MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO ANALIZĖS KONSPEKTAS

MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMO LYGINAMOSIOS ANALIZĖS KONSPEKTAS

Kurso tikslai – supažindinti studentus su mokesčių administravimo samprata ir išnagrinėti konkrečias jo procedūras, tokias kaip mokesčių apskaičiavimas ir perskaičiavimas, mokestinės prievolės vykdymas, mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas, mokestinis patikrinimas, atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus taikymas, mokestinių ginčų nagrinėjimas ir kt., palyginti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo procedūras su kitų valstybių mokesčių administravimo procedūromis. Šiuo kursu siekiama padėti studentams susisteminti įgytas žinias apie mokesčių administravimą, sudaryti prielaidas savarankiškai gilinti žinias mokesčių administravimo srityje, įgyti pakankamai įgūdžių identifikuoti teorines ir prraktines problemas mokesčių administravimo srityje bei surasti formas ir metodus tinkančius jų sprendimui.
Visi šioje programoje nurodyti klausimai turi būti įtraukiami į visų studijų formų (paskaitų, seminarų, pratybų, savarankiškų studijų) planus. Visi programoje nurodyti klausimai turi būti išdėstyti individualiuose paskaitų, seminarų teminiuose kalendoriniuose planuose ir paskaitas skaitančių bei seminarus vedančių dėstytojų parengtose studentų savarankiško darbo užduotyse. Visais atvejais ši programa turi būti derinama atsižvelgiant į konkretų auditorinių valandų skaičių, numatytą dieninių studijų formos programose.

1 tema. Mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų apžvalga.

Nacionalinių teisės aktų, reeglamentuojančių mokesčių administravimą analizė. Tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių mokesčių administravimą apžvalga.

Savarankiška mokesčių sistema – būtinas kiekvienos valstybės atributas. Nuo 1990m., kai buvo atkurtas krašto valstybingumas pradėjo formuotis ir Respublikos mokesčių sistema.

Lietuvos mokesčių sistemos raida. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje pirmiausia buvo pakeisti įmonių mo

okėjimai iš pelno. Panaikinus mokestį už gamybinius fondus ir pelno likučio įmokas, įsigaliojo LR juridinių asmenų pelno mokestis. Analogiškai, panaikinus iki tol buvusį gyventojų pajamų mokestį, įvestas fizinių asmenų pajamų mokestis. Seimas taip pat paskelbė kitus įstatymus, susijusius su mokestinių pajamų akumuliavimu valstybės ir savivaldybės biudžetuose. Tai Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas. Žemės mokesčio įstatymas, Prekyviečių mokesčio įstatymas, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, Akcizų įstatymas bei Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. 1995 metais įsigaliojo LR mokesčių administravimo įstatymas (MAĮ). Vėliau buvo priimti: Sveikatos draudimo įstatymas, Rinkliavų Įstatymas, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymas, Pelno mokesčio įstatymas ir kiti.
Nuo 2000 metų vis labiau plėtojantis bendriems eurointegraciniams procesams ir pradėjus įgyvendinti naują Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos koncepciją, Pridėtinės vertės mokesčio irr Akcizų įstatymai suderinti su Europos Sąjungos acquis communitaire ir tarptautinių organizacijų reikalavimais. Fizinių asmenų pajamų mokestį bei turto ir pajamų deklaravimą reglamentuojančius įstatymus pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Juridinių asmenų pelno mokestį reglamentuojantį įstatymą pakeitė naujas Pelno mokesčio įstatymas. Jis įteisino beveik perpus mažesnį pelno mokesčio tarifą, paprastesnę pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarką bei nepagrįstų lengvatų ir išimčių atsisakymą.
Mokesčių reglamentavimas bei administravimas. Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos respublikos Konstitucijoje įrašyta: “
Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai”. Mokesčius ir kitas įmokas į biudžetus bei fondus reglamentuoja atitinkami Lietuvos Respublikos įstatymai. Mokesčių administravimą mūsų krašte reglamentavo LR mokesčių administravimo įstatymas (MAĮ), įsigaliojęs nuo 1995m. Nuo 2004 metų gegužės 1 d. Lietuvos Respublikoje įsigaliojo naujas Mokesčių administravimo įstatymas, kuris buvo rengiamas vadovaujantis pažangia kitų Europos Sąjungos valstybių patirtimi ir yra pritaikytas administruoti mokesčius naujoje ES erdvėje. Mokesčių administravimo įstatymas įtvirtina, kad mokesčio administratorius – už mokesčio administravimą atsakinga institucija (LR mokesčių administravimo įstatymas, 2004).
Mokesčių sistema yra nemažai “nusižiūrėta” nuo Vakarų valstybių. Nustatyti beveik tie patys mokesčiai, o jų tarifai nėra jau tokie dideli, palyginti su kitų Europos valstybių mokesčių tarifais. Beje, Lietuvos mokesčių sistemai būdingi panašūs kaip ir Vakaruose trūkumai.

Pagrindinid teisės aktas reglamentuojantis mokesčių administravimą yra Mokesčių adminisravimo įstatymas
MAĮ
Įtvirtinsa mokesčių sistemą
Nustato administratorių sistemą ir jų įgaliojimus
Apibrėžia mokesčių mokėtojo statusą
Reglamentuoja bendruosius mokesčių apskaičiavimo mokėjimo ir išieškojimo bei grąžinimo reikalavimus
Įtvirtina atsakomybės preimones už mokesčių įstatymų pažeidimus jų taikymo pagrindus ir tvarką
Nustato mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūrą

Europos Sąjungos šalių finansų teisės apžvalga.
ES steigimo sutartys:
Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis, pasirašyta 1951 m. Paryžiuje (Paryžiaus sutartis); įsigaliojo 1952m.; nustojo galioti 2002 m. Numatė sukurti bendrą anglių ir plieno rinką, administruojamą viršvalstybinės institucijos (Vyriausiosios valdybos); įsteigė Ministrų Tarybą, be

endrą (parlamentinę) asamblėją ir Teismą.
Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis, pasirašyta 1957 m. Romoje (Romos sutartis); įsigaliojo 1958 m. Numatė sukurti bendrą rinką, kurioje laisvai juda prekės, kapitalas, paslaugos ir asmenys; įsteigė pagrindines EB institucijas.

Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis, pasirašyta 1957 m. Romoje (Euratomo sutartis); įsigaliojo 1958 m. Numatė glaudų bendradarbiavimą atominės energijos panaudojimo ir jos tyrimo srityse
Europos sąjungos sutartis, pasirašyt1992 m. Mastrichte (Nyderlandai) (Mastrichto sutartis); įsigaliojo 1993 m. Įsteigta Europos Sąjunga, aprėpianti tris Europos Bendrijas ir valstybių narių bendradarbiavimą užsienio reikalų ir saugumo, taip pat teisingumo ir vidaus reikalų srityse; numatyta sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą, įvesti bendrus pinigus.
ES teisės šaltiniai yra steigimo sutartys, ES institucijų teisės aktai, teisės aiškinimas, tarptautinės sutartys ir bendrieji Bendrijos teisės principai.

Bendrijos teisė dažnai skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminę teisę sudaro Europos Bendrijų steigimo sutartys ir sutartys, kurios vėliau jas papildė ar keitė, taip pat stojimo sutartys. Tai – konstitucinio rango aktai, ES teisinės santvarkos ir tolesnio teisės plėtojimo pagrindas. Tuo tarpu antrinę teisę sudaro ES institucijų teisės aktai, priimti remiantis pirmine teise ir siekiant ją įgyvendinti. Visų pirma tai yra Tarybos ir komisijos priimami reglamentai, direktyvos, sprendimai.

Didžiulę įtaką Bendrijos teisės formavimuisi daro ir kartu su pirmine bei antrine teise neatsiejamą dalį sudaro Teisingumo Teismo priimami teisės aiškinimo ir
r taikymo aktai.
Europos Sąjungoje (ES) šiuo metu yra harmonizuoti tik netiesioginiai mokesčiai – PVM ir akcizai. Ketinimų suvienodinti ir kitus mokesčius būta visuomet, o pastaruoju metu šios pastangos vėl suaktyvėjo. Vokietija ir Prancūzija pareiškė ketinančios siūlyti kur kas platesnį mokesčių harmonizavimą ir veto teisės panaikinimą priimant sprendimus dėl mokesčių. Tuo tarpu Jungtinės Karalystės premjeras pareiškė, kad jis visuomet bus už konkurenciją mokesčiais ES erdvėje. Ši Europoje itin aktuali tema plačiai buvo nagrinėta ir Lietuvoje.
Europos Sąjungoje (ES) šiuo metu mokesčiai nėra visiškai harmonizuoti, ypač daug kardinalių skirtumų pastebima tiesioginių mokesčių srityje. Pavyzdžiui, Suomijoje mokesčiai, ypač pajamų mokestis, yra didesni nei kitose Europos šalyse. Jungtinėje Karalystėje mokesčių normos nėra tokios pat, kaip kitose ES ar EEZ šalyse. Gyvenant ir dirbant Jungtinėje Karalystėje, mokami nacionaliniai mokesčiai. Slovakijoje taikoma progresyvinė mokesčių sistema. 2002 metais individualių mokesčių norma buvo 10%-38%. Ir tai tik keletas pavyzdžių, – tuo labiau, kad skiriasi ne tik mokesčių tarifai, bet ir apmokestinamoji bazė, mokėtojai, lengvatos ir kiti mokesčių sistemų aspektai. Taigi, toliau šiame skyriuje bus analizuojami, šio darbo autorės nuomone, svarbiausi – pelno, pridėtinės vertės ir pajamų – mokesčiai Lietuvoje ir kitose ES valstybėse.

ES TEISĖS AKTAI, REGLAMENTUOJANTYS MOKESČIŲ ADMINISTRAVIMĄ
TARYBOS DIREKTYVA 76/308/EEC priimta 1976 m. kovo 15 d., dėl tarpusavio pagalbos, patenkinant reikalavimus, kylančius dėl veiksmų sudarančių dalį Europos žemės ūkio vadovavimo ir garantijų fondo finansavimo sistemos ir dėl žemės ūkio rinkliavų, muito mokesčių, pridėtinės vertės mokesčio bei tam tikrų akcizų.
(pakeitimai: 79/1071/EEC ; 92/12/EEC
KOMISIJOS DIREKTYVA 77/794/EEC priimta 1977 m. lapkričio 4 d., nustatanti detalias kai kurių direktyvos Nr. 76/308/EEC nuostatų įgyvendinimo taisykles dėl tarpusavio pagalbos patenkinant ieškinius, kylančius dėl veiksmų sudarančių dalį Europos žemės ūkio vadovavimo ir garantijų fondo finansavimo sistemos ir dėl žemės ūkio rinkliavų, muito mokesčių bei pridėtinės vertės mokesčio
(pakeitimai: 85/479/EEC ; 86/489/EEC )
TARYBOS REGLAMENTAS NR. 218/92 priimtas 1992 m. sausio 27 d., dėl administracinio bendradarbiavimo netiesioginių mokesčių (PVM) srityje
TARYBOS DIREKTYVA 77/799/EEC priimta 1977 m. gruodžio 19 d., dėl Valstybių Narių kompetentingų valdžios įstaigų savitarpio pagalbos tiesioginių mokesčių srityje
EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS SPRENDIMAS NR. 888/98 priimtas 1998 m. kovo 30 d., įkuriantis Bendrijos veiksmų programą, skirtą pagerinti vidaus rinkos netiesioginių mokesčių sistemas (Fiscalis programa),
KOMISIJOS SPRENDIMAS NR. 98/467/EC priimtas 1998 m. liepos 2 d., nustatantis detalias taisykles įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 888/98, priimtą 1998 m. kovo 30 d., įkuriantį Bendrijos veiksmų programą, skirtą pagerinti vidaus rinkos netiesioginių mokesčių sistemas (Fiscalis programa)
KOMISIJOS SPRENDIMAS NR. 98/532/EC priimtas 1998 m. liepos 8 d., dėl tam tikrų priemonių, reikalingų įgyvendinti veiksmus, susijusius su komunikacijos ir pasikeitimo informacija sistemomis bei su kalbos įgūdžių lavinimo priemonėmis pagal Fiscalis programą
(Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 888/98, įkuriantis Bendrijos veiksmų programą, skirtą pagerinti vidaus rinkos netiesioginių mokesčių sistemas)
Pelno mokestis
Įsigaliojimas Lietuvos Respublikos Seimas 2001 metų pabaigoje priėmė Pelno mokesčio įstatymą (toliau – Įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2002 m. sausio 1 d. Šis Įstatymas pakeitė nuo 1990 metų galiojusį Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą. Mokesčio mokėtojai Pelno mokestį moka apmokestinamieji vienetai: – Lietuvos vienetas – juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; – užsienio vienetas – užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas apmokestinamasis vienetas. Mokesčio bazė Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos. Užsienio vieneto mokesčio bazė yra: – užsienio vieneto per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos. Šios pajamos apmokestinamos tuo pačiu būdu kaip Lietuvos vieneto. – ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos, gautos iš Lietuvos Respublikos rezidentų: – palūkanų pajamos; – pajamos iš paskirstytojo pelno; – autorinio atlyginimo, įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises, pajamos; – pajamos, gautos kaip atlyginimas už teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu; – atlyginimas už franšizę; – atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how); – gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje; – kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos. Mokesčio tarifai – Lietuvos vienetų, užsienio vienetų nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą. – Užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir kurios gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, apmokestinamos prie pajamų šaltinio taikant 10 procentų mokesčio tarifą. – Dividendai ir kitos pajamos iš paskirstytojo pelno apmokestinamos taikant 15 proc. mokesčio tarifą. – Vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą, išskyrus Įstatyme nustatytus atvejus. – Vienetų, turinčių socialinės įmonės statusą ir tenkinančių tam tikras Įstatymo nustatytas sąlygas, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų mokesčio tarifą. Mokestinis laikotarpis Mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Atsižvelgdamas į mokesčio mokėtojo prašymą ir į jo veiklos ypatybes, vietos mokesčio administratorius gali nustatyti kitokį mokestinį laikotarpį su sąlyga, kad tas mokestinis laikotarpis bus lygus 12 mėnesių. Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas Apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš per mokestinį laikotarpį gautų pajamų atimamos Įstatyme nustatytos neapmokestinamosios pajamos ir atskaitomi leidžiami atskaitymai, įskaitant ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus. Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Prie ribojamo dydžio leidžiamų atskaitymų priskiriamos: – ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos (nuo 5 iki 33 procentų per metus priklausomai nuo turto grupės), mokesčio apskaičiavimo tikslais leidžiami tiesinis arba dvigubo balanso metodai; – ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos; – komandiruočių sąnaudos; – reklamos ir reprezentacijos sąnaudos; – beviltiškos skolos; – pensinio, gyvybės draudimo įmokos darbuotojų naudai ir kt. Pajamos ir atskaitymai turi būti grindžiami dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus ir kitus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus papildomus rekvizitus. Įstatyme taip pat nustatyti neleidžiami atskaitymai, kurie negali būti atskaitomi iš pajamų: – pridėtinės vertės mokestis, mokamas į biudžetą, ir pelno mokestis; – netesybos, į biudžetą ir valstybės fondus sumokėtos baudos, delspinigiai ir kitos sankcijos; – palūkanos ar kitokios išmokos už susijusių asmenų sutartinių įsipareigojimų nevykdymą; – ribojamų dydžių atskaitymų dalis, viršijanti nustatytus dydžius; – dividendai ar kitaip paskirstytas pelnas ir kt. Lietuvos vieneto arba nuolatinės buveinės išmokos užsienio vienetams, kurie įregistruoti ar kitaip organizuoti tikslinėse teritorijose, laikomos neleidžiamais atskaitymais, jei trūksta įrodymų, kad šios išmokos yra susijusios su jas išmokančio ir gaunančio vieneto įprastine veikla ir tarp išmokos ir ekonomiškai pagrįstos ūkinės operacijos yra ryšys. Nuostolių perkėlimas Mokestinio laikotarpio nuostolius galima perkelti ne ilgiau kaip penkerius vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, išskyrus atvejus, kai nuostoliai susidarė dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo. Tokius nuostolius galima perkelti ne ilgiau kaip trejus vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, tačiau jie dengiami tik vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo veiklos pajamomis. Dividendų apmokestinimas Pagal Įstatymą dividendai neturi būti apmokestinami daugiau negu vieną kartą. Įstatymo nuostatos dėl dividendų apmokestinimo taip pat taikomos ir paskirstytajam pelnui, nors paskirstytasis pelnas ir nėra teisiškai įformintas kaip vieneto dividendai Akcinių bendrovių ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pagal dalyvavimo išimties principą vieneto gaunami dividendai pelno mokesčiu neapmokestinami, jei dividendai gaunami iš vieneto, kuriame dividendus gaunantis vienetas ne trumpiau kaip 12 mėnesių be pertraukų valdo daugiau kaip 10 procentų balsus suteikiančių akcijų (dalių, pajų). Vieneto reorganizavimas, perleidimas arba likvidavimas Vienetų reorganizavimo, turto perleidimo apmokestinimo aspektai yra suderinti su Direktyvos 90/434/EEC nuostatomis. Turto vertės padidėjimo pajamų, susidariusių Įstatyme išvardintų operacijų metu, apmokestinimas yra atidedamas tiek dalyvių, tiek vienetų lygyje. Jei likviduojamas vienetas paskirsto turtą savo dalyviams, toks paskirstymas yra laikomas to turto pardavimu už to turto tikrąją rinkos kainą, o skirtumas tarp to turto įsigijimo kainos ir pardavimo kainos bus laikomas vieneto turto vertės padidėjimo pajamomis. Likviduojant vienetą, vieneto patirti nuostoliai dėl turto perleidimo laikomi likviduojamo vieneto nuostoliais. Administravimas Mokesčio mokėtojai avansinio pelno mokesčio sumą gali apskaičiuoti pagal praėjusio mokestinio laikotarpio veiklos rezultatus arba pagal numatomus mokestinio laikotarpio rezultatus. Metinė pelno mokesčio deklaracija pateikiama ir pelno mokestis sumokamas, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, ne vėliau kaip iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos. Lietuvos vienetas iš šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoto pelno mokesčio sumos gali atskaityti pelno mokesčio arba jam tapataus mokesčio sumą, sumokėtą užsienio valstybėje nuo toje valstybėje gautų pajamų. Tuo atveju, kai užsienio valstybėse Lietuvos vienetas gavo pagal šį Įstatymą apmokestinamų palūkanų, kurios sudaro ne daugiau kaip 25 procentus juos gaunančio vieneto pajamų, atskaitoma mokesčio nuo palūkanų suma neturi viršyti 1/5 bendros pelno mokesčio sumos. Kovos su mokesčių vengimu nuostatos Įstatyme kaip prevencinės mokesčių politikos priemonės prieš mokesčių vengimą yra įtvirtintos taip vadinamos ,,plonos kapitalizacijos“ taisyklės, t.y. pagrindinių finansinių instrumentų (nuosavo ir skolinto kapitalo) santykio principas, bei kontroliuojamų užsienio vienetų apmokestinimo taisyklės. Taip pat Įstatymas numato specialias naujai įsigyto anksčiau turėto ilgalaikio turto, taip pat nuomos, traktuojamos kaip pardavimas, apmokestinimo sąlygas. „Plonos kapitalizacijos“ taisyklės: taikant nuosavo ir skolinto kapitalo santykio principą, už kontroliuojamo skolinto kapitalo naudojimą mokamos palūkanos laikomos nesusijusiomis su pajamų uždirbimu ir apskaičiuojant kontroliuojamo Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną šių palūkanų dalis neatskaitoma iš Lietuvos vieneto pajamų. Kontroliuojamų užsienio vienetų apmokestinimo taisyklės: į Lietuvos kontroliuojančio vieneto pelno mokesčio bazę, proporcingai jo turimų akcijų (dalių, pajų) balsų ar kitų teisių į paskirstytinojo kontroliuojamo užsienio vieneto pelno dalį arba išimtinių teisių jas įsigyti skaičiui, įtraukiamos apskaičiuotos jo kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviosios pajamos, kai kontroliuojamas užsienio vienetas yra įregistruotas ar kitaip organizuotas valstybėse, nepaminėtose taip vadinamajame ,,baltajame sąraše“ arba paminėtose šiame sąraše, bet šio vieneto verslo organizavimo forma yra įgijusi specialias pelno ar jam analogiško mokesčio lengvatas pagal tos valstybės teisės aktus. Šios nuostatos netaikomos tais atvejais, jeigu kontroliuojamojo užsienio vieneto pajamas sudaro tik kontroliuojančio vieneto išmokos, laikomos neleidžiamais atskaitymais, arba kontroliuojamojo užsienio vieneto pajamos sudaro mažiau kaip 5 procentus kontroliuojančio vieneto pajamų. Sandorių kainodara (Transfer pricing) Siekiant užtikrinti adekvatų pasaulinės pelno mokesčio bazės pasiskirstymą, Įstatyme įtvirtinta, kad visi sandoriai turi vykti tikrąją rinkos kaina, t. y. pajamomis arba leidžiamais atskaitymais vienetai turi pripažinti iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Tuo atveju, jei sandoriai ar ūkinės operacijos tarp asocijuotų asmenų vyksta ne tikrąją rinkos kaina, tai mokesčių administratorius turi teisę koreguoti tokių sandorių ar ūkinių operacijų kainas. Šių nuostatų įgyvendinimo taisyklės pagal OECD Sandorių kainodaros rekomendacijas tarptautinėms įmonėms ir mokesčių administravimui nustatytos Finansų ministro įsakymu ir taikomos Lietuvoje nuo 2004 metų. Palyginimai su Latvija ir EstijaLatvijos Respublikos pelno mokesčio mokėtojai:1) šalies įmonės, kurios plėtoja verslą, viešosios ir religinės organizacijos ir institucijos, finansuojamos iš valstybės biudžeto ar vietos valdžios biudžeto, kurios gauna pajamas iš ūkinės veiklos;2) užsienio įmonės, bendrovės, fiziniai asmenys ir kiti asmenys (toliau vadinami nerezidentais); 3) nuolatinės nerezidentų atstovybės (toliau vadinamos nuolatinėmis atstovybėmis).Kas nėra pelno mokesčio mokėtojai:1) valstybės įmonės, valstybės biudžeto finansuojamos institucijos, kurių pajamos iš ūkinės veiklos yra numatytos valstybės biudžete;2) iš vietos vyriausybės biudžeto finansuojamos institucijos, kurių pajamos iš ūkinės veiklos numatytos vietos vyriausybės biudžete;3) ne pelno organizacijos.Latvijos pelno mokesčio įstatyme nėra taip griežtai išskiriami pelno mokėtojai ir įstaigos institucijos, nemokančios pelno mokesčio. Kaip pavyzdį galima nurodyti tai, jog Latvijos įstatyme atskirai nėra įvardijamos nei Centrinis bankas, nei savivaldybės bei valstybė.Vienas iš esminių skirtumų yra tai, kad niekur pelno mokesčio įstatyme nevartojama tiesiogiai juridinio asmens sąvoka. Yra tik nurodoma vidaus, užsienio įmonės bei įmonės, organizuojančios savo veiklą per nuolatines buveines. Individualios įmonės nemoka pelno mokesčio, jos yra apmokestinamos pagal gyventojų pajamų įstatymą. Tarp šių Lietuvos ir Latvijos pelno mokesčių mokėtojų esminis skirtumas yra tas, kad Lietuvoje pelno mokestį moka tiek ribotos, tiek neribotos civilinės atsakomybės asmenys. Kai tuo tarpu Latvijos pelno mokesčio mokėtojai yra tik vidaus įmonės, užsienio įmonės bei užsienio įmonės, dirbančios per nuolatines buveines. Kaip ir Lietuvos pelno mokesčio įstatyme, taip ir Latvijos pelno mokesčio įstatyme visai nėra svarbu, kokia forma yra organizuotos užsienio įmonės, užsienio įmonės, veikiančios per nuolatines buveines (t. y. nesvarbu, ar tai juridiniai ar nejuridiniai asmenys).1999 m. gruodžio 15 d. buvo priimtas naujas Estijos pelno mokesčio įstatymas, vertinamas gana kontroversiškai ir šiandien. Nė viena Europos valstybė iki to laiko, o ir dabar neturi panašaus pelno mokesčio įstatymo.Estijos pelno mokesčio įstatymo 2 skirsnio pirmojoje dalyje yra nurodoma, kad fizinis asmuo ir nerezidentas juridinis asmuo, gaunantys apmokestinamąsias pajamas, yra pajamų mokesčio mokėtojai. Rezidentai juridiniai asmenys taip pat moka pelno mokestį. Nerezidentas juridinis asmuo, kuris turi Estijoje registruotą nuolatinę buveinę, yra pelno mokesčio mokėtojas.Estijoje pelno mokesčio mokėtojų grupės yra dvi:1) rezidentai juridiniai asmenys;2) nerezidentai juridiniai asmenys, turintys registruotą nuolatinę buveinę.Rezidentai juridiniai asmenys yra apibūdinami kaip juridiniai asmenys, kurie yra įsteigti laikantis Estijos įstatymų. Nerezidentais yra laikomi juridiniai asmenys, kurie neatitinka rezidentams keliamų reikalavimų, t. y. įsteigti ne pagal Estijos Respublikos įstatymus.Nuolatinė atstovybė yra apibrėžiama kaip bet kokia vieta, per kurią rezidentas pilnai ar iš dalies vykdo savo pastovią ūkinę veiklą Estijos Respublikoje, įskaitant:1) dukterinę įmonę;2) administravimo vietą, įstaigą, gamyklą arba dukterinę įmonę;3) statybos aikštelę, statybos vietą, susirinkimo ir instaliacijos darbų vietą;4) gamtinių išteklių žvalgybos ar gamybos vietą, taip pat su tuo susijusią priežiūros veiklą;5) paslaugų teikimo vietą (į kurias reikia įskaityti valdymo ir konsultacines paslaugas).Estijos pelno mokesčio įstatyme yra nurodyta, kokios įmonės, įstaigos bei organizacijos nemoka pelno mokesčio arba turi pelno mokesčių lengvatų:1) juridiniai asmenys, įsteigti pagal bažnyčių ir kongregacijų aktą bei įrašyti į Estijos bažnyčių, kongregacijų ir kongregacijų asociacijų registrą yra laikomas ne pelno asociacija, turinčia pelno mokesčio lengvatų;2) į nustatytą vyriausybės sąrašą taip pat turi būti įtrauktos kaip ne pelno asociacijos (išskyrus ne pelno kooperatyvus) fondai, kurie užsiima labdaringa veikla mokslui, kultūrai, švietimui, sportui, sveikatos apsaugai, socialiniam gerbūviui, gamtos apsaugai, nacionalinių mažumų kultūrinei autonomijai, taip pat visuomeniškai naudingos bažnyčių kongregacijos ir religinės bendruomenės, kurios nepaskirsto savo pajamų, suteikiant materialinę pagalbą ar pašalpas, kurias galima įvertinti pinigais, savo steigėjams, nariams, valdymo ir kontrolės struktūros nariams, giminaičiams, sutuoktiniams; juos panaikinus, likęs turtas yra perduodamas ne pelno asociacijai ar fondui, kuris siekia panašių tikslų, šių organizacijų išlaidos neviršija dydžio, pateisinamo veiklos pobūdžiu bei įstatymo nustatytais tikslais, organizacija nesuteikia didesnio atlyginimo savo darbuotojams, negu yra skiriama už panašią veiklą. Tik patenkinus šias sąlygas ne pelno organizacijos yra įtraukiamos į valstybės sudarytą sąrašą pelno mokesčio lengvatoms. Kadangi iš apibrėžimo ir apibūdinimo matyti, kad šios organizacijos nesiekia pelno, vadinasi, jos ir nėra pelno mokesčio mokėtojos.Estijoje pelno mokestį moka juridiniai asmenys, kaip yra teigiama mokesčių inspekcijos paaiškinamajame rašte, personalinės (individualios) įmonės moka pajamų mokestį, todėl jos nėra pelno mokesčio mokėtojos.Apžvelgus visų trijų Baltijos valstybių pelno mokesčio mokėtojus, galima padaryti keletą išvadų. Pelno mokestį moka visi šalių juridiniai asmenys. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme skirtingai negu Latvijos ir Estijos pelno mokesčių įstatymuose, individualiosios (personalinės) įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos ir komandinės ūkinės bendrijos yra pelno mokesčio mokėtojos, kai tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje personalinės įmonės moka pajamų mokestį: Estijos pelno mokesčio įstatyme nėra atskirai išskirtų nei ūkininkų ūkių, nei notarų, nei advokatų kontorų, tačiau galima teigti, kad išvardytos įstaigos yra pajamų mokesčio mokėtojos, tačiau ne pelno mokesčio mokėtojai. Estijos pelno mokesčio įstatyme nėra atskirai nurodytos įstaigos, organizacijos, kurios yra finansuojamasis valstybės ar vietos savivaldos biudžeto. Tai taip pat leidžia daryti prielaidą, kad šios institucijos nėra pelno mokesčio mokėtojos. Gana plačiai tiek Estijos, tiek Lietuvos pelno mokesčio įstatyme yra nurodyta, kas yra ne pelno organizacijos ir kokios lengvatos joms yra taikomos.Nei Latvijos, nei Estijos pelno mokesčio įstatymuose nėra numatytų išimčių Europos ekonominių interesų grupėms. Kadangi šios grupės veikia pagal atitinkamą Europos Sąjungos Tarybos Reglamentą, tai leidžia daryti išvadą, kad jos taip pat nėra pelno mokesčio mokėtojai Latvijoje ir Estijoje.Esminių skirtumų kaip ir nebūtų galima įvardyti labai daug, nes visų trijų Baltijos valstybių pelno mokesčiai subjektai yra panašūs.Antrasis vienas iš svarbiausių pelno mokesčio elementų yra mokesčio bazė.Pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 str. „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“. Ši nuostata įtvirtina tai, kad apmokestinama yra Lietuvoje ir bet kur pasaulyje uždirbtos Lietuvos vieneto pajamos.To pačio straipsnio 2 dalyje sakoma, kad į Lietuvos vieneto pajamas taip pat įskaitomos jo kontroliuojamo užsienio vieneto pozityviosios pajamos arba jų dalis. Jeigu Lietuvos vienetas yra Europos ekonominių interesų grupės dalyvis, taip pat įskaitomos tos Europos ekonominių interesų grupės pajamos.Kontroliuojamasis apmokestinamasis vienetas – tai toks vienetas, kurį kontroliuoja kitas vienetas arba nuolatinis gyventojas, vadinamas kontroliuojančiu asmeniu. Pozityviosios pajamos yra užsienio kontroliuojamų vienetų pajamos iš ne aktyvios veiklos, t. y. palūkanų pajamos, autorinis atlyginimas, lizingo (finansinės nuomos) pajamos, dividendai ir tam tikros kitos pajamos. Kontroliuojamo užsienio vieneto pozityviosios pajamos yra įtraukiamos į Lietuvos vieneto mokesčio bazę, neatsižvelgiant į tai, kad šis Lietuvos vienetas jų negauna. Užsienio vieneto mokesčio bazę sudaro:1) pajamos per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurios yra priskiriamos toms nuolatinėms buveinėms Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai pajamos yra susijusios su užsienio vieneto veikla per nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje. Laikoma, kad užsienio vienetas veikia per nuolatinę buveinę Lietuvoje, jeigu jis nuolat vykdo veiklą, vykdo veiklą per priklausomą atstovą (agentą), naudoja statytos teritoriją, statybos, surinkimo ar įrangos objektą, gamtos išteklių tyrimui ar gavybai nuolat naudoja įrangą arba konstrukciją, įskaitant tam naudojamus gręžinius arba laivus. Veiklos vykdymas per nuolatinę buveinę turi atitikti bent vieną iš keturių sąlygų:a) veiklos nuolatinumas, t. y. veikla nėra laikina ir yra užbaigtas komercinis operacijų ciklas;b) nuolatine veikla yra laikoma veikla, vykdoma per nuolatinį priklausomą agentą (atstovą), kuriuo gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, per kurį užsienio vienetas vykdo veiklos dalį arba visą veiklą;c) LR užsienio vienetas vykdo veiklą per nuolatinę buveinę, t. y. statybos teritorija, statybos surinkimo ar įrangos objektas;d) užsienio vienetas yra laikomas vykdančiu veiklą per nuolatinę buveinę, jeigu nuolat naudoja įrangą arba konstrukciją, įskaitant tam naudojamus gręžinius ir laivus.2) užsienio vienetas gavo pajamas ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje, tačiau jų šaltinis yra Lietuvos Respublikoje:a) gautos palūkanos, išskyrus palūkanas už Vyriausybės vertybinius popierius, išleidžiamus tarptautinėse finansų rinkose, sukauptas ir išmokamas palūkanas už indėlius ir palūkanas už subordinuotas paskolas, kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus kriterijus;b) pajamos iš paskirstytojo pelno (pvz., dividendai ir kt. mokėjimai iš paskirstytojo pelno);c) autorinio atlyginimo, įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises, pajamos;c) pajamos, gautos kaip atlyginimas už perduotą ar licencine sutartimi suteiktą teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu, franšize;e) atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how);f) gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje;g) kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos.Tuo atveju, kai perleidžiama kompiuterio programa, laikoma, kad tai yra užsienio vieneto apmokestinamos pajamos, jei yra perleidžiamas ne autorių teise apsaugotas daiktas, o kompiuterio programoje yra perleidžiamos arba suteikiamos šios teisės:1) teisė daryti kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba paskolinti,2) teisė rengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teise apsaugota kompiuterio programa,3) teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą.Apibendrinant reikia pasakyti, kad Lietuvos Respublikos pelno mokesčio bazę sudaro – Lietuvos vieneto mokesčio bazė ir užsienio vieneto mokesčio bazė, t. y. pajamos, kurios yra uždirbtos pagal aukščiau apibrėžtus kriterijus. Užsienio vieneto mokesčio bazę sudaro pajamos, uždirbtos Lietuvos Respublikoje.Labai panaši į Lietuvos Respublikos pelno mokesčio bazę yra ir Latvijos mokesčio bazė.Latvijos pelno mokesčio įstatymo 3 skirsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad Latvijos rezidentų pelno mokesčio bazė yra pajamos, gautos per mokestinį laikotarpį Latvijoje ir užsienio šalyse. Užsienio šalys yra turima omenyje visas pasaulis. Auditoriai, aiškindami rezidentų pelno mokesčio bazę, vartoja anglišką žodį „word–wide“, t. y. reiškiantį per visą pasaulyje, visame pasaulyje.Įmonių, veikiančių per nuolatinę atstovybę Latvijoje, mokesčio bazė yra pajamos, gautos per nuolatinę buveinę Latvijos teritorijoje, taip pat pajamos, gautos nuolatinės atstovybės kitose pasaulio šalyse.Nerezidenčių įmonių, kurios savo veiklą vykdo ne per nuolatines atstovybes Latvijoje, pelno mokesčio bazė yra šių įmonių pajamos, gautos Latvijos Respublikoje. Šios pajamos gali būti prilygintos Lietuvos užsienio vieneto pajamoms, kurios yra gautos ne per nuolatines buveines, tačiau jų šaltinis yra Lietuvos teritorijoje. Kaip išvardyta apibrėžiant Lietuvos užsienio vieneto mokesčio bazę, analogiškos pajamos yra ir Latvijos nerezidenčių įmonių, gaunančių pajamas Latvijos teritorijoje.Latvijos pelno mokesčio įstatyme yra numatyta, kad nerezidentės įmonės, tiesiogiai vykdančios ūkinę veiklą, kuri yra panaši į šios įmonės nuolatinės buveinės vykdomą veiklą Latvijos Respublikoje, pajamos, gautos iš nerezidentės įmonės veiklos yra įtraukiamos į nuolatinės buveinės apmokestinamąsias pajamas.Esminių skirtumų tarp Lietuvos ir Latvijos mokesčių bazės nėra, kadangi panašiai apmokestinamos vidaus įmonės ir užsienio įmonės, tiek veikiančios per nuolatines atstovybes, tiek gaunančios pajamas ne per nuolatines atstovybes abiejose šalyse. Didžiausias skirtumas tarp mokesčių bazės Latvijoje ir Lietuvoje yra Estijoje, kadangi šioje šalyje mokesčių bazė yra visiškai kitokia, t. y. pelno mokesčio bazę sudaro pelno paskirstymai, dovanos bei įvairūs įrašai, išlaidos, nesusiję su įmone. Pagal Estijos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 1 skirsnio 1 dalį yra nurodyta pelno mokesčio bazė, nuo kurios yra mokamas pelno mokestis:1) pelno mokestis yra mokamas nuo dovanų, labdaros įnašų bei svečių priėmimo išlaidų;2) pelno mokestis mokamas nuo reprezentacinių išlaidų , skirtų svečių ir verslo partnerių priėmimams, viršijančių nustatytą mėnesinį limitą;3) pelno mokestis yra mokamas nuo dividendų ir kitų pelno paskirstymų;4) pelno mokestis mokamas nuo išlaidų, kurios nėra susijusios su įmone ir verslu, kuriuos atlieka rezidentas juridinis asmuo.Kaip yra teigiama Estijos pelno mokesčio įstatymo paaiškinime, pelno mokesčio bazė yra paskirstytas pelnas, dovanos bei įvairūs įnašai, svečių priėmimo išlaidos, išlaidos, nesusiję su įmonės veikla.Nurodydami tokią išskirtinę pelno mokesčio bazę, įstatymų leidėjai teigia, kad taip yra sumažinamas galimos „landos“ pajamų mokesčiui išvengti.Rezidentai juridiniai asmenys moka pajamų mokestį nuo visų dovanų, įnašų, kurie nėra apmokestinami pagal kitus įstatymo straipsnius, t. y. nėra išskaičiuotas pajamų mokestis suteikiant papildomas išmokas fiziniams asmenims.Pelno mokestis yra nemokamas, jeigu yra suteikiamos dovanos, įnašai vyriausybės sąraše nurodytoms ne pelno įstaigoms, religinėms kongregacijoms, konfesijoms, vietinėms ar valstybinėms mokslo, kultūros, švietimo institucijoms. Dovanos, įnašai, suteikta parama turi atitikti ir kitas įstatyme nurodytas sąlygas.Rezidentė įmonė (taip pat ir ribotos atsakomybės bendrija) moka pelno mokestį nuo pelno paskirstymo – dividendų ir kitų pelno paskirstymų, neatsižvelgiant, ar tai yra padaryta pinigine, ar nepinigine forma.Mokėjimai, atlikti vykdant akcinio kapitalo mažinimą ar paskirstymus, likviduojant juridinį asmenį, taip pat yra apmokestinami pelno mokesčiu.Jeigu atliekant finansines operacijas tarp rezidentų juridinių asmenų ir nerezidentų ar fizinių asmenų, vertės skiriasi nuo pajamų finansinių operacijų, kurios yra atliekamos tarp nesusijusių asmenų vertės, tuomet mokesčių administratorius, skaičiuodamas pajamų mokestį, gali taikyti finansinių operacijų, kurias atliko nesusiję nepriklausomi asmenys panašiomis sąlygomis, vertę. Tokiu atveju pajamų mokestis yra mokamas nuo pajamų, kurias būtų gavęs mokesčių mokėtojas, arba nuo išlaidų, kurių mokesčių mokėtojas nebūtų patyręs, jei finansinės operacijos, atliktos su susijusiu asmeniu, vertė būtų tokia pati, kaip ir atliktos tarp nesusijusių nepriklausomų asmenų panašiomis sąlygomis, vertė.Rezidentė įmonė moka mokestį nuo išlaidų, kurios nėra susiję su įmone. Šias išlaidas galima išvardyti taip:1) mokėjimai, susiję su kitais įstatyminiais aktais:a) baudos, delspinigiai mokami pagal Mokesčių administravimo įstatymą;b) nuosavybės, kuri buvo konfiskuota iš mokesčio mokėtojo;c) mokėjimų už specialų vandens, be atitinkamo leidimo specialiam vandens panaudojimui, panaudojimą ar už specialų vandens panaudojimą apimtims, kurios viršija leistinas apimtis pagal vandens įstatymą;d) taršos mokesčio, padidinto pagal Mokesčio už taršą įstatymą, taip pat kompensacijų už aplinkai ir tretiesiems asmenims padarytą žalą, dėl to, kad buvo pažeisti įstatymo numatyti reikalavimai;e) papirkinėjimai ir dovanos;2) įmokos ir įnašai, nario mokesčiai mokami ne pelno asociacijoms, išskyrus atvejus, kai dalyvavimas šioje asociacijoje nėra tiesiogiai susijęs su verslu, vykdomu mokesčio mokėtojo;3) išlaidos, kurių mokesčio mokėtojas negali patvirtinti reikiamu dokumentu, atitinkančiu įstatymuose numatytus apskaitos reikalavimus;4) išlaidos arba mokėjimai už paslaugas, kurios nėra susiję su mokesčio mokėtojo vykdomu verslu;5) išlaidos arba mokėjimai, kurie nesusiję su mokesčio mokėtojo vykdoma veikla, jeigu rezidentas juridinis asmuo moka pelno mokestį nuo bendros išankstinių apmokėjimų sumos bei nuo išankstinių išmokų, suteiktų fiziniams asmenims per kalendorinį mėnesį, kuris viršija 50 procentų nuo išmokų, pavaldžių socialiniams mokesčiams, kuriuos prieš tai einantį kalendorinį mėnesį sumokėjo mokesčių mokėtojas pagal Socialinių mokesčių aktą. Išankstiniai apmokėjimai bei išankstinės išmokos, fizinių asmenų vėl mokamos per tą patį kalendorinį mėnesį, prekės bei paslaugos, pirktos anksčiau minimų išankstinių apmokėjimų bei išmokų sąskaita per tą patį kalendorinį mėnesį, taip pat atlyginimų bei užmokesčio už paslaugas suma aukščiau minimų išankstinių apmokėjimų bei išmokų sąskaita, turi būti išskaičiuojama iš bendros išankstinių apmokėjimų bei išmokų sumos.Yra apibrėžiama dar viena mokėjimų, nesusijusių su verslu, grupė. Šiems mokėjimams yra priskiriami:1) turto įsigijimas, nesusijęs su verslu;2) vertybinių popierių įsigijimas, kuriuos išleido į apyvartą juridinis asmuo, esantis mažo apmokestinimo teritorijoje, išskyrus atvejus, kai šie vertybiniai popieriai atitinka sąlygas, nurodytas Investicinių fondų įstatyme;3) priklausymas juridiniam asmeniui, kuris yra mažo apmokestinimo teritorijoje (t. y. mokėjimai juridiniam asmeniui, kuris yra mažo apmokestinimo teritorijoje);4) delspinigių, baudos sumokėjimas, nesant teismo sprendimo, kompensacija už žalą juridiniam asmeniui, esančiam mažo apmokestinimo teritorijoje;5) paskolos suteikimas ar išankstinis apmokėjimas juridiniam asmeniui, kuris yra mažo apmokestinimo teritorijoje ar įsigijimas pretenzijos teisės prieš juridinį asmenį, esantį mažo apmokestinimo teritorijoje bet kokiu būdu.Nerezidentų nuolatinės atstovybės yra apmokestinamos pagal žemiau nurodymus kriterijus:1) apmokestinama visos išmokos, dividendai, mokėjimai, nesusiję su verslu taip pat kaip rezidentės įmonės;2) nerezidentas juridinis asmuo, turintis registruotą nuolatinę atstovybę Estijoje, moka pelno mokestį taip pat kaip ir rezidentė įmonė; 3) visos dovanos, labdaros įnašai bei svečių priėmimo išlaidos, kurias nerezidentas atlieka per nuolatinę atstovybę, yra apmokestinamos, neatsižvelgiant į tai, ar dovanų bei labdaros įnašų gavėjas, svečias ar verslo partneris yra rezidentas, ar nerezidentas. Nerezidento valdančiojo biuro atstovai ar kitokie struktūriniai vienetai, esantys už Estijos ribų, taip pat laikomi svečiais ar verslo partneriais;4) pelno mokestis mokamas nuo žemiau išvardytų pajamų:a) išvežamas iš Estijos nuolatinės atstovybės turtas, didesnis už į Estiją įvežtąturtą, skirtą nuolatinei atstovybei, jeigu kitoks turtas ar paslaugos nėra mainais suteikiamos už tokį turtą;b) išmokos, atliekamos per nuolatinę atstovybę ar susijusios su ja, skirtos vyriausiajam biurui ar kitokiems nerezidentų struktūriniams vienetams, esantiems už Estijos ribų, jeigu mainais už tokias išmokas negaunamos prekės ar paslaugos;c) išmokos, atliekamos trečiosioms šalims pagal nerezidentų nurodymus per nuolatinę atstovybę ar nuolatinės atstovybės sąskaitą, jei mainais už tai negautos jokios prekės ar paslaugos;d) visos nesusijusios su įmone išlaidos ir kitokios išmokos, vykdomos per nuolatinę atstovybę ar nuolatinės atstovybės pajamų sąskaitą.Estijos pelno mokesčio įstatyme yra griežtai reglamentuojamas paslėpto pelno paskirstymas (kaip reprezentacinės išlaidos, mokėjimai į trečiąsias šalis ir kt.) bei paskirstytojo pelno apmokestinimas.Visų trijų Baltijos valstybių pelno mokesčio bazė yra skirtinga. Labai panašios yra tik Lietuvos ir Latvijos respublikų šio mokesčio bazės. Tuo tarpu Estijos įstatymų leidėjai pasirinko netradicinę ir netgi Europoje neįprastą pelno mokesčio bazę – pelno paskirstymą, išmokas, nesusijusias su verslu, bei dovanas. Negalima teigti, kad Estijoje yra pelno mokestis. Čia turbūt geriau tiktų išsireiškimas pajamų mokestis, kadangi visi apibrėžti šiame įstatyme mokesčio objektai yra vienaip ar kitaip susiję su pajamomis, kurios yra gaunamos po pelno paskirstymo arba kitokiu pavidalu. Estijos įstatymų leidėjai, pasirinkę tokį neįprastą pelno apmokestinimo modelį, siekė, kad būtų užkirstas kelias verslininkams piktnaudžiauti galimybe per įvairias išmokas neparodyti gaunamų pajamų ir nuslėpti mokesčius. Yra manoma, kad pasirinkus šią neįprastą mokesčio bazę yra panaikinamos sąlygos netikslingai išmokamoms pinigų sumoms arba turto perleidimui slėpti. Kaip jau buvo minėta, nė viena iš Europos valstybių neturi analogiškos pelno apmokestinimo bazės, todėl kaip naujovę ir sveikintiną Estijos sprendimą ypatingai gyrė ir kaip pavyzdį svarstant Lietuvos pelno mokesčio įstatymą, nurodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai. Jie tikino, kad tai sudaro galimybes skatinti investicijas, taip pat reinvestuoti pelną pačioje įmonėje siekiant gerinti, plėtoti verslą, tačiau ne tiktai tokia pelno mokesčio bazė skatina investicijas ir kitokias priemones verslumui vystyti. Toks sprendimas yra palankus verslininkams, jeigu pelnas nėra paskirstomas – pelno mokestis nemokamas, tačiau tai negarantuoja, kad pelnas bus reinvestuotas įmonėje. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje pelno mokesčio bazė yra gana siaura, tačiau pajamos iš šio mokesčio yra didesnės negu Estijoje, nepaisant to, kad pelno mokesčio tarifas yra mažesnis negu Estijos, todėl kitame skyriuje ir bus aptartas dar vienas svarbus mokesčio elementas – mokesčio tarifas. Pelno mokesčio tarifaiKitas svarbus pelno mokesčio elementas yra mokesčio tarifai. Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą (numatytos kai kurios išimtys);Latvijos Respublikoje per nuolatines buveines, yra apmokestinamas taikant 15 procentų tarifą (išskyrus kai kurias išimtis, kurios bus aptartos aprašant apie pelno mokesčio lengvatas).Kaip ir Lietuvoje, taip pat ir Latvijoje yra apmokestinamos pajamos, kurias gauna nerezidentė įmonė, dirbanti ne per nuolatines buveines. Šios pajamos apmokestinamos žemiau nurodytais mokesčio tarifais:1) jeigu rezidentė įmonė arba nuolatinė nerezidentės įmonės buveinė išmoka nerezidentei įmonei dividendus, jie yra apmokestinami taikant 10 proc. mokesčio tarifą;2) už suteiktas marketingo ir konsultacijų paslaugas mokamas 10 proc. mokestis nuo suteiktų paslaugų vertės;3) už palūkanas, išmokėtas susijusioms šalims, yra taikomas 10 proc. mokesčio tarifas;4) išmokos už intelektualinę nuosavybę yra apmokestinamos taikant 2 mokesčių tarifus:a) pajamos už kopijavimo (įskaitant autorines teises) arba už teises leisti (įskaitant autorines teises) literatūros arba kitus darbus, tokius kaip vaizdo filmai, garso įrašai, yra apmokestinamos taikant 15 procentų mokesčio tarifą;b) pajamoms, gautoms už kitą intelektualinę nuosavybę, nepaminėtą aukščiau, yra taikomas 5 procentų tarifas; 5) už parduotą nekilnojamąjį turtą Latvijoje yra taikomas 2 procentų mokesčio tarifas.15 procentų mokesčio tarifas yra taikomas išmokoms, kurias išmoka Latvijoje registruota rezidentė įmonė arba įmonė, veikianti per nuolatinę buveinę, juridiniams ar fiziniams asmenims, kurie yra įkurti mažo apmokestinimo teritorijoje. Jų sąrašą nustato vyriausybė. Šis mokesčio tarifas nėra taikomas tais atvejais, jeigu Latvijos rezidentė įmonė išmoka dividendus už palūkanas, gautas iš Latvijoje registruotų kredito institucijų, bei už pajamas, kurias gauna asmuo, įsikūręs mažo apmokestinimo teritorijoje, jeigu tos pajamos yra už prekes, kurių kilmės šalis yra mažo apmokestinimo teritorija.Trumpai apžvelgiant Latvijos Respublikos pelno mokesčio tarifus reikia pasakyti, kad jie yra labai panašūs su Lietuvoje taikomais pelno mokesčio tarifais. Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje pelno mokestis yra 15 procentų. Latvijoje yra taikomas 5 procentais mažesnis mokestis pelno paskirstymui ir dividendams (Lietuvoje – 15 proc., Latvijoje – 10 proc.). Gana stipriai skiriasi užsienio įmonių pajamų, gautų ne per nuolatines buveines, mokesčio tarifai – Lietuvoje yra taikomas 10 proc. mokestis, tuo tarpu Latvijoje jis gali būti 2, 5, 10 arba 15 procentų, priklausomai kokioms paslaugoms yra taikomas šis mokestis.Esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Latvijos pelno mokesčių tarifų yra tai, kad skirtingais tarifais yra apmokestinamos nerezidentės arba užsienio vieneto pajamos, gautos ne per nuolatines buveines bei dividendų apmokestinimas.Estijos pelno mokesčio įstatymas unikalus ne tik savo mokesčio baze, tačiau ir pelno mokesčio tarifais, kurie yra taikomi paskirstytajam pelnui, išmokoms, nesusijusioms su verslu, dovanoms bei kitiems mokėjimams į mažų mokesčių šalis. Visiems šiems mokėjimams yra nustatytas vieno mokesčio – 26/74 (arba kitaip tariant 26 proc.) tarifas. Papildomas 26 proc. pelno mokesčio mokestis yra išskaitomas nerezidentams, kai jiems yra išmokami dividendai (dar kitaip šį išskaitomą mokestį galima pavadinti mokesčiu „prie pajamų šaltinio“).Iš tiesų yra pakankamai lengva apskaičiuoti, sumokėti bei administruoti mokestį, kuris visiems mokėjimams yra bendras – 26/74. Reikia pridurti, kad Estijoje pelno mokestis iki 2007 m. prasidėsiančiu mokestiniu laikotarpiu bus sumažintas iki 20 proc.Vienas didžiausių skirtumų tarp visų trijų Baltijos valstybių mokesčių yra tai, kad nevienodi mokesčių tarifai. Artimiausi Lietuvos pelno mokesčio tarifams yra Latvijos pelno mokesčio tarifai, beje, reikia pridurti, kad ne tik tarifai, tačiau ir mokesčio bazės yra panašios. Tuo tarpu lyginant šių trijų valstybių mokesčio tarifus akivaizdžiai išsiskiria Estija, kurioje pelno mokestis, uždėtas pelno paskirstymams ir kitoms išmokoms, yra 26/74.Pelno mokesčio harmonizavimas pagal ES direktyvasTiesioginių mokesčių srityje vienareikšmiškų Europos Sąjungos teisės normų ar teisinių dokumentų skaičius yra minimalus, čia paminėtinos tik 2 direktyvos, susijusios su įmonių, įsikūrusių skirtingose ES valstybėse, reorganizavimo dalykais bei pelno skirstymu patronuojančioms kompanijoms, taip pat Konvencija dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant susijusių įmonių pelną, t. y. taikant sandorių koregavimo metodus. Šie teisės aktai reguliuoja konkrečius klausimus, kurie, be kita ko, yra susiję ir su laisvo kapitalo judėjimo nuostatomis, tačiau nėra jokio teisės akto, kuris bent kiek vienodintų pačias tiesioginių mokesčių sistemas bendrąja prasme, t. y. apmokestinimo objektus, mokesčių lygį, apskaičiavimo tvarką ir kitus momentus, kurie nulemia mokestinių prievolių dydį.Susijungimų direktyva (90/434 EEC) reglamentuoja įvairių skirtingose ES šalyse veikiančių įmonių jungimosi, turto perleidimo, akcijų, pasikeitus jų vertei, apmokestinimo klausimus. Ja siekiama eliminuoti ES veikiančių įmonių akcininkų mokesčius tais atvejais, kai įmonės reorganizuojamos. Šiuo metu direktyva realiai eliminuoja kitoms šalims perduodamo turto bei akcijų pasikeitus jų vertei, apmokestinimą. Kol kas dar neįmanomas neapmokestintas įmonių arba padalinių jungimasis, nes skirtingose ES šalyse šiuos dalykus reglamentuoja įmonių įstatymai. Pagrindiniai Susijungimo direktyvos principai yra šie:– panaikina mokesčių naštą tai ES veikiančiai įmonei, kuri gauna tam tikrą turtą iš kitos ES šalies;– eliminuoja kapitalo prieaugio dėl įmonių susijungimo arba akcijų pakeitimo apmokestinimą;– leidžia perkelti neapmokestinamus įmonės atidėjimus ir kitus rezervus iš vienos šalies įmonės į kitą šioms įmonėms susijungus;– leidžia perkelti nepanaudotus mokesčių nuostolius iš vienoje šalyje veikiančių įmonių į kitos šalies įmones;– panaikina dėl anksčiau aprašytų sandorių atsirandančių paskirstomų akcijų apmokestinimą;– atideda iš akcijų gaunamo pelno apmokestinimą iki to laikotarpio, kai šios akcijos bus parduotos. Pardavus akcijas pelnas yra apmokestinamas pagal individualioje ES šalyje galiojančius tarifus.Dėl visų nurodytų aplinkybių labai sumažėja įvairių įmonių sujungimo išlaidos. Tačiau Susijungimų direktyvos teikiamos lengvatos, mažinančios mokesčių naštą, nėra taikomos tada, kai nustatoma, jog įmonės buvo sujungtos arba reorganizuotos siekiant išvengti mokesčių.1990 m. liepos 23 d. Taryba priėmė Direktyvą Nr. 90/435EEB dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms, esančioms skirtingose valstybėse narėse (toliau – Direktyva). Kaip matyti iš Direktyvos pavadinimo, ja nesiekiama suderinti tiesioginių mokesčių taikymo valstybėse narėse apskritai; priešingai, ji skirta tik vienam įmonių mokesčio aspektui – pelno, paskirstyto tarp įmonių, esančių skirtingose valstybėse narėse, apmokestinimui – suvienodinti.Direktyvos tikslas – palengvinti tarpnacionalinių bendrovių steigimą ir jų veiklos sąlygas valstybėse narėse, padidinti jų produktyvumą, konkurencinę galią tarptautiniu lygiu. Jau Direktyvos preambulėje nurodoma, kad patronuojančių ir dukterinių bendrovių, esančių skirtingose valstybėse narėse, mokesčių našta paprastai didesnė nei tų patronuojančių ir dukterinių bendrovių, kurios veikia toje pačioje valstybėje narėje. Todėl Taryba, atsižvelgdama į ES siekius suvienodinti verslo sąlygas skirtingose valstybėse narėse ir sukurti bendrą ES rinką, priėmė šią Direktyvą.Kitas Direktyvos tikslas – apsaugoti visų ES šalių patronuojančias įmones nuo pelno, gauto iš dukterinių įmonių, apmokestinimo. Taip palengvinamas kapitalo judėjimas tarp skirtingų ES šalių. Remiantis šia Direktyva panaikinamas dvigubas pelno apmokestinimas. ES viduje sukuriama vientisa ir efektyviai funkcionuojanti rinka, kuri leidžia stambioms ir daug dukterinių įmonių ES šalyse turinčioms patronuojančioms įmonėms smarkiai sumažinti mokesčių sąnaudas ir geriau konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Patronuojančios dukterinės įmonės direktyva panaikina mokestines sienas tarp skirtingų ES šalių. Nors Direktyva gana aiškiai apibrėžia dvigubo pelno apmokestinimo panaikinimą, tačiau skirtingų ES šalių mokesčių įstatymai šiek tiek skiriasi nuo Direktyvos nuostatų. Tokia situacija gerai iliustruoja, kad valstybės narės nebuvo ir, ko gero, dar nėra pasirengusios priimti sprendimų dėl pelno ar pajamų apmokestinimo suvienodinimo ES mastu, nors diskusijos šiais klausimais vyksta pakankamai seniai.Vienintelė griežtesnė gairė šioje srityje šiuo metu yra Rezoliucija dėl Verslo apmokestinimo sąlygų, kurią 1997 metais priėmė Taryba ir valstybių narių finansų ministrai ir kuri smerkia žalingą konkurenciją mokestinėmis priemonėmis. Iš šios rezoliucijos darytina išvada, kad pati savaime konkurencija tarp valstybių per mokesčių sistemas Europos Sąjungos nėra smerkiama, nors žiūrint ES mastu, kai kiekviena valstybė stengiasi maksimizuoti savo konkurencinį pranašumą, užuot dėjus pastangas maksimizuoti visos ES konkurencinį pranašumą, riba tarp „žalingos“ ir „naudingos“ konkurencijos darosi sunkiai identifikuojama, o bendrų ES tikslų, užfiksuotų įvairiuose dokumentuose, įgyvendinimas – sunkiai įsivaizduojamas.Rezoliucija dėl Verslo apmokestinimo sąlygų apibrėžia tam tikrus principus, t. y. vertinimo kriterijus, pagal kuriuos identifikuojamos mokesčių įstatymuose esančios nuostatos, potencialiai galinčios sukurti žalingą konkurenciją. Pagrindiniai „žalingumo“ požymiai yra:– nuostatų taikymas vien nerezidentų naudai ar orientavimas į nerezidentų naudą;– bendrųjų apmokestinimo principų (tokių kaip EBPO taisyklių) neatitinkančios pelno mokesčio apskaičiavimo taisyklės;– neskaidrios, neaiškios, vienareikšmiškai nereglamentuotos išskirtinių apmokestinimo sąlygų sudarymo taisyklės.Pažymėtina, kad pagal verslo apmokestinimo taisykles praktiškai galima įvertinti galima tik tam tikrus fragmentus, tačiau ne visą pelno apmokestinimo tvarką.Naujosios Europos Sąjungos narės mažina pelno mokesčio tarifus, kai tuo tarpu senosios narės nėra patenkintos tokia naujųjų narių veikla. Šį rudenį buvo netgi kilusi diskusija dėl pelno mokesčio suvienodinimo šalyse narėse, tačiau šiai minčiai nebuvo pritarta. Kol ES liberaliai reglamentuoja tiesioginius mokesčius, tol šalys narės konkuruoja tarpusavyje per tiesioginių mokesčių tarifus, mokesčio bazę bei taikomas lengvatas.
Gyventojų pajamų mokestis
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – Įstatymas), priimtas 2002 m. liepos 2 d., yra taikomas nuo 2003 m. sausio 1 d. Įsigaliojus šiam įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas. Mokesčio mokėtojai Pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Gyventojai skirstomi į nuolatinius ir nenuolatinius Lietuvos gyventojus. Gyventojas laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, jeigu jis atitinka Įstatyme nustatytus reikalavimus, pavyzdžiui, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta yra Lietuvoje, tam tikrą laiką išbūna Lietuvoje. Mokesčio bazė: Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra: 1. per nuolatinę bazę vykdomos individualios veiklos pajamos; 2. ne per nuolatinę bazę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje: – palūkanos; – pajamos iš paskirstytojo pelno; – su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos; – sporto veiklos pajamos; – atlikėjų veiklos pajamos; – pajamos, gautos už išnuomotą, parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvoje; – pajamos, gautos už parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija; – honoraras. Pajamų mokesčio tarifai Šiuo metu pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 27 procentai. O nuo bus taikomas 2008 m. sausio 1d. – 24 procentų pajamų mokesčio tarifas.Pajamų mokesčio 15 procentų tarifas taikomas: – pajamoms iš paskirstytojo pelno; – sportininkų pajamoms; – atlikėjų pajamoms; – honorarui; – gautoms pagal autorinę sutartį pajamoms iš kūrybos; – pajamoms, gautoms iš turto nuomos, pardavimo arba kitokio perleidimo nuosavybėn; – pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš šių pajamų neatimti leidžiami atskaitymai; – pensijų išmokoms, gautoms bet kuriuo Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatyme numatytu būdu; – Įstatyme nustatytoms grąžinamoms gyventojų sumokėtoms pensijų įmokoms; – išmokoms pagal gyvybės draudimo sutartis, atitinkančias Įstatyme nustatytas sąlygas; – grąžinamoms gyventojo sumokėtoms gyvybės draudimo įmokoms pagal nutrauktas gyvybės draudimo sutartis, atitinkančias Įstatyme nustatytas sąlygas. Kitoms pajamoms (neišvardintoms Įstatyme) iki 2006 m. liepos 1 d. taikomas 27 procentų, nuo Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Mokestinis laikotarpis Pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais. Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų, gautų per nuolatinę bazę Lietuvoje, mokesčio pirmas mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, kuriais nuolatinė bazė buvo arba turėjo būti įregistruota. Apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarka 1. Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama: – neapmokestinamosios pajamos; – pajamos, gautos iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą; – leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu; – per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos, – neapmokestinamasis pajamų dydis ir papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis; – Įstatyme nustatytos nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos. 2. Apskaičiuojant nenuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos per nuolatinę bazę apmokestinamąsias pajamas, iš visų per nuolatinę bazę gautų pajamų atimamos neapmokestinamos individualios veiklos, vykdomos per tą nuolatinę bazę, pajamos ir (arba) leidžiami atskaitymai, susiję su tų individualios veiklos, vykdomos per tą nuolatinę bazę, pajamų gavimu. 3. Į nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamas įskaitomos pozityviosios pajamos, t. y. visos kontroliuojamo vieneto, įregistruoto ar kitaip organizuoto valstybėse ar zonose, neįtrauktose į ,,baltąjį sąrašą“, kurį nustato finansų ministras, pajamos arba jų dalis, įskaitomos nuolatinio Lietuvos gyventojo – kontroliuojančiojo asmens pajamas proporcingai šio nuolatinio Lietuvos gyventojo turimų akcijų, balsų arba teisių į kontroliuojamojo vieneto pelną skaičiui. Administravimas Pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos skirstomos į dvi klases – A ir B. A klasės pajamoms priskiriamos: – iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus nustatytas išimtis; – iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjų veiklos pajamos, taip pat ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija, arba nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje; – iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, palūkanos ir honorarai. B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Pajamų mokestį nuo išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamas išmokantys asmenys. Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio Įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. Pridėtinės vertės mokestisReglamentavimas Europos Sąjungoje Europos Sąjungoje apmokestinimo PVM tvarka yra griežtai reglamentuota, atsižvelgiant į tai, kad šis mokestis, kaip vartojimo mokestis, turi esminės įtakos kuriant vidaus rinką be sienų. Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis apmokestinimo PVM tvarką Europos Sąjungos mastu, yra 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas. Ši direktyva reglamentuoja praktiškai visus PVM taikymo aspektus. Tačiau yra keletas direktyvų, reglamentuojančių specifinius dalykus: · importo PVM lengvatų taikymo atvejus ir tvarką – 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 78/1035/EEB dėl nekomercinio pobūdžio nedidelių prekių siuntų iš trečiųjų šalių atleidimo nuo importo mokesčių bei 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyva 83/181/EEB dėl Direktyvos 77/388/EEB 14 straipsnio 1 dalies taikymo atleidžiant galutinį tam tikrų prekių importą nuo pridėtinės vertės mokesčio; · PVM grąžinimą užsienio apmokestinamiesiems asmenims – 1979 m. gruodžio 6 d. Aštuntoji Tarybos direktyva 79/1072/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų suderinimo – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo mokesčio mokėtojams, nuolat negyvenantiems šalies teritorijoje, tvarka bei 1986 m. lapkričio 17 d. Tryliktoji Tarybos direktyva 86/560/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų suderinimo – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiems subjektams, kurie nėra įsisteigę Bendrijos teritorijoje, tvarka. Administracinis PVM administruojančių valstybių narių institucijų bendradarbiavimas yra nustatytas atskiru reglamentu, kuris yra tiesioginio taikymo teisės aktas. Reglamentavimas Lietuvoje PVM Lietuvoje pradėtas taikyti nuo 1994 m. gegužės 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymui Nr. I-345. Šis įstatymas galiojo iki 2002 m. birželio 30 dienos. Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Nr. IX-751, kuris įgyvendino visas pagrindines Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimą PVM nuostatas, tačiau į įstatymą nebuvo perkelti reikalavimai, kurių taikymas įmanomas tik Lietuvai esant Europos Sąjungos nare ir bendrosios rinkos dalimi. 2004 m. sausio 15 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-1960, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. Šis įstatymas galutinai perkėlė Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimo PVM tvarką, nuostatas. PVM objektas PVM objektas yra šalies teritorijoje už atlygį atliekamas prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kai šias prekes tiekia ir paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą. PVM objektas taip pat yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės. Importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės laikomos importuotomis šalies teritorijoje. PVM tarifai Standartinis PVM tarifas yra 18 procentų. Taip pat yra taikomi lengvatiniai 5 ir 9 procentų PVM tarifai. Lengvatinis 5 procentų PVM tarifas taikomas: · keleivių vežimo nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutais, keleivių vežimo keleiviniais traukiniais paslaugoms, bagažo vežimo paslaugoms; · knygoms, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams; · vaistams (įskaitant veterinarinius) ir kai kurioms medicinos prekėms; · viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms; · ekologiškai švariems maisto produktams (nuo 2006 m. sausio 1 d.); · šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams (išskyrus naminių paukščių mėsą ir jų valgomus subproduktus); · šviežiai atšaldytai, užšaldytai, giliai užšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiems subproduktams; · žemės ūkio bendrovių ir kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) – žemės ūkio subjektų paslaugoms žemės ūkiui, teikiamoms savo nariams ; · gyvoms, šviežioms ir atšaldytoms žuvims. Lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo paslaugoms, už kurias apmokama valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis. PVM mokėtojai Registruotis PVM mokėtojais ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą privalo apmokestinamieji asmenys, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas. Tačiau Lietuvos Respublikos apmokestinamieji asmenys gali nesiregistruoti PVM mokėtojais bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas neskaičiuoti PVM ir nemokėti jo į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100 tūkst. litų. PVM mokėtojais registruotis privalo apmokestinamieji asmenys, kurie nėra ir neprivalo būti įregistruoti PVM mokėtojais dėl šalies teritorijoje vykdomo prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, taip pat juridiniai asmenys, kurie nėra apmokestinamieji asmenys, šalies teritorijoje įsigyjantys prekes iš kitos valstybės narės. Registruotis PVM mokėtoju neprivaloma, jeigu visų įsigytų iš kitų valstybių narių prekių (išskyrus naujas transporto priemones ar akcizais apmokestinamas prekes) vertė (neįskaitant PVM) praėjusiais kalendoriniais metais neviršijo 35 tūkst. litų ir einamaisiais kalendoriniais metais nenumatoma šią ribą viršyti. Taip pat yra numatyta savanoriško registravimosi PVM mokėtojais galimybė tais atvejais, kai minėtos registravimosi ribos neviršijamos. Mokestinis laikotarpis Mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, tačiau kai kuriais atvejais gali būti nustatomas ir kalendorinio pusmečio arba kitas laikotarpis. Jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ir mokėtina PVM suma sumokama ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Kitos nuostatos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme taip pat yra nustatyti atvejai, kai prekių tiekimas, paslaugų teikimas ir prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės PVM neapmokestinami, taip pat atvejai, kai importuojamos prekės neapmokestinamos importo PVM, specialių apmokestinimo PVM schemų (kompensacinio PVM tarifo ūkininkams, turizmo paslaugų, naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcinių ir antikvarinių daiktų, investicinio aukso bei e-būdu teikiamų paslaugų) taikymo tvarka ir t.t..AkcizaiReglamentavimas Europos Sąjungoje Europos Sąjungoje apmokestinimo akcizais tvarka yra griežtai reglamentuota, atsižvelgiant į tai, kad šis mokestis, kaip vartojimo mokestis, turi esminės įtakos kuriant vidaus rinką be sienų. Pagrindinis dokumentas, nustatantis akcizų apmokestinimo sistemą (t.y. akcizais apmokestinamų prekių sandėlių sistemą, akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, mokėtojų prievoles ir pan.), yra 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB dėl bendrųjų procedūrų, susijusių su akcizais apmokestinamais produktais, ir dėl tokių produktų laikymo, judėjimo ir kontrolės. Kitos direktyvos yra susijusios su atskiromis akcizų objektų grupėmis ir nustato apmokestinimo struktūrą bei akcizų tarifų minimalius dydžius: · etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų – 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/83/EEB dėl akcizo mokesčio alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams struktūrų suderinimo ir 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/84/EEB dėl alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams taikomų akcizo tarifų suvienodinimo. · apdoroto tabako – 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/79/EEB dėl mokesčių už cigaretes derinimo ir 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/80/EEB dėl mokesčių, taikomų kitam nei cigaretės pramoniniam tabakui derinimo · energetinių produktų ir elektros energijos – 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB dėl energetikos produktų ir elektros apmokestinimo restruktūrizavimo. Reglamentavimas Lietuvoje Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas Nr. I-429 buvo priimtas 1994 m. balandžio 12 d. ir galiojo nuo 1994 m. balandžio 22 d. iki 2002 m. birželio 30 dienos. Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas Nr. IX-569, kuris įgyvendino visas pagrindines Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimo akcizais tvarką, nuostatas. Tačiau į įstatymą nebuvo perkeltos nuostatos, kurių taikymas įmanomas tik Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare bei tam tikras nuostatas dėl akcizų tarifų suderinimo. 2004 m. sausio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-1987, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. Šis įstatymas galutinai perkėlė Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimo akcizais tvarką, nuostatas, išskyrus nuostatas, kurių perkėlimui Lietuva yra gavusi pereinamąjį laikotarpį. Akcizų objektas Akcizais yra apmokestinamos šios prekės: · etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; · apdorotas tabakas; · energetiniai produktai; · elektros energija; · akmens anglis, koksas ir lignitas. Tačiau dėl elektros energijos, akmens anglių, kokso ir lignito apmokestinimo Lietuva gavo pereinamąjį laikotarpį – akmens anglis, koksas ir lignitas bus apmokestinti nuo 2007 m. sausio 1 d., elektros energija – nuo 2010 m. sausio 1 d. Akcizų tarifai Šiuo metu Lietuvoje taikomi tokie akcizų tarifai: I. etilo alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams (už produkto hektolitrą): 1) alui – 7 litai už 1 proc. faktinės alkoholio koncentracijos; 2) vynui iš šviežių vynuogių: – kurių faktinė alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 8,5 proc. tūrio – 40 litų; – kitiems – 150 litų; 3) kiti fermentuoti gėrimai: – kurių faktinė alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 8,5 proc. tūrio – 40 litų; – kitiems – 150 litų; 4) tarpiniai produktai: – kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 15 proc. tūrio, – 150 litų; – kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra didesnė kaip 15 proc. tūrio, – 230 litų; 5) etilo alkoholiui– 3200 litų už gryno etilo alkoholio hektolitrą. II. apdorotam tabakui: 1) cigaretėms: – specifinis elementas – 47,5 lito ir – vertybinis elementas – 15 proc.; 2) cigarams ir cigarilėms –38 litai už kilogramą produkto; 3) rūkomajam tabakui – 111 litų už kilogramą produkto. III. energetiniams produktams (už toną produkto): 1) variklių benzinui: – bešviniam – 1318 litų; – turinčiam švino – 1934 litų. 2) žibalui – 1002 litų; 3) gazoliams – 1002 litų; 4) šildymui skirtiems gazoliams – 86 litų; 5) skystajam kurui (mazutams), orimulsijai – 52 litų; 6) naftos dujoms ir dujiniams angliavandeniliams (išskyrus gamtines dujas) – 432 litų. Minimalioms akcizų tarifų normoms cigaretėms, benzinui, gazoliui bei orimulsijai pasiekti Lietuva yra gavusi pereinamąjį laikotarpį: · cigaretėms – iki 2010 m. sausio 1 d.; · bešvintam benzinui – iki 2011 m. sausio 1 d.; · gazoliui, žibalui – iki 2013 m. sausio 1 d. Taip pat Lietuvai suteikta teisė orimulsijai iki 2010 m. sausio 1 d. taikyti 0 Lt už produkto toną akcizo tarifą., Mokėtojai Prievolė apskaičiuoti ir į valstybė biudžetą sumokėti akcizus tenka apmokestinamų prekių sandėlių savininkams, registruotiems arba neregistruotiems prekybininkams, asmenims, pagaminusiems akcizais apmokestinamas prekes, importuotojams, o įstatymo nustatytais atvejais – ir kitiems asmenims.

Nekilnojamojo turto mokestis
Atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgus į pasaulinę patirtį, buvo priimtas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, kuris nuo 2006 m. sausio 1 d. pakeitė galiojusį Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą. Pagal naują įstatymą 1 proc. mokesčio tarifu bus apmokestinamas ne tik įmonėms, bet ir gyventojams priklausantis nekilnojamasis turtas. Nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinami gyventojams priklausantys gyvenamosios paskirties statiniai, sodai, garažai, žemės ūkio paskirties statiniai ir pan., išskyrus atvejus, kai gyventojas naudoja šį turtą individualioje veikloje arba ilgesniam laikui išnuomoja įmonėms. Nustatant nekilnojamojo turto apmokestinamąją vertę, taikomi nekilnojamojo turto vertinimo metodai, jau šiuo metu naudojami nekilnojamojo turto vertinimo praktikoje. Vyriausybė jau patvirtino Nekilnojamojo turto vertinimo taisykles, kuriose detalizuojamas įstatyme numatytų nekilnojamojo turto vertinimo metodų taikymas. Taisyklėse nustatyta, kad aktyvią rinką turinčio turto (gyvenamosios paskirties, garažų, sodų, komercinių patalpų (biurų ir pan.) vertinimas, siekiant nustatyti mokestinę (vidutinę rinkos) vertę, vyks masiniu būdu: bus formuojamos nekilnojamojo turto verčių zonos, parengiami nekilnojamojo turto verčių žemėlapiai, sudaromi vertinimo modeliai, masinio vertinimo dokumentai bus derinami su apskritimis, savivaldybėmis, visuomene. Taisyklėse taip pat nustatyta, kad gyventojai ir įmonės gali neatlygintinai sužinoti savo nekilnojamojo turto vertę turto vertintojo VĮ Registro centras interneto tinklapyje. Gyventojo prašymu per 7 dienas turi būti neatlygintinai parengiamas ir išsiunčiamas Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame nurodoma nekilnojamojo turto mokestinė vertė. Vyriausybė taip pat nutarė, kad įmonės turi teisę, apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį už nekilnojamąjį turtą, kurio mokestinė vertė nustatoma atkuriamosios vertės (kaštų) metodu, naudotis Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta nekilnojamojo turto verte, nustatyta iki 2006 m. sausio 1 d., bet ne anksčiau kaip prieš penkerius metus.Mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai.Juridiniai asmenys moka avansinį mokestį. Kiekvienas avansinis mokestis sudaro 1/4 sumos. Avansiniai mokesčiai sumokami atitinkamai iki einamųjų kalendorinių metų kovo 31 dienos, birželio 30 dienos ir rugsėjo 30 dienos. Jeigu suma, apskaičiuota taikant juridiniam asmeniui einamųjų kalendorinių metų sausio 1 dieną nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto mokestinei vertei neviršija 1500 litų, juridinis asmuo avansiniomokesčio mokėti neprivalo. Mokesčio mokėtojai vietos mokesčių administratoriui mokesčio deklaraciją pateikia iki kitų kalendorinių metų vasario 1 dienos. Žemės mokestisŽemės mokesčio objektas yra privati žemė.Žemės mokesčio mokėtojai yra privačios žemės savininkai.Žemės mokesčio tarifas metams – 1,5 procento žemės kainos (miško žemės kainos – be medynų vertės).Lengvatos Žemės mokesčiu neapmokestinama: 1) bendro naudojimo keliai; 2) žemės sklypai, nuosavybės teise priklausantys užsienio valstybių diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms (pariteto pagrindu); 3) miško žemė. Nuo žemės mokesčio taip pat atleidžiami žemės savininkai, kurių mokėtinas žemės mokestis (už visus nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus) neviršija 5 litų. Administravimas Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos žemės mokestį apskaičiuoja ir žemės mokesčio deklaraciją žemės mokesčio mokėtojams pateikia iki kalendorinių metų spalio 1 dienos. Žemės mokestis sumokamas iki kalendorinių metų lapkričio 1 dienos.LAIKINASIS SOCIALINIS MOKESTIS Mokesčio mokėtojai – Mokestį moka tie juridiniai asmenys, kurie už tą patį mokestinį laikotarpį privalo mokėti pelno mokestį nuo apmokestinamojo pelno. Mokesčio bazė 1. Mokesčio bazė yra Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas. 2. Juridinių asmenų, nurodytų Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei 4 dalyje, mokesčio bazė mažinama suma, kuriai taikomas 0 procentų pelno mokesčio tarifas.Juridiniams asmenims, nurodytiems Pelno mokesčio įstatymo 58 straipsnio 16 dalies 3 punkte, mokesčio bazė mažinama dalimi, proporcinga daliai, kuria šiems asmenims mažinamas pelno mokestis. Mokesčio tarifas 1. Apskaičiuojant mokestį už 2006 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį, taikomas 4 procentų mokesčio tarifas. 2. Apskaičiuojant mokestį už 2007 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpį, taikomas 3 procentų mokesčio tarifas. Mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su mokesčio mokėtojuiPelno mokesčio įstatymo nustatytu pelno mokesčio mokestiniu laikotarpiu. Avansinio mokesčio apskaičiavimas ir mokėjimas 1. Mokesčio mokėtojai avansinio mokesčio sumą apskaičiuoja pagal numatomą einamojo mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno sumą. 2. Avansinis mokestis turi būti sumokėtas po 1/3 apskaičiuoto avansinio mokesčio sumos iki mokestinio laikotarpio trečio mėnesio paskutinės dienos, šešto mėnesio paskutinės dienos bei devinto mėnesio paskutinės dienos. 3. Avansinio mokesčio neprivalo mokėti: 1) naujai įregistruoti juridiniai asmenys – pirmąjį mokestinį laikotarpį; 2) juridiniai asmenys, kurių praėjusio pelno mokesčio mokestinio laikotarpio apmokestinamosios pajamos neviršijo 100 tūkstančių litų; 3) juridiniai asmenys, kurie praėjusiu pelno mokesčio mokestiniu laikotarpiu naudojosi Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte bei 4 dalyje ir Pelno mokesčio įstatymo 58 straipsnio 16 dalies 3 punkte nustatytomis lengvatomis. Mokesčio deklaracija yra metinė. Metinė mokesčio deklaracija pateikiama Pelno mokesčio įstatyme nustatytais metinės pelno mokesčio deklaracijos pateikimo terminais. Mokestis privalo būti sumokėtas ne vėliau kaip paskutinę atitinkamo mokestinio laikotarpio metinės mokesčio deklaracijos pateikimo dieną.Mokestis už valstybinius gamtos ištekliusMokesčių objektas yra valstybiniai gamtos ištekliai. Mokesčių mokėtojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka išgaunantys Lietuvos Respublikos valstybinius gamtos išteklius. Juridiniai ir fiziniai asmenys moka nustatyto dydžio mokesčius pagal paimtų arba potencialiai galimų išgauti (sunaudoti) gamtos išteklių kiekį ir kokybę. Mokesčių lengvatos Žemės naudotojai, ūkiniams reikalams (ne pardavimui) naudojantys statybinių medžiagų žaliavas ir vandenį, esančius jiems suteiktame sklype, ir biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigos,vykdančios laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus bei studentų mokymą ir naudojančios medžiojamųjų gyvūnų išteklius, nuo mokesčio atleidžiami.Mokesčius pagal nustatytą formą apskaičiuoja ir moka gamtos išteklių naudotojas.Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokami avansu lygiomis metinių mokesčių sumos, kuri apskaičiuojama pagal numatomų sunaudotiišteklių kiekį, dalimis kas ketvirtį iki kito ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos. Metų gale mokesčių suma perskaičiuojama pagal faktiškai išgautų išteklių kiekį ir iki vasario 1 dienos metiniai apskaičiavimai pateikiami valstybinei mokesčių inspekcijai. Mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą mokamas kas pusmetį lygiomis metinės mokesčio sumos dalimis. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius mokamas į valstybės biudžetą, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. 70 procentų apskaičiuotos mokesčio už medžiojamųjų gyvūnųišteklių naudojimą mokėtinos sumos mokama į savivaldybės, kurios teritorijoje naudojami medžiojamųjų gyvūnų ištekliai, biudžetą, o likę 30 procentų – į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos.Naftos ir dujų išteklių mokestisMokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje išgaunama nafta ir dujos. Naftos ir dujų išteklių mokesčio mokėtojai yra Lietuvos ir užsienio apmokestinamieji vienetai (kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatyme) bei fiziniai asmenys, išgaunantys naftą ir dujas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje.Mokesčio bazėNaftos ir dujų išteklių mokestis apskaičiuojamas nuo praėjusio mokestinio laikotarpio vidutinės išgautos naftos ir dujų pardavimo kainos už toną gavybos vietoje. Mokesčio tarifai Naftos ir dujų išteklių mokesčio dydį sudaro bazinis ir kompensacinis naftos ir dujų išteklių mokesčio tarifai. Baziniu naftos ir dujų išteklių mokesčio tarifu apmokestinama iš visų telkinių išgauta nafta ir dujos. Kompensaciniu naftos ir dujų išteklių mokesčio tarifu apmokestinama nafta ir dujos, išgaunamos iš telkinių, kuriems surasti ar surasti ir išžvalgyti arba tik išžvalgyti buvo panaudotos valstybės lėšos. Naftos ir dujų išteklių mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis.Deklaracija privalo būti pateikta ne vėliau kaip iki kito kalendorinio ketvirčio pirmo mėnesio 25 dienos.Pasibaigus metams, iki kitų kalendorinių metų balandžio 25 dienos kartu su paskutinio mokestinio laikotarpio (pirmo ketvirčio) deklaracija turi pateikti praėjusių kalendorinių metų (keturių tų kalendorinių metų mokestinių laikotarpių) naftos ir dujų išteklių mokesčio deklaraciją. Mokesčio apskaičiavimo kontrolė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos kartu su Aplinkos ministerija ir Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuotasmokestis.Baziniai tarifai svyruoja nuo 2 iki 16 proc. priklausomai nuo išgaunamo kieki ir yra skirtingi sausumos ir jūrų telkiniams Įmokos į Garantinį fondąGarantinio fondo steigėjas – Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Lėšos iš Garantinio fondo skiriamos nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojams, dirbusiems įmonėje iki teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą priėmimo dienos arba iki kreditorių susirinkimo nutarimo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo dienos, neatsižvelgiant į tai, ar darbo santykiai tęsiasi, ar yra nutrūkę, taip pat buvusiems įmonių, likviduotų dėl bankroto įsigaliojus šiam įstatymui, darbuotojams, kai įmonės jiems yra įsiskolinusios, taip pat Garantinio fondo administravimo išlaidoms Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka.Garantinio fondo lėšosĮmonių įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos);Privatizavimo fondo lėšos ir valstybės biudžeto lėšos, skiriamos pagal atskirą programą; Lėšos, gautos iš bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių Garantinio fondo kreditoriniams reikalavimams tenkinti;Juridinių ir fizinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, savanoriškos įmokos.Įmokas įmonės apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti darbo užmokestis. Įmokos mokamos kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos.Mokestis už aplinkos teršimą Mokesčio objektas1) išmetami į aplinką teršalai;2) atskiri gaminiai, nurodyti Įstatymo 3 priedėlyje;3) pripildyta pakuotė, nurodyta Įstatymo 4 priedėlyje.Mokesčio mokėtojai1. Mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti gamtos išteklių naudojimo leidimą su nurodytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais.2. Mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių moka fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš ūkinei komercinei veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių.3. Mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai.Mokestinis laikotarpis priklauso nuo apmokestinamo objekto ir mokančio subjektoLoterijų ir lošimų mokestis Mokesčio mokėtojai – juridiniai asmenys, organizuojantys loterijas pagal Loterijų įstatymą ir organizuojantys azartinius lošimus pagal Azartinių lošimų įstatymą. Mokestinis laikotarpis yra kalendorinių metų ketvirtis. Loterijų ir lošimų mokesčio bazė1) organizuojant loterijas – išplatintų loterijos bilietų nominali vertė;2) organizuojant bingo, totalizatorių ir lažybas – gautų įplaukų, atėmus faktiškai išmokėtus laimėjimus, suma; 3) organizuojant lošimus automatais, stalo lošimus – už lošimo įrenginį (lošimo automatą, ruletės, kortų arba kauliukų stalą) nustatyta fiksuota suma. Loterijų ir lošimų mokesčio tarifas ir dydis 1. Organizuojant loterijas, loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomas 5 procentų mokesčio tarifas. 2. Organizuojant bingo, totalizatorių ir lažybas, loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomas 15 procentų mokesčio tarifas. 3. Organizuojant lošimus automatais, stalo lošimus, nustatomas fiksuotas loterijų ir lošimų mokesčio dydis už kiekvieną lošimo įrenginį: 1) už A kategorijos lošimo automatą – 1800 litų per mokestinį laikotarpį; 2) už B kategorijos lošimo automatą – 600 litų per mokestinį laikotarpį; 3) už ruletės, kortų arba kauliukų stalą – 12 000 litų per mokestinį laikotarpį. Loterijų ir lošimų mokesčio apskaičiavimo bei sumokėjimo tvarka 1. mokestis apskaičiuojamas ir sumokamas kiekvienam mokestiniam laikotarpiui pasibaigus iki kito mokestinio laikotarpio pirmo mėnesio 15 dienos. 2. už kiekvieną įrengtą ruletės, kortų arba kauliukų stalą ir įrengtą lošimo automatą ne vėliau kaip per 5 dienas nuo mokestinio laikotarpio pradžios.Pirmąjį mokestinį laikotarpį loterijų ir lošimų mokestis už kiekvieną lošimo įrenginį apskaičiuojamas ir sumokamas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo leidimo atidaryti automatų, bingo saloną arba lošimo namus (kazino) išdavimo, papildymo arba pakeitimo dienos. Loterijas arba azartinius lošimus organizuojantys juridiniai asmenys loterijų ir lošimų mokesčio deklaracijas privalo pateikti, kiekvienam kalendorinių metų ketvirčiui pasibaigus, ne vėliau kaip iki kito kalendoriniųmetų ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos. Mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimąPramoninės nuosavybės objektas – išradimo patentas, pramoninis dizainas, puslaidininkinio gaminio topografija, prekių ženklasMokesčių mokėtojai fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką, už pramoninės nuosavybės objektų registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą, taip pat už išradimo patento, pramoninio dizaino, prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą, patentinio patikėtinio registravimą Valstybiniame patentų biure.Mokesčiai mokami už:1) išradimo patentavimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei išradimo patento galiojimo termino pratęsimą (1 priedėlis);2) pramoninio dizaino registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei pramoninio dizaino galiojimo termino pratęsimą 3) puslaidininkinio gaminio topografijos registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą (3 priedėlis);4) prekių ženklo registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą Mokesčiai už išradimo patentavimą, pramoninio dizaino, puslaidininkinio gaminio topografijos, prekių ženklo registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei patentinio patikėtinio registravimą mokami mokėjimo dieną nustatytais dydžiais litais prieš registruojant pramoninės nuosavybės objektus ir išduodant su tuo susijusius dokumentus bei prieš registruojant patentinį patikėtinį Valstybiniame patentų biure.Mokesčiai už išradimo patento, pramoninio dizaino ir prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą sumokami:1) per du paskutinius išradimo patento galiojimo termino einamųjų metų mėnesius; 2) per šešis paskutinius pramoninio dizaino galiojimo termino mėnesius;3) per paskutinius prekių ženklo galiojimo termino metus.3. Mokesčiai už išradimo patento, pramoninio dizaino ir prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą gali būti sumokėti pasibaigus nustatytam mokėjimo terminui, tačiau ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Valstybės rinkliavaRinkliavas moka fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką.Valstybės rinkliavos objektai1) civilinės būklės aktų registravimą civilinės metrikacijos įstaigose, įrašų civilinės būklės aktuose pakeitimą bei papildymą ir dokumentų, patvirtinančių įrašą civilinės būklės akte, išdavimą;2) išduodamus dokumentus dėl pilietybės, išvykimo į užsienį ir atvykimo į Lietuvos Respubliką bei gyvenimo joje, dėl užsieniečių įdarbinimo, taip pat dokumentą, patvirtinantį asmens gyvenamąją vietą;3) licencijos (leidimo) verstis licencijuojama veikla išdavimą;4) kitas institucijų teikiamas paslaugas.Valstybės rinkliavos dydį ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Institucijos neturi teisės reikalauti iš fizinių ir juridinių asmenų atlyginti už suteiktas paslaugas kitaip, negu sumokėti pagal šį įstatymą nustatytą valstybės rinkliavąKonsulinis mokestisMokesčio mokėtojai užsienio ir Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, išskyrus Lietuvos banką, užsienio valstybių piliečiai ir Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys be pilietybės už Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento, Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų užsienyje jiems teikiamas konsulines paslaugas, atliekamus notarinius veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus.Mokesčio objektas Konsulinis mokestis imamas už:1) pasų išdavimą;2) civilinės būklės aktų įforminimą ir dokumentų išdavimą;3) vizų išdavimą arba dokumentų vizai gauti priėmimą ir nagrinėjimą, jeigu viza nebuvo išduota (toliau – vizų išdavimą);4) pilietybės dokumentų įforminimą ir išdavimą;5) dokumentų pareikalavimą iš Lietuvos Respublikos įstaigų, dokumentų legalizavimą;6) atliekamus notarinius veiksmus ir konsulines paslaugas globos, rūpybos, teisės į palikimą bei kitais turtiniais klausimais;7) asmens be pilietybės kelionės dokumento galiojimo laiko pratęsimą;8) kitas konsulines paslaugas, nustatytas tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose.Konsulinis mokestis turi būti sumokėtas prieš teikiant konsulines paslaugas ar atliekant notarinius veiksmus.Konsulinio mokesčio tarifus ir sumokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.Kvotinio cukraus gamybos mokestis, papildomas cukraus gamybos mokestisCukraus gamybos mokesčio ir papildomo cukraus gamybos mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikoje pagamintas kvotinis baltasis cukrus.Mokesčių mokėtojai1. Cukraus gamybos mokestį ir papildomą cukraus gamybos mokestį moka Lietuvos Respublikos cukraus gamintojai, pagaminę kvotinį baltąjį cukrų.2. Gaminti kvotinį baltąjį cukrų turi teisę Lietuvos Respublikos cukraus gamintojai, kurie turi valstybės paskirstytą baltojo cukraus kvotą.Mokesčių skaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarka1. Cukraus gamybos mokestis skaičiuojamas už visą per mokestinį laikotarpį pagamintą kvotinį baltąjį cukrų ir mokamas dviem etapais.2. Iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos Žemės ūkio ministerija nustato išankstinio mokėjimo sumą už einamąjį mokestinį laikotarpį, o lapkričio 1 dieną nustatomas galutinis mokestis už pasibaigusį mokestinį laikotarpį.3. Cukraus gamybos mokesčio mokėtojai iki kiekvieno mokestinio laikotarpio gegužės 15 dienos pateikia teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurioje mokesčio mokėtojas yra registruotas, cukraus gamybos mokesčio išankstinio mokėjimo deklaraciją, nurodydami iki mokestinio laikotarpio pabaigos prognozuojamą pagaminti cukraus kiekį.4. Cukraus gamybos mokesčio mokėtojai pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki lapkričio 15 dienos pateikia teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurioje mokesčio mokėtojas yra registruotas, cukraus gamybos mokesčio galutinio mokėjimo deklaraciją.5. Iki kiekvieno mokestinio laikotarpio gegužės 25 dienos cukraus gamintojai sumoka cukraus gamybos mokestį, apskaičiuotą išankstinio mokėjimo deklaracijoje, nurodytoje šio straipsnio 3 dalyje. 6. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytoje galutinio mokėjimo deklaracijoje apskaičiuotas cukraus gamybos mokestis sumokamas pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki lapkričio 25 dienos.7. Iki einamųjų metų lapkričio 1 dienos Žemės ūkio ministerija paskirsto papildomą cukraus gamybos mokestį, kurį cukraus gamintojai turi sumokėti už pasibaigusius mokestinius metus.8. Papildomas cukraus gamybos mokestis apskaičiuojamas už visą per mokestinį laikotarpį pagamintą kvotinį baltąjį cukrų.9. Papildomo cukraus gamybos mokesčio mokėtojai pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki lapkričio 15 dienos pateikia teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurioje mokesčio mokėtojas yra registruotas, papildomo cukraus gamybos mokesčio deklaraciją.10. Papildomas cukraus gamybos mokestis sumokamas pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki lapkričio 25 dienos.11. Cukraus gamybos mokesčio ir papildomo cukraus gamybos mokesčio deklaracijų formas ir jų užpildymo tvarką nustato Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos.12. Cukraus gamybos mokestis ir papildomas cukraus gamybos mokestis sumokamas į teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, kuriai buvo pateikta cukraus gamybos mokesčio deklaracija, sąskaitą.Baltojo cukraus virškvočio mokestisBaltojo cukraus virškvočio mokestis – tai cukraus gamintojų pagaminto baltojo cukraus kiekio, viršijančio cukraus gamintojams nustatytą gamybos kvotą, mokestisBaltojo cukraus virškvočio mokesčio objektas – Europos Bendrijoje realizuotas baltojo cukraus virškvotis.Mokestinis laikotarpis – pagal Europos Sąjungos cukraus režimą nustatyti prekybos metai, kurie prasideda einamųjų metų liepos 1 dieną ir baigiasi kitų metų birželio 30 dieną.Mokesčio mokėtojai Baltojo cukraus virškvočio mokestį moka Lietuvos Respublikos cukraus gamintojai, realizavę Europos Bendrijos vidaus rinkoje baltojo cukraus virškvotį.Mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarka1. Baltojo cukraus virškvočio mokestis apskaičiuojamas už visą per mokestinį laikotarpį pagamintą ir Europos Bendrijos vidaus rinkoje realizuotą baltojo cukraus virškvotį. 2. Cukraus gamintojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kovo 15 dienos pateikia Žemės ūkio ministerijai informaciją apie cukraus gamybą, baltojo cukraus virškvotį ir baltojo cukraus virškvočio eksportą įrodančius dokumentus.3. Jeigu nepateikiamas įrodymas, kad baltasis cukrus buvo išvežtas iš Europos Bendrijos iki sausio 1 dienos, pasibaigus tam mokestiniam laikotarpiui, per kurį baltojo cukraus virškvotis buvo pagamintas, laikoma, kad šis kiekis buvo realizuotas Europos Bendrijos vidaus rinkoje.4. Žemės ūkio ministerija iki kiekvienų metų balandžio 15 dienos apskaičiuoja praėjusio mokestinio laikotarpio baltojo cukraus virškvočio mokesčio sumas ir praneša cukraus gamintojams. 5. Baltojo cukraus virškvočio mokesčio mokėtojai iki kiekvienų metų gegužės 1 dienos baltojo cukraus virškvočio mokesčio deklaraciją už pasibaigusio mokestinio laikotarpio virškvotį pateikia teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurioje asmuo registruotas mokesčių mokėtoju.6. Baltojo cukraus virškvočio mokesčio deklaracijos formą ir jos užpildymo tvarką nustato Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos.7. Iki kiekvienų metų gegužės 20 dienos cukraus gamintojai sumoka baltojo cukraus virškvočio mokestį, apskaičiuotą šio straipsnio 5 dalyje nurodytoje deklaracijoje.8. Baltojo cukraus virškvočio mokestis sumokamas į teritorinės valsybinės mokesčių inspekcijos, kuriai buvo pateikta šio cukraus virškvočio deklaracija, sąskaitą.žyminis mokestis (nebegalioja)Muitai: objektas, mokėtojai, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai. (muitų tarifų įstatymas nebegalioja nuo 2004m)TARYBOS REGLAMENTAS (EEB) Nr. 2913/92 1992 m. spalio 12 d. nustatantis Bendrijos muitinės kodeksąMuitinės veiklos taisykles sudaro šis Kodeksas ir Bendrijos arba nacionaliniu lygiu priimtos jo įgyvendinimo nuostatos. Nepažeidžiant specialiųjų kitų sričių taisyklių, šis Kodeksas taikomas:- prekybai tarp Bendrijos ir trečiųjų šalių,- prekėms, kurioms taikomos Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis, Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis arba Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutartis.Bendrijos muitų teritorija apima:- Belgijos Karalystės teritoriją,- Danijos Karalystės teritoriją, išskyrus Farerų salas ir Grenlandiją,- Vokietijos Federacinės Respublikos teritoriją, išskyrus Heligolando salą ir Büsingeno teritoriją (1964 m. lapkričio 23 d. Vokietijos Federacinės Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos sutartis),- Ispanijos Karalystės teritoriją, išskyrus Ceutą ir Melillą,Graikijos Respublikos teritoriją,- Prancūzijos Respublikos teritoriją, išskyrus užjūrio teritorijas ir ‘collectivités territoriales’,- Airijos teritoriją,- Italijos Respublikos teritoriją, išskyrus Livigno ir Campione d’Italia savivaldybes bei Lugano ežero nacionalinius vandenis tarp kranto ir zonos, esančios tarp Ponte Tresa ir Porto Ceresio, politinės sienos,- Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės teritoriją,Nyderlandų Karalystės teritoriją Europoje,- Portugalijos Respublikos teritoriją,- Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ir Normandijos salų bei Meno salos teritoriją.Toliau išvardytos teritorijos, esančios už valstybių narių teritorijos ribų, atsižvelgiant į joms taikomas konvencijas ir sutartis, laikomos Bendrijos muitų teritorijos dalimis:(a)VOKIETIJAAustrijos Jungholzo ir Mittelbergo teritorijos, apibrėžtos šiose sutartyse:- Jungholzo teritorija: 1868 m. gegužės 3 d. sutartyje (Bayrisches Regierungsblatt 1868, p. 1245),- Mittelbergo teritorija: 1890 m. gruodžio 2 d. sutartyje (Reichsgesetzbtlatt 1891, p. 59).(b)PRANCŪZIJAMonako Kunigaikštystės teritorija, apibrėžta 1963 m. gegužės 18 d. Paryžiuje pasirašytoje Muitų konvencijoje (1963 m. rugsėjo 27 d. leidinys Journal officiel, p. 8679).(c)ITALIJASan Marino Respublikos teritorija, apibrėžta 1939 m. kovo 31 d. Konvencijoje (1939 m. birželio 6 d. įstatymas Nr. 1120).3. Bendrijos muitų teritorija taip pat apima valstybių narių ir šio straipsnio 2 dalyje minėtų teritorijų teritorinius vandenis, vidaus jūrų vandenis ir oro erdvę, išskyrus teritorijų, kurios vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi nepriklauso Bendrijos muitų teritorijai, teritorinius vandenis, vidaus jūrų vandenis ir oro erdvę. „Bendrijos prekės“ – prekės:- išgautos arba (ir) pagamintos tik Bendrijos muitų teritorijoje, laikantis 23 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurių sudėtyje nėra prekių, importuotų iš šalių arba teritorijų, nesančių Bendrijos muitų teritorijos dalimis,- importuotos iš šalių arba teritorijų, nesančių Bendrijos muitų teritorijos dalimis, ir išleistos į laisvą apyvartą,- išgautos arba pagamintos Bendrijos muitų teritorijoje tik iš antrojoje įtraukoje nurodytų prekių arba iš prekių, nurodytų pirmojoje ir antrojoje įtraukose. „Ne Bendrijos prekės” – 7 punkte nenurodytos prekės.Nepažeidžiant 163 ir 164 straipsnių, prekės netenka jų turimo Bendrijos prekių statuso, kai jos fiziškai išgabenamos iš Bendrijos muitų teritorijos.„Importo muitai“:- muitai ir mokesčiai, kurių poveikis lygiavertis už importuojamas prekes mokamiems muitams,- žemės ūkio produktų išlyginamieji mokesčiai ir kiti importo mokesčiai, nustatyti įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba sudarius atitinkamus susitarimus, kurie taikomi tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus.„Eksporto muitai“:- muitai ir mokesčiai, kurių poveikis lygiavertis už eksportuojamas prekes mokamiems muitams,- žemės ūkio produktų išlyginamieji mokesčiai ir kiti eksporto mokesčiai, nustatyti įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba sudarius atitinkamus susitarimus, kurie taikomi tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus.EUROPOS BENDRIJŲ MUITŲ TARIFAS IR TARIFINIS PREKIŲ KLASIFIKAVIMAS1. Skolos muitinei atsiradimo atveju teisiškai privalomi sumokėti muitai apskaičiuojami remiantis Europos Bendrijų muitų tarifu.2. Kitos priemonės, taikytinos vadovaujantis tam tikrų su prekyba prekėmis susijusių sričių dalykus reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų nuostatomis, atitinkamais atvejais turi būti taikomos atsižvelgiant į tarifinį tokių prekių klasifikavimą.3. Europos Bendrijų muitų tarifą sudaro:(a) kombinuotoji prekių nomenklatūra;(b) bet kuri kita nomenklatūra, visai arba iš dalies sudaryta remiantis kombinuotąja nomenklatūra arba ją papildanti bet kuriais poklasiais, kuri įsteigta tam tikrų sričių dalykus reglamentuojančių Bendrijos teisės aktų nuostatomis ir skirta naudoti taikant muitų tarifų priemones, susijusias su prekyba prekėmis;(c) mokesčių normos ir kiti rodikliai, paprastai taikomi kombinuotojoje prekių nomenklatūroje nurodytoms prekėms, susiję su: muitais; žemės ūkio produktų išlyginamieji mokesčiai ir kiti importo mokesčiai, kurie taikomi tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus;(d) preferencinių muitų tarifų priemonės, nustatytos sutartimis, kurias Bendrija yra sudariusi su tam tikromis šalimis arba šalių grupėmis ir kuriose joms suteikta teisė naudotis preferenciniu muitų tarifų režimu;(e) preferencinių muitų tarifų priemonės, kurias Bendrija vienašališkai taiko tam tikroms šalims, šalių grupėms arba teritorijoms;(f) autonominės muitų suspendavimo priemonės, kuriomis sumažinami tam tikroms prekėms nustatyti importo muitai arba nuo jų atleidžiama;(g) kitos muitų tarifų priemonės, nustatytos kitų Bendrijos teisės aktų.Nepažeidžiant taisyklių, reglamentuojančių fiksuoto dydžio mokesčių taikymo tvarką, šio straipsnio 3 dalies d, e ir f punktuose nurodytos priemonės deklaranto prašymu taikomos vietoj c punkte nurodytų priemonių, jeigu atitinkamos prekės atitinka pirmiau paminėtų priemonių taikymo sąlygas. Jeigu įvykdytos atitinkamos sąlygos, toks prašymas gali būti pateiktas ir po laiko.
2 tema. Mokesčių administravimas Lietuvos Respublikoje.

Mokesčių administravimo ir mokesčių administravimo procedūros samprata. Mokesčius administruojančių institucijų sistema. Mokesčių administratorių teisės ir pareigos. Mokesčių mokėtojų teisės ir pareigos. Mokesčių mokėtojų apskaita. Mokesčių mokėtojų konsultavimas. Tretieji asmenys ir jų pareigos.
Mokesčių apskaičiavimas ir perskaičiavimas. Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis. Turinio viršenybės prieš formą principas. Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Susitarimas dėl mokesčio dydžio. Mokesčio apskaičiavimas pagal kitų valstybės institucijų dokumentus.
Mokestinės prievolės įvykdymo terminai ir būdai. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas. Mokestinės prievolės pasibaigimas.
Mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai ir jų taikymo tvarka.
Mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas. Mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimas. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis. Teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką pasibaigimas. Beviltiška mokestinė nepriemoka.
Mokestinis patikrinimas. Mokestinio patikrinimo rūšys. Mokestinio patikrinimo laikas ir vieta. Pakartotinis mokestinis patikrinimas. Mokestinio patikrinimo pradžia ir eiga. Mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimas ir patvirtinimas. Mokestinis tyrimas.
Mokesčių įstatymų pažeidimų sąvoka ir rūšys. Atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus rūšys. Baudų už mokesčių įstatymų pažeidimus skyrimas.
Mokestinių ginčų sąvoka. Mokestinių ginčų nagrinėjimo procesas: ikiteisminė ir teisminė stadijos. Kitų ginčų tarp mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratorių nagrinėjimo tvarka.

Mokesčių administravimas – mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas, taip pat mokesčių ir kituose įstatymuose nustatytų mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareigų vykdymas ir teisių įgyvendinimas.
Apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo principai

Mokesčių mokėtojų lygybės. Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių
įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs.
Teisingumo ir visuotinio privalomumo Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių
įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių lengvatos, kurių nustatymas priklauso Lietuvos
Respublikos kompetencijai, negali būti individualaus pobūdžio, pažeidžiančios proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais.
Apmokestinimo aiškumo. Mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti.
Turinio viršenybės prieš formą. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Mokesčių administratorius – už mokesčių administravimą atsakinga valstybės įstaiga ar institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje.
Pagrindiniai mokesčių administratoriaus uždaviniai:

1) padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas;

2) įgyvendinti mokesčių įstatymus;

3) užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti.

Mokesčių administratoriai

1. Valstybinė mokesčių inspekcija.

2. Lietuvos Respublikos muitinė

Jokios kitos valstybės įstaigos arba institucijos negali atlikti mokesčių administratoriaus funkcijų, išskyrus įstatyme arba atitinkamo mokesčio įstatyme tiesiogiai nustatytus
atvejus.

Valstybės institucijos ir įstaigos, įgaliotos atlikti tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus

1. Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija,

2. Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija

Mokesčių administratoriaus pareigos
Mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo:
1) skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą;
2) nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių;
3) tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų;
4) pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus;
5) užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą;
6) naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam pavestomis funkcijomis;
7) atlikdamas savo funkcijas, stengtis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą;
8) vykdyti kitas šiame ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytas pareigas.

Mokesčių administratoriaus teisės
1) gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija;
2) šio Įstatymo nustatyta tvarka patekti į mokesčių mokėtojo teritoriją, pastatus ir patalpas;
3) laikinai paimti iš mokesčių mokėtojo apskaitos, sandorių ir kitus mokesčių apskaičiavimo teisingumo patikrinimui reikalingus dokumentus;
4) užantspauduoti ir (ar) užplombuoti mokesčių mokėtojo dokumentų, vertybinių popierių, pinigų ir materialinių vertybių saugojimo vietas, patalpas, įrengimus; uždaryti teritoriją ar jos dalis;
5) paimti produkcijos (prekių) mėginius ar pavyzdžius, atlikti kontrolinius pirkimus;
6) daryti žymas mokesčių mokėtojo dokumentuose, kad būtų išvengta jų klastojimo;
7) duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais;
8) priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas;
9) pagal kompetenciją surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus ir atlikti kitus veiksmus, numatytus Administracinių teisės pažeidimų kodekse, skirti kitas administracines sankcijas, baudas, nustatytas įstatymuose;
10) atlikti pats arba pareikalauti iš kitų kompetentingų institucijų atlikti kontrolinius matavimus, kompiuterinių programų bei jų duomenų patikrinimus, materialinių vertybių inventorizaciją ir kitus faktinius tikrinimus;
11) įrengti skaitiklius bei matavimo prietaisus mokesčių mokėtojo saugyklose, produkcijos laikymo vietose, kituose veiklai naudojamuose įrenginiuose;
12) kai kyla įtarimas, kad pažeidžiami teisės aktai, už kurių įgyvendinimą atsakingas mokesčių administratorius, centrinio mokesčių administratoriaus patvirtinta operatyvaus patikrinimo atlikimo tvarka stabdyti transporto priemones, jas tikrinti; sulaikyti ir tikrinti prekes bei jų dokumentus;
13) kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, nurodyti asmenims pateikti centinio mokesčių administratoriaus nustatyta forma ir tvarka paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti;
14) kreiptis į mokesčių mokėtoją, kitus fizinius ir juridinius asmenis (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) ir duoti nurodymus pašalinti aplinkybes ir sąlygas, trukdančias mokesčių administratoriui tinkamai atlikti savo funkcijas;
15) taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus;
16) finansų ministro nustatyta tvarka perduoti atstovavimo pagrindais arba perleidžiant reikalavimo teisę mokesčių mokėtojo mokestinių nepriemokų išieškojimą akcinei bendrovei Turto bankui;
17) pagal savo kompetenciją pareikšti ieškinį teismui dėl sandorio ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu; būti ieškovu ar atsakovu teisme kitose bylose;
18) atlikti mokestinį tyrimą;
19) naudotis kitomis mokesčių ir kitų įstatymų suteiktomis teisėmis.

Mokesčių administratoriaus ir jo pareigūno veiksmų įforminimas.
Mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam Įstatymo suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

Mokesčio mokėtojo samprata ir jo teisių apsauga.
Mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių mokėtoju pagal šį Įstatymą laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, tai yra šio Įstatymo nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai numatytus specialius atvejus. Muitų atžvilgiu mokesčių mokėtoju laikomas asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (skolininkas).
Mokesčių mokėtojo teisės
1) iš mokesčių administratoriaus gauti nemokamą informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti;
2) gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais;
3) reikalauti laiku grąžinti (įskaityti) mokesčio permokas;
4) asmeniškai dalyvauti arba būti atstovaujamas (jei įstatymai tokio atstovavimo tiesiogiai nedraudžia) savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo esant santykių su mokesčių administratoriumi, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose;
5) dalyvauti mokestinio patikrinimo procese;
6) teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto;
7) gauti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat visus kitus dėl jo priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus, susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu;
8) nevykdyti neteisėtų mokesčių administratoriaus nurodymų, įskaitant teisę atsisakyti pateikti informaciją, jei nurodymas pateikiamas dėl duomenų, kuriais mokesčių mokėtojas nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo;
9) reikalauti, kad mokesčių administratorius, atlikdamas administravimo veiksmus mokesčių mokėtojo atžvilgiu, tiksliai laikytųsi mokesčių teisės aktuose numatytų procedūrų ir neviršytų jam suteiktų įgaliojimų;
10) reikalauti užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą;
11) reikalauti atlyginti neteisėta mokesčių administratoriaus veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą;
12) įstatymų nustatyta tvarka apskųsti bet kokį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą;
13) naudotis kitomis šio ir kitų įstatymų bei jų lydimųjų teisės aktų suteiktomis teisėmis.

Mokesčių mokėtojas neprivalo vadovautis jam pateikta konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais.

Mokesčio mokėtojo apskaita.
Mokesčių mokėtojų registras. Mokesčių mokėtojų apskaitai tvarkyti bei mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo ir išskaičiavimo teisingumo kontrolei sudaromas bendras mokesčių mokėtojų registras.
Mokesčių administratorius registruoja visus asmenis, kurių registravimas yra privalomas.

Mokesčių mokėtojų registro tvarkymas
Mokesčių mokėtojų duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo ir teikimo tvarka nustatoma Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose, tvirtinamuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Mokesčių mokėtojų registravimas
1. Jei Mokesčių mokėtojų registro nuostatai nenustato kitaip, asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, privalo užsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių (registro tvarkymo įstaigą) ir pateikti Mokesčių mokėtojų registro nuostatuose nurodytus mokesčių mokėtojo registravimo duomenis.
2. Fiziniai asmenys, gaunantys su darbo ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų, mokesčių mokėtojais registruojasi per savo darbdavį – mokestį išskaičiuojantį asmenį.
3. Tam tikro turto mokesčių mokėtojus registruoja atitinkamas mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga), remdamasis šio turto teisinį registravimą atliekančios institucijos pateikta informacija.
4. Mokesčių administratorius (atitinkama registro tvarkymo įstaiga), remdamasis disponuojama informacija, gali savo iniciatyva užregistruoti asmenį mokesčių mokėtoju arba patikslinti jo duomenis, jei asmuo tinkamai nevykdo šio Įstatymo 46 straipsnyje nurodytų pareigų. Apie nurodytus veiksmus, jei asmens adresas yra žinomas, informuojamas atitinkamai mokesčių mokėtoju įregistruotas asmuo arba mokesčių mokėtojas, kurio duomenys yra patikslinami.

Mokesčių mokėtojų registravimo laikas ir pranešimas apie pasikeitusius arba atsiradusius naujus duomenis

Asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, privalo įsiregistruoti pas atitinkamą vietos mokesčių administratorių, atliekantį registro tvarkymo įstaigos funkcijas, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teisinio asmens įregistravimo, o jei teisinis registravimas įstatymų nenumatytas arba jei asmuo pradeda veiklą anksčiau
negu po 5 darbo dienų po teisinio registravimo, – ne vėliau kaip veiklos vykdymo pradžios dieną.
Pasikeitusius ar naujus mokesčių mokėtojo registravimo duomenis atitinkamam mokesčių administratoriui, atliekančiam registro tvarkymo įstaigos funkcijas, turi pranešti ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po duomenų pasikeitimo ar atsiradimo.
Duomenų (dalies jų) mokesčių mokėtojas tiesiogiai mokesčių administratoriui (registro tvarkymo įstaigai) pateikti neprivalo, jei analogiški duomenys yra pateikiami kitam atitinkamam valstybės registrui, su kuriuo mokesčių mokėtojų registro valdytojas yra sudaręs duomenų gavimo sutartį. Tokiais atvejais mokesčių mokėtojai registruojami ir jų duomenys mokesčių mokėtojų registre tikslinami pagal atitinkamo valstybės registro mokesčių administratoriui pateiktą informaciją.

Mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris
1. Kiekvienam asmeniui, įregistruotam mokesčių mokėtoju, suteikiamas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris.
2. Juridiniams asmenims identifikuoti naudojamas juridinių asmenų registro identifikacinis kodas, fiziniams asmenims – gyventojų registro asmenų kodas.
3. Mokesčių mokėtojams, kuriems dėl kokių nors priežasčių negalima naudoti juridinių asmenų kodo ar gyventojų asmenų kodo, priskiriamas mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, kurio taikymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga).
4. Mokesčių mokėtojai savo pateikiamose mokesčių deklaracijose bei mokėjimų į biudžetą dokumentuose privalo nurodyti savo mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį.
Informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumas
Informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams.
Paslaptyje nelaikoma tokia informacija:
1) mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, taip pat atskirų mokesčių mokėtojų registrų, duomenų bazių mokesčių mokėtojams suteikti identifikaciniai numeriai;
2) įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą ir į kitus šios dalies 1 punkte nurodytus registrus bei duomenų bazes datos, taip pat išregistravimo datos;
3) mokesčių mokėtojo – juridinio asmens sumokėtų mokesčių suma. Mokesčių mokėtojo – fizinio asmens sumokėtų mokesčių suma nelaikoma paslaptyje įstatymų nustatytais atvejais;
4) mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos suma;
5) metinės finansinės atskaitomybės duomenys, skelbtini Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka;
6) informacija, susijusi su mokesčių teisės aktų pažeidimais, kai mokesčių mokėtojo kaltė už mokesčio įstatymo pažeidimus įrodyta. Mokesčių mokėtojo kaltė laikoma įrodyta, kai mokesčių mokėtojas per įstatymų nustatytus terminus ir tvarka neapskundė mokesčių administratoriaus veiksmų arba kai apskundus mokesčių administratoriaus veiksmus skundą nagrinėjanti institucija savo sprendimu jų nepripažįsta neteisėtais ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas įstatymų nustatytais terminais bei tvarka neapskundė, arba kai skundą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepripažįstantis mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtais, yra galutinis;
7) kita pagal Lietuvos Respublikos įstatymus paslaptimi nelaikoma informacija.

Šią informaciją mokesčių administratorius gali paskleisti be mokesčių mokėtojo sutikimo ar žinios. Jei įstatymai nenustato ko kita, mokesčių administratoriaus turimos nelaikomos paslaptimi informacijos apie mokesčių mokėtoją paskleidimo tretiesiems asmenims atvejus, būdus, mastą ir tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius.

Informacija apie mokesčių mokėtoją gali būti pateikta:
1) kitam Lietuvos mokesčių administratoriui, jeigu tai būtina jo funkcijoms atlikti;
2) užsienio valstybių mokesčių administracijoms (kompetentingoms institucijoms);
3) Europos Sąjungos kompetentingoms institucijoms;
4) teismams, teisėsaugos, kitoms valstybės įstaigoms bei institucijoms, operatyvinės veiklos subjektams ir kitiems asmenims įstatymų nustatytais atvejais, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti;
5) Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai Vyriausybės nustatyta tvarka įmonių veiklos analizei atlikti;
6) Finansų ministerijai jos funkcijoms atlikti;
7) oficialiąją statistiką tvarkančioms valstybės įstaigoms jų funkcijoms atlikti;
8) akcinei bendrovei Turto bankui, kiek tai susiję su šiai bendrovei perduotu mokestinių nepriemokų išieškojimu;
9) kitiems asmenims, kai mokesčių mokėtojas raštu prašo arba sutinka (neprieštarauja), kad informacija būtų paskleista.
Mokesčių administratorius, taip pat kiekvienas kitas asmuo, kuriam buvo pateikta ar tapo žinoma su mokesčių mokėtoju susijusi paslaptimi laikoma informacija, atsako už šios informacijos paskleidimą įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai įstatymai leidžia tokią informaciją skleisti.

Mokesčių permokos įskaitymas ir grąžinimas

1. Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti.

2. Mokestį išskaičiuojančio asmens permokėtos gyventojų pajamų mokesčio sumos gali būti įskaitomos tik gyventojų pajamų mokesčiui bei su juo susijusioms sumoms padengti ir tik tuo atveju, jeigu jos nesusidarė dėl per daug išskaityto pajamų mokesčio.

3. Valstybinio socialinio draudimo įmokų permoka negali būti įskaitoma kitų mokesčių nepriemokai padengti, o kitų mokesčių permoka negali būti įskaitoma valstybinio socialinio draudimo įmokų nepriemokai padengti.

4. Muitinės administruojamų mokesčių permokos įskaitymo kitų mokesčių nepriemokai padengti, taip pat kitų mokesčių permokos įskaitymo muitinės administruojamų mokesčių nepriemokai padengti tvarką nustato finansų ministras.

5. Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu.

6. Mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Jei dėl mokesčio permokos
grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, jis turi būti pradėtas per 20 dienų nuo šio straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pasibaigimo dienos.

7. Jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčių administratorius privalo grąžinti mokesčių mokėtojui mokesčio permoką tokia tvarka:

1) mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Gyventojų pajamų mokesčio permoka, priklausanti grąžinti mokesčių mokėtojui pagal jo metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, grąžinama mokesčių mokėtojo prašymu ne vėliau kaip iki atitinkamų metų liepos 31 dienos, o jei prašymas pateikiamas pasibaigus atitinkamos metinės deklaracijos pateikimo terminui, – ne vėliau kaip per 90 dienų po prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos. Šiame punkte nustatyti terminai netaikomi, jei yra šios dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės;

2) tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto (jei pažeidimų nenustatyta, – pažymos apie tai) įteikimo mokesčių mokėtojui dienos.

8. Mokesčio sumos, taip pat mokesčių mokėtojo naudai apskaičiuotų palūkanų sumos mokesčių mokėtojui grąžinamos iš tų biudžetų, į kuriuos atitinkamos mokesčio sumos buvo sumokėtos
(įskaitytos), arba iš jų teises ar įsipareigojimus perėmusių biudžetų. Minėtos sumos išmokamos tokiomis proporcijomis, kokiomis grąžinimo metu yra paskirstomas mokestis.

9. Mokesčių administratorius, per nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta.

10. Jei mokesčių mokėtojas pageidauja, kad mokesčio permoka būtų įskaityta mokesčiams, kurių mokėjimo terminas nepasibaigęs, taip pat finansų ministro nustatyta tvarka mokesčiams muitinėje
įskaityti, jis dėl to pateikia atitinkamą prašymą.

11. Prašymo grąžinti arba įskaityti mokesčio permoką pateikimo tvarką bei formas nustato centrinis mokesčių administratorius. Centrinis mokesčių administratorius turi teisę nustatyti prie prašymo pridėtinų dokumentų sąrašą, taip pat atvejus, kada mokesčio permoka grąžinama mokesčių mokėtojui be atskiro prašymo.

12. Jei atitinkamame mokesčio įstatyme nenumatyta kitaip, su mokesčiu susijusios sumos permoka, taip pat susidaręs mokesčio skirtumas grąžinami (įskaitomi) ta pačia tvarka kaip ir mokesčio permoka.

13. Jei atitinkamame mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčio permoka gali būti grąžinta (įskaityta), jeigu ji susidarė ne ankščiau kaip per einamuosius ir prieš juos einančius penkerius kalendorinius metus, – skaičiuojama atgal nuo įskaitymo dienos, o kai yra mokesčių mokėtojo prašymas, – skaičiuojama atgal nuo šio prašymo pateikimo dienos. Jei iki prašymo pateikimo mokesčių mokėtojas atlieka veiksmą, liudijantį tai, kad jis žino apie mokesčio permokos buvimą, minėtas terminas skaičiuojamas nuo
to veiksmo atlikimo dienos. Į paminėtą terminą neįskaičiuojami kalendoriniai metai, kuriais dėl grąžintinų (įskaitytinų) sumų vyko mokestiniai arba teisminiai ginčai arba buvo taikoma abipusio susitarimo procedūra, numatyta Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną.

14. Muitų permokoms šio straipsnio nuostatos taikomos tik tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.

Paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo mokestį ar su juo susijusias sumas, jos grąžinamos šio Įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo atitinkamo mokesčių mokėtojo pareiškimo gavimo dienos. Jei nepagrįstai išieškotos sumos laiku negrąžinamos, mokesčių mokėtojo naudai MAĮ nustatyta tvarka yra skaičiuojamos palūkanos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas dėl to mokesčio nenustato kitaip.

Mokesčio deklaracija – mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys.
Jei mokesčio įstatymas nenustato kitaip, atitinkamo mokesčio deklaracijos formą, jos užpildymo ir pateikimo tvarką tvirtina centrinis mokesčių administratorius.
Mokesčio deklaracijos pateikimo būdai
1. Mokesčio deklaracija pateikiama raštu.
2. Šio Įstatymo nurodytais atvejais, taip pat centrinio mokesčių administratoriaus nustatytais kitais atvejais ir tvarka mokesčio deklaracija gali būti pateikta elektroniniu būdu.
Mokesčių mokėtojas turi teisę pasirinkti mokesčio deklaracijos pateikimo būdą.

Mokesčio deklaraciją pasirašo mokesčių mokėtojas arba jo atstovas, taip pat kiti asmenys, nurodyti atitinkamo mokesčio deklaracijos užpildymo nurodymuose.

Mokesčio deklaracijos pateikimo terminas
1. Mokesčio deklaracija turi būti pateikta atitinkamam mokesčių administratoriui mokesčio įstatymo nustatytais terminais.
2. Centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais mokesčio deklaracijos pateikimo terminas gali būti pratęstas mokesčių mokėtojo (fizinio asmens) mirties atveju, neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko mirties atveju bei kitais centrinio mokesčių administratoriaus nurodytais atvejais.
3. Jei mokesčio deklaracijos pateikimo termino laikotarpiu atsiranda prievolė mokėti mokestį, mokesčių mokėtojas mokestį privalo sumokėti mokesčio įstatymo nustatytu terminu, nepaisant to, kad mokesčio deklaracijos pateikimo terminas yra pratęstas.
4. Tuo atveju, jei mokesčio mokėtojo pateikta mokesčio deklaracija turėjo trūkumų ir jie MAI VII skyriaus nustatyta tvarka buvo pašalinti, laikoma, kad ji buvo pateikta pirminės mokesčių deklaracijos pateikimo dieną.

Veiklos nevykdantys mokesčių mokėtojai gali būti laikinai atleidžiami nuo tam tikro mokesčio deklaracijos pateikimo. Jei laikino atleidimo nuo mokesčio deklaracijos pateikimo laikotarpiu atsiranda prievolė mokėti mokestį, mokesčių mokėtojas mokestį privalo sumokėti mokesčio įstatymo nustatytu terminu, nepaisant to, kad mokesčių mokėtojas laikinai atleistas nuo mokesčio deklaracijos pateikimo.

Mokesčių mokėtojas – juridinis asmuo privalo, pradėjus jo likvidavimo, bankroto, reorganizavimo ar restruktūrizavimo procedūrą, per 30 dienų mokesčių administratoriui pateikti atitinkamo mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo mokestinio laikotarpio pradžios iki minėtų procedūrų pradžios. Šios deklaracijos pateikimas neatleidžia nuo prievolės pateikti mokesčio deklaraciją už visą mokestinį laikotarpį, jeigu jis pasibaigia iki minėtų procedūrų pabaigos.

Mokesčio apskaičiavimo laikotarpis.

Vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Mokesčio apskaičiavimo sąvoka paprastai apima ir mokestį išskaičiuojančio asmens atliekamą mokesčių išskaičiavimą.
Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis

Jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo tikrinimas.

Mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką.

Mokestinis patikrinimas – mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse.

Mokestinis tyrimas – mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.
Mokestinio patikrinimo rūšys yra:
kompleksinis patikrinimas – mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima visų mokesčių mokėtojo mokamų mokesčių, administruojamų atitinkamo mokesčių administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą;

teminis patikrinimas – mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima mokesčių mokėtojo mokamo tam tikro mokesčio (mokesčių), administruojamo (administruojamų) atitinkamo mokesčių administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą;

operatyvus patikrinimas – įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytų atskirų mokesčių mokėtojų pareigų apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir kitose srityse vykdymo patikrinimas.

Kompleksinis patikrinimas gali būti atliekamas ne dažniau kaip vieną kartą per metus.
Teminis patikrinimas gali būti atliekamas ne dažniau kaip kartą per pusę metų.
Apribojimai netaikomi:

1) juridinio asmens likvidavimo arba reorganizavimo (bankroto arba restruktūrizavimo bylos iškėlimo) atveju;

2) mokesčių mokėtojo išsiregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčių mokėtojo atveju;

3) mokesčių mokėtojui padavus prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą);

4) operatyvaus patikrinimo atveju;

5) šio Įstatymo nustatyta tvarka atliekant pakartotinį patikrinimą;

6) mokesčių mokėtojui paprašius išduoti pažymą apie atsiskaitymą su biudžetu;

7) atliekant mokesčių mokėtojo patikrinimą kompetentingos valstybės įstaigos ar institucijos pavedimu arba pagal užsienio valstybės mokesčių administracijos (kompetentingos institucijos) kreipimąsi;

8) atliekant bendrą patikrinimą su kitomis valstybės įstaigomis ir institucijomis, taip pat užsienio valstybių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis).

Mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Ši nuostata netaikoma:

1) operatyvaus patikrinimo atveju;

2) atliekant mokesčių mokėtojo patikrinimą pagal užsienio valstybės mokesčių administracijos (kompetentingos institucijos) kreipimąsi arba su minėta institucija atliekant bendrą patikrinimą;
atliekant mokestinį patikrinimą dėl abipusio susitarimo procedūros, numatytos Lietuvos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną, taikymo;

3) kitais Įstatymo nustatytais atvejais;

4) paaiškėjus naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Šiuo atveju prieš pradedant pakartotinį patikrinimą būtinas centrinio mokesčių administratoriaus leidimas minėtą patikrinimą atlikti.
Mokestinis patikrinimas nuvykus pas mokesčių mokėtoją negali trukti ilgiau kaip 90 dienų. Mokesčių mokėtojo, turinčio struktūrinių padalinių (filialų ar atstovybių), patikrinimui papildomai skiriama po 30 dienų kiekvienam filialui ar atstovybei patikrinti.

Atsižvelgiant į patikrinimo sudėtingumą, tikrinamos veiklos pobūdį, tikrinimo mastą, numatyti terminai centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęsti atitinkamai ne ilgiau kaip dar 180 dienų ir (arba) 30 dienų.

Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu.

Mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Patikrinimo aktu įforminti mokestinio patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo arba patikrinimo pažyma.

Užsienio valstybės mokesčių administracijos (kompetentingos institucijos) pareigūnai turi teisę dalyvauti mokestinio patikrinimo metu tais atvejais, kai atliekamas bendras Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybės mokesčių administracijos (kompetentingos institucijos) mokestinis patikrinimas.

Mokestinį tyrimą atlieka mokesčių administratoriaus pareigūnai, be atskiro pavedimo atlikdami savo tiesiogines darbo funkcijas.
Jeigu mokestinio tyrimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nustato mokesčių mokėtojo pateiktos mokesčių deklaracijos ar kito dokumento trūkumų arba šie dokumentai prieštarauja kitai apie mokesčių mokėtoją turimai informacijai, mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui įteikia rašytinį pranešimą pasiūlydamas ištaisyti mokestinio tyrimo metu nustatytas klaidas ir pašalinti trūkumus ar prieštaravimus.

Mokesčio bazės netiesioginis nustatymas.

Mokesčio apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą

Tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo
veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
Turinio viršenybės prieš formą principui MAĮ suteikta ypatinga reikšmė ir jis yra taikomas visiems mokestiniams teisiniams santykiams neatsižvelgiant į jų prigimtį. Pagal šio įstatymo 10 straipsnį „Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai privalo savo veiklą organizuoti ir vykdyti taip, kad net tik ūkinės operacijos ar sandorio rezultatas atitiktų įstatymo keliamus reikalavimus, bet ir visi veiksmai, kurie klostėsi šių santykių eigoje, būtų įforminti taip, kad atitiktų esmę ir siekiamus tikslu. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojų veiksmai turi būti skirti verslo poreikių tenkinimui, o veiksmų forma turi atitikti jų esmę.
Turinio viršenybės prieš formą principo atsiradimas yra kildimanas ir užsienio valstybių, tokių kaip Vokietija, Nyderlandai, JAV, teisės, kuriose šis principas buvo ir yra sėkmingai taikomas.
Taigi, rengiant teikiamą MAĮ projektą, kuriame buvo siekiama įtvirtinti turinio viršenybės prieš formą principą, buvo susipažinta su Vokietijos, Naujosios Zelandijos bendrosiomis normomis, skirtomis piktnaudžiavimo prevencijai, taip pat Japonijos, Nyderlandų normų, susijusių su turinio ir formos principo taikymu, apžvalga bei JAV, Didžiosios Britanijos doktrinomis, susijusiomis su mokesčių vengimu piktnaudžiaujant formos teikiamomis galimybėmis.
Vokietijos mokesčių kodekse yra įtvirtinta nuostata, jog ,,draudžiama apeiti mokesčio įstatymą piktnaudžiaujant veiklos forma. Jei yra piktnaudžiavimas, tai mokestinis reikalavimas turi būti taip pritaikytas, kad jis tiktų tikrų teisinio įtvirtinimo būdų”. Naujosios Zelandijos mokesčių įstatymuose aptinkama nuostata, jog ,,nustatęs mokesčių vengimo sandorį, mokesčio administratorius imasi priemonių neutralizuoti (panaikinti) šio sandorio suteiktą mokestinę naudą”. Taip pat turinio viršenybės prieš formą principas yra įtvirtintas civilinės teisės normose, t.y. Civilinio kodekso 1.137 straipsnyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti teise, t.y. „draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai“.
Turinio viršenybės prieš formą principui MAĮ suteikta ypatinga reikšmė ir jis yra taikomas visiems mokestiniams teisiniams santykiams neatsižvelgiant į jų prigimtį. Pagal šio įstatymo 10 straipsnį „Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai“. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai privalo savo veiklą organizuoti ir vykdyti taip, kad net tik ūkinės operacijos ar sandorio rezultatas atitiktų įstatymo keliamus reikalavimus, bet ir visi veiksmai, kurie klostėsi šių santykių eigoje, būtų įforminti taip, kad atitiktų esmę ir siekiamus tikslu. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojų veiksmai turi būti skirti verslo poreikių tenkinimui, o veiksmų forma turi atitikti jų esmę

Mokesčių apskaičiavimas taikant turinio viršenybės prieš formą principą yra modifikuota MAĮ, galiojusio iki 2004-05-01, 262 straipsnio, reglamentavusio piktnaudžiavimo institutą, sąvoka. Šis pakeitimas buvo reikalingas, kadangi „piktnaudžiavimo“ samprata buvo plačiai kritikuojama, nes pagal jos sampratą – beveik kiekvienas sandoris potencialiai gali būti peržiūrėtas siekiant padidinti į biudžetą mokėtiną mokesčių sumą. Be to, mokesčių mokėtojų nuomone, nuostatos užkertančios galimybę piktnaudžiauti buvo pradėtos taikyti tik nuo 2002 metų liepos 1 dienos įteisinus piktnaudžiavimo institutą. Iš esmės administratorius tokią teisę turėjo visada. Galbūt nevisiškai efektyviai ji buvo išnaudojama. Nebuvo pakankamai analizuojama pati įmonės veikla, patys sandoriai, nesusiejamas tarpusavyje akcininkų ir vadovų bei įmonės pajamų apmokestinimas, nepakankamai buvo valdoma rizika todėl ir rezultatai nebuvo tokie akivaizdūs, nustatant piktnaudžiavimo mokesčiais faktus.
LVAT (bylų kategorija, kai finansinės veiklos nuostoliais buvo mažinamos apmokestinamosios pajamos) 2003 m. gruodžio 15 d. plenarinės sesijos nutartyje konstatavo, kad kai kuriais atvejais, nors mokesčių administratoriui ir lieka teisė kreiptis į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, jam nėra būtinybės remtis ir taikyti Civilinio kodekso normas. Kadangi mokesčių administratoriaus veikla yra susijusi su mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo kontrole, jų išieškojimu, tiesioginiai teisės šaltiniai, skirti šiai mokesčių administratoriaus veiklai reglamentuoti yra Mokesčių administravimo įstatymas ir konkrečius mokesčius nustatantys įstatymai.
Tai reiškia, kad mokesčių administratorius, nustatydamas apmokestinamąjį objektą, turi remtis konkrečiomis viešosios teisės normomis, tiesiogiai reglamentuojančiomis mokestinius teisinius santykius, t.y. mokesčių įstatymais, o kreiptis į teismą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nėra jokios būtinybės. Neabejotinai, turi būti atsižvelgta į visas su apmokestinimu susijusias aplinkybes, įrodymų leistinumo, pakankamumo ir patikimumo aspektą. Be abejo, toks įmonės atliktų veiksmų tyrimas yra individualus kiekvieno mokestinio ginčo objektas, todėl ir kiekvienos bylos aplinkybių vertinimas gali būti skirtingas.
Šiuo metu galiojančiame MAĮ 69 straipsnyje yra įtvirtintas institutas, nustatantis mokesčio apskaičiavimą taikant turinio viršenybės prieš formą principą. Pagal šio straipsnio nuostatas, šis mokesčių apskaičiavimo būdas yra taikomas tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y.:
1. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus,
2. sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo,
3. arba padidinti grąžintiną mokesčio permoką,
4. arba sutrumpinti mokesčio permokos grąžinimo terminus.
Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Taigi pagrindinis šio instituto įtvirtinimo tikslas yra – perimant geriausią užsienio valstybių reglamentavimo praktiką, įgyvendinti mokesčių mokėtojų lygybės principą, apsaugoti sąžiningą konkurenciją, apriboti mokesčių administratoriaus įtaką civiliniams santykiams ir sudaryti tinkamas sąlygas ginant valstybės interesus, taip pat apriboti galimybes vengti mokesčių piktnaudžiaujant sandoriais ir ūkinėmis operacijomis bei užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms mokesčio mokėtojui, kai jis suklysta įformindamas apskaitos dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad mokesčių įstatymų leidybos procese preziumuojama, kad mokesčių mokėtojų veiksmai yra skirti verslo poreikių tenkinimui, o veiksmų forma turi atitikti jų esmę, tai mokesčių apskaičiavimo taikant turinio viršenybės prieš formą principą esmė yra tame, jog tais atvejais, kada yra pažeista ši prezumpcija mokesčių administratorius privalo atkuri sandorio ar kitokios ūkinės operacijos iškreiptas aplinkybes. Tai apima tuos atvejus, kuomet mokesčių mokėtojas užsiima veikla, t.y. ūkinės operacijos, sandoriai, kuri nors ir tiesiogiai nepažeidžia mokesčių įstatymų normų (išskyrus reikalavimą mokestį apskaičiuoti sąžiningai vadovaujantis įstatymu), tačiau mokesčių mokėtojas gauna tokią mokestinę naudą kurios įstatymo leidėjas nenorėjo suteikti. Dėl šios priežasties šis institutas yra glaudžiai susijęs su mokesčių bei kitų susijusių įstatymų aiškinimu

Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą

Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą yra būdas, kurio pagalba apskaičiuojama priklausanti mokėti mokesčio suma. Šis būdas yra visuotinai pripažintas pasaulinėje praktikoje instrumentas, kurio taikymas praktikuojamas tokiose valstybės kaip JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija, Danija, Estija, Latvija ir kitos pasaulio valstybės. Konkrečių apskaičiavimo metodų nustatymas daugelyje valstybių yra žinybinių metodikų reguliavimo klausimas, su sąlyga, kad jie atitinka protingumo ir kiek įmanoma teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo principus. Pavyzdžiui, Danijoje tai pavesta Nacionalinėms mokesčių valdyboms, Latvijoje – Ministrų kabinetui, Estijoje –Mokesčių ir muitų valdybai, Švedijoje – Valstybinei mokesčių administracijai, Norvegijoje – Mokesčių direktoratui prie Finansų ministerijos, Vokietijoje – finansų ministerijai, Lietuvoje – Valstybinei mokesčių inspekcijai ir pan. Jis yra naudojamas tais atvejais, kuomet mokesčio mokėtojas nevykdo ar netinkamai vykdo savo pareigas mokesčių apskaičiavimo, bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, įstatymų normų teisingo taikymo srityse.

MA veiklos vertinimo metodai
Lyginamasis metodas
Mokesčių bazės nustatymo pagal administratoriaus įvertinimą lyginamasis metodas – tai būdas nustatyti mokesčio bazę, kuomet mokesčių administratorius nors ir neturi mokesčių mokėtojo pateiktų finansinės atskaitomybės dokumentų ar kitų juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių mokesčių mokėtojo gautas pajamas bei patirtas išlaidas per mokestinį laikotarpį, tačiau jis turi kitas šio mokesčių mokėtojo vykdytos tokios pat ūkinės – komercinės veiklos mokesčio deklaracijas. Tai reiškia, jog šis metodas gali būti taikomas, jeigu mokesčių administratorius turi tikrinamo mokesčių mokėtojo ankstesnių ar vėlesnių mokestinių laikotarpių mokesčio deklaracijas ir yra įsitikinęs, kad tikrinamuoju laikotarpiu buvo vykdyta tokia pati veikla, kaip ir palyginamuoju laikotarpiu. Remiantis palyginamuoju metodu, tikrinamojo laikotarpio mokesčio bazė pagal administratoriaus veiklos vertinimą apskaičiuojama pagal to laikotarpio finansinius rodiklius. Tačiau pasitaiko atvejų, kuomet finansinių rodiklių nustatyti neįmanoma, tuomet yra vadovaujamasi deklaruoto laikotarpio finansiniais rodikliais. Taigi, kaip nustatyta taisyklėse, vertinimas atliekamas lyginant tikrinamojo laikotarpio mokesčio deklaracijos rodiklius su kito lyginamojo laikotarpio mokesčio deklaracijos rodikliais, arba lyginamojo laikotarpio mokesčio deklaracijos rodiklius prilyginant tikrinamojo laikotarpio rodikliams.
Analogijos metodas – tai teisės aktais įtvirtintas mokesčių apskaičiavimo pagal administratoriaus veiklos vertinimą metodas, kurio pagrindas yra tai, jog mokesčio mokėtojui, kuris įstatymų nustatyta tvarka nepateikė arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie gaunamas pajamas, yra taikomas mokesčio apskaičiavimas remiantis kitų mokesčių mokėtojų, veikiančių analogiškomis sąlygomis, finansiniais rodikliais. Mokesčių mokėtojas veikiantis analogiškomis sąlygomis yra suprantamas kaip mokesčių mokėtojas, vykdantis analogišką ūkinę – komercinę veiklą, taip pat atskirais mokestiniais laikotarpiais turintis analogišką apyvartą, vykdantis ūkinę – komercinę veiklą panašioje konkurencinėmis sąlygomis vietovėje bei turintis panašų darbuotojų skaičių.
Taigi, taikant šį metodą panaudojama informacija iš tokią pat ūkinę – komercinę veiklą vykdančių mokesčių mokėtojų mokestinių deklaracijų, finansinių ataskaitų, t.y. iš tų dokumentų, kurie įstatymų nustatyta tvarka turi būti pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šie juridinę galią turintys dokumentai turi būti kruopščiai išanalizuoti, įvertinant ekonomines sąlygas ir tik tuomet gali būti sprendžiamas klausimas, kurių mokesčių mokėtojų rodikliai gali būti analogiški ir panaudoti mokestinio tyrimo metu. Taigi, mokesčio mokėtojo veiklos vertinimas turi būti atliekamas lyginant tikrinamojo laikotarpio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos ar veiklos rodiklius su analogišką veiklą vykdančio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos rodikliais. Be to, mokesčių administratoriaus pareigūnas, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta.
Taikant šį metodą mokesčio bazė arba apmokestinimo objektas yra suprantamas kaip tikrinamojo laikotarpio mokesčio mokėtojo finansiniai rodikliai, kurie gaunami prilyginus juos tokią pat ūkinę-komercinę veiklą vykdančių asmenų mokesčių deklaracijų finansiniams rodikliams, ar apskaičiavus skirtumą, gautą palyginus finansinius rodiklius.
Išlaidų metodas
Išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Tai yra tais atvejais, kuomet mokesčių administratorius gali nustatyti mokesčio mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas per tikrinamąjį laikotarpį.
Norint pritaikyti išlaidų metodą, „mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį“. Tai reiškia, jog būtina turėti kuo daugiau dokumentais ar kitais įrodymais pagrįstos informacijos apie mokesčių mokėtojo verslo, asmenines ir jo šeimos narių išlaidas, taip pat išsiaiškinti visus turėtus pajamų šaltinius. Taikant šį metodą, pirmiausiai surenkama informacija apie mokesčio mokėtojo verslo ir vartojimo išlaidas, visos šeimos pajamas ir visus pajamų šaltinius. Dalis informacijos gaunama apklausiant patį mokesčių mokėtoją, kiti duomenys, apie mokesčių mokėtojo ar jo šeimos vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, transporto priemones, vertybinius popierius, paskolas, dividendus, dovanas ir pan., gaunami iš trečiųjų asmenų (institucijų bei apklausiant darbuotojus, verslo partnerius, kai kada net konkurentus).
Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų informacijos šaltinių, pvz. Statistikos departamento pateiktais vidutiniais dydžiais, rodikliais (minimalaus pragyvenimo lygio ir pan.), kai mokesčių mokėtojas nepateikia išlaidas patvirtinančių dokumentų. Ir pagrindinis dalykas – nustatant mokesčių mokėtojo bei jo šeimos narių pragyvenimo išlaidas, svarbu atskirti verslo sąnaudas nuo asmeninių mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidų.
Paprastai išlaidų metodas pasirenkamas tada, kai mokesčio mokėtojo išlaidos per ataskaitinį laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas. Šiuo atveju yra manoma, kad mokesčio mokėtojo deklaracijoje pateikti duomenys yra nepatikimi ar prieštaringi, nepateikti apskaitos dokumentai arba duomenys juose gali būti suklastoti.
Mokesčių administratorius pagal surinktos informacijos duomenis apskaičiuoja mokesčio mokėtojo išlaidas ir nustato, ar mokesčio mokėtojas turėjo joms pakankamai pajamų. Taigi, tas išlaidų ir pajamų skirtumas per ataskaitinį laikotarpį ir bus ta mokesčio bazė nuo kurios bus nedeklaruotos pajamos, kurios apmokestinamos pagal mokesčių įstatymus ir pagal kurias bus skaičiuojami mokėtini mokesčiai į valstybės biudžetą.
Teoriškai išlaidų metodas yra pagrįstas panašiais principais kaip ir grynosios vertės metodas. Šių metodų taikymas remiasi įtariamojo lėšų šaltinių, išlaidų, turto ir įsipareigojimų analize. Tačiau šie objektai kiekviename iš metodų tiriami skirtingais būdais.
Grynosios vertės metodas
Grynosios vertės metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacijos, jog mokesčių mokėtojas per mokestinį laikotarpį sukaupė turto (nekilnojamojo, kilnojamojo, akcijų ir pan.), kuriam įsigyti deklaruotų pajamų nepakanka. Tai reiškia, jog taikant šį metodą yra palyginami mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertės ir mokesčio mokėtojo deklaruotų pajamų dydžiai.
Norint pritaikyti grynosios vertės metodą, rekomenduojama: pirma, turėti pakankamai informacijos, kad mokesčių mokėtojas sukaupė daug turto (nekilnojamojo, akcijų, obligacijų bei pan.) ir įsitikinti, kad šiam turtui įsigyti deklaruotų pajamų nepakanka. Tačiau jei surinkti informacijos iš patikimų šaltinių apie asmens turimą turtą nepavyksta, tuomet pradinį pokalbį su mokesčių mokėtoju reikia organizuoti taip, kad būtų galima gauti kuo daugiau rūpimos informacijos. Antra, pagrindinis dalykas, kurį reikia atlikti, siekiant apskaičiuoti grynąją vertę, tai yra rasti atskaitos tašką – bazinius metus, t. y. tuos metus, kai nekyla įtarimų dėl mokesčių mokėtojo pajamų deklaravimo teisingumo. Po bazinių metų einantys kiti metai ir bus tas laikotarpis, kuriam patikrinti bus galima pritaikyti mokesčių apskaičiavimo pagal administratoriaus veiklos vertinimą grynosios vertės metodą.

Ekonominių modelių metodas
Ekonominių modelių metodas paprastai taikomas mokesčių mokėtojams, kurie nepateikė deklaracijų, kurių veikla buvo nuostolinga ar gavo mažą pelną. Būtina nustatyti įmonės veiklos rezultatų priežastis, kuomet paaiškėja, kad priežastis – paslaugų kainos neatitinka realių rinkos kainų, antkainis daug mažesnis negu kitų tos pačios šakos įmonių, kiti ekonominiai rodikliai žymiai skiriasi nuo kitų tos pačios šakos įmonių vidutinių ekonominių rodiklių. Taikant šį metodą naudojami įvairūs skaičiavimo būdai (pvz., realizavimo pajamų, bendrojo pelno, grynojo pelno, antkainio, savikainos, pardavimo kainos, išeigos), kurie priklauso nuo turimos informacijos apie mokesčių mokėtoją. Šaltinis turi būti parenkamas taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius, skaičiavimams atlikti reikalingus, rodiklius. Mokesčių administratorius prieš taikydamas mokesčių apskaičiavimą pagal ekonominių modelių metodą pirmiausiai turėtų išsiaiškinti konkrečios verslo rūšies ekonomines sąlygas, panaudoti statistinius duomenis apie tos veiklos pelningumą, antkainių dydį ir gaminių kainas.
Surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis, kurį naudodamas mokesčių administratorius turi atlikti skaičiavimus. Skaičiavimo būdo pasirinkimą įtakos mokesčių administratoriaus pareigūno turima informacija apie mokesčių mokėtoją. Siekiant nustatyti mokesčių mokėtojo pajamas arba kitaip tariant veiklos rodiklius rekomenduojama perskaičiuoti vadovaujantis vidutiniais analogiškos verslo šakos rodikliais, kurie lyginami su rodikliais pateiktais ataskaitose. Taigi tokiu būdu yra apskaičiuojamas nedeklaruotų pajamų dydis, kuris apmokestinamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Mokesčio apskaičiavimas pagal valstybinių institucijų dokumentus.
Mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą.
Mokestis gali būti apskaičiuojamas tais atvejais, kai institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo.

Tais atvejais, kai iškyla abejonių dėl institucijų apskaičiavimų pagrįstumo ir teisingumo, mokesčių administratorius turi teisę jų pareikalauti atlikti pakartotinį patikrinimą konkrečiai nurodydamas, dėl ko
nesutinkama, arba pats patikrinti, ar mokestis apskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas teisingai. Apskaičiavęs mokestį mokesčių administratorius prisiima visą atsakomybę dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo.

MAĮ 71 straipsnyje yra numatytas institutas, kuris reglamentuoja susitarimo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo galimybę, t.y. nustatoma mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo teisė susitarti dėl mokesčio dydžio. Susitarimas gali būti pasirašomas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei apskaičiuojant mokesčius nei viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą mokėtojas netenka teisės ginčyti apskaičiavimo teisingumą, o administratorius – apskaičiuoti didesnę nei susitarime nurodyta suma.
Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat bet kuriame mokestinių ginčų nagrinėjimo etape. Minėtas susitarimas yra civiliniuose santykiuose taikomos taikos sutarties analogas.
Rusijos Federacijos Mokesčių kodeksas taip pat numato galimybę mokesčių administratoriui su mokesčių mokėtoju sudaryti sutartį, pagal kurią suteikiamas mokestinis investicinis kreditas, tačiau teisės normomis griežtai apibrėžtas tokio susitarimo subjektų veikimo ribos, t.y. ribojama šalių valia laisvai rinktis veiklos formą.

Mokesčio sumokėjimo terminai ir tvarka.

Mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu.
Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atskiro mokesčio įstatymas nenustato kito termino.
Mokestinė nepriemoka, kurios sumokėjimas yra atidėtas šio Įstatymo nustatyta tvarka, sumokama mokestinės paskolos sutartyje numatytu terminu.
Muitinės administruojamų mokesčių (įskaitant papildomai apskaičiuotus mokesčius) mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.

Mokestinės prievolės įvykdymo būdai
1) mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimu;
2) trečiojo asmens atliekamu mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimu;
3) turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymu mokestinei nepriemokai padengti.

Mokesčio sumokėjimas
1. Mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos sumokamos per kredito arba kitą mokėjimą priimančią įstaigą. Teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka mokestis gali būti sumokėtas grynaisiais pinigais per mokesčių administratoriaus pareigūną, turintį įgaliojimą priimti grynuosius pinigus.
2. Mokestis ir su juo susijusios sumos laikomos sumokėtomis, kai kredito įstaiga arba kita mokėjimą priimanti įstaiga įvykdo atitinkamą mokesčių mokėtojo mokėjimo nurodymą Mokėjimų įstatymo 9 straipsnyje nustatyta tvarka.
3. Mokestį ir su juo susijusias sumas už mokesčių mokėtoją gali sumokėti tretieji asmenys centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka.
4. Šiame Įstatyme vartojama mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimo sąvoka apima ir mokestį išskaičiuojančio asmens išskaičiuotų mokesčių ir su juo susijusių sumų sumokėjimą.

Mokesčių mokėtojo sumokamos sumos įskaitomos tokia tvarka, kaip mokėjimo nurodymuose nustato mokesčių mokėtojas. Jei mokesčių mokėtojas konkrečiai nenurodo, už ką turi būti įskaityta jo sumokėtoji suma, ji įskaitoma centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka.

Mokestinės nepriemokos esmė.

Mokesčio nepriemoka – mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto įstatymo lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma.

Mokestinė nepriemoka – mokesčio nepriemoka ir mokesčių mokėtojo mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatyta tvarka laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos.

Mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindai ir tvarka.
Beviltiška mokestinė nepriemoka
1. Jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai:
1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus);
2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką;
3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, invalidas, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis;
4) suėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.
2. Mokestinei nepriemokai, pripažintai beviltiška šio straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytais pagrindais, neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė ir į ją neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas. Nustačius, kad yra galimybė ir tikslinga tokią mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti, ji išieškoma.
3. Mokestinė nepriemoka, pripažinta beviltiška šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, nurašoma iš biudžeto pajamų apskaitos dokumentų.
4. Mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, beviltiškų mokestinių nepriemokų revizavimo bei apskaitos tvarką ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodiką nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Mokestinės nepriemokos išieškojimo tvarka

Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų:
1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime;
2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu;
3) mokesčių mokėtojas MAI 81 straipsnio 2 dalyje numatytu terminu nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytų mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – po 20 dienų.

Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos.
.

Likviduojamo juridinio asmens mokestinė nepriemoka padengiama iš šio asmens turimų piniginių lėšų, taip pat lėšų, gautų realizavus jo turtą, atsižvelgiant į įstatymuose nustatytą reikalavimų tenkinimo eilę. Tais atvejais, kai likviduojamo neribotos turtinės atsakomybės juridinio asmens turto nepakanka mokestinei nepriemokai padengti, likusi dalis gali būti išieškoma iš šio juridinio asmens dalyvių, kurie atsako pagal juridinio asmens prievoles, turto Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.
Reorganizuoto juridinio asmens mokestinę prievolę privalo įvykdyti jo teisių ir pareigų perėmėjas. Reorganizuoto juridinio asmens dalyviai, jei jie atsako už juridinio asmens prievoles, už šio asmens mokestinės prievolės įvykdymą atsako Civilinio kodekso nustatytais atvejais ir tvarka.

Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai
1) duodant kredito įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos.
2) pateikiant laiduotojui arba garantui reikalavimą įvykdyti mokesčių mokėtojo prievolę ir už mokesčių mokėtoją sumokėti mokestinę nepriemoką (jeigu mokestinės prievolės įvykdymas užtikrintas laidavimu arba garantija);
3) duodant kredito įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš laiduotojo arba garanto sąskaitos,
4) priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Mokesčių administratorius išieškojimo teisę gali perduoti kitai valstybei įstatymų arba tarptautinių sutarčių nustatytais atvejais.
Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis
1. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai.
2. Mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos.
3. Suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminui, pasibaigia ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas.
4. Mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti.
5. MAI 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.

Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas arba išdėstymas
1. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas vietos mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis.
2. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.
3. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį.
4. Tuo atveju, kai mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminas yra atidedamas ar išdėstomas, iš mokesčių mokėtojo gali būti pareikalauta Civilinio kodekso nustatyta tvarka užtikrinti mokestinės nepriemokos sumokėjimą įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija.
5. Už suteiktą mokestinę paskolą mokamos palūkanos, kurių dydį nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Mokesčių mokėtojui laiku nesumokėjus įmokų pagal mokestinės paskolos sutartimi patvirtintą mokėjimo grafiką, skaičiuojamos padidintos palūkanos, o nesumokėjus palūkanų pagal mokestinės paskolos sutartį – palūkanų delspinigiai. Padidintos palūkanos ir palūkanų delspinigiai skaičiuojami iki tos dienos, kol atitinkamos sumos yra sumokamos (įskaitomos). Padidintų palūkanų ir palūkanų delspinigių dydis yra lygus delspinigių už laiku nesumokėtą mokestį dydžiui.
6. Jeigu mokesčių mokėtojas nesilaiko mokestinės paskolos sutarties sąlygų, ji nutraukiama. Šiuo atveju už mokestinę paskolą sumokėta palūkanų suma perskaičiuojama atsižvelgiant į faktiškai pasinaudotą mokestinės paskolos sumą, o nuo likusių nesumokėtų sumų nepertraukiamai MA Įstatymo 96–98 straipsnių nustatyta tvarka skaičiuojami delspinigiai. Mokestinės paskolos sutartis taip pat nutraukiama, jei mokesčių mokėtojui iškeliama bankroto byla.
7. nuostatos netaikomos gyventojų pajamų mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, išskyrus atvejus, kai prašoma atidėti mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio bei su juo susijusių sumų sumokėjimo terminą.
8. Muitams ir su jais susijusioms sumoms šios nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.

Raginimas mokestinę prievolę įvykdyti geruoju
Mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas. Raginimas įteikiamas vienu iš šių atvejų:
1) įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis;
2) priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą;
3) nutraukiama mokestinės paskolos sutartis.
Raginimas neteikiamas, kai nustatoma deklaruoto mokesčio ir (arba) šio mokesčio delspinigių nepriemoka arba muitinės deklaracijoje apskaičiuoto mokesčio ir (arba) šio mokesčio delspinigių nepriemoka;
Mokesčių administratorius leidžia mokesčių mokėtojui sumokėti raginime nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kito termino.

Turto areštas
Turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.
Mokesčių mokėtojo turto areštuojama tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.
Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).
Mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Delspinigių sąvoka, jų skaičiavimo tvarka.
Delspinigiai yra žalos, už neteisėtą naudojimąsi lėšomis atlyginimo forma, kartu tai yra ir mokestinės prievolės užtikrinimo būdas.
Delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami:
1) už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį);
2) už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje);
3) už pagal mokesčių mokėtojo prašymą nepagrįstai grąžintą (įskaitytą) mokesčio permoką (išskyrus tuos atvejus, kai per daug grąžinama (įskaitoma) dėl mokesčių administratoriaus klaidos).
Jei atitinkamas mokesčio įstatymas nenustato kitaip, šis mokestinės prievolės užtikrinimo būdas netaikomas biudžetinėms įstaigoms, taip pat Lietuvos bankui.

Delspinigių skaičiavimo pradžia
1. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą.
2. Delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos,
3. Delspinigiai skaičiuojami nuo tos dienos, kai tokia permoka buvo grąžinta (įskaityta).
4. Delspinigiams už nesumokėtus muitus MAI nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.

Delspinigių skaičiavimo trukmė
1. Delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti:
1) mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba
2) tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia
2. Delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino.
3. Šios nuostatos netaikomos skaičiuojant delspinigius už nesumokėtus muitus.

Delspinigių dydį ir jo apskaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Delspinigių dydis nustatomas minėtąją palūkanų normą padidinus 10 procentinių punktų.

Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų delspinigių ar jų dalies, jeigu:
1) delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo vieno mokesčio nepriemokos, bet už tą patį laikotarpį mokesčių mokėtojas turėjo to paties ar kito mokesčio permoką.
2) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

Nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius

Mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Mokestinių ginčų procedūra
1. Mokestiniams ginčams nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą.
2. MAI numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo.
3. Mokestiniai ginčai nepradedami nagrinėti, jei dėl ginčijamų sumų yra pradėta abipusio susitarimo procedūra, numatyta Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną.

Skundo dėl mokestinio ginčo padavimo terminas
1. Skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kurį mokesčių mokėtojas skundžia.
2. Skundas Mokestinių ginčų komisijai turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų nuo centrinio mokesčių administratoriaus skundžiamo sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui arba per 20 dienų nuo termino sprendimui dėl mokestinio ginčo priimti pasibaigimo dienos.
3. Mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija pripažįsta svarbiomis, šis terminas minėtos institucijos sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Minėtas prašymas turi būti išnagrinėtas per skundui, paduodamam dėl mokestinio ginčo, išnagrinėti nustatytą terminą.
4. Priėmus sprendimą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, skundo dėl mokestinio ginčo išnagrinėjimo terminai skaičiuojami nuo minėto sprendimo priėmimo dienos.
5. Jeigu skundo padavimo terminas yra praleistas ir mokesčių mokėtojas skundo padavimo termino neprašo atnaujinti, taip pat kai šio straipsnio nustatyta tvarka toks prašymas yra nepatenkinamas, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam mokesčių mokėtojui.
6. Kai priimamas sprendimas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, sustabdomas ginčijamų ir iki šio sprendimo priėmimo dienos dar neišieškotų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinis išieškojimas. Išieškojimo sustabdymas nėra kliūtis paskirti bet kokią mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, nustatytą MAĮ 95 straipsnyje, ar pagrindas ją naikinti.
7. Ikiteisminės mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, kuriuo nepatenkinamas prašymas dėl skundo padavimo termino atnaujinimo, gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Reikalavimai skundo mokestiniame ginče turiniui
1. Skunde, paduodamame mokestiniame ginče, turi būti nurodyta:
1) mokesčių mokėtojo pavadinimas (vardas, pavardė), identifikacinis numeris (kodas), adresas;
2) skundžiamas sprendimas, jo surašymo data;
3) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai;
4) skundo pareiškėjo reikalavimas.
2. Skundas turi būti pasirašytas mokesčių mokėtojo (jo atstovo).
3. Mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.
4. Skundą gavusi ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija privalo patikrinti, ar skundas atitinka šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus reikalavimus.
5. Nustačiusi, kad skundas neatitinka šio Įstatymo reikalavimų, ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija priima sprendimą ir nustato skundą padavusiam mokesčių mokėtojui 15 dienų terminą trūkumams pašalinti. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kai mokesčių mokėtojui minėtas sprendimas buvo įteiktas.
6. Jeigu mokesčių mokėtojas per nustatytą 15 dienų terminą įvykdo sprendime nurodytus reikalavimus, skundas nagrinėjamas ir laikomas paduotu pradinio jo pateikimo dieną, o skundo dėl mokestinio ginčo išnagrinėjimo terminai pradedami skaičiuoti nuo reikalavimų įvykdymo dienos. Nurodytų reikalavimų laiku neįvykdžius, skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį pateikusiam mokesčių mokėtojui.
7. Tuo atveju, jei mokesčių mokėtojas nepašalina trūkumų, atsiradusių dėl šio straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų nevykdymo, tačiau jo skunde yra kitų reikalavimų, pagrįstų skunde nurodytomis aplinkybėmis ir įrodymais, skundas mokesčių mokėtojui negrąžinamas ir ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija privalo išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą dėl nurodytų reikalavimų. Šiuo atveju skundo dėl mokestinio ginčo išnagrinėjimo terminai skaičiuojami nuo kitos dienos, kai pasibaigia nustatytas trūkumų pašalinimo terminas.
8. Klaidingas ar kitoks skundo pavadinimas nėra trūkumas, dėl kurio skundas būtų nenagrinėjamas.
9. Šios nuostatos taikomos tik skundams, pateikiamiems ikiteisminėms mokestinius ginčus nagrinėjančioms institucijoms. Skundo dėl mokestinio ginčo, kai jis paduodamas teismui, turinio reikalavimus nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas.

Institucijos, nagrinėjančios mokestinius ginčus: centrinis mokesčio administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas; jų teisės ir pareigos mokestinių ginčų procese.

Mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos
Mokestinius ginčus nagrinėja:

centrinis mokesčių administratorius,
Mokestinių ginčų komisija,
Teismas.

Centrinio mokesčių administratoriaus nagrinėjami mokestiniai ginčai
Centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus.

Skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas centriniame mokesčių administratoriuje
1. Skundas dėl mokestinio ginčo centriniam mokesčių administratoriui paduodamas per vietos mokesčių administratorių, kurio sprendimas yra skundžiamas.
2. Vietos mokesčių administratorius gautą mokesčių mokėtojo skundą ir jam nagrinėti reikiamą medžiagą per 3 darbo dienas privalo nusiųsti centriniam mokesčių administratoriui.
3. Centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos. Šis terminas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas iki 60 dienų, jeigu skundui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Apie tai turi būti raštu pranešta skundą padavusiam mokesčių mokėtojui.
4. Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų:
1) patvirtina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;
2) panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;
3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;
4) pakeičia vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;
5) paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.
5. Sprendime turi būti nurodyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti priimtą sprendimą Mokestinių ginčų komisijai arba teismui ir tokio apskundimo terminai

Mokestinių ginčų komisija
1. Mokestinių ginčų komisija (toliau šiame straipsnyje – Komisija) yra viešasis juridinis asmuo, išlaikomas iš valstybės biudžeto.
2. Komisijos tikslas – objektyviai išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
3. Komisiją sudaro Komisijos pirmininkas ir kiti Komisijos nariai. Bendrą Komisijos narių skaičių nustato ir Komisijos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
4. Komisijos nariai skiriami šešeriems metams. Komisijos narius skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė finansų ministro ir teisingumo ministro bendru teikimu. Komisijos nariu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis finansų, teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį arba jį atitinkantį aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip trejų metų darbo stažą mokesčių, muitų ar įmonių teisės srityje. Komisijos nariai privalo būti Lietuvos Respublikos piliečiai.
5. Komisijos narys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu gali būti atleistas prieš terminą, kai:
1) atsistatydina savo noru;
2) praranda Lietuvos Respublikos pilietybę;
3) nedirba dėl laikinojo nedarbingumo ilgiau kaip 120 dienų iš eilės ar ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių arba yra medicininės ar invalidumą nustatančios komisijos išvada, kad jis negali eiti pareigų;
4) įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo nuteisiama už sunkų ir labai sunkų tyčinį nusikaltimą ar nusikaltimą nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, ekonomikai ir verslo tvarkai ar finansų sistemai;
5) šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas.
6. Komisijos narių darbas Komisijoje laikytinas darbu pagrindinėje darbovietėje ir apmokamas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka. Komisijos narys pareigas gali eiti tik Komisijoje, taip pat dirbti mokslinį arba pedagoginį darbą.
7. Pasibaigus įgaliojimų laikui, Komisijos nariai savo pareigas eina tol, kol paskiriami nauji nariai.
8. Komisijos funkcijoms atlikti sudaroma valstybės tarnautojų ir darbuotojų administracija. Jos struktūrą ir pareigybių sąrašą, neviršydamas lėšų, patvirtintų darbo užmokesčiui, tvirtina Komisijos pirmininkas. Komisijos valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, priėmimo į darbą tvarką, darbo užmokesčio jiems mokėjimo tvarką ir sąlygas nustato Valstybės tarnybos įstatymas, Darbo kodeksas, kiti įstatymai ir teisės aktai.

Mokestinių ginčų komisijos nagrinėjami mokestiniai ginčai
Mokestinių ginčų komisija nagrinėja:
1) mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus;
2) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų;
3) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus, kai centrinis mokesčių administratorius per šio Įstatymo nustatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl mokestinio ginčo.

Skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas Mokestinių ginčų komisijoje
1. Skundas dėl mokestinio ginčo Mokestinių ginčų komisijai paduodamas per centrinį mokesčių administratorių.
2. Centrinis mokesčių administratorius per 3 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos parengia mokestinio ginčo bylą ir perduoda ją Mokestinių ginčų komisijai. Mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius turi teisę Mokestinių ginčų komisijoje susipažinti su byloje esančia medžiaga.
3. Mokestinių ginčų komisija sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo priima per 60 dienų nuo skundo gavimo dienos. Mokesčių mokėtojo prašymu šis terminas Mokestinių ginčų komisijos sprendimu gali būti sutrumpinamas iki 30 dienų. Apie tai turi būti raštu pranešta skundą padavusiam mokesčių mokėtojui bei centriniam mokesčių administratoriui.
4. Sprendimai priimami Mokestinių ginčų komisijos narių balsų dauguma. Mokestinių ginčų komisija priima vieną iš šių sprendimų:
1) patvirtina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;
2) panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;
3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;
4) pakeičia centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;
5) perduoda skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
5. Sprendime turi būti nurodyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti priimtą sprendimą ir tokio apskundimo terminai.
6. Mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui.

Skundo dėl mokestinio ginčo nagrinėjimo sustabdymas
1. Ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija gali nuspręsti skundo dėl mokestinio ginčo (jo dalies) nagrinėjimą sustabdyti, jeigu priimamas sprendimas visiškai ar iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo ir tokio juridinio fakto buvimas ar nebuvimas dar turi būti nustatytas teismo ar teisėsaugos institucijos arba užsienio valstybės įstaigos ar institucijos. Skundo ar jo dalies dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas sustabdomas, iki ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija sužinos, kad minėta įstaiga ar institucija nustatė tokio fakto buvimą ar nebuvimą.
2. Skundo nagrinėjimas mokestiniame ginče taip pat sustabdomas, jei dėl ginčijamų sumų pradedama abipusio susitarimo procedūra, numatyta Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną. Nagrinėjimas sustabdomas iki nurodytų procedūrų užbaigimo.

Sprendimo dėl mokestinio ginčo įteikimas
Ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija priimtą sprendimą dėl mokestinio ginčo įteikia mokesčių mokėtojui, o Mokestinių ginčų komisija – ir centriniam mokesčių administratoriui.

Sprendimo dėl mokestinio ginčo privalomumas
Praėjus šiame Įstatyme nustatytiems sprendimo dėl mokestinio ginčo apskundimo terminams, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos priimtą sprendimą privalo vykdyti ginčo šalys, taip pat su ginču susiję tretieji asmenys.

Apskundimas teismui
1. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui.
2. Apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.
3. Skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos.
4. Skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo dėl mokestinio ginčo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
5. Centrinis mokesčių administratorius Mokestinių ginčų komisijos sprendimą teismui, taip pat teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui skundžia atsižvelgdamas į finansų ministro patvirtintus sprendimų dėl mokestinių ginčų apskundimo ekonominio tikslingumo kriterijus.
Nagrinėjant skundus, susijusius su muitų administravimu, Bendrijos muitų teisės aktai turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu.
Teisminis nagrinėjimas. Teisminė institucija – administraciniai teismai.
Stadijos: Skundo (prašymo) padavimas. Mm, nesutinkantis su cma arba Mgk sprendimu dėl mg, turi teisę jį apskųsti teismui. Moketiniai ginčai teisminėje stadijoje priskiriami administracinių teismų kompetencijai. Pagal Adm bylų teisenos įst adm teismai sprendžia bylas dėl mok, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų. Apskųsti Mgk spr dėl mg taip pat turi teisę cma, tačiau tik tuo atveju, kai cma ir Mgk, spręsdami mg, skirtingai interpretavo įst nuostatas. Sk teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20d po cma arba Mgk spr įteikimo dienos. Sk dėl cma arba Mgk spr dėl mg nagrinėjami Vilniaus apygardos adm teisme.
Jei skundo padavimo terminas yra praleistas, pareiškėjo prašymu administracinis teismas terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra kitų aplinkybių, dėl kurių skundas negali būti nagrinėtinas teisme. Prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.
Pasiruošimas bylos nagrinėjimui. Teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs sk, prireikus išsprendžia būtinus pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme kl: imasi priemonių reikalavimui užtikrinti, įpareigoja pareiškėją pateikti įrodymus ar pateikti papildomų paaiškinimų raštu dėl keliamų reikalavimų ir nustato įvykdymo terminą, išsiunčia trečiajam suinteresuotam asmeniui bei atsakovui skundo nuorašus ir pareikalauja iš atsakovo per nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per 14d, raštu pateikti t. atsiliepimą, šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti, nusprendžia dėl specialistų iškvietimo ar ekspertizės darymo, atlieka kitus veiksmus, reikalingus pasiruošiant nagrinėti bylą, dėl bylų sujungimo ar išskyrimo, bylos perdavimo kitam teismui bei kitus proc kl.

Bylos nagrinėjimas teisme. Byla adm t. posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į t. posėdį, jeigu jiems buvo apie t. posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir spr priimti. Bylos nagrinėjimas t. vyksta nepertraukiamai, išskyrus poilsiui skiriamą laiką. Kol byla nebaigta nagrinėti ar bylos svarstymas nėra sustabdytas ar atidėtas, tos sudėties t. neturi teisės nagrinėti kitų bylų. Nagrinėdami bylą, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias apl ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
Sprendimo priėmimas. Išnagrinėjęs bylą, ginčą t. priima vieną iš šių sprendimų:
1) atmesti skundą kaip nepagrįstą;
2) patenkinti skundą ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą;
3) patenkinti skundą ir įpareigoti savivaldybių adm subj atitinkamai įgyvendinti įstatymą vykdyti Vyr nutarimą ar kitą teisės aktą;
4) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu;
5) bylą sustabdyti, nutraukti ar palikti skundą nenagrinėtą.

Mokestinių ginčų bylų proceso atnaujinimas
1. Mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas šiame straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.
2. Procesas gali būti atnaujinamas, kai:
1) naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu;
2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;
3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos asmenų veikos nagrinėjant mokestinį ginčą;
4) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas ar nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti skundžiamą sprendimą;
5) mokesčių mokėtojas buvo neveiksnus ir nebuvo atstovaujamas atstovo pagal įstatymą;
6) mokestinį ginčą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Mokestinių ginčų komisija;
7) pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą;
8) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas;
9) būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką.
3. Prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti mokesčių mokėtojas.
4. Prašymas dėl proceso atnaujinimo paduodamas centriniam mokesčių administratoriui (kai jo arba vietos mokesčių administratoriaus sprendimas mokestinio ginčo byloje buvo galutinis) ar Mokestinių ginčų komisijai, kai galutinį sprendimą mokestinio ginčo byloje priėmė ši institucija.
5. Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos. Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos praėjo daugiau kaip 5 metai.
6. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma:
1) mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos pavadinimas;
2) mokesčių mokėtojo pavadinimas (vardas, pavardė), identifikacinis numeris (kodas), adresas;
3) sprendimą priėmusios institucijos pavadinimas;
4) nustatytu terminu neapskųsto institucijos sprendimo esmė ir proceso atnaujinimo pagrindas;
5) proceso atnaujinimo motyvai;
6) aplinkybės, kuriomis grindžiamas šio straipsnio 5 dalyje nurodytų terminų skaičiavimas;
7) prašymo esmė;
8) prašymo surašymo vieta, data, mokesčių mokėtojo parašas.
7. Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiantys įrodymai, taip pat nustatytu terminu neapskųsto mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo nuorašas.
8. Tais atvejais, kai centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymų nustatyti terminai paduoti prašymą arba prašymas nepagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija sprendimu atsisako atnaujinti procesą.
9. Jeigu prašymas paduotas nepraleidus įstatymų nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, centrinis mokesčių administratorius ar Mokestinių ginčų komisija priima sprendimą dėl proceso atnaujinimo. Atnaujinus procesą, mokestinis ginčas nagrinėjamas iš naujo sprendimą dėl proceso atnaujinimo priėmusioje institucijoje pagal šiame skyriuje nustatytas taisykles.

Kitų mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimo tvarka
1. Skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų MAĮ 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
2. Mokesčių mokėtojas taip pat gali naudotis kitų įstatymų jam suteikta teise šių teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti neteisėtus mokesčių administratoriaus pareigūno veiksmus.

Atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus sąvoka ir rūšys.
Teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimą – mokesčių ir kitų įstatymų nustatytų valstybinės prievartos priemonių taikymas mokesčių įstatymų pažeidėjams siekiant nubausti juos ir pašalinti atsiradusias neigiamas pasekmes. Tai kompleksinis teisinis institutas, apjungiantis atskiras atsakomybės rūšis, ir jam būdingi bendri teisinės atsakomybės požymiai. Specialūs požymiai yra nulemti mokestinių santykių specifikos, kai be tradicinių atsakomybės rūšių (Baudžiamoji atsakomybė, Administracinė atsakomybė) taikoma ir finansinė atsakomybė (finansinės sankcijos).
Teisinės atsakomybės priemonės skirstomos į:
Atstatančias teises – užtikrina mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokesčius ir tuo pačiu garantuoti žalos, atsiradusios dėl laiku nesumokėtų mok. valstybei grąžinimą (delspinigiai).
Baudžiamosios – pasireiškia įvairios baudž. ir asmin. atsakomybės (baudos, laisvės atėmimo, pataisos darbų arba finansinių sankcijų taikymu).

Mokesčių įstatymų pažeidimai, jų sąvoka ir rūšys.
Mokesčių įstatymų pažeidimas. Tai neteisėtas elgesys (veikimas ar neveikimas), kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Kiekvieną tokį pažeidimą apibūdina pavojingumo visuomenei, priešingumo teisei, kaltumo ir baudžiamumo požymiai.

Požymiai:
priešingumas teisei – mokesčių įstatymų reikalavimų netenkinimas; pavojingumas visuomenei – kėsinamasi į valstybės finansinius interesus (negaunama įplaukų į valstybinius fondus arba gaunama pavėluotai);

kaltumas – teisinėn atsakomybėn traukiami tik kalti asmenys;
baudžiamumas – numatomos teisinės atsakomybės priemonės (aišku galimas ir atleidimas nuo atsakomybės).

Visi mokesčių įstatymų pažeidimai yra pavojingi visuomenei, nes jais kėsinamasi į įstatymais saugomus interesus. Pirmiausia – į valstybės finansinius interesus. Mokesčių įstatymų pažeidimai yra labai įvairūs, jie skiriasi pagal savo objektą, dalyką, padarymo būdą, pavojingumo laipsnį ir pan. Mokesčių įstatymų pažeidimus reikia vertinti kaip juridinius veiksmus, lemiančius teisinės atsakomybės santykių atsiradimą. Tokie pažeidimai priklauso neteisėtų veiksmų kategorijai. Mokestinių teisinių santykių dalyvių elgesys, neatitinkantis mokesčių įstatymų reikalavimų, pripažįstamas neteisėtu ir yra pagrindas teisinės atsakomybės santykiams atsirasti. Mokesčių įstatymų pažeidimų pavojingumas, priešingumas teisei lemia jų baudžiamumą. Pažeidėjui taikomos įstatymo nustatytos teisinės atsakomybės priemonės.

Asmenų, pažeidusių mokesčių įstatymus kaltės formos.
Kaltė, jos formos. Mokesčių įstatymų pažeidimų kaltumas reiškia, kad teisinėn atsakomybėn gali būti traukiami tik dėl pažeidimo kalti asmenys. Jie pažeidimo padarymo metu turi suvokti, kad pažeidžia mokesčio įstatymus.
Kaltė – psichinis asmens santykis su daroma veika ir pasekmėmis. Kaltę apibūdina intelektualinis ir valinis kriterijai. Tik pakaltinamas asmuo gali būti patrauktas teisinėn atsakomybėn. Formos: Tyčia – asmuo suvokia savo veiklos priešingumą teisei, numato žalingas pasekmes ir jų siekia arba nesiekia, tačiau leidžia joms atsirasti. Neatsargumas – asmuo numato, kad savo veikimu ar neveikimu gali pažeisti mokesčio įstatymą, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti, arba nenumato, nors galėjo ir privalėjo tai numatyti. Mokesčių įst pažeidimo elementai yra: pažeidimo subjektas, objektas, subjektyvioji ir objektyvioji pusės. Subjektais gali būti FA ar JA, kita organizacija, taip pat bet koks kitas organizuotas teisės subjektas, pažeidęs mokesčio įst. Subjektyvioji pusė- toks pažeidimo elementas, kuris parodo asmens , padariusio pažeidimą, psichikos būklę, pažeidimo padarymo metu.

Pagrindiniai Baudžiamojo kodekso straipsniai

219 straipsnis. Mokesčių nesumokėjimas

220 straipsnis. Neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas

221 straipsnis. Deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimas

222 straipsnis. Apgaulingas apskaitos tvarkymas

223 straipsnis. Aplaidus apskaitos tvarkymas

ATP kodeksas
173-11 straipsnis. Gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimas
Kiti straipsniai, išvardinti 12 skirsnyje yra susiję su finaisnės drausmės laikymosi pažeidimais.

Nekaltumo prezumpcijos principo taikymo mokesčių teisėje ypatumai.
MAĮ 67 straipsnis. Mokesčio apskaičiavimo teisingumo pagrindimas

1. Mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

2. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
Bauda už mokėtino mokesčio sumažinimą

1. Jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

2. Šios baudos netaikomos, kai mokesčių mokėtojas per mokesčio įstatyme nustatytą terminą nepateikė mokesčio deklaracijos arba kai po mokesčio deklaracijos pateikimo mokesčių administratoriui pastebėjo, kad deklaravo per mažai mokesčio, tačiau iki mokesčių administratoriaus pavedimo patikrinti asmenį išrašymo dienos pateikė mokesčio deklaraciją, o
klaidų taisymo atveju – ją patikslino ir pateikė mokesčių administratoriui. Šios dalies nuostatos taip pat taikomos muitinės deklaracijose apskaičiuojamiems mokesčiams.

3. Biudžetinėms įstaigoms, taip pat Lietuvos bankui šios baudos neskiriamos. Šių įstaigų vadovai ir vyriausieji buhalteriai ar kiti už apskaitos tvarkymą atsakingi asmenys, pažeidę mokesčių įstatymų reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Atleidimas nuo baudos

1. Atleidimo nuo pagal MAI 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra:

1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo;

2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat
mokesčių mokėtojo nemokumas;

3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui;

4) kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

2. Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio
sumokėjimo terminas šio Įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas.

3. Nuo baudų mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Atleidimo nuo baudų tvarką, kai
atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus ompetencijai, nustato centrinis mokesčių administratorius.

Baudas švelninančio teisės akto galiojimas

1. Teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo dieną, o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo
dieną.

2. Administracinę arba baudžiamąją atsakomybę švelninančio teisės akto galiojimo klausimas sprendžiamas atitinkamai pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą arba Baudžiamąjį kodeksą.

3 tema. Mokesčių administravimas Europos Sąjungos šalyse.
Mokesčių mokėtojų teisinis statusas. Mokesčius administruojančių institucijų sistema ir jų teisinis statusas. Pagrindinės mokesčių administravimo procedūros.
Mokesčių apskaičiavimo tvarką, mokesčių administravimo procedūras, jų turinį bei taikymo ribas reglamentuoja mokesčių įstatymai. Tačiau įvairiose šalyse skirtingai apibendrinamas šis normų sąvadas. Pavyzdžiui, Rusijoje, Lenkijoje, JAV, Vokietijoje mokestinius teisinius santykius reglamentuoja mokesčių kodeksas, kuriame pateikiamos susistemintos mokesčių teisės normos, reglamentuojančios teisinius santykius susijusius su mokesčių mokėjimu valstybe
Europos Sąjungos valstybių tiesioginių mokesčių sistemos
Airija. Tai viena iš labiausiai besivystančių ES valstybių ir šį jos augimą greičiausiai lemia patraukli fiskalinė politika. Nors ilgą laikotarpį Airijos mokesčių sistema buvo panaši į Anglijos, bet paskutiniu metu jaučiamas mokesčių tarifų mažinimas.
Airijoje tiesioginių mokesčių klasifikacinei grupei priklauso:

▪ pajamų mokestis (Income tax);

▪ pelno mokestis (Corporate Income tax);

▪ kapitalo prieaugio mokestis (Capital gains tax);

▪ kapitalo įsigijimų mokestis (Capital acquisitions tax);

▪ žyminis mokestis perleidžiant turtą (Stamp Duty on transfers of property);

▪ transporto priemonės registracijos mokestis (Vehicle registration Tax);
Gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamos Airijos rezidentų (asmenys, kurie Airijos teritorijoje praleidžia daugiau kaip 183 dienas) gaunamos pajamos iš įvairių šaltinių: atlyginimas už darbą, investicinės pajamos, pajamos iš ekonominės veiklos, nuosavo turto. Šio mokesčio tarifai yra du: 20 ir 42 proc. Mokestis priklauso nuo šeimyninės padėties bei pajamų dydžio. Pirmieji 28 tūkst. eurų apmokestinami 20 proc. tarifu, o kiti – 42 proc. tarifu. Jeigu abu sutuoktiniai gauna pajamas iki 56 tūkst. eurų – tai ši suma apmokestinama 20 proc. tarifu, o šią sumą viršijančios bendrosios pajamos – 42 proc. tarifu. Pajamų mokesčio ypatingi bruožai: jis mokamas avansu, mokestis mažinamas už kiekvieną šeimoje turimą vaiką, lėšas išleistas gydymo reikmėms, nėra apmokestintos pensijos, loterijų laimėjimai.

Ataskaitiniai pajamų mokesčio metai skaičiuojami nuo einamųjų metų balandžio 6 d. iki kitų metų balandžio 5 d.
Juridinių asmenų pelno mokesčiu apmokestinamas įmonių rezidenčių pelnas, gautas iš komercinės, pramoninė ar kt. veiklos. Mokesčio tarifas dar 1990 metais buvo 43 proc., 2002 metais – 16 proc., 2003 metais – 12,5 proc., o iki 2010 metų turėtų būti sumažintas iki – 10 proc.
Kapitalo prieaugio mokesčiu apmokestinamos fizinių ir juridinių asmenų pajamos, gautos disponuojant nuosavu turtu, akcijomis ir kitais vertybiniais popieriais, žeme, pastatais (t.y. apmokestinamos palūkanos, dividendai, autoriniai honorarai, turto nuomos pajamos ir kt.). Mokesčio tarifas – 20 proc.
Kapitalo įsigijimų mokestis – paveldėjimo ar dovanojimo mokestis, kurį moka palikimo ar dovanos gavėjas. Mokestis yra progresyvinis, kurio tarifo dydis priklauso nuo palikimo ar dovanos vertės bei nuo giminystės ryšio. Mokesčio tarifas maksimaliai gali būti 40 proc.
Žyminis mokestis mokamas perleidžiant turtą ir tik surašant raštišką sutartį. Mokesčio tarifai kinta nuo nekilnojamo turto deklaruotos vertės, t.y. nuo 6-9 proc. Perleidžiant vertybinius popierius taikomas 1 proc. žyminio mokesčio tarifas.
Transporto priemonės registracijos mokestis – mokamas tik pirmą kartą registruojant transporto priemonę. Mokestis priklauso nuo automobilio rinkos kainos.
Vietiniai mokesčiai – yra tik vienas – turto mokestis, kuriuo apmokestinamas turtas, žemė bei pastatai (naudojami verslo plėtojimui). Mokesčio tarifai atskiruose regionuose yra skirtingi, nes juos nustato vietinės valdžios institucijos.

Austrija. Ši valstybė taiko aukštesnius nei vidutinius mokesčius Europos Sąjungoje, pakankamai išplėtota apmokestinimo bazė. Austrijoje gerai išplėtota rinkos ekonomika, turi puikią socialinės apsaugos sistemą bei aukštą pragyvenimo lygį. Šalyje didžiąją dalį mokesčių renka federalinė (centrinė) valdžia, kuri surinktas pinigines lėšas perskirsto.
Gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamos fizinių asmenų pajamos (darbo užmokestis, pajamos, gaunamos iš žemės ūkio ir miškininkystės, profesinės ir savarankiškos veiklos, taip pat iš investicijų bei kapitalo padidėjimo, nuosavybės nuomos). Austrijos rezidentai moka pajamų mokestį nuo bet kurioje valstybėje gaunamų pajamų. Kai tuo tarpu nerezidentai moka pajamų mokestį tik nuo Austrijoje gaunamų pajamų. Mokesčio tarifai svyruoja nuo 10 iki 50 proc.
Apskaičiavus pajamų mokestį, iš gautos sumos dar atimama koreguojama suma, kurios dydis priklauso nuo apmokestinamųjų pajamų dydžio

Be šių išvardintų pajamų mokesčio tarifų dar yra taikomas 20 proc. tarifas, kuriuo apmokestinamos rašytojų, lektorių, menininkų honorarai, autoriniai atlyginimai, konsultacinių paslaugų pajamos ir kitos.
Mokestis atskaitomas iš darbuotojo atlyginimo kiekvieną mėnesį. Per metus mokamos avansinės ketvirtinės sumos, kurių dydis priklauso nuo praėjusiais metais sumokėto šio mokesčio (arba nuo metų pradžioje pateikiamo numatomų pajamų apskaičiavimo. Gyventojų pajamų mokestis galutinai apskaičiuojamas pasibaigus metams (einamieji metai skaičiuojami iki kovo 31 d.) pateikus mokesčių deklaraciją, yra primokama nesumokėta arba atgaunama permokėta suma.
Bendrovių pelno mokesčiu (dar kitaip vadinamas Korporacinis mokestis) apmokestinamas juridinių asmenų tiek Austrijos teritorijoje, tiek už jos ribų uždirbtas pelnas. Austrijoje korporacinio mokesčio tarifas – 25 proc. Be to, nepriklausimai nuo įmonės pajamų, Austrijos įstatymuose numatytas minimalus 1750 eurų dydžio ribotos atsakomybės bendrovės pelno mokestis ir 3500 eurų dydžio Akcinės bendrovės pelno mokestis. Šis mokestis mokamas iš anksto kas ketvirtį.
Vertybinių popierių apyvartos mokestis. Šiuo mokesčiu apmokestinamas ribotos atsakomybės bendrovių (taikomas 2,5 proc. tarifas) ir akcinių bendrovių vertybinių popierių perleidimas (taikomas 0,15 proc. tarifas). Austrijos įstatymai numato, kad tarifai gali būti mažinami 50 proc., jeigu vertybiniai popieriai perleidžiami ne Austrijos rezidentui.
Vietiniams mokesčiams priskiriami savivaldybėms mokamas:
▪ žemės ir nekilnojamojo turto mokestis – apmokestinama nekilnojamojo turto vertė, mokama vieną kartą per metus. Tarifai – nuo 0,4 iki 0,84 proc.
▪ nekilnojamojo turto mokestis – papildomas ketvirtinis mokestis, kuriuo apmokestinami nenaudojami žemės sklypai;
▪ žemės ir nekilnojamojo turto perleidimo mokestis – šiuo mokesčiu apmokestinami visi nekilnojamojo turto sandoriai, įskaitant ir sandorius, sudaromus kuriant įmonę. Tarifas – 3,5 proc. įgyjamo sklypo vertės mokesčio tarifas;
▪ įsigijimo kainos registracijos mokestis – įsigyjant nekilnojamąjį turtą ir jį registruojant nekilnojamojo turto registre mokamas 1 proc.

Belgija. Kalbant apie įmonių pelno mokestį, reiktų pažymėti, kad reziduojančios (tai įmonė, kuri yra registruota Belgijoje) įmonės apmokestinamos bet kurioje pasaulio šalyje gauto pelno mokesčiais, o nereziduojančios – tik pelno, uždirbto Belgijoje, mokesčiais. Belgijos įmonių ir užsienio šalių įmonių filialai Mokesčio tarifas gali svyruoti priklausomai nuo apmokestinamo pelno dydžio. Kuo didesnis pelnas, tuo didesnis ir mokesčio tarifas

Belgijos pelno mokesčio tarifai
pelnas tarifas
Nuo 0 iki 25 000 eurų 28,84 proc.
Nuo 25 000 iki 90 000 eurų 37,08 proc.
Nuo 90 000 iki 320 000 eurų 42,23 proc.

Belgijoje sumažinti tarifai netaikomi, jei daugiau kaip 50 proc. įmonės priklauso kitai įmonei, jei paskirstyti dividendai viršija 13 proc. įmokėto kapitalo, arba įmonė priklauso koordinacinio, distribucinio ar paslaugų centro grupei.
Gyventojų pajamų mokestis. Šio mokesčio tarifas yra progresyvinis ir svyruoja nuo 25 iki 50 proc., priklausomai nuo bendros pajamų sumos. Rezidentai privalo mokėti nuo pajamų gautų iš visų šaltinių. Skaičiuojant mokesčius dažniausiai abiejų sutuoktinių pajamos yra sudedamos, bet taip pat yra taikomos tam tikros išimtys. Jeigu abu sutuoktiniai pajamas gauna iš profesinės veiklos, tai vieno iš sutuoktinio mažesnės pajamos apmokestinamos mažesniu tarifu. Jeigu tik vienas sutuoktinis gauna profesines pajamas, tai 30 proc. šių pajamų perduodama kitam sutuoktiniui ir apmokestinama atskirai.
Komunaliniai mokesčiai – mokomi nuo 4 iki 10 proc. taip pat priklausomai nuo pajamų sumos.
Jei šeimoje yra trys išlaikytiniai, gali būti taikomas mažesnis pajamų mokesčio tarifas.
Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas – nuo 0,5 proc. turto kadastre nurodytos turto vertės. Realizuojant nekilnojamąjį turtą, pajamos apmokestinamos iki 21,5 proc. tarifu. Taip pat apmokestinamas turto pardavimo ir įsigijimo kainos skirtumas. Perkant nekilnojamąjį turtą – tarifas 12,5 proc. įsigyto turto vertės. Paveldint ar dovanojant turtą tiesioginiams įpėdiniams taikomas nuo 3 iki 30 proc. mokesčio tarifas, o kitoms asmenų grupėms – nuo 20 iki 80 proc. turto vertės.

Čekija. Gyventojų pajamų mokestis. Mokestis yra progresyvinis. Mokesčio tarifas svyruoja nuo 12 iki 32 proc., priklausomai nuo uždirbamų pajamų sumos. Mokestį kiekvieną mėnesį moka darbdavys.
Pajamos (CZK) tarifas
nuo 0 iki 121,200 12 proc.
Nuo 121,200 iki 218,400 19 proc.
Nuo 218,400 iki 331,200 25 proc.
Virš 331,201 32 proc.

Pelno mokestis. Nuo 2006 m. sausio 1 d. pelno mokesčio tarifas 24 proc. (2005 m. buvo 26 proc.). Juridinių asmenų pelnas apmokestinamos vienu tarifu. Šį mokestį turi mokėti akcinės bendrovės, ribotos atsakomybės bendrovės, kooperatyvai. Pelnas gautas iš investicinių fondų, kompanijų ir pensijų fondų yra apmokestinamas specialiu 5 proc. tarifu. Ne pelno siekiančių organizacijų, fondų bei kitų visuomeninių organizacijų apmokestinamas gautas pelnas iš reklamos, nario mokesčio ir lizingų.
Nekilnojamojo turto mokestis mokamas už pastatus ir žemę. Mokestį moka žemės ar pastato savininkas. Ūkinės paskirties žemės turėtojas nuo mokesčio atleidžiamas 5 m., o miškingos žemės savininkas – 25 m. Mokesčio tarifas – 0,75 proc. ariamai žemei ir 0,25 proc. miškui.
Paveldėjimo ir dovanojimo mokestis. Šio mokesčio apmokestinimo principai yra panašūs kaip ir kitose ES šalyse. Mokesčio tarifas svyruoja nuo 1 iki 40 proc. priklausomai nuo giminystės ryšio

Danija. Šioje ES šalyje veikianti mokesčių sistema yra daugiasluoksnė, mokesčiai vieni iš didžiausių.
Juridinių asmenų pelno mokesčiu apmokestinti ribotos atsakomybės akcinės bendrovės filialai, ūkio subjektai, kooperatyvai. Mokestis netaikomas įmonių atstovybėms, jeigu jos atlieka papildomą arba paruošiamąją veiklą ir neužsiima pardavimais. Danijos Karalystėje reziduojančios įmonės (tai įmonė registruota Danijoje arba užsienyje, bet pagrindiniai sprendimai priimami Danijoje) gautas pelnas apmokestinamas tiek Danijoje, tiek kitose šalyse. Užsienio įmonių filialų apmokestinamas tik Danijoje gautas pelnas. Yra tam tikros sąlygos, kurioms esant pelnas gali būti ir neapmokestinamas. Tai:
▪ neapmokestinami dividendai, kuriuos gauna Danijos įmonė jei ji valdo ne mažiau kaip 25 proc. akcijų kitos įmonės akcinio kapitalo;
▪ neapmokestinamas įmonės kapitalo prieaugis iš akcijų, kurios buvo įmonės nuosavybėje mažiausiai 3 metus;
Taip pat yra taikomos lengvatos toms įmonėms, kurios vykdo mokslinius tyrimus, mokančioms įnašus pensijų fondams, įsigyjančioms kompiuterinę įrangą ir pan.
Gyventojų pajamų mokesčio apmokestinimui taikoma progresyvinė mokesčio sistema. Šiuo mokesčiu apmokestinamos nuolatinių Danijos gyventojų arba asmenų, reziduojančių Danijoje ilgiau kaip 6 mėn., pajamos. Mokestis mokamas darbuotojui gaunant atlyginimą. Be to, Danijos Karalystėje suteikiamos lengvatos mokantiems įnašus į pensijų fondus, mokantiems palūkanas, profsąjungų nario mokesčius, nedarbo draudimo įnašus. Taip pat lengvatas gauna ir tie piliečiai, kuriems iki darbo reikia keliauti daugiau nei 24 km, o sulaukus pilnametystės (t.y. 18 m.) – skiriama 34 000 DKK (Danijos piniginis vienetas) dydžio pašalpa.
Užsienio šalių piliečiai, dirbantys Danijoje ir turintys šios šalies rezidento statusą, apmokestinami specialiu 25 proc. mokesčiu, bet tik po to, kai atskaičiuojama 9 proc. socialinio draudimo įnašų. Pagrindinė sąlyga: darbuotojas turi būti paskirtas dirbti ne trumpesniam kaip 6 mėn. ir neilgesniam kaip 36 mėn. laikotarpiui. Kitaip užsienio šalies pilietis dirbantis Danijoje bus apmokestinamas pagal bendras Danijos mokesčių taisykles (nuolatiniams gyventojams pajamų mokesčio tarifas svyruoja nuo 5,5 iki 47,6 proc.)
Turto mokesčiams priskiriami šie mokesčiai:
▪ žemės mokestis – apmokestinta žemė, esanti Danijoje (tarifas – nuo 0,6 iki 2,4 proc. žemės vertės);
▪ nekilnojamojo turto vertės mokestis – apmokestinamas visas privatus nekilnojamasis turtas, esantis tiek Danijoje, tiek užsienyje;
▪ pastatų mokestis – taikomas tik komerciniams pastatams (tarifas – ne daugiau kaip 1 proc. pastato vertės).

Estija. Gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamos pajamos gautos Estijos Respublikoje (nuolatinių gyventojų – visos pasaulinės pajamos, nerezidentų – gautos tik Estijos teritorijoje). Minimalus neapmokestintas minimumas nuo 2005 m. padidėjo iki 20 400 EEK per metus (maždaug apie 1 304 eurų) bei 2 000 EEK per mėn. Tuo tarpu 2004 m. buvo 16 800 EEK (1 074 eurų) per metus. Taikomas pajamų mokesčio tarifas 23 proc. (nuo 2006 m.).
Žemės mokestis. Šį mokestį moka žemių savininkai. Mokesčio tarifas svyruoja nuo 0,1 iki 2,5 proc. Priklausomai nuo vykdomos ekonominės veiklos, Estijos įstatymuose numatytos 25, 50, 75 proc. lengvatos mokesčio tarifui.
Juridinių asmenų pelno mokestis. Mokesčiu apmokestinamos viešosios ir privačios ribotos atsakomybės bendrovės, ūkinės bendrijos, kooperatyvai, asociacijos bei fondai. Mokesčio tarifas – 24 proc.
Graikija.
Gyventojų pajamų mokesčio apmokestinimui taikoma progresyvinė mokesčių sistema. Šio mokesčio tarifas (svyruoja nuo 0 proc. iki 40 proc.) priklauso nuo gaunamų pajamų dydžio, kuo daugiau gauni pajamų, tuo daugiau moki. Graikijos gyventojų apmokestinamos visos (rezidentų) šalies viduje ir užsienyje gaunamos pajamos. Ne rezidentų – tik Graikijoje gautos pajamos.
Juridinių asmenų pelno mokesčiui galioja 35 proc. dydžio tarifas. Apmokestinamos įmonės, užsienio bei vietinių įmonių filialai, dukterinės įmonės. Įmonės finansines ataskaitas turi pateikti per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos.
Be šių pagrindinių mokesčių mokamas paveldėjimo ir dovanojimo mokestis (tarifas nuo 5 iki 60 proc. – priklausomai nuo turto vertės bei giminystės ryšių), nekilnojamojo turto įvertinimo mokestis (vienkartinis, tarifas 3 proc.), žyminis mokestis (mokamas registruojant sutartį, tarifas nuo 1,2 iki 3,6 proc.) ir nekilnojamojo turto mokestis (mokesčio dydis nuo 0,3 iki 0,8 proc. turto vertės ir mokamas 2 kartus per metus).

Ispanija. Šioje šalyje mokesčiai taip pat nėra dideli. Mokesčius moka rezidentai, kuriais laikomi fiziniai asmenys, Ispanijoje praleidžiantys daugiau nei 183 dienas bei juridiniai asmenys, įsteigia pagal Ispanijos įstatymus būstines šios šalies teritorijoje.
Tiesioginiams mokesčiams priskiriami fizinių asmenų pajamų mokestis; bendrovių pelno mokestis, paveldėjimo ir dovanojimo mokestis, pajamų ir kapitalo mokesčiai.
Gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamos nuolatinių Ispanijos gyventojų gaunamos pajamos: atlyginimas už darbą, investicinės pajamos. Tarifas – nuo 15 iki 45 proc.
Pelno arba bendrovių mokestis. Apmokestinamos visos Ispanijoje įsteigtos įmonės ir užsienio bendrovės, kurios plėtoja nuolatinį verslą Ispanijoje. Šiam mokesčiui taikomi dvejopi tarifai: standartinis 35 proc. bei 30 proc. smulkioms įmonėms.
Paveldėjimo ir dovanojimo mokestis. Taikomas tik fiziniams asmenims. Ispanijos rezidentai moka mokestį už padovanotą ar palikimu gautą nuosavybę Ispanijos teritorijoje ir už jos ribų, o nerezidentai – moka tik už tą nuosavybę, kuri yra Ispanijos teritorijoje. Paveldėjimo mokestis turi būti sumokėtas per 6 mėn. nuo testamentą sudariusio asmens mirties. Dovanojimo atveju – per 30 d. nuo dovanos gavimo dienos.
Pajamų ir kapitalo mokesčiai mokami: ▪ nuo visų šalyje gautų pajamų; ▪ viso kapitalo; ▪ kapitalo vertės padidėjimo.
Žyminis mokestis. Apmokestinamos kolektyvinės sutartys, nekilnojamojo turto perdavimo, komercinės sutartis (tarifas nuo0,5 iki 6 proc.).
Vietiniams mokesčiams priskiriami tokie mokesčiai:
▪ nekilnojamojo turto mokestis – mokamas vieną kartą, tarifo dydis priklauso nuo turto vertės ir nuo lokacijos: mieste iki 1,17 proc., kaime – 0,3 proc.
▪ ekonominės veiklos (verslo) mokestis – mokamas kartą per metus ir tik tame regione, kur verslas įkurtas;
▪ transporto priemonių mokestis – priklauso nuo transporto priemonės variklio galingumo. Jeigu regione gyvena daugiau kaip 100 000 gyventojų, savivaldybės turi teisę minimalų tarifą padidinti du kartus;
▪ įrengimų instaliavimo bei statybos darbų mokestis – priklauso nuo išlaidų, skirtų statybos ir įrengimų instaliavimo darbams, kuriems reikalingas savivaldybės leidimas. Tarifo dydis – nuo2,4 iki 4 proc.

Italija. Lyginant su Ispanija, Italijos mokesčių sistema yra sudėtinga. Sistema grindžiama keturiais pagrindiniais principais: 1) Italijos piliečiai ir įmonės apmokestinami pagal jų visose šalyse gaunamas pajamas; 2) ne vietinių įmonių apmokestinamos Italijoje gautos pajamos; 3) įmonės pajamos apmokestinamos pastoviu pelno mokesčio tarifu; 4) fizinių asmenų – progresyviniu tarifu.
Gyventojų pajamų mokesčiu (tarifas nuo 23 iki 43 proc.) apmokestinamos visos Italijos rezidentų pajamos (taip pat gautos ir kitose šalyse), o nerezidentų – tik Italijoje gautos pajamos. Taikoma progresyvinė tarifo skaičiavimo sistema. Prie šio mokesčio papildomai dar renkamas vietinis mokestis (galioja tik rezidentams) nuo 3,25 iki 5,25 proc.
Juridinių asmenų pelno mokestis. Šiuo mokesčiu apmokestinamos įmonės ir įmonių filialai, kurie be minėto mokesčio dar turi mokėti regioninį apyvartos mokestį, o bendrijos – regioninį apyvartos mokestį ir fizinių asmenų mokestį. Įmonės pelno mokesčio tarifas yra 36 proc., kuris gali būti sumažintas iki 27 proc.. Regioninio apyvartos mokesčio tarifas: nuo 4,25 iki 8,5 proc. Bendrovių pajamų apmokestinimui taikomos ir lengvatos: siekiant atsilikusiuose regionuose skatinti investicijas, naujos įmonės dešimčiai metų yra atleidžiamos nuo pajamų mokesčio. Taip pat nuo mokesčių mokėjimo atleidžiama diegiant naujus pajėgumus.
Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nuo 0,4 iki 0,6 proc. turto vertės ir mokamas kiekvienais metais vietiniai valdžiai.
Paveldėjimo ir dovanojimo mokestį moka paveldėtojai arba dovaną gavę piliečiai. Priklausomai nuo turtą perduodančiojo ir priimančiojo giminystės ryšio, mokesčio tarifas svyruoja nuo 3 iki 33 proc.
Nekilnojamojo turto įvertinimo mokesčio tarifas nuo 5 iki 30 proc. turto vertės. Šį mokestį moka pardavėjas, parduodant nekilnojamąjį turtą.
Sutarčių registracijos mokestis mokamas nuo sutarties vertės.

Jungtinė Karalystė. Pagal ekonomikos išsivystymo lygį, Jungtinė karalystė yra viena iš keturių pirmaujančių Vakarų Europos šalių. Mokesčių sistema susiformavo dar praėjusiame šimtmetyje ir kai kurie iš šių mokesčių imami iki šiol.
Gyventojų pajamų mokestis pirmą kartą įvestas dar 1799 m. kaip laikina priemonė karo išlaidoms finansuoti. Šiuo mokesčiu apmokestinamos visos gyventojų pajamos, susijusios su darbo santykiais, pajamomis iš investuoto turto, individualios veiklos bei pajamomis gautomis už šalies ribų. Standartinis pajamų mokesčio tarifas yra 22 proc., bet gali būti sumažintas iki 10 proc. arba gali būti padidintas. Tarifas priklauso nuo asmens pajamų dydžio. Jeigu pajamos viršija 20 700 svarų sterlingų, tarifas didinamas iki 40 proc.
Šio mokesčio lengvatos: neapmokestinamos išlaidos skirtos vedyboms, kreditai butui įsigyti, pajamos iš privačių pensijų fondų. Mokestis mokamas 4 kartus per metus (mokestinis laikotarpis skaičiuojamas nuo balandžio 6 d. iki kitų metų balandžio 5 d.). Asmenys, kurių pajamas sudaro tik darbo užmokestis, deklaracijas pildo kartą per penkerius metus.
Bendrovių pelno mokesčiu apmokestinamos Jungtinėje Karalystėje reziduojančių įmonių bei užsienio įmonių filialų pelnas. Standartinis bendrovių pelno mokesčio tarifas nuo 1999 m. yra 30 proc.. Įmonėms, kurių pelnas neviršija 300 000 svarų sterlingų, taikomas sumažintas 19 proc. mokesčio tarifas bei 10 proc. tarifas – jei pelnas neviršija 10 000 svarų sterlingų.
Pažymėtina, kad Jungtinėje Karalystėje įmonės gali laisvai pasirinkti mokestinį laikotarpį. Stambios įmonės mokesčius privalo mokėti kas ketvirtį lygiomis dalimis. Smulkesnės – moka vienu kartu per devynis mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pabaigos.
Nacionalinio draudimo įmokas kas savaitę moka darbdavys už kiekvieną darbuotoją 11 proc. nuo darbuotojo darbo užmokesčio ir pats darbuotojas 10 proc. nuo darbo užmokesčio atskaičiavus neapmokestintą minimumą.
Automobilio mokestis. Šiuo mokesčiu apmokestinami visi automobiliai naudojami komerciniais tikslais. Mokesčio tarifas priklauso nuo automobilio svorio ir mokamas kasmet.
Žyminis mokestis mokamas už turto perleidimo sandorius. Tarifas svyruoja nuo 1 iki 4 proc. (priklausomai nuo perleidžiamo turto vertės).
Naftos mokestis. Visos naftos gavybos ir perdirbimo įmonės vietoj pelno mokesčio moka naftos mokestį, kuris nustatomas kiekvienai įmonei individualiai kas pusę metų.
Paveldėjimo arba palikimo mokesčiu apmokestinamas daugiau nei 242 000 svarų sterlingų vertės paveldėtas ar gautas dovanų turtas. Tarifas – 40 proc. turto vertės.
Turto mokestis priskiriamas vietiniams mokesčiams ir jį moka juridiniai asmenys nuo viso jiems priklausančio arba nuomojamo turto vertės.

Kipras. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. Kipras yra ES šalis narė. Pagrindiniai mokesčių sistemos bruožai buvo harmonizuoti ES mokesčių teisės kontekste. Nepaisant to, vis dar jaučiamos britiškos „šaknys“.
Gyventojų pajamų mokestis. Kaip ir visose kitose ES šalyse narėse, pajamų mokesčiu apmokestinami rezidentai ir nerezidentai. Nuolatinių gyventojų apmokestinamos visos šalyje ir už jos ribų gautos pajamos. Tai verslo pajamos (ūkininkystė, gyvulininkystė), pajamos susijusios su darbo santykiais, įvairios kompensacijos, rentos, honorarai, kompensacijos. Mokesčio tarifas yra progresyvinis: svyruoja nuo 20 iki 30 proc. Mažiausiu 20 proc. tarifu apmokestinamos pajamos nuo 10 001 iki 15 000 CYP (Kipro piniginis vienetas), vidutiniu – 25 proc. – pajamos nuo 15 001 iki 20 000 CYP bei didžiausiu 30 proc. – pajamos virš 20 001.
Nuolatiniai Kipro gyventojai (rezidentai) nuo pajamų gautų iš dividendų (15 proc.), palūkanų (10 proc.) ir nuomos (3 proc.) privalo mokėti Gynybos įnašus (Defence contribution).
Pelno mokesčiu apmokestinamos įmonių pajamos gautos iš verslo pajamų, palūkanų, honorarų, turto nuomos. 2003 m. Kipras ženkliai sumažino pelno mokesčio tarifą nuo 20-25 proc. iki 10 proc.

Latvija. Nuo įstojimo į ES (2004 m. gegužės 1 d.), Latvijos mokesčių sistema, ypatingai tiesioginiai mokesčiai, harmonizuoti su ES mokesčių teise.
Gyventojų pajamų mokestis. Mokesčio tarifas yra 25 proc. ir jis nesikeičia nuo 1995 m. Atkreiptinas dėmesys, kad Latvijoje labai mažas neapmokestinamas minimumas – 32 Latai..Šiuo mokesčiu apmokestinamos su darbo santykiais susijusios pajamos, pajamos iš patentų bei pajamos gautos iš turimos nuosavybės (nuoma). Draudimo išmokos, pajamos iš autorinių sutarčių, pavedėjimo ar dovanojimo, pašalpos skirtos vaikų išlaikymui, alimentai ir pan. – tai pajamos, kurios nėra apmokestinamos pajamų mokesčiu.
Juridinių asmenų pelno mokesčiu apmokestinamos kompanijos ir kitos bendrovės užsiimančios antrepreneriška veikla, t.y. akcinės bendrovės bei ribotos atsakomybės bendrovės, religinės organizacijos (gaunančios pajamas iš ekonominės veiklos), valstybės įsteigtos institucijos, kurių pelnas nemokamas į vietos ar nacionalinį biudžetą.
Nuo 2001 m. Latvija laipsniškai mažina pelno mokestį: 2001 m. – 25 proc., 2002 m. – 22 proc., 2003 m. – 19 proc. ir nuo 2004 m. iki šiol – 15 proc.
Nekilnojamojo turto mokestis. Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, priklausomai nuo žemės ar pastatų kadastro vertės, yra 1,5 proc.

Lenkija. Lenkija, kaip ir Latvija, į ES įstojo 2004 m. gegužės 1 d. Nuo to laiko Lenkijos mokesčių sistema taip pat buvo harmonizuota atsižvelgiant į ES mokesčių teisę.
Gyventojų pajamų mokestis. Mokesčio tarifas yra progresyvinis ir svyruoja nuo 19 iki 40 proc. Iš 5 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad Lenkijoje nėra neapmokestinto dydžio ir taikomi 3 dydžiai mokesčio tarifai.

Lenkijos fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifo svyravimas
Pajamos (PLN) tarifas
0 – 37 024 19 proc.
nuo 37 025 – 74 048 30 proc.
virš 74 049 40 proc.

Šiuo mokesčiu apmokestinamos pajamos susijusios su darbo santykiais, verslo pajamos, pajamos iš žemės ūkio sektoriaus, nekilnojamo turto nuomos pajamos, pajamos iš investicijų, pajamos gautos iš nekilnojamojo ir kilnojamo turto pardavimo bei kitos.
Paveldėjimo ir dovanojimo mokestis. Šį mokestį privalo mokėti asmenys paveldėję turtą ar gavę dovaną. Taip pat mokestis mokamas, kai Lenkijos pilietis arba asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, paveldi turtą ar gauną dovaną, esančią (-tį) užsienyje. Atkreiptinas dėmesys, kad mokesčio tarifas priklauso nuo to, kokiai kategorijai turto/dovanos gavėjas yra priskiriamas. Išskiriamos trys kategorijos:
1 kategorija – sutuoktinių poros, vaikai (taip pat ir įvaikiai), tėvai, broliai, seserys, marčios, žentai;
2 kategorija – dukterėčios, sūnėnai, tetos ir dėdės;
3 kategorija – kiti;
Asmenys priklausantys 1-ai kategorijai yra apmokestinami nuo 3 iki 7 proc. turto/dovanos vertės, 2-os kategorijos asmenys mokesčiu apmokestinami nuo 7 iki 12 proc. turto/dovanos vertės, 3-ios kategorijos – nuo 12 iki 20 proc. turto/dovanos vertės (visoms kategorijoms apmokestinama suma nuo 10 278 PLN).
Pelno mokestis. Ši mokestį privalo mokėti Akcinės bendrovės, ribotos atsakomybės bendrovės, valstybinės įmonės ir kooperacinė bendrovės. Įmonių rezidenčių apmokestinamos visos pasaulinės pajamos, nerezidenčių – tik gautos Lenkijos teritorijoje.
Nuo 1996 m. pelno mokesčio tarifas ryškiai sumažėjo.

Pelno mokesčio tarifo mažėjimas Lenkijoje
metai tarifas
1996 m. 40 proc.
1997 m. 38 proc.
1998 m. 36 proc.
1999 m. 34 proc.
2000 m. 30 proc.
2001-2002 m. 28 proc.
2003 m. 27 proc.
2004 m. 19 proc.

Nekilnojamojo turto mokestis – tai metinis vietinis mokestis, kuriuo apmokestinami pastatai ir žemė (išskyrus žemės ūkio paskirties).
Liuksemburgas.
Gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamos visos Liuksemburgo rezidentų pajamos gautos bet kurioje pasaulio šalyje. Nerezidentų – pajamos, kurių šaltinis yra Liuksemburgo teritorijoje. Rezidentu laikomas asmuo gyvenantis šioje šalyje daugiau kaip 6 mėn. arba kuris 90 proc. savo pajamų gauna Liuksemburge. Mokesčio tarifas, priklausomai nuo mokėtojo kategorijos ir gaunamų pajamų, svyruoja nuo 0 iki 38 proc. Didžiausias tarifas taikomas tiems, kurių pajamos viršija 34 501 eurų per metus. Gaunantys iki nurodytos sumos ir esantys vieniši asmenys be vaikų – 14 proc. Asmenys sulaukę 64 metų, našliai (-ės), asmenys auginantys vaikus ir uždirbdami iki 30 000 eurų per metus, apmokestinami 10 proc. tarifu. Vedusios poros, auginančios 2 vaikus, taip pat išsiskyrusios poros – 4 proc. tarifu. Fizinių pajamų mokestis mokamas kas ketvirtį. Mokestiniai metai sutampa su kalendoriniais. Vedusių asmenų pajamos apmokestinamos bendrai.
Bendrovių pelno mokesčio nemoka finansinio holdingo kompanijos, žemės ūkio kooperatyvai, investiciniai fondai. Įmonės, kurių pelnas siekia iki 10 000 eurų, apmokestinamos 20 proc. tarifu ir 22 proc. tarifu, jei pelnas –virš 15 000 eurų. Nerezidentai, užsiimantys verslu per nuolatines buveines, apmokestinami kaip ir vietiniai subjektai, tačiau jiems taikomas 15 proc. apmokestinimo minimumas.
Grynojo turto mokestis. Šiuo mokesčiu apmokestinamas visame pasaulyje turimas rezidentų grynasis turtas (žemė, nekilnojamasis turtas, vertybiniai popieriai, pinigai). Tarifas – 0,5 proc. turto vertės. Mokestis mokamas kasmet.
Paveldėjimo mokestis. Mokestį moka paveldėjęs Liuksemburgo gyventojo turtą asmuo. Taikomas iki 48 proc. paveldimo turto rinkos vertės tarifas. Šis mokestis netaikomas nekilnojamam turtui esančiam užsienyje.
Skirtingai nei kitose šalyse atskirai nuo paveldėjimo mokesčio išskiriamas dovanojimo mokestis, kuriuo apmokestinamos dovanos ir aukos bei, kurios turi būti registruojamos. Tarifas priklauso nuo dovanotojo ir dovanos gavėjo giminystės ryšio. Apmokestinama nuo 1,8 iki 14,4 proc. dovanos ar aukos vertė. Be to, šį mokestį moka Liuksemburge gyvenantis turto gavėjas.
Kapitalo prieaugio mokestis. Kapitalo prieaugis laikomas paprastomis verslo pajamomis ir apmokestinamas taip pat kaip ir bendrovių pelno mokestis.
Savivaldos mokesčiais (tarifu nuo 7 iki 12 proc.) apmokestinamas įmonės pelnas.
Savarankiškai dirbantys asmenys moka mokesčius kas ketvirtį dalimis.

Malta. Malta ES šalim nare tapo 2004 m. gegužės 1 d. Mokesčių sistemos raidai didelę įtaką paliko Jungtinė Karalystė. Pajamų mokesčio teisiniu pagrindu ilgai buvo dar 1948 m. priimtas Pajamų mokesčio aktas (Income Tax Act), kurį 1994 m. pakeitė Pajamų mokesčio valdymo aktas (Income Tax Management Act). Gyventojų pajamų mokestis. Maltoje pajamų mokesčių mokėtojai skirstomi į tris grupes:
1) rezidentai (vietiniai gyventojai);
2) nuolatiniai rezidentai (gyvenantys Maltoje, bet jų kilmės šaknys ne Maltoje);
3) laikini rezidentai (reziduojantys ne trumpiau kaip 6 mėn. per metus).
Rezidentų ir nuolatinių rezidentų apmokestinamos visos gautos pajamos Maltoje ir už jos ribų (įskaitant ir kapitalo prieaugio pajamas). Laikinų rezidentų apmokestinamos tik tos pajamos, kurios yra gautos Maltoje. Visos pajamos gautos iš amatininkystės, verslo, darbo, dividendų, palūkanų, pašalpų, kasmetinės rentos, nuomos, autorinių honorarų, premijų ir kt. yra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Senatvės pensijos, stipendijos ir pašalpos skirtos vaikų išlaikymui nėra apmokestinamos.
Mokesčio tarifas svyruoja nuo 15 iki 35 proc., skiriasi apmokestinamos pajamos sutuoktinių poroms bei pavieniams asmenims. Iš 7 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad sutuoktinių poroms neapmokestinamos pajamos yra 4 300 MTL (Maltos piniginis vienetas), o individualiems asmenims – 3 100 MTL.
7 lentelė. Apmokestinamos pajamos pajamų mokesčio tarifu Maltoje
sutuoktinių pajamos (MTL) individualios pajamos (MTL) tarifas
iki 4 300 Iki 3 100 0 proc.
nuo 4 301 iki 6 000 nuo 3 101 iki 4 100 15 proc.
nuo 6 001 iki 7 250 nuo 4 101 iki 5 000 20 proc.
nuo 7 251 iki 8 500 nuo 5 001 iki 6 000 25 proc.
nuo 8 501 iki 10 000 nuo 6 001iki 6 750 30 proc.
virš 10 000 virš 6 750 35 proc.
Pelno mokestis. Maltoje nėra atskiros pelno mokesčio sistemos. Įmonės apmokestinamos panašiai kaip ir fiziniai asmenys. Pajamų mokesčio tarifas įmonėms – 35 proc.
Maltoje nekilnojamo turto bei paveldėjimo ir dovanojimo mokesčių nėra.

Nyderlandai. Tai maža šalis su nedideliu skaičiumi gyventojų ir pasaulyje užima trečiąją vietą pagal žemės ūkio produkcijos eksporto vertę.
Gyventojų pajamų mokestį moka visi Nyderlanduose gyvenantys ir gaunantys pajamas asmenys. Apmokestinamos šios pajamos: pajamos, gautos iš verslo, darbinės pajamos, gautos iš nuomos pajamos, dovanos ir kt. Šalyje yra sukurta ir taikoma tiek rezidentams, tiek nerezidentams keturių pajamų lygių tarifinė fizinių asmenų pajamų mokesčio sistema {8;p.53}. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje sistemoje išskiriami asmenys iki 65 metų amžiaus ir virš 65 metų.

4 lygių tarifinė fizinių asmenų mokesčių sistema Nyderlanduose
Pajamų lygis Pajamų mokestis asmenims iki 65 m. amžiaus Pajamų mokestis asmenims virš 65 m. amžiaus
Neapmokestintos pajamos 1647 eurai 737 eurai
Iki 16 893 eurų 34,4 proc. 16,5 proc.
16 894-30 357 eurai 41,95 proc. 24,05 proc.
30 358-51 762 eurai 42 proc. 42 proc.
51 762 ir daugiau 52 proc. 52 proc.

asmenims virš 65 metų amžiaus, kurių pajamos siekia iki 27 847 eurų, taikomas žymiai mažesnis pajamų mokesčio tarifas negu tiems, kurių amžius siekia iki 65 m.. Skirtingi tarifai taikomi ir pajamoms gautoms iš verslo ir dividendams. Mokesčių lengvatos suteikiamos tam tikro dydžio investicijų atvejais: investuojant į energijos taupymą, įsigyjant aplinkosaugos įrangos. Taip pat lengvatos taikomos savarankiškai dirbantiems asmenims pirmuosius tris metus.
Bendrovių pelno mokesčiu kaip ir fizinių asmenų pajamų mokesčiu apmokestinami rezidentai ir nerezidentai, kurių įmonių pelnas gautas vykdant veiklą šioje šalyje. Mokesčių tarifai taikomi du: 29 proc. (jei pelnas siekia apie 23 000 eurų) ir jeigu virš – 34,5 proc. tarifu. Lengvatos taip pat taikomos tam tikroms investicijų rūšims. Nuo mokesčio atleidžiamos tos įmonės, kurių veikla yra socialinio pobūdžio.
Nekilnojamojo turto perleidimo mokestis moka pirkėjas įsigyjant Nyderlanduose esantį turtą. Standartinis mokesčio tarifas – 6 proc. rinkos vertės arba pardavimo kainos.
Kapitalo mokestį ( tarifas – 0,55 proc.) moka bendrovės ir organizacijos, kurių kapitalas padalytas į akcijas. Mokestis mokamas steigiant įmonę (sandorio atlikimo metu). Nuo kapitalo mokesčio atleidžiami įmonių filialai.
Draudimo mokestis. Šiuo mokesčiu apmokestinamos draudimo įmokos, išskyrus gyvybės draudimą, draudimą ligos ar nelaimingų atsitikimų, darbingumo netekimo, invalidumo, nedarbo bei transporto draudimą. Tarifas – 7 proc. draudimo įmokos sumos.
Vietiniams mokesčiams priskiriami aplinkosaugos mokesčiai (renka regioninė valdžia), nekilnojamojo turto mokestis (mokamas savivaldybėms), šuns licencijos mokestis bei mokesčiai susiję su vandens tarša.

Portugalija. Portugalijos mokesčių sistemoje tiesioginiai mokesčiai skirstomi į 3 pagrindinius: gyventojų pajamų, juridinių asmenų pelno bei paveldėjimo ir dovanojimo mokestis.
Gyventojų pajamų mokestis. Mažiausias tarifas – 12 proc., o didžiausias – 40 proc. Rezidentų (Portugalijos teritorijoje praleidžiantys daugiau nei 183 dienas) apmokestinamos pajamos gaunamos tiek Portugalijoje, tiek už jos ribų. Tai atlyginimas už darbą, investicinės pajamos, pajamos už ekonominės veiklos, pelnas iš kapitalo ir kt. lengvatos taikomos šeimoms turinčioms daugiau kaip tris vaikus.
Juridinių asmenų pelno mokestis. Moka įmonės rezidentės, kurių pagrindinė veikla yra komercinė, pramoninė ar žemės ūkio. Taip pat apmokestinamos ir užsienio bendrovės, kurios yra įsteigusios nuolatinį verslą Portugalijoje.

Lengvatiniai pelno tarifai taikomi toms įmonėms, kurios įsikūrusios ekonomiškai silpniau išsivysčiusiose šalies regionuose. Įmonės, kurių metinė apyvarta mažesnė nei 150 000 eurų, moka sumažintą 20 proc. tarifą. O jei dar įmonė įsteigta ekonomiškai silpname regione – tarifas sumažinimas iki 15 proc.
Paveldėjimo ir dovanojimo mokestis. Šio mokesčio tarifas yra progresyvinis ir skiriasi priklausomai nuo palikimo ar dovanojimo vertės ir giminystės ryšio. Dagiausiai gali būti apmokestinama 50 proc. turto vertės. Jei turto vertė mažesnė nei 350 eurų, paveldėtojas ar dovanos gavėjęs yra atleidžiamas nuo mokesčio mokėjimo.
Vietiniai mokesčiai:
▪ turto mokestis – mokestis renkamas kasmet; tarifo dydis priklauso nuo turto buvimo vietos: kaimo teritorijoje tarifas 0,8 proc., miesto – 0,7-1,3 proc.;
▪ nekilnojamojo turto perleidimo mokestis – mokamas įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Mokestis progresyvinis. Mokestis mokamas jei įsigyjamo turto vertė didesnė nei 60 000 eurų. Jei nuosavybė yra miesto teritorijoje, taikomas 10 proc. tarifas nuo pirkinio vertės, jei kaimo – 8 proc.;
▪ priemoka prie juridinių asmenų pelno mokesčio vietos savivaldybei – tai yra papildomas mokestis, kuriuo apmokestinamas įmonės pelnas. Mokestis mokamas tai savivaldybei, kurioje įmonė yra įsikūrusi. Mokesčio tarifas neturi viršyti 10 proc. juridinių asmenų pelno mokesčio.

Prancūzija. Šios šalies mokesčių sistema labai išplėtota ir mokesčiai išlieka vieni iš didžiausių.
Gyventojų pajamų mokestis. Taikomas progresyvinis mokesčio tarifas (maksimalus dydis – 48,09 proc. Šiuo mokesčiu apmokestinami visas Prancūzijoje ir už jos ribų gaunamas rezidentų pelnas. Nerezidentų apmokestinamos tik Prancūzijoje gaunamos pajamos. Neapmokestinamos pajamos yra šios: pašalpos, indėlių palūkanos, išmokos, gautos pagal gyvybės draudimo sutartis, pajamos, gautos už vertybinių popierių pardavimą. Nuolatiniai Prancūzijos gyventojai gali būti atleisti nuo pajamų mokesčio, gautas dirbant užsienyje, jei darbdavys yra įsikūręs Prancūzijoje.
Juridinių asmenų pelno mokestį moka visos Prancūzijos teritorijoje veikiančios įmonės ir įmonių filialai. Pelno mokestis mokamas iš anksto kas ketvirtį. Standartinis pelno mokesčio tarifas – 33,33 proc., o sumažintas – 15 proc. (taikomas apmokestinant kapitalo prieaugio pajamas).
Vietiniai mokesčiai:
▪ verslo mokestis – kiekvienais metais mokamas tame regione, kuriame įsikūręs mokesčio mokėtojas. Mokestis skaičiuojamas nuo patalpų nuomos vertės ir įmonės ilgalaikio turto vertės;
▪ turto mokestis – moka žemės ir pastatų savininkai;
▪ gyvenamųjų patalpų mokestis – mokestis skaičiuojamas pagal turto nuomos vertę ir šį mokestį moka ne verslui naudojamų patalpų savininkai.

Slovakija. Slovakijai 2004 m. gegužės 1 d. tapus ES nare, mokesčių sistema buvo harmonizuota atsižvelgiant į ES mokesčių teisę.
Gyventojų pajamų mokestis. Pajamų mokestį moka tiek rezidentai (apmokestinamos visos gaunamos pajamos), tiek nerezidentai (apmokestinamos tik Slovakijoje gautos pajamos). Rezidentais laikomi asmenys, turintys nuolatinę pastovią gyvenamąją vietą ir Slovakijos teritorijoje praleidžiantys ne trumpiau kaip 183 d. per metus. Studijuojantys ir besigydantys asmenys šiai kategorijai nepriskiriami. Slovakijoje išskiriamos šios apmokestinamųjų pajamų kategorijos: su darbo santykiais susijusios pajamos; pajamos iš komercinės veiklos bei nuomos pajamos; kapitalo pajamos bei kitos pajamos. Pašalpos ir socialinio draudimo išmokos, nedarbo ir sveikatos draudimo įmokos, stipendijos, kompensacijos už padarytą žalą ir kt. nėra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Minėtojo mokesčio tarifas – 19 proc.
Paveldėjimo ir dovanojimo mokestis panaikintas nuo 2004 m. sausio 1 d.
Juridiniai asmenys yra apmokestinami pelno mokesčiu, socialinės apsaugos įmokomis, nekilnojamojo turto mokesčiu.
Fizinių asmenų pelno mokestį moka Akcinės bendrovės, ribotos atsakomybės bendrovės bei kooperatyvai. Nuo 2004 m. sausio 1 d. pelno mokestis nuo 25 proc. sumažėjo iki 19 proc.
Nekilnojamojo turto mokestis skirstomas į tris rūšis: žemės, pastatų ir butų mokestis.

Slovėnija. Viena iš šalių, kurios 2004 m. gegužės 1 d. tapo ES nare.
Gyventojų pajamų mokestis. Rezidentų (nuolatinių gyventojų) yra apmokestinamos visos pasaulinės pajamos, į kurias įeina: su darbo santykiais susijusios pajamos, pajamos iš komercinės veiklos, pajamos iš žemės ūkio ir miškininkystės, investicinės pajamos ir kt. Apmokestinimas netaikomas tam tikroms draudimo įmokoms (sveikatos ir bedarbystės), kompensacijoms už žalos atlyginimą asmenims, studentų stipendijoms ir pašalpoms.
Pajamų mokesčiui taikomi progresyviniai tarifai.

Gyventojų pajamų apmokestinimas
Pajamos (SIT) tarifas
nuo 1 300 000 16 proc.
nuo 1 300 000 iki 2 540 000 33 proc.
nuo 2 540 000 iki 5 140 000 38 proc.
nuo 5 140 000 iki 10 330 000 42 proc.
virš 10 330 000 50 proc.

Fiziniai asmenys, turintys nuosavas valdas ir laivus (katerius, valtis), yra apmokestinami turto mokesčiu. Jeigu namų valdos savininkas arba jo šeima jo deklaruotame pastate ar bute gyvena, pirmieji 160 m2 nėra apmokestinami. Mokestis nemokamas, jei turimas laivas yra trumpesnis nei 8 m. Turto mokesčio tarifas yra progresyvinis ir priklauso nuo turto tipo ir vertės. Bet tarifas negali būti mažesnis nei 0,1 proc. ir negali būti didesnis nei 1,50 proc. Už turimą laivą nustatytas konkretus mokestis: jei laivo ilgis tarp 8-9 m., imama 29,137 SIT (Slovėnijos piniginis vienetas) suma. Toliau už kiekvieną metrą imama po 11,404 SIT.
Rezidentai ir nerezidentai (išskyrus sutuoktinių poras ir tiesioginius palikuonis), gaunantys palikimą ar dovaną, kurio vertė viršija 2,018,101 SIT, apmokestinami paveldėjimo ir turto mokesčiu. Mokesčio tarifas yra progresyvinis ir svyruoja priklausomai nuo giminystės ryšio tarp palikimo ar dovanos teikėjo ir gavėjo bei nuo palikimo ar dovanos vertės.
Pelno mokestis. Manoma, kas Slovėnijos pelno mokesčio sistema yra klasikinė, nes pelnas apmokestinamas priklausomai nuo įmonės lygmens. Pelno mokestį moka šios įmonės: Akcinės bendrovės, ribotos atsakomybės bendrovės, visuomeninės kompanijos, kooperacinės bendrovės, komercinės asociacijos, valstybinės įmonės ir kt. Standartinis pelno mokesčio tarifas yra 25 proc. Sumažintas 10 proc. mokesčio tarifas taikomas įmonėms veikiančioms specialioje ekonominėje zonoje. Investicijų ir pensijų fondai bei draudimo kompanijos šio mokesčio nemoka.

Suomija. Suomijos ekonomika yra viena efektyviausių Europoje. Mokesčių sistema apibrėžiama trimis esminiais požymiais:
1. aiškus kapitalo prieaugio ir uždirbtų pajamų atskyrimas;
2. nedidelis kapitalo prieaugio apmokestinimas;
3. progresyviniai pajamų mokesčiai;
Gyventojų pajamų mokestį moka visi nuolatiniai ir nenuolatiniai Suomijos gyventojai. Rezidentai (nepertraukiamus 6 mėn. gyvenantis Suomijoje) mokestį moka nuo visų gaunamų pajamų, o nerezidentai – tik nuo Suomijoje gautų pajamų. Pastariesiems taikomas 35 proc. pajamų mokesčio tarifas ir 29 proc. kapitalo prieaugio mokestis. Nuolatiniams Suomijos gyventojams pajamų mokestis svyruoja iki 33,5 proc. Prie pajamų mokesčio privalomas savivaldybių mokestis (tarifas 15-20 proc.) ir, jeigu gyventojas priklauso Suomijos liuteronų bažnyčiai, bažnyčios mokestis (tarifas 1-2 proc.).
Juridinių asmenų pelno mokestis mokamas nuo viso pelno gauto tiek Suomijoje, tiek užsienyje. Įmonių rezidenčių grynasis pelnas apmokestinamas 26 proc. tarifu. {9;p.129}Taikomos lengvatos: maždaug iki 50 proc. reprezentacinių išlaidų neapmokestinama.
Grynojo turto mokestis. Šiuo mokesčiu apmokestinamas kilnojamas ir nekilnojamas turtas, jį moka fiziniai ir juridiniai asmenys. Jei turtas įvertinamas iki 185 000 eurų, mokamas 80 eurų mokestis, o jei viršiją šią sumą – apmokestinamas 0,9 proc. tarifu.

Švedija. Tai valstybė turinti aukščiausius mokesčius. Skirtingas mokesčių tarifas taikomas Švedijos piliečiams bei ES ir EEE (Europos ekonominės erdvės) valstybių gyventojams.
Gyventojų pajamų mokestis priklauso nuo šalies piliečių darbo trukmės – jei darbas neviršija 6 mėn., apmokestinamos tik darbo pajamos gautos Švedijoje. Menininkų ir verslo atstovų darbo pajamos apmokestinamos specialiu 15 proc. tarifu. ES ir EEE valstybių gyventojų darbo pajamos apmokestinamos 25 proc. tarifu. Dirbant ilgiau negu 6 mėn. apmokestinamos visos tiek Švedijoje, tiek kitose šalyse gautos pajamos.
Juridinių asmenų pelno mokesčiu apmokestinamos visos įmonės ir jų filialai. Tarifas 28 proc.
Žemės ir nekilnojamojo turto mokestis apmokestinama žemė ir nekilnojamas turtas. Už biurų nekilnojamąjį turtą mokamas 1 proc. rinkos vertės mokestis, o už pramoninį ir gyvenamąjį turtą – 0,5 proc. vertės. Mokestis mokamas vieną kartą per metus.

Vengrija. Gyventojų pajamų mokestis. Vengrijos rezidentų apmokestinamos visos pasaulinės pajamos. Vengrijoje rezidentu laikomas asmuo, kurio tautybė – vengras arba asmuo, kuris nuolatos gyvena šioje šalyje. Rezidentu taip pat gali būti ir užsienietis, turintys nuolatinį leidimą gyventi Vengrijoje. Pajamų mokesčių teisėje yra išskiriamos šios apmokestinamos pajamos: pajamos susijusios darbo santykiais, kapitalo prieaugio pajamos iš kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, pajamos iš kapitalo įskaitant dividendus bei palūkanas ir kt. Vaikų pašalpos, stipendijos, subsidijos už būsto įsigijimą, draudimo išmokos nėra apmokestinamos.
Nuo 2005 m. pajamos iki 1,5 mln. HUF (Vengrijos piniginis vienetas) yra apmokestinamos 18 proc. tarifu, viršijančios minėtąją sumą – 38 proc. tarifu.
Paveldėjimo mokestį moka turto paveldėtojas. Mokestis priklauso nuo giminystės ryšio.
Dovanojimo mokestis mokamas, kai gautos dovanos vertė viršija 150 000 HUF.
Pelno mokestis. Akcinės bendrovės, ribotos atsakomybės įmonės, Europos kompanijos, kooperatyvai, valstybinės įmonės, advokatų kontoros, notarų biurai – visos šios įstaigos yra apmokestinamos pelno mokesčiu. Pelno mokesčio tarifas – 16 proc. Specialiu 4 proc. tarifu apmokestinamos užsienio kompanijos.
Nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinami pastatai ir žemės

Vokietija. Šios šalies mokesčių tarifai nėra labai aukšti, bet mokesčių sistema išsiskiria detaliu mokesčių mokėjimo mechanizmu.
Vokietijoje tiesioginių mokesčių klasifikacijai priskiriami šie mokesčiai:
▪ pajamų mokestis;
▪ bendrovių pelno mokestis;
▪ verslo mokestis;
▪ solidarumo priedas;
▪ žemės mokestis;
▪ žemės įsigijimo mokestis.
Gyventojų pajamų mokestis. Taikoma progresyvinė mokesčių sistema. Šį mokestį moka visi asmenys Vokietijoje gaunantys pajamas. Minimalios neapmokestintos pajamos vienam asmeniui sudaro 7 664 eurų per metus. Gaunantiems pajamas virš 52 152 eurų per metus taikomas nuo 15 iki 42 proc. mokesčio tarifas. Kartu gyvenančių sutuoktinių pajamos yra apmokestinamos kartu (taikomas 15 329 euru neapmokestintas minimumas) Mokestis mokamas iš anksto kas ketvirtį. Prie pajamų mokesčio Vokietijoje yra mokamas bažnyčios mokestis (iki 9 proc.)
Bendrovių pelno mokestis. Mokesčio tarifas 25 proc. ir mokamas kas ketvirtį. Mokestį moka visi juridiniai asmenys įsteigę įmonę Vokietijoje. Pelno gavimo vieta apmokestinimo neįtakoja.
Verslo mokesčiu savivaldybės apmokestina jos teritorijoje veikiančias įmones. Mokesčio tarifus nusistato pačios savivaldybės, tad kiekvienoje savivaldybėje tarifai yra skirtingi ir priklauso nuo savivaldybės taikomo koeficiento. Mokestis mokamas iš anksto kas ketvirtį.
Solidarumo priedas mokamas kartu su pajamų ar pelno mokesčiu nuo uždirbtų pajamų arba pelno. Mokesčio tarifas – 5,5 proc.
Žemės mokestis mokamas 0,35 proc. nuo žemės sklypo vertės metų pradžioje. Suma dauginama iš nustatyto savivaldybės koeficiento (visose savivaldybėse mokesčio tarifai svyruoja nuo 1 iki 2 proc. žemės sklypo vertės metų pradžioje.
Žemės įsigijimo mokesčio tarifas 3,5 proc. nuo įsigyjamo sklypo vertės. Šis mokestis taip pat mokamas atliekant komercines operacijas, kaip pavyzdžiui įsigyjant įmonės akcijas.
Be šių mokesčių Vokietijoje mokami paveldėjimo ir dovanojimo mokestis (mokesčio tarifas priklausomai nuo giminystės ryšio svyruoja nuo 7 iki 50 proc.), nekilnojamojo turto pardavimo mokestis (tarifas 3,5 proc.) nekilnojamo turto (iki 0,6 proc.)

Apžvelgus tiesioginius mokesčius taikomus ES šalyse, pastebima, kad jie daugiau mažiau skiriasi tarp šalių tiek tarifų dydžiais, tiek pačių mokesčių įvairove. Mokesčių struktūra naujose ES narėse yra kitokia nei senose ES šalyse. Nagrinėjant mokesčių struktūrą, kurią sudaro netiesioginiai, tiesioginiai mokesčiai bei socialinės įmokos, matyti, kad Lietuvoje vyrauja netiesioginiai mokesčiai (PVM, akcizai, muitai), sudarantys 41,6 proc. visų valstybės pajamų ir šis skaičius viršija ES šalių vidurkį 3,8 procentinio punkto. Tuo tarpu senose ES šalyse tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai yra pasiskirstę maždaug vienodai. Imant 2004 m. duomenis, netiesioginiai mokesčiai senose ES šalyse sudarė 35,9 proc. dalį mokestinėse pajamose, o tiesioginiai mokesčiai – 36 proc.
Nagrinėjant tiesioginių mokesčių pasiskirstymą bendrose mokestinėse pajamose, pastebima ryški tendencija tarp pajamų, pelno bei kitų mokesčių. „Lyderio“ poziciją užima pajamų mokestis, sudarydamas 21,8 proc. tiesioginių mokesčių mokestinėse pajamose. Pelno mokestis sudaro 8,1 proc., o kiti mokesčiai – tik 2,4 proc.
Tiesioginių mokesčių struktūroje didžiausias skirtumas išryškėja pelno mokesčio srityje. Lietuvoje pelno mokesčio pajamos sudaro 1,7 proc. BVP ir tai yra daugiau nei dvigubai mažiau nei ES šalių vidurkis Tai galima paaiškinti tuo, kad Lietuvoje pelno mokesčio tarifas yra 15 proc., tuo tarpu ES šalių vidurkis 28,7 proc.
Lyginant Lietuvoje taikomą gyventojų pajamų mokesčio tarifą su kitų Europos Sąjungos valstybių tarifu yra sudėtinga dėl to, kad daugumoje šalių mokesčių sistemos yra progresinės.
Proporcinė mokesčių sistema be Lietuvos dar yra Estijoje, Latvijoje ir Slovakijoje. Lietuvoje mokesčio tarifas yra didesnis nei kitose proporcinę mokesčio sistemą turinčiose šalyse.
Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčio lygis 2003-2004 m. buvo šiek žemesnis už ES šalių vidurkį ir 2004 m. sudarė 6,8 proc. BVP, o visų 25 ES šalių narių – 8,6 proc. Skirtumas, lyginant su senosiomis ES šalimis narėmis, ženklesnis – 10,4 proc. BVP

Tuo tarpu Lietuvos gyventojų pajamų mokesčio lygis proc. nuo BVP (6,8 proc.) yra šiek tiek aukštesnis tarp šalių naujokių. Mažesnis gyventojų pajamų mokesčio lygis yra Kipre – 3,6 proc., Lenkijoje – 4 proc., Čekijoje – 4,8 proc. nuo BVP. Pagal 2003 m. duomenis, mažiausias pajamų mokesčio lygis buvo Slovakijoje (3,3 proc.). Deja, negalime palyginti su 2004 m., nes Slovakijos valstybė nėra pateikusi Europos Komisijai duomenų už minėtus metus.

Europos Sąjungos valstybių gyventojų apmokestinimo ypatumai

Iš anksčiau pateiktų duomenų jau žinome, kad didžiąją dalį tiesioginių mokesčių mokestinėse pajamose sudaro gyventojų pajamų mokesčio įplaukos. Dėl darbo ribotos apimties toliau bus nagrinėjami ES valstybių gyventojų pajamų mokesčio ypatumai. Šiuos ypatumus bandysime atskleisti per du kriterijus:
ü mokesčių bazė;
ü tarifai.

Lyginamoji gyventojų pajamų mokesčio bazės analizė;
Visose valstybėse pagrindinė mokesčio bazė yra bendrosios mokesčio mokėtojo pajamos. Nuolatinio (rezidento) gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra toje šalyje ir už jos ribų. Dažniausiai pajamos klasifikuojamos į grupes arba kategorijas pagal pajamų šaltinius. Pagrindiniai išskiriami šaltiniai būtų su darbo santykiais susijusios pajamos bei individuali veikla. Prie pajamų šaltinių dar yra priskiriamos profesinės pajamos, komercinės (veiklos) pajamos, pajamos iš turto nuomos ar pardavimo, sporto veiklos pajamos, kapitalo pajamos ir kitos. Tačiau šiame darbe vadovausimės pagrindiniais dviem šaltiniais, t.y. su darbo santykiais susijusios pajamos (t.y. darbo užmokestis ir pajamos natūra) bei individuali veikla (komercinės veiklos pajamos ir profesinės pajamos).

Nagrinėjantis ES valstybių gyventojų apmokestinimo ypatumus, pastebima, kad tokia sąvoka kaip „individuali veikla“ nėra vartojama. ES mokesčių teisėje kalbama apie komercinės veiklos pajamas („Business income“), į kurias įeina verslo pajamos („trading income“), profesinės pajamos („professional income“), jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindais veikiančių gyventojų pajamos („partnership income“) bei kai kuriose šalyse pajamos iš žemės ūkio ir miškininkystės („agricultural and foresty income“). LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau GPMĮ) 2 straipsnio 7 dalyje individuali veikla apibrėžiama kaip savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų. Individualiai veiklai priskiriama savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, savarankiška kūryba, sporto, atlikėjo, profesinė veikla.
Verslo pajamos apibūdinamos kaip nepriklausomos, siekiančios gauti pelno bei tęstinės. Profesinės pajamos – tai pajamos gautos iš savarankiškos profesinės veiklos. Kai kuriose ES valstybėse profesinės ir verslo pajamos nėra išskiriamos kaip atskiras komercinės veiklos pajamų šaltinis. Kaip pavyzdį galime pateikti Švediją, kurioje komercinės veiklos pajamos iki 1992 m. buvo klasifikuojamos į 3 rūšis (žemės ūkio ir miškininkystės pajamos, pajamos iš kilnojamojo turto bei verslo ir profesinės pajamos). Šiuo metu ši klasifikacija panaikinta ir šios pajamos apibūdinamos kaip komercinės veiklos pajamomis, kurios turi atitikti šias 3 pagrindines sąlygas:
1) veikla, iš kurios gaunamos pajamos, turi būti savarankiška;
2) veikla turi būti komercinė;
3) vykdomos veiklos pagrindinis tikslas – pelno siekimas.
Nyderlandų Asmens pajamų mokesčio įstatyme („Individual Income Tax Law”) „verslo“ terminas nėra apibūdintas. Tik kai kuriuose teisės šaltiniuose minima, kad verslas –tai organizacijos ar įmonės veikla, paremta dalyvavimu ekonominiuose procesuose ir pelno siekimu. Asmenys, besiverčiantys savarankiška profesine veikla, traktuojami kaip gaunantys pelno iš verslo. Tiek profesinės, tiek verslo pajamos apmokestinamos tai pat.
Profesinės pajamos kaip atskiras šaltinis nėra minimas ir Ispanijos mokesčių teisėje. Pajamos iš profesinės veiklos ir verslininkystės traktuojamos kaip pajamos iš komercinės veiklos. Verslo pajamos apibrėžiamos kaip mokesčio mokėtojo ekonominio aktyvumo rezultatas, orientuotas į prekių ir paslaugų (žemdirbystės, gyvulininkystės, miškininkystės, žvejybos, kalnakasybos, statybos, sporto, meno) teikimą.
Atkreiptinas dėmesys, kad verslo ir profesinių pajamų samplaika į bendrą komercinės veiklos pajamų sąvoką daugiau būdingas naujai priimtoms ES valstybėms narėms. Tarkim, Maltos mokesčių teisėje nenumatytos jokios teisinės normos profesinėms pajamoms, o visas gautas pelnas ar pajamos yra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Kipre pajamos gautos iš profesinės veiklos, ūkininkystės ir gyvulininkystės apibūdinamos kaip verslo pajamos ir yra vienas iš pelno mokesčio šaltinių. Panaši situacija yra ir Slovėnijoje, kur asmens verslo pajamos apmokestinamos taip pat kaip ir bendrovių pelnas. Be to, neišskiriami komercinės veiklos šaltiniai. Kalbant apie Estijos gyventojų komercinės veiklos pajamas, pastebima, kad šių pajamų sąvoka siejama su privačios nuosavybės sąvoka („sole proprietorship“). Asmenys, užsiimantys bet kokia verslo veikla yra vadinami vieninteliais savininkais („sole proprietorship“). Nėra jokių mokestinių specialių taisyklių numatyta asmenims, gaunantiems pajamas iš profesinės, žemės ūkio veiklos ar miškininkystės. Latvijoje irgi nėra klasifikuojamos komercinės veiklos pajamos. Pabrėžiamas tik pajamų apmokestinimo principas: jei asmens verslo pajamos viršija 45 000 latų nustatytą ribą, šios pajamos apmokestinamos pelno mokesčiu, jei šios sumos nesiekia – gyventojų pajamų mokesčiu. Čekijoje verslo ir profesinės pajamos irgi traktuojamos bendrai.
Pagrindinė taisyklė, taikoma šias pajamas gaunantiems asmenims yra ta, kad gaunamos pajamos negali būti mažesnės negu nustatyta minimali mokesčio bazė (kasmet nustatoma Vyriausybės ir sudaro 50 proc. vidutinio metinio darbo užmokesčio). Taisyklė netaikoma pradedantiesiems ir studentams jaunesniems kaip 26 m. amžiaus. Verslo ir profesinių pajamų išskyrimas nėra būdingas ir Slovakijos mokesčių sistemai. Bet pabrėžiama, kad šios pajamos apima pajamas gautas iš žemės ūkio veiklos, amato ar kitos verslininkiškos veiklos, nekilnojamojo turto nuomos pajamos, intelektualinių teisių pardavimo pajamos. Lenkijoje visas asmenų gautas pelnas iš kokio nors biznio veiklos, laikomas komercinės veiklos pajamomis. Nors šioje šalyje taip pat nėra išskiriamos profesinės veiklos pajamos kaip atskiras šaltinis, bet yra kalbama apie savarankiškos veiklos pajamas, kurias sudaro:
1) pajamos iš profesinės veiklos (gydytojai, stomatologai, slaugytojos, teisininkai, ekonomistai, inžinieriai, architektai, vertėjai, buhalteriai);
2) pajamos iš laisvai samdomų artistų, rašytojų, mokslininkų, pedagogų, žurnalistų veiklos, t.p. priskiriami apdovanojimai mokslo, kultūros, meno, sporto srityse;
3) arbitrų gautos pajamos;
4) direktorių valdybos narių užmokesčiai.
Apžvelgus išvardintas savarankiškos veiklos pajamas, galima teigti, kad jas galima būtų priskirti profesinėms pajamoms, kaip yra kitose ES valstybės.
Savarankiškos veiklos arba profesinės veiklos pajamos išskiriamos ir ES senbuvėje valstybėje Liuksemburge. Verslo pajamos – tai pajamos gautos iš komercinės, gamybinės veiklos ir kalnakasybos. Šioms pajamoms taikomi 4 pagrindiniai kriterijai: savarankiškumas, pelno siekimas, nuolatinė bazė, dalyvavimas ekonominiame gyvenime. Pastebėtina, kad pajamos gautos iš žemės ūkio veiklos priskiriamos prie komercinių pajamų. Savarankiškai besiverčiančių asmenų profesinės veiklos pajamomis laikomos šios: mokslininkų, artistų, rašytojų, pedagogų gautos pajamos, gydytojų, stomatologų, veterinarų, pribuvėjų, psichoterapeutų, teisininkų, notarų, antstolių, testamentų vykdytojų, buhalterių, mokesčių konsultantų ir kt.
Vengrijoje komercinės veiklos pajamas sudaro savarankiškai besiverčiančių asmenų pajamos. Prie savarankiškai besiverčiančių asmenų priskiriamos tokios veiklos kaip žemės ūkio produktų gamintojai, nuomotojai, nepriklausomi auditoriai, kompanijų, teikiančių papildomas paslaugas, nariai. Atskirai minimos ir verslininkystės pajamos, kurioms taikomos specialios apmokestinimo taisyklės.
Airijos įstatymuose taip pat neišskirtas skirtumas tarp verslo ir profesinių pajamų. Teigiama, kad profesinės pajamos – tai asmens intelektualinių sugebėjimų panaudojimas. Teisės aktuose numatyta, kad nuolatinių Airijos gyventojų uždarbis už nuopelnus kultūros ar meno srityje, nėra apmokestinamas. Nuo 2002 m. sausio 1 d. savo rezidentams Airija teikia specialią paramą išėjusiems i pensiją sportininkams (t.p. įskaitant ir individualia veikla užsiimantiems asmenims), neapmokestindama 40 proc. pastarųjų 10 metų (iki išėjimo į pensiją) jų uždarbio.
Toliau lyginant ES valstybių narių komercinės veiklos pajamas, pastebima, kad senųjų ES valstybių teisės aktai labiau išryškina verslo ir profesines pajamas. Aiškus komercinės veiklos pajamų skirstymas į verslo ir profesines pajamas atsispindi Suomijos teisės aktuose. Anot, suomių, verslą charakterizuojantys faktoriai – nepriklausomumas, pelno siekimas, tęstinumas ir ekonominė rizika. Profesinė veikla apibūdinama kaip verslo veikla, tik labiau susieta su mokesčio mokėtojo asmeniniais gebėjimais.
Portugalijoje komercinės veiklos pajamos apima profesines ir versliškumo pajamas. Verslo pajamos apima: 1) mažmeninę gamybą, žuvininkystę, kalnakasybą, transporto ir statybos paslaugas, viešbučių paslaugas; 2) žemės ūkio bei gyvulininkystės; 3) investicinės ir nuomos pajamos. Panašiai kaip ir kitose šalyse (Lenkija, Liuksemburgas, Vengrija), Portugalijoje kalbant apie profesines pajamas akcentuojamas savarankiškai besiverčiančių asmenų darbas, kuris klasifikuojamas priklausomai nuo ekonominio aktyvumo (specialųjį sąrašą yra paruošusi Portugalijos Finansų ministerija).
Verslo pajamos Italijoje suprantamos kaip pelno gavimas iš komercinės įmonės. Komercinė įmonė gali verstis žemės ūkio produktų pardavimu, gyvulių veisimu, auginimu ir pardavimu, tam tikrų paslaugų teikimu, transportavimo paslaugų teikimu, kasyklų, karjerų, druskų klodų, vidaus vandenų (ežerai, tvenkiniai) eksploatacija. Profesinės pajamos – tai pajamos gautos iš meno ar profesijos žinių panaudojimo.

Graikijos gyventojai, turintys savo parduotuvę ar verčiasi gamybiniu verslu, priskiriami tai žmonių kategorijai, kurie gauna verslo pajamas. O tie, kurie verčiasi iš savo profesijos (teisininkai, gydytojai, psichologai, veterinarijos gydytojai, ekonomistai, buhalteriai, mokesčių konsultantai, programuotojai, dainininkai ir kt.) – gauna profesines pajamas.
Austrija priskiriama prie tų šalių, kurioje komercinės veiklos pajamos skirstomos į tris pagrindines kategorijas, t.y. žemės ūkio ir miškininkystės, verslo ir profesinės paslaugos. Pastarajai kategorijai priskiriamos mokslinės, meninės, pedagoginės veiklos, taip pat tam tikrų profesijų atstovų veiklos, pavyzdžiui: atestuoti inžinieriai, gydytojai, veterinarai, advokatai, notarai, buhalteriai, draudimo agentai, fotografai, žurnalistai, vertėjai it kt. Verslo pajamoms irgi būdingas nepriklausomumas (savarankiškumas), tęstinė veikla, pelno siekis.
Jungtinės Karalystės mokesčių sistemoje, kaip Austrijoje, komercinės veiklos pajamos skirstomos į tris kategorijas, tik skirtumas tas, kad išskiria kategoriją, kuriai priskiriamos tik tam tikros rūšies veiklos (medicinos, teisės, buhalterijos; kai asmuo pasamdytas naru arba nardymo instruktoriumi Jungtinės Karalystės kontinentiniame šelfe; kalnakasyba, žuvininkystė ir pan. ). Verslo pajamų pagrindiniai kriterijai motyvacija ir pelno siekimas.
Danijoje gautas pelnas iš mėgstamos veiklos (hobio), taip pat yra apmokestinamas, nepaisant to, kad ši veikla nėra priskiriama prie pelno siekiančių. Be to, Danijos mokesčių teisėje nėra skirtumo tarp komercinės veiklos pajamų rūšių (t.y. verslo, profesinių ir kt. pajamų)
Vokietijoje savarankiška, ilgai trunkanti veikla su motyvacija gauti pelną atviroje rinkoje ir nėra vertinama kaip profesinė ar žemės ūkio veikla, vadinama verslu. Profesinės pajamos gaunamos iš profesinės veiklos (mokslininkų, artistų, rašytojų, pedagogų), iš savarankiškos veiklos bei pajamos iš dalyvavimo organizuojant loterija.
Prancūzijoje komercinės veiklos pajamos charakterizuojamos pagal gaunamo pelno profilį. Tarkim verslo pajamoms būdingas komercinis ar pramoninis pelnas (iš komercinės veiklos, nuosavybės pardavimų bei nuomos). Profesinėms pajamoms būdingas nekomercinis pelnas, kuris dar skirstomas į grupes: pelnas iš liberalių profesijų (advokatai, architektai, gydytojai, stomatologai, buhalteriai); pelnas iš nekomercinių ofisų (notarų biurai).
Manome, kad plačiausias komercinės veiklos pajamų apibūdinimas pateikiamas Belgijos mokesčių sistemoje. Į minėtąsias pajamas įeina verslo pajamos, darbo pajamos, profesinės pajamos, profesinės pajamos iš nevykdomos profesinės veiklos ir pensijų pajamos. Verslo pajamomis laikomos užsidirbtos pajamos komercinėse, pramoninėse ar žemės ūkio įmonėse. Profesines pajamas užsidirba asmuo iš savo profesijos.
Kalbant apie Lietuvos gyventojų apmokestinimą, tai individualiai veiklai priskiriama bet kokio pobūdžio komercinė ar gamybinė veikla, savarankiška kūryba ir profesinė veikla, savarankiška sporto ir atlikėjo veikla (GPMĮ 2 straipsnio 7 dalis). Atskirų rūšių komercinė ar gamybinė veikla gali būti vykdoma ir turint verslo liudijimą. Kad gyventojas būtų laikomas vykdančiu individualią veiklą, jo sandoriams turi būti būdingas tęstinumas, motyvacija, pelno siekimas. Atsitiktiniai sandoriai (būsto ar transporto priemonės pardavimas ar nuoma) nėra laikomi individualios veiklos požymiu.
Apibendrinant galima teigti, kad individuali veikla (nors ES teisėje kaip tokia ji nėra išskiriama) būdinga visoms ES valstybėms. Tik vienose mokesčių sistemose (ypač senosiose ES valstybėse) ji išskiriama ryškiau negu kitose. Pagrindiniai tokios veiklos kriterijai: pelno siekimas, savarankiškumas ir ekonominė rizika.
Išvada: visose ES valstybėse gyventojų pajamų šaltinio pagrindinis kriterijus yra veiklos tęstinumas, savarankiškumas ir siekis gauti pelną

Prieš pradedant nagrinėti su darbo santykiais susijusias pajamas ES valstybės narėse, norėtumėme trumpai apžvelgti darbo santykių sampratą Lietuvos teisės aktuose. GMPĮ 2 straipsnio 31 dalyje teigiama, kad: „darbo santykiai arba jų esmę atitinkantys santykiai – santykiai, kai darbas atliekamas pagal darbo sutartis, taip pat bet kokia kita veikla, vykdoma teisinių santykių, kurie iš esmės (.) atitinka darbo sutarties sukuriamus darbdavio ir darbuotojo santykius, pagrindu.“ Darbo santykiai – tai tokie teisiniai santykiai, kurie darbo sutarties pagrindu susiklosto tarp darbdavio ir darbuotojo. Darbdavys įsipareigoja mokėti už atliktą darbą, o darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros kvalifikacijos, specialybės ar profesijos darbą. Už atliktą darbą darbdavys atsilygina pinigine išraiška – t.y. moka darbo užmokestį.
Pajamos natūra – tai gyventojo pajamos (darbo užmokestis, premijos, autorinis atlyginimas, turto pardavimo pajamos, pajamos už suteiktas paslaugas arba atliktus darbus) gautos ne pinigais.
Apžvelgus ES valstybių narių su darbo santykiais susijusias pajamas (ES valstybių narių darbo užmokesčio ir pajamų natūra palyginimas pateiktas 19 lentelėje, Priedas 3), pastebima, kad didžioje dalyje valstybių su darbo santykiais susijusios pajamos mokamos pinigine išraiška (tame tarpe ir Lietuvoje). O pajamos natūra – nepinigine. Austrijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Slovėnijoje ir Vokietijoje darbo užmokestis gali būti mokamas ir nepinigine forma. Išimtys yra Italijoje, Nyderlanduose, Švedijoje kur pajamos natūra gali būti mokamos tiek nepinigine, tiek pinigine išraiška. Pajamos natūra daugumoje ES valstybių narių apmokestinamos pajamų mokesčiu ir dažniausiai jos įvertinamos atsižvelgiant į rinkos nustatytą vertę. Austrijoje kai kurios pajamos natūra yra apmokestinamos mažesne nei rinkos nustatyta kaina (nustatyta Austrijos Finansų ministerijos). Jungtinėje Karalystėje apmokestinamas skirtumas tarp esančios rinkos kainos ir pritaikytos darbuotojui kainos.
Pajamos natūra gali būti ir neapmokestinamos. Dažniausiai neapmokestinamos šios lengvatos: maisto talonai arba viešas maitinimas darbovietėje, vaiko priežiūra darbuotojo darbo metu, kompiuterinė įranga, darbo vietos įrengimas, darbo drabužiai, tobulinimosi kursai, darbo saugos išlaidos, bilietai viešajam transportui, poilsio ir sveikatos paslaugos, prekių ir paslaugų teikimas darbuotojui su nuolaida, vestuvių ar jubiliejinės dovanos. Naudojimasis darbovietės automobiliu kai kuriose šalyse yra neapmokestinamas, o kitose – apmokestinamas. Tarkim Danijoje naudojimasis automobiliu apmokestinamas (25 proc. automobilio vertės per metus), o automobiliui stovėjimo aikštelėje skirta vieta – neapmokestinama (aišku, su sąlyga, kad automobilis turi būti naudojamas darbo reikmėm, o stovėjimo aikštelė yra prie darbovietės). Ispanijoje darbuotojo naudojamasis automobiliu apmokestinamas 20 proc. įsigijimo vertės tarifu (jei automobilis yra darbdavio nuosavybė) arba rinkos vertės (jei darbdavys automobilį nuomojasi). Liuksemburge naudojimasis automobiliu apmokestinamas 1,5 proc. automobilio vertės (per mėnesį). Portugalijoje naudojimasis automobiliu apmokestinamas tik tuo atveju, kai darbo sutartyje numatytas automobilio davimas darbuotojui. Vadinasi, šioje vietoje darbdaviai gali pasinaudoti įstatymų spraga ir darbo sutartyse nenumatyti automobilio skyrimo darbuotojui. Suomijoje automobilio suteikimas apmokestinamas visa automobilio rinkos verte. Kaip jau minėjome, ES valstybėse narėse jubiliejinės ar proginės (vestuvių, vaiko gimimo) dovanos nėra apmokestinamos. Neapmokestinamos ir Kalėdinės dovanos, išskyrus Danijoje (Kalėdinės dovanos priskiriamos prie apmokestinamųjų pajamų).
Apibendrinant galėtumėm teigti, kad su darbo santykiais susijusios pajamos visose ES valstybėse narėse yra maždaug vienodos. Pagrindinis skirtumas susijęs su pajamų natūra apmokestinimo principu (apmokestinamos ar ne). Mūsų nuomone, tai įtakoje nevienodas valstybių narių ekonominis išsivystymo lygis.

Gyventojų pajamų mokesčio tarifo palyginimas;
Europos Sąjungos valstybėms narėms būdingi progresyviniai mokesčių tarifai, išskyrus Latviją, Lietuvą, Estiją ir Slovakiją, kuriose taikomi proporciniai tarifai. (20 lentelėje, Priedas Nr. 4, pateikti tarifų ir apmokestinamųjų pajamų dydžiai). Iš išvardintų šalių tik Lietuvoje taikomi du tarifai (15 ir 27 proc.). Kitose šalyse po vieną: Latvijoje – 25 proc. tarifas, Estijoje – 23 proc. ir Slovakijoje- 19 proc. Progresyvinėse mokesčių sistemose didžiausias taikomas mokesčio tarifas yra Nyderlanduose (iki 52 proc.). Kiek mažesnis (t.y. 50 proc.) yra Austrijoje, Belgijoje ir Slovėnijoje. Trečioje vietoje pagal tarifų dydį būtų Prancūzija, kurioje pajamų tarifas siekia iki 48,09 proc., Danija „užimtų“ ketvirtąją vietą su 47,6 proc. tarifu. 45 proc. taiko Ispanija, 43 proc. – Italija, po 42 proc. – Airija ir Vokietija. Keturiose valstybėse narėse (Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Lenkijoje ir Portugalijoje) – 40 proc. tarifas. Liuksemburgo ir Vengrijos didžiausias pajamų tarifas yra 38 proc. Maltoje vyrauja 35 proc. tarifas, truputi „atsilieka“ Suomija – 33,5 proc., 32 proc. – Čekijoje, 30 proc. tarifas yra Kipre ir 25 proc. – Švedijoje. Atkreiptinas dėmesys, kad labiausiai diferencijuotas tarifas yra Liuksemburge (taikomi net 17 tarifų – žr. 20 lentelę, Priedas Nr. 4)
Mūsų nagrinėjamose ES valstybėse narėse skiriasi ne tik mokesčių tarifai, bet apmokestinamųjų pajamų sumos, nuo kurių priklauso tarifo dydis. Norėtumėme atkreipti dėmesį, kad kai kuriose valstybėse narėse atskiroms žmonių socialinėms grupėms taikomas skirtingas pajamų dydis. Tarkim Graikijoje pajamų dydis skiriasi priklausomai nuo turimų išlaikomų vaikų skaičiaus (išlaikomais vaikais laikomi nepilnamečiai, besimokantys mokyklose vaikai, t.p. neįgalūs).

Airijoje nustatyti skirtingi apmokestinamų sumų dydžiai pagal 3 kategorijas: 1) vieniši asmenys; 2) našliai (-ės) arba asmenys vieni auginantys vaikus; 3) susituokusios poros. Maltoje skirtingas pajamų dydis taikomas sutuoktinių poroms bei vienišiems asmenims. Panašiai yra ir Vokietijoje, kur irgi vienišų asmenų ir susituokusių porų apmokestinamos pajamos yra skirtingos. Taip pat Vokietijoje dar yra numatyta, kad pajamų mokesčio tarifas gali priklausyti nuo darbdavio ir darbuotojo tarpusavio susitarimo, kuris turi būti įformintas darbo sutartyje.
Kiekviena valstybė yra nusistačiusi savo pajamų dydį ir visose šalyse jis yra skirtingas. Vertinti, kuri valstybė taiko mažiausią ar didžiausią pajamų mokesčio dydį, mūsų nuomone, būtų netikslinga. Nes kai kurios valstybės narės turi savo nacionalinę valiutą (nėra euro zonos šalys), turi savo skirtingą mokesčių sistemą, skirtingai išvystytą ekonomiką, skirtingas žmonių pragyvenimo lygis. Tad visai suprantama, kad apmokestinamų pajamų dydis vienai valstybei narei gali būti priimtinas, o kitai ne.

Europos Bendrijos teisės reikalavimai gyventojų apmokestinimo srityje ir jų įgyvendinimas Lietuvos teisėje

Europos Sąjunga neturi bendro unifikuoto mokesčių politikos modelio. Todėl kiekviena valstybė narė formuoja savo mokesčių politiką, atsižvelgdama į Europos Sąjungos direktyvas ir kitus mokesčius reglamentuojančius dokumentus. Europos Sąjungos mastu direktyvomis bei reglamentais visiškai reglamentuoti tėra du mokesčiai – pridėtinės vertės bei akcizai, t.y. tik netiesioginiai mokesčiai. Visi kiti mokesčiai daugiau ar mažiau paliekami nacionalinei kompetencijai, išskyrus kelias pelno ir pajamų mokesčių srities direktyvas. Tiesioginių mokesčių srityje Europos Sąjunga yra priėmusį vadinamąjį Mokesčių etikos kodeksą (Code of Conduct for Business Taxation), t.y. verslo apmokestinimo taisykles, kurios iš esmės ir sako, kad tiesioginiai mokesčiai turi būti taikomi taip, jog nebūtų diskriminacinių ar konkurencinių iškraipymų, taip pat būtų užtikrintas bendrosios rinkos funkcionavimas. Valstybės narės yra įsipareigojusios neįvesti naujų apmokestinimo taisyklių, jeigu jos laikytinos žalingomis, taip pat įvertinti galiojančią apmokestinimo tvarką ir siekti greitesnio žalingų sąlygų panaikinimo.
Vis dėlto, kadangi tokia bendramokestinė politika lėmė didelius verslo sąlygų skirtumus ES valstybėse narėse, tiesioginis apmokestinimas jose buvo pradėtas derinti tomis teisinėmis priemonėmis, kurios buvo skirtos kitoms bendradarbiavimo sritims vienodinti. Pavyzdžiui, EB sutarties 94(100) straipsnis pasirodė esąs labai naudingas derinant teisės aktus tada, kai pati Sutartis nenustato jokio konkretaus teisinio pagrindo priimti vieną ar kitą teisės aktą. Remiantis šiuo straipsniu, Europos Tarybai suteikiami įgaliojimai priimti direktyvas, kuriomis būtų suderinti nacionaliniai įstatymai, taisyklės ir administracinės normos, darančios tiesioginį poveikį bendrajai rinkai kurti ir plėtoti. Skirtingas tiesioginio apmokestinimo režimas įvairiose valstybėse narėse ir buvo viena iš tų sričių, kuri, nors tiesiogiai nepriklausė ES kompetencijai, tačiau betarpiškai įtakojo bendrąją rinką, todėl buvo iš dalies pradėta reguliuoti EB teisės lygiu. ES teisiniu požiūriu nesankcionuotai išplėtė savo kompetenciją dėl tiesioginių mokesčių ir priėmė kelias direktyvas šioje srityje. Direktyvos yra daugiau tarpvalstybinio taikymo ir iš esmės privalo būti įgyvendintos valstybėse narėse, kaip tai numato Europos bendrijos steigimo (Romos) sutarties 249 str. 3 d.
Direktyvos yra privalomos visoms valstybėms narėms siekiamų tikslų požiūriu, bet leidžia valstybinėms institucijoms pasirinkti jų įgyvendinimo formas ir būdus. Svarbu yra tai, kad esant tam tikroms sąlygoms, direktyvos gali būti taikomos tiesiogiai. Pagrindinė tokio taikymo prielaida – valstybių narių pagal numatytus terminus neatliktas direktyvų įgyvendinimas nacionalinėje teisėje. Taigi iš esmės mokesčių mokėtojas turi žinoti, kad ne visada nacionalinis įstatymas iš tikrųjų atitinka ES direktyvos nuostatas. Jeigu nacionalinis įstatymas arba jo taikymo praktika neatitinka direktyvos nuostatų, mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti, kad būtų taikoma jam palankesnė traktuotė. Mokesčių administratorius tokios teisės neturi. Direktyvos reglamentuoja kai kuriuos su dviejų valstybių narių subjektais susijusius aspektus: skirtingose valstybėse narėse esančių įmonių reorganizavimo apmokestinimą, dividendų, mokamų vienos valstybės narės dukterinių įmonių kitų valstybių narių motininėms įmonėms apmokestinimą, palūkanų bei honorarų, mokamų tarp skirtingų valstybių narių asocijuotų narių, apmokestinimą. Tačiau per kelerius metus Europos Bendrijos Teisingumo teismas priėmė daug sprendimų, kurie turi tiesioginių pasekmių valstybių narių mokesčių sistemoms ir verčia keisti pelno ir pajamų apmokestinimą reglamentuojančius teisės aktus.
Bylos Europos Bendrijos Teisingumo teisme kyla ne iš mokesčius reglamentuojančių teisės aktų neteisingo interpretavimo – jos remiasi pirminiais ES teisės dokumentais – Steigimosi sutartimis ir šiose sutartyse numatytais principais – 4 laisvėmis – laisvu prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu bei asmenų ir įmonių įsikūrimo/įsisteigimo laisve. Siekiama, kad valstybių narių vykdoma mokesčių politika šių laisvių nevaržytų. Per pastaruosius 10 metų Europos teisingumo teismas išnagrinėjo 87 bylas, susijusias su diskriminacine tiesioginių mokesčių teisės praktika, iš kurių net 85 buvo išspręstos mokesčio mokėtojo naudai.
ES teisynas pagrindinių gyventojų pajamų (kaip ir pelno) apmokestinimo klausimų (bazės, tarifų, jų struktūros) nereglamentuoja. Valstybė narė privalo laikytis ,,4 laisvių“ principų, kiek tai susiję su gyventojų pajamų apmokestinimu (pavyzdžiui, nuo 2003 metų įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – GPMĮ) buvo apribojimas, leidžiantis iš gyventojo pajamų atskaityti tik įmokas į Lietuvoje esančius pensijų fondus. Vėliau jis buvo pakeistas taip, kad apimtų ir kitose ES valstybėse įsteigtus pensijų fondus, mat kitaip būtų pažeistas laisvo kapitalo judėjimo principas, taip pat kai kurios direktyvos tiesioginių mokesčių srityje susijusios ir su gyventojų pajamų mokesčiu (reorganizavimo direktyva). Kol kas nuomonė pajamų mokesčio naštos klausimu ES mastu yra išdėstyta tik Lisabonos deklaracijoje, kurioje numatyta, kad, siekdama 2010 metais tapti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, ES turi mažinti pajamų mokesčio naštą, visų pirma mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams.

MOKESČIŲ SISTEMŲ ĮVAIROVĖ FEDERACINĖSE VALDYMO SISTEMOSE
1. ŠVEICARIJOS KONFEDERACIJA
Šveicarija, nors ir viena mažiausių federacijų, tačiau ji laikoma viena iš labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių ir turtingiausių pasaulio valstybių, savo patirtimi dariusių ir daranti įtaką ne vienai pasaulio valstybių. Tad neatsitiktinai ši konfederacija pasirinkta kaip viena iš mokestinio federalizmo pavyzdžių. Visais laikais kitos pasaulio šalys Šveicarijos konfederacijos mokesčių sistemą laikė geriausiu pavyzdžiu, todėl ir mes pabandysime į šią, federacinės santvarkos formą turinčią valstybę, pažvelgti iš mokestinio federalizmo pusės bei paanalizuoti, ar būtų įmanoma tokią mokesčių sistemą pritaikyti ES, apjungiančiai kelias dešimtis valstybių.
Prieš pereinant prie Šveicarijos konfederacijos mokesčių sistemos teisinio reglamentavimo analizės, būtina trumpai apibūdinti ir patį valstybės valdymo modelį, kadangi nuo to priklauso ir pačios mokesčių teisės istorinė genezė bei struktūra.
Šveicarijos Konstitucijos 1 straipsnis įtvirtinta fundamentalią nuostatą, kad Šveicarijos Konfederaciją sudaro Šveicarijos tauta ir administraciniai vienetai – kantonai. Kantonai yra suverenūs tiek, kiek to neapriboja Konfederacijos Konstitucija (angl. Federal Constitution), o savo teises vykdo tiek, kiek nedelegavo jų Konfederacijai. Atsižvelgiant į federacinę Šveicarijos valstybės sandarą, joje nėra centralizuotos mokesčių sistemos, kur tam tikrų mokesčių nustatymas priklausytų išimtinai tik federacinėms valdžios institucijoms, o tuo tarpu kitų mokesčių nustatymas būtų konkurenciškai deleguotas kantonų, savivaldybių ar federacinių institucijų kompetencijai. Netgi tarp kantonų yra žymių mokesčių reglamentavimo skirtumų.
Konfederacija vykdo tuos uždavinius, kuriuos paveda jai Konfederacijos Konstitucija, t. y. jos kompetencijai priklauso tų uždavinių įgyvendinimas, kuriems būtinas koordinuotas ir vieningas jų įgyvendinimas. Iš to toliau seka, kad patys kantonai nusprendžia, kokius uždavinius vykdo savarankiškai. Visa ta kompetencija, kurios nepasilieka patys kantonai sau, yra deleguojama centrinei valdžiai – konfederacijai.
Būtent tokia Šveicarijos valdžių bei kompetencijos struktūra bei atsvara susiformavo ir funkcionuoja jau keletą šimtmečių.
Panaši struktūra bei genezė apima ir Šveicarijos mokesčių sistemą bei valstybės įgyvendinamą valstybės mokesčių politiką. Kalbant apie Šveicarijos fiskalinę sistemą, tame tarpe mokesčių sistemą, reikia pabrėžti, kad jos reglamentavimas yra įtvirtintas pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje. Šveicarijos konfederacijoje konkretaus mokesčio nustatymą bei jo administravimą reglamentuoja vienas federalinis mokesčio įstatymas bei 26 kantonų, kiekvieno individualiai atskiras mokesčio įstatymas.

PAJAMŲ IR TURTO MOKESČIAI VARTOJIMO, NUOSAVYBĖS IR IŠLAIDŲ MOKESČIAI
Konfederacijos lygmuo Pajamų mokestis (angl. income tax) PVM

Pelno mokestis (angl. tax on profits) Alaus mokestis

Priskaitomasis mokestis (angl. Swiss withholding tax) Distiliuoto spirito mokestis

Žyminis mokestis (angl. stamp duty) Automobilių mokestis

Muitai
26 Kantonų lygmuo Pajamų ir turto mokestis Motorinių priemonių mokestis

Pagalvės mokestis Šunų mokestis

Pelno ir kapitalo mokestis Pramogų mokestis (angl. entertainment tax)

Paveldėjimo ir dovanojimo mokestis Žyminis mokestis (angl. stamp duty)

Nekilnojamojo turto įsigijimo mokestis Hidroelektrinių mokestus

Nekilnojamojo turto mokestis Įvairūs mokesčiai (angl. sundry taxes)

Perleidimo mokestis (angl. transfer tax)

Loterijų mokestis
3000 savivaldybių lygmuo Pajamų ir turto mokestis Šunų mokestis

Pagalvės mokestis Pramogų mokestis (angl. entertainment tax)

Pelno ir kapitalo mokestis Įvairiarūšiai mokesčiai (angl. miscellaneous taxes)

Paveldėjimo ir dovanojimo mokestis

Nekilnojamojo turto įsigijimo mokestis

Nekilnojamojo turto mokestis

Perleidimo mokestis (angl. transfer tax)

Loterijų mokestis

Verslo mokestis

Mokesčių pasiskirstymas pagal federacinius lygmenis (rengta pagal 2002 metais vykusios Šveicarijos mokesčių konferencijos medžiagą. Kadangi buvo versta iš anglų kalbos, gali pasitaikyti netikslumų dėl vertimo).

Šveicarijos mokesčių sistema atspindi federacinę valstybės sandarą. Apima tris lygmenis: konfederacijos, 26 kantonų ir apie 3000 savivaldybių.

Pagrindiniai principai, kurie apsprendžia kompetencijos padalijimą tarp konfederacijos ir kantonų institucijų, yra išdėstyti Federalinės Konstitucijos 3 straipsnyje: ,,Kantonai išsaugo savo suverenitetą tiek, kiek suverenitetas nėra apribotas Federalinės Konstitucijos; Kantonai turi visas teises, kurios nėra perduotos konfederacijai.“

Taigi mokestinis federalizmas tuo ir pasižymi, kad kiekvienas federacinis lygmuo turi atitinkamą, nors ir ne absoliutų, bet vis dėlto suverenitetą nustatyti tam tikrose ribose galiosiančius mokesčius (konfederacija ir kantonai) arba mokesčio tarifą (savivaldybės), reglamentuotus konkretaus lygmens mokestiniais įstatymais.
Kadangi Šveicarijos konfederacijos mokesčių sistema, kaip mokestinis federalizmas yra analizuojamas siekiant išsiaiškinti, ar galima būtų ES priskirti mokestiniam federalizmui, mūsų manymu būtų racionalu trumpai pristatyti ir mokesčių harmonizavimą, vykstantį Šveicarijos konfederacijoje, kadangi ES taip pat aktualus šis procesas, apie kurį padiskutuosime vėliau. Taigi, kadangi Šveicarijos kantonai ilgus metus turėjo labai dideles teises, deklaruotas pačios Konstitucijos, tiesioginių mokesčių srityje, susiklostė tokia situacija, kai daugelio kantonų mokesčių sistemos pradėjo labai skirtis viena nuo kitos, kas sukėlė daug sunkumų, problemų ir painiavos. Bėgant laikui kantonai, siekdami įgyti pranašumą prieš kitus kantonus, įvairiais būdais bandė prisitraukti papildomų mokesčių mokėtojų iš kitų kantonų, į pagalbą pasitelkdami lengvatų schemas bei taikydami skirtingus mokesčių tarifus. Po kurio laiko buvo smarkiai komplikuota skirtinguose kantonuose apmokestinimo tvarka, ir tokia situacija mokesčių mokėtojams tapo per daug sudėtinga. To pasėkoje konfederacijos institucijos perėmė iniciatyvą į savo rankas ir priėmė Kantonų mokesčių harmonizavimo įstatymą, o naujojoje Konfederacijos Konstitucijoje įtvirtino naują straipsnį, reglamentuojantį mokesčių harmonizavimą. Jame teigiama, kad Konfederacija nustato Konfederacijos, kantonų ir savivaldybių tiesioginių mokesčių harmonizavimo pagrindus. Pagal Kantonų mokesčių harmonizavimo įstatymą, šis procesas apėmė tik tam tikrus apmokestinimo elementus: mokesčių mokėjimo pareigą, mokesčio objektą ir terminus, procesinę tvarką, mokesčių baudžiamąją teisę. Mokesčių tarifai ir neapmokestinamosios pajamos buvo paliktos kantonų prerogatyvai, todėl nereikėtų stebėtis, kad šie du mokesčių elementai beveik visuose kantonuose yra skirtingi.

VOKIETIJOS FEDERACINĖS RESPUBLIKOS MOKESČIŲ SISTEMA

Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių sistema yra labai plačiai išsišakojusi ir apima beveik visas visuomenines veiklos sritis.
Kadangi Vokietija yra federacinės santvarkos forma valdoma valstybė ir mokesčių sistemoje tai akivaizdžiai atsispindi, nusprendėme aptarti išskirtinai šios valstybės mokestinę sistemą, mokesčių nustatymo kompetencijos pasiskirstymą bei kokia dalimi surinktos pajamos pasiskirsto visoje valstybėje, nors patys vokiečiai šią sistemą ypatingai kritikuoja.

Prieš pradedant platesnę analizę, norėtume trumpai apžvelgti federacinę Vokietijos valdymo sistemą, nuo kurios ir priklauso mokesčių nustatymo galios delegavimas atitinkamiems valdžios lygmenims. Vokietija daugelio autorių yra apibūdinama, kaip valstybė, turinti federacinę valdymo sistemą, susidedanti iš 16 Žemių (vok. Länder) bei besivadovaujanti demokratiniais valdymo principais. Žemės Vokietijoje yra pakankamai savarankiškos: jos gali turėti landtagus, konstitucijas ir vyriausybes.

Nagrinėjamos Vokietijos Federacinės Respublikos mokesčių sistemos išskirtinis bruožas – griežtas įvairių valdžios lygių kompetencijos ribojimas. Remiantis jau minėta Vokietijos Federacinės Respublikos pagrindiniu įstatymu, pagal valdymo lygius Vokietijos mokesčius galima suskirstyti į federalinius, žemių ir municipalinių bendruomenių. Kai mokesčius nustato įvairių lygių valdžios institucijos, tai tiksliai paskirstoma, kuri dalis, kam tenka. Atsižvelgiant į vienos labiausiai besigilinančios į mokesčių sistemas bei jų teisinį reglamentavimą, Lietuvos mokslininkės E. Buškevičiūtės 2003 m. pateikiamus Vokietijos Federacinės Respublikos statistinius duomenis, mokesčiai pasiskirsto maždaug taip: federacijai tenka 42, žemėms – 41, bendruomenėms – 12 proc. visų surenkamų mokesčių. Likusi dalis skiriama vadinamajam išlyginimo fondui ir ES rinkliavai. Vienos iš Žemių – Bavarijos valdininkai 2001 m. pateikė šiek tiek tikslesnį, nurodant pagrindines mokesčių rūšis,

Bendrai surinktų pagrindinių mokesčių paskirstymas tarp Federacijos, Valstijų (Žemių) ir municipalinių bendruomenių biudžetų .

Pagrindiniai mokesčių sistemos principai yra reglamentuoti Vokietijos Konstitucijoje, dar kitaip vadinamoje Pagrindiniu Įstatymu. Ferdinand‘as Kirchhof‘as yra pasakęs, kad ,,konstitucinis mokesčių reglamentavimas logiškai išplaukia iš pačios Konstitucijos“.

Pagal Konstitucijos 105 straipsnį, Federacija turi išimtinę teisę įstatymais reglamentuoti muitus bei monopolinius mokesčius. Visus kitus mokesčius gali nustatyti kiekviena Žemė individualiai tiek, kiek to neribos Federacijos nustatytos bendros teisinės nuostatos dėl kiekvienos mokesčio rūšies, arba jeigu Federacija nebus pilnai teisiškai reglamentavusi atskiro kurio mokesčio. Federacija gali nustatyti atitinkamus mokesčius tuo atveju, jeigu būtinas federacinio lygmens įsikišimas, siekiant suvienodinti pragyvenimo lygį visose Žemėse, arba, vadovaujantis nacionaliniais interesais, norint stiprinti Vokietijos ekonomiką. Ši „konkuruojanti“ įstatymų leidyba mokesčių srityje yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje. Tačiau bet kuriuo atveju, Konstitucija aiškiai įtvirtina nuostatą, kad Žemės turi pilną autonomijos teisę nustatyti, kokiais mokesčiais pildys savo ir kartu Federacijos biudžetą, kas daro prielaidą, kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje vyrauja mokestinis federalizmas.

Tačiau Vokietija turi tokių savito mokestinio federalizmo bruožų, kaip pastebimas federacinio valdžios lygmens nors ir minimalus, tačiau vis tiek pakankamai reguliuojantis Žemių autonomiją mokesčių srityje. Labai akivaizdus to įrodymas yra tai, kad Žemės, nors ir leidžia kiekviena savo įstatymus, tačiau yra būtinas Bundestago pritarimas, taip pat konkuruojančios įstatymų leidybos egzistavimas mokesčių srityje, kas leidžia Federacijos valdžios subjektams įsikišti į mokesčių reguliavimą Žemėse, tikslu išlaikyti tolygią finansinę galią ir tolygų Žemių vystymąsi

Taigi, pagal Vokietijos federacinių subjektų gautų pajamų iš mokesčių paskirstymą, Vokietiją galima būtų priskirti prie mokestinio federalizmo sistemos: tam tikrus mokesčius turi teisę nustatyti tik/arba Federacijos lygmeniu, arba Žemių lygmeniu, arba municipalinių bendruomenių lygmeniu, kai pajamos iš mokesčių surenkamos atskirai į kiekvieno lygmens atskirus biudžetus arba, kai surinktos iš mokesčių pajamos yra procentaliai paskirstomos tarp Federacijos ir Žemių (ir iš dalies municipalinių bendruomenių) (žr. 3 lentelę).

Teisės nustatyti mokesčius pasiskirstymas tarp Vokietijos federacijos valdžios subjektų: Federacijos, Valstijų (Žemių) ir municipalinių bendruomenių valdžios subjektų.

Federaciniai mokesčiai sudaro apie 17% visų mokestinių pajamų, Žemių nustatomi mokesčiai tik apie 5 % pajamų, municipalinių bendruomenių apie 7% ir apie 71% visų pajamų sudaro bendrai padalinti mokesčiai

Tad baigiant nagrinėti Vokietijos Federacinės Respublikos mokestinį federalizmą, pastebime, kad ši sistema iš tiesų skiriasi nuo Šveicarijos konfederacijos mokesčių sistemos. Vokietijos pagrindiniame įstatyme daugiau suteikiama galių bei kontrolės priemonių federacijos valdžios subjektams reguliuoti Žemių vykdomą politiką mokesčių srityje. Nors pagrindinis įstatymas ir skelbia, kad Žemės yra autonomiškos nustatyti mokesčius, jų tarifus, tačiau federacijos subjektai laikosi principo, kad visos Žemės turėtų nusistatyti kuo tolygesnes mokesčių sistemas, siekiant tolygaus ekonominio vystymosi, ir esant reikalui, be jokių pagrindiniame įstatyme įtvirtintų saugiklių, apribojančių federacijos subjektų kišimąsi į Žemių mokestinius reikalus, gali apriboti Žemės autonomiją mokesčių srityje. Labai aiškiai tai pastebi ir jaučia pačių Žemių valdininkai, ką mes pastebėjome iš Bavarijos Žemės valdininkų pasisakymų. Todėl mūsų nuomone, ES valstybės narės jau vien dėl šios priežasties, bandytų vengti vokiškojo mokestinio federalizmo perėmimo. Plačiau Vokietijos Federacinės Respublikos ir ES mokesčių sistemų panašumus, teigiamus ir neigiamus bruožus aptarsime vėlesniuose darbo skyriuose.

JUNGTINIŲ AMERIKOS VALSTIJŲ FEDERACIJOS MOKESČIŲ SISTEMA

Jungtinės Amerikos Valstijos (toliau – JAV) yra federalinė valstybė, susidedanti iš 50 valstijų, todėl valstybinės valdžios funkcijos čia yra padalytos tarp federalinės ir valstijų vyriausybių bei vietinių valdymo subjektų. Pagrindinis JAV federacijos įstatymas yra JAV konstitucija, todėl pirmiausia mokesčių sistemos principinės nuostatos turėtų išplaukti iš šio dokumento, tačiau pažymėtina, kad JAV šiuo savo pagrindiniu dokumentu įtvirtino tik JAV įgaliojimus, tame tarpe ir mokestinius įgaliojimus, federaliniu lygiu, o kiekviena valstija atskirai turi savo pagrindinius įstatymus – konstitucijas, kuriose yra įtvirtinta kiekvienos valstijos skirtingi mokestiniai principai. Tad trumpai pabandysime apžvelgti JAV konstitucijos nuostatas bei kitų valdžios lygmenų mokesčių pasiskirstymą, kurių aspektu pabandysime aptarti pagrindinius JAV mokestinio federalizmo principus.

Mokestinis suverenitetas yra padalintas tarp federalinės valdžios subjektų, valstijų ir vietinių valdžios subjektų, taigi JAV mokesčių sistemą sudaro daug įvairių mokesčių, kuriuos kontroliuoja ir renka federalinė (angl. federal), valstijų (angl. state) bei vietinės (angl. local) vyriausybės. JAV sukūrė konkurencingą mokesčių sistemą. Valstijų ir vietos valdžių subjektai konkuruoja tarpusavyje dėl savo teisės papildomai apmokestinti asmenines ir įmonės pajamas. Ši veiksminga sistema turi ir savo kainą: tai komplikuoja mokesčių įstatymus bei jų įgyvendinimą mokesčių mokėtojų atžvilgiu, kuriems gali prireikti pateikti mokesčių deklaracijas visiems trims valdžių lygiams. Mokesčių našta JAV yra palyginti nedidelė fiziniams asmenims, tačiau ypatingai sunki juridiniams asmenims, taip pat, pagal Amerikos ekonomikos analitiką Jörn Quitzau, ji dažnai žymiai skiriasi tarp regionų, tiek fiziniams asmenims, tiek juridiniams.

JAV Konstitucijos 1 straipsnio 8 skyrius, įtvirtina nuostatą, kad federaliniai mokesčiai, muitai ir akcizai privalo būti vienodi visoje federacijoje. Valstijų valdžios ir vietos valdžios savivaldos subjektų renkami mokesčiai įvairiose šalies teritorijose skirtingi, kadangi tiek valstijų, tiek vietinė valdžia turi plačias teises nustatyti mokesčių dydžius ir jų mokėjimo tvarką. Kiekvienoje valstijoje yra sava mokesčių tvarka, priklausanti tik tos valstijos teisėtvarkai. Kaip matome iš JAV Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų, federalinė vyriausybė į valstijų mokesčių nustatymo sritį nesikiša.

Reziumuojant, galime teigti, kad gyventojai moka gyventojų pajamų mokestį trimis lygmenimis (federaliniu, valstijų, vietiniu), bei turto mokestį ir specifinių akcizų mokestį keliais lygmenimis (valstijų ir vietiniu). Atskiri mokesčiai gali būti nustatomi arba tik federaliniu lygiu (muitų rinkliavos), arba tik valstijų valdžios subjektų ir vietos valdžios subjektų (turto mokestis, universalus akcizas).

Šiandieninėje mokesčių sistemoje federaliniame valdyme reikšmingiausiu mokesčiu tampa pajamų mokestis, valstijų valdyme – universalūs ir specifiniai akcizai, vietos valdžios valdyme – turto mokestis.

Mokesčių pasiskirstymas federacinės valstybės valdžios lygmenimis

Federaliniai mokesčiai sudaro didžiąją dalį visų mokestinių JAV įplaukų. Galime drąsiai teigti, kad JAV federacinėje mokesčių sistemoje reikšmingą vaidmenį vaidina gyventojų pajamų mokestis, kadangi pati JAV konstitucija teikia didelę reikšmę pajamų reglamentavimui, nurodydama, kad visi pajamų įstatymai gali būti priimti tik pritarus Senatui. Didelė dalis gyventojų pajamų mokesčių lemia tiesioginių mokesčių lyginamąjį svorį, kuri tampa šiandieninės federacinės mokesčių sistemos vienu pagrindinių požymių.
1. Federalinis gyventojų pajamų mokestis.

Gyventojų pajamų mokesčio apmokestinimo objektas yra individualios asmens pajamos. Mokesčių teisėje išskiriamos trys pajamų rūšys: Bendrasis (bruto); išvalytosios (švarios) pajamos; apmokestinamosios pajamos. Bendrosiomis pajamomis laikomos bendros metinės pajamos iš bet kokių šaltinių; švariomis pajamomis laikomos metinės pajamos, atskaičiuojant išlaidas, susijusias su verslu bei standartinėmis nuolaidomis. Apmokestinamosios pajamos, tai išvalytos pajamos po eilės išlaidų išskaičiavimo ir neapmokestinamo minimumo.
2. Pelno mokestis.Pelno mokestis federacinio valdymo valstybėse vadinamas labai įvairiai: jeigu JAV jis vadinamas korporacijų pelno mokesčiu, tai ES, kuri mus kaip tik ir domina kaip mokestinio federalizmo taikytoja, šis mokestis būtų vadinamas kompanijų pelno mokesčiu. Juridinių asmenų pelno mokestis yra nustatytas federalinės valdžios institucijų ir valstijų valdžios institucijų, ir tam tikrais atvejais vietos valdžios institucijų. Juridinio asmens, kuris užsiima veikla keliose valstijose, pelnas yra apmokestinamas toje valstijoje, kurioje yra įkurta pagrindinė juridinio asmens buveinė.
3. Socialinio draudimo įmokos.

Valstybinę socialinio draudimo sistemą sudaro federalinis pensininkų ir federalinis valstijų bedarbių draudimas.
Svarbiausias socialinio draudimo įmokų rinkimo principas – kad dirbantys fiziniai asmenys patys finansuotų socialinį draudimą. Socialinio draudimo finansavimo programoms sukurti ypatingai patikimi fondai, į kurių sąskaitas pervedami specialūs mokesčiai – socialinio draudimo įmokos, mokamos tiek juridinių (darbdavių), tiek fizinių (darbuotojų) asmenų. Šioms įmokoms būdingas ypatingas bruožas, kadangi laikoma, jog sumokėtas įnašas niekada negrįžta būtent tam asmeniui, kuris sumokėjo įnašą, kadangi sumokami įnašai nenaudojami valstybės išlaikymui, o naudojami socialinėms programoms remti. Pastebima didėjanti socialinio draudimo įmokų tendencija į federalinį biudžetą. Labai įdomus faktas, kuris nėra būdingas kitoms mūsų aptartoms federacijoms (konfederacijoms) yra tai, kad socialinio draudimo mokesčiu yra apmokestinamas ne visas darbo užmokesčio fondas, tačiau tik pirmieji 62,7 tūkst. dolerių

4. Federaciniai akcizai.

Federaciniai akcizai didelės reikšmės biudžetui nedaro, kadangi nuo 1960 m. šis mokestis vis labiau mažėjo. Akcizais apmokestinami skirtingi produktai bei paslaugos arba netgi atskiros veiklos. Didžiąją dalį akcizų nustato valstijos ir vietos valdžios organai.

Jau nuo seno akcizai buvo federalinio biudžeto vienas iš šaltinių, jais apmokestinant tabako bei alkoholinius produktus. Šiuo metu beveik 90% pajamų iš akcizais apmokestinamų produktų tenka vyno produkcijai bei tabako produktams. Vienas iš dažnesnių apmokestinamų produktų yra degtukai, ginklai, žvejybiniai reikmenys ir kt.
1. Muitai.

Muitai užima nereikšmingą vietą federalinio biudžeto pajamų sistemoje. Šios rinkliavos tikslas – prekybinis savos rinkos saugojimas, atsižvelgiant į kai kurias prekes bei valstybes. Muitas nustatomas pagal prekės kiekį arba procentaliai nuo prekės vertės.
2. Dovanojimo ir paveldėjimo mokestis.

Metinis dovanų, viršijančių 10 000 dolerių per metus, gavimo mokestis. Jeigu paveldima suma viršija 600 000 dolerių, mokamas federalinis paveldėjimo mokestis. Federalinis dovanojimo mokesčio tarifas svyruoja 18-50 %. Valstijose šie tarifai yra mažesni ir mažiau progresiniai.
Valstijų mokesčiai:

Remiantis JAV konstitucija, Valstijos negali be Kongreso sutikimo nustatyti mokesčių ar įvežamų, ar išvežamų prekių muitų, išskyrus atvejus, kai tai neišvengiamai būtina valstijų prekių patikrinimo įstatymams vykdyt. Vadinasi, Valstijos nėra visiškai laisvos federalinių mokesčių ir muitų nustatyme, ir tokiais atvejais jas kontroliuoja Kongresas, kadangi visos grynosios pajamos, gaunamos iš valstijose renkamų muitų ir mokesčių už prekių įvežimą ar išvežimą, yra perduodamos Jungtinių Valstijų iždui.

Valstijos gauna pajamas tiek iš fizinių asmenų, tiek iš juridinių asmenų pajamų apmokestinimo, kai tuo tarpu vietos valdžios institucijos dažniausiai apmokestina kilnojamą ir nekilnojamą turtą.

Dauguma valstijų ir vietos valdžios institucijų įtvirtina prekybos mokestį, kuomet federalinė valdžia šiam mokesčiui nustatyti išimtinės teisės neturi.
4. Bendras mokestis nuo pardavimų, arba universalusis akcizas.

Valstijos ir vietos valdžios institucijos turi išimtinę teisę nustatyti pardavimų mokestį, kadangi federacija tokio mokesčio nerenka. Bendras mokestis nuo pardavimų yra vienas iš pagrindinių valstijų pajamų šaltinių.

Be pardavimo mokesčio, valstijos turi teisę nusistatyti specifinius akcizų mokesčius (benzinui, cigaretėms, alkoholiniams gėrimams). Šie akcizai nustatomi konkrečiai piniginiais vienetais nuo konkretaus prekės kiekio.
5. Gyventojų pajamų mokestis.

Pagal savo struktūrą gyventojų valstijų pajamų mokestis labai primena federalinį gyventojų pajamų mokestį, tačiau skiriasi nuo jo ir vienas nuo kito atlyginimų lygiu ir lengvatų sistema ir leidžiamais atskaitymais, išgryninant apmokestinamą pajamų dalį. Šis mokestis numatytas 44 valstijose, išskyrus Floridą, Nevados valstiją bei keletą kitų.

Tačiau šio mokesčio nustatymas skiriasi įvairiose valstijose. Jeigu vienoje valstijoje gyventojų pajamų mokestis renkamas tik iš šios valstijos piliečių, kitoje valstijoje gali būti renkama tik jos teritorijoje esančių gyventojų, nebūtinai esančių jos piliečiais, tai dar kitoje valstijoje gali būti taikomas ir vienas ir kitas principas.
6. Pelno mokestis.

Šis mokestis nustatomas 40 valstijų ir apima apie 7 proc. valstijų biudžetinių pajamų. Mokestis nustatomas beveik taip pat kaip ir federaliniame lygmenyje nustatant įmonės pelną. Mokesčio dydis daugumoje valstijų esti proporcinis ir svyruoja nuo 2,35 iki 11,5 proc.
7. Dovanojimo ir paveldėjimo mokestis.

Pagal savo struktūrą šie mokesčiai panašūs kaip ir federaliniai mokesčiai, tačiau, kaip jau minėjome anksčiau, mokesčio dydžiai kur kas mažesni ir daugiau mažiau progresyviniai. Jiems tenka apie 2 proc. visų valstijos biudžetinių pajamų. Paveldimo turto mokestis yra taikomas tik 36 valstijose.
8. Turto mokestis.

Šis mokestis imamas tik valstijose ir vietos valdžios institucijų. Dauguma valstijų nustato turto mokestį, nors jis taip pat nėra labai reikšmingas valstijų biudžetams, nes sudaro mažiau nei 3 proc. Šio mokesčio struktūra labai panaši į vietos valdžios organų nustatomą turto mokesčio struktūrą. Turto mokesčiu apmokestinamas kilnojamas ir nekilnojamas turtas, remiantis turto kadastrine verte. Objektai, kuriems taikomas nuosavybės mokestis, paprastai yra nustatomi valstijų įstatymuose.

Jeigu federacija renka socialinio draudimo įmokas pensininkų ir bedarbių draudimams padengti, tai valstijos renka socialinio draudimo įmokas padengti ligų, nelaimingų atsitikimų tarnybos metu išlaidas, taip pat valstijos renka skirtingas licenzines ir registracines rinkliavas.

Vietos mokesčiai:

JAV egzistuoja 80 tūkst. administracinių vienetų (19 tūkst. municipalitetų, 17 tūkst. miestų savivaldybių, 15 tūkst. mokyklų susivienijimų, 29 tūkst. specialių rajonų, 3 tūkst. apygardų).

Vietos mokesčiams priklauso pardavimų mokestis, vietos gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, paveldėjimo mokestis, turto mokestis, akcizai ir ekologinis mokestis.

Pažymėtina, kad vietinių pajamų mokesčio sumos, mokesčio mokėtojo sumokėtos į valstijų ir vietinio valdymo organų biudžetus, išskaitomos, nustatant jo įsipareigojimus federaliniam biudžetui.

Vietinės valdžios institucijos taip pat turi išskirtinę teisę nustatyti ir rinkti ekologinius mokesčius, nukreiptus į aplinkos apsaugą, kai tuo tarpu federalinė ir valstijų valdžios tokios teisės neturi.

.MOKESČIŲ TEISINIO REGLAMENTAVIMO SISTEMA EUROPOS SĄJUNGOJE IR JOS UNIKALUMAS MOKESTINIO FEDERALIZMO

Kai dar niekas nė neįtarė, kad yra įmanoma suvienyti Europą, 1946 m. Winstonas Churchillis buvo pirmasis, kuris ištarė tada dar sunkiai įsivaizduojamą, bet fundamentalią reikšmę turinčius žodžius: ,,Jungtinės Europos valstijos“. Dabar, po maždaug penkiasdešimt kryptingos integracijos metų, vėl prabilta apie idėjas sukurti ekonomiškai ir politiškai vieningą Europą. ES nuo pat savo formavimosi pradžios siekia nuosekliai tobulinti valstybėse narėse apmokestinimą, harmonizuoti valstybėse narėse įtvirtintus mokesčius: objektų apmokestinimo tvarką, tarifus. Šis procesas pasirodė kur kas sudėtingesnis nei tikėtasi. Kaip Romas Stačiokas ir Justinas Rimas pastebi, kad: ,,kurti teoriškai pagrįstus taikomuosius modelius mokslininkų tikriausiai neskatina pasaulyje vyraujanti mokesčių teorijų ir koncepcijų įvairovė, taip pat jų taikymo rinkos ekonomikos šalyse skirtingumas“.
Pačios pirmosios užuominos apie suvienytoje Europoje egzistuojančius mokesčius bei šių mokesčių reglamentavimą bendrame lygmenyje pasirodė 1950 m. gegužės 9 d. Robert Schuman garsiojoje deklaracijoje, arba dar kitaip literatūroje vadinamame Šumano plane, kuriame Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert Schuman pasiūlė Vokietijos Federacinei Respublikai sujungti abiejų valstybių anglių gavybą ir plieno gamybą ir pavesti tai valdyti bendrai tarptautinei organizacijai, kuri būtų atvira ir kitoms Europos valstybėms. Tai buvo pirmieji žingsniai, žengiami suvienytos Europos link, ir taip pat pirmieji žingsniai dabartinės ES mokesčių sistemos kūrime.
Kadangi mokesčiai, kaip jau buvo minėta pirmuosiuose šio darbo skyriuose, kaip pagrindiniai pajamų šaltiniai yra tampriai susiję su biudžeto formavimu, natūralu, kad ir Europos vienijimosi procesuose buvo kalbama ne tik apie atskirus mokesčių modelius ES valstybėse narėse, kuriuos buvo siekta harmonizuoti suvienytos Europos lygmeniu siekiant konkrečių užsibrėžtų tikslų, bet ir ES biudžeto formavimo kontekste.
Pirmieji du šaltiniai vadinami tradiciniais nuosavais ištekliais ir skiriami tiesiai bendrajam biudžetui. Kiekvienoje ES valstybėje surenkamo PVM mokesčio procentas laikomas netradiciniu nuosavų išteklių šaltiniu, išplaukiančiu iš kiekvienoje valstybėje narėje surenkamo PVM. Pagaliau tiesioginiai valstybių narių įnašai yra ketvirtasis šaltinis. Jie nustatomi po to, kai apskaičiuojamos pirmųjų trijų nuosavų šaltinių pajamos. Trūkstama numatytų išlaidų dalis proporcingai padalijama kiekvienai ES valstybei priklausomai nuo jos BNP. Taip pat numatyta ES biudžeto pajamų riba, kuri neturi viršyti tam tikro procento nuo visų ES valstybių BNP.
Pažymėtina, kad kas liečia PVM įnešamą dalį į ES biudžetą, Europos Viršūnių Taryba 2000 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pakoregavo kai kuriuos biudžeto formavimo mechanizmo rodiklius:
1. 2002 ir 2003 m. maksimali įnešama PVM dalis (riba) sumažinta nuo anksčiau taikyto 1 proc. iki 0,75 proc., o nuo 2004 m. ji dar mažinama iki 0,5 proc. (realiai jau nuo 1999 m. neviršijo 0,8 proc.);
2. PVM bazė, nuo kurios skaičiuojama PVM dalis, kaip ir anksčiau, negali viršyti 50 proc. valstybės BNP.
Aptariant ES formuojamą mokesčių sistemą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sutinkamai su atitinkamais ES nustatytais tikslais, kurių pasekmėje ir buvo pradėta vienyti Europa, prasidėjo valstybėse narėse egzistuojančių mokesčių harmonizavimo procesas, kas taip pat įtakoja ES, kaip vieneto, mokesčių sistemos formavimąsi, kurį aptarsime artimiausiuose skyriuose.
Kadangi aptartose federacinio valdymo valstybėse nesigilinome į atskirų kantonų, žemių, valstijų leidžiamus įstatymus, įtvirtinančius vienokius ar kitokius mokesčius bei atitinkamų objektų apmokestinimą, o šiose federacijose egzistuojančias mokesčių sistemas vertinome pagrindinių įstatymų, konstitucijų lygmeniu, todėl ir ES atžvilgiu pabandysime apžvelgti pagrindiniuose teisės aktuose reglamentuotas mokestines teisines normas bei kaip jos kito keičiantis šiems teisės aktams.

Taigi, aptarus EEB steigimo sutarties nuostatas, reglamentuojančias mokesčių nustatymą Europos ekonominės bendrijos teritorijoje, galima būtų pavaizduoti schematišką rengimąsi ES unikaliam mokestiniam federalizmui:
Error! Bookmark not defined. 2001 m. Nicos sutartis, iš dalies pakeičianti ES sutartį, EB steigimo sutartis ar tam tikrus su jomis susijusius aktus. Nicos sutartimi nebuvo pasiekta jokių reikšmingų pasikeitimų mokesčių srityje, kadangi pagrindinis dėmesys buvo skiriamas pasirengimui naujam plėtros etapui, išplečiant ES iki 27 narių. Todėl ES sutarties aspektu mokestiniu teisės normų atžvilgiu didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas pirmosioms dviem sutartims: Mastrichto ir Amsterdamo sutartims.

UNIKALI EUROPOS SĄJUNGOS MOKESČIŲ SISTEMA

Lyginamuoju aspektu apžvelgus kaip ES kito teisės normos, reglamentavusios mokesčius, pradedant 1950 m. R. Schuman garsiąja deklaracija ir baigiant jau paskelbta 2004 m. spalio 29 d. Sutartimi dėl Konstitucijos Europai, pastebime, kad ES mokesčių sistemos negalima vienareikšmiškai pavadinti mokestiniu federalizmu, kadangi yra nemažai bruožų, kurie visiškai nebūdingi mokestiniam federalizmui, nors iš kitos pusės, yra ir labai ryškių mokestinio federalizmo bruožų, kurie pasireiškė nagrinėtose Šveicarijos konfederacijoje, Vokietijos federacinėje respublikoje bei JAV.

Kadangi visose federacinėse valstybėse federacijos valdžios subjektų veikla yra finansuojama tiesiogiai iš mokesčių mokėtojų surenkamų mokesčių, t. y. didžioji dalis biudžeto lėšų šaltiniais yra įvardijami mokesčiai, tai galime pastebėti, kad ES mokestinis federalizmas pirmiausia yra unikalus tuo, kad ES valstybių narių gyventojams neuždedama papildomų mokesčių, skirtų įmokoms į minėtą biudžetą sumokėti, našta. Valstybių narių įmokos į ES biudžetą mokamos iš valstybių narių biudžetų asignavimų. Žinoma, valstybės narės savo biudžetus didžiąja dalimi pildo taip pat mokesčių lėšomis, tačiau lyginant su kitomis federacijomis, ES konstitucijoje nėra įtvirtinta, kad jos biudžetas yra finansuojamas iš konkrečių mokesčių (pvz.: Šveicarijoje konfederacijos lygmens mokesčiai – pajamų mokestis, pelno mokestis, PVM ir t.t., Vokietijoje – netiesioginiai vartojimo mokesčiai, kapitalo, apyvartos, draudimo ir vekseliniai mokesčiai ir t.t., JAV – federalinis gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, socialinio draudimo mokestis, federaciniai akcizai ir t.t.). Valstybės narės į ES biudžetą sumoka valstybėse narėse renkamo PVM procentą, skaičiuojamą nuo nustatytos PVM bazės ir tiesioginius valstybių narių įnašus, proporcingus kiekvienos valstybės narės BNP dydžiui.

Išnagrinėtų federacinių valstybių mokesčių sistemos tam tikra prasme yra vieningos, t.y. kiekviename federacijos administraciniame vienete (valstijos, žemės, kantonai) nustatyti tie patys mokesčiai, skiriasi tik mokesčių tarifai, apmokestinimo sąlygos, taikomos lengvatos, tuo tarpu ES yra unikali tuo, kad visos valstybės narės yra skirtingos tiek savo kultūra, tiek istorine raida, tiek jų pagrindu susiformavusiomis mokesčių sistemomis. ES nereglamentuoja savo lygmeniu, kokius mokesčius gali rinkti valstybės narės, todėl tie mokesčiai gali labai skirtis, tarkime, jeigu vienose valstybėse narėse yra renkami ekologiniai mokesčiai, motorinių transporto priemonių mokesčiai, tai kitose valstybėse narėse tokių mokesčių gali net nebūti.

ES mokesčių sistema yra unikali tuo, kad federaliniu lygmeniu yra reglamentuojami tik tie mokesčiai ir tik tuo aspektu, kurie gali būti susiję su 25 valstybių narių perleistomis ES išimtinėmis ir pasidalijamomis teisėmis, siekiant įgyvendinti Sutartyje dėl Konstitucijos Europai įtvirtintus tikslus suformuoti vieningą bendrąją rinką, skatinti konkurenciją, pašalinti valstybėse narėse kitų valstybių narių prekių diskriminavimo priemones bei kitus ES nustatytus tikslus. Visi kiti mokesčiai paliekami kiekvienos valstybės narės nuožiūrai.

Dar prieš Sutarties dėl Konstitucijos Europai paskelbimą, buvo galima realiau mąstyti apie ES sutapatinimą su federacija, kurios pagrindu būtų įmanoma kalbėti apie mokestinį federalizmą. Tačiau kai valstybės narės savo laisva valia, siekdamos konkrečių EEB tikslų ir suvokdamos, kad veikdamos atskirai šių tikslų nepasieks, jos įkūrė ES, kaip juridinį asmenį, ir bendru sutarimu delegavo jai kompetenciją konkrečiose srityse, mūsų manymu, apie mokestinį federalizmą vienareikšmiškai kalbėti yra pakankamai sudėtinga. Vadovaujantis darbo pradžioje nagrinėta federalizmo sąvoka, federalizmas buvo apibūdinamas kaip valstybinės santvarkos forma, kai kelios valstybės susivienija į vieną valstybę, tačiau šiuo atveju, kai pačioje Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad ES yra juridinis asmuo, apie valstybingumą kalbėti sunku.

Žinoma, jeigu pasirinktume federalizmo sąvoką plačiąja prasme, t.y. kaip politinį judėjimą, tai šią sąvoką būtų įmanoma pritaikyti ES, nes valstybės narės Europos Konstitucijos nuostatomis perdavė dalį kompetencijų atitinkamose srityse. Šiose srityse, ES leidžiami teisės aktai turi viršenybę prieš nacionalinius teisės aktus, kaip ir kitose mūsų nagrinėtose federacijose, tačiau vėlgi – ES formuojama mokesčių sistema, kaip aukščiau minėjome, turi daug savitų bruožų, kurių kitose federacijose nerasime.

Šiandien mes turime tokią beprecedentę ES mokesčių sistemą, kokios dar niekur ir niekada nebuvo sukurta: turinčią mokestinio federalizmo bruožų (muitų panaikinimas Bendrijos viduje, bendro muitų tarifo nustatymas prekybai su trečiosiomis šalimis ir iš šių mokesčių surenkamų lėšų patekimas į ES biudžetą, bandymas harmonizuoti mokesčius, pasinaudojus ES teisės aktų viršenybės prieš nacionalinę teisę principu), tačiau kartu ir prieštaraujančią mokestiniam federalizmui (nėra vykdoma vieninga fiskalinė politika, tame tarpe nėra vieningos mokesčių sistemos visoje ES, kiekviena valstybė narė turi savarankišką mokesčių sistemą ir savarankiškai sprendžia klausimus, susijusius su mokesčiais (išskyrus tais atvejais, kai mokesčiai tampa valstybių narių priemonėmis, pažeidžiančiomis ES nustatytus bendros rinkos formavimo principus), ES kaip federalinis lygmuo nerenka jokių mokesčių, išskyrus muitus ir dalį surinkto PVM kiekvienoje valstybėje, o biudžetas papildomas valstybių narių mokamais įnašais, kas prieštarauja federalizmo koncepcijai).

4. 2. 1. PAGRINDINIAI EUROPOS SĄJUNGOS MOKESČIŲ SISTEMOS PRINCIPAI

Ekonominės integracijos pagrindas yra bendra vidaus rinka, kuri remiasi laisvu asmenų, prekių bei paslaugų ir kapitalo judėjimu tarp šalių. Esminis laisvo prekių ar paslaugų judėjimo užtikrinimo veiksnys yra mokesčių skirtumų, turinčių įtakos prekybai tarp valstybių narių sumažinimas. Šie skirtumai sudaro nelygias konkurencines sąlygas ir yra kliūtis laisvam prekių bei paslaugų ir kapitalo judėjimui.

Pagrindiniai principus, taikomi ES, siekiant suvienodinti mokesčių sistemas prekybos srityje:
1. mokesčių neutralumo principas. Mokesčiai turi būti neutralūs, kad prekių bei paslaugų, gamybos veiksnių judėjimas ir tarptautinė specializacija gamyboje nevyktų dėl mokesčių. Mokesčių neutralumo sąlyga turi būti išlaikyta, remiantis tam tikrais principais apmokestinant prekes ir nustatant tarptautinių pajamų mokesčius.
2. mokesčių originalumo principas. Mokestis yra imamas valstybėje, kurioje prekės pagamintos;
3. mokesčių apmokestinimo vietoje principas. Mokesčių pajamos gaunamos valstybėje, kurioje prekės suvartojamos.

ES tikslas – kad vietiniai ir importuojami gaminiai nebūtų diskriminuojami, todėl ES vadovaujasi principu, kad valstybė – vartotoja grąžina mokesčius valstybei – eksportuotojai. Taigi eksportuotojas savo valstybėje sumokėtus netiesioginius mokesčius atgauna, o importuotojas atitinkamus mokesčius sumoka pagal savo valstybėje veikiančius įstatymus.

Principai, taikomi gyventojų pajamų apmokestinimui:
4. gyventojo pajamų vietos principas. Valstybėje narėje gyvenančių asmenų pajamos, gautos iš užsienio ar iš vietinių šaltinių, apmokestinamos vienodai.
5. gyventojo pajamų šaltinio principas. Valstybėje narėje gyvenančių asmenų pajamos, nepriklausomai iš kur gautos (iš užsienio ar iš vietinių šaltinių), apmokestinamos tik iš vietinių šaltinių gaunamos pajamos.

Apie gyventojų pajamų apmokestinimo principus prakalbome todėl, kad nuo jų priklauso kapitalo judėjimas: jeigu mokesčių mokėtojo vietos principas ES taikomas neuniversaliai arba mokesčių norma, taikant pajamų šaltinio principą, įvairiose valstybėse skirtinga, tuomet reikalingas mokesčių harmonizavimas, siekiant neriboti kapitalo judėjimo valstybėse narėse.

TIESIOGINIAI MOKESČIAI EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBĖSE

Mokesčių harmonizavimas pasirodė kur kas sudėtingesnis procesas nei tikėtasi. Atskirų ES valstybių narių tiesioginio apmokestinimo sistemos sunkiai suderinamos, nes jos labai skirtingos. Tą nulėmė rimti mokesčių sistemų bei jų vaidmens atskirose valstybėse skirtumai. Kaip pavyzdį galima pateikti, kaip procentaliai skyrėsi tiesioginių mokesčių pajamos: nuo 15 proc. (Graikijoje) iki 38 proc. (D. Britanijoje)), ir netiesioginių mokesčių – nuo 19 proc. (Ispanijoje) iki 45 proc. (Danijoje). Kaip jau minėjome anksčiau, daug lėmė ir skirtinga mokesčių struktūra.
Kaip jau minėjome anksčiau, vadovaujantis ES sutarties 94 straipsnio nuostatomis ES institucijos gali leisti direktyvas dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, turinčių tiesioginę įtaką bendrosios rinkos sukūrimui ar veikimui, suderinimo. Keletas rekomendacijų bei teisės aktų yra išleista dėl personalinių (gyventojų) pajamų, įmonių pelno ir kapitalo mokesčių.

Labai skiriasi personalinių (gyventojų) pajamų ir įmonių pelno mokesčiai. ES valstybėse narėse pastebimi ryškūs gyventojų pajamų ir įmonių mokesčių dydžių svyravimai, tačiau nei ES sutartis, nei Sutartis dėl Konstitucijos Europai nenumatė šių mokesčių harmonizavimo galimybės, nors pagal E. Buškevičiūtę ,,tokie apmokestinimo skirtumai gali veikti personalinį tarptautinį taupymą, investavimo sprendimus, migraciją ir netiesiogiai – įmonių kūrimosi vietas“.
Netgi Europos teisingumo teismas yra pasisakęs, kad netgi tuo atveju, jeigu gyventojų pajamų mokestis ar įmonių pelno ir nėra harmonizuojamas ES lygiu ir jo nustatymas priklauso savarankiškai valstybių narių kompetencijai, tačiau valstybės narės vis tik turėtų gerbti fundamentalius ES pagrindiniuose teisės aktuose įtvirtintus principus: laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas bei steigimosi laisvė (ES sutarties 39, 43 ir 56 straipsniai) ir negali jų pažeisti. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad negali būti tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

Įmonių mokesčiai ES nėra derinami nei pirminiais nei antriniais teisės aktais, tačiau esama kai kurių mėginimų mokesčius harmonizuoti (įmonių pelno, transporto priemonių apmokestinimą) pasitelkiant į pagalbą rekomendacinio pobūdžio teisės aktus. Vienas iš pagrindinių ES tikslų įmonių mokesčių srityje – pasiekti atitinkamą įmonių mokesčių suderinimo tarp valstybių narių lygį. ES politikų nuomone, jeigu įmonėms būtų suteikta galimybė taikyti vieną dokumentą, skirtą įmonių apmokestinimui, tai eliminuotų daugumą dėl taikomų skirtingų mokesčių valstybėse narėse egzistuojančių problemų, pavyzdžiui – dvigubo apmokestinimo problemą. Tuo tikslu ES verslo apmokestinimo srityje išleido Mokesčių etikos kodeksą (angl. Code of Condust for Business Taxation), pagal kurį mokesčius įmonėms rekomenduojama taikyti taip, kad nebūtų ES pagrindinėse sutartyse (ES sutartis, Sutartis dėl Konstitucijos Europai) įtvirtintų diskriminacinių ir konkurencinių iškraipymų ir, kad bendroji rinka galėtų funkcionuoti be didesnių sutrikimų.

NETIESIOGINIAI MOKESČIAI EUROPOS SĄJUNGOS VALSTYBĖSE

Vienintelė mokesčių sritis, į kurią ES steigimo sutarties 93 straipsnio pagrindu ES institucijoms suteikta teisė įsikišti, yra netiesioginiai mokesčiai. Skirtingos mokesčių sistemos, prieštaravimai dėl mokesčių lengvatų atskirose šalyse daro skirtingą poveikį gamybos išlaidoms ir pajamoms, darbo jėgos vertei, investicijų lygiui ir prekių konkurentiškumui. ES steigimo sutarties 93 straipsnio teisiniu pagrindu sukurta pakankamai didelis skaičius direktyvų ir reglamentų. Visa tai sukuria skirtingas apmokestinimo sąlygas įvairiose ES valstybėse. Todėl jau pačioje ES kūrimosi pradžioje, kai buvo atsisakoma muitų mokesčių, vadovautasi tikslu, stengiantis sukurti bendrą prekių ir paslaugų rinką, pamažu harmonizuoti visus mokesčius, pradedant nuo netiesioginių mokesčių. Kadangi valstybės narės sutiko su šių mokesčių suvienodinimo būtinybe, šiandien matomas akivaizdus šios politikos rezultatas – netiesioginių mokesčių rinkimo metodų supanašėjimas.

Tarp netiesioginių mokesčių harmonizavimo procese labiausiai pasižymėjo PVM ir akcizų mokesčiai.

PVM buvo įvedamas dviem pakopomis:
– 1967 m. visose valstybėse narėse įvestas bendras vartojimo mokestis, o bendras PVM dydis nebuvo akcentuojamas;
– 1977 m. priimta Šeštoji PVM direktyva 77/388/EB, kurioje nurodytos šio mokesčio priėmimo ir įgyvendinimo pagrindinės nuostatos ir principai bei administracinio pobūdžio priemonės, paliekant narėms keletą galimybių pasirinkti. Buvo akcentuojama bendra mokesčio riba, supaprastintos mokesčio grąžinimo apskaitos procedūros.

Akcizo mokesčiais apmokestinami specifiniai produktai, sudarantys iki penktadalio vartotojų išlaidų ir mažai elastingi kainų požiūriu. Apmokestinimo akcizais tikslas ne tik surinkti pajamas, bet ir apriboti žalingų produktų vartojimą.

Tarp akcizo mokesčių struktūros, dydžių ir administravimo skirtumai ES smarkiai veikė konkurenciją, kainas bei mokestinių pajamų efektų gavimą (ar jų netekimą) ir apskritai turėjo didelę ekonominę reikšmę.

Pažymėtina, kad akcizo mokesčio harmonizavimas ES mažina kai kurias bendros rinkos bei fiskalines deformacijas, nors šio mokesčio dydžiai ir dabar šalyse narėse akivaizdžiai skiriasi.

EUROPOS SĄJUNGOS MOKESČIŲ POLITIKOS PERSPEKTYVOS

Europos Sąjunga – tai unikalios mokesčių sistemos pavyzdys viso pasaulio valstybėms. Tik Europos Sąjungai pavyko apjungti tokį skaičių valstybių narių, nepažeidžiant nė vienos jų suvereniteto ir veikiant išimtinai tik tose srityse, kuriose valstybės narės jai delegavo išimtinę kompetenciją. Pažymėtina, kad ES kompetencijos ribos taip pat neapsiriboja vienu ar kitu politikos objektu, tačiau persmelkia visas sritis, tame tarpe ir mokesčius, kurios trukdo ES institucijoms valstybių narių pavestiems tikslams siekti, uždaviniams įgyvendinti, priemonėms pasirinkti. Todėl ES siekiant sukurti bendrą vidaus rinką, vystyti ir plėtoti ją, prižiūrint, kad nebūtų iškraipoma konkurencija tarp skirtingų valstybių narių subjektų, kad nebūtų diskriminacijos apraiškų bei siekiant kitų tikslų, įtvirtintų Sutartyje dėl Konstitucijos Europai, ES institucijos savo kompetencijos rėmuose turi teisę prižiūrėti, kad valstybių narių individualios mokesčių sistemos, apmokestinimo principai, objektai, tarifai nekeltų grėsmės principinių ES Konstitucijos nuostatų pažeidimui, o taip pat imtis priemonių atitinkamų mokesčių atžvilgiu, kas paskatintų vieningos vidaus rinkos kūrimą, vystymą bei plėtojimą, užimtumo skatinimą, aplinkos apsaugą ir kitų sričių, numatytų ES Konstitucijoje gerinimą bei vystymą.
Tokiu būdu, ES padeda valstybėms narėms sukurti tobulesnes mokesčių sistemas, padedančias vystyti bendrą Europos vidaus rinką ir jai nekenkti.
Kadangi ES konstitucijoje ES kompetencija šiek tiek praplečiama ir pradedamas teikti ypatingas dėmesys aplinkosaugai, mūsų nuomone, ES institucijos turėtų atkreipti dėmesį ir šiomis mokestinėmis priemonėmis bandyti pristabdyti visuomeninę ES taršą, įpareigojant valstybes nares įvesti atitinkamus mokesčius. Tačiau tai reikėtų palikti ateičiai, kadangi kol kas teisinės perspektyvos nesuteikia ES tokių galių.
Taigi, apibendrinant, galima atkreipti dėmesį į tai, kad ES vyrauja unikali mokesčių sistema lyginant su kitų federacinių valstybių – Šveicarijos, Vokietijos, JAV – mokestiniu federalizmu.

ES savo vykdomoje mokesčių politikoje ir toliau ypatingai akcentuoja paramą valstybėms, tamprų bendradarbiavimą, informacijos apsikeitimą, siekiant kuo geresnių vidaus rinkos organizavimo rezultatų. Tuo tikslu ES rengia įstatymines ir neįstatymines strategines iniciatyvas, skirtas valstybėms narėms. ES pasižadėjo skirti daugiau dėmesio valstybių narių mokesčių teisiniam reglamentavimui, stebint, ar mokestinės teisės normos neprieštarauja bendrai ES vykdomai politikai, tikslų siekimui, uždavinių sprendimui.

4 tema. Mokesčių administravimas NVS šalyse.

Mokesčių mokėtojų teisinis statusas. Mokesčius administruojančių institucijų sistema ir jų teisinis statusas. Pagrindinės mokesčių administravimo procedūros.

5 tema. Mokesčių administravimas Rusijoje, Lenkijos Respublikoje, Baltarusijos Respublikoje ir kitose kaimyninėse šalyse.

Mokesčių mokėtojų teisinis statusas. Mokesčius administruojančių institucijų sistema ir jų teisinis statusas. Pagrindinės mokesčių administravimo procedūros.
Pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) – vienas bene plačiausiai pasaulio mokesčių sistemose naudojamų netiesioginių mokesčių, išsivystęs iš apyvartos mokesčio.
Šis mokestis plačiai taikomas ir NVS šalyse. Pavyzdžiui, Ukrainoje šiuo metu PVM mokesčio mokėjimą reglamentuoja 1997 m. balandžio 3 d. Ukrainos Respublikos įstatymas „Dėl pridėtinės vertės mokesčio“.
Pagal šį įstatymą pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinama:
ü asmenys, kurių prekybos apimtis per 90 kalendorinių dienų viršijo 3600 minimalių neapmokestinamų minimumų;
ü asmenys, kurie įveža (persiunčia) prekes į Ukrainos muitinės teritoriją;
ü asmenys, kurie teikia tam tikras tranzito paslaugas per Ukrainos muitinės teritoriją;
ü prekyba prekėmis (darbais, paslaugomis) Ukrainos muitinės teritorijoje;
ü prekėms įvežamos už Ukrainos muitinės teritorijos ribų ir jų realizavimą už Ukrainos muitinės ribų.
Armėnijoje pridėtinės vertės mokesčio mokėjimą reglamentuoja 1997 m. gegužės 12 d. Armėnijos Respublikos įstatymas „dėl mokesčių“, Rusijoje – Rusijos Federacijos įstatymas „Dėl bendros Rusijos Federacijos mokesčių sistemos“.
Pridėtinės vertės mokestį numato ir 1995 m. balandžio 24 d. Kazachstano Respublikos įstatymas „Dėl mokesčių ir kitų privalomų rinkliavų į biudžetą“ bei Kazachstano Respublikos mokesčių kodeksas.
Kalbant apie pridėtinės vertės mokesčio dydį NVS šalyse reikėtų paminėti, kad jis yra gan skirtingas. Pavyzdžiui, 1997 m. balandžio 3 d. Ukrainos Respublikos įstatyme „Dėl pridėtinės vertės mokesčio“ numatyta, kad Ukrainoje taikomas dviejų tarifų PVM – 0 ir 20 %. 0 ir 20 % PVM mokestis taikomas ir Gruzijoje bei Armėnijoje. Tačiau ne visose NVS šalyse jis yra vienodas. Kazachstano Respublikos mokesčių kodekso 221 straipsnyje numatyta, kad Kazachstane taikomas 16 % PVM mokestis.
Rusijos Federacijoje PVM mokesčiai užima vis svarbesnę vietą. 1994 metais PVM mokesčiai sudarė 25 procentus visų į biudžetą surinktų mokesčių, 2003 metais jie sudarė net 37 procentus visų.
Rusijos Federacijoje PVM mokesčių mokėtojai yra:
1. įmonės ir organizacijos, pagal Rusijos Federacijos įstatymus turinčio juridinio asmens statusą;
2. daugelis bendrijų, savo vardu realizuojančių tam tikras prekes ar paslaugas;
3. uždarosios akcinės bendrovės, vykdančios gamybinę arba kitokią komercinę veiklą;
4. įmonės, jų padaliniai ar filialai, esantys Rusijos Federacijos teritorijoje ir savarankiškai realizuojantys prekes, paslaugas ar darbus;
5. tarptautiniai susivienijimai ir užsienio juridiniai asmenys, gaminantys produkciją ar vykdantys kitokią komercinę veiklą Rusijos Federacijos teritorijoje;
6. asmenys užsiimantys komercine veikla ir neturintys juridinio asmens statuso.
Pridėtinės vertės mokestis NVS šalyse taikomas prekėms ir paslaugoms (kurias šalies teritorijoje už atlyginimą teikia apmokestinamas asmuo, veikdamas kaip toks) ir prekių importui.
Netiesioginio apmokestinimo vaidmuo NVS šalyse nuolat didėja, nes netiesioginius mokesčius paprasta apskaičiuoti ir jų administravimo sistema yra gerokai paprastesnė, pigesnė ir efektyvesnė nei tiesioginių mokesčių administravimo sistema.
Dar vienas netiesioginis mokestis NVS šalyse yra akcizai. Akcizų mokestis paprastai mokamas už tam tikrų prekių įvežimą į šalį arba už šių priekių gamybą bei realizavimą. Šios prekės paprastai apima tik mažą dalį rinkoje parduodamų prekių. Pavyzdžiui, Armėnijoje akcizai taikomi vynui, etilo spiritui, spiritiniams gėrimams, tame tarpe ir gaunamiems iš vynuogių vyno, tabako pakaitalams, naftai ir naftos produktams, dyzeliniui kurui bei naftos ir kitoms dujoms.
Gruzijoje ir Ukrainoje be aukščiau minėtų prekių akcizais apmokestinami ir į šalį įvežami automobiliai ir alus.
1995 m. balandžio 24 d. Kazachstano Respublikos įstatyme „Dėl mokesčių ir kitų privalomų rinkliavų į biudžetą“ numatyta, kad akcizai mokami už naftos produktus bei kitas naudingas iškasenas.
Rusijos Federacijoje akcizai įvesti tik 1992 m. sausio 1 d. panaikinus pardavimų ir apyvartos mokesčius.
Akcizų tarifai nustatomi tvirtomis sumomis už atitinkamo akcizais apmokestinamo produkto kiekį arba taikant kombinuotą akcizo tarifą. Pažymėtina, kad įvairiose NVS šalyse toms pačioms prekėms taikomi akcizai yra skirtingo dydžio. Pavyzdžiui, Gruzijoje už įvežto automobilio taikomi tokie akcizo tarifai: už vieną variklio kubinį centimetrą po 0,3 euro, o Ukrainoje – nuo 0,2 iki 3 eurų už kubinį centimetrą.
Kai kurių NVS šalių mokesčių įstatymuose etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai neapmokestinami akcizais kai, pavyzdžiui, alus, vynas, kiti fermentuoti gėrimai, kuriuos pasigamina fizinis asmuo, skirti tik asmeniniam naudojimui; etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, skirti actui arba šių gėrimų mažas stiprumas.
Jeigu akcizais apmokestinamos prekės eksportuojamos į kitas šalis, paprastai sumokėti akcizai gražinami atgal. Tokią galimybę numato, pavyzdžiui, Gruzijos mokesčių įstatymas, kuriame numatyta, kad tais atvejais kai akcizais apmokestinamos prekės eksportuojamos į kitą šalį, sumokėti akcizai grąžinami iš Gruzijos valstybės biudžeto.
Lyginant NVS šalyse taikomi akcizai palyginus su Europos Valstybėse taikomas yra kur kas mažesnis. Pavyzdžiui, Lietuvoje variklių benzinui, jo pakaitalams ir priedams taikomas 1250 litų už toną akcizo mokestis, o Armėnijoje – 320 litų, Ukrainoje – 207 litai (60 eurų).
Pažymėtina tai, kad NVS šalyse tabako, alkoholio ir kitiems gaminiams taikomi akcizai nepriklauso nuo gaminio kainos, o tik nuo rūšies, t.y. pavyzdžiui, Ukrainos akcizų įstatyme numatyta, kad už 1000 cigarečių mokamas 10 grivenų akcizo mokestis, už 100 cigarų – 20 grivenų, už 1 litrą spirito – 16 grivenų ir t.t. Analogiškai akcizai taikomi ir Gruzijoje, Armėnijoje, Kazachstane.
Tačiau visai kitaip akcizo mokestis taikomas Europos valstybėse. Čia tabakas apmokestinamas pagal kategorijas: cigaretėms – 57% nuo pardavimo kainos, cigarams – 5% arba 7 eurai už 1000 vienetų ar 1 kg., suktiniam tabakui – 30% ar 20 eurų už 1 kg., pypkių tabakui – 20% ar 15 eurų už 1 kg. Didžiausi cigaretėms taikomi akcizai yra Portugalijoje – 66,20%, D.Britanijoje – 64,61%, Danijoje – 61,67%, o mažiausias – Belgijoje – 57%.
Alkoholio apmokestinimą akcizais ES reglamentuoja dvi direktyvos: viena apima akcizų tarifus, kita – akcizų struktūros nustatymą. Pagal jas nustatyti tokie minimalūs tarifai: 550 eurų hek/litrui gryno alkoholio, alaus litrui – 0,478 eurų ir t.t.
Pirmieji Europos Komisijos siūlymai harmonizuoti akcizo apmokestinimą buvo nesėkmingi. Nuo 1993 m. sausio 1 d. ES visos akcizu apmokestinamos prekės (tabakas, alkoholis, organinis kuras) buvo pradėtos apmokestinti remiantis vietos principu. Tai reiškia, jog akcizas mokamas toje šalyje, kurioje šios prekės suvartojamos. Tačiau minėtos prekės, kurios juda ES šalyse ir kurių kiekis viršija visuotinai įvežamos, akcizu. Visuotinai priimtos asmeninio vartojimo normos yra tokios: 800 cigarečių, 10 litrų spirito, 90 litrų vyno ir 110 litrų alaus.
Šias ribas viršijančios prekės apmokestinamos (išimtis daroma tada, kai importuotojas logiškai pagrindžia kompetentingoms institucijoms, jog prekės yra skirtos asmeniniam vartojimui).
Akcizų tikslas – ne tik surinkti pajamas, bet ir visuomenės sveikatos tikslais apriboti žalingų produktų vartojimą. Tai reiškia, kad jie turi didelę įtaką kainoms ir jų vaidmuo ekonomikoje tikrai svarbus. Tačiau jų struktūros, dydžių ir administravimo skirtumai NVS šalyse smarkiai veikia konkurenciją. Skirtingos mokesčių sistemos, prieštaravimai dėl mokesčių atskirose šalyse daro skirtingą poveikį jų gamybiniams kaštams, darbo jėgos vertei, kapitalinių įdėjimų lygiui ir prekių konkurentabilumui. Visa tai sukuria skirtingas ūkines sąlygas įvairiose NVS valstybėse.
Kalbant apie NVS šalyse taikomus netiesioginius mokesčius reikėtų paminėti, kad daugelyje iš NVS šalių taikomi netiesioginiai mokesčiai dubliuojasi, vieni kitiems prieštarauja bei daro neigiamą poveikį šalių ekonomikai. Kaip pavyzdį galime panagrinėti, aukščiau mūsų aptartą PVM mokestį. Dėl didelio šio mokesčio dydžio NVS šalyse šis mokestis tapo pagrindiniu faktoriumi lemiančiu produkcijos gamybą bei realizaciją. Taip yra todėl, kad jis beveik ketvirčiu padidina produkcijos kainą. Pavyzdžiui, Rusijos Federacijoje, dėl PVM mokesčio sukeltos produkcijos kainos rinkoje realizuojama tik 60 – 70 proc. pagamintos produkcijos. Dėl to labai išaugo įmonių ir organizacijų įsiskolinimai. Kai kurių rūšių produkcijos PVM mokestis dar yra papildomas įvairiais akcizais.
Rusijos ekonomikos specialistų teigimu, šio mokesčio atsisakyti nereikėtų, tačiau reikėtų šiuos mokesčius žymiai sumažinti, nes NVS šalyse PVM mokestis yra beveik didžiausias pasaulyje. Užsienio valstybėse, pavyzdžiui, JAV vietoj PVM mokesčio taikomas mokestis nuo parduotos produkcijos, kuris svyruoja nuo 3 iki 8,25 proc., Japonijoje jis yra 3 proc., Kanadoje – 7,5 proc. Tuo tarpu NVS šalyse, pavyzdžiui Rusijoje jis svyruoja nuo 10 iki 20 proc.
Tačiau išanalizavus Rusijos Federacijos naujojo mokesčių kodekso projektą galima daryti išvadą, kad artimiausiu metu PVM ir kiti mokesčiai Rusijoje tikrai nesumažės, o priešingai dar padidės. Projekte numatoma PVM mokestį nuo 20 proc. padidinti iki 22 proc., vaikiškų prekių – nuo 10 iki 22 proc. Taip pat bus nebetaikomos lengvatos statybinėms įmonėms, statančioms gyvenamuosius namus. Rusijos Federacijos regionams suteikiam teisė įvesti 5 proc. pardavimo mokestį, o brangenybėms ir juvelyriniams dirbiniams – iki 10 proc.
Manoma, kad toks mokesčių padidėjimas dar labiau padidins prekių ir paslaugų kainas ir pablogins tiek įmonių, tiek ir visuomenės padėtį.

NVS ŠALIŲ TIESIOGINIAI MOKESČIAI

Tiesioginiai – nustatomi pajamoms, turtui, jie imami tiesiai iš mokesčių mokėtojų. Jie taikomi pajamoms ir turtui, jais apmokestinami tie, kurie gauna pelną, pajamas. Tai fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, žemės ir kt.
NVS šalyse daugiausia problemų ir diskusijų kelia tiesioginiai mokesčiai. Taigi NVS šalių tiesioginius mokesčius nagrinėti pradėsime nuo juridinių asmenų pelno mokesčio, kuris taikomas visose NVS šalyse. Juridinių asmenų pelno mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis daryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamai kišamasi į ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant laisvosios konkurencijos sąlygas. Kad ir kaip bandytume šį mokestį pertvarkyti, jo įtaka verslo subjektams išliktų didelė ir varžanti.
Vadovaujantis 1997 m. gegužės 12 d. Armėnijos Respublikos įstatymu „dėl mokesčių“ juridinių asmenų pelno mokestį moka:
a) Armėnijos juridiniai asmenys, įskaitant individualias įmones ir ūkines bendrijas;
b) užsienio valstybėse įsteigti užsienio valstybių juridiniai asmenys ar kitos organizacijos.
Ukrainos mokesčių įstatymuose numatyta, kad juridinių asmenų pelno mokesčio nemoka biudžetinės įstaigos, jeigu jos nesiekia pelno, valstybė ir savivaldybės bei valstybės ir vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos.
Ukrainoje taikomas juridinių asmenų pelno mokestis buvo 30 procentų pelno, o nuo 2004 m. sausio 1 d. sumažintas iki 25 %. Pelno mokestis mokamas deklaruojant pajamas. Deklaravimas Ukrainoje vykdomas du kartus: praėjus 9 mėnesiams – supaprastinta forma ir praėjus metams – pilna forma.
Kiek mažesnius juridinių asmenų pelno mokesčius numato Armėnijos įstatymai. Armėnijoje taikomas 20 procentų pelno mokestis. Šios valstybės įstatymuose taip pat numatyta, kad bankams ir draudimo įstaigoms taikomas 5 %, o už pelną gautą kaip dividendus, procentus, už turto nuomą – 10 % pelno mokestis.
Didžiausias iš visų NVS šalių juridinių asmenų pelno mokestis yra Rusijos Federacijoje. Priimant naująjį Rusijos Federacijos mokesčių įstatymą Rusijos Federacijos Vyriausybė siūlė nustatyti 40 proc. (toks mokesčio dydis buvo numatytas Rusijos Federacijos juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo projekte) juridinių asmenų pelno mokestį, tačiau parlamentarai tokio didelio pelno mokesčio nepriėmė ir įstatyme įtvirtino 32 proc. juridinių asmenų pelno mokestį. Šis mokestis nuo 1992 metų Rusijoje sudaro daugiau kaip 30 proc. visų surenkamų į biudžetą mokesčių. Juridinių asmenų pelno mokesčio mokėtojai yra įmonės ir organizacijos ir kiti juridiniai asmenys, turintys atskirą balansą ir sąskaitą Rusijos federacijoje. Mokesčio objektas – pelnas (nuostoliai) realizavus tam tikrą produkciją (paslaugas, darbus).
Rusijos Federacijos įstatymas „Dėl įmonių ir organizacijų pelno mokesčio“ numatyta nemažai šio mokesčio lengvatų. Pirmiausia lengvatos taikomos mažosioms įmonėms, kuriose dirba ne daugiau kaip 200 darbuotojų. Kai įmonė ar organizacija gautą pelną panaudoja statyboms, rekonstrukcijai, naujos technikos atnaujinimui, naujų technologijų diegimui – taikomas ne didesnis kaip 50 procentų juridinių asmenų pelno mokesčio dydis. Nuo juridinių asmenų pelno mokesčio dviems pirmiems metams visiškai atleidžiamos įmonės ir organizacijos, kurios gauna pelną perdirbdamos ar realizuodamos žemės ūkio produkciją, statydamos ar remontuodamos įvairius statinius.
Rusijoje įmonėms, kurios susikūrė pagal valstybės suteiktas paskolas ar nuomoja valstybės turtą, iš pelno mokesčio išskaičiuojama valstybinio turto nuomos ar paskolos atidavimo suma. Pažymėtina ir tai, kad ne visiems juridiniams asmenims Rusijos Federacijoje taikomas 32 procentų pelno mokestis. Pavyzdžiui, biržoms ir brokerių kontoroms, o taip pat kitoms įmonėms kurios gauna pelną už tarpininkavimą sudarant įvairias operacijas bei sutartis taikomas 45 procentų pelno mokestis.
Rusijos Federacijoje, o taip pat ir kitose NVS šalyse, apmokestinat užsienio juridinius asmenis veikiančius Rusijos Federacijos teritorijoje, siekiant išvengti apmokestinimo dubliavimosi, mokesčiai nustatomi remiantis tarptautinėmis sutartimis.
Nors NVS šalyse taikomas juridinių asmenų pelno mokestis yra didesnis negu Lietuvoje (15 procentų), jis nėra labai didelis palyginus su kitomis šalimis. ES šalyse juridinių asmenų pelno mokesčio vidurkis yra dar didesnis – 32,5 proc. Tokiose šalyse kaip Danija, Didžioji Britanija juridinių asmenų pelno mokestis siekia 30 proc., o Vokietijoje viršija 38 proc. Artimiausias NVS šalims yra juridinių asmenų pelno mokestis Airijoje – 16 proc. Šiuo metu Europos Konvente vyksta diskusijos dėl juridinių asmenų pelno ir pridėtinės vertės mokesčių suvienodinimo visoms šalims narėms.
Pažymėti, kad nors pastarąjį dešimtmetį ir pastebimos juridinių asmenų pelno mokesčio dydžio mažėjimo tendencijos, šis mokestis daugelyje laibiausiai išsivysčiusių šalių vis dar gerokai didesnis negu NVS. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose jis sudaro apie 40 proc., Austrijoje 50 proc., Australijoje – 47 proc., Belgijoje – 57 proc., Prancūzijoje – 54 proc., Japonijoje – 50 proc.
Kalbant apie juridinių asmenų pelno mokestį, reikia paminėti, kad šis mokestis kelia nemažai problemų. Panagrinėsime kai kurias iš jų:
ü Pelno apmokestinimas yra dubliuojamas aukštesniame lygyje, kada naujai sukurta vertė yra apmokestinama PVM;
ü Pelno mokestis apmokestina juridinį subjektą, už kurio stovi savininkai, gaunantys realias pajamas, kurios taip pat yra apmokestinamos;
ü Įmonės, kredituodamos biudžetą, t.y. mokėdamos mokestį avansu, praranda realias lėšas, kurios gali būti investuotos;
ü Pelno mokesčio administravimo išlaidos yra didžiausi (lyginant su kitais mokesčiais pagal surenkamų biudžeto pajamų dalį) tiek įmonėms, tiek Mokesčių inspekcijai ar kitai šias funkcijas vykdančiai institucijai;
ü Pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka verčia įmones daugiaprasmiškai traktuoti įstatymus, taip išvengiant pelno mokesčio. Kaip taisyklė, valdžios nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka dirbtinai išpučia apmokestinamąjį pelną;
ü Pelno mokestis vis dažniau naudojamas ne fiskalinėms mokesčių sistemos funkcijoms vykdyti, lengvatų plėtojimas iškreipia ekonomikos veikimą ir pažeidžia teisingos konkurencijos sąlygas.
Pirmasis ir svarbiausias privalumas panaikinus juridinių asmenų pelno mokestį ir jo apskaitą, yra toks, kad įmonės galėtų daugiau lėšų ir laiko skirti vertės bei darbo vietų kūrimui, investicijoms, verslo plėtrai. Be to, juridinių asmenų pelno mokesčio panaikinimas sukurtų papildomas ir labai stiprias paskatas užsiimti ekonomine veikla (juk visi suprantame, kad tokios veiklos tikslas – gauti pelną; jei pelnas yra apmokestinamas, ūkio subjektai turi mažiau paskatų verstis ekonomine veikla). Panaikinus juridinių asmenų pelno mokestį, reikia kartu naikinti ir iš įmonės pelno mokamų dividendų apmokestinimą. Juridinių asmenų pelno mokesčio panaikinimas yra artimas užsienio valstybėse vykstantiems procesams, kuomet mokestinė apskaita artinama prie finansinės.
Be minėto juridinių asmenų pelno mokesčių NVS šalyse juridiniai asmenys turi mokėti ir socialinio draudimo mokesčius, kurie svyruoja nuo 35 iki 42 procentų. Į šiuos mokesčius paprastai įeina: 4 – 5,4 proc. – socialinio draudimo fondui, 1,5 – 3 proc. – valstybiniam visuomenės užimtumo fondui, 3 – 4,5 proc. – privalomam medicininiam draudimui ir 27- 30 proc. pensiniams fondams.
Kaip ir daugumoje pasaulio šalių NVS šalyse plačiai taikomas fizinių asmenų pelno mokestis.
Pažymėtina, tai kad Armėnijoje neišskiriami juridinių asmenų ir fizinių asmenų pelno mokesčiai, kaip yra išskirta Lietuvoje. Tačiau tokia mokesčių sistema yra ne visose NVS šalyse, nes pavyzdžiui Kazachstane ir Ukrainoje išskiriama fizinių ir juridinių asmenų pelno mokesčiai.
Fizinių ir juridinių asmenų pelno mokesčiai neskiriami ir Kirgizijos Respublikoje. 2003 m. balandžio 14 d. Kirgizijos Respublikos Mokesčių kodekso 72 straipsnyje numatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys moka pelno mokestį nuo gauto Kirgizijos Respublikos teritorijoje pelno, kai:
– pelnas gaunamas pagal darbo sutartį Kirgizijos Respublikoje;
– pelnas gaunamas pardavus tam tikras prekes ar suteikus tam tikras paslaugas Kirgizijos Respublikoje;
– pelnas gaunamas Kirgizijos Respublikoje veikiant įvairios įstaigoms;
– pelnas gaunamas kaip bauda už tam tikrų sutartyje numatytų įsipareigojimų neįvykdymą;
– pelnas gaunamas kaip dividendai ar procentai;
– pelnas gaunamas iš nekilnojamojo turto esančio Kirgizijos Respublikoje;
– pelnas gaunamas iš pensijos, kai pensiją moka juridinis ar fizinis asmuo;
– pelnas gaunamas gaunant draudimines išmokas Kirgizijos Respublikoje;
– pelnas gaunamas pervežant keleivius ar krovinius iš Kirgizijos į kitas valstybes ir atvirkščiai.
Pagal Rusijos Federacijos 1991 m. gruodžio 7 d. įstatymą „Dėl fizinių asmenų pelno mokesčio“ šį mokestį moka fiziniai asmenys, turintys pastovią gyvenamąją vietą Rusijos Federacijos teritorijoje bei asmenys laikinai gyvenantys Rusijos Federacijos teritorijoje ir užsieniečiai. Šio mokesčio objektas yra per kalendorinius metus fizinių asmenų gautas pelnas. Pelnu laikoma pinigais (nacionaliniais pinigais ar užsienio valiuta) gautas pelnas, o taip pat ir bet kokia kita natūralia forma. Natūra gautas pelnas paskaičiuojamas pagal valstybės nustatytas kainas, o jeigu tokių kainų nėra – pagal rinkos vertę.
Fizinių asmenų pelno mokestis Rusijos Federacijoje numato gan didelį išimčių, kai nemokamas fizinių asmenų pelno mokestis, ratą. Pirmiausia fizinių asmenų pelno mokestis netaikomas socialinio draudimo gautoms išmokoms, kitoms išmokoms gautoms iš nebiudžetinių, labdaros ar kitokių fondų, užregistruotų Rusijos Federacijos įstatymų nustatyta tvarka. Šis mokestis taip pat netaikomas visų rūšių pensijoms, taip pat pelno mokestis netaikomas fizinių asmenų gautoms pajamoms paveldint ar dovanojant turtą. Fizinių asmenų pelno mokestis netaikomas ir gautoms dovanoms, kai jų per metus gautų dovanų bendra suma neviršija dvylikos Rusijos Federacijos įstatymuose numatytų minimalių mėnesinių atlyginimų.
Pastarąjį dešimtmetį pastebima fizinių asmenų pelno mokesčio mažėjimo tendencija. Daugelis Rusijos ekonomistų mano, kad „teisinga“ mokesčių sistema turi pasižymėti progresyviniais fizinių asmenų pelno mokesčiais, t.y. turtingieji turėtų mokėti didesnius mokesčius negu neturtingieji.
Kitas labai svarbus tiesioginis mokestis taikomas visose NVS šalyse –turto mokestis. Šis mokestis atskirose šalyse skiriami ne tik dydžiu, bet ir apmokestinimo objektais. Taigi, trumpai panagrinėsime šio mokesčio taikymą atskirose NVS šalyse.
Ukrainos mokesčių įstatymuose transporto priemonių ir kitų savaeigių mašinų ir mechanizmų mokestis.
Turto mokestis numatytas ir 1997 m. gegužės 12 d. Armėnijos Respublikos įstatyme „dėl mokesčių“ numatytas turto mokestis. Vadovaujantis šiuo įstatymu turto mokestis – tai tiesioginis mokestis, mokamas mokesčių mokėtojų jiems nuosavybės teise priklausantį turtą. Mokesčių mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, o taip pat įmonės, neturinčios juridinio asmens statuso, kurie Armėnijos Respublikos teritorijoje turi nuosavybės teise jiems priklausantį turtą (gyvenamuosius namus, autotransporto priemones, vandens transporto priemones. Šio mokesčio nemoka tik biudžetinės įstaigos, centrinis bankas ir vietos savivaldos institucijos.
Taigi pagal šį įstatymą mokesčio objektai yra:
ü gyvenamieji, viešieji ir komerciniai pastatai;
ü autotransporto priemonės, išskyrus tas kuriomis pagal licenzijas teikiamos transporto paslaugos;
ü vandens transporto priemonės.
Mokestis už transporto priemones mokamas atsižvelgiant į automobilio galingumą. Ukrainoje mokesčiai skaičiuojami atsižvelgiant ne tik į transporto priemonės galingumą, bet ir pagaminimo metus. Tiesioginis mokestis už transporto priemones numatytas ir Rusijos Federacijos įstatyme „Dėl bendros Rusijos Federacijos mokesčių sistemos“.
Rusijoje fizinių asmenų turto mokesčius moka fiziniai asmenys, esantys Rusijos Federacijos piliečiai, asmenys be pilietybės ar užsienio piliečiai, Rusijos Federacijos teritorijoje turintys šį turtą:
ü Gyvenamuosius namus;
ü Butus;
ü Vilas ar sodo namelius;
ü Garažus;
ü Kitokius statinius ar patalpas;
ü Motorines valtis;
ü Malūnsparnius;
ü Lėktuvus;
ü Kitokias transporto priemones, išskyrus savaeiges.
Paprastai nekilnojamojo turto mokestis NVS šalyse apskaičiuojamas laikantis šių principų:
1. nekilnojamojo turto mokesčio objektai – žemė, statiniai ir jų priklausiniai;
2. nekilnojamojo turto mokestis paskaičiuojamas kai kuriose šalyse pagal nekilnojamojo turto rinkos kainą, o kitose pagal indeksuotą tam tikrą metų dieną turto vertę.
3. nuo nekilnojamojo turto mokesčio atleidžiami (arba jiems taikomi mažesni mokesčiai) socialiai remtini asmenys – pensininkai, invalidai.
Armėnijoje turto vertė paskaičiuojama pagal kadastro įrašus. Kadastro įrašai atnaujinami kas trys metai. Nekilnojamajam turtui Armėnijoje taikomi tokie mokesčiai:
1. viešiems ir komerciniams statiniams – 0,6 %;
2. fiziniams asmenims už turimus sodo namelius ir garažus – 0,2 %;
3. gyvenamiesiems namams:
– jeigu kaina neviršija 3 mln. dramų – 0 %;
– nuo 3 iki 10 mln. dramų – 0,1 %;
– nuo 10 iki 20 mln. dramų – 0,2 %;
– nuo 20 iki 30 mln. dramų – 0,4 %;
– nuo 30 iki 40 mln. dramų – 0,6%;
– daugiau kaip 40 mln. dramų – 0,8 % .
Kitas svarbus tiesioginis mokestis – žemės mokestis. Rusijos Federacijoje nuo 1992 m. sausio 1 d. buvo įvesta nauja mokesčių sistema, kurią sudarė keturių rūšių mokesčiai:
1. Bendrieji valstybės mokesčiai numatyti Rusijos Federacijos mokesčių įstatyme;
2. Respublikiniai mokesčiai, kurie nustatomi į Rusijos Federacijos sudėtį įeinančių respublikų nacionaliniais įstatymais ir šių respublikų valdžios institucijų sprendimais;
3. Vietiniai mokesčiai ir rinkliavos, nustatyti vietos valdžios institucijų;
4. Bendri mokesčiai visoms respublikoms įeinančioms į Rusijos Federacijos sudėtį. Rusijos Federacijoje žemės mokestis priskiriamas vietiniams mokesčiams. Šį mokestį moka žemės savininkai, pastoviai arba laikinai naudojantys žemę, kuri priklauso valstybei. Jeigu žemė yra išnuomota, žemės mokestį moka nuomininkas.
Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir Armėnijos mokesčių įstatyme. Šiame įstatyme taip pat numatyta, kad žemės mokesčio dydis skaičiuojamas pagal žemės sklypo vertę. Jeigu žemė yra nedirbama mokestis skaičiuojamas pagal kadastro duomenis.
Armėnijoje taikomo žemės mokesčio dydis svyruoja nuo žemės paskirties:
– komercinės paskirties žemei taikomi tokie mokesčiai:

a) gyvenvietėse – 1 %;

b) ne gyvenvietėse – 0,5 %.
– miškų fondo žemei 1 %;
– kitos paskirties žemei 1 % nuo kadastre numatytos žemės sklypo sumos.
Lyginat su Lietuva, pagrindinis skirtumas, kad Lietuvoje žemės mokestis miškų ūkio paskirties žemei netaikomas.
Ukrainoje žemės mokestis numatytas Ukrainos respublikos įstatyme „Dėl mokesčio už žemę“. Šiame įstatyme numatyta, kad žemės mokesčio dydis nustatomas atsižvelgiant į žemės apgyvendinimą, transporto privažiavimą, apsaugą, žemės derlingumą, o taip pat į tai ar žemė priklauso kultūriniams – istoriniams paminklosaugos objektams, regioninius parkus, rekreacines zonas ir pan.
Kalbant apie NVS šalių mokesčius būtina paminėti ir fizinių ir juridinių asmenų pajamų mokesčius. Pagal Rusijos Federacijos įstatymus asmenų pajamų mokestį moka:
1. fiziniai asmenys, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas Rusijos Federacijos teritorijoje įsteigtose (registruotose) įmonėse, įstaigose ir organizacijose;
2. fiziniai asmenys, įskaitant užsienio valstybių piliečius ir asmenis be pilietybės, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Rusijos Federacijos teritorijoje, tarp jų iš užsienio valstybių įmonių atstovybių ir nuolatinių buveinių, bei užsienyje įsteigtų Rusijos Federacijos įmonių, įstaigų ir organizacijų.
Į apmokestinamąsias pajamas įskaitomos visos darbovietėje per mėnesį pinigais ir/ar natūra gautos pajamos:
1) darbo užmokestis; vienkartinės premijos;
2) premijos ir kitos skatinamosios išmokos už ilgesnio kaip vieno mėnesio laikotarpio darbo rezultatus;
3) atleidžiamam iš darbo darbuotojui išmokamos kompensacijos, išeitinių pašalpų sumos.
Pajamų mokestis neišskaitomas iš profesinių sąjungų, draugijų, kitų visuomeninių organizacijų ir politinių partijų pašalpų, išmokėtų savo organizacijų nariams iš surinkto fizinių asmenų nario mokesčio.
Pagrindiniai pajamų mokesčio trūkumai:
1. Skirtingi tarifai sunkina mokesčio apskaičiavimą, iškreipia rinkos jėgų veikimą. Nors pagrindinė mokesčio našta turėtų tekti dideles pajamas gaunantiems žmonėms, tačiau jie tas pajamas nuslepia.
2. Diskutuotina, kodėl žmogus, dirbantis keliose darbovietėse, turi mokėti daugiau pajamų mokesčio.
3. Šiuo mokesčiu pažeidžiamas minimalios mokesčių įtakos principas – fizinių asmenų mokestis kartu su socialinio draudimo įmokomis apmokestina tą pačią bazę. Fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su pensijinių fondų įmokomis ( didina ribinius darbo jėgos kaštus). Dėl to stengiamasi slėpti pajamas ir oficialiojoje apskaitoje rodomas tik minimalus Vyriausybės nustatytas darbo užmokestis.
4. Šis įstatymas pažeidžia ir vienkartinio apmokestinimo principą – fizinių asmenų pajamų mokestį dubliuoja PVM. Taip sumažinama asmenų perkamoji galia.
5. Daug tarifų, sudėtinga administruoti.
Kalbant apie NVS šalių mokesčių sistemas reikėtų paminėti, kad jos sudaro labai menkas galimybes vystytis smulkiajam verslui. Sudarius geresnes sąlygas smulkaus verslo vystymuisi, būtų žengtas didelis žingsnis siekiant ekonomikos kilimo. Išsivysčiusių šalių praktika rodo, kad mokesčių sistema turi būti pritaikyta vystytis verslui ir formuojama atitinkama linkme siekiant sudaryti kuo geresnes sąlygas ekonomikos augimui.
Rusijos ekonomikos mokslų daktaras V. Kniazevas teigia, kad siekiant išspręsti NVS šalyse susidariusias mokesčių sistemų problemas pirmiausia reikėtų praplėsti mokesčių bazę, kuri padėtų surinkti daugiau mokesčių į biudžetą. Jo nuomone mokesčių sistema pirmiausia turėtų stimuliuoti smulkųjį verslą, nes smulkus verslas sukuria papildomas darbo vietas bei užtikrina papildomų mokesčių patekimą į biudžetą.
Pažymėtina, kad pastaruoju metu smulkus verslas labiausia remiamas Maskvoje, kur smulkių įmonių skaičius per pastaruosius metus išaugo net 6 kartus. Maskvoje daugiau kaip pusė smulkaus verslo įmonių naudojasi supaprastinta mokesčių sistema. Tačiau kitose Rusijos Federacijos srityse situacija visai kitokia.
V. Kniazevas taip pat nurodo, kad NVS šalyse tiek smulkiam verslui, tiek stambiam verslui nenaudinga ir mokesčių kaita, jie nuolat keičiami ir dėl daugelis įmonių šiuo metu užėmė laukiančiųjų palankesnių sąlygų poziciją. Žmogus, norėdamas užsiimti savarankiška veikla, sprendžia daugiau problemų, nei galima įsivaizduoti. Be sumanymo kuo užsiimti, be reikalingų sugebėjimų, jis turi sau atsakyti į du klausimus – ar pakaks jam kantrybės ir jėgų įveikti biurokratiją ir ar pakaks jam nervų ir išminties suskaičiuoti ir sumokėti mokesčius. Patento mokestis sudaro sąlygas užsiimti veikla, nesteigiant įmonės ir išvengti su tuo susijusios biurokratijos. NVS šalyse smulkieji verslininkai, siekdami pagerinti savo padėtį, pamažu pradėjo išsipirkinėti patentus.
Dar viena neigiama NVS šalių mokesčių sistemų savybė mokesčių lengvatos. Lengvatų poveikis yra įvairialypis. Visų pirma, jos iškreipia veiklos ir konkurencijos sąlygas, jas diferencijuoja. Sudarydamos ypač patrauklią apmokestinimo aplinką išrinktajai kategorijai, lengvatos pakreipia kapitalą viena kryptimi, gali sukurti vienur kapitalo perteklių, o kitur – trūkumą. Taikant lengvatas, galima sulaukti nesiektų ir visai netikėtų pasekmių. Taip atsitiko pavyzdžiui Rusijos Federacijoje atleidžiant nuo mokesčių gyvenamuosius namus statančias įmones, kuomet mokesčių sistema skatino įmones taupyti mokesčių sąskaita. Priešingai nei dažnai teigiama, mokesčių lengvatas nėra sunku administruoti. Kadangi lengvata dažniausiai yra arba išimtis, arba mažesnis mokesčio tarifas, mokesčio administravimo sunkumų įmonė nepatiria. Taikant mokesčių lengvatas, padidėja tik mokesčių administratorių sąnaudos bei administravimo efektyvumas. Daugiausia tai susiję ir su tuo, kad mokesčių lengvatos sukuria ir padidina mokesčių vengimo galimybes. Mokesčių lengvatų taikymas sukuria mokesčių naštos mažėjimo iliuziją. Jei įvedant mokesčių lengvatą adekvačiai nemažinamos biudžeto išlaidos, biudžeto pajamos vis viena turės būti surinktos iš kitų šaltinių. Besinaudojantys lengvatomis klaidingai mano, kad ši našta teks ne jiems. Mokesčių numetimo fenomenas išsklaido šią iliuziją. Mokesčių numetimas reiškia, kad mokesčio našta nebūtinai tenka tam, kuris sumoka mokestį, perveda jį į biudžetą. Mokestis gali būti perleistas didesnės kainos, mažesnio darbo užmokesčio pagalba. Todėl lengvatų naikinimui jų turėtojai neturėtų priešintis, nes mokesčio naštos sumažėjimas tėra regimybė. Iš tikrųjų jie tik fiziškai perveda mažesnę sumą, tačiau mokesčių našta juos gali užgulti taip pat sunkiai, pavyzdžiui, pabrangusių išteklių pagalba.
Dar viena neigiamas NVS mokesčių sistemos bruožas – progresyvinių mokesčių įvedimas. Progresyvinis pajamų mokestis – tai toks mokestis, kurio tarifas didėja, didėjant žmogaus gaunamoms pajamos. Kai dirbančiojo pajamos viršija nustatytą ribą, kiekvienas papildomas uždirbtas litas apmokestinamas didesniu mokesčio tarifu. Progresyvinis pajamų apmokestinimas remiasi socialdemokratinėmis vertybėmis, kad socialinio teisingumo vardan turtingesni turi mokėti daugiau, ir principu, kad kiekvienas papildomai uždirbtas litas žmogui yra mažiau vertingas nei prieš jį buvęs, todėl žmogus neskausmingai gali atiduoti didesnę papildomo lito dalį į biudžetą. Progresyviniais mokesčiais norima apmokestinti daugiausiai uždirbančius, bet dėl ydingo principo šie mokesčiai negali to užtikrinti. Gyvenimo realybė šį modelį pakoreguoja taip, kad turtingieji sugeba išvengti didesnių pajamų mokesčių tarifų, tam rasdami įvairiausių būdų. Tačiau reikia paminėti, kad jau kai kurios pokomunistinės šalys, tarp jų visos trys Baltijos valstybės, Rusija, progresyvinio apmokestinimo atsisakė.
Reikia paminėti, jog kai kurios NVS šalys, taikančios progresyvinius mokesčius, jau vykdo arba numato vykdyti tokias mokesčių reformas, kurios nukreiptos išlyginti gyventojų pajamų mokesčio tarifą: mažina viršutinįjį mokesčio tarifą ir didina žemiausiąjį. Ir, žinoma, su pavydu žvelgia į proporcinius mokesčius taikančias šalis – apie tai byloja diskusijos pasaulio spaudoje, akademiniuose sluoksniuose.
NVS šalių mokesčių sistemos pasižymi nestabilumu, dažnu mokesčių dydžių ar net pačių mokesčių keitimu. Tai daro neigiamą įtaką NVS šalių rinkos ekonomikai, nes dėl minėtų priežasčių stipriai sumažėja tiek pačių NVS šalių, tiek ir užsienio investicijos.

NVS ŠALIŲ MOKESČIŲ SISTEMŲ TRŪKUMAI

Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių siekiama kuo labiau supaprastinti mokesčių sistemas. Ir tai savaime suprantama, nes kuo mokesčių sistema paprastesnė, tuo lengviau nustatyti ekonominį rezultatą, mažiau rūpesčių sudaro apskaitos dokumentų pildymas, todėl daugiau laiko įmonių darbuotojams lieka apsvarstymams kaip sumažinti teikiamos produkcijos savikainą, o ne tam kaip sumažinti mokesčius. Mokesčių surinkimo institucijoms daug lengviau kontroliuoti kaip mokomi mokesčiai, o tai automatiškai sumažina minėtų institucijų darbuotojų skaičių, o tai reiškia, kad sumažėja administravimo išlaidos. Būtent dėl to kai kuriose labiau išsivysčiusiose šalyse juridiniams asmenims taikomas tik vienas pridėtinės vertės mokestis. Tačiau, NVS šalyse mokesčių sistema yra per daug sudėtinga.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant administravimo kaštus dažnai yra linkstama skaičiuoti juos tik valstybiniame sektoriuje ir skelbti, kiek “valstybei kainavo surinkti mokesčius”. Šis požiūris yra neteisingas ir klaidina dvejopai. Pirma, mokesčių administravimo kaštai apima ne tik mokesčių administratorių bet ir mokesčių mokėtojų darbo, laiko ir pinigų sąnaudas, skiriamas mokesčiams apskaičiuoti, sumokėti ir administruoti. Antra, nepriklausomai nuo to, kuriame sektoriuje įvyko šios išlaidos, visa ši našta tenka privačiam sektoriui (kuris išlaiko mokesčių administratorius). Netiesioginė mokesčių našta gali būti sumažinta, jeigu bus taikoma kiek įmanoma mažiau mokesčių, jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bus paprasta ir tiksli, o administravimas vyks automatiškai.
NVS šalyse mokesčių sistemas sudaro daugybė mokesčių, kurie iš esmės labai panašūs, ir beveik nesiskiria. Tokia mokesčių gausa sudaro gan didelių keblumų skaičiuojant mokesčius, įmonių buhalterės labai dažnai suklysta skaičiuodamos mokesčius, todėl labai dažnai tenka mokėti delspinigius už ne laiku sumokėtus mokesčius. Nagrinėjant NVS šalių mokesčių sistemas susidaro toks įspūdis, kad tokiomis mokesčių sistemomis ir siekiama apsunkinti įmonėms darbą. Taip pat reikėtų paminėti, kad daugelyje mokesčius nustatančių įstatymų nėra įtvirtinti visi privalomi mokesčių elementai. Todėl priėmus atitinkamus įstatymus dėl mokesčių įvedimo Finansų ministerijos privalo priimti atitinkamus poįstatyminius teisės aktus, paaiškinančius kaip tuos mokesčius skaičiuoti ir taikyti.
Dar vienas iš NVS mokesčių sistemos trūkumų yra tas, kad nustatomi nauji mokesčiai paprastai pakeičiami nepraėjus net metams. O tai savaime suprantama daro įtaką šalių ekonomikos stabilumui ir vis labiau didina ekonomikos krizę.
Pagrindiniai apibūdintos mokesčių aibės bruožai yra daugkartinis tos pačios vertės apmokestinimas, mokesčių pagalba reguliuojama ekonomika, sunkus ir labai brangus administravimas, nesuprantamos mokesčių taisyklės ir jų gausa. Didelė mokesčių našta, kuri čia yra neišvengiama, iškreipia rinkos veikimą ir žmonių motyvacijas, skatina šešėlinio sektoriaus didėjimą, mažina realiąsias žmonių pajamas bei užkerta kelią joms augti.
Kurdamos ar reformuodamos savąsias mokesčių sistemas, postsocialistinės šalys paprastai kopijuoja išsivysčiusių pasaulio valstybių modelius. Užsienio šalių mokesčių sistemos priimamos etalonu, nekvestionuojant jų pagrįstumo ir nesigilinant į jų sukeltas problemas. Tokiam požiūriui pasitarnauja ir tai, kad vakarietišką apmokestinimo “know-how” dosniai perteikia įvairiausių tarptautinių organizacijų bei išsivysčiusių šalių siunčiami ekspertai. Nenuostabu, kad reformas pradedančios šalys turi pakankamą priėjimą prie įvairiausiose pasaulio šalyse veikiančių mokesčių praktikos, tačiau nesugeba įvertinti visumos, įsigilinti į mokesčių sistemos principus ir pasirinkti jiems labiausiai tinkančių mokesčių. Dažniausiai guodžiamasi tuo, kad jei taip yra visame pasaulyje, tai mes nieko nauja neišrasime.
Iš tiesų, visame pasaulyje mokesčių sistemos yra panašios. Su didesnėmis ar mažesnėmis modifikacijomis kiekvienoje šalyje veikia tiesioginiai pajamų mokesčiai, šalia jų taikomi netiesioginiai pajamų mokesčiai – pardavimų arba PVM, beveik neišvengiamas akcizas, populiarūs turto, tiksliniai mokesčiai. Tokias mokesčių sistemas tiksliau būtų vadinti mokesčių aibe, nes būtent sistemos jose ir pasigendama.
Vienas iš labiau paplitusių rodiklių, apibūdinančių valstybės dalyvavimą ekonominiame gyvenime, yra valstybės biudžeto santykis su BVP. Paprastai akcentuojama biudžeto išlaidų dalis BVP, bet pajamų (mokesčių) dalies BVP rodiklis taip pat teikia daug vertingos informacijos apie mokesčių naštos dydį šalyje arba apmokestinimo ribas. Kadangi šis rodiklis labai skiriasi įvairiose šalyse ir priklauso nuo daugybės veiksnių (tradicijų, mokesčių sistemos struktūros ir architektūros, vidinės ir tarptautinės ekonominės situacijos ir t.t.), vargu ar galima nustatyti kažkokį optimalų orientyrą.
Nagrinėjant konkrečius NVS šalyse taikomus mokesčius pastebėtas dėsningumas, kad taikomi pernelyg dideli mokesčiai slopina verslininkų iniciatyvą, skatina mokesčių slėpimą ir šešėlinės ekonomikos plėtrą.
Daugelyje NVS šalių suvokiama, kad šiuolaikinė mokesčių sistema veda į pražūtį, vis daugiau šalių aktyviai ieško būdų mokesčiams reformuoti. Analizuojant ekonomines ir socialines realijas, galima padaryti išvadą, kad XXI amžius bus paženklintas reformomis, dar šiandien laikomomis radikaliomis ir beveik neįmanomomis. Mokesčių reforma, iš esmės keičianti požiūrį į valstybę ir jos finansavimo būdus, darosi neišvengiama. Kiekviena reforma, mokesčių – taip pat ne išimtis, turi iškelti ir deklaruoti tikslą, kuris taps kelrodžiu, pasirenkant reformos kryptį, principus ir būdus. Keliamus tikslus nulemia požiūris į valstybę, šalyje susiformavęs žmonių ekonominis mentalitetas.
Apibendrinant galima išskirti du vyraujančius požiūrius į valstybės vaidmenį. Viena nuomonė, kuri dar pastebima NVS šalyse remiasi nuostata, kad valstybė turi būti didelė ir aktyvi, ne išimtis ir ekonominiame gyvenime. Šios nuomonės ekstremumas yra absoliuti valdžia – komunizmas.
Antroji diametraliai priešinga nuostata yra ta, jog valdžia turi būti ribota apskritai, o ekonomikoje ji turi būti nykstamai maža. Jos vaidmuo ekonomikoje pasibaigia teisingų žaidimo taisyklių nustatymu. Šios valstybės funkcijos yra labai siauros, o mokesčiai joms finansuoti paprasti ir nedideli. Šios nuomonės ekstremumas yra visiškas valdžios nebuvimas arba laisva rinka. Akivaizdu, kad pirmasis požiūris nežada postsocialistinėms šalims išsigelbėjimo ir juo paremtos reformos tėra kosmetinis socializmo remontas arba bergždžias trypčiojimas vietoje. Tik laisvos rinkos reformos suteikia tikrą alternatyvą socializmui, leidžia gydyti visuomenę nuo skaudžių ekonominių ir moralinių ligų.
Priešingai paplitusiam įsitikinimui, šios reformos naudingos ne siauroms kapitalistų grupėms, bet kiekvienam eiliniam žmogui. Verta paminėti, kad būtent tos siauros kapitalistų grupės ne tik sugeba prisiderinti prie valdžios kišimosi į ekonomiką, bet gana dažnai pačios pagimdo šį kišimąsi ir pasitelkia jį savo naudai.
Dėl vadžios kišimosi riboti ištekliai panaudojami ne pačiu efektyviausiu būdu, vadinasi, visuminė žmonių gerovė tampa mažesnė, negu galėtų būti. Tad šalys, pasirinkusios valstybės vaidmens mažinimo kryptį, siekia išlaisvinti žmogaus kuriamąsias galias, leisti jam kurti savo gerovę, paremtą efektyvia veikla, privačia nuosavybe ir laisvais mainais. Tai yra platusis laisvos rinkos reformų tikslas. Kalbant apie mokesčių reformą, konkretizuotas tikslas yra: pertvarkyti mokesčių sistemą taip, kad jos įtaka rinkai bei jos subjektams ir administravimo kaštai būtų minimalūs, o mokesčių suma būtų kuo mažesnė ir paskirstyta tolygiai.
Šiuo metu postsocialistinės valstybės vykdo labai daug įvairių funkcijų. Dalis jų yra iš inercijos tempiamas praeities paveldas, kitos funkcijos nukopijuotos iš vakarų civilizacijos pastaraisiais metais. Kartu jos sudaro beveik nekvestionuojamą valdžios įsipareigojimų kratinį, visos diskusijos dėl kurio susiveda į vienų funkcijų finansavimo apkarpymą – kad kitoms tektų daugiau. Tikslingumo formuojant valstybės biudžetą yra pasigendama, o šio principo nebuvimas sąlygoja netoleruotinas arba atsitiktines išlaidas, nepagrįstai išpūstą biudžetą.
Vykdant biudžeto reformą, būtina atlikti valstybės vykdomų funkcijų ir keliamų tikslų reviziją. Tokia revizija leistų apsispręsti ir įstatymiškai apibrėžti, kurių funkcijų neketinama privatizuoti, t.y. kurias funkcijas šiuo metu gali vykdyti tik valstybė. Šias funkcijas galima laikyti išimtinėmis valstybės funkcijomis. Suprantama, kad pasiryžimas reformoms lemia, ką kiekviena konkreti šalis priskirtų išimtinėms funkcijoms. Sąrašo sudėtis svarbi, bet dar svarbiau, kad toks baigtinis sąrašas būtų sudarytas.
Mūsų nuomone, šiandien tokių funkcijų yra išties nedaug, o ateityje, keičiantis požiūriui, jų gali dar mažėti. Tai – krašto apsauga, valstybės valdymas, viešoji tvarka, globa ir rūpyba. Biudžeto išlaidų pagrindą turi sudaryti konkrečių tikslų, reikalingų išimtinėms valstybės funkcijoms vykdyti, finansavimas.
Įvykdžius reformą, mokesčių našta – ir tiesioginė, ir netiesioginė, ir paslėptoji – būtų sumažinta taip, kad žmonėms būtų sudarytos palankiausios sąlygos kurti gerovę, o ištekliai rinkoje būtų paskirstomi taip, kad jie duotų kuo didesnę naudą. Mokesčių naštos sumažinimas atvertų galimybes žmonių pagamintoms prekėms ir paslaugoms konkuruoti pasaulio rinkose, o svarbiausia, kad jų konkurentiškumas turėtų stiprų natūralų pamatą. Reformas įgyvendinusi šalis įgautų rimtų pranašumų, tad kapitalo ir žmonių pritekėjimas į ją taptų svarbiu plėtros veiksniu.
Siekiant, kad mokesčių reformos efektas būtų stiprus ir ilgalaikis, būtina užtikrinti, kad valstybės išlaidos būtų finansuojamos tik jos mokestinėmis pajamomis. Kitų valstybės pajamų šaltinių – infliacijos bei skolų – būtina atsisakyti. Kadangi infliaciją gali sukurti tiek centrinis (emisijos) bankas, tiek komercinių bankų sistema, vienodai svarbu užtikrinti neinfliacinį pinigų emisijos mechanizmą ir šimtaprocentinių rezervų principo laikymąsi bankų sistemoje. Jokių skolų valstybės vardu – nei vidinių, nei išorinių – neturi būti prisiimama, kad valstybės išlaikymo našta nebūtų perskirstoma tarp kartų. Skola šiandien reiškia mokesčius rytoj. Skola – sudėtinė mokesčių naštos dalis. Apribojus šiuos valstybės funkcijų finansavimo šaltinius, mokesčiai tampa vieninteliu finansavimo šaltiniu, taigi mokesčių sistemos reforma įgauna neginčytiną prasmę ir svarbą.

6 tema. Bendradarbiavimas mokesčių administravimo srityje.

Mokesčių administratoriaus bendradarbiavimas su užsienio valstybių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis). Mokesčių administratoriaus bendradarbiavimas su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis).

1. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas // Valstybės žinios, 2003 Nr.: 104-4650.
2. Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, fiskalinių pažeidimų išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos

Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys tarp

Lietuvos, Latvijos ir Estijos

Nagrinėjant atskirus trijų Baltijos pelno mokesčių įstatymus, negalima nepaminėti dvišalių sutarčių dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo. Lietuva yra pasirašiusi šias sutartis ir su Latvijos Respublika, ir su Estijos Respublika. Nuo 2005 m. sausio 1 d. bus taikoma nauja dvišalė sutartis dėl dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo tarp Lietuvos ir Estijos. Šią sutartį finansų ministrai pasirašė šių metų spalio 21 d. Liuksemburge. Dvišalė sutartis dėl dvigubo apmokestinimo su Latvijos Respublika buvo pasirašyta 1994 m. ir galioja iki šiol. Naują sutartį su Estijos Respublika Lietuva pasirašė, nes, kaip teigė abiejų šalių ministrai, yra pasikeitusi nemaža dalis įstatymų, kurie reguliuoja pajamų ir kapitalo mokesčius. Iš tiesų yra visiškai logiška, kad yra pasirašoma nauja sutartis dėl dvigubo apmokestinimo, kadangi tiek Estijoje, tiek Lietuvoje yra priimti nauji pelno mokesčio įstatymai, todėl ir sutarties, pasirašytos ir ratifikuotos 1994 m. kai kurios nuostatos yra pasenusios. Toliau šiame skyriuje ir bus nagrinėjama naujoji sutartis tarp Lietuvos ir Estijos.
Visos dvišalės sutartys dėl dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo yra ratifikuojamos ir tik po to įgyja galią. Pagal tarptautinės teisės nuostatas, ratifikuotos sutartys turi aukštesnę galią negu šalies įstatymai, todėl, jeigu įstatymo normos prieštarauja dvišalės sutarties normoms, yra taikomos sutarties normos.
Pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo dvišalės sutartys yra taikomos asmenims, kurie yra vienos ar abiejų sutartį sudarančių šalių rezidentai. Šios sutartys yra taikomos pajamų ir kapitalo mokesčiams, kuriuos ima sutartį sudaranti šalis,

VALSTYBĖ PAJAMŲ MOKESČIO TARIFAS (%)min max PAJAMŲ MOKESČIO TARIFO TAIKYMAS PAGAL PAJAMŲ DYDĮ

Pajamų suma (eurais) Mokesčio tarifas
1 AIRIJA 20 – 42 Iki 29 400Nuo 29 400 2042
2 AUSTRIJA 0-50 Iki 3 640 3 640-14 52914 530-29 06929 070-50 870virš 50 870 021314150
3 BELGIJA 25 – 50 iki 6 9506 951 – 9 8909 891 – 16 48016 481 – 30 210virš 30 210 2530404550
4 ČEKIJA 15 – 32 Iki 3 7983 799-7 5977 598-11 520virš 11 520 12202532
5 DANIJA 5.5 – 47.6 Pajamų dydis, kurioms taikomas atitinkamas tarifas priklauso nuo pajamų rūšies, pasirinktų atimti išlaidų ir pan.
6 JUNGTINĖ KARALYSTĖ 10 – 40 Iki 2 8752 876-44 733virš 44 733 102240
7 ESTIJA 23 Nepriklausomai nuo pajamų sumos, taikomas vienas tarifas
8 GRAIKIJA 0 – 40 Iki 9 5009 501-13 00013 001-23 000virš 23 000 0153040
9 ITALIJA 23 – 43 Iki 26 00026 001-33 50033 501-100 000virš 100 000 23333943
10 ISPANIJA 15 – 45 Iki 4 0004 001-13 80013 801-25 80025 801-45 000virš 45 000 1524283745
11 KIPRAS 0 – 30 Iki 17 40417 405-26 10726 108-34 809virš 34 809 0202530
12 LATVIJA 25 Nepriklausomai nuo pajamų sumos, taikomas vienas tarifas
13 LIETUVA 15, 27 Nepriklausomai nuo pajamų sumos, taikomi du tarifai
14 LENKIJA 19 – 40 Iki 9 3419 342-18 682virš 18 682 193040
15 LIUKSEMBURGAS 0 – 38 Iki 9 7509 751-11 40011 401-13 05013 051-14 70014 701-16 35016 351-18 00018 001-19 65019 651-21 30021 301-22 95022 951-24 60024 601-26 25026 251-27 90027 901-29 55029 551-31 20031 201-32 85032 851-34 500virš 34 500 08101214161820222426283032343638
16 MALTA 0 – 35 Iki 10 03110 032- 13 99613 997-16 91216 913-19 82819 829-23 327virš 23 327 01520253035
17 NYDERLANDAI 34.4 – 52 Iki 16 89316 894-30 35730 358-51 762virš 51 762 34,441,954252
18 PORTUGALIJA 12 – 40 Iki 4 2664 267-6 4526 453-15 99715 998-36 79236 793-53 322virš 53 322 121424343840
19 PRANCŪZIJA 0 – 48.09 Iki 4 3344 335-8 5248 525-15 00415 005-24 29424 295-39 52939 530-48 747virš 48747 06,8319,1428,2637,3842,6248,09
20 SLOVAKIJA 19 Nepriklausomai nuo pajamų sumos, taikomas vienas tarifas
21 SLOVĖNIJA 16 – 50 Iki 5 4325 433-10 61310 614-21 47721 478-43 163virš 43 163 1633384250
22 SUOMIJA 0 – 33,5 Iki 12 00012 001-15 40015 401-20 50020 501-32 10032 101-56 900virš 56 900 010,51520,526,533,5
23 ŠVEDIJA 0 – 56 Iki 32 73032 731-49 267virš 49 267 02025
24 VENGRIJA 18 – 38 Iki 5 709Virš 5 709 1838
25 VOKIETIJA 0 – 45 Iki 7 6647 665-12 73912 740-52 151virš 52 151 015-23,9723,97-4242

www.eurostat.eu.int pateikti Fizinių asmenų pajamų mokesčio ir įmonių pajamų mokesčio tarifai ES šalyse 2006 m. sausio 1 d.
ŠALIS MOKESČIO SISTEMA TARIFAI
Airija Progresyvinė Nuo 20 iki 42 proc.
Austrija Progresyvinė Nuo 10 iki 50 proc.
Belgija Progresyvinė Nuo 25 iki 50 proc.
Danija Progresyvinė Nuo 25 iki 59 proc.
Graikija Progresyvinė Nuo 0 iki 40 proc.
Ispanija Progresyvinė Nuo 18 iki 45 proc.
Jungtinė Karalystė Progresyvinė Nuo 15 iki 40 proc.
Italija Progresyvinė Nuo 18 iki 43 proc.
Liuksemburgas Progresyvinė Nuo 0 iki 39 proc.
Nyderlandai Progresyvinė Nuo 32,35 iki 52 proc.
Portugalija Progresyvinė Nuo 12 iki 40 proc.
Prancūzija Progresyvinė Nuo 12 iki 48,1 proc.
Suomija Progresyvinė Nuo 0 iki 51 proc.
Švedija Progresyvinė Nuo 15 iki 56,6 proc.
Vokietija Progresyvinė Nuo 15 iki 42 proc.
Estija Proporcinė 23 proc.
Latvija Proporcinė 25 proc.
Lietuva Proporcinė 27 proc.
Vengrija Proporcinė 38 proc.
Slovakija Proporcinė 19 proc.
Lenkija Proporcinė 40 proc.

Leave a Comment