Mokeščių sistema

1628 0

cTURINYS

ĮVADAS ..3

ISTORINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ APŽVALGA............................4

BENDRIEJI MOKESČIŲ POŽYMIAI IR SAMPRATA........................

MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS..............................

LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA..............................

MOKESČIŲ ESMĖ IR APMOKESTINIMO PRINCIPAI.......................

LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS SUDĖTIS IR RAIDA...................

ĮVADAS

Mokesčiai yra nuo seniausių laikų žinomas svarbiausias valstybės finansinis šaltinis, jos gyvavimo pagrindas, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma. Mokesčių sistema apibrėžiama kaip šalyje egzistuojančių mokesčių, įplaukų ir rinkliavų visuma, nustatyta sprendžiant apmokestinimui keliamus uždavinius ir išreiškianti valstybės socialinę, ekonominę ir fiskalinę politiką. Mokesčių sistema turi skatinti ekonomikos plėtrą. Keičiantis šalies ekonomikai ir politinei situacijai, mookesčių sistema taip pat turi neišvengiamai keistis. Mokesčiai sudaro pagrindinę rinkos ekonomikos šalių valstybės biudžeto pajamų dalį. Pirmasis bendras rodiklis, apibūdinantis jų vaidmenį šalies ekonomikoje, yra visų apmokestinimo įplaukų dalis bendrajame vidaus produkte. Antrasis mokesčių rodiklis apibūdina apmokestinimo pajamų pasiskirstymą pagal įvairius biudžeto sandaros lygmenis. Mokesčių teisingumo principas teigia, kad valstybės išlaikymas turi vienodai, o pereinamuoju laikotarpiu – proporcingai – kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui. Jeigu valstybė rūpinasi mažas pajamas gaunančiais, neišgalinčiais gyventojais, t.y. vykdo perskirstymo programas, tai turi būti daroma biudžeto išlaidų, o ne mokesčių pagalba. Kitaip tariant, tikslingiau šiems gyventojams skirti pašalpą iš biudžeto nei sumažinti jiems mokesčius.

Darbo objektas – Lietuvos Respublikos mokesčių sistema

Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos raidos etapus, atskleisti apmokestinimo teorinius pagrindus bei aptarti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos fo

ormavimosi dėsningumus, harmonizavimo aspektus.

Uždaviniai:

1. Apžvelgti istorinę Lietuvos mokesčių medžiagą.

2. Apibūdinti mokesčių funkcijas, požymius ir sampratą.

3. Išnagrinėti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos raidos etapus.

4. Įvertinti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos tobulinimo kryptis ir problemas.

5. Pateikti išvadas.

Darbo tyrimo metodai – rašant darbą remtasi įvairių formų dokumentais: moksline literatūra, statistine informacija, mokslinių straipsnių publikacijomis, Lietuvos respublikos įstatymais. naudotos apžvalgos, internetiniai puslapiai.

1. ISTORINĖ LIETUVOS MOKESČIŲ APŽVALGA

Lietuvoje mokesčiais labiau pradėta domėtis 13 а., kai formavosi Lietuvos valstybė. Seniausi (14 а.) mokesčiai Lietuvoje buvo natūriniai: žagrė, padūmė, pagalvė, sidabrinė (valstiečių ir miestiečių mokesčiai karo reikalams). Miestuose buvo imami tokie mokesčiai kaip sveriamos prekės, manufaktūros mokestis ir kiti (Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1987, t. 3, р. 122). Anuometinius mokesčius sunku atskirti nuo duоk1ių žemės savininkams. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo pajamas sudarė domėnų pajamos (valdomų žemių). Jų dydis priklausė nuo gamtinių sąlygų. Duoklės jau mokėtos Allgirdo laikais (1345-1377), t.y. valstiečiai mokėjo vadinamąją dešimtinę (dešimtoji derliaus dalis). Valstiečiai savo kunigaikščiui teikdavo kiaunių kailiukus, medų, vašką, linus ir kitus produktus (V. Meidūnas, „Lietuvos mokesčių sistema“, 1997, р. 10). 1380 m. pradėtas imti padūmės mokestis (nuo sodybos), kuris buvo tam tikro dydžio (statinė – dėkla), nepriklausė nuo derliaus; tokiu būdu buvo iš anksto užtikrinamos kunigaikščio pajamos.

Kęstučio laikais, pradėjus kaldinti Lietuvos pinigus, natūriniai mokesčiai pakeisti piniginiais (sidabrinė, žemės nuomos mokestis, činčas, dar vadinamas čуže, pagalvės mokestis). Kartu į valstybės iždą plaukė kontribucijos, muitai. Pastaruosius imdavo ku

unigaikščio įgaliotieji asmenys arba muito teisės nuomininkai. Bajorai savo produktais (javais, gyvuliais ir kitais) prekiavo be muito. Lietuvoje mokesčių visuotinumo principas ilgai netaikytas. Ekonomiškai stiprios gyventojų grupės ilgą laiką mokesčių nemokėjo arba mokėjo tik nedidelius mokesčius. Tik 1764 ir 1775 metais įvesti privalomi visiems gyventojams išvežamų ir įvežamų prekių muitai. Teisė nemokėti bajorams mokesčių įtraukta ir į 1588 metų Lietuvos statutą. Statute nurodyta, kad didysis kunigaikštis be Seimo sutikimo jokiu mokesčių negali apmokestinti bajorų, dvasininkų, miestiečių ir jų valdinių. Todėl pagrin¬dinė mokesčių našta teko valstybines žemes įdirbantiems žmonėms. Valstiečiai mokėjo hibernos mokestį (kariuomenės žiemojimo mokestis), о po jo – pusės ра¬dūmės (nuo kiemo) mokestį. Valstybinių dvarų valdytojai nuo 1590 metų apmokes¬tinti kvartos mokesčiu (kariuomenei išlaikyti), о 18 а. pabaigoje jau rinkta dviguba kvarta, buvo paplitę propinacijos mokesčiai (degtinės gamyba ir pardavimas). 18 а. pabaigoje pastarieji mokesčiai sudarė apie ketvirtadalį visų valstybės pajamų (V. Meidūnas, „Lietuvos mokesčių sistema“, 1997, р. 10).

Valstybės mokesčių sistema formavosi, kaip minėta, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais. Lietuva buvo viena pirmųjų Europos valstybių, pradėjusi sudarinėti biudžeto formos sąmatas 15 а. pabaigoje. 18 а. biudžeto pajamų ir išlai¬dų sąmatos ruoštos sistemingai (Lietuvių enciklopedija, 1991, t. 15, р. 222).

18 а. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. Okupuotoje teritorijoje įsigaliojo Rusijos mokesčių sistema. Pirmiausia atlikta mokėtojų revizi¬ja (surašymas). Apmokestinimo vienetu ir Lietuvoje tapo revizinis žmogus (vyriš¬kosios lyties gyventojas). Revizijos darytos kas 15 metų, laikotarpiu ta
arp revizijų mokesčių mokėtojų skaičius likdavo pastovus. Mokestis buvo vadinamas pagalvės mokesčiu; jis dažnai būdavo didinamas (Meškauskienė, 1991, р. 36). Taigi visi Rusijos imperijos valstiečiai, miestiečiai ir amatininkai nuo 1822 m. privalėjo mokėti vienodą mokestį, neatsižvelgiant nei į gautas pajamas, nei į turtą. Taip buvo šiurkščiai pažeidinėjamas mokesčių teisingumo principas.

1861 m. panaikinus baudžiavą, mokesčiai suskirstyti į valstybinius ir vieti¬nius (zemskinius), naujai įvestas išpirkos mokestis (baudžiauninkai mokėjo už įgytą laisvę ir žemę), rekrūtinės prievolės.

Panaikinus pagalvės mokestį, 1875 m. visi žemės sklypai buvo apmokestinti žemės mokesčiu. Be valstybinio žemės mokesčio, buvo imami ir kiti tiesioginiai mokesčiai, t.y. palikimo, piniginių kapitalų pajamų rinkliava, nekilnojamojo turto miestuose, verslų (valstybinis). Bendrųjų pajamų mokesčio, tinkamiausio turtinga¬jai klasei, nebuvo. Visi mokesčiai buvo proporciniai, išskyrus verslo mokesti., ima¬mą iš įmonių, gavusių pelną, didesnį kaip 3 proc. pagrindinio kapitalo. Pažymėtina, kad dominavo netiesioginiai mokesčiai (valstybės monopoliai: tabakas, cukrus, naftos produktai, degtukai, taip pat muitai, įvairios rinkliavos). 1911 m. netiesioginių mokesčių įplaukos buvo 7 kartus didesnės nei tiesioginių (Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1987, t. 3, р. 122).

Lietuvą okupavus vokiečiams, be esamų mokesčių, įvesti papildomi – karo mokesčiai. 1916 m. įvedamas pagalvės mokestis, kurį privalėjo mokėti visi vyrai nuo 15 iki 60 metų; dar reikėjo mokėti už šunis, už važiavimą per tiltą, mokėti įvai¬riausias baudas (pavyzdžiui, už nepagarbą okupantui, prekybą žąsimis, laiškų rašymą į kitas vietoves ir pan.). Be mokesčių, da
ar buvo imamos kontribucijos, pavyz¬džiui, už rusų belaisvių šelpimą (V. Meidūnas, „Lietuvos mokesčių sistema“, 1997, р. 10). Tokią mokesčių politiką galima vadinti Lietuvos gyventojų apiplėšimu.

1918 m., Lietuvai atkūrus valstybingumą, pradėjo formuotis ir nauja vals¬tybės mokesčių sistema. 1919 m. sausio 23 dieną priimtas mokesčių įstatymas, ро to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliаvų klausimais. Iš pradžių valstybė daug skolinosi, nes karo nuskurdintų gyvеntоjų mokamasis pajėgumas buvo menkas.

1939 m. Lietuvoje buvo imami 1 paveiksle nurodyti pagrindiniai mokesčiai.

1 pav. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai sistema

(Lietuvių enciklopedija, 1991, t. 15, р. 224-225)

Toliau aptarsime kai kuriuos dabartinėje Lietuvoje diskusijas sukeliančius mokesčius. Manyčiau, kad tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistemai būdingi bruožai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį ir mūsų dienomis, t.y. į verslo ir darbo pajamų mokesčius bei valstybės monopolius.

Verslo mokesčiai skirstomi į dvi pagrindines kategorijas:

1. Pagrindinis verslo mokestis. Mokestis, nustatomas pagal parduotų prekių sumą ar kitus požymius ir mokamas metų pradžioje. Mokestį mokėjo pramonės (jų 9 rūšys) ir prekybos įmonės. Jo dydis svyravo nuo 10 iki 7500 litų per metus.

2. Verslo pelno mokestis. Jis buvo nustatomas pagal įmonės turtą, gautą metinį pelną. Mokestis progresinis. Įmonės, vedusios įstatymų reika¬laujamas knygas, mokėjo 16 proc. nuo neto pelno, о sąskaitybos knygų nevedusios – nuo vidutinio pelno pagal Vyriausybės mokesčių komisi¬jos kasmet sudaromą vidutinio pelno ir jį atitinkančių tarifų lentelę (1 lentelė).

1 lentelė

Lietuvos 1939 m. Verslo pelno mokesčio tarifai

(Lietuvių enciklopedija, 1991, t. 15, р. 225)

Vidutinis pelnas, Lt Mokescio tarifas, %

1000 1

1000 -2000 2

2000-4000 4

4000-6000 6

6000 – 8000 8

8000 – 10000 10

10000 – 12 000 12

12000 – 14 000 14

Daugiau kaip 14 000 16

Iš 1 lentelės matome, kad aukštutinė mokesčio tarifo riba su¬daro tik apie 55 proc. mūsų dienomis galiojančios ribos; smulkios ar nelabai pelningos įmonės valstybės iždui atiduodavo nedidelę pelno dalį. Pelno mokestį mokėjo įmonės, mokėjusios ir pagrindinį verslo mokestį. Pažymėtina, kad savivaldybės turėjo teisę imti 40 proc. pagrindinio verslo ir verslo pelno mokesčio.

Be minėtųjų verslo mokesčių, prekybos ir pramonės įmonės mokėjo dar ka¬pitalo pelno, garo katilų ir antpelnio mokesčius, tačiau jų reikšmė valstybės pajamose buvo nedidelė – 0,2 proc. valstybės iždo pajamų (2 lentelė).

Darbo pajamų mokestis įvestas 1932 m. liepos 1 dieną. Šį mokestį mokėjo tik fiziniai asmenys nuo darbo pajamų. Mokesčio tarifas buvo progresinis: 12 proc. žemiausias ir 22 proc. aukščiausias (taikomas pajamoms, didesnėms kaip 20 000 litų per metus). Mokesčių mokėtojai buvo skirstomi į 2 kategorijas:

1. Savarankiški mokėtojai (gydytojai, advokatai, dailininkai ir kiti pro¬fesionalai) mokėjo mokesčius nuo bruto pajamų, kurias deklaruodavo mokesčių inspektoriui, metams pasibaigus.

2. Nesavarankiški mokėtojai: tarnautojai, iš kurių atlyginimų darbdaviai išskaitydavo pajamų mokestį ir sumokėdavo jį iždui.

Abiejų kategorijų mokėtojams nagrinėjamasis mokestis buvo apskaičiuoja¬mas, nuo pajamų atėmus:

pajamų įsigijimo išlaidas: tarnautojams 10 proc. algos, bet ne daugiau kaip 50 litų per mėnesį, о savarankiškiems mokėtojams atimdavo faktiš¬kas išlaidas arba Vyriausiosios darbo pajamų mokesčio komisijos nusta¬tytą procentą;

egzistencinį minimumą pačiam mokėtojui galima buvo atimti 100-200, žmonai 50-100 ir vaikams 30-75 litus per mėnesį. Egzistencinio minimumo dydis priklausė nuo gyvenamosios vietos ir vaikų skaičiaus.

Valstybės tarnautojai darbo pajamų mokesčio nemokėjo (iš jų algų buvo at¬skaitomos sumos biudžetui subalansuoti). Darbo pajamų mokesčio 20 proc. valstybė atiduodavo savivaldybėms (savivaldybės tiesiogiai šio mokesčio nerinko).

Pažymėtina, kad darbo pajamų mokesčio mokėtojai įstatyminiu pagrindu ga¬lėjo apskųsti Vyriausiosios mokesčių komisijos sprendimus Vyriausiajam tribuno¬lui. Kitų mokesčių mokėtojai tokios teisės neturėjo.

Akcizais buvo apmokestinamos šios prekės: spiritas, alkoholiniai gėrimai, tabakas ir jo gaminiai, degtukai, arbata, mielės, cukrus, žibalo ir gazolino gaminiai. Didžiausių pajamų gauta iš cukraus, tabako ir alaus akcizų (apie 32 mln. Litų per metus). Lietuvos valstybės 1939 m. iždo pajamose akcizai sudarė apie 10 proc. (2 lentelė).

Tarpukario Lietuvos valstybė gaudavo palyginti nemažų pajamų iš mono¬ро1ių.• 1939 m. šios pajamos sudarė daugiau kaip 11 proc. iždo pajamų (2 lentelė) (deja, to nesugeba padaryti mūsų dienų įstatymų leidėjai ir jų vykdytojai). Spirito monopolis įvestas 1923 m. Ža1ią spiritą gamino privačios bendrovės (asmenys) ir turėjo jį parduoti valstybei už nustatytą kainą. Valstybė iš jo gamino alkoholinius gėrimus, kuriuos vėliau parduodavo tiesiogiai vartotojams per valstybines ar privačias parduotuves. Privatiems asmenims įstatymai neleido gaminti degtinės. Be to, vėliau įvesti kortų ir degtukų monopoliai, tačiau iš jų gaunamos pajamos buvo nereikšmingos.

Nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema bei atskiri mokesčiai (verslo pelno, darbo pajamų) buvo kritikuojami (kaip ir dabar) mokesčių mokėtojų, verslininkų, ekonomistų. Per 1939-1940 metus rengtų naujų mokesčių įstatymų nespėta įgyvendinti. Tačiau Lietuvos ūkio rezultatai (1929-1939 metais gamybos apimtis padidėjo 3 kartus, pramonės – 1,8 karto, nors šiuo laikotarpiu siautė krizė) leidžia teigti, о ir daugelis specialistų mano, kad valstybės mokesčių politika buvo nuosekli, lanksti, pakankamai stabili ir efektyvi. Žemi mokesčių tarifai daug prisi¬dėjo prie savos pramonės ir prekybos plėtojimo, buvo skatinamas eksportas, tinka¬mai reguliuojamas importas.

Sovietiniais metais (1940-1989 m.) nepriklausomos tarpukario Lietuvos mokesčių sistema buvo sugriauta, apie 91 proc. valstybės biudžeto pajamų sudarė įmonių ir organizacijų mokėjimai, о likusią dalį – gyventojų mokesčiai bei rinkliavos. Tais metais Lietuva neturėjo mokestinio savarankiškumo, šalyje tai¬kyta centralizuota apmokestinimo tvarka, nukreipta prieš privačią veiklą bei įtvirtinanti kolektyvinę priespaudą. Pavyzdžiui, „kapitalistiniams elementams“ (dar vadintiems buožėmis) žemės mokestis padidintas 100-200 proc., о 1941 metais tapo progresiniu. Padidinti mokesčiai nustatyti pavienių valstiečių ūkiams, amatininkams, religinio kulto tarnams (Meidūnas, 1997, rugpjūčio 26 – rugsėjo 1, р. 11). Pažymėtina, kad sovietiniais metais gyventojai mokėjo ir paslėptuosius mokesčius, t.y. prievartiniu būdu apmokėdavo valstybės platinamas paskolų obligacijas, kurių dažnai būdavo nukeliamas grąžinimo laikas bei keičiamos kitos sąlygos.

