Lietuvos investicijų klimatas

Turinys

Santrauka ii
1 skyrius. Įžanga 2
2 skyrius. Įmonių apklausos rezultatai 2
3 skyrius: Lietuvos investicinis klimatas tarptautinėje perspektyvoje 2
A. Įmonių aplinka, konkurencingumas ir inovacijos 2
3.1 Lietuvos įmonių aplinka 2
3.2 Verslo rėmimo sistema 2
3.3 Lenktyniavimas konkurencingumo srityje – Kaip sekasi Lietuvai? 2
3.4 Vejantis ES darbo našumą dar laukia tolimas kelias 2
3.5 Ar Lietuvos dėmesys inovacijoms yra pakankamas, kad šalis išliktų konkurencinga? 2
B. Įmonių įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos sąlygos 2
3.6 Įmonių įėjimas į rinką – greitas ir nebrangus, bet reikalaujantis gana nemažo įstatinio kapitalo procesas 2
3.7 Įmonių išėjimas iš rinkos – greitas, bet nelabai efektyvus procesas 2
C. Ekonomikos veiksnių rinkos 2
3.8 Finansinių išteklių prieinamumas 2
3.9 Darbo santykių reguliavimas 2
3.10 Žmogiškasis kapitalas 2
3.11 Komercinės paskirties žemės plėtra 2
3.12 Įmonių atsiskaitymai irr skolos grąžinimas – nuolat uždelsiami atsiskaitymai, sklandus įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo mechanizmas 2
D. Infrastruktūra 2
3.13 Infrastruktūra kaip verslo aplinkos faktorius 2
E. Reguliavimo našta, valstybės valdymas ir korupcija 2
3.14 Reguliavimo našta 2
3.15 Valdymas 2
3.16 Korupcija 2
4 skyrius: Atskiri investicinio klimato vertinimo klausimai 2
4.1 Atskiri klausimai: Mokesčių administravimas 2
4.2 Atskiri klausimai: Mokesčių konkurencija ar dempingas? 2
4.3 Atskiri klausimai: Integracijos į ES poveikis Lietuvos verslo aplinkai 2
5 skyrius: Rekomenduojami veiksmai investicijų klimatui gerinti 2
1 priedas Šalies lentelės 2
2.1 priedas Lietuvos ekonomikos produktyvumą lemiantys veiksniai 2
2.2 priedas Produktyvumo veiksniai tekstilės pramonėje: Lietuvos ir Kinijos palyginimas ...........................2
Literatūros sąrašas 21 skyrius. Įžanga
Per pastaruosius keletą metų Lietuva pasižymėjo įspūdingais ekonominės veiklos rezultatais. “Balistinė Baltijos raketa” bei “Baltijos tiigras”- tai tik du epitetai, kuriais Lietuvą apibūdino užsienio rinkų analitikai, siekdami pabrėžti jos pastarojo laikotarpio ekonomikos augimo spartumą bei prognozuoti, kaip pavyks išlaikyti šiuos augimo tempus. 1998 m. Rusijos krizės padariniai lėmė ekonominį lūžį. 2001-2002 metais BVP išaugo daugiau kaip 6 proc., 20

003 metais – 9,7 proc., o pirmoje 2004 metų pusėje – 7,4 proc. Prognozuojama, kad šalies ekonomika sparčiai augs ir per artimiausius keletą metų. Didžia dalimi pakito eksporto į Vakarus apimtys palyginti su eksportu į Rytus. Per dvejus metus, t. y. nuo 1998 m. iki 2000 m., eksporto į NVS šalis dalis bendrame eksporte sumažėjo nuo 35 iki beveik 15 procentų, pranešdama apie visam laikui įvykusį užsienio prekybos struktūros pokytį. Atitinkamai išaugo eksporto į ES šalis dalis.

1 lentelė Lietuvos eksportas. Apimtys, augimas, kryptys

1998 1999 2000 2001 2002 2003
Bendras eksportas, mln. JAV dolerių 3.711 3.004 3.810 4.583 6.095 7.984
Eksporto augimas, % (3,88) (19,0) 26,8 20,3 10,7 8,7
Pagrindinės eksporto kryptys, bendro eksporto dalis %
ES 38,0 50,1 47,9 47,8 48,4 n.d
NVS 35,7 18,2 16,3 19,7 19,2 n.d
CEFTA 3,,9 6,0 7,0 7,3 4,8 n.d
EFTA 2,2 2,7 2,5 1,9 4,1 n.d
Šaltinis: Eurostat

Būtent aukšti eksporto rodikliai padėjo atsigauti BVP augimui bei pašalinti (trumpalaikius) Rusijos krizės padarinius. Po dvejų metų pradinis eksporto paskatintas BVP augimas virto augančiu vidaus vartojimu. Po jo sekė ir jį papildė statybų pagyvėjimas, kuuris ir pradėjo augimo ciklą. Šiuo metu Lietuvos ekonomika išgyvena didžiausią ūkinės veiklos pakilimą nuo pereinamojo laikotarpio pradžios 1990 metais.
Tačiau svarbu paminėti tai, kad kitas turtingesnes ES-8 grupės šalis Lietuva dar tik vejasi. Tradiciškai yra manoma, kad spartus ekonomikos augimas visuomet yra labiau tikėtinas neturtingose šalyse. Ir iš tikrųjų 2000–2003 metais Lietuva pademonstravo aukščiausią pramoninės gamybos bei BVP augimą tarp visų ES-8 grupės šalių. Tačiau remiantis Tarptautinių ekonomikos studijų instituto Vienoje (WIIW) atliktais skaičiavimais, palyginti su 1990 m. duomenimis Lietuva šiuo atžvilgiu vi

is dar lieka grupės sąrašo apačioje kaip viena iš dviejų ES-8 grupės šalių, kuriose BVP lygis vis dar nepasiekė 1990 m. lygio, o taip pat šalimi, pasižyminčia lėčiausiais pramoninės gamybos atsigavimo tempais dešimtajame dešimtmetyje (2 lentelė). Be to, neigiamas pastarojo laikotarpio ekonomikos spurto aspektas yra aukštas nedarbo lygis, esminė BVP augimo priklausomybė nuo žemų technologijų pramonės gaminių eksporto bei nuolatinis produkciją gaminančios darbo jėgos praradimas pastarajai išvykstant į didesnes ES šalis ieškoti geriau apmokamo darbo, kas ypač pablogina dirbančiųjų ir pensinio amžiaus žmonių santykį.

2 lentelė BVP, PGP BVP vienam gyventojui ir gamyba ES-8 grupės šalyse

Lietuva Latvija Estija Čekijos Respub-lika Vengrija Lenkija Slovakija Slovėnija ES-8 grupės vidurkis
BVP pastoviomis kainomis, 1990=100 88,1 79,6 109,2 108,6 119,3 134,6 116,8 130,2 129,7
BVP pastoviomis kainomis, 2000=100 123,7 123,5 120 107,4 110,5 106,3 112,9 108,6 109
BVP vienam asmeniui, ES 15=100 43,6 36,7 43,3 63,3 54,9 42,5 48,2 70,6 —
Pramonės gamyba, 1990=100 53,5 57,9 84,5 99,6 171,4 139,8 111,6 95,8 140,2
Pramonės gamyba, 2000=100 138,9 123,0 129,4 118,1 113,3 107,8 119,9 106,8 113,3
Šaltinis: WIIW, Eurostat

Lietuvos kaip pilnateisės narės prisijungimas prie ES 2004 metų gegužės 1 d. apvainikavo ilgalaikes narystės siekimo nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios pastangas. Per pastaruosius keletą metų Lietuva įsitvirtino tarp ES narystės siekiančių šalių grupės lyderių struktūrinių pasirengimo narystei pakeitimų atlikimo bei derybų su Briuseliu dėl prisijungimo užbaigimo požiūriu. Paskutinė Europos Komisijos pasirengimo narystei ataskaita gyrė Lietuvą, nurodydama tik kelis neesminiu.s neišspręstus klausimus, susijusius su “Acquis Communautaire” perkėlimu į Lietuvos teisės bei reguliavimo sistemą.
Lietuvos investicijų klimatas nuolatos gerėjo ir anaiptol nebuvo neesminis faktorius, nulėmęs pastarojo laikotarpio ekonomikos postūmį. Investicijų klimato ir verslo aplinkos klausimais bu

uvo parengtas ne vienas tyrimas bei analitinė ataskaita, svarbiausi kurių yra FIAS parengta “Administracinių barjerų ir reguliavimo išlaidų studija” (1999), Pasaulio banko ir EBRD parengta BEEPS II (2002), Pasaulio banko parengtas “Šalies ekonomikos memorandumas” (2002) bei nemažas skaičius Europos Komisijos ataskaitų, apžvelgiančių Lietuvos pasirengimą narystei ES. Visos šios ataskaitos pateikia teigiamą besikeičiančio investicijų klimato tendencijų įvertinimą, tačiau taip pat nurodo (nors kiekviena ir skirtingu mastu) keletą sričių, kuriose investicijų klimatą reikia toliau gerinti.

Verslo aplinkos kokybė vertinama įvairiais būdais. Egzistuoja daugybė periodiškai nustatomų rodiklių bei reitingų, kuriais vertinami įvairūs verslo aplinkos aspektai. Šiuos vertinimo rodiklius nustato “The Economist Intelligence Unit”, “The Heritage Foundation”, Pasaulio bankas, EBRD, A. T. Kearney, Pasaulio ekonomikos forumas ir kitos organizacijos. Daugelis šių rodiklių remiasi asmeniniu kiekvieno respondento suvokimu, todėl kartais juos sunku palyginti. Tačiau bet kuriuo atveju jie atspindi konkrečiu metu vyraujantį rinkų požiūrį į verslo aplinką.

