TURINYSĮVADAS 11. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKA 21.1. Tarptautinės prekybos politikos formos 51.2. Tarptautinės prekybos politikos priemonės 61.3. Tarptautinės prekybos reikšmė 81.4. Lietuva užsienio prekyboje 92. TARPTAUTINIS DARBO JĖGOS JUDĖJIMAS 112.1. Teorinės darbo jėgos migracijos priežastys 122.2. Darbo jėgos migracijos poveikis darbo jėgą eksportuojančiai šaliai 122.3. Socialinio kapitalo vaidmuo darbo jėgos migracijos sampratoje 132.4. Darbo jėgos migracija ir Lietuva 143. TARPTAUTINIAI VALIUTINIAI SANTYKIAI 143.1 Valiutos kursas ir režimai 143.2. Tarptautinės valiutos sistemos 153.3. Tarptautinės valiutinės operacijos 174.TARPTAUTINIS KAPITALO JUDĖJIMAS 174.1. Užsienio investicijų samprata 174.2. Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje 185.TARPTAUTINĖ EKONOMINĖ POLITIKA 20IŠVADOS 23LITERATŪRA 24ĮVADASTarptautiniai ekonominiai santykiai – viena iš svarbiausių valstybių tarpusavio bendradarbiavimo formų, be kurių praktiškai neįmanomas sėkmingas bet kurios pasaulio valstybės gyvavimas. Pasaulio ekonomikai tapus globaliai, jos funkcionavimas visiškai neįsivaizduojamas be tarptautinių ekonominių santykių – tarptautinio darbo pasidalijimo, gamybos specializavimosi ir kooperavimosi, tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos, tarptautinių sutarčių sistemos, reglamentuojančios ekonominius santykius bei tarptautinių finansinių ir ekonominių organizacijų. Tokiu būdu valstybės atsiribojančios nuo globalios ekonomikos tuo pačiu metu lieka pasaulio vystymosi pakraštyje.Šio darbo tikslas – panagrinėti pagrindinius tarptautinių ekonominių santykių sąvoką apibrėžiančius elementus: tarptautinę prekybą, valiutinius santykius, darbo jėgos ir kapitalo judėjimą tarp šalių bei tarptautinės ekonominės politikos ypatumus. Remiantis literatūros šaltiniais, teorinė šios temos samprata bus papildyta praktiniais tarptautinių ekonominių santykių pavyzdžiais. Svarbiausiu aspektu, akivaizdžiai iliustruojančiu šios temos aktualumą, pasirinkta Lietuvos narystė Europos Sąjungoje.1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKAPasaulinis ūkis – tai visų technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Visi šie ryšiai atsirado tada, kai šalys pradėjo tarpusavyje prekiauti, t.y. kai imta siekti ekonominės naudos iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose. Šiais laikais autarkinis – nepriklausomas nuo užsienio prekybos – ūkis praktiškai neegzistuoja, nes šalis pati negali pasigaminti prekių visiems jos gyventojų poreikiams patenkinti. Vadinasi, valstybė turi specializuotis tų prekių gamyboje, kurias jai apsimoka gaminti. Šiuo metu vis labiau pastebimi tampa tiek santykiniai, tiek absoliutūs atskirų šalių pranašumai tarptautiniame darbo pasidalijime. Tai sąlygoja keletas priežasčių. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia panagrinėti tarptautinių mainų prielaidas. Pagrindinės yra trys:Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtos, klimato, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas.Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus ir konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai. Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai ir kainos gali būti vienodi, o prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi, ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o drauge galima gauti absoliučią tarptautinės prekybos naudą (Jakutis, Petraškevičius, Stepanovas, Šečkutė ir kt., 2005, p.256).Tačiau tarptautinė prekyba yra išskiriama ne tik viso pasaulio ūkio, bet ir įmonės aspektu, nes būtent tarp atskirų įmonių šie mainai ir vyksta. Taigi visos prekybos sutartys, kurias tarpusavyje pasirašo šalys, dar nereiškia prekybos vykdymo. Pačios įmonės nusprendžia, ar esant tuometinėmis rinkos sąlygomis dalyvauti tarptautinėje prekyboje, ar ne. Startienė (2002, p.14) atskirai išskiria tarptautinės prekybos vykdymo importo ir eksporto motyvus.Importo motyvai:1.Gamybos veiksnių trūkumas šalyje;2.Prekių trūkumas;3.Produktų (produktų) įvairovė;4.Kainų ir kaštų skirtumai;
Eksporto motyvaiUžsienio paklausą mūsų šalies prekėms galima aiškinti importo motyvais, kad mūsų šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina, gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės.Tačiau yra papildomi motyvai, kurie skatina eksportą:1.Eksportuodama prekes įmonė siekia padidinti apyvartą ar gauti didesnį pelną;2.Eksportas padidina įmonės gamybinių pajėgumų apkrovimą ir kartu užimtumą įmonėje;3.Didinant gamybą eksporto sąskaita, gali būti pasiektas kaštų mažėjimas dėl gamybos mąsto ekonomijos, o tai didina įmonės konkurencingumą užsienyje ir šalies viduje;4.Eksportuojant vykdomas gamybos diversifikavimas ir kartu rizikos valdymas, nes įmonė tuomet nėra priklausoma tik nuo vienos rinkos.Dar yra vadinamasis pasyvus apdorojimas – tai specialus eksporto atvejis, kai prekės yra eksportuojamos į užsienį, kur jų gamyba yra baigiama. Taip ypač dažnai yra daroma dėl mažesnių gamybos kaštų ar darbo užmokesčio. Vėliau prekė vėl reimportuojama į šalį.Yra daugybė šalių, kurios dėl savo geografinės padėties ir specifinių klimato sąlygų, specializuojasi į tam tikrų prekių kūrimą (dažniausiai žemės ūkio produktai). Tai vadinamosios monokultūros šalys. Žinoma, šios šalys pagamina žymiai daugiau prekių, nei reikia tos šalies gyventojų norams patenkinti, vadinasi reikalingas pasaulinės rinkos „ventilis perteklinei pasiūlai išleisti“(vadinamoji vent-for-surplus-Theory). Monokultūros šalys kaskart labai rizikuoja, nes… yra priklausomos nuo pasaulinės jų prekių paklausos ir kainų. 1 lentelėje pateikta informacija apie kai kurių monokultūrų šalių priklausomybę nuo atskirų prekių eksporto.1. lentelėValstybių priklausomybė nuo eksporto, procentais nuo bendros eksporto sumosUganda, kava95Fidži, cukrus78Dominikos Respublika, cukrus
54Mauritanija, geležies rūda83Ruanda, cukrus75Guana, kakava54Zambija, varis81Somalis, gyvuliai70Malis, medvilnė52Nigerija, metalai79Etiopija, kava60Kolumbija, kava50Burundis, kava79Kuba, cukrus59Čadas, medvilnė78Salvadoras, kava58
