„Tarptautinė darbo jėgos migracija“

Japonijos ekonomika
VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETO

TRANSPORTO INŽINERIJOS FAKULTETO

TRANSPORTO VADYBOS KATEDRA

Tarptautinio verslo ekonomikos
referatas

„Tarptautinė darbo jėgos migracija“

Parengė: S. Vaičiulaitis, TL-3 gr.

Priėmė: doc. dr. A. K. Vyskupaitis

Vilnius 2006
Turinys

1.Tarptauinė darbo jėgos migracija.........................3

2.Tarptautinės darbo jėgos imigracijos ir emigracijos politikos vykdymo ypatumai..............................6

3.Migracijos poveikis darbo rinkai.........................8

4.“Vidutinių pajamų” migracijos paradoksai..................11

5.5.Migracijos įtaka viešiesiems finansams...................14
5.1.5.1.Migracijos įtaka “išleidžiančios” šalies viešiesiems finansams.14
5.2.5.2.Migracijos įtaka “priimančios” šalies viešiesiems finansams..15

6.6.Išoriniai praradimai ir nauda.........................15

7.7.Migracijos neigiamų padarinių išvengimo būdai..............16

Išvados..............................17

1.Tarptauinė darbo jėgos migracija

Iš visų tarptautinių gamybinių veiksnių judėjimų jautriausias yra darbo judėjimas. Rizikuoja patys migrantai, be to, jie sukelia ekkonominį ir psichologinį diskomfortą šalies, į kuria imigravo, gyventojams (net jeigu pastarieji taip pat yra imigrantai).
Patiems emigrantams iškyla nemažai pavojų, bet vidutiniškai gaunama nauda taip pat didelė. Emigrantas gali susirgti arba nesurasti didesnių pajamų šaltinio. Daug emigravusiųjų grįžta nusivylę. Tačiau dažniausiai jie nemažai išlošia – tai matyti ir iš tokių detalių, jog vis dėl to nemažai žmonių ryžtasi tokiai rizikai. Kai kuriais atvejais didelis laimėjimas yra politinė ir fizinė laisvė, kitais gi – ekonominė nauda. Daktarai, inžinieriai ir kiti aukštos kvalifikacijos specialistai iš šaalių su žemesniais uždarbiais (tokių kaip Indija, Pakistanas ar Lietuva) kelis kartus padidina savo įplaukas emigravę į tokias šalis, kaip Šiaurės Amerika, Australija, Didžioji Britanija ar Persijos įlanką. Meksikietis amatininkas Teksase ar Kalifornijoje uždirba pakankamai, kad galėtų anksti išeiti į pensiją ir gy

yvendamas savo patogiuose namuose Meksikoje finansiškai remti savo vaikus. “Kviestiniai darbuotojai” iš Turkijos Vokietijoje taip pat užsitikrina patogų gyvenimą ir žymų kiekybinį įplaukų padidėjimą. Jei to nebūtų, jie nesiektų migruoti nei pastoviam gyvenimui, nei laikinai.
Vis dėlto politikai dažniausiai į migraciją žiūri kaip į “karštą bulvę”, ir jos vengia. 1986 m. JAV priimtas Imigracijos Reformų ir Kontrolės Aktas yra viena tų išimčių, kurios patvirtina taisyklę. Šis aktas (seniau žinomas kaip Simpson – Mazzoli bilis) buvo ne kartą svarstomas JAV Kongrese, kol galų gale su tam tikromis išlygomis priimtas.
Tokias karštas diskusijas ir pasipriešinimą migracija sukelia dėl keleto priežasčių:
1. Tiek šalies, į kuria imigruojama, tiek šalies, iš kurios emigruojama gyventojai patiria ekonominius nuostolius. Todėl emigracija nėra skatinama netgi tokiose šalyse, kaip Meksika.
2. Šalyje, į kurią imigruojama egzistuoja tam tikras etninių prriešiškumų pagrįstas nusistatymas.
3. Tam tikrų ekonominių sluoksnių pagrįsta ekonominė baimė, jog imigrantai sudarys papildomą konkurenciją. Jeigu imigrantų konkurencija staigiai didėja, gresia vietinių gyventojų nepasitenkinimas ir net agresija.
4. Bet kurioje politinėje arenoje migrantų yra mažuma, imigrantų interesų gynimas garantuoja viso labo keletą papildomų balsų. Šalyje, iš kurios migruojama, potencialūs emigrantai, šnekėdami apie savo teisę išvykti parodo, jog jie nebeketina dalyvauti šalies politikoje. Dauguma nelinkusi geranoriškai suteikti visišką laisvę, ypatingai, jeigu yra pažeidžiama šalies savigarba.
Todėl populiarumo siekiantys politikai niekada nepalaikys laisvos migracijos idėjos, į
jų pusę stoja tik darbdavių lobizuoti politikai ir atstovaujantys įvairioms Bažnyčioms.
Toliau bus aptarta, kaip visos šios oponuojančios jėgos pasiekia balansą, kokią visuminę ekonominę naudą patiria šalis ir tauta ir kaip jos susidoroja su neekonominėmis migracijos pasekmėmis.

Tarptautinį darbo jėgos judėjimą arbą migraciją veikia daugybė priežasčių. Tarp migracijos priežasčių dažniausiai nurodomos ekonominės, politinės, ideologinės, rasinės, etninės ir kitos. Didžiausią reikšmę darbo jėgos migracijai turi ekonominiai motyvai. Darbo jėgos migracijos priežastys skirstomos į dvi dalis:
Makrolygio migracijos veiksniai – tai tam tikros objektyvios sąlygos, kuriose gyvena ir dirba žmogus, tai ir formuoja migracijos aplinką. Svarbiausi ekonominiai migracijos veiksniai:
1 Nevienodi šalių ekonominio išsivystymo lygiai;
2 Šalių gyvenimo lygio skirtumai;
3 Darbo užmokesčio (pajamų) dydžio skirtumai;
4 Užimtumo ir nedarbo lygiai šalyse;
5 Valstybės ir vietinės valdžios verslo sąlygų, mokesčių politika ir t.t.
Mikrolygio migracijos veiksniai – tai subjektyvios sąlygos, žmonių individualūs motyvai, lemiantys migracijos pasirinkimą. Svarbiausi mikrolygio ekonominiai veiksniai yra šie:
1 amžius;
2 išsilavinimo lygis;
3 šeimyninė padėtis;
4 migracijos atstumai;
5 kalbos barjeras;
6 žinios apie šalį.
Neigiamas imigracijos poveikis:
3 Neigiamas poveikis darbo rinkoms. Darbo jėga iš silpnai išsivysčiusių šalių žymiai pigesnė negu iš ekonomiškai išsivysčiusių šalių. Todėl galimas darbo jėgos kainos mažėjimas ir nedarbo išaugimas.
4 Priimančių valstybių piliečiai jaučia imigracijos pasekmes savo gaunamoms pajamoms. Darbuotojai migrantai pasiryžę dirbti už mažesnį atlyginimą kvalifikuotą darbą, o tai išstumia vietinę darbo jėgą iš kai kurių regionų ar pramonės šakų.
5 Gyvenimo kokybės standartų bl

logėjimas. Galimi socialiniai ar etniniai konfliktai tarp atvykėlių ir vietinių gyventojų.
Teigiamos imigracijos pasekmės paprastai juntamos globaliniu mastu. Ir būtų šios:
4 Vietinių gyventojų skaičius išsivysčiusiose pasaulio valstybėse nebedidėja. Mažėja jaunų darbuotojų, galinčių užimti laisvas darbo vietas kitose šalyse, o tai skatina imigraciją.
5 Žmogiškojo kapitalo padidėjimas. Dėl „proto nutekėjimo“ problemos, neskiriant papildomų lėšų švietimui ar subsidijų specialistų rengimui, išsivysčiusiose šalyse galima prognozuoti suklestėjimą tam tikrų sektorių, kuriuose specialistų pasiūla nacionalinėje darbo rinkoje neatitinka paklausos.
6 Išsivysčiusios šalys apsirūpina pigia darbo jėga tose srityse, kuriose vietiniai darbuotojai atsisako dirbti arba kelia tokiam darbui per daug sąlygų.
7 Šalių pasienių gyventojai iš silpniau išsivysčiusių šalių aktyvi migracija sudaro palankesnes sąlygas konkurencijai pasienio regionuose.
Neigiami emigracijos aspektai:
1 “Protų nutekėjimo“ problema.
2 Sumažėjęs gamybos veiksnių panaudojimas. Santykinai didesnė kvalifikuoto darbo jėgos emigracija gali pažeisti nusistovėjusį darbo organizavimą, todėl nekvalifikuotų asmenų nedarbas augs, kartu mažės bendrojo vidaus produkto gamybos apimtys, atsiras įtampa nekvalifikuotos darbo jėgos rinkoje.
3 Namų ūkių išlaidų ir santaupų sumažėjimas.
4 Gamybos apimties ir pajamų vienam gyventojui sumažėjimas. Gali pritrūkti kvalifikuotų darbuotojų, o kvalifikacijos kėlimas ir mokymas ilgai trunka ir yra brangus.
5 Vidutinio darbo jėgos kvalifikacijos lygio šalyje sumažėjimas (išvykus aukštos kvalifikacijos darbuotojams, į jų darbo vietas gali ateiti žemesnės kvalifikacijos žmonės).

2.Tarptautinės darbo jėgos imigracijos ir emigracijos politikos vykdymo ypatumai

Išryškėjus intensyvesnei tarptautinei darbo jėgos migracijai, valstybėse pradėjo formuotis valstybiniai valdymo me

etodai migracijos srautams reguliuoti. Iškilusios problemos dėl darbo jėgos migracijos privertė jas sukurti plačią sistemą priemonių, kurių dėka būtų galima reguliuoti šį procesą. Kiekviena valstybė, besirūpinanti savo ekonomika ir stengdamasi reglamentuoti darbo jėgos migraciją, pasirenka tam tikrą migracijos politiką.

Normatyvinė ir teisinė bazė, garantuojanti darbo jėgos migracijos reguliavimą, susideda iš kiekvienos valstybės konstitucijos straipsnių, nacionalinių teisės aktų, dvišalių ir daugiašalių tarptautinių susitarimų. Kai kuriose šalyse ją papildo specialios migracijos programos.

Migracijos politika susideda iš imigracinės ir emigracinės politikos. Dauguma migrantus priimančių šalių vadovaujasi principu , kad nesudaryti kliūčių įvažiavimui į šalį tokių kategorijų darbininkams, kurie jai yra reikalingi, ir riboti įvažiavimą tų, kurie šios šalies darbo rinkai yra nereikalingi. Pageidaujamų imigrantų paklausa gerokai skiriasi tarp įvairių skirtingo ekonominio išsivystymo lygio šalių, esančių atskiruose kontinentuose bei jų regionuose.

Ekonominėje literatūroje yra išskiriamos trys imigracinės politikos kryptys:
1. Politika, paremta imigrantų buvimo šalyje laiko apribojimais, apie ką jie iš karto įspėjami.
2. Politika, neribojanti imigrantų buvimo šalyje laiko ir leidžianti į ją atvykti jo šeimos nariams.
3. Politika, leidžianti imigrantams įsikuri šalyje ir po tam tikro laiko jiems suteikti tos šalies pilietybę.

Vienos ar kitos krypties pasirinkimas priklauso nuo šalies ekonominės padėties, jos darbo rinkos tautinės sudėties, demografinės situacijos.
Būtina paminėti, kad imigracinės politikos įgyvendinimas turi tam tikrus specifinius savo svertus, kuriais yra: kokybiniai reikalavimai atvykstantiems, amžiaus cenzas atvykstantiems, sveikatos būklės patikrinimas, politinio pobūdžio apribojimai, tiesioginis importuojamos darbo jėgos kvotavimas, darbo laiko šalyje apibojimai, profesijų draudimai atvira ar paslėpta forma, nacionaliniai – geografiniai prioritetai, sankcijų sistema.
Reikia pabrėžti, jog bendra visose migrantus priimančiose šalyse yra tai, kad imigrantų padėtis priklauso nuo konjunktūros svyravimų darbo rinkoje, jų specialybių ir kvalifikacijos kilmės šalyje.
Kalbant apie emigraciją, reikia pasakyti, kad dvejopas jos poveikis ekonomikai ir demografijai daugiausiai yra jaučiamas tose šalyse, iš kurių išvyksta darbo jėga.

Yra išskiriamos tokios valstybių emigracinės politikos kryptys:
1. Darbo migracijos skatinimas.
2. Darbo migracijos ribojimas.
3. Sąlygų reemigracijai kūrimas.
4. Sąlygų grįžusiųjų adaptacijai sudarymas.

Kaip ir imigracijos, taip ir emigracijos politika turi atitinkamus savo svertus:
1. Griežti reikalavimai tarpininkų firmoms, verbuojančioms darbininkus darbui užsienyje, kad jos migrantams suteiktų juridines ir finansines įdarbinimo garantijas, pasirūpintų jų darbo ir buities sąlygomis.
2. Užsienio pasų išdavimo limitai, tiesioginis arba netiesioginis draudimas išvykti tam tikrų kategorijų specialistams, emigracijos kvotų įvedimas, draudimas asmenims, įsigijusiems specialybes valstybinėse mokyklose, išvažiuoti iš šalies kol neišdirbs nustatyto laiko paskirties vietose.
3. Bankų ir valiutų politika, skatinanti valiutų pervedimus iš užsienio: lengvatos valiutiniams indėliams, mokant didesnes palūkanas ir atleidžiant nuo mokesčių; lengvatiniai pašto tarifai valiutos pervedimams; vertybinių popierių pardavimas darbininkams – migrantams, juos neapmokestinant ir t. t.
4. Muitų politika, numatanti lengvatas grįžtantiems darbininkams – emigrantams. Bangladeše, pavyzdžiui, jiems leista į šalį įvežti 40 pavadinimų dirbinius lengvatiniais tarifais.
5. Darbo vietų programų reemigrantams paruošimas.
6. Paskolų savam verslui pradėti suteikimas.
Apibendrinant tarptautinės darbo jėgos imigracijos ir emigracijos politikos vykdymo klausimą galima pasakyti, kad dabar, kuomet neišvengiamai vyksta pasaulyje globalizacijos procesai, reguliuoti darbo jėgos migraciją vien nacionaliniu lygiu jau nebeveiksminga. Būtina tinkamai derinti įvairių valstybių pastangas šioje srityje. Tarpvalstybinės migracijos plėtojimasis ir jos reguliavimas yra laikomas vienu iš esminių tarptautinių ekonominių santykių reiškimosi bruožų. Akivaizdu, kad darbo jėgos migracijos procesų išvengti neįmanoma. Vienintelė išeitis, didėjančius migrantų srautus labiau reguliuoti, o žmones apgalvotai adaptuoti prie naujų gyvenimo sąlygų. Dėl informacijos ir atitinkamų įstatymų, reglamentuojančių darbo jėgos migraciją, stokos iškyla daugybė sunkumų, kurių rankos mostu tikrai nepašalinsi, svarbiausia – suvokti galimus pavojus ir imtis priemonių iškilusioms problemoms spęsti.
3. Migracijos poveikis darbo rinkai
Kad geriau suprasti migracijos poveikį darbo rinkai, panagrinėkime supaprastintą dviejų šalių modelį: žemų pajamų “Pietūs” ir aukštų pajamų “Vakarai”.

Pradėkime nuo situacijos, kai migracija neleistina – taškas A1 (pav. 1).

1 paveikslas: Migracijos poveikis darbo rinkai.

Grupės Ekonominė nauda ir praradimai
MigrantaiPietuose pasiliekantys darbuotojaiPietų darbdaviaiVakarų darbuotojai Vakarų darbdaviaiPasaulis nauda (d+e) nauda cpraradimai (c+d)praradimai anauda (a+b)nauda (b+e)

Pastaba: m = migrantų skaičius = 20mln.
C = bendroji (ekonominė ir psichologinė), migracijos kaina, kuri sumažina užmokesčio dydžio skirtumą $2,40/val.
Jeigu dalis migrantų persikėlimo kainos c atsiranda dėl oficialių apribojimų ir nėra jokių kitokių psichologinių ir ekonominių persikėlimu išlaidų, tada visa persikėlimo kaina lygi c*m ir turėtų būti pridėta prie pasaulinės migracijos naudos.

Šioje pradinėje situacijoje Vakarų darbuotojai uždirba $4,50 per valandą, o darbuotojai pietuose dirbdami analogišką darbą, uždirba $1,25 (taškas C2). Jeigu panaikinami oficialūs migracijos barjerai, pietiniai darbuotojai galės vykti į vakarus ir konkuruoti dėl darbo vietos Vakaruose. Jeigu persikėlimo išlaidos nedidelės, tai kelsis nemažas skaičius darbuotojų, kol vakaruose darbo užmokestis sumažės, o pietuose – išaugs, bei susilygins su vakaruose mokamu darbo užmokesčiu.
Tačiau persikėlimas reikalauja tam tikrų išlaidų, tiek ekonominių, tiek psichologine prasme: migruojantys yra atplėšiami nuo draugų ir giminių. Naujojoje šalyje jie daugeliu atžvilgių jaučiasi nesaugiai. Dėl šių priežasčių gali egzistuoti nemaži darbo užmokesčio skirtumai, net jeigu apribojimų nėra. Todėl 1 pav. Matome mažesnį žmonių skaičių (20 mln.) nusprendusį, jog persikėlimo išlaidos kompensuojamos gauta nauda. Migrantų veržimasis į Vakarų rinką sumažintų darbo užmokestį iki $4,00 (taškas C1), o darbuotojų išvykimas iš Pietų tos šalies darbo rinkoje pakeltų darbo užmokestį iki $l,60 (taškas A2). Nusistovėjus naujajai lygybei taške A2, kinta ir pageidaujančių migruoti skaičius. $4,00 darbo užmokestis Vakaruose dėl persikėlimo išlaidų ir gyvenimo lygio skirtumo lygus tik $1,60 Pietuose. Gaunamas pelnas – tai plotas virš kreivės, apibrėžiančios migrantų darbo paklausą tarp senojo darbo užmokesčio ($1,25) ir naujojo darbo užmokesčio $1,60 (arba plotus d ir e).
Nesunkų nustatyti laiminčių ir prarandančių šiose dviejose šalyse grupes. Darbuotojai, pasilikę Pietuose (kurių darbo pasiūlos kreivė Sr laimi), kadangi dėl konkurencijos sumažėjimo padidėja darbo užmokestis nuo $1,25 iki $1,60. Galime išmatuoti jų laimėjimą gamintojo – pertekliaus matu, plotu c. Darbdaviai praranda, nes turi mokėti didesnius atliginimus. Pietų darbdaviai praranda plota (c+d). Darbdaviai Vakaruose laimi, žinoma, dėl darbo pasiūlos padidėjimo. Darbo užmokesčiui sumažėjus nuo $4,50 iki $4,00, jie laimi plotą a+b. Vakarų darbuotojai sumažėjus darbo užmokesčiui, netenka ploto a. Taigi, panaikinus migracijos barjerus, kai kurios grupes absoliučiai laimi, o kai kurios – netenka.
1 Pav. rodo, jog migracija sukelia neišvengiamą poveikį tiek šaliai, į kurią imigruojama, tiek iš kurios emigruojama. Vakarai neabejotinai išloš ekonomine prasmę kaip tauta: darbdavių nauda (ir vartotojų, perkančių jų produktus) persveria darbuotojų nuostolius: a+b plotas negali būti mažesnis nei vien tik a plotas. Migracijos varžymas atsiranda ne vien dėl ekonomių nuostolių (nebent migracija sukeltų labai didelius neigiamus padarinius, kurie nėra pavaizduoti 1 pav.). Pietų, iš kurių emigruojama, praradimus galima apibrėžti darbdavių praradimais (c+d), kurie negali būti mažesni nei darbuotojų laimėjimas (plotas c). Taigi, šalis, į kurią imigruojama, laimi, tuo tarpu kai šalis, iš kurios emigruojama – pralaimi, tuo tarpu tarptautinės ekonomikos mastu migracija yra teigiamas dalykas – pasaulis išlošia, kadangi migruodami žmonės padidina savo indėlį į pasaulinę gamybą.
4. “Vidutinių pajamų” migracijos paradoksai
Šalių, į kurias imigruojama, gaunama nauda ir šalių, iš kurių emigruojama, netekimai pasireiškia taip vadinamame vidutinių pajamų paradokse. Pagrindinės problemos – gerbūvio, šalies pajamų vienam gyventojui ir “vidutinių pajamų” srityse. Gali iškilti tokie klausimai:
· Jeigu imigrantai gauna žemesnes pajamas naujoje šalyje, ar jų atvykimas nesąlygos pajamų mažėjimo naujoje šalyje?
· Jeigu emigrantai gaudavo žemesnes pajamas savo gimtojoje šalyje, ar jų išvykimas nesąlygos vidutinio užmokesčio kilimo toje šalyje?
Nors šie klausimai dažniau sulaukia teigiamo atsakymo, tai nėra taisyklė. Įprastiniai rezultatai išdėstyti 2 pav.

2 paveikslas: Tikroviškas “Vidutinių pajamų” paradoksas.

JAV prieš migraciją Meksika prieš migraciją
Grupė Darbingo amžiaus žmonių skaičius Vidutinės pajamos Visuminės pajamos ($ mln.) Darbingo amžiaus žmonių skaičius Vidutinės pajamos Visuminės pajamos ($ mln.)
Konkuruojantys pastovūs darbuotojai 20* 8.000 160.000 19* 2.000= 38.000
Potencialūs emigrantai – – – 2* 2.000= 4.000
Darbdaviai ir kiti 137* 22.967 3.146.420 19* 6.686= 127.040
Tauta 157* 21.060 3.306.420 40* 4.226= 169.040

Po migracijos Po migracijos
Atvykėliai konkuruojantys darbo rinkoje 19* 7.000 133.000 20* 2.200= 44.000
Imigrantai 2* 7.000 14.000 – – –
Darbdaviai ir kiti 138* 23.130 3.192.000 18* 6.558= 118.040
Tauta 159* 21.900= 3.339.000 38* 4.264= 162.040
Visuminis pokytis +2* -60= +32.580 -2* +38= -5.000
* Migracijos išlaidos (tiek psichologinė, tiek ekonominė) čia neįtraukia. Šis pavyzdys taip pat neįtraukia galimybės, jog imigrantai dalį savo pajamų gali siųsti į gimtąją šalį – giminaičiams.
Pavyzdys paremtas 1983 m. JAV ir Meksikos gyventojų pajamomis. Kiekviena šalis priskirta vienai iš trijų grupių (atitinkamai 1 paveikslui): konkuruojantys imigrantai ir besipriešinantys senieji darbuotojai, į kurių darbo sferą įsijungia imigrantai ir darbdavių bei kt. asmenų, kuriems darbo pasiūlos ir gyventojų skaičiaus augimas atneš naudą.
Antras pavyzdys pradedamas tipiško imigranto apibrėžimu: jų pajamos arčiau vidutinių “išsiunčiančioje šalyje” nei “priimančioje šalyje”. Eilė tyrimų parodė, jog prieš migruodami, savo gimtojoje šalyje migrantai gauna pajamas, artimas vidutiniškom, taigi, nėra iš neturtingo sluoksnio. Pavyzdžiui: studentas, norintis vasarą dirbti JAV, kur mažiausias atliginimas yra 800$, turi sumokėti 1500$ už programą ir 300$ pirmam mėnesiui, viso 1800$. Vidutiniškai per 4 mėnesius grynasis pelnas – 1500$-2000$. Skurdžiausi žemų pajamų šalių sluoksniai nebeturi vilties, pinigų ir informacijos, todėl jų dalis migruojančiųjų tarpe yra labai nedidelė. Tarptautiniai migrantai dažniausiai yra linkę rizikuoti asmenybės iš vidutinio sluoksnio.
Kad dar labiau išsiaiškinti šį paradoksą, tarkime, jog Meksikos migrantai yra iš gaunančių žemesnes nei vidutinės pajamos meksikiečių sluoksnio. Jeigu 2 mln. darbingo amžiaus žmonių emigruotų iš Meksikos į JAV, darbo pasiūlos padidėjimas neabejotinai paveiktų, kaip pavaizduota 2 pav. “Visuminio pokyčio” eilutė parodo du vidutinių pajamų paradoksus: JAV mažėja vidutinės pajamos, bet didėja visuminės pajamos, tuo tarpu Meksikoje didėja vidutinės pajamos, ir mažėja visuminės pajamos. JAV visuminis laimėjimas (tiek seniesiems gyventojams, tiek imigrantams – 157 mln.), bet JAV vidutinės pajamos mažėja, tuo tarpu Meksikoje mažėja senųjų gyventojų vidutinės pajamos, bet Meksikos vidurkis auga!
Šių paradoksų priežastis – tai, jog migrantų pajamos skaičiuojamos Meksikos vidutinėmis pajamomis prieš jiems emigruojant, o po to – jau JAV lyginant su JAV vidutinėmis pajamomis.
Migracija veikia tam tikrą vakariečių grupę. Senbuviai, konkuruodami su naujaisiais darbuotojais, ypatingai nekvalifikuoti darbuotojai, patiria nuostolius. Konkurencija ne visada adekvati darbuotojų darbo rinkoje padidėjimui, kadangi neretai imigrantai imasi tų darbų, kurių atsisako vietiniai darbuotojai, tačiau vis dėl to pastebimas visuminis konkurencijos padidėjimas. Darbdaviai, žemės savininkai ir kiti atvykus imigrantams išlošia iš darbo pasiūlos, namų, žemės ir kitų produktų paklausos padidėjimo, todėl ir senieji gyventojai patiria iš imigrantų nedidelę naudą. Matomas vidutinių JAV pajamų mažėjimas yra apgaulė, kadangi imigrantų atvykimas pakeičia darbingų ir nedirbančių gyventojų santykį. Šalies, iš kurios išvykstama paradoksas, gali būti paaiškinamas tuo pačiu būdu.
5.Migracijos įtaka viešiesiems finansams
Iki šiol mūsų modelis neįtraukė migrantų mokesčių ir visuminių išlaidų dalies poveikio viešiesiems finansams. Pirmasis pavyzdys remtas prielaida, jog emigravę šalies gyventojai nebeveikia viešųjų finansų. Toks požiūris yra ginčytinas ir reikalauja gilesnio nagrinėjimo. Galimi įvairūs poveikio būdai.
5. Emigrantai nebemoka mokesčių jų gimtojoje šalyje, bet moka juos šalyje, į kurią atvyksta. Mokami pajamų mokesčiai, pardavimo mokesčiai, nuosavybės mokesčiai (tiesiogiai ir per renta), socialinio draudimo įmokos, atliekama karinė prievolė.
6. Emigrantai visuomenines gerybes naudoja šalies, į kurią imigravo – karine gynyba, policijos apsauga, naudojasi natūraliaisiais šalies ištekliais, bendrojo lavinimo mokyklomis ir t.t., nutraukdami naudojimąsi analogiškomis paslaugomis ir visuomeninėmis gėrybėmis savo gimtojoje šalyje.
7. Taip pat keičiamos teisės: teisė į socialinio draudimo išmokas ir kt.
Koks galimas šių faktų poveikis viešiesiems finansams?
Emigrantai negali būti įsitikinę, kad jiems persikėlus jų mokesčiai sumažės, ar padidės. Persikėlę jie gali neįgyti teisės į tokias garantijas kaip teisė į išmokas iš pensinio ir socialinio draudimo fondų, nors ir praras gimtojoje šalyje turėtas teises.
Iš kitos gi pusės, kadangi dažniausiai migruojama į aukštesnių pajamų šalis, ten visuomeninės gerybės ir paslaugos yra teikiamos aukštesniame lygyje.
Todėl visuminis viešųjų finansų poveikis imigrantams nėra visiškai aiškus (nėra žinoma, ar c (1 pav.) turi teigiamą, ar neigiamą reikšmę).
5.1.Migracijos įtaka “išleidžiančios” šalies viešiesiems finansams
Šalyje, iš kurios emigruojama, ateities mokesčių įnašų praradimas ir neatlikta karinė tarnyba dažniausiai nusiveria būtinybę dalintis visuomeninėmis gėrybėmis ir paslaugomis. Dauguma visuomeninių išlaidų yra “visuomeninės gėrybės” tikrąja to žodžio prasme – pasitenkina visi jų vartotojai, kiek jų bebūtų. Todėl dalies gyventojų migracija nepadidina likusiųjų gyventojų pasitenkinimo, tokiomis visuomeninėmis gerybėmis kaip nacionaline gynyba ar kt. Fiskalinio mažėjimo (fiskal drain) dėl migracijos tikimybe ypatingai didėja dėl visuomeninių gerybių gyvavimo ciklo ir migracijos. Žmones dažniau migruoja ankstyvojo subrendimo periodu, tai reiškia, jog emigrantai dažniausiai priklauso jaunų specialistų, ką tik “išleidžiančios” šalies mokėtojų sąskaita baigusių vidurines, aukštąsias mokyklas ar technikumus. Tokiu būdu “išleidžiančioji” šalis jos gyventojams migruojant patiria nuostolius. Viena galimų politikų šiuo atveju yra vykdyti migracijos ribojimo politiką, neleisti pervesti aktyvų į užsienį. Jagdish Bhagwati ir kiti ekonomistai pasiūlė nustatyti išvykimo mokestį, lygų visuomenės išlaidoms imigruojančiojo asmens išsilavinimui suteikti ir pan. J. Bhagwati primygtinai siūlė šį “smegenų nutekėjimo mokestį” taikyti aukštos kvalifikacijos specialistams. Kadangi šis mokestis “išleidžiančiajai” šaliai kompensuotų visuomenės indėlį, tai yra teisingas ir argumentuotas pasiūlymas.
5.2.Migracijos įtaka “priimančios” šalies viešiesiems finansams.
Pasaulinė praktika rodo, jog imigrantai yra “fiskalinė našta” (fiskal burden) – jie siekia išsilavinimo, gauna medicininę pagalbą ir t.t., tačiau šios išlaidos yra didesnės, nei grįžta mokesčių pavidalu.
