Turinys
Turinys……………………………………………………………………………………………………1Įvadas……………………………………………………………………………………………………..2I. Valstybės pajamų šaltiniai…………………………………………………………………………3II. Mokesčių funkcijos ir savybes………………………………………………………………………41. Socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo………………………………………………..……52. Normatyvinė mokesčių struktūra………………………………………………………………..5III. Mokesčių sistemos……………………………………………………………………………..……71. “Geros” mokesčių sistemos principai………………………………………………………….102. Mokesčių sistemos analizė……………………………………………………………………..133. Mokesčių sistemos potencialas ir mokesčių pastangos…………………………………….…16IV. Lietuvos valstybės mokesčių politika………………………………………………………………181. Mokesčius administruojančios institucijos……………………………………..……………..182. Gyventojų pajamų mokestis…………………………………………………………….……..183. Pelno mokestis…………………………………………………………………………….…..214. Pridėtinės vertės mokestis……………………………………………………………………..255. Akcizai…………………………………………………………………………………………276. Nekilnojamo turto mokestis……………………………………………………………….…..30Išvados………………………………………………………………………………………………..….31Papildoma literatūra ir interneto nuorodos………………………………………………………..…33Priedai……………………………………………………………………………………………………34
Įvadas Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi kaštais (mokamos palūkanos), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą. Valstybės institutas skirtas tarnauti visų piliečių labui, todėl visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėti prie valstybės išteklių mobilizavimo mokėdamas mokesčius. Mokesčių sistema – tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abejų pusių intereso suderinimo paieška. Siekiama atrasti tokias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne tik dabartiniame ekonominio ciklo etape (tai pasiekiama, mokesčių dėka surinkus pakankamai lėšų), bet ir ateityje (mokestinės bazės augimo dėka, t.y. palikus privačiam sektoriui tiek išteklių, kad būtų norų ir galimybių vystyti gamybą ir gauti dar didesnes pajamas). Civilizacijos istorijoje pilna pavyzdžių, kai šis ekonominis ginčas buvo sprendžiamas kariaujant ir taikiais būdais, diktatoriškais ir demokratiniais metodais. Įvairių socialinių mokslų atstovai iki šiol tebesvarsto, kaip turėtų atrodyti “tobula” mokesčių (ir bendra valstybės pajamų) sistema.Didėjant valstybės funkcijų apimčiai, į šiuolaikinę valstybės pajamų sistemą vis dažniau žvelgiama per fiskalinio deficito, kuris kai kuriose šalyse pasiekia pavojingo dydžio lygį, prizmę. Siekiant sumažinti fiskalinį deficitą, mokesčių didinimo ekonominė kaina turėtų būti sugretinta su valstybės išlaidų mažinimo kaina. Kaip taisyklė, abi priemonės yra neišvengiamos. Trumpalaikėje perspektyvoje vyriausybės dažniausiai yra linkusios pasikliauti pajamų didinimu, kuris administravimo ir politine prasme atrodo patrauklesnis. Tačiau šis žingsnis paprasti veda prie sudėtingos, neefektyvios ir labai iškreiptos mokesčių sistemos, kuri ne tik neatneša tikėtinų pajamų, bet ir silpnina iniciatyvą dirbti ir taupyti. Tai stabdo ekonominį augimą. Bet kuris valstybės pajamų vertinimas prasideda nuo pajamų dalies BVP analizės ir sugretinimo su panašia ekonomine situacija pasižyminčiomis šalimis. Tam, kad įvertinti mokesčių sistemos efektyvumą ir numatyti būtinų reformų kontūrus, naudinga taikyti mokesčių elastingumo ir mokesčių “gyvybiškumo” koncepcijas. Šiame kursiniame darbe nagrinėsiu valstybės pajamų politikos pagrindus, jos ekonominius aspekusi ir po-elementinę struktūrą, taip pat aprašysiu teorinį požiūrį į tobulos mokesčių sistemos principus ir jų praktinio įgyvendinimo ypatumus.I. Valstybės pajamų šaltiniaiNorėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas. • Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokiu įsipareigojimų duoti kažką mainais. • Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu); abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje. • Taip vadinamas nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautas parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų. • Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorų.• Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos. Taigi, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.
II. Mokesčių funkcijos ir savybes. Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo mieste, valstybės, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų, teritorijoje (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos šiomis pagrindinėmis idėjomis:1. Mokesčiai – tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją vystė Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką, atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kuri ir sudaro renkami mokesčiai.2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje “Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija” (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekiant visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti atitinkamos valstybės pajamų/mokesčių politikos pagalba. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai – E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (tokie mokslininkai, kaip M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nepaisant šių dvejų teorijų skirtingų principinių šaknų, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas pakankamai racionalus Tai patvirtina ir šiuo metu populiarus tarp ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti kruopščiai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas, atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika, ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų tarnauti ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika.
3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomas, nukreipiant jas iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto), taikant progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti tam, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir nebūtų stabdoma gamybos plėtra.II.1. Socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuoNepaisant skirtingų akcentų, visos ekonominės mokyklos išskiria keletą esminių funkcijų, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo:• Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra formuojamos šalies mokesčių sistemos dėka (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma tarp gyventojų, ūkio subjektų, ekonominės veiklos sferų, regionų.• Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė, per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) sąlygoja resursų pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei įtakoja makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).II.2. Normatyvinė mokesčių struktūraKiekvienas mokestis – tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą, pagal tik šiam mokesčiui būdingą logiką tarpusavyje suderintų, elementų:1. Mokesčių subjektas/mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba taip vadinamųjų vartojimų mokesčių (PVM, akcizai, pardavimo ir pan.) atveju mokesčių subjektas – asmuo, faktiškai sumokantis mokestį – yra prekių/paslaugų galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas – asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą – yra prekių/paslaugų gamintojas/importuotojas arba pardavėjas.2. Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tame tarpe ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt.. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.3. Mokesčių šaltinis – tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis `gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.4. Apmokestinimo vienetas – ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., piniginis vienetas – pajamų mokesčio; akras/hektaras – žemės mokesčio atveju ir pan.).5. Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju – akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (taip vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai). Pastarieji būna: proporciniai, kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas; progresiniai, kai procentas didėja, didėjant mokesčių objektui. Skaičiavimams pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija Pirmu atveju padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju – objektas skaldomas į atskiras dalis ir kiekvienai sekančiai daliai taikomas vis didėjantis tarifas; regresiniai – analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja.6. Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių/paslaugų kainas galimybių.7. Mokesčio nustatymo metodai priklauso kaip nuo mokesčių ypatumų, taip ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais. Paprastai išskiriami tokie pagrindinai metodai: prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo/gavimo vietoje (pvz., pajamų mokestis, apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo užmokesčiu); pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per ataskaitinį laikotarpį gautos pajamos); pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą – kadastrą. Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugiau ar mažiau vienodai suprantama visame pasaulyje. Įdomu, kad mokesčių politikos esmė nulemia būtent nukrypimai nuo normatyvinės struktūros – pavyzdžiui, mokesčių lengvatos. Labiausiai paplitę tokie mokesčių lengvatų tipai yra:– mokesčio tarifo sumažinimas;– mokesčio objekto fiksuotos neapmokestinamos dalies padidinimas;– mokesčio objekto sumažinimas ( pvz., leidžiant daryti įvairus atskaitymus iš pajamų);– atleidimas nuo mokesčių; – mokesčių sumos sumažinimas; – mokesčių kreditai (grąžinami arba užskaitomi į vėlesnio mokestinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus);– mokesčių mokėjimo termino atidėjimas (ar mokėjimo išskaidymas ir išdėliojimas laike).III. Mokesčių tipaiMokesčių charakteristikos ir jų įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo to, kurioje prekių ir pinigų apytakos ciklo vietoje jie taikomi. Pav. 1 parodyta paprasta privataus sektoriaus finansinių ir realių srautų schema (pajamos ir išlaidos srautai atspindėti pagal laikrodžio rodyklę, o faktorių, t.y. realus, srautai – prieš). Namų ūkio pajamos (1) dalinamos į vartojimo išlaidas (2) ir taupymą (3). Namų ūkių vartojimo išlaidos įsilieja į vartojimo prekių rinką, kur tampa firmų, parduodančių šias prekes, pajamomis (4). Sutaupytos lėšos “teka” į kapitalo rinką, tampa investicijomis (5), o vėliau kapitalinių prekių rinkoje vėl gi tampa atitinkamų firmų-pardavėjų pajamomis (6). Iš bendrų verslo pajamų (7) formuojasi finansiniai ištekliai, kurie panaudojami verslo išlaidoms (8) dengti Dalis pinigų skiriama amortizaciniams atskaitymams (nusidėvėjimo padengimui) (9), o likusi dalis sumokama gamybos veiksnių rinkoje už veiksnių panaudojimą: darbo užmokesčio fondas (11) išlaidų pusėje – darbdaviui ir pajamos iš darbo santykių (13) – samdomiems darbuotojams; įmonių pelnas (12) ir kapitalo pajamos (dividendai ir palūkanos) gamybos veiksnių rinkoje (14). Kadangi gamybos veiksniai priklauso namų ūkiams, srautai (13) ir (14) “susilieja” į pastarųjų bendras pajamas (1) ) ciklo pabaigoje. Tam tikra pelno dalis (taip vadinamas nepaskirstytas arba likutinis pelnas) nėra išmokama nei dividendų, nei palūkanų forma ir kartu su amortizacija formuoja verslo taupymo fondą (16), kuris toliau investuojamas kapitalo rinkoje lygiagrečiai su namų ūkių taupymu (3). Tai užbaigia vieną pilną ciklą.
