos maistui sudarė 32 procentus piniginių vartojimo išlaidų.
Piniginės vartojimo išlaidos būstui, kurui ir energijai sudarė 61 litą vienam namų ūkio nariui per mėnesį: mieste – 74 litus, kaime – 37 litus (atitinka¬mai 14% ir 12% jų piniginių vartojimo išlaidų).
Sugrupavus apklaustų namų ūkių narius pagal vartojimo išlaidų lygį pasirodė, kad dešimties procentų turtingiausiųjų vartojimo išlaidos buvo 8 kartus didesnės nei dešimties procentų skurdžiau¬siųjų. Palyginti su 2003 m., šis skirtumas padidėjo (2003 m. vartojimo išlaidos skyrėsi 7,7 karto). Išlaidos maistui skyrėsi 3,2 karto, nors skurdžiausias dešimtadalis maistui skyrė 61 procentą visų vartojimo išlaidų (turtingiausias – 25%).
Santykinio skurdo lygis šalyje, palyginti su 2003 m., nepasikeitė. Skurdo riba laikant 50 procentų vartojimo išlaidų vidurkio, apskaičiuoto ekvivalen¬tiniam vartotojui, 2004 m. santykinio skurdo lygis bu¬vo 16 procentų. Plačiau santykinio skurdo rodiklius ir skurdo lygį šalyje paanalizuosime sekančiame darbo skyriuje.
2. SANTYKINIS SKURDO LYGIS
2.1 Sąvoka ir rodikliai
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. lapkričio 7 d. nutarimu Nr.1753 pritarė Lietuvos Respublikos skurdo mažinimo strategijos įgyvendinimo 2002–2004 metų programai. Ši programa sukonkretino 2000 metais parengtos Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijos nuostatas. Skurdo paplitimo stebėjimas, jam įtakos turinčių socia¬linių ir ekonominių veiksnių įvertinimas yra svarbi sąlyga sėkmingam progra¬mos įgyvendinimui.
Skurdo sąvoka – daugiaprasmė, ji reliatyvi ir priklauso nuo gyvenimo lygio šalyje. Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijoje skurdas apibrėžiamas kaip pajamų ir kitų išteklių (materialinių, kultūrinių ir socialinių), užtikrinančių Lietuvos visuomenei priimtinus gyvenimo standartus, neturėjimas.
Santykinio skurdo rodiklių naudojimas parodo materialinę ir iš jos išplaukiančią socialinę nelygybę, tačiau neleidžia įvertinti galimybės patenkinti gyvybiškai būtinus poreikius.
Pagrindiniu skurdo kriterijumi, analizuojant skurdo paplitimą ir numatant socialinės, ekonominės politikos priemones, laikoma santykinė skurdo riba, apskaičiuojama kaip 50 procentų vidutinių vartojimo išlaidų.
Namų ūkių dydžio ir sudėties įtakai eliminuoti yra naudojamos ekvivalentinės skalės. Tyrimais nustatyta, kad didesnei šeimai būtiniems poreikiams patenkinti reikia santykiškai mažiau pajamų, kadangi tam tikrų išlaidų dydis nedidėja tiesiog proporcingai namų ūkio narių skaičiui. Taikant ekviva¬len¬tines skales, skirtingo dydžio namų ūkių gyvenimo lygis tampa labiau palyginamas. Namų ūkių dydžio ir sudėties įtakai eliminuoti naudojama skalė, kur pirmam namų ūkio nariui suteikiamas svoris 1, kiekvienam paskesniam suaugusiam asmeniui – 0,7, o kiekvienam vaikui iki 14 metų amžiaus – 0,5. (Pritaikius tokią skalę vieno asmens namų ūkis prilyginamas vienam ekvivalentiniam vartotojui, o 4 asmenų namų ūkis su dviem vaikais iki 14 m. amžiaus – 2,7 ekvivalentinio vartotojo.)
Pagrindiniai rodikliai, kuriais remiamasi analizuojant skurdą, yra skurdo lygis ir skurdo gylis. Skurdo lygis – tai gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, dalis. Jų pajamos (vartojimo išlaidos) yra mažesnės negu tam tikru metodu apskaičiuota skurdo riba. Skurdo gylis parodo, kiek vidutiniškai skurstančiųjų pajamos (išlaidos) yra mažesnės už skurdo ribą.
Pažvelkime į rodiklius, naudojamus vertinti skurdo lygį. Naudojami du pagrindiniai rodikliai: absoliuti skurdo riba (susieta su minimaliu gyvenimo lygiu – MGL-125 Lt. Žmonės, gaunantys pajamas, mažesnes nei ši riba, įvardijami kaip esantys ypač giliame skurde bei santykinė
skurdo riba).
Santykinė skurdo riba – tai pusė vartojimo išlaidų vidurkio. Ji nepasako nieko apie to vidurkio dydį, tik apie žmonių skaičių, išleidžiantį vartojimui mažiau nei pusė vidurkio, t.y., santykinė skurdo riba apie turto kiekį nieko nebyloja.
Teiginys, kad, pvz., 30 proc. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, nebūtinai reiškia, kad tie žmonės neturi iš ko gyventi. Ir priešingai – sumažėjęs procentas žmonių, gaunančių pajamas, mažesnes nei šalies vidurkis, nėra didelis pasiekimas, jei pats vidurkis yra žemas. Santykinė skurdo riba yra dinaminis kintamasis, kuris juda kartu su pajamų vidurkiu. Informacija, kurią jis duoda apie skurstančius yra formali ir antraeilė, o ja remiantis keliamas tikslas – sumažinti turtinę nelygybę – nuveda socialinę politiką į šalį nuo tikrojo tikslo – sumažinti žmonių skurdą.