Čia pateikiamas vienas iš verslo aplinkos rodiklių, pakankamai gerai iliustruojančių kokybę. 3 lentelė, kurioje pateikiamas Pasaulio ekonomikos forumo sudarytas verslo konkurencingumo indeksas, parodo, kad tarp ES-8 grupės šalių bei trijų potencialių ES šalių-narių Lietuva, šalia Latvijos ir Slovėnijos, yra viena iš trijų šalių, kurios 2001 – 2003 metais vienintelės sugebėjo pagerinti savo pozicijas pagal visus tris rodiklius. Augimo tendencija rodo bendro investicijų klimato gerėjimą, kurio ir yra si

iekiama. Tačiau savo pagrindinėje ES-8 grupėje Lietuva pagal visus skaičiavimus iki šiol užima beveik paskutines pozicijas. Nors skirtumai gali būti ir nedideli, kartais būtent jie gali nulemti investuotojo apsisprendimą, kurioje šalyje steigti kitą savo fabriką ar biurą.

3 lentelė Verslo konkurencingumo indeksas
Šalis BCI klasifikacija Verslo aplinka Įmonės veikla ir strategija

2003 2001 2003 2001 2003 2001
Estija 28 28 27 26 36 32
Latvija 29 41 31 42 29 35
Slovėnija 30 32 34 35 27 28
Čekijos Respublika 35 34 38 31 33 41
Vengrija 38 27 37 25 45 33
Lietuva 40 50 41 47 41 47
Slovakijos Respublika 42 40 42 36 44 57
Lenkija 46 42 44 40 43 55
Turkija 51 35 54 33 50 44
Rumunija 67 61 64 60 72 63
Bulgarija 68 68 67 65 73 70
Šaltinis: Global Competitiveness Report (WEF)

Kita vertus, tokie konkretūs verslo klimato rodikliai kaip išlaidos bei laikas, kurio reikia naujai verslo įmonei įsteigti arba įmonę uždaryti Lietuvoje, yra žymiai geresni nei prie ES prisijungusių šalių vidurkis (žr. žemiau). Be to Pasaulio banko parengta ataskaita “Doing Business in 2005” priskyrė Lietuvą prie 20 pasaulio šalių, pirmaujančių pagal verslo laisvę, o tai yra esminis pasiekimas. 2004 m. sudarytame ekonominės laisvės indekse “The Heritage Foundation” skyrė Lietuvai 22 vietą pasaulyje po Estijos, kuri yra 6 vietoje, ir Kipro, kuris yra 14 vietoje, tačiau aukščiau visų kitų naujų ES šalių bei tokių turtingų EBPO šalių kaip Italija, Norvegija, Ispanija, Japonija bei Prancūzija.

Pasaulinė konsultacijų firma “McKinsey” pabandė nustatyti prioritetus, kuriais penkiolikos pagrindinių finansų paslaugas teikiančių kompanijų vadovai vadovaujasi priimdami spendimus dėl kompanijų buveinių steigimo kitose regiono šalyse. Nors tyrime pateikiamos nuomonės yra tik iš vienos ūkio šakos ir yra taikomos daugiausia didiesiems miestams, tačiau savaime suprantama, kad didžiąją dalį išvadų vienodai galima taikyti daugumai užsienio investuotojų, o valdžios institucijos neturėtų jų ignoruoti, norėdamos pagerinti verslo aplin.ką bet kurioje šalyje. Tyrimo rezultatai pateikiami 1 intarpe.
Neatsižvelgiant į bendrą teigiamą vaizdą bei spartų investicijų klimato gerėjimą, dar yra sričių, kurioms reikėtų skirti daugiau dėmesio, jei Lietuva nori likti verslui patrauklia šalimi ir nuolatos gerinti verslui patrauklios šalies įvaizdį. Narystė ES ir bendras verslo globalizavimas, nepaisant visų jų suteikiamų galimybių, meta iš esmės didžiausią iššūkį. Lietuvai ne vienerius metus reikės išlaikyti dabartinius aukštus augimo tempus siekiant pasivyti ne tik dabartines ES nares, bet ir daugumą savo ES-8 grupės šalių. Šio uždavinio sprendimas bus tuo sunkesnis, kuo konkurencija Vieningoje rinkoje, o kai kuriais atvejais ir pasaulinė konkurencija, daugumai įmonių pasirodys esanti per didelė, o pigios gamybos pranašumas išsisklaidys suvienodėjus atlyginimų išlaidoms nepadidinęs atitinkamai ekonominio augimo. Be to, 1999 metais daugiau kaip 70 procentų Lietuvos eksporto į ES, kuri yra pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė, sudarė mažai kvalifikuotos darbo jėgos pagaminta (mažos pridėtinės vertės) produkcija, tuo metu, kai daugiau kaip 40 procentų Estijos ir Vengrijos eksporto į ES sudarė kvalifikuotos darbo jėgos ir tarnautojų pagaminta (didelės pridėtinės vertės) produkcija. Geriau išsilavinę bei našiau dirbantys darbuotojai yra vienas iš keleto pagrindinių veiksnių, leidžiančių gerinti investicijų klimatą Lietuvoje.

1 intarpas “McKinsey” atliktas vadovaujančių pasaulio finansų sektoriaus darbuotojų nuomonių tyrimas2 skyrius. Įmonių apklausos rezultatai
2004 metais Pasaulio banko darbo grupė atliko Lietuvoje pagrindinį Ekonomikos produktyvumo ir investicijų klimato tyrimą (PICS). Apklausoje dalyvavo 239 bendrovės, atstovaujančios iš esmės 5 ūkio sektorius, t. y. tekstilę, maisto gamybą, baldų gamybą, statybą bei transportą. Išsamūs apklausos rezultatai yra pateikti 1 priede. Remiantis apklausa ekonomikos produktyvumą Lietuvoje lemiantys veiksniai yra aptarti 2.1 ir 2.2 prieduose. Šioje dalyje pateikiamas minėtų klausimų apibendrinimas.

Svarbu pripažinti tai, kad tyrimo rezultatai apima didžiąją Lietuvos ūkio sektorių dalį (pagal jų įnašą į šalies BVP), tačiau neatspindi visos ekonominės padėties. Pavyzdžiui, į apklausą nebuvo įtraukti didmeninės bei mažmeninės prekybos sektoriai, kurių įnašas į BVP Lietuvoje yra didžiausias, taip pat nebuvo įtraukta daugelis paslaugų sektorių. Dėl šio apklausos ribotumo kai kurios išvados, pateikiamos ataskaitos 3 skyriuje (3 skyrius pateikia investicijų klimato Lietuvoje palyginimą tarptautiniame kontekste), gali skirtis nuo apklausos išvadų.

Bendrieji klausimai. Mokesčių klausimai bei reguliavimo sistemos nenuoseklumas tebėra didžiausi verslo suvaržymai Lietuvos įmonėms (1 diagrama). Mokesčių našta didele dalimi viršija visus kitus suvaržymus. 67 proc. visų respondentų mokesčių naštą vertina kaip pagrindinę arba labai didelę kliūtį, o virš 30 proc. respondentų nurodo mokesčius kaip didžiausią arba antrą pagal svarbą jų verslo plėtros kliūtį.

1 diagrama Penki pagrindiniai verslo suvaržymai

Šaltinis: PICS 2004

diagrama 1996-2003 metais darbo jėgai taikomas mokesčių tarifas Lietuvoje

Mokesčiai Mokesčių našta kaip pagrindinis suvaržymas gali pasirodyti šiek tiek paradoksaliu reiškiniu atsižvelgiant į Lietuvoje galiojantį labai palankų pelno mokesčio tarifą bei tą faktą, kad bendra Lietuvos mokesčių našta (fiskalinės pajamos kaip BVP dalis) yra mažiausia ES. Tačiau didžiausią verslininkų nepasitenkinimą kelia darbo jėgai tenkantys mokesčiai – socialinio draudimo ir gyventojų pajamų mokesčiai (daugiau žr. ataskaitos 4 skyriuje pateiktame mokesčių konkurencijos klausimų aptarime) . Darbo jėgosmokesčiai, t.y. gyventojų pajamų mokestis, socialinio draudimo įmokos bei įmokos užimtumo fondui, sudarė apie 39 proc. darbo užmokesčio be atskaitymų . Darbo jėgos mokesčių našta Lietuvoje beveik nekito nuo 1996 metų ir visiškai atitiko likusiose ES-8 bei ES-25 šalyse 2003 metais galiojusius mokesčių tarifus (2 ir 3 diagramos).
3 diagrama 2003 metais darbo jėgai taikyti mokesčiai ES

Antikonkurencinis elgesys. Antikonkurenciniai veiksmai ir neoficialūs susitarimai įvardijami tarp penkių pagrindinių verslo suvaržymų ir verslo plėtros kliūčių. Egzistuoja daugybė anekdotinių pasakojimų apie unikalius atvejus, kai verslo įmonės savo konkurencinėje kovoje, ypač stambiuose privatizavimo sandoriuose ar viešuosiuose pirkimuose, pasitelkia į pagalbą valstybės tarnybas. Apklausa rodo, kad antikonkurenciniai veiksmai yra tiek paplitę, kad daro rimtą žalą sąžiningai konkurencijai bei verslo plėtrai. Čia taip pat būtų galima paminėti grėsmę, kurią konkurencijai kelia šešėlinė ekonomika. 5 intarpe apie verslo etiką pateikiama išsamesnė informacija apie verslo etikos padėtį Lietuvoje. Nors ataskaitoje nenagrinėjama šešėlinės ekonomikos problema, ji yra svarbi sritis, į kurią dėmesį turėtų atkreipti politiką formuojantys asmenys bei teisėsaugos pareigūnai, jei Lietuvoje ketinama imtis veiksmų konkurencinei veiklai apsaugoti.

