Mokesčių įtaka įmonei

2555 0

Gitana Evseičikienė “Mokesčių įtaka įmonės veiklai N įmonės pavyzdžiu” . – Bakalauro darbas/Vadovas: vyr. asist. R. Keršienė. – Kaunas, 2001.

Santrauka

Lietuvos Respublikos įmonės, įstaigos bei organizacijos, fiziniai asmenys, remiantis LR mokesčių administravimo įstatymu, privalo į valstybės, savivaldybių biudžetus, valstybinius fondus sumokėti 22 mokesčius, priklausomai nuo vykdomos veiklos. Visų šių mokesčių mokėjimo, apskaičiavimo, deklaravimo ir administravimo tvarką reglamentuoja mokesčių įstatymai.

Mokesčių mokėjimą sąlygoja dvi pagrindinės mokesčių funkcijos: fiskalinė, kurios dėka formuojamos valstybės iždo pajamos ir ekonominė, kuri reiškia, kad mokesčiai tiesiogiai veikia šalies ekonomiką – teigiamai arba neigiamai.

Deja, sttatistikos duomenimis beveik pusė Lietuvos verslo atstovų nepalankiai vertina mokesčių sistemą Lietuvoje. Nors pagal mokesčių pavadinimus ji ir artima daugeliui pasaulio šalių, tačiau yra paini, komplikuota, ir, deja, korumpuota. Veikiantys mokesčiai nesukuria nuoseklios ir skaidrios mokesčių sistemos ir mokesčių tvarkos.

Mokesčiai – viena iš sričių, kurioje turės vykti dideli pokyčiai, susiję ir su tapimu ES nare. Ši sritis, skirtingai nuo kitų, visas įmones ir visus žmones palies tiesiogiai ir neišvengiamai. Šiuo metu Lietuvos liberali vyriausybė pasiryžusi įgyvendinti nemažai reformų mokesčių sistemoje : mažinti, o vėliau naikinti įmonių pelno mokestį, atsisakyti kelių mokesčio, taikyti daugiau lengvatų ir mažinti mokestinę įtaką verslo žmonėms. Tačiau kitu atveju, siekimas intergruotis į Europos Sąjungą, stabdo reformas ir įgalina įsijungti į ES mokesčių harmonizavimo procesą, ir tuo pačiu priimti mokesčius didinančius įs

statymus. Vadinasi, Lietuvos integracija į ES gali vykti sklandžiai tik tada, kai valstybės institucijos atsižvelgs į tikėtinas pasekmes šalies ūkiui ir visuomenei.

Analizuojant šią parodaksalią situaciją Lietuvoje, buvo atlikta įmonės “N” finansinė analizė, taikant tris prognozavimo strategijas, kurios leido geriau įvertinti, kaip kistų įmonės veikla, nustatyti realią ir prognozuojamą mokesčių naštą įmonei, įgyvendinus vienokias ar kitokias mokesčių reformas Lietuvoje.

Apibendrinant “N” įmonės prognozę ir visą Lietuvos mokesčių sistemą, galime drąsiai teigti, kad ES ir Lietuvos ekonominio išsivystymo lygis gana smarkiai skiriasi, todėl svarbu, kad Lietuva turėtų teisę pasirinkti pačią efektyviausią apmokestinimo sistemą , kuri yra svarbi ir būtina, konkuruojant dėl palankių investavimo sąlygų sudarymo, atleidžiant verslo atstovus nuo nereikalingos mokesčių naštos, geriau administruojant mokesčius, sukuriant tobulesnį jų reglamentavimo mechanizmą, atsisakant neefektyvių apmokestinimo priemonių.

Gitana Evseicikiene “ Tax influence on the company’s activities following company N ”. Bachelor work / Adviser: chief asist. R. Kersiene. – Kaunas, 2001.

Summary

Turinys

SANTRAUKA 3

SUMMARY 4

TURINYS 5

ĮVADAS 6

1. ĮMONĖS TRUMPA CHARAKTERISTIKA 7

1.1 INDIVIDUALIOS ĮMONĖS REIKŠMĖ, VALDYMO KRITERIJAI. 7

1.2 “N” ĮMONĖS VEIKLOS POBŪDIS BEI APŽVALGA 8

2. TEORINIAI SPRENDIMAI 10

2.1 MOKESČIŲ ESMĖ, FUNKCIJOS, APMOKESTINIMO PRINCIPAI. 10

2.2 MOKESČIŲ SISTEMOS YPATYBĖS EUROPOS SĄJUNGOJE. 13

2.3 MOKESČIŲ SISTEMA LIETUVOJE. 16

2.3.1 JAPM, FAPM. 19

2.3.1.1 FAPM 19

2.3.1.2 JAMP 20

2.3.1.3 JAPM problema Lietuvoje ir ES įtaka 23

2.3.2 Kelių mokestis 25

2.3.3 PVM įtaka verslo įmonių pajamoms 26

3. “N” ĮMONĖS VEIKLOS ANALIZĖ – DINAMIKA (1997-2000 M.) 27

4. “N” ĮMONĖS VEIKLOS PROGNOZĖ 43

IŠVADOS 48

LITERATŪROS SĄRAŠAS: 49

PRIEDAS.

Įvadas

Lietuvoje ekonomikos reformos tęsiasi jau visą dešimtmetį, tačiau optimalus sprendimas reikalauja aiškiai apibrėžti valstybės ir verslininkų ekonominius siekius ir, pasitelkus ši

iuolaikinius verslo valdymo mokslo pasiekimus bei pasaulio šalių patirtį, sukurti aplinką, kuri leistų suderinti valstybės ir verslininkų interesus. Ypač tai svarbu mokesčių įstatymų atžvilgiu, kurie iki šiol buvo keičiami nederinant su ūkio plėtra.

Mokesčių mokėtojus – verslo įmones, kurios kiekvienoje ekonomikoje yra visų procesų varomojo jėga, slegia ne tiek patys mokesčių tarifai, kiek jų įstatyminės bazės nustatymas, jos neaiškumas, mokesčių apskaičiavimo sudėtingumas, teisės aktų prieštaringumas, nestabilumas.

Ypatingas dėmesys šiame darbe bus skiriamas individualios įmonės apmokestinimui, ypač Juridinio statuso neturinčių įmonių pajamų apmokestinimui, JAPM, jo tariamai žalai ekonominiam valstybės vystymuisi. Sprendžiami klausimai: ar mažinti šį mokestį, o vėliau panaikinti, ar taikytis prie Europos Sąjungos mokesčių harmonizavimo, ir padidinti.

Darbo tikslas – parodyti, kaip Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos pakeitimai paveikia konkretaus subjekto veiklą.

Darbo uždaviniai

1. Išanalizuoti “N” įmonės veiklą.

2. Nustatyti “N” įmonės mokesčių naštą.

3. Pasirinkti tris startegijas tolesniam įmonės vystymuisi.

4. Prognozuoti, kaip šios startegijos paveiks įmonės veiklą.

5. Įvertinti, kokia startegija “N” įmonei būtų palankiausia vystymuisi.

Darbo aktualumą lemia pati verslo vystymosi svarba Lietuvos ekonominiam ir socialiniam gyvenimui, požiūrių įvairovė, formuojant mokesčių sistemą, nustatant pajamų apmokestinimo principus ir metodus.

Tyrimo metodai

• mokslinės literatūros analizė, tiriant mokesčių įtaką verslo vystymuisi;

• LR įstatymų, teisinių aktų analizė;

• koreliacinio ryšio tarp bendros mokesčių naštos ir pardavimų apimties nustatymas;

• palyginamosios analizės, scenarijaus metodai, tiriant kaip skirtingos mokesčių reformos strategijos paveikia prognozuojamą įmonės veiklą.

1. Įmonės trumpa ch

harakteristika

1.1 Individualios įmonės reikšmė, valdymo kriterijai.

Bet kokia žmogaus veikla gyvenime yra sąlygojama jo nepasitenkinimo esama ar būsima padėtimi. Jo norą veikti skatina noras pakeisti, patobulinti ir kurti aplinką, užtikrinti sau ir savo šeiminykščiams gerą pragyvenimą. Kad žmogus galėtų tinkamai save realizuoti ir užsitikrinti sau normalų gyvenimą, o ne tik egzistavimą, jis drauge su kitų individų pagalba steigia įvairias organizacijas. Žmonių bendrijos, sąmoningai derinančios savo pastangas siekiant bendro tikslo yra vadinamos organizacijomis.

Organizacijos narių įsivaizduojami ar mąstomi veiksmai kaip keisti tą aplinką yra vadinami tikslais. Tikslas – vienas iš organizacijos gyvavimo principų. Organizacijos tikslus reikia stengtis kiek galima labiau suderinti su bendrais organizacijos narių tikslais. Norint, kad organizacija veiktų, reikia nuolat turėti veiklos objektą. Dar viena iš būtinų geros organizacijos veiklos garantų – darbo pasidalijimas ir derinimas. [1, 9]

Paprasčiausia verslo organizavimo forma ir gausiausia Lietuvos įmonių grupė yra individualios (personalinės) įmonės: ketvirčio pradžioje jų veikė apie 63,5 tūkstančio. Šios įmonės priklauso arba fiziniam asmeniui, arba keliems asmenims (šeimai) bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Individualios įmonės savininkas turi neribotą turtinę atsakomybę, reiškiančią, kad jo ir jo įmonės turtas neatskiriami ir už įmonės prievoles jis atsako ne tik įdėtuoju į verslą kapitalu, bet ir visu savo turtu. Jos kūrėjas ir savininkas pats perka žaliavas, samdo personalą. Apmoka sąskaitas, palaiko ry

yšius su valstybės ir vietos valdžios organais. Jam tenka ir visos verslo pajamos, kuriomis jis su niekuo nesidalija, išskyrus valstybę, kuriai moka įstatymais numatytus mokesčius ir rinkliavas. Už įmonės skolas ir įsipareigojimus jis atsako visu savo asmeniniu turtu. [13]

Individuali įmonė neturi juridinio asmens teisių. Tačiau steigėjo prašymu negamybinių organizacijų individualioms įmonėms gali būti suteiktas juridinio asmens statusas.

Individualios įmonės stiprina regionų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūrą, skatina gamybinių jėgų plėtojimąsi, padeda spręsti bedarbystės problemą, kuri yra labai opi. Tokios įmonės užpildo tas šalies ekonomikos vietas, kurios nedomina arba nenaudingos didelėms struktūroms, kuria konkurencinę terpę ir taip žaboja monopolijų agresyvumą.

Individualių įmonių nevaržo griežtas teisinis reguliavimas ir joms sukurti paprastai nereikia didelio kapitalo, Jų likidavimo procesas yra labai paprastas – savininkas pats gali nuspręsti nutraukti įmonės veiklą. Kadangi savininko gaunamos pajamos priklauso nuo įmonės sėkmingos veiklos, todėl susidaro stiprus efektyvaus ūkininkavimo stimulas. Tačiau kiekviena organizacija turi mokesčio mokėtojo naštą, kurios neišvengia ir individualios įmonės. [16]

Pagrindinės mokesčių mokėtojų pareigos: sumokėti mokesčių įstatymu nustatytus mokesčius, juos teisingai išskaičiuojant; išduoti reikalaujamus dokumentus bei teikti kitą informaciją, reikalingą mokesčio administratoriui; pildyti ir pateikti mokesčių deklaracijas; nurodyti savo adresą ir darbo laiką. Juridinio statuso neturinti įmonė moka šiuos mokesčius:

1. Fizinių asmenų pajamų mokestis, kuris šiuo metu sudaro 24 proc. apmokestinamo pelno

2. Pridėtinės vertės mokestį (PVM) – 18 proc..

3. Mokestis į kelių fondą – 0,5; 0,3 ir 0,1 proc. tarifai, priklausomai, nuo įmonės veiklos pobūdžio.

4. Sodros mokestis – darbdavys privalo mokėti mokesčius į Socialinio draudimo fondą 31 proc. nuo priskaityto darbo užmokesčio, ir 25 proc. nuo minimalios algos per mėnesį

Čia išvardinta tik keletas svarbiausių mokesčių, kurie bus toliau nagrinėjami šiame darbe, bet tai nereiškia, kad kitų valstybei mokamų mokesčių našta mažesnė. Apklausos duomenys rodo, kad verslininkams didžiausią nerimą kelia mokesčiai, nes beveik 9 iš 10 apklaustųjų mano, kad verslo sąlygas galima pagerinti sumažinus juos. [16] .

Nagrinėjant verslo įmonių kaštų strategiją, nustatyta, kad mokesčių požiūriu verslininkams svarbiausi – įmonių pelno (pajamų) mokestis, bei jo mokesčių bazės nustatymo tvarka, todėl šiam mokesčiui ir bus skiriamas didžiausias dėmesys.

1.2 “N” įmonės veiklos pobūdis bei apžvalga

Savo tyrimo objektu aš pasirinkau įmonę “N”, kuri užsiima kompiuterinės technikos gamyba ir kitos biuro įrangos prekyba, teikia interneto paslaugas, bei prekiauja įvairiais kompiuterinės technikos komponentais. “N” yra ne tik viena iš perspektyviausių verslo šakų, bet ir dinamiškiausių. Dėl šitos priežasties, įmonės veikla, finansiniai rodikliai niekada nebūna stabilūs.

Įmonės oficiali įsikūrimo data – 1996 m., tačiau platesnę veiklą stabilioje aplinkoje (nuomojamose patalpose) įmonė pradėjo vykdyti 1997 m.

Įmonės “N” veikla:

• kompiuterių gamyba ir pardavimas;

• biuro įrangos eksploatacinių medžiagų , kompiuterių priedų ir komponentų pardavimas;

• interneto paslaugos;

• kompiuterių klasė – žaidimams bei darbui internete.

”N” įmonės išteklių naudojimas pagrįstas gautų pajamų grąžinimu firmos veiklai vykdyti. Manoma, kad toks metodas pasiteisina, kai įmonė dar jauna ir negauna didelio pelno . Kiekviena įmonės vykdoma veikla duoda skirtingas pajamas. Atitinkamos veiklos pajamos yra paskirstomos kitaip.

Kaip jau minėta , įmonė vykdo keletą veiklų. Tai leidžia sukurti daugiau darbo vietų ir geriau tenkinti vartotojų poreikius. Be to, įgyti šiek tiek pranašumų prieš konkurentus. Svarbiausios įmonės veiklos rūšys :

1. Įmonė gamina kompiuterius, kurie yra kelių modelių, atsižvelgiant į pirkėjų poreikius. Kadangi yra gaminami nauji kompiuteriai, jos pirkėjai – daugiau ar mažiau vidutines ar truputį didesnes už vidutines pajamas gaunantys asmenys ir įvairios firmos bei organizacijos.

2. Įmonė užsiima ne tik gamyba, todėl stengiamasi ieškoti kuo palankesnių eksploatacinių medžiagų tiekėjų, platesnio kompiuterių priedų asortimento. Mėginama didinti užsakomų prekių kiekį, tuo laimint žemesnes kainas.

3. Kompiuterinės technikos vartotojai jau neįsivaizduoja kompiuterio be Interneto. Įmonė sudarė sąlygas greitai ir efektyviai bei nebrangiai tapti šio pasaulio stebuklo vartotojais. Investavo nemažai lėšų savam interneto tinklui sukurti.

4. Kompiuterių klasė – populiariausia veikla ne tik “N” įmonėje, bet ir rajone. Iš šios veiklos gaunamos pajamos kone svarbiausios.

1 pav. “N” įmonės pajamų pasiskirstymas pagal veiklos rūšis.

