Turinys
Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..3
1. Darbo jėgos mobilumas……………………………………………………………….. ……….42. Tarptautinis darbo jėgos modelis……………………………………………………………..52.1. Tarptautinis darbo jėgos judėjimo modelis…………………………………….52.2. Tarptautinio darbo jėgos judėjimo priežastys…………………………………62.3. Tarptautinio darbo jėgos judėjimo padariniai………………………………..10 3. Migracijos neigiamų padarinių išvengimo būdai…………………………………………..14 4. Emigracijos nauda ir kaštai………………………………………………………………………..14 5. Imigracijos nauda ir kaštai…………………………………………………………………………16 6. Migracija Europoje…………………………………………………………………………………..17 7. ES šalys…………………………………………………………………………………………………..18 8. Australijoje reikalingi žmonės……………………………………………………………………18 9. Protų nutekėjimas iš Pietų Afrikos……………………………………………………………..19 10. Tarptautinių darbo jėgos judėjimo pasekmės Lietuvai…………………………………19Išvados…………………………………………………………………………………………………………..23Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………….24
Įvadas
Žmonės juda iš vieno pasaulio regiono į kitą, iš vienos šalies į kitą nuo pačios rašytinės istorijos pradžios. Dažniausia kraustimųsi priežastis buvo klimatinių sąlygų pokyčiai arba stichinės nelaimės. Tai patvirtino ir tyrimai atlikti stebimuose populiacijos judėjimo regionuose. Karai taip pat buvo viena iš pagrindinių populiacijų ardymo priežasčių. 1971m. masinė migracija: 10 milijonų pabėgėlių paliko Bangladešą, ieškodami saugumo Indijoje, nors dauguma jų aprimus situacijai sugrįžo namo. Politinės ir religinės laisvės troškimas visada buvo ir tikriausiai bus svarbi varomoji žmonijos jėga, o ypač darbo judėjime. Tačiau pripažinta, kad ekonominis stimulas vaidina pagrindinį vaidmenį darbo judėjime per nacionalines ribas. Didesnio atlyginimo, saugesnio darbo ir geresnių mokymosi galimybių poreikis skatina individus ir šeimas judėti iš vienos šalies į kitą ir šiam procesui labai sunku sutrukdyti.
1. Darbo jėgos mobilumas
Darbo jėgos mobilumas tarp šalių yra mažesnis nei kapitalo. Tai susiję su darbo jėgos specifika. Staklės nėra tokios reiklios kaip žmogus. Nežiūrint finansinių ir asmenybinių kaštų emigracija, o tokią formą dažnai įgyja darbo jėgos judėjimas, pastoviai auga. Vien į JAV kasmet atvyksta apie vieną mln. meksikiečių. Iš visų tarptautinių gamybinių veiksnių judėjimų jautriausias yra darbo judėjimas. Rizikuoja patys migrantai, be to, jie sukelia ekonominį ir psichologinį diskomfortą šalies, į kurią imigravo, gyventojams (net jeigu pastarieji taip pat yra imigrantai). Patiems emigrantams iškyla nemažai pavojų, bet vidutiniškai gaunama nauda taip pat yra didelė. Neretai imigrantai suserga, nesuranda didesnių pajamų šaltinių ir grįžta atgal į savo šalį nusivylę. Tačiau dažniausiai jie nemažai išlošia – tai matyti ir iš tokių detalių, jog vis dėlto nemažai žmonių ryžtasi tokiai rizikai. Kai kuriais atvejais didelis laimėjimas yra politinė ir fizinė laisvė, kitais gi – ekonominė nauda. Daktarai, inžinieriai ir kiti aukštos kvalifikacijos specialistai iš šalių su žemesniais uždarbiais ( tokių kaip Indija, Pakistanas ar Lietuva) kelis kartus padidina savo įplaukas imigravę į tokias šalis, kaip Šiaurės Amerika, Australija, Didžioji Britanija ar Persijos įlanką. Meksikietis amatininkas Teksase ar Kalifornijoje uždirba pakankamai, kad galėtų anksti išeiti į pensiją ir gyvendamas savo patogiuose namuose Meksikoje finansiškai remti savo vaikus. „Kviestiniai darbuotojai“ iš Turkijos Vokietijoje taip pat užtikrina patogų gyvenimą ir žymų kiekybinį įplaukų padidėjimą. Jei taip nebūtų, jie nesiektų migruoti nei pastoviam gyvenimui nei laikinam. Daugelyje šalių per paskutinius metus vis labiau ir labiau pastebimos antimigracinės nuotaikos. Pasitaiko visokių nesusipratimų tarp etinių grupių, kartais net pereinančių į žiaurumą ar aštrius konfliktus. Imigrantai dažniausiai susiduria su diskriminacija ir pažeminimu. Politikai dažniausiai į migraciją žiūri kaip į „karštą bulvę“ ir jos vengia. 1989 metais JAV priimtas Imigracijos Reformų ir Kontrolės Aktas yra viena tų išimčių, kurios patvirtina taisyklę. Šis aktas buvo ne kartą svarstomas JAV Kongrese, kol galų gale su tam tikrom išlygom priimtas. Tokias karštas diskusijas ir pasipriešinimą migracija sukelia dėl keleto priežasčių: 1. Tiek šalis, į kurią imigruojama, tiek šalies, iš kurios emigruojama gyventojai patiria ekonominius nuostolius. Todėl emigracija nėra skatinama netgi tokiose šalyse kaip Meksika. 2. Šalyje, į kurią imigruojama, egzistuoja tam tikras etinių priešiškumų pagrįstas nusistatymas. 3. Tam tikrų ekonominių sluoksnių pagrįsta ekonominė baimė, jog imigrantai sudarys papildomą konkurenciją. Jeigu imigrantų konkurencija staigiai didėja, tai gresia vietinių gyventojų nepasitenkinimas ir agresija. 4. Bet kurioje politinėje arenoje migrantų yra mažuma, imigrantų interesų gynimas garantuoja viso labo keletą papildomų balsų. Šalyje, iš kurios migruojama, potencialūs emigrantai, šnekėdami apie savo teisę išvykti parodo, jog jie neketina dalyvauti šalies politikoje. Dauguma nelinkusi geranoriškai suteikti visišką laisvę, ypatingai, jeigu yra pažeidžiama šalies savigarba. Todėl populiarumo siekiantys politikai niekada nepalaikys laisvos migracijos idėjos, į jų pusę stoja tik darbdavių lobizuoti politikai ir atstovaujantys įvairioms Bažnyčioms. Neretai yra painiojamos tokios sąvokos, kaip migrantai, pabėgėliai ir perkelti į kitą gyvenamąją vietą asmenys.
“ Darbuotojas migrantas” reiškia susitariančiosios šalies pilietį, kuriam viena susitariančioji šalis leidžia pastoviai gyventi savo teritorijoje tam, kad jis galėtų dirbti apmokamą darbą. “Pabėgėlis” reiškia tokį pilietį, kuris paliko savo gimtinę dėl politinių konfliktų ir neramumų savo šalyje, ir kuris ieško prieglobsčio kitose šalyse2. Tarptautinis darbo jėgos modelis
2.1 Tarptautinis darbo jėgos judėjimo modelis
Norint išsiaiškint darbo jėgos migracijos ypatumus reikia panagrinėti tarptautinio darbo jėgos modelį. Pvz.: imant dvi šalis Lenkiją ir Vokietiją jos abi turi du gamybos veiksnius- darbą ir žemę bei gamina po vieną prekę. Šiame modelyje nėra galimybės įprastai tarptautinei prekybai prekių mainams. Šalys gali palaikyti tarptautinius ekonominius ryšius tik mainydamos žemę ir darbą. Kadangi žemė yra nejudinamas gamybos veiksnys vadinasi tarpusavio mainai įmanomi tik per tarptautinį darbo jėgos judėjimą. Vokietija ir Lenkija turi tas pačias technologijas bet skirtingus žemės ir darbo išteklių kiekius. Jei Vokietijoje bus daugiau darbo jėgos darbininkai šioje šalyje uždirbs mažiau nei Lenkijoje kai žemę Vokietijoje kainuos daugiau negu Lenkijoje. Tai skatina gamybos veiksnių mainus. Vokietijos darbininkai norės vykti į Lenkiją o Lenkijos žemvaldžiai norėtų perkelti savo žemes į Vokietiją , bet tai neįmanoma. Jeigu darbininkams būtų galima laisvai judėti tarp abiejų šalių. Dėl šio judėjimo Vokietijoje sumažės darbininkų ir padidės realus darbo užmokestis, o Lenkijoje padaugės darbininkų ir sumažės realus darbo užmokestis.. Jeigu nebus kliūčių tokiam darbo jėgos judėjimui, šis procesas tęsis, iki ribinis darbo produktas bus vienodas abiejose šalyse.
2.2 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo priežastys
Tarptautinį darbo jėgos judėjimą arba migraciją veikia daugybė priežasčių. Tarp migracijos priežasčių dažniausiai nurodomos ekonominės, politinės, ideologinės, rasinės, etinės ir kitos. Didžiausią reikšmę darbo jėgos migracijai turi ekonominiai motyvai. Tačiau nepaisant jų svarbos, sprendimą migruoti priima pats žmogus. Tai priklauso nuo jo demografinių ir kitų asmeninių savybių. Todėl visos darbo jėgos migracijos priežastys skirstomos į dvi dalis, t.y. makrolygio ir mikrolygio migracijos veiksnius. Makrolygio veiksniai- tai tam tikros objektyvios sąlygos, kuriose gyvena ir dirba žmogus. Jos formuoja tam tikrą migracijos aplinką. Svarbiausi ekonominiai migracijos veiksniai yra šie:• Nevienodi šalių ekonominio išsivystymo lygiai;• Šalių gyvenimo lygio skirtumai;• Darbo užmokesčio (pajamų) dydžio skirtumai;• Užimtumo ir nedarbo lygiai šalyse;• Valstybės ir vietinės valdžios verslo sąlygų, mokesčių politika ir t.t.
Atskirai išskirti šių veiksnių įtaką migracijai labai sunku, jie tarpusavyje susiję ir sąveikauja. Nustatyta, kad ekonomiškai motyvuotas migracijos potencialas kyla, kai šalių ekonominio išsivystymo lygiai skirtingi, kai vyrauja ryškūs skirtumai tarp grynųjų pajamų lygių, ypač tarp darbo užmokesčio lygių emigracijos ir imigracijos. Darbo užmokesčio pasiskirstymo įtaka migracijai susijusi su vidutinių darbo užmokesčių lygiu. Šalyse, kuriose vidutinis kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų darbo užmokesčių skirtumas mažesnis, žmogiškojo kapitalo investicijų grąža žemesnė nei kitose šalyse. Kvalifikuoti ir profesionalūs šių šalių darbuotojai turi didžiausią pelną iš emigracijos į šalis, kuriose kvalifikuotų ir nekvalifikuotų darbuotojų vidutinis uždarbių skirtumas didelis. Nekvalifikuoti darbuotojai šalyse su vienodesniais darbo užmokesčiais yra gerai apmokami, palyginti su vietiniais nekvalifikuotais darbuotojais, ir todėl mažiau linkę migruoti. Net jei dviejose vietovėse vienodas vidutinis darbo užmokestis, dalis žmonių vis tiek norės migruoti iš vienos šalie į kitą. Sakykime, dvejose šalyse vidutinis darbo užmokesčio lygis vienodas ir darbo užmokesčiai X šalyje daug nelygiau paskirstyti nei Y šalyje, kur didelė darbo jėgos dalis sutelkta apie šį darbo užmokestį. Jei aukštą darbo užmokestį gaunantys darbuotojai bus toje pačioje darbo užmokesčio pasiskirstymo padėtyje abiejose šalyse, tai jie migruos iš Y šalie į X šalį, nes tikėsis gauti didesnį darbo užmokestį. Kiekvienas, kuris gauna aukštesnį nei vidutinį darbo užmokestį Y šalyje ir tikisi įsitvirtinti toje pačioje darbo užmokesčio pasiskirstymo padėtyje, išloš migruodamas į X šalį. Priešinga situacija yra žemą darbo užmokestį gaunančių darbuotojų požiūriu. Šalyje su lygiau paskirstytais darbo užmokesčiais teikiama daugiau garantijų žemą užmokestį gaunantiems žmonėms. Dauguma gauna darbo užmokestį, artimą vidutiniam darbo užmokesčiui. Šie žmonės nenorės migruoti į šalį, kurioje darbo užmokesčiai paskirstyti netolygiau ir daug darbuotojų gauna gerokai mažesnį nei vidutinį darbo užmokestį. Tuo tarpu žemo darbo užmokesčio darbuotojai X šalyje labiau linkę migruoti į Y šalį. Darant prielaidą, kad jie įsitvirtins santykinai toje pačioje darbo rinkoje, jie laimės aukštesnį darbo užmokestį. Jei žmonių santykinai darbo užmokesčiai abiejose šalyse tokie patys ir tas pats vidutinis darbo užmokestis, aukštą darbo užmokestį gaunančių darbuotojų migracija vyks iš šalies, kurioje darbo užmokesčiai paskirstyti vienodžiau, į šalį su skirtingesniais darbo užmokesčiais. Žemą darbo užmokestį gaunantys darbuotojai migruos iš mažiau vienodų darbo užmokesčių turinčiose šalies į šalį su vienodesniais darbo užmokesčiais.
Šalyse, kuriose pirmenybė teikiama lygaus darbo užmokesčio pasiskirstymo politikai, gali smukti vidutinė darbuotojų kokybė. Todėl savaime susiformuoja imigrantų ir emigrantų atranka, palaikanti vidutinę darbuotojų kokybę. Labai produktyvūs darbuotojai migruos į šalis, kuriose galės gauti didesnį pelną iš savo talento. Mažiau produktyvius darbuotojus trauks į šalis, kuriose jų pajamas padidins vykdoma darbo užmokesčio perskirstymo politika. Šis efektas geriausiai matomas ten, kur nėra tiesinių migracijos apribojimų.Mikrolygio migracijos veiksniai- tai subjektyvios sąlygos, žmonių individualūs motyvai, lemiantys migracijos pasirinkimą. Svarbiausi mikrolygio ekonominiai veiksniai yra šie:• Amžius;• Išsilavinimo lygis;• Šeimyninė padėtis;• Migracijos atstumas;• Kalbos barjeras;• Žinios apie šalį. Tyrimais nustatyta, kad vietinės šalies darbo ir gyvenimo lygio charakteristikos neturi lemiamos įtakos sprendimui migruoti. Nors neturtingų vietovių žmonės labiausiai linkę migruoti, pačiose neturtingiausiose vietovėse, kuriose žemas gyvenimo, išsilavinimo ir kvalifikacijos lygis, yra žmonių, nenorinčių ar negalinčių migruoti. Tai lemia individualūs žmonių motyvai, iš kurių paprastai svarbesnis yra amžiaus veiksnys. Nustatyta, kad, esant visoms sąlygoms vienodoms, kuo vyresnis žmogus, tuo jo apsisprendimo migruoti tikimybė mažesnė. Pirma, vyresnio amžiaus migrantams likę mažiau metų, per kuriuos atsipirktų jų migracijos kaštai. Taip pat migracija gali būti vertinama kaip investicija į žmoniškąjį kapitalą. Grynoji migracijos nauda priklauso nuo žmogaus amžiaus; vadinasi, vyresnio amžiaus žmogui lieka trumpesnis laikotarpis, per kurį jis galės iš imigracijos patirti naudą, ir todėl sumažina migracijos galimybę. Antra, vyresni žmonės paprastai turi aukštesnį žmogiškojo kapitalo lygį, kuris yra specifinis jų dabartiniame arba buvusiajame darbe. Būtent dėl šio specifiškumo šio žmogiškojo kapitalo negalima perkelti į kitas darbo vietas. Apsisprendžiant, ar vykti į kitą šalį, gana svarbūs yra migracijos kaštai. Vyresni žmonės dažnai patiria didesnių migracijos kaštų nei jauni, be to, su amžiumi didėja ir psichologiniai migracijos kaštai. Kuo jaunesnis migrantas, tuo jo psichologiniai kaštai mažesni, kadangi jis dar nėra stipriai įsitvirtinęs ir sukūręs tvirtų ryšių visuomenėje. Tačiau su amžiumi šie ryšiai su visuomene tampa stipresni, todėl ir psichologiniai kaštai tampa didesni. Tai slopina vyresnio amžiaus žmonių norą migruoti. Galimi migracijos kaštai didėja, didėjant šeimos apimčiai. Todėl tikėtina, kad susituokę žmonės bus linkę mažiau migruoti negu vieniši, kitiems veiksniams esant pastoviems. Be to, logiška tikėtis didesnio susituokusiųjų migracijos lygio, kurių šeimose abu sutuoktiniai nedirba arba dirba už mažus atlyginimus. Jei abu sutuoktiniai dabartiniu metu gauna didelius atlyginimus, šeimos kaštai, praradus pajamas, dėl persikėlimo bus aukšti. O atsižvelgiant į galimybę, kad vienas iš sutuoktinių neras darbo, kaštai dar padidės. Taigi dabartinė šeimos migracijos vertė sumažės. Be to, migracijos tikimybė sumažėja šeimoje esant mokyklinio amžiaus vaikų. Tėvai ir vaikai paprastai padaro išvadą, kad psichologiniai kaštai, sąlygoti persikėlimo į kitą gyvenamąją vietą, yra labai susiję su laukiama pinigine nauda. Atlikti tyrimai parodė tiesioginį darbuotojo išsilavinimo ir jo galimybės migruoti ryšį. Šis teigiamas išsilavinimo poveikis migracijos intensyvumui gali būti paaiškinamas tuo, kad aukštesnį išsilavinimą arba patirtį turintys darbuotojai daug efektyviau ieško darbo alternatyviose darbo rinkose. Aukštesnio išsilavinimo žmonėms gali būti ir mažesni kalbos barjerai, todėl galima tikėtis greitesnės jų adaptacijos naujoje darbo aplinkoje. Kuo aukštesnis žmogaus išsilavinimas, kitoms sąlygoms esant vienodoms, tuo didesnė tikimybė. Kad jis migruos. Ypač darbuotojai, turintys universitetinį išsilavinimą ar atitinkamas kvalifikacijas, turi didesnių sugebėjimų analizuoti ir pasiekti tinkamą informaciją, kuri būtina ieškant darbo kitose šalyse, taip pat ir regioninėse bei nacionalinėse darbo rinkose. Migracijos ir atstumo, kurį turi įveikti migruojantis asmuo, ryšys yra atvirkštinis. Kuo didesnis atstumas, tuo migrantas tikriausiai turės mažiau informacijos apie darbo galimybes toje vietovėje. Be to, su atstumo didėja ir transportavimo kaštai. Pagaliau, kuo didesnį atstumą reikia įveikti, tuo svarbesni bus psichologiniai kaštai: viena yra išvažiuoti į kitą miestą, o visai kas kita išvykti į kitą valstybę. Įsikuriant kaimyninėje šalyje, psichologiniai kaštai gali būti iš dalies sumažinti, bet nepašalinti. Todėl migrantai dažnai pasirenka tas šalis, į kuria anksčiau išvyko šeima, draugai ar artimieji. Ankstesni migrantai palengvina išvykstančiųjų persikėlimą: suteikia jiems informaciją apie darbą, įsidarbinimo ryšius, gyvenamąjį būstą ir pan.
Be minėtų mikrolygio migracijos veiksnių, tarptautiniam darbo jėgos judėjimui įtakos turi tokie specifiniai veiksniai kaip valstybės politika, imigracijos kvotos ir emigracijos kliūtys, politinės represijos ir karai, ekologiniai šalies veiksniai ir kt. Darbo jėgos migracijos potencialas atsiranda, jeigu vienoje šalyje egzistuoja stūmio veiksniai, o kitoje- traukos veiksniai. Paprastai traukos veiksnys susiformuoja imigracijos šalyje, kurioje aukštesnis išsivystymo lygis ir palankios darbo sąlygos traukia darbo jėgą iš silpniau ekonomiškai išsivysčiusių šalių, ir atvirkščiai: stūmio veiksnys kyla emigracijos šalyje, kur žemas išsivystymo lygis, blogos darbo rinkos sąlygos(pvz., užimtumo perspektyvų stoka, nedarbas, mažos pajamos) tarsi išstumia darbo jėgą iš šalies ieškoti geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų kitur. Tačiau tyrimais nustatyta, kad net tolimose didelių galimybių vietovėse trauka yra stipresnė nei menkų galimybių savoje vietoje stūmimas. Tai reiškia, kad, nors žmonės labiau traukiami į vietas, kur tikimasi didesnių uždarbių, jie nebūtinai vyksta iš vietovių, kuriose galimybės blogiausios. Be jau minėtų migraciją veikiančių traukos ir stūmimo veiksnių, reikėtų atsižvelgti ir į tokį aspektą kaip žmogiškojo kapitalo investicijos, nes darbuotojų migracija gali būti apibūdinama ir kaip žmogiškojo kapitalo investicijos forma. Žmogiškasis kapitalas- tai tos žmogaus savybės, kurių dėka jis gali gauti pajamas, t.y. žmogaus kvalifikacija, žinios, patirtis ir pan. Šis kapitalas gali būti padidintas specifinėmis investicijomis, kurios reikalauja dabartinių kaštų, bet padidina būsimąsias gyvenimo pajamas. Tačiau migracijos alternatyvos negalima suprasti vien tik kaip pagrindo potencialiems didesniems viso gyvenimo uždarbiams. Prieš ryždamasis migruoti, darbuotojas turi ‘‘pasverti‘‘ laukiamą naudą. Santykiniai sprendimo migruoti kaštai yra transporto išlaidos, pajamų atsisakymas persikėlimo metu, psichologiniai kaštai (šeimos, draugų, savos aplinkos palikimas) ir senaties pensijos bei pašalpų gavimo problemos. Taip pat atsižvelgiama į pasirinktos šalies teisinę bei socialinės apsaugos aplinką, nepamirštant ir ekonominio šalies potencialo. Racionaliai elgdamasis, žmogus nuspręs migruoti, jei laukiamų būsimųjų uždarbių suma viršys bendrus sprendimo migruoti kaštus. Jeigu laukiamą pajamų padidėjimą viršys nepiniginiai pranašumai, žmogus apsispręs likti savo šalyje. Tačiau migracija ne visada įvyks, net ir esant galimybei padidinti pajamas. Taip gali atsitikti dėl kaštų, susijusių su migracijos investicijomis, kurios gali nusverti numanomą naudą. Tačiau, jei dabartinė būsimos laukiamos naudos vertė viršija dabartinę investicijų vertę, asmuo nuspręs persikelti. Priešingu atveju asmuo padarys išvadą, kad migruoti neverta net tada, kai būsimosios pajamos viršys esamas.2.3 Tarptautinio darbo jėgos judėjimo padariniai
Tarptautinio darbo jėgos judėjimo, arba migracijos, ekonominis poveikis šalims vertinamas įvairiai. Pasaulinio ūkio požiūriu, ekonomistai migraciją laiko teigiamu reiškiniu, t.y. mechanizmu, kuris išlygina darbo jėgos trūkumą ir perteklių. Tokiu būdu sudaromos sąlygos kilti darbo užmokesčiui ir įvairių šalių gerovei. Atskirų visuomenės grupių požiūriu, vienoms darbo jėgos migracija gali būti naudinga, kitoms gali daryti neigiamą poveikį. Pvz., didelis migrantų srautas gali labai padidinti tam tikros rūšies pasiūlą ir žymiai sumažinti darbo užmokestį. Priimančiosios šalies darbdaviams tokia situacija naudinga, tačiau jos vietiniai gyventojai dėl sumažėjusio darbo užmokesčio bus nepatenkinti. Panagrinėkime asmeninę naudą, kurią tikisi gauti žmonės, migruojantys į kitą šalį. Savanoriškai nusprendę migruoti iš vienos vietovės į kitą žmonės akivaizdžiai tikisi padidinti savo naudą. Tyrimai rodo, kad vidutiniškai migrantai padidina savo gyvenimo pajamas. Tačiau išskiriami bent penki atvejai, kai migracija gali sukelti sąlyginai neigiamą poveikį migruojančiam asmeniui.Sprendimai migruoti grindžiami galima nauda ir dažniausiai yra priimami, remiantis netikra informacija ir neaiškiomis aplinkybėmis. Dažniausiai nauda, kurios buvo tikimasi iš migracijos, nepatiriama. Taip atsitinka tada, kai migrantas visai neranda darbo, kai pragyvenimas būna brangesnis negu laukta, kai psichologiniai kaštai, susiję su buvimu toli nuo šeimos ir draugų, yra didesni nei tikėtasi. Vadinasi, nenuostabu, kad visą laiką vyksta reemigracija. Nors reemigracija migrantams kainuoja, tačiau ji naudingai veikia ekonomiką: pagausina informaciją apie kitas šalis būsimiems migrantams: tiksliau įvertinama migracijos nauda ir kaštai. Tai būsimąją migraciją daro produktyvesnę. Tačiau ne visa reemigracija parodo nepelningas investicijas į žmoniškąjį kapitalą. Kai kurie žmonės migruoja laikinai, kad sukauptų turto ar padidintų savo žmogiškojo kapitalo atsargas, turėdami tikslą mokytis ar atlikti su darbu susijusią praktiką. Dauguma reemigruoja tada, kai pasiekia savo finansinius ir žmogiškojo kapitalo tikslus.
Migrantas nebūtinai patiria naudą iš uždarbio pirmaisiais imigravimo į šalį metais. Tyrimai rodo, kad kai kurie migrantai pirmuosius persikėlimo metus uždirbo mažiau negu ankstesnėje savo darbovietėje, tačiau vėlesniais metasi dažniausiai užmokestis padidėja. Kitaip sakant, kai kurie migrantai priima trumpalaikį užmokesčio sumažėjimą kaip investicinius kaštus į greitesnį ateities užmokesčio padidėjimą. Gyvenimo uždarbio padidėjimai nereiškia, kad migrantai būtinai gaus tokius pat metinius užmokesčius kaip pasirinktos šalies piliečiai. Migrantų įgūdžiai ne visada perkeliami į kitą regioną ar į kitą šalį. Dėl įgūdžių stokos migruojantys darbuotojai gali gauti mažesnius atlyginimus negu tokį patį darbą dirbantys šalies piliečiai. Šeimos uždarbis iš migracijos nereiškia, kad užmokesčio naudą patiria abu dirbantys sutuoktiniai. Tyrimai parodė, kad vidutiniškai migracija padidina vyro uždarbį, bet sumažina žmonos, bent jau pirmuosius penkerius metus. Akivaizdu, kad žmona migruoja dėl vyro aukštesnio atlyginimo ir sunkesnio darbo. Tokia emigracija padidina šeimos pajamas, bet sumažina žmonos paskatą dirbti, jos rinkos galimybes. Tai, kad migracija migruojančiam žmogui atsiperka, nereiškia, jog dabartinis darbo užmokestis viršija ankstesnio darbo užmokestį.Neigiamas migracijos poveikis:
Neigiamas poveikis darbo rinkoms. Darbo jėga iš silpnai išsivysčiusių šalių žymiai pigesnė negu ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Todėl galimas darbo jėgos kainos mažėjimas ir nedarbo išaugimas. Priimančių valstybių piliečiai jaučia neigiamas imigracijos pasekmes savo gaunamoms pajamoms. Darbuotojai migrantai pasiryžę dirbti už mažesnį atlyginimą kvalifikuotą darbą, o tai išstumia vietinę darbo jėgą iš kai kurių regionų ar pramonės šakų. Gyvenimo kokybės standartų blogėjimas. Galimi socialiniai ar etniniai konfliktai tarp atvykėlių ir vietinių gyventojų.
Teigiamos imigracijos pasekmės paprastai juntamos globaliniu mastu; jos yra šios :
Vietinių gyventojų skaičius išsivysčiusiose pasaulio valstybėse nebedidėja. Mažėja jaunų darbuotojų, galinčių užimti laisvas darbo vietas Europoje, o tai skatina imigraciją. Žmogiškojo kapitalo padidėjimas. Dėl “protų nutekėjimo“ problemos, neskiriant papildomų lėšų švietimui ar subsidijų specialistų rengimui, išsivysčiusiose šalyse galima prognozuoti suklestėjimą tam tikrų sektorių, kuriuose specialistų pasiūla nacionalinėje darbo rinkoje neatitinka paklausos. Išsivysčiusios šalys apsirūpina pigia darbo jėga tose srityse, kuriose vietiniai darbuotojai atsisako dirbti arba kelia tokiam darbui per daug sąlygų. Šalių pasienių gyventojai iš silpniau išsivysčiusių šalių aktyvi migracija sudaro palankesnes sąlygas konkurencijai pasienio regionuose.
Neigiami migracijos aspektai:
• “Protų nutekėjimo problema“.• Sumažėjęs gamybos veiksnių panaudojimas. Santykinai didesnė kvalifikuotos darbo jėgos emigracija gali pažeisti nusistovėjusį darbo organizavimą, todėl nekvalifikuotų asmenų nedarbas augs, kartu mažės bendrojo vidaus produkto gamybos apimtys, atsiras įtampa nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje.• Namų ūkių išlaidų ir santaupų sumažėjimas. Pajamų ir santaupų išvežimas, susijęs su emigracija ir įsikūrimu svetur, tiesiogiai gali sumažinti namų ūkių išlaidas ir santaupas.• Gamybos apimties ir pajamų vienam gyventojui sumažėjimas. Išvykusių kvalifikuotų darbuotojų vietas ne visada užims kiti, nes tokių specialistų gali ir pritrūkti, o darbuotojų mokymas ir kvalifikacijos kėlimas ilgai trunka ir yra brangus. • Vidutinio darbo jėgos kvalifikacijos lygio šalyje sumažėjimas. Kvalifikacijos lygio smukimui didelę reikšmę turi tai, kad, išvykus aukštos kvalifikacijos darbuotojams, į jų darbo vietas gali ateiti žemesnės kvalifikacijos žmonės.
Po Europos Sąjungos plėtros į rytus tikimasi didelės migracijos bangos, tačiau vėliau migracijos srautai turėtų gerokai sumažėti dėl reemigracijos proceso. Migrantai pirmenybę teikia trumpalaikiam darbui: nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Pagerėjusi ekonominė situacija migranto šalyje sąlygoja atgalinės migracijos srautus. Reemigracija gali vykti ir dėl “išstūmimo“ iš priimančiosios šalies veiksnio. Šalis gali imigrantams sudaryti įvairius teisinius barjerus, nustatyti nepalankų minimalų darbo užmokestį. Grįžimą gali skatinti ir priimančiosios šalies visuomenės neigiama reakcija. Būtent dėl reemigracijos ilgalaikėje perspektyvoje emigracijos neigiamos pasekmės nebus svarbios. Grįžę iš Vakarų Europos darbuotojai bus įgiję naujų darbo ir vadovavimo įgūdžių, o tai skatins ekonomikos augimą. Žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuotų migrantų srautas gali būti nenaudingas priimančiajai šaliai dėl didėjančios konkurencijos, darbo užmokesčio pokyčių, socialinės įtampos. Dažniausiai žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuoti migrantai migruoja nelegaliai, o tai gali prisidėti prie šešėlinės ekonomikos formavimo priimančiojoje šalyje, kelti pavojų visuomenės saugumui. Nelegali migracija gali turėti ir teigiamą reikšmę šalies ekonomikai: didelis nelegalių imigrantų srautas padidina bendrąją vartojimo paklausą, ir šie imigrantai moka netiesioginius mokesčius, pirkdami prekes ar paslaugas. Dažniausiai jie gauna žymiai mažesnį darbi užmokestį nei vietiniai darbuotojai, dirbantys tą patį darbą, tokiomis pačiomis sąlygomis. Todėl kai kuriose šalyse nelegali migracija toleruojama. Požiūris į nelegalius migrantus ir į migrantus priklauso nuo tos šalies migracijos politikos, įstatymų ir taisyklių.
Trumpalaikėje perspektyvoje darbo jėgos migracija turi daugiau neigiamų pasekmių. Priimančiojoje šalyje padidėja darbininkų konkurencija, dėl to kenčia vietiniai darbininkai, bet pagerėja darbdavių situacija. Silpniau išsivysčiusiose šalys patiria “protų nutekėjimą“, mažėja BVP, neigiamai veikiamas darbo našumas ir t.t. Ilgalaikėje perspektyvoje darbo jėgos judėjimas naudingas visoms šalims. Bendrojoje rinkoje kapitalo investicijos, užimtumas ir apmokėjimo lygiai supanašėja ir kartu auga visų šalių gerovė.3. Migracijos neigiamų padarinių išvengimo būdai
Iki šiol socialinio priešiškumo ir su gyventojų skaičiaus augimu susijusios išlaidos sulaikydavo šalį nuo liberalios migracijos politikos. Šios dvi kliūtis gali būti pašalintos šalinant migracijos apribojimus pakopom: kasmet leisti imigruoti tik tam tikram skaičiui gyventojų, kad jų dalis bendrame gyventojų skaičiuje ekonomiškai leistų integracijos procesą atlikti pakankamai neskausmingai abiem pusėm. Su tokiais apribojimais, migracija yra labai pageidaujamas ir naudingas reiškinys. Tik pakopinė migracija gali sumažinti socialinę trintį. Antrame dešimtmetyje JAV patyrė didžiausią socialinio nepasitenkinimo imigrantais bangą, kadangi ,imigrantų antplūdis pasiekė ir net viršijo pirmojo pasaulinio karo lygį.
4. Emigracijos nauda ir kaštai
Ekonomistai mano, jog kiekvienas turės naudos iš tarptautinio darbo judėjimo ilgame laikotarpyje. Harvardo universiteto profesorius Dani Rodrik mano, kad bet koks tarptautinis darbo judėjimas atneš ekonomikai daug daugiau naudos, nei laisva rinka. Kaip ekonomistas mato migracijos kaštus ir naudą ir šaliai, kuri priima imigrantus, ir šaliai, iš kurios emigruoja? • Darbo jėgos perteklius. Daugelis šalių turi perteklinę darbo jėgą žemės ūkio sektoriuje. Per greitas žmonių skaičiaus augimas tokiose šalyse sukelia daug problemų, kaip darbo vietų sumažėjimą, taip pat ir gyvenamojo ploto sumažėjimą. Dėl šitų priežasčių, emigracija tapo išsigelbėjimu. Kai darbuotojai palieka šalį, ribinis produktas vienam likusiam gyventojui padidėja. Airijoje buvo perteklinė darbo jėga XIXa. Airijos emigrantai pasitraukė į Britaniją ir JAV, kur jie rado darbo vietas žemės ūkyje, statybose ir naujose pramonėse. Taip pat perteklinė darbo jėga buvo ir centrinėje, pietų bei rytų Europos šalyse 19 amžiuje ir 20 amžiaus pradžioje. Vengrija, Lenkija Rusija, pietų Italija, Graikija ir Turkija – visos šios šalys turėjo didelį migracijos periodą. Buvo net toks posakis, kad pietų Italai jautėsi labiau kaip namie, kai jie aplankydavo New Yorką, nei kai jie nuvykdavo i šiaurinę Italiją, į tokius miestus, kaip Milanas ar Turinas. 1950, 1960, 1970 metais buvo labai didėlis darbo jėgos perteklius tokiose šalyse, kaip Indija, Karibų salos, Šiaurės Afrika. Žmonės iš šių šalių imigruodavo į Europietiškus miestus ir miestelius. Aišku, perteklinės darbo jėgos emigracija pakėlė tų šalių gaminimą ir padidino likusiųjų žmonių algas. • Pinigų pervedimas . Daugelis žmonių iš trečiojo pasaulio šalių gaudavo pinigus iš labiau išsivysčiusių šalių. Imigrantai siųsdavo pinigus savo šeimoms ir giminaičiams ir tuo pačiu padėdavo jiems išgyventi. Turkijoje žmonės ypač buvo finansiškai priklausomi nuo tų, kurie imigravo į Europą ir siųsdavo jiems pinigus. Tą patį galima pasakyti ir apie Graikiją. Tėvai vaikų, kurie emigravo iš Indijos, galėjo tikėtis finansinės paramos. Vaikai padėdavo, net jei jie sukurdavo savo šeimas ir pan. Sezoniniai žemės ūkio darbuotojai kurie turėjo tik laikiną leidimą dirbti tam tikroje šalyje, ypač daug pinigų išsiųsdavo namo. Geriausiai juos galima būtų apibūdinti, kaip tikslo darbuotojai, kurie taupo tam tikram tikslui įgyvendinti, pvz., finansuoti savo mokslą arba pradėti savo verslą. Tokie pinigai ypač naudingi tai šaliai, iš kurios yra emigrantas. • Įtaka viešiesiems finansams. 1. Migracijos įtaka „išleidžiančios“ šalies viešiesiems finansams. Šalyje, iš kurios emigruojama, ateities mokesčių įnašų praradimas ir neatlikta karinė tarnyba dažniausiai nusveria būtinybę dalintis visuomeninėmis gerybėmis ir paslaugomis. Dauguma visuomeninių išlaidų yra „visuomeninės gerybės“ tikrąja to žodžio prasme – pasitenkina visi jų vartotojai, kiek jų bebūtų. Todėl dalies gyventojų migracija nepadidina likusiųjų gyventojų pasitenkinimo, tokiomis visuomeninėmis gerybėmis, kaip nacionalinė gynyba ar kita. Dažniausiai imigruoja jauni specialistai, tokiu būdu „išleidžiančioji“ šalis jos gyventojams migruojant irgi patiria nuostolius. Viena galimų politinių išeičių šiuo atveju yra vykdyti migracijos ribojimo politiką, neleisti pervesti aktyvų į užsienį. 2. Migracijos įtaka „priimančios“ šalies viešiesiems finansams. Pasaulinė praktika rodo, jog imigrantai yra „fiskalinė našta“ – jie siekia išsilavinimo, gauna medicininę pagalbą ir t.t., tačiau šios išlaidos yra didesnės, nei grįžta mokesčių pavidalu. Tačiau per pastaruosius metus pastebimos ir kitokios tendencijos. Pasireiškia jau minėtas gyvenimo ciklo poveikis: kadangi atvyksta jauni, darbingo amžiaus žmonės, jiems nereikia finansuoti išsilavinimo, o iki pensijos jiems irgi likęs nemažas laikotarpis, kurio metu jie moka mokesčius. Netgi nelegalūs imigrantai, tokie kaip daugybė nelegaliai imigravusių į JAV meksikiečių, moka netiesioginius mokesčius: pardavimo mokesčius, rentą ir t.t. Ilgojo periodo laikotarpiu visuminis fiskalinis migrantų poveikis nublanka, nes jų amžiaus pasiskirstymas išsilygina su gyventojų dauguma.
• Protų nutekėjimas. Iš kitos pusės, emigracija reiškia žmonių protų ir sugebėjimų nutekėjimą, protingų, talentingų, išsilavinusių žmonių praradimą. Net ten, kur darbo jėgos perteklius, dažniausiai emigruoja jaunesni ir energingesni žmonės. Todėl, būtų galima teigti, kad iš kitos pusės nėra ekonominio augimo, gamyba neauga, nes šalyje lieka tik senesnio amžiaus žmonės ir vaikai, visi tie, kurie nesugeba adaptuotis užsienyje.
5.Imigracijos nauda ir kaštai
Koks imigracijos indėlis visai šaliai?• Technologijos perdavimas. Naujos technologijos greitai prasiskverbia į kitas šalis imigracijos dėka. Tokių tarptautinių technologijų prasiskverbimų istorija labai ilga. Dabartiniu metu multinacionalinės kompanijos elgiasi taip, kaip priemonė, per kurią naujos technologijos kerta sienas per išsilavinusių žmonių judėjimą. • Žinios. Atvykdami žmonės atsineša žinias, ir dauguma jų gali duoti ekonominę naudą – ar tai būtų prekybos įgūdžiai, ypatingos receptūros, vaidybinis talentas ar tobulesnės technologijos. Imigrantai ne tik patys naudoja atsineštas žinias, bet ir perduoda jas kitiems, todėl vienas iš migracijos privalumų – tai perduodamos žinios. • Darbo jėgos kaštai. Imigruojančiose šalyse darbdaviai stengiasi minimizuoti darbo jėgos kaštus. Todėl jie labai noriai priima darbuotojus iš užsienio, kurie sutinka dirbti už žemesnį atlyginimą. Darbus, kuriuos dažniausiai nenori atlikti vietiniai gyventojai, užsieniečiai su mielu noru juos atlieka, net ir už žemesnį atlyginimą. Tokie darbai dažniausiai yra viešbučiuose, ligoninėse ir kitose vietose. Žemės ūkį galima irgi priskirti tokiems darbams, kurį žmonės dirba už žemą atlyginimą. Vietiniai darbuotojai gali bijoti užsieniečių konkurencijos, kuri sumažina darbo užmokesčius. • Demografija. Aukšta migracija gali skatinti pirkėjus prie labiau išsivisčiusios ir naujoviškos ekonomikos. Imigrantai turi savybę turėti daug naujų idėjų ir minčių, kurie reikalingi greitesniam ekonomikos kėlimui. Be to, imigrantai dažniausiai yra jauni ir energingi žmonės. Šalys, kuriose daug jaunų žmonių, yra labiau dinamiškos ir greičiau prisitaiko prie besivystančios aplynkos. • Išlaidos dėl gyventojų skaičiaus augimo. Imigracija, kaip ir bet kuris gyventojų augimas, gali sąlygoti papildomus su augimu susijusius išorinius netekimus: papildomas triukšmas, konfliktai, nusikalstamumas. Tai dalinai atsveria praradimus siunčiančioje šalyje ir laimėjimus šalyje, į kurią atvykstama, tačiau šis efektas yra nedidelis, jeigu migracija vyksta palaipsniui. • Kapitalo judėjimas socialiniame sektoriuje. Socialiniai kaštai auga dėl imigracijos. Reikia daugiau lėšų investuoti į infrastruktūrą: statyti daugiau mokyklų, kurti naujas gyvenamąsias vietas, investuoti daugiau lėšų į gydymą, transportą. Tokios investicijos labai ryškiai pastebimos trumpame laikotarpyje.
6. Migracija Europoje
Nepaisant to, kad migrantai yra siunčiami į New Yorką, Europa irgi visada pritraukdavo nemažai imigrantų. Nemažai imigrantų Europos Sąjungoje yra iš centrinės, rytinės ir pietinės Europos. Europos Sąjungos imigrantai( % pagal regionus), 2000 metais Azija- 14%; Amerika- 10%; Afrika- 27%; kitos Europos šalys- 47%. Dabartiniu metu daugiausiai imigrantų yra Vokietijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje. Bet daugiausia imigrantų turi Šveicarija. Anksčiau Šveicarija labai viliojo imigrantus dirbti žemės ūkyje ir viešbučiuose. Bet galų gale Šveicarija sugriežtino imigravimo politiką, kas smarkiai sumažino imigrantų antplūdį.