4 diagrama Penkios pagrindinės verslo plėtros kliūtys

Šaltinis: PICS 2004

Inovacijos. PICS klausė respondentų apie jų požiūrį į inovacijas. Atsakymai parodė, kad pats populiariausias būdas, kuriuo apklausoje dalyvavusios Lietuvos bendrovės įsigijo naujas technologijas, yra įsigyjant naujus įrengimus. Tikėtina, kad antras pagal populiarumą naujų technologijų įsigijimo šaltinis yra technologijų modernizavimas arba pritaikymas įmonėje.

4 lentelė Technologijų rodikliai Lietuvoje
Įmonės, turinčios. ISO sertifikatus (%) 29,3
Technologijų atnaujinimo būdas
(a) Įmonės, sukūrusios naują pagrindinę gamybos liniją (%) 27,6
(b) Įmonės, modernizavusios turimą gamybos liniją (%) 57,7
(c) Įmonės, pritaikiusios naujas technologijas, kurios iš esmės pakeitė pagrindinės produkcijos gamybos būdą (%) 26,8
(d) Įmonės, sustabdžiusios bent vieną gamybos (ne gamybos) liniją (%) 31,0
(e) Įmonės, sudariusios naują bendrą įmonę su užsienio partneriu (%) 3,3
(f) Įmonės, sudariusios naują licencijavimo sutartį (%) 5,9
Technologijų įsigijimo būdas (% įmonių, užimančių pagal svarbą 1-ą, 2-ą ir 3-ią vietas)
(a) Įdiegta naujose mašinose ar įrangoje 47,3
(b) Samdant vadovaujančius darbuotojus 4,8
(c) Įsigyjant licencijas arba išbaigtas technologijas iš tarptautinių šaltinių 3,4
(d) Įsigyjant licencijas arba išbaigtas technologijas iš vietinių šaltinių 3,4
(e) Modernizavus arba pritaikius įmonėje 16,4
(f) Gavus iš kontroliuojančios įmonės 2,7
(g) Visi kiti 21,9
Šaltinis: PICS 2004

Inovacijų srityje neabejotinai teigiamos reikšmės turi atsakymas, kad daugiau kaip pusė įmonių per pastaruosius metus modernizavo turimą gamybos liniją. Be to, įmonės išreiškė pakankamai didelį norą nutraukti esamos produkcijos gamybą ir sukurti naujas gamybos linijas arba įdiegti naujas technologijas. Tai rodo, kad įmonės reaguoja į rinkos poreikius. Tačiau tik 29 proc. apklaustų bendrovių turėjo ISO sertifikatus. Nors ir negalime pateikti palyginimo tarptautiniame kontekste (kadangi panašios apklausos kitose regiono šalyse nebuvo atliktos), akivaizdu, kad šis skaičius yra mažas. Kita vertus, įmonių, turinčių ISO sertifikatus, skaičius viršija apklausoje dalyvavusių stambių įmonių skaičių, o tai rodo, kad sertifikatus turi ne vien tik stambios įmonės, bet ir dalis SVĮ. Tačiau vėl gi ISO sertifikatus turinčių įmonių skaičius yra mažesnis nei apklausoje dalyvavusių eksporto veikla užsiimančių įmonių skaičius, o tai rodo, kad nepaisant jų vykdomos tarptautinės komercinės veiklos, ne mažiau kaip ketvirtis visų eksportuotojų nepakankamai akcentuoja savo produkcijos bei procesų kokybę. Vyriausybė galėtų pagreitinti ISO sertifikatų išdavimo procesą, suteikdama jų siekiančioms SVĮ tikslines dotacijas.

Ginčų sprendimas. Viena iš penkių PICS apklausoje dalyvavusių bendrovių (ir viena iš keturių eksportuotojų, galinčių būti sudėtingesnių ginčų, kurie turėtų būti sprendžiami pasitelkiant teisinę sistemą, šalimi) vertina teisinę sistemą bei su verslu susijusių ginčų sprendimą kaip pagrindinį arba labai didelį verslo suvaržymą (5 lentelė). Nors teisinė ginčų sprendimo sistema ir nepriklauso pagrindinėms problemoms, su kuriomis susiduria verslo įmonės Lietuvoje, neabejotinos naudos jai duotų didesnė su įmonių ginčais susijusias bylas nagrinėjančių teisėjų bei teisinio personalo specializacija ir kvalifikacija.

5 lentelė Teisinė sistema ir su verslu susijusių ginčų sprendimas Lietuvoje
Įmonės, vertinančios suvaržymą kaip “pagrindinį” arba “labai didelį” (%)

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Ekspor-tuotoja Neekspor-tuotoja Vietinio kapitalo Užsienio kapitalo
Teisinė sistema/ginčų sprendimas 20,5 21,6 18,5 19,4 25,8 17,1 20,8 20,8
Šaltinis: PICS 2004

Finansinių išteklių prieinamumas. Šioje ataskaitoje minimas PICS tyrimas rodo, kad finansinių išteklių prienamumas verslininkai daugiau nelaiko tokia problema, kokia ji buvo anksčiau. Daugiau kaip pusė (56 proc.) apklaustų įmonių nurodė, kad galimybė gauti finansinių lėšų yra ne kliūtis arba nedidelė kliūtis jų verslui ir jo augimui. Tik 27 proc. respondentų laiko galimybę gauti finansinių lėšų pagrindine arba labai didele problema. Finansinių išteklių kainos dauguma verslininkų taip pat nelaiko problema (žr. 1 priede pateiktas lenteles).

Augant ekonomikai bei plėtojantis visuomenei iš esmės pasikeitė finansinių išteklių šaltiniai. Ankstesniuose tyrimuose pagrindiniais finansinių išteklių šaltiniais investicijoms buvo nurodoma šeima ir draugai, neoficialūs šaltiniai bei nepaskirstytas pelnas. Remian.tis PICS duomenimis, pirmieji du šaltiniai nebeteko reikšmės. Tačiau nepaskirstytas pelnas vis dar yra pagrindinis finansinių išteklių šaltinis. Šiek tiek daugiau nei pusė investicijų yra finansuojamos iš vidinių įmonės lėšų. Apklausos rezultatai rodo, kad banko paskolos, lizingas bei nuosavo kapitalo didinimas kiekvienas atskirai sudaro šiek tiek daugiau nei po 10 proc. finansinių lėšų investicijoms. Taip pat pažymėtina, kad nuosavo kapitalo lėšos buvo nurodytos kaip šiek tiek svarbesnis finansavimo šaltinis nei bankų paskolos.

Trečdalis respondentų nurodė paėmę paskolas iš bankų. Užstatas, reikalaujamas bankų paskoloms užtikrinti, sudarė vidutiniškai 115 proc. paskolų vertės. Nurodyta, kad vidutinės palūkanos už paskolas sudarė 6 proc. (palūkanoms svyruojant nuo 3,3 proc. iki 13 proc.), vidutinė paskolų trukmė – 40 mėnesių. Iš įmonių, kurios nurodė neėmusios bankų paskolų, didžioji dauguma (85 proc.) nurodė, kad niekad dėl jų nesikreipė. Tik 15 proc. įmonių paraiškos paskolai gauti buvo atmestos. Kaip priežastį, dėl ko nesikreipė dėl paskolos, du trečdaliai įmonių nurodė, kad paskolų joms nereikėjo. Mažiau nei 20 proc. respondentų nurodė sudėtingas paskolos gavimo procedūras arba griežtus bankų paskolos užstato reikalavimus kaip pagrindines nesikreipimo dėl paskolos priežastis.

Darbo klausimai. PICS apklausoje dalyvavusios bendrovės nurodė didesnį nei šalies vidurkis nuolatinių darbuotojų skaičių (6 lentelė, taip pat žr. 11 diagramą). Be to, respondentai apskritai stengėsi potencialiai didinti darbuotojų skaičių, kas tampa vis sunkesne užduotimi. Per pastaruosius metus nebuvo dėl darbuotojų nepasitenkinimo nedirbtų dienų, kadangi Lietuvoje nėra tradicijos darbo ginčus spręsti streikų ar kitokia nepasitenkinimo forma. Faktiškai nuo 2001 metų Lietuvoje neįvyko nė vienas darbo streikas. Lietuvos įstatymai nenumato lokauto, kurio pagrindu darbdaviai galėtų atleisti streikuojančius darbuotojus, nors pagrindinė smulkiųjų ir vidutinių verslininkų asociacija šiuo metu skatina šių nuostatų priėmimą. Žr. taip pat 1 priedo lenteles, kuriose pateikiami išsamesni duomenys.