(duom. Startienė, 2002, p.18)1. lentelėje matome, kad dauguma valstybių, taip stipriai priklausančių nuo eksporto, yra neišsivysčiusios Afrikos ar Centrinės Amerikos šalys. Pagrindinės eksportuojamos prekės yra žemės ūkio produkcija – kava, cukrus, medvilnė – tai tokios prekės, kurias šalys gamina nuo seno ir yra neatsiejamos nuo tos šalies žmonių gyvenimo. Tarptautinėje prekyboje be jokios abejonės nuolat vyksta įvairių pakitimų. Struktūriniai pakitimai priklauso nuo permainų pasaulio ūkyje. Kaip pavyzdžiai yra minimi pramonės, žemės ūkio, technikos ir technologijos, investicijų, vartojimo struktūrų pakitimai, taip pat ir industrializacijos procesai besivystančiose šalyse, nacionalinių ūkių modernizacija. Konjunktūriniai pakitimai vyksta esant konjunktūros svyravimams, kurie pakilimo laikotarpiu tarptautinę prekybą veikia pozityviai, o esant nuosmukiui – neigiamai. Trečiai grupei priklauso instituciniai veiksniai – tai užsienio ekonominė politika, kurią vykdo atskiros valstybės ar jų grupės. Tarptautinė prekyba, partnerių pasirinkimas visuomet yra susiję su tam tikra rizika. Apie partnerį galime spręsti tik išanalizavę ekonominį jo potencialą ir veiklos efektyvumą. Rizika yra skirstoma į tokias grupes:Politinė rizika – tai rizikos rūšis sąlygojama politinių sąlygų pasikeitimo; tai rizika, kai valstybės, su kuria ruošiamasi prekiauti, nestabili ekonominė politinė padėtis.Komercinė rizika – tai rizika susijusi su prekių išvežimu ir įvežimu, sandėliavimu ir pan.Finansinė rizika – tai galimybė prarasti pinigus dėl įvairių finansinių nesklandumų.Partnerio pasirinkimo rizika – kai sudaromos atsitiktinės bendradarbiavimo sutartys ir pan. (Martinkus, Žilinskas, 2001, p.441)1.1. Tarptautinės prekybos politikos formosBeveik visas užsienio prekybos politikos formas galima suskirstyti į dvi kryptis: laisvąją prekybą ir protekcionizmą. Tai viena kitai priešingos politikos. Aptarsime kiekvieną kryptį detaliau.Laisvoji prekyba Laisvoji prekyba arba ūkio liberalizavimo siekiai atsirado XVIII ir XIX amžių sandūroje, kuomet valstybės pagalba ir globa tapo stabdžiu, siekiant neribotos pigių žaliavų ir maisto produktų pasiūlos, taip pat neribotų realizavimo rinkų Anglijos pramonei. Laisvosios prekybos pagrindinis principas yra kiekvienos šalies specializavimas tam tikrų prekių gamyboje, kurių pagaminimas jai bus racionalesnis nei kitose šalyse. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius – konkurencija, todėl valstybės turi nevaržyti užsienio prekybos. Yra išskiriami tokie laisvosios prekybos privalumai:Skatinamas tarptautinis darbo pasidalijimas, kuris yra naudingas abejoms ar daugiau tarpusavyje prekiaujančioms šalims;Didinamas visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą;Sudaromos prielaidos visuomenės gyvenimo lygiui kelti.ProtekcionizmasDėl trūkumų, kurių turi laisvoji prekyba, tarptautinė prekyba vyksta vadovaudamasi protekcionizmo politikos principais. Jie pagrįsti nacionalinės ekonomikos saugojimu nuo kitų šalių konkurencijos. Protekcionizmo tikslai yra šie:Ekonominėmis priemonėmis padaryti šalies ūkį kuo mažiau priklausomą nuo užsienio rinkos konjunktūros;Išugdyti vidaus pramonės šakas (Jakutis, 2005, p.261).Protekcionizmas dažniausiai naudojamas norint apsaugoti vietinę pramonę, rečiau – žemės ūkį.Dažniausiai išskiriami tokie protekcionizmo tipai:Rūšinis protekcionizmas – nukreiptas į tam tikras valstybes arba į kai kuriuos produktus;Šakinis protekcionizmas – jo užduotis ginti tam tikras atskiras ūkio šakas, pavyzdžiui žemės ūkiui;Kolektyvinis protekcionizmas – vykdomas kelioms šalims susitarus, dažniausiai esant įvairioms ekonominėms integracijos, kurios siekia įsitvirtinti naujose prekių realizavimo rinkose perdalyti esamas rinkas;Paslėptasis protekcionizmas – vykdomas paslėptais, netiesioginiais metodais;Apsauginis protekcionizmas – vykdomas, norint apsaugoti pramonę nuo užsienio konkurencijos;Agresyvusis protekcionizmas – maksimaliai skatinti eksportą. Šis protekcionizmo tipas pasireiškia aktyviu dalyvavimu konkurencinėje kovoje, konkurentų žlugdymu, monopolinių kainų šalies viduje palaikymu, įsigalėjimu užsienio rinkose bet kuriomis priemonėmis (Kvainauskaitė, 2005, p.17). Kartais šalys visai draudžia išvežti iš šalies arba įvežti į kurią nors šalį bet kokios rūšies prekes. Šis draudimas vadinamas embargu ir yra taikomas dėl šių priežasčių:Politinių. Politinis embargas taikomas prieš šalis, kurios nedemokratiniais būdais bando kitoms šalims primesti savo vystymo kelią, kišasi į jų reikalus, sukelia karinius konfliktus, vykdo teroro išpuolius;Sveikatos apsaugos. Dėl šios priežasties šalių vyriausybės gali uždrausti įvežti į šalį įvairių vaistų, gyvūnų, augalų, daržovių, chemikalų ir pan.Moralinių. Dėl kultūrinių ir nacionalinių tradicijų, religinių įsitikinimų į kai kurias šalis draudžiama įvežti alkoholinių gėrimų ir pan. (Bernatonytė, 2004, p.48)1.2. Tarptautinės prekybos politikos priemonėsMuitų tarifaiMuitai – viena seniausių mokesčių rūšių. Juos taiko visos valstybės, išskyrus Singapūrą ir Honkongą. Pagrindinis šios priemonės tikslas – apsaugoti šalies gamintojus nuo pigesnės užsienio produkcijos. Tačiau muitai turi ir neigiamą poveikį. Pirmiausia muitai trukdo normaliai judėti prekių srautui, be to, pinigai pereina iš vartotojų vyriausybei ir gamintojams. Vartotojai moka brangiau, o tai mažina jų vartojimą, kita vertus į vyriausybės iždą plaukia pajamos iš muito, o vietos gamintojai toliau plečia neefektyvią gamybą. Dėl muito visuomenė patiria nemažų nuostolių, ji tiesiog galėtų importuoti prekes žemesne pasaulinės rinkos kaina. Muitų tarifus pagal jų apskaičiavimo metodus galima suskirstyti į šias rūšis:Kai skaičiuojama procentine išraiška nuo visos prekių vertės;Nuo fizinių prekės vienetų (specifiniai muitai);Nuo kiekio ir vertės (mišrūs tarifai).Muitai pateisinami šiais argumentais: šalies gynybos būtinumu, vidaus gamybos konkurencingumo ir gyventojų užimtumo užtikrinimu, naujai atsirandančių vystymosi galimybių užtikrinimu, vyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimu, apsaugojimu nuo pigesnės užsienio darbo jėgos, siekimu apriboti prabangos daiktų įsigyjimą ir panašiai.Pagal Jakutį (2005, p.264) pasaulinėje praktikoje muitai yra skirstomi pagal šiuos kriterijus:
Pagal kilmę: autonomiški, nustatomi vienos valstybės, ir konvenciniai, fiksuojami kelių valstybių tarpusavio prekybų sutartimis.Pagal prekių kryptį: importo, eksporto, tranzitoPagal tikslą: fiskaliniai, siekiantys parūpinti valstybės biudžetui pinigų, ir protekciniai, kurių tikslas – apsaugoti vidaus gamybą nuo užsienio konkurencijos.Pagal taikymą: bendriniai, vienodi prekėms, nepaisant jų šalies gamintojos, ir diferenciniai, taikomi skirtingai įvairioms šalims. Diferenciniai muitai neretai vadinami diskriminaciniais.Pagal apmuitinimo pagrindą: specifiniai, pagrįsti įvežamų prekių svoriu, kiekiu, ir vertybiniai, mokami nuo piniginės prekės vertės, taikant nustatytą procentą.Pagal apmuitinimo laiką: nuolatiniai, skirti neribotam laikui, ir laikini, skirti užtikrinti kokios nors šalies gamintojams tam tikru metu norimą kainą.Subsidijos Valstybė, norėdama sumažinti eksporto kainą, eksportuotojui ar gamintojui gali skirti tiesioginius ar netiesioginius mokėjimus – subsidijas. Dažniau dominuoja netiesioginės subsidijos, t.y. jos būna užslėptos ir yra įvairių lengvatų forma. Tiesioginės subsidijos būna preferencinių kreditų forma, tarkim paskirstant valiutą ar valstybės garantijos kreditams. Subsidijos yra skirstomos į dvi grupes: nacionalines (vidaus) ir eksportines. Pastarosios dar išskiriamos į:Pagrindinėms žemės ūkio žaliavoms;Ne agrarinės kilmės žaliavoms ir pusgaminiams, taip pat miškininkystės produktams.
Dempingas Dempingas – tai prekių pardavimas užsienyje žemesnėmis kainomis, negu nacionalinėje rinkoje. Dempingo pasekmes jaučia vartotojai ir eksportuotojo, ir importuotojo šalyje. Eksportuotojai užsienyje parduodami dempinginėmis kainomis patiria nuostolius, kuriuos turi kompensuoti savoje vidaus rinkoje. Tačiau nukenčia ir importo šalies gamintojai, nes jiems yra sudaroma nesąžininga konkurencija. Tokiu atveju ši šalis turi teisę taikyti antidempingo muitus.
Netarifinės prekybos kliūtys Netarifinės kliūtys – tai labai veiksminga ekonomikos politikos forma, užtikrinanti valstybei tiesiogiai ir netiesiogiai reguliuoti prekių apyvartos apimtis ir struktūrą. Šios netarifines prekybos kliūtys yra sugrupuotos taip:Eksporto ir importo kiekiniai apribojimai (kvotos, licencijos, embargas);Sveikatos saugos ir higienos reikalavimai;Kokybės standartai, pakuotės ir ženklinimas, klasifikacija, muitų formalumai, testavimas ir sertifikatai. (Grižas, 2003, p.23)1.3. Tarptautinės prekybos reikšmėIštisus šimtmečius iš tarptautinių mainų gaunami mokesčiai buvo svarbiausias aukščiausios valdžios ir politinio elito turto šaltinis. Prekybos dėka susikūrė daugybė imperijų, kovojusių dėl pagrindinių prekybos maršrutų kontroliavimo. Esti ir tokia nuomonė, prekybos kelių pokyčiai ir jų kontrolė laikomi žmonijos istorijos raktais. Prekyba ne veltui laikoma pačia seniausia ir svarbiausia ekonominių santykių tarp valstybių forma. Tarptautiniai mainai turi nemažai privalumų. Pirmiausia plinta technologijos, kurios be jokios abejonės kelia visų žmonių gyvenimo kokybę, antra – veikia keinsizmo efektas, t.y. didėja žmonių poreikiai, auga paklausa, o tai savo ruožtu skatina ekonomikos augimą ir bendrą ūkio rentabilumą. Trečioji išdava mikroekonomikos lygyje – pelnosi privačios įmonės didindamos savo gamybos apimtis ir plečiant pardavimų rinkas užsienyje, o taip pat išlošia ir prekių vartotojai, nes jie įgyja didesnę galimybę rinktis ir geriau patenkinti savo poreikius. Tačiau prekyba gali daryti ir kitą poveikį – kultūrinę įtaką visuomenės vertybėms, idėjoms ir elgesio normoms. Liberalai šį poveikį paprastai laikė teigiamu, nes buvo įsitikinę, jog ryšiai tarp visuomenių padeda plisti naujoms idėjoms ir technologijoms, o prekyba spartina socialinę pažangą. Kita vertus, ekonomistai nacionalistai prekybą dažnai vertina neigiamai – tvirtina, jog ji nepaiso tradicinių vertybių, taip pat gadina žmones, ugdydama materializmą ir troškimą prašmatnių daiktų, kurie esą individams ir visuomenei žalingi. Daug kritikų tarptautinę prekybą laiko kultūrinio imperializmo forma, kurią privalu griežtai kontroliuoti (Gilpin, 1998, p.218). Dar vienas svarbus diskutuotinas klausimas – prekybos įtaka tarptautinei politikai. Čia taip pat išsiskiria dvi nuomonės. Ekonomistai nacionalistai prekybą laiko kenksminga, nes jų nuomone valstybės, kurios yra specializuotos ir tarpusavyje susijusios, yra nesaugios ir gali būti lengvai pažeidžiamos. Tuo tarpu liberalai mano priešingai, jiems prekyba – taikos veiksnys, nes tarptautiniai prekybiniai santykiai telkia šalis geriems darbams ir padeda siekti įvairių visuomeninių interesų naudos.1.4. Lietuva užsienio prekybojeLietuva kaip ir kitos šalys yra pasaulinio ūkio dalis, taigi ir ji aktyviai dalyvauja tarptautiniuose mainuose. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad Lietuvoje vykę užsienio prekybos procesai siekia labai senus laikus. Mūsų tuometinėmis prekybos partnerėmis buvusios Bizantija, Romos valstybė, Skandinavijos šalys, bendradarbiauta ir su Vakarų Europos kraštais. Vėliau tarptautiniai prekybos ryšiai ypač suklestėjo Vytauto Didžiojo laikais, kai pagrindiniais eksporto objektais buvo žemės ūkio produktai, žvėrių ir naminių gyvulių kailiai, linai, medis ir vaškas, o importavo daugiausia geležį, varį, cukrų ir druską. Jau tada vienoms prekės ir šalims buvo suteiktos palankios sąlygos, tuo tarpu kitoms – dideli muitai.Lietuvai tapus SSRS dalimi, visos užsienio prekybos orientacijos buvo vykdomos per centrines šios šalies įstaigas. Suprantama, kad šioje srityje mūsų šalis didesnio savarankiškumo neturėjo ir eksporto apimtis ir struktūra buvo nustatoma pagal bendrus sąjunginius poreikius, kas lėmė neefektyvų ekonomikos funkcionavimą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasikeitė Lietuvos dalyvavimo tarptautiniame ekonominiame bendradarbiavime sąlygos ir jos yra visiškai paremtos rinkos dėsniais. Nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvai prasidėjo itin svarbus etapas. Įsijungus į Europos Sąjungos bendrąją užsienio prekybos politikos erdvę Lietuva perėmė visus Europos Sąjungos sutartinius santykius su trečiosiomis šalimis bei tarptautinėmis organizacijomis, taip pat ES taikomus prekybos instrumentus trečiosioms valstybėms. Pasikeitęs prekybos režimas reiškia, kad prekyboje su trečiosiomis šalimis Lietuva taiko vieningus su kitomis ES valstybėmis muitų tarifus bei prekybos instrumentus. Lietuvoje pagaminti produktai taip pat turi Europos Sąjungos kilmę ir trečiosios šalys lietuviškoms prekėms taiko tokius pačius muitų tarifus, kaip ir kitoms ES valstybėms.
Nagrinėjant užsienio prekybos sąlygas ir jų gerinimo būdus, būtina išanalizuoti užsienio prekybos pobūdį, struktūrą ir pokyčius, Lietuvai tapus ES nare. Analizuojant importo pokyčius, nustatyta, kad prekių importas didėjo, prekių importo augimą skatino padidėjusi vidaus paklausa, sparčiai augantis skolinimasis, nes dėl konkurencijos bankų sektoriuje pagerėjo skolinimosi sąlygos, taip pat panaikinti muitai. Lietuvos eksporto ir importo prekinei struktūrai turėjo įtakos ES prekybos politikos ir jos pagrindinių principų įgyvendinimas (Bernatonytė, 2005, 35). ES prekybos politika pagrįsta: ES prekybos politikos instrumentaiRinkos apsauga. Viena iš ES Bendrosios prekybos politikos sudėtinių dalių yra ES rinkos apsauga nuo nesąžiningos prekybos. Šioje srityje prekybos politikos tikslai įgyvendinami taikant prekybos apsaugos instrumentus: antidempingo priemones, kompensacines priemones bei protekcines priemones.Antidempingo priemonės taikomos tuomet, kai trečios šalies eksportuotojas naudoja tarptautinės prekybos taisyklių netoleruojamą kainodaros politiką – dempingą, tuo sukeldamas žalą ES pramonei. Kompensacinės taikomos tuomet, kai trečiosios šalies vyriausybė teikia eksportuotojui subsidijas, kurios iškraipo prekybą, rinkos kainas ir sukelia žalą ES pramonei.Protekcinės priemonės gali būti taikomos išimtinais atvejais, kai ES pramonė dėl padidėjusio importo patiria žymią žalą.Šiuo metu prekybos apsaugos instrumentus ES taiko daugiau nei 200 prekių atžvilgiu. Dažniausiai šios priemonės taikomos prieš geležies ir plieno produktus, chemijos prekes. Dempingą dažniausiai taiko Azijos eksportuotojai, visų pirma, – Kinija ir Indija. Parama eksportuotojams. Prekybos barjerų reglamentas numato galimybę ginti ES eksportuotojų interesus trečiosiose šalyse, kai šios imasi veiksmų prieštaraujančių Pasaulio prekybos organizacijos susitarimams arba dvišalėms sutartims. Šis reglamentas taikomas ir prekybai paslaugomis bei kitiems prekybos aspektams kaip pvz.: intelektualinės nuosavybės apsauga.Derybos Rules srityje. Rules derybos apima derybas dėl Pasaulio Prekybos Organizacijos (PPO…) taisyklių tobulinimo antidempingo priemonių, subsidijų ir kompensacinių priemonių bei regioninių prekybos sutarčių srityse. Derybose dėl antidempingo priemonių taisyklių tobulinimo šalių pozicijos kardinaliai skiriasi ir jokių susitarimų kol kas nepasiekta. ES laikosi nuosaikios pozicijos, – siekdama, kad atnaujintos taisyklės sumažintų nepagrįstų antidempingo priemonių taikymo tikimybę, bet tuo pačiu būtų išlaikyta galimybė importuojančios šalies pramonei efektyviai gintis nuo importo dempingo kainomis. Derybos subsidijų ir regioninių prekybos sutarčių taisyklių srityje pažengę dar mažiau. Kol kas daugiausia dėmesio skiriama subsidijų reglamentavimui žuvininkystės srityje. (http://www.urm.lt/index.php?