Tarptautinė darbo jėgos migracija

Tarptautinė darbo jėgos migracija: jos esmė, formos
ir ją sąlygojantys veiksniai
Rolandas Kripaitis
KTU Panevėžio institutas
Birutė Romikaitytė
Vytauto Didžiojo universitetas

Įvadas
Gyventojų migracija – žmonių judėjimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Gyventojų migracija turi įtakos daugeliui visuomenės gyvenimo socialinių ir ekonominių reiškinių. Migracija gali būti nuolatinė, kai naujoje vietoje įsikuriama visam laikui, ir laikina, arba sezoninė, kai įsikuriama laikinai. Gyventojų migracijos priežastys yra įvairios: ekonominės (vykstama ieškoti geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų), politinės, religinės, šeimyninės ir kitos. Migracijos apimtį parodo abbsoliutus migrantų skaičius, tenkantis valstybei, miestui ar regionui per tam tikrų laiką (mėnesį, metus).
Gyventojų migracija turėjo didelę įtaką žmo-nijos istorijai, tautų formavimuisi, žemių apgyveni-mui. Šis procesas visuomenėje vyko nuo seniausių laikų, truko tūkstantmečius, šimtmečius. Didelė išo-rinė gyventojų migracija prasidėjo po didžiųjų geo-grafinių atradimų; daug europiečių kėlėsi į Ameriką, vėliau į Australiją, Pietų Afriką. XX a. pr. (1900–1914 m.) iš Europos išvyko ~20 mln. gyventojų, 2 / 3 jų – į JAV. Didelė gyventojų migracija vyko I ir II pasaulinio karo bei pokario metais. Iš Azijos, Afrikos, Rytų ir Piietų Europos šalių žmonės migravo į JAV, Kanadą, Australiją, Vakarų ir Šiaurės Europą. 1869–1939 m. į Šiaurės ir Pietų Ameriką emigravo > 400 000 Lietuvos gyventojų. 1990–2003 m. iš Lietuvos išvyko ~250 000 gyventojų. Atlikti tyrimai rodo, kad net devyni iš dešimties jaunų žmonių svarsto galimybę išvykti dirbti ki

itur, o 16% yra linkę išvykti visam laikui.
Sraipsnio tikslas – atskleisti dabartinės gyventojų migracijos esmę, priežastis, apimtis.
Sraipsnio objektas – migraciniai procesai Lietuvoje.
Tyrimo metodai: monografinis, analizės grafinio vaizdavimo ir kiti ekonominių reiškinių tyrimo metodai.
Straipsnio medžiaga
Pasak M. Lomonosovo, migracija tikrai nėra naujas reiškinys. Ji atsirado prieš šimtus metų, tačiau kelis šimtmečius valstybių organai jos nefiksavo, nes surinkti tikslius statistikos duomenis apie migraciją buvo gana sunku. Teoriškai ji aktyviau pradėta tirti XX a. 7-ajame dešimtmetyje, spartaus ekonomikos augimo sąlygomis.
Kaip ir daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, Lietuvoje vykstanti politinė, socialinė ir ekonominė transformacija padarė esminį poveikį tarptautinės migracijos procesui. Nuolatinį gyventojų prieaugį dėl migracijos iš buvusios SSRS (vidutiniškai 6–8 tūkst. žm. per metus) pakeitė masinė emigracija. Dėl įvairių priežasčių, įskaitant migracijos poolitikos liberalizavimą, ne tik išaugo migracijos mastas ir pasikeitė geografija, bet ir pakito jos tipai. Kaip rodo keletas tyrimų, šiuo metu dominuoja trumpalaikė migracija (iš esmės atliekanti tik ekonominę funkciją, o socialiniai saitai nenutraukiami), nepilnos šeimos migracija (tėvai be vaikų, vienas iš sutuoktinių), plečiasi vadinamoji nereguliari migracija tiek į Lietuvą, tiek ir iš jos; esama ir kraštutinių tokios migracijos formų – prekyba žmonėmis ir ypač moterimis (4).
Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos nustatomos tarptautinių migrantų apimtys, yra nuolatinės gyvenamosios vietos (valstybės) keitimas ir atvykimo be
ei išvykimo trukmė. Tarptautinė gyventojų migracija apima tokias tarptautinių migrantų grupes:

• Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykstantys mokytis į užsienį, ir užsieniečiai, priimti mokytis mokymo įstaigoje ar kelti kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje (su leidimais laikinai gyventi);

• Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykstantys stažuotis į užsienį, ir užsieniečiai, kurie atvyksta stažuotis į Lietuvos Respubliką (su leidimais laikinai gyventi);

• Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykstantys dirbti į užsienį, ir užsieniečiai, atvykstantys dirbti į Lietuvos Respubliką (su leidimais laikinai gyventi);

• Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykstantys dirbti tarptautinėse organizacijose ir užsieniečiai, kurie atvyksta dirbti kaip tarptautinių

organizacijų darbuotojai (su leidimais laikinai gyventi);

• Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie gyvenamąją vietą (valstybę) keičia turėdami teisę apsigyventi kitose valstybėse, nes Lietuvos Respublika yra pasirašiusi tam tikras sutartis bei susitarimus su valstybėmis, į kurias asmenys išvyksta. Užsieniečiai, kurie atvyksta į Lietuvą, nes Lietuvos Respublika yra pasirašiusi tam tikras sutartis ar susitarimus su valstybėmis, iš kurių atvyko užsieniečiai;

• Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie gyvenamąją vietą (valstybę) keičia norėdami apsigyventi kitose valstybėse, ir užsieniečiai, kurie gyvenamąją vietą (valstybę) pakeitė norėdami apsigyventi Lietuvoje;

• Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie gyvenamąją vietą (valstybę) keičia dėl šeiminių aplinkybių, ir užsieniečiai, kurie atvyksta į Lietuvą dėl šeiminių aplinkybių (su leidimais laikinai gyventi);

• užsieniečiai, kuriems yra suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Į tarptautinę gyventojų migracijos statistiką neįtraukiamos šios gyventojų grupės:

• gyventojai, dirbantys pasienio rajonuose, t. y. as

smenys, kuriems leidžiama dirbti šiuose rajonuose, jeigu jie išvyksta trumpam laikui (dienai ar savaitei);

• tranzitiniai keleiviai – asmenys, kurie oficialiai ne atvyksta ar išvyksta į / iš šalies, bet yra pakeliui į kitą šalį;

• ekskursantai (vienos dienos lankytojai) – asmenys, kurie būna šalyje vieną dieną ir nepasilieka nakvoti (viešbučiuose ar privačiuose butuose), pasienio rajonų gyventojai, kurie atvyksta vienai dienai apsipirkti, aplankyti draugų ar pažįstamų, gydytis ar pramogauti;

• turistai – asmenys, kurie aplanko šalį norėdami pailsėti, paatostogauti, pamatyti draugus ar pažįstamus, pasigydyti, jie turi nors vieną dieną nakvoti (viešbučiuose ar privačiuose butuose), bet atvykimo trukmė ne ilgesnė kaip dvylika mėnesių;

• asmenys, kurių kelionės tikslas yra tarnybinė komandiruotė, bet kitoje šalyje buvimo trukmė ne ilgesnė kaip dvylika mėnesių;

• diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų visą darbo laiką dirbantys piliečiai ir jų šeimos nariai.

• asmenys, atliekantys privalomąją karo tarnybą arba alternatyviąją tarnybą.

Prieglobsčio prašytojai sudaro atskirą migrantų grupę ir jie nenagrinėjami kaip tarptautiniai migrantai (13).
Migracijos politika – tai vyriausybės veiksmai, siekiant reguliuoti gyventojų migraciją sukeliančias priežastis, migracijos procesus ir jų pasekmes.
Gyventojų migracijos požiūriu gali būti vykdoma skirtinga politika: migraciją ribojanti, migraciją skatinanti ir nesikišimo (kai vyriausybė nesikiša į migracijos procesus ir leidžia jiems plėtotis natūralia eiga). Migracijos procesą sudaro dvi pagrindinės kryptys: išorinė, arba tarptautinė migracija, apimanti gy

yventojų persikėlimus į / iš užsienio valstybes ir vidinė migracija, apimanti gyventojų persikėlimus valstybės viduje. Išorinė bei vidinė gyventojų migracijos yra reguliuojamos skirtingais būdais (11; 15).
Tarptautinės migracijos politika skirstytina į tokius tipus:

• „atvirų durų“;

• iš dalies „atvirų durų“;

• „uždarų durų“;