Įmonės “N” produktų bei paslaugų kainos nėra labai aukštos. Įmonė orientuojasi į vidutines pajamas (600-800 Lt) gaunančius klientus. Žinoma, kainą įtakoja darbuotojų kvalifikacija, įrengimai. Didelis dėmesys skiriamas eksperimentams ir darbo tobulinimui.

Įmonė savo klientų aptarnavimo regione turi net du konkurentus, su kuriais tikrai sunku konkuruoti, nes jie taip pat orientuojasi į tuos pačius rinkos segmentus – klientus, gaunančius vidutines pajamas.

Dažniausiai klientai vertina paslaugų kokybę atsižvelgdami į jų kainą, t.y. kuo aukštesnė kaina, tuo turėtų būti atitinkamai aukštesnė kokybė. Šia verslo sritimi besidomintys jau ne kartą girdėjo posakį: “Geras kokybės ir kainos santykis”. Ir tai tiesa, nes taip smarkiai kompiuterizacijai ir kompiuterinei technikai žengiant į priekį, kainų kritimas įgijo kosminį pagreitį. Tačiau ne tik brangiausi įrengimai, paskutinės technikos naujovės asortimente lemia patrauklų įvaizdį. Kliento vertės suvokimas, kvalifikuoti darbuotojai, kvalifikuota pagalba, jų perduodama gera nuotaika ir pasitikėjimas , kartais gali kokybei turėti daug daugiau įtakos nei įmonės išorinis vaizdas ar naudojami įrenginiai.

Norėdama sėkmingai realizuoti produkciją ir gauti daugiau pelno, firma priversta gerinti produkcijos kokybę, mažinti išlaidas, diegti naujoves bei gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kad užsitikrintų didžiausias pajamas. Rinka aktyviai veikia gamybą, jos apimtį, produkcijos asortimentą, o tai, kad “N” įmonės prekės bei gaminami produktai nėra pirmo būtinumo, lemia nedidelių pajamų apimtį , bet gana dažną produktų kainų svyravimą, dėl išaugusios paklausos. [ 17 ].

Pažiūrėkime, kaip kito standartinio biuro kompiuterio kainos 1997-2000 m. periodu (2 paveikslas ).

2 pav. Biuro kompiuterio kainų dinamika, 1997-2000 m.

Fenomenalus techninės kompiuterių įrangos tobulinimas sukėlė technikos revoliucijos bangą. Atsiradus asmeniniams kompiuteriams, jų galingumas nuolat auga beveik proporcingai mažėjant jų kainai. Todėl ir pasaulyje naudojamų kompiuterių skaičius išaugo iki daugelio milijonų. Toks masinis kompiuterių paplitimas ir naudojimas sąlygojo kompiuterinės technikos kainų kritimą.

Paslaugų teikimo vieta, prekybos vieta, jos prieinamumas – taipogi svarbūs paslaugų teikimo ir prekybos veiksniai.

“N” įmonė įsikūrusi UAB “X” naujai rekonstruotose ir šiuolaikiškai įrengtose patalpose, kur savo prekybinei veiklai ir paslaugų teikimui išsinuomoja prekybos salę ir kompiuterių klasės patalpas.

Tai strategiškai palanki vieta, kadangi:

 pastatas yra pačiame miesto centre;

 ši įmonė kaip ir įsiterpia į paslaugų ir prekybos kompleksą, kadangi minimame pastate patalpas nuomojasi keletas populiarių mieste ir rajone įmonių, užsiimančių įvairia veikla. Tai sudaro savotišką viena kitą papildančių paslaugų tinklą, kuris yra naudingas vartotojui;

 įmonė turi gerą privažiavimą bei automobilių stovėjimo aikštelę.

“N” įmonei, kaip ir bet kuriai kitai, vieta yra labai svarbus klausimas, kadangi klientai yra pasiryžę rinktis tokią, kuri būtų arti jo darbo ar namų vietos, ar bent jau pakeliui, būtų įsikūrusi specializuotose patalpose.

Prekybos bei paslaugų versle, remiantis teorija, daugiausia įtakos turi asmeninis pardavimas. Klientai paprastai rinkdamiesi įmonę, kurioje norėtų įsigyti kompiuterį ar praleisti laisvalaikį žaidžiant kompiuterinius žaidimus, klausinėja draugų, pažįstamų ir remdamiesi jų patirtimi pasirenka, kurioje iš įmonių tai darys. Žinoma, galimi ir kitokie variantai – reklaminių skelbimų efektyvumas ir pan., tačiau “N” įmonėje daugiausia įtakos turi komunikacijos tipas face – to – face, nes turbūt daugiau nei 50% klientų čia apsilankė būtent “gyvojo žodžio” dėka.

Per penketą metų, įmonė išbandė daug būdų klientams pritraukti, tačiau vis tiek įsitikino, kad teigiamam įvaizdžiui suformuoti daugiausia įtakos turi atliktos paslaugos kokybė bei asmeninis pardavimas, taip pat populiarinimas.

Tačiau svarbu ne tik paslaugų kokybė, prekės patikimumas, bet ir žmonės, kurie teikia šias paslaugas. Kaip žinia, žmonės yra viena pagrindinių paslaugų teikimo bei prekybos sistemos elementų. Turint omenyje bet kokią įmonę, pirmiausiai pagalvojama apie žmones, teikiančius konkrečias paslaugas ar parduodančius vienokį ar kitokį produktą.

Analizuojamos “N” įmonės personalą sudaro 3 žmonės: savininkas, vadybininkas ir buhalteris.

Šioje įmonėje darbuotojų laisvė savo pareigų atlikimui nėra menka – remiamasi kokybės vadybos principais – vadovas negali nešti visos įmonės naštos, o darbuotojai privalo būti suinteresuoti savo darbo kokybiškumu ir nebijoti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, bei jiems suteiktą veiksmų laisvę. Kalbant apie vadybininko iniciatyvą, tai ji pasireiškia visais atžvilgiais: noru tobulėti, diegti naujoves, visapusiškai padėti bei patarti savo įmonės klientams, ieškojimu naujų kontaktų..

Kita žmonių grupė yra klientai (vartotojai): buvę, esami ir potencialūs. Jie irgi daro įtaką paslaugos teikimo ar produkto gamybos procesui, taip pat ir vieni kitiems. Šioje įmonėje lanksčiai atsižvelgiama į vartotojų pageidavimus, klientas gali išsirinkti sau naudingus ar patinkančias komponentus ar kompiuterių priedus bei pats susikomplektuoti kompiuterį.

Įmonei visada svarbus glaudus kontaktas su užsakovu, kadangi kiekvienas klientas skirtingai supranta įsigijamos technikos svarbą ir vietą savo gyvenime ar darbe.

Teikiant paslaugas, ypač jeigu jos yra mažiau apčiuopiamos (Interneto paslaugos), klientui iškyla klausimas, už ką jis moka. Tokiu atveju, yra paaiškinama visa veiksmų seka, įvertinant ne tik kliento finansines galimybes, technikos kainas, bet ir darbuotojų darbo sąnaudas bei kvalifikaciją.

Trumpai tariant, “N” įmonės startegija klientų atžvilgiu tokia: “ Seną klientą išlaikyti yra penkis kartus pigiau, nei pritraukti naują”.

2. Teoriniai sprendimai

2.1 Mokesčių esmė, funkcijos, apmokestinimo principai.

Mokesčiai – tai valstybės ar teritorinės valdžios nustatyti įsatyminiais aktais privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą ar nebiudžetinius fondus.

Kiekvieną mokestį sudaro šie elementai: subjektas, objektas, šaltinis, apmokestianamieji vienetai ir tarifai.

Mokesčių subjektu (mokėtoju) yra fiziniai ir juridiniai asmenys, privalantys įstatymais numatyta tvarka mokėti tam tikrus mokesčius.

Mokesčių objektas – daiktai, darbų pajamų vertė, kurie apmokestinami įstatymais nustatyta tvarka. Tai gali būti pelnas, turtas, turto vertė, tam tikros veiklos rūšys ir t.t.

Mokesčio šaltiniai – tai subjektų pajamos, pelnas, darbo užmokestis. Iš jų mokami mokesčiai.

Apmokestinamas vienetas – tai objekto matavimo vienetas – šalies piniginis vienetas.

Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčio tarifai nurodomi absoliučiais dydžiais ir procentais. [ 3, 1-2]

Apie mokesčių — ,,užkrautą” žmonėms naštą, mokesčių apskaičiavimo prieštaringumą, prievartinį rinkimo pobūdį plačiai ir įvairiai kalbama nuo seniausių laikų. Pimųjų rašytinių žinių apie mokesčius ir pilietinę prievolę juos mokėti yra randama Biblijoje.

Mokesčiai, kaip ir kiekvienas kitas visuomeninis reiškinys, bei jų sistema buvo plėtojami per ilgą civilizacijos laikotarpį. Kiekviena epocha jiems neišvengiamai davė ką nors savito, dar labiau praturtindama pasiturinčius ir nuskurdindama skurstančius. Norint suvokti mokesčių sistemos funkcionavimą ir jos prasmę, reiktų susipažinti su jos geneze istoriniu ir ekonominiu požiūriais.

Tarp mokslininkų ir finansų specialistų kol kas nėra vieningos nuomonės: vieni mano, jog egzistuojantys mokesčiai savo esme turi kokybiškai pertvarkyti netolygų pajamų pasiskirstymą, kiti gina teiginį, kad mokesčiams nors ir būdinga nacionalinių pajamų perskirstymo funkcija, tačiau jai realizuoti butina radikali mokesčių reforma. Netgi pritariantys centralizuotai valstybinės valdžios mokesčių ir išlaidų politikai autoriai kritiškai vertina kai kuriuos šios politikos bruožus. Liberalios ekonomikos šalininkai kritikuoja valstybinės valdžios iždo politiką todėl, kad didelė ir sunki mokesčių į biudžetą našta slegia verslą, ardo jo ekonominius principus.[2, 7]

Kiekviena iš vyraujančių iki šiol mokesčių koncepcijų ir teorijų (netgi pačios seniausios) pasižymi savais privalumais. Koncepcijos ar teorijos pasirinkimas radikaliai reformuojant atskirose šalyje apmokestinimo sistemą ir siekiant tobulinti mokesčių administravimą, priklauso ir nuo valstybinės bei vietinės valdžos sandaros, vyriausybės vykdomos biudžeto pajamų ir išlaidų politikos nuostatų, susiformavusios fiskalinės decentralizacijos laipsnio.

Savo prigimtimi mokesčiai yra objektyvaus pobūdžio finansinė kategorija, atspindinti realius finansinius santykius, egzistuojančius valstybėje. Ši kategorija išreiškia bendruosius dėsningumus, būdingus visiems finansiniams santykiams, nes mokesčiai yra glaudžiai susiję su kitomis finansinėmis kategorijomis – valstybės išlaidomis, valstybiniu kreditu. Visas nacionalinių pajamų paskirstymas ir perskirstymas pinigine forma yra finansinių santykių visuma. Mokestiniai santykiai sudaro jų dalį. Mokesčiai kaip finansinė kategorija turi savo skiriamuosius požymius, bruožus, taip pat savo funkcijas. Mokesčių funkcijos atskleidžia jų socialinę ekonominę esmę, vidinį turinį, t.y. šios finansinės kategorijos visuomeninę paskirtį. Mokslinėje literatūroje yra akcentuojamos dvi pagrindinės mokesčių funkcijos: fiskalinė ir ekonominė, kurios atspindi mokesčių prasmę ir vaidmenį, bei išorinį jų savybių reiškimąsi. [ 6 , 4-7]

Fiskalinės funkcijos dėka valstybė apsirūpina vyriausybės politinei, ekonominei ir socialinei bei kultūrinei veiklai reikalingomis finansinėmis lėšomis. Ši funkcija taip pat rodo valstybės iždo instancijų strategiją gauti kuo daugiau pajamų iš mokesčių.

Fiskalinė mokesčių funkcija – pagrindinė, būdinga visoms valstybėms. Ja remiantis formuojamos iždo pajamos, tai yra sudaromi valstybiniai piniginių lėšų fondai ir sukuriamos materialinės sąlygos funkcionuoti valstybei. Būtent fiskalinė funkcija sudaro realias galimybes perskirstyti dalį nacionalinių pajamų.

Plėtojantis valstybių ekonomikai ir rinkos sąlygoms, fiskalinės funkcijos vaidmuo didėja. Stiprios ekonomikos šalyse kyla poreikis padidinti valstybės finansinius išteklius, formuojamus daugiausia iš mokesčių. Valstybė vis daugiau išleidžia ekonominėms ir socialinėms reikmėms, valstybiniam aparatui išlaikyti.

Ekonominė mokesčių funkcija reiškia, kad mokesčiai daro tiesioginę įtaką šalies ekonomikai, t.y. priklausomai nuo vykdomos finansinės politikos šios funkcijos taikymas skatina ar stabdo gamybos ir verslo augimo tempus, stiprina ar silpnina kapitalo kaupimą, gyventojų mokumą ir t.t. Ši funkcija neatskiriama nuo fiskalinės ir yra su ja glaudžiai susijusi. [3, 1-2]

Išplėtotos ekonomikos sąlygomis atsirado prielaidos ir poreikis valstybei įsikišti į gamybos procesą. Tai pakėlė mokestinį reguliavimą į naują pakopą. Išplėtus gyventojų pajamų apmokestinimą, svarbiausiais mokestiniais objektais tapo darbo užmokestis ir pelnas, o svarbiausiais subjektais – darbininkai ir verslininkai. Mokesčiai, kaip gamybinių santykių specifinė forma, daro įtaką visuomeninės gamybos pagrindiniams veiksniams: darbo jėgai, darbo objektams ir priemonėms.

Darbininkai ir kiti samdomi asmenys, gavę darbo užmokestį, jį naudoja prekių ir paslaugų vartojimui, taip pat ir mokesčiams.Taigi mokesčiai, atsižvelgiant į jų lygį, daro įtaką pagrindiniam visuomeninės gamybos veiksniui – darbo jegai – trimis požiūriais:

• mokesčiai daro įtaką bendros paklausos lygiui ir struktūrai, o per rinkos paklausą gali skatinti arba stabdyti gamybą;

• mokesčių dydis nustato darbo jegos kainą- darbo užmokestį, į kurį įeina mokesčiai;

• nuo mokesčių priklauso santykis tarp gamybos išlaidų ir prekės ar paslaugų kainos. Šis santykis verslininkui yra svarbiausias.

Mokesčių funkcijos atskleidžia jų turinį, todėl yra panašios, nors kartu ir priešingos viena kitai. Fiskalinė funkcija, atsiradusi kartu su mokesčiais, sąlygoja ekonominės funkcijos vykdymą ir raidą. Kiekviena funkcija išreiškia tam tikrą mokestinių santykių pusę: fiskalinė funkcija atspindi mokesčio mokėtojo su valstybe santykius, o ekonominė- valstybės su mokesčių mokėtoju santykius. Fiskalinei funkcijai yra būdingas prieštaravimas tarp būtinumo nuolat plėsti valstybės fnansinę bazę ir visuomenės nariu (verslininku ir darbuotoju) ribotų galimybių garantuoti tokį plėtojimą.

Mokesčių ekonominė funkcija, atliekama mokesčių reguliavimo ir kontrolės priemonėmis, atitinkamai veikia pasiūlos ir paklausos mechanizmą. Ši funkcija turėtų būti nuolatos tobulinama. Ir tai, kaip rodo Vakarų pasaulio šalių socialinės bei ekonominės raidos rezultatai, iš esmės tarnauja ne pačios valstybės, o jos piliečių interesams, stiprina demokratizuojamos visuomenės pamatus. [7, 29]

Valstybės mokesčių sistema – tai įstatymais reglamentuojamų ir glaudžiai tarpusavyje susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje – savivaldybėms) visuma.

