Rusijos mokesciu sistema

TURINYS

Įvadas 3
1. Rusijos mokesčių sistemos raida ir istorija 5
2. Rusijos mokesčių sistemos pagrindai, ypatūmai ir trūkumai 8
3. Rusijos mokesčių sistemos įtaka šalies ekonomikai 17
Išvados 19
Literatūros sąrašas 21

ĮVADAS

Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos, gamybinės bei komercinės veiklos, vystymo, administracines. Valstybių kurimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių piliečių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei teisėtvarkos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus, teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą) taip paat tvarkyti išplėstinius ūkininkavimo santykius.
Valstybės pareiga yra vykdyti visas tas veiklas, kurių pasiūlos be prievartos nesulauktume iš privačių asmenų. Pavyzdžiui, šiems asmenims nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio užpuolimo ir išlaikyti armiją, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų tarnybų veiklą. Taip pat privatūs asmenys vargiai imtųsi palaikyti vidaus saugumą ir išlaikyti policiją, teismus. Be to, minėtose veiklos srityse privatūs asmenys gali būti ir nepatikimi.
Valstybė turi vykdyti kai kurių produktų gamybą, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arrba nesugebės teikti. Pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines, juos prižiūrėti. Valstybei reikia rūpintis piliečių bendra gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, įrengti parkus ir t.t. Valstybė taip pat privalo imtis atsakomybės už savo piliečius, kai jie la

aikinai arba visam laikui netenka darbo, tampa invalidais, gyvena amoraliai, ydingai ir teikti jiems pagalbą. Todėl akivaizdu, kad normaliai valstybės veiklai ir jos funkcijoms vykdyti būtini pakankami finansiniai ištekliai.
Šalies biudžeto didžiausią pajamų dalį sudaro įvairių mokesčių, įmokų įplaukos. Mokesčiai plačąją prasme suprantami kaip valstybės ar vietinės valdžios nustatyti privalomieji mokėjimai į atitinkamo lygio biudžetą. Už šiuos privalomuosius mokėjimus jokia paslauga tiesiogiai mokėtojui neteikiama arba už įmokas nėra atlyginama. Efektyviai veikianti mokesčių sistema numato biudžeto pajamų lygį bei sudaro šalies ekonominės ir socialinės politikos pagrindą.
Bet kurios valstybės mokesčių sistema suprantama kaip mokesčių, įmokų, rinkliavų, kurie renkami laikantis tam tikros nustatytos tvarkos, sąsaja.
Bet kurioje šalyje mokesčių sistema atlieka šias pagrindines funkcijas:
1. Fiskalinę – tai yra veikianti šalies mokesčių sistema turi užtikrinti įplaukas į biudžetą
2. Reguliuojančią – mokesčių sistema turi įtakoti šalies arba jos administracinių vienetų ekonominį vystymąsi, struktūrizuoja ekonomiką, sukuria arba sustiprina, susilpnina arba panaikina tam tikras ryšis.
Todėl kiekvienoje šalyje veikiančios mokesčių sistemos efektyvumas įvertinamas atsižvelgiant į šių funkcijų atlikimą.

Rusijos Federacijos mokesčių sistema turi būti apibūdinama Mokesčių Kodeksu (šiuo metu jau galioja I ir II kodekso dalys) bei juo remiantis įvestais federaliniais mokesčiais ir įmokomis. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje mokesčių sistemos sukūrimo baze buvo laikomas “Mokesčių sistemos pagrindų įstatymas”, priimtas dar 1991 m. bei jau nevieną kartą keičiamas.
Mokesčių ko
odeksas numato visus taikomus Rusijos Federacijoje mokesčius ir įmokas, jų atsiradimo pagrindą bei jų mokėjimo tvarką, taikymo, įvedimo bei panakinimo principus, mokesčių mokėtojų, mokesčių įstaigų ir kitų dalyvių teises ir įsipareigojimus, kontrolės formas ir metodus, atsakomybę už mokesčių tvarkos nesilaikymus ir pažeidimus ir t.t.
Mokesčių surinkimą Rusijos Federacijoje vykdo Mokesčių ir įmokų ministerija, jos padaliniai yra visuose federacijos subjektuose. Mokesčių mokėjimo ir reikalavimų vykdymo kontrolės funkciją atlieka Mokesčių policija. Šiuo metu visi surinkti mokesčiai bei įmokos yra pervedami į Federalinį Iždą, kuris atlieka Federalinio biudžeto funkcijas. Pirmais rinkos refomų metais federalinių išlaidų finansavimas vyko per gautų lėšų paskirstymo įstaigų biudžetines sąskaitas, kurios buvo atidarytos Centriniame ir kituose komerciniuose bankuose. Įmokos į socialinius nebiudžetinius fondus (Pensijų fondas, Federalinis užimtumo fondas, Federalinis ir teritoriniai privalomojo medicinos draudimo fondai, Socialinio draudimo fondas) yra pervedamos tiesiogiai. Federalinio Iždo tinklo sukūrimas buvo faktiškai užbaigtas 1998 m.
Pagal Rusijos Mokesčių kodeksą, mokestis suprantamas kaip privalomas, negrąžinamas mokėjimas, kurį atlieka organizacijos ir fiziniai asmenys siekiant finansiškai aprūpinti valstybės veiklą ir (arba) municipalinius organus.
Šiame darbe plačiau susipažinsime su Rusijos Fedreacijos mokesčių sistema, jos istorija, trukūmais.

1. RUSIJOS MOKESČIŲ SISTEMOS ISTORIJA IR RAIDA

Senovinės Rusijos finansų sistema pradėjo vystytis tik IX amžiaus pabaigoje, kai vyko žemių ir genčių susijungimas po Rusijoje įvestos krkščionybės (988 m). Po