6 lentelė Atrinkti darbo statistikos duomenys Lietuvoje
Darbo jėgos sudėtis

Nuolatinių darbuotojų dalis 96,6

Nuolatinių kvalifikuotų darbuotojų – užsieniečių dalis 0,2
Darbo jėgos kaita

Naujų darbuotojų dalis lyginant su visuma 24,5

Išėjusių darbuotojų dalis lyginant su visuma 35,7

Vidutinis laikas laisvai kvalifikuoto specialisto vietai užpildyti (savaičių) 3,2

Vidutinis laikas laisvai gamybos/paslaugų darbuotojo vietai užpildyti (savaičių) 3,0

Pageidaujamas darbuotojų skaičius, išreikštas % esamo skaičiaus 102,6
Darbuotojų nepasitenkinimas

Bendras dienų, nedirbtų dėl darbo ginčų ar civilinių neramumų, skaičius 0,0
Šaltinis: PICS 2004

Reguliavimo našta. Lietuvos PICS tyrimo duomenys rodo, kad iš susijusių su reguliavimo našta sričių verslininkams daugiausia rūpesčių kelia reguliavimo politikos nenuoseklumas. Šiek tiek daugiau nei 40 procentų respondentų laiko reguliavimo politiką pagrindiniu arba labai dideliu suvaržymu (7 lentelė). Kalbant apie įstatymų leidybą iš esmės bei, pavyzdžiui, apie mokesčius ir mokesčių administravimą (žr. 4.1 skirsnį “Mokesčių administravimas”), neaiškūs ir dažnai besikeičiantys įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, o taip pat jų aiškinimo neprognozuojamumas ir neatitikimai kelia verslininkams daug daugiau problemų nei pats verslo reguliavimas. Muitų ir prekybos reguliavimas kelia susirūpinimą tik 15,5 procentų, darbo reguliavimas taip pat 15,5 procentų, o verslo liudijimų ir veiklos leidimų išdavimas 13,4 procentų verslininkų. Šie rūpesčiai yra tuo didesni, kuo didesnė yra įmonė bei sudėtingesnė jos struktūra, išskyrus liudijimų išdavimo atveju.
7 lentelė Įmonės, vertinančios suvaržymus kaip “pagrindinius” arba “labai didelius” (%)

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Vietinio kapitalo Užsienio kapitalo
Muitų ir prekybos reguliavimas 15,5 11,1 18,5 32,3 14,.2 29,2
Darbo reguliavimas 15,5 12,4 14,8 32,3 15,6 16,7
Verslo liudijimai ir veiklos leidimai 13,4 14,4 13,0 9,7 13,7 12,5
Reguliavimo politikos nenuoseklumas 40,6 42,5 33,3 45,2 41,5 33,3
Šaltinis: PICS 2004

Remiantis PICS duomenimis (8 lentelė) įmonės vadovai skiria didelę savo laiko dalį (27 proc.) spręsdami reguliavimo klausimus, be to įmonės turi susitaikyti su tuo, kad vidutiniškai 40 dienų per metus jos turi skirti bendravimui su inspektoriais ir kitais įvairių valstybės bei savivaldybės įstaigų tarnautojais. Nenuostabu, kad daugiausia laiko (9 dienos) skiriamos bendravimui su mokesčių inspektoriais, po jų seka Statistikos departamento tarnautojai (8 dienos) bei darbo ir socialinės apsaugos pareigūnai (8 dienos) ir muitinės inspektoriai (5 dienos).
8 lentelė Reguliavimo našta ir administracinis vilkinimas

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Vietinio kapitalo Užsienio kapitalo
Įmonės vadovų laikas, skirtas reguliavimo klausimams spręsti (%) 27,1 25,8 30,6 28,4 26,9 29,2
Bendras patikrinimams skirtų dienų skaičius (dienų) 40,5 39,2 35,6 56,5 40,8 39,3
Šaltinis: PICS 2004

Apklausa rodo, kad daugumoje sričių biurokratinis vilkinimas daugiau nebėra pagrindinis suvaržymas atidarant įmonę ar vykdant įmonės veiklą. Kaip nurodyta 9 lentelėje, ilgiausias vilkinimas leidimui arba liudijimui gauti, t. y. 10-11 dienų, buvo nurodytas kreipiantis dėl statybos leidimo bei veiklos leidimo ar licencijos išdavimo. Tuo tarpu daug ilgesni vilkinimai yra įprastas dalykas daugelyje šalių. Kalbant apie kitus biurokratinius vilkinimus reikėtų paminėti, kad muitinės procedūrų atlikimas, nors ir žymiai pagerėjęs po prisijungimo prie ES, vis dar yra problema. Nurodoma, kad dienų, reikalingų muitinės procedūroms atlikti, skaičius yra vidutiniškai 5,8 dienos importo procedūroms ir 4,5 dienos eksporto procedūroms.

9 lentelė Biurokratiniai vilkinimai Lietuvoje

Faktinis vilkinimas/laukimas (dienų)
Elektros įvedimas 2,4
Vandentiekio įvedimas 3,6
Statybos leidimas 10,5
Importo licencija 0,3
Veiklos licencija arba leidimas 10,5
Muitinės procedūros – importas 5,8
Muitinės procedūros – eksportas 4,5
Šaltinis: PICS 2004

Korupcija. Panašu, kad PICS apklausa gali patvirtinti Lietuvos reputacijos pagerėjimą korupcijos srityje. Apklausa rodo, kad korupcija nėra laikoma viena rimčiausių problemų, su kuriomis šiandien Lietuvoje susiduria verslo įmonės, kadangi tik 27,8 proc. respondentų įvertino korupciją kaip pagrindinį arba labai didelį suvaržymą. Įmonės nurodė neoficialiems atsilyginimams vidutiniškai skiriančios 2,7 proc. nuo pardavimo apimčių (10 lentelė). Mažos įmonės turi daugiau problemų su neoficialiu atsilyginimu nei stambios įmonės, o vietinio kapitalo įmonės turi žymiai daugiau problemų nei užsienio įmonės. Stambios ir užsienio įmonės nurodė skyrusios neoficialiems atsilyginimams atitinkamai 0,7 proc. ir 0,1 proc. nuo pardavimo apimčių.
10 lentelė Korupcija Lietuvoje – reikalavimas atsilyginti bei neoficialiam atsilyginimui skiriamas procentas nuo pardavimo apimčių

Lietuva

Bendrai:
Neoficialiam atsilyginimui skiriamas procentas nuo pardavimo apimčių 2,7
Patikrinimai:
Kontaktų, kurių metu buvo reikalaujama neoficialiai atsilyginti, procentas 17,2
Neoficialiam atsilyginimui skiriamas procentas nuo pardavimo apimčių 1,4
Procentas įmonių, teigiančių, kad buvo reikalaujama dovanų/atsilyginimo už:
Elektros įvedimą 2,8
Statybos leidimą 5,6
Importo licenciją 0,9
Veiklos licenciją 8,2

Šaltinis: PICS 2004.A. Įmonių aplinka, konkurencingumas ir inovacijos
3.1 Lietuvos įmonių aplinka
Dar prieš 15 metų buvusi planinės ekonomikos šalimi, Lietuva šiandien yra sukūrusi funkcionuojančią rinkos ekonomikos sistemą, kur 70% visos pridėtinės vertės sukuriama privačiame sektoriuje. 2004 m. iš maždaug 56 300 Lietuvoje veikusių įmonių 95% sudarė akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės bei individualios įmonės. Be to, apie 140 000 gyventojų, t. y. 10% visų dirbančiųjų, užsiėmė individualia komercine veikla pagal verslo liudijimus.

Lietuvos įmonių struktūroje dominuoja smulkus verslas. Daugiau nei 95% visų registruotų ir veikiančių įmonių turi mažiau nei 50 darbuotojų. 80% SVĮ sudaro mikroįmonės (turinčios mažiau nei 10 darbuotojų). 2002 m. smulkios ir vidutinės įmonės sukūrė beveik 60% visos Lietuvoje sukuriamos pridėtinės vertės. Didžioji SVĮ dalis užsiima prekybos, gamybos bei paslaugų teikimo veikla. 1990 m. pabaigoje ir 2000 m. pradžioje smulkių ir vidutinių įmonių skaičius ženkliai sumažėjo, ypač prekybos srityje. Šią tendenciją lėmė didėjanti darbo jėgos kaina bei sugriežtintas mikroįmonių veiklos teisinis reguliavimas, taip pat sparti maisto parduotuvių tinklų bei prekybos centrų plėtra. Tuo pačiu metu pastebimas sveikintinas SVĮ skaičiaus didėjimas gamybos ir paslaugų sektoriuje. Paslaugų sektorius ir ateityje sudarys daugiausiai galimybių smulkioms individualioms įmonėms ir verslininkams veikti.3.2 Verslo rėmimo sistema
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, tiek jau susikūrusioms, tiek besikuriančioms SVĮ reikalinga parama bei konsultacijos. SVĮ tenka ta pati teisinio reguliavimo našta kaip ir didesnėms įmonėms, tačiau SVĮ neturi resursų, kuriuos turi didesnės bendrovės – teisininkų, personalo bei mokesčių konsultantų, o jeigu ir turi, tai nepakankamai. Techniškai išsilavinusio, bet menkai teisiškai išprususio verslininko pastangos pradėti veiklą gali tapti sunkiai įvykdoma užduotimi.

Siekdama teikti informacijos, konsultavimo bei mokymo paslaugas SVĮ vadovams ir darbuotojams, Vyriausybė (Ūkio ministerija) yra sukūrusi verslo informacijos centrų (VIC) tinklą, šiuo metu apimantį 32 centrus. VIC veiklą prižiūri ir koordinuoja Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra (SVVPA). Nors ši agentūra yra sukurta prie Ūkio ministerijos, jos valdybos nariais išrinkti įvairių ministerijų bei verslo įstaigų atstovai. Kaip teigia daugelis privataus sektoriaus atstovų, šių institucijų struktūra bei ketinimai yra geri, tačiau tiek VIC, tiek SVVPA gebėjimai vykdyti numatytą veiklą dar yra tobulintini.