Teoriškai valstybės mokesčių sistema turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius. Svarbiausias apmokestinimo uždavinys yra gauti pajamų valstybės funkcijoms vykdyti.

Pagal teisingumo principą mokesčiai turi būti nustatomi, remiantis bendromis aktyviomis taisyklėmis, kurias dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Apmokestinant mokesčių objektus, kartu reikia atsižvelgti į mokėtojo gebejimą mokėti. Gebejimas mokėti daugelio specialistų laikomas apmokestinimo teisingumo etalonu; jis dar skirstomas į horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą.

Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (nusakomas pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.

Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami skirtingai, t.y. taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Vadinasi, fiziniai ar juridiniai asmenys praktiškai turėtų būti apmokestinami diferencijuotai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms, vis didesnė jų dalis būtų skiriama mokesčiams.[8 , 68-69]

Ekonominio efektyvumo principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, visiško užimtumo), skatintų šiuos tikslus pasiekti, neiškreiptų išteklių paskirstymo, nepakenktu individų darbingumui, o priešingai – jį skatintų leistų optimaliai paskirstyti išteklius. Vienok, mokesčiai, įtraukti į produktų kainas ir kiti ekonominiai svertai, veikia ištekliu judėjimą, sukelia jų perpaskirstymą..

Pagal administracinio paprastumo principą mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių ėmimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Šiuo atveju svarbūs tokie principiniai aspektai: paprastumas ir apibrėžtumas, pigumas bei patogumas mokėtojams.

Mokestinių įplaukų produktyvumas reiškia pakankamą pajamų apimtį, reikalingą valstybės išlaidoms padengti. Valstybei naudinga turėti tokią mokesčių sistemą, kuriai esant neįvedami nauji mokesčiai, nedidinami tarifai, o mokestinės įplaukos didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos. Mokesčių elastingumas, arba dar kitaip vadinamas mokestinių įplaukų automatinis reagavimas į ekonomikos sąlygas, yra naudingas ekonomikos augimo požiūriu. [10, 7]

Praktiškai suderinti minėtuosius apmokestinimo principus bei uždavinius sunku, jie dažnai vienas kitam prieštarauja. Apmokestinimo taisyklės, atitinkančios mokesčių teisingumo ir ekonominio efektyvumo principų reikalavimus, gali būti labai sudėtingos ir brangios mokesčio ėmimo požiūriu. Be to, egzistuoja atskirų mokesčių ir minėtųjų principų suderinamumo problema. Todėl kiekvienos valstybės mokesčių sistema visada yra kompromisine. [6, 7]

Apibendrinant valstybės mokesčių sistemos funkcionavimą, galima teigti, kad svarbiausi jos veiksniai yra šie:

• skaidri ir aiški mokesčių įstatyminė bazė;

• gerai suprantama pajamų apmokestinimo bazė ir kitų rodiklių skaičiavimo bei vertinimo sistema;

• mokesčių rinkimo tarnybų racionalus darbo organizavimas ir efektyvus darbas;

• mokesčių rinkejų aktyvi bei rezultatyvi kvalifikacijos kėlimo sistema;

• mokesčių moketojų bei visuomenės savalaikis, suprantamas informavimas apie jų mokestines teises, pareigas ir pilietinę atsakomybę;

• nesudėtingas ir nebrangus mokesčių administravimo mechanizmas.

2.2 Mokesčių sistemos ypatybės Europos Sąjungoje.

Įgyvendinant efektyvią mokesčių politiką, gana vertinga yra užsienio šalių patirtis, juolab tų šalių, kuriose išvystyti rinkos ekonomikos santykiai ir kurios turi ilgalaikę mokesčių formavimo praktiką. Lietuvai pradėjus derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į šių valstybių mokesčių sistemas.

Atskirų užsienio šalių mokesčių sistemų formavimo principai yra skirtingi ir dažnai priklauso nuo valdžioje esančių partijų mokesčių politikos. Mokesčių sistemos skiriasi savostruktūra, mokesčio ėmimo būdais, tarifais, apmokestinimo bazėmis, mokesčių lengvatomis. Dažniausiai mokesčių sistemos kuriamos, laikantis tokių ekonomikos teorijos principų – lygybė, teisingumas, apmokestinimo efektyvumas.

Visi mokesčiai priklausomai nuo apmokestinamojo objekto ir mokėtojo bei valstybės tarpusavio santykio skirstomi į tiesioginiųs ir netiesioginius.

Netiesioginiai mokesčiai sumokami perkant prekę ar įtraukus juos į tarifus.

Tiesioginiai mokesčiai nustatomi pajamoms ir turtui. [ 9, 30 ]

Pirmoje letelėje pateikta ES šalių, o ir kitų užsienio šalių mokesčių klasifikacija.

1 lentelė

Mokesčių klasifikacija Europos Sąjungos ir kitų užsienio valstybių pavyzdžiu

Netiesioginiai mokesčiai Tiesioginiai mokesčiai Socialinio draudimo įnašai

1.Akcizai: individualūs (alaus, cukraus, benzino), universalūs (apyvartos mokestis, PVM)

2. Fiskaliniai monopoliniai

mokesčiai–spiritinių gėrimų,

tabako ir jo gaminių, degtukų,

druskos ir kitų prekių.

3. Muitai – importiniai,

eksportiniai, tranzito, fiskaliniai,

antidempinginiai, vertybiniai,

protekciniai ir t.t. 1. Realiniai mokesčiai:

žemės, pastatų, verslo,

vertybinių popierių.

2. Asmeniniai mokesčiai:

gyventojų pajamų mok.,

pajamų, gaunamų iš

piniginio kapitalo, turto,

kapitalo prieaugio,

palikomo, pagalvės tipo

mokesčiai. 1. Apdraustųjų įnašai.

2. Įmonininkų įnašai.

Tiesioginiai mokesčiai pagal skaičiavimo metodą skirstomi į vienetinius, kai nustatoma konkreti suma apmokestinimo vienetui, proporcinius – vienodu procentu apmokestinamas visas objektas, progresinius, kai didėjant objekto apimčiai, didėja ir mokesčio procentas, ir regresinius – didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentas mažėja [ 9 , 14-17]

Kad ir kokie įvairūs mokesčiai būtų, vis dėl to jų skaičius atskiroje valstybėje priklauso nuo fiskalinės politikos.

Būtų labai sunku išanalizuoti visus mokesčius (fizinių ir juridinių asmenų pajamų mokestis, apyvartos mokestis, įnašai į socialinio draudimo fondą, vartojimo mokesčiai, turto mokesčiai), naudojamus ES šalyse, tačiau panagrinėkime tik tuos, kurie yra būdingi įmonei. T.y. įmonių pajamų mokesčius atkirose ES valstybėse.

Visose ES šalyse egzistuojantys įmonių mokesčiai veikia iniciatyvą investuoti, investicijų riziką, verslo taupimo apimtį ir investicinių fondų pasiūlą. Įmonių pelno mokesčiai imami pagal mokestines deklaracijas. Paprastai įmonių pelną apmokestina centrinė vyriausybė ir vietos valdžia. Apmokestinamas pelnas nustatomas, atėmus iš bendro belno leistinus išskaitymus ir mokesčio lengvatas. Yra nustatyta, kad įvairūs išskaitymai ir lengvatos įmonių apmokestinamąjį pelną sumažina 40-60 proc. [ 11, 42]

Apžvelkime keleto ES šalių pajamų apmokestinimą, kadangi šiai mokesčių rūšiai bus skiriama daugiasiai dėmesio.

Prancūzijoje apmokestinimo objektas yra grynasis pelnas, kuris apmokestinamas dviem tarifais: 42 proc. tarifu dividendams skirtas pelnas ir 39 proc. tarifu – bendrovės plėtojimui skirtas pelnas. Prancūzijos įmonės, netgi patyrusios ataskaitiniai metais nuostolį, taip pat moka mokesčius, apskaičiuojamus nuo prekių apyvartos.

Vokietijoje įmonės apmokestinamos korporaciniu mokesčiu bei verslo mokesčiu. Korporacinį mokestį moka juridiniai asmenys. Atskirai apmokestinamas nepaskirstytas pelnas – 50 proc. ir dividendams skirtas pelnas – 36 proc. tarifu. Įstatymai suteikia daug lengvatų juridiniams asmenims – investicijų skatinimas, aplikos apsauga, tam tikrų regionų plėtojimas. Korporaciniai mokesčiai sudaro tik 4,5 proc. visų mokesčių įplaukų.

Vokietijoje verslo mokestis susideda iš dviejų dalių – kapitalo ir pajamų mokesčio. Verslo objektas šiuo atveju – verslo įmonė, užsiimanti bet kurios rūšies veikla, išskyrus žemės ūkį, miškininkystės ir individualią darbinę veiklą. Taikomi du tarifai – 5 proc. nuo pajamų ir 0.2 proc. nuo kapitalo dydžio. Verslo mokestis yra svarbus bendruomeninių biudžetų pajamų šaltinis.

Suomijoje įmonės moka pelno mokestį, kuris dar vadinamas valstybiniu pajamų mokesčiu. Šiuo mokesčiu apmokestinamos visos įmonės pajamos, o taip pat ir kapitalo prieaugis. Pelno mokesčio tarifas – 28 proc. Paskirstyto ir nepaskirstyto apmokestinamojo pelno. Nustatomas – iš pajamų atimamos amortizacijos, veiklos ir kitos įstatymų leidžiamos sąnaudos. Nėra apmokestinamos darbdavių išmokomos sumos draudimui – 23 proc., socialiniams fondams – 4-6,5 proc. apmokestinamos bazės. Nuostoliai gali būti padengiami per 10 metų.

Belgijoje kiekviena kompanija, asociacija ar organizacija apmokestinama, jei ji yra juridinis asmu o, ir įregistruotas Belgijoje arba užsienyje ir vykdo pelningą gamybinę, komercinę ar žemės ūkio veiklą. Apmokestinamos grynosios juridinio asmens pajamos. Įmonės pelnas, skirtas dividendams, apmokestinamas net du kartus. Apmokestinama šitaip – iš bendrųjų pajamų atimamos visos išlaidos, skirtos šioms pajamoms gauti (darbo užmokestis, įmokos soc. draudimui, amortizacija, nuomos mokesčiai ir t.t.), išskyrus išlaidas, priskiriamas prie “neleistinų” išlaidų grupės (soc. pašalpos darbuotojams, išlaidos susijusios su medžiokle, žvejyba ir t.t.). Jos įtraukiamos į apmokestinamąsias pajamas. Neamokestinamos kompensacijos už stichines nelaimes.

Pelno mokesčio tarifas yra progresinis : iki vieno mln. Belgijos frankų gautas pelnas apmokestinamas 30 proc. tarifu, o daugiau kaip 3,6 mln – 45 proc. tarifu.

Įmonės, turinčios fizinio asmens teises, apmokestinamos taip pat progresiniu mokesčio tarifu – maksimalus 55 proc. O apmokestianama bazė yra grynosios pajamos. [19, 142-156]

Didžiojoje Britanijoje bendras mokesčio tarifas yra 35 proc. Jis mokamas iš pelno, taikant tam tikrą apskaičiavimo metodiką – jei apmokestinamos pajamos nesiekia 200 tūkst. svarų sterlingų, taikomas 25 proc. tarifas. Apmokestinamos pajamos – tai kai iš bendrų pajamų atimamos visos įstatymų leidžiamos išlaidos, padarytos atasakaitiniai metais. Šios išlaidos – tai einamosios veiklos išlaidos, pramoginio pobūdžio išlaidos, išlaidos moksliniams tyrimams ir kt. išlaidos. Įmonių pajamų mokestis sudaro apie 19 proc. valstybės biudžeto tiesioginių mokestinių išteklių.

Apibendrinant informaciją apie ES šalių įmonės pajamų apmokestinimą, pažvelkime į antrąją lentelę, kurioje apibendrinti ES šalių pajamų mokesčio tarifai.

2 lentelė

ES šalių įmonių pelno mokesčio tarifai

ŠALIS ĮMONIŲ PELNO MOKESČIAI, PROC.

Airija 25/32

Austrija 34

Belgija 38

Danija 32

Graikija 40

Ispanija 35

Jungtinė Karalystė 30

Liuksemburgas 30

Olandija 35

Portugalija 34

Prancūzija 33,33

Suomija 28

Švedija 28

Vokietija 30/40

Stingant informacijos apie atskirų ES šalių apmokestinimo bazės nustatymą, yra sunku padaryti kategoriškas išvadas, tačiau matome, kad šiuo metu veikianti mokesčių sistema ES susiformavo per daugybę metų, o įvairiems pakeitimams įtakos turėjo ekonominės bei politinės sąlygos. Tačiau vis tiek įžvelgėme, kad realaus pelno apmokestinimo problemos ES šalyse sprendžiamos suderinant kelis būdus: dalis pelno iš kapitalo prieaugio neapmokestinama, bet tuo pačiu yra įvertinamos ir realios pajamos. [21]

Keliais sakiniai apžvelkime ir kitus svarbesnius mokesčius – socialinio draudimo įmokos, pridėtinės vertės mokestis.

Didelę įtaką socialinio teisingumo principui daro toks mokestis, kaip socialinio draudimo mokestis (Prancūzijoje ir Italijoje šis mokestis užima gana didelę dalį visose mokesčių įplaukose). Tačiau pastebima, kad ES šalyse ypač gausu netiesioginių mokesčių. Tokio gausumo pagrindinė priežastis – mokesčių “harmonizavimo” politika, kuri pradėta vykdyti nuo pat ES susikūrimo. Buvo siekiama suvienodinti ir standartizuoti mokesčių sistemas visose ES valstybėse, nustatyti beveik vienodus mokesčius ir tarifus. Tačiau pasirodė, kad tokia politika kur kas sudėtingesnė dėl esminių mokesčių mechanizmų, bei jų vaidmens atskirose ES šalių ekonomikose. Pvz., skirtingais metais netiesioginių mokesčių dalis BNP svyravo nuo 19 proc. (Ispanijoje) ir 45 proc. (Danijoje).

Tačiau vis tiek netiesioginių mokesčių harmonizavimas kur kas paprastesnis nei tiesioginių, todėl ES šalys ir toliau stengiasi ją įgyvendinti. [18].

Trečioje lentelėje pateiksime keleto ES šalių PVM tarifus ir taikomas lengvatas.

3 lentelė

PVM tarifai ir lengvatos.

ŠALIS PVM TARIFAS PVM LENGVATOS

Jungtinė

Karalystė 17,5 proc. Maisto produktams, vaikiškai avalynei ir drabužiams, knygoms taikomas nulinis PVM tarifas.

Airijos

Respublika 21 proc. –

Švedija 25 proc. Maisto produktams, kelionėms šalies viduje, viešbučių paslaugoms taikomas 12 proc. tarifas.

Ispanija 16 proc. 4 proc. tarifas taikomas pirmo būtinumo prekėms;

7 proc. taikomas maisto prod., būstui ir mokslo reikmėms.

Danija 25 proc. –

Belgija 21 proc. 6 proc. tarifas taikomas pirmo būtinumo prekėms;

12proc. – kai kuriems maisto produktams.

Prancūzija 20,6 proc. Maito produktams – 5.5 proc; 2,1proc. – dienraščiams, kai kuriems vaistams.

