gyventojų migracijos raida

TURINYS

ĮVADASTERMINŲ SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI1. MIGRACIJOS MECHANIZMAS ..52. GLOBALINĖ MIGRACIJA ..6 2.1. Didžioji europiečių migracija ..6 2.2. Migraciniai persikėlimai ..8 2.3. Globalinės diasporos 103. IMIGRACIJA Į JUNGTINĘ KARALYSTĘ 11 3.1. Kintanti Britanijos imigracijos politika 134. IMIGRACIJA EUROPOS ŠALYSE 13 4.1. Migracija ir Europos Sąjunga 145. VIDINĖ MIGRACIJA 166. URBANIZACIJA BESIVYSTANČIAME PASAULYJE 16 6.1. Urbanizacijos iššūkiai besivystančiame pasaulyje 17 6.1.1. Ekonominės implikacijos 17 6.1.2. Aplinkos iššūkiai 17 6.1.3. Socialiniai padariniai 19IŠVADOSLITERATŪRA

ĮVADAS

Migracija – tai individų ar jų grupių pastovios gyvenamosios vietos keitimo procesas, kuris pasireiškia persikėlimu į kitą regioną geografinį rajoną arba kitą šalį [3].Nuo seniausių laikų žmo¬nija nepasižymi sėslumu. Priešistorinių laikų migra¬cija – tai laipsniškas atsakas į aplinkos ir klimato kiti¬mus, kas trukdavo ištisus šimtmečius. Pirmieji Naujojo Pasaulio gyventojai, senųjų Amerikos gyventojų protėviai, atvyko į vakarų pusru¬tulį per ilgą laiką – prieš 3000 metų. Jie mažomis grupėmis pereidavo žemės juostą, kuri tada jungė Sibirą su Aliaska, ir po truputį paplito po visą Šiaurės ir Pietų Ameriką. Ant migrantų atsineštos akmens amžiaus kultūros pagrindų jų pali¬kuonys sukūrė originalias Amerikos kultūras ir civilizacijas.Šiuolaikinę migraciją sąlygoja jau ne kli¬matas ar aplinka, o socialinės ir politinės jėgos. Žmonės bėga nuo politinės priespau¬dos, nuo religinės arba rasinės diskriminaci¬jos, ieško darbo, važiuoja mokytis. Šioje dalyje kalbama apie praeities ir dabarties tarptautinę migraciją, taip pat apie imigraci¬jos į JAV politiką, vidinę migraciją, pagrin¬dines socialines migracijos pasekmes, pirmiausia – urbanizaciją [1].Darbo objektas – gyventojų migracijos raida.Darbo tikslas – aptarti ir apibūdinti gyventojų migracijos raidą.Darbo uždaviniai: pateikti migracijos mechanizmą, apibūdinti globalinę migraciją, atskleisti imigracijos procesus į Jungtinę Karalystę, aptarti imigraciją Europos šalyse, atskleisti vidinės imigracijos sampratą, supažindinti su urbanizacija besivystančiame pasaulyje.Tyrimo metodas – literatūros analizė.

TERMINŲ SĄVOKŲ APIBRĖŽIMAI

Emigracija – žmonių išvykimas iš vienos ša¬lies, siekiant įsikurti kitoje.Globalizacija – didėjanti skirtingų pasaulio tautų, regionų ir šalių tarpusavio priklausomybė. Ją su¬kelia pasaulį vis labiau apraizgantys socialiniai bei eko¬nominiai ryšiai.Globalinis didmiestis – miestas, tapęs nau¬jos globalios ekonomikos organizaciniu centru, pavyzdžiui, Londonas, Niujorkas ar Tokijas.Imigracija – žmonių atvykimas iš vienos šalies į kitą, siekiant joje įsikurti.Megapolis – „miestų miestas“, senovės Grai¬kijoje sukurtas terminas, apibrėžęs miestą-valstybę, supla¬nuotą taip, kad keltų visų civilizacijų pavydą. Moderniai¬siais laikais jis apibūdina itin didelius ar milžiniškus tel¬kinius – konurbacijas.Megamiestai – terminas, kurį mėgsta vartoti Manuelis Castellsas, aprašydamas milžiniškas, itin sutelk¬tas miestų erdves, kurioms tenka globalinės ekonomikos sandūros taškų vaidmuo. Numatoma, kad 2015 metais pa¬saulyje bus trisdešimt šeši megamiestai, kurių kiekviename gyvens per aštuonis milijonus žmonių. Miesto ekologija – miesto gyvenimo ty¬rimų metodas, pagrįstas gyvūnų bei organizmų prisitaikymo prie fizinės aplinkos analogija. Pagal ekologijos teo¬retikus, įvairios miesto kaimynijos ir zonos susidaro vykstant natūralaus prisitaikymo procesui, miesto gyven¬tojams varžantis dėl išteklių.Naujoji migracija – terminas, nusakantis migracijos modelių pokyčius Europoje po 1989 metų. „Naująją migraciją“ veikė Šaltojo karo pabaiga ir Berly¬no sienos griūtis, užsitęsęs etninis konfliktas buvusioje Ju¬goslavijoje ir Europos integracijos procesas, kurie pakeitė tradicinių „kilmės šalių“ ir „paskirties šalių“ varomąsias jėgas.Pilietinė visuomenė – veiklos sritis, esanti tarp valstybės ir rinkos, įskaitant šeimą, mokyklas, ben¬druomenių susivienijimus ir neekonomines institucijas. „Pilietinė visuomenė“ arba „pilietinė kultūra“ yra gyvy¬biškai svarbi lanksčioms demokratinėms visuomenėms.Prieglobsčio prašytojas – asmuo, kuris prašo suteikti prieglobstį užsienio šalyje, bijodamas politinio ar religinio persekiojimo savo gimtojoje šalyje.Rasizmas – pranašumo ar nevisavertiškumo bruo¬žų priskyrimas gyventojams, turintiems bendras paveldėtas fizines savybes. Rasizmas yra ypatinga išankstinio nusi¬statymo forma, vadovaujantis fizinėmis žmonių skirty¬bėmis. Rasizmo nuostatos įsišaknijo Vakarų kolonijinės plėtros laikotarpiu. Kita vertus, daugelyje kitų žmonių vi¬suomenių kontekstų taip pat galėtume aptikti išankstinio nusistatymo bei diskriminavimo mechanizmus, besiremian¬čius šiomis nuostatomis.

1. MIGRACIJOS MECHANIZMAS

Migracija – tai bendresnio pobūdžio terminas, kuris naudojamas norint apibūdinti ir imigraciją (migraciją į) ir emigraciją (migraciją iš).Formaliai šie terminai gali būti taikomi įvairiems gyvenamosios vietos keitimo tipams, tačiau įprasta kalbėti:• apie emigraciją ir imigraciją, kai gyvenamosios vietos pakeitimas vyksta tarp tautų;• apie migraciją iš ir migraciją į, kai kalbama apie judėjimą vienos tautos ribose [3].Vidinė migracija – tai geografinis gyventojų mobilumas šalies viduje. Pagrindinis šios migracijos bruožas – gyventojų persikėlimas į didelius miestus (urbanizacijos proceso išdava) [5].

Migracijos procesas glaudžiai susijęs ir su horizontaliu, ir su vertikaliu mobilumu. Taip yra todėl, kad kiekvienas migruojantis individas, greta perėjimo į kitą socialinę grupę, nori ir siekia naujoje vietoje pagerinti savo ekonomines, politines arba socialines gyvenimo sąlygas.Sociologija, kaip taisyklė, tiria masinius migracijos srautus bei jų įtaką demografiniams ir socialiniams procesams, viename ar kitame regione.

Migraciją įtakojančios sąlygos

Išstūmimas Susijęs su individo nepasitenkinimu arba sunkiomis gyvenimo sąlygomis jo gimtinėje.Sutinkamas didelių žmonių masių išstūmimas (pvz., dėl ekonominės krizės) ir individualus išstūmimas(pvz., dėl karjeros, vienatvės).

Pritraukimas Tai visuma patrauklių gyvenimo bruožų arba sąlygų būdingų kitoms vietovėms, pavyzdžiui, kitoms šalims, kur egzistuoja didesnis apmokėjimas už darbą, kur galima užimti aukštesnį visuomeninį statusą, kur pastebimas didesnis politinis stabilumas.Gyvenimo sąlygų skirtumas gali būti sudarytas ir dirbtinai, norint reguliuoti migracijos procesus ir pritraukti darbo jėgą bei „protus“ į tam tikrus rajonus, kur jų trūksta.

Migracijos keliai Tai tiesioginio migranto judėjimo iš vienos vietos į kitą charakteristika. Migracijos keliai apima migranto, jo bagažo ir šeimos patekimo į kitą vietovę prieinamumą, buvimą arba nebuvimą barjerų jo kelyje, informaciją, padedančią įveikti finansines kliūtis.

Tam, kad žmonės norėtų pakeisti įprastą gyvenimo vietą, būtinos sąlygos, verčiančios juos persikelti į kitą miestą, regioną, šalį. Tokios sąlygos paprastai skirstomos į tris pagrindines grupes:1) išstūmimo,2) pritraukimo,3) migracijos kelius [3].Pagrindiniai migracijos tipai

1. Primityvi Migraciją skatina ekologinis spaudimas (natūralių išteklių išeikvojimas, badas).

2. Prievartinė Valstybė ar kitos institucijos skatina migraciją tam tikrais savo veiksmais (pvz., disidentų, nusikaltėlių ir.t.t).

3. Skatinama Migranto valia yra pavaldi kitų valiai (pvz., priklauso nuo korporacijos geografinės padėties pasikeitimų. Darbuotojas neturi kitos išeities, kaip tik keliauti kartu su kompanija).4. Laisva Migranto valia yra pagrindinis veiksnys.5. Grandininė Įprastas elgesio būdas, kai individai migruoja tam tikrose geografinėse ribose, kuriose jau gyvena jų giminės ar draugai ir kurie yra emigravę iš tų pačių vietų.6. Grįžtamoji Grįžtama į tą pačią geografinę vietą, kur migrantas anksčiau gyveno.

7. Masinė Tarptautinė masinė migracija (pvz., nekvalifikuotos darbo jėgos judėjimas. Dažnai tai yra laikinas darbo jėgos persikėlimas).

2. GLOBALINĖ MIGRACIJA

Didžiųjų geografinių atradimų periodas pra¬sidėjo XIV a. Tai įgalino europiečius migruoti ir kurtis naujose vietose, kas truko šimtme¬čius. Net visai nedidelė Portugalija pasiuntė daug savo gyventojų į pavojingas keliones jūra, žvalgyti ir kurti kolonijas visame pa¬saulyje – Kinijoje, Indijoje, Afrikoje ir dabar¬tinėje Brazilijoje. Tačiau iki pat XIX a. di¬džiausią migrantų srovę sudarė ne europiečiai, persikeliantys j Ameriką, o 10-20 mln. vergų, kurie prievarta buvo vežami iš Afrikos į Naująjį Pasaulį. Europiečių imigrantų tada buvo dukart mažiau negu vergų iš Afrikos [1].

2.1. Didžioji europiečių migracija

XIX a. pradžioje prasidėjo didžioji migracija iš Europos į Vakarų pasaulį. Tai buvo didžiausia tarptautinė migracija žmonijos isto¬rijoje: į abu Amerikos žemynus atvyko 75 mln. migrantų. Didžiausias stimulas buvo staigus Europos gyventojų skaičiaus padidėjimas. 1 lentelėje parodytos šios migracijos sro¬vės. Nuo 1846 m. iki 1932 m. imigravo 53 mln. žmonių, ir tik 3% ne iš Europos. Daugiau negu 3/4 imigrantų sudarė Didžiosios Brita¬nijos ir Airijos, Italijos, Austrijos-Vengrijos, Vokietijos ir Ispanijos gyventojai. Šioje len¬telėje imigracija apima 111 metų, o emigra¬cija – tik 86 metus, todėl ir dalis to skirtumo tarp imigrantų 59,2 mln. ir emigrantų 53,5 mln. atsirado dėl šių nevienodų laikotarpių. Be to, imigrantų registracija visada būna tikslesnė. Yra valstybių, kaip dabartinė Albanija arba buvusi Rytų Vokietija, kuriose emigracija labai kontroliuojama, bet šiaip vyriausybei svarbiau, kas atvyksta, o ne kas išvyksta. Nuo 1950 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose nebėra sistemingos emigrantų registracijos.

1 lentelė. Didžioji tarpkontinentinė migracija

Gimtoji šalis Emigrantų procentasaDidžioji Britanija 34Italija 19Austrija-Vengrija 10Vokietija 9Ispanija 9Skandinavija 5Rusija 4Portugalija 3Kitos Europos valstybės 4Kitos pasaulio valstybės 3Išviso 53450000Šalis, į kurią vykstama Imigrantų procentas bJAV 58Argentina 11Kanada ir Njūfaudlendas 9Brazilija 7Kitos Amerikos valstybės 6Australija ir N.Zelandija 6Kitos pasaulio valstybės 3Išviso 59 167 000

a Emigrantai 1846-1932 m. periodu.b Imigrantai į JAV, Kanadą, Braziliją 1821-1932 m. Į kitas šalis – įvairiais periodais.A. M. Carr-Sanders, WorldPopulation (Oxford: Clarendon Press, 1936).

Kaip jau minėta, emigruodavo daugiau¬siai žmonių iš Europos, o imigruodavo į Šiau¬rės ir Pietų Ameriką. Vien tik į JAV važiavo beveik 3/5 emigrantų. Iš tų, kurie atvyko į JAV nuo 1821 m. iki 1924 m. apie30% vėliau grįžo į tėvynę. Iš imigravusių į Argentiną grįžo 47% . Dar XIX a. kelionė per vandenyną būdavo ilga ir pavo¬jinga, bet labai daug migrantų tikėjosi grįžti į tėvynę. Šiandien, kai kelionė trumpa, saugi ir patogi, labai daug žmonių migruoja laiki¬nai, mokytis arba užsidirbti pinigų.

Didžiosios ir ilgosios imigracijos į Šiaurės Ameriką metu atvykę darbininkai ėmėsi eksploatuoti gamtos turtus, statė fermas ir fabrikus. Daugelis tautų įnešė indėlius į Kanados ir JAV nacionalinę kultūrą ir eko¬nomiką. Naujoji imigrantų banga dar labiau padidino šių valstybių kultūrinę įvairovę.Tarp 1860 ir 1920 m. 13-15% JAV gy¬ventojų buvo gimę svetur. 1930 m. Didžio¬sios ekonominės krizės ir 1940 m. karo metu imigracija sumažėjo, o po karo vėl padidėjo. Per 1980 m. gyventojų surašymą apie 14 mln. žmonių buvo gimę svetur (apie 6%) [1].

2.2. Migraciniai persikėlimai

Migracija nėra naujas reiškinys, tačiau ji, ko gero, spartėja, būdama sudedamąja globalinės integra¬cijos proceso dalimi. Pasaulinės migracijos mode¬lius galima laikyti vienu atspindžių, rodančių spar¬čiai kintančius ekonominius, politinius bei kultū¬rinius šalių tarpusavio saitus. Manoma, kad XX a. dešimtajame dešimtmetyje pasaulio migrantų skai¬čių sudarė per 80 milijonų žmonių, iš jų – 20 mi¬lijonų pabėgėlių. Atrodo, kad XXI a. pradžioje šis skaičius tikrai ims didėti, todėl kai kuriems moks¬lininkams kilo mintis pavadinti jį „migracijos šimt¬mečiu“.Imigracija – žmonių atvykimas į šalį siekiant čia įsikurti, o emigracija – žmonių išvykimas iš vienos šalies siekiant įsikurti kitoje. Drauge jos sudaro globalinės migracijos modelius, jungian¬čius kilmės ir paskirties šalis. Migraciniai persi¬kėlimai papildo daugelio visuomenių etninę bei kultūrinę įvairovę, taip pat padeda formuoti de¬mografinę, ekonominę bei socialinę dinamiką. Glo¬balinės migracijos stiprėjimas po Antrojo pasau¬linio karo, o ypač per du pastaruosius dešimtme¬čius, daugeliui šalių tapo svarbiu politiniu klau¬simu. Daugelyje Vakarų visuomenių imigrantų skaičiaus didėjimas metė iššūkį visuotinai priim¬toms tautinio identiteto sampratoms ir privertė per¬žiūrėti pilietybės sąvokas.Mokslininkai išskyrė keturis migracijos mode¬lius, apibūdinančius pagrindinius po 1945 metų vy¬kusius globalinius gyventojų persikėlimus. Klasi¬kinis migracijos modelis taikytinas Kanadai, Jung¬tinėms Valstijoms ir Australijai, kurios susiformavo kaip „imigrantų tautos“. Šiais atvejais imigracija dažniausiai būdavo skatinama, o naujiems atvy¬kėliams žadama pilietybė, nors taisyklės bei kvotos padėdavo riboti kasmetinius imigrantų srautus. Ko¬lonijinis imigracijos modelis, diegtas Prancūzijo¬je ir Jungtinėje Karalystėje, turi tendenciją imig¬rantus iš buvusių savo kolonijų vertinti kur kas pa¬lankiau, negu atvykėlius iš kitų šalių. Britanijoje šią tendenciją rodo didelis skaičius imigrantų iš Naujosios Sandraugos šalių.Vokietija, Šveicarija, Belgija ir kitos valstybės laikėsi trečiojo tipo politikos – imigrantų darbi¬ninkų modelio. Vadovaudamasi šia schema, šalis priimdavo imigrantus laikinai, dažnai siekdama pa¬tenkinti darbo rinkos reikmes. Bet tokiems atvy¬kėliams, net ir ilgai išgyvenusiems šalyje, nebū¬davo suteikiama pilietybė. Pagaliau dėl imigraci¬jos įstatymų sugriežtinimo daugelyje industrinių šalių ėmė vis labiau plisti nelegalios imigracijos modeliai. Imigrantai, kurie patenka į šalį slapta ar apsimetę „ne imigrantais“, dažnai sugeba gyven¬ti nelegaliai – už oficialiosios visuomenės ribų. Bū¬dingas pavyzdys – aibė meksikiečių, kurie kaip „neteisėti svetimšaliai“ gyvena daugelyje pietinių Amerikos miestų, arba besiplėtojantis tarptautinis verslas – nelegalus pabėgėlių gabenimas per vals¬tybių sienas.Kokios jėgos glūdi už globalinės migracijos ir kaip jos kinta dėl globalizacijos? Daugelis anks¬tyvųjų migracijos teorijų sutelkė dėmesį į vadina¬muosius stumties ir traukos veiksnius. „Stumties“ veiksniai susiję su vidine kilmės šalies di¬namika, kuri verčia žmones emigruoti, pavyzdžiui, su karu, badu, politiniu persekiojimu ar demogra¬finio pobūdžio „spaudimu“. „Traukos“ veiksniai – priešingai, apibūdina imigrantus patraukusias pa¬skirties šalies savybes. Pavyzdžiui, imigrantus iš kitų regionų galėtų „traukti“ klestinčios darbo rin¬kos, geresnės bendrosios gyvenimo sąlygos ir ma¬žesnis gyventojų tankis.Vėliau „stumties ir traukos“ teorijos susilaukė kritikos, nes pernelyg supaprastintai aiškino šį su¬dėtingą ir daugiabriaunį procesą. Migraciją tirian¬tys mokslininkai vis labiau remiasi kitu požiūriu – globalinės migracijos procesuose jie įžvelgia „sistemas“, sukurtas makro- ir mikrolygių proce¬sų tarpusavio sąveikų. Gal ši idėja skamba sudė¬tingai, bet iš tiesų yra visai paprasta. Makrolygio veiksniai susiję su visuminiais dalykais, pavyz¬džiui, teritorijos politine padėtimi, imigracijos bei emigracijos kontrolės įstatymais bei taisyklėmis ar tarptautinės ekonomikos pokyčiais. Kita vertus, mikrolygio veiksniai susiję su ištekliais, žiniomis bei supratimu, kuriais pasižymi migrantai.Makro- ir mikrolygių procesų sankirtą galima pastebėti Vokietijoje gyvenančioje didelėje turkų bendruomenėje. Makrolygiu besireiškiančius veik¬snius sudaro Vokietijos ekonominis darbo jėgos po¬reikis ir šios šalies politika, palanki užsienio „dar¬bininkams imigrantams“, taip pat Turkijos ekono¬mikos būklė, dėl kurios daugelis šios valstybės gyventojų negali užsidirbti tiek, kiek norėtų. Mik¬rolygių egzistuoja neformalūs abipusės paramos tinklai bei kanalai, iš vidaus jungiantys Vokietijos turkų bendruomenę, ir stiprūs saitai su šeima bei draugais, likusiais Turkijoje. Žinios apie Vokietiją ir „socialinis kapitalas“ – prireikus prieinami žmo¬nių ar bendruomeniniai ištekliai – padeda poten¬cialiems turkų emigrantams paversti Vokietiją vie¬na populiariausių paskirties šalių. Migracijos sis¬temų traktuotės rėmėjai pabrėžia, kad joks veiks¬nys savaime negali paaiškinti migracijos proceso. Veikiau kiekvienas atskiras migracinis persikėlimas, pavyzdžiui, iš Turkijos į Vokietiją, yra makro-ir mikrolygio procesų sąveikos padarinys.

Nagrinėdami naujas globalinės migracijos kryp¬tis, Stephenas Castlesas ir Markas Milleris (1993) nustatė keturias tendencijas, kurios, jų teigimu, bus būdingos artimiausių metų migracijos modeliams:• Pagreitis. Migracija kertant sienas tampa masiškesnė negu kada nors anksčiau.• Įvairėjimas. į daugelį šalių dabar atvyksta la¬bai skirtingų tipų imigrantai, palyginti su ankstesniais laikais, kai dominuodavo kuri nors konkreti imigracijos forma, pavyzdžiui, darbo ieškotojai ar pabėgėliai.• Globalizacija. Migracija įgavo globalesnį po¬būdį, apimdama daugiau šalių – tiek siuntė¬jų, tiek ir gavėjų.• Feminizacija. Daugėja migrančių, todėl šiuo¬laikinė migracija, palyginti su ankstesnėmis, yra kur kas mažiau vyriška. Moterų migran¬čių skaičiaus didėjimas artimai susijęs su glo¬balinės darbo rinkos pokyčiais, tarp jų – di¬dėjančia namų tvarkytojų paklausa, sekso tu¬rizmu ir „prekybos moterimis“ plėtra, taip pat „paštu užsakytų nuotakų“ reiškinį [2].

2.3. Globalinės diasporos

Kitas būdas suprasti globalinės migracijos mode¬lius – studijuoti diasporas. Diasporos terminas nu¬sako etninių grupių sklaidą iš pirmapradės tėvynės į užsienio teritorijas, dažnai vykstančią priverstinai ar spaudžiant skausmingoms aplinkybėms. Šiam procesui apibūdinti dažnai pateikiami žydų ir afri¬kiečių diasporų pavyzdžiai, parodantys, kaip dėl vergovės ar genocido jų bendruomenės buvo iš naujo paskirstytos po pasaulį. Nors diasporos nariai tiesiogine prasme yra geografiškai išsisklaidę, juos sutelkia kiti veiksniai – bendra istorija, pirmap¬radės tėvynės prisiminimai arba visiems būdingas etninis identitetas, kurį jie puoselėja ir saugo.Robinas Cohenas teigė, jog diasporos atsiran¬da keliais skirtingais būdais, nors dažniausiai pa¬teikiami ne savu noru, o dėl persekiojimų bei smur¬to susibūrusių diasporų pavydžiai. Knygoje Glo¬bal Diasporas, 1997 („Globalinės diasporos“) Co¬henas pritaiko istorinę traktuotę ir pagal pagrin¬dines pirmapradės bendruomenės sklaidos jėgas iš¬skiria penkias skirtingas diasporų rūšis: aukų (pa¬vyzdžiui, afrikiečių, žydų ir armėnų), imperines (britų), darbo (indų), prekybos (kinų) ir kultūri¬nes (karibiečių). Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, kinų, dideli gyventojų persikėlimai vyko savu no¬ru, o ne dėl lemiamų nepalankių įvykių.Nepaisant formų įvairovės, visos diasporos turi tam tikras bendras esmines savybes. Cohenas daro prielaidą, kad visos diasporos atitinka šiuos krite¬rijus:• priverstinį arba savanorišką persikėlimą iš pir¬mapradės tėvynės į naują regioną ar regionus;• bendrus pirmapradės tėvynės prisiminimus, susitarimą juos saugoti ir tikėjimą grįžti atgalios;• aiškų ir tvirtą etninį identitetą, nepaisant laiko ir nuotolių;• jaučiamą solidarumą su tos pačios etninės grupės nariais, taip pat gyvenančiais diaspo¬ros teritorijose;• tam tikrą įtampą visuomenių šeimininkių at¬žvilgiu;• sugebėjimą naudingai ir kūrybiškai talkinti pliuralistinėms visuomenėms šeimininkėms.Kai kurie mokslininkai apkaltino Coheną bandy¬mu supaprastinti sudėtingą ir išskirtinę migraci¬jos patirtį, įspraudžiant ją į siaurą tipologiją ir su¬siejant diasporų „rūšis“ su konkrečiomis etninė¬mis grupėmis. Kiti teigė, kad Coheno diasporų konceptualizavimas nėra pakankamai tikslus ana¬lizei, kurios jis ėmėsi. Nepaisant šios kritikos, Co¬heno studija turi vertę, kadangi parodo, jog dias¬poros nėra statiškos, o gyvuoja kaip tęstiniai pro¬cesai, palaikantys kolektyvinį identitetą ir išsaugantys etninę kultūrą pasaulyje, kuris taip spar¬čiai globalėja [2].

3. IMIGRACIJA Į JUNGTINĘ KARALYSTĘ

Imigraciją į Britaniją galėtume laikyti XX a. reiš¬kiniu, tačiau iš tiesų šis procesas turi šaknis, sie¬kiančias ankstyviausius rašytinės istorijos etapus ir netgi senesnius laikus. Nemažai airiškų, velsietiškų bei škotiškų vardų, kurie šiandien paplitę tarp Anglijos gyventojų, primena tradicinius žmonių srautus iš „keltiškųjų užkampių‘ į Anglijos miestų centrus. XIX a. pradžioje, gerokai prieš praside¬dant didžiajai imigracijai iš tolimųjų kolonijų, besiplėtojantys Anglijos miestai traukė migrantus iš mažiau pasiturinčių Britanijos salų vietovių.Industrializacijos plėtra radikaliai pakeitė ša¬lies vidaus migracijos, taip pat ir tarptautinės imig¬racijos į Angliją modelius. Didėjančios darbo ga¬limybės miestuose ir smunkanti namų ūkio gamyba kaime skatino migracijos iš kaimo į miestą ten¬dencijas. Darbo rinkos reikmės vėl padidino imig¬raciją iš užsienio. Tiesa, airių, žydų ir juodaodžių bendruomenės Britanijoje gyvavo gerokai prieš prasidedant pramonės revoliucijai, tačiau galimy¬bių antplūdis iš esmės pakeitė tarptautinės imig¬racijos pobūdį bei mastą. Naujosios olandų, kinų, airių ir juodaodžių imigrantų bangos padėjo trans¬formuoti Anglijos socioekonominį klimatą.

Didelė imigrantų banga užplūdo Britaniją ir vė¬liau, kai nacių persekiojimai XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje paskatino kitų Europos šalių žydų kartą saugumo sumetimais trauktis į Vaka¬rus. Vienas tyrimas įvertino, kad 1933-1939 me¬tais Jungtinėje Karalystėje įsikūrė 60 000 žydų, ta¬čiau iš tiesų jų galėjo būti ir daugiau. 80 000 pa¬bėgėlių iš Vidurio Europos atvyko 1933-1939 me¬tais, o dar 70 000 – per patį karą. 1945 metų ge¬gužę Europa susidūrė su pabėgėlių problema, ne¬turinčia jokio atitikmens: pabėgėliais virto mili¬jonai žmonių. Keli šimtai tūkstančių šių žmonių įsikūrė Britanijoje.Po Antrojo pasaulinio karo Britanija patyrė iki tol nematyto masto imigraciją – diduma naujųjų gyventojų atvyko iš Sandraugos šalių, atsiliepda¬mi į darbo galimybes. Pokario Britanijoje stigo dar¬bo rankų, todėl tam tikrą laiką darbdaviai ener¬gingai stengėsi pritraukti darbininkus imigrantus. Buvo ne tik atkuriama šalis bei ekonomika, šali¬nant karo sugriovimus, bet ir plečiama pramonė. Visa tai suteikė britų darbininkams beprecedentį mobilumą ir sukėlė nekvalifikuoto bei rankų dar¬bo poreikį. Vyriausybei darė įtaką didžiojo Brita¬nijos imperinio paveldo idėja, todėl šiuose sluoks¬niuose manyta, kad žmonės iš Vest Indijos, Indi¬jos, Pakistano bei buvusių Afrikos kolonijų yra Britanijos piliečiai, taigi turi teisę čia kurtis. Imig¬rantų antplūdį palaikė 1948 metų Britanijos pilie¬tybės įstatymas, kuris Sandraugos šalių piliečiams užtikrino prioritetines imigracijos teises [2].

3.1. Kintanti Britanijos imigracijos politika

XX a. septintajame dešimtmetyje pradėta laipsniš¬kai tolti nuo idėjos, kad visi britų imperijos gy¬ventojai turi teisę imigruoti į Britaniją ir reikalauti jos pilietybės. Naujuosius imigracijos apribojimus galėjo bent kiek paveikti darbo rinkos galimybių pokyčiai, tačiau tų apribojimų įvedimas atitiko ir neigiamą daugelio baltųjų britų reakciją į imigrantų antplūdį. Į kasdienio gyvenimo griūtį, sukeltą imig¬racijos, ypač jautriai reagavo darbo žmonės, gy¬venantys skurdesnėse teritorijose, kurios traukė naujuosius imigrantus. Dažnai į naujuosius atei¬vius žvelgta priešiškai. 1958 metų riaušės Notting Hille, kai baltieji gyventojai užpuolė juodaodžius imigrantus, paliudijo rasistinių nuostatų galią.Vis daugiau balsų kvietė kontroliuoti imigra¬ciją. Jiems buvo labai artima garsioji konservatorių ministro Enocho Powello frazė. 1962 metais, kal¬bėdamas Birminghame, Powellas numatė, kad Bri¬tanijoje nepaprastai padaugės nebaltųjų gyvento¬jų: „Kaip kadaise romėnams, taip ir man atrodo, kad matau „Tibro upę, srūvančią krauju“. Gallupo apklausa parodė, kad 75 procentai gyventojų labai prijautė Powello pažiūroms.Kovotojai su rasizmu ir šia tema rašantys au¬toriai teigė, jog Britanijos imigracijos politika yra rasistinė ir diskriminuoja nebaltuosius gyventojus. Po 1962 metų Sandraugos imigrantų įstatymo buvo įteisintas pluoštas priemonių, suvaržiusių nebal¬tųjų įvažiavimo bei įsikūrimo teises, bet apsaugo¬jusių baltųjų galimybę palyginti laisvai patekti į Britaniją. Net Sandraugos valstybių piliečių atžvil¬giu šie imigracijos įstatymai diskriminavo Nau¬josios Sandraugos valstybes, gyvenamas daugiau¬sia nebaltųjų, bet drauge išsaugojo „senosios San¬draugos“ šalių – Kanados ir Australijos – imig¬rantų teises. Pilietybės pagal kilmę principas, kurį įteisino 1968 metų Sandraugos imigrantų įstaty¬mas, reiškė, kad Britanijos pilietybės gali prašyti tik tie Sandraugos šalių piliečiai, kurie gimė, bu¬vo įvaikinti ar natūralizuoti Jungtinėje Karalystėje arba šiuos kriterijus atitiko bent vienas iš tėvų ar senelių. Apskritai šie reikalavimai kur kas labiau padėjo imigruoti baltiesiems negu visiems kitiems.Britanijos pilietybės įstatymas, priimtas 1981 metais, sugriežtino sąlygas, leidžiančias atvykti į Jungtinę Karalystę žmonėms iš buvusių ar ir da¬bar priklausomų teritorijų. Britanijos pilietybė bu¬vo atskirta nuo Britanijos priklausomų teritorijų pilietybės. Sukurta ir „Britanijos užjūrio piliečių“ kategorija, daugiausia taikoma Honkonge, Malai¬zijoje ir Singapūre gyvenantiems žmonėms, ku¬riems nebuvo suteikta teisė apsigyventi Jungtinėje Karalystėje, o vaikai negalėjo paveldėti tėvų pi¬lietybės. Anksčiau Sandraugos piliečiai, penkerius metus išgyvenę šalyje, galėjo būti įregistruoti kaip Britanijos piliečiai, tačiau dabar jie privalėjo pra¬šyti natūralizacijos tokiomis pat sąlygomis, kaip ir bet kurios kitos pasaulio dalies gyventojai, įvažiavimui ir teisei gyventi imti taikyti ir kiti papil¬domi suvaržymai. Visą tai dar sugriežtino 1988 ir 1996 metais priimtos teisės normos.Apkaltinti imigracijos politiką esant rasistinę galima ir remiantis trumpalaikių leidimų atvykė¬liams iš užsienio išdavimu. 1992 metų Vidaus rei¬kalų ministerijos duomenimis, imigracijos kontrolė sugrąžino vieną iš 63 atvykusių Jamaikos ir vie¬ną iš 82 Bangladešo gyventojų. Tuo tarpu ameri¬kiečių ir švedų atvykėlių atitinkamas santykis su¬darė 1:3011 ir 1:4319.

Britanija taip pat sumažino galimybes patekti į šalį pabėgėliams nuo politinių ar religinių per¬sekiojimų. 1991 metais priimti prieglobsčio sutei¬kimo įstatymai įteisino kruopščias prieglobsčio prašančių žmonių patikras, apimančias ir pirštų at¬spaudus, ir sumažintą galimybę gauti nemokamą teisinę konsultaciją, ir padvigubintas baudas oro linijoms, atgabenančioms keleivius be galiojančių vizų. Dėl 1993 metų Prašymų dėl prieglobsčio ir imigracijos įstatymo padidėjo neigiamų atsakymų skaičius ir padaugėjo prieglobsčio prašytojų, ilgam sulaikomų internuotųjų asmenų centruose. 2000 metų balandį įsigaliojo nauji įstatymai, kurie nu¬stato griežtas baudas sunkvežimių vairuotojams, neteisėtai įvežantiems į Britaniją prieglobsčio prašytojus. Maža to, prieglobsčio prašytojams, esan¬tiems Britanijoje ir laukiantiems atsakymo į prašymą, gresia deportacijos pavojus, jei juos sugautų elgetaujant, o vietoje pinigų jie dabar dažniau gau¬na čekius, skirtus maistui ir kitiems būtiniausiems daiktams pirkti.Itin stiprūs kaltinimai rasistine imigracijos po¬litika skambėjo Konservatorių partijos, vadovau¬jamos Margaret Thatcher, laikotarpiu, nors šie prie¬kaištai kartojosi ir atėjus Naujųjų leiboristų vyriau¬sybei. Rasizmo priešininkai pažymėjo kai kurių po¬litikų polinkį viešosiose kalbose bei diskusijose mesti „rasinę kortą“. Pasirėmę stereotipais ar per¬pasakodami netikslią informaciją apie imigracijos modelius, politikai gali nuteikti visuomenę prieš „plūstančius“ į Britaniją imigrantus. Pavyzdžiui, esama prielaidos, kad didumą prieglobsčio prašy¬tojų sudaro nuskurdę ir nekvalifikuoti migrantai. Ši prielaida klaidina, tačiau sukelia stiprų rezonan¬są ten, kur skeptiškai vertinama imigracijos ir prie¬globsčio prašymo politika [2].

4. IMIGRACIJA EUROPOS ŠALYSE

Per XX amžių dėl migracijos labai pasikeitė ne vien Britanija, bet ir dauguma Europos šalių. Pa¬sibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europoje du dešimtmečius vyko didelio masto migracija. Vi¬duržemio jūros šalys pigia darbo jėga aprūpino tau¬tas, gyvenančias šiaurėje ir vakaruose. Migrantai traukė iš tokių teritorijų, kaip Turkija, Siaurės Af¬rika, Graikija, Ispanijos ir Italijos pietūs, o šalys šeimininkės, jausdamos ypatingą darbo jėgos sty¬gių, kurį laiką šį procesą aktyviai skatino. Švei¬carija, Vokietija, Belgija ir Švedija turi nemažai migrantų darbininkų. Tuo pat metu į buvusias ko¬lonijines valstybes ėmė plūsti imigrantai iš kadaise valdytų kolonijų: tai patyrė Prancūzija (su alžy¬riečiais), Nyderlandai (su indoneziečiais), taip pat Jungtinė Karalystė. Darbo jėgos migracija į Va¬karų Europą ir jos viduje gerokai sulėtėjo prieš po¬rą dešimtmečių, kai spartus ekonomikos augimas virto nuosmukiu. Tačiau po 1989 metų, kai griu¬vo Berlyno siena ir ėmė transformuotis Rytų Eu¬ropos bei buvusios Sovietų sąjungos šalys, Europa išvydo formuojantis reiškinį, pavadintą nau¬jąja migracija. Šią „naująją migraciją“ žymėjo du įvykiai. Pirma, atvėrus Rytus ir Vakarus skyrusias sienas, Europoje kilo migracijos banga: nuo 1989 iki 1994 metų persikėlė apie 5 milijonus žmonių. Antra, karas ir etninė nesantaika buvusioje Jugoslavijoje sukėlė apytikriai 5 milijonų pabėgėlių ant¬plūdį į kitus Europos regionus. Vis labiau nusitrinant riboms tarp kilmės ir paskirties šalių, pakito ir geografiniai Europos migracijos modeliai. Daugelis migrantų rinkosi Pietų ir Vidurio Europos šalis, taigi aiškiai paki¬to ankstesnės imigracijos kryptys [2].Kitas „naujosios migracijos“ bruožas – etninis „išsigryninimas“. Buvusioje Sovietų sąjungoje, Ju¬goslavijoje ir kai kuriose Vidurio Europos vals¬tybėse keitėsi sienos, politiniai režimai ar žiebėsi konfliktai, sukėlę migracijas, pagrįstas „etniniu bendrumu“. Puikus pavyzdys – etniniai rusai, ta¬pę naujų nepriklausomų šalių, atsiradusių žlugus Sovietų sąjungai (tokių kaip Latvija, Kazachsta¬nas ar Ukraina) gyventojais. Daugelis jų nutaria grįžti atgal į Rusiją ir šitaip įsijungia į etninio išsigryninimo procesą (Brubaker, 1998, p. 64).

4.1. Migracija ir Europos Sąjunga

Įgyvendinant Europos integraciją, pašalinta daug kliūčių, anksčiau varžiusių laisvą prekių, kapita¬lo ir samdomų darbuotojų judėjimą. Šis procesas nepaprastai padidino regioninę migraciją tarp Eu¬ropos šalių. Europos Sąjungos valstybių piliečiai dabar turi teisę dirbti bet kurioje ES šalyje. Taigi prie didžiausių Europos migrantų – prieglobsčio prašytojų ir ekonominių migrantų – prisijungė dar viena – itin kvalifikuotų ir įgudusių specialistų gru¬pė. Mokslininkai pastebėjo, kad drauge su šiuo po¬slinkiu migrantai vis labiau poliarizuojasi – skirs¬tosi į „pasiturinčius“ ir „nepasiturinčius“.Migracija į Europos Sąjungą iš jai nepriklau¬sančių šalių tapo vienu opiausių politinės darbo¬tvarkės klausimų daugelyje Europos valstybių. Tę¬siantis Europos integracijos procesui ir įgyvendi¬nant Šengeno sutartį, kai kurios šalys atsisakė kon¬troliuoti savo vidaus sienas su kaimyninėmis valstybėmis. Šios sutarties signatarės dabar kontroliuo¬ja tik savo išorines sienas ir leidžia laisvai įvažiuoti į šalį kitų Bendrijos narių gyven¬tojams. Šis Europos sienų kontrolės performavimas nepaprastai paveikė nelegalią imigraciją į ES ir už¬sienio piliečių nusikalstamumą. Nelegalūs migran¬tai, sugebėję patekti į kurią nors Šengeno valsty¬bę, gali nevaržomi keliauti po visą šią zoną.

Dabar, kai dauguma Europos Sąjungos valsty¬bių apribojo teisėtą imigraciją, suteikdamos leidi¬mus tik šeimoms susijungti, ėmė didėti nelegali imigracija. Kai kurie nelegalai į ES patenka tei¬sėtai, kaip studentai ar turistai ir pasilieka ilgiau, negu leidžia jų viza, tačiau vis daugiau nelegalių imigrantų per sienas gabenami slapta. Tarptautinio migracijos politikos formavimo centro skaičiavimais, kasmet į ES slap¬ta atgabenama 400 000 žmonių. Ilga Italijos pa¬krantės siena laikoma viena akyčiausių Europoje ir pritraukia nelegalius imigrantus iš gretimos Al¬banijos, buvusios Jugoslavijos, Turkijos ir Irako. Prisijungusi prie Šengeno sutarties, Italija turi iš esmės sutvirtinti savo išorines sienas. Vokietija, susidūrusi su neproporcingai dideliu nelegalių mig¬rantų ir prieglobsčio prašytojų skaičiumi, drauge su Lenkijos ir Čekijos vyriausybėmis stiprino ry¬tinių sienų kontrolę. Europos Sąjunga gali labai greitai priimti šias šalis į savo gretas, taigi vos po kelerių metų jos taps rytine ES siena, tuomet jų ilgos sienos su Slovakija, Ukraina, Baltarusija ir Rusijos Kaliningrado sritimi gali tapti ES migra¬cijos kontrolės naująja „silpnąja grandimi“.„Naujųjų migrantų“ kontrolė griežtinama ne tuščioje vietoje. Imigracijos politikos pokyčiai su¬silaukia neformalaus atsako iš nelegalios preky¬bos žmonėmis ir jų gabenimo tinklų. Prekyba mig¬rantais virto viena sparčiausiai besiplečiančių Eu¬ropos organizuoto nusikalstamumo rūšių. Šios nu¬sikalstamos grupuotės gabena per sienas narkoti¬kus, ginklus ir vogtus daiktus, bet ne ką blogiau prieglobsčio laikoma visuotine teise, tačiau dau¬gelio Europos valstybių politika, nagrinėjanti prie¬globsčio prašymus, tapo labai abejotina. Kritikai kaltina, jog su prieglobsčio prašytojais elgiamasi ne ką geriau negu su nusikaltėliais, – kol prašy¬mai nagrinėjami, šie žmonės verčiami gyventi per¬pildytuose, kalėjimus primenančiuose internuotųjų asmenų centruose. Daugelyje šalių susikaupia šūs¬nys neperžiūrėtų prašymų, susidaro didžiulės ei¬lės, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje 2000 me¬tų pradžioje sprendimų dėl prieglobsčio suteiki¬mo laukė per 100 000 įvairių šalių gyventojų.Tačiau ES šalių vyriausybės pabrėžia poreikį apsisaugoti nuo „fiktyvių“ prieglobsčio prašymų, tuo pat metu gindamos teises tų, kurie iš tiesų ir pagrįstai bijo persekiojimų savo kilmės šalyje. Ka¬dangi kai kurie Europos Sąjungos darbo užmokes¬čio, socialinės paramos tarnybų ir būsto standar¬tai yra aukščiausi pasaulyje, į Bendriją traukia ne¬mažai „ekonominių migrantų“, kurie iš savo ša¬lies išvažiuoja ne dėl persekiojimų, o ieškodami geresnio gyvenimo. Negaudami įvažiavimo vizos tam tikslui, bet vis tiek norėdami patekti į šalį, jie gali prašyti prieglobsčio. Griežta prieglobsčio po¬litika daugelį paskatino prabilti apie Europos tvir¬tovę – saugomą zoną, kuri veikia kolektyviai, kad apgintų savo turtus ir aukštus gyvenimo standar¬tus nuo migrantų, plūstančių iš kitų pasaulio šalių ir taip pat siekiančių pasinaudoti Europos gerove.Daugelyje Vakarų Europos šalių buvo rengia¬mos kampanijos, reikalaujančios grąžinti migrantus į jų kilmės šalis, bedarbiams ar pažeidėjams grė¬sė deportavimas. Daugelyje šalių „moralinės pa¬nikos“ politika vaizduoja migrantus kaip nusikal¬tėlius ir priklausomus nuo valstybės socialinės pa¬ramos, todėl reikalaujama dar labiau sugriežtinti imigraciją. Robinas Cohenas (1994), apibūdinda¬mas reiškinį, kaip viešos diskusijos palaiko ypa¬tingą tautinio paveldo viziją ir stato užkardas „už¬sieniečiams“ ar „kitokiems“ žmonėms, vartoja „identiteto sienų“ frazę.Rasizmas ir antiimigracinės nuotaikos XX a. dešimtajame dešimtmetyje Europoje sukėlė kelis pavojingus incidentus. 1991 ir 1992 metais vos spėjusioje susivienyti Vokietijoje šimtus kartų buvo užpulti užsieniečiai ir turkai darbininkai, nors kai kurie iš jų šalyje gyveno per dvidešimt metų. Vi¬durio ir Rytų Europoje padažnėjo ir smurtinių iš¬puolių prieš romus [2].

5. VIDINĖ MIGRACIJA

Vidinės migracijos tyrimai prasidėjo tik 1948 m. Pasirodė, kad 20% gyventojų kasmet keičia gyvenamąją vietą. Pusė tokių persikraus¬tymų vyksta ieškant darbo. Priešingai ben¬drai nuomonei, tik 5% ieško geresnio klima¬to, apie 7% persikelia arčiau giminių, dar 10% – dėl kitų šeimyninių aplinkybių [1].Be¬sivystančio pasaulio žmonės į miestus traukia ar¬ba dėl žlugusios tradicinės žemės ūkio gamybos sistemos, arba dėl geresnių darbo galimybių, ku¬rias siūlo urbanizuotos teritorijos. Skurdas kaime daugelį žmonių pastūmėja išbandyti savo jėgas miesto gyvenime. Jie gali ketinti į miestą persi¬kelti palyginti trumpam laikui, tikėdamiesi, kad už¬sidirbę pinigų vėl sugrįš į kaimą. Kai kurie iš tie¬sų grįžta, tačiau dauguma privesti pasilikti, nes dėl vienos ar kitos priežasties neteko padėties, kurią turėjo savo ankstesnėje bendruomenėje [2].

6. URBANIZACIJA BESIVYSTANČIAME PASAULYJE

Pasaulio miestų gyventojų 2025 metai gali būti 5,2 milijardo. Pagal kai kuriuos skaičiavimus apie 4 milijardus iš jų gyvens besivystančiojo pasaulio didmiesčiuose. Pasaulio „megamiestų“ žemėlapis rodo kad 36 miestų, kurie 2015 metais turės, kaip tikimasi, po daugiau kaip 8 milijonus gyventojų, dauguma išsidėsčiusi besivys¬tančiame pasaulyje.Manuelis Castellsas vadina megamiestus vie¬nu iš pagrindinių trečiojo tūkstantmečio urbani¬zacijos požymių (1996). Juos apibrėžia ne vien pats dydis – nors tai didžiulės aglomeracijos – bet ir jų vaidmuo: šie miestai veikia kaip daugybės gyventojų ir globalinės ekonomikos sandūros taškai. Megamiestai – tai nepaprastai sutelkti akty¬vumo židiniai, kuriuose sukasi politikos, žiniasklaidos, komunikacijų, finansų ir gamybos srautai. Pasak Castellso, savo šalių ar regionų atžvilgiu megamiestai veikia kaip magnetai. Į didžiąsias urbanizuotas teritorijas žmones traukia įvairios prie¬žastys; megamiestuose gyvena ir tie, kurie sėkmin¬gai įsijungė į globalinę sistemą, ir tie, kuriems ne¬pavyko. Šie miestai atlieka ne vien globalinės eko¬nomikos mazgų funkciją, jie taipgi pavirto „sau¬gyklomis, kuriose susirinko visi šie kovojantys už būvį gyventojų segmentai“.Kodėl miestų augimo tempas mažiau išsivys¬čiusiuose pasaulio regionuose gerokai spartesnis negu bet kur kitur? Būtina ypač atsižvelgti į du veiksnius. Pirma, besivystančiose šalyse gyventojų skaičius didėja sparčiau negu industrializuotose. Miestų augimą stimuliuoja didelis gimstamu¬mas grupėse, kurios jau gyvena mieste.Antra, plačiai paplitusi vidinė migracija iš kai¬mo į miesto vietoves, pavyzdžiui, besiplėtojančio Honkongo-Gvandongo miesto milžino atveju [2].

6.1. Urbanizacijos iššūkiai besivystančiame pasaulyje

6.1.1. Ekonominės implikacijos

Kai į urbanizuotus centrus migruoja vis daugiau nekvalifikuotų ir žemės ūkio darbininkų, forma¬liajai ekonomikai dažnai darosi pernelyg sunku ab¬sorbuoti šitokį darbo jėgos antplūdį. Daugelyje be¬sivystančio pasaulio didmiesčių būtent neforma¬lioji ekonomika padeda sudurti galus tiems, kurie neturi oficialaus darbo. Nereguliuojamas neforma¬lusis sektorius, pradedant laikinais darbais gamy¬boje bei statybose ir baigiant smulkia prekybine veikla, suteikia galimybę užsidirbti vargšams ar nekvalifikuotiems darbininkams.Neformaliosios ekonominės galimybės svarbios todėl, kad tūkstančiams šeimų padeda išgyventi miesto sąlygomis. Kita vertus, jos turi ir keblių aspektų. Neformalioji ekonomika yra neapmokes¬tinta ir nesureguliuota. Ji ne tokia naši kaip for¬malioji. Šalims, kurių ekonomikos veikla sutelk¬ta šiame sektoriuje, nepavyksta iš mokesčių su¬rinkti reikiamų pajamų. Menkas našumo lygis nei¬giamai veikia ir bendrąją ekonomiką – neforma¬liosios ekonomikos sukuriama BVP dalis yra kur kas mažesnė už šiame sektoriuje užimtų gyven¬tojų procentinę išraišką. Ekonominio bendradar¬biavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vertini¬mu, prognozuojamam gyventojų prieaugiui besi¬vystančio pasaulio didmiesčiuose išlaikyti 2025 metais prireiks vieno milijardo naujų darbo vie¬tų. Nepanašu, kad visos šios darbo vietos bus su¬kurtos, neperžengiant formaliosios ekonomikos ri¬bų. Kai kurie raidos analitikai teigia esant būtina atkreipti dėmesį į plačios neformaliosios ekono¬mikos formalizavimą ar reguliavimą, kadangi ti¬kėtina, jog šioje srityje artimiausiais metais teik¬sis nemažai „perteklinės“ darbo jėgos [2].

6.1.2. Aplinkos iššūkiai

Urbanizuotos teritorijos, ūmiai besiplečiančios be¬sivystančiose šalyse, stulbinamai skiriasi nuo in¬dustrializuoto pasaulio didmiesčių. Tiesa, aplin¬kos problemas patiria visi didmiesčiai, kad ir kur jie būtų, tačiau besivystančių šalių miestai susi¬duria su ypač didelėmis grėsmėmis. Tarša, būstų stygius, prasta kanalizacija ir nesaugios vandens tiekimo sistemos – tai nuolatinės didmiesčių pro¬blemos mažiau išsivysčiusiose šalyse.Daugeliui urbanizuotų teritorijų itin aštri būs¬to problema. Kalkuta, San Paulas ir kiti panašūs miestai nepaprastai tankiai gyvenami; vidinių mig¬rantų gausėja pernelyg sparčiai, kad pavyktų ap¬rūpinti juos nuolatiniu būstu. Migrantai nelegaliai telkiasi naujakurių zonose – šitokie regionai dygsta didmiesčių pakraščiuose. Tikėtina, kad Vakarų urbanizuotose teritorijose atvykėliai įsikurs arti cen¬trinių miesto dalių. Tuo tarpu besivystančiose ša¬lyse ryškėja priešingos tendencijos: imigrantai ap¬sigyvena urbanizuotų teritorijų vadinamuosiuose „septiniuose pakraščiuose“. Didmiesčius juosia lūš¬nos iš maišinio audeklo ir kartono. Jos dygsta vi¬sur, kur tik atsiranda bent kiek vietos.Apskaičiuota, kad San Paule 1996 metais sti¬go 5,4 milijono tinkamų gyventi būstų. Kai kurių mokslininkų vertinimais, griežčiau apibrėžus, ką reiškia „tinkamas gyventi namas“, šis deficitas siektų 20 milijonų. San Paule nuo XX a. devin¬tojo dešimtmečio nuolatinis būstų stygius sukėlė tuščių pastatų savavališkų „užgrobimų“ bangą. Be¬namių šeimų grupės imdavo „masiškai kraustytis“ į apleistus tuščius viešbučius, administracinius ir vyriausybinius pastatus. Daugelis šeimų mano, kad geriau su šimtais kitų žmonių dalytis ribotais vir¬tuvės ir tualeto patogumais, negu gyventi gatvė¬se ar favelose, laikinuose lūšnų miesteliuose did¬miesčio pakraščiuose.

Mažiau išsivysčiusių šalių didmiesčių ir regionų valdžia atsiduria keblioje padėtyje dėl spaudimo patenkinti spirale didėjančią būstų paklausą. Į San Paulą panašių miestų administracijos, besirūpinan¬čios būstu, ir vietos valdžios nesutaria, kaip spręsti aprūpinimo būstu problemą. Kai kas teigia, jog rea¬liausias būdas pagerinti gyvenimo sąlygas fave¬lose – aprūpinti jas elektra bei vandentiekio van¬deniu, išgrįsti gatves ir skirti pašto adresus. Kiti baiminasi, kad lūšnynai iš esmės netinkami gyven¬ti, todėl juos reikia nugriauti, šitaip praskinant kelią vargšų šeimų aprūpinimui deramu būstu.Didžiulė žmonių bei transporto sangrūda miestų centruose ir pernelyg intensyvi šių miesto dalių plėtra sukėlė rimtas aplinkosaugos problemas dau¬gelyje miestų. Puikiausias pavyzdys – Meksikas. 94 procentus Meksiko teritorijos sudaro užstatyti plotai, o atviroms erdvėms lieka vos šeši procen¬tai žemės. Pagal „žaliąsias erdves“ – parkus ir at¬virąsias žalumos juostas – šis miestas smarkiai at¬silieka net nuo tankiausiai gyvenamų Siaurės Ame¬rikos ar Europos didmiesčių. Didžiausia problema yra tarša, kurią daugiausia sukelia lengvieji au¬tomobiliai, autobusai ir sunkvežimiai, užkemšantys netinkamus miesto kelius, o kitą dalį sudaro ga¬mybiniai teršalai. Manoma, kad gyventi Meksike – tas pat, kas surūkyti keturiasdešimt cigarečių per dieną. 1992 metų kovą tarša pasiekė aukščiausią kada nors buvusį lygį. Sveikatos požiūriu ozono koncentracija laikoma „patenkinama“, jei nesie¬kia 100 vienetų, tuo tarpu tuomet ji padidėjo iki 398 vienetų. Vyriausybei teko nurodyti gamykloms tam tikrą laiką nutraukti darbą, mokyklos buvo už¬darytos, o transporto srautas sumažintas, kasdien uždraudžiant išvažiuoti į gatves 40 procentų au¬tomobilių [2].

6.1.3. Socialiniai padariniai

Daugelis besivystančio pasaulio urbanizuotų teri¬torijų yra labai tankiai gyvenamos ir turi per ma¬žai išteklių. Labai paplitęs skurdas, o esamos so¬cialinės tarnybos negali patenkinti sveikatos ap¬saugos, šeimos planavimo konsultacijų, švietimo ir mokymo reikmių. Prie socialinių ir ekonomi¬nių sunkumų, kuriuos patiria besivystančios šalys, prisideda ir nesubalansuotas pasiskirstymas pagal amžiaus grupes. Palyginti su industrinėmis šali¬mis, šiame pasaulyje kur kas didesnę gyventojų dalį sudaro tie, kurie dar nesulaukė penkiolikos metų. Jauniesiems gyventojams reikia paramos ir švietimo, bet tą laikotarpį jie neduoda naudos eko¬nomiškai. Daugeliui besivystančių šalių stinga iš¬teklių visuotiniam mokymui užtikrinti. Kai šeimos skursta, daugeliui vaikų tenka dirbti visą dieną, o kiti turi prasimaitinti gatvėje, prašydami išmaldos. Kai gatvės vaikai subręsta, jie tampa bedarbiais arba benamiais [2].

IŠVADOS

Migracija yra žmonių persikėlimas iš vieno regiono ar visuomenės į kitą, siekiant ten įsikurti. Imigracija – žmonių atvykimas į šalį siekiant čia įsikurti, o emigracija – žmonių išvykimas iš vienos šalies siekiant įsikurti kitoje. Drauge jos sudaro globalinės migracijos modelius, jungian¬čius kilmės ir paskirties šalis.Po Antrojo pasaulinio karo padidėjo, o glo¬balizacijos proceso metu vis stiprėja globalinė migracija – individų persikėlimas, kertant nacionalines sienas. Diaspora susijusi su etni¬nės bendruomenės sklaida iš pirmapradės tėvynės į užsienio terito¬rijas, dažnai vykstanti priverstinai ar spaudžiant skausmingoms aplin¬kybėms.Mokslininkai išskyrė keturis migracijos mode¬lius, apibūdinančius pagrindinius po 1945 metų vy¬kusius globalinius gyventojų persikėlimus: 1) klasi¬kinis migracijos modelis; 2) kolonijinis imigracijos modelis; 3) imigrantų darbi¬ninkų modelis; 4) nelegalios imigracijos modelis.Daugelis anks¬tyvųjų migracijos teorijų sutelkė dėmesį į vadina¬muosius stumties ir traukos veiksnius. „Stumties“ veiksniai susiję su vidine kilmės šalies di¬namika, kuri verčia žmones emigruoti, pavyzdžiui, su karu, badu, politiniu persekiojimu ar demogra¬finio pobūdžio „spaudimu“. „Traukos“ veiksniai – priešingai, apibūdina imigrantus patraukusias pa¬skirties šalies savybes. Pavyzdžiui, imigrantus iš kitų regionų galėtų „traukti“ klestinčios darbo rin¬kos, geresnės bendrosios gyvenimo sąlygos ir ma¬žesnis gyventojų tankis.Dėl imigracijos Britanijoje, JAV ir kitose industrinėse šalyse ėmė gy¬vuoti nemažai skirtingų etninių grupių. Palyginti su baltaisiais gy¬ventojais, Britanijoje etninės mažumos kaip visuma yra nuskriaus¬tos užimtumo, pajamų, būsto, nusikalstamumo ir panašiose srityse. Tačiau nelygybės modeliai keičiasi, ir dabar tarp etninių grupių at¬siranda naujų skirtumų: kai kurios grupės beveik pasiekė paritetą su baltaisiais gyventojais.Naujoji migracija susijusi su pasikeitusiais Europos migracijos mo¬deliais, kuriuos sužadino Šaltojo karo baigtis, užsitęsę etniniai kon¬fliktai buvusioje Jugoslavijoje ir stiprėjanti Europos integracija. Eu¬ropos Sąjungai tolydžio ribojant legalios imigracijos galimybes, di¬dėja nelegali imigracija.

Vidinė migracija – tai geografinis gyventojų mobilumas šalies viduje. Pagrindinis šios migracijos bruožas – gyventojų persikėlimas į didelius miestus (urbanizacijos proceso išdava).Be¬sivystančio pasaulio žmonės į miestus traukia ar¬ba dėl žlugusios tradicinės žemės ūkio gamybos sistemos, arba dėl geresnių darbo galimybių, ku¬rias siūlo urbanizuotos teritorijos. Neformaliosios ekonominės galimybės svarbios todėl, kad tūkstančiams šeimų padeda išgyventi miesto sąlygomis. LITERATŪRA

1. Broom L., Bonjean Ch.M., Broom D.H. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai. – Kaunas: Litera, 1992.2. Giddens A. Sociologija. – Kaunas: UAB „Poligrafija ir informatika“, 2005.3. Guščinskienė J. Sociologijos įvadas: struktūrinės loginės schemos ir komentarai. – Kaunas: Technologija, 2001.4. Leonavičius J. Sociologijos žodynas – Vilnius: Academia, 1993.5. Pruskus V. Sociologija. – Vilnius: VĮ „Vilniaus teisės ir verslo kolegija“, 2004.