-1796939907)Viena iš pagrindinių Lietuvos užsienio prekybos sąlygų gerinimo problemą – eksporto apimčių didinimas, kuris užtikrintų teigiamą užsienio prekybos balansą. Todėl analizuojant Lietuvos užsienio prekybos sąlygų gerinimo galimybes, būtina įvertinti pagrindines eksporto problemas ir jų sprendimo būdus. Pagrindinės eksporto plėtros problemos yra šios: apyvartinių lėšų trūkumas, neapmokėjimo rizika, nesugebėjimas įvertinti užsienio rinkos ir valdyti rizikos, nestabili ekonominė aplinka šalyje, eksporto nutraukimas į didelės rizikos šalis, didžiuliai nuostoliai, susidarantys dėl nemokių pirkėjų, kvalifikuoto valdymo personalo eksporto srityje trūkumas.Pagrindines problemas turėtų išspręsti eksporto rėmimo sistema. Valstybinio eksporto rėmimo formas galima suskirstyti į finansinio rėmimo priemones (eksporto kreditų draudimas; atviras bei paslėptas subsidijavimas; lengvatinis kreditavimas) ir nefinansinio rėmimo priemones (informacijos apie prekybos sąlygas kaupimas ir teikimas; parama tiesioginiams verslo ryšiams su užsienio partneriais plėsti; tarptautinio bendradarbiavimo, naujų verslo ryšių užmezgimo skatinimas). Pagrindinį vaidmenį vaidina finansinės rėmimo priemonės, iš kurių svarbiausia – eksporto kreditų draudimas (Bernatonytė, 2005, p.36).Pagrindiniai Lietuvos importo ir eksporto partneriai pavaizduoti 1 ir 2 prieduose.2. TARPTAUTINIS DARBO JĖGOS JUDĖJIMASDarbo rinka nuolat keičiasi, žinoma ne taip sparčiai kaip prekių, paslaugų ir kitų vertybių. Paprastai yra išskiriamos tokios darbo rinkos pokyčių priežastys, dėl kurių šalyje paprastai atsiranda nedarbas: techninė revoliucija, darbo našumas ir intensyvumas, ekonominės krizės, struktūriniai ūkio pertvarkymai, gyventojų skaičiaus augimas ir pan.Remiantis klasikine teorija, nedarbas atsiranda, kai darbo jėgos paklausa yra mažesnė už pasiūlą, t.y. esant neatitikimui tarp laisvų darbo vietų ir darbo jėgos bei struktūros. Didelis nedarbas šalyje yra viena pagrindinių darbo jėgos migracijos priežasčių, kuri, savo ruožtu, vėlgi gali daryti poveikį darbo rinkai. Žodis „migracija“ (iš lotynų k. „migratio“) reiškia kėlimąsi, kraustymąsi, t.y. žmonių persikėlimą gyventi iš vienos vietovės į kitą. Tradiciškai migracijos sąvokai priskiriami nuolatinumo požymiai, kadangi ji iš esmės susijusi gyvenamosios vietos pakeitimu, nors reikia pastebėti, kad pastaruoju metu nėra vieningos nuomonės, ką laikyti migracija – gyvenamosios vietos, ar darbo rinkos pakeitimą. (Kazlauskienė, Mrazauskienė, 2003, p.57) Darbo jėgos migraciją pirmiausia sukelia ekonominės priežastys, tarp kurių ryškiausios yra nedarbas ir gyvenimo lygio skirtumai, todėl dažnai pastaroji vadinama ekonomine migracija. Didelis nedarbas, santykinai mažas darbo užmokestis, prastos darbo sąlygos šalyje verčia darbuotoją ieškoti darbo kitur. Paprastai darbuotojai migruoja į vietoves, kuriose galimybės ir sąlygos užsidirbti yra geresnės bei lengviau galima gauti darbą. Be to darbuotojas nuspręs emigruoti tuo atveju, jei laukiama naudos naujame darbe vertė atėmus emigracijos kaštus viršys esamą dabartiniame darbe naudos vertę (Pukelienė, Kazlauskienė, 2000, p.348). Darbo jėgos reemigraciją sukelia „išstūmimo“ iš priimančios šalies veiksniai. Tai labai priklauso nuo priimančios šalies vykdomos migracijos politikos.Sparčiai besivystantys tarptautiniai ryšiai politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje sferose, pokyčiai valstybių sienų kontrolės srityse, tarptautinės darbo jėgos paklausos struktūroje, spartus mokslo bei technologijų vystymasis, naujos komunikacijos ir transporto technologijos, sąlygojo darbo jėgos srautų judėjimą globaliniu mastu. Tai ypač būdinga ES, taip pat tokioms politinio – komercinio pobūdžio susitarimų dalyvėms kaip NAFTA (tarp JAV, Meksikos ir Kanados), MERCOSUR (P.Amerikos laisvų mainų zona). Šių susitarimų vystymasis veikia kaip traukos zonos, pritraukiančios darbo jėgą iš įvairių pasaulio šalių. Jungtinės tautos įvertino, kad apie 175 mln. žmonių – 3 proc. populiacijos – gyvena ir dirba ne savo gimtosiose šalyse. (Kazlauskienė, Mrazauskienė, 2005, p.91)2.1. Teorinės darbo jėgos migracijos priežastysTeoriškai darbo jėgos migraciją pradėta nagrinėti daugiau nei prieš šimtą metų. Ravenstein iškėlė idėją, kad žmonės migruoja dėl vyraujančių ekonominių galimybių skirtumų, ir kad tolimo atstumo migracija paprastai esti nukreipta į didžiausius industrinius bei prekybos centrus. Jau anais laikais „ekonominė galimybė“ buvo suvokiama kaip traukos veiksnys, o fizinis asmuo – kaip migracijos barjeras. Todaro ir Harris priėjo išvados, kad migracija pasireiškia kaip atsakas į darbo užmokesčio neatitikimus tarp vietovių. Regionai, siūlantys santykinai aukštą darbo užmokesčio lygį, vilioja darbo jėgą iš žemą darbo užmokestį siūlančių vietovių., dėl to yra padidinama darbo jėgos pasiūla ir ima smukti darbo užmokestis. Priešingai regionuose su žemais darbo užmokesčiais sumažėjusi darbo jėgos pasiūla sudaro sąlygas kilti darbo užmokesčiams. Taigi, visoms sąlygoms esant vienodoms, tikimasi, kad darbo užmokesčiai ilgainiui susilygina tarp atskirų vietovių. Tačiau šiame modelyje yra taikoma daug prielaidų. Makroekonominės migracijos teorijos tradiciškai remiasi darbo jėgos traukos – stūmimo mechanizmu (demand pull – supply push), darbo užmokesčio, pajamų nelygybės ir kitų makroekonominių rodiklių (nedarbo, užimtumo galimybių, gerovės skirtumų ir kt.) įtaka darbo jėgos migracijai. Mikrolygyje migracijos teorijos orientuotos į individualią elgseną, ir migracijos sprendimą traktuoja kaip racionalų individo sprendimą siekiant maksimizuoti individualią naudą. Šiuolaikiniai teoriniai mikromigraciniai modeliai grindžiami racionaliu naudos – kaštų skaičiavimu naudojant matematines lygtis, į kurias dažnai įvedami ir psichologiniai kaštai (psichologinis diskomfortas, susijęs su artimųjų, draugų palikimu).2.2. Darbo jėgos migracijos poveikis darbo jėgą eksportuojančiai šaliaiDarbo jėgos migracija daugelio ekonomistų nuomone vertinama kaip teigiamas reiškinys, kurio pasekmė – darbo jėgos pasiūlos ir darbo užmokesčių išlyginimas tarp atskirų šalių. Tačiau atskirų šalių ar ūkio šakų požiūriu darbo jėgos migracija gali būti vertinama labai prieštaringai. Darbo migracijos poveikį nustatyti labai sudėtinga.Migracijos poveikis darbo jėgą prarandančiai šaliai gali turėti ir neigiamų, ir teigiamų padarinių., nors dažniau pasireiškia neigiamos pasekmės. Emigracijos poveikio dydis priklauso nuo tokių veiksnių:Emigruojančios darbo jėgos kvalifikacijos lygis;Išsivežamų pinigų (santaupų, investicijų) dydis;Socialinių ryšių dydis;Kultūrinių ryšių dydis ir pan.2.1. paveiksle parodoma, kaip galima pavaizduoti emigracijos sukeliamą poveikį įvairiais migranto požiūriais (Kazlauskienė, Mrazauskienė, 2005, p.93).Pagrindiniai įtakojantys veiksniaiNeigiamas poveikisTeigiamas poveikisMigrantų intelektinio kapitalo dydisAukštos kvalifikacijos darbo jėga
Prarandama produktyviausia darbo jėga; prarandamos valstybės investicijos į šių žmonių išmokslinimą/ kvalifikacinį parengimą; smunka vidutinis šalies darbo jėgos kvalifikacijos lygis; smunka valstybės paslaugų kokybė.
Staigus darbo jėgos stygius atskiruose ūkio sektoriuose; mažėja valstybės biudžeto pajamos, socialinio draudimo finansavimas; staigus darbo užmokesčio kilimas (trumpuoju laikotarpiu) sektoriuose, patiriančiuose darbo jėgos stygių; darbo užmokesčio smukimas (ilguoju laikotarpiu) žemos kvalifikacijos/ nekvalifikuotų darbų sektoriuje dėl pigesnės užsienio darbo jėgos imigracijos; neigiami demografiniai pokyčiai, pasireškiantys darbingo amžiaus žmonių mažėjimu.Išlaikomi/ tobulinami profesiniai įgūdžiai (jei užsienyje dirbama savo kvalifikacijos srityje), perduodama nauja patirtis, žinios, kompetencija reemigracijos atžvilgiu
Nedarbo lygio sumažėjimas, užimtumo situacijos pagerėjimas išvykus darbo neturintiems darbingo amžiaus žmonėms
Žemos kvalifikacijos, nekvalifikuota darbo jėga
Migrantų ekonominio – finansinio kapitalo dydis
Išvežamos santaupos, investicijos blogina bendrą vartojimo, investicijų situaciją šalyjeVartojimo, investicijų didėjimas dėl piniginių emigrantų pervedimų, ekonominio, finansinio kapitalo prieaugis vykstant reemigracijaiMigrantų socialinio, kultūrinio kapitalo dydisIšvežamas didelis sukauptas socialinis, kultūrinis kapitalas neigiamai veikia bendrą šalies sociokultūrinę aplinką, formuoja emigracines nuostatas visuomenėje, skatina grandininę migraciją.Naujų verslo, mokslo idėjų atsiradimas ir diegimas, ekonominių tikslų įgyvendinimas per migrantų socialinius tinklus2.1. pav. Emigracijos sukeliamas poveikis įvairiais migrantų požiūriais2.3. Socialinio kapitalo vaidmuo darbo jėgos migracijos sampratojeŽinoma, jog socialinių ar tarpasmeninių ryšių sistema yra labai svarbi siekiant tam tikrų tikslų. Kai kurie autoriai siekė išryškinti emigrantų perduodamos informacijos apie migracijos vietovių sąlygas tėvynainiams (artimiesiems, draugams) svarbą. Šis reiškinys buvo pavadintas „praminto tako“ (beaten path) efektu. Informacijos srautas, emigrantų skleidžiamas tėvynainiams, buvo traktuojamas kaip pagrindinė migracijos priežastis. Kitame, vadinamajame draugų – giminių modelyje buvo pabrėžiama informacijos mainų tarp draugų ir giminių svarba, kadangi informacija mažina netikrumo ar nežinomybės apie nutolusią vietovę veiksnį. Svarbu pastebėti, kad tyrinėjant darbo jėgos migracijos priežastis, socialinis kapitalas gali būti interpretuojamas dvejopai. Pirma, jis gali pasireikšti kaip migracijos sprendimą varžantis veiksnys, siejamas su psichologiniu diskomfortu emigracijos atveju. Akivaizdu, kad socialinį kapitalą, skirtingai nei fizinį, sunku ar net neįmanoma perkelti į kitą vietovę. Saitų su giminėmis ar draugais praradimas persikėlus gyventi kitur gali būti stipria priežastimi atsisakyti migracijos ketinimų. Antra, socialiniai ryšiai gali pasireikšti kaip stiprus traukos į užsienį veiksnys. Šiuo atveju didelę įtaką sprendimui emigruoti daro turimi ryšiai su nutolusioje vietovėje gyvenančiais asmenimis. Pastarųjų perduodama objektyvi ir subjektyvi informacija gali stipriai įtakoti net migracijos srautų kryptį. Šiuolaikinėmis sąlygomis socialinių ryšių analizė darbo jėgos migracijos priežasčių interpretacijoje įgauna dar didesnę reikšmę. Globalizacijos procesai kartu su sparčia informacinių technologijų ir komunikacijos priemonių plėtra mažina socialinio kapitalo, kaip varžančio veiksnio, įtaką migraciniams sprendimams. Mažėjant susisiekimo barjerams, atsiranda vis didesnės kontaktų tarp nutolusių vietovių palaikymo ir plėtojimo galimybės, padedančios išlaikyti nenutrūkstamus ir dažnus socialinius saitus tarp emigrantų ir likusių jų tėvynainių gimtojoje šalyje (internetas – vienas iš ryškiausių šiuolaikinių efektyvios komunikacijos pavyzdžių). (Kazlauskienė, Mrazauskienė, 2003, p.59)2.4. Darbo jėgos migracija ir Lietuva
Analizuojant Lietuvos darbo rinką, svarbu atsižvelgti į tai, kad pastaruosius 15 metų jos formavimąsi įtakojo perėjimo iš planinės į rinkos ekonomiką procesai, kurie vyko sudėtingomis sąlygomis, buvo padaryta nemažai klaidų. Tai neigiamai atsiliepė darbo rinkai ir apskritai socialinei sferai. Sunkiausi reformų padariniai yra nedarbo atsiradimas ir jo didėjimas, gyvenimo lygio smukimas, socialinės nelygybės padidėjimas ir pan. Šiuolaikinė tarptautinė Lietuvos migracija pasižymi vis didėjančia darbo jėgos migracija. Tikslūs jos mastai, taip pat ir migruojančių žmonių kvalifikacijos struktūra nėra žinomi dėl jų vertinimo problematikos, tačiau Statistikos departamentas apytiksliai įvertino, kad per 1990 – 2003m. laikotarpį iš Lietuvos išvyko 236500 žmonių daugiau negu atvyko, o nuo 1992m. Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo apie 250000. Ekspertų vertinimais per pastarąjį laikotarpį išvyko 200 – 250 tūkst. Lietuvos žmonių, daugiausia į JAV, D. Britaniją ir V. Europos šalis. Prognozuojama, kad iki 2008m. Lietuvos žmonių emigracija turėtų išaugti iki 320 tūkst. Migrantų struktūros požiūriu Lietuva atspindi šiuolaikines darbo jėgos migracijos tendencijas su žymia aukštos kvalifikacijos darbo jėgos dalimi migracijos sraute, nors tikslių duomenų šioje srityje taip pat nėra. Tai apsunkina ir šio reiškinio struktūrinių priežasčių ir poveikio ekonomikai įvertinimą. (Kazlauskienė, Mrazauskienė, 2005, p.91). 2002- 2004 m. tarptautinė migracija pateikta 3 priede.3. TARPTAUTINIAI VALIUTINIAI SANTYKIAI3.1 Valiutos kursas ir režimaiTarptautinė pinigų sistema leidžia vienos šalies gyventojams atsiskaityti su kitos šalies gyventojais. Tokie atsiskaitymai yra būtini, nes vienos šalies importuotojai turi atsiskaityti su kitos šalies eksportuotojais, ir tam reikia, kad arba importuotojas turi įsigyti eksportuotojo šalies valiutos, arba eksportuotojas, kuriam buvo sumokėta importuotojo valiuta, turi ją išsikeisti į savąją. (Mayer, Duesenberry, Aliber, 1995) Nacionalinio piniginio vieneto kaina, išreikšta kitos šalies piniginiais vienetais, vadinama valiutos kursu, o valiutų rinka yra tarptautinė rinka, kurioje vienos šalies valiuta gali būti pakeista į kitos šalies valiutą (Snieška, Baumilienė, Bernatonytė, Čiburienė ir kt., 2001, p.453). Yra išskiriami trys pagrindiniai tarptautinės pinigų sistemos bruožai: valiutų rinkos organizavimo būdas; aktyvų rūšys, kuriomis finansuojama arba reguliuojami nesubalansuoti mokėjimai tarp šalių; mokėjimų deficito ir pertekliaus reguliavimo mechanizmas. Valiutos kurso režimas – vyriausybės nurodyta valiutos kurso nustatymo tvarka. Trumpai apžvelgsime du pagrindinius valiutos kurso režimus: fiksuotą ir plaukiojantį. Fiksuoto (nustatytojo) kurso režimas – valiutos kurso reguliavimo metodas valiutų sistemoje, kai valiutų kursą reguliuoja valstybė. Norėdama tai padaryti, vyriausybė paveda centriniam bankui supirkti ar parduoti tiek valiutos, kiek pirkėjai pageidauja. Dar viena išeitis, norint valstybei sureguliuoti valiutos kursą – valiutos devalvacija (priešingu atveju – revalvacija). Devalvacija (revalvacija) – to valiutos kurso, kurį vyriausybė įsipareigoja palaikyti, sumažinimas (padidinimas). Lanksčiojo (plaukiojančio) kurso režimas – valiutos kurso reguliavimo metodas, kai valiutos kursas keičiasi priklausomai nuo valiutos paklausos ar pasiūlos pokyčių, t.y. valstybė nesikiša į valiutų rinką. Lankstieji kursai yra patrauklūs dėl kelių priežasčių:Valiutos kursas tėra kaina, o kainos idealiai atspindi rinkos sąlygas, todėl laisvasis valiutos kursas tampa barometru, parodančiu ekonomikos pagrindo sąlygas.Lankstusis kursas veikia kaip amortizatorius, iš dalies izoliuojantis vietos ekonomiką nuo išorinių smūgių.Tikrai lanksčiam valiutos kursui nereikia centrinio banko kišimosi, vadinasi centriniam bankui nereikia laikyti didelių užsienio valiutos rezervų atsargų.Lankstusis kurso kontraktai teikia priemonių, kuriomis prekiautojai gali apsiginti nuo kurso rizikos. Tačiau esti ir keli šio režimo trūkumai. Pirma, dėl centrinių bankų disciplinos trūkumo, gali pernelyg išaugti pinigų suma, o to padarinys – infliacija. Antra, mažai ekonomikai arba augančiai ekonomikai, kuri pasikliauja tarptautine prekyba, net ir mažas šalies valiutos kurso pakilimas gali staiga sumažinti eksportą (McGrath, 1998).3.2. Tarptautinės valiutos sistemos Yra žinomi trys visiškai susiformavę tarptautinės valiutos sistemos tipai:Aukso valiutos sistema (1870-1914m.);Modifikuota aukso valiutos sistema (XXa. trečiojo deš. antr. pusė);Šiuolaikinė valiutos sistema: dolerio – aukso arba Breton Vudo (Bretton Woods) 1944-1971m., svyruojantis daugelio valiutų kursas (nuo 1971m.).Aptarsime kiekvieną valiutos sistemą plačiau.Aukso standartas. Svarbiausias šios sistemos bruožas – banknotų emisijos susiejimas su valstybės aukso atsargomis. Auksas atliko visas pinigų funkcijas: kaupimą, cirkuliaciją, mokėjimus, buvo vertės matas. Šalies valiuta turėjo nustatytą aukso prioritetą, o valiutų kursai buvo stabilūs. Buvo galimybė keisti banknotus į auksą centriniame šalies banke ir jį gabenti į norimą valstybę. Aukso standartas buvo taikomas 41-oje valstybėje, kurių ekonomika tuo metu buvo geriausiai išvystyta.Modifikuota aukso valiutos sistema. Ši sistema nuo pastarosios skiriasi tuo, kad pasikeitė valiutų keitimo į auksą pagrindai. Buvo nustatyta minimali suma, kurią buvo galima keisti į auksą arba tam tikros valstybės valiutą, ir kuri taip pat galėjo būti pakeista į auksą. Tokiu būdu dažnai valiutos konversija į brangųjį metalą vykdavo netiesiogiai. 1931-1936m. dėl pasaulinės ekonominės krizės šalys pradėjo drausti valiutų keitimą į auksą. Tarp JAV ir centrinių kitų šalių bankų tarptautiniuose atsiskaitymuose buvo keičiamas tik JAV doleris.Šiuolaikinė valiutos sistema. Po Antrojo pasaulinio karo pirmą kartą tarptautinė valiutos sistema buvo sukurta tarptautinio susitarimo tvarka. 1944m. Vašingtone buvo įkurtas Tarptautinis valiutos fondas (TVF), kurio statute buvo numatyti pokarinio pasaulio tvarkos pagrindai. Dolerio – aukso valiutos sistemoje auksui vėl buvo priskirta pagrindinė funkcija, palaikanti visą sistemą. TVF statute teigiama, kad valstybių narių valiutų paritetai yra išreiškiami auksu, kurio vertė buvo pastovi ir sudarė 35 JAV dol. už vieną unciją arba JAV doleriais, kurie buvo keičiami į auksą. Valiutos rinkos kursai galėjo svyruoti labai nedaug (1 proc. nuo pariteto kurso), tačiau valiutų paritetų pokyčiai įvykdavo retai. Įkurto TVF tikslas buvo sudaryti skolinamąsias išgales šalims su trumpojo laikotarpio mokėjimų balanso deficitais. Pradžioje kiekvienai šaliai buvo paskirta fondų dalis, kurią turėjo įnešti į TVF kaip savo pradinį kapitalą. Kartu su šiuo fondu buvo įkurtas ir Tarptautinės rekonstrukcijos ir plėtros bankas. Jo paskirtis – suteikti ilgalaikę pagalbą dėl struktūrinių problemų, o TVF daugiau rūpinosi laikinais sunkumais. Šios dvi institucijos smarkiai pagerino augančių šalių ekonominę situaciją, jos ėmėsi pagrindinės naštos, kad būtų išspręstos kai kurių silpnesnės ekonomikos šalių skolų problemos, ypač Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Pasaulio Bankas neseniai papildomai pabrėžė privatizaciją kaip jos programos dalį. Natūralu, kad tokius reikalavimus smarkiai kritikuoja įsiskolinusios šalys, tačiau tik griežta valiutinių institucijų politika gali nukreipti ekonomiką teisinga linkme.Svyruojantis valiutų kursas (nuo 1971m.). Svyruojančių valiutų kursų įvedimas buvo vienas iš tarptautinės valiutos sistemos krizės požymių. Šie kursai turėjo atkurti kai kurių šalių balansų pusiausvyrą. Vadovaujantis naujomis Tarptautinio valiutos fondo padarytomis pataisomis, valstybės turi teisę laisvai pasirinkti valiutos kursų nustatymo taisykles. Populiariausios tarptautinės valiutos: Europos valiutos vienetas ECU (European Currency Unit), į kurio sudėtį įėjo ES šalių valiutos. Nuo 1999m. sausio 1d. įvedama nauja valiuta – euras, prasideda Europos centrinių bankų sistemos kūrimas. (Grižas, 2003)3.3. Tarptautinės valiutinės operacijos Tarptautinė valiutų rinka nėra nacionalinių rinkų visuma. Tai viena didžiulė rinka, funkcionuojanti visą parą. Tarptautinėje rinkoje sandoriai mažesni kaip 1 mln. JAV dol. nesudaromi. Mažesnis (20-25% visos apyvartos) valiutų rinkos segmentas – sandorių su klientais rinka, kurioje sudaromi tarpbankinės rinkos subjekto ir pramoninių, komercinių, paslaugų firmų bei tarptautinių korporacijų sandoriai. Sandoriai taip pat gali būti sudaryti nedalyvaujant bankiniams subjektams, o tik tarp firmų. Visai nereikšmingi (apie 1% bendrosios apyvartos) valiutiniai sandoriai sudaromi dalyvaujant fiziniams asmenims. Tarptautinė valiutų rinka pagal savo apyvartą yra didžiausia rinka pasaulyje (kasdien daugiau kaip 800 mlrd. JAV dol.). Valiutų rinkoje vyksta valiutų pirkimo ir pardavimo sandoriai. Visa tai yra vadinama valiutinėmis operacijomis. Išskiriamos tokios pagrindinės valiutinių operacijų rūšys:Arbitražas – kai sudaromi sandoriai turint tikslą kuo geriau išnaudoti įvairiose pasaulio šalyse esančius valiutų kursus.Išankstiniai sandoriai sudaromi pagal kursą, kuris yra fiksuojamas tuo momentu. Valiuta pervedama po 1-3 mėnesių, o kartais po vienerių metų;Opcionai arba pasirinkimo sandoriai, kai nėra fiksuojama valiutos pristatymo data. Mainų sandoriai – valiutos pirkimas ar pardavimas fiksuoto kurso sąlygomis;Ateities sandoriai kaip kontraktai prekių biržose patys tampa pirkimo – pardavimo objektais. Jie perkami kaip vertybiniai popieriai, depozitai, užsienio valiuta.Apsidraudimo sandoriai sudaromi siekiant apsisaugoti nuo nuostolių, nepalankiai susiklosčius valiutų kursams.Taigi kasdien vyksta daugybė su valiutomis susijusių operacijų, kurias kuria bankai, nebankinių finansų institucijos, brokerių firmos, dolerių kontoros, kurios tarpusavyje keičiasi informacija ir sudaro sandorius telekomunikaciniais ryšiais (Grižas, 2003).4.TARPTAUTINIS KAPITALO JUDĖJIMAS4.1. Užsienio investicijų samprataUžsienio investicijomis vadinami ilgalaikiai kapitalo įėjimai į kurią nors ūkio šaką užsienyje. Užsienio investuotojais gali būti kitų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys. Tarptautinėje praktikoje užsienio investicijos yra sutinkamos dviejų tipų: tiesioginės ir portfelinės. Tiesioginės investicijos. Pagal mokėjimo balanso statistiką tiesioginės investicijos – tai ilgalaikiai kapitalo įdėjimai kreditų ar nuosavybės forma į užsienio įmonę, kontroliuojamą investuotojo. Pagrindinės tiesioginių investicijų formos yra užsienio investuotojo dalis bendroje įmonėje ir užsienio kapitalo įmonė. Pasaulyje labiausiai paplitusios tiesioginės investicijos, kai užsienio investuotojui priklauso didesnė įmonės turto dalis, ir jis, dalyvaudamas valdyme, gali kontroliuoti įmonės veiklą. Tiesioginėmis investicijomis siekiama įeiti į naujas rinkas, įgyti pranašumą prieš konkurentus ar net apriboti konkurenciją. Šios investicijos taip pat skatina pelno mokesčių užsienio lengvatos ar galimybė sumažinti pelno mokesčius, naudojant transferines kainas.Portfelinės investicijos – tai ilgalaikiai kapitalo įdėjimai, suteikiant kreditus ar perkant vertybinius popierius, į užsienio įmonę, kurioje investuotojas neturi kontrolinio paketo. Pagrindinė portfelinių investicijų forma – vertybinių popierių užsienyje įsigijimas. Portfelinės investicijos susijusios su gerokai mažesnėmis užsienio investuotojų finansinėmis išlaidomis, nei esant tiesioginėms investicijoms. Investuotojas šiuo atveju turi tik apie 10-25% akcijų ir jis arba visai nedalyvauja įmonės valdyme, arba jo įtaka priiminėjant sprendimus yra minimali. Portfelinėmis investicijomis, diversifikuojant vertybinius popierius, siekiama sumažinti užsienio investuotojo vertybinių popierių portfelio riziką (Kuvykaitė, 1995).4.2. Tiesioginės užsienio investicijos LietuvojeTiesioginių investicijų pritraukimas yra svarbus šalies ekonominio augimo rodiklis, priklausantis nuo gamybos augimo, finansinio stabilumo, verslo infrastruktūros padėties, politinių sprendimų tobulumo ir strateginio vientisumo sprendžiant apmokestinimo, privatizavimo, biurokratijos kliūčių mažinimo ir kitus aktualius klausimus. Tai nėra paprasta, kadangi kiekviena šalis yra skirtinga savo politiniais, gamybiniais, ekonominiais ir finansiniais bei kitais strateginiais ištekliais, kuriais remiantis plėtojamos investicijų pritraukimo strategijos. Tiesioginės užsienio investicijos nėra savaiminis tikslas, bet būtina priemonė Lietuvos ekonomikos augimui skatinti. Lietuvoje kapitalo ištekliai yra brangūs ir riboti, nedidelė šiuolaikinių vadybos bei rinkotyros metodų naudojimo patirtis, tad tiesioginės užsienio investicijos yra labai efektyvios, skatinant gamybos augimą, eksportą, keliant prekių bei paslaugų kokybę, kuriant naujas darbo vietas, ir padedant įmonėms sėkmingiau konkuruoti laisvos rinkos sąlygomis. Todėl dabar svarbiausiais ekonomikos politikos uždaviniais galima laikyti: ekonominio efektyvumo didinimą, investicinių projektų skatinimą, palankesnių teisinių ir ekonominio sąlygų investicijoms sudarymą, bankinės sistemos tolesnį plitimą ir stiprinimą. Stabilus rinkos reformų įgyvendinimas Lietuvoje padidina užsienio investuotojų pasitikėjimą ir tai užtikrino tiesioginių užsienio investicijų pastovų srautą. Jei 1995 m. užsienio investicijos tesudarė kuklius 352 mln. JAV dolerių, tai 1997 m. pabaigoje jų suma išaugo beveik 3 kartus. 1998 m. viduryje tiesioginės užsienio investicijos viršijo 1,7 mlrd. JAV dolerių, o 1999 m. viduryje – per 2 mlrd. JAV dolerių. Nepaisant didėjančių tiesioginių užsienio investicijų, investicijos į Lietuvą yra kur kas mažesnės nei į kitas Vidurio Europos šalis. Užsienio investuotojai teigiamai vertina Lietuvos ekonominį persitvarkymą, bet pabrėžia, kad Lietuvai dar trūksta politinio stabilumo ir rinkos skaidrumo. Nurodomi šie pagrindiniai trūkumai:Nepakankamai įstatymų stabilumas – dažni įstatymų pasikeitimai, aiškumo bei teisinės sistemos pasikeitimai, aiškumo bei teisinės sistemos vientisumo stoka, statymų pakeitimai nėra viešai svarstomi;Didėjančios teisėsaugos problemos – korupcija, muitinių darbo trūkumai, mokesčių vengimas, organizuotas nusikalstamumas;Nepakankamai patikima ir stabili finansų sistema;Nepakankamai operatyvus investuotojų problemų sprendimas.Tiesioginių užsienio investicijų srauto į Lietuvą prognozės optimistinės. Palankias sąlygas tiesioginių užsienio investicijų srauto Į Lietuvą didėjimui sudaro: politinis Lietuvos stabilumas ir geri santykiai su kaimynais; gerėjanti bendra Lietuvos ūkio būklė ir integracija į ES; atviros ir liberalios ekonomikos politikos tęstinumas telekomunikacijų, transporto, naftos gamybos, perdirbimo ir paskirstymo kompanijų privatizavimas;Lietuva siekianti įtvirtinti politinę ir ekonominę nepriklausomybę, visapusiškai integravusi į Europos Sąjungą, yra patraukli užsienio investuotojams, nes :Lietuvoje daug investicijoms patrauklių ir perspektyvių įvairios gamybinės paskirties ir paslaugų sferos objektų;Lietuvoje gausu santykinai nebrangios kvalifikacijos darbo jėgos, gebančios įvaldyti naujus gamybos organizavimo ir valdymo metodus, priimti Vakarų įmonių kultūrą;Gerai išplėtotos transporto ir ryši sistemos ir Lietuvoje, ir su Europa;Lietuvos teisiniai aktai garantuoja užsienio investicijų teisinę apsaugą teikia mokesčių lengvatas;Lietuvoje, palyginti su Rytais, gerai išplėtota paslaugų sferos infrastruktūra, pajėgi garantuoti aukštą investuotojų aptarnavimo kultūrą;Geopolitinė Lietuvos padėtis leidžia investuotojams priartėti prie politiškai ir ekonomiškai kol kas nestabilios, bet eksportui potencialios Rytų rinkos (Makutėnas, 2000).Statistikos departamento paskutiniais duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. balandžio 1 d. sudarė 17532,7 mln. litų ir, palyginti su 2005 m. sausio 1 d., padidėjo 8,3 procento…. Daugiausia lėšų yra investavę Švedijos (14,2% visų tiesioginių užsienio investicijų), Danijos (13,7%), Vokietijos (12,9%), Rusijos (12,6%) investuotojai. Per pirmąjį ketvirtį tiesioginės investicijos iš ES šalių padidėjo 402,1 mln. litų (3,3%) ir sudarė 12751,3 mln. litų (72,7%) visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesioginės investicijos iš NVS šalių padidėjo 841,0 mln. litų (59,4%) ir sudarė 2257,7 mln. litų (12,9%) visų tiesioginių užsienio investicijų. Tiesioginių investicijų srautai į Lietuvą ir pagrindinės šalys investuotojos yra pavaizduotos 4 priede.5.TARPTAUTINĖ EKONOMINĖ POLITIKAPasaulyje kiekviena šalis stengiasi kuo geriau pasirodyti tarptautinėje arenoje. Žinoma, geriausia tam – šalies ekonominį lygį parodantys rodikliai. Tačiau mažai pasaulyje tokių stiprių ekonomikų, kaip JAV ir Japonija, štai kodėl šalys stengiasi priklausyti įvairioms ekonominėms organizacijoms ir susitarimams, ar net jungtis į didesnius ekonominius vienetus ir siekti visiškos integracijos. Tai joms suteikia įvairių nuolaidų, privilegijų ar bent „suteikia“ patikimesnės valstybės įvaizdį. Tokie susitarimai dažniausiai atsiranda dėl bendrų tarptautinės prekybos nuostatų. Šiame skyrelyje aptarti didžiausi tarptautiniai ekonominiai susitarimai: Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO) ir jos pirmtakas Bendras susitarimas dėl muitų ir prekybos (GATT), Pasaulio Bankas ir Jungtinės Tautos (JTO), o tokios organizacijos kaip Ekonominio vystymosi ir bendradarbiavimo organizacija (OECD), Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (EBRD), Europos laisvosios prekybos asociacija (EFTA), Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartis (NAFTA), Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC) ir Pietryčių Azijos tautų asociacija (ASEAN) nebus plačiau nagrinėjamos .GATT (angl. General Agreement of tariffs and trade – Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos) yra principų, normų ir taisyklių, skirtų tarptautinių prekybinių santykių reguliavimui, sąvadas. Juridiškai GATT veikla buvo pagrysta ne valstybių naryste, bet jų dalyvavimu susitarimuose.GATT sudarė trys dalys. Pirmoji buvo skirta didžiausio palankumo statuso apibrėžimui bei įsipareigojo stabilizuoti ir mažinti muitų tarifus įtvirtinimui, antroji – netarifinės kliūtys, t.y. importo licenzijoms, subsidijoms, antidempingo priemonėms ir pan., apibrėžti, trečioji – susitarimo vykdymo procedūrų, ypač ginčų sprendimo mechanizmo, įtvirtinimui. 1964 m. buvo pridėta ketvirtoji dalis, įtvirtinusi abipusiškumo principą derybose tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių. Per visą GATT veikimo laikotarpį prie pirminio susitarimo buvo pridėta apie 200 papildomų sutarčių, kodeksų ir protokolų.Ilgainiui buvo suformuota GATT darbinė struktūra – sekretoriatas, kuris de facto veikė kaip Jungtinių Tautų specializuota agentūra, nors tarptautinės teisės požiūriu organizacijos statuso ir neturėjo. GATT sekretoriatas prižiūrėjo, kad būtų laikomasi susitarimų, o atsiradus galimybei – tęsiamos derybos dėl tolesnio muitų tarifų mažinimo ir kitų prekybos liberalizavimo taisyklių. Iki šiol buvo surengti aštuoni tokių derybų ciklai, vadinami raundais. Pirmajame derybų raunde dalyvavo 23 šalys, o paskutiniame – jau 123. Pagrindiniai GATT principai:Prekyba turi remtis didžiausio palankumo statuso suteikimu prekybos partneriams, t.y. jokia GATT dalyvė negali būti diskriminuojama ir jai negali būti taikomos ne mažiau palankios prekybos sąlygos nei bet kuriai kitai GATT valstybei; Abipusiškumo principas, kuris įpareigoja valstybę suteikti prekybos nuolaidų kitai GATT narei, jei ši sutinka atsilyginti tuo pačiu; skirtingai nuo didžiausio palankumo statuso bei nediskriminavimo principu; abipusiškumo principas neatitinka daugiašalio prekybos liberalizavimo idėjos;Prekybos kliūčių tarifikavimas, neturi būti jokių protekcionizmo priemonių, išskyrus muitus;Muitų sąjungos ir laisvos prekybos šalių grupės traktuojamos kaip prekybos liberalizavimo priemonė, jeigu jos nediskriminuoja trečiųjų šalių ir liberalizuoja tarpusavio prekybą;GATT dalyviai gali nustatyti tokius muitų mokesčius:Muitų dydis neturi viršyti vidaus mokesčių dydžio;Galima įvesti antidempingo muitus, jeigu gaminys parduodamas pigiau negu gamintojo šalies rinkoje;Galimi papildomi muitai eksporto atžvilgiu;Vienodi mokesčiai paslaugos teikėjams.Nuo 1995 01 01 Urugvajaus raundo sprendimu GATT inkorporuotas į PPO. (Dumčiuvienė, 2005)PPO (World Trade Organization – WTO – Pasaulio Prekybos Organozacija) buvo įkurta 1995 metais. Šiuo metu PPO narės yra 148 valstybės. PPO yra viena svarbiausių tarptautinių organizacijų, užtikrinanti, k…ad šalių narių prekyba vyktų pagal tarpusavyje sutartas taisykles, vadovaujantis dviem svarbiausiais tarptautinės prekybos nediskriminavimo principais – didžiausio palankumo statuso ir nacionalinio statuso:– didžiausio palankumo statusas reiškia, kad kiekviena PPO narė turi vienodai palankiai traktuoti visų kitų PPO narių prekes ir paslaugas (jeigu vienai PPO narei suteikiamos palankesnės sąlygos, tokios pat sąlygos turi būti suteiktos ir visoms kitoms PPO šalims narėms);– nacionalinis statusas – šis principas reiškia, kad prekės ir paslaugos, patekusios į šalies PPO narės rinką, būtų traktuojamos ne mažiau palankiai negu lygiavertės vietinės prekės ir paslaugos.Pagrindinės PPO funkcijos:PPO sutarčių administravimas; prekybinių derybų forumas; prekybinių ginčų sprendimo vykdymas.Kita svarbi PPO veikla:nacionalinių prekybos politikų monitoringas; techninė pagalba besivystančioms šalims; bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.PPO vadovauja Ministrų konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė. Vienas pagrindinių PPO tikslų – pasaulio prekybos liberalizavimas. Siekiant šio tikslo, rengiami PPO derybų raundai. Jų metu stiprinama ir plečiama daugiašalės prekybos sistema. 1986-1994 m. vyko Urugvajaus raundas. Jo rezultatas – PPO įkūrimas. Šiuo metu tęsiasi 2001 m. lapkričio 9-14 d. Dohoje, Katare, vykusios PPO Ministrų konferencijos metu paskelbtas derybų raundas. Lietuvos įstojimas į PPOLietuva visateise PPO nare tapo 2001 m. gegužės 31 d. Lietuvos stojimo į šią organizaciją procesas prasidėjo 1995 m., kai, atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione ir į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT), o vėliau, kai buvo įkurta PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje. 2001 m. balandžio 24 d. LR Seimui ratifikavus Lietuvos stojimo į PPO rezultatus ir apie tai pranešus PPO sekretoriatui, Lietuva įvykdė visas teisines procedūras, būtinas narystei PPO. Narystė PPO suteikė Lietuvos prekybos režimui stabilumą ir patikimumą – tai reikšmingi veiksniai mūsų prekybos partneriams ir investuotojams. Lietuvos prekyba su trečiosiomis šalimis tapo liberalesnė, skaidresnė ir prognozuojama, o pati Lietuva – patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO turi didžiulę reikšmę tiek eksporto skatinimo, tiek verslo aplinkos gerinimo, tiek PPO siūlomų prekybos priemonių taikymo srityse.(http://www.urm.lt/index.php?799762105) Pasaulio bankas (angl. World Bank, WB) įkurtas 1944 m. šiuo metu vienija 184 šalis nares. Pasaulio banko grupę sudaro:Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas; Tarptautinė finansų korporacija; Tarptautinė plėtros asociacija; Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras;Tarptautinė daugiašalė investicijų garantijų agentūra.Pasaulio banko pagrindiniai tikslai:teikti pagalbą rekonstruojant ir plėtojant valstybių ekonomiką, skatinant kapitalo investicijas gamybos tikslais;palaikyti šalių mokėjimų balansą;skatinti užsienio investicijas, duodant garantijas, dalyvaujant teikiant paskolas ar ieškant investicinių šaltinių;spęsti tarptautinio arbitražo klausimus;skatinti ilgalaikį subalansuotą tarptautinės prekybos augimą; teikti informaciją apie rinkos konjunktūrą ir investicijų galimybes įvairiose šalyse.Jungtinės tautos (angl. United Nations, UN) yra tarpvalstybinė organizacija, kurią sudaro 199 valstybė, buvo įkurta 1945 m. pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai:siekti išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, o esant reikalui, imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių taikai apsaugoti, karų grėsmei pašalinti ar agresijai likviduoti;puoselėti draugiškus valstybių tarpusavio santykius;siekti tarp…tautinio bendradarbiavimo sprendžiant ekonomines, socialines, kultūrines ir humanitarines problemas, ugdant ir skatinant pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms;būti tautų, kurios siekia minėtų tikslų, veiklos derinimo centru.JT dukterinės organizacijos: UNESCO, UNICEF, WHO, ITU, FAO, IMF, UNIDO, INCB, UNIDO, Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Jungtini%C5%B3_Taut%C5%B3_Organizacija)Lietuva į Jungtines Tautas įstojo 1991 m. rugsėjo 17 d. Po metų Vilniuje buvo įsteigta Jungtinių Tautų koordinatoriaus atstovybė. Jungtinėms Tautoms Lietuvoje atstovauja Jungtinių Tautų fondai, programos ir specializuotos agentūros, kurias vienija Jungtinių Tautų koordinatoriaus sistema. JT programos, fondai ir agentūros buvo Lietuvos vyriausybės ir plačiosios visuomenės plėtros partnerės pereinamuoju laikotarpiu ir toliau teikia techninę pagalbą bei kitokio pobūdžio praktinę paramą socialinės raidos srityje. (http://www.un.lt/)IŠVADOSŠiuolaikiniai tarptautiniai ekonominiai santykiai tarp valstybių su įvairiausiomis santvarkomis, ūkio raidos lygiu ir perspektyvomis yra neatsiejami nuo dabartinės pasaulio santvarkos. Ši ekonominė būtinybė yra neatskiriama nuo valstybės, nuo visuomenės ir nuo kiekvieno individo atskirai. Nors šiame darbe buvo apžvelgti labiau teoriniai tarptautinių ekonominių santykių aspektai, tačiau, kiekviena dalis dalinai atspindi tai kas vyksta pasaulio ūkyje. Buvo aptartos pagrindinės probleminės sritys, apibūdinančios darbo temos aktualumą ir neišvengiamumą. Taip pat į pasaulinio ūkio bendras problemas buvo atsižvelgta ir Lietuvos – naujosios Europos Sąjungos narės – atžvilgiu. Nors praėjo mažiau nei dveji metai po įstojimo, pagal tarptautinių ekonominių santykių struktūrą aiškiai matyti, kad Lietuvos statusas pasaulio ekonominiame žemėlapyje stiprėja, tiek atsivėrusios sienos darbo jėgos, kapitalo, tiek prekių judėjimui. Be abejo svarbus ir dalyvavimas tarptautinėse organizacijose, kurios ne tik teikia piniginę paramą ir paskolas, bet ir dalijasi bendromis idėjomis. Šiame nuolat kintančiame pasaulyje dalyvavimas jo globaliniame ūkyje yra be galo svarbus kiekvienai valstybei – ir šaliai „milžinei“ ir mažai ekonomikai. Kuo labiau šie atskiri vienetai tarpusavyje bendradarbiaus, tuo greičiau bendras gyvenimo lygis pasaulyje augs.LITERATŪRA1.Startienė, G. (2002) Tarptautinės prekybos finansavimas. Rizika, mokėjimai, kreditavimas. Kaunas: Technologija.2.Jakutis, A. (2005) Ekonomikos teorija. A.Jakutis, V.Petraškevičius, A.Stepanovas, L.Šečkutė, S.Zaicev. Vilnius: Eugrimas.3.Gilpin, R. (1998) Tarptautinių santykių politinė ekonomija. Vilnius: Algarvė.4.McGrath, P.T. (1998) Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius: Margi raštai.5.Užsienio reikalų ministerija. Užsienio prekybos politika. Prieiga per internetą: 2005 09 29 adresu http://www.urm.lt/index.php?-17969399076.Snieška, V. (2001) Makroekonomika. V. Snieška, V. Baumilienė, D. Bernatonytė, J. Čiburienė ir kt. Kaunas: Technologija.7.Grižas, A. (2003) Tarptautiniai ekonominiai santykiai. Vilnius: Ekonomikos mokymo centras.8.Kazlauskienė, A. Socialinis kapitalas ir darbo jėgos migracija/ A. Kazlauskienė, B. Mrazauskienė. Ekonomika ir vadyba – 2003: tarptautinės konferencijos medžiaga, 2003.9.Pukelienė, V. Darbo rinkos pokyčiai ir migracijos tendencijos Europoje bei Lietuvoje/ V. Pukelienė, A. Kazlauskienė. Ekonomika ir vadyba – 2000: tarptautinės konferencijos medžiaga, 2000.10.Kazlauskienė, A. Tarptautinė darbo jėgos migracija: šiuolaikiniai procesai ir poveikis šalies ekonomikai/ A. Kazlauskienė, B. Mrazauskienė. Ekonomika ir vadyba – 2005: tarptautinės konferencijos medžiaga, 2005.11.Kvainauskaitė, V. (2005) Tarptautinių ekonominių santykių pagrindai. Kaunas: Technologija.12.Bernatonytė, D. Lietuvos užsienio prekybos sąlygų pokyčiai. Ekonomika ir vadyba – 2005: tarptautinės konferencijos medžiaga, 2005.13.Martinkus, B. (2001) Ekonomikos pagrindai/ B.Martinkus, V.Žilinskas. Kaunas: Technologija.14.Bernatonytė, D. (2004) Tarptautinės prekybos pagrindai. Kaunas: Technologija.15.Mayer, T. (1995) Pinigai, bankai ir ekonomika/ T.Mayer, J.S.Duesenberry, R.Z.Aliber. Vilnius: Alma littera.16.Kuvykaitė, R. (1995) Ryšių su užsieniu organizavimas. Paskaitų konspektas. Kaunas: Technologija.17. Makutėnas, V. (2000) Tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje augimo tendencijos ir kryptys. Ekonomika ir vadyba – 2000: tarptautinės konferencijos medžiaga, 2000.18.Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje per pirmąjį 2005m. ketvirtį padidėjo 8 procentais. (2005) Prieiga per internetą: 2005 10 10 adresu http://www.vtv.lt/content/view/6197/75/19.Dumčiuvienė, D. (2005) Europos integracijos ekonomika. Paskaitų konspektas. Kaunas.20.Enciklopedijos Vikipedija internetinis puslapis. Prieiga per internetą: 2005 11 27 adresu: http://lt.wikipedia.org/wiki/Prad%C5%BEia;21.Jungtinių tautų internetinis puslapis. Prieiga per internetą: 2005 11 27 adresu: http://www.un.lt/.