DARBO J?GOS MIGRACIJA LIETUVAI INTEGRUOJANTIS ? EUROPOS S?JUNG?

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Estelos Mačianskytės
Viktorijos Mitkovec
Daivos Mikalonytės
Viktorijos Vaičiūnaitės

DARBO JĖGOS MIGRACIJA LIETUVAI INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS SĄJUNGĄ

Kursinis darbas

KAUNAS, 2000

REZIUME
ĮVADAS

Metų metus kartota, kad užsienyje gyvena maždaug milijonas lietuvių. Kiek jų ten padaugėjo per pastarąjį dešimtmetį, kai migracija nebe taip ribojama, kaip prieš 10 metų, tiksliai niekas nepasakys. Legalių emigrantų skaičius įvairių žinybų dokumentuose įvairuoja nuo 10 iki 110 tūkstančių (daugiau kaip pusę sudaro išsikėlusieji į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją). Spėjama, kad vien Čikagoje naujai atvykusių lietuvių gali būti iki 40 tūkstančių. Kiek kartų daugiau tautiečių išvyko nelegaliai ar nesugrįžo paasibaigus vizos galiojimo laikui, niekas pasakyti negali. Visiems žinoma, kad šimtai, jei ne tūkstančiai lietuvių Londone ir kituose didžiuosiuose miestuose ieško darbo, dešimtys prašosi prieglobsčio, o remiantis Statistikos departamento duomenimis, nuo 1991 iki 1999 metų į Didžiąją Britaniją oficialiai išvyko 26 Lietuvos Respublikos piliečiai.
Pirmąją lietuvių emigracijos bangą sudaro išvykusieji iš Lietuvos ties 20 amžiaus slenksčiu, antrąją – pasitraukę nuo antrosios bolševikų okupacijos. Atvykstančius po Nepriklausomybės atgavimo imta vadinti trečiąją emigracijos banga. Antrąją emigracijos bangą lėmė politinė situacija. Dabar išvykstantieji yra ekonominiai emigrantai. Pastarieji taip vadinami dėl suunkios Lietuvos ekonominės situacijos, kai nusivylę gyvenimo sąlygomis, išvažiuoja laimės ieškoti į kitas užsienio šalis.
Vienas iš privalumų Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) bus laisvas prekių ir paslaugų bei kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Asmenys, nerandantys darbo Lietuvoje, galės įsidarbinti kitoje valstybėje. Ta

ačiau gali būti ir neigiamų pasekmių: jei Lietuva nesiims jokių priemonių, gali atsitikti taip, kad išvyks kvalifikuoti specialistai, kurių paruošimas valstybei kainavo nemažus pinigus.
Savo darbe rėmėmės Statistikos departamento duomenimis, kurie, deja, neatspindi nelegalios Lietuvos darbo jėgos migracijos. Projektinėje kursinio darbo dalyje pateikiame ES reikalavimus šalims kandidatėms dėl laisvo darbo jėgos judėjimo. Kadangi nei viena ES valstybė narė dar nėra įgivendinus reikalavimų dėl laisvo darbo jėgos judėjimo, suprantama, ir Lietuva nėra toli šioje srityje pažengusi. Norėdamos aiškiau nusakyti migracijos situaciją Lietuvoje, analizavome Statistikos departamento duomenis, įvardijančius, kokio išsilavinimo bei amžiaus lietuviai daugiausiai migruoja. Taip pat nagrinėjome priežastis, lemiančias apsisprendimą migruoti.
Kad galėtume lengviau prognozuoti ateities migracijos srautus, analizavome kelių žurnale “Veidas” paskelbtų apklausų rezultatus, taip pat apklausėme daugiau nei šimtą atsitiktinai pasirinktų VDDU ir KTU aukštesnių kursų studentų. Nors statistika ir neatspindi tikrojo migrantų skaičiaus, mūsų bei kitų apklausų rezultatų tendencijos panašios ir nėra labai pesimistiškos.

TEORINIS DARBO JĖGOS MIGRACIJOS PRISTATYMAS

Darbas, kilęs iš žmonių prigimties ir atsiradęs dėl žmonių santykių, yra viena žmonių gyvybingumo realizavimo formų, rodo žmonių socialinio-ekonominio išsivystymo, veikimo būdą. Darbas, visų pirma, yra būtinybė, užtikrinanti žmogaus egzistavimo galimybes – apsirūpinimą maistu, būstu ir būtinais daiktais. Jis teikia būvimo drauge, solidarumo, bendro tikslo siekimo džiaugsmą, stiprina saugumo bei gyvenimo prasmės jausmą. Taigi pa

agrįstai galima būtų daryti išvadą, jog darbas kaip ekonominė, socialinė ir net gi politinė kategorija tampa centrine priemone siekiant pagrindinio žmogaus tikslo gyvenime – derinant asmenybės savirealizacijos, asmeninės naudos bei integracijos į visuomenę pradus. Tačiau vien aiškaus tikslo bei veiksmingos priemonės nepakanka, nes gyvenime daug ką lemia aplinkybės, todėl natūralu jog žmogus ieško kuo palankesnės nišos savo tikslui įgyvendinti. Tai įmanoma realizuoti tik atrankos būdu – žmogus juda, t.y. migruoja, derindamas teikiamas perspektyvas ir esminį savo prigimties tikslą.
Dažniausiai terminu ‘migracija’ nusakomas toks ilgalaikis arba tam tikro laikotarpio gyvenamosios vietos pakeitimas, kurio rezultatas – gyventojų skaičiaus ir struktūros pasikeitimai išvykimo bei atvykimo teritorijose. Migracijos procesams ypatingą reikšmę turi jau minėta individų motyvacija, nes persikėlimai gali vykti bet kada, įvairiuose žmonių gyvenimo tarpsniuose.
Skiriamos tokios pagrindinės migracijos rūšys:
1) tarptautinė/vidinė šalies; tarptautinės migracijos atveju yra kertamos suverenių valstybių sienos (teritorinės ribos). Ji apskaitoma remiantis vizų registracija, pasienio punktų duomenimis apie kertančius valstybės sieną asmenis. Tačiau Lietuvai integruojantis į ES automatiškai kyla apskaitomybės problema – laisvas ES teritorijoje tiek prekių/paslaugų, tiek asmenų, tiek darbo išteklių judėjimo principas reiškia mobilumą faktiškai be jokių apribojimų.

2) legali/nelegali; legali migracija vyksta pagal valstybės nustatytą reglamentą.

3) grupinė(kolektyvinė)/individuali(šeimos); grupinė migracija, apimanti grupes, gimines, gentis, buvo būdingiausia iki-industrinėms visuomenėms, kai individo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su bendruomenės gyvenimu.

4) savanoriška/nesavanoriška, priverstinė; kalbant ap
pie priverstinę migracija, galima išskirti tokias papildomas kategorijas:

Pabėgėlis – asmuo, palikęs gyvenamąją vietą tokiomis aplinkybėmis, kai pasilikimas susijęs su grėsme ar persekiojimais.

Perkeltasis asmuo – asmuo, kurį palikti jo gyvenamąją vietą privertė atitinkami valdžios veiksmai.

Evakuacija – asmenų persikėlimas siekiant išvengti įvairių katastrofų.

Repatriacija – persikėlimai, susiję su sugrįžimu į savo (savo tėvų) šalį.

5) pastovioji/grįžtamoji, remigracija; šios rūšies migracinius procesus lemia laiko faktorius.

Migracinė elgsena – tai visuma veiksnių, kurie logiškai sukelia teritorinį persikėlimą. Pačia bendriausia prasme galima kalbėti apie migracijos išorės stimulus (t.y. perspektyvas pagerinti gyvenimo sąlygas po persikėlimo), taip pat stabilizacijos stimulus (pripratimą prie gyvenamosios aplinkos).
Remiantis migracijos priežastimis, veikla ir migracijos atvykimų vidurkiu bei dažniu yra skiriamos tokios migracijos strategijos:
1. Komercinės kelionės.
2. Mokslo tikslu :
 kai iš tikrųjų nori studijuoti tam tikrus dalykus tam tikrame universitete;
 kai nori pakeisti aplinką, užsidirbti pinigų ir kartu kažkiek pasimokyti.
Kelionės darbo tikslu yra ilgesnės nei komercinės.
3. Darbo tikslu :
 legalios;
 nelegalios.
4. Kitos :
 susijusios su darbu (pvz.: migracija dėl darbo specifikos – vairuotojai);
 vedybos;
 dėl sveikatos;
 turistinės (apžvalginės, skirtos aplankyti artimuosius);
 kitos.

Darbo jėgos mobilumas – darbo vietos keitimas toje pačioje darbovietėje, darbovietės keitimas toje pačioje teritorijoje arba keičiant gyvenamąją vietą.
Darbo jėgos migracija – darbinio mobilumo forma. Skiriamos tokios darbo jėgos migracijos rūšys :
1) įprastinė – keičiant darbo vietą;
2) sezoninė – susijusi su išvykimais sezoniniams darbams;
3) švytuoklinė – mechaninis darbo jėgos judėjimas, susijęs su kasdieninėmis kelionėmis į darbą/atgal, kertant administracines teritorinių vienetų ribas.

Darbo jėgos migracija Žm

mogiškojo kapitalo teorijoje
Darbo jėgos mobilumas tarp šalių yra svarbus ekonominio gyvenimo reiškinys. Apie 100 mln. žmonių pasaulyje gyvena ne savo tėvynėje. Lentelė parodo, kad kai kuriose išsivysčiusiose šalyse imigrantai sudaro nuo 5 iki 20% bendro šalies gyventojų bei darbo jėgos skaičiaus.
Imigrantai, procentas nuo (1991-1993m. duomenys)
Šalis Gyventojai Darbo jėga
Australija 22,7 24,8
Kanada 15,6 18,5
Prancūzija 6,3 6,2
Vokietija 8,5 8,8
Italija 1,7
Japonija 1,1
Švedija 5,8 5,1
Jungtinė karalystė 3,5 3,6
JAV 7,9 9,3

Žmogiškojo kapitalo teorijos teigia, kad migracijos srautai eina iš tų regionų, kur galimybės daugiau uždirbti yra mažesnės, į tas vietas, kur tos galimybės yra didesnės.
Vienas iš būdų, kaip būtų galima įvertinti darbo buvimą tam tikrame regione, tai yra panaudoti nedarbo lygio rodiklį, nors teoriškai nėra tiesioginio ryšio tarp nedarbo ir migracijos. Žmonių, kuriems yra garantuotas darbas, migracijos lygis yra triskart aukštesnis, nei tų, kurie migruoja ieškodami darbo.
Ši teorija taip pat tvirtina, kad mobilumas yra didesnis tarp jaunų ir labiau išsilavinusių žmonių. Amžius yra vienintelis svarbiausias migracijos veiksnys. Mobilumo pikas yra 20-25m. amžiaus žmonių tarpe. Tai yra aiškinama dviem būdais:
1. kuo jaunesnis žmogus, tuo didesnė grąža iš žmogiškojo kapitalo investavimo. Kuo ilgesnis laiko tarpas, per kurį gali būti gaunama nauda iš investicijų, tuo didesnė yra tos naudos dabartinė vertė.
2. didelę dalį migracijos kaštų sudaro fiziniai kaštai, nuostoliai susiję su draugų, ryšių su bendruomene praradimu. Žmonėms senstant, ryšiai su kitais tampa vis stipresni, tai mažina žmonių mobilumą. To paties amžiaus grupėje neturintys šeimos migruoja lengviau, negu tie, kas jau turi šeimą.
Jei amžius apsprendžia, kas migruoja, tai išsilavinimas geriausiai parodo, kas migruoja tam tikro amžiaus grupėje. Labiau išsilavinusių žmonių mobilumo laipsnis yra aukštesnis.
Žmogiškojo kapitalo teorija akcentuoja, kad pakilus migracijos kaštams, migracijos srautai sumažėja. Kuo toliau migruojama, tuo kaštai yra didesni. Yra dvi šio reiškinio priežastys:
1. informacija apie laisvas darbo vietas vietinėje darbo rinkoje yra lengviau gaunama, nei ta, kuri liečia užsienio darbo rinkas
2. kuo toliau išvažiuojama nuo buvusios gyvenamosios vietos, tuo piniginės išlaidos, susijusios su persikėlimu, kilnojamojo turto transportavimu, yra didesnės.
Norėdami sumažinti fizinius ir informacinius kaštus, žmonės labiau linkę migruoti ten, kur jau yra išvažiavę jų draugai ar giminės.
Amžius, informacijos prieinamumas, laukiamas atlyginimas bei atstumas įtakoja tarptautinę migraciją, nors dažniausiai ji yra reguliuojama, ir ne visi norintys gali keisti gyvenamąją šalį.
Migraciją, vidinę ar išorinę, dažnai lydi vėlesni grįžimai į tėvynę: 20% – į seną gyvenamąją vietą, apie 50%- į gimtinę. Repatriacija yra svarbus geografinio mobilumo fenomenas. Yra išskiriamos dvi repatriacijos priežastys:
1. daugumą migravusių sudaro žmonės, kurie tik laikinai gyvena ir dirba kitur, jie grįžta į tėvynę, kai pasiekia savo numatytų tikslų
2. repatriacija gali būti žmonių reakcija į tai, kad darbo galimybės neatitiko jų lūkesčių arba fiziniai kaštai, gyvenant be draugų ir artimųjų, yra didesni, nei jie tikėjosi.

DARBO JĖGOS MIGRACIJA LIETUVAI INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS SĄJUNGĄ

Dabartinėmis rinkos ekonomikos sąlygomis stebimas ryškus darbo jėgos mobilumo laipsnio didėjimas, siekiant geresnių įsidarbinimo galimybių, didesnio uždarbio bei palankesnių gyvenimo sąlygų.
Taigi, realiai einama link laisvo judėjimo, kuris Lietuvos, kaip ir kitų šalių kandidačių, atveju įmanomas tik įstojus į ES. Teisinė bazė, numatanti aiškias ir tiesiogines ES piliečių teises, yra Romos Sutarties 48, 52 ir 59 straipsniuose. Laisvo žmonių judėjimo teisė pagrįsta dviem pagrindinėmis nuostatomis. Viena iš jų randama Europos Bendrijos Steigimo Sutarties I dalies 7a straipsnyje (principai). Ji nusako vieną iš bendrosios rinkos ypatybių ir suteikia ES bei kitų šalių piliečiams teisę kirsti Sąjungos vidaus sienas be jokios kontrolės. Tačiau šis straipsnis nėra pilnai įgyvendintas. Čia numatyta daug papildomų sąlygų.
Dalinai pastarasis tikslas buvo įgyvendintas Šengeno Konvencijos pagalba bei Amsterdamo sutartyje numatytu nauju skyriumi apie “laisvės, saugumo ir teisingumo zoną”. Įsigaliojus šiai sutarčiai, nustos veikti dabartinis bendradarbiavimo vidaus reikalų ir teisingumo srityse modelis. Pagal naują sutartį prieglobsčio, imigracijos bei teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose klausimai atiteks ES kompetencijai.
Šioje sutartyje numatytas ir laisvas darbuotojų judėjimas. Tačiau laisvė dirbti pagal kai kurias specialybes (tokias kaip teisininko ir mediko), ribojama tam tikromis sąlygomis, pvz.: reikalaujant atitinkamų kvalifikacijų. Kiekvienu konkrečiu atveju tuos dalykus galima derinti arba taikyti abipusio pripažinimo principą.
Sutartis numato laisvę steigti verslą ir taikoma tiek savarankiškai dirbantiems asmenims, tiek įmonėms. Laisvam gyvenamosios vietos pasirinkimui gali būti taikomos minimalios išlygos, tokios kaip pajamų bei sveikatos draudimo reikalavimai, jeigu toje šalyje asmuo nesiverčia ūkine veikla.
Kita nuostata randama Sutarties II dalies 8a straipsnyje (Sąjungos pilietybė). Joje numatyta kiekvieno ES piliečio teisė, laikantis tam tikrų sąlygų, laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Šios teisės taikomos visoms valstybėms narėms.
EB gyvavimo pradžioje Romos Sutartyje numatytas laisvas žmonių judėjimas visų pirma liečia ūkio veiklą. Ten kalbama apie valstybių narių piliečių, aktyviai besiverčiančių ūkine veikla, teisę įvažiuoti į šalį ir joje apsigyventi.
EEB Sutarties skyriais, kuriuose buvo numatytas laisvas dirbančiųjų judėjimas, jų laisvė steigti verslą, kad galėtų užsiimti profesine veikla, ir dalinė laisvė teikti paslaugas, buvo siekiama mobilizuoti žmogiškuosius išteklius.
Per 30 metų priimti antriniai teisės aktai bei Europos Teismo sprendimai sudarė vis daugiau galimybių laisvam darbuotojų judėjimui, o palaipsniui ši teisė tapo prieinama visiems Sąjungos piliečiams. Tam pasitarnavo ir trys Tarybos direktyvos, priimtos 1990 m., numatančios suteikti daugiau teisių įvažiuoti ir apsigyventi studentams, pensininkams bei galintiems save išlaikyti asmenims.
Toks platesnis požiūris atsispindi Mastrichto Sutartyje, kurioje numatyta kiekvieno ES piliečio teisė įvažiuoti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje. Ši sutartis įtvirtina naują tikslą – visų valstybių narių piliečiams be jokios diskriminacijos suteikia teisę įvažiuoti į visas valstybes nares ir jose gyventi. Tačiau negalima panaikinti kontrolės saugumo sąskaita. Trečiojo ramsčio (teisingumo ir vidaus reikalų) rėmuose valstybių narių pasiryžimas sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę rodo jų troškimą turėti judėjimo laisvę, būti apsaugotiems nuo nusikalstamumo, narkotikų bei nelegalios migracijos.
Per pirmuosius 5 metus nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo bus taikomos konkrečios institucinės nuostatos, liečiančios pirmojo ramsčio klausimus (pvz.: valstybės narės turės iniciatyvos teisę drauge su Komisija). Po to valstybės narės galės teikti pasiūlymus Komisijai, tačiau ši neprivalės į juos atsižvelgti.
Taigi, vienaip ar kitaip, šalys kandidatės turės įrodyti ES valstybėms narėms, kad yra pasirengusios imtis tos atsakomybės, kurios reikalauja judėjimo laisvė.

Nors laisvas judėjimas yra viena pagrindinių ES piliečio teisių, tačiau jai pilnai įsigalioti trukdo prieštaringi procesai tiek ES viduje, tiek santykyje su šalimis kandidatėmis. Sunkumai taip pat susiję su teisinių aktų, užtikrinančių laisvą judėjimą, painumu ir neapibrėžtinumu.
Iki 1989 m. daugelyje šalių kandidačių komunistų valdžia buvo įvedusi griežtus apribojimus kelionėms. Todėl žmonėms vienas iš komunizmo žlugimo privalumų buvo laisvė keliauti. Stojant į ES, visos kandidatės tikisi praplėsti šią judėjimo laisvę iki laisvo judėjimo galimybių, tačiau tam reikia įvykdyti eilę sąlygų, tarp kurių svarbi vieta tenka ES acquis (įstatymų visumos) priėmimui bei įgyvendinimui, ypač tos dalies, kur aptariama ši pagrindinė teisė. Be to, ši sritis labai politizuota. Galima išskirti šiuos pagrindinius laisvą judėjimą blokuojančius trikdžius:
1. Kai kurių valstybių narių vyriausybės ir visuomenė susirūpinusios, kad dėl Sąjungos plėtimosi iš naujų narių plūstels pigios darbo jėgos srautas, kuris savo ruožtu padidins nedarbą dabartinėse valstybėse narėse. Tačiau šį procesą įmanoma kontroliuoti įvedant į stojimo sutartis tam tikrus apribojimus, kaip tai buvo padaryta Graikijos, Portugalijos ir Ispanijos atveju, bei palaikant glaudžius ryšius su šalimis kandidatėmis.
Europos sutartys – vienas iš pagrindinių būdų, leidžiančių ES užmegzti glaudesnius ir platesnius ryšius su šalimis kandidatėmis. Nors tos sutartys nenumato neribotų migracijos ir įsidarbinimo galimybių šalių kandidačių piliečiams, kadangi tokie sprendimai priklauso kiekvienos valstybės narės jurisdikcijai, tačiau sutartys suteikia galimybę aptarti tuos dalykus.
Kol kas nei viena dabartinė valstybė narė nepajėgė pilnai įgyvendinti Europos sutarties nuostatos dėl laisvo žmonių judėjimo. To priežastis – didelis nedarbas ES viduje bei baimė, kad neribotų galimybių suteikimas šalims kandidatėms patekti į Sąjungos darbo rinką gali dar labiau pabloginti tą padėtį.
2. Jei bus sudarytos galimybės staigiai ir neribotai darbo rinkų liberalizacijai, šalių kandidačių ūkis gali nukentėti dėl “protų nutekėjimo” bei vertingos dalies – jaunos ir mobilios darbo jėgos – praradimo. Emigruojant aukštos kvalifikacijos specialistui, į kurį valstybė investavo mokesčių mokėtojų pinigus, tie pinigai dingsta negrįžtamai, nes valstybė atgal nieko negauna.
Tą naudą, kurią atneš persikėlimas ir kartais tobulesni grįžtančių migrantų darbo įgūdžiai, gali niekais paversti nuostoliai, patirti dėl išlaidų migrantų mokymui jų šalyje.
Dabartinių valstybių narių susirūpinimą galėtų neutralizuoti migracijos problemos perkėlimas iš politinio lygmens į grynai praktinės veiklos sritį, ir spręsti šią problemą reikėtų įprastinėmis politinėmis priemonėmis.
3. ES valstybes nares baugina ekonominio išsivystymo skirtumai tarp dabartinių Sąjungos narių bei šalių kandidačių. Vienam gyventojui tenkančios BVP dalies augimo neatitikimai gali būti labai rimta priežastis migracijai. Pigesnė darbo jėga šalyse kandidatėse, ypač darbui imliose pramonės šakose, galėtų būti priežastimi perkelti gamybą iš ES valstybių narių, kur atlyginimai gana aukšti, į šalis kandidates, kai jos taps naujomis Sąjungos narėmis. Kuo griežtesnių darbo rinkų sąlygų laikysis dabartinės Sąjungos valstybės narės, tuo daugiau pagrindo perkelti gamybą į kitas šalis turės firmos, suinteresuotos darbo sąnaudų mažinimu.
4. 1998 m. spalio mėn. įvykusiame Bendrųjų reikalų Tarybos
susitikime Liuksemburge buvo pabrėžta būtinybė daugiau dėmesio skirti pasienio kontrolės stiprinimui, nes naujoms narėms įstojus į ES, pasikeis išorinės Sąjungos sienos.
Jau ir dabar geresnio gyvenimo ieškantys asmenys veržiasi į šalis kandidates. Gerėjant ir stabilizuojantis tų šalių ūkio būklei, mažiau išsivysčiusių šalių migrantai – tiek legalūs, tiek nelegalūs – veržiasi į jas kaip į rojų. Tai paskatins šalis kandidates stiprinti pasienio kontrolę ir įgyvendinti, įstatymus, reglamentuojančius trečiųjų šalių piliečių judėjimą prieš joms įstojant į ES ir po to.

Bendri ES reikalavimai dėl šalių ne narių piliečių imigracijos

Dėl didėjančios imigracijos daugelyje ES valstybių narių Mastrichto ataskaitoje apie imigracijos ir prieglobsčio suteikimo politiką pabrėžiama būtinybė taikyti pagrindinius apribojimus: išskyrus teisę gyventi dėl humanitarinių priežasčių, imigracija leidžiama tik susijungiant šeimoms. Išskyrus tuos atvejus, kai įsidarbinti nori tam tikrų nustatytų specialybių asmenys, ne valstybių narių piliečiams, norintiems verstis profesine veikla, į valstybes nares atvykti draudžiama. Savarankiškai dirbantiems asmenims galima atvykti ir verstis ūkine veikla, jeigu juos priimanti šalis turi iš to naudos investicijų, naujovių, technologijos perdavimo ar darbo vietų sukūrimo srityse. Kitame Tarybos nutarime palengvinamas įvažiavimas ne valstybių narių studentams bei moksleiviams, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių; jei jie su grupe vyksta į ekskursiją į kitas valstybes nares, vizos jiems nereikia.
CIREFI – informacijos, diskusijų ir mainų centras sienų kirtimo bei imigracijos klausimais, anksčiau buvęs paprasta darbo grupe, tapo kovos su nelegaliu atvykimu ir nelegaliu imigrantų įvežimu veiksmingu įrankiu. Padaryta pažanga įjungiant vizų politiką į bendrijos veiklą. Tarybos reglamentas Nr. 2/1317/95/EC nustatė sąrašą valstybių ne narių, kurių piliečiams įvažiuojant į Europos Sąjungą, reikia vizos. Tarybos reglamentas Nr. 1683/95/EC numato bendrąją nesuklastojamos vizos formą. 1995 m. lapkričio 23 d. Taryba priėmė rekomendacijas dėl konsulinio bendradarbiavimo vizų klausimais; jose numatytas bendrasis valstybių ne narių, kurių piliečiams reikia tranzito vizos, sąrašas. Visose valstybėse narėse galiojančios vizos sąlygos turi būti reglamentuotos dar Taryboje svarstomoje konvencijoje dėl išorės sienų. 1995 m. lapkričio 23 d. Taryba taip pat pritarė rezoliucijai dėl trečiųjų šalių piliečių, ilgai gyvenančių valstybių narių teritorijoje, statuso.

Lietuvos veiksmai kelyje į laisvą darbo jėgos judėjimą

Lietuvos valstybei integruojantis į ES, aktyviai pradėta derinti Lietuvos Respublikos įstatymus su tarptautiniais įsipareigojimais. Lietuva yra ratifikavusi daugelį pagrindinių tarptautinių dokumentų žmogaus teisių ir pabėgėlių teisių klausimais (1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, 1951 m. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir kt.).
Prisidėdama prie migracijos problemų sprendimo, Lietuva įsitraukė į tarptautinių organizacijų veiklą. 1998 m. lapkričio 23 dieną Lietuva tapo Tarptautinės migracijos organizacijos nare (iki tol dalyvavo stebėtojo teisėmis). Lietuva taip pat dalyvauja Budapešto grupės, Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro biuro, Tarptautinio migracijos politikos vystymo centro, Europos Tarybos, Europos Sąjungos organizacijų, Baltijos Ministrų Tarybos veikloje.
Sukurta Lietuvos migracijos procesų kontrolės valdymo sistema. Migracijos ir prieglobsčio klausimus sprendžia Vidaus reikalų ministerija, Užsienio reikalų ministerija. 1992 m. prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įsteigtas Migracijos departamentas, viena iš pagrindinių institucijų, įgyvendinančių valstybės politiką migracijos ir prieglobsčio suteikimo srityje.
Įgyvendinama 1999 m. liepos 3 d. vyriausybės nutarimu patvirtinta Migracijos procesų kontrolės programa. Svarbiausias šios programos tikslas – reguliuoti migracijos srautus: šalinti laisvo asmenų judėjimo kliūtis, užkirsti kelią neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir neteisėtai joje būti. Programoje detalizuojami bendrieji migracijos procesų kontrolės, imigracijos, emigracijos, prieglobsčio suteikimo ir nelegalios migracijos klausimai. Programa pradėta įgyvendinti 1999 m. III ketvirtį ir bus baigta iki 2002 m. IV ketvirčio.
Pastaraisiais metais pasirašoma vis daugiau sutarčių dėl bevizio režimo ir readmisijos. Jomis siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi laisvo asmenų judėjimo principo, taip pat užkirsti kelią nelegaliai migracijai. Bevizio režimo sutartys pasirašytos su visomis Europos Sąjungos šalimis.
Vadovaudamasi ES ekspertų rekomendacijomis, Lietuva derina savo vizų politiką su Šengeno sutarties reikalavimais. Lietuvoje patvirtinti nauji vizų nuostatai ir pagaminta nauja Lietuvos Respublikos vizų įklija, visiškai atitinkanti nūdienos reikalavimus ir ne mažiau saugi negu Šengeno viza. Ruošiamasi gaminti naujo pavyzdžio Lietuvos Respublikos piliečio pasą ir asmens dokumentą, maksimaliai apsaugotus nuo falsifikavimo.
1997 m. Pabradėje įsteigtas Užsieniečių registravimo centras (URC), kuriame laikinai apgyvendinami neteisėtai į Lietuvą atvykę ir neteisėtai joje esantys užsieniečiai, taip pat užsieniečiai, prašantys prieglobsčio Lietuvoje, iki bus nustatyta, ar pagal Lietuvos įstatymus nėra priežasčių, kliudančių jiems naudotis laikinu teritoriniu prieglobsčiu Lietuvos Respublikoje. URC yra užmezgęs ryšius su įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis bei kitų šalių diplomatinėmis ir konsulinėmis atstovybėmis.

Lietuvos migracijos istorija

Praeities situacija, elgsena bei priežastys gali sąlygoti ir dabartines bei ateities migracijos priežastis ir strategijas. Tad pateiksime šiek tiek Lietuvos migracijos istorijos, kuri, kaip pamatysime vėliau, lėmė pastarojo dešimtmečio migracijos srautus.
Išskiriami keli migracijos periodai:
1. Iki 1940 m.
 Pirmoji emigravimo iš Lietuvos data užfiksuota 1654m., kai kunigaikštis Jokūbas Kelteris Anglijos karaliaus Džeimso I-ojo dovanotoje Tobago saloje įkūrė koloniją, kurioje apsigyveno naujakuriai iš Lietuvos.
 XIX a. viduryje, 1831m. bei 1863m. vyko daugiausia priverstinė migracija: rusų valdžios įsakymu Lietuvą turėjo palikti kunigai bei netituluoti bajorai.
 XIX a. pabaiga laikoma masinės migracijos vakarų kryptimi pradžia. Ši tendencija glaudžiai susijusi su migracijos specifika visoje Rytų Europoje, o ypač slavų kraštuose.
 Iki 1940 m. pagrindinė Lietuvos migracijos kryptis – Šiaurės Vakarai. Dažniausiai buvo migruojama į JAV ir P.Ameriką. Tuo pat laikotarpiu į kitas vakarų šalis buvo migruojama kur kas vangiau. Tik 17 proc. visų emigravusių į Vakarus grįžo atgal į Lietuvą. Emigrantų išvykimo priežastys bei amžiaus struktūra (90.2 proc. emigruojančių amžius 14-45 metai) leidžia išskirti emigracinę strategiją – darbo migracijos dominavimą.
Pirmojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu migracija į JAV buvo stipriai sumažėjusi, dėl JAV kongreso griežtų imigracinių įstatymų bei nustatytų kvotų. 1926-1930 m. pastebėtas ženklus migracijos padidėjimas. Tuo laikotarpiu Lietuva užėmė pirmaujančias pozicijas pasaulyje pagal emigracijos apimtis. Tuo metu vyravo legali darbo jėgos migracija. Sezoninė darbo migracija vyko į Latviją bei Vokietiją, tačiau tuo laiku išvykstantys dirbti Lietuvos gyventojai nebuvo laikomi emigrantais.
2. 1940-1989 m. (Sovietų Sąjungos sudėtyje)
Inkorporavus Lietuvą į TSRS sudėtį nuo 1940 m. iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos ji neturėjo, o pagal komunistinės ideologijos dogmas ir negalėjo turėti, savarankiškos migracijos politikos. Tiek vidaus, tiek užsienio migraciją reglamentavo TSRS įstatymai. Migracija su kitomis TSRS respublikomis buvo laisva, jokių tiesioginių nutarimų ar priemonių šiems persikėlimams reguliuoti nebuvo priimta. Netiesiogiai ši migracija buvo skatinama, vykdant taip vadinamą “internacionalizmo” politiką. Bendriausiais bruožais sovietinio laikotarpio TSRS užsienio migracijos politiką būtų galima apibūdinti kaip pastangas apriboti bet kokius gyventojų migracinius kontaktus su užsienio valstybėmis.
Kaip pastebi kai kurie tyrinėtojai, 1940-1953 m. laikotarpiu nei viena buvusių TSRS šalių neteko tiek daug žmonių kaip Lietuva:
 1940-1953 m. vyko didžiausia priverstinės emigracijos banga į TSRS teritoriją. Per šį laikotarpį Lietuvą paliko 10-12 proc. visų jos gyventojų.
 1944 m. bijodami artėjančios antrosios Sovietų okupacijos, apie 60 tūkst. žmonių emigravo į Vakarų šalis.
Iš kitos pusės, nuo 1945 m. iki 1959 m. į Lietuvą imigravo daugiau nei 225 tūkst. žmonių iš kitų respublikų. Tačiau ši migracija negalėjo padengti nuostolių, emigravus daugeliui lietuvių, nes iš Lietuvos išvyko labiausiai išsimokslinę, aukšto kvalifikacijos žmonės, o atvyko į partijų veiklą įsitraukę aktyvistai, saugumo agentai bei kariškiai, kurie tarsi užprogramavo vėlesnes emigracijas.
Per 1960-1988 m. laikotarpį tarptautinės migracijos vystymasis buvo, nors ir labai intensyvus, bet stabilus. Jis gali būti charakterizuotas silpnais ryšių palaikymais su Vakarų valstybėmis bei nuolatiniu gyventojų skaičiaus augimu dėl migracijos iš buvusių TSRS respublikų. TSRS vyriausybė siekė padidinti imigrantų į Lietuvą skaičių teikdama papildomas nuolaidas darbo sąlygų srityje.
3. Nuo 1989 m.
1989 m. migracijos modeliai pradėjo keistis, nors aiškiai matomos tendencijos išryškėjo tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir peržiūrėjus migracijos politiką. Ilgą laikotarpį migracijos srautai į Lietuvą buvo iš buvusių TSRS respublikų, migracijos saldo kasmet vidutiniškai sudarė po 6-7 tūkstančius žmonių per metus. 1989 m. prasidėjo esminiai gyventojų judėjimo pokyčiai. Jau 1990 m. emigracija į NVS šalis buvo didesnė nei priešpriešinis srautas. 1990-1999 m. atvykstančių skaičius iš NVS šalių sumažėjo nuo 12 iki 2 tūkstančių per metus. Išvykstančių daugėjo iki 1992 m. Tais metais emigracija į NVS buvo didžiausia: išvyko 27 000 žmonių. Kažkada daugiausiai iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos imigravę asmenys sudarė didžiąją emigrantų dalį.
Nors gyventojų emigracija iš Lietuvos neribojama įstatymų, tačiau dėl užsienio valstybių griežtos imigracinės politikos, emigracijos srautai į Vakarų šalis yra mažesni, nei buvo tikėtasi prieš kelis metus. Nuo 1996 m. per metus vidutiniškai išvyksta apie 800 žmonių. Atvykstančių skaičius yra perpus mažesnis.

Tarptautinė migracija

Atkūrus Nepriklausomybę, visos šiuolaikinės pasaulinės migracijos tendencijos ėmė ryškėti ir Lietuvoje. Iki 1992 metų tarptautinės migracijos saldo Lietuvoje turėjo tendenciją mažėti. 1992 metais jis pasiekė -22 215 ribą. Tai lėmė didelis emigracijos srautas į NVS šalis. Šiais metais iš Lietuvos išvyko daug Rusijos karininkų, kurie sudarė didelę imigrantų dalį. Nuo 1993 metų migracijos saldo didėja ir 1997 metais jis jau yra teigiamas, t.y. į Lietuvą daugiau žmonių atvyksta nei išvyksta.(žr.??) Teigiamą migracijos saldo gali lemti tai, kad Lietuva yra tarsi “vartai” į labiau išvystytos ekonomikos Vakarų šalis. 1999 metais migracijos saldo siekia net 1310. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo iki dabar į Lietuvą imigruojančių ir iš jos emigruojančių žmonių iš NVS šalių yra žymiai daugiau negu iš visų kitų valstybių, bet nuo 1992 metų šis skirtumas turi tendenciją mažėti ir 1996 metais beveik išsilygina. Nuo 1997 iki 1999 metų migracijos saldo į NVS šalis yra teigiamas ir didėja. Emigracija į kitas užsienio šalis nuo 1997 m. turi tendenciją mažėti. Tai lemia vis griežtėjantys užsienio imigracijos reikalavimai Lietuvai. 2000 metų Sausio-Liepos mėnesių duomenimis į šalį atvyko 683 žmonėmis mažiau ir išvyko 126 žmonėmis daugiau, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu.

Migrantų pasiskirstymas pagal šalis

Emigracija pagal būsimą gyvenamą vietą pasiskirsčiusi tolygiau nei emigracija pagal buvusią gyvenamą vietą. Tai yra, pavyzdžiui, emigracija į NVS šalis sudaro 56 %. visų emigrantų, o imigracija iš NVS šalis sudaro 82 %. visų imigrantų. Dauguma migruojančių – Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiai.
Išvykstančių į NVS šalis skaičius iki 1992 metų didėjo. Tais metais emigracija į NVS buvo didžiausia: išvyko apie 27000 žmonių. To pagrindinė priežastis – išaugusi repatriacijų apimtis: Lietuvai atgavus nepriklausomybę pasikeitė tiek šalies politinė, tiek ekonominė, socialinė bei saugumo strategijos. Dėl to iš Lietuvos buvo priversti pasitraukti kažkada iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos imigravę asmenys ir sudarė 0didžiąją emigrantų dalį. Nuo 1993 metų emigracija turi tendenciją stabiliai mažėti. 1999 metais į NVS šalis išvyko tik apie 760 žmonių, tai yra beveik tris kartus mažiau nei atvyko.
Dar viena šalis, į kurią išvyksta nemažai žmonių yra Izraelis. Ypač nemažai žydų tautybės žmonių emigravo į šią šalį atkūrus Nepriklausomybę. Šie srautai turi tendenciją mažėti. Taip pat pastebima tendencija emigruoti į tokias išsivysčiusiais šalis kaip JAV bei Vokietija. Į šias šalis lietuviai pageidauja vykti dėl ekonominių motyvų. Išvykstama ir į tokias šalis kaip Kanada, Latvija, Lenkija.
Nuo 1990 iki 1994 metų imigrantų skaičius iš NVS šalių turėjo tendenciją mažėti (1990 m. į NVS išvyko 12031, o 1994 m. – 1333), bet nuo 1995 metų ji pradėjo augti ir 1999 m. sudarė 2197 žmonių. Imigrantai iš kitų užsienio šalių (išskyrus NVS šalis) 1999 m. sudarė tik 18%. Dauguma jų – iš kaimyninės Latvijos (34,85%), iš JAV (12,66%)* bei Vokietijos (11,62%)*. Taip pat pastebima imigracija ir iš tokių šalių kaip Lenkija, Estija, Prancūzija bei Izraelis.

Migrantų pasiskirstymas pagal atskirus kriterijus
(1999 m. duomenys)

Pagal amžių
Dauguma migruojančių yra darbingo amžiaus asmenys. Jie sudaro 62,67 % visų emigrantų ir 58,98 % visų imigruojančiųjų (žr. ???). Daugiausia migruojama 25-34 m. amžiaus grupėje. Pastarieji sudaro 17,82 % visų emigrantų ir 21,02 % imigrantų skaičiaus. Sėsliausia grupė yra pensinio amžiaus žmonės.
Pagal išsilavinimą
Priešingai negu teigiama “Žmogiškojo kapitalo” teorijoje, didžiausią Lietuvos migrantų dalį sudaro asmenys, turintys aukštesnįjį ir vidurinį išsilavinimą. Jie sudaro 57,1 % visų imigruojančių ir 63,7 % visų emigruojančių. Taip pat labai mobilūs aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys(tai sudaro apie 23 % visų migruojančių).
Pagal migracijos priežastis
Galimos migracijos priežastys:
 Gyventi su šeima
 Susiję sus dirbamu darbu ar specialybe
 Vyksta studijuoti
 Netinka klimatas
 Blogos būsto sąlygos
 Sunkus pragyvenimas
 Dėl savo ar šeimos narių sveikatos
 Jaučia prievartos grėsmę
 Kitos priežastys
Lietuvoje svariausios migracijos priežastys yra noras gyventi su šeima bei noras gyventi toje vietoje, į kurią migruojama. Tai sudaro apie 90% visų įvardintų migracijos priežasčių. Kitos lietuvių akcentuojamos priežastys yra susiję su studijomis bei darbu kitoje šalyje.

Migracinių procesų palyginimas trijose Pabaltijo valstybėse

Lyginant Lietuvą su Latvija ir Estija 1990 – 1999 metais emigracijos ir imigracijos pokyčiai gana panašūs (žr. Graf.). Migracijos saldo šiose valstybėse nuo 1990 metų mažėja ir1992 metais jis yra mažiausias. Būtent šiais metais iš šių trijų valstybių labai daug žmonių išvyko į NVS šalis. Nuo 1992 metų migracijos saldo visose trijose valstybėse ima stabiliai augti. Lyginant su kitomis Pabaltijo valstybėmis, 1999 m. vienintelės Lietuvos tarptautinės migracijos saldo yra teigiamas. Šis teigiamas migracijos saldo atsiranda dėl migracijos su NVS šalimis(žr.?). Tai gali lemti puiki geografinė padėtis: Lietuva – tai tarsi “vartai” emigrantams iš NVS į kitas Vakarų Europos šalis. Lyginant šių šalių migracijos saldo su kitomis užsienio valstybėmis (išskyrus NVS šalis), Lietuvos tarptautinės migracijos saldo neigiamumas yra mažiausias. Lietuvos migracijos saldo su kitomis užsienio šalimis (be NVS šalių) yra stabiliai augantis per 1990-1999 metus (žr. Graf.), o kaimyninių šalių – nepastovus, stipriai šokinėjantis iki 1996 m. 1999 metais migracijos saldo su kitomis užsienio šalimis (be NVS šalių) Lietuvoje buvo -124, Latvijoje -1151, o Estijoje -697.

LDB veikla darbo migracijos srityje

Lietuvos darbo birža bendradarbiauja su įvairių valstybių panašios paskirties įstaigomis ir stengiasi vietiniams gyventojams pasiūlyti darbo kaimyninėse šalyse, tuo pačiu padedant kitoms šalims užpildyti reikiamų specialistų trūkumą. Taip pat yra organizuojamas reikalingos kvalifikacijos specialistų iš užsienio įdarbinimas Lietuvoje.
Lietuvos darbo birža organizuoja stažuotės programas Vokietijoje ir Švedijos karalystėje bei įdarbinimo programas Ukrainoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Danijoje, Portugalijoje, Airijoje ir JAV. Dauguma programų yra skirtos 18-40 amžiaus specialistams, kuriems privaloma ne tik turėti išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, bet taip pat dokumentus, įrodančius darbo stažą pagal specialybę per paskutinius dvejus metus (į Airiją per paskutinius 5 metus) ir patenkinamai ar gerai (priklauso nuo specialybės)mokama šalies, į kurią vykstama kalba. “Pagrindinė legaliai užsienyje norinčių dirbti lietuvių bėda, kad daugelis jų pastaruosius metus dirbo ne pagal profesiją, kuri įrašyta diplome, taip pat dauguma besikreipiančių silpnai moka užsienio kalbas ir neturi reikiamo socialinio draudimo statuso”, – teigia Kauno darbo biržos tarpininkavimo grupės vadovė Birutė Jančauskienė. Lengviausiai užsienio šalyse gali įsidarbinti informacinių technologijų specialistai. Pastarųjų per Lietuvoje veikiančias darbo biržas ypač aktyviai ieško vokiečiai, taip pat suomiai, portugalai. Informacinių technologijų specialistų įsidarbinimo Vokietijoje reikalavimuose amžiaus ribojimo nėra, pageidaujamas aukštasis ar aukštesnysis išsilavinimas šioje sityje bei geros vokiečių arba anglų kalbos žinios. Stažuotėms Švedijos Karalystėje paklausūs plataus profilio mechanizatoriai, elektrikai, programuotojai, maisto pramonės darbuotojai, (be pagrindinių reikalavimų – diplomo ir darbo stažo pagal profesiją) mokantys anglų kalbą, o taip pat medicinos seserys ir gydytojai, gerai mokantys kalbėti ir rašyti švediškai. Čia kur kas lengviau yra gauti sezoninį darbą – dirbti žemės ūkio darbus. Siekdama padėti ieškantiems darbo asmenims surasti darbą užsienyje, Respublikinė Darbo Birža užmezgė ryšius ir su Airijos įdarbinimo agentūra Dubline. Ieškančių darbo asmenų, galinčių dirbti Airijoje, profesijų sąrašas ilgas: tai ir įvairūs maisto pramonės, žemės ūkio inžinerijos, statybos bei apdailos darbuotojai, jūreivystės, verslo vadybos, pramonės ir mechanikos inžinerijos bei dar daugelio kitų sričių specialistai bei personalas. Tačiau reikalavimo normos įveikiamos ve visiems. Pagal Darbo Biržos organizuojamą AUPAIR programą Vokietijoje bei JAV, kviečiamos neištekėjusios, neturinčios vaikų, nerūkančios, mylinčios vaikus bei bendravimo su jais patirtį turinčios merginos. Išvardinome tik pačias populiariausias programas, tačiau net ir jose dalyvaujančių žmonių skaičius nėra didelis. Pavyzdžiui, 1998 m. iš Kauno Darbo Biržos dėl įdarbinimo užsienyje išsiųsti 41 asmens dokumentai: iš jų tik 21 gavo leidimus dirbti, 1999 m. atitinkamai iš 35 žmonių leidimus dirbti gavo 29 (iš kurių 4 vėliau atsisakė). 2000 m. I pusmetį iš 32 siuntusių dokumentus leidimus dirbti gavo 19. Nemažą dalį šiuose skaičiuose sudaro studentų įdarbinimas atostogų metu: 1998 m. iš 12 leidimus gavo 3; 1999 m. iš 10 leidimus gavo 10 (4 atsisakė), 2000 m. I pusmetį iš 15 leidimus gavo 15. Smulkiau duomenys pateikiami Priede nr.?
Informacija apie LDB teikiamas galimybes įsidarbinti užsienyje platinama LDB patalpose įrengtuose stenduose ir laikraščiuose.

Studentų požiūris į migraciją

Kiek ir kur lietuvių studentų išvažiuoja, juo labiau kiek jų grįžta, niekas tiksliai nežino. Pasak VU specialistų, užsienyje šiuo metu laimės ieško apie 300 000 jaunuolių, tačiau iš jų studijuoja tik koks penktadalis. Lietuvos aukštosios mokyklos gali pasakyti, kiek studentų išsiuntė į užsienį, o ne kiek jų šiuo metu ten studijuoja. Išvykstančiuosius jos skaičiuoja pagal kalendorinius metus, todėl tampa neaišku, ar, tarkim, 1999 metais išvažiavęs studentas tebėra užsienyje 2000 metais.
Tarptautinių studijų centras prie Švietimo ir mokslo ministerijos kaupia Lietuvos aukštųjų mokyklų pateiktus duomenis. Apie išvažiuojančius savarankiškai nėra jokių oficialių duomenų, tik atskiri fondai ir programos (kurių oficialus skaičius taip pat nežinomas) registruoja, kiek stipendijų ar paramos išdalino. Labai populiarėjančios darbo ir kelionių programos į JAV (dieninių skyrių studentai turi galimybę vasarą keturis mėnesius dirbti ir mėnesį keliauti po JAV) sukėlia didžiausias problemas. Vos ne trečdalis išvykusiųjų į JAV, atbuvę numatytą laiką, ryžtasi nelegaliai pratęsti viešnagę, tuo sumažindami kitąmet vykstančiųjų šansus gauti vizas.
Žurnalas “Veidas” norėdamas sužinoti apie užsienyje studijuojančių studentų ateities planus, internetu apklausė 46 “Lietuvos studenti užsienyje” (LSU) elektroninio klubo narius. Apklaustieji – įvairaus amžiaus, studijų lygio į JAV ir Vakarų Europos universitetus iš Lietuvos aukštųjų ir vidurinių mokyklų nuvykę studentai. Iš 46 apklaustųjų 16 į Lietuvą artimiausiu metu grįžti neketina. Dar 15 nežino kuriuo keliu pasuks. Jie svasto įvairias galimybes, tarp jų ir kelerius metus padirbėti šalyje, kurioje studijuoja. Tik trečdalis “Veidui” parašiusių LSU klubo narių yra tvirtai apsisprendę po studijų grįžti į Lietuvą. Pateikiame priežastis, lėmusias studentų apsisprendimą grįžti ar negrįžti į Lietuvą, įvardintas “Veido” apklausoje.

Priežastys, lemiančios užsienyje studijavusių studentų apsisprendimą negrįžti namo:

Moterys
1. Šeimininė padėtis (draugas ar sutuoktinis gyvena užsienyje)
2. Geresnės karjeros ir išsilavinimo galimybės nei Lietuvoje
3. Finansinės priežastys (didesni atlyginimai)
4. Politinis/ekonominis Lietuvos nestabilumas
5. Prasčiau nei užsienyje veikianti socialinio draudimo sistema
6. Asmenybės bruožai (pomėgis klajoti, keliauti)
Vyrai
1. Finansinės priežastys (didesni atlyginimai)
2. Geresnės karjeros ir išsilavinimo galimybės nei Lietuvoje
3. Šeimininė padėtis (draugė ar sutuoktinė gyvena užsienyje)
4. Politinis/ekonominis Lietuvos nestabilumas
5. Prasčiau nei užsienyje veikianti socialinio draudimo sistema
6. Asmenybės bruožai (pomėgis klajoti, keliauti)

Priežastys, lemiančios užsienyje studijavusių studentų apsisprendimą grįžti namo:

Moterys
1. Šeimininė padėtis (draugas ar sutuoktinis gyvena užsienyje)
2. Patriotizmas
3. Noras grįžti namo
4. Karjeros galimybė (jei tiesiogiai iš darbdavių ar anksčiau gržusių studentų žino, kad pavyks gauti darbą)
5. Finansinės kliūtys (nebėra pinigų tęsti mokslą)
Vyrai
1. Finansinės kliūtys (nebėra pinigų tęsti mokslą)
2. Karjeros galimybė (jei tiesiogiai iš darbdavių ar anksčiau gržusių studentų žino, kad pavyks gauti darbą)
3. Patriotizmas
4. Noras grįžti namo
5. Šeimininė padėtis (draugė ar sutuoktinė gyvena užsienyje)

Prieš dvejus metus buvo surengti jaunimo tyrimai, kuriuos atliko VU tyrimų laboratorija. Apklausa parodė, kad jaunuoliai linkę identifikuoti save su Lietuvos valstybe, Europa jiems asocijuojasi su kultūra ir ateitimi. Esant palankioms aplinkybėms jaunimas rinktųsi šias galimybes: Lietuvoje liktų gyventi 32% apklaustųjų. Išvykti keleriems metams į užsienį dirbti arba mokytis norėtų 55% apklaistųjų. Išvyktų gyventi į užsienį tik 13% respondentų.
Panašius duomenis gavome ir mes: norėdamos daugiau sužinoti, koks yra studentų požiūris į migraciją, atlikome apklausą. Joje dalyvavo 120 KTU ir VDU aukštesnių kursų studentų. 11 anketų buvo negrąžintos, o 2 sugadintos. Taigi, anketų negrįžtamumas sudarė 9,16% (11 iš 120) nuo planuojamo apklausti žmonių skaičiaus. 1,67% bendro anketų skaičiaus nedavė jokios naudingos informacijos, nes į apklausą nebuvo žiūrima rimtai.Tokiu būdu, apklausos rezultatai remiasi 107 studentų nuomone. Studentų klausėme, kokios priežastys lemtų jų migraciją, į kokias šalis važiuotų ir ar grįžtų į Lietuvą. Visi klausimai buvo atviri, nebuvo pateikta jokių atsakymų variantų. Prie kiekvieno klausimo palikome daugiau vietos, kad respondentai galėtų plačiau išsakyti savo nuomonę.
Išanalizavę studentų atsakymus, pateikiame gautus rezultatus. Tik du respondentai teigė, jog nemigruos. Vienas jų, nesutiko migruoti jokiu būdu, o kitas – nebent kiltų karas arba persekiotų.
Visi kiti respondentai sutiktų migruoti dėl ekonominių bei socialinių priežasčių.Tai sudarė 98,13% visų atsakiusių. Visi respondentai paminėjo įvairias aplinkybes, kurios paskatintų juos emigruoti iš Lietuvos. Dažniausiai minima priežastis – garantuotas darbas pagal specialybę, numatantis tobulėjimo galimybes bei gerą atlyginimą (26,67%). Kita emigracijos priežastis – perspektyvų Lietuvoje nebuvimas. Dėl jos migruotų 23 iš 105 teigiamą požiūrį į migraciją turinčių studentų. 17 studentų (16,20% ) migruotų, jei tik būtų galimybė gauti vizą, turėtų tam pakankamai piniginių lėšų ir būtų palankios sąlygos migracijai. Tik 10,48% palankiai į migraciją žiūrinčių studentų norėtų išvažiuoti tam, kad užsidirbtų pinigų. Jie sutiktų dirbti ir nekvalifikuotą darbą, kad turėtų pinigų tolimesniam pragyvenimui Lietuvoje.
Kitos įvardintos priežastys emigruoti buvo:
 nebūtų jokių paskatų pasilikti Lietuvoje (šeimos, darbo, draugų) – 8,5%;
 vedybos, jei kartu migruotų artimieji – 6,67%;
 galimybė legaliai dirbti atitinkantį išsilavinimą darbą ir gyventi užsienyje bei tęsti studijas – po 5,71%.
Iš atsakymų variantų galima padaryti išvadą, kad aukštojo išsilavinimo siekiančiam jaunimui svarbi ne tiek pati galimybė išvykti į užsienį, kiek garantuotas, suteikiantis tobulėjimo perspektyvas, darbas. Be to, svariu argumentu migruoti galima būtų laikyti ir nebaigtas studijas Lietuvoje, santykius su artimaisiais ir draugais.
Antras anketos klausimas buvo “Kur migruotum?”. Iš 105 norinčių migruoti 59 studentai paminėjo JAV. Tai sudarė 55,67%. 53 respondentai (50%) norėtų išvažiuoti į Vakarų Europos šalis, iš kurių dažniausiai buvo vardinamos Anglija, Prancūzija. Rečiau buvo minimos Skandinavijos šalys – 17,93% visų atsakymų (19 iš 106). Nemaža respondentų dalis neįvardijo kur norėtų važiuoti. Jie važiuotų ten, kur rastų perspektyvų darbą. Tokių respondentų buvo 17, ir jie sudarė 16,04% visų norinčių emigruoti. Rečiau minimos šalys: Australija – 8,50% ir Kanada – 7,55%.
Trečias klausimas buvo “Ar grįžtum?”. Teigiamai atsakė 44 iš 105 respondentų (41,51%). Neapsisprendę šiuo klausimu buvo 13 studentų (12,26%). Į Lietuvą grįžti nepanoro 7 iš 105 (6,6%).
Kiti, atsakydami į šį klausimą, paminėjo kelis įmanomus variantus:
 tik trumpam laikui (tėvų bei draugų aplankyti) norėtų grįžti 11 apklaustųjų (10,38%);
 jei gyvenimas svetur pasirodytų geresnis ar jei sukurtų ten šeimą, negrįžtų 25 studentai (23,59%);
 jei pagerėtų gyvenimo sąlygos Lietuvoje, sugrįžtų 7 (6,6%);
 jei Lietuvoje jų lauktų artimas žmogus, grįžtų 4 respondentai (3,77%).

PASIŪLYMAI LIETUVAI

Atkūrus Nepriklausomybę, visos šiuolaikinės pasaulinės migracijos tendencijos ėmė ryškėti ir Lietuvoje. Taigi, griežtėjant migracijos politikai Vakaruose, migrantų srautai vis labiau krypsta į Vidurio ir Rytų Europos šalis, tarp jų ir Lietuvą. Šios šalys tapo savotiškomis “laukimo salėmis” Azijos ir Afrikos migrantų kelyje į ES šalis. Prognozuojama, kad gerėjant ekonominei ir socialinei padėčiai bei artėjant stojimo į ES datai, migracinis spaudimas Lietuvos Respublikai didės. Todėl jau dabar būtina imtis priemonių, ribojančių imigracijos srautus, ypač iš mažiau ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Jei Lietuva jiems tėra tik “slenkstis” į ES, tai jų dabartinė imigracija užprogramuos vėlesnius emigracijos srautus, Lietuvai įstojus į ES. Tai nėra gerai nei Lietuvai, nei ES. Tai kenktų Lietuvos įvaizdžiui, dar labiau didintų emigrantų skaičių, ko pasėkoje ES gali sugriežtinti imigracinę politiką Lietuvos atžvilgiu. Dideli imigraciniai srautai iš naujai į ES įstojusių valstybių gali lemti darbo jėgos perteklių, kas sukels nedarbą dabartinėse valstybėse narėse.
Žiūrint iš Lietuvos gyventojų pusės stojimas į ES bus naujos galimybės įsidarbinti ar kelti kvalifikaciją užsienyje. Kaip teigiama žurnale “Veidas”, “daugelį firmų vadovų, jau sutikusius priimti naują darbuotoją, priversdavo apsigalvoti lietuviškas pasas.” Jei esi iš šalies, nepriklausančios Europos Sąjungai, tave samdančiai firmai teks gauti darbo leidimą bei tvarkyti begalę kitų dokumentų. Jei Lietuva įstotų ES, šios problemos nebūtų ir daugelis bedarbių galėtų lengviau susirasti darbą, atitinkantį jų specialybę. Šiuo metu Lietuvoje darbo jėgos pasiūla yra daug didesnė nei paklausa. Taigi, išsiplėtus darbo rinkai, ši problema išsispręstų, ir nerandantys darbo Lietuvoje asmenys galėtų įsidarbinti kitose šalyse. Tai duotų naudos ir valstybei, ir įsidarbinusiems žmonėms. Valstybei nereikėtų mokėti bedarbio bei kitų socialinių pašalpų, be to užsidirbęs užsienyje Lietuvos pilietis, dalį savo pajamų išleistų ir tėvynėje. Tai teigiame remdamiesi anksčiau aptartų apklausų išvadomis, kad daugelis apklaustųjų ruošiasi grįžti.
Kaip rodo statistikos departamento duomenys, daugiausiai išvažiuoja aukštesnįjį ir vidurinį išsilavinimą turintys žmonės. Tačiau valstybei daug didesnis praradimas yra, kai išvažiuoja asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą. Jie sudaro apie 23% visų emigruojančiųjų. Specialistų paruošimas valstybei brangiai kainuoja, o Lietuva ne tik, kad nesiima jokių priemonių juos susigrąžinti, bet ir pati sukelia problemų. Pavyzdžiui, pasaulyje pats universiteto vardas garantuoja, kad mokslo laipsnis suteiktas pagrįstai. O Lietuvoje kiekvienu atveju diplomo pripažinimas svarstomas atskirai: yra sudaroma komisija, kuri sprendžia ar diplomas yra pripažįstamas, ir tai gali užtrukti ne vienerius metus.
Vienas iš demokratiškiausių būdų apriboti emigruojančius iš šalies aukštos kvalifikacijos specialistus – prieš investuojant į būsimojo specialisto mokslą sudaryti su juo, pavyzdžiui, kelių metų sutartį, įpareigojančią jį tam tikrą laiką atidirbti Lietuvoje valstybinėse ar privačiose struktūrose. Tokiu atveju, be abejo, turi būti užtikrintas ir specialisto kvalifikaciją atitinkantis atlyginimas. Tačiau tam yra būtina valstybės strategija, numatanti, kokių specialistų Lietuvai trūksta labiausiai, ir kokių gali trūkti ateityje. Tačiau tokios strategijos kol kas nėra ir nepanašu, kad artimiausioje ateityje ji atsirastų.
Kitas pasiūlymas Lietuvai – pasimokyti iš kitų šalių praktikos. Pavyzdžiui, Meksikos ir Tailando firmos, korporacijos arba net valstybinės institucijos leidžia reklaminius lankstinukus, siunčia užsienyje studijuojantiems studentams ir kviečia juos grįžti – siūlo pinigų, darbo vietas. Kadangi dauguma emigruoja dėl ekonominių priežasčių, tai, jei valstybė jiems garantuotų palankias sąlygas tėvynėje, jie grįžtų.
Taip pat, galvojant apie ateitį reikalingos Pilietybės įstatymo pataisos, kad Lietuva neatstumtų naujai išvykusių, kad jiem nebūtų atimta pilietybė, o būtų sudaryta galimybė turėti dvi pilietybes. Tai yra daugeliu atvejų tarpvalstybinių susitarimų reikalas.
Kadangi dabartinę Lietuvos emigraciją skatina daugiausia sunkios ekonominės sąlygos, tai galima daryti išvadą, kad norint apriboti išvykstančiųjų srautus, geriausia yra pagerinti jų materialinę padėtį, suteikiant papildomų socialinių garantijų.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Vida Kanapickienė Demografija ir jos pagrindiniai rodikliai Vilnius 1994
2. Lietuvos demografiniai pokyčiai ir gyventojų politika Vilnius 1995
3. R. G. Ehrenberg, R. S. Smith Modern Labor Economics:theory and public policy New York 1996
4. Lietuva 1994: gyvenimo sąlygos Vilnius 1996
5. Europa nuo A iki Z
6. Saugi Lietuva kelyje į ES, 2000
7. Lietuvos statistikos metraštis 1999, Vilnius
8. 2000 Demografijos metraštis 1999, Vilnius 2000
9. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida Vilnius 2000 Nr. 1
10. Lietuvos ekonominė ir socialinė raida Vilnius 2000 Nr. 8
11. Darbo biržos naujienos, Vilnius 2000 Nr.3
12. 1999-2000 metų Lietuvos Darbo Biržos lankstinukai
13. Europos dialogas, Vilnius 1999 Nr. 1
14. Atgimimas 1998 lapkričio 16 d., Nr.39
15. Veidas 1999 rugsėjo 2 d., Nr.35
16. Veidas 1999 lapkričio 16 d., Nr 46
17. Veidas 2000 vasario 17 d., Nr. 7
18. Veidas 2000 gegužės 18 d., Nr. 20
19. Veidas 2000 rugpjūčio 10 d., Nr. 32
20. Kauno diena 2000 gruodžio 4 d., Nr. 283

Leave a Comment