Remdamiesi santykinio skurdo apibrėžimu pažiūrėkime, kas atsitinka siekiant sumažinti skurdo lygį ir sulyginti pajamas, pvz., padidinant mokesčių naštą turtingesniems – sumažėja pajamų vidurkis, tuomet šio vidurkio pusė taip pat sumažėja. Yra tikimybė, kad mažesnis procentas žmonių liks žemiau skurdo ribos, bet ir pati skurdo riba nusileis, taigi – absoliutus skurdas padidės.
2.2 Santykinio skurdo lygio dinamika
Santykinio skurdo lygis šalyje, palyginti su 2003 m., nežymiai pasikeitė. Palyginti su 2003 m., santykinio skurdo lygis padidėjo 0,1 pro¬centinio punkto. Santykine skurdo riba laikant 50 procentų vartojimo išlaidų vidurkio, apskaičiuoto ekvivalentiniam vartotojui, 2004 m. santykinio skurdo lygis buvo 16 procentų. Tai reiškia, kad šiuo būdu apskaičiuota santykinio skurdo riba 2004 m. buvo 326 Lt per mėnesį vienam ekvivalentiniam vartotojui, arba 881 Lt namų ūkiui, susidedančiam iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 15 metų amžiaus.
Kadangi santykinio skurdo rodikliai skaičiuojami iš atrankinio tyrimo duomenų, reikėtų įvertinti galimą įverčio paklaidą. Tuo tikslu skaičiuojami rodiklių pasikliautinieji intervalai. Santykinio skurdo lygio santykinė paklaida 2004 m. buvo 3,6 procento, tai reiškia, kad 95 procentų tikimybe galime teigti, kad santykinio skurdo lygio įverčio tikroji reikšmė yra nuo 14,8 iki 17,0 procento.
Skurdo lygio dinamika 1996 – 2004 metais pateikta 2.1 paveiksle. Išanalizavus grafike pateiktus duomenis, matome, kad skurdo lygis nuo 1996 m. iki 1999 m. sparčiai mažėjo, kadangi 1996 m. jis buvo 18 proc., o 1999 m. tik – 15,8 proc. Tačiau, jau nuo 2000 m. šis rodiklis pradėjo augti, o 2002 m. pasiekė tą patį lygį, kaip ir 1997 m. – 16,6 proc. Tik 2003 m. pastebimas ženklus skurdo lygio sumažėjimas, jis palyginus su 2002 m., sumažėjo net 0,7 procentinio punkto ir sudarė tik 15,9 proc. Be to, reikia paminėti, kad 1999 m. santykinio skurdo lygis buvo žemiausias per visą nagrinėjamą laikotarpį.

2.1 pav. Santykinio skurdo lygio dinamika

Statistikos departamento atlikto tyrimo metu namų ūkiai buvo paprašyti įvertinti savo gyvenimo lygį. Du procentai apklaustų namų ūkių priskyrė save gyvenantiems aukščiau vidutinio lygio, 62 procentai – vidutiniokams, 32 procentai – gyvenantiems žemiau vidutinio lygio, o 4 procentai atsakė, kad jie gyvena skurde. 61 procentas visų apklaustųjų mano, kad jų gyvenimo lygis per paskutinius 12 mėn. nepasikeitė, 24 procentų atsakė, kad gyvenimo lygis pablogėjo, 15 procentų – pagerėjo.
2.3 Bendri miesto ir kaimo skurdo lygio skirtumai

Didžiausias santykinio skurdo lygis buvo kaime, mažiausias – didžiuosiuose miestuose. Žemiau santykinės skurdo ribos 2004 m. gyveno 26,0 procentai kaimo gyventojų, 9 procentai didžiųjų miestų ir 15 procentų kitų miestų gyventojų. Skurstančiųjų pasiskirstymas pagal gyvenamą vietą pateiktas 2.1 lentelėje.

2.1 lentelė. Santykinio skurdo lygis mieste ir kaime
Procentais

Visi namų
ūkiai Miestas iš jų Kaimas

5 didieji miestai kiti miestai
2002 16,6 10,6 7,1 15,7 28,5
2003 15,9 10,3 7,6 14,0 27,4
2004 16,0 10,5 9,0 15,0 26,0

Iš lentelėje pateiktų duomenų, matome, kad per paskutinius metus skurstančiųjų mieste skaičius didėja, o kaime mažėja. Nors kaimo gyventojai vis dar sudaro didesnį procentą. Tarp skurstančiųjų kaimo gyventojai sudarė 57 procentus (tarp visų gyventojų – 33%).
2.4
Skurdas labai nevienodai palietė skirtingus visuomenės sluoksnius. Mažiausia skurstančiųjų buvo tarp dirbančių sau, darbdavių, t. y. namų ūkių, kurių galvos pagrindinis pajamų šaltinis – verslas, amatai, laisvoji profesinė veikla. Mažesnis už šalies vidurkį santykinio skurdo lygis (11,4%) buvo ir samdomųjų dar¬buotojų namų ūkių grupėje. Žemiau santykinės skurdo ribos 2003 m. gyveno 38,6 pro¬cen¬to namų ūkių, gyvenančių iš pašalpų, stipendijų, santaupų, ir 28,8 procento žemdirbių namų ūkių narių. Santykinio skurdo lygis pensininkų namų ūkių grupėje buvo didesnis nei vidutiniškai šalyje ir, palyginti su 2002 m., padidėjo.

2.13 lentelė. Santykinio skurdo lygis skirtingose socialinėse-ekonominėse grupėse
Procentais

Namų ūkio galvos socialinė-ekonominė grupė

žemdirbiai samdomieji darbuotojai dirbantys sau, darbdaviai pensininkai kiti
2002 35,9 11,0 7,4 21,5 42,4
2003 28,8 11,4 5,5 23,0 38,6

Sugrupavę namų ūkius pagal ūkio galvos išsilavinimą matome, kad daugiausia skurstančiųjų yra žemą išsilavinimą turinčių namų ūkių grupėse. Namų ūkiuose, kurių galva turėjo aukštąjį išsilavinimą, santykinio skurdo lygis buvo tik 3,5 procento, išlaidų nuokrypis taip pat daug mažesnis negu kitose namų ūkių grupėse. Namų ūkių grupėje, kur galva turėjo žemiausią išsilavinimą ar neturėjo jokio, santykinio skurdo lygis buvo didžiausias – 29,8 procento.
Daugiau kaip dviejų trečdalių visų apklaustų namų ūkių galva buvo moteris. Santykinio skurdo lygis namų ūkiuose, kurių galva moteris, didesnis nei namų ūkiuose, kurių galva vyras, tačiau skirtumus lėmė ne tik namų ūkio galvos lytis, bet ir skirtinga šių namų ūkių sudėtis.
4 lentelė. Santykinio skurdo lygis namų ūkiuose, atsižvelgiant į namų ūkio galvos lytį
Procentais

Namų ūkio galva

vyras moteris
2002 14,7 19,1
2003 13,6 19,1

Lygindami skirtingų tipų namų ūkius, matome, kad dažniau skurdo namų ūkiai su nepilnamečiais vaikais, o iš jų – vadinamieji kiti namų ūkiai su vaikais (į šią grupę įeina namų ūkiai su jau suaugusiais ir nepilnamečiais vaikais, ūkiai, susidedantys iš kelių sutuoktinių porų su vaikais ir pan.).
Palyginti su 2002 m., santykinio skurdo lygis namų ūkiuose su vaikais sumažėjo, be vaikų – padidėjo. Tam tikrą įtaką šiems pokyčiams turėjo skirtingi pajamų šaltiniai ir nevienodi pajamų (o kartu ir išlaidų) pokyčiai. Daugumos namų ūkių su vaikais pagrindinis pajamų šaltinis – samdomojo darbo pajamos, namų ūkių be vaikų – pensija. Vidutinis neto darbo užmokestis 2003 m., palyginti su 2002 m., padidėjo 48 litais, vidutinė senatvės pensija – 18 litų. Prekių įsigijimas išsimokėtinai – dar vienas skirtumo tarp dirbančiųjų ir pensininkų vartojimo išlaidų didėjimo šaltinis. Dirbantys asmenys daugiau prekių įsigyja išsimokėtinai.
5 lentelė. Santykinio skurdo lygis skirtingų tipų namų ūkiuose
Procentais

Namų ūkio tipas

vienišas asmuo vienas su¬au¬gęs as¬muo su vaikais iki 18 metų sutuoktinių pora su vaikais
iki 18 metų kiti namų ūkiai su vaikais
iki 18 metų sutuokti¬nių pora be vaikų kiti namų ūkiai be vaikų
2002 12,9 23,2 14,9 27,2 8,6 15,6
2003 18,1 19,4 13,0 21,9 11,0 17,0

Namų ūkių su nepilnamečiais vaikais santykinio skurdo lygis didesnis nei vidutiniškai šalyje (16,5%), be to, jis labai skiriasi pagal vaikų skaičių šeimoje. Daugiavaikėse šeimose santykinio skurdo lygis buvo 30,6 procento.
6 lentelė. Santykinio skurdo lygis namų ūkiuose su skirtingu vaikų skaičiumi
Procentais

Visi namų ūkiai su
vaikais iki 18 metų iš jų

su 1 vaiku su 2 vaikais su 3 ir daugiau vaikų
2002 19,5 15,8 18,6 34,5
2003 16,5 12,6 16,6 30,6

Tarp santykiškai skurstančių gyventojų vaikų lyginamoji dalis yra truputį didesnė nei tarp visų gyventojų. Vaikai iki 18 metų sudarė 23 procentus visų namų ūkių ir 26 procentus skurstančių namų ūkių narių. Nors skirtumai nedideli, tačiau mažiausia skurstančių vaikų iki 1 metų amžiaus, daugiausia – nuo 2 iki 3 metų amžiaus.
Žemiau santykinės skurdo ribos gyvenantys namų ūkiai yra gausesni nei vidutiniai. Kas septintas skurstantysis gyveno namų ūkyje, turin¬čia¬me 3 ir daugiau nepilnamečių vaikų, (tarp visų tiriamųjų – 7%). Daugiau kaip pusė (57%) skurstančiųjų gyveno kaime (iš visų tiriamųjų – 33%). Namų ūkių, kurių pagrindinis pra¬gy¬venimo lėšų šaltinis buvo asmeninis ūkis, nariai sudarė 13 procentų skurstančiųjų ir 7 procentus visų apklaustųjų. Namų ūkiuose, kurių pagrindinis pajamų gavėjas turėjo aukš¬tąjį išsilavinimą, gyveno kas penktas apklaustasis ir tik 4,7 procento gyvenančių že¬miau santykinės skurdo ribos. Kas dešimtas asmuo gyveno namų ūkiuose, kurių galva turėjo tik pradinį arba neturėjo jokio išsilavinimo, tarp skurstančiųjų tokių buvo 19 procentų.
Skirtingas santykinio skurdo lygis vienoje ar kitoje namų ūkių grupėje, skirstant juos pagal konkrečius požymius (gyvenamoji vieta, socialinė-ekonominė grupė, išsilavinimas, namų ūkio tipas ir kt.), dar nereiškia, kad skirtumai nulemti grupuojamojo požymio. Gana didelį santykinio skurdo rodiklių skirtumą namų ūkiuose, kurių galva vyras ar moteris (atitinkamai 13,6% ir 19,1%) iš tiesų lemia kiti veiksniai – namų ūkio sudėtis, išlaikytinių skaičius. Namų ūkio dydžio ir vaikų skaičiaus įtaka bend¬ram namų ūkio vartojimui buvo eliminuota pritaikius ekvivalentinę skalę. Įvairių veiksnių įtakos nelygybės rodikliams analizė parodė, kad namų ūkio galvos lytis nulemia tik 0,8 procento visos nelygybės. Iš analizuotų veiksnių didžiausią įtaką nelygybei turėjo namų ūkio galvos išsilavinimas – 15,5 procento. Namų ūkio gyvenamoji vieta (didieji miestai / kiti miestai / kaimas) lemia 10 procentų visos nelygybės, namų ūkio galvos amžius – tik 1,1 procento. Namų ūkio socialinė-ekonominė grupė, t. y. namų ūkio pagrindinis pragy¬ve¬nimo lėšų šaltinis lėmė 6,9 procento visos nelygybės.
Daugiau informacijos galima rasti statistikos leidinyje „Gyvenimo lygis ir skurdas 2003“.

Skurdas labai nevienodai palietė skirtingus visuomenės sluoksnius. Mažiausia skurstančiųjų buvo tarp dirbančių sau, darbdavių, t. y. namų ūkių, kurių galvos pagrindinis pajamų šaltinis – verslas, amatai, laisvoji profesinė veikla. Mažesnis už šalies vidurkį santykinio skurdo lygis (11,4%) buvo ir samdomųjų dar¬buotojų namų ūkių grupėje. Žemiau santykinės skurdo ribos 2003 m. gyveno 38,6 pro¬cen¬to namų ūkių, gyvenančių iš pašalpų, stipendijų, santaupų, ir 28,8 procento žemdirbių namų ūkių narių. Santykinio skurdo lygis pensininkų namų ūkių grupėje buvo didesnis nei vidutiniškai šalyje ir, palyginti su 2002 m., padidėjo.
Lyginant skirtingų tipų namų ūkius, aiškėja, kad dažniau skurdo namų ūkiai su nepilnamečiais vaikais, o iš jų – vadinamieji kiti namų ūkiai su vaikais (į šią grupę įeina namų ūkiai su jau suaugusiais ir nepilnamečiais vaikais, ūkiai, susidedantys iš kelių sutuoktinių porų su vaikais ir pan.).
Palyginti su 2002 m., santykinio skurdo lygis namų ūkiuose su vaikais sumažėjo, be vaikų – padidėjo. Tam tikrą įtaką šiems pokyčiams turėjo skirtingi pajamų šaltiniai ir nevienodi pajamų (o kartu ir išlaidų) pokyčiai. Daugumos namų ūkių su vaikais pagrindinis pajamų šaltinis – samdomojo darbo pajamos, namų ūkių be vaikų – pensija. Vidutinis neto darbo užmokestis 2003 m., palyginti su 2002 m., padidėjo 48 litais, vidutinė senatvės pensija – 18 litų. Prekių įsigijimas išsimokėtinai – dar vienas skirtumo tarp dirbančiųjų ir pensininkų vartojimo išlaidų didėjimo šaltinis. Dirbantys asmenys daugiau prekių įsigyja išsimokėtinai.
Žemiau santykinės skurdo ribos gyvenantys namų ūkiai yra gausesni nei vidutiniai. Kas septintas skurstantysis gyveno namų ūkyje, turin¬čia¬me 3 ir daugiau nepilnamečių vaikų, (tarp visų tiriamųjų – 7%). Daugiau kaip pusė (57%) skurstančiųjų gyveno kaime (iš visų tiriamųjų – 33%). Namų ūkių, kurių pagrindinis pra¬gy¬venimo lėšų šaltinis buvo asmeninis ūkis, nariai sudarė 13 procentų skurstančiųjų ir 7 procentus visų apklaustųjų. Namų ūkiuose, kurių pagrindinis pajamų gavėjas turėjo aukš¬tąjį išsilavinimą, gyveno kas penktas apklaustasis ir tik 4,7 procento gyvenančių že¬miau santykinės skurdo ribos. Kas dešimtas asmuo gyveno namų ūkiuose, kurių galva turėjo tik pradinį arba neturėjo jokio išsilavinimo, tarp skurstančiųjų tokių buvo 19 procentų.
Iš SD prie LRV analizuotų veiksnių didžiausią įtaką nelygybei turėjo namų ūkio galvos išsilavinimas – 15,5 procento. Namų ūkio gyvenamoji vieta (didieji miestai / kiti miestai / kaimas) lemia 10 procentų visos nelygybės, namų ūkio galvos amžius – tik 1,1 procento. Namų ūkio socialinė-ekonominė grupė, t. y. namų ūkio pagrindinis pragy¬ve¬nimo lėšų šaltinis lėmė 6,9 procento visos nelygybės.

Leave a Comment