Vieną iš VIC – Kaune veikiantį verslo informacijos centrą – kartu įsteigė Ūkio ministerija ir vietinė SVV asociacija. Atrodo, kad tokia valstybinio ir privataus sektoriaus institucijų partnerystė pasiteisina labiau nei tais atvejais, kai privačios organizacijos nedalyvauja verslo informacijos centrų veikloje.

Vadovaujant Ūkio ministerijai, buvo įsteigti verslo inkubatoriai ir inovacijų centrai. Be to, prie universitetų ir mokslo tyrimo įstaigų veikia septyni mokslo ir technologijų parkai. Nors šių organizacijų parama įmonėms iš esmės buvo sutelkta į kitus verslumo aspektus, didžioji dalis šių organizacijų rėmuose veikiančių ar jų globojamų įmonių susiduria su finansavimo šaltinių prieinamumo problemomis. Vertindami šias valstybines ir pusiau valstybines institucijas, privataus sektoriaus atstovai ir netgi kai kurios iš šių institucijų pačios tvirtino, kad nors ir reikalingos ir potencialiai naudingos, dauguma jų neatlieka savo pareigų taip efektyviai ir profesionaliai, kaip buvo tikimasi, jų bendradarbiavimas nėra efektyvus, joms nuolat trūksta finansavimo. Šių institucijų darbo kokybės rodikliai nėra aiškūs. Pagrindinis Ūkio ministerijos sukurtos smulkaus verslo rėmimo sistemos tikslas turėtų būti verslumo didinimas Lietuvoje.

3.3 Lenktyniavimas konkurencingumo srityje – Kai sekasi Lietuvai?

2 intarpas Tradicinių technologijų/žemos kokybės spąstuose?
Vienos tarptautinių ekonominių tyrimų institutas (WIIW), kuris yra laikomas autoritetu buvusių pereinamojo laikotarpio šalių ekonomikos srityje, atliko aibę empirinių tyrimų apie pramonės diversifikavimą, eksporto koncentraciją ir produktyvumo konvergenciją naujosiose ES šalyse. Lietuva čia paprastai vertinama kartu su Latvija ir Estija. Havlik (2001), Stehrer ir Wörz (2003), bei Dulleck ir kt. (2004) atliktose studijose teigiama, kad Lietuva kartu su kaimyninėmis Baltijos šalimis sugebėjo diversifikuoti savo pramonės struktūrą, atitinkamai sumažinti tradicinio eksporto dalį bei padidinti aukštųjų technologijų pramonės produkcijos dalį bendrame šalies eksporte į ES šalis. Tačiau Lietuva kartu su Latvija atsilieka nuo kitų ES8 šalių pagal su technologijomis susietų pramonės šakų dalį bendroje eksporto struktūroje . 1990 m. pabaigoje šios pramonės šakos beveik nebuvo atstovaujamos Lietuvos eksporte, tuo tarpu kai Čekijos Respublikos, Estijos ir Slovakijos eksporto struktūroje jos sudarė 20-30 proc. dalį ir beveik pusę viso Vengrijos eksporto. 2002 m. tik 2,6% visų dirbančiųjų buvo užimta aukštųjų/vidutiniškai aukštų technologijų pramonėje, kai ES15 šalyse šis rodiklis siekė 7,4 proc. ar 7,5 proc. Estijoje. Tuo pačiu metu pastebimas žemos kvalifikacijos reikalaujančių ir darbui imlių pramonės šakų dalies didėjimas Lietuvos eksporte. Su technologijomis susietų pramonės šakų produkcijos eksporto dalis visame Lietuvos eksporte galbūt kiek išaugo per pastaruosius kelerius metus. Šį aug.imą sąlygojo po Rusijos krizės pasikeitusios Lietuvos eksporto kryptys, tačiau visiškas lyginamos grupės šalių pasivijimas yra vargiai tikėtinas. Kaip savo studijoje tvirtina Stehrer ir Wörz, šaliai yra naudingiau (produktyvumo ir augimo didinimo potencialo prasme) specializuotis aukštųjų technologijų pramonės rinkos žemutiniame segmente nei tradicinių technologijų rinkos aukštutiniame segmente. Specializacija tradicinių technologijų srityje neduos teigiamo produktyvumo augimo aukštųjų technologijų pramonėje. Dulleck ir kt. tyrimai atskleidė, kad per penkerių metų laikotarpį iki 2000 m. Baltijos šalys sugebėjo padidinti aukštųjų technologijų dalį bendrame ES importe labiau nei kitos Vidurio Europos šalys. Deja, šį padidėjimą daugiausia lėmė žemesnės kokybės aukštųjų technologijų produkcija. Beje, aukštesnės kokybės aukštųjų technologijų produkcijos dalis bendrame Baltijos šalių eksporte per tą laikotarpį netgi sumažėjo. Lietuvos ekonomikai gyvybiškai svarbu plėtoti ir skatinti aukštesnės kokybės aukštųjų technologijų pramonės šakas, remiant mokslo tyrimo ir eksperimentinės plėtros veiklą, steigiant aukštųjų technologijų pramonės įmonių inkubatorius bei atitinkamai orientuojant švietimo ir mokslo sistemą. Tai leistų Lietuvai ateityje nepakliūti į spąstus, kuriuos paspendžia specializacija žemos kokybės tradicinių technologijų pramonėje.

Lietuva, kaip ir daugelis kitų šalių, tvirtina turinti tinkamai subalansuotą makroekonomikos ir mikroekonomikos veiksnių sistemą, darančią šalį patrauklia tiek užsienio, tiek vietiniams investuotojams, ieškantiems palankių galimybių savo verslui plėtoti. Tačiau neturėdama tokios didelės rinkos kaip Kinija, Brazilija ar Lenkija, ir būdama visų pirma tradicinių technologijų pramonės produkcijos eksportuotoja, Lietuva susiduria su rimtu pavojumi, kad situacija gali pasikeisti priešinga linkme (2 intarpas). Pristatant šalį investuotojams, tokie tradiciniai privalumai kaip stabili makroekonomikos aplinka, išsilavinusi ir pigi darbo jėga bei strateginė geografinė padėtis yra būtini, tačiau šiuolaikinėje perpildytoje investicijų paklausos rinkoje jų nepakanka. Čia reikalingos gilesnės įžvalgos į šalies konkurencinius pranašumus lemiančius mikroekonomikos veiksnius.

Visos šalys siekia didesnės gerovės. Šiuolaikinis kelias į gerovę eina per ekonomikos augimą. Visuotinai sutariama, kad šiandien ekonomikos augimą lemia šalies konkurencingumas tarptautiniu mastu. Siekdama tapti konkurencinga, šalis turi pasiekti bent jau tokį pat arba didesnį produktyvumo ir inovacijų lygį, kokį turi kitos lyginamos grupės šalys.

Lietuva, kurios BVP vienam gyventojui (pagal PGP) 2002 m. sudarė 10,015 USD, yra vidutinių pajamų šalis . Jos padėtis verslo konkurencingumo–BVP vienam gyventojui regresinėje kreivėje rodo šalies tikslą susieti konkurencingumą su gerove. Šios pajamų grupės šalys orientuojasi į investicijas, o augimą sieja su verslui palankios aplinkos kūrimu ir įmonių efektyvumo didinimu. Nors ši ataskaita yra pirmiausiai skirta verslo aplinkos klausimams aptarti, vertėtų paminėti ir kai kuriuos Lietuvos tarptautinio konkurencingumo aspektus.

Siekdamos gerovės, šalys perorientuoja savo ekonomiką iš mažomis sąnaudomis ar vietinėmis žaliavomis besiremiančio ūkio į unikalios produkcijos ir procesų gamybą. Lietuva, be abejo, mato savo ateitį turtingų šalių grupėje. Inovacijomis pagrįstas konkurencingumas – tai ta varomoji jėga, kuri suteikia Lietuvai didžiausias galimybes patekti į turtingų šalių grupę.

Pasaulio ekonomikos forumas yra parengęs šalies konkurencinio pranašumo įvertinimo sistemą, kur didesnis balas reiškia didesnę šalies orientaciją į unikalią produkciją ir procesus. Lietuva užima 48 vietą pasaulyje, įvertinta 3,2 balo 1 – 7 balų skalėje. Tarp ES8 šalių tik Slovėnija ir Vengrija įvertintos geriau nei Lietuva. Pagal inovacinius gebėjimus Lietuvos padėtis taip pat gera – 37 vieta pasaulyje, įvertinta 3,4 balo pagal tą pačią balų skalę, kur didesnis balas reiškia didesnius šalies įmonių ge.bėjimus vykdyti mokslo tyrimus ir pačioms kurti naujus produktus užuot naudojusis licencijomis ar sekus užsienio įmonių pavyzdžiu.