Valstybinės įmonės mokėjo pelno mokestį, kuris ilgą laiką buvo nustatomas kiekvienai įmonei individualiai, neatsižvelgiant į ekonomines są1ygas. Siekiant didinti įmonių ekonominį suinteresuotumą, vėliau įvesti trys pelno mokesčiai:

mokestis už gamybinius fondus (pagal pastovų tarifą nuo fondų vertės);

fiksuoti (rentiniai) mokėjimai priklausomai nuo įmonės pelningumo (vadino rentabilumu); jį mokėjo įmonės, kurių pelningumas buvo didesnis už vidutinį tos pramonės šakos pelningumą;

laisvasis pelno likutis, kuris likdavo, sudarius įmonės ekonominio skati¬nimo fondus.

Kooperatinės organizacijos mokėjo pelno mokestį pagal pastovų tarifą, о kolūkiai mokėjo pajamų mokestį, atsižvelgiant į pasiektą pelningumą ir sumokėto darbo užmokesčio sumą.

Gyventojai sovietiniais metais mokėjo pajamų, trobesių, žemės mokesčius, žemės rentą, viengungių, vienišų ir mažašeimių piliečių mokesčius, įvairias rinklia¬vas (pavyzdžiui, žvejybos, valstybinę, transporto priemonių ir gyvu1ių savininkų bei kitas). Kartu gyventojai mokėjo apyvartos mokestį, kuris okupacinei valstybei duo¬davo daug pajamų. Kadangi visas pramonės gaminių kainas nustatė valstybė, tai šis mokestis buvo fiksuota kainos dalis. Dėl nevienodo įmonių pelningumo lygio apyvartos mokesčio tarifai netgi toms pačioms prekėms skirtingose įmonėse buvo ne¬vienodi.

Plačiau nagrinėta mokesčių raida turėtų būti naudinga besiformuojančios Lietuvos mokesčių sistemos dalyviams (mokesčių ėmėjams ir jų mokėtojams), sie¬kiant mokesčių teisingumo ir ekonominio efektyvumo. Buškevičiūtė Eugenija „Mokesčių sistema“, vadovėlis, Technologija Kaunas 2005,-337 p.?

Mokesčio subjektas Fizinis asmuo

Juridinis asmuo

Mokesčio objektas Pajamos (darbo užmokestis, verslo pajamos (pelnas), dividendai, palūkanos ir kt.)

Prekės ir paslaugos

Turtas

Mokesčio šaltinis Sutampa su mokesčio objektu

Nesutampa su mokesčio objektu

Apmokestinimo vienetas Piniginis (apmokestinamųjų pajamų vienetas, apmokestinamojo turto vertės vienetas ir pan.)

Natūrinis (prekės arba paslaugos vienetas, žemės ploto vienetas ir pan.)

Mokesčio tarifas Pastovus (absoliuti mokesčio suma)

Procentinis (proporcinis, progresinis)

Apmokestinimo lengvatos Numatančios apmokestinamojo objekto sumažinimą

Numatančios mokesčio tarifo arba paties mokesčio sumažinimą

Mokesčio ėmimo būdas Tiesioginis (iš pajamų)

Netiesioginis (per kainų sistemą)

Mokesčio nustatymo metodas

Prie pajamų šaltinio

pajamų deklaracija

Mokestinis kadastras

2 pav. Apmokestinimo instrumentarijus (Pajuodienė, 1993, р.l1)

1990 m. Lietuvoje pradėjus formuotis rinkos santykiams, senoji centralizuota apmokestinimo tvarka buvo skubiai keičiama į naujus mokestinius santykius.

2. BENDRIEJI MOKESČIŲ POŽYMIAI IR SAMPRATA

Mokesčiai – pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, istoriškai atsiradęs kartu su valstybe. Renkant mokesčius gaunamos lėšos valstybės institucijoms išlaikyti, jos funkcijoms finansuoti. Kita vertus, mokesčiai – vienas nacionalinių pajamų perskirstymo būdų, plačiai naudojamas kartu su pinigų apyvarta, kreditavimu ir kt., kurio dėka gaunama didžioji dalis valstybės pajamų.

Pagal mоkеsčių administravimo įstatymą mokestis – visuotinai privalomas mokėjimas į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir fondus, t.y. įstatymais nustatytus mokesčius privalo mokėti visi asmenys, turintys apmokestinimo objektus аr besinaudojantys jais (gaunantys pelną аr pajamas, turintys nuosavybę аr naudojantys apmokestinamą turtą ir раn.). Моkеsčių privalomumas reiškia nе tik prievolę mokėti mokestį, bet ir pareigą griežtai laikytis teisės aktais nustatytos mо¬kesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Моkеsčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintoje mokesčio sąvokoje akcentuojama, kad mokestinė prievolė „atliekama įstаtуmų nustatyta tvarka”. Jeigu mokesčio mokėtojas nevykdo аr netinkamai vykdo nustatytą mokes¬tinę prievolę, jam gali būti taikomos įstatymo numatytos poveikio priemonės (priskaičiuojami delspinigiai, skiriamos baudos, taikomas priverstinis mokestinio įsiskolinimo išieškojimas, administracinės аr baudžiamosios sankcijos). Marcijonas A., Sudavičius B. “Mokesčių teisė”, Teisinės informacijos centras, Vilnius 2003 -287 p.

Įstatymas mokestį apibūdina kaip piniginę prievolę valstybei, t.y. kaip teisinį santykį tarp mokesčio mokėtojo ir valstybės, kurio esmę sudaro mokesčio mokėtojo pareiga sumokėti nustatyto dydžio mokestį pinigais ir valstybės teisė reikalauti iš mokesčio mokėtojo (skolininko) tinkamai įvykdyti šią pareigą.

Nurodyti požymiai būdingi visiems mokesčiams, todėl vadintini bendraisiais. Jų visuma leidžia apibrėžti mokestį kaip valstybės nustatytą privalomą piniginį mokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą ir pinigų fondus. Atitinkamo dydžio mokestį privalo mokėti mokesčio mokėtojas įstatymo nustatyta tvarka.

3. MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBĖS

Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo mieste, valstybės, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų, teritorijoje (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos šiomis pagrindinėmis idėjomis:

1. Mokesčiai – tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją vystė Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką, atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai.

2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje “Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija” (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekiant visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti atitinkamos valstybės pajamų/mokesčių politikos pagalba. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai – E. Domaras, A. Hansenas, K. Klarkas, F. Peru ir kiti) ir neoklasikai (tokie mokslininkai, kaip M. Fridmanas, Dž. Mydas, R. Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nepaisant šių dviejų teorijų skirtingų principinių šaknų, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas, pakankamai racionalus Tai patvirtina ir šiuo metu populiarus tarp ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti kruopščiai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas, atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P. Samuelsonas, A. Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais, privačiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų tarnauti ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika.

3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž. Furasje, S. Kuznecas, R. Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomas, nukreipiant jas iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto), taikant progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti tam, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir nebūtų stabdoma gamybos plėtra.

Nepaisant skirtingų akcentų, visos ekonominės mokyklos išskiria keletą esminių funkcijų, per kurias atsiskleidžia socialinis – ekonominis mokesčių vaidmuo:

Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra formuojamos šalies mokesčių sistemos dėka (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).

Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma tarp gyventojų, ūkio subjektų, ekonominės veiklos sferų, regionų.

Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė, per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) sąlygoja resursų pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei įtakoja makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).

Kiekvienas mokestis – tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą, pagal tik šiam mokesčiui būdingą logiką tarpusavyje suderintų, elementų:

Mokesčių subjektas/mokėtojas – fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba taip vadinamųjų vartojimų mokesčių (PVM, akcizai, pardavimo ir pan.) atveju mokesčių subjektas – asmuo, faktiškai sumokantis mokestį – yra prekių/paslaugų galutinis vartotojas, o mokesčių mokėtojas – asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą – yra prekių/paslaugų gamintojas/importuotojas arba pardavėjas.

Mokesčių objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tame tarpe ir parduodamo kitiems asmenims) vertė, prekių/paslaugų pridėtinė vertė, finansinių/kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais, teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt.. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar keletą (žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.

Mokesčių šaltinis – tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.

Apmokestinimo vienetas – ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., piniginis vienetas – pajamų mokesčio; akras/hektaras – žemės mokesčio atveju ir pan.).

Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju – akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) ir procentine išraiška (taip vadinamieji ,,ad valorum” mokesčių tarifai). Pastarieji būna:

– proporciniai, kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui) taikomas vienodas procentas;

– progresiniai, kai procentas didėja, didėjant mokesčių objektui. Skaičiavimams pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija. Pirmu atveju padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju – objektas skaldomas į atskiras dalis ir kiekvienai sekančiai daliai taikomas vis didėjantis tarifas;

– regresiniai – analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o mažėja.

Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių/paslaugų kainas galimybių.

Mokesčio nustatymo metodai priklauso kaip nuo mokesčių ypatumų, taip ir nuo mokesčių administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais metodais. Paprastai išskiriami tokie pagrindinai metodai:

prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo/gavimo vietoje (pvz., pajamų mokestis, apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo užmokesčiu);

pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per ataskaitinį laikotarpį gautos pajamos);

pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą – kadastrą.

Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo mokesčio normatyvinė struktūra daugiau ar mažiau vienodai suprantama visame pasaulyje. Įdomu, kad mokesčių politikos esmė nulemia būtent nukrypimai nuo normatyvinės struktūros – pavyzdžiui, mokesčių lengvatos. Labiausiai paplitę tokie mokesčių lengvatų tipai yra:

mokesčio tarifo sumažinimas;

mokesčio objekto fiksuotos neapmokestinamos dalies padidinimas;

– mokesčio objekto sumažinimas ( pvz., leidžiant daryti įvairus atskaitymus iš pajamų);

atleidimas nuo mokesčių;

mokesčių sumos sumažinimas;

mokesčių kreditai (grąžinami arba užskaitomi į vėlesnio mokestinio laikotarpio mokesčių įsipareigojimus);

mokesčių mokėjimo termino atidėjimas (ar mokėjimo išskaidymas ir išdėliojimas laike).

4. LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA

4.1. MOKESČIŲ ESMĖ IR APMOKESTINIMO PRINCIPAI

Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats – gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms. Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.

Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema. Apmokestinimas turi padėti kurti naujas darbo vietas, nuolat stiprinti ir plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo. Todėl, kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai, kas, kaip ir iš kokių šaltinių mokės tuos mokesčius, koks mokėtojų fizinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis ir bendrų apmokestinimo principų. Šių laikų ekonomistai išskiria pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumą, ekonominį efektyvumą, administravimo paprastumą ir mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą.

Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, tai valstybė priversta imti paskolas ir kartu patirti papildomų išlaidų, t.y. mokėti palūkanas arba didinti mokesčius. Vadinasi, mokesčiai būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.

Socialinis ekonominis mokesčių vaidmuo pasireiškia funkcijomis ( fiskaline, perskirstomąja ir reguliavimo ).

Valstybės mokesčių sistema turėtų būti sudaroma atsižvelgiant į apmokestinimo principus ir apmokestinimui keliamus uždavinius.

Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje pertvarkyta mokesčių sistema – biudžetas, jo sandara, mokesčiai, ūkio subjektų finansai. Mokesčių sistema formavosi kartu vykstant ir kitoms reformoms: keitėsi nuosavybės formos, kainodara, bankų sistema, pinigų-kredito strategija ir pan. Kiekvieną žingsnį kuriant ir tobulinant nacionalinę mokesčių sistemą daugiausia lėmė sprendimai kitose srityse: bendra ekonominė padėtis; infliacijos lygis; valstybės pinigų-kredito politika; privataus sektoriaus ir valstybės kontroliuojamos gamybos santykis bei tarpusavio sąveika.

Suprantama, mokesčiai reguliuoja piliečių, verslo junginių ir valstybės santykius – normalius dalykas. Tačiau nereikia pamiršti ir kitko: kiekvienas mokestis ar rinkliava daro įtaką daugeliui kitų, todėl iš anksto numatyti visus tokios įtakos rezultatus ypač sudėtinga. Žvelgiant į mūsų mokesčių sistemą , norom nenorom kyla asociacija su visiems gerai žinomu posakiu “ tiesos kelias – vienas, o klystkelių šimtai “.

Dar nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje dr. Pranas Viktoras Raulynaitis 1923 m. “Lietuvos ūkio” Nr.15 rašė, “ kad kiekvienos gerai sutvarkytos valstybės vyriausybė valdo šalies finansus taip, kad būtų mažiausia piliečiams našta valstybės išlaidoms padengti. Įstatymų leidėjai, norėdami nustatyti kiekvieno mokesčių mokėtojo finansinį pajėgumą ir kartu patenkinti būtinus valstybės reikalus, turi vadovautis tam tikrais mokesčių sistemos sudarymo principais, vadinamaisiais pamatiniais dėsniais”:

Pagrindiniai apmokestinimo principai yra:

• Teisingumas. Remiantis šiuo principu, mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi atiduoti valstybei „teisingą savo dalį“. Visi gyventojai moka mokesčius priklausomai nuo jų finansinio pajėgumo, kad mokesčių našta nebūtų sunki.

Mokesčių sistema turi garantuoti teisingą, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Tai pasiekiama tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą savo pajamų dalį. Čia galima išskirti dvejopą proporcingumą – proporcingai gaunamai iš valstybės naudai ir proporcingai savo gebėjimams mokėti. Jis yra skirstomas į horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą:

Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.

Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms vis didesnė jų dalis turėtų būti skiriama mokesčiams.

• Ekonominis efektyvumas. Remiantis šiuo principu, mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių paskirstymas, t.y. ūkis mokesčių naštos nebūtų slopinamas, skurdinamas arba vedamas į bankrotą.

Kadangi mokesčiai didina prekių kainas, tarp kainos, kurią pasirengęs sumokėti vartotojas (paklausos kainos) ir kainos, už kurią gamintojas linkęs parduoti prekę (pasiūlos kainos), susidaro skirtumas. Tai iškraipo rinkos situaciją ir veikia rinkos dalyvių elgseną bei paskatas.

• Administravimo paprastumas. Šio principo esmė – lengvas mokesčių surinkimas. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir pagrįstos. Pažymėtini tokie aspektai:

Paprastumas (aiškumas). Mokesčių įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti aiškūs, neprieštarauti vieni kitiems.

Lygybė – mokesčių įstatymai neturi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą.

Ekonominis augimas. Dinaminė mokesčių įvedimo iškraipymų sąnaudos veikia santaupas, investicijas, užimtumą, gamybos veiksnių sąnaudas, išteklių paskirstymą, rentą. Kuriant ekonominės plėtros teisinius pagrindus, valstybės pajamų sistema turi skatinti taupymą ir investicijas, taip pat nekenkti šalies prekių gebėjimui konkuruoti pasauliniu mastu.

Viešumas. Viešumo principas privalo užtikrinti, kad visi verslo dalyviai tuo pačiu metu ir kuo anksčiau turėtų galimybę susipažinti su rengiamais verslo plėtrą veikiančiais mokesčių įstatymų ir jų pakeitimų projektais, pareikšti savo nuomonę arba kitaip prisidėti prie jų rengimo. Šie projektai turi būti skelbiami specializuotuose leidiniuose, turi būti organizuojami rengiamų projektų aptarimai dalyvaujant suinteresuotoms institucijoms ir organizacijoms. Pagrindiniai mokesčių įstatymų pakeitimai, susiję su verslo sąlygų pokyčiais, mokesčių paskirstymu ir pan., turi būti priimami gerokai anksčiau (pvz. likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams) iki pradedant juos taikyti.

Administravimo veiksmingumas. Mokesčiai turi būti administruojami veiksmingai, t.y. mokestinės biudžetų ir fondų pajamos turi būti garantuojamos kuo mažesnėmis išlaidomis. Mokesčių apskaičiavimas mokesčių mokėtojui neturi sukelti didelių išlaidų. Administravimo veiksmingumui užtikrinti rengiamos tęstinės galiojančių įstatymų ir jų taikymo praktikos apžvalgos, o jų pagrindu teikiami pasiūlymai dėl administravimo veiksmingumo didinimo.

Neutralumas. Tai reiškia, kad mokesčiai turi užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti pavienių ūkio subjektų problemas kitų mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčių lengvatas ir kitas išimtis ar sudaryti palankesnes veiklos sąlygas kuriems nors ūkio subjektams. Mokesčių poveikis ūkiui neturi iškreipti natūralios konkurencijos – rinkos ekonomikos variklių. Vienas iš pagrindinių būdų sukurti neutraliai mokesčių sistemai – išplėsti mokesčių bazę. Mokesčių sistemos neutralumas, mokesčių bazės plėtojimas sudaro sąlygas nedidinti pagrindinių mokesčių tarifų.

Koordinavimas/integravimas. Visi šalyje egzistuojantys mokesčiai turi sudaryti sistemą, t.y. jie turi būti tarpusavyje suderinti (ekonomine, teisine ir kita prasme), jie turi būti skirti tiems patiems visuomeniniams tikslams, o jų turi garantuoti siekti aukščiau išvardintų kriterijų subalansuotumą.

• Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių produktyvumas – tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas. Valstybės išlaidos, į nieką neatsižvelgiant, turi būti padengtos. Tai reiškia, kad valstybė turi numatytu laiku gauti pajamas, kurių užtektų valstybės poreikiams finansuoti. Be to, pajamų surinkimo dinamika turi būtų apsaugota nuo nepalankių svyravimų. Mokestinių pajamų sumą labiausia lemia tokie mokesčių sistemos elementai: mokesčių bazė ir mokesčių tarifai. Kad augant nacionalinėms pajamoms mokesčių sistema duotų daugiau biudžeto įplaukų, būtina kiek įmanoma išplėsti mokesčių bazę, o mokesčių sistema turi atitikti lankstumo ir gyvybingumo kriterijus, t.y. mokestinių pajamų dinamika neturi atsilikti nuo BVP pokyčių. Valstybei naudinga ir patogu turėti mokesčių sistemą su elastingomis įplaukomis, kai, neįvedant naujų mokesčių ir nedidinant esamų mokesčių tarifų, įplaukos iš mokesčių didėja sparčiau nei nacionalinės pajamos.

Apmokestinimo objektu A.Smitas laikė pajamas, grindžiamas trimis šaltiniais: renta, pelnu ir darbo užmokesčiu. A.Smito darbuose taip pat randame pažangių idėjų, pavyzdžiui siūloma keisti proporcinį apmokestinimą progresiniu.

Gautinai išsivysčius ūkiui, kai iš esmės pasikeitė gyvenimo lygis, pakito ir senos mokesčių teorijos. Nebebuvo žiūrima, kiek kuris nors pilietis atsieina valstybei, kokios tas pilietis turi naudos iš valstybės. Demokratinė valstybė, skirstydama mokesčių naštą, pirmiausia žiūri į žmonių pajėgumą mokėti.

Apibūdinti apmokestinimo principai ir uždaviniai yra sunkiai suderinami ir net prieštarauja vienas kitam. Dėl to neįmanoma sukurti tokios mokesčių sistemos, kuri padėtų sėkmingai spręsti visus apmokestinimui keliamus uždavinius ir laikytis visų apmokestinimo principų. Siekiant socialiai priimtino paskirstymo teisingumo, reikia daugiau apmokestinti turtinguosius gyventojų sluoksnius, pavyzdžiui, labiau apmokestinti prabangos dalykus.

Remiantis užsienio šalių patirtimi, galima teigti, kad valstybės mokesčių sistemos funkcionavimo veiksniai yra šie:

skaidri ir aiški mokesčių įstatyminė bazė;

mokesčių rinkimo tarnybų racionalus darbo organizavimas ir efektyvus darbas;

mokesčių rinkėjų aktyvi ir rezultatyvi kvalifikacijos kėlimo sistema;

mokesčių mokėtojų ir visuomenės nevėluojantis, suprantamas informavimas apie jų mokestines teises, pareigas ir pilietinę atsakomybę.[10, p. 34] Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. – Kaunas : Technologija. 2003

Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Atskirose valstybėse tie uždaviniai gali būti skirtingi, nes priklauso nuo konkrečios šalies ekonominių sąlygų, ekonominės politikos tikslų. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats – gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms. Mokesčiai gali būti ir valstybės fiskalinės politikos poveikio ekonomikai bei ūkio stabilizavimui priemone.

Apsisprendus dėl mokesčių sistemos principų, reikia surasti kelią, kaip iš veikiančios mokesčių aibės pereiti prie mokesčių sistemos, nuspręsti, ką daryti su veikiančiais mokesčiais. Tai padaryti padeda veikiančių mokesčių atitikimo keliamiems reikalavimams įvertinimas. Ši veikiančių mokesčių analizė padiktuoja mokesčių reformos kelią – kuriuos mokesčius reformuoti ir kaip, kurių – atsisakyti.

Kai mokesčiai viršija tam tikrą ribą, jie pradeda ardyti rinkos ekonomikos pamatus. Mokesčių sistema turi garantuoti normalų valstybės funkcijų finansavimą. Ji negali išspręsti ūkio, verslo struktūros problemų, neturi trukdyti rinkos veiklai. Mokesčių našta turi mažėti – tai būtina verslo plėtros ir kiekvieno mūsų normalaus gyvenimo sąlyga. Būtina sąlyga normaliai verslo aplinkai – aiški ir stabili mokesčių sistema. Pastaraisiais metais ši sistema tapo tokia kebli, apaugusi poįstatyminiais aktais, kad jai suvokti prireikia specialių studijų. Paprastai pasaulyje mokesčių įstatymai priimami tvirtinant biudžetą. Vadinasi, visus metus mokesčių įstatymai nekeičiami. Be to, šių įstatymų pakeitimus būtina priimti su visais poįstatyminiais aktais: jei įstatyme numatyta, kad jo galiojimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar kita įgaliota įstaiga, tai ši tvarka turi būti pristatyta drauge.

Sumažėję mokesčiai ir supaprastėjusi jų skaičiavimo sistema sukurs gerokai palankesnes verslo sąlygas: atsigaus dabar vegetuojančios įmonės, bus registruojama vis daugiau naujų, patraukli mokesčių sistema visada skatina užsienio investicijas. Visa tai sukurs naujas darbo vietas ir padės nedarbo problemą Lietuvoje spręsti iš esmės, o ne bandant “glaistyti” pašalpomis, vienadieniais darbais ir pan.

Per ilgą mokesčių teorijos istoriją jos kūrėjai – ekonomistai, sociologai, filosofai – vertindami mokesčių sistemas vadovavosi tokiomis nuostatomis: “tobula” mokesčio sistema turi užtikrinti lygų mokesčių naštos pasiskirstymą, efektyvų išteklių mobilizavimą; ji turi atitikti makroekonominius tikslus ir padėti jų siekti; turi būti lengvai ir nebrangiai administruojama.

4.2. LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS SUDĖTIS IR RAIDA

Iki 1994 metų Lietuvoje buvo 11 respublikinio pavaldumo miestų ir 44 rajonai. Tuometinė Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūra atitiko Lietuvos Respublikos teritorijos administracinį suskirstymą: ją sudarė 55 miestų ir rajonų valstybinės mokesčių inspekcijos (vietos mokesčių administratoriai) ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (centrinis mokesčių administratorius). Tokia Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūra buvo per daug smulki ir labai skyrėsi nuo Europos Sąjungos šalių mokesčių administravimo struktūrų.

Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. I-586 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo įgyvendinimo” nustatyta vietoj 55 administracinių vienetų įsteigti 10 apskričių administracinių vienetų. Šios reformos pagrindu siekiant priartėti prie Europos Sąjungos valstybių mokesčių administravimo struktūrų modelio 1999 m. sausio 1 d.atitinkamai buvo įsteigta 10 apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų (Marijampolės apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija buvo įsteigta bandomosios reorganizacijos pradžioje 1998 m. spalio 1 d.).

Dabartinės Valstybinės mokesčių inspekcijos administracinę struktūrą sudaro Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (centrinis mokesčių administratorius) ir 10 apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų.

http://vidinis.vmi.lt/lt/?itemId=10110480 2006-09-26

Pagal Konstituciją Lietuva yra unitarinė va1stybė, kurios teritorija nedalijama į jokius va1stybinius darinius ir kurioje va1stybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė bei Teismas. Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti valstybinius mokesčius. Tai reiškia, kad Lietuvoje egzistuoja viena vals¬tybinė mokesčių sistema, paremta įstatymais.

Šiandieninę valstybinę mokesčių sistemą pagal Mokesčių admi¬nistravimo įstatymo 5 straipsnį sudaro:

pridėtinės vertės mokestis, įteisintas 1993 m. gruodžio 22 d. įstatymu;

akcizo mokestis, įvestas 1994 m. balandžio 12 d. įstatymu;

fizinių asmenų pajamų mokestis, įvestas 1990 m. spa1io 5 d. įstatymu (nuo 2003 m. sausio 1 d. šį mokestį pakeis gyventojų pajamų mokestis);

pelno mokestis, įvestas 2001 m. gruodžio 20 d. įstatymu vie¬toje juridinių asmenų pelno mokesčio;

įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis, įvestas 1994 m. 1iepos 20 d. įstatymu;

žemės mokestis, nustatytas 1992 m. birže1io 25 d. įstatymu;

mokestis už va1stybinius gamtos išteklius, nustatytas 1991 m. kovo 21 d. įstatymu;

naftos ir dujų išteklių mokestis, nustatytas 1992 m. spa1io 7 d. įstatymu;

9) mokestis už aplinkos teršimą, nustatytas 1991 m. balandžio 2 d. įstatymu;

10) konsulinis mokestis, įvestas 1994 m. birželio 23 d. įstatymu:

11) žyminis mokestis, įteisintas 1964 m. liepos 7 d. priimtu Civilinio proceso kodeksu;

12) valstybės rinkliava, nustatyta 2000 m. birželio 13 d. įstatymu;

13) prekyviečių mokestis, įvestas 1993 m. lapkričio 23 d. įstatymu;

14) atskaitymai nuo pajamų Kelių priežiūros ir plėtros programai, įvesti 2000 m. spalio 12 d. įstatymų vietoje atskaitymų nuo realizavimo pajamų į Kelių fondą;

15) pave1dimo ar dovanojamo turto mokestis, nustatytas 1995 m. birželio 13 d. įstatymu;

16) privalomojo sveikatos draudimo įmokos, įteisintos 1996 m. gegužės 21 d. įstatymu;

17) nuompinigiai (užmokestis) už valstybinės žemės ir valsty¬binio fondo vandens telkinių nuomą, įvesti Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 602;

18) įmokos į Garantinį fondą, įvestos 2000 m. rugsėjo 12 d. įstatymu;

19) azartinių lošimų mokestis, įvestas 2001 m. gegužės 17 d. įstatymu;

20) mokestis už pramoninės nuosavybės objektų registravimą, nustatytas 2001 m. birželio 5 d. įstatymu;

21) cukraus mokestis, nustatytas 2002 m. sausio 24 d. įstatymu;

22) baltojo cukraus virškvočio mokestis, įvestas 2002 m. sausio 4 d. įstatymu;

23) prekių apyvartos mokestis, įvestas 2002 m. gegužės 21 d. įstatymu. (1. 15 p.)

Pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) viršininko 2004 m. rugpjūčio mėn. 20 d. įsakymą Nr. V-188 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos struktūros patvirtinimo“, VMI prie FM struktūrą sudaro Personalo, Finansų, Kovos su korupcija,Tarptautinių ryšių ir Viešųjų ryšių skyriai, Vidaus audito tarnyba, bei Bendrųjų reikalų ir Didžiųjų mokesčių mokėtojų departamentai, kurie tiesiogiai pavaldūs VMI prie FM viršininkui, ir Strateginio valdymo, Tarptautinių informacijos mainų, Apeliacijų, Nepriemokų išieškojimo, Akcizų administravimo, Tarpžinybinės duomenų saugyklos, Mokesčių apskaitos metodikos, Deklaracijų tvarkymo skyriai, Gyventojų pajamų mokesčio administravimo skyriai ir Paslaugų mokesčių mokėtojams, Mokesčių teisės, Kontrolės, Informacinių technologijų departamentai, kuriuos kuruoja 3 VMI prie FM viršininko pavaduotojai.

http://vidinis.vmi.lt/lt/?itemId=10110480 2006-09-26

MOKESČIŲ KLASIFIKACIJA

Mokesčiai klasifikuojami pagal juos renkančius valdymo organus, paga1 apmokestinimo objektus ir paga1 tarifus bei mokesčių apskaičiavimo būdą.

3 Pav. Lietuvos Respublikos mokesčių sistema

Lietuvos Respublikos mokesčių sistema 3 paveiksle; čia mokesčiai išskiriami į valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą) ir vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetus). Iš 3 paveikslo matome, kad Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro 24 įstatymais reglamentuojami mokesčiai, iš kurių 18 renkami į valstybės biudžetą, o 7 – į savivaldybių biudžetus (rinkliavų įstatymas apima valstybės ir vietines rinkliavas). Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja 21 mokestį ir neapima muitų bei kol kas socialinio draudimo mokesčio. 3 paveiksle nurodyti mokesčiai ir jų paskirstymas į vietinius ir valstybės atitinka 2002 m. liepos 1 dienos mokestinę įstatymų bazę.

Tiesioginiai mokesčiai paprastai taikomi pajamoms ir turtui. Šiuos mokesčius apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą žmonės bei pačios verslo įmonės. Beje, gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinami visi piliečiai, gaunantys atlyginimą už darbą. Todėl minėti mokesčiai ir vadinami tiesioginiais – kas gauna pajamų (pelno) už veiklos rezultatus, šiais mokesčiais ir apmokestinami. Veikla, kurios galutiniai rezultatai yra valdžios atitinkamai apmokestinami, yra visokia asmens veikla, kurios dėka asmuo galėjo gauti arba gavo pajamų.

Tiesioginiai mokesčiai sumažina mokėtojo vartojimą, kiek jis moka šių mokesčių. Tarkime, jei žmogus uždirbo 500 litų ir sumokėjo 30 proc. mokesčių, jo vartojimas sumažėjo 150 litų. Tiesioginius pelno mokesčius, moka ir verslo įmonės.

Atsižvelgiant į apmokestinimo objektą, tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, namų, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeniniai (pagalvės tipo, pajamų, turto, palikimo). Savo ruožtu realiniai ir asmeniniai mokesčiai pagal apskaičiavimo metodą skirstomi į:

• vienetinius (pastovius; konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui, mokestis už žemės hektarą ir pan.);

• proporcinius (kai vienodu procentu apmokestinamas visas mokesčio objektas, pavyzdžiui, pajamų suma, turto vertė);

• progresinius (didėjant mokesčio objekto apimčiai – pajamoms, turto vertei – didėja mokesčio procentas);

• regresinius (didėjant mokesčio objekto apimčiai, apmokestinimo procentas mažėja).

Tiesioginiams proporciniams mokesčiams dažniausiai būdingas regresinis polinkis. Tipišku jų pavyzdžiu galėtų būti pelno mokesčiai, nustatomi procentais nuo pelno, ir daugelyje Europos šalių naudojami socialinio draudimo mokesčiai, nustatomi vienodu procentu nuo darbo užmokesčio fondo. Reikšmingas socialinio draudimo mokesčių bruožas – jų tikslinis pobūdis. Iš pelno mokesčių gautomis lėšomis valstybė gali disponuoti laisvai (jas naudoti gynybai, švietimui ir t.t.), o socialinio draudimo mokesčių mokėjimas dažniausiai reglamentuojamas (pavyzdžiui pensijoms išmokėti).

Tiesioginiai progresiniai mokesčiai, be biudžeto pajamų formavimo, dar mažina gyvenimo lygio diferenciaciją. Remdamiesi naudingumo teorija, galime teigti, kad turtuolių pajamų ribinis naudingumas yra mažesnis nei gaunančių mažas pajamas. Pirmiesiems papildomas litas, sumokėtas mokesčių forma, mažiau reikšmingas nei antriesiems. Taigi tikėtina, kad mokesčiais perskirsčius pajamas, bendras gyventojų pajamų naudingumas padidės. Kita vertus, apmokestinimo progresyvumas riboja darbo stimulus, o kartu gamybą ir bendrą naudingumą. Dėl to didesnis nei 50 proc. ribinis mokesčių tarifas dažniausiai laikomas nepageidaujamu. Svarbu ir tai, kad progresinis apmokestinimas varžo gamybos išteklių perskirstymą į pelningiausias t.y. kitoms sąlygoms esant lygioms našiausias gamybos sritis.

Be įvairių tiesioginių mokesčių, visose šalyse egzistuoja dar viena specifinė mokesčių rūšis – netiesioginiai mokesčiai. Netiesioginiai mokesčiai (daugiausiai masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai) yra tie, kurių mokėjimo reali našta gula ant gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Pavyzdžiui, apyvartos (akcizo) mokestį, kurį moka alkoholinių gėrimų gamintojai, realiai sumoka šių gėrimų vartotojai.

Nagrinėjat apmokestinimo procesą ilgo laikotarpio aspektu, praktiškai visi netiesioginiai mokesčiai tenka pirkėjams, nes verslo įmonės, siekdamos gauti didžiausią pelną, atsižvelgdamos į mokesčių lygį, atitinkamai perskirsto išteklius. Trumpu laikotarpiu įvesti nauji mokesčiai pasiskirsto tarp pirkėjų ir pardavėjų priklausomai nuo produkto paklausos elastingumo (paklausos kiekio kitimo procentas, kainoms pakitus vienu procentu). Jei elastingumas didelis, dėl mokesčių pakilusi kaina labai sumažina paklausą, ir gamintojai (firmos) gali patirti nuostolių, susijusių su perteklinės produkcijos realizavimu. Jei paklausos elastingumas mažas, vartotojas beveik nesumažins vartojimo ir kartu apmokės pagrindinę mokesčių naštos dalį.

Netiesioginiai mokesčiai priskiriami prie regresinių, nes didesnių pajamų turėtojai juos lengviau pakelia. Kitaip sakant, gaunantys mažas pajamas žmonės per šiuos mokesčius netenka didesnės dalies pajamų negu turtingieji. Regresijos elementai atsiranda dėl to, kad turtingieji dažniausiai sunaudoja tik dalį savo pajamų, o likusiąją kaupia. Suprantama, kad sukauptoji dalis dėl netiesioginių mokesčių nemažėja.

Vienas iš būdų regresijai išvengti yra netiesioginiais mokesčiais apmokestinamos prabangos, turtingųjų perkamos prekės. Akcizu, kaip netiesioginiu mokesčiu, paprastai apmokestinami vadinamieji masinio vartojimo reikmenys, taip pat komunalinės , transporto ir kitos kasdienės paslaugos. Akcizas įtraukiamas į prekių kainą arba tarifą už paslaugas ir taip jį sumoka vartotojas.

Muitai, kaip mokesčiai, taikomi prekėms ir kitoms vertybėms, kai jos pergabenamos per valstybės sieną, yra vienas ekonomikos valstybinio reguliavimo svertų. Nuo muitų labai priklauso tarptautinių santykių mastas bei pobūdis ir kartu jie daro didelę įtaką vidaus ūkio mechanizmui.

MOKESČIAI

Pajamų ir pelno Gyventojų pajamų mokestis

Pelno mokestis

Azartinių lošimų mokestis

Turto Žemės mokestis

Nekilnojamojo turto mokestis

Paveldimo arba dovanojamo turto mokestis

Vidaus prekių ir paslaugų Pridėtinės vertės mokestis

Akcizai

Cukraus ir jo virškvočio mokesčiai

Prekybos ir prekybos sandorių Prekyviečių mokestis

Muitai

Prekių apyvartos mokestis

Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmokos Socialinis draudimas

Sveikatos draudimas

Garantinis fondas

Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis Konsulinis mokestis

Rinkliavos

Naftos ir dujų išteklių mokestis

Mokestis už valstybinius gamtos išteklius

Mokestis už aplinkos teršimą

Žemės nuomos mokestis

Transporto priemonių mokestis

PNO registravimo mokesčiai

4 pav. Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių objektus

Mokesčiai į vietinius ir valstybės skirstomi są1yginai. Atsižvelgiant į užsie¬nio šalių praktiką, galima sakyti, kad Lietuvos savivaldybių biudžetuose beveik nėra savų lėšų, nes užsienio šalyse dažniausiai vietiniai mokesčiai bei iš jų gautos lėšos laikomos savomis, kurioms vietos savivaldos institucijos turi įtakos nustatyda¬mos tarifus, apmokestinimo bazę ar pan. Lietuvos savivaldybių mokesčių nustaty¬mo teisės labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos prekyviečių mokestį (gali nustatyti konkrečios prekyvietės mokesčio objektą, didin¬ti ar mažinti iki 70 proc. mokesčio tarifą), tačiau šis mokestis sudaro tik nežymią pajamų dalį (0,1-0,2 proc.). (Lietuvos statistikos departamentas 2001, р. 21-23). Savivaldybės dar gali mažinti ar didinti patento mokesčio tarifus iki 50 proc., mažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, irgi iki 50 proc.

TARIFAI

5 pav. Lietuvos Respublikos mokesčių klasifikacija pagal mokesčių tarifų ir jų apskaičiavimo būdą

Lietuvos Seimui ir Vyriausybei, kad Lietuvoje dar nepriimtas Mokesčių sistemos pagrindų įstatymas, tačiau tokio įstatymo neturi nė viena valstybė (Meidūnas, 1997, balandžio 15-21, р. 9). Užsienio valstybėse dažniausiai yra išleidžiamas mokesčių kodeksas, apimantis visus mokesčius, jų elementus, surinkimo užtikrinimo būdus (sankcijas, baudas), mokesčių inspekcijos bei mokesčių mokėtojų teises ir pareigas. Finansų ministerijoje apie mokesčių kodekso išleidimą buvo svarstoma.

Jau žinome, kad kiekvieno mokesčio svarbiausi elementai yra apmokestinimo objektas ir tarifai. Todėl, siekiant geriau pažinti Lietuvos mokesčių sistemą, derėtų suklasifikuoti mokesčius pagal apmokestinimo objektus (4 paveikslas) ir tarifus bei mokesčių apskaičiavimo būdą (5 paveikslas). 4 paveiksle yra išskirtos mokesčių objektų grupės ir juos atitinkantys mokesčiai. Matome, kad Lietuvoje apmokestinami šie objektai: pajamos, pelnas, turtas, vidaus prekės ir paslaugos, šalies ištekliai, prekyba ir prekybos sandoriai. Iš 5 paveikslo matome, kad daugumai mokesčių Lietuvoje taikomi proporciniai ir vietiniai tarifai. Tai supaprastina mokesčių apskaičiavimą. Akcizų apskaičiavimui taikomi mišrūs tarifai. (2. 48-51 p.)

Formuojant bet kurios valstybės mokesčių sistemą, susiduriama su mokestinių įplaukų poreikio didinimo ir to didinimo galimybių prieštaravimu. Išsivysčiusiose užsienio valstybėse nuolat ieškoma būdų, viena – kaip sumažinti valstybės išlaidas, o antra vertus, – kaip padidinti mokesčių sistemos ekonominį efektyvumą, jos teisingumą. Šiose valstybėse galima išskirti šias pagrindines apmokestinimo problemas:

sudėtingas mokesčių sistemas sunku suprasti mokesčių mokėtojams, šalies mokečių organams keblu jas efektyviai valdyti ; pasekmės – vengiama mokėti mokesčius;

dėl aukštų mokesčių tarifų sunku priimti racionalius ekonominius sprendimus, ir mokesčių mokėtojai pereina į šešėlinę ekonomiką;

kompanijų investicijų neapmokestinimas skatina daryti investicinius sprendimus, remiantis ne ekonominiais, bet mokestiniais motyvais: tai turi neigiamą įtaką ribotų finansinių išteklių paskirstymui bei investicijų kokybei; dažnai vienodo lygio asmeninės pajamos apmokestinamos nevienodai ( tai susiję su apmokestinimo laikotarpiu); šiuo atveju pažeidžiamas teisingumo principas.

Lietuvoje svarbiausių mokesčių tarifai, palyginti su išsivysčiusiomis bei stojančiomis į Europos Sąjungą šalimis, tikrai nėra mažiausi. Išsivysčiusiose Vakarų šalių ekonomikos mechanizme mokesčiai vaidina dvigubą vaidmenį. Iš jų valstybė formuoja ne tik formuoja savo pajamas, bet ir tiesiogiai skatina ekonomiką. Mokesčių tarifais, sankcijomis, lengvatomis realizuoti ekonominę politiką yra daug veiksmingiau, negu tiesiogiai kištis į ūkinę veiklą.

Dabartinė mokesčių politika serga keliomis labai rimtomis ligomis. Pirmoji iš jų kyla dėl prastos biudžeto politikos ir populistinių politinių tikslų. Pažadėję rinkėjams įvairių gėrybių, politikai puola didinti valstybės biudžetą ir reikalauti iš mokesčių planuotojų ir administratorių kuo daugiau pinigų. Gerai, jei ekonomika auga labai greitai, bet dažniausiai politikų norai auga greičiau nei ekonomika, ir tada tenka keisti mokesčių tarifus arba jų bazę ir „gerinti mokesčių administravimą“ bei imtis paskelbtų arba nepaskelbtų griežtų akcijų. Vaistas nuo šios ligos – vienas: politinis tikslas mažinti žmonių priklausomumą nuo biudžeto, tada atsirastų realus pagrindas mažinti biudžetą ir mokesčius. Tuo pačiu mažėtų mokesčių našta piliečiams o virš mokesčių surinkėjų nebekabėtų politikų pakabintas Damoklo kalavijas – grėsmė būti nušalintam už blogą mokesčių surinkimą.

Antroji liga – tai užsispyrimas ir nenoras tikėti, kad mažesni ir paprastesni mokesčiai garantuoja geresnį mokesčių surinkimą, nes iš šešėlio išveda ir prie mokesčių mokėjimo pripratina vis daugiau šalies gyventojų. Nors ši teorinė prielaida pastaruoju metu buvo patvirtinta praktiniais sprendimais Rusijoje, Estijoje ir kitose mokesčius mažinančiose šalyse, vis tiek mūsų politikai ir mokesčių administratoriai, vos išgirdę kalbas apie mokesčių mažinimą, tuo pat pradeda skaičiuoti, kiek biudžetas neteks pajamų.

Dar viena mokesčių sistemos liga – jos sudėtingumas. Pavyzdžiui, per dešimt Nepriklausomybės metų – Juridinių asmenų pelno mokestis keistas 30 kartų (97 atskirų straipsnių pakeitimai). Fizinių asmenų pelno mokesčio laikinasis įstatymas keistas 33 kartus (108 atskirų straipsnių pakeitimai).Tokios kaitos rezultatas – labai sudėtingas, daug kaštų reikalaujantis pelno mokesčio administravimas. Beje, šio mokesčio įtaka biudžetui nėra didelė: jis sudaro 6 proc. biudžeto įplaukų. Atsisakius pelno mokesčio, nebereikėtų sudėtingos ir painios apskaitos, be to, mokesčių mokėtojai galėtų normaliai parodyti savo pelną, daugiau jų registruos įmones Lietuvoje ir, kaip rodo užsienio patirtis, mokesčių sistema bus skaidresnė

Daugybė mokesčių ir juose esančių lengvatų ir išimčių bei noras viską smulkiai aprašyti ir nukopijuoti nuo „pasaulinės praktikos“ paverčia mokesčių taisykles tikromis džiunglėmis, kuriose sunku susigaudyti ir mokesčių mokėtojams, ir mokesčių administratoriams. Itin didelės blogybės yra ir vertybinių kriterijų gausa mokesčių administravime, ir „turinio viršenybė prieš formą“. Šie kriterijai mokesčių inspektorius paverčia turto, sandėrių ir kainų vertintojais, žinančiais vienintelę ir galutinę tiesą rinkoje.

Esama mokesčių sistema sukuria ypač palankias sąlygas korupcijai. Štai keletas pavyzdžių. Valdžia gali manipuliuoti mokesčių sistema, priimdama tendencingus mokesčių įstatymus. Valdžia gali manipuliuoti mokesčių sistema, įpareigodama nustatyti faktinius mokesčių tarifus įvairias valstybės institucijas. Valdžia gali manipuliuoti mokesčių sistema, teikdama mokestines lengvatas. Valdžia gali m

. . .

Gyventojų pajamų mokesčio į savivaldybių biudžetus surinkimas

Į savivaldybių biudžetus 2006 m. sausio – rugpjūčio mėn. surinkta 1 277 311 tūkst. litų GPM, gauta 139 944 tūkst. litų (12,3 proc.) pajamų daugiau nei buvo numatyta savivaldybių planuose ir 255 896 tūkst. litų arba 25,1 proc. daugiau nei per tą patį 2005 m. laikotarpį.

Savivaldybių biudžetams skirtas gyventojų pajamų mokestis pagal apskritis*

tūkst. litų

Eil Nr Apskritis 2005 m.

faktas 2006 m.

planas 2006 m.

faktas 2006 m. fakto palyginimas su

2005 m. faktu 2006 m. fakto ir plano palyginimas

+/- % +/- %

1 Alytaus 35 170 34 711 45 432 10 262 129,18% 10 721 130,89%

2 Kauno 198 281 211 783 255 812 57 531 129,02% 44 029 120,79%

3 Klaipėdos 112 804 116 559 147 069 34 265 130,38% 30 510 126,18%

4 Marijampolės 28 795 28 743 36 750 7 955 127,63% 8 007 127,86%

5 Panevėžio 62 755 63 419 75 893 13 138 120,93% 12 473 119,67%

6 Šiaulių 69 350 68 565 87 261 17 911 125,83% 18 696 127,27%

7 Tauragės 15 732 16 272 20 546 4 815 130,61% 4 274 126,27%

8 Telšių 37 445 39 710 45 488 8 043 121,48% 5 778 114,55%

9 Utenos 40 985 39 051 47 693 6 708 116,37% 8 642 122,13%

10 Vilniaus 420 098 518 554 515 368 95 270 122,68% – 3 187 99,39%

Visos 1 021 415 1 137 367 1 277 311 255 896 125,05% 139 944 112,30%

* Mokesčių ir kitų įmokų į biudžetus suvestinės apyskaitos Formos 1-VP duomenys

Visos AVMI įvykdė 2006 m. sausio – rugpjūčio mėn. užduotį, išskyrus Vilniaus AVMI, kurioje negauta 3 187 tūkst. litų planuotų pajamų (planas įvykdytas 99,39 proc.). Vilniaus apskrityje užduotis buvo neįvykdyta vienintelės Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto (įvykdymas – 92,78 proc.) dėl į kitų savivaldybių biudžetus perskirstomo GPM.

2006 m. sausio – rugpjūčio mėn. į privalomąjį sveikatos draudimo fondą pervesto gyventojų pajamų mokesčio dalis (30 proc.) sudarė 983 291,4 tūkst. litų.

Turto mokesčių surinkimas

Į savivaldybių biudžetus 2006 m. sausio – rugpjūčio mėn. surinkta 177 915 tūkst. litų turto mokesčių, gauta 11 808 tūkst. litų (7,11 proc.) pajamų daugiau nei buvo numatyta savivaldybių planuose ir 14 919 tūkst. litų (9,15 proc.) daugiau nei per tą patį 2005 m. laikotarpį.

Didžiausią dalį (79,1 proc.) turto mokesčių struktūroje sudarė nekilnojamojo turto mokestis.

2006 m. sausio – rugpjūčio mėn. gauta 170 181 tūkst. litų nekilnojamojo turto mokesčio pajamų, tai 9 705 tūkst. litų (6,05 proc.) daugiau nei buvo numatyta savivaldybių planuose ir 14 092 tūkst. litų (9,03 proc.) daugiau nei per tą patį 2005 m. laikotarpį.

2006 m. sausio – rugpjūčio mėn. gauta 4 711 tūkst. litų žemės mokesčio, pajamų gauta 382 tūkst. litų (8,82 proc.) daugiau nei buvo numatyta savivaldybių planuose, tačiau 653 tūkst. litų (12,17 proc.) mažiau nei per tą patį 2005 m. laikotarpį. Žemės mokesčio mokėjimo terminus nustato savivaldybių tarybos, gyventojams šis terminas – gruodžio mėn., todėl didžiausios žemės mokesčio pajamos prognozuojamos lapkričio bei gruodžio mėnesiais.

2006 m. sausio – rugpjūčio mėn. surinkta 3 024 tūkst. litų paveldimo turto mokesčio, pajamų gauta 1 722 tūkst. litų (2,32 karto) daugiau nei buvo numatyta savivaldybių planuose ir 1 481 tūkst. litų (95,96 proc.) daugiau nei per tą patį 2005 m. laikotarpį.

Kiti mokesčiai ir nemokestinės pajamos

2006 m. sausio – rugpjūčio mėn. gauta 131 352 tūkst. litų kitų mokesčių ir nemokestinių pajamų, gauta 68 297 tūkst. litų (2,08 karto) pajamų daugiau nei buvo numatyta savivaldybių planuose ir 28 590 tūkst. litų (27,82 proc.) daugiau nei per tą patį 2005 m. laikotarpį. (3. 7 p.)

IŠVADOS

Kuriant ir plėtojant elektroninio deklaravimo sistemas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, įsigijo reikiamas licencijas, kompiuterinę ir tinklo įrangą, įdiegė elektroninio deklaravimo sistemos infrastruktūrą.

1. LLRI teigimu, socialinio draudimo įmokų ribų nebuvimas ypač neigiamai veikia konkurencingiausias ūkio šakas ir labiausiai kvalifikuotus darbuotojus, nes daug uždirbantys aukštos kvalifikacijos darbuotojai už socialinį draudimą moka daug daugiau, nei potencialiai gaus naudos. Socialinio draudimo įmokų ribų nustatymas ypač mažintų kvalifikuotos darbo jėgos emigraciją bei didintų Lietuvos konkurencingumą.

2. Socialinio draudimo įmokų dalies, kurią galima pervesti į savo sąskaitą antrosios pakopos pensijų fonde, didinimas būtų svarbi paskata lega¬lizuoti Šešėlinius atlyginimus, išlaikyti darbo jėgą Lietuvoje.

3. Pasitikėjimo Vyriausybės pirmaeilių darbų sąraše numatyta laipsniškai mažinti gyventojų, ypač gaunančių mažas pajamas, pajamų mokesčio naštą, per artimiausius keturis darbo mėnesius išnagrinėti aplinkybes ir, esant finansinėms galimybėms, sumažinti šio mokesčio tarifą iki 20 procentų, o neapmokestinamą minimumą padidinti iki 400 Lt; pasiekti, kad iki 2008 me¬tų vidutinis darbo užmokestis padidėtų iki l 800 litų, minimali mėnesio alga – iki 800 litų, o vidutinė senatvės pensija būtų ne mažesnė kaip 650 litų per mėnesį.

4. Be kitų svarbių veiklos sričių, Pasitikėjimo Vyriausybė numato vykdyti šią finansų politiką. Pateikiu pagrindinius programos finansų srityje aspektus.

5. Atsižvelgiant į šalies finansines galimybes numatoma nuosekliai didinti socialinės apsaugos, švietimo, studijų ir mokslo, sveikatos apsaugos, kultūros finansavimą, kuo efektyviau naudoti finansinius išteklius, juos tikslingai paskirstyti ir užtikrinti būtiniausių valstybės reikmių tenkinimą.

6. Valstybės ir savivaldybių biudžetus numatoma formuoti pagal programas, vadovaujantis strateginiais valstybės tikslais, už¬tikrinti jo sudarymo ir vykdymo viešumą. Atsisakyti savivaldybių biudžetų didėjimo apribojimų. Suformuoti racionalią mo¬kesčių mokėtojų ir kitų valstybės lėšų bei turto naudojimo kontrolės ir viešumo sistemą.

Join the Conversation

×
×