Ekonominį mokesčių efektą ir konkrečių mokesčių sistemų struktūrą apsprendžia jų “užkrovimo” vieta nurodytame cikle: (1) – apmokestinamos namų ūkių pajamos, (2) – vartojimo išlaidos; (4) – verslo pardavimo pajamos ar pridėtoji vertė; (7) – bendros verslo pajamos; (10) – verslo pajamos, atskaitant nusidėvėjimą; (11) – darbo užmokesčio fondas; (12) – pelnas; (13) – pajamos, susijusios su darbo santykiais; (15) – likutinis pelnas; (14) – kapitalinės pajamos.1 pav. Paprasta privataus sektoriaus finansinių ir realių srautų schemaAkcentuojant tokius mokesčių sistemos komponentus kaip mokesčių subjektas ir objektas, galima taip klasifikuoti mokesčius: 1. Taikytini produktui ar gamybos veiksniai;2. Taikytini rinkos pardavėjui ar pirkėjui; 3. Taikytini namų ūkiui ar verslo įmonėms;4. Taikytini mokesčių mokėtojo finansinės sąskaitos papildymo ar panaudojamo operacijai.Įdomu, kad egzistuoja tam tikra mokesčių simetrija, kai du mokesčiai tik atrodo skirtingai, bet iš tikrųjų yra ekvivalentiniai: Konkurentinėje rinkoje nėra svarbu, kuri sandorių pusė yra apmokestinama. Vartojimo prekių (produktų) rinkoje pardavėju/gamintojų sumokėtas mokestis, apskaičiuotas prekes savikainai (tarkime, kad savikaina iki apmokestinimo yra 100 Lt; uždėjus 10 proc. tarifo mokestį – 110 Lt ) duoda iš esmes tokį patį efektą (biudžeto pajamų, pardavimo kainų ir ekonominių efektų prasme), kaip ir pardavimo mokestis su tokiu pačiu tarifo dydžiu, kurį per kainų sistemą moka pirkėjas. Jei gamybos veiksnių rinkoje darbdavys moka mokestį nuo darbo užmokesčio fondo sumos, pajamos būtų tokios pačios, kaip ir atskirai apmokestinus kiekvieno darbuotojo pajamas. Atitinkamai, bendras mokestis, taikomas gamybos veiksniams pirkti yra simetriškas šių veiksnių pardavimo mokesčiui, t.y. pajamų mokesčiui. Darant prielaidą, kad mūsų ekonominėje sistemoje nėra taupymo, tarp gamybos veiksnių pardavimo ir pirkimo mokesčių būtų pilnas ekvivalentiškumas, tačiau kadangi nėra apmokestinimo (3) punkte, t.y. nėra apmokestinamas taupymas, vieno gamybos veiksnio apmokestinimas – pajamų mokestis – nesutampa su produkto apmokestinimu. Pažymint kitus mokesčių sistemos elementus – mokesčio šaltinį ir ėmimo būdą – galima išskirti tokius mokesčių tipus:1. Nuosavybės ir einamųjų sandorių. Pirmu atvejų apmokestinama turimos nuosavybes likutinė vertė, pvz. turto vertės mokesčiu; antru atveju – einamųjų ekonominių procesų generuojami finansiniai sandoriai arba srautai, pvz. palūkanų apmokestinimas. 2. Personalizuoti ir “nuasmeninti”. Pirmu atvejų mokesčiai grindžiami galimybės mokėti principu; jų mokesčių subjektu gali būti tik namų ūkis/asmuo. Antru atveju mokesčių objektas yra ekonominė veikla arba daiktas (pvz. pirkimo/pardavimo sandoris, nuosavybės teisė ir pan.), nepriklausomai nuo pačio sandorio ar mokesčio mokėtojų charakteristikų, o mokesčių subjektas – kaip namų ūkis, taip ir verslo įmonė. Pavyzdžiui, jei pajamos iš gamybos veiksnių pardavimo apmokestinamos personalizuotu mokesčiu, tai apmokestinimas, greičiausiai, būtų vykdomas fizinių asmenų pajamų mokesčio forma, kurį mokėtų pajamas gaunantis namų ūkis ar asmuo. “Uždėjus” šį mokestį įmonei, atsiranda tam tikrų gamybos veiksnių pardavimo pajamų gavėjų pajėgumo mokėti nustatymo problema, kurią sprendžiant, būtina konsoliduoti ir apžvelgti visas mokesčių subjektų pajamas. Panašiai, siekiant apmokestinti personalizuotu mokesčiu vartojimą, mokesčių mokėtoju būtų namų ūkis, mokesčių forma – individualaus ūkio vartojimo išlaidų mokestis. Tuo tarpu pardavimo mokestis, kurį moka įmonės, nėra siejamas su atskiro mokėtojo charakteristikomis, o vienodai taikomas visiems atitinkamų sandorių dalyviams. Skirtumas tarp šių dvejų mokesčių tipų ypač išryškėja kalbant apie mokesčių sistemos lygybę, t.y. mokesčių naštos lygų pasiskirstymą visuomenėje. Lygybės principą žymiai lengviau realizuoti personalizuotų mokesčių atveju, kadangi ir pati šių mokesčių sistema yra modeliuojama, remiantis minėtu principu. To negalima pasakyti apie “nuasmenintus” mokesčius, nes, apmokestinus “negyvus” daiktus ar “nieko nejuntančią” veiklą, atrodo, nereikia rūpintis mokesčių naštos pasiskirstymu, todėl mokesčių subjektas (tas pats namų ūkis ar asmuo) lyg ir dingsta iš akiračio.3. Tiesioginiai ir netiesioginiai – sąlyginis mokesčių padalinimas pagal ėmimo būdą. Teorijoje susiformavo požiūris, kad tiesioginiais mokesčiais apmokestinamos pajamos, o netiesioginiais – išlaidos (vartojimo išlaidos). 4. Pozityvus ir negatyvus. Neatlygintini pervedimai iš biudžeto – transferai – yra iš esmės tie patys mokesčiai su minusu ženklu. Lygiai taip pat kaip mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus, neprižadant tiesioginės grąžos konkrečiam asmeniui, pervedimų (pašalpų, subsidijų, kitos finansinės paramos) gavėjas neturi (o dažniausia ir fiziškai nepajėgus) jokia forma jų “atidirbti”. III.1. “Geros” mokesčių sistemos principai Per ilgą mokesčių teorijos istoriją jos kūrėjai – ekonomistai, sociologai, filosofai, – vertindami mokesčių sistemas, vadovavosi šiomis nuostatomis: “tobula” mokesčio sistema turi užtikrinti lygų mokesčių naštos pasiskirstymą, efektyvų resursų mobilizavimą; ji turi atitikti makroekonominius tikslus ir jiems tarnauti; turi būti lengvai ir nebrangiai administruojama. Kitaip tariant, “geros “ mokesčių sistemos pagrindą sudarantys principai yra sekantys: 1. Valstybė gauna adekvačias ir stabilias laiko atžvilgiu pajamas. Tai reiškia, kad valstybė turi numatytu laiku gauti pajamas, pakankamas valstybės poreikiams finansuoti. Be to, pajamų surinkimo dinamika turi būtų apsaugota nuo nepalankių svyravimų. Mokestinių pajamų sumą labiausia lemia tokie mokesčių sistemos elementai, kaip mokesčių bazė ir mokesčių tarifai. Tam, kad, augant nacionalinėms pajamoms, mokesčių sistema atneštų daugiau biudžeto įplaukų, būtina kiek įmanoma išplėsti mokesčių bazę, o mokesčių sistema turi atitikti elastingumo ir gyvybingumo kriterijams, t.y. mokestinių pajamų dinamika neturi atsilikti nuo BVP pokyčių.2. Teisingumas. Mokesčių sistema turi užtikrinti teisingą, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Teisingas apmokestinamas užtikrinamas tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei savo pajamų proporcingą dalį. Čia galima išskirti dvejopą proporcingumą – proporcingai gaunamai iš valstybės naudai ir proporcingai savo gebėjimams mokėti. Atitinkamai, kalbama apie du apmokestinimo principus: naudos principas (mokesčiai atitinka gaunamą naudą)1. priklauso nuo noro mokėti už visuomenines gėrybes;2. naudos principą atspindi vartojimo mokesčiai, kai apmokestinamos konkurentines prekes, tam tikri turto mokesčiai, socialinės draudimo įmokas. galimybės/gebėjimas mokėti principas (mokesčiai padalinti pagal galimybes)Daugelio specialistų šį principą laiko apmokestinimo teisingumo etalonu. Jis yra skirstomas į horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą: Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintis lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.
Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys asmenis apmokestinami skirtingai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms, vis didesnė jų dalis turėtų būti skiriama mokesčiams. Iš ekonominės teorijos tai pagrista mažėjančio ribinio pajamų naudingumo postulatu (arba ribinės aukos taisykle). Susijęs su pajamų turto, pajamų ar galimybių perskirstymu; Sumokėta mokesčių suma tiesiogiai nesiejama nei su gaunama iš valstybės nauda, nei su mokesčių mokėtojų pajamomis.3. Lygybė – mokesčių įstatymai neturi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas, atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą.4. Ekonominis efektyvumas. Kadangi mokesčiai didina prekių kainas, tarp kainos, kurią pasiruošęs sumokėti vartotojas (paklausos kaina) ir kainos, už kurią gamintojas linkęs parduoti prekę (pasiūlos kaina), susidaro skirtumas. Tai iškraipo rinkos situaciją ir įtakoja rinkos dalyvių elgseną bei paskatas. Ši pasekmė (dar vadinamu statine iškraipymų kaina/kaštai) būtų visuotinio efektyvumo nuostolis. Pastarojo dydis priklauso nuo atitinkamos prekės paklausos/pasiūlos kainų elastingumo bei mokesčio tarifo (žr. palyginimui trikampius ABC ir A’B’C’ pav.2). Pažymėtina tiesinė priklausomybė: kuo didesni minėti rodikliai, tuo didesnį visuotinio efektyvumo nuostolį sąlygoja mokesčio įvedimas. Mokestis yra ekonomiškai efektyvus, jei visuotinio efektyvumo nuostolio dydis yra mažas.5. Ekonominis augimas. Dinaminė mokesčių įvedimo iškraipymų kaštai veikia santaupas, investicijas, užimtumą, gamybos veiksnių sąnaudas, išteklių paskirstymą, rentą. Kuriant ekonominės plėtros teisinius pagrindus, valstybės pajamų sistema turi skatinti taupymą ir investicijas, o taip pat nekenkti šalies prekių konkurentabilumui pasauliniu mastu.Pav.2 Mokesčių visuotinio efektyvumo nuostolis6. Neutralumas. Tai reiškia, kad mokesčiai turi užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti pavienių ūkio subjektų problemas kitų mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčių lengvatas ir kitas išimtis, sudaryti palankesnes veiklos sąlygas kuriems nors ūkio subjektams. Mokesčių poveikis ūkiui neturi iškreipti natūralios konkurencijos – rinkos ekonomikos variklių. Vienas iš pagrindinių būdų pasiekti, kad mokesčių sistema būtų neutrali, – išplėsti mokesčių bazę. Mokesčių sistemos neutralumas, mokesčių bazės plėtojimas sudaro sąlygas nedidinti pagrindinių mokesčių tarifų.7. Paprastumas (aiškumas). Mokesčių įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti aiškūs, jie negali prieštarauti vieni kitiems.8. Viešumas. Viešumo principas privalo užtikrinti, kad visi verslo dalyviai tuo pačiu metu ir kuo anksčiau turėtų galimybę susipažinti su rengiamais verslo plėtrą įtakojančiais mokesčių įstatymų ir jų pakeitimų projektais, pareikšti savo nuomonę arba kitaip prisidėti prie jų rengimo. Šie projektai turi būti skelbiami specializuotuose leidiniuose, organizuojami rengiamų projektų aptarimai, dalyvaujant suinteresuotoms institucijoms ir organizacijoms. Pagrindiniai mokesčių įstatymų pakeitimai, susiję su verslo sąlygų pokyčiais, mokesčių paskirstymu ir pan. , turi būti priimami žymiai anksčiau (pvz., likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams) iki pradedant juos taikyti. 9. Administravimo veiksmingumas.. Mokesčiai turi būti administruojami veiksmingai, t.y. užtikrintų mokestinės biudžetų ir fondų pajamos turi būti užtikrintos kuo mažesnėmis išlaidomis. Mokesčių apskaičiavimas mokesčių mokėtojui neturi sukelti didelių išlaidų. Administravimo veiksmingumui užtikrinti rengiamos nuolatinės galiojančių įstatymų ir jų taikymo praktikos apžvalgos, o jų pagrindu – pasiūlymai dėl administravimo veiksmingumo didinimo.10. Koordinavimas/integravimas. Visi šalyje egzistuojanti mokesčiai turi sudaryti sistemą, t.y. turi būti tarpusavyje suderinti (ekonomine, teisine ir kita prasme), tarnauti tiems patiems visuomeniniams tikslams ir savo visuma siekti aukščiau išvardintų kriterijų subalansuotumo.III.2. Mokesčių sistemos analizėAnalitikai, atliekantys mokesčių sistemos analizę, paprastai akcentuoja tokius klausimus: mokesčių sistemos tinkamumas konkrečiai šaliai ir galimų reformų kryptys. Nors svarbiausia mokesčių funkcija yra generuoti valstybės pajamas, mokesčiai dažnai naudojami rinkos mechanizmo spragoms taisyti ir pajamoms perskirstyti. Turėdami galvoje šiuos tikslus teoretikai siūlo keletą kriterijų, kuriais remiantis galima įvertinti tai, kaip veikia mokesčių sistema. Vienas iš populiariausių yra vadinamasis V.Tanzi diagnostinis pajamų produktyvumo testas (angl. The Tanzi Diagnostic Test for Revenue Productivity). Tai tam tikrų rodiklių (indeksų) rinkinys, kur pagal kiekvieną rodiklį pateikiamas klausimas, o remiantis gautais atsakymais galima teigiamai, neigiamai ar patenkinamai (atsižvelgiant į gautų atsakymų visumą) vertinti šalies mokesčių sistemą. Specifiniai klausimai, skirti atskiriems rodikliams:Koncentracijos indeksas. Ar pakankamai didėlė dalis bendrųjų mokestinių pajamų surenkama iš palyginus nedidelio skaičiaus mokesčių ir mokesčių tarifų? Dispersijos indeksas. Ar tarp mokesčių yra palyginus nedaug tokių, iš kurių gaunamos ypač menkos pajamos, tačiau jie sudaro daug rūpesčių administruojant? Erozijos indeksas. Kiek faktinė mokesčių bazė yra artima potencialiai mokesčių bazei? Surinkimo atsilikimo indeksas. Ar mokesčiai mokami laiku, t.y. tuo momentu, kuris numatytas mokesčių įstatymuose? Specializacijos indeksas. Kokia dalimi mokestinės pajamos priklauso nuo mokesčių su specifiniais tarifais? Objektyvumo indeksas. Ar didelė dalis mokesčių nustatyta pagal objektyvius kriterijus? Prievolės (prievartos) indeksas. Ar mokesčių sistemoje yra pakankamai efektyvių prievolės elementų? Surinkimo sąnaudų indeksas. Ar mokesčių surinkimo sąnaudos yra minimalios? Šis testas nėra normatyvinio pobūdžio ir praktiškai tik nurodo svarbiausius momentus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį nagrinėjant šalies mokesčių sistemą. Manoma, kad faktinių įplaukų iš mokesčių suma ir ta, kurią galima potencialiai surinkti (pagal įstatymuose numatytą tvarką ir susiklosčius visiškai palankioms sąlygoms) turėtų skirtis apie 10-15 proc., o mokesčių administravimo išlaidos turėtų sudaryti apie 0,5 proc. mokestinių pajamų. Tačiau nedaug šalių vienu metu pasiekia nurodytą šių abiejų rodiklių lygį. Paprastai atsilikimas nuo potencialaus surinkimo yra žymiai didesnis, o geresnis surinkimas įmanomas tik gerokai padidinus administravimo sąnaudas.