Pagrindiniais veiksniais, lemiančiais produktyvumo ir, plačiąja prasme, gebėjimo konkuruoti augimą, yra laikomi pramonės klasteriai. Mažoms įmonėms iš tokių vidutinių pajamų šalių kaip Lietuva yra be galo sunku konkuruoti su jau įsitvirtinusiomis rinkoje turtingų šalių įmonėmis kaip lygus su lygiu. Augimo ir gerovės siekiančios šalys gali pasirinkti klasterius kaip gebėjimų konkuruoti didinimo priemonę. Tarptautinė patirtis rodo, kad klasteriai kuriasi gerėjančioje verslo aplinkoje. Jie didina esamą bei potencialų savo įmonių produktyvumą, gerina inovacijų galimybes ir skatina bei sudaro galimybes naujoms įmonėms steigtis klasteriuose. Lyginant su kitomis grupės šalimis, Lietuvos pasiekimai klasterių kūrimo srityje yra gana geri. Pasaulio ekonomikos forumo vertinimu, pagal klasterių plėtrą Lietuvos padėtis tarp ES8 šalių yra geriausia, ji užima 34 vietą, gavusi 3,3 balo 1 – 7 balų skalėje, kur didesnis balas reiškia didesnį ir gilesnį klasterių paplitimą. Tačiau atsižvelgiant į tradicinių technologijų eksporto specializaciją, šis teigiamas klasterių plėtros Lietuvoje įvertinimas reiškia, kad klasteriai susiformavo tradicinių technologijų mažos pridėtinės vertės pramonės šakose, o ne su inovacijomis susijusiuose sektoriuose. Kaune susikūrę tekstilės pramonės klasteriai – tai gerai organizuotų, bet mažos pridėtinės vertės pramonės segmentų pavyzdžiai.

3 intarpas Pokyčiai pasaulio tekstilės ir aprangos (TA) rinkose – Poveikis Lietuvai
Daugelį metų pasaulio tekstilės ir aprangos rinka buvo labai reglamentuota. Ją reguliavo 1974 m. Sutartis dėl prekybos tekstilės ir aprangos gaminiais (MFA) bei daugelis dvišalių sutarčių tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. 1995 m. Urugvajaus pasaulio prekybos raunde patvirtinta Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sutartis dėl tekstilės ir aprangos įpareigojo PPO nares iki 2005 m. sausio 1 d. palaipsniui panaikinti visas tekstilės ir aprangos gaminių importo kvotas. Tai žymiu mastu liberalizuos pasaulinę rinką ir lems esminius pokyčius pasaulio tekstilės ir aprangos gamybos bei prekybos struktūroje. Kvotų sistemos panaikinimas atvers ES ir JAV rinkų vartus didesniems tekstilės ir aprangos produkcijos srautams iš pagrindinių pasaulio gamintojų – Kinijos, Indijos bei kitų Azijos šalių. Prognozuojamas žymus užimtumo sumažėjimas ES šalių tekstilės ir aprangos pramonėje. Kinija gi, manoma, padidins savo tekstilės ir aprangos eksporto dalį nuo šiuo metu turimos 20 proc. pasaulio eksporto dalies iki maksimalaus 50 proc. lygio. Tokį Kinijos eksporto padidėjimą sąlygos labai aukštas produktyvumas bei didelės pastarojo laikotarpio investicijos į TA įmonių įrengimus ir stakles.Lietuvos tekstilės ir aprangos pramonė yra viena svarbiausių Lietuvos ūkio sričių eksporto ir sukuriamos pridėtinės vertės požiūriu. Šis sektorius sukuria 8 proc. BVP. Jo užimama dalis šalies eksporto struktūroje, nors ir mažėjusi per paskutiniuosius kelerius metus, 2003 m. sudarė 13,6% ir užėmė antrą vietą Lietuvos eksporto struktūroje (po mineralinių produktų gamybos). Tekstilės ir aprangos sektoriui tenka vienas ketvirtadalis visų Lietuvos pramonėje užimtų darbuotojų. Šiuo metu pasaulio rinkose vykstantys pokyčiai kelia gana rimtą grėsmę šiai pramonės šakai Lietuvoje. Manoma, kad darbo vietų mažėjimas ES šalių TA sektoriuje paveiks ir Lietuvą, jeigu jos TA pramonė konkuruos su Kinija bei kitais pasauliniais šio rinkos segmento dalyviais. Be to, Lietuvos TA pramonė nemažai priklauso nuo eksporto į ES – pastaraisiais metais tekstilės ir aprangos gaminiai sudarė 30% visame apdirbamosios pramonės produkcijos eksporte į ES.Kadangi ES tikėtini padidėję pigesnių tekstilės gaminių iš Azijos šalių srautai, Lietuvos TA įmonės, norėdamos išlikti žymiai padidėjusios konkurencijos sąlygomis, turės persitvarkyti. Šios pramonės šakos atstovai prognozuoja, kad TA sektoriaus ateitis – .poreikius atitinkanti gamyba, t. y., gebėjimas greitai pateikti tinkamą produktą į tinkamą vietą. Į madą orientuotas TA sektorius, kuris reikalauja ypatingai greitos gamintojų reakcijos, galėtų, pavyzdžiui, būti viena iš Lietuvos pramonės specializacijos krypčių, neabejotinai galinčių konkuruoti su Azijos tekstilės ir aprangos gamintojais pagal greitą produkcijos pristatymą į pagrindines ES rinkas.2.2. priede smulkiau aptariamas Lietuvos tekstilės ir aprangos sektoriaus produktyvumas, palyginti su Kinija bei kitais konkurentais šiame sektoriuje.

Pramonės klasteriai užima svarbią vietą ES ekonomikos konkurencingumo politikoje bei yra įtraukti į Lisabonos forumo darbotvarkę. Nors šioje ataskaitoje plačiau neanalizuojami klasterių klausimai, Lietuva turėtų šalyje susikūrusius klasterius bei žinias apie jų kūrimą laikyti savo strateginiu turtu ir tęsti klasterių plėtrą. Tai, kad Lietuvos Ūkio ministerija parengė aibę analitinių straipsnių apie klasterius, patvirtina, kad žengiama teisinga kryptimi. Išsamesnę informaciją galima rasti Pasaulio ekonomikos forumo parengtoje tarptautinio konkurencingumo ataskaitoje bei Michael Porter darbuose.

11 lentelė Eksporto specializacija

Elektronikos prietaisų komponentai IT ir buitinė elektronika Aukščiausia užimama vieta kurioje nors pramonės šakoje Didžiausias nustatytas santykinis pranašumas (RCA) kurioje nors pramonės šakoje

Vieta RCA Vieta RCA Vieta Pramonės šaka RCA Pramonės šaka
Čekijos Respublika 25 0.92 20 0.99 12 Ne elektroninės mašinos ir irengimai 1.71 Pagr. Apdirbamoji pramonė
Estija 49 0.47 16 1.25 11 Medienos dirbiniai 4.86 Medienos dirbiniai
Graikija 54 0.37 42 0.27 22 Pagr. apdirbamoji pramonė 3.86 Apranga
Vengrija 20 1.21 5 2.22 5 IT ir buitinė elektronika 2.22 IT ir buitinė elektronika
Latvija 61 0.27 57 0.09 4 Medienos dirbiniai 11.43 Medienos dirbiniai
Lietuva 39 0.62 49 0.16 17 Transporto įranga 3.00 Apranga
Lenkija 31 0.78 34 0.38 12 Kita apdirbamoji pramonė 2.12 Medienos dirbiniai
Portugalija 23 0.98 33 0.42 9 Tekstilė 4.22 Odos gaminiai
Slovakija 32 0.76 43 0.24 11 Transporto įranga 2.22 Pagr. Apdirbamoji pramonė
Slovėnija 18 1.22 48 0.20 7 Kita apdirbamoji pramonė 2.29 Medienos dirbiniai
Ispanija 48 0.48 40 0.32 9 Transporto įranga 2.05 Transporto įranga
Šaltinis: International Trade Center

Inovacijų ir konkurencingumo srityje Lietuvai dar teks nueiti netrumpą kelią. Klasteriai ir inovaciniai gebėjimai dar neužėmė deramos vietos aukštųjų technologijų sektoriuje. 11 lentelėje pateikiamos Lietuvos eksporto specializacijos kryptys, palyginti su kitomis grupės šalimis. Elektronikos prietaisų komponentų bei buitinės elektronikos prietaisų gamyba pasirinkta norint išryškinti šalies specializaciją pasaulio aukštųjų technologijų rinkose. Lietuvos rodikliai elektronikos prietaisų komponentų sektoriuje nėra įspūdingi, o IT ir buitinės elektronikos sektoriuje ji yra antra iš galo lyginamų šalių grupėje, tiek užimamos vietos, tiek santykinio pranašumo prasme.

Tęsiant eksporto specializacijos temą, Lietuva turi aukštą RCA aprangos sektoriuje, kuris yra tradiciškai svarbus Lietuvos eksporto segmentas. Deja, tarptautinės prekybos politikos pokyčiai ir nauji konkurencijos sunkumai kelia grėsmę netgi šiai eksporto citadelei (žr. aukščiau 3 intarpą).3.4 Vejantis ES darbo našumą dar laukia tolimas kelias
“Pasaulyje vyksta beprecedentis produktyvumo sprogimas, kurį lėmė nauji valdymo metodai, tokie kaip kokybė, automatizavimas bei technologijos. Tačiau tai nėra visa tiesa. Produktyvumą didėjimą toliau skatina verslo globalizacija ir, ypač, tiesioginės investicijos. Globalizacija greitai paskleidė produktyvumo revoliuciją bei priemones besivystančiose šalyse, kurios dabar turi pigią darbo jėgą ir didesnį gamybos efektyvumą. Šių dviejų veiksnių derinys gali būti pražūtingas tradicinėms pramonės šalims bei jų darbo jėgai, nes sumažėtų darbo vietų skaičius ir įmonės perkeltų savo veiklą į užsienio šalis. O ši tendencija dar tik pradeda reikštis. Ta pati paradigma šiuo metu veikia paslaugų sektorių (the Executive Summary of the IMD World Competitiveness Yearbook, 2004).