o totorių-mongolų jungo panaikinimo Ivanas III (XV amžiaus pabaiga – XVI amžiaus pradžia) pilnai pertvarkė mokesčių sistemą: įvesti tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai, tais pačiais laikais pirmą kartą buvo įvesta mokesčių deklaracija.
Rusijos mokesčių surinkimas į šalies biudžetą prasidėjo mažiau kaip prieš 200 metų. Mokesčiai kaip mokslas gimė XVI amžiaus pradžioje, tačiau XVIII amžius laikomas Rusijos mokesčių sistemos raidos pradžia. Dar imperatoriaus Petro I valdymo laikais (1672-1725) buvo išleisti mokesčių įsakai, kurie pasirodė esą efektyvūs. Ši epocha turėjo ypatingą vaidmenį Rusijos mokesčių sistemos raidoje. Tačiau pažymėtina, kad Petro I laikais Rusijoje buvo labai sudėtinga mokesčių sistema, apimanti netgi kirvių, ažuolinių karstų ir kt. mokesčius.
Jekaterinos II laikais (1729-1797) taip pat buvo vykdytos mokesčių reformos, kurios šiek tiek supaprastino tuometinės Rusijos mokesčių sistemą. Pažymėtina, kad 42% šio periodo įplaukų sudarė netiesioginiai mokesčiai.
Povilas I išleido keletą įsakų, o kalbant apie XIX amžiaus pradžią, pažymėtina, kad didžiąją biudžeto įplaukų dalį sudarė iš baudžiauninkų surinkti mokesčiai. XX amžiaus pradžioje didžiausią šalies pajamų dalį sudarė 21-25% – vyno monopolija, 20% – akcizai ir muitinės rinkliavos, 18-23% – įplaukos už geležinkelių eksploatavimą.
Aleksandras I savo valdymo laikotarpyje išleidžia keletą svarbių įsakų, o Nikolajaus I, Aleksandro II ir Aleksandro III laikais mokesčių sistemą buvo pertvarkyta. 1917 m. sausio mėnesį pirmą kartą Rusijos istorijoje įvedamas pajamų mokestis.
1818 m. N.I. Turgenevas (1789-1871) išleido veikalą “Mokesčių teorijos patirtis”, kuriame si
iūlomos 5 pagrindinės mokesčių taikymo ir surinkimo taisyklės:
1. “Tolygus mokesčių pasiskirstymas” – mokesčiai turi atitikti mokesčių mokėtojų pajamas.
2. “Mokesčių tikslumas” – neaiškumas dėl mokesčių kiekio ir apmokėjimo terminų užtikrina mokesčių mokėtojo priklausomybę nuo mokesčių rinkėjų.
3. “Mokesčių surinkimas tinkamiausiu laiku” – mokesčių naštos mažinimas reiškia ne tik mokesčių sumažėjimą kiekybiniu atžvilgiu, bet ir jų pasiskirstymą laike.
4. “Mokesčių orientacija į grynąsias pajamas” – reikia apmokestinti pajamas, ypač grynąsias pajamas, o ne patį kapitalą.
5. “Pigus mokesčių surinkimas” – reikia siekti mokesčių surinkimo kaštų minimizavimo.
Nepaisant to, kad praėjo beveik 200 metų, šios taisyklės yra aktualios šiuolaikinės apmokestinimo sistemos principams.
Porevoliucinės Rusijos mokesčių sistemos raida skirstoma į 8 etapus:
1. I etape (1918-1921 mm.) mokesčių sistema beveik likviduojama, pagrindinė mokesčių našta perkelta ant pasiturinčių klasės pečių. Pilietinio karo laikotarpyje pagrindinį vaidmenį atliko ne mokesčių įplaukos į biudžetą, o tiesioginė buržuazijos ekspropriacija, kuri sudarė net 80% visų įplaukų į biudžetą.
Sovietų periodo pradžioje vietinės valdžios organai įvedė keletą chaoso mokesčių: buvo apmokestinami gramofonai, apykaklės ir t.t. Pilietinio karo laikais nacionalizavimas, darbo užmokesčio natūralizavimas ir kitos priemonės iš esmės panaikino visas įplaukas į biudžetą.
2. II etapas (1921-1930 mm.) pasižymi mokesčių sistemos atgimimu ir vystymusi. Šiuo laikotarpiu buvo taikomi netiesioginiai mokesčiai, tačiau tiesioginiai vis dar sudarė mokesčių sistemos pagrindą. Šio laikotarpio biudžetą papildydavo net 86 įplaukų tipai.
3. III etape (1931-1941 mm.) buvo likviduojama II etapo (NEP’as) mokesčių sistema – vykdoma 1930-1932 m. mokesčių reforma. Valstybės įmonėms buvo įvesti du pagrindiniai mokesčiai – apyvartos mokestis ir pajamų išskaitymai. Šiuo laikotarpiu Rusijos mokesčių sistema tapo dar sudėtingesnė dėl mokesčių tarifų. Įplaukas į valstybės biudžetą taip pat sudarė muitinės rinkliavos, miškų mokesčiai ir kt. Tarp mokesčių, išskaitomų iš gyventojų, pažymėtinas pajamų mokestis.
4. IV etape (1941-1960 mm.) Rusijos mokesčių sistema buvo dalinai atstatyta dėl šalies resursų mobilizacijos būtinumo Pasaulinio karo metu ir šalies ūkio atgimimo pokarinėje Rusijoje. 1941 m. buvo padvigubinti pajamų ir žemės ūkio mokesčiai. 1942 m. šis mokestis keičiamas karo mokesčiu, kuris buvo panaikintas 1946 m. 1941 m. įvestas vienišų ir mažai turinčių vaikų šeimų mokestis.
Šeštame dešimtmetyje organizacijų ir įmonių mokesčių įplaukos sudarė tik 2% visų įplaukų į šalies biudžetą.
5. V etapas (1960-1964 mm.) pasižymi daliniu IV etape sukurtos mokesčiu sistemos likvidavimu. Septintame dešimtmetyje didžiausią dalį įplaukų sudaro organizacijų ir įmonių mokesčiai. 1960 m. bandoma sumažinti darbuotojų ir tarnautojų darbo užmokesčio mokesčius iki minimumo arba net jų pilno panaikinimo.
6. VI etapas (1965-1989 mm.) – mokesčių sistemos reforma. 1965 m. įvedamas įmonėms ir organizacijoms privalomas pagrindinių fondų ir apyvartinių lėšų mokestis. Įvedamas kolūkių pajamų mokestis. 1971-1975 m. mažinami gyventojų mokesčiai: naikinami darbo užmokesčių mokesčiai darbuotojams uždirbantiems iki 70 rublių per mėnesį. Devintajame dešimtmetyje renkami vietiniai mokesčiai: pastatų savininkų, žemės, transporto priemonių savininkų mokesčiai.
7. VII etapas (nuo 1990 m.) – šalies mokesčių sistemos pertvarkymo pradžia. 1990 m. buvo priimti du pagrindiniai įstatymai: “TSRS piliečių, užsienio šalių piliečių ir asmenų neturinčių pilietybės pajamų mokesčio įstatymas” ir “Įmonių, sąjungų bei organizacijų mokesčiai”. Rusijos Federacijos įstatymas “Rusijos Federacijos mokesčių sistemos pagrindai”, priimtas 1991 12 27, reglamentuoja visus apmokestinimo principus šalyje. Taip pat didelę reikšmę apmokestinimo sferoje turėjo ir kiti įstatymai: “Pelno mokesčio įstatymas”, “Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas” ir “Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas”. Visa šiuolaikinė Rusijos apmokestinimo sistema grindžiama daugiau kaip 20 įstatymų, kurie apima visas šalies ekonominio gyvenimo sritis. Pagal struktūrą ir principus, nauja (nuo 1992 m.) Rusijos mokesčių sistema atspindi pasaulinėje praktikoje taikomas mokesčių sistemas. Valstybėje taikomų mokesčių tipai faktiškai atitinka šiuolaikinio pasaulio rinkos ekomomikos mokesčius.
8. VIII etapas (nuo 1998 m.) – baigiamasis šalies mokesčių sistemos formavimosi etapas. 1998 07 31 buvo priimta, o 1999 01 01 įsigaliojo pirma Rusijos Federacijos mokesčių kodekso dalis, 2000 08 05 priimta ir antra. Kodeksas leidžia sistematizuoti esančias normas, reguliuojančias apmokestinimo procesus, sukūria vienodą, logiškai užbaigtą sistemą.