7. ES šalys
Pagal ES taisykles ES viduje yra visiškas laisvas darbo jėgos judėjimas. Bet naujoms ES narėms yra ir tam tikrų laikinų apribojimų. Dar prieš tai, kai griuvo Berlyno siena, tik keli migrantai iš rytų ir centrinės Europos rado kelią į ES šalis. Tiems, kurie paliko Sovietų Sąjungos bloką ir Jugoslaviją, tai buvo vienpusė kelionė. Maždaug vienas milijonas lenkų paliko šalį ir imigravo į ES šalis 1980 metų pradžioje, bet tik keli turėjo teisę vėliau grįžti į savo šalį. Situacija 21amžiuje atrodo kitaip. Jau daugiau nei keturi milijonai naujų darbuotojų atkeliavo į ES šalis iš centrinės ir rytinės Europos, ir dar daugiau nei du milijonai darbuotojų iš buvusios Jugoslavijos. Prieš priimant naujas šalis į ES , buvusios narės labai bijojo didelio naujų imigrantų antplūdžio. Buvo numatyta, kad beveik trečdalis milijono visų imigrantų kiekvienais metais atkeliaus iš tokių šalių kaip Čekija, Slovakija, Kipras, Estija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Lenkija, Slovėnija, Malta, į tokias šalis kaip Vokietija ir Austrija, kur bus labai aukšta konkurencija tam tikruose darbuose. Todėl pagal Europos Sąjungos susitarymą buvo nuspręsta, kad naujoms ES narės bus taikomi tam tikri apribojimai dirbti kitose ES šalyse, pereinamasis laikotarpis buvo paskirtas septyneriems metams.
8. Australijoje reikalingi žmonės
Australija yra žinoma kaip imigrantų šalis. Dabartinis šalies gyventojų skaičius yra mažesnis nei 20 milijonų gyventojų, iš kurių ketvirtadalis gimė užsienyje, o likusieji 19% yra imigrantų vaikai. Žemas gimstamumas gali lydėti prie gyventojų skaičiaus sumažėjimo net iki 2050 žmonių, jei nebus naujų imigrantų. Bet Australijoje vyrauja labai stipri politika, kuri priešinasi naujai imigracijai. Mažai tikėtina, kad Australija priims didelį naujų nekvalifikuotų darbuotojų skaičių ir pabėgėlius artimiausiu metu, kaip buvo daroma praeityje. Bet tam, kad palaikyti dabartines šalies pajamas, reikia papildomos 1,25% naujos darbo jėgos, kas reikštų, kad kiekvienais metais reikia priimti mažiausiai 140000 migrantų. Dėl šitos priežasties Australijoje imigrantų skaičius padidintas iki 100000 per metus. Iš šio skaičiaus 58% turi būti kvalifikuoti darbuotojai, o likusieji turi turėti artimus giminaičius šioje šalyje. Nepaisant to, kad imigrantų skaičius padidintas, prognozuojama, kad Australijos ekonomika bus pasenusi jau šio amžiaus viduryje.
9.Protų nutekėjimas iš Pietų Afrikos
Pietų Afrika pergyvena labai aukštą išsilavinusių žmonių emigraciją, tokių profesijų kaip medikai, inžinieriai, buhalteriai ir verslininkai. Beveik 20 procentų šių sričių specialistų jau paliko Pietų Afriką. Kai kurių profesijų emigrantų skaičius yra net didesnis. Paskaičiuota, kad beveik 35 procentai gydytojų, baigusių Witwatersrand universitetą 1990 metais, jau emigravo. Tokiai šaliai, kaip Pietų Afrika, kurioje išsilavinusių žmonių labai trunka, emigracija gali būti net labai pavojinga. Kiekvienas išsilavinęs žmogus, paliekantis šalį, sukelia nekvalifikuotų darbo vietų praradimą. Čia būtų tokia proporcija: kiekvienam kvalifikuotam migrantui yra 10 nekvalifikuotų darbo vietų. Tokį smarkų specialistų skaičiaus nutekėjimą lemia tam tikros priežastys. Visų pirmą, tai yra labai didėjantis nusikalstamumų skaičius ir politiniai veiksniai. Iš kitos pusės, beveik milijonas pietų Afrikos gyventojų turi Jungtinės Karalystės pasus ir gali laisvai ten gyventi ir dirbti. Dar labai pamėgtos vietos imigruoti yra Kanada, JAV, Australija ir Naujoji Zelandija. Ekonominiai sunkumai ir nesusipratimai šalyje buvo dar viena iš priežasčių palikti šalį. Iš kitos pusės, Pietų Afrikos kompanijos bando mokinti juodaodžius gyventojus užpildyti tas darbo vietas, kurias paliko baltieji emigrantai ir kur reikalingi specialistai. Taip pat pradeda nykti rasinis skirtumas tarp baltaodžių ir juodaodžių gyventojų, kuris vyravo labai ilgą laikotarpį.
10. Tarptautinių darbo jėgos judėjimo pasekmės Lietuvai
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę pasikeitė darbo jėgos migracijos pobūdis; tai lėmė esminiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai. Darbo jėgos migracija tapo labiau priklausoma nuo rinkos dėsnių, pasikeitė jos srautų judėjimo kryptys, t.y. dėl pasikeitusios politinės padėties iškilo emigracijos problema, pakito pobūdis ir mastai. Emigracijos procesai buvo ypač intensyvūs per pirmuosius metus po apribojimų emigruoti iš Lietuvos panaikinimo. Didžiausia emigracijos banga 1992 m. buvo sąlygota rusakalbių repatriacijos. Didelė sovietinio laikotarpio rusakalbių migracija i Lietuvą sukūrė didžiulį migracijos potencialą, kuris po nepriklausomybės atkūrimo buvo išlaisvintas. Politiniai pokyčiai turėjo lemiamą įtaką ir emigraciniams srautams į Vakarų šalis. Jie pakeitė sovietinio laikotarpio griežtų teisinių reikalavimų pobūdį, panaikino “sienas“ tarp Rytų ir Vakarų ir liberalizavo judėjimą į vakarus. Politiniai ir teisiniai pokyčiai sudarė sąlygas vėliau pasireikšti ekonominių ir socialinių veiksnių motyvuotai migracijai. Ekonominių veiksnių sąlygotą šio laikotarpio darbo jėgos migraciją sukėlė dvejopo pobūdžio veiksnių grupės, veikusios kaip stūmimo iš šalies veiksniai: • Žemesnis Lietuvos socialinis, ekonominis išsivystymo lygis bei žmonių gyvenimo lygis nei kitose šalyse;• Naujų socialinių ir ekonominių problemų atsiradimas ir jų aštrėjimas. Be politinių veiksnių, didelę ir bene svarbiausią įtaką turi ekonominiai veiksniai, sukuriantys darbo jėgos migracijos dėsningumus, sąlygojamus įvairių ekonominių rodiklių, veikiančių emigracijos intensyvumą bei pobūdį. Remiantis darbo jėgos migracijos teorija ir kai kurių Europos šalių patirtimi, galima išsiaiškinti emigracijos srautų intensyvumo priklausomybę nuo kai kurių ekonominių rodiklių pokyčių. Italijoje ir Ispanijoje nustatyta, kad padidėja emigracija iš vietovių, kuriose tam tikru metu sumažėja BVP, tenkantis gyventojui, ar stipriai kyla nedarbo lygis. Tačiau Lietuvoje realios šios priklausomybės aptikti praktiškai neįmanoma dėl nežinimo tikrojo emigracijos iš Lietuvos masto. Manoma, jog emigruojančiųjų iš Lietuvos yra keleriopai daugiau nei rodo oficialūs duomenys. Remiantis oficialiais duomenimis, ryšį tarp nedarbo lygio ir emigracijos srautų padidėjimų galima įžvelgti 1994-1996 m. tačiau nuo 1997 m. ši priklausomybė tapo nevisiškai logiška, t.y. nedarbo lygiui didėjant, emigracija iš Lietuvos mažėja. Taip galėtų būti nebent tuo atveju, jei smarkiai pasikeistų kitos emigraciją skatinančios sąlygos.