Pav. 3. Mokesčių tarifų ir mokestinių įplaukų priklausomybė (A.Laffero kreivė)Vienas iš labiau paplitusių rodiklių, apibūdinančių valstybės dalyvavimą ekonominiame gyvenime, yra valstybės biudžeto santykis su BVP. Paprastai akcentuojama biudžeto išlaidų dalis BVP, bet pajamų (mokesčių) dalies BVP rodiklis taip pat teikia daug vertingos informacijos apie mokesčių naštos dydį šalyje arba apmokestinimo ribas. Kadangi šis rodiklis labai skiriasi įvairiose šalyse ir priklauso nuo daugybės veiksnių (tradicijų, mokesčių sistemos struktūros ir architektūros, vidinės ir tarptautinės ekonominės situacijos ir t.t.), vargu ar galima nustatyti kažkokį optimalų orientyrą. Tačiau nagrinėjant konkrečius mokesčius jau senai buvo pastebėtas dėsningumas, kad pernelyg dideli mokesčiai slopina verslininkų iniciatyvą, skatina mokesčių slėpimą ir šešėlinės ekonomikos plėtrą. Vadinamoji A.Laffero kreivė rodo, kad egzistuoja hipotetinis ribinis mokesčių tarifas, kurį padidinus mokesčių įplaukos į biudžetą pradeda sparčiai mažėti, kadangi siaurėja mokesčių bazė, t.y. ūkio subjektai vengia mokėti mokesčius (žr. 3 pav.).
Mokesčių tarifo didinimas iki tam tikro lygio (taškas T’ pav. 4) didina ir mokestinės biudžeto pajamas, tačiau lėtėjančiu tempu, o mokesčių bazė MP mažėja, nors ir ne taip sparčiai, kaip didėja mokesčių tarifas. Už taško T’ mokesčių tarifo didinimas pradėtų mažinti mokestines pajamas (nes suaktyvės mokesčių vengimas), o mokesčių bazė mažėtų žymiai spartesniais tempais nei auga mokesčių tarifas. Taškas T’ mokesčių tarifų skalę dalija į normalią ir pavojingą. Taške T’ yra optimali mokesčių tarifas, kuriam esant mokestinės pajamos pasiekia maksimumą (taškas MP’). Taigi mokestinės pajamos priklauso ir nuo mokesčių tarifų, ir nuo mokesčių bazės. Didėjant mokesčių tarifą iki tam tikros ribos kompensuojamas mokesčių bazės mažėjimas ir bendroji mokesčių suma gali netgi didėti, bet tarifui pasiekus ribinį tašką T’, mokesčių bazė “susitraukia” labai greitai ir tai jau nekompensuoja padidėjusių tarifų, taigi mokesčių surinkimas taip pat krenta. Nors su formaliais metodais tiksliai apskaičiuoti ar intuityviai įvertinti ribinio tarifo reikšmę be galo sudėtinga, priimant sprendimus dėl mokesčių tarifų pakeitimų pačio dėsningumo ignoruoti negalima.Pav. 4. Mokesčių normos, apmokestinimo bazės ir mokestinių pajamų ryšys (pagal Lafferą)III.3. Mokesčių sistemos potencialas ir mokesčių pastangosPajamų generavimas yra pagrindinė mokesčių sistemos – fiskalinė – funkcija. Mokesčių sistema yra tarsi savotiškas ekonominių išteklių perdavimo iš privačiojo sektoriaus valstybei mechanizmas, kuris turi veikti sklandžiai, neišbarstyti išteklių pakeliui, nesukelti infliacijos. Iš esmės tai reiškia pajamų našumą. Norint patikrinti, ar mokesčių sistema atitinka šį kriterijų, taikoma vadinamoji mokesčių pastangų analizės metodologija. Jos dėmesio centre yra klausimas, ar valstybė, esant būtinybei, pajėgi padidinti mokestinių pajamų surinkimą su nedidelėmis nepageidautinomis pasekmėmis. Paprasčiausias ir populiariausias mokesčių pastangų rodiklis, plačiai naudojamas ir tarptautiniams palyginimams, yra faktinių mokestinių pajamų santykis su BVP (dar žinomas kaip faktinis mokesčių svoris):
Tačiau šis rodiklis apibūdina tik kiekybinę mokesčių sistemos pusę ir visiškai ignoruoja mokesčių surinkimo kokybės klausimą. Tam įvertinti taikoma mokesčių sistemos potencialo sąvoka.Mokesčių sistemos potencialas apibrėžiamas kaip mokestinių pajamų lygis (išreikštas kaip BVP dalis), kuris būtų pasiektas, jei mokestinę bazę būtų apmokestinta vidutiniu tarifu. Kitaip tai galima pavadinti šalies mokestiniu pajėgumu arba mokesčių svoriu, bet ne faktinių, o įvertintų atsižvelgiant į paminėtą prielaidą. Makroekonomikos teorija teigia, kad mokesčių sistemos potencialą labiausia lemia ekonomikos atvirumo laipsnis (I), šalies išsivystymo ir nacionalinių pajamų lygis (ii) bei nacionalinių pajamų sudėtis (iii), nes būtent šie veiksniai lemia mokesčių potencialo mikroaplinką – šalies gyventojų gebėjimą mokėti mokesčius ir valstybės gebėjimą juos rinkti. Nors mokesčių sistemos potencialas nėra tiksliai išmatuojamas rodiklis, jis sudaro prielaidą mokesčių pastangoms vertinti. Faktinių mokesčių svorio santykis su mokesčių sistemos potencialu apibūdina šalies mokesčių pastangas:
Jei mokesčių pastangos mažesnės už vienetą, tai reiškia, kad šalies vyriausybė galėtų nesunkiai padidinti pajamų surinkimą išplėtusi mokesčių bazę ar/ir didindama mokesčių tarifus, nes šiuo metu ji nevisai realizuoja savo mokesčių sistemos potencialą. Tuo atveju, kai mokesčių pastangos yra didesnės už vienetą, mokesčių sistema generuoja daugiau pajamų, negu gali pagal savo potencialą, t.y. yra “perkaitusi” ir dirba daugiau, negu leidžia normalus pajėgumas. Deja, mokesčių pastangų rodiklis yra tik apytikrė šalies mokesčių sferos charakteristika. Didelės mokesčių pastangos visai nereiškia, kad vyriausybė turi biudžeto perteklių ar taiko tinkamą mokesčių politiką. Keliose Afrikos valstybėse mokesčių pastangos didesnės negu vienetas, bet tos šalys kenčia nuo besitęsiančio ir gilėjančio fiskalinio deficito ir prasto valstybės išteklų naudojimo. Jei šalies mokesčių pastangos mažesnės už vidutinį, jos mokestinių pajamų dalis BVP gali atrodyti patenkinanti nacionalinių preferencijų atžvilgiu. Be to, mokesčių pastangų analizė yra grynai statinio pobūdžio, ji “nepagauna”, pvz., staigus faktinio mokesčių svorio pokyčių ar mokesčių pastangų svyravimų. Dinaminiu požiūriu mokesčių elastingumas yra informatyvesnis rodiklis.
IV. Lietuvos valstybės pajamų politikaIV.1. Mokesčius administruojančios institucijosMokesčius administruojančios institucijos:
Pagrindinius Lietuvoje galiojančius mokesčius – pridėtinės vertės mokestį, pelno mokestį, gyventojų pajamų mokestį, akcizus, įvairius turto mokesčius – administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Valstybinę mokesčių inspekciją sudaro centrinis mokesčio administratorius (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos) ir 10 teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų. Valstybinės mokesčių inspekcijos veiklą bei mokesčių administravimo procedūras reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo statymas. Lietuvos Respublikos muitinė administruoja muitus ir iš dalies pridėtinės vertės mokestį bei akcizus, kiek tai jai yra pavesta pagal atskirus mokesčių įstatymus. Lietuvos Respublikos muitinė veikia vadovaudamasi Lietuvos Respublikos muitinės įstatymu. Valstybinė mokesčių inspekcija bei Lietuvos Respublikos muitinė yra institucijos, pavaldžios Lietuvos Respublikos finansų ministerijai. Kartu su Valstybine mokesčių inspekcija mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestį, taip pat mokesčius už aplinkos teršimą administruoja ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos. Valstybinio socialinio draudimo įmokas administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pavaldi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Kartu su Valstybine mokesčių inspekcija Kvotinio cukraus gamybos mokestį ir papildomo cukraus gamybos mokestį bei Baltojo cukraus virškvočio mokestį administruoja Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija. IV.2. Gyventojų pajamų mokestisMokesčio mokėtojai Pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Gyventojai skirstomi į nuolatinius ir nenuolatinius Lietuvos gyventojus. Gyventojas laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, jeigu jis atitinka Įstatyme nustatytus reikalavimus, pavyzdžiui, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta yra Lietuvoje, tam tikrą laiką išbūna Lietuvoje. Mokesčio bazė:Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra:
1. per nuolatinę bazę vykdomos individualios veiklos pajamos; 2. ne per nuolatinę bazę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje:• palūkanos;• pajamos iš paskirstytojo pelno;• su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos;• sporto veiklos pajamos;• atlikėjų veiklos pajamos;• pajamos, gautos už išnuomotą, parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvoje;• pajamos, gautos už parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija;• honoraras.Pajamų mokesčio tarifai Pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 procentai. Pajamų mokesčio 15 procentų tarifas taikomas pajamoms iš paskirstytojo pelno, jūrininkų gautoms pajamoms, sportininkų pajamoms, atlikėjų pajamoms, honorarui; gautoms pagal autorinę sutartį pajamoms iš kūrybos; pajamoms, gautoms iš turto nuomos, pardavimo arba kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms; pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš šių pajamų neatimti leidžiami atskaitymai; pensijų išmokoms, gautoms bet kuriuo Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatyme numatytu būdu, išmokoms pagal gyvybės draudimo sutartį, grąžinamoms gyventojo sumokėtoms gyvybės draudimo įmokoms pagal nutrauktą gyvybės draudimo sutartį. Kitoms pajamoms (neišvardintoms Įstatyme) taikomas 33 procentų pajamų mokesčio tarifas. Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Mokestinis laikotarpis Pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais. Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų, gautų per nuolatinę bazę Lietuvoje, mokesčio pirmas mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, kuriais nuolatinė bazė buvo arba turėjo būti įregistruota.
Apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tvarka 1. Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama:• neapmokestinamosios pajamos;• pajamos, gautos iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą;• leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu;• per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos,• neapmokestinamasis pajamų dydis ir papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis;• Įstatyme nustatytos nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos. 2. Apskaičiuojant nenuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos per nuolatinę bazę apmokestinamąsias pajamas, iš visų per nuolatinę bazę gautų pajamų atimamos neapmokestinamos individualios veiklos, vykdomos per tą nuolatinę bazę, pajamos ir (arba) leidžiami atskaitymai, susiję su tų individualios veiklos, vykdomos per tą nuolatinę bazę, pajamų gavimu. 3. Į nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamas įskaitomos pozityviosios pajamos, t. y. visos kontroliuojamo vieneto, įregistruoto ar kitaip organizuoto valstybėse ar zonose, neįtrauktose į ,,baltąjį sąrašą“, kurį nustato finansų ministras, pajamos arba jų dalis, įskaitomos nuolatinio Lietuvos gyventojo – kontroliuojančiojo asmens pajamas proporcingai šio nuolatinio Lietuvos gyventojo turimų akcijų, balsų arba teisių į kontroliuojamojo vieneto pelną skaičiui
Administravimas Pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos skirstomos į dvi klases – A ir B. A klasės pajamoms priskiriamos:• iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus nustatytas išimtis• iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjų veiklos pajamos;• ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija, arba nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje;• iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, palūkanos ir honorarai. B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Pajamų mokestį nuo išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamas išmokantys asmenys. Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio Įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. IV.3. Pelno mokestisMokesčio mokėtojai Pelno mokestį moka apmokestinamieji vienetai: – Lietuvos vienetas – juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka; – užsienio vienetas – užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas apmokestinamasis vienetas. Mokesčio bazė Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos. Užsienio vieneto mokesčio bazė yra užsienio vieneto per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos. Šios pajamos apmokestinamos tuo pačiu būdu kaip Lietuvos vieneto. (Žiūrėti toliau ,,Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas“).Užsienio vieneto mokesčio bazė yra ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos, gautos iš Lietuvos Respublikos rezidentų:• palūkanų pajamos; • pajamos iš paskirstytojo pelno;• autorinio atlyginimo, įskaitant atlyginimą už suteiktas gretutines teises, pajamos;• pajamos, gautos kaip atlyginimas už teisę naudotis pramoninės nuosavybės objektu;• atlyginimas už franšizę; • atlyginimas už suteiktą informaciją apie gamybinę, prekybinę ar mokslinę patirtį (know-how);• gautos pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje; • kompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos. Mokesčio tarifai :-Lietuvos vienetų, užsienio vienetų nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą. – Užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir kurios gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, apmokestinamos prie pajamų šaltinio taikant 10 procentų mokesčio tarifą. Dividendai ir kitos pajamos iš paskirstytojo pelno apmokestinamos taikant 15 procentų mokesčio tarifą. – Vienetų, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 13 procentų mokesčio tarifą, išskyrus Įstatyme nustatytus atvejus. Mokestinis laikotarpis Mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Atsižvelgdamas į mokesčio mokėtojo prašymą ir į jo veiklos ypatybes, vietos mokesčio administratorius gali nustatyti kitokį mokestinį laikotarpį su sąlyga, kad tas mokestinis laikotarpis bus lygus 12 mėnesių.