Išsiplėtusioje ES25 Lietuva kartu su kitomis dviem Baltijos šalimis – Latvija ir Estija – gali pasiūlyti pigiausią darbo jėgą į eksportą orientuotoms TUI. Vidutinis mėnesinis užmokestis Lietuvos perdirbimo pramonėje siekia 350 -400 eurų per mėnesį, ir yra žymiai mažesnis nei turtingose ES šalyse. Tačiau maži darbo jėgos sąnaudos praranda konkurencinį pranašumą, jeigu darbo našumas nėra aukštas.

Pastaruoju metu Lietuva daug nuveikė darbo našumo srityje, nors jos startinė pozicija nebuvo gera. 2003 m. darbo našumas sudarė tik 47 proc. ES15 lygio, tačiau jo augimas iki šio lygio buvo fenomenalus. Lietuva faktiškai pirmauja tarp visų ES šalių, tiek naujųjų, tiek senbuvių, pagal darbo našumo augimo tempus. 5 diagramoje pateikiami pasirinktų šalių darbo našumo augimo rodikliai, išreikšti procentiniu padidėjimu, palyginti su ES15 šalių augimo vidurkiu. Darbo našumo augimas Lietuvoje 1995 – 2003 m. laikotarpiu viršijo ES15 šalių lygį maždaug 17 proc., ir maždaug 12 proc. 2000-2003 m. laikotarpiu – irgi didesnis nei lyginamų šalių grupėje. 2003 m. Europos konkurencingumo ataskaitoje taip pat nurodoma, kad darbo našumas Lietuvoje 1995-2000 m. siekė maždaug 6,5 proc., t. y. žymiai viršijo 1 proc. lygį ES15 šalyse ir 3,5 proc. vidurkį 10 naujųjų ES narių.

Ir vis tik, šį teigiamą darbo našumo augimą reikėtų vertinti kaip kiek pavėluoto vijimosi etapą. Galima būtų ginčytis, kad našumo augimas kitose ES8 šalyse yra lėtesnis, kadangi jos anksčiau pertvarkė savo ekonomiką. Beje, remiantis esamais ekonomikos augimo įvertinimo rodikliais (TFP), Lietuva atsilieka nuo lyginamų šalių pagal produkcijos apimtis bei TFP augimą, jeigu būtų analizuojamas ilgesnis laikotarpis (žr. 6 diagramą).

5 diagrama Darbo našumas ir jo augimas

(linija – darbo našumas vienam dirbančiajam 2003 m., lyginant su ES15 (ES15 = 100), skalė dešinėje; stulpeliai – santykinio darbo našumo vienam dirbančiajam augimas, išreikštas procentiniu padidėjimu, lyginant su ES15 šalių augimo
vidurkiu, skalė dešinėje )

Šaltinis: Eurostat

Be to, Lietuva išlaiko su sąnaudomis susijusį konkurencingumą. Vienetinės darbo jėgos sąnaudos buvo nedidelės ir per pastaruosius kelerius metus iš esmės mažėjo. 2000-2002 m. laikotarpiu Lietuvoje fiksuotas ženklus vienetinių darbo jėgos sąnaudų sumažėjimas, nors praėjusiais metais pastebimas nežymus šio rodiklio didėjimas (8 diagrama). 7 diagramoje pateiktais duomenimis, per 4 metus iki 2004 m. bendras vienetinių darbo jėgos sąnaudų augimas Lietuvoje buvo mažiausias iš visų ES8 šalių ir mažesnis negu ES15 šalių vidurkis.

6 diagrama Pagaminamos produkcijos ir TFP augimas pasirinktose ES8 šalyse 1991-2003 m.

Šaltinis: Pasaulio bankas

7 diagrama Konkurencingumo išlaikymas – darbo sąnaudų indeksas 2003 m. 4 ketvirt. (2000 metai =100)
Šaltinis: Eurostat

Lenkijos ir Slovėnijos duomenys atitinkamai už 2003 m. 3 ketvirt. ir 2 ketvirt.

Čia vertėtų šiek tiek nukrypti į pinigų politikos klausimus. Lietuva jau 10 metų turi valiutų valdybą. 2002 m. ji persiejo nacionalinę valiutą nuo (iki to meto stiprėjusio) dolerio prie (nuo tada) stiprėjančio euro. Galiausiai, 2004 m. birželio mėn. Lietuva, kartu su Slo.vėnija ir Estija, prisijungė prie II-ojo valiutų kurso mechanizmo (VKM II), ir tikriausiai jau 2006-2007 m. savo nacionaline valiuta paskelbs eurą.

Per šiuos paskutiniuosius 10 metų Lietuvos valdžios institucijos neturėjo ir ateityje neturės galimybės vykdyti savarankiškos pinigų politikos. Taigi, Lietuva neturėjo ir neturi konkurencinio pranašumo prieš ES8 šalis (išskyrus Estiją, kuri irgi turi valiutų valdybą), kurios galėjo ir pasinaudojo galimybe devalvuoti savo valiutą, sustiprėjus neigiamiems rinkos veiksniams, įskaitant užsienio prekybos konkurencingumo praradimą. Tiek Tarptautinis valiutos fondas (TVF), tiek Vienos tarptautinės ekonomikos institutas (WIIW) savo naujausiose ataskaitose pažymėjo, kad per pastaruosius kelerius metus Lietuvos litas faktiškai stiprėjo euro atžvilgiu, taip prarasdamas su valiutos kursu susijusį konkurencingumą. Nežiūrint to, per tą patį laikotarpį darbo našumas Lietuvoje augo, o vienetinės darbo sąnaudos mažėjo, kas reiškė jų didesnį pastovumą negu devalvuojamos valiutos šalyse.

8 diagrama Vienetinių darbo sąnaudų augimas, %

Šaltinis: Eurostat3.5 Ar Lietuvos dėmesys inovacijoms yra pakankamas, kad šalis išliktų konkurencinga?
Visuotinai pripažįstama, kad inovacijos yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių šalies konkurencingumo augimą. Tai patvirtina ir daugybė pavyzdžių, kai šalys, pvz., Singapūras, Pietų Korėja, Airija, tvirtai įsitvirtino išsivysčiusių valstybių tarpe dėl savo sugebėjimo paremti naujausius mokslo tyrimus, naujų produktų ir procesų kūrimą, naujų patentų registravimą ir t.t. Inovacijos augina naujas inovacijas, taip sukurdamos amžinąjį ekonomikos augimo ratą.

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu jos mokslo institutai, kurie yra pirminiai inovacijų šaltiniai, palaipsniui prarado finansavimą ir turėjo kovoti dėl išlikimo. 2003 m. Pasaulio banko ataskaitoje apie Lietuvos žinių ekonomiką pateikta išsami Lietuvos inovacijų sistemos analizė. Viena svarbiausių šios analizės išvadų – nežiūrint to, kad Lietuvoje esama inovacijų sistemos elementų, tarp šių elementų, įskaitant universitetus, mokslo tyrimo įstaigas bei privačias įmones, nėra efektyvaus bendradarbiavimo, galinčio suartinti akademinę bendruomenę su verslo bendruomene. Didžioji dalis ( apie 90 proc.) MTP veiklos yra finansuojama iš valstybės biudžeto ir vykdoma valstybės įstaigų (universitetų ir mokslo tyrimo įstaigų). Palyginimui, valstybės finansuojama MTP tyrimų dalis EBPO šalyse vidutiniškai sudaro 29 proc., 34 proc. ES šalyse ir 56 proc. ES8 šalyse. Esama finansavimo sistema yra nelanksti ir stiprina pasipriešinimą pokyčiams pasirenkant inovacijų prioritetus ir išdėstant MTP resursus. Pastebimas didelis atotrūkis tarp įmonių ir mokslininkų, o pastarųjų mokslinio darbo rezultatai, vertinant publikacijų, patentų, licencijų ir kt. skaičiumi, nėra patenkinami.

Atrodo, kad MTP veikla, dar gana nepakankama prieš kelerius metus, palaipsniui atsigauna, atsirandant inovacijų iniciatyvoms privačiame sektoriuje (žr. taip pat 3.3 skyrių). Remiantis 2003 m. Europos šalių įvertinimu pagal su inovacijomis susijusius rodiklius, prieš įstojimą į ES Lietuva pirmavo tarp naujųjų ES narių pagal aukštąjį ir technikos mokslus baigusių gyventojų skaičių, aukštąjį išsilavinimą turinčių gyventojų dalį (nežiūrint kokybės problemų – žr. švietimo ir mokslo sistemos analizę toliau šioje ataskaitoje), bendradarbiavimą inovacijų srityje tarp SVĮ, užsiimančių paslaugų ir apdirbamosios pramonės veikla, bei komercinių mokslinių tyrimų dalies BVP tendencijas. Lietuva buvo geriausių šalių trejetuke pagal pačių SVĮ sukuriamas inovacijas bei Europos patentų skaičiaus vienam gyventojui tendencijas. Silpnosios Lietuvos vietos inovacijų srityje – tai dažniausiai mažas darbuotojų skaičius vidutinių ir aukštųjų technologijų sektoriuose, šiuo metu įregistruotų patentų skaičius bei galimybės naudotis ir naudojimasis internetu.

Lietuva įžengė į naująjį tūkstantmetį, turėdama vieną didžiausių pasaulyje skaičių gyventojų, baigusių aukštąsias mokyklas – santykinai didesnį negu tokiose išsivysčiusiose valstybės kaip Švedija, Vokietija ir JAV. Tačiau neatrodo, kad šie švietimo vaisiai duotų tiesioginės naudos pasiekimams inovacijų srityje. Šiuo metu Lietuvos rodikliai pagal Europos arba JAV patentų tarnybose įregistruotus patentus yra vieni blogiausių tarp ES šalių (nežiūrint to, kad Europos patentų registravimo srityje pastebima pažanga, Lietuvoje vis dar lėtai kuriami aukštų technologijų patentai, o jos įvertinimo balas šioje srityje yra 13,4, lyginant su Latvija – 30,4, Estija – 132,8 ir Slovėnija – 309,3).

Inovacijų finansavimas (rizikos kapitalo investicijos), ypač ankstyvuosiuose įmonės veiklos etapuose, Lietuvoje iš esmės neegzistuoja. Nors yra keletas verslo inkubatorių, remiančių naujas įmones, jų galimybės teikti finansinę paramą įmonėms yra labai menkos. Nežiūrint to, kad kasmet rinkoje atsiranda naujų privačių investicinių fondų, tik keli iš jų teikia paramą jaunoms įmonėms, ir nė vienas neteikia pradinio kapitalo besikuriančioms įmonėms. Lietuvoje atrodo yra didelis pradinio kapitalo poreikis inovacinėms idėjoms paremti, kurios kitu atveju sužlugtų dėl pradinio finansavimo stygiaus.. Valstybė turi dalyvauti pradinio kapitalo suteikimo schemose, kadangi privatus sektorius gali būti nepasirengęs prisiimti su tokios rūšies finansavimu susijusios rizikos. Plėtojant tokias schemas, pirmenybė galėtų būti teikiama valstybinių ir privačių institucijų partnerystei, kuriant ir įgyvendinant šias schemas Suomijos, Airijos ir JAV pavyzdžiu. Lietuvos institucijoms, atsakingoms už inovacijas, rekomenduojama išanalizuoti kai kurių lyginamų šalių, pvz., Latvijos ir Lenkijos, patirtį įgyvendinant tokias inovacijų finansavimo schemas.

Apibendrinant, Lietuva turi neabejotiną potencialą inovacijoms plėtoti. Daug vilčių teikia SVĮ dalyvavimas inovaciniuose procesuose. Tačiau pastebimas didelis rizikos kapitalo poreikis, ypač pradinio kapitalo, suinteresuoto besikuriančių inovacinių įmonių finansavimu. Be to, švietimo ir mokslo sistema labiau orientuota į studentų kiekybę, o ne į jų žinių kokybę, ką būtina pakeisti. Reikia tęsti klasterių plėtros procesus, aktyviai skatinant universitetų ir kitų mokslo įstaigų dalyvavimą juose bei greitą inovacijų komercializavimą.B. Įmonių įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos sąlygos
3.6 Įmonių įėjimas į rinką – greitas ir nebrangus, bet reikalaujantis gana nemažo įstatinio kapitalo, procesas

Įmonių įėjimas į rinką ir išėjimas iš jos – tai dvi esminės kūrybinės destrukcijos, sudarančios pagrindines prielaidas dinamiškai ir sveikai ekonomikos plėtrai, dalys. Lengvas įmonės įėjimas į rinką ir išėjimas iš jos sukuria sąlygas konkurencijos klestėjimui ir efektyviam resursų išdėstymui. Be to, teisinga įmonių įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos politika skatina produktyvumo augimą, kadangi galima tikėtis, kad naujos įmonės pasieks geresnius produktyvumo rodiklius negu esamos, nes išeinančių įmonių produktyvumo lygis paprastai yra žemas.

Daugeliu tyrimų patvirtinta, kad atvirumo ir konkurencijos lygis yra svarbus įmonių, ir apskritai visos ekonomikos, augimo ir veiklos veiksnys. Lietuvos įmonės teigia susiduriančios su didele konkurencija įvairiose veiklos srityse. Pavyzdžiui, iš visų 2002 m. BEEPS apklausoje dalyvavusių respondentų 86 % tvirtino turintys 4 ar daugiau konkurentų. Šis rodiklis viršija 84 proc. ES8 šalių vidurkį. Pagal PICS rezultatus beveik 94 proc. respondentų savo atsakymuose apie konkurencijos lygį minėjo 4 ar daugiau respondentų.

12 lentelė Įmonės steigimas
Regionas ar šalis Taikomų procedūrų skaičius Trukmė (dienomis) Sąnaudos (BNP % vienam gyventojui) Minimalus kapitalas (BNP % vienam gyventojui )
Latvija 7 18 17.6 41.4
OECD: Turtingos šalys ar regionai 6 25 8.0 44.1
Lietuva 8 26 3.7 62.8
Lenkija 10 31 20.6 237.9
Graikija 15 38 35.2 125.7
Čekijos Respublika 10 40 10.8 44.5
Europa ir Centrinė Azija 9 42 15.5 51.8
Vengrija 6 52 22.9 86.4
Slovakijos Respublika 9 52 5.7 46.1
Slovėnija 10 61 12.3 19.0
Estija 6 72 7.5 49.7
Portugalija 11 78 13.5 39.5
Ispanija 6 108 16.5 16.9
Šaltinis: Doing Business in 2005

Lietuvoje veikia gana gerai organizuota įmonių įėjimo į rinką sistema. Galimi du įmonės įėjimo į rinką būdai. Pirmasis būdas – įsteigiant įmonę. Šiuo atveju uždarajai akcinei bendrovei taikomas 10 000 litų (maždaug 3 660 USD) minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimas, o akcinei bendrovei – 100 000 litų (maždaug 36 600 USD). Antrasis būdas – taip vadinama individuali veikla, kai verslininkas turi iš mokesčių inspekcijos gauti leidimą užsiimti viena ar keliomis veiklomis iš leidžiamų veiklų sąrašo. Registracijos procesas šiuo atveju užima maždaug 10 dienų. Bendrovės registravimas vidutiniškai užtrunka ne mažiau kaip 20 dienų, įskaitant notarinius veiksmus, registravimą įmonių registre, bei registravimąsi mokesčių mokėtoju, PVM mokėtoju ir socialinio draudimo įmokų mokėtoju. Uždarosios akcinės bendrovės įregistravimas, įskaitant jos įregistravimą PVM mokėtoju, kainuoja maždaug 950 litų (maždaug 330 USD). Žinoma, kai įmonę steigia užsieniečiai, registracijos terminai ir išlaidos yra didesni, kadangi reikia pateikti patvirtintus dokumentų vertimus. Viena šalies įmonė teigė išleidusi 2 500 litų (apie 875 USD) registracijai. Be to, kai kurios Lietuvos teisinės firmos siūlo įsigyti jau įsteigtas įmones.

Nors ir pagerėjusi per pastaruosius metus, Lietuvos įmonių registracijos sistema dar galėtų būti tobulinama ją supaprastinant ir pagreitinant procedūras. Pažymėtina, kad įmonių registras yra įpareigotas nuo 2004 m. liepos mėnesio įregistruoti naujas įmones, suteikiant joms registracijos numerį, per ne ilgesnį nei 5 dienų terminą (palyginti su dabartiniu 10 dienų vidurkiu). Vienas iš registracijos sistemos trūkumų yra tai, kad įmonės registracijos, mokesčių mokėtojo, PVM mokėtojo bei įmokų SODRAI mokėtojo registracijos procedūros yra atskirtos viena nuo kitos. Be to, registracija mokesčių inspekcijoje galima tiktai įregistravus įmonę. Tokia etapais suskirstyta procedūra atima naujų įmonių laiką. Leidus visoms naujoms įmonėms pateikti paraiškas visoms registracijoms vienu metu ir, pageidautina, vienoje vietoje, ženkliai pagerėtų įmonių registracijos procedūra. Būtų idealu, jeigu įmonių registras atliktų registracijų centro funkcijas, paskirstydamas naujų įmonių. paraiškas registracijai atitinkamoms valstybės institucijoms (teritorinėms mokesčių inspekcijoms, SODRAI bei kitoms įstaigoms).

Pasaulinėje praktikoje remiama „vieno langelio“ principu veikianti įmonių registracijos sistema. Be to, pažymėtini ir kiti geriausios pasaulinės praktikos pavyzdžiai įmonių steigimo srityje: (i) registracija yra administracinis procesas, (ii) naudojamas vienas įmonės identifikavimo numeris, (iii) nėra minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimo arba jis yra labai nedidelis, ypač steigiant SVĮ, (iv) paraiškos gali būti pateikiamos elektroninio ryšio priemonėmis. Lietuvai dar reikia pasitempti vejantis pirmaujančias šalis pagal antrąjį ir trečiąją punktą. Pavyzdžiui, Estijoje galioja vienas įmonės identifikacijos numeris, o Islandijoje nėra minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimo naujai besikuriančioms įmonėms.

13 lentelė Uždarosios akcinės bendrovės steigimo Lietuvoje išlaidos, išreikštos BVP vienam gyventojui procentine dalimi

Litais % nuo BVP vienam gyventojui (15.879 litų) 2003 m.
Įmonės steigimo išlaidos 950 6%
Minimalus įstatinis kapitalas 10,000 63%
Šaltinis: Pasaulio banko skaičiavimai3.7 Įmonių išėjimas iš rinkos – greitas, bet nelabai efektyvus procesas
Sudėtinga įmonių išėjimo iš rinkos procedūra dažnai laikoma įmonių atėjimo į rinką kliūtimi, kadangi apsunkintos bankroto procedūros leidžia neