Darbo jėgos migracijos poveikis Lietuvos ekonomikai

Darbo jėgos migracijos poveikis
Lietuvos ekonomikai

“Naujų ES šalių-narių darbo jėga padeda DB ekonomikai efektyviai užpildyti darbo rinkos spragas, kas tiesiogiai stiprina šalies ūkio galimybes ir daro labai mažą įtaką nacionalinei socialinės paramos sistemai.”
Iš Didžiosios Britanijos Vice Ministro Pirmininko biuro 2005 m. ataskaitos

Įvadas

Darbo migracijos problema, šiuo metu tapusi viena aktualiausių nacionalinio diskurso temų, nėra nauja – ir XIX a. pabaigos, ir visa XX a. Lietuvos istorija kupina emigracijos bangų ir atoslūgių. Taigi, nėra nauja ir dabartinė situacija, kuomet Lietuvos visuomenei ir vyyriausybei vėl tenka išryškinti savo požiūrį į gyventojų migraciją ir formuoti bei įgyvendinti šalies socialinės-ekonominės raidos strateginiams tikslams adekvačią migracijos politiką.

Giluminių interviu su anksčiau bei šiuo metu dirbusiais arba dirbančiais užsienyje (ES valstybėse ir šiaurės Amerikoje) asmenimis rezultatai rodo, kad be dažniausiai mūsų šalies socialinėje-ekonominėje literatūroje ir viešajame diskurse akcentuojamų ekonominių emigracijos priežasčių, išvykimą į užsienį skatina motyvai, susiję su geresnėmis mokymosi bei asmenybės tobulėjimo galimybėmis (užsienio kalbų įgūdžių lavinimas, skirtingų kultūrų pažinimas, profesinės patirties įgijimas ir kt.). Dažniausiai planuojama išvykti trumpam (vvidutiniškai nuo 3 mėnesių iki 2 metų), tačiau palankios socialinės integracijos sąlygos, geros profesinės karjeros ir materialinės gerovės sukūrimo perspektyvos gali iš esmės pakeisti šias nuostatas ir sąlygoti apsisprendimą negrįžti į tėvynę. Kita vertus, gerėjant ekonominei situacijai Lietuvoje, stiprėja „traukos“ veiksniai – plečiasi galimybės in

nvestuoti užsienio šalyse uždirbtus pinigus bei pritaikyti įgytas žinias, kompetenciją bei profesinę patirtį. Taigi, darbo jėgos reemigracijos potencialo išsaugojimas yra vienas svarbiausių Lietuvos migracijos politikos uždavinių.
Šio darbo tikslas – išsiaiškinti darbo jėgos migracijos poveikį Lietuvos ekonomikai.

Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:
1. Ištirti kodėl lietuviai migruoja į užsienio šalis.
2. Išnagrinėti (apžvelgti) darbo jėgos migracijos poveikį Lietuvos ekonomikai.
3. Pateikti racionalius pasiūlymus dėl darbo jėgos migracijos mažinimo .
Tyrimo metodika – tiriant darbo jėgos migracijos poveikį Lietuvos ekonomikai, naudoti literatūros analizės ir sintezės, loginės analizės ir sintezės, grupavimo metodai.

Išvykimo priežastys ir procesai

Migracijos sąvoka apima ne tik emigraciją – išvykimą, bet ir imigraciją, t.y. atvykimą į šalį. Tai dvi vienos monetos pusės, papildančios viena kitą. Todėl vien tik emigracijos iš Lietuvos procesų analizė, neduos išsamaus atsakymo apie tokį reiškinį, kaip migracija.
Norim to ar nenorim, taačiau lietuvaičiai palieka Tėvynę pasinaudodami viena iš pamatinių ES susikūrimo laisvių – laisvę pasirinkti ES šalį dirbti ir gyventi. Todėl piktnaudžiauti, pasinaudojant šia pamatine laisve atskiri fiziniai asmenys, t.y. Lietuvos piliečiai – negali: žmogus natūraliai renkasi kur jam geriau. Kitas dalykas – valstybė. Ji gali pasirinkti du kelius: pirma, viešai drausti piliečių išvykimą (kas šiuo metu yra neįmanoma) arba, pavyzdžiui, skatinti senąsias ES nares kaip galima ilgiau nepanaikinti pereinamųjų laikotarpių naujųjų ES šalių piliečiams ir, antra, imtis priemonių sukurti saugias socialines-ekonomines sąlygas savo pi

iliečiams, kad jie laisva valia atsisakytų minčių apie skalsesnę duoną svetur. 91 proc. išvykstančiųjų pareiškia, jog palieka šalį dėl nedidelių pajamų, neužtikrinančių normalaus egzistavimo.
Tuščios vietos gamta nemėgsta, todėl išvykusius darbingus lietuvaičius darbo rinkoje keičia atvykstantys trečiųjų šalių piliečiai. Jų įnašas į kuriamą Lietuvos gerovę kasmet tampa vis ženklesnis (mokesčiai į šalies biudžetą, mokesčiai „Sodrai“ ir t.t.). Tačiau mes matome, kad jie labai greitai perima lietuvaičių įpročius dirbti šešėlyje, vengti mokesčių mokėjimo ir pan. Pastarųjų 3-jų metų skaičiai rodo, kad jų srautai kasmet auga po 15-18 proc. Manome, kad pagrindinis imigravimo (įvažiavimo) politikos darbo rinkoje principas turėtų būti toks: užsieniečių atvykimas į darbo rinką neturi skatinti lietuvaičių išvykimo svetur. Todėl būtų tikslinga leisti įsivežti iš trečiųjų šalių darbo jėgą tik toms įmonėms, kurios minimaliai mokėtų darbuotojams (kvalifikuotiems) vidutinį mėnesinį atlyginimą.
ES įstatymai – direktyvos ir jų atkartojimas Lietuvos įstatymuose, būtent Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, numato, jog po 5-ių nepertraukiamo darbo metų tų šalių piliečiai įgyja teisę gauti nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą. Tai reiškia ir tai, kad jie gali atsivežti ir savo šeimas, kurių nariai gali dirbti, bet gali ir nedirbti. Tačiau jų priėmimo našta tenka ne darbdaviui, pasikvietusiam trečiosios šalies pilietį, bet valstybei. Kalbu apie ikimokyklines įstaigas, mokyklas, sveikatos draudimą ir t.t.
Kokiam užsieniečių skaičiaus priėmimui yra pasiruošę Li
ietuvos žmonės? Kol kas šiandieną Lietuvoje laikinai ir nuolat gyvena apie vieną procentą užsieniečių. Ar pasiruošusi Lietuva priimti, pavyzdžiui, 20,5 proc. užsieniečių kaip EEB narė Šveicarija? Ar yra kas nors paskaičiavęs kiek lėšų reiktų, kad Lietuvos piliečiai imtų tolerantiškiau vertinti jos teritorijoje gyvenančius ir dirbančius svetimšalius? Čia nekalbu apie lėšas, kurios reikalingos užsieniečių integracijai. Migracijos departamento prie VRM duomenimis 2005 metais Migracijos tarnybose savo išvykimą deklaravo 13 425 Lietuvos piliečiai bei 329 užsieniečiai, t.y. viso 13 754 asmenys, o savo sugrįžimą į Lietuvą deklaravo 3 428 Lietuvos piliečiai bei savo atvykimą deklaravo 4 377 užsieniečiai. Taigi, atvykstančiųjų buvo 7 805 asmenys. Išvada kol kas tik viena: į Lietuvą užsieniečių kasmet atvyksta didesnis skaičius, nei į Tėvynę grįžta Lietuvos piliečių.

1 pav. 2005 m. Migracijos departamento prie VRM duomenimis 2005 metais Migracijos tarnybose deklaruoti išvykimai/ atvykimai

Pagrindinės 2005 metais atlikto migracijos patirtį turinčių asmenų kokybinio sociologinio tyrimo išvados ir atkreipiamas dėmesys į tuos aspektus, kurie yra svarbūs formuojant šalies migracijos politiką. Giluminių interviu su anksčiau bei šiuo metu dirbusiais arba dirbančiais užsienyje (ES valstybėse ir šiaurės Amerikoje) asmenimis rezultatai rodo, kad be dažniausiai mūsų šalies socialinėje-ekonominėje literatūroje ir viešajame diskurse akcentuojamų ekonominių emigracijos priežasčių, išvykimą į užsienį skatina ir kiti motyvai, susiję su geresnėmis mokymosi bei asmenybės tobulėjimo galimybėmis (užsienio kalbų įgūdžių lavinimas, skirtingų kultūrų pažinimas, profesinės patirties įgijimas ir kt.). Surinkta informacija rodo, ka

ad dažniausiai planuojama išvykti trumpam (vidutiniškai nuo 3 mėnesių iki 2 metų), tačiau palankios socialinės integracijos sąlygos, geros profesinės karjeros ir materialinės gerovės sukūrimo perspektyvos gali iš esmės pakeisti šias nuostatas ir sąlygoti apsisprendimą negrįžti į tėvynę. Kita vertus, gerėjant ekonominei situacijai Lietuvoje, stiprėja „traukos“ veiksniai – plečiasi galimybės investuoti užsienio šalyse uždirbtus pinigus bei pritaikyti įgytas žinias, kompetenciją bei profesinę patirtį. Taigi, darbo jėgos reemigracijos potencialo išsaugojimas yra vienas svarbiausių Lietuvos migracijos politikos uždavinių.

Kitas, ne mažiau svarbus šios politikos aspektas yra susijęs su imigrantų adaptacijos ir socialinės integracijos klausimų sprendimu. Galima teigti, jog iki šiol mūsų šalies visuomenėje vyrauja vienpusiškos nuostatos: mes norime išvykti į kitas šalis dirbti ir turėti lygias teises su vietiniais gyventojais, bet tuo pat metu mes nenorėtume, kad į Lietuvą atvyktų dirbti migrantai iš kitų šalių, arba manome, kad jų buvimo trukmė turėtų būti ribojama. Akivaizdu, jog laisvo darbo jėgos judėjimo ES erdvėje sąlygomis toks požiūris turi keistis.
Taigi, migracijos politika turėtų apimti šiuos klausimus:
• glaudžių ryšių su išvykusiais palaikymą ir jų sugrįžimo į Tėvynę skatinimą,
• migracijos srautų legalumo užtikrinimą (situacijos kontrolę ir nelegalios migracijos srautų, kurie savo pasekmėmis gali tapti tragiški individams ir visada yra nuostolingi valstybei, minimizavimą/eliminavimą),
• palankių sąlygų imigrantų integracijai šalies visuomenėje sukūrimą (tolerancijos plėtrą).
Rengiant migracijos politikos priemones, svarbu yra atsižvelgti ir į šiuos aspektus:
• Būtina skatinti gyventojų mobilumą šalies viduje – išvykti dirbti į užsienį dažnam mūsų šalies piliečiui yra paprasčiau nei surasti darbą kitame Lietuvos regione arba mieste.
• Kuriant šalies migracijos politiką itin svarbu semtis patirties bendradarbiaujant su kaimyninėmis šalimis (Latvija, Estija) bei valstybėmis, kurių migracijos politiką galėtume laikyti pavyzdžiu (Airija).
• Tam, kad situaciją galimą būtų valdyti politikos priemonėmis, būtina ją pažinti, t.y., būtina plėsti tiek Lietuvos piliečių emigrantų tyrimus, tiek ir analizuoti imigrantų integracijos patirtį bei šalies gyventojų nuostatas. Patirtis rodo, kad emigrantų tyrimuose itin pasiteisina įvairių kokybinių sociologinių tyrimo metodų taikymą.
Migracijos stūmimo – traukos veiksnių santykyje persveria traukos veiksniai, t.y., viliojančios sąlygos užsienyje turi didesnę įtaką aukštos kvalifikacijos žmonių migracijai nei netenkinančios sąlygos Lietuvoje (santykiai akademinėje visuomenėje buvo vienintelis veiksnys, pasireiškęs persveriančiu stūmimo iš šalies efektu). Pagrindinės migracijos priežasčių grupės (atsispindinčios ir stūmimo, ir traukos veiksnius, svarbos tvarka):
1. Viliojančios darbo ir profesinės realizacijos sąlygos užsienyje;
2. Netenkinančios socioekonominės sąlygos Lietuvoje;
3. Patraukli užsienio ir nepatraukli Lietuvos mokslo sistema;
4. Patraukli užsienio ir netenkinanti Lietuvos makroekonominė padėtis bei valstybės politika.
2004 – 2005 m. atlikto „protų nutekėjimo“ tyrimo, taikant „sniego gniūžtės“ apklausos metodą internete (www.djmigracija.lt), rezultatai:
Bendras sociodemografinis „nutekančių protų“ paveikslas atspindi jaunus, mobilius, patenkinamo socioekonominio statuso žmones, pasižyminčius aukštu intelektinio, lingvistinio kapitalo lygiu, palyginti lengvai besiintegruojančius į užsienio šalies darbo rinką ir visuomenės gyvenimą.
Išvykimo tikslai ir kryptys. Dauguma apklaustųjų (52%) išvyko dirbti, kiek mažiau (24%) studijuoti, kita nedidelė dalis (14%) šeimos susijungimo tikslu ir gyventi nuolat, likę (10%) – pažintiniais, svečiavimosi ir kitais tikslais. Išvykos kryptys atspindi ir tradicines, ir naujas lietuvių traukos zonas su didžiausia migrantų koncentracija JAV (40%), D.Britanijoje (13%), Vokietijoje (11%) ir Danijoje (8%).
Išvykimo priežastys ir procesai. Socialiniais ryšiais gauta migracijos parama bendrai vertinta kaip santykinai nestipriai įtakojusi išvyką į užsienį. Tai leidžia manyti, kad „protų nutekėjimas“ nėra stipriai įtakojamas migruojančiųjų turimų ryšių su užsienyje gyvenančiais žmonėmis ar institucijomis dydžio ir stiprumo. Intelektinis kapitalas gali redukuoti socialinio kapitalo vaidmenį mažinant migracijos riziką. Pagrindiniai socialinių ryšių dalyviai, turėję įtakos šiame migracijos procese (svarbos tvarka): mokslo institucijos; sutuoktinis/artimas draugas; prigimtinės šeimos narys; įdarbinimo agentūros; mokslo fondai; užsienio lietuvių bendruomenės. Sprendimas migruoti daugiausiai priimamas racionalaus būsimos migracijos naudos įvertinimo pagrindu, tačiau šis apskaičiavimas stipriausiai įtakojamas turimų žinių apie lietuvių tautos migravimo tradicijas.
Aukštos kvalifikacijos migrantai labiau linkę plėtoti ryšius, išeinančius už etninės lietuvių bendruomenės ribų, t.y. su vietiniais užsienio šalių gyventojais. Nepaisant to, jie įsijungia į lietuvių migracijos grandinę ir sukelia migracijos multiplikaciją.
Reemigracinės nuostatos ir ryšiai su Lietuva. Reemigracinės nuostatos apskritai rodo polinkį grįžti (43%), tačiau tvirtai apsisprendusiųjų dalis santykinai maža (12%). Ketinimus grįžti stiprina gerėjančių socioekonominių sąlygų Lietuvoje lūkesčiai (ypač darbo perspektyvų), tėvynės trauka (ypač noras dirbti Lietuvos labui), ryšiai su mokslo institucijomis ir neilgas (2-4metų) buvimas užsienyje. Nenorą grįžti stiprina išsimokslinimas biomedicinos ir socialinių mokslų srityje, išvykimas iš Lietuvos dėl nepatenkinamų socioekonominių sąlygų, gera savijauta užsienyje, sutuoktinio/artimo draugo turėjimas užsienyje ir užsienio šalies pilietybės įgijimas.
Absoliuti dauguma (85%) apklaustųjų nepalaiko jokių ryšių su Lietuvos institucijomis, o šias galimybes vertina kaip problemines dėl, jų manymu, mūsų šalyje egzistuojančios biurokratijos, stagnacijos ir pan. Aktyviausiai ryšius, tarp kurių daugiausiai formalių ir profesinių ryšių su Lietuvos universitetais, plėtoja mokslų daktarai.

Darbo emigracijos tendencijos ir poveikis šeimai Lietuvoje
Analizuojant emigracijos situaciją dėmesys kreipiamas į „protų nutekėjimo“ reiškinį, tačiau nepakankamai vertinamos darbo migracijos problemos. Protų nutekėjimo“ priežastys skiriasi nuo jaunų šeimų darbo emigracijos priežasčių. Emigraciją įtakoja ne tik nepakankami ištekliai/ galimybės pragyvenimui, atlyginimų skirtumai, žema ar nepopuliari kvalifikacija, bet ir priemonių stygius derinant šeimos ir profesinį gyvenimą. Dėl dalinės darbo migracijos, kai vyksta vienas arba abu tėvai dirbti į užsienį, o branduolinė šeima lieka Lietuvoje, silpnėja šalies socialinis kapitalas – šeima.
Darbo jėgos pokyčių poveikis

Darbo jėgos migracijos pirminis poveikis Lietuvos ekonomikai įvertintas tyrime Darbo jėgos migracijos ir jos poveikio Lietuvai vidutinės trukmės prognozė. Pasinaudojant šio tyrimo optimistine prognoze (jau dabartiniu metu galima pastebėti nedarbo mažėjimo Lietuvoje tendencijas) pirminis impulsas dėl darbo jėgos judėjimo apskaičiuojamas darant prielaidą, kad visas minėtame tyrime pateiktas pajamų pokyčių vertinimas yra susijęs su privataus vartojimo pokyčiu. Tokiu būdu 2007 metais pirminis laisvas asmenų judėjimas sąlygotų privataus vartojimo sumažėjimą 165.4 mln.Lt. Tyrimo baziniai metai yra 2001-ieji, todėl, darydami prielaidą apie poveikio pasireiškimo tiesinį pavidalą įvertiname pamažu nuo 2002 iki 2008 metų didėjančią laisvo darbo jėgos judėjimo įtaką.
1 lentelė. Laisvo asmenų judėjimo įtaka pajamoms ir vartojimo išlaidoms 2002-2005 metais, mln. Lt

2002 2003 2004 2005 2006
Pajamoms/vartojimui – 8,6 – 17,1 – 25,7 – 34,3 – 42,8

Daroma prielaida, jog nuo 2007 metų poveikis bus analogiškas 2006-iesiems.
2 lentelė. Lietuvos pramonės struktūra pagal darbo jėgos kvalifikaciją 1998 m. (proc.)
Šalys Aukštos kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Žemesnės nei aukšta kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Aukštesnės nei žema kvalifikacijos darbo jėgos pramonė Žemos kvalifikacijos darbo jėgos pramonė
Lietuva 3,5 36,7 9,2 50,6
ES (15) 16,75 31,06 21,76 30,43
JAV 18,19 38,88 17,44 25,50
Japonija 15,46 33,67 21,71 29,15
Pagal 2 lentelės duomenis matome, kad 1998 m. Lietuva nuo JAV, ES ir Japonijos labai smarkiai atsilikinėjo aukštos darbo kvalifikacijos darbo jėgos pramonėje, tačiau pirmavo žemos kvalifikacijos darbo jėgos pramonėje.
Lietuvos darbo jėgos migracija
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, migracijos saldo 1994–2000 m. buvo nuolat neigiamas, o išvykstančiųjų skaičius kasmet viršydavo atvykstančiųjų skaičių 20–23 tūkstančiais žmonių. Taigi vien remdamiesi šiais duomenimis galime teigti, jog per nurodytą laiką iš Lietuvos išvyko apie 150 tūkst. žmonių. Pradiniu Lietuvos narystės ES laikotarpiu kasmet apie 240 tūkstančių žmonių iš Lietuvos dirbtų užsienyje, dauguma jų – laikinai. Emigracija prisideda prie kito gyventojų skaičiaus mažėjimo veiksnio – gimstamumo mažėjimo. Vykstant abiem šiems procesams Lietuvoje nuolat mažėtų gyventojų skaičius, todėl galiausiai iškiltų imigracijos ir atitinkamos imigracinės politikos reikalas.
STIPRYBĖS
Trumpa užsienio prekybos, tiesioginių užsienio investicijų ir migracijos būklės analizė rodo, kad šiandien Lietuva, laisvojo demokratinio pasaulio ir rinkos ūkio naujokė, turi labai nedaug stiprybių. Ji yra ekonomiškai silpna, išplėtojusi neracionalios struktūros bei atsilikusių technologijų pramonę ir labai stokojanti kapitalo žemės ūkio šalis. Didžioji dalis jos stipriųjų savybių vis dar tebėra potencialioje būsenoje.

Akivaizdu, kad Lietuva neturi tokių gamybos veiksnių, kuriais ji teigiamai išsiskirtų iš daugumos kaimyninių šalių. Neturėdama gausių mineralinių išteklių, puikaus klimato ar daug pigaus kapitalo, Lietuva ateityje gali remtis tik darbo jėgos kvalifikacija ir jos produktyvumu (našumu). Lietuvos stiprybes pasaulio rinkose ir ekonominiame lenktyniavime sudaro jos žmogiškojo kapitalo savybės – esamos ir būsimos, kartu reikšmingi yra ir kiti veiksniai – tradiciškai gyvybingas ir neblogas gamtines sąlygas turintis žemės ūkis, geografinės padėties sąlygotos transporto ir kitų paslaugų plėtojimo galimybės.

Neabejotina Lietuvos stiprybė yra ta, kad tapus ES nare, ilgam pradėjo veikti Europos Bendrijos finansinė ir techninė parama, kuri ženkliai išplės investicinę veiklą mūsų šalyje (taigi ir užimtumą bei BVP augimą) ir mažina infrastruktūros bei žemės ūkio atsilikimą.

Mažos darbo ir daugelio paslaugų išlaidos – tai irgi Lietuvos ekonominė stiprybė.

Lietuvos buvimas paribyje su didžiąja Eurazijos valstybe Rusija yra jos stiprybė, lemianti jos galimybes plėtojant megakontinento (Europos ir Azijos) ūkinius ryšius, kurie artimiausiais dešimtmečiais neabejotinai intensyviai plėtosis. Visos Vidurio ir Rytų Europos šalys yra tokioje padėtyje kaip Lietuva, bet tai nereiškia, kad Lietuva čia negalės gauti savo dalies ar ir daugiau.

Stiprybė yra visuotinis raštingumas, mokymosi įgūdžiai, gerovės kėlimo motyvacija, taupymo ir turto kaupimo (individualių gyvenamųjų namų statyba ir pan.) tradicijos.

Lietuva turi patenkinamas, o ateityje gal turės ir geras sąlygas turizmui, pirmiausia – trumpalaikiam.

SILPNYBĖS

Lietuvos ūkio atsilikimą ir santykinį silpnumą sąlygojančių silpnybių yra, žinoma, kol kas gerokai daugiau nei stipriųjų savybių.

Pirmiausia pažymėtinas technologijos, darbuotojų kvalifikacijos ir darbo kultūros atsilikimas, įskiriant verslo įmonių ir viešojo sektoriaus institucijų vadybą ir administravimą (tai lemia menką našumą, nepakankamą kokybę, taigi ir nedidelį konkurencingumą tarptautinėse rinkose, mažą sukuriamą pridėtinę vertę ir silpną patrauklumą investuotojams).

Nors Lietuva turi laisvosios prekybos sutartį su ES, galiojančią nuo 1995 m., ir asociacijos (Europos) sutartį, įsigaliojusią 1998 m., verslo ryšiai su ES šalimis vis dar tebėra tik tradicinių formų – prekyba ir Vakarų ūkio subjektų investicijos į naudingiausius gamybinius projektus Lietuvoje. Šalyje labai stokojama išsilavinusių, iniciatyvių, drąsių, rizikuojančių, naujų rinkų ieškančių verslininkų ir jų aljansų. Sustabarėję Vakarų Europos šalių verslo subjektų ryšiai ir verslo įpročiai taip pat yra didelė kliūtis.
Lietuvos rinka yra labai maža – ir dėl nedidelio gyventojų skaičiaus, ir ypač dėl žemo pajamų lygio, menko verslo ir vartotojų kredito išplėtojimo. Todėl įėjimo į rinką motyvas užsienio investuotojams Lietuvos atveju labai silpnas (išskyrus gana siaurą plačiai vartojamų prekių grupę).

Kol kas ne tiek silpnybe, kiek grėsme laikytina jaunų bei kvalifikuotų Lietuvos gyventojų emigracija į Vakarų Europos šalis ir JAV.

GRĖSMĖS

Reikia turėti galvoje, kad spartesnis už ES vidurkį augimas, koks jis bus per artimiausius 13–15 metų, galės trukti tik ribotą laiką. To priežastis – toks augimas neišvengiamai pirmiausia orientuosis į laisvų (visiškai neužimtų, dalinai neužimtų bei perkeliamų iš perteklinės darbo jėgos sektorių) darbo išteklių absorbavimą bei kapitalo investicijų didinimą ir bus beveik išimtinai pasaulyje jau pasiektų technologijų lygmenyje. Nors tai kels Lietuvos ūkio technologinį lygį, didins darbo našumą, bet visa tai galės trukti ribotą laikotarpį (galimas dalykas – būtent 10–15 arba kiek daugiau metų).

Kitaip tariant, per artimiausius maždaug du dešimtmečius Lietuvos ūkio augimas neišvengiamai remsis ekstensyvaus augimo būdais – laisvos arba iš tradicinių ūkio sektorių (pirmiausia žemės ūkio) atsilaisvinančios ir pigios darbo jėgos absorbavimu jau esamomis, dažnai netgi ne pačiomis naujausiomis technologijomis besiremiančiuose sektoriuose.

Tai patvirtina pasaulio patirtis. Japonijos ekonomika dar 9-ajame XX a. dešimtmetyje augo beveik 9 proc. per metus; dar greičiau ji plėtojosi 7 ir 8-ajame dešimtmetyje. Tokiu tempu plėtodamasi Japonija jau 1985 m. turėjo pralenkti JAV pagal BVP 1 gyventojui, o 1998 m. turėjo aplenkti JAV ir bendru BVP dydžiu. Tačiau taip neįvyko: jau 1983–1992 m. Japonijos ir JAV augimo tempas beveik susilygino (atitinkamai 3,9 ir 3,4 proc.), o kitą dešimtmetį, 1993–2002 m. (įskiriant Tarptautinio valiutos fondo prognozuojamą augimą 2001–2002 m.), metinis augimo tempas bus atitinkamai 0,9 ir 3,3 proc. Neaplenkdama JAV naujų technologijų kūrimu, Japonija kartu nebegali jos aplenkti ir ekonomiškai.
Analogišku keliu dabar eina Kinija. Kurį laikotarpį taip plėtosis ir Europos pokomunistinės šalys, iš jų – ir Lietuva.

Po šio laikotarpio Lietuva atsidurs kitos problemos akivaizdoje – iškils problema, kaip lygiai prisidėti prie naujų technologijų kūrimo bei jų sklaidos; tik ją išsprendusi šalis galės būti tikra, jog ji neliks atsilikusi taip pat ir ekonomine prasme.
Globalizacija paliečia visas ūkinės veiklos sritis ir funkcijas. Gamybos proceso atžvilgiu ji apima ir produktų gamybą, ir rinkas, ir investicijas. Gerokai mažiau išsklaidomi po pasaulį tik mokslo ir diegimo darbai – naujų pažangiausių technologijų kūrimas ir diegimas į gamybą. Kaip ir dauguma pasaulio valstybių, Lietuva neturi galimybių tapti naujų gaminių ar naujų technologijų kūrėja bei jų eksportuotoja. Naujausios technologijos iš esmės kuriamos tik keliose pasaulio vietose (šalyse ar atitinkamuose jų aljansuose).
Grėsme laikytina ir santykiškai didelės darbingo amžiaus gyventojų dalies nuostata ieškoti darbo arba geriau apmokamo darbo kitose šalyse. Ši nuostata ryškiau pasireiškė Lietuvai įstojus į ES ir pirmiausia tai palietė jaunus, modernesnių kvalifikacijų, kalbas mokančius žmones (laikinas laisvo žmonių judėjimo apribojimas į daugumą ES šalių truputį suvaržo emigracijos mastus). Ekonomikos augimo perspektyvos Lietuvoje nesustabdo emigracijos, nes darbo užmokestis, nors ir didėdamas, Lietuvoje ilgai dar atsiliks – ir turės atsilikti, jei bus siekiama užtikrinti tvarų augimą, – nuo išsivysčiusių ES valstybių.

Žiūrint visapusiškai, darbingo amžiaus asmenų migracija turi daugialypes pasekmes.

Šalims, iš kurių išvyksta darbingi gyventojai, sukeliami padariniai priklauso nuo to, koks yra išvykstančiųjų kvalifikacijos lygis. Jei išvyksta mažai kvalifikuoti darbuotojai, sumažėja nedarbas ir jo keliama socialinė įtampa, sumažėjusi pasiūla darbo rinkoje sukuria palankesnes sąlygas joje likusių darbuotojų atlyginimams, ima rastis užsienyje dirbančių asmenų pinigų pervedimų į šalį (šeimoms ir artimiesiems). Bendras rezultatas tokiu atveju (jei šalis tikrai nepajėgia trumpu laikotarpiu užtikrinti tokį augimą, kad būtų sukurta pakankamai darbo vietų) yra teigiamas, nors ir santykiškai nežymus – šalyje atsiranda nedidelis nacionalinių pajamų prieaugis, o tos pajamos dabar tenka truputį sumažėjusiam gyventojų skaičiui.

Tačiau jei iš šalies išvyksta kvalifikuoti arba labai kvalifikuoti asmenys, rezultatas kitoks. Šiuo atveju šalies darbo jėgos kvalifikacinė struktūra pasikeis kvalifikacinio vidurkio mažėjimo kryptimi, žinių ir technologijų adaptavimas sulėtės, o tai gali imti trukdyti ir tiesioginių užsienio investicijų srautui į šalį; šalies augimo potencialas susilpnės. Tiesioginius nuostolius patirs ir šalies biudžetas, finansavęs visą ar žymią dalį tokių asmenų išsilavinimo.

Taigi migracijos procesams yra svarbus struktūrinis veiksnys. Lietuvai įstojus į ES, emigruoja ir kvalifikuoti, ir nekvalifikuoti darbuotojai. Migruojančių asmenų sudėtis pagal jų kvalifikaciją, deja, nėra statistiškai apskaitoma; specialių tyrimų duomenys rodo, kad yra tendencija imigruojančių (oficialiai) asmenų kvalifikacijos lygiui būti didesniam nei priimančios šalies darbuotojų vidutinis kvalifikacijos lygis. Be to, manytina, kad galimybės ir sąlygos kvalifikuotiems, ypač aukštąjį išsimokslinimą turintiems darbuotojams įsidarbinti (ypač pastoviam darbui) ES šalyse jau yra keliskart geresnės.

2015 m. jau aiškiai bus matyti, kaip smarkiai sumažėjo jaunų žmonių Lietuvoje – dėl gimimų skaičiaus mažėjimo ir dėl padidėjusių galimybių jaunimui pasinaudoti emigravimu mokytis ir dirbti ES šalyse. Pagrindinė migracijos (emigracijos) priežastis yra ir bus darbo pajamų skirtumas (kai kurių šaltinių duomenimis, skaičiuojant pagal oficialų valiutų kursą, darbo užmokesčio vidurkiai šalyse kandidatėse yra mažesni nei ES šalyse 5–10 kartų; valiutų kursą koreguojant pagal perkamosios galios pajėgumą, atlyginimai šalyse kandidatėse yra mažesni 3–5 kartus). Skirtumai išliks keletą dešimtmečių, taigi emigravimo priežastys egzistuos ilgai (laikotarpio pradžioje priežastis bus taip pat ir didelis nedarbas Lietuvoje, ypač jaunimo). Jaunų išsimokslinusių Lietuvos gyventojų emigracija į kitas ES šalis darys neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikos plėtotei ir socialinės politikos galimybėms. Tam poveikiui švelninti gali prireikti ieškoti atitinkamų ekonominės ir socialinės politikos priemonių.

Tiesa, bent Lietuvos narystės ES pradžioje emigravimo motyvą gerokai silpnina keturi veiksniai: a) pereinamasis laikotarpis, kurio metu negalios laisvas darbo jėgos judėjimas ir kurį, kaip dabar galima spręsti, pasirinks (išsiderės) daugelis ES šalių; b) ribotos ES šalių darbo rinkos galimybės absorbuoti atvykstančius darbuotojus; c) santykiškai didelės sandorių išlaidos, persikeliant dirbti į kitą šalį (ypač nuolatiniam darbui) ir d) laipsniškas pajamų skirtumų lyginimasis. Visi šie veiksniai lemia, kad faktiški emigracijos mastai, Lietuvai įstojus į ES, yra mažesni nei nustatytos intencijos emigruoti. Tam tikrą analogiją šiuo požiūriu teikia Rytų Vokietijos žemių reunifikavimas: 1991 m. apklausos duomenys rodė, kad, suvienijus Vokietiją, į jos vakarų žemes ketina keltis 36 proc. gyventojų; praėjus dvejiems metams po apklausos nustatyta, kad iš tikrųjų persikėlė tik 5 proc. ketinusių taip daryti.

Gali padidėti imigracija į Lietuvą (legali ir nelegali) iš Rytų Europos valstybių (Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos) ir kai kurių Azijos šalių. Priskirti šį reiškinį „grėsmių“ grupei galima tik santykiškai – tiek, kiek tokia imigracija taptų sunkiai kontroliuojama arba stichiška, destabilizuojanti socialinį gyvenimą ir bloginanti kriminogeninę padėtį. Laikotarpiui baigiantis ji jau gali pasirodyti esanti reikalinga tiek dėl to, kad darbo jėgos stygius pradės stabdyti ekonomikos plėtotę, tiek ir dėl ryškėjančių neigiamų demografinių procesų (jaunimo dalies mažėjimo gyventojų skaičiuje). Tačiau per artimiausius 15 metų imigracijos problema nebus didelė, ji aktualės vėliau.
Kaip teigiama kai kuriuose pereinamojo tipo šalių ekonomikos tyrimuose, tokios šalys patiria vadinamąjį Balassos–Samuelsono efektą. Plečiantis eksportui, prekiaujamų gaminių (atvirame) sektoriuje didėja darbo našumas, pakyla vidaus rinkoje parduodamų gaminių kainos (iki tarptautinėse rinkose mokamų kainų, koreguojant transporto ir tarptautinių sandorių išlaidų dydžiu), didėja sektoriaus pajamos ir darbo užmokestis. O neprekiaujamų produktų (uždarame) sektoriuje paskatos (neretai ir galimybės) didinti darbo našumą yra daug mažesnės. Kadangi, pirma, darbo užmokestis turi tendenciją būti daugmaž vienodas visuose ūkio sektoriuose (atsižvelgiant į darbo kokybę, lemiančią sukuriamos pridėtinės vertės dydį) ir, antra, darbo našumas nuo užsienio konkurencijos apsaugotame (uždarame) sektoriuje auga gerokai lėčiau, atlyginimų didėjimas neprekiaujamų gaminių sektoriuje nėra padengiamas realiai sukuriama pridėtine verte, dėl ko jis tampa infliacijos greitėjimo veiksniu. (Lietuvos banko duomenimis, 1995–2000 m. darbo našumas, apskaičiuojamas kaip realusis BVP vienam darbuotojui, atvirame sektoriuje padidėjo maždaug 1,7 karto, o uždarame sektoriuje iš tikro liko nepakitęs. O darbo užmokestis abiejuose sektoriuose didėjo vienodu tempu, nors buvo ir liko nevienodas .)

Išorės ekonominiams ryšiams šios pasekmės pasireikš tuo, kad eksporto produkcijos kainos didės ir stabdys eksporto augimą (ar netgi mažins jo apimtį), jei pagrindinis eksporto prekių konkurencinis pranašumas yra tik kainų atžvilgiu, nes pašalinti Balassos-Samuelsono efekto padarinių valiutos kurso devalvavimu (jeigu jis yra fiksuotas arba valdomas) ar leidžiant jam atitinkamai laisvai kristi (jeigu jis slankus) bus nebeįmanoma: Lietuva, ES narė, bus Valiutų kursų mechanizmo-II (VKM-II) sudėtyje, o vėliau ir EPS sudėtyje. Taigi turėsime situaciją, kai greitesnis darbo našumo didėjimas prekiaujamų gaminių sektoriuje veda prie infliacijos tempo paspartėjimo ekonomikoje. Dėl to savo ruožtu reikėtų griežtinti valstybės išlaidų politiką netgi bandant taupyti valstybės pajamas (t.y. siekiant valstybės biudžeto perviršio), o tai grėstų nedarbo padidėjimu ir socialinės įtampos atsiradimu.

GALIMYBĖS

Lietuvai esant ES nare darbingo amžiaus žmonių nusiteikimas laikinai ar neapibrėžtam laikui išvykti kitur dirbti, kaip rodo kai kurie tyrimai, yra gana paplitęs. Kita vertus, anksčiau įstojusių į ES šalių patirtis parodė, kad iš tikrųjų ryžtasi persikelti kitur dirbti mažesnis, nei buvo tikėtasi, žmonių skaičius. Lietuvai tas skaičius turėtų būti mažesnis nei kaimyninių šalių, būsimų ES narių, nes jos gyventojų išsilavinimas ir profesinis pasirengimas truputį atsilieka ir dėl to teikia mažiau šansų ir silpnesnius motyvus keltis kitur. Apskritai tai reiškia, kad asimetrinių šokų atveju Lietuva daugiausia pati turės spręsti padidėjusio nedarbo problemą ir grumtis su fiskalinėmis problemomis.
Migracijos pasekmės
Migracijos pasekmės jaučiasi šiems sektoriams:
• ekonomikai
• demografijai
• socialiniam saugumui
• tautiniam identitetui
• politiniams pokyčiams
• nacionaliniam saugumui
• darbo rinkai
Ir šios pasekmės yra teigiamos ir neigiamos:
Neigiamos pasekmės:
• kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas;
• gamybos apimčių sumažėjimas;
• pajamų diferenciacijos ir socialinės įtampos augimas.
Teigiamos pasekmės:
• nedarbo sumažėjimas;
• investicijų augimas;
• vidutinio darbo užmokesčio augimas;
• užimtumo lankstumo augimas;
• darbo santykių harmonizavimas ir socialinio dialogo plėtra.
Neigiamos laisvo darbo jėgos judėjimo pasekmės labiausiai pasireiškia per kvalifikuotos darbo jėgos trūkumą, kas sumažina gamybos plėtros galimybes ir aktyvesnį investicijų panaudojimą. Tam tikras kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas yra vertinamas kaip teigiamas veiksnys, skatinantis darbdavius efektyviau naudoti darbo jėgą ir didinti darbo našumą/ produktyvumą, kas maksimaliai atitinka ES Lisabonos strategijos tikslams.
Netgi nuolatos užsienyje gyvenantys lietuviai gali visokeriopai dalyvauti Lietuvos visuomeniniame gyvenime bei įtakoti jos vaidmenį tarptautinėje visuomenėje, tačiau tam būtina juos visomis priemonėmis integruoti į faktines bei virtualias bendruomenes; šiam tikslui pasiekti reikalingas tikslingesnis ypač Lietuvos diplomatinės tarnybos darbas. Užsienyje gyvenančių lietuvių žinios ir patirtys yra tarsi neišsemiamas tarptautinis intelektinis resursas, kuriuo būtų galima naudotis siekiant tobulinti viešo administravimo bei valdymo procesus Lietuvoje. Viena iš spartėjančios emigracijos priežasčių glūdi Lietuvos gyventojų nepasitenkinime savo pilietiniu statusu; ši krizė yra ir šansas Lietuvos valdžios santykį su piliečiais iš pagrindų permąstyti; Šiam tikslui būtina aktyviai formuoti Lietuvos bei lietuvybės įvaizdį, pasitelkiant profesionalių konsultantų pagalbą.
Apibendrinant ES plėtros bei laisvo darbo jėgos judėjimo įtaką Lietuvos ūkiui galima pažymėti, kad, kaip ir buvo tikėtasi, tai turi ir teigiamą, ir neigiamą poveikį. Neigiamos pasekmės nacionalinės ekonomikos atžvilgiu pirmiausia pasireiškia kaip kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas, kas apriboja gamybos plėtrą bei sumažina galimybes efektyviau naudoti naujas technologijas bei pritraukti didesnes investicijas. Ateityje šitos grėsmės gali didėti, ką iliustruoja sparčiai augantis išorinės emigracijos srautai: 2002 metais išorinės migracijos saldo sudarė –1976 gyventojus, 2003 metais – -6304 gyventojus, o 2004 – -9612 gyventojus.
Tačiau reikia pažymėti, kad ne mažesnę įtaką šalies ūkiui turi ir teigiamos išorinės migracijos pasekmės: ženkliai sumažėjo nedarbas, padidėjo vidaus vartojimas, padidėjo vidutinio darbo užmokesčio prieaugio tempai, padidėjo darbdavių socialinis aktyvumas, didėja investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Šalia to galima teigti, jog rinkos ekonomikoje tam tikras darbo jėgos trūkumas yra vertinamas kaip teigiamas veiksnys, skatinantis darbdavius efektyviau naudoti darbo jėgą, didinti darbo našumą/produktyvumą bei labiau plėtoti mažiau darbo imlias technologijas.
Prie teigiamų laisvo darbo jėgos judėjimo pasekmių reikėtų priskirti ir tai, jog mūsų šalies darbo jėga plačiai yra naudojama ES šalių darbo rinkoje ir prisideda prie bendros ES gerovės formavimo. Didžiosios Britanijos Vice Ministro Pirmininko biuro 2005 metų ataskaitoje apie padėtį darbo rinkoje pažymėta, jog “Naujų ES šalių-narių darbo jėga padeda Didžiosios Britanijos ekonomikai efektyviai užpildyti nacionalinės darbo rinkos spragas, kas tiesiogiai stiprina šalies ūkio galimybes ir daro labai mažą įtaką nacionalinei socialinės paramos sistemai.”. Panašiai palankiai migraciją iš naujų ES šalių-narių vertina Airija, Skandinavijos šalys. Tačiau reikia pažymėti, jog Lietuvos, Latvijos, Slovakijos atžvilgiu šalių “siuntėjų” ekonominiai interesai nėra suderinti su šalių “gavėjų” interesais. Tokia situacija ES kontekste yra labai nepalanki, t.y. situacija, kai Sąjungos viduje vienos šalys sprendžia savo problemas kitų šalių sąskaita. Nors galima teigti, jog tai yra nauja ES darbo rinkos patirtis ir, noriu tikėti, šios problemos ateityje bus kryptingai sprendžiamos visoms šalims siekiant bendrų ES tikslų.
Daugelio Lietuvos politikų ir valdininkų lūkesčiai, kad artimiausiu metu Lietuva savaime paseks Airijos pavyzdžiu, nevykdydama tikslinės reemigracijos ir imigracijos politikos, o tik atiduodama savo darbo jėgą, – yra nerealūs. Norint keisti situaciją, reikalingas kryptingas darbas, integrali strategija. Pagrindinės kryptys:
• Didinti suptratimą apie migracijos procesus: (Gerinti migracijos apskaitą, remti tyrimus, kt).
• Informacijos sklaida.
• Mažinti emigracijos mastą.
• Stabdyti „protų nutekėjimą“, skatinti jų susigrąžinimą (nors ir virtualų).
• Mažinti neigiamas emigracijos pasekmes.
• Skatinti grįžtamąją migraciją.
• Palaikyti santykius su išeivija.
• Tarptautinis bendradarbiavimas.

Išvados
Remiantis vien oficialia statistika, iš Lietuvos per nepriklausomybės metus emigravo 334 tūkst. žmonių, vidutiniškai 21 tūkst. per metus. Tai yra oficiali statistika. Neigiamas migracijos saldo – 255 tūkst. žmonių. Galima vertinti pagal surašymo duomenis, tai iš tikrųjų nedeklaruota statistika, nedeklaruoti išvykimai, kurių statistika neatspindi. Jie sudarė iki 2000 m. apie 60%, tai yra kur kas daugiau emigruodavo tie, kurie to nedeklaruodavo, negu tie, kurie buvo fiksuojami. Kokia situacija šiuo metu, sunku pasakyti, nes tokių tyrimų nėra. Aišku, tas procentas turėtų būti sumažėjęs, bet jis išlieka gana aukštas. Netgi oficialiai atvėrusiose darbo rinkas šalyse, sakykim, ir Anglijoje, ir Airijoje, taip pat yra gana daug žmonių, kurie tenai nedeklaravę savo atvykimo.

Kokios yra tikslo šalys? Praėjusį dešimtmetį buvo Rusija, Baltarusija, Ukraina. Dabartiniu metu tai yra Europos Sąjungos šalys, tačiau išlieka JAV ir Rusija. Ar ateityje iš tikrųjų tai bus tos šalys, kurios atveria darbo rinkas? Vienareikšmiškai to negalima prognozuoti, nes, pavyzdžiui, netgi pagal šių dienų analogiją žiūrint, yra trys šalys, atvėrusios darbo rinką, Jungtinė Karalystė, Airija ir Švedija. Į Švediją tokių didelių srautų nėra. Netgi palyginus Švediją, priklausančią Europos Sąjungai ir atvėrusią darbo rinką, ir Norvegiją, kuri nepriklauso Europos Sąjungai ir turi uždarą darbo rinką, tai iš Lietuvos kur kas daugiau emigruoja į Norvegiją, negu į Švediją. Taigi ne tik oficiali šalies politika, bet ir neoficialus darbo jėgos pritraukimas turi labai didelę įtaką. Atvira darbo rinka skatina emigraciją iš Lietuvos, bet yra ir kitų priemonių, kurios taip pat skatina šią emigraciją.
Iš tikrųjų migracijos pasekmės įvairios. Daugiau vertinamas kaip neigiamas yra dažniausiai įvardijamas gyventojų skaičiaus mažėjimas, tačiau labai svarbu ir struktūriniai pokyčiai. Kadangi emigruoja daugiausia jaunesnio amžiaus žmonės, darbo jėga, tai amžiaus struktūros deformacijos yra labai aiškios ir vėliau jos turės pasekmių ir demografiniam procesui, ir darbo jėgai, ir panašiai. Labai aiškiai stebimas proto nutekėjimas. Labai dažnai kaip pasekmė įvardijama nutautėjimo grėsmė. Tiesiog noriu atkreipti dėmesį, kad ši grėsmė yra mitas. Iš tikrųjų lietuvių procentas ne mažėja, o netgi didėja, daugiau išvažiuoja kitataučių, kitataučių procentas daugiau mažėja. Tai labiau susiję su gyventojų skaičiaus mažėjimu, o ne su tautiniais pakitimais.

Ir darbo jėgos trūkumas. Jau pradedama įvardyti, kad tai yra problema ir kad ateityje, jeigu lietuviai išvažiuos, truks darbo jėgos, kažką reikės atsivežti. Ši problema labai rimta. Taip nebūna, kad jeigu darbdaviui reikia darbo jėgos, kad ji neatsirastų. Ji atsiranda. Nėra programų, kurios yra laikinos, kurias galima kiek nors reguliuoti, tai tada vis tiek atsiras nelegalių darbuotojų, greičiausiai iš kaimyninių šalių.

Yra socialinės pasekmės, ypač šeimai ir vaikams. Labai didelis ir vis didėja skaičius vaikų, kurie yra paliekami. Emigruoja tėvai, o vaikus palieka. Tyrimų, kokia yra situacija, iš esmės nėra, tačiau tas skaičius katastrofiškas. Yra dabar stebima tendencija, kad tėvai pamažu vaikus išsiveža į užsienį. Tokia pasekmė irgi yra gana bloga, nes išvežus vaikus grįžtamosios emigracijos tikimybė yra labai nedidelė.

Pati blogiausia pasekmė yra prekyba žmonėmis ir migrantų pažeidžiamumas. Apie prekybą žmonėmis aš būtinai noriu pakalbėti, nes jos negalima sieti tik su merginų išvežimu teikti seksualines paslaugas. Vyrai taip pat patenka į tokias vergiškas situacijas, kurios visiškai prilygsta prekybai žmonėmis. Jie dirba iš esmės be užmokesčio, išeiti negali. Tai būna statybose ir žemės ūkyje ir ta situacija yra netoleruotina.
Kitas dalykas, kad migracija turi ir daug teigiamų pasekmių. Pirmiausia tai būtų kultūriniai mainai ir įgyta patirtis. Manau, kad tie, kurie kalbės apie proto susigrąžinimą, proto netekimą, tai būtinai paminės tai, kad iš tikrųjų Lietuvoje jų nelaukia. Nors yra ir kita pusė, kad žmonės, išvažiavę į užsienį, turi labai didelių ambicijų ir įsivaizduoja, kad jiems turėtų būti pirmenybės ar privilegijos, tačiau sudaryti lygias sąlygas iš tikrųjų yra būtina. Emigracija turi ir tokią teigiamą pasekmę, kad mažėja socialinė įtampa.
Paskutinė teigiama pasekmė, į kurią būtina atkreipti dėmesį ir galvoti, kaip tai panaudoti, yra ekonominė nauda ir migrantų uždirbti pinigai. Daugelyje besivystančių šalių yra specialios programos, kaip panaudoti tuos migrantų pinigus. Būtų tikslinga pagalvoti apie specialias programas, kaip tuos pinigus būtų galima panaudoti, nes kai nėra specialių programų, jie labai dažnai yra tiesiog pravalgomi. Natūralus prieaugis Lietuvoje neigiamas yra nuo 1993 metų (čia yra skaičiuojama tūkstančiui gyventojų), o nuo 1990 metų prie to neigiamo prisideda imigracinis prieaugis. Lietuvos gyventojų mažėja dėl abiejų komponentų, tiek dėl gimstamumo, tiek dėl migracijos.
Nors migracinis potencialas yra sumažėjęs, vis dėlto išlieka labai didelis: 16,2% Lietuvos gyventojų ketina išvykti iš Lietuvos. Blogiausia, kad pats didžiausias potencialas yra tarp jaunimo ir tarp aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos darbuotojų. Beje, ją labai skatina Europos Sąjungos šalių vykdoma protų pritraukimo politika, dėl kurios būtų galima pagalvoti, kaip ją išnaudoti, nes trečiosioms šalims yra sudaromos kompensacinės programos. Kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos šalis, jai jų kaip ir nėra, nors mūsų migracija iš esmės yra pagal trečiųjų šalių modelį.
Taigi,
• ES kontekste Lietuvos darbo jėga išnaudojama žymiai efektyviau. TAČIAU
• Laisvas darbo jėgos judėjimas nesuderintas su šalių-siuntėjų ekonominiais interesais
• Nėra kryptingų priemonių, stabdančių nacionalinės darbo jėgos (ypač jaunimo) išvykimą dirbti į kitas šalis, bei mechanizmų, skatinančių grįžti į Tėvynę užsienyje dirbančius asmenis
• Stiprėja tendencijos įdarbinti Lietuvoje ne-ES šalių darbo jėgą

Kol kas dominuoja teigiamos pasekmės:
• sumažėjo nedarbas;
• ženkliai padidėjo vidaus vartojimas;
• padidėjo vidutinio darbo užmokesčio prieaugio tempai;
• padidėjo darbdavių socialinis aktyvumas;
• didėja investicijos į žmogiškąjį kapitalą;

Rekomendacijos
• objektyvus problemos mąsto ir struktūros įvertinimas;
• sprendimų kompleksiškumas, atitinkamos nuostatos turi atsispindėti kiekvienoje aplinkoje;
• tinkamas rengiamų priemonių finansinis aprūpinimas;
• konsulinių institucijų darbo tobulinimas, kryptingai keičiant jų darbo prioritetus;
• darbo jėgos šalių-siuntėjų bei šalių-gavėjų interesų suderinimas ES lygmenyje;
• darbo vietų Lietuvoje patrauklumo didinimas;
• aktyvesnis bedarbių bei ekonomiškai neaktyvių gyventojų įtraukimas.

Literatūra
1. „Lietuvos rytas“, straipsnis „Valdžia norėtų semti iš tuščio kibiro“, 2005-03-07;
2. „XXI amžius“, straipsnis „Demografinės situacijos pokyčiai Lietuvoje: problemos ir pasekmės“, 2006m. 7 Nr.
3. Krumplytė J. Palumickaitė J. Obrikytė Ž. Darbo jėgos migracijos įtaka moderniai organizacijai žinių visuomenėje // Organizacijų vadyba:sisteminiai tyrimai. ISSN 1648-3234. 2005, nr.35. p. 81-95.
4. www.djmigracija.lt/
5. www.lrinka.lt/
6. www.atgimimas.lt/articles.php

Leave a Comment