Iš Lietuvos emigruojantys tam tikros kategorijos darbininkai sukelia skirtingas pasekmes Lietuvos makroekonomikai. Todėl darbo jėgos migracijos nauda ir kaštai labai priklauso nuo to, kokiai darbo jėgos kategorijai priklauso migruojantis asmuo. 2 lentelėje pateikti pagrindiniai naudos ir kaštų elementai, esant laisvam darbuotojų judėjimui.2 lentelė. Laisvo darbuotojo judėjimo nauda ir kaštai Lietuvai
Išvykstančios darbo jėgos kategorijos Nauda KaštaiDarbuotojas migrantas be šeimos Didėja BVP, jei emigrantas pajamas išleidžia Lietuvoje arba jas perveda namuose likusiais šeimai; Didėja namų ūkio išlaidos Mažėja BVP, nes emigranto pajamos didina tos šalies BVP, kurioje jis dirbaDarbuotojas migrantas su šeima Mažėja socialinių išmokų poreikis Kad šeima galėtų įsikurti kitoje šalyje, parduodamas turtas, išvežamos santaupos;Mažėja namų ūkio išlaidos. O kartu iš šalies BVPBedarbiai Mažėja nedarbas dėl vadinamojo nedarbo eksporto;Didėja BVP vienam gyventojui
–Kvalifikuota darbo jėga “Protų sugrįžimas“;Sugrįžta pajamos dėl reemigracijos ir ekonominio augimo;Parsivežama naudingos patirties;Padidėja užsienio kapitalo investicijų į darbui imlias šakas “Protų nutekėjimas“;Sumažėja taupymas dėl santaupų eksporto;Padidėja išlaidų, skirtų papildomos kvalifikacijos darbo jėgos subsidijavimui, poreikis;Neigiamas poveikis pažangai mokslui ir technologijai
Nekvalifikuota darbo jėga Nedarbo eksporto padidėjimas;Grįžtama, įgijus naujos darbo patirties – Kaip matoma iš 2 lentelės, didžiausia nauda patiriam, kai emigruoja bedarbiai ir nekvalifikuota darbo jėga. Pagrindinė šių darbininkų emigravimo nauda- “nedarbo eksportas“. Lietuvos vyriausybė siekia šalyje kiek galima sumažinti nedarbą, “nedarbo eksportas“ kaip tik ir sumažina nedarbą. Šių darbininkų kategorijos emigravimas praktiškai nesukelia valstybei jokių neigiamų padarinių. Visiškai priešingai veikia kvalifikuotų darbininkų emigracija iš Lietuvos; tai sukelia daugiau neigiamų padarinių, nei naudos. Didesnė nauda iš šios emigracijos galima tik ilguoju laikotarpiu, kai, pagerėjus Lietuvos ekonominiai situacijai, kvalifikuoti darbininkai sugrįš. Valstybė patiria didesnę naudą, kai asmuo emigruoja be šeimos nei su šeima. Bet abiem atvejais šalis patiria nuostolių dėl mažėjančio BVP. Lietuvos BVP didės tik tada, jei išvyks asmenys savo pajamas išleis Lietuvoje arba rems šeimą, likusią gimtojoje šalyje. Nepaisant to, kad oficiali statistika tiesiogiai neįrodo emigracijos padidėjimo, logiška manyti, kad pastarųjų metų Lietuvos gyventojų migracija (taip pat ir nelegali), susijusi iš esmės su darbo ir geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimu Vakarų šalyse. Tai tiesiogiai galima įžvelgti net ir oficialioje statistikoje, atkreipus dėmesį į emigracijos iš Lietuvos kryptį. Remiantis Statistikos departamento duomenis, pastebima, kad į Vakarų šalis nukreipta emigracija turi didėjimo tendenciją. 1990-1994m. emigrantai į vakarus sudarė apie 14 procentų visų emigrantų, o 1995-1999 m. jų srautas padidėjo iki maždaug 31 procento. Daugiausia emigrantų 1993-1999 m. buvo vyresni nei 26 metų amžiaus, o tuo tarpu jaunimas (18-25 m.) sudarė apie dešimtadalį visų išvykusiųjų, o likusi dalis teko imigrantams iki 18 metų amžiaus.
Išvados
Kapitalo judėjimas yra finansinės operacijos tarp šalies skolintojos ir šalies skolininkės. Jos skirstomos į tiesiogines užsienio ir portfelines investicijas. Darbo migracija – tai žmonių judėjimas per nacionalines sienas. Darbo migracijos priežastys: socialinės, politinės, gamtinės nelaimės ir ekonominis motyvatorius, kaip pvz.: didesnė alga ar saugesnis darbas. 1870-1914m. svarbus istorinis etapas darbo migracijos ir užsienio investicijų plėtimuisi. Ekonomistai labai tyrinėjo šį laikotarpį, kurio metu 40 % JAV gyventojų sudarė imigrantai. Kapitalo judėjimą sąlygojantys veiksniai: palūkanų normos grąžinimas, rizikos diversifikacija, tarifai, išteklių vietos ir kapitalo rinkos plėtra. Tarptautinė kompanija analizuojama pagal vadybos elgsenos nuostatas: nuosavybę, vietą ir internacionalizaciją. Jos veiklumą lemia artumo ir susikaupimo pranašumai. 1990m. Europoje įvyko svarbųs pasikeitimai, susiję su tiesioginėmis užsienio investicijomis. Euro zona sunkai investavo į JAV, Dž.Britaniją ir Lotynų Ameriką. Vengrija yra Europos tranzito šalis, per kurią juda stambūs užsienio fondai jau nuo ankstyvųjų 1990m. Iš visų tarptautinių gamybinių veiksnių judėjimų jautriausias yra darbo judėjimas. Ekonomistai mato migracijos kaštus ir naudą ir šaliai, kuri priima imigrantus, ir šaliai, iš kurios emigruoja. Daugelis žmonių iš trečiojo pasaulio šalių gaudavo pinigus iš labiau išsivysčiusių šalių. Imigrantai siusdavo pinigus savo šeimoms ir giminaičiams ir tuo pačiu padėdavo jiems išgyventi.
Naudota literatūra
1. Financial Times, 24 Liepos 2002m2. Held D., McGrew A., Goldblatt D., Perrašon J.. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra.-Vilnius: Margi raštai ,2002.
3. Legali imigracija į Kanadą,20034. Triuman. – International economics5. Vainauskienė V. Tarptautinio ekonominių santykių pagrindai. Mokomoji knyga. – Kaunas: Technologija, 2003.6. Vėlyvis J. Euroverslas: asmenų, paslaugų, prekių ir kapitalo laisvas judėjimas. –Vilnius: Ciklonas, 2005.7. Vilpišauskas R. Europos Sąjungos vidaus rinka ir Lietuva: integracija ir jų ekonominis poveikis. – Vilnius: Eugrimas, 2003.8. www.coe.int9. www.euro.lt10. www.migration.edu11. http://europa.eu.int/abc/12lessons/index5_lt.htm