Apmokestinamojo pelno apskaičiavimas Apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš per mokestinį laikotarpį gautų pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos ir atskaitomi leidžiami atskaitymai, įskaitant ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus. Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Prie ribojamo dydžio leidžiamų atskaitymų priskiriamos: • ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos (nuo 5 iki 33 procentų per metus priklausomai nuo turto grupės), mokesčio apskaičiavimo tikslais leidžiami tiesinis arba dvigubo balanso metodai;• ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos; komandiruočių sąnaudos; • reklamos ir reprezentacijos sąnaudos; • beviltiškos skolos; • pensinio, gyvybės draudimo įmokos darbuotojų naudai ir kt. Pajamos ir atskaitymai turi būti grindžiami dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus ir kitus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytus papildomus rekvizitus. Neleidžiami atskaitymai, kurie negali būti atskaitomi iš pajamų: • Pridėtinės vertės mokestis, mokamas į biudžetą, ir pelno mokestis;• Palūkanos, mokamos už valstybės arba savivaldybės kapitalo naudojimą;• Netesybos, į biudžetą ir valstybės fondus sumokėtos baudos, delspinigiai ir kitos sankcijos;• Palūkanos ar kitokios išmokos už susijusių asmenų sutartinių įsipareigojimų nevykdymą; • Ribojamų dydžių atskaitymų dalis, viršijanti nustatytus dydžius;• Nuostoliai tarp susijusių asmenų;• Dividendai ar kitaip paskirstytas pelnas ir kt. Lietuvos vieneto arba nuolatinės buveinės išmokos užsienio vienetams, kurie įregistruoti ar kitaip organizuoti tikslinėse teritorijose, laikomos neleidžiamais atskaitymais, jei trūksta įrodymų, kad šios išmokos yra susijusios su jas išmokančio ir gaunančio vieneto įprastine veikla ir tarp išmokos ir ekonomiškai pagrįstos ūkinės operacijos yra ryšys. Prie Lietuvos vieneto pajamų priskiriamos ir pozityviosios pajamos – visos kontroliuojamojo vieneto, įregistruoto ar kitaip organizuoto valstybėse, nepaminėtose Finansų ministerijos,,baltajame sąraše“, pajamos ar jų dalis, įskaitomos į Lietuvos kontroliuojančiojo vieneto pajamas proporcingai Lietuvos vieneto turimų akcijų (dalių, pajų), balsų ar teisių į kontroliuojamojo vieneto pelną skaičiui. Šios nuostatos netaikomos tais atvejais, jeigu kontroliuojamojo užsienio vieneto pajamas sudaro tik kontroliuojančio vieneto išmokos, laikomos neleidžiamais atskaitymais, arba kontroliuojamojo užsienio vieneto pajamos sudaro mažiau kaip 5 procentus kontroliuojančio vieneto pajamų. Nuostolių perkėlimas Mokestinio laikotarpio nuostolius galima perkelti ne ilgiau kaip penkerius vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, išskyrus atvejus, kai nuostoliai susidarė dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo. Tokius nuostolius galima perkelti ne ilgiau kaip trejus vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, tačiau jie dengiami tik vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo veiklos pajamomis. Dividendų apmokestinimas Pagal Įstatymą dividendai neturi būti apmokestinami daugiau negu vieną kartą. Visos nuostatos, kurios yra taikomos dividendams, taip pat taikomos ir paskirstytajam pelnui, nors paskirstytasis pelnas ir nėra teisiškai įformintas kaip vieneto dividendai Akcinių bendrovių ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Pagal dalyvavimo išimties principą vieneto gaunami dividendai pelno mokesčiu neapmokestinami, jei dividendai gaunami iš vieneto, kuriame dividendus gaunantis vienetas ne trumpiau kaip 12 mėnesių be pertraukų, įskaitant dividendų paskirstymo momentą, valdo daugiau kaip 10 procentų balsus suteikiančių akcijų (dalių, pajų). Vieneto reorganizavimas, perleidimas arba likvidavimas Vienetų reorganizavimo, perleidimo arba likvidavimo apmokestinimo aspektai yra suderinti su Direktyvos 90/434/EEC nuostatomis. Turto vertės padidėjimas, susidaręs Įstatyme išvardintų operacijų metu, nėra apmokestinamas akcininkų arba vienetų lygyje. Jei likviduojamas vienetas paskirsto turtą savo dalyviams, toks paskirstymas yra laikomas to turto pardavimu už to turto tikrąją rinkos kainą, o skirtumas tarp to turto įsigijimo kainos ir pardavimo kainos bus laikomas vieneto turto vertės padidėjimo pajamomis. Likviduojant vienetą, vieneto patirti nuostoliai dėl turto perleidimo laikomi likviduojamo vieneto nuostoliais. Jei Lietuvos vienetas arba pagal Europos Sąjungos valstybės narės įstatymus įsteigtas vienetas gauna kito vieneto akcijų dėl vienetų reorganizavimo ar nuosavybės perleidimo, tai akcijų kainų skirtumas gali būti apmokėtas pinigais, tačiau ne daugiau kaip 10 procentų įsigyjamojo vieneto akcijų nominalios vertės arba, jei nominalios vertės nėra, – apskaičiuotos akcijų tikrosios rinkos kainos. Administravimas Mokesčio mokėtojai avansinio pelno mokesčio sumą gali apskaičiuoti pagal praėjusio mokestinio laikotarpio veiklos rezultatus arba pagal numatomus mokestinio laikotarpio rezultatus. Metinė pelno mokesčio deklaracija pateikiama ir pelno mokestis sumokamas, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, ne vėliau kaip iki kito mokestinio laikotarpio dešimto mėnesio pirmos dienos. Lietuvos vienetas iš šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoto pelno mokesčio sumos gali atskaityti pelno mokesčio arba jam tapataus mokesčio sumą, sumokėtą užsienio valstybėje nuo toje valstybėje gautų pajamų. Tuo atveju, kai užsienio valstybėse Lietuvos vienetas gavo pagal šį Įstatymą apmokestinamų dividendų ar palūkanų, kurie sudaro ne daugiau kaip 25 procentus juos gaunančio vieneto pajamų, atskaitoma mokesčio nuo dividendų ar palūkanų suma neturi viršyti 1/5 bendros pelno mokesčio sumos. Kovos su mokesčių vengimu nuostatos ozityvios pajamos, atsirandančios dėl Lietuvos vieneto kontroliavimo užsienio kompanijos, yra įtraukiamos į kontroliuojančio Lietuvos vieneto mokesčio bazę. Įstatymas numato specialias naujai įsigyto anksčiau turėto ilgalaikio turto, taip pat nuomos, traktuojamos kaip pardavimas, apmokestinimo sąlygas. Šių nuostatų tikslas kovoti su mokesčių mokėjimo vengimu. Sandorių kainodara (Transfer pricing) Užsienio jurisdikcijos ilgalaikė patirtis panaudota Lietuvos mokesčių sistemoje: mokesčio administratoriui suteikta teisė koreguoti susijusių vienetų sandoriuose nurodytas kainas, jeigu jos neatitinka tikrosios rinkos kainos, arba perkainoti pajamas arba išmokas. Mokesčių administratorius, nustatydamas tikrąją rinkos kainą, gali taikyti sandorio vertės koregavimo metodus. Šiuos metodus bei jų taikymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija pagal OECD Sandorių kainodaros rekomendacijas tarptautinėms įmonėms ir mokesčių administravimui. Šios nuostatos bus taikomos Lietuvoje nuo 2004 metų.IV.4. Pridėtinės vertės mokestisReglamentavimas Europos Sąjungoje Europos Sąjungoje apmokestinimo PVM tvarka yra griežtai reglamentuota, atsižvelgiant į tai, kad šis mokestis, kaip vartojimo mokestis, turi esminės įtakos kuriant vidaus rinką be sienų. Pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis apmokestinimo PVM tvarką Europos Sąjungos mastu, yra 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, suderinimo – bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo pagrindas. Ši direktyva reglamentuoja praktiškai visus PVM taikymo aspektus. Tačiau yra keletas direktyvų, reglamentuojančių specifinius dalykus:• importo PVM lengvatų taikymo atvejus ir tvarką – 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 78/1035/EEB dėl nekomercinio pobūdžio nedidelių prekių siuntų iš trečiųjų šalių atleidimo nuo importo mokesčių bei 1983 m. kovo 28 d. Tarybos direktyva 83/181/EEB dėl Direktyvos 77/388/EEB 14 straipsnio 1 dalies taikymo atleidžiant galutinį tam tikrų prekių importą nuo pridėtinės vertės mokesčio;• PVM grąžinimą užsienio apmokestinamiesiems asmenims – 1979 m. gruodžio 6 d. Aštuntoji Tarybos direktyva 79/1072/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų suderinimo – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo mokesčio mokėtojams, nuolat negyvenantiems šalies teritorijoje, tvarka bei 1986 m. lapkričio 17 d. Tryliktoji Tarybos direktyva 86/560/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų suderinimo – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiems subjektams, kurie nėra įsisteigę Bendrijos teritorijoje, tvarka. Administracinis PVM administruojančių valstybių narių institucijų bendradarbiavimas yra nustatytas atskiru reglamentu, kuris yra tiesioginio taikymo teisės aktas. Reglamentavimas Lietuvoje PVM Lietuvoje pradėtas taikyti nuo 1994 m. gegužės 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymui Nr. I-345. Šis įstatymas galiojo iki 2002 m. birželio 30 dienos. Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas Nr. IX-751, kuris įgyvendino visas pagrindines Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimą PVM nuostatas, tačiau į įstatymą nebuvo perkelti reikalavimai, kurių taikymas įmanomas tik Lietuvai esant Europos Sąjungos nare ir bendrosios rinkos dalimi. 2004 m. sausio 15 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-1960, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. Šis įstatymas galutinai perkėlė Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimo PVM tvarką, nuostatas. PVM objektas PVM objektas yra šalies teritorijoje už atlygį atliekamas prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, kai šias prekes tiekia ir paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą. PVM objektas taip pat yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės. Importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės laikomos importuotomis šalies teritorijoje. PVM tarifai Standartinis PVM tarifas yra 18 procentų. Taip pat yra taikomi lengvatiniai 5 ir 9 procentų PVM tarifai. Lengvatinis 5 procentų PVM tarifas taikomas: • keleivių vežimo nustatytais reguliaraus susisiekimo maršrutais, keleivių vežimo keleiviniais traukiniais paslaugoms, bagažo vežimo paslaugoms; • knygoms, laikraščiams, žurnalams ir kitiems periodiniams leidiniams; • vaistams (įskaitant veterinarinius) ir kai kurioms medicinos prekėms;• viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms; • ekologiškai švariems maisto produktams (nuo 2006 m. sausio 1 d.); • šviežiai atšaldytai mėsai ir valgomiems subproduktams (išskyrus naminių paukščių mėsą ir jų valgomus subproduktus);• šviežiai atšaldytai, užšaldytai, giliai užšaldytai naminių paukščių mėsai ir jų valgomiems subproduktams;• žemės ūkio bendrovių ir kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) – žemės ūkio subjektų paslaugoms žemės ūkiui, teikiamoms savo nariams ; • gyvoms, šviežioms ir atšaldytoms žuvims. Lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas gyvenamųjų namų statybos, renovacijos, apšiltinimo paslaugoms, už kurias apmokama valstybės ir savivaldybių biudžetų, valstybės teikiamų lengvatinių kreditų ir valstybės specialiųjų fondų lėšomis. PVM mokėtojai Registruotis PVM mokėtojais ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą privalo apmokestinamieji asmenys, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas. Tačiau Lietuvos Respublikos apmokestinamieji asmenys gali nesiregistruoti PVM mokėtojais bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas neskaičiuoti PVM ir nemokėti jo į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100 tūkst. litų. PVM mokėtojais registruotis privalo apmokestinamieji asmenys, kurie nėra ir neprivalo būti įregistruoti PVM mokėtojais dėl šalies teritorijoje vykdomo prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, taip pat juridiniai asmenys, kurie nėra apmokestinamieji asmenys, šalies teritorijoje įsigyjantys prekes iš kitos valstybės narės. Registruotis PVM mokėtoju neprivaloma, jeigu visų įsigytų iš kitų valstybių narių prekių (išskyrus naujas transporto priemones ar akcizais apmokestinamas prekes) vertė (neįskaitant PVM) praėjusiais kalendoriniais metais neviršijo 35 tūkst. litų ir einamaisiais kalendoriniais metais nenumatoma šią ribą viršyti. Taip pat yra numatyta savanoriško registravimosi PVM mokėtojais galimybė tais atvejais, kai minėtos registravimosi ribos neviršijamos. Mokestinis laikotarpis Mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, tačiau kai kuriais atvejais gali būti nustatomas ir kalendorinio pusmečio arba kitas laikotarpis. Jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ir mokėtina PVM suma sumokama ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Kitos nuostatos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme taip pat yra nustatyti atvejai, kai prekių tiekimas, paslaugų teikimas ir prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės PVM neapmokestinami, taip pat atvejai, kai importuojamos prekės neapmokestinamos importo PVM, specialių apmokestinimo PVM schemų (kompensacinio PVM tarifo ūkininkams, turizmo paslaugų, naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcinių ir antikvarinių daiktų, investicinio aukso bei elektroniniu būdu teikiamų paslaugų) taikymo tvarka ir t.t.Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatų paaiškinimai Apibendrintus Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo paaiškinimus, suderinusi su Finansų ministerija, teikia ir skelbia Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Šio įstatymo komentarą galima rasti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos interneto puslapyje. Mokesčių mokėtojai, pageidaujantys gauti konsultacijas dėl PVM mokėjimo ar informaciją dėl Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų taikymo, remiantis LR mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, turėtų kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją.IV.5. AkcizaiReglamentavimas Europos Sąjungoje Europos Sąjungoje apmokestinimo akcizais tvarka yra griežtai reglamentuota, atsižvelgiant į tai, kad šis mokestis, kaip vartojimo mokestis, turi esminės įtakos kuriant vidaus rinką be sienų. Pagrindinis dokumentas, nustatantis akcizų apmokestinimo sistemą (t.y. akcizais apmokestinamų prekių sandėlių sistemą, akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, mokėtojų prievoles ir pan.), yra 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva 92/12/EEB dėl bendrųjų procedūrų, susijusių su akcizais apmokestinamais produktais, ir dėl tokių produktų laikymo, judėjimo ir kontrolės. Kitos direktyvos yra susijusios su atskiromis akcizų objektų grupėmis ir nustato apmokestinimo struktūrą bei akcizų tarifų minimalius dydžius: • etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų – 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/83/EEB dėl akcizo mokesčio alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams struktūrų suderinimo ir 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/84/EEB dėl alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams taikomų akcizo tarifų suvienodinimo.• apdoroto tabako – 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/79/EEB dėl mokesčių už cigaretes derinimo ir 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/80/EEB dėl mokesčių, taikomų kitam nei cigaretės pramoniniam tabakui derinimo • energetinių produktų ir elektros energijos – 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB dėl energetikos produktų ir elektros apmokestinimo restruktūrizavimo. Reglamentavimas Lietuvoje Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas Nr. I-429 buvo priimtas 1994 m. balandžio 12 d. ir galiojo nuo 1994 m. balandžio 22 d. iki 2002 m. birželio 30 dienos. Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas Nr. IX-569, kuris įgyvendino visas pagrindines Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimo akcizais tvarką, nuostatas. Tačiau į įstatymą nebuvo perkeltos nuostatos, kurių taikymas įmanomas tik Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare bei tam tikras nuostatas dėl akcizų tarifų suderinimo. 2004 m. sausio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-1987, kuris įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d. Šis įstatymas galutinai perkėlė Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių apmokestinimo akcizais tvarką, nuostatas, išskyrus nuostatas, kurių perkėlimui Lietuva yra gavusi pereinamąjį laikotarpį. Akcizų objektas Akcizais yra apmokestinamos šios prekės:• etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; • apdorotas tabakas; • energetiniai produktai;• elektros energija;• akmens anglis, koksas ir lignitas. Tačiau dėl elektros energijos, akmens anglių, kokso ir lignito apmokestinimo Lietuva gavo pereinamąjį laikotarpį – akmens anglis, koksas ir lignitas bus apmokestinti nuo 2007 m. sausio 1 d., elektros energija – nuo 2010 m. sausio 1 d. Akcizų tarifai Šiuo metu Lietuvoje taikomi tokie akcizų tarifai: I. etilo alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams (už produkto hektolitrą): 1) alui – 7 litai už 1 proc. faktinės alkoholio koncentracijos; 2) vynui iš šviežių vynuogių: – kurių faktinė alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 8,5 proc. tūrio – 40 litų; – kitiems – 150 litų; 3) kiti fermentuoti gėrimai: – kurių faktinė alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 8,5 proc. tūrio – 40 litų; – kitiems – 150 litų; 4) tarpiniai produktai: – kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija yra ne didesnė kaip 15 proc. tūrio, – 150 litų; – kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra didesnė kaip 15 proc. tūrio, – 230 litų; 5) etilo alkoholiui– 3200 litų už gryno etilo alkoholio hektolitrą.II. apdorotam tabakui: 1) cigaretėms: – specifinis elementas – 47,5 lito ir – vertybinis elementas – 15 proc.; 2) cigarams ir cigarilėms –38 litai už kilogramą produkto; 3) rūkomajam tabakui – 111 litų už kilogramą produkto.III. energetiniams produktams (už toną produkto): 1) variklių benzinui: – bešviniam – 1318 litų; – turinčiam švino – 1934 litų. 2) žibalui – 1002 litų; 3) gazoliams – 1002 litų; 4) šildymui skirtiems gazoliams – 86 litų; 5) skystajam kurui (mazutams), orimulsijai – 52 litų; 6) naftos dujoms ir dujiniams angliavandeniliams (išskyrus gamtines dujas) – 432 litų. Minimalioms akcizų tarifų normoms cigaretėms, benzinui, gazoliui bei orimulsijai pasiekti Lietuva yra gavusi pereinamąjį laikotarpį: • cigaretėms – iki 2010 m. sausio 1 d.; • bešvintam benzinui – iki 2011 m. sausio 1 d.;• gazoliui, žibalui – iki 2013 m. sausio 1 d. Taip pat Lietuvai suteikta teisė orimulsijai iki 2010 m. sausio 1 d. taikyti 0 Lt už produkto toną akcizo tarifąMokėtojai Prievolė apskaičiuoti ir į valstybė biudžetą sumokėti akcizus tenka apmokestinamų prekių sandėlių savininkams, registruotiems arba neregistruotiems prekybininkams, asmenims, pagaminusiems akcizais apmokestinamas prekes, importuotojams, o įstatymo nustatytais atvejais – ir kitiems asmenims. Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatų paaiškinimai Mokesčių mokėtojai, pageidaujantys gauti konsultacijas dėl akcizų mokėjimo ar informaciją dėl Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų taikymo, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, turėtų kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją.IV.6. Nekilnojamo turto mokestisPagal Lietuvos Respublikos įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo nuostatas įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestį moka Lietuvos ir užsienio valstybių juridiniai asmenys už jiems Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, išskyrus žemę, orlaivius ir laivus. Metinis mokesčio tarifas yra 1 procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Savivaldybių taryboms savo biudžeto sąskaita suteikta teisė sumažinti įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti.IšvadosVisuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėti prie valstybės išteklių mobilizavimo mokėdamas mokesčius. Mokesčių sistema – tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abejų pusių intereso suderinimo paieška. Siekiama atrasti tokias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne tik dabartiniame ekonominio ciklo etape (tai pasiekiama, mokesčių dėka surinkus pakankamai lėšų), bet ir ateityjeNorėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Nors svarbiausia mokesčių funkcija yra generuoti valstybės pajamas, mokesčiai dažnai naudojami rinkos mechanizmo spragoms taisyti ir pajamoms perskirstyti. Turėdami galvoje šiuos tikslus teoretikai siūlo keletą kriterijų, kuriais remiantis galima įvertinti tai, kaip veikia mokesčių sistema. Vienas iš populiariausių yra vadinamasis V.Tanzi diagnostinis pajamų produktyvumo testas. Vienas iš labiau paplitusių rodiklių, apibūdinančių valstybės dalyvavimą ekonominiame gyvenime, yra valstybės biudžeto santykis su BVP.Mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą. Per ilgą mokesčių teorijos istoriją jos kūrėjai – ekonomistai, sociologai, filosofai, – vertindami mokesčių sistemas, vadovavosi šiomis nuostatomis: “tobula” mokesčio sistema turi užtikrinti lygų mokesčių naštos pasiskirstymą, efektyvų resursų mobilizavimą; ji turi atitikti makroekonominius tikslus ir jiems tarnauti; turi būti lengvai ir nebrangiai administruojama. Kitaip tariant, “geros “ mokesčių sistemos pagrindą sudarantys principai yra sekantys:1. Valstybė gauna adekvačias ir stabilias laiko atžvilgiu pajamas2. Teisingumas.3. Lygybė4. Ekonominis efektyvumas5. Ekonominis augimas
6. Neutralumas.7. Paprastumas (aiškumas).8. Viešumas. 9. Koordinavimas/integravimas10. Administravimo veiksmingumas.Pajamų generavimas yra pagrindinė mokesčių sistemos – fiskalinė – funkcija. Mokesčių sistema yra tarsi savotiškas ekonominių išteklių perdavimo iš privačiojo sektoriaus valstybei mechanizmas, kuris turi veikti sklandžiai, neišbarstyti išteklių pakeliui, nesukelti infliacijos. Iš esmės tai reiškia pajamų našumą. Norint patikrinti, ar mokesčių sistema atitinka šį kriterijų, taikoma vadinamoji mokesčių pastangų analizės metodologija. Jos dėmesio centre yra klausimas, ar valstybė, esant būtinybei, pajėgi padidinti mokestinių pajamų surinkimą su nedidelėmis nepageidautinomis pasekmėmis. Paprasčiausias ir populiariausias mokesčių pastangų rodiklis, plačiai naudojamas ir tarptautiniams palyginimams, yra faktinių mokestinių pajamų santykis su BVP (dar žinomas kaip faktinis mokesčių svoris).
Pagrindinius Lietuvoje galiojančius mokesčius – pridėtinės vertės mokestį, pelno mokestį, gyventojų pajamų mokestį, akcizus – be abejonės galima vadinti valstybės pajamomis, o kad valstybės pajamų krepšelis būtų nekiauras, valstybės pajamų politika tiesiog negali šlubuoti ar būti “netobula”,nes juk valstybės institutas skirtas tarnauti visų piliečių labui. Belieka, tik kiekvienam piliečiui atsakingai prie to prisidėti.
Papildoma literatūra ir interneto nuorodos1. Valstybės ekonominės politikos teoriniai ir metodologiai aspektai. Prof. habil.dr.O.G.Rakauskienė. Paskaitų konspektai. 2003 m.2. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija. – Valstybės žinios, 2003, Nr. 89–4029.3. Šiuolaikinė valstybė (vadovėlis) K.: Technologijos. 1999. – 568 p.4. Cesevičius D. Lietuvos ekonominė politika. 1918-1940 m. V.: Academia, 1995. – 138 p.5. Valstybės ilgalaikės raidos strategija. – Valstybės žinios, 2002, Nr. 113.6. Buškevičiūtė E., Pukelienė V. Valstybės mokesčių sistema (mokomiji knyga). Kaunas, 1998 m.7. Rinkos ekonomika ir valstybės reguliavimas. Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Vilnius. 1990 m. 8. Interneto prieiga: www.vmi.lt
Priedai: