Lietuvos mokesčių sistemos, integruojantis į Europos Sąjungą, reformavimas

TURINYS
ĮVADAS 3
1. MOKESČIŲ SISTEMA 4
1.1. Reikalavimai mokesčių sistemai 4
1.2. Mokesčių sistemos reformos tikslai 5
2. LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMAVIMAS, INTEGRUOJANTI Į ES 6
2.1. Mokesčių sistema Lietuvoje 6
2.2. Lietuvos, integracijos į Europos Sąjungą, pagrindiniai mokesčių aspektai 7
2.3. Lietuvos mokesčių sistemos reformavimas 9
3. MOKESČIŲ SISTEMOS TOBULINIMO KRYPTYS 10
3.1. Lietuvos narystės ES privalumai ir trūkumai mokesčių srityje 10
3.2. Tobulinimo kryptys 11
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 13
LITERATŪRA 15ĮVADAS
Valstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami finansiniai resursai, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių. Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi kaštais (mokamos palūkanos ),, didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį disbalansą.

Valstybės institutas skirtas tarnauti visų piliečių labui, todėl visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėti prie valstybės išteklių mobilizavimo mokėdamas mokesčius. Mokesčių sistema – tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abejų pusių intereso suderinimo paieška. Siekiama atrasti tokias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne tik dabartiniame ekonominio ciklo etape (tai pasiekiama, mokesčių dėka surinkus pakankamai lėšų), bet ir ateityje (mokestinės baazės augimo dėka, t.y. palikus privačiam sektoriui tiek išteklių, kad būtų norų ir galimybių vystyti gamybą ir gauti dar didesnes pajamas). Civilizacijos istorijoje pilna pavyzdžių, kai šis ekonominis ginčas buvo sprendžiamas kariaujant ir taikiais būdais, diktatoriškais ir demokratiniais metodais. Įvairių so

ocialinių mokslų atstovai iki šiol tebesvarsto, kaip turėtų atrodyti “tobula” mokesčių (ir bendra valstybės pajamų ) sistema.
Didėjant valstybės funkcijų apimčiai, į šiuolaikinę valstybės pajamų sistemą vis dažniau žvelgiama per fiskalinio deficito, kuris kai kuriose šalyse pasiekia pavojingo dydžio lygį, prizmę. Siekiant sumažinti fiskalinį deficitą, mokesčių didinimo ekonominė kaina turėtų būti sugretinta su valstybės išlaidų mažinimo kaina. Kaip taisyklė, abi priemonės yra neišvengiamos. Trumpalaikėje perspektyvoje vyriausybės dažniausiai yra linkusios pasikliauti pajamų didinimu, kuris administravimo ir politine prasme atrodo patrauklesnis. Tačiau šis žingsnis paprasti veda prie sudėtingos, neefektyvios ir labai iškreiptos mokesčių sistemos, kuri ne tik neatneša tikėtinų pajamų, bet ir silpnina iniciatyvą dirbti ir taupyti. Tai stabdo ekonominį augimą.
Bet kuris valstybės pajamų vertinimas prasideda nuo pajamų dalies BVP analizės ir sugretinimo su paanašia ekonomine situacija pasižyminčiomis šalimis. Tam, kad įvertinti mokesčių sistemos efektyvumą ir numatyti būtinų reformų kontūrus, naudinga taikyti mokesčių elastingumo ir mokesčių “gyvybiškumo” koncepcijas.
Integruojantis į Europos Sąjungą (ES) vadinamosioms posocialistinėms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, yra iškilę svarbūs uždaviniai radikaliai reformuoti dabartinę mokesčių sistemą, derinant bei suvienodinant jos socialinius ir ekonominius padarinius su ES apmokestinimo praktika, galiojančiomis Europoje mokesčių teisinėmis normomis. Derybose dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje, mokesčių politikos vienodinimo su ES reikalavimais klausimas buvo pradėtas nagrinėti 2001 metų antrojoje pusėje. Galima sa
akyti, kad tai yra vienas sudėtingiausių ir jautriausių mums dalykų. Įgyvendinus šalyje adekvačias ES vykdomos mokesčių politikos priemones, bus galima sparčiau plėtoti privatųjį ir viešąjį verslą, geriau patenkinti teisėtus gyventojų materialinius, buitinius ir kultūrinius poreikius1. MOKESČIŲ SISTEMA
1.1. Reikalavimai mokesčių sistemai
Per ilgą mokesčių teorijos istoriją jos kūrėjai – ekonomistai, sociologai, filosofai – vertindami mokesčių sistemas vadovavosi tokiomis nuostatomis: “tobula” mokesčio sistema turi užtikrinti lygų mokesčių naštos pasiskirstymą, efektyvų išteklių mobilizavimą; ji turi atitikti makroekonominius tikslus ir padėti jų siekti; turi būti lengvai ir nebrangiai administruojama. Kitaip tariant, “geros ” mokesčių sistemos pagrindą sudarantys principai yra tokie:
1. Valstybė gauna adekvačias ir stabilias laiko atžvilgiu pajamas. Tai reiškia, kad valstybė turi numatytu laiku gauti pajamas, kurių užtektų valstybės poreikiams finansuoti. Be to, pajamų surinkimo dinamika turi būtų apsaugota nuo nepalankių svyravimų. Mokestinių pajamų sumą labiausia lemia tokie mokesčių sistemos elementai: mokesčių bazė ir mokesčių tarifai. Kad augant nacionalinėms pajamoms mokesčių sistema duotų daugiau biudžeto įplaukų, būtina kiek įmanoma išplėsti mokesčių bazę, o mokesčių sistema turi atitikti lankstumo ir gyvybingumo kriterijus, t.y. mokestinių pajamų dinamika neturi atsilikti nuo BVP pokyčių.
