ŠIUOLAIKINĖS MIGRACIJOS TENDENCIJOS IR STRUKTŪRA

TURINYS

ĮVADAS..............................3
1.ŠIUOLAIKINĖS MIGRACIJOS TENDENCIJOS IR STRUKTŪRA........4
1.1. Nedarbo esmė ir lygis............................5
1.2. Darbo užmokesčio įtaka nedarbui.....................6
1.3. Nedarbo rodikliai.............................6
2. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖ – LANKSČIOS DARBO ORGANIZAVIMO FORMOS..............................8
3. NEDARBO DRAUDIMAS – VIENA IŠ PRIEMONIŲ NEDARBUI ŠVELNINTI..............................9
4. JAUNIMO SOCIALINĖS – UŽIMTUMO PROBLEMOS LIETUVOJE.......12
5. LAISVAS DARBUOTOJŲ JUDĖJIMAS.......................17
IŠVADOS..............................19
NAUDOTA LITERATŪRA..............................21ĮVADAS
Gyvename dinamišku rinkos ekonomikos laikotarpiu. Tvarkomos gatvės, kyla nauji namai, daugėja transporto, ūkinę veiklą vis pradeda naujos įmonės. Vieni įsidarbina, o kiti tampa bedarbiais. Viena iš svarbiausių makroekonomikos problemų yra nedarbas. Netekęs darbo žmogus praranda pajamų šaltinį, psichologinį diskomfortą, rytdienos neužtikrintumą. Ekonomistai tyrinėja nedarbą, norėdami nustatyti jo lygį, priežastis, makroekonominius irr mikroekonominius nedarbo nuostolius, parengti ir tobulinti vyriausybės užimtumo politiką.Todėl nedarbo problema yra politinių ir ekonominių diskusijų objektas.

Darbo praradimas daugeliui mūsų yra skausmingas, ypač psichologiškai tam nepasiruošusiems asmenims. O iš tiesų daugumai turimos darbo vietos praradimas atveria naujų galimybių, kurių kitokiu būdu niekada nebūtų atsiradę. Sąstingis – tai mirtis, o permainos – tai gyvenimas.

Gamyba niekada nestovi vietoje, ir kiekvienas turi būti pasirengęs kelis kartus per gyvenimą pakeisti profesiją. Reikiamų žinių lygis, kurio reikalauja iš dirbančiųjų, nuolat auga. Patys savaime darbininkai darbdaviui yra diidelis nepanaudotų, bet potencialių galimybių rezervas. Jeigu norime, kad ūkio subjekto uždarymas neigiamai neatsilieptų dirbantiems, turime pasiekti, kad jie nustotų nuolat galvoti apie buvusį savo gyvenimą ir darbą. Tol, kol žmonės gyvena praeitimi, jie nėra pasirengę gyvenimo permainoms. Visada reikia bū

ūti pasirengusiems priimti nemalonius, bet būtinus sprendimus.

Vienas iš pagrindinių uždavinių, keliamų Europos Sąjungos šalių vyriausybei – iki 2010 metų kiekvienas norintis ir galintis dirbti žmogus gautų darbą.

Paskutiniuosius dešimtmečius pradėjo formuotis naujas, visiškai kitas, požiūris į nedarbą. Imta manyti, kad bedarbiai darbo neturi tik tam tikrą trumpą laiką. Be to, daugelis žmonių ieško darbo pirmą kartą arba geresnio, palyginti su tuo, kurį dirbo, ir todėl, vengdami apsirikti, jo kurį laiką ieško, t.y. būna bedarbiais. Tuo remiantis teigiama, kad nedarbas atsispindi tik pokyčius, būdingus dinamiškai ekonomikai, o ne išteklių švaistymą, ir nesą opi problema.

Pokyčius į nedarbą kaip problemą lėmė tai, kad pokario laikotarpiu jis niekada nepriartėjo prie Didžiosios depresijos lygio, kuris, pavyzdžiui JAV sudarė 25 procentus. Nors nedarbas buvo išaugęs ir 8 – o dešimtmečio viduryje bei 9 – o dešimtmečio prradžioje, bet jo lygis JAV 1982 m. tesudarė 10,6 proc., tai yra mažiau negu pusę 1933 m. nedarbo lygio (V. Snieška ir kt. „Makroekonomika“ KTU technologija, 2003).
Nedarbas gali būti laikinas (migracinis), struktūrinis ir ciklinis, arba nepakankamos paklausos. Šio kursinio darbo tikslas išsiaiškinti laikinojo (migracinio) nedarbo, kuris atsiranda normaliame darbo paieškos procese tendencijas ir struktūrą.1.ŠIUOLAIKINĖS MIGRACIJOS TENDENCIJOS IR STRUKTŪRA
Gamybai ir verslui reikalinga ne aplamai darbo jėga, o tam tikros struktūros, turinti požymius ir savybes, todėl viena iš nedarbo priežasčių – reikalingas laikotarpis per kurį susiderintų da
arbo jėgos struktūra su laisvų darbo vietų struktūra. Rinkos pusiausvyros modelis numato šių struktūrų atitikimą – bet kuris darbuotojas tinka bet kuriai darbo jėgai, taip tariama. Rinka būtų pusiausvyroje. Tikrovėje darbuotojai turi nevienodus polinkius, sugebėjimus ir kiekvienai konkrečiai darbo vietai reikalingas konkrečių sugebėjimų žmogus. Informacijai apie darbo vietas ir į jas besisiūlančius taip pat reikia atitinkamo laikotarpio. Nedarbas atsirandantis dėl darbo jėgos ir darbo struktūrų suderinimo, vadinamas migraciniu nedarbu. Migracinis (frikcinis) nedarbas yra laikinas nedarbas, kurį sąlygoja ekonomikos pokyčiai, dinamiškumas. Pavyzdžiui, jaunimas ne iš karto randa tinkamą darbą, kai kurie darbuotojai ieško geresnių darbo vietų, kiti nedirba laikinai (pavyzdžiui, užimti sezoniniuose darbuose, arba dėl gamyklos remonto).

Tam tikras migracinio nedarbo lygis neišvengiamas, nes ekonomika kinta. Svyruoja D, darbo jėgai. Kinta ne tik D ir S kiekiai, bet ir ekonomikos struktūra. Pareikalavimas vienoms prekėms didėja, kitoms mažėja, keičiasi gamybos struktūra : įmonės užsidaro ar plečia veiklą. Vienos ūkio šakos plečiasi, kitos mažėja. Jei kuri nors firma subankrutuoja, tai jos vietą dažnai užima kita ir darbingi žmonės joje gali rasti sau darbo. Toks pereinamasis nedarbas taip pat priskiriamas migraciniam. Kadangi, migracinis (laikinasis) nedarbas atsiranda esant normaliai darbo jėgos apyvartai, kai žmonės keičia darbus ir išeina ar grįžta į darbą, šis nedarbas dažnai vadinamas apyvartiniu. Pagal tai keičiasi da
arbo jėga. D’os struktūriniai pokyčiai darbo jėgai vyksta nepaliaujamai, todėl migracinis nedarbas pastoviai egzistuoja (jis yra natūralus). Jo būtų galima išvengti, jeigu žmonės būtų verčiami dirbti pirmoje pasitaikiusioje darbo vietoje. Tačiau tam tikras migracinio nedarbo lygis yra net pageidautinas. Pavyzdžiui, žmonės paprastai neskuba susirasti bet kokį darbą. Mat, pirma pasitaikiusi darbo vieta nebūtinai yra geriausia. Kai žmonės ieško rimto, bei gerai apmokamo darbo, tai naudinga ne tik jiems. Visa tai sąlygoja ir ekonomikos efektyvumo augimą.

Kalbant apie du nedarbo tipus migracinį ir struktūrinį, nėra aiškios ribos. Migracinį nedarbą atskirti nuo struktūrinio sudėtinga. Esminis skirtumas tas, kad prie migracinio nedarbo priskiriami bedarbiai, turį darbo įgūdžių, kuriuos gali parduoti. Pavyzdžiui, jei užsidaro automobilių dalių gamykla, o netoliese pradeda veikti dviračių gamykla, tai darbininkams ne sunku įsidarbinti. Šiuo atveju laikinas nedarbas bus migracinis. Tačiau jei atleistiems darbuotojams tenka ieškoti naujų darbo vietų kitame mieste, jiems bus būtina išsikelti. Šiuo atveju esamą nedarbą galime laikyti struktūriniu. Dar kitas atvejis, jeigu jie važinės š tą darbą, bus ne aiškus. Mat skirtumas tarp migracinio ir struktūrinio nedarbo nėra aiškiai apibrėžtas. Tegalime pasakyti, kad struktūrinis nedarbas skiriasi nuo migracinio savo trukme. Struktūrinis nedarbas tęsiasi ilgiau, nes reikalauja gyvenamosios vietos pakeitimo arba kvalifikacijos įgijimo, kas, savo ruožtu, trunka ilgiau, o
migracinis nedarbas dažniausiai yra trumpalaikis.

Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valst. darbuotojų perkvalifikavimo struktūros – padeda įsigyti kitą profesiją. Jei priemonės efektyvios, nedarbas mažėja. Veikia nedarbo draudimo valstybinė sistema, kurios poveikio rezultatas – migracinio nedarbo padidinimas. Darbuotojas netekęs darbo tam tikrą laiką gauna nedarbo pašalpą. Pašalpų ir kompensacijų mokėjimas sušvelnina nedarbo pasekmes, bet kartu didina migracinį nedarbą ir natūralų nedarbo lygį.1.1. Nedarbo esmė ir lygis
Kuriant produktą ir plečiantis ekonomikoje dalyvauja visi darbingi žmonės. Tikrovėje taip nėra. Rinkos ekonomikai būdingas nedarbas. Darbingų gyventojų dalis darbo atžvilgiu yra tam tikrame judėjime. Vieni darbuotojai išeina iš darbo, kiti įsidarbina, kiti ieško darbo. Šis pastovus darbo išteklių judėjimas į nedarbą ir iš jo apsprendžia, kad dalis darbuotojų tam tikrą laiką yra nedarbo būsenoje. L – visuminė darbo jėga; E – dirbančių žmonių skaičius; U – neturinčių darbo žmonių skaičius.
L = E + U; U/L = nedarbo lygis (%)
Tariama L yra pastovi. Atmetamas natūralus gyventojų skaičiaus prieaugis.
S – užimtųjų dalis, kuri kiekvieną mėnesį netenka darbo.
f – bedarbių dalis, kuri kiekvieną mėnesį įsidarbina.
Jei jie pastovūs, tai lems nedarbo lygį, įdarbintų skaičius turi atitikti įdarbintų skaičių.
fU = SE ; Pastovus nedarbo lygis nustatomas :
E = L – U;
fU = S(L – U) /:L
F(U/L) = S(1 – U/L)
U/L = S/(S + f)
Nedarbo lygis priklauso nuo S (atleidimo iš darbo lygio) ir f (įdarbinimo lygio). Kuo didesnis S, tuo didesnis nedarbas. Tokia natūrali užimtumo ir nedarbo priklausomybė.1.2. Darbo užmokesčio įtaka nedarbui
Tiesioginę įtaką nedarbui turi darbo užmokestis, kuris negali greitai ir lanksčiai prisitaikyti prie darbo jėgos D ir S pokyčių. Teoriškai pagal rinkos modelį darbo D ir S turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį). Tačiau realusis darbo užmokestis taip greit kaip D ir S nekinta. Neretai jis yra aukštesniame lygyje nei pusiausvyra.

Realus darbo užmokestis yra virš pusiausvyros lygio. Darbo D viršija darbo S. Realus darbo užmokestis nemažėja ir įmonėms tenka mažinti darbuotojų skaičių. Kuo W/P bus didesnis, tuo aukštesnis nedarbo lygis. Nedarbas, kurį iššaukia realaus darbo užmokesčio nesugebėjimas prisitaikyti prie darbo D ir S pusiausvyros lygių pokyčių, vadinamas laukimo nedarbu. Darbuotojai tampa bedarbiais ne todėl, kad jie nori rasti darbą, kuris labiau atitiktų jų kvalifikaciją, o todėl, kad, esant nustatytam darbo užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą, kurią diktuoja firmos. Darbuotojai paprasčiausiai laukia progos rasti darbą už šį darbo užmokestį. Faktinis darbo užmokesčio lygis viršija darbo D ir S pusiausvyros lygį. Kodėl darbo rinka ne pusiausvyroje ? Darbdaviai gali sumažinti darbo užmokestį ir susidarytų darbo jėgos D ir S pusiausvyra, bet įmonė to padaryti negali, nes :
1. visose valstybėse yra minimalaus darbo užmokesčio įstatymas
2. veikia profsąjungos, turinčios monopolinę valdžią darbo rinkoje
3. darbo užmokesčio dydžiu įmonė skatina savo darbuotojus geriau dirbti

Daugumoje šalių darbo užmokestis atsižvelgiant į darbo sudėtingumą ir darbuotojų kvalifikaciją yra įstatymiškai diferencijuotas. Be to, atsižvelgiant į infliaciją, darbo užmokestis yra indeksuojamas. Profesinės sąjungos ir darbdaviai sudaro kolektyvines sutartis, kuriose numatomos ne tik darbo sąlygos, bet ir užmokestis. Įmonės, suinteresuotos išlaikyti geresnius darbuotojus, moka didesnį užmokestį.1.3. Nedarbo rodikliai
Nedarbas matuojamas. Kiekvieną nedarbo lygį tenka apskaičiuoti. Nedarbo lygis – asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, bet nerandančių atitinkamo darbo skaičiaus santykis su bendru darbingų ir norinčių dirbti gyventojų skaičiumi. Išreiškiamas %. (RU) :
RU = E + U (100 %)
Kitas nedarbo rodiklis – nedarbo trukmė priklauso nuo nedarbo formos. Jei nedarbas trumpalaikis, tai turi migracinę formą ir yra neišvengiamas (išėjimas iš darbo ir įsidarbinimas kitur). Ilgalaikis nedarbas – laukimo nedarbo forma. Šie nedarbo trukmės duomenys skaičiuojami, nes jie labai svarbūs valstybinei nedarbo politikai rengti. Nedarbo lygis įvairiose gyventojų grupėse pagal lytį ir amžių nevienodas. Moterų nedarbingumas didesnis nei vyrų 20-30m, 50-60m grupėse. Svarbus rodiklis yra nedarbo struktūros pokyčiai ir dinamika. Tai struktūrinio nedarbo charakteristika. Sparčiai vystantis naujovėms kinta atskirų ūkio šakų struktūra ir kinta darbo jėgos D ir S atskirose šakose.2. NEDARBO MAŽINIMO PRIEMONĖ – LANKSČIOS DARBO ORGANIZAVIMO FORMOS
Lanksčių darbo organizavimo formų plėtra yra viena iš darbo rinkos prioritetų. Juk įprastomis darbo sąlygomis gali dirbti ne visi. Ekonomikos globalizavimas, rinkos ekonomika, laisvas darbo jėgos judėjimas skatina operatyviai ir lanksčiai prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų – tobulinti darbo santykius, didinti lanksčios gamybos ir lankstaus gyventojų užimtumo suderamumą.

Lietuvoje darbo santykius reglamentuoja per 550 įstatymų ir kitų norminių teisės aktų. Ypač dideles galimybes darbdaviams lanksčiau organizuoti darbą suteikia naujasis Darbo kodeksas. Tai, be abejo naudinga ne tik darbdaviams, bet ir visiems darbo ieškantiems asmenims. Juk atsiranda daugiau galimybių šalies gyventojams įgyvendinti savo teisę į darbą, didėja jų užimtumo galimybės, geriau galima derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, studijų, poilsio ir darbo laiką. Na, o darbdaviams lankstus darbo organizavimas padės sumažinti darbo kainą bei geriau prisitaikyti prie struktūrinių rinkos ekonomikos pokyčių, o tuo pačiu leis geriau derinti kitus jų ir darbuotojų interesus.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdydama Vyriausybės patvirtintą Užimtumo didinimo 2001 – 2004 metų programą, parengė ir patvirtino Rekomendacijas darbdaviams ir darbuotojams jų susitarimu taikyti lanksčias darbo organizavimo formas.
Darbo kodekso nustatytos šios darbo sutarčių rūšys: neterminuotos; terminuotos; laikinos; sezoninės; dėl papildomo darbo; antraeilių paregų; su namudininkais; patarnavimo darbams; kitos. Svarbu pasiekti, kad apie tai žinotų tiek kiek jau darbą turintys, tiek ir jo ieškantys asmenys, ir tartųsi su darbdaviais dėl jiems palankių darbo sąlygų.

3. Nedarbo draudimas – viena iš priemonių nedarbui švelninti

2003 metų gruodžio mėnesio viduryje buvo priimtas Nedarbo socialinio draudimo įstatymas, kuris įsigalios nuo2005 m. pradžios. Iki šiol šalyje nebuvo finansiškai stabilios ir patikimos draudimo nuo nedarbo sistemos, kuri galėtų užtikrinti apdraustiems šia nedarbo draudimo rūšimi asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, jiems netekus turėto darbo, o taip pat bandant įsidarbinti pagal turimą ar įgyjamą profesiją. Pertvarkyta nedarbo sistema turi sustiprinti išmokų pagrįstumo kontrolę bei pagerinti bedarbių motyvaciją aktyviai darbo paieškai. Naujoji nedarbo draudimo sistema suderinta su šalyje galiojančia socialinio draudimo sistema – ji yra šios sistemos dalis, taip pat ir su aktyvios darbo rinkos politikos priemonėmis bei socialinės paramos sistema.

Kadangi nedarbas yra viena iš svarbiausių socialinių problemų, nedarbo lygis skiriasi pagal teritorijas, nedarbo draudimas yra viena iš priemonių šiai problemai švelninti, pirmiausia žinoma kompensuojant bedarbiui dalį prarastų darbo pajamų, taip pat suteikti jam pragyvenimo šaltinį, kol jis ieškos darbo.

Lietuvoje kai kurios nedarbo draudimo normos buvo įteisintos jau 1990 – 1991 metais.Tada buvo pradėtos kurti ir darbo rinkos institucijos, be kitų funkcijų, atliekančios ir bedarbio pašalpų skirstymą bei jų mokėjimą. Tačiau iki šiol nebuvo sukurta visaapimanti draudimo nuo nedarbo sistema, o dabar egzistuojanti turėjo kai kurių trūkumų. Visų pirma, galiojančiais įstatymais buvo nepakankamai apibrėžta draudimo nuo nedarbo kompetencija. Tai yra, nebuvo aišku, kas draudžiamas nedarbo draudimu. Taip pat teisė gauti bedarbio pašalpas buvo pripažįstama tam tikroms grupėms asmenų, kurie nemoka ar už juos nemokamos draudimo įmokos. Nedarbo draudimo lėšos neatskirtos nuo kitų socialinio draudimo lėšų naudojamas ne pagal paskirtį, t.y. kompensuoti apdraustiesiems dėl nedarbo prarastas pajamas.

Kita neefektyvi norma – bedarbio pašalpos dydis. Jis yra pernelyg mažas – nuo 135 iki 250 litų per mėnesį priklausomai nuo bendro socialinio draudimo stažo.

Be to, pašalpų dydis nepriklauso nuo netekusio darbo asmens buvusio uždarbio, taigi ir nuo jo mokėtų įmokų. Tokia bedarbio pašalpos skaičiavimo sistema nesuteikė pakankamo prarastų dėl nedarbo pajamų kompensavimo ir pragyvenimo šal.tinio naujo darbo paieškos laikotarpiu. Nepakankamai susietos nedarbo draudimo ir piniginės socialinės paramos sistemos neužtikrina bedarbiui pasibaigus pašalpos mokėjimo laiku teisės į piniginę paramą ir neradus darbo.

Nepakankamai buvo išspręsta ir prieš pensinio amžiaus bedarbių problema. Iki šiol šios grupės asmenims, sunkiai susirandantiems darbą, bedarbio pašalpos mokėjimas buvo pratęsiamas dar du mėnesius, o likus ne daugiau kaip dvejiems metams iki senatvės pensijos amžiaus tiems, kurių valstybino socialinio pensijų draudimo stažas ne mažesnis kaip 15 metų – iki senatvės pensijos amžiaus. Žinoma, šiai asmenų grupei pašalpos mokėjimo laikas buvo per trumpas.

Šiuo metu pasaulyje yra per 40 šalių, kuriose yra taikomos nuolatinės nedarbo pašalpų mokėjmo schemos. Daugumą jų turi ir Europos valstybės. Egzistuojančios nedarbo pašalpų schemos tose šalyse gali būti trijų tipų. Tai numato ir Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) 44 – oji Konvencija.

Vienas iš minėtų trijų nedarbo pašalpų mokėjimo tipų yra privalomas nedarbo draudimas. Tai reiškia, kad visi dirbantieji arba kai kurios jų kategorijos privalo draustis, tai yra mokėti draudimo įmokas.

Savanoriško nedarbo draudimo atveju narystė neprivaloma, išskyrus atvejus su profsąjungų nariais, kurie privalo mokėti įmokas į profsąjungų nedarbo draudimo fondą.

Trečiajai draudimo rūšiai priklauso nedarbo parama. Ji suteikiama iš valstybės lėšų. Kai skiriama tokia parama, daugelyje šalių atliekamas pragyvenimo šaltinių testavimas.

Kiekviena iš šių sistemų gali būti gana efektyviai taikomos, tačiau daugelyje šalių greta privalomojo ar savanoriško nedarbo draudimo egzistuoja ir nedarbo parama. Šiuo atvėju materialinė pagalba teikiam tiems žmonėms, kurie neturi teisės į bedarbio pašalpą arba jau išnaudojo ją. Ryškėjanti tendencija pasaulyje – savarankiškai užimtų žmonių skaičiaus augimas. Iš 15 ES šalių tik Liuksemburge, Danijoje, Švedijoje ir Suomijoje savarankiškai dirbantys asmenys turi teisę draustis nuo nedarbo. Kitose šalyse, kur tai nenumatyta, dirbantieji turi teisę gauti tik nedarbo paramą. Tokius sprendimus šalims tenka priimti todėl, kad yra labai sunku nustatyti, kada asmuo iš tikrųjų tapo bedarbiu.

Įstatymas turi užtikrinti apdraustiesiems asmenims pakankamas gyvenimui pajamas, netekus jiems turėto darbo ir ieškant naujo įdarbinimo. Nedarbo atvėju gali būti taikomos aktyvios ir pasyvios darbo rinkos politikos priemonės. Aktyvios priemonės skirtos padėti darbo netekusiam asmeniui grįžti į darbo rinką, o pasyvios – lakinai kompensuoti dėl nedarbo prarastas pajamas, kol bus surastas darbas ar įgyta naujam darbui būtina nauja profesija ar kvalifikacija. Aktyvios darbo rinkos politikos priemonės yra labai svarbios. Jų teikimo sistema sėkmingai veikia mūsų šalyje.pavyzdžiui, pernai į aktyvias darbo rinkos politikos programas įtraukta 147 tūkst. ieškančiu darbo, beveik dvigubai daugiau negu 2000 metais. Darbo paieška ir aktyvios darbo rinkos priemonės padėjo sumažinti galimą vidurinį metinį nedarbą 1,7 proc. Kad būtų užtikrintas stabilumas, taikant aktyvias ir pasyvias darbo rinkos priemones, draudiminės išmokas (nedarbo pašalpas) turėtų finansuoti Valstybinio socialinio draudimo fondas, o aktyvias darbo rinkos politikos priemones – valstybės biudžetas. Tokiu atveju, aktyvios priemonės galėtų būti prieinamos visiems ieškantiems darbo, o ne tik apdraustiesiems asmenimis.

Žvelgdami į praėjusius 2003 metus galime pasidžiaugti: jie buvo sėkmingi visais aspektais tiek tarptautinėje, tiek vidaus politikoje, sprendžiant socialines ekonomines problemas. Apie tai liudija stabilus bendrojo vidaus produkto augimas. Statistikos departamento vertinimais, 2003 metais bendrasis vidaus produktas išaugo 8,9 proc. – tai didžiausias BVP augimas nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje.

Vis labiau ryškėjančios palankios ekonominės plėtros tendencijos – investicijų didėjimas, pramonės plėtra ir prekių eksporto ir statybos darbų augimas – teigiamai įtakojo darbo r.inką. Gerėjant bendrai ekonominei padėčiai, žymiai pagerėjo darbo rinkos funkcionavimo sąlygos, išaugo darbo jėgos paklausa, padidėjo užimtumas, sumažėjo bedarbių, sumažėjo nedarbo lygis.

Pagal rinkos ekonomikos dėsnius, besitvarkančiose šalyse nedarbas – natūralus darbo rinkos palydovas. Bet vis dėlto stengiamasi jį reguliuoti, taip užtikrinant pakankamai aukštą gyventojų užimtumą.

4. JAUNIMO NEDARBO LYGIS IR SOCIALINĖS – UŽIMTUMO PROBLEMOS LIETUVOJE

Palyginti su kitomis amžiaus grupėmis, jauniems darbuotojams būdingas žymiai aukštesnis nedarbo lygis. Aukštą jaunimo nedarbo lygį lemia tai, kad šiam kontingentui priskiriamas aukštas atleidimų iš darbo lygis ir žemas įdarbinimo lygis. Neturinčio reikiamos kvalifikacijos jaunimo įdarbinimą stabdo aukštas darbo rinkos pusiausvyros darbo užmokestis. Be to, svarbūs jauno žmogaus karjeros formavimosi aspektai, žmogaus ir darbo „suderinimo“ procesas.

Aukštas jaunimo nedarbo lygis rodo jo ieškomo darbo specifiką, taip pat tai, kad daugelis jaunų žmonių dar mokosi arba ketina mokytis. Darbdaviai, suvokdami, kad jauni žmonės nesiruošia pastoviai dirbti, nesiūlo jiems kvalifikuoto darbo, reikalaujančio išsilavinimo.

Išnagrinėję migracinį nedarbo tipą, prieisime prie užimtumo problemos. Kadangi migracinis nedarbas yra neišvengiamas, todėl šimtaprocentinio užimtumo negali būti. Šiandien visuomenės dėmesio centre – jaunimo socialinės ir užimtumo problemos. Darbdaviai, priimdami į darbą jaunesnius asmenis, dažniausiai pirmenybę teikia ne pradedančiam darbinę veiklą jaunuoliui, o turinčiam tam tikrą gamybinę patirtį. Beje, įdarbinti jaunus asmenis, darbdavius skatina ir jiems mokamos rėmimo subsidijos naujų darbo vietų steigimo išlaidoms padengti. Ir darbdavių apklausos, ir absolventų įdarbinimo analizė leidžia teigti, kad darbdaviai, ieškantys darbuotojų, reikalauja, jog jauni specialistai ne tik išmanytų naujas technologijas, teisės aktus, bet ir galėtų juos taikyti praktiniame darbe. Dažnam darbdaviui svarbu, kad parengti specialistai turėtų vadybos ir rinkotyros žinių, mokėtų užsienio kalbų, sugebėtų dirbti kompiuteriu, būtų komunikabilūs ir nestokotų savarankiškumo.

Beje pastaraisiais metais vis labiau pastebimas nedarbo augimas tarp aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų. Darbdavių teigimu, turimas aukštojo mokslo diplomas dar nerodo darbo ieškančiojo žinių lygio.Jie ragina šalies aukštąsias mokyklas, specialistus rengti atsižvelgiant į šalies darbo rinkos poreikius. Deja, dalis studijų programų vis dar mažai orientuotos į gamybinę veiklą, todėl daugeliui aukštųjų mokyklų absolventų trūksta konkrečių praktinių įgūdžių. Tačiau, kad ir ką bekalbėtume, įgytas aukštasis išsilavinimas – tarsi bilietas į gyvenimą, suteikiantis daugiau galimybių susirasti darbą ir įsitvirtinti darbo rinkoje.

Kiek įdarbinta asmenų su aukštuoju išsilavinimu 2002 m., atitinkančių darbo rinkos reikalavimus. Apžvelgsime didžiausius šalies miestus.
Studijų sritys Iš viso Vilniuje Kaune Šiauliuose Panevėžyje Klaipėdoje
Iš viso 5873 2068 1678 655 486 986
Mokytojų 976 64 204 258 96 354
Vaizduojamo ir taikomojo meno 204 37 84 14 12 57
humanitarinių mokslų 203 76 74 19 1 33
Religijos ir teologijos 27 1 11 0 3 12
Socialinių ir psichologijos mokslų 511 269 110 33 25 74
Verslo administravimo 727 244 226 76 88 93
Teisės mokslų ir teisės 42 8 18 5 4 7
Gamtos mokslų 99 64 23 0 1 11
Matematikos ir informatikos 98 21 40 26 1 10
Medicinos mokslų 154 86 49 5 0 14
Technikos mokslų 2133 850 619 194 213 257
Architektūros ir miestų planavimo 48 17 20 0 3 8
Žemdirbystės, miškininkystės 240 41 146 13 26 14
Namų ūkio ekonomikos 46 39 6 0 1 0
Masinių informacijos priemonių ir dokumentų tvarkymo 234 205 10 4 8 7
Kitos 131 46 38 8 4 35
Grafiškai pavaizdavę didžiausią šalies miestą Vilnių ir iš didžiųjų mažiausią Panevėžį matome akivaizdžius įdarbinimo skirtumus. Nedarbo dinamiką veikia ir netolygus darbo
paklausos kitimas atskiruose miestuose ir regionuose. Didži.ulė migracija į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa, sukelia nedarbo augimą. Kita vertus, ir nepakankamas darbo jėgos mobilumas yra viena nedarbo priežasčių.

Jaunimo aktyvumo darbo rinkoje mažėjimą patvirtina Statistikos departamento atliekami gyventojų užimtumo tyrimo duomenys, pagal kuriuos 1997 – 2001 m. ekonomiškai aktyvaus jaunimo iki 25 m. amžiaus sumažėjo trečdaliu iki 175 tūkst. Jaunimo darbo jėgos lyginamasis svoris bendrame jaunimo skaičiuje, 1997 m. sudaręs 49 proc., 2001 m. sumažėjo iki 35 proc. Dirbančio jaunimo per tą laikotarpį sumažėjo nuo 194 iki 123 tūkst. I dirbančio jaunimo grupę patenka studijuojantis jaunimas.

Dirbančio jaunimo mažėjimo priežastimi gali būti pastaraisiais metais vėl padidėjęs išsilavinusių žmonių prestižas. 2003 m. pageidaujančių įgyti aukštąjį išsilavinimą absolventų skaičius buvo didžiausias per pastarąjį dešimtmetį. Pastebima tendencija, kad jaunimas atsisako dirbti mažai kvalifikuotą darbą dėl svarbesnio tikslo – įgyti paklausią specialybę ir taip įsitvirtinti darbo rinkoje.

Atsivėrusių Europos Sąjungos durų suteiktomis galimybėmis pirmiausia taip pat galės pasinaudoti išsimokslinęs jaunimas.

(„Darbo biržos naujienos“ LDB inf. Biuletenis Nr.10 (70))

Pradedantiems darbinę veiklą jauniems bedarbiams, priklausomai nuo jų profesinio pasirengimo ir motyvacijos, vykdomos programos: „Pirmas žingsnis darbo rinkoje“, „Abiturientas“ , „ Talentų bankas“, karjeros vadybos užsiėmimai, jaunimo centrai. Jaunimo darbo centruose teikiama informacija apie situaciją darbo rinkoje, įsidarbinimo, profesijos pasirinkimo galimybes, atliekami profesinio tinkamumo ir savęs pažinimo testai. Taigi jaunas žmogus nepaliekamas vienas, jam susirasti darbą padeda darbo birža.
Statistikos departamento duomenimis (atliktais 2002m.), iš 1579 apklaustųjų baigusių studijas Lietuvos aukštosiose mokyklose, dirbo 75 proc. Mažiau nei10 proc., apklaustųjų asmenų buvo dirbę anksčiau, tačiau apklausos metu nedirbo, 2 proc., pradėjo savo verslą. Darbinęs veiklos patirties neturėjo 18 proc. Aukštąjį universitetinį mokslą baigę absolventai įsidarbina kiek geriau negu kolegijų absolventai. Tačiau šis skirtumas nėra labai didelis.Visų absolventų įsidarbinimo lygis siekė 73 proc., asmenų baigusių kolegijas – 66 proc

Koreliacinio ryšio požiūriu ypač svarbu absolventų pasiskirstymas pagal studijų sritis. Tyrimo metu pavyko nustatyti pakankamai glaudų ryšį tarp absolventų atskirų padėties darbo rinkoje rodiklių studijų sričių lygyje.

Atskirų darbo rinkos rodiklių pasiskirstymas pagal studijų sritis (%)
Studijų sritis Bendras įsidarbini-mo lygis Dirbančiųjų pagal specialybę Patenkintų savo darbo užmokesčiu Neradusių darbo pagal specialybę Bandžiusių įsidarbinti užsienio šalyse Užsire-gistravę darbo biržose
Humanitarinių mokslų 64.9 64.5 36.5 52.7 17.4 30.9
Socialinių mokslų 75.3 66.5 48.1 17.5 19.2 39.2
Fizinių bei technologijos mokslų 85.1 79.8 44.3 21.1 17.9 26.3
Iš viso 72.5 67.2 44.2 34.2 18.4 34.7
.

Žiūrint į lentelę matyti, kad geriausioje padėtyje yra fizinių bei technologijos mokslų studijų srities absolventai.Jų įsidarbinimo lygis itin aukštas ( 85 proc.). Kiek blogesnė yra socialinių mokslų studijų srities specialistų situacija, tačiau ir jų galimybes įsidarbinti reikia vertinti gerai (75 proc.) ir t.t.

Norint objektyviai įvertinti absolventų konkurencingumo galimybes darbo rinkoje pagal studijų sritis, reikia atlikti tyrimą, kuriame būtų įvertinamas jų įsidarbinimas per penkerių metų laikotarpį po baigimo.

(Grafikas iš „Darbo biržos naujienos“ Lietuvos darbo biržos informacinis biuletenis 2003 m. Nr. 8( 68)).

Bedarbių rėmimo įstatymas gina pradedančių darbinę veiklą asmenų teises ir prie papildomai darbo rinkoje remiamų bedarbių priskiria:
• asmenis nuo 16 iki 25 metų, pirmą kartą pradedančių darbinę veiklą,
• profesinių, aukštesniųjų, ir aukštųjų mokyklų absolventus, pradedančius darbinę veiklą pagal .specialybę.5. LAISVAS DARBUOTOJŲ JUDĖJIMAS
Darbo jėgos judėjimo laisvė reiškia, jog kiekvienas ES šalyje bet kurios kitos ES pilietis negali būti diskriminuojamas.ES reglamente 1612/68 įvadinėje dalyje teikiama, kad „ darbuotojų judėjimas ES turi būti viena iš priemonių, garantuojančių darbuotojui galimybę gerinti savo gyvenimo ir darbo sąlygas bei skatinti jo socialinį progresą“. Pagrindinis šio teiginio principas – tai vienodų sąlygų visiems sudarymo principas, pagal kurį kiekvienas šalies narės pilietis turi teisę įsidarbinti ir gauti atlyginimą kitoje šalyje narėje pagal tas pačias sąlygas, kaip ir pastarosios šalies piliečiai.
Lietuvos gyventojai ieško darbo užsienyje. Jiems gali padėti darbo birža. Čia kuriami projektai – apie laisvą asmenų judėjimą. Darbo birža bendradarbiauja su EURES biurais (EURES – yra Europos šalių užimtumo tarnybų tinklas). Lietuvai įstojus į ES, labai svarbus vaidmuo tenka šiems biurams, kurių pagrindinis uždavinys – teikti informaciją ir konsultacijas visiems vartotojams Europos darbo rinkoje apie laisvas darbo vietas, gyvenimo ir darbo sąlygas ES.

Kas stumia Lietuvos darbo jėgą dirbti ES? Žemos pajamos – pagrindinis veiksnys, nedarbas, nepakankamai sutvarkyti darbo santykiai. Taip pat žemas gyvenimo lygis Lietuvoje, t.y. prasta vaikų ateities perspektyva. Tos traukos jėga yra antipodas paminėtiems veiksniams – užimtumas, aukštesnis gyvenimo lygis ir t.t. Išlaikyti balansą padės ribojantys veiksniai – pirmiausia kalba. Nors jaunai kartai šis veiksnys nebebus svarbus. Antras socialinė, kultūrinė ir teisinė aplinka. Apie 40 proc., jaunimo, kuris mokėsi užsienyje, grįžta į Lietuvą. Tai kol kas neištirtas reiškinys.

(„ Lietuvos darbo rinka skaičiais 1991 – 2000“ Vilnius/ 2001)
ES 1997 m. turėjo apie 19 mln., bedarbių. Nuo to laiko buvo sukurta 10 mln. Naujų darbo vietų. Bedarbių sumažėjo 4 mln. Taigi sumažėjo nedarbas, padidėjo užimtumas, ypač moterų, sumažėjo ilgalaikių bedarbių, aišku, darbo rinka buvo orientuota į ekonominius socialinius pokyčius.IŠVADOS
Laikinasis arba migracinis nedarbas atsiranda normaliame darbo paieškos procese. Jis yra neišvengiamas ir tam tikru mastu pageidautinas. Žmonės susiranda geriau apmokamą darbą, labiau kvalifikuotą, produktyvesnį, todėl jų pajamos didėja , racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi auga ir realusis nacionalinis produktas. Todėl neatsitiktinai darbo „ieškojimas“ (ypač migracinio) laikomas socialiai vertinga, produktyvia veikla. Laikinai nedirbantys, ar pradedantys darbinę veiklą žmonės, taipogi vadinami bedarbiais. Tačiau statistikos duomenų apie tokius bedarbius darbo birža neveda.
Nedarbo problemų, sprendimas priklauso ne tik nuo valstybės, bet ir nuo kiekvieno iš mūsų. Kai kurių senųjų specialybių iš viso nėra kur pritaikyti ir žmonėms būtina pesikvalifikuoti. Todėl pravartu žinoti, kuria kryptimi vystysis mūsų šalies ūkis, kokių specialybių reikės rytoj ar po kelerių metų. Dabartinėmis sąlygomis išeitis tik viena – kiekvienam ieškoti sau darbo nišos, rūpintis kompetencijomis savo numatomai veiklai.
Nedarbas atsiranda ne dėl to, kad rinkos mechanizmas yra neefektyvus, o todėl, kad jo funkcionavimas ribojamas (darbo sąnaudų neatitinkantis darbo užmokestis; nelanksti darbo apmokėjimo politika; nedarbo pašalpos; menkas darbo jėgos mobilumas).

Tam tikras migracinio nedarbo lygis yra net pageidautinas. Pavyzdžiui, žmonės paprastai neskuba susirasti bet kokį darbą. Mat, pirma pasitaikiusi darbo vieta nebūtinai yra geriausia. Kai žmonės ieško rimto, bei gerai apmokamo darbo, tai naudinga ne tik jiems. Visa tai sąlygoja ir ekonomikos efektyvumo augimą. Didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, vadinasi auga ir realusis nacionalinis produktas.
Šalyse, kur yra didžiulis savanoriškas nedarbas, aktuali darbo pasiūlos skatinimo problema. Geresnis gyventojų informavimas apie įsidarbinimo galimybes, laisvų darbo vietų duomenų banko kaupimas kompiuteriuose gali mažinti migracinį nedarbą.

Valstybė bando mažinti natūralų nedarbo lygį. Platinama informacija apie laisvas darbo vietas. Kuriamos valst. darbuotojų perkvalifikavimo struktūros – padeda įsigyti kitą profesiją. Jei priemonės efektyvios, nedarbas mažėja. Veikia nedarbo draudimo valstybinė sistema, kurios poveikio rezultatas – migracinio nedarbo padidinimas. Darbuotojas netekęs darbo tam tikrą laiką gauna nedarbo pašalpą. Pašalpų ir kompensacijų mokėjimas sušvelnina nedarbo pasekmes, bet kartu didina migracinį nedarbą ir natūralų nedarbo lygį.

Iš vienos pusės aptarėme nedarbo problemas, iš kitos – apie laisvas darbo vietas, į kurias darbdaviai nesulaukia tinkamų pretendentų. Darbo jėgos pasiūlos kokybė neatitinka paklausos reikalavimų. Svarbi kryptis – įgūdžių vystymas ir mokymasis visą gyvenimą. Stengiamasi, kad įmonėse, įstaigose ar kituose darbo baruose, būtų prisitaikoma prie pokyčių, kad žmogus visą gyvenimą galėtų mokytis, tobulėti. Ypač ateinant naujoms technologijoms. Svarbu, kad ir žmogus ir darbdavys būtų suinteresuoti tobulėti nuolat. Tada nebus pavojaus praradus darbą vienoje srityje eiti į kitą. Sparti žinių ir technologijų kaita verčia nuolat tobulėti, kad būtų galima tinkamai save realizuoti.

Pašalpų ir mokesčių sistema turi skatinti bedarbį ieškoti darbo. Bedarbio pašalpos neturėtų būti tokios, kad neskatintų dirbti. Valstybė turi peržiūrėti savo politiką, mėginti aktyvinti bedarbį.NAUDOTA LITERATŪRA
1. V.Snieška ir kt. „Makroekonomika“ KTU technologija, 2003
2. B. Martinkus „Darbo ištekliai ir jų naudojimas“ KTU technologija, 1998
3. Z.Lydeka „ Makroekonomika“ Vakarų Ontario universitetas, 1994
4. R. Pauliulytė „Makroekonomika“(paskaitų ciklas), 2004
5. „ Darbo biržos naujienos“ Lietuvos informacinis biuletenis 2003 m. Nr.8
6. „Lietuvos darbo rinka skaičiais“ 1991 – 2000“ Vilnius/20

Leave a Comment