Tačiau per pastaruosius dešimtmečius pastebimos ir kitokios tendencijos. Pasireiškia jau minėtas gyvenimo ciklo poveikis: kadangi atvyksta jauni, darbingo amžiaus žmonės, jiems nereikia finansuoti išsilavinimo, o iki pensijos jiems taip pat likęs nemažas laikotarpis, kurio metu jie moka mokesčius. Netgi nelegalūs imigrantai, tokie kaip daugybė nelegaliai imigravusių į JAV meksikiečių, moka netiesioginius mokesčius: pardavimo mokesčius, rentą ir t.t. Šis visuminis šalies, į kurią imigruojama, pelnas parodomas pirmame paveiksle (plotas b).
Ilgojo periodo laikotarpiu visuminis fiskalinis migrantų poveikis nublanksta, nes jų amžiaus pasiskirstymas išsilygina su gyventojų dauguma.
6.Išoriniai praradimai ir nauda
Kitas galimas migracijos poveikis išaiškėja atliekant darbo rinkos analizę ir fiskalinius skaičiavimus. Migracija gali sąlygoti išorinius praradimus ar naudą, nepriklausomai nuo privačių ar viešųjų fiskalinių rinkų. Dažniausiai pasitaiko trys poveikio šaltiniai: žinių “migracija”, išlaidos dėl gyventojų skaičiaus augimo ir socialinė trintis.
1. Žinios. Atvykdami žmonės atsineša žinias, ir dauguma jų gali duoti ekonominę naudą – ar tai būtų prekybos įgūdžiai, ypatingos receptūros, vaidybinis talentas ar tobulesnės technologijos. JAV yra tokie pavyzdžiai kaip Samuelis Sleteris, Andrew Carnegic, Albertas Einšteinas ir daugelis kilų. Imigrantai ne tik patys naudoja atsineštas žinias, bet ir perduoda jas kitiems, todėl vienas iš migracijos privalumų – tai perduodamos žinios.
2. Išlaidos dėl gyventojų skaičiaus augimo. Imigracija, kaip ir bet kuris kitas gyventojų augimas, gali sąlygoti papildomus su augimu susijusius išorinius netekimus: papildomas triukšmas, konfliktai, nusikalstamumas. Tai dalinai atsveria praradimus siunčiančioje šalyje ir laimėjimus šalyje, į kurią atvykstama, tačiau šis efektas yra nedidelis, jeigu migracija vyksta palaipsniui.
3. Socialinė trintis. Imigrantai dažniausiai sutinkami priešiškai, netgi jų tautybės grupėse. Tinkamas atsakas į tai – reiklumas darbui, lankstumas. Politikai turėtų atsižvelgi į galimas šio pobūdžio problemas nustatydami kiek migrantų ir kokių gali įsileisti į savo šalį. Šio pobūdžio problemos neretai nuvertinamos.
7.Migracijos neigiamų padarinių išvengimo būdai
Iki šiol socialinio priešiškumo ir su gyventojų skaičiaus augimu susijusios išlaidos sulaikydavo šalis nuo liberalios migracijos politikos. Šios dvi kliūtys gali būti pašalintos šalinant migracijos apribojimus pakopom: kasmet leisti imigruoti tik tam tikram skaičiui gyventojų, kad jų dalis bendrame gyventojų skaičiuje ekonomiškai leistų integracijos procesą atlikti pakankamai neskausmingai abiem pusėm. Su tokiais apribojimais, migracija yra labai pageidaujamas ir naudingas reiškinys.
Tik pakopinė migracija gali sumažinti socialinę trintį. Antrame dešimtmetyje JAV patyrė didžiausią socialinio nepasitenkinimo imigrantais bangą, kadangi imigrantų antplūdis pasiekė ir net viršijo 1-ojo pasaulinio karo lygį.

Išvados
1. Migracijos srautai didžiausią įtaką daro šiems sluoksniams:
· migruojantiems.
· jų seniesiems darbdaviams “išleidžiančioje” šalyje.
· jų naujiesiems darbdaviams “priimančioje” šalyje.
· neišvykusiems “išleidžiančios” šalies dirbantiesiems.
· “priimančios” šalies dirbantiesiems, su kuriais jie konkuruoja darbo rinkoje.
2. “Išleidžianti” šalis praranda dėl migracijos poveikio darbo rinkai ir viešiesiems finansams.
3. “Priimanti” šalis dėl migracijos poveikio darbo rinkai ir viešiesiems finansams laimi.
4. “Išleidžianti” šalis gali apsisaugoti nustatydama “smegenų nutekėjimo” mokesčius.
5. “Priimanti” šalis gali išvengti su migracija susijusių problemų ribodama migruojančių kiekį.

Leave a Comment