3 lentelė. Tęsinys

Austrija 20 proc. 10 proc. tarifas taikomas kai kuriems maisto produktams, knygoms, laikračiams; 12 proc. – vynui, kuris pagamintas vyną gaminančio žemdirbio ūkyje.

Graikija 18 proc. 4 proc. – periodiniams leidiniams, knygoms, teatro bilietams; 8 proc. – pirmos būtinybės prekėms.

Vokietija 16 proc. 7 proc. – maisto produktams, spausdintai medžiagai, keleivių pervežimams trumpais atstumais.

Suomija 22 proc. 6 proc. tarifas – viešbučiams, teatrui, cirkui ir t.t.

12 proc. – sporto reikmėms, vaistams, knygoms.

Liuksemburgas 15 proc. 3 proc. tarifas taikomas maisto produktams, vandeniui, asmeninėms transporto priemonėms; 6 proc. – elektos energijai; 12 proc. – degiam kurui, bešviniam benzinui, reklamos paslaugoms ir kt.

Kaip matome, kiekvienoje šalyje yra skirtingi, tiktai jos ūkiui pritaikyti mokesčiai. Kita vertus, mokesčių skaičiui bei tarifų dydžiui įtakos turi valstybinės bei vietinės valdžių sandara, ūkio vystymosi politika. Dėl šitos priežasties labai sunku daryti kokias nors išvadas ar detaliau apibendrinti šio mokesčio pranašumus ar skirtumus, tačiau galime teigti, kad kuo mažesnė bendra mokesčių bei socialinės apsaugos įmokų našta, tuo geriau organizuotas resursų valdymas, kuris pasireiškia ekonominiu augimu [ 12, 36-40]

Tačiau šiuo metu, “kvepiant” reformomis, ES valstybėse nuolat ieškoma būdų, kaip sumažinti valstybės išlaidas, ir kaip padidinti mokesčių sistemos ekonominį efektyvumą, teisingumą.

Europos Komisija siūlo pridėtinės vertės mokestį taikyti pašto, bankų, draudimo įmonių paslaugoms bei internetinei prekybai. Taip ketinama reformuoti pasenusią ES PVM sistemą. Stengiamasi patobulinti septynerius metus Europos Sąjungoje (ES) galiojančią PVM sistemą. PVM sudaro penktadalį kasmet surenkamų 3 trln. EUR dydžio ES mokesčių. Dauguma vyriausybių pasipriešino tokioms radikalioms permainoms teigdamos, kad taip būtų pažeista jų kaip mokesčių rinkėjų nepriklausomybė. Šalys taip pat nenoriai sutiko išlaikyti standartinius PVM tarifus tarp 15% ir 25%. Palyginti su ankstesniu projektu, EK nebeturi iliuzijų greitu metu įdiegti visiškai naują sistemą – apmokestinti PVM visų ES šalių (išskyrus Suomiją ir Švediją) nacionalinius paštus, kuriems iki šiol šis mokestis nebuvo taikomas. Reformų nebuvo nuo 1993 m., tačiau per tą laiką daug bendrovių tapo komercinės ir jos moka PVM. PVM apmokestinti planuojama ir internetu teikiamas paslaugas. Teigiama, kad dabartinė PVM sistema neužtikrina mokesčių surinkimo už tokias paslaugas, kaip internetinė ir telefoninė prekyba bei pašto užsakymai iš užsienio. [ 20 ]

ES tiesioginių mokesčių politika yra palikta valstybių narių kompetencijai, jos nuostatos skiriasi kiekvienoje valstybėje narėje, o sprendimai ES lygiu šioje srityje gali būti priimami tik vienbalsiai. Išsivysčiusių Vakarų Šalių ekonomikos mechanizme mokesčiai vaidina dvigubą vaidmenį. Iš jų valstybė ne tik formuoja savo pajamas (tai yra istoriškai susiklosčiusi jos fiskalinė funkcija), bet ir netiesiogiai skatina ekonomiką. Mokesčių tarifais (mokėjimų už ką nors normomis arba normų sąrašais), sankcijomis (valstybimo poveikio priemonėmis, taikomomis nustatytų normų taisyklių pažeidėjams), lengvatomis realizuoti ekonominę politiką yra žymiai veiksmingiau, negu tiesiogiai kištis į ūkinę veiklą [22, 29-30]

2.3 Mokesčių sistema Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos įmonės, įstaigos bei organizacijos, užsienio valstybių įmonės, fiziniai asmenys, remiantis LR Seimo 1995 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. T-974, priimtu LR mokesčių administravimo įstatymu, kitais mokesčius reglamentuojančiais įstatymais ir teises aktais, privalo į valstybės, savivaldybių biudžetus, valstybinius fondus sumokėti tokius mokesčius, kaip: akcizas; užsienio valstybių įmonių pajamų mokestis prie pajamų šaltinio; įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto mokestis; žemės mokestis; valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomos mokestis; mokestis už valstybinius gamtos išteklius; naftos ir dujų išteklių mokestis; mokestis už aplinkos teršimą; konsulinis mokestis; žyminis mokestis; prekyviečių mokestis; atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos Kelių fondo įstatymą ir kitas privalomas įmokas į šį fondą; privalomojo sveikatos draudimo įmokos; pinigines ir pinigines-daiktines loterijas organizuojančių įmonių realizuotų bilietų nominalios vertės mokestis; muito tarifo mokestis; valstybinio socialinio draudimo įmokos; valstybinių rinkliavų mokesčiai; atlyginimo už notarinius veiksmus mokestis; vietinių rinkliavų mokesčiai; juridinių asmenų pelno mokestis (Fizinių asmenų pajamų mokestis įmonėms neturinčioms juridinio asmens teisių); pridėtinės vertės mokestis; fizinių asmenų pajamų mokestis; paveldimo ar dovanojamo turto mokestis. [ 14 ]

Visų šių mokesčių mokėjimo, apskaičiavimo, išskaičiavimo, deklaravimo ir administravimo tvarką reglamentuoja atitinkami mokesčių jstatymai ir Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės arba savivaldos institucijų teisės aktai. Bendriausias šiuo požiūriu dokumentas – tai Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (1995 06 28 Nr. T-974). Jame yra pateikiamos pagrindinės sąvokos ir taisyklės, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus. Vadovaujantis šiuo ir kitais įstatymais, atskirus mokesčius administruoja:

1.Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos;

2.Lietuvos Respublikos muitinė;

3.Aplinkos apsaugos ministerija;

4.Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Mokesčių administravimo įstatyme yra pateiktas ne tik Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašas, bet ir nustatytos mokesčio administratoriaus, t.p. mokesčio mokėtojo, teisės ir pareigos, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, mokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarka.

Pagrindinės mokesčių mokėtojų pareigos: sumokėti mokesčių įstatymu nustatytus mokesčius, juos teisingai išskaičiuojant; išduoti reikalaujamus dokumentus bei teikti kitą informaciją, reikalingą mokesčio administratoriui; pildyti ir pateikti mokesčių deklaracijas; nurodyti savo adresą ir darbo laiką.

Mokesčių administratoriaus pareigos yra išdėstytos 16 įstatymo straipsnyje. Mokesčio administratorius tvarko ir kontroliuoja mokesčių mokėtojų įmokų apskaitą, vykdo įvairius sprendimus. Viena iš mokesčio administratoriaus pareigų – teikti paaiškinimus mokesčių mokėtojams mokesčių mokėjimo klausimais.

Mokesčių mokėtojai turi tik vieną teisę – teisę į informaciją (pateikę paklausimą mokesčio administratoriui, turi teisę gauti norminius dokumentus, bei kitą informaciją, reikalingą mokesčio įstatymui vykdyti), t.y. turi teisę klausti ir gauti atsakymą. Jie taip pat turi teisę gauti norminius dokumentus bei kitą informacija, reikalingą mokesčio įstatymui vykdyti. [ 23, 27]

Toliau nagrinėjant įmonių veiklą pastebima, kad, norint teisingai sumokėti mokesčius ne visada iš mokesčio administratoriaus gaunama informacija yra tiksli ir pakankama.Apmokestinimo tvarkos komentuoti nereikėtu, jeigu mokesčių įstatymai būtu paprastesni ir aiškesni. Tada atsirastų pusiausvyra tarp mokesčio administratoriaus ir mokesčių mokėtojų teisių ir nereikėtų “gintis” nuo pareigūno, vykdančio savo pareigas.

Remdamasis mokesčių administravimo įstatymu, mokesčių administratorius, radęs pažeidimų, turi teisę nustatyti baudas ir delspinigius. Delspinigiai skaičiuojami už laiku nesumokėtą ar nepervestą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus deklaruotą mokestį arba mokesčio mokėtojo apskaičiuotą ne laiku sumokėtą ar laiku nepervestą nedeklaruojamą mokestį (delspinigių dydis yra pastoviai kintantis rodiklis tam tikrais laikotarpiais). Baudomis ir delspinigiais siekiama padidinti mokesčių mokėtojų atsakomybę, kontroliuoti mokesčių apskaičiavimo teisingumą ir, tokiu būdu, gerinti mokesčių administravimą ir jo efektyvumą.

Nagrinėjant mokesčių sistemos įtaką verslo įmonių kaštų strategijai, visos juridinio asmens teises turinčios ir juridinio statuso neturinčios įmonės yra sąlyginai vadinamos verslo įmonėmis. Mat, mokestiniu požiuriu visos šios įmonės moka mokesčius. Tiesa, pirmosios moka juridinių asmens pelno mokestį, o antrosios – fizinių asmenų pajamų mokestį. Vienok, apmokestinamojo pelno suma šiose skirtingų nuosavybių įmonėse yra nustatoma vienodai, taip pat vienodai kaštų struktūroje atsispindi ir kiti mokesčiai.

Nuo 2000 m. suvienodinti ir apmokestinimo tarifai, kurie lygūs 24 proc. apmokestianamojo pelno. Verslo įmonės sąvoka apmokestinimo požiūriu parodyta 3 paveiksle.

3 pav. Verslo įmonės apmokestinimo požiūriu.

Įmonių sąvoką apibrėžus, štai dar viena schema, kuri parodo, kokiu mokesčių mokėjimo subjektu tampa įmonė (žr. 4 pav.)

4 pav. Verslo įmonių mokami mokesčiai.

Gilinantis į mokesčių sistemos įtakos kainai esmę, tenka demesį skirti ir kitiems mokesčiams (atskaitymai į kelių fondą, nekilnojamo turto mokestis, aplinkos taršos mokestis ir kt.), kuriuos valstybė leidžia įkalkuliuoti į kainą. Išsiskiria kelių mokestis, kuris skaičiuojamas nuo realizacijos įplaukų. Šis mokestis ypač vargina įmones, gaminančias santykinai “brangią” produkciją. Šiuos ir kitus mokesčius vainikuoja pridėtinės vertės mokestis (PVM), kuriuo yra apmokestinama naujai sukurta vertė. [24, 205-207]

Išanalizavus kainos struktūrą, dingsta iliuzija, kad skirtingus mokesčius moka skirtingos mokėtojų grupės. Turtingieji, vartotojai, juridiniai asmenys, pajamų gavėjai. Akivaizdu, kad visus mokesčius galiausiai sumoka vartotojas, pirkdamas prekę, savo pinigais “dengdamas” PVM, akcizus, muitus, atskaitymus į kelių fondą, pajamų ir pelno mokestį. Kai prekė yra monopolinė ir pasirinkimo nėra, vartotojas turi mokėti už visokiausias neūkiškas sąnaudas, už visus valstybei mokamus mokesčius. Tais atvejais, kai pasirinkimas yra, ir vartotojas nutaria nepirkti, mokesčiai ima spausti ir savininką, ir darbininką. Kai ekonomika yra atvira, ir veikia tarptautinė konkurencija, mokesčiai slegia visą ekonomiką ir visuomenę. [23]

Beveik pusė smulkiojo ir vidutinio verslo atstovų nepalankiai vertina padėtį Lietuvoje. Anot jų, didžiausia problema – menka vartotojų perkamoji galia ir nepalankūs verslo plėtrai mokesčiai. Dauguma mano, kad mažesni mokesčiai paskatintų verslo plėtrą. Dažniausiai skundžiamasi fizinių asmenų pajamų ir pelno mokesčiais, socialinio draudimo įmokomis. Iš tikrųjų, mokesčių sistema Lietuvoje, nors pagal mokesčių pavadinimus ir artima daugeliui pasaulio šalių, yra paini, komplikuota, biurokratizuota ir, deja, korumpuota. Veikiantys 22 mokesčiai nesukuria nuoseklios ir skaidrios mokesčių sistemos ir mokesčių tvarkos. [16, 5 ]

2.3.1 JAPM, FAPM.

2.3.1.1 FAPM

Fizinių asmenų pajamų mokestis turi didelę įtaką valstybės pajamų formavimui. Jis yra vienas svarbiausių visos mokesčių sistemos sudedamųjų dalių. Šis mokestis tiesiogiai įmonių neveikia, tačiau mūsu nagrinėjamu atveju jis yra aktualus tuo, kad jį moka fiziniai asmenys, dirbantys įmonėse. Taigi jis konkrečiai priklauso nuo gaunamo darbuotojo darbo užmokesčio ir įmonė, išmokėdama darbuotojams atlyginimus, jį perveda į valstybės biudžetą. Atlyginimų sąnaudos turi nemažą reikšmę įmonės kaštų struktūrai, o tai yra susiję ir su šiuo mokesčiu .Taip pat šis mokestis apima ir juridinio asmens teisių neturinčių įmonių sumokėtus pajamų mokesčius.

Iš fizinių asmenų pajamų mokesčio gaunamos nacionalinio biudžeto įplaukos yra didžiausios tarp visų tiesioginių mokesčių.

Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas patvirtintas 1990 m. spalio 5 d. Nr. I-641. Juo yra nustatytos pajamų, susijusių su darbo santykiais, juridinio asmens teisių neturinčių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų, autorinio atlyginimo už mokslo, literatūros, meno kūrinius bei kitus autorinius darbus, gyventojų pajamų iš komercinės-ūkinės veiklos, taip pat kitos veiklos apmokestinimo tvarkos. (šis mokestis yra tiesiogiai susijęs su įmonės “N” veikla.)

Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo IV dalyje yra reglamentuota juridinio asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų apmokestinimo tvarka. Ūkinių bendrijų ir personalinių (individualių) įmonių pajamos apmokestinamos taikant 24 proc. pajamų mokesčio tarifą. Yra nustatytos ir tam tikros šio mokesčio lengvatos . Apmokestinamos pajamos, panaudotos investicijai, apmokestinamos Juridinių asmenų pelno mokesčio nustatyta tvarka.

Juridinio asmens stautuso neturinčioms individualioms įmonėms yra taikomas lengvatinis 15 proc. pajamų mokesčio tarifas, jei įmonės pelnas per metus neviršija 1 mln. Lt , o įmonėje dirba ne daugiau nei 50 darbuotojų (įmonės “N” mokamas pelno mokesčio tarifas kaip tik toks).

Užsienio valstybių įmonių iš Lietuvos Respublikos juridinio asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų gautos pajamos už suteiktas rinkotyros, konsultavimo, tarpininkavimo, už turto nuomą, už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn

Nekilnojamojo turto registre registruojamą nekilnojamąjį turtą bei palūkanos už suteiktas paskolas, išskyrus palūkanas už paskolas, kurias suteikė užsienio valstybių bankai ir pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos sudarytą ir patvirtintą sąrašą tarptautinės finansų institucijos (institucijos arba organizacijos, kurių visi nariai arba steigėjai yra kelių valstybių vyriausybės, taip pat užsienio valstybių fondai ir valstybinės finansinės institucijos, kurių daugiau kaip 50 procentų akcijų paketo turėtojai yra užsienio valstybių vyriausybės), ir palūkanas už Lietuvos ūkio subjektų obligacijas ir už Lietuvos Respublikos Vyriausybės, savivaldybių bei tarptautinių finansinių organizacijų, kurių narė yra Lietuvos Respublika, vertybinius popierius, apmokestinamos prie pajamų šaltinio taikant 15 proc., o autorinis atlyginimas, taip pat už perduotas ar licencinėje sutartyje suteiktas teises naudotis išradimo patentu, prekių ir paslaugų ženklu, firmos vardu, nuostolių ir materialinės žalos atlyginimas už autorių ir gretutinių teisių pažeidimą – taikant 10 proc. tarifą.

Užsienio valstybių įmonių, įregistruotų lengvatinio mokesčio tarifo valstybėse ar zonose, pajamos, gautos iš Lietuvos Respublikos juridinio asmens teisių neturinčių individualių (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų, apmokestinamos prie pajamų šaltinio taikant 15 proc. tarifą.

Apmokestinamos pajamos nustatomos iš bendrųjų įplaukų atskaičius sąnaudas toms įplaukoms gauti (pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą). Jeigu gaunami nuostoliai, gautą nuostolių sumą leidžiama perkelti į kitus moekstinius metus. Mokestinių metų nuostolius perkelti leidžiama ne ilgiau kaip trejus metus, pradedant skaičiuoti nuo kitų metų, kai nuostoliai susidarė.

Fizinių asmenų pajamų deklaracija pateikiama tokiais terminais:

1) einamaisiais metais numatomų nuolat gauti pajamų deklaracija pateikiama iki einamųjų metų vasario l dienos;

2) einamaisiais metais gautų pajamų deklaracija pateikiama per 5 dienas, praėjus mėnesiui nuo pajamų atsiradimo (gavimo);

3) kai pajamos uždirbamos užsienio valstybėje, pajamų deklaracija pateikiama per 5 dienas, praėjus mėnesiui po sugrįžimo į Lietuvą ar pasibaigus pajamų šaltiniui užsienio valstybėje. Šios pajamos deklaruojamos neatsižvelgiant į tai, ar nuo jų buvo sumokėti mokesčiai užsienyje;

4) patikslinta praėjusiais metais faktiškai gautų bendrųjų pajamų deklaracija pateikiama pasibaigus metams iki kitų metų vasario l dienos.

Pajamų mokestis nuo numatomų nuolat gauti ir bet kuriuo metų laiku faktiškai gautų pajamų apskaičiuojamas ir sumokamas lygiomis dalimis kas ketvirtį iki kiekvieno ketvirčio antrojo mėnesio 15 dienos. Už pajamas, gautas bet kuriuo metų laiku, mokestis sumokamas iki metų pabaigos likusiais terminais. Pajamų mokestis sumokamas ne vėliau kaip per 20 dienų ketvirčiui pasibaigus. [26, 14]

2.3.1.2 JAMP

Pats svarbiausias mokestis įmonei – tai juridinių asmenų pelno mokestis (JAPM), kurį reglamentuojantis įstatymas buvo priimtas 1990 07 31 Nr. I – 442. Atskiri šio mokesčio straipsniai iki 1999 m. buvo pildyti ir taisyti labai daug kartų. Todėl galime teigti, kad jis iki šiol išlieka opia Lietuvos mokesčio sistemos problema, kurią apžvelgsime pabaigoje šios temos. Juridinių asmenų pelno mokestį moka juridinio asmens teises turinčios įmonės nuo apmokestinamo pelno. Apmokestinamas pelnas skaičiuojamas taip( žr. 5 pav.):

5 paveikslas. Apmokestinamojo pelno skaičiavimas. [27, 22]

Bene daugiausia klausimų ir praktinių problemų mokesčių mokėtojams kelia pelno mokestis. Priežastis ta, kad pelno mokesčio atveju apmokestinamąją bazę reikia skaičiuoti pagal taisykles, kurios neapima ir negali apimti visų gyvenimo atvejų. Kadangi tiksliai reglamentuoti sąnaudų dar niekam nepavyko, pelno mokestis gali arba padėti nurašyti išlaidas, arba priešingai, apmokestinti sąnaudas ir negautas pajamas. Pelno mokesčio administravimas yra labai brangus – įmonių buhalteriai jam skiria didžiausią dalį darbo laiko, mokesčių administratoriai gauna daugiausia klausimų administruodami pelno mokestį, šis mokestis leidžia daugiausia interpretacijų. Akivaizdu, kad būtent todėl pelno mokestis kelia didelį nepasitenkinimą. Visos pastangos patobulinti pelno mokesčio skaičiavimo taisykles baigdavosi arba naujais klausimais, arba padidėjusia mokesčio našta, kai, užuot patikslinus apmokestinimo bazę, įvedami nauji apmokestinimo objektai. Pelno apmokestinimą įmonės lygmenyje tikslinga panaikinti pereinant prie paskirstomojo pelno apmokestinimo (kol egzistuoja fizinių asmenų pajamų apmokestinimas). Taip būtų išvengta sudėtingos mokestinės apskaitos vedimo. Neteisūs tie, kurie teigia, jog pelno apmokestinimas, panaikinus šiandieninį pelno mokestį, išnyks. Jokiu būdu ne. Kadangi dividendai yra pelno dalis, o jie bus apmokestinami, vadinasi, bus apmokestinamas ir pelnas.

Pagal Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą (1990 07 31, Nr. I-442) juridinių asmenų pelno mokestį moka:

1. juridinio asmens teises turinčios įmonės;

2. juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavę pajamų iš komercinės – ūkinės veiklos, išskyrus Lietuvos banką, valstybės įmonę Indėlių draudimo fondą ir biudžetinių įstaigų nebiudžetines lėšas;

3. užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje, Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme nustatyta tvarka;

4. nuolatinės buveinės. Užsienio valstybės įmonė laikoma turinčia nuolatinę buveinę, jeigu ji Lietuvoje:

– nuolat vykdo savo komercinę-ūkinę veiklą arba jos dalį;

– arba vykdo savo komercinę-ūkinę veiklą per priklausomą atstovą (agentą);

– arba naudoja statybos teritoriją, statybos, surinkimo ar įrangos objektą;

– arba gamtinių išteklių tyrimui ar gavybai naudoja įrangą arba konstrukciją, įskaitant tam naudojamus gręžinius arba laivus.

Be to, Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatyme numatyta lengvatų mokesčio rnokėtojams. Taigi, tik įvertinus visus įmonės pelno mokesčio dydžiui įtakos turinčius veiksnius, galima tiksliai deklaruoti apmokestinamąjį pelną ir pelno mokestį.

Apžvelkime, kokie yra nustatyti pelno mokesčio tarifai Lietuvoje?

1. 24 proc.

– Lietuvos juridinių asmenų apmokestinamasis pelnas (kuris apskaičiuojamas iš bendrųjų pajamų (realizacinių ir nerealizacinių pajamų sumos) atimant tam tikras realizuotos produkcijos, darbų ir paslaugų sąnaudas bei kitas Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo atskirais straipsniais leidžiamas atimti sumas) apmokestinamas taikant 24 proc. tarifą.

– Nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas taip pat apmokestinamas taikant 24 proc. tarifą. Nuolatinių buveinių apmokestinamojo pelno nustatymo tvarka buvo patvirtinta 1999 m. liepos 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 877.

2. 15 proc.

– Užsienio valstybių įmonių iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų gautos pajamos už suteiktas rinkotyros, konsultavimo ir tarpininkavimo paslaugas apmokestinamos, taikant 15 proc. tarifą pajamų šaltiniui, o už suteiktą teisę naudotis prekių ženklais, licenzijomis, firmu vardais – taikant 10 proc. tarifą;

3. 0 proc.

-Juridinių asmenų, kurie pasirenka Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 punkte nustatytą investicijos apskaičiavimo būdą, pelnas panaudotas investicijoms į savo įmonę, apmokestinamas taikant nulinį (0 procentų) tarifą. [14, 1996]

Pelno mokestis yra mokamas avansu pagal pateiktą avansinę apyskaitą. Pelno avansinis mokestis už pirmuosius keturis mokestinio laikotarpio mėnesius apskaičiuojamas pagal faktiškai apskaičiuotą pelno mokesčio sumą už mokestinį laikotarpį, buvusį prieš praėjusį mokestinį laikotarpį.

Mokestinio laikotarpio penktojo – dvyliktojo mėnesių pelno avansinis mokestis apskaičiuojamas pagal praėjusį mokestinį laikotarpį faktiškai apskaičiuotą pelno mokesčio sumą. Kiekvieno mėnesio pelno avansinis mokestis sudarys 1/12 faktiškai per minėtą laikotarpį apskaičiuoto pelno mokesčio sumos.

Įregistruotos naujos įmonės pirmaisiais mokestiniais metais atleidžiamos nuo pelno avansinių mokesčių. Šios įmonės pelno avansinius mokesčius pradeda mokėti nuo kitų metų gegužės mėnesio.

Jeigu praėjusiais mokestiniais metais bendrosios pajamos neviršijo 100 tūkst. lt. įmonė einamaisiais mokestiniais metais pelno avansinių mokesčių mokėti neprivalo.

Mokesčio mokėtojas gali pasirinkti pelno avansinį mokestį mokėti pagal apskaičiuotą einamųjų metų kiekvieno mėnesio pelno mokesčio sumą.

Pelno mokesčio avansinė apyskaita už pirmuosius keturis mokestinio laikotarpio mėnesius pateikiama iki mokestinio laikotarpio pirmojo mėnesio (sausio) paskutinės dienos. Pelno mokesčio avansinė apyskaita už mokestinio laikotarpio penktąjį (dvyliktąjį) mėnesius pateikiama iki mokestinio laikotarpio penktojo mėnesio (gegužės) paskutines dienos.

Jeigu mokesčio mokėtojas pasirinko pelno avansinį mokestį mokėti pagal apskaičiuotą einamųjų metų kiekvieno mėnesio pelno mokesčio sumą, pelno mokesčio avansinė apyskaita pateikiama ne vėliau kaip kiekvieno mokestinio laikotarpio mėnesiui pasibaigus iki kito mėnesio 5 darbo dienos.

Pelno avansinis mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip kiekvieno mokestinio laikotarpio mėnesiui pasibaigus iki kito mėnesio 5 darbo dienos.

Mokestiniam laikotarpiui pasibaigus iki kitų metų gegužės l dienos pelno mokesčio mokėtojai teritorinėms valstybinėms mokesčių inspekcijoms pristato finansinę atskaitomybę ir pelno mokesčio apyskaitą. Jeigu pelno mokesčio apyskaitoje apskaičiuota pelno mokesčio suma yra didesnė negu per mokestinį laikotarpį sumokėta mokesčio suma, mokesčio mokėtojas privalo kitą darbo dieną po pelno mokesčio apyskaitos pateikimo termino pasibaigimo papildomai apskaičiuotą pelno mokesčio suma sumokėti į biudžetą. Mokesčio permoka grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Išnagrinėjus verslo įmonių apmokestinimo pagrindiniu mokesčių (JAPMT ir FAPM) tvarką matome, kad:

1) tai pagrindinis mokestis verslo įmonėms, apimantis visa per metus įmonėje vykdomą ūkinę veiklą, ją reglamenluojantis.

2) šio mokesčio dalis valstybės biudžeto pajamose yra labai maža.

3) šio mokesčio administravimas sudaro net 60 proc. visu mokesčių administravimo išlaidų.[28]

2.3.1.3 JAPM problema Lietuvoje ir ES įtaka

Naujos technologijos leidžia pradėti verslą bet kurioje pasaulio vietoje, todėl valstybės priverstos konkuruoti tarpusavyje ir siūlyti palankesnius mokesčius. Pasaulinė audito ir konsultacinė bendrovė teigia, jog juridinių asmenų pelno mokesčiai daugumoje pramoninių valstybių mažėja. Vyriausybės mažina mokesčius, nes kitaip jos rizikuoja prarasti investicijas. ES Pinigų sąjunga (EPS) taip pat skatina mokesčių mažėjimą – mokesčiai sumažėjo Airijoje, Danijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Įvedus bendrą valiutą kompanijos gali lengviau pasirinkti, kur investuoti, todėl mažesni mokesčiai tampa vis svarbesniu veiksniu pritraukiant kapitalą. Įmonių pelno mokestis dar žemesnis silpnesnės ekonomikos valstybėse. Mažindamos mokesčius šių šalių vyriausybės siekia pritraukti užsienio investuotojus. [39, 9]

Mokesčiai – viena iš sričių, kurioje turės vykti dideli pokyčiai, susiję ir su tapimu ES nare. Ši sritis, skirtingai nuo kitų, visas įmones ir visus žmones palies tiesiogiai ir neišvengiamai.

Taip pat žinoma, kad dėl tiesioginių pelno ir pajamų mokesčių ES turi labai nedaug reikalavimų. Jie susiję su tam tikrų pajamų, kurias gauna nerezidentai, apmokestinimu, įtvirtindami nediskriminacinį principą, su lengvatomis smulkiam verslui ir transnacionalinių motininių ir dukterinių įmonių apmokestinimu. [15]

Pagrindinius pelno mokesčio tarifus, kitas mokesčių sistemos ES peripetijas apžvelgėme 2.2 skyriuje. Dabar panagrinėkime, kokia situacija dėl pajamų mokesčio mažinimo, ar visiško panaikinimo tvyro šiuo metu Lietuvoje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programos įgyvendinimo priemonėse yra numatyta parengti naują Mokesčių sistemos koncepciją, kurioje numatyti nuo 2002 m. sausio 1 d. panaikinti pelno mokestį, nuo 2003 m. sausio 1 d. fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifą pamažu sumažinti iki 24 proc., nuo 2004 m. sausio 1 d. didinti neapmokestinamąjį minimumą. Dėl pelno mokesčio šiuo metu vyksta karščiausios diskusijos: vieni specialistai siūlo juridinių asmenų pelno mokestį mažinti pamažu: 2002 m. – iki 15 proc., 2003 m. – iki 10 proc., 2004 m. – iki 5 proc. ir 2005 m. visiškai jo atsisakyti; kiti teigia, kad prioritetas turėtų būti suteiktas fizinių asmenų pajamų mokesčiui; dar kiti pasisako prieš pelno mokesčio panaikinimą, nes Estijos pavyzdys parodė, kad šio mokesčio panaikinimas nepritraukė daugiau investicijų, nesumažėjo ir jo administravimas.

Finansų ekspertai kol kas neturi vieningos nuomonės: naikinti ar palikti juridinių asmenų pelno mokestį, tačiau abejonės dėl šio mokesčio panaikinimo stiprėja. Tiek finansų ekspertai, tiek ir verslininkai kone atvirai pripažįsta, kad šio mokesčio išvengti nėra taip jau sudėtinga, todėl daugelis įstatymo spragomis pasinaudoja, tačiau pradedantys verslininkai, negalintys pasisamdyti patarėjų, turi sunkumų vykdydami mokesčių inspekcijos nurodymus. [40]

Vienareikšmiai už Juridinių asmenų pelno mokesčio naikinimą bene garsiausiai pasisako pramonininkai, tačiau Finansų ministerijos nuomone, pagrindines darbo vietas kuria smulkios ir nedidelės įmonės, todėl ir reikėtų visų pirma peržiūrėti fizinių asmenų pajamų mokestį.

Estijoje, kur nėra pelno mokesčio, o fizinių asmenų pajamų mokestis sudaro tik 25%, bendras perskirstymas yra toks pats kaip ir Lietuvoje. Vadinasi, kai mokesčiai daug mažesni, galima tolygiau paskirstyti mokesčių naštą ir finansuoti netgi tas pačias valstybės funkcijas. Neteisinga tapatinti mokesčių mažinimą su padidėsiančiu vidaus vartojimu. Negalima kelti mistinio tikslo, kad didesnis vartojimas atgaivins įmonių veiklą. Lietuva maža šalis, aplinkui – didžiulės pasaulinės rinkos, tad yra vietos Lietuvos įmonių ekspansijai.

Pagrindiniai kontrargumentai, pateikiami prieš pelno mokesčio panaikinimą, yra šie: pasaulinė praktika ir tarptautinių organizacijų reakcija. Iš tikrųjų, nedaug šalių panaikino pelno mokestį, tačiau kone visos išsivysčiusios šalys leidžia atimti vis daugiau sąnaudų.

Yra siūlomas kompromisinis variantas – juridinių asmenų pelno mokesčio tarifą sumažinti iki dvidešimties procentų, panaikinus dabar galiojanti nulinį tarifą investicijoms, t.y. atsisakyti lengvatų. Kai kurie specialistai sutinka ir su dar žemesniu šio mokesčio tarifu.

Šie teiginiai atsako į klausimą – kodėl reikia naikinti pelno mokestį?

1. Veikiančio pelno mokesčio ir mokestinės apskaitos panaikinimas sudarytų sąlygas įmonėms daugiau laiko, lėšų ir pastangų skirti vertę bei darbo vietas kuriančiai veiklai, investicijoms, verslo plėtrai.

2. Lygiagrečiai taikant pajamų mokesčius ir PVM, sukuriamas ne tik dvigubas tos pačios vertės apmokestinimas, bet ir mokesčių apmokestinimas mokesčiais.

3. Pelno mokesčio objektas – apmokestinamasis pelnas – yra dirbtinai nustatomas, skaičiuojamasis objektas. Apmokestinamas yra ne tikrasis veiklos rezultatas – finansinis pelnas, o dirbtinis dydis.

4. Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas atima daug laiko ir darbo sąnaudų, verčia vesti dvigubą apskaitą – finansinę ir mokestinę, taigi uždeda didelę mokesčio administravimo naštą įmonėms.

5. Pelno mokestis yra ne tik biudžeto finansavimo priemonė, bet ir valstybinio reguliavimo įrankis.

6. Pelno mokesčio našta tenka ne įmonėms, kaip dažnai teigiama. Jei įmonei sekasi realizuoti savo produkciją (jei turi pelno, reiškia – sekasi), pelno mokesčio našta perkeliama vartotojui – prekių ir paslaugų pirkėjui.

7. Pelno mokesčio panaikinimas yra įtvirtintas vyriausybės programoje, įteisintas Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje. Tai – yra įsipareigojimas verslui. [5]

Galų gale liberalioji Vyriausbė, kuri pasisakė už įvairias lengvatas ir reformas Lietuvos mokesčių sistemoje: atleidimą įmonių nuo delspinigių arba dalies delspinigių; sutrumpinimą sąrašo piktybinių mokesčių įstatymų pažeidimų; laipsnišką atsisakymą ydingo kelių mokesčio; fizinių asmenų mokesčio kaip ir juridinių asmenų pelno mokesčio sumažinimą, – gyvena turbūt jau paskutinias vadovavimo savaites.

Be to, šiuo metu Lietuvoje tvyro paradoksali situacija – derintis dėl narystės ES, vienas iš pagrindinių reikalavimų yra mokesčių bazės atitikimas ES keliamiems reikalavimams; priėmus pasiūlymą panaikinti pelno mokestį, kiltų didelių prieštaravimų tarp dabar egzistuojančios ES ir Lietuvos mokesčių sistemų. Vadinasi, Lietuvai tenka pasirinkti vieną iš dviejų, labai prieštaringų, problemų ir pradėti ją spręsti:

• ar laikytis liberalios vyriausybės nuostatų ir mažinti įmonių pelno mokestį, o vėliau jį visai panaikinti;

• ar įsijungti į ES mokesčių harmonizavimo procesą, ir įmonių pelno mokestį didinti iki 30 proc. tarifo, kaip tai dabar reikalaujama Europos Sąjungos šalyse.

Išnagrinėjus įstatymo projektą, dėl pelno mokesčio panaikinimo, galima padaryti išvadą, kad pasirinkus pelno mokesčio panaikinimą, įgyvendinus svarstomo įstatymo projekto nuostatas, įmonėse nebereikės atskirai vesti mokestinės apskaitos pajamų mokesčiui apskaičiuoti – tai teigiamai atsilieps įmonių veiklos efektyvumui, kaštų mažinimui, atsiras daugiau prielaidų aktyviam savininkų dalyvavimui šiuose procesuose, kitu atveju, priėmus ES siūlomą pajamų mokesčio tarifą – atsisakyti tokios reformos, kuri skatintų verslą, padėtų stiprinti gyventojų perkamąją galią.

2.3.2 Kelių mokestis

Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1-766 įsteigė Lietuvos Respublikos kelių fondą. Tai tikslinis valstybės lėšų fondas, nepatenkantis į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Šio fondo turėtoja ir tvarkytoja yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 1997 m. lapkričio 18 d. buvo priimtas Kelių fondo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. VIII-521, kuriuo patvirtinta nauja Kelių fondo įstatymo redakcija. Kelių fondo paskirtis –sukaupti ir naudoti lėšas automobilių tinklui plėsti, modernizuoti ir funkcionavimui užtikrinti.

Nagrinėjant įmones pastebėta, kad bendroje jų kaštų struktūroje Kelių mokesčio sąnaudos per metus sudaro apie 0,6-1 procentą.

Minėtas įstatymas nustato aštuonis Kelių fondo lėšų šaltinius, tai:

1. atsiskaitymai nuo realizacinių pajamų;

2. dalis akcizo, gauto už realizuotą benziną, dyzelinius degalus ir tepalus;

3. transporto priemonių savininkų mokestis;

4. mokestis už kitose šalyse įregistruotų transporto priemonių buvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;

5. mokestis už leidimą važiuoti keliais transporto priemonėmis, kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus arba kai svoris viršija leidžiamą ašies apkrovą ar transporto priemonės bendrąją masę;

6. mokestis už leidimą atlikti įvairius darbus bet kurioje kelių komplekso dalyje;

7. valstybės biudžeto lėšos;

8. juridinių, fizinių asmenų bei kitų valstybių tikslinės lėšos.

Vienas iš pagrindinių kelių fondo šaltinių, labiausiai susijusių su daugumos įmonių veiklos rezultatais yra atsiskaitymai nuo realizacinių pajamų. Juos į kelių fondą moka įmonės, o taip pat juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, tačiau gaunantys pajamų ir iš ūkinės-komercinės veiklos.

Yra nustatyti šie atskiri Kelių mokesčio tarifai:

1. 0.5 procentus nuo realizacavimo pajamų (įplaukų) moka įmonės, turinčios juridinio asmens teises ir jų neturinčios, taip pat juridiniaia asmenys, kurie verčiasi ne komercine veikla, bet gauna pajamų iš ūkinės-komercinės veiklos(išskyrus tuos, kurie verčiasi dujų prekyba ir bankus).

2. 0.3 procentus nuo realizavimo pajamų (įplaukų) moka įmonės, kurios verčiasi prekybos veikla.

3. 0.1 procentus nuo realizavimo pajamų (įplaukų) moka įmonės, kurios verčiasi dujų realizavimu.

4. bankai moka į Kelių fondą 1 procentą nuo pajamų , gautų iš maržos ir už kitas paslaugas.

Mokėtojai patys apskaičiuoja ir sumoka atskaitymus nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą už kiekvieno mėnesio apyvartą iki kito mėnesio 25 dienos. Be to, apskrities mokesčių inspekcijos atitinkamam skyriui iki kito mėnesio 20 dienos privaloma pateikti kikevieno mėnesio atskaitymų į Kelių fondą deklaraciją.

Apskaičiuoti Kelių mokestį nesunku. Svarbiausia – žinoti, kuriai veiklos rūšiai priskirti savo įmonės veiklą, ir teisingai apsakičiuoti realizacines pajamas. [26, 16-17]

Sunku suprasti ryšį tarp realizavimo pajamų ir Kelių mokesčio, taip pat tarp skirtingų tarifų ir atskirų įmonių naudojimo keliais, nes Kelių mokestį moka visos įmonės, net ir neturinčios transporto priemonių. Turbūt geriausia išeitis būtų visiškai panaikinti šį mokestį, o Kelių fondą finansuoti iš akcizo, gauto už realizuotą benziną, dyzelinį kurą, tepalus ir automobilių metinio registracijos mokesčio.

2.3.3 PVM įtaka verslo įmonių pajamoms

Kitas svarbus Lietuvos mokesčių sistemoje mokestis – tai pridėtinės vertės mokestis, kurio apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarka yra reglamentuojama 1993 m. gruodžio 22 d. priimtu Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu Nr. I-345.

Šio mokesčio objektas yra daiktai, visų rūšių energija, nekilnojamas turtas, iškyrus žemę, importuojamos prekės, darbai, patarnavimai ir kita apmokama veikla, išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį. Be to, įstatyme yra nustatytos prekės ir paslaugos, kurios PVM nėra apmokestianmos.

PVM apskaičiuoja ir moka į biudžetą juridiniai asmenys, juridinio asmens teisių neturinčios įmonės, užsienios valstybių ūkio subjektų padaliniai, veikiantys Lietuvos Respublikoje, ir fiziniai asmenys. Atsižvelgiant į pajamų (įplaukų) už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas, neįskaitant daugiau kaip metus naudoto ilgalaikio turto pardavimo, dydį per metus, yra išskiriami asmenys, kurie neskaičiuoja ir nemoka PVM į biudžetą, kurie gali savanoriškai registruotis PVM mokėtojais ir kurie privalo registruotis PVM mokėtojais. (Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registravimo tvarka patvirtinta 1996 05 09 Vyriausybės nutarimu Nr. 546) [14]

1. Pirmajai kategorijai priklauso tokie ūkio subjektai, kurių anksčiau minėtos pajamos (įplaukos) per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) sudaro ne daugiau kaip 10 tūkst. litų. Jie PVM neskaičiuoja ir nemoka, na, o jų sumokėtas PVM už įsigytas prekes ir atliktas paslaugas jiems nekompensuojamas.

2. Asmenys, kurių minėtos pajamos (įplaukos) per metus (paskutiniuosius 12 mėn.) sudaro nuo 10 iki 100 tūkst. litų, gali registruotis PVM mokėtojais.

3. Tais atvejais, kai asmenų minėtos pajamos (įplaukos) per metus (paskutiniuosius 12 mėn.) viršija 100 tūkst., jie turi registruotis PVM mokėtojais ir skaičiuoti bei mokėti PVM į biudžetą pradedant tuo mėnesiu, kurį viršijo 100 tūkst. litų ribą. Taip pat yra suteikta galimybė ir naujai įsteigtoms įmonėms, kurios numato, kad jų per metus (per 12 mėn.) gautos pajamos (neįskaitant pajamų, gautų už parduotą ilgiau kaip metus naudotą ilgalaikį turtą), pradedant nuo įmonės prašyme nurodytos PVM apmokestinamų prekių (paslaugų) pirmos realizavimo datos, viršys 10 tūkst. litų, įsiregistruoti PVM mokėtojomis.

4. Asmenys, užsiimantys tik PVM neapmokestinama veikla, gali nesiregistruoti PVM mokėtojais, nors jų pajamos (įplaukos) per paskutiniuosius 12 mėnesių viršijo 100 tūkst. Lt.

Mokestinis PVM laikotarpis – kalendorinis mėnuo. Todėl kiekvienas mokėtojas, pasibaigus kalendorinam mėnesiui, iki kito mėnesio 15 dienos privalo teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti deklaraciją apie apskaičiuotą ir atskaitomą PVM sumą. Nustatytu laiku nepateikus deklaracijos, Valstybinė mokesčių inspekcija 1 proc. sumažina grąžintiną PVM sumą. Apskaičiuota PVM suma turi būti sumokėta į biudžetą per 10 dienų nuo deklaracijos pateikimo termino pasibaigimo.

PVM įstatymu yra patvirtinti tokie pridėtinės vertės mokesčio tarifai:

1. 18 procentų tarifas taikomas:

– visoms prekėms ir paslaugoms bei importuojamoms prekėms, išskyrus nustatytas prekes ir paslaugas, kurios neapmokestinamos PVM ; nepripažintoms eksportuotomis prekėms ir paslaugoms.

2. 6 procentų kompensacinis tarifas gali būti taikomas įregistruotiems vietos valstybinėse mokesčių inspekcijose ūkininkams, kurie turi iki 7 hektarų žemės, yra įsiregistravę Ūkininkų ūkio registre (arba turi pažymą apie žemės suteikimą asmeniniam ūkiui) ir jų realizacinės įplaukos per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) neviršija 100 tūkst. litų.

3. 0 tarifu apmokestinama:

1) eksportuotos prekės, įskaitant grąžintas atgal į užsienį laikinai įvežtas perdirbti prekes ar iš jų pagamintus kompensacinius produktus;

2) tarptautinis keleivių, krovinių vežimas (įskaitant papildomas vežimo paslaugas (pakrovimo, iškrovimo, kt.), susijusias su tarptautiniu krovinių vežimu), taip pat tarpininkavimo paslaugos, kai tarpininkaujama teikiant minėtas paslaugas ir kita;

3) lėktuvų ir laivų, vežančių prekes ir keleivius tarptautiniais maršrutais, aprūpinimas, komplektavimas (įskaitant bilietų pardavimą), remontas, eksploatavimas ir nuoma;

4) prekės, įvežamos į muitinės sandėlius, neapmuitinamas parduotuves, laisvąsias ekonomines zonas ir laisvuosius sandėlius;

5) užsienio šalies rezidentų tiesiogiai apmokamos prekės ir paslaugos, susijusios su eksportui ir reeksportui skirtų prekių gamyba.

4. Išvestinis 15,25 procentų tarifas naudojamas tik tam tikrais atvejais:

– kai prekės parduodamos, paslaugos suteikiamos neišrašant PVM sąskaitos faktūros, t. y. už grynuosius pinigus,

– kai prekių kainų ar paslaugų tarifų dydžiai nustatyti valstybės valdymo institucijos,

– jei sąskaitoje faktūroje už apmokestinamas prekes (paslaugas) PVM neišskirtas.

5. Nuo 2000 m. gegužės 1 d. maršrutinio keleivinio transporto paslaugos Susisiekimo ministerijos ir vietos savivaldos nustatytais maršrutais, apmokestinamos 5 proc. bei išvestiniu 4.76 proc. PVM tarifu. Išvestinis tarifas taikomas 4 punkte nurodytais atvejais.

6. Nuo 2001 m. sausio 1 d. gyventojams teikiama šiluminė energija, skirta gyvenamosioms patalpoms šildyti, apmokestinama taikant 9 proc. PVM tarifą ar išvestinį 8.26 proc. tarifą (4 punkte nurodytais atvejais). [26, 17-19]

Gilinantis į PVM įtaką įmonėms, į PVM mokestį aplamai, galime teigti, kad diferencijuotas PVM mokestis pažeidžia PVM vientisumą. Mažesnis mokesčio tarifas yra subsidija tų prekių gamintojams (paslaugos teikėjams). Taikantys mažesnį mokesčio tarifą gali atskaityti visą pagrindiniu tarifu sumokėtą PVM. Taipogi mažesnis PVM tarifas atskiroms prekių ar paslaugų rūšims sukelia aibę administravimo problemų, nes kiekvienu konkrečiu atveju sunku nustatyti, kokį tarifą taikyti. Mokesčių sistemos tobulinimą reikėtų sieti su efektyviausio – pridėtinės vertės mokesčio tobulinimu. Tinkamai tvarkomas, šis mokestis gali būti patikimu biudžeto surinkimo įrankiu. [ 29, 5 ]

3. “N” įmonės veiklos analizė – dinamika (1997-2000 m.)

Svarbiausias veiksnys, kuris leidžia gerai įsisamoninti įmonės veiklą yra finansinė įmonės analizė. Ji padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą padėtį ir ateities perspektyvas. Jos dėka įmonės vadovai gali priimti optimalius valdymo sprendimus, racionalius jų variantus. Finansinė analizė atliekama remiantis apskaitos informacija, padeda laiku atskleisti įvairių veiklos sričių ir įmonės padalinių darbo trūkumus, numatyti jų šalinimo ir veiklos efektyvumo didinimo priemones. Analizuojant atskleidžiami vidiniai rezervai ir galimybės geriau dirbti, racionaliau naudoti materialinius, darbo ir finansinius išteklius. [30, 11]

Įmonės finansinės veiklos analizavimas leidžia susidaryti nuomonę apie įmonės ekonominę padėtį, o kartais ir užkerta kelius neigiamiems padariniams. Įmonės finansinė veikla labai glaudžiai susijusi su ūkine veikla.

Įmonės “N” veiklos finansinė analizė atliekama šiomis finansinėmis :

1. Balansu;

Pagrindinis dokumentas finansinei analizei atlikti yra balansas. Balansas rodo ataskaitinių metų ir dažniausisi praėjusių metų rezultatus.Tai įgalina nustatyti vieno ar kito rodiklio pasikeitimus ir padaryti atitinkamas išvadas.Vienoje balanso pusėje atvaizduojama turtas, kitoje nuosavybė. Būdingas balanso bruožas tai, kad turtas lygus įsiskolinimams ir savininkų nuosavybei ( kapitalui ).Balanso turtas – pinigais išreikšti ištekliai, kuriais disponuoja ir iš kurių gauna pelną įmonė.Turtas balanse gali būti skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Prie turto sąvokos balanse taip pat priskiriama pinigai banko sąskaitose ir kasoje. Turtą individualioje įmonėje sudaro ir materialinės atsargos.[4, 12]

Horizontalioji balanso analizė – tai dviejų ar daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas. Ši analizė taip pat padeda nustatyti atitinkamų rodiklių dinamiką.

3 lentelė

Horizontalioji “N” įmonės balanso analizė (1997-2000 m.)

Pasikeitimai, palyginus su 1997 m.

TURTAS 1997 1998 1999 2000 1998 1999 2000

suma,Lt % suma,Lt. % suma,Lt. %

ILgalaikis turtas

Kiti įrenginiai ir įrankiai – 5913 16317 46899 5913 – 16137 – 46899 –

Trumpalaikis turtas

Pinigai bankų sąskaitose ir kasoje 2021 1517 46983 20208 -504 -24 44961 2224 18187 900

Pirkėjų skolos – 1742 5342 6404 1742 – 5342 – 6404 –

Skolos biudžetui 1467 862 3246 1564 -605 -41 1779 121 97 7

Atsargos 833 25591 22025 39494 24758 2972 21192 2544 38661 4641

Iš viso aktyvų: 4321 35625 93913 114569 31304 724 89604 2074 110248 2551

NUOSAVYBĖ

Atsiskaitymai su tiekėjais 998 2860 5297 23624 1862 186 4299 430 22626 2267

Iš viso pasyvų: 998 2860 5297 23624 1862 186 4299 430 22626 2267

Iš horizontaliosios balanso analizės matome, kad įmonės bendra turto suma per pirmuosius metus padidėjo 31304 Lt, arba 724, 1999 metus turtas, lyginant su 1997 m.) padidėjo 89604 Lt ir tai sudarė net 2074, 2000 metais turtas padidėjo 110248 Lt. arba 2551 proc. Šio turto padidėjimui didžiausią įtaką 1998 – 2000 m. turėjo pirkta kompiuterinė įranga kompiuterių klasei įrengti. 1998 m. įmonė apsirūpino tik sau reikalingiausia įranga., 1999 m. – kompiuterių skaičius išauga iki 4 (komp. klasėje), o jau 2000 m. – iki 8, be to, buvo įsigyti modernūs ofiso baldai .

Didėjimo tendencija pastebima tiek trumpalaikio, tiek ilgalaikio turto atskirose pozicijos. Tačiau nors kiti įsiskolinimai ir sumažėjo 1998 m., bet duomenys rodo, jog įmonėje problemos kyla dėl atsiskaitymų su pirkėjais ir klientais, nes pastebimi dideli per vienerius metus gautinų sumų straipsnio pakitimai.

Savininkų įsipareigojimų dalyje pastebimi pakitimai atsiskaitymuose su tiekėjais – skolos metų gale kritiškai auga : 1998 m. skolos tiekėjams siekia 1862 Lt., 1999 m. – 4299 Lt, o 2000 m. – jau net 22626 Lt. Tačiau negalime teigti, kad įmonė dirba nuostolingai ir nėra pajėgi sumokėti skolas. Kompiuterių versle atsiskaitymai su tiekėjais nėra tradiciški – gerą vardą turinčiam klientui (šiuo atveju , įmonė “N”) tiekėjai skiria 5000-10000 Lt. vertės kreditą, kuriuo įmonė gali disponuoti 5-10 dienų nuo prekių pristatymo. Tokiu būdu bendradarbiaujant, 2000 m. gale rezultatai atrodo beviltiški, tačiau įsigilinus į aukščiau minėtas sąlygas, padėtis yra vis dėlto kontroliuojama.

Pavaizduokime grafiškai minėtus rezultatus, nes taip jie tampa akivaizdesni ir labiau palankūs aptarimui.

Ilgalaikis turtas skirtas ilgam naudojimui. Jį gali sudaryti pastatai, žemė, įrenginiai, ilgalaikės investicijos, transporto priemonės ir t.t.

6 pav. Ilgalaikio turto kitimo grafikas.

(Kadangi 1997 metais “N” įmonė ilgalaikio turto neturėjo, tai palyginimas su 1997 m. ilgalaikio turto suma neįmanomas – tik galime stebėti ryškų jo augimą.) [ 31 ]

Trumpalaikis turtas skirtas greitam sunaudojimui ir paprastai sunaudojamas per vieną ataskaitinį laikotarpį. Jo vertė dažniusiai mažesnė nei ilgalaikio turto. Grafikais apžvelksime 3 trumpalaikio turto sąvokas, jų kitimą 1997-2000 m.

7 pav. Pinigų banko sąskaitose ir kasoje pasikeitimai.

7 paveiksle pavaizduotas ryškus grynųjų pinigų įmonės “N” augimas banko sąskaitoje ir kasoje. Verslui vystantis, įmonės grynieji pinigai lyginant su 1997 m. turėtais ir 1999 m. išaugo net 2224 proc. 1999 metai įmonei buvo patys pelningiausi ir aktyviausi. 2000 m. pinigų kiekis palyginus su 1997 m. išaugo 900 proc. , tačiau sumažėjo, lyginant su 1999 metais.[32]

8 pav. Pirkėjų įsisikolinimų įmonei “N” kitimas 1997-2000 metais.

Įmonės veiklos pradžioje – 1997m. – ryšiai su potencialiais klientais tik buvo pradėje įgauti didesnę galią. Tuo pačiu pirkėjų skaičius neguvo didelis, todėl kontroliuoti klientų skolas buvo žymiai lengviau. 1997 m. pabaigoje pirkėjų skolų nebuvo. Tačiau verslui plėtojantis, vis daugiau klientų delsdavo apmokėti savo sąskaitas. Taip augo p

. . .

Metai Mokesčių pavadinimas

Fizinių asm. pajamų mok. iš realiz. įplaukų, Lt Fizinių asm. paj. su darbo santykiais, Lt PVM, Lt. Įmokos į Kelių fondą, Lt. Įmokos į Socialinio Draudimo fondą Viso per metus, Lt.

2003 m. – A strategija 1539 x x 1710 2890 6139

2003 m. – B startegija 821 x x – 2890 3711

2003 m. –C startegija 2462 x x 1710 2890 7062

23 pav. Mokesčių pasiskirstymas pagal tris strategijas.

“N” įmonės mokesčių našta pagal A strategiją:

Mokesčių apimtis, Lt. = 6139

Pardavimų apimtis, Lt. = 341992

Mokesčių našta = ( 6139 / 341992 ) x 100% = 1.8 proc.

x – mokestis netraukiamas į mokesčių naštos skaičiavimą.

“N” įmonės mokesčių našta pagal B strategiją:

Mokesčių apimtis, Lt. = 3711

Pardavimų apimtis, Lt. = 341992

Mokesčių našta = ( 3711 / 341992 ) x 100% = 1.1 proc.

“N” įmonės mokesčių našta pagal A strategiją:

Mokesčių apimtis, Lt. = 7062

Pardavimų apimtis, Lt. = 341992

Mokesčių našta = ( 7062 / 341992 ) x 100% = 2.1 proc.

Grafiškai pavaizduokime “N” įmonės mokesčių naštos pasiskirstymą pagal tris minėtas startegijas. (žr. 23 pav.) – palyginama su 2000 m. rodikliu.

24 pav. Mokesčių našta pagal tris “N” įmonės veiklos startegijas.

“N” įmonės mokesčių našta, vykdant veiklą pagal A stretegiją, sumažėjo palyginus su 2000 m., kadangi pardavimų apimtis žymiai išaugo, o kiti straipsniai išliko nepakitę. Mokesčių sistemoje tapogi pokyčių nebuvo. Įmonei, siekiant pelno, reikėtų numatyti tokias veiklas, kurios būtų pačios naudingiausios . Tačiau piktybiškai nekintant, netobulėjant Lietuvos mokesčių sistemai, verslinkai ir tolia ieškos būdų, kaip mažinti pelną arba deklaruoti tokius pelnus, nuo kokių “negaila” sumokėti mokestį.

Jei padėtis Lietuvoje pasikeistų pagal B strategiją, verslui tai būtų nemažas pagerėjimas: mokesčių naštos sumažėjimą iki 1,1 proc. sąlygoja pajamų mokesčio sumažinimas iki 8 proc. ir Kelių mokesčio panaikinimas. Vadinasi, “N” įmonei B strategija būtų palankiausia verslui: tokia mokesčių sistema netrukdytų rinkos funkcionavimui, išlaisvintų žmogaus kūrybines galias ir leistų jam kurti didžiausią gerovę. Kita vertus, fizinių asmenų mokesčio kaip ir juridinių asmenų pelno mokesčio sumažinimas ir ekonomikai, ir biudžetui duotų teigiamą efektą.

C strategija apibūdina tokius įmonės “N” veiklos rezultatus, kokie būtų, jei Lietuvos Vyriausybė nuspręstų derinti mokesčių teisinę bazę su ES reikalavimais ir būtų pasirinkta ES mokesčių harmonizavimo programa : pajamų mokestis išaugtų iki 24 proc., o kiti mokesčiai išliktų stabilūs. Šiuo atveju “N” įmonės našta padidėtų beveik dvigubai, lyginant su B strategija. C strategija tik dar labiau išplėstų Euroskeptikų gretas dėl to, kad reguliavimas mokesčiais yra pražūtingas, pažeidžiantis natūralius kapitalo judėjimo dėsnius, nukreipiantis žmonių pastangas ne maksimalios naudos linkme, kadangi mokesčiai turi būti tik biudžeto pajamų surinkimo, bet ne ekonomikos reguliavimo įrankis.

Apibendrinant “N” įmonės prognozę ir startegijų įtaką verslui, galime drąsiai teigti, kad ES ir Lietuvos ekonominio išsivystymo lygis gana smarkiai skiriasi. Todėl visų svarbiausia yra tai, kad ES jokiu būdu nepretenduotų suvienodinti visas mokesčių sistemas ar nustatyti mokesčių “minimumus”. Šalies teisė pasirinkti pačią efektyviausią apmokestinimo sistemą yra svarbi ir būtina, konkuruojant dėl palankių investavimo sąlygų sudarymo, atleidžiant verslo atstovus nuo nereikalingos mokesčių naštos, geriau administruojant mokesčius, sukuriant tobulesnį jų reglamentavimo mechanizmą, atsisakant neefektyvių apmokestinimo priemonių.

Lietuvos integracija į ES gali vykti sklandžiai tik tada, kai valstybės institucijos atsižvelgs į tikėtinas pasekmes šalies ūkiui ir visuomenei.

Išvados

Atlikti teoriniai ir praktiniai tyrimai leido suformuluoti šias pagrindines išvadas:

1. Bendroji įmonių mokesčių našta susideda iš tiesioginės mokesčių naštos, t.y. verslo įmonių sumokamų mokesčių, netiesioginės mokesčių naštos, t.y. įmonių mokesčių administravimo kaštų, ir naštos, kuri susidaro socialiai neteisingai išleidžiant surinktas mokestines lėšas.

2. Verslo sėkmę lemia daug veiksnių, nevienoda jų socialinė, ekonominė reikšmė. Įmonių vadovai ir specialistai ypatingą dėmesį skiria mokesčių politikai ir vadina ją pagrindine sėkmingo verslo vystymosi sąlyga. Ypatingas dėmesys mokesčių politikoje skiriamas pelno (pajamų) mokesčiams.

3. Lietuvos mokesčių sistema nukreipta didėjančio biudžeto formavimui, griežtam mokesčių administravimui. Nors Lietuvoje taikomi mokesčių tarifai nėra dideli, palyginti su kitų šalių analogiškais mokesčių tarifais( pvz.. ES), tačiau vyrauja neaiškios, dažnai keičiamos mokesčių bazės apskaičiavimo taisyklės.

4. Šiuo metu galiojantis Lietuvoje pelno mokestis leidžia valstybei reguliuoti sąnaudų ir pajamų pripažinimą verslo įmonėse, o įmonių finansininkai dirba vien tam, kad apskaičiuotų apmokestinamąjį pelną ir teisingai deklaruotų kitus mokesčius.

5. Lietuvoje rengiant Mokesčių sistemos keitimo projektus, pirmenybė teikiama pelno mokesčio panaikinimui. Nors tai prieštarauja Europos Sąjungos mokesčių harmonizavimo programai, Lietuva viena pirmųjų rengėsi tai padaryti.

6. Siekiant intergruoti į ES, turės įvykti esminiai pokyčiai Lietuvos mokesčių sistemoje, ir vienas iš pirmųjų, deja nepalankių verslo atstovams, būtų “Pajamų mokesčio ir gyventojų turto deklaravimo” įstatymo projekto nuostatų įtvirtinimas, kurios akivaizdžiai dvigubintų mokesčių naštą smulkiesiems verslininkams – pajamų mokesčio tarifas būtų padidintas iki 24-29%, vietoj dabar esančio 15%.

7. Lietuvos įmonėms sumažinti mokesčių naštą įmanoma tik siaurinant valstybės funkcijas bei mažinant pernelyg didelę mokestinę įtaką verslo įmonėms.

8. Mokesčių sistema turi remtis šiais principais: fiskalinis, bet ne reguliavimo vaidmuo, minimali mokesčių įtaka, teisingumas, mokesčių naštos nykstamumas, vienkartinis apmokestinimas, skaidrumas, visuotinumas, neišvengiamumas, automatiškumas ir mokesčių rinkimo efektyvumas. Šių principų taikymas sudaro prielaidas pasiekti keliamą tikslą – išlaisvinti žmogų nuo nepakeliamos tiesioginės ir netiesioginės mokesčių naštos.

9. programoje, o mokesčių įstatymus priima Seimas. Greičiausiai tai didele dalimi ir lemia, jog programoje įtvirtintų principų nėra laikomasi. Apmokestinimo principų svarba turi būti suprasta ir išreikšta, juos įteisinant, jei ne Konstitucijos, tai bent įstatymo lygmenyje.

Literatūros sąrašas:

1. Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas.Technologija, 1996.

2. Rimas J. Vietiniai mokesčiai. Kaunas technologija, 2000.

3. Lietuvos mokesčių sistema. Metodinė medžiaga. Lietuvos žemės ūkio universitetas.

4. Darškuvienė V. Įmonės finansų valdymas. Kaunas.Technologija, 1997.

5. Vainienė R. pelno mokesčio panaikinimas Lietuvoje. Laivoji rinka. www.lrinka.lt, 1999.

6. Meidūnas V. Lietuvos mokesčių sistema. Mokesčių žinios. 1997 05 20.

7. Rimas J., Stačiokas R. Verslininkams apie mokesčius. Lietuvos informacijos institutas, 1998.

8. Lukaševičius K. Verslas ir mokesčiai. Kaunas. Technologija, 1999.

9. Stačiokas R., Rimas J. Savivaldybių mokesčiai ir rinkliavos. Aušra, 1995.

10. Verslo žinios. Nr. 71, 1999.

11. Čepienė I., Meidūnas V., Puzinauskas P. Mokesčiai. Vilniaus Universiteto leidykla, 1999.

12. Jehre E. Mokesčių reforma ekonomikos augimo labui, 1995.

13. Personalinės įmonės veiklos ir apmokestinimo ypatumai (1-6 dalys). Apskaitos ir mokesčių apžvalga, 1998 –6-8, 10,12; 1999 – 3; 2000 – 9.

14. Mokesčių sąvadas. UAB “Pačiolis”. Vilnius, 1996-2000.

15. Vainienė R. Mokesčių halmonizavimo uždaviniai ir jų įtaka verslui. Laisvoji rinka. www.lrinka.lt , 2000 – Nr.2.

16. Jakubauskas R. Smulkiajam verslui trukdo dideli mokesčiai. Verslo žinios. Nr. 87, www.vz.lt, 2001 05 04.

17. Įmonės “N” produktų kainoraščiai, 1997-2000.

18. Antukienė R. ir kt. Lietuvos verslininkui apie mokesčius užsienio šalyse, 1995.

19. Buškevičiūtė, Pukelienė. Valstybės mokesčių sistema. Kaunas. Technologija, 1988.

20. Rusteika M. Europos Sąjunga brandina PVM reformas. www.vz.lt.

21. Vilpišauskas R. Lietuvos intergracijos į Europos Sąjungą pasekmių analizė. www.vz.lt.

22. Rimas J., Stačiokas R. Bendroji mokesčių ir apmokestinimo samprata. Lietuvos informacijos institutas, 1998.

23. Apskaitos ir mokesčių apžvalga. Mokesčių mokėtojų teisė į informaciją, 2000-Nr.2.

24. Gronskas V. Verslo ekonomika. Kaunas, 1993.

25. UAB “Apskaitos ir Audito Žinios. Mokesčių mokėtojai siūlo. www.vz.lt, 1999.

26. Atmintinė. Jei jųs nusprendėte pradėti savo verslą. www.vmi.lt, 2001

27. Jurgelevičius G. Apskaitos vedimo ir apmokestinimo naujovės.Apskaitos ir mokesčių apžvalga, 1998 –Nr.11.

28. Dikčius R. Ar naikinti pelno mokestį, ar?.. Mokesčių mokėtojai siūlo. UAB “Apskaitos ir Audito Žinios. www.vmi.lt, 1999.

29. Baublys G. Tarp verslų neturi būti išimčių. Verslo žinios. Nr.65. www.vz.lt.

30. Kvedaraitė V. Firmos finansinė analizė. Lietuvos informacijos institutas. Vilnius, 1996.

31. Įmonės “N” ilgalaikio turto apskaitos kortelė, 1997-2000.

32. Įmonės “N” ūkinių operacijų registravimo žurnalas, 1997-2000.

33. Kvedaraitė V. Firmų finansinių rodiklių palyginamoji analizė. Lietuvos informacijos institutas. Vilnius, 1995.

34. Įmonės “N” juridinių teisių neturinčių individualių įmonių pajamų deklaracijos, 1997-2000.

35. Įmonės “N” PVM deklaracijos, 1997-2000.

36. Įmonės “N” atsiskaitymų į Kelių fondą deklaracijos, 1997-2000.

37. Leontjeva E. Mokesčių naštos tipai. www.lrinka.lt., 2001

38. Leontjeva E. Mokesčius reikia mažinti ir niekam nedaryti išimčių. Interviu. Mokesčių žinios. www.lrinka.lt., 2000 11 20-26

39. Šimanska B. Pasaulyje mažėja mokesčiai. Verslo žinios – Nr.202. www.vz.lt., 2000 11 08.

40. Simutis A. Kompromisai dėl pelno. Kauno diena, 2000 05 17.

41. Vainienė R. Pelno mokesčio panaikinimas Lietuvoje. Laisvoji rinka. www.lrinka.lt. 1999 birželis.

42. LR Seimo 1995 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. T-974, LR Mokesčių administravimo įstatymas.

43. Lietuvos Respublikos Kelių fondo įstatymas 1997 11 18 Nr. VIII-521.

44. Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas 1990 m. spalio 5 d. Nr. I-641.

45. Juridinių asmenų pelno mokesčio (JAPM) įstatymas 1990 07 31 Nr. I – 442.

46. 1997 m. lapkričio 18 d. Kelių fondo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. VIII-521.

47. 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtinės vertės mokesčio įtatymas Nr. I-345.

48. Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registravimo tvarka – 1996 05 09 Vyriausybės nutarimas Nr. 546.

Priedas Nr. 1

1997-2000 metų minimalių išmokų dydžiai, Lt.

Metai

Mėnuo Minimali mėnesinė alga Bazinė pensija

1997 SAUSIS

VASARIS

KOVAS

BALANDIS

GEGUŽĖ

BIRŽELIS

LIEPA

RUGPJŪTIS

RUGSĖJIS

SPALIS

LAPKRITIS

GRUODIS 300

330

330

330

400

400

400

400

400

400

400

400 110

121

121

121

121

121

121

121

121

121

132

132

1998 SAUSIS

VASARIS

KOVAS

BALANDIS

GEGUŽĖ

BIRŽELIS

LIEPA

RUGPJŪTIS

RUGSĖJIS

SPALIS

LAPKRITIS

GRUODIS 400

400

400

400

400

430

430

430

430

430

430

430 132

132

132

132

138

138

138

138

138

138

138

138

1999 SAUSIS

VASARIS

KOVAS

BALANDIS

GEGUŽĖ

BIRŽELIS

LIEPA

RUGPJŪTIS

RUGSĖJIS

SPALIS

LAPKRITIS

GRUODIS 430

430

430

430

430

430

430

430

430

430

430

430 138

138

138

138

138

138

138

138

138

138

138

138

2000 SAUSIS

VASARIS

KOVAS

BALANDIS

GEGUŽĖ

BIRŽELIS

LIEPA

RUGPJŪTIS

RUGSĖJIS

SPALIS

LAPKRITIS

GRUODIS 430

430

430

430

430

430

430

430

430

430

430

430 138

138

138

138

138

138

138

138

138

138

138

138

Siekiant, kad mokesčių sistema netrukdytų rinkos funkcionavimui, kad ji išlaisvintų žmogaus kūrybines galias ir leistų jam kurti didžiausią gerovę, būtina laikytis žemiau pateikiamų principų:

1. Visų pirma, valstybė, taikydama mokesčius, turi siekti tik vieno tikslo – surinkti pajamas, būtinas jos funkcijoms finansuoti. Mokesčių pagalba neturi būti formuojama ūkio struktūra, įtakojami žmonių sprendimai versle ir privačiame gyvenime. Ilgametė patirtis neabejotinai įrodė, jog reguliavimas mokesčiais yra pražūtingas, pažeidžiantis natūralius kapitalo judėjimo dėsnius, nukreipiantis žmonių pastangas ne maksimalios naudos linkme. Nei vienas žmogus negali žinoti, kuria kryptimi “turi” judėti gyvenimas, todėl kiekvienas ekonomikos skatinimas neišvengiamai atspindės asmeninius sprendimus priimančio žmogaus pageidavimus. Siekiant to išvengti, mokesčiai turi būti tik biudžeto pajamų surinkimo, bet ne ekonomikos reguliavimo įrankis. Šis principas reikalauja, kad mokesčių tarifai būtų visiems vienodi, mokesčių lengvatomis nebūtų skatinamos valstybės nustatytos prioritetinės šakos, įmonės ar asmenys.

2. Antra, mokesčiai neturi įtakoti mokesčio mokėtojo pasirinkimo užsiimti viena ar kita veikla, taupyti ar vartoti, investuoti ar skolinti. Būtina stengtis, kad mokesčių sistema kuo mažiau įtakotų ekonomikos dalyvių priimamus sprendimus, nepaisant to, su kokia ekonominės veiklos sritimi tai būtų susiję. Šio principo įgyvendinimas sudarytų vienodas mokestines sąlygas visiems – tiek įmonėms, tiek gyventojams, tiek stambiems, tiek smulkiems.

3. Trečia, mokesčiai turi būti teisingi. Tai reiškia, kad valstybės išlaikymas turi vienodai, o pereinamuoju laikotarpiu – proporcingai pajamoms – kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui. Šiam principui priešingi yra progresyviniai mokesčiai. Jei valstybė imasi vykdyti socialines (perskirstymo) programas, tai turi būti daroma biudžeto išlaidų, o ne mokesčių politikos pagalba. Mokesčių vienodumo principą geriausiai įgyvendintų pagalvės mokestis, leidžiantis nustatyti visiems vienodą mokestį. Jei valstybė teikia tam tikras paslaugas gyventojams, tai šios paslaugos turi visiems kainuoti vienodai Geriausiai šį principą atitinka proporcinis (vieno tarifo) pajamų mokestis arba pridėtinės vertės mokestis.

4. Ketvirta, mokesčių nykstamumas yra būtina efektyvios ekonomikos sąlyga. Mokesčių našta turi nuolat mažėti valstybės funkcijų siaurinimo ir jų finansavimo mažinimo dėka. Tai yra vienintelė tikra galimybė didinti rea-liąsias gyventojų pajamas, o kartu ir žmonių gerovę. Mokesčių sistema turi sudaryti galimybes mažinti mokesčius nepažeidžiant sistemos vientisumo.

5. Penkta, mokesčių reforma turi panaikinti dvigubą ar daugiapakopį to paties objekto apmokestinimą. Dabar naujai sukurta vertė yra apmokestinama keliais mokesčiais. Negana to, vieni mokesčiai yra apmokestinami kitais mokesčiais.

6. Šešta, mokesčiai turi būti maksimaliai aiškūs. Įstatymas turi numatyti tikslias, išsamias, vienareikšmes mokesčių skaičiavimo ir mokėjimo taisykles, todėl mokesčių skaidrumas yra būtinas mokesčių sistemos atributas. Valstybė visų pirma turi sukurti aiškias ir vienodai traktuojamas mokesčių taisykles, o tik tuomet reikalauti teisingai mokėti mokesčius.

7. Septinta, mokestis privalo būti visuotinai taikomas, neteikiant atskiroms šakoms ar subjektams išimčių ar lengvatų. Mokesčio skaičiavimas ir mokėjimas turi vykti automatiškai, nepriklausomai nuo mokėtojo ir administratoriaus valios ar interpretacijos.

8. Aštunta, biudžeto įplaukos turi būti gaunamos minimaliais mokesčio mokėjimo ir administravimo kaštais. Šis mokesčių rinkimo efektyvumo principas užtikrintų, kad mokesčio mokėjimas ir jų administravimas nebus papildomų išlaidų šaltinis.

Vyriausybės patvirtinta Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programa įteisino ne visus čia aptartus principus – programoje nėra mokesčių naštos nykstamumo principo, vienkartinio apmokestinimo principo. Tai trukdo nuosekliai reformuoti mokesčių sistemą ir sudaryti prielaidas verslo plėtrai.

Mokesčių administravimas

Mokesčių administravimo tradicijos Lietuvoje yra menkos, trumpa mokesčių administravimo istorija nepasižymi administravimo kultūra ir yra lydima nuolatinės įtampos bei nedraugiškų mokesčių administratorių ir mokesčių mokėtojų santykiųMokesčių administravimo kultūros formavimuisi kliudo ir neįgyvendinami mokesčių sistemos principai – mokesčių taisyklių tikslumas, mokesčių administravimo efektyvumas. Kuomet mokesčių taisyklės leidžia interpretacijas, sunku tikėtis, kad visi mokesčių administratoriai ims vienodai jas taikyti. Mokesčių taisyklių tikslumas ir paprastumas yra būtina mokesčių administravimo kokybės

Pasiūlymai

1. Panaikinti pelno mokestį. Sumažinti pajamų mokesčio tarifą. Ruoštis pajamų mokesčio panaikinimui.

2. Didžiausią dėmesį skirti PVM tobulinimui. Kartu su pelno mokesčio panaikinimu naikinti ir PVM lengvatas, apmokestinti importuojamas paslaugas. Tačiau nereikia perlenkti lazdos: PVM grąžinimas eksporto atveju turi būti supaprastintas. Jokiu būdu negalima reikalauti užsienio valstybių muitinių žymų ar kokių nors kitų užsienio importą įrodančių dokumentų. Tai gadina valstybės reputaciją ir gali sumažinti eksportą.

3. Kelių mokestį imti tik už naudojimąsi keliais – pasirengti kelių finansavimui infrastruktūros mokesčio pagalba. Iki to būtina panaikinti kelių mokestį nuo apyvartos, o kelių fondą formuoti iš transporto priemonių registracijos mokesčio ir akcizo dalies, o vėliau pereiti prie infrastruktūros mokesčio.

4. Žyminį mokestį skaičiuoti pagal paslaugos kaštus. Žyminis mokestis neturi būti įėjimo į rinką ribojimo įrankiu ar biudžeto papildymo šaltiniu.

5. Panaikinti “netipinius” akcizus elektros energijai, šokoladui, bižuterijai, lengviesiems automobiliams. Kuo skubiau diegti akcizinių sandėlių sistemą, panaikinančią avansinį akcizo mokėjimą.

6. Panaikinti specialius apskaitos dokumentus: sąskaitas – faktūras, PVM sąskaitas-faktūras, transporto važtaraščius. Jie tik sukuria regimybę, kad “viskas kontroliuojama”. Iš tikrųjų, taip nėra, be to, dideli pašaliniai efektai bei kaštai – mažas efektyvumas.

7. Pakeisti mokesčių administravimo įstatymą, įteisinant mokesčių mokėtojo nekaltumo prezumpciją, panaikinant baudas nuo apyvartos, mokesčio administratoriaus teisę areštuoti mokesčio mokėtojo turtą, netiesioginiųs pajamų nustatymo metodus, sutrumpinant mokesčio mokėtojo kelią iki teismo bei sudarant prielaidas formuotis mokesčių administravimo kultūrai.

8. Nustatyti bendrosios tiesioginės mokesčių naštos mažėjimo tempus, tikslinti mokesčių taisykles bei panaikinti reguliavimui skirtus mokesčius ir jų lengvatas.

Join the Conversation

×
×