Imigracija

Daugelyje Vidurio ir Rytu Europos šaliu vykstanti politinė, socialine ir ekonominė transformacija padare esmini poveiki tarptautines migracijos procesui. Nuolatini gyventoju prieaugi del migracijos iš buvusios SSRS pakeite masine emigracija Tai ivyko del ivairiu priežasčiu, iskaitant migracijos politikos liberalizavimą, ne tik išaugo migracijos mastas ir pasikeite geografija, bet ir pakito jos tipai. Kaip rodo keletas tyrimu5, šiuo metu dominuoja trumpalaike migracija (iš esmes atliekanti tik ekonominę funkciją, o socialiniai saitai nenutraukiami),nepilnos šeimos migracija (tevai be vaiku, vienas iš sutuoktiniu), plečiasi vadinamoji neereguliari migracija nuolatinis imigrantu darbo poreikis – budingas išsivysčiusiu šaliu ekonomines strukturos bruožas. Tad atiduodamasavo darbo jegą pačios tampa traukos zona trečiuju šaliu migrantams.

Valdoma imigracija – geriausias sprendimas visiems

Imigracija ES politikos objektu tapo tik pastaraisiais metais, kai Europa tiesiogiai susidūrė su ja susijusiomis problemomis: legalia ir nelegalia imigracija, prieglobsčio teise, demografine krize ir ilgainiui didele problema tapsiančiu pensijų klausimu. Nuo 1999 m. buvo išleistos kelios direktyvos dėl imigracijos iš valstybių, esančių už ES ribų. Siekdamas sukurti su šia problema susijusią įstatyminę bazę, Europos Paarlamentas pabrėžė būtinybę subalansuoti imigrantų, ES valstybių narių ir imigrantų kilmės šalių poreikius. Imigracija yra aktuali ir nesantaiką kurstanti problema. Kai kurie europiečiai imigracijoje įžvelgia grėsmę nacionaliniam savitumui, o kiti pritaria jai kaip kultūrinės įvairovės šaltiniui. Remiantis vien tik trumpalaikėmis ek

konominėmis prognozėmis, galima teigti, kad Europai reikia imigrantų norint įveikti darbo jėgos trūkumą. Kai kurios pramonės sritys – žemės ūkis, statybos, viešbučiai ir viešasis maitinimas, namų ūkio paslaugų bei privačių paslaugų tarnybos – veikia tik nekvalifikuotų darbininkų imigrantų dėka. Europoje darbdaviai taip pat vis dažniau ieško aukštos kvalifikacijos, išsilavinusių imigrantų, pvz., IT sektoriuje. Turint omenyje ilgalaikes perspektyvas, Europa susiduria su dviem tendencijomis, neigiamai veikiančiomis pensijų sistemą. Tai – gyventojų skaičiaus augimo sulėtėjimas ir staigus vidutinio gyventojų amžiaus padidėjimas. Spėjama, kad 2025 m. dabartinių 15-os ES valstybių narių gyventojų skaičius bus didžiausias, o po to pradės mažėti. Panašios arba dar blogesnės tendencijos pastebimos visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Nors visi mano, kad imigracija negali visiškai išspręsti kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo ir gyventojų skaičiaus mažėjimo prroblemų, tačiau vis daugėja manančių, kad tai galėtų būti sprendimo dalis. Vis dėlto imigracija yra labai sudėtinga problema, turinti ekonominių, socialinių, teisinių ir kultūrinių aspektų, todėl ne visada šią problemą valstybės narės gali spręsti pačios. Turint omenyje ekonominį mobilumą, bendrą Europos rinką ir nuolatinį sienų naikinimą Europoje, reikalinga bendra ES politika išduodant leidimus gyventi, suteikiant imigrantams teisę pasikviesti savo šeimos narius ir sprendžiant klausimus dėl legalios imigracijos būdų. Todėl 1999 m. ES vyriausybių vadovams susitikus Tamperės mieste Suomijoje, buvo nuspręsta, kad „a
atsižvelgiant į skirtingas, tačiau glaudžiai susijusias prieglobsčio ir migracijos problemas, reikia plėtoti bendrą ES politiką šioje srityje”. Bendrai koordinuojama Europos imigracijos politika?Europos Parlamentas dar neturi lemiamo žodžio dėl ES imigracijos politikos teisės aktų kūrimo, tačiau pagal Amsterdamo sutartį, tai turėtų pasikeisti 2004 m. Vis dėlto, su Europos Parlamentu turi būti konsultuojamasi dėl kiekvieno teisės akto projekto ir jis gali siekti daryti poveikį šiai politikai ankstyvojoje teisėkūros stadijoje. Taip atsitiko Europos Komisijai rengiant dokumentą, kuriuo siekta nustatyti Europos pozicijas dėl imigracijos. 2001 m. spalio mėnesį Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl pasiūlymų šios politikos klausimais. Parlamentarai sveikino tai, ką jie pavadino pirmuoju Komisijos bandymu svarstyti sudėtingą migracijos problemą. Jie pabrėžė, jog trūksta ES teisės aktų daugelyje sričių, taip pat išduodant vizas ir leidimus gyventi ne ES piliečiams bei pareiškė nuomones atitinkamais klausimais. Kalbėdamas apie teisę apsigyventi, Parlamentas teigė, jog teisėtą ilgalaikį leidimą gyventi turintiems asmenims turėtų būti leidžiama judėti Europos teritorijoje, o trumpalaikį leidimą turintiems asmenims toks judėjimas galėtų būti apribotas vienos valstybės narės ribose. Kalbėdamas apie darbo rinką, Europos Parlamentas teigė, kad Bendrijos imigracinė politika galėtų padėti kovoti su nelegalia imigracija ir nelegaliu darbu – realiomis problemomis, kadangi nelegalūs darbininkai ir jų darbdaviai nemoka mokesčių ir dažnai pažeidžia darbo valandų, minimalių atlyginimų, bei darbuotojų sveikatos ir sa
augos darbe taisykles. Vis dėlto, parlamentarai mano, jog ES negali bandyti nuspėti darbo jėgos poreikio visai Europai. Vietoje to, kiekviena valstybė narė turėtų nuspręsti dėl savo reikmių. Parlamentas tai pat pabrėžė integracijos svarbą, ypač poreikį labiau įtraukti imigrantus į politiką, pvz., ilgalaikio buvimo leidimą gyventi turintiems asmenims suteikiant teisę balsuoti vietiniuose rinkimuose. Galiausiai, parlamentarai atkreipė dėmesį, kad yra dvi problemos, susijusios su gyventojų judėjimu, pusės ir pabrėžė žalą, kurią emigracija gali sukelti besivystančioms šalims dėl „protų nutekėjimo“. Gyvenamosios vietos teisėsSu Parlamentu taip pat buvo konsultuojamasi dėl dviejų direktyvų gyvenamosios vietos teisių klausimais. 2003 m. vasario mėnesį buvo pateikta svarstyti direktyva dėl ne ES šalių piliečių, norinčių dirbti Europoje, atvykimo ir teisės apsigyventi sąlygų. Parlamento nariai stengėsi šią direktyvą padaryti kiek galima liberalesnę. Jie ragino, kad sutuoktiniui arba pripažintam partneriui asmens, turinčio leidimą gyventi, taip pat būtų suteiktas toks pats leidimas. Deputatai nepritarė straipsniui, kuriame teigiama, kad teisė apsigyventi galėtų būti ribojama iki tam tikro šalies regiono ribų. Kalbant apie socialines privilegijas, parlamentarai siekė, kad leidimą gyventi turintys asmenys turėtų teisę į išsilavinimą, nemokamą teisinę pagalbą ir lengvesnes sąlygas apsirūpinant gyvenamuoju būstu. Taip pat jie siūlė, kad leidimai gyventi neturėtų būti panaikinami tol, kol asmuo gauna bedarbystės pašalpą. Kitą direktyvą buvo numatyta taikyti studentams, mo
okiniams, darbo užmokesčio negaunantiems stažuotojams ir pagalbos savanoriams iš už ES ribų, tačiau Parlamentas pasiekė, kad darbo užmokesčio negaunantys moksliniai darbuotojai taip pat būtų įtraukti į šį sąrašą. Parlamentarai prieštaravo straipsniui, kuriame teigiama, kad leidimą gyventi turintys asmenys galėtų būti deportuoti dėl ligos arba dėl negalios. Jie reikalavo, kad Komisija reguliariai praneštų apie bet kokius žalingus direktyvos padarinius, dar kartą atkreipdami dėmesį į „protų nutekėjimo“ pavojų besivystančiose šalyse. Ministrų Taryba dar turi priimti sprendimą dėl šių dviejų direktyvų.Šeimų susijungimasParlamentas siekė pakeitimų dar vienoje direktyvoje. Šį kartą dėl imigrantų teisės pasikviesti savo šeimų narius gyventi kartu. Parlamentas siekė, kad daugiau kategorijų žmonių galėtų turėti šią teisę: ne tik sutuoktiniai, bet ir registruoti nevedę partneriai, nepaisant jų lyties. Parlamentarai taip pat teigė, kad valstybės narės turėtų leisti atvykti prašymus pateikusių asmenų tėvams, sutuoktiniams ar partneriams, jeigu pastarieji nėra pajėgūs savimi pasirūpinti ir neturi kitų pragyvenimo lėšų. Ypač parlamentarai prieštaravo straipsniui, kuriuo remiantis valstybės narės gali reikalauti, kad vyresni nei 12 m. vaikai atliktų integravimo testus, prieš įsileidamos juos į šalį.Taryba ginče dėl integravimo testų ginklų nesudėjo. Tai buvo galima laikyti ginčo pabaiga, nes Taryba turi lemiamą žodį priimant šią direktyvą. Tačiau parlamentarai atsisakė prisipažinti pralaimėję, nes, jų nuomone, integravimo testai gali pažeisti Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį (teisė į šeimyninį gyvenimą). 2003 m. gruodį Parlamentas nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą, siekdamas užginčyti šį direktyvos straipsnį. Kai buvo rengiama ši informacija (2004 m. vasario viduryje), Teisingumo Teismas dar nebuvo pateikęs savo sprendimo.

Lietuva

7.5.2. Nelegali imigracija ir migrantu tranzitas per Lietuvą
Lietuvos Respublika su nelegalios migracijos problema susidure 1992 m., kai buvo sulaikytipirmieji nelegalus migrantai iš Azijos, Afrikos ir Artimuju Rytu. Nuo tada iki 1996 m. tokiu sulaikomunelegaliu migrantu skaičius nuolat didejo ir aukščiausią lygi pasieke 1995–1997 m. (7.16 pav.). Poto del ivairiu priežasčiu (pavyzdžiui, sienos kontroles sustiprinimo, nauju, ypač griežtu istatymu prieš gabentojus priemimo, taip pat praktiškai taikomo administracinio nelegaliu migrantu sulaikymo ir ju išsiuntimo atgal) Lietuva tapo ne tokia patraukli nelegaliems migrantams, todel migracijos mastai sumažejo.2002 m. buvo sulaikyti tik 114 imigrantai, nelegaliai kirtę Lietuvos valstybes sieną. Oficialus duomenys,matyt, yra tik ledkalnio viršune, nes neaišku, kuri nelegalu srauto dalis realiai sulaikoma8. Kaikuriu Lietuvos ekspertu teigimu, dabar net ir sumažejęs nelegalu srautas i Lietuvą ar per ją siekia beveiktukstanti žmoniu per metus, o
užsienio ekspertu vertinimu – net2500 žmoniu (Estimates, 2003).
Taigi sumažejo nelegaliu migrantu i Lietuvą srautas, bet ir pasikeite šaliu, iš kuriu jie atvyksta,sąrašas. Lietuvos Vyriausybei pradejus taikyti griežtas bausmes žmoniu gabentojams, smarkiai sumažejo migrantu iš tolimuju Azijos ir Afrikos šaliu. Tokie migrantai keliaudami dažniausiai priversti naudotis tarpininku ir žmoniu gabentoju paslaugomis.Kitavertus,nelegaliu migrantu iš NVS (daugiausia iš Rusijos, Baltarusijos,Ukrainos) srautas net padidejo; 2003 m. jie sudare beveikpusę (46%) nelegaliu imigrantų srauto. Turin tomenyje, kad šie migrantai gali palyginti lengvai pasiekti Lietuvą ar keliauti per ją,galima tiketis tolesnio ju antpludžio. Beje, per pastaruosius 2–3 metus vel kiek suaktyvejo nelegali imigracija iš Azijos šaliu – Indijos, Pakistano, Kinijos, kt.Specialiu tyrimu duomenys9 parode, kad socialine demografine nelegaliu migrantu srauto i Lietuvą struktura tebera tradicine: daugiausia keliauja jauni, nevedę (viengungiai) vyrai. Tačiau yra ir nauju tendenciju – palyginti su 1996 m., dabar tarp nelegaliu migrantu padaugejo moteru ir vyresnioamžiaus žmoniu. Vis daugiau migrantu keliauja su nepilnamečiais vaikais. Pastebima ir kita nauja tendencija – Lietuva pamažu iš tranzito šalies virsta nelegaliu migrantu tikslo šalimi. Kaip rodo specialiu tyrimu duomenys, 1996 m. Lietuvą kaip tikslo šali nurode tik 2,7%sulaikytu nelegaliu migrantu, o 2000 m. – jau net 33%

SOCIALINIS ASPEKTAS
Migrantai siekdami ekonomines naudos paprastai nepaiso (arba neturi galimybes paisyti) socialiniu tokios migracijos pasekmiu, ypač šeimai/vaikams. Nereti atvejai, kai išvyksta vienas ar abu tevai,vaikus ilgam palikę giminaičiu ar net svetimu žmoniu globai, o kartais ir visai be globos šis reiškinys. yra paplitęs ir kokios jo tikrosios pasekmes šeimai/vaikams dabar ir ateityje, nera žinoma.Vienas labiausiai nerimą keliančiu aspektu – jau kuris laikas besitęsiantis vadinamasis „protnutekejimas“, t.y. aukštos kvalifikacijos darbo jegos praradimas ir del to mažejantis šalies ekonominis/inovacinis/konkurencinis potencialas

EKONOMINIS ASPEKTAS

Gausi emigracija turi ir daugeli teigiamu pasekmiu, kurios paprastai yra nutylimos arnepastebimos. Be kulturiniu mainu, užsienio patirties isigijimo, migracija duoda ir ekonominę naudą.Didžiąją migracijos dali nulemia ekonominiai veiksniai, ir tai yra žmoniu bandymas savo jegomis ieškoti išeities atsiradus socialinems ekonominems problemoms. Kartu emigracija, ir ypač priešpensinio amžiaus asmenu, kurie turi nepaklausias specialybes ar išvis ju neturi, mažina socialinę itampą darbo rinkoje ir visuomeneje, o neretai ir šeimoje.Antra vertus, dažnas migrantas ne tik sprendžia savo ekonomines/darbo problemas, bet remia likusius šeimos narius/giminaičius. Nera žinoma, kiek pinigu kasmet migrantai parsiunčia/parsiveža iš užsienio (nera apskaitos, nera tyrimu. Kaip rodo užsienio patirtis, pvz., besivystančiu šaliu migrantu uždirbti pinigai prilyginami pelnams iš prekybos nafta. Neražinoma, kur ir kaip yra panaudojami migrantu pinigai(manoma, kad dauguma ju skiriama vartojimui ir tik nedidele dalis investuojama),near programu,skatinančiu/lengvinančiu migraciniu pinigu tikslingą panaudojimą/investicijas. Taigi teigiamas migracijos efektas iki galo neišnaudojamas.

Iki 1990 m. egzistavusią planinę darbo migraciją tarp SSRS šaliu pakeite savanoriškamigracija, vis labiau krypstanti i Vakarus. Tiksliu duomenu apie šios migracijos mastą near Del vyraujančio trumpalaikes migracijos pobudžio (nuo keliu menesiu iki 2 metu) tikimasi, kad vyks intensyvi migrantu apyvarta, naujai išvykstantys keis ten esančius.pagrindiniai tokios migracijos veiksniai – ekonominiai: sunku rasti gerai apmokamą darbą, užsienyje galima gerokai daugiau užsidirbti. Net trečdalis darbo migrantu darbą užsienyje vertina kaip vienintelę išeiti iš skurdo ir nevilties ir, nesuradę jokio darbo ir nematydami perspektyvu (Potencialaus, 2001), išvyksta.
Besiplečiantis „socialinio palaikymo tinklas“, t.y. jau migravę ar tebesantys užsienyje gimines irdraugai, veikia kaip papildomas veiksnys, igalinantis realizuoti emigracines nuostatas. Sekmingi migracijos pavyzdžiai, migrantu namu ukiu ekonomines padeties gerejimas taip pat skatina norą emigruoti.Darbo migracijos potencialas dar labiau dideja del daugelio neekonominiu veiksniu, ypač tarpjaunimo ir aukštos kvalifikacijos specialistu .sukelti papildomą ekonominę naštą šaliai ir vietiniu gyventoju nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Pati viešoji nuomone, dažnai paremta emocijomis, o ne situacijos ir veiksniu analize, taip pat daro nemažą itaką kuriant migracijos politiką ir formuojantis migracijos srautams. Be objektyviu veiksniu, migracijai itaką daro ir ivairus menami užsienio valstybiu privalumai bei susiformavę mitai, „kad migracijagali išspręsti daugumą problemu“. Tad migracijos potencialas išlieka iš tiesu didelis. Ir tik socialine ekonomine pletra gali tureti realu stabilizuojanti poveiki.
ATEITIS
4-7 proc. Rytų europiečių persikels į ES?
Pagal naujausias Rytų ir Vakarų migracijos studijas, išsiplėtus ES, 3-5 mln. rytų europiečių iki 2020 m. įsikurs Vakarų Europoje. Žurnale “Vidurio ir Rytų Europos (VRE) migracijos iššūkių 2002 apžvalga” publikuojamoje Heinzo Fassmanno ir Rainerio Munzo studijoje “ES plėtra ir būsimoji Rytų ir Vakarų migracija” teigiama, jog 4-7 proc. Baltijos valstybių, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos ir Slovėnijos gyventojų iki 2020 m. persikels gyventi į Vakarų Europą. Šių piliečių, palyginti su dabartiniais skaičiais, Vakarų Europoje bus penkiskart daugiau. Pagal studiją, pagrindinės rytų europiečių migracijos kryptis bus Vokietija, Austrija, dalis Skandinavijos, taip pat Šveicarija, kuri yra pasirašiusi migracijos susitarimus su ES. Tyrime taip pat teigiama, kad ES nustatyti 7 metų pereinamieji laikotarpiai darbo jėgos iš VRE migracijai turės neigiamos įtakos šio regiono valstybėms. Emigracija iš VRE valstybių lems valstybių populiacijos mažėjimą. Prognozuojama, kad Vokietija, Austrija ir Šveicarija artimiausiu metu gali susidurti su darbo jėgos stoka, todėl naujos darbo jėgos poreikis bus akivaizdus. Perspėjama, kad darbo jėgos imigracijos ribojimas gali lemti visai priešingus rezultatus ES nei tikimasi. Studijos autoriai įvardija kai kuriuos Rytų ir Vakarų migracijos aspektus: ? migracijos problema bus aktualiausia pasienio regionų darbo rinkoms;? klestintys vakariniai Slovakijos, Vengrijos, Slovėnijos regionai gali susidurti su darbo jėgos trūkumu dėl jos migracijos į didesnio atlyginimo regionus. Tyrime teigiama, kad kiekvienais metais į ES iš VRE valstybių imigruos apie 335 tūkst. žmonių. 2030 m. 10 VRE šalių bus palikę 3,9 mln. dirbančiųjų. www.euractiv.com
Jo nuomone, net jeigu apie gyventojų mažėjimą ir diskutuojama, tai kalbama ne apie pačios problemos priežastis, bet svarstomi šalutiniai klausimai ir stengiamasi „susitaikyti“ su esamu žemu gimstamumo lygiu, tarsi tai būtų normalus ir netaisytinas dalykas. M.Vingenas taip pat kritikavo politiniuose Vokietijos sluoksniuose paplitusią nuostatą, kad esantį menką gimstamumą galima išlyginti skatinant „selektyvią“ imigraciją.
Kaip nurodo vokiečių demografai, net ir esant dabartiniam imigracijos lygiui (kasmet į šalį atvyksta gyventi apie 200 tūkst. užsieniečių), šalies gyventojų iki 2050 metų sumažės nuo šiandieninių 82 milijonų iki 70 milijonų. Kad būtų pasiektas demografinis stabilumas, bent iki 2030 metų reikia, kad į Vokietiją kasmet imigruotų apie 0,5 mln. užsieniečių, tačiau tokia atvykėlių gausybė sąlygotų dideles socialines, kultūrines ir etnines problemas. Šiuo metu Vokietijoje gyvena apie dešimt milijonų užsieniečių, iš kurių septyni milijonai yra registruoti, o dar apie 2,5 – 3 mln. – nelegalai. Tolesnis svetimtaučių daugėjimas, kurių dauguma yra jauni, gausesnes nei vokiečių šeimas turintys musulmonai, gali ilgainiui pakenkti vietinių gyventojų etniniam, kultūriniam ir religiniam tapatumui.

Dabar vykstantis Europos Sąjungos plėtros procesas ir suaktyvėjusios diskusijos apie senojo žemyno politines, kultūrines, geografines ar net religines ribas taip pat nepalieka nuošalyje demografinių klausimų. Dabartinėje Europos Sąjungoje, kurią sudaro 15 valstybių, gyvena 375 milijonai žmonių. Dėl menko gimstamumo jų iki XXI amžiaus vidurio turėtų sumažėti 40-50 milijonų. Šį mažėjimą iš dalies kompensuoja dešimties naujų šalių priėmimas, kurios iš viso Europos Sąjungą papildys beveik 100 milijonų gyventojų. Tačiau Rytų Europoje gyventojų mažėja irgi gana sparčiai, todėl ši plėtra demografinės krizės nesustabdys. 2050 metais daugiau kaip trečdalis Europos Sąjungos gyventojų bus vyresni nei 60 metų amžiaus, todėl „senoji Europa“ iš tikrųjų taps senų žmonių žemynu su atitinkamomis socialinėmis pasekmėmis bei statuso menkėjimu globaliniu mastu.
Šią eigą galėtų sustabdyti tolesnė Europos Sąjungos plėtra į Artimuosius Rytus, integruojant 70 milijonų gyventojų turinčią Turkiją, 60 milijonų turintį Egiptą ir kitas pietinės Viduržemio jūros pakrantės valstybes. Tačiau tada vargu ar būtų galima kalbėti apie krikščionišką Europą, nes žymiai jaunesnės islamiškųjų šalių visuomenės netruktų įgyti paritetą ar net įsivyrauti. Ypač žinant, kad jau dabar daugelyje Vakarų Europos šalių musulmonai imigrantai užima vis didesnę proporcinę gyventojų dalį.
Kita vertus, yra akivaizdu, kad Jungtinės Valstijos toliau stiprins savo, kaip vienintelės karinės ir ekonominės supervalstybės, pozicijas taip pat ir nuolatinio gyventojų gausėjimo dėka. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą JAV gyveno tik šiek tiek daugiau nei 100 milijonų žmonių, o 2000-aisiais jų buvo jau 284 milijonai. Vien tik per pastarąjį dešimtmetį (tarp 1990-2000 metais) Jungtinės Valstijos pagausėjo beveik 30 milijonų gyventojų! Pastebėta, kad tik trečdalį šio didėjimo sąlygojo legali ir nelegali imigracija ir net du trečdalius – natūralus gyventojų prieaugis. Tęsiantis šiai demografinei pažangai, 2050 metais JAV turės 400 milijonų ar daugiau gyventojų ir beveik susilygins su visa Europa. Palyginti didelis gimstamumas Jungtinėms Valstijoms garantuoja visuomenės sąlyginį „jaunatviškumą“, stabilų dirbančiųjų skaičių, pakankamą vartojimo prekių poreikį, kartu ir nuolatinį ekonominį auginimą bei „supervalstybės“ statusą pasaulyje.
Tiesa, JAV šiek tiek keičiasi vietos gyventojų rasinė sudėtis: baltųjų mažėja. 1990 metais jų buvo 76 proc., 2000-aisiais – 69 proc., juodaodžių lieka tiek pat (12 proc.), tačiau didėja vadinamųjų lotynų arba ispanų (tai yra išeivių iš Lotynų Amerikos šalių, kurie beveik visi yra katalikai) bei azijiečių. „Ispanai“ 2000 metais sudarė 12,5 proc. Jungtinių Valstijų gyventojų, nors dar 1980-aisiais jų buvo tik 6,4 proc. Tačiau JAV, kaip imigracines ištakas turinčiai visuomenei, visada buvo būdinga etninė bei kultūrinė mozaika ir sugebėjimas integruotis naujus atvykėlius, nesumenkinant savo vietos pasaulyje.

Imigracija Europos Sąjungoje (ES) yra laikrodinė bomba. Bloko narės, siekdamos kontroliuoti pabėgėlių antplūdį, privalo daug artimiau bendradarbiauti tarpusavyje, pažymėjo naujasis ES teisingumo ir vidaus reikalų komisaras.
“Žmonės, siekiantys prieglobsčio dėl ekonominių priežasčių, yra auganti problema, – interviu telefonu iš Pietų Italijos pabrėžė pastaruosius trejus metus buvęs Italijos Europos reikalų ministras Rocco Buttiglione (Rokas Butichlionė). – Tai – laikrodinė bomba”.
Jis pažymėjo, jog norint išvengti masinio imigrantų antplūdžio Europos Sąjungoje, būtina susitarti dėl kriterijų, pagal kuriuos ekonominiams pabėgėliams būtų skiriamas prieglobstis ir teikiama pagalba šalims, iš kurių imigrantai atvyksta.
Jis taip pat parėmė raginimus įkurti bendrą Europos sienų kontrolę ir parėmė Vokietijos siūlymą įsteigti imigrantų stovyklas arba prieglaudos centrus už ES. Pastarąją mintį kai kurios žmogaus teisių apsaugos grupės yra sutikusios skeptiškai.
Tačiau R. Buttiglione – filosofas ir aistringas katalikas – pažymėjo, kad centrai žmogaus teisių nepažeistų. “Turime paprašyti tranzitinių šalių įkurti stovyklas, kuriose apsistotų, pavyzdžiui, iš Afrikos teritorijų, esančių į pietus nuo Sacharos, atvykstantys imigrantai ir kuriose jiems būtų teikiama humanitarinė pagalba bei informacija apie darbo galimybes Europoje”, – teigė jis.
“Tačiau stovyklose imigrantai taip pat būtų tiriami ir identifikuojami, o tie, kas neatitiktų kriterijų, būtų išsiunčiami atgal arba jiems nebūtų suteikta galimybė integruotis į mūsų visuomenę”, – pabrėžė jis.
R. Buttiglione pažymėjo, kad Europa galėtų padėti derinti stovyklų veiklą, tačiau tokios valstybės kaip Libija ir Tunisas, pro kurias pakeliui į Europą keliauja daugybė imigrantų, pačios spręstų, įkurti jas, ar ne.

2003 metais ES gyventojų skaičius daugiau nei trimis ketvirtadaliais išaugo dėl migracijos tarp šalių. Skaičiuojant procentais bendrą migraciją į Šalis Nares, didžiausias procentas tenka Ispanijai (23%), Italijai (21%), Vokietijai (16%) bei Jungtinei Karalystei (10%).

Didžiausias bendros migracijos rodiklis santykine išraiška tenka Airijai (+7,0 tūkstančiui gyventojų), Portugalijai (+6,1%) ir Ispanijai (+5,5%). Nyderlandai (+0,2 %) ir Prancūzija (+1,0%) turi mažiausius migracijos rodiklius.

2003 metais prisijungiančios šalys užfiksavo didesnius emigracijos nei imigracijos rodiklius. Lietuvoje migracijos skirtumas buvo neigiamas ir siekė minus 1,4 %, tuo tarpu aukščiausi bendros migracijos rodikliai buvo nustatyti Kipre (+14,1%) ir Maltoje (+3,9%).

Leave a Comment