• selektyvinę.
„Atvirų durų“ migracinė politika neribojama nei imigracija, nei emigracija. Praktikoje tokia politika nepasitaiko. Paprastai kiekviena valstybė turi savo interesus ir juos išreiškia.
Iš dalies „atvirų durų“ – kai, pvz., neribojamas išvykimas, bet ribojamas atvykimas.
„Uždarų durų“ – ribojama ar net draudžiama ir imigracija, ir emigracija. Tai dažniausiai autoritarinių, karinių režimų priemonės. Ryškiausi pavyzdžiai – buvusi SSRS, Albanija.
Selektyvinė migracijos politika – taikomi apribojimai arba leidimai laisvai migruoti tik kai kurioms gyventojų grupėmis. Ji artima dalinei „atvirų durų“ politikai.
Dažniausiai yra taikomos iš dalies „atvirų durų“ ir selektyvinės migracijos politikos.
Išsivysčiusios Europos šalys šiuo metu dažniausiai taiko iš dalies „atvirų durų“ migracijos politiką. Jos beveik nereguliuoja išvykimų ir riboja atvykimus, be to, atvykimams reguliuoti taiko selektyvinę politiką, pripažindamos, kad ekonominiais sumetimais preferencija turi būti atiduota selektyvinei imigracijai (1).
Kalbant apie tarptautinės darbo jėgos migracijos formas būtina paminėti, kad ji skirstoma pagal įvairius požymius. Pavyzdžiui, E. P. Puzakova, A. Kirejevas ir kt. nurodė tokius pagrindinius:

• pagal migracijos kryptis;

• teritorinį principą:

• migracijos trukmę;

• migracijos teisėtumą.

Pagal migracijos kryptis yra skiriami tokie pagrindiniai tipai:
172

• migracija iš besivystančių ir buvusio socialistinio bloko šalių į išsivysčiusias industrines šalis;

• migracija tarp pačių išsivysčiusių industrinių šalių;

• migracija tarp pačių besivystančių šalių;

• aukštos kvalifikacijos darbuotojų migravimas iš pramoninių šalių į besivystančias šalis;

• darbo jėgos migracija iš besivystančių šalių į buvusio socialistinio lagerio šalis.

Teritoriniu principu darbo jėgos migracija būna:

• tarpkontinentinė;

• kontinentų viduje.

Pagal migracijos trukmę darbo jėgos migracija būna:

1) negrįžtama;

2) laikina;

3) sezoninė.

Pagal migracijos teisėtumą darbo jėgos migracija būna:

1) legali;

2) lelegali (17).

Tarptautinės migracijos tikslai yra šie:

?išsaugoti ūkio vystymosi pusiausvyrą;

?užtikrinti socialinį saugumą;

?užtikrinti darbo rinkos subalansavimą;

?nepažeisti etnokultūrinių interesų (15).

Pastaruoju metu smarkiai pakito tarptautinės migracijos tipai. Atsirado naujo pobūdžio, vadinamoji nereguliari migracija – trumpalaikės išvykos į užsienį prekybos, įsidarbinimo tikslais, nelegali migracija ir t. t. Šios naujos migracijos formos įgauna vis platesnį mastą ir svarbą, tuo tarpu statistiškai tebėra fiksuojama tik ilgalaikė (nuolatinė) migracija.
Veiksniai, lemiantys migracijos procesų plė-trą, taip pat įgavo didžiulę įvairovę. Dabartinę mi-gracijos situaciją Lietuvoje lemia tiek šalyje vyks-tantys politiniai, socialiniai, ekonominiai procesai (dažniausiai veikiantys kaip išstumiamieji veiks-niai, formuojantys emigracines nuostatas), tiek ir pritraukiamieji tikslo šalių veiksniai, pvz., darbo užmokesčio skirtumai ir balanso nebuvimas tarp struktūrinės nekvalifikuotų žmonių rinkos paklau-sos ir pasiūlos, t. y. nuolatinis imigrantų darbo poreikis – būdingas išsivysčiusių šalių ekonominės struktūros bruožas, beje, pradedantis reikštis ir Lietuvoje. Tad atiduodama savo darbo jėgą Lie-tuva pati tampa traukos zona trečiųjų šalių mig-rantams (4).
Legali ilgalaikė migracija. Statistiniai duo-menys apie tarptautinę migraciją Lietuvoje rodo, kad bendri migracijos srautai, kurie daugiau kaip 30 metų buvo gana stabilūs, XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje iš esmės pasikeitė. Imigracija sumažėjo, o emigracija išaugo, ir atvykstančiųjų bei išvykstančiųjų santykis iš teigiamo tapo neigiamu. Tačiau tokie itin ryškūs migracijos šuoliai buvo trumpalaikiai. 1999–2003 m. Lietuvos ilgalaikės (nuolatinės) migracijos procesas stabilizavosi:

Lietuvos gyventojų migracijos dinamika03000600090001200015000180002100024000270003000019992000200120022003Imigracija Emigracija
1 pav. Lietuvos gyventojų migracijos dinamika
Šaltiniai: Demografijos metraštis, 1999; Demografijos metraštis, 2000; Demografijos metraštis, 2001;
Demografijos metraštis, 2002; Demografijos metraštis, 2003.

Ilgą laiką imigracijos srautai į Lietuvą buvo gana stabilūs ir labai dideli – sovietiniu laikotarpiu 1960–1989 m. imigrantų skaičius siekė vidutiniškai 35 tūkst. žmonių per metus, o įskaitant armijos migraciją – net apie 50 tūkst. žmonių. Nuo 1990 m. pradžios dėl politinių ir socialinių-ekonominių
173
reformų ir nuo 1992 m. pradėjus taikyti imigraciją ribojančią politiką padėtis radikaliai ėmė keistis – imigrantų skaičius sumažėjo. Tam tikras pastarųjų metų imigrantų skaičiaus didėjimas daugiausia būtų sietinas su palengvinta imigracijos / leidimų gyventi gavimo procedūra Europos Sąjungos piliečiams; įtakos turėjo ir tam tikri statistinės apskaitos pasikeitimai (4).
Pirmieji imigracijos mažėjimo požymiai išryškėjo XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, o pirmaisiais dešimtojo dešimtmečio metais imigrantų skaičius radikaliai kito. Dabartiniu metu ilgalaikių imigrantų skaičius yra mažas – 2000 m. Lietuvoje užregistruota tik 1510 legalių imigrantų (7). Tai sudarė 0,04 proc. nuolatinių Lietuvos gyventojų. Kaip rodo 1 lentelėje pateikti duomenys, dabartiniai imigracijos rodikliai sumažėjo daugiau kaip 30 kartų, lyginant su didžiausio imigracijos intensyvumo metais (1985).
Nereguliari migracija ir trumpalaikės išvykos į užsienį. Nuo praėjusio dešimtmečio vidurio migracija iš esmės keičia savo formas. Legalią migraciją keičia savo apimtimis gerokai didesnė nereguliari (nedeklaruota, trumpalaikė) migracija. Kaip neigiamas veiksnys yra tai, kad Lietuvos visuomenė 87 proc. pateisina nelegalią emigraciją. Gal emigracijos srautas bus mažesnis, negu prognozuojama, nes ES įvedė apribojimus naujų šalių darbininkų antplūdžiui. Neaišku, kaip elgsis jau ten esantys žmonės, ar trauks savo tautiečius emigruoti. Dalis jų, ten įsikūrę, įsitvirtinę, pasiekę, ko norėjo, ir užsidirbę, sugrįš į Lietuvą ir panaudos sukauptą kapitalą – tiek piniginį, tiek patirties – mūsų šalyje (16).
Skirtingai negu ilgalaikė migracija, trumpalaikės išvykos į užsienio valstybes tapo plačiai paplitusiu reiškiniu Lietuvoje, ir maždaug trečdalis apklaustų gyventojų (32,3 proc.) vienu ar kitu būdu dalyvavo tarptautinės migracijos procese per pastaruosius penkerius metus. Dauguma pabuvojusių užsienio šalyse vyko ten kitais, ne tik turizmo ar poilsio tikslais, ir gali būti laikomi migrantais. Kasmet taip migruoja maždaug kas aštuntas suaugęs Lietuvos gyventojas.

1 lentelė
Ilgalaikės tarptautinės migracijos apimtys ir santykiniai rodikliai
Metai Imigrantai (tūkstančiais) Imigracijos rodiklis (1000-iui
gyventojų) Emigrantai (tūkstančiais) Emigracijos rodiklis (1000-iui gyventojų) Migracijos neto (tūkstančiais) Migracijos saldo (1000-iui gyventojų)
1985 50,5 14,2 41,0 11,6 9,5 2,6
1990 14,7 4,0 23,6 6,3 -8,8 -2,4
1995 2,0 0,5 3,8 1,0 -1,8 -0,5
1999 2,7 0,7 1,4 0,4 1,2 0,3
2000 1,5 0,8 2,6 0,7 -0,9 -0,3

Leave a Comment