2. Teisingumas. Mokesčių sistema turi garantuoti teisingą, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Tai pasiekiama tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą savo pajamų dalį. Čia galima išskirti dvejopą proporcingumą – proporcingai gaunamai iš
š valstybės naudai ir proporcingai savo gebėjimams mokėti. Atitinkamai yra du apmokestinimo principai:
o naudos principas (mokesčiai atitinka gaunamą naudą)
 priklauso nuo noro mokėti už visuomenines gėrybes;
 naudos principą atspindi vartojimo mokesčiai, kai apmokestinamos konkurentinės prekės, tam tikri turto mokesčiai, socialinės draudimo įmokos.
o galimybės/gebėjimas mokėti principas (mokesčiai padalinti pagal galimybes)
 daugelis specialistų šį principą laiko apmokestinimo teisingumo etalonu. Jis yra skirstomas į horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą:
Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.
Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms vis didesnė jų dalis turėtų būti skiriama mokesčiams. Ekonominės teorija grindžiama mažėjančio ribinio pajamų naudingumo postulatu (arba ribinės aukos taisykle),
 susijęs su pajamų turto, pajamų ar galimybių perskirstymu;
 sumokėta mokesčių suma tiesiogiai nesiejama nei su gaunama iš valstybės nauda, nei su mokesčių mokėtojų pajamomis.
3. Lygybė – mokesčių įstatymai neturi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą.
4. Ekonominis efektyvumas. Kadangi mokesčiai didina prekių kainas, tarp kainos, kurią pasirengęs sumokėti vartotojas (paklausos kainos) ir kainos, už kurią gamintojas linkęs parduoti prekę (pasiūlos kainos), susidaro skirtumas. Tai iškraipo rinkos situaciją ir veikia rinkos dalyvių elgseną bei paskatas. Ši pasekmė (dar vadinama st
tatine iškraipymų kaina/sąnaudos pasekme) būtų visuotinio efektyvumo nuostolis. Pastarojo dydis priklauso nuo atitinkamos prekės paklausos/pasiūlos kainų lankstumo ir mokesčio tarifo (žr. palyginimui trikampius ABC ir A’B’C’ 2 pav.). Pažymėtina tiesinė priklausomybė: kuo didesni minėti rodikliai, tuo didesnį visuotinio efektyvumo nuostolį lemia įvestas mokestis. Mokestis yra ekonomiškai efektyvus, jei visuotinio efektyvumo nuostolio dydis yra mažas.
5. Ekonominis augimas. Dinaminė mokesčių įvedimo iškraipymų sąnaudos veikia santaupas, investicijas, užimtumą, gamybos veiksnių sąnaudas, išteklių paskirstymą, rentą. Kuriant ekonominės plėtros teisinius pagrindus, valstybės pajamų sistema turi skatinti taupymą ir investicijas, taip pat nekenkti šalies prekių gebėjimui konkuruoti pasauliniu mastu.
6. Neutralumas. Tai reiškia, kad mokesčiai turi užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spr.ęsti pavienių ūkio subjektų problemas kitų mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčių lengvatas ir kitas išimtis ar sudaryti palankesnes veiklos sąlygas kuriems nors ūkio subjektams. Mokesčių poveikis ūkiui neturi iškreipti natūralios konkurencijos – rinkos ekonomikos variklių. Vienas iš pagrindinių būdų sukurti neutraliai mokesčių sistemai – išplėsti mokesčių bazę. Mokesčių sistemos neutralumas, mokesčių bazės plėtojimas sudaro sąlygas nedidinti pagrindinių mokesčių tarifų.
7. Paprastumas (aiškumas). Mokesčių įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti aiškūs, neprieštarauti vieni kitiems.
8. Viešumas. Viešumo principas privalo užtikrinti, kad visi verslo dalyviai tuo pačiu metu ir kuo anksčiau turėtų galimybę susipažinti su rengiamais verslo plėtrą veikiančiais mokesčių įstatymų ir jų pakeitimų projektais, pareikšti savo nuomonę arba kitaip prisidėti prie jų rengimo. Šie projektai turi būti skelbiami specializuotuose leidiniuose, turi būti organizuojami rengiamų projektų aptarimai dalyvaujant suinteresuotoms institucijoms ir organizacijoms. Pagrindiniai mokesčių įstatymų pakeitimai, susiję su verslo sąlygų pokyčiais, mokesčių paskirstymu ir pan., turi būti priimami gerokai anksčiau (pvz., likus ne mažiau kaip 6 mėnesiams) iki pradedant juos taikyti.
9. Administravimo veiksmingumas. Mokesčiai turi būti administruojami veiksmingai, t.y. mokestinės biudžetų ir fondų pajamos turi būti garantuojamos kuo mažesnėmis išlaidomis. Mokesčių apskaičiavimas mokesčių mokėtojui neturi sukelti didelių išlaidų. Administravimo veiksmingumui užtikrinti rengiamos tęstinės galiojančių įstatymų ir jų taikymo praktikos apžvalgos, o jų pagrindu teikiami pasiūlymai dėl administravimo veiksmingumo didinimo.
10. Koordinavimas/integravimas. Visi šalyje egzistuojantys mokesčiai turi sudaryti sistemą, t.y. jie turi būti tarpusavyje suderinti (ekonomine, teisine ir kita prasme), jie turi būti skirti tiems patiems visuomeniniams tikslams, o jų turi garantuoti siekti aukščiau išvardintų kriterijų subalansuotumą.1.2. Mokesčių sistemos reformos tikslai
Kiekviena reforma, mokesčių – taip pat ne išimtis, turi iškelti ir deklaruoti tikslą, kuris taps kelrodžiu, pasirenkant reformos kryptį, principus ir būdus. Keliamus tikslus nulemia požiūris į valstybę, šalyje susiformavęs žmonių ekonominis mentalitetas.
Apibendrinant galima išskirti du vyraujančius požiūrius į valstybės vaidmenį. Viena nuomonė remiasi nuostata, kad valstybė turi būti didelė ir aktyvi, ne išimtis ir ekonominiame gyvenime. Šios nuomonės ekstremumas yra absoliuti valdžia – komunizmas.
Antroji diametraliai priešinga nuostata yra ta, jog valdžia turi būti ribota apskritai, o ekonomikoje ji turi būti nykstamai maža. Jos vaidmuo ekonomikoje pasibaigia teisingų žaidimo taisyklių nustatymu. Šios valstybės funkcijos yra labai siauros, o mokesčiai joms finansuoti paprasti ir nedideli. Šios nuomonės ekstremumas yra visiškas valdžios nebuvimas arba laisva rinka.
Akivaizdu, kad pirmasis požiūris nežada postsocialistinėms šalims išsigelbėjimo ir juo paremtos reformos tėra kosmetinis socializmo remontas arba bergždžias trypčiojimas vietoje. Tik laisvos rinkos reformos suteikia tikrą alternatyvą socializmui, leidžia gydyti visuomenę nuo skaudžių ekonominių ir moralinių ligų. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, šios reformos naudingos ne siauroms kapitalistų grupėms, bet kiekvienam eiliniam žmogui. Verta paminėti, kad būtent tos siauros kapitalistų grupės ne tik sugeba prisiderinti prie valdžios kišimosi į ekonomiką, bet gana dažnai pačios pagimdo šį kišimąsi ir pasitelkia jį savo naudai. Dėl vadžios kišimosi riboti ištekliai panaudojami ne pačiu efektyviausiu būdu, vadinasi, visuminė žmonių gerovė tampa mažesnė, negu galėtų būti.
Tad šalys, pasirinkusios valstybės vaidmens mažinimo kryptį, siekia išlaisvinti žmogaus kuriamąsias galias, leisti jam kurti savo gerovę, paremtą efektyvia veikla, privačia nuosavybe ir laisvais mainais. Tai yra platusis laisvos rinkos reformų tikslas.
Kalbant apie mokesčių reformą, konkretizuotas tikslas yra: pertvarkyti mokesčių sistemą taip, kad jos įtaka rinkai bei jos subjektams ir administravimo kaštai būtų minimalūs, o mokesčių suma būtų kuo mažesnė ir paskirstyta tolygiai.2. LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS REFORMAVIMAS, INTEGRUOJANTI Į ES
2.1. Mokesčių sistema Lietuvoje
Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje pertvarkyta mokesčių sistema – biudžetas, jo sandara, mokesčiai, ūkio subjektų finansai. Mokesčių sistema formavosi kartu vykstant ir kitoms reformoms: keitėsi nuosavybės formos, kainodara, bankų sistema, pinigų-kredito strategija ir pan. Kiekvieną žingsnį kuriant ir tobulinant nacionalinę mokesčių sistemą daugiausia lėmė sprendimai kitose srityse: bendra ekonominė padėtis; infliacijos lygis; valstybės pinigų-kredito politika; privataus sektoriaus ir valstybės kontroliuojamos gamybos santykis bei tarpusavio sąveika.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymą administruojami mokesčiai, valstybės rinkliava ir nuompinigiai (užmokestis) už valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomą:
1) pridėtinės vertės mokestis;
2) akcizas;
3) gyventojų pajamų mokestis;
4) įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;
5) žemės mokestis;
6) mokestis už valstybinius gamtos išteklius;
7) naftos ir dujų išteklių mokestis;
8) mokestis už aplinkos teršimą;
9) konsulinis mokestis;
10) žyminis mokestis;
11) prekyviečių mokestis; (netenka galios nuo 2004 m. sausio 1 d.)
12) atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą;
13) paveldimo turto mokestis;
14) privalomojo sveikatos draudimo įmokos;
15) įmokos į Garantinį fondą;
16) valstybės rinkliava;
17) azartinių lošimų mokestis;
18) mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą.
19) baltojo cukraus virškvočio mokestis;
20) cukraus mokestis;
21) prekių apyvartos mokestis;
22) pelno mokestis.
23) atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą.
24) Ir valstybinio socialinio draudimo įmokos , kurios įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d.:
Po nepriklausomybės atkūrimo pertvarkoma Lietuvos mokesčių sistema, galima apibendrinančiai tvirtinti, yra nemažai nusižiūrėta nuo Vakaru šalių. Nustatyti beveik tie patys mokesčiai, o ir jų tarifai nėra jau tokie dideli, palyginti su kitų Europos valstybių mokesčių tarifais. Beje, Lietuvos mokesčių sistemai būdingi panašūs kaip ir Vakaruose trūkumai. Šia prasme galima kalbėti ne tik apie dvigubo apmokestinimo pasireiškimus, bet ir visą mokesčių piramidę. Dėl to, kad mokesčių sistemą reikia tobulinti ir reformuoti, atrodo, jau nebesiginčijama.
Dėl renkamų mokesčių nemažai buvo ir yra diskutuojama spaudoje, įvairiuose teoriniuose ir praktiniuose dalykiniuose renginiuose. Daugiausia svarstomi mokesčių tarifų dydžiai, apmokestinimo objektai ir panašūs klausimai. Tačiau kaip besirutuliotų diskusija, akivaizdu, jog per mokesčius siekiama įtvirtinti gamyboje ir komercijoje pripažintus fiskalinės politikos principus: lygybę, teisingumą, efektyvumą.2.2. Lietuvos, integracijos į Europos Sąjungą, pagrindiniai mokesčių aspektai
Nuo 2000 metų vis labiau plėtojantis bendriems eurointegraciniams procesams, Lietuvai iškilo svarbūs uždaviniai radikaliai reformuoti mokesčių sistemą, derinant jos socialinius ir ekonominius padarinius su apmokestinimo ES praktika bei čia vyraujančiomis mokesčių teisinėmis nuostatomis
2001 m. antrąjį pusmetį, kaip žinoma, derybose dėl narystės Europos Sąjungoje šalia kitų Lietuvai jautriausių derybinių klausimų (energetikos sektoriaus restruktūrizavimas ir Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimas; vizų politikos suderinimas su ES reikalavimais bei jos taikymas Rusijos, ypač Kalingrado srities, Ukrainos ir Baltarusijos piliečiams) buvo pradėtas nagrinėti mokesčių politikos suderinimo su ES reikalavimai klausimas. Jis yra išties sudėtingiausias, nes per artimiausius metus Lietuvos mokesčių teisės aktus reikėjo suvienodinti su Europos Sąjungos teise ir direktyvomis apmokestinimo bei mokesčių srityje. Konkrečios priemonės buvo numatytos Lietuvos Respublikos derybinėje pozicijoje „Mokesčiai“ (10 derybinis skyrius).

Laikotarpiu nuo 2001 m. liepos mėn. iki 2002 m. birželio mėn. pasiekta esminė pažanga Lietuvos mokesčių sistemos derinimo su ES teise srityje. Priėmus naujus PVM ir Akcizų įstatymus, ES acquis buvo pilnai perkelta į Lietuvos teisinę bazę, išskyrus nuostatas, kurios galioja tik sandoriams ES ir kurios bus perkeltos i Lietuvos teisinę sistemą 2003 m. Numatyta, kad minėtosios nuostatos įsigalios nuo Lietuvos įstojimo į ES datos. Akcizo mokestis cigaretėms bus pilnai harmonizuotas, palaipsniui jį keliant, kaip tai numatyta pereinamojo laikotarpio cigarečių akcizo mokesčio didinimo grafike.
Akcizų įstatymas, paremtas atitinkamomis acquis nuostatomis, buvo priimtas 2001 m. spalio 30 d. (įsigalios 2002 m. liepos 1 d.). Įstatyme numatytos nuostatos, reikalingos įdiegiant sandėliavimo ir laikino akcizo mokėjimo atidėjimo sistemą. Įstatymas nustato trijų prekių grupių (alkoholis, tabakas, kuras), harmonizuotų ES lygiu, apmokestinimą akcizais. Įstatymas numato akcizų tarifų harmonizavimą, įskaitant kombinuoto akcizo tarifo cigaretėms įvedimą nuo 2002 m. spalio 1 d.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas buvo priimtas 2002 m. kovo 5 d. ir įsigalijo nuo 2002 m. liepos 1 d. Įstatymas perkelia šeštą direktyvą ir apibrėžia apmokestinimo objekto, apmokestinamojo asmens ir apmokestinamų sandorių sąvokas acquis nustatytu būdu.

Pelno mokesčio įstatymas buvo priimtas 2001 m. gruodžio mėn. ir įsigaliojo 2002 m. sausio 1 d. Įstatymu siekiama subalansuoti įmonių pelno ir fizinių asmenų pajamų apmokestinimą. Šis įstatymas taip pat nukreiptas į Lietuvos konkurencingumo regione stiprinimą, t.y. mažinamas pelno mokesčio tarifas ir pereinama prie pagreitinto nusidėvėjimo metodų vietoj anksčiau taikytų investicijų skatinimo schemų. Nuo 2002 m. standartinis pelno mokesčio tarifas yra 15 proc. vietoj anksčiau buvusių 24 proc. Smulkiam verslui nustatytas 13 proc. pelno mokesčio tarifas vietoj buvusių 15 proc. Įstatymas leidžia užtikrinti atitikimą ES acquis tiesioginio apmokestinimo srityje nuo narystės ES datos.

Vienas mokesčių reformos tikslų yra užtikrinti pilną pelno apmokestinimo atitikimą Verslo apmokestinimo taisyklėms (Code of conduct).
2001 m. birželio 26 d. Seimas priėmė Mokesčių administravimo įstatymo pataisas, įsigaliojusias nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. Buvo padaryta eilė pakeitimų mokesčių administravimo procedūrose reglamentuojant patikrinimus, sankcijų taikymą, mokestinius ginčus, mokestinių nepriemokų išieškojimą ir atidėjimą. Įstatymu nustatyta mokesčio išieškojimo senatis – 5 metai. Panaikintas tiesioginis finansų ministro ir centrinio mokesčių administratoriaus dalyvavimas sprendžiant klausimus dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo termino atidėjimo. Dabartiniu metu sprendimų, susijusių su mokestinių paskolų sudarymu, priėmimas priklauso vietos mokesčių administratoriaus kompetencijai, o sprendimų priėmimo procedūros reglamentuotos Finansų ministro. Kaip priemonę mokestinėms nepriemokoms mažinti, Mokesčių administravi.mo įstatymo pataisos nustatė naują terminą, per kurį komerciniai bankai privalo pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie verslo subjektų visų tipų sąskaitų atidarymą ir uždarymą, t.y. per tris dienas nuo sąskaitos atidarymo ar uždarymo.

Atsižvelgiant į mokesčių teisės aktų pasikeitimus, atitinkamai modifikuotos integruotos mokesčių informacinės sistemos aplikacijos (apskaita, mokesčių mokėjimai, išieškojimai per banką, juridinių vienetų mokesčių deklaravimai, kt.). Visose apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose įdiegtos integruotos mokesčių informacinės sistemos aplikacijos, kurios pakeitė senąją programinę įrangą. Bandomoji mokesčių mokėtojų registro versija išbandyta ir įdiegta visose apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose.

Buvo užbaigtas viešasis konkursas akcizų informacinei sistemai sukurti ir nuo 2002 m. balandžio mėn. pradėti sistemos vystymo darbai.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (VMI) viršininko 2002 m. sausio 29 d. įsakymu buvo patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinių sistemų, jų aplikacijų naujų versijų (atmainų) formavimo, atpažinimo, įvertinimo ir platinimo taisyklės bei Integruotos mokesčių informacinės sistemos valdymo tvarkos nuostatai.
2001 m. spalio 16 d. VMI viršininkas patvirtino Nepriemokų išieškojimo strategiją, kuri buvo įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos 2001-2004 m. strateginį planą (patvirtintą 2001 m. rugpjūčio 3 d.).

PVM kontrolės srityje Valstybinė mokesčių inspekcija ėmėsi priemonių, skirtų sukčiavimų susigrąžinant (įskaitant) PVM prevencijai. Pagal VMI viršininko 2001 m. lapkričio 9 d. įsakymą “Dėl apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų audito funkcijų centralizavimo ir jų unifikavimo koncepcijos”, apskričių valstybinėse mokesčių inspekcijose buvo sukurti ir nuo 2002 m. sausio 1 d. pradėjo savo veiklą specializuoti audito padaliniai sukčiavimo, susijusio su PVM skirtumo susigrąžinimu (įskaitymu), atvejams tirti. Tobulinant PVM skirtumo grąžinimo (įskaitymo) teisėtumo kontrolės procedūras bei šio darbo organizavimą, VMI buvo parengta ir inspekcijos viršininko 2002 m. sausio 30 d. įsakymu patvirtinta PVM skirtumo grąžinimo (įskaitymo) teisėtumo kontrolės metodika.

Administracinio bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos srityje, 2002 m. sausio 1 d. įsigaliojo Pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo sutartis su Armėnija bei Kroatija. Šiuo metu Lietuvoje yra taikomos 24 dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys. Lietuva taiko dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis su šiomis ES valstybėmis: Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Olandija, Švedija ir Jungtine Karalyste. 2002 m. vasario 14 d. buvo pasirašyta Dvigubo apmokestinimo sutartis su Portugalija. Paruoštas pasirašymui Lietuvos VMI ir Lenkijos mokesčių administracijos susitarimas dėl bendradarbiavimo ir abipusės pagalbos mokesčių administravimo srityje.2.3. Lietuvos mokesčių sistemos reformavimas
Įgyvendinant adekvačias Europos sąjungoje vykdomos mokesčių politikos priemones ir reikalavimus, kaip jau rašėme, 2001-2002 metais mūsų krašte buvo vykdoma kardinali mokesčių reforma. Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymai suderinti su Europos Sąjungos acquis ir tarptautinių organizacijų reikalavimai. Fizinių asmenų pajamų mokestį bei turto ir pajamų deklaravimą reglamentuojančius įstatymus pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Juo padidintas neapmokestinamųjų pajamų dydis, įteisintas visuotinis pajamų deklaravimas. Naujasis įstatymas numatė pajamų mokesčio lengvatų ne tik tris ar daugiau vaikų auginantiems asmenims, bet ir tiems, kurie augina tik du ar vieną vaiką. Šiems asmenims prie jiems taikomo NPD už kiekvieną vaiką dar pridedamas papildomas NPD, kuris yra 10 proc. pagrindinio NPD dydžio. 10 proc. nuo 290 = 29 Lt. Tačiau visu papildomu NPD gali pasinaudoti tik tie tėvai, kurie vaiką augina vieni. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. nustato, kokios pajamos iš viso nėra apmokestinamos pajamų mokesčiu. Čia nurodytos net 42 pajamų rūšys. Svarbiausios iš jų yra gyventojų gauta labdara; pensijos, gautos iš valstybės, savivaldybių ar socialinio draudimo fondo biudžetų; kai kurios pašalpos ir kompensacijos; iš artimiausių giminaičių gautos dovanos bei iš kitų asmenų gautos dovanos, kurių vertė ne didesnė kaip 24 pagrindiniai NPD, t.y. 6960 Lt, nekilnojamojo daikto arba registruojamo kilnojamojo daikto pardavimo pajamos, kai šis daiktas įsigytas ne anksčiau nei prieš trejus metus; kitų daiktų pardavimo pajamos, kai iš šių daiktų pardavimo gautų pajamų ir dokumentais patvirtintų jų įsigijimo išlaidų skirtumas neviršija 24 pagrindinių NPD; palūkanos už bankuose ir kituose kredito įstaigose laikomus indėlius ir kita.
Įvedus visuotinį pajamų deklaravimą sudaromos prielaidos atsisakyti pajamų deklaravimo įsigyjant brangų turtą ir pinigines lėšas.
Juridinių asmenų pelno mokestį reglamentuojantį įstatymą pakeitė naujas Pelno mokesčio įstatymas. Jis įteisino perpus mažesnį pelno mokesčio tarifą, paprastesnę pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarką bei nepagrįstų lengvatų ir išimčių atsisakymą.
Pažymėtina tai, kad vykdant mokesčių reformą priimti naujieji mokesčių įstatymai nereiškia mokesčių naštos didinimo. Priešingai, anot Mokesčių žinių (2003 p 1-2), mokesčių reformos tikslas buvo mažinti bendrąją mokesčių naštą – kas ir buvo padaryta – iki 15 proc. sumažinus pelno mokesčio tarifą. Tai – vienas liberaliausių tarifų Europoje. Vykdant reformą nustatyt palanki paskirstytojo pelno apmokestinimo tvarka, o gyventojų pajamų neapmokestinamasis dydis padidintas nuo 2002 m. pradžioje galiojusios 214 Lt. ribos iki 290 Lt. Finansų ministerijos skaičiavimu, gyventojų pajamos vien dėl šios naujovės realiai didėja 400 mln. Lt. Be to, įteisinta galimybė neapmokestinti tos gyventojų pajamų dalies, kuri išleidžiama palūkanoms už būsto paskolas ar studijas mokėti, gyvybės draudimo įmokoms bei įmokoms į pensijų fondus mokėti. Kalbant apie mokesčių reformą, būtina atskirti „mokesčių naštos didinimo“ ir „apmokestinimo subalansavimo“ sąvokas. Jeigu šių sąvokų neatskirsime, galima klaidingai teigti, kad pavyzdžiui, vertybinių popierių pardavimo pajamas apmokestinus gyventojų pajamų mokesčiu, tokias pajamas gaunantiems gyventojams „didėja mokesčių našta“ – juk pastaruosius trejetą metų jos nebuvo apmokestinamos. Antra vertus, toks vienų ar kitų rūšių išskyrimas sudaro pagrindą mokesčių sistemos disbalansui ir lemia, kad viena dalis visuomenės – nebūtinai gaunantys didesnes pajamas – moka didesnius mokesčius nei kita. Taigi šio ir kitų panašių atvejų, kai sistema reformuojama, siekiant subalansuotumo, jokiu būdu negalimas vadinti mokesčių naštos didinimu, juolab, kad bendroji mokesčių našta mažėjo („Mokesčių žinios“).
Viena iš priežasčių taip pat lėmusių mokesčių reformą, buvo mokesčių naštos darbui ir kapitalui netolygus paskirstymas. Europos sąjungos valstybės aktyviai svarsto būtinybę mažinti darbo apmokestinimą. Kalbama ir apie ver.slo įmonių pelno apmokestinimo taisyklių rimtesnį derinimą su ES mastu. Tuo tarpu naujai įsigalioję (2003 m. sausio 1 d.) mokesčių įstatymai geriau suderina įmonių apmokestinimą, be to, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas gana konkrečiomis priemonėmis mažina gyventojų pajamų mokesčio naštą..
Besirutuliojanti mokesčių reforma, LR Vyriausybės mokesčių ir pajamų politikos priemonės vidaus rinkai pagyvinti pirmiausia teigiamai atsiliepė paslaugų sektoriui bei vidaus prekybai. Atsigavus vidaus rinkai, importas 2002 m. didėjo sparčiau nei eksportas: atitinkamai 12,3 ir 8,8 proc. pažymėtina, kad neigiamas prekybos balansas, pavyzdžiui, Latvijoje buvo 26,2 proc., Estijoje – 16,9 proc., o Lietuvoje – tik 14,4 proc. užsienio prekybos apimties.
Prasidėjo ilgai laukti poslinkiai darbo rinkoje – realus darbo užmokestis šalies ūkyje 2002 m. III ketv. Palyginti su 2001 m. III ketv., padidėjo 7,5 proc., palyginti su 2002m. II ketv., – 2,3 proc. vidutinės disponuojamos pajamos per 2003 m., palyginti su 2001 m., išaugo beveik 5,7 proc., o tai atitinkamai turėjo įtakos vidutinių vartojamo išlaidų apie 4,5 proc. padidėjimui. Po ilgo augimo laikotarpio nedarbo lygis sumažėjo iki 10,7 proc. (2002 m. gruodžio 1 d. duomenimis). Sukurta per 1000 naujų darbo vietų. Išskirtina tai, kad 2003 m. pradžioje nedarbo lygis sumažėjo net 4,9 proc. punkto. Daug palyginti teigiamų pokyčių stebima ir socialinėje srityje. Po 4 metų pertraukos padidinta bazinė pensija, atitinkamai šiek tiek išaugo ir vidutinė pensija. LR vyriausybė numačius didinti mažas pensijas.
Minėtųjų priemonių nuoseklus realizavimas jau teikia ženkliai apčiuopiamų rezultatų. Pridėtinės vertės mokesčio ir Akcizų įstatymus suderinus su Europos Sąjungos acquis ir tarptautinių organizacijų reikalavimais, Juridinių asmenų pelno mokestį reglamentuojantį įstatymą pakeitus nauju Pelno mokesčio įstatymu, o fizinių asmenų pajamų mokestį bei turto ir pajamų deklaravimą apibrėžiančius įstatymus – Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu buvo: beveik perpus sumažintas pelno mokesčio tarifas; paprastesnė pasidarė pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka; atsisakyta nepagrįstų lengvatų ir mokestinių išimčių; padidintas gyventojų neapmokestinamųjų pajamų dydis ir pan. Akivaizdu, pavyzdžiui, kad padidintas neapmokestinamasis pajamų minimumas realiai padidins perkamąją galią. Tuo pačiu didės paklausa, o tai formuos palankesnes sąlygas verslui augti ir naujoms darbo vietoms kurti. Besirutuliojanti Lietuvoje mokesčių reforma, Vyriausybės pradėti mokesčių ir pajamų politikos realūs žingsniai vidaus rinkai pagyvinti pirmiausia teigiamai atsiliepia paslaugų sferai bei vidaus prekybai. Pagaliau prasidėjo ilgai laukti poslinkiai darbo rinkoje – auga darbo užmokestis šalies ūkyje, mažėja nedarbo lygis. Palyginti teigiamų pokyčių stebima ir socialinėje srityje.3. MOKESČIŲ SISTEMOS TOBULINIMO KRYPTYS
3.1. Lietuvos narystės ES privalumai ir trūkumai mokesčių srityje
Privalumai:
• Mokesčių sistemos nuostatų suderinimas su ES geros praktikos nuostatomis mokesčių srityje.
• Paprastesnės ir palengvintos verslo sąlygos smulkiam ir vidutiniam verslui (PVM išimtis).
• Biudžeto pajamų augimas dėl akcizų padidėjimo ir PVM lengvatų panaikinimo.
• Sukurta mokesčių sistema bei harmonizuoti tarifai, padedantys išlaikyti šalies konkurencingumą.
• Akcizinių sandėlių sistemos sukūrimas padės ūkio subjektams sutaupyti apyvartines lėšas.
• Lietuva prisijungs prie ES integruotų mokesčių informacinių sistemų (VIES-PVM, SEED-akcizų). Bus užtikrintas informacijos ir duomenų apsikeitimas.
• Dalyvavimas mokymo programose užtikrins Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų kvalifikacijos kėlimą bei profesinį tobulėjimą.
Trūkumai:
• Padidėjusios degalų, cigarečių ir alkoholio akcizų kainos, padidins tiesiogiai ir netiesiogiai atskirų produktų kainas.
• PVM lengvatų panaikinimas.3.2. Tobulinimo kryptys
Prieš imantis reformuoti mokesčius būtina suformuluoti ir pagrįsti naujosios mokesčių sistemos principus, įgalinančius pasiekti keliamą tikslą. Tik tuomet galima užtikrinti reformos nuoseklumą ir sėkmę, apsisaugoti nuo eklektiškų ir padrikų sprendimų, atskirų šalių mokesčių kopijavimo. Apsisprendus dėl mokesčių sistemos principų, atsiranda galimybė pagrįsti – kokią mokesčių sistemą reikia siekti sukurti, kaip ir kokiais etapais tai daryti, pertvarkant dabartinius mokesčius. Iškeltą reformos tikslą leistų pasiekti tokie liberalizmo tradicija besiremiantys principai: lėšų surinkimo, bet ne reguliavimo vaidmuo, minimali mokesčių įtaka, teisingumas, mokesčių naštos nykstamumas, vienkartinis apmokestinimas, skaidrumas, visuotinumas, automatiškumas, mokesčių administravimo pigumas.
1. Lėšų surinkimo, bet ne reguliavimo vaidmuo. Mokesčiai turi būti tik biudžeto pajamų surinkimo, bet ne ekonomikos reguliavimo įrankis.
Ekonomistų tarpe gaji nuomonė, jog mokesčiai – tinkamas įrankis ekonomikai reguliuoti bei kontroliuoti. Valstybinis ekonomikos reguliavimas paprastai vadinamas skatinimu. Taip pelno mokesčio pagalba “skatinamos” prioritetinės šakos, smulkus ir vidutinis verslas, importo muitais skatinamas ir proteguojamas vietos gamintojas. Tačiau kiekvienas skatinimas, kiekvienas reguliavimas turi savo antrąją, išvirkščiąją pusę. Pavyzdžiui, prioritetinės šakos. Kai prioritetus (t.y. perspektyvias šakas) nustato ne rinka, o valdininkas, neišvengiamos rinkos deformacijos. Nustačius mažesnius mokesčius tam tikroms šakoms ar įmonės rūšims, kapitalas ima tekėti ta linkme, kurią jam sufleruoja mokesčiai, kur tarnaujant valdžiai, o ne vartotojui atsiranda didžiausio pasipelnymo galimybės. Reguliuojantys ir skatinantys mokesčiai ne tik sąlygoja paslėptąją, bet ir padidina netiesioginę mokesčių naštą. Todėl mokesčiams turi būti skiriama tik viena – lėšų surinkimo funkcija.
2. Minimali įtaka. Mokestis turi kuo mažiau, o jei įmanoma, ir visai neįtakoti ekonomikos dalyvių priimamų sprendimų, nepriklausomai nuo veiklos srities.
Tenkindami pirmąjį reikalavimą, t.y. atlikdami tik lėšų surinkimo funkciją, pavieniai mokesčiai ir visa jų sistema privalo būti kuo neutralesni, jais neturi būti siekiama įtakoti ekonomikos procesų ir jų dalyvių sprendimų bei veiksmų. Pavyzdžiui, Lietuvoje taikomas žyminis mokestis, kuris savo esme yra tikslinis ir skirtas padengti valdiškos paslaugos suteikimo kaštus. Taikant žyminį mokestį, kurio dydis visai nesusijęs su paslaugos teikimo kaštais, nutolstama nuo šio mokesčio prigimties, jis dažnai tampa mokestiniu barjeru veiklai. Šimtus kartų per didelis žyminis mokestis įtakoja dalyvių sprendimus, riboja jų įėjimą į rinką. Taigi, mokesčiai bei jų sistema turi būti kuo neutralesni, turi būti užkirstas kelias sąmoningai reguliuoti ekonomikos procesus per mokesčius.
3. Mokesčių teisingumas. Valstybės išlaikymas turi vienodai, o pereinamuoju laikotarpiu – proporcingai kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui. Jeigu valstybė imasi vykdyti perskirstymo programas, tai turi būti daroma biudžeto išlaidų, o ne mokesčių politikos pagalba.
Ne savo valia “perkama” valdiška paslauga kiekvienam turi kainuoti tiek pat (arba proporcingai). Remiantis šiuo principu, būtina atsisakyti perskirstymo programų vykdymo per mokesčius – neleistini diferencijuoti mokesčio tarifai bei neapmokestinami minimumai.
4. Nykstamumas. Mokesčių našta turi nuolat mažėti valstybės funkcijų siaurinimo ir jų finansavimo mažinimo dėka.
Šis principas susijęs su tiesioginės mokesčių naštos mažinimu, taigi yra biudžeto reformos vykdymo tąsa. Siekiant reformų nuoseklumo, mokesčių naštos mažėjimas turi būti užprogramuotas ir įtvirtintas įstatymais. Gyvybinga yra tik sistema, kasmet paliekanti daugiau erdvės privačiam veiksmui, mažinanti perskirstymą. Todėl mokesčių sistema turi būti pritaikyta nuolatiniam naštos mažinimui ir turi sudaryti palankias sąlygas daryti tai sklandžiai ir nuosekliai.
5. Vienkartinis apmokestinimas. Tas pats objektas turi būti apmok.estintas vieną kartą. Nors mokesčiai apmokestina skirtingus objektus, egzistuoja tik vienas realus šaltinis jiems sumokėti – naujai sukurta vertė – darbo pajamų, pelno (kapitalo pajamų) arba rentos (pajamų iš žemės). Taigi, visi mokesčiai tiesiogiai arba netiesiogiai apmokestina tą patį objektą – naujai sukuriamą vertę. Todėl pakanka taikyti tokį mokestį, kuris naujai sukurtą vertę apmokestintų tiesiogiai ir tik vieną kartą.
6. Skaidrumas. Įstatymas turi numatyti tikslias, išsamias, vienareikšmes mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles.
Mokesčiai privalo būti “user friendly”, jie turi būti maksimaliai aiškūs, jų nustatytos taisyklės tikslios, nepaliekančios erdvės interpretacijoms. Mokesčių skaidrumas prisideda prie mokesčių efektyvumo, o abu kartu šie principai sąlygoja tiesioginės mokesčių naštos mažinimą.
7. Visuotinumas ir automatiškumas. Mokestis privalo būti visuotinai taikomas, neteikiant atskiroms šakoms, subjektams ar produktams išimčių ar lengvatų. Mokesčio apskaičiavimas ir mokėjimas turi vykti automatiškai, nepriklausomai nuo administratoriaus ar mokėtojo valios ir interpretacijos.
8. Administravimo pigumas. Biudžeto įplaukos turi būti gaunamos minimaliais mokesčio mokėjimo ir administravimo kaštais.
Įvardinę mokesčių sistemos principus, turime įrankį analizuoti pagrindinius (tradicinius) mokesčius, siekiant nustatyti jų tobulinimo kryptis.IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Apibendrinant galima teigti, kad dabartinė mokesčių politika mūsų šalyje turi labai nemažai problemų.
Pirmoji iš jų kyla dėl prastos biudžeto politikos ir populistinių politinių tikslų. Pažadėję rinkėjams įvairių gėrybių, politikai puola didinti valstybės biudžetą ir reikalauti iš mokesčių planuotojų ir administratorių kuo daugiau pinigų. Gerai, jei ekonomika auga labai greitai, bet dažniausiai politikų norai auga greičiau nei ekonomika, ir tada tenka keisti mokesčių tarifus arba jų bazę ir gerinti mokesčių administravimą“ bei imtis paskelbtų arba nepaskelbtų griežtų akcijų. Išeitis iš šios problemos – viena: politinis tikslas mažinti žmonių priklausomumą nuo biudžeto, tada atsirastų realus pagrindas mažinti biudžetą ir mokesčius. Tuo pačiu mažėtų mokesčių našta piliečiams o virš mokesčių surinkėjų nebekabėtų politikų pakabintas Damoklo kalavijas – grėsmė būti nušalintam už blogą mokesčių surinkimą.
Antroji problema – tai užsispyrimas ir nenoras tikėti, kad mažesni ir paprastesni mokesčiai garantuoja geresnį mokesčių surinkimą, nes iš šešėlio išveda ir prie mokesčių mokėjimo pripratina vis daugiau šalies gyventojų. Nors ši teorinė prielaida pastaruoju metu buvo patvirtinta praktiniais sprendimais Rusijoje, Estijoje ir kitose mokesčius mažinančiose šalyse, vis tiek mūsų politikai ir mokesčių administratoriai, vos išgirdę kalbas apie mokesčių mažinimą, tuo pat pradeda skaičiuoti, kiek biudžetas neteks pajamų.

Dar viena mokesčių sistemos problema – jos sudėtingumas. Daugybė mokesčių ir juose esančių lengvatų ir išimčių bei noras viską smulkiai aprašyti ir nukopijuoti nuo „pasaulinės praktikos“ paverčia mokesčių taisykles tikromis džiunglėmis, kuriose sunku susigaudyti ir mokesčių mokėtojams, ir mokesčių administratoriams. Itin didelės blogybės yra ir vertybinių kriterijų gausa mokesčių administravime, ir „turinio viršenybė prieš formą“. Šie kriterijai mokesčių inspektorius paverčia turto, sandėrių ir kainų vertintojais, žinančiais vienintelę ir galutinę tiesą rinkoje.

Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, svarbu surasti tinkamą mokesčių sistemos modelį, kuris užtikrintų teisingas konkurencijos tarp šalių narių sąlygas
Vykstant integracijos procesui dalį įstatymų normų, tame tarpe ir mokesčių, Lietuva privalo įsivesti pagal ES reikalavimus, tačiau paliekama nemažai laisvės patiems spręsti ir dėl atskirų mokesčių ir jų administravimo tvarkos, ir dėl mokesčių visumos. Pavyzdžiui, ES detaliai reglamentuoja netiesioginių mokesčių taikymą, tačiau palieka šalių narių kompetencijai tiesioginių mokesčių sritį. Išanalizavus integracijos praktiką tampa aišku, jog valdžios institucijos sau iškėlė vieną tikslą – kuo greičiau perimti ir įgyvendinti tuos ES reikalavimus, kurie žada didesnes pajamas į biudžetą. Deja, Lietuvos įmonių konkurencingumo bendroje ES rinkoje klausimus ignoruoja visi mokesčiais užsiimantys valdininkai. Ypač apmaudu, kad „europietiška“ korta dažnai naudojama blefuojant norint didinti mokesčius. Pasinaudodami tuo, jog nedaugelis žino tikruosius ES reikalavimus, pareigūnai lengva ranka jau ne kartą žėrė argumentus „taip reikalauja Briuselis arba kitos tarptautinės organizacijos“, pateisindami pelno mokesčio bazės padidinimą ar nekilnojamo turto mokesčio gyventojams įvedimą. Į klausimus dėl mūsų šalies konkurencinių galimybių ES dažniausiai atsakoma pateikiant tik dalį tiesos: kad buvo sumažintas pelno mokesčio tarifas ir kad mokesčių našta Lietuvoje mažesnė nei daugelio ES šalių narių. Tačiau, deja, šiandien nėra kryptingos politikos, kuria būtų siekiama Lietuvą mokesčių atžvilgiu paversti patraukliausia ES nare.
Siekiant, kad mūsų krašto ekonomika toliau ne tik išliktų, bet ir kokybiškai spartėtų, dera diegti pažangią pirmaujančių Europos Sąjungos valstybių fiskalinę biudžeto pajamų racionalaus akumuliavimo iš mokesčių patirtį. Ją veiksmingai įsisavinti ir visaverčiai įdiegti galima, visų pirma, gerai žinant apmokestinimo minėtose valstybėse gerąsias ir blogąsias puses, mokesčių praktinio taikymo socialin.ių–ekonominių padarinių įtaką verslui ir žmonių gerovei.LITERATŪRA
1. Metodinė medžiaga R.Stačiokas „Verslo apmokestinimo įvadas“ 2003, Kaunas
2. Metodinė medžiaga R.Stačiokas„Mokesčiai ir apmokestinimas“2003, Kaunas
3. „Mokesčių žinių“ (2003 p 1-2).
4. „Mūsų žodis“ (2003 Nr. 02).
5. http://www.lrinka.lt/Projektai/Mokest.phtml
6. www.euro.lt

Leave a Comment