2. RUSIJOS MOKESČIŲ SISTEMOS PAGRINDAI, YPATUMAI IR TRŪKUMAI

Finansinio stabilumo galimybės, ypač biudžeto pajamų dalis, priklauso nuo dviejų tarpusavyje susijusių veiksnių. Pirma – mokesčių bazės vystymas, t.y. bendra šalies ekonominė situacija, ir antra – šalies mokesčių sistema. Nuo to, kaip optimaliai parinkti mokesčių objektai, mokesčių tarifai, kaip organizuotas mokesčių surinkimo procesas ir t.t., priklauso grįžtąmasis ryšys tarp mokesčių sistemos ir mokesčių bazės. Taip pat yra trečias veiksnys – mokesčių aparato efektyvumas ir organizavimas. Kaip jau buvo minėta, 1992 m. buvo priimta eilė įstatymų, kurie tapo šiuolaikinės Rusijos mokesčių sistemos pagrindu. Pastaraisias metais buvo priimta daug jų pataisymų, tačiau pagrindiniai apmokestinimo principai išlieka tie patys. Pirmieji pabandymai pereiti prie mokesčių sistemos, atsisakant diferencijuotų įmokų į biudžetą už įmonių pelną, buvo atlikti dar 1990-1991 m., tačiau netinkamai parengti žingsniai 1992 m. buvo pakeisti labiau sinchronizuota apmokestinimo įstatymų stuktūra. “Mokesčių sistemos pagrindų įstatymas” reglamentuoja bendruosius apmokestinimo principus, mokesčius, įmokas, rinkliavas ir kitus privalomus mokėjimus. Kiti privalomi mokėjimai – tai privalomos įmokos į kitus valstybinius nebiudžetinius fondus: Pensijų Fondas, Medicinos Draudimo Fondas, Užimtumo, Socialinio draudimo, Kelių federalinis ir teritoriniai fondai. Mokesčių objektai yra pajamos (pelnas), prekių vertė, kai kurios veiklos rūšys, vertybinių popierių operacijos, gamtos resursų panaudojimas, juridinių ir fizinių asmenų turtas, turto perleidimas, produkcijos, darbo ir paslaugų pridėtinė vertė bei kiti. Pažymėtina, kad tas pats objektas gali būti apmokestinamas vienos rūšies mokesčiu tik vieną kartą per įstatymų nustatytą laikotarpį. Įstatymų numatyta, kad gali būti taikomos apmokestinimo lengvatos:
Ų Neapmokestinamasis objekto minimumas
Ų Objekto elementų neapmokestinimas
Ų Kai kurių asmenų arba jų kategorijų neapmokestinimas
Ų Mokesčių tarifų mažinimas
Ų Mokesčių įmokos mažinimas per ataskaitinį periodą
Ų Tikslinės mokesčių lengvatos, įskaitant mokesčių kreditus ir kt.
Rusijos Federacijos įstatymai reglamentuoja, kad atsakomybę už savalaikį mokesčių mokėjimą neša mokesčių mokėtojai. Mokesčių mokėtojai privalo:
Ų Vesti buhalterinę apskaitą, pateikti ataskaitas apie finansinę bei ūkinę veiklą ir užtikrinti jų laikymą ne mažiau kaip 5 metus
Ų Pateikti mokesčių organams reikalingus dokumentus ir duomenis mokesčiams apskaičiuoti bei sumokėti
Ų Keisti buhalterines ataskaitas sumai, kuri sudarė paslėptąsias sumažintas pajamas (pelną), kurios paaiškėjo mokesčių organų patikrinimo metu
Ų Tuo atveju, kai nesutinkama su faktais, surašytais patikrinimo aktuose, pateikti raštišką paaiškinimą dėl atsisakymo pasirašyti aktą.
Ų Vykdyti reikalavimus, iškeltus mokesčių organų dėl apmokestinimo įstatymų pažeidimų pašalinimo
Reikia pažymėti, kad Rusijos Federacijos vyriausybė dalyvauja koordinuojant mokesčių politiką su Baltarusiją ir kitomis NVS šalimis-narėmis, taip pat sudaro tarptautines mokesčių sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo. Esant neatitikimams tarp tarptautinių sutarčių bei Rusijos Federacijos mokesčių įstatymų, taikomos tarptautinių sutarčių sąlygos.
Pagal “Mokesčių sistemos pagrindų įstatymą” taikoma trijų lygių apmokestinimo sistema.
Pirmas lygis – federaliniai mokesčiai. Jie galioja visoje Rusijos teritorijoje ir formuoja federalinio biudžeto pajamų dalį, kurių pagalba palaikomas Federacijos subjektų ir vietinių biudžetų stabilumas. Kaip ir kitose šalyse, Rusijoje didžiausių įplaukų šaltiniai susikaupia federaliniame biudžete. Federaliniai mokesčiai yra šie:
1. Pridėtinės vertės mokestis
2. Įmonių ir organizacijų pelno mokestis
3. Akcizai
4. Fizinių asmenų pajamų mokestis
5. Muitinės rinkliavos
Šie mokesčiai sudaro šalies finansinės bazės pagrindą.
Antrą lygį sudaro respublikų, įeinančių į Rusijos Federaciją, autonominių apygardų, apylinkių, regionų ir kt. mokesčiai (toliau tekste – regioniniai mokesčiai). Regioninių mokesčių terminas naudojamas Rusijos Federacijos mokesčių kodekse. Jie nustatomi Federacijos subjektų valdžios institucijų Federacijos apmokestinimo įstatymų pagrindu. Dalis regioninių mokesčių yra privalomi Rusijos Federacijos teritorijoje. Tokiu atveju vietos valdžios tik nustato jų tarifus tam tikrose ribose, lengvatas ir surinkimo tvarką. Didžiausią dalį įplaukų į regioninius biudžetus sudaro juridinių asmenų nuosavybės mokesčiai. Tai atitinka pasaulinę praktiką, išskyrus faktą, kad daugelyje šalių nuosavybės mokestis neskirstomas į fizinių ir juridinių asmenų nuosavybės mokesčius. Labai didelę reikšmę turi ir tikslinis švietimo organų poreikių mokestis.
Trečiasis lygis – vietiniai mokesčiai, t.y. miestų, rajonų mokesčiai. Rajono terminui nepriskiriami miestuose esantys rajonai. Maskvos ir Sankt-Peterburgo miestų valdžios organai yra įgalioti nustatyti tiek regioninius, tiek vietinius mokesčius. Tarp vietinių mokesčių didžiausią dalį įplaukų sudaro fizinių asmenų pajamų mokestis, žemės mokestis, reklamos mokestis, būsto fondo ir socialinės-kultūrinės sferos išlaikymo mokestis bei kiti mokesčiai. Kaip ir daugelių kitų Europos valstybių, Rusijoje regioninių ir vietinių mokesčių įplaukos tik papildo atitinkamus biudžetus. Didžiausia biudžetų formavimosi dalis – federalinių mokesčių įplaukų pasiskirstymas. Tokių mokesčių, kaip žyminis mokestis, valstybės rinkliava, nuosavybės perleidimo (paveldėjimo ir dovanojimo atvejais) mokestis, įplaukos į federalinį biudžetą dažniausiai pasiskirstomos tarp vietinių biudžetų. Įmonių ir organizacijų pelno mokesčio įplaukos paskirstomos tarp federalinio ir regioninių biudžetų, o iš jų skiriami į vietinius biudžetus. Akcizų, pridėtinės vertės mokesčio, fizinių asmenų pajamų mokesčio įplaukos skiriamos biudžetams. Priklausomai nuo aplinkybių, įskaitant atskirų teritorijų finansines padėtis, skiriami procentai gali kisti. Jų normatyvai yra patvirtinami kasmet, formuojant federalinį biudžetą. Nepaisant to, kad juridinių asmenų nuosavybės mokestis yra regioninis mokestis, įstatymai numato, kad pusė jo įplaukų turi būti skiriama vietiniams biudžetams.
Šalies mokesčių politika užtikrina visų lygių biudžetų saveiką bei Rusijos Federacijos biudžeto sistemos vientisumą. Biudžeto sistema papildoma nebiudžetiniais fondais, kurių įplaukas sudaro privalomos tikslinės įmokos. Kiekvienas darbdavys privalo mokėti 28% nuo darbo užmokesčio fondo į Valstybinį pensijų fondą, 5,4% – į Socialinio draudimo fondą, 1,5% – į Užimtumo fondą, 3,6% – į privalomojo medicininio draudimo Fondą, o kiekvienas dirbantysis – 1% į Valstybinį pensijų Fondą.
Rusijos Federacijos subjektų valdžios organų įgaliojimai keitėsi keletą kartų. Iš pradžių regioniniai ir vietiniai mokesčiai buvo labai griežtai reglamentuojami. Tačiau 1994-1996 m. apribojimai buvo panaikinti. Apribojimų panaikinimo tikslas buvo aiškus – suteikti regioninėms ir vietinėms valdžioms galimybę pačioms ieškoti pajamų šaltinius ir rasti išeitį finansinių krizių metu. Tai buvo ekonominis eksperimentas, kuris, deja, pasibaigė nesėkmingai. Mėginimai “užkimšti skyles” sukūrė keletą pakankamai “egzotiškų” mokesčių: kai kur buvo įvedami prekių įvežimo ir išvežimo, gamybos apimties sumažėjimo, pardavimų mokesčiai, vietiniai akcizai, futbolo komandos išlaikymo mokesčiai ir kt. Tačiau didžiausią žalą sudarė vidaus muitinės rinkliavos. Atsirado ir kitas pavojus: daugybė mokesčių neigiamai įtakojo šalies mokesčių bazę bei įmonių finansinę padėtį. Mokesčių padidėjimas nesugebėjo subalansuoti regioninių ir vietinių biudžetų pajamų ir išlaidų. Pažymėtina, kad mokesčių sistemos raida turėjo ir teigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, Maskvoje buvo įvesti du naudingi mokesčiai, kurie papildė miesto biudžetą. Tai viešbučių rinkliava, kuri egzistuoja beveik visuose užsienio šalių didžiausiuose miestuose, ir miesto infrastruktūros mokestis, kuris taikomas į miestą atvykusiems pastoviai apsigyventi asmenims.
Apžvelgsime Rusijos Federacijos 4 mokesčių sistemos sudedamuosius elementus: mokesčių sistemą, mokesčių struktūrą, mokesčių tipus ir apmokestinimo sistemą.
Į mokesčių sistemą įeina:
1. Mokesčių organai
2. Mokesčių įstatymai
3. Mokesčių policija
4. Mokesčiai
5. Rinkliavos
6. Įmokos
7. Kiti mokėjimai
8. Mokesčių pasiskirstymas pagal biudžetų lygius
9. Mokesčių teismas (projektas)
Mokesčių struktūrą sudaro:
Visi mokesčiai skirstomi pagal šaltinį:
1. Juridinių asmenų mokesčiai
2. Fizinių asmenų mokesčiai
Ir pagal biudžetų lygį:
1. Federaliniai
2. Regioniniai
3. Vietiniai
Mokesčių tipai:
šiuolaikinėje Rusijoje egzistuoja daugiau kaip 300 mokesčių, rinkliavų ir įmokų, jie skirstomi į tiesioginius (taikomi pajamoms) ir netiesioginius (taikomi išlaidoms ir vartojimui).

Tiesioginiai
Ų Pajamų mokestis
Ų Pelno mokestis
Ų Nuosavybės mokestis
Ų Resursų mokesčiai ir kt
Netiesioginiai:
Pridėtinės vertės mokestis
Ų Akcizai
Ų Pardavimų mokestis
Ų Vertybinių popierių operacijų mokestis ir kt.
Apmokestinimo sistemą sudaro šie elementai:
Ų Objektas (apmokestinimo dalykas)
Ų Subjektas (mokesčio mokėtojas)
Ų Apmokestinamoji bazė
Ų Tarifas (fiksuotas, procentinis)
Ų Apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka
Ų Apmokėjimo terminas
Ų Delspinigiai, baudos
Ų Kontrolė
Iki II Mokesčių kodekso dalies įsigaliojimo šalyje buvo taikomi 45 mokesčiai:
Ų 15 federalinių mokesčių ir rinkliavų (Pridėtinės vertės mokestis, atskirų prekių grupių akcizai, įmonių ir organizacijų pelno mokestis, fizinių asmenų pajamų mokestis, vertybinių popierių operacijų mokestis, muitinės rinkliavos, gamtos resursų panaudojimo mokesčiai, žimyninis mokestis ir kt.)
Ų 7 regioniniai (įmonių nuosavybės mokestis, miškų mokestis, pardavimų mokestis, azartinių žaidimų mokestis ir kt.)
Ų 23 vietinių.
1 lentelėje pateikti pagrindinių mokesčių tarifai (2000 m duomenys).
1 lentelė
Pagrindinių Rusijos Federacijos mokesčių tarifai, 2000 m., %
Juridinių asmenų mokesčiai Fizinių asmenų mokesčiai
Pelno mokestis 30 Pajamų mokestis 12, 20, 30
Bankų, draudimo ir kreditinių įstaigų pelno mokestis 43 Piliečių nuosavybės mokestis 0,1
Pridėtinės vertės mokestis 20 Žemės mokestis 0,1-2
Kai kurių nemaisto produktų ir prekių vaikams mokestis 10
Užsienio valiutos pirkimo mokestis 0,5
Įmonių nuosavybės mokestis 2
Būsto fondo ir socialinės-kultūrinės sferos objektų išlaikymo mokestis 1,5

2000 08 05 buvo priimta ilgą laiką rengta II Mokesčių kodekso dalis. Iš jos buvo tikimąsi, kad mokesčių tarifai sumažės. Iš tikrųjų pasikeitė pagrindinių mokesčių tarifai:
1. Pagal Mokesčių kodekso II dalies 21 skyriaus 164 straipsnį pridėtinės vertės mokesčio tarifas iš esmės šalies viduje liko tas pats. Tačiau pažymėtina, kad pagrindinėms maisto prekėms bei kitiems produktams taikomas 10% pridėtinės vertės mokestis. Tai paukštiena, mėsa ir jos gaminiai (išskyrus delikatesinius), pienas ir jo produktai, kiaušiniai, aliejus, margarinas, cukrus, druska, grūdai, žuvis, daržovės, vaikų prekės, laikraščiai, žurnalai, mokslinė literatūra, kai kurios medicinos prekės (įskaitant vaistus). Iš to galima padaryti išvadą, kad didžiausiai daliai būtiniausių prekių, arba prekių, skirtų mokslui, išsilavinimui, pridėtinės vertės mokestis yra mažesnis, tai yra skatina jų vartojimą. Kitoms prekėms pridėtinės vertės mokesčio tarifas liko 20%.
2. Pagal Mokesčių kodekso II dalies 23 skyriaus 224 straipsnį pasikeitė fizinių asmenų pajamų mokestis. Dabar taikomas 13% mokestis (išskyrus 35% pajamų mokestį laimėjimams bei prizams ir banko palūkanoms, 30% – asmenims, kurie nėra mokesčių rezidentai ir 6% dividendams). Iš dalies sumažintas tarifas gali skatinti gyventojus ir darbdavius “rodyti” visas pajamas ir atlyginimus. Tačiau, iki II dalies įsigaliojimo galiojo 1:3 mokesčių tarifo skalė, nors įvairių gyventojų grupių skalė nuo skurdžiausių iki turtingiausių sudarė 1:25. Dabar įvestas vienodas tarifas dar labiau apsunkino neturtingų visuomenės sluoksnių atstovus, dar daugiau atskyrė visuomenės sluoksnius pagal pajamas.
3. Pagal Mokesčių kodekso II dalies 25 skyriaus 284 straipsnį pagrindinis pelno mokesčio tarifas – 24% (išskyrus užsienio šalių įmonėms, kurios nėra atstovybės taikomą 10% arba 20%, dividendams – 6% ir 15%, įsiskolinimų įsipareigojimų operacijoms – 15% arba 0%, o Centrinio banko veiklai – 0% tarifus).
4. Pažymėtina, kad įvestas bendras socialinis mokestis (24 skyrius), į kurį įeina įmokos į Socialinio draudimo ir federalinį bei teritorinius medicinos draudimo Fondus. Kodekso II dalis nusako šio mokesčio tarifo priklausomybę nuo per metus gaunamų pajamų dydžio pinigine išraiška, tai yra šis mokestis yra regresinio pobūdžio.
II kodekso dalyje aprašomi federaliniai (pridėtinės vertės, akcizai, fizinių asmenų pajamų mokesčiai, pelno, bendras socialinis, gavybos) bei regioniniai (pardavimų, transporto, azartinių lošimų) mokesčiai.
Formaliai apmokestinimo tarifai Rusijos Federacijoje beveik atitinka išsivysčiusių šalių lygį, tačiau apmokestinimo bazės sudarymo taisyklių taikymo rezultatas – realus įmonių pelno “atėmimo” lygis yra aukštesnis. Konfiskacinio pobūdžio pelno mokesčio sudarymo bazė atsirado todėl, kad į apmokestinimo bazę dažnai neįtraukiami kai kurie išlaidų tipai. Pavyzdžiui, tarptautinėje praktikoje reklamos išlaidos yra įtraukiamios į produkto savikainą. Be to, šalies pelno metodika dažnai neatinkamai įvertina infliacijos lygį. Pagrindinis Rusijos mokesčių sistemos trūkumas yra tas, kad ji yra orientuota į biudžeto deficito panaikinimą per įmonių pajamų išėmimą, dėl to dauguma įmonių atsidūria prie bankroto ribos arba nuostolingai dirbančių gretose.
Skirtingai, negu išsivysčiusiose šalyse, pajamų mokestis Rusijoje iki šiol lieka pagrindiniu darbo užmokestį apmokestinimo būdu. Tokiu būdu, kiti gyventojų pajamų šaltiniai dažnai lieka neapmokestinti (nekalbant jau apie dirbtinį darbo užmokesčio mažinimą įmonėse, siekiant išvengti apmokestinimo).
99,5% nuosavybės mokesčio įplaukų 1996 m. sudarė įplaukos iš įmonių, kas taip pat parodo labai didelę disproporciją ne įmonių naudai. Šio fakto galima priežasis yra ta, kad, ko gero, mokesčio tarifas čia nieko dėtas, tačiau neįvertinamas fizinių asmenų turtas bei didelės šio mokesčio vengimo galimybės.
Nepaisant to, kad federalinių mokesčių pasiskirstymo normatyvai yra vienodi, faktinių įplaukų skirtumai tarp federalinių ir teritorinių biudžetų yra žymūs. To priežastimi galima laikyti regionų federalinių apmokestinimo įstatymų nesilaikymą, mokesčių struktūros skirtumą, mokesčių lengvatų sistemų skirtumą, pačių mokesčių kiekių ir tarifų skirtumą ir kt.
Kaip jau buvo minėta, mokesčių sistema turi atlikti dvi pagrindines funkcijas: užtikrinti pakankamą įplaukų lygį biudžetų pagrindinėms išlaidoms padengti ir skatinti normalų šalies ekonomikos funkcionavimą bei ekonominį augimą. Atsižvelgiant į jas, Rusijos mokesčių sistemoje tikslinga išskirti keletą pagrindinių trūkumų:
Ų Rusijos mokesčių sistema daugiau atlieka fiskalinę funkciją, kas apsunkina reguliuojančios bei stimuoliuojančios funkcijos įgyvendinimą. Visų pirma, tai parodo pakankamai aukšti pelno ir pridėtinės vertės mokesčių tarifai (palyginus su išsivysčiusiomis šalimis). Tai reiškia, kad didžiausia mokesčių našta atitenka juridiniams asmenims.
Ų Taikomas pajamų mokesčio vienodas tarifas dar labiau suskirsto visuomenės grupes pagal socialinį faktorių.
Ų Labai didelę mokesčių sistemos dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai (vėlgi, lyginant su situacija išsivysčiusiose šalyse), kurie iš esmės neskatina ekonominio šalies augimo.
Ų Neefektyvi mokesčių kontrolė, tai yra mokesčių slėpimas, todėl Rusijos biudžeto sistema (skirtingų šaltinių duomenimis) negauna apie 30-50% mokesčių.
Ų Lengvatų neefektyvumas. Būtina taikyti daugiau lengvatų investicijų, smulkaus verslo srityje.
Ų Sistemos sudėtingumas. Kai kurių mokesčių sujungimas galėtų supaprastinti esamą sistemą (pavyzdžiui, nuosavybės mokesčių grupę pakeisti turto mokesčiu). Be to, tikslinga atsisakyti mokesčių, kurių surinkimo kaštai viršija jų įplaukas.
Ų Įstatymų, mokesčių tarifų nestabilumas, tai neskatina ilgalaikio kapitalo įdėjimo bei investicijų, taip pat ekonomikos augimo.
Ų Didele dalimi sistema (struktūros pjūvyje) veikia “užskaitymų” principu. Iš pradžių reiktų panaikinti visus užskaitymus regionuose tarp federalinių ir regioninių mokesčių.
Viena iš svarbių mokesčių sistemos problemų slypi mokesčių tarifuose. Visų pirma tai pasakytina apie pelno mokestį. Yra pakankamai įdomus pasiūlymas – įvesti regresinio pobūdžio pelno mokesčio tarifą, t.y. didėjant pelno sumai, mokesčio tarifas (atitinkamai ir suma – mažėtų). Taikant šį metodą, galima tikėtis, kad sumažėtų noras slėpti realią pelno sumą ir skatintų parodyti visą pelną siekiant mažesnio pelno mokesčio tarifo.
Visame pasaulyje neeilinių mokesčių režimu tam tikriems regionams vykdymu siekiama paskatinti depresinių bei silpnesnių teritorijų ekonominį augimą bei skatinimą. Dažniausiai tokių režimų įvedimas reglamentuojamas šalies įstatymų, kurie neturi tvirto teisinio pagrindo ir dažnai koreguojami. Kitose pasaulio šalyse tokie režimai įvedami tik išskirtinėmis aplinkybėmis dėl ekonominių, politinių ir etninių priežasčių.
Kaip rodo kitų šalių patirtis, tokie režimai taikomi tik labai nedaugeliui regionų. Pernelyg lengvabūdiškas režimų įvedimas gali sumažinti šalies makroekonominio reguliavimo sferą. Labiausiai paplitę Laisvųjų ekonominių zonų tipai pasaulyje yra šie:
1. Prekybinės
2. Gamybinės
3. Techninės-inovacinės
4. Paslaugų
Viena iš Rusijos Fedreacijos mokesčių sistemos ypatumų yra specialieji mokesčių režimai, t.y. tam tikrose zonose išskirtine tvarka taikomi ir mokami mokesčiai ir įmokos, kurie numatyti Mokesčių kodekso ir įstatymų.
Rusijoje veikia keletą išskirtinių režimų:
Ų Ingušetijos, Kalmukijos ir Altajaus regionuose smulkaus verslo objektams taikomas supaprastintas apmokestinimas (taip vadinamasis ofšoras, angl. – Offshore – nepatenkantis į valstybės reguliavimo sferą)
Ų Ypatinga apmokestinimo sistema laisvosiose ekonominėse zonose (LEZ) taip ir liko neįgyvendintu projektu (dešimto dešimtmečio pradžioje buvo kalbama apie keletą LEZ, tačiau populiariausios buvo Nahodka ir Jantar – Kaliningrado sritis)
Ų Ypatinga apmokestinimo sistema uždarosiose administracinėse zonose. Rusijos teritorijoje yra apie 20 tokių zonų. Jos yra ypatingos tuo, kad sovietų Rusijoje šie miestai ir miesteliai buvo uždari ir buvo tiesiogiai pavaldūs ministerijoms dėl slaptos veiklos ir specializavimosi ypatumų (dažniausiai atominės/branduolinės energetikos srityje). Juose iki šiol veikia strateginiai kariuomenės objektai, mokslinių tyrimų institutai ir kt.
Ų Apmokestinimo sistemos, vykdant koncesijos sutarčių ir susitarimų sąlygas dėl produkcijos pasiskirstymo, taipogi liko tik projektu ir nebuvo įgyvendinamos.
Rusijos Federacijos mokesčių sistemos ypatumas yra ir didžiuliai mokesčių politikos skirtumai tarp atskirų regionų. Rusijoje yra regionų, kuriems nustatytos ypatingos sąlygos (Tatarstanas, Baškirija, Jakutija). Šie regionai turi ypatingas lengvatas skiriant lėšas iš federalinio į regioninius biudžetus. Kadangi regionų, norinčių palikti didžiausią įplaukų dalį regioniniame biudžete yra daug, tai rodo, kad šalies mokesčių sistema nėra vieninga ir reikalauja tam tikrų koregavimų.
Tam tikrų regionų mokesčių potencialas yra skirtingas ne tik dėl ekonominio išsivystymo skirtumų, bet ir dėl regionų valdžios politikos. Visus Rusijos regionus galima suskirstyti į 3 stambias grupes pagal jų padėtį mokesčių sferoje:
1. Didelio mokesčių potencialo ir teigiamos padėties mokesčių surinkimo atžvilgiu (palyginus su kitais šalies regionais)
2. Vidutinio mokesčių potencialo ir nepakankamai teigiamos padėties mokesčių surinkimo atžvilgiu
3. Labai žemo mokesčių potencialo ir neigiamos padėties mokesčių surinkimo atžvilgiu

3. RUSIJOS MOKESČIŲ SISTEMOS ĮTAKA ŠALIES EKONOMIKAI

Rusijos šiuolaikinė mokesčių sistema yra daug kritikuojama, kaip ir daugelio buvusių TSRS respublikų. Šalies ekonomikos vystymosi fazė yra labai atsakingame etape. Šis etapas faktiškai neturi analogų istorijoje. Rusija įgyvendina perėjimą nuo administracinės sistemos, tai yra centralizuoto ūkio valdymo principų, prie ekonomikos, kuri remiasi verslo iniciatyva, konkurencijos mechanizmu. Tai vykdoma įvairių priemonių pagalba: mokesčių sistemos, palūkanų normos, valstybės protekcionizmo kainų bei investicijų politikoje. Rusija yra visai kitoje padėtyje. Jos ekonomika maksimaliai monopolizuota, 82% nemaisto prekių asortimentas gaminamas keletos stambių įmonių, smulkaus verslo įmonių yra labai nedaug, todėl beveik neegzistuoja konkurencija prekių rinkoje. Infliacijos procesai bei gamybos apimties mažėjimas progresuoja. Ekonomikos struktūra ir toliau vienpusiai nukreipta į gavybos pramonės šakas, o gamybos šakos vis mažėja. Esant tokiai situacijai, mokesčių sistema turi būti maksimaliai pritaikyta Rusijos ekonomikos specifikai. Mokesčių sistema yra svarbus valstybės ekonomikos elementas, per kurį realizuojami pagrindinės ekonominio vystymosi proporcijos. JAV, Vokietijos, Japonijos patirtis rodo, kad mokesčių sistema nusako šalies socialinį bei ekonominį vystymąsi, investicijų strategiją, struktūrinius gamybos pasikeitimus, prioritetinių pramonės šakų progresavimą ir kt. Pirmuosiuose žingsniuose buvo neteisingai parinktas Rusijos mokesčių sistemos fiskalinis tikslas. Įmonės yra priverstos atiduoti didžiausią dalį pelno, o ne skirti kapitaliniams įdėjimams. Blogiausia, kad tai vyksta tuo metu, kai įmonių įrengimai jau maksimaliai nusidėvėję. Taigi, tikėtina, kad pakankamai greitai bus reikalingos didžiulės investicijos į gamybos pramonės šakas, o tai bus labai sunku padaryti.
Pereinamuoju etapu ekonomikai būdingas prioritetinių vystymosi kelių skatinimas mokesčių sistemos pagalba. Japonija, Korėja, JAV, Kinija bei kitos išsivysčiuosios arba sparčiai besivystančios šalys taip pat turėjo pergyventi panašų etapą, tačiau tik Rusijoje mokesčių sistema neturi stipraus ryšio su realiai vykstančiais ekonominiais procesais. Ji pritaikė dvi, labiausiai pasaulyje pasitaikančias praktikas, – europietiška (apyvartos apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčio pagalba dominavimas) ir ameriketišką (pajamų apmokestinimo dominavimas). Rusijos mokesčių sistema įgyvendina biudžetų deficito dengimą, todėl ryšis tarp mokesčių sistemos ir jos subjektų (įmonių) nutrūko, dėl to jie vystosi nepriklausomai vieni nuo kitų. Įmonės suinteresuotos gauti minimalų pelną, siekdamos minimalaus apmokestinimo. Be to, konkurencijos nebuvimas esant laisvai kainų nustatymo politikai taip pat turi neigiamos įtakos ekonomikai. Išsivysčiusios šalys kontroliuoja apie 20-40% kainų.
Mokesčių sistema turi skatinti gamybą, jos augimą, tuo pačiu didėtų mokesčių bazė. Todėl tikslinga pritaikyti kai kurių kitų šalių mokesčių politikos patirtį. Pavyzdžiui, kai kuriose šalyse taikomas elastingumo principas, tai yra kai mokesčių tarifai mažinami iki tam tikro lygio, atsiranda elastinga priklausomybė tarp mokesčių įplaukų masės augimo ir mokesčių tarifų mažinimo. Rusijos mokesčių politika kol kas pagrįsta “kuo didesni mokesčių tarifai, tuo geriau valstybei” principu. To rezultatas – didelė mokesčių dalis tiesiog nepatenka į biudžetą (20-30%), sumažėja gamybos apimtys, investicijos. Išsivysčiusių šalių patirtis parodė, kad mokesčių sistema turi optimaliai tenkinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus. Ši socialinė funkcija turi didelę įtaką socialinei pusiaysvyrai užtikrinti. Mokesčių sistema turi akumuliuoti socialinius skirtumus progresinio pobūdžio pajamų apmokestinimo pagalba. Tačiau Rusijos mokesčių sistema neatlieka šios funkcijos.
Mokesčių sistema taip pat turi derinti valstybės bei verslininkų interesus. Perspektyvoje šie interesai sutampa – tai ekonominis augimas, konkurencijos galimybės, gamybos inovacijų taikymas, siekiant mažinti gamybos kaštus ir kt. Tačiau dėl labai aukšto pajamų apmokestinimo lygio įmonės neįstengia užtikrinti nei gamybinės bazės kiekybinio, nei jos kokybinio augimo. Pasaulio ekonomikos patirtis parodė, kad egzistuoja tam tikros mokesčių augimo ribos. Pavyzdžiui, empiriniu būdu buvo įrodyta, kad vidutinis įmonių pajamų atėmimas neturi viršyti 35-36% (Lafferio kreivė). Priešingu atveju, kai pasiekiama ši riba, gamyba pasiekia stagnacijos lygį, o vėliau prasideda gamybinio pajėgumo mažėjimas. Dideli mokesčių tarifai, jų konfiskacinis pobūdis Rusijoje neskatina valstybei reikalingo gamybos augimo. Deja, Rusijoje veikianti mokesčių sistema skatina gamybos mažėjimą, techninių pajėgumų konservavimą. Be to, ji skatina kainų augimą, t.y. infliacinio pobūdžio dėl monopolinės kainodaros. Šis reiškinys yra natūralus, nes gamintojai stengiasi perkelti didžiausią mokesčių naštos dalį ant galutinio vartotojo pečių. Todėl dauguma mokesčių tampa “netiesioginiais”, kai jų kaštai įtraukiami į prekės kainą, kadangi gamintojas turi galimybę diktuoti kainą, todė pasireiškia neigiami ekonominiai rezultatai: stagnacija, infliacija, kainų augimas.
Mokesčių sistema taip pat turi atitikti elementarius apmokestinimo teorijos reikalavimus. Rusijoje pridėtinės vertės mokesčio bazė yra ne tik pelnas ir darbo užmokestis (tai yra realūs sukurtos vertės elementai), bet ir amortizaciniai išskaičiavimai. Be to, į šio mokesčio bazę įtraukiami akcizai bei muitinės rinkliavos, kurie nieko bendro su sukurta (pridėta) verte neturi. Taip pat nelogiška yra tai, kad vienas mokestinis mokėjimas yra apmokestinamas kitu mokesčiu. Tokiu būdu pridėtiniės vertės mokestis faktiškai tampa daugkartiniu apyvartos mokesčiu, kuris monopolinės rinkos sąlygomis tampa savotišku kainos elementu, ją didinančiu. Kaip jau buvo minėta, mokesčių dalis perkeliama ant galutinių vartotojų pečių. Tai pasakytina ir apie kitus mokesčius bei įmokas į Fondus. Rusijos mokesčių sistema sukurta taip, kad mokesčiai auga kartu su kainomis. Tokiu būdu sukuriama biudžeto įplaukų iliuzija, kadangi vyksta mokesčių masės didėjimas, ir tuo pačiu didėja biudžeto deficitas, nes infliacija “aplenkia” biudžeto išlaidas.
IŠVADOS

Normaliai valstybės veiklai ir jos funkcijoms vykdyti būtini pakankami finansiniai ištekliai. Juos paprastai sudaro bendravalstybiniuose (centralizuotose) ar specialiuosiuose (tikslinės paskirties) fonduose sukaupti ištekliai, būtini tiek centrinės, tiek vietinės valdžios funkcijoms vykdyti.
Mokesčių raida parodė, kad svarbiausias, dažnai ir vienintelis bendravalstybinių ir specialiųjų fondų išteklių formavimo šaltinis yra valstybės imami mokesčiai. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek gyventojai. Kiekvienoje šalyje yra skirtingi mokesčiai. Dažnai taikomi mokesčiai priklauso nuo šalies ekonominės santvarkos, ekonomikos ir socialinio išsivystymo lygio, specifinių tos šalies ekonominių ir socialinių sąlygų. Kartu mokesčių sistemai ir mokesčių lygiui įtakos turi valstybės sandara, įgyvendinama ūkio bei nuosavybės politika ir kiti faktiriai.
Rusijos mokesčių sistemos istorija prasidėjo ne taip seniai. Ji praėjo keletą svarbių etapų. Po keleto, kartais chaotiškų, mokesčių objektų, subjektų bei jų tarifų keitimų, 1991 m buvo priimti 4 pagrindiniai įstatymai. “Rusijos Federacijos mokesčių sistemos pagrindai”, priimtas 1991 12 27, reglamentuoja visus apmokestinimo principus šalyje. Taip pat didelę reikšmę apmokestinimo sferoje turi ir kiti įstatymai: “Pelno mokesčio įstatymas”, “Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas” ir “Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas”. 1999 metais įsigaliojo Mokesčio kodekso I dalis, o 2000 – II. Šių teisės dokumentų priėmimas sukūrė Rusijos Federacijos naujos mokesčių sistemos pradžią.
Mokesčiai skirstomi į 3 grupes pagal biudžeto lygius: federalinius, regioninius ir vietinius. Be to yra ir privalomų įmokų į fondus, pavyzdžiui, Socialinio draudimo, Užimtumo, Privalomojo medicinos draudimo ir kt. Vienas Rusijos mokesčių sistemos ypatūmų yra didžiuliai mokesčių politikos skirtumai tarp atskirų regionų, kuriems nustatytos ypatingos sąlygos (Tatarstanas, Baškirija, Jakutija). Taip pat specialieji mokesčių režimai, t.y. tam tikrose zonuose išskirtine tvarka taikomi ir mokami mokesčiai ir įmokos.
Formaliai apmokestinimo tarifai Rusijos Federacijoje beveik atitinka išsivysčiusių šalių lygį, tačiau apmokestinimo bazės sudarymo taisyklių taikymo rezultatas – realus įmonių pelno “atėmimo” lygis yra aukštesnis.
Pagrindinis Rusijos mokesčių sistemos trūkumas yra tas, kad ji yra orientuota į biudžeto deficito panaikinimą per įmonių pajamų išėmimą, todėl dauguma įmonių atsiduria prie bankroto ribos arba nuostolingai dirbančių gretose.
Įmonėms siekiant išvengti mokesčių, pagrindinė mokesčių našta perkeliama ant vartotojų pėčių, be to, stengiamasi padidinti produkcijos kainą, siekiant “sumažinti” mokesčių kaštus. Kalbant apie fizinių asmenų apmokestinimą, pažymėtina, kad pajamų mokestis Rusijoje iki šiol lieka pagrindiniu darbo užmokesčio apmokestinimo būdu, o kiti gyventojų pajamų šaltiniai dažnai lieka neapmokestinti (nekalbant jau apie dirbtinį darbo užmokesčio mažinimą įmonėse, siekiant išvengti apmokestinimo).
Rusijos mokesčių sistema pritaikė dvi, labiausiai pasaulyje pasitaikančias praktikas, – europietiška (apyvartos apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčio pagalba dominavimas) ir ameriketišką (pajamų apmokestinimo dominavimas). Rusijos mokesčių politika kol kas pagrįsta “kuo didesni mokesčių tarifai, tuo geriau valstybei” principu. To rezultatas – didelė mokesčių dalis tiesiog nepatenka į biudžetą, sumažėja gamybos apimtys, investicijos, didėja infliacija.
Rusijos mokesčių sistema neatitinka šalies ekonomikos sąlygų ir jos vystymosi tikslų, nėra pritaikyta rinkos ekonomikos sistemos specifikai, deja neatsižvelgiama į išsivysčiusių šalių patirtį. Todėl mokesčių sistemos formavimas, kuri skatintų ekonomikos vystymąsi, pilnaverčių rinkos subjektų formavimąsi, biudžeto deficito panaikinimą, finansinį šalies stabilumą, pereinantį į ekonominio augimo stadiją iki šiol lieka aktualiu Rusijos tikslu. Neabejotina, kad subalansuota mokesčių sistema įtakoja visas šalies gyvenimo sferas. Lygiagrečiai fiskalinei funkcijai, mokesčių sistema turi atlikti ir reguliuojančią bei skatinančią, ypač pereinamuoju laikotarpiu. Todėl Rusijos Federacijos mokesčių sistema turi būti reformuota.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. www.rocich.ru
2. www.rusdolg.ru
3. www.garweb.ru
4. www.finansy.ru
5. dit.perm.ru/articles
6. www.expert.byx.ru
7. www.biudzetrf.ru
8. www.byx.ru
9. Rusijos Federacijos mokesčių kodeksas I ir II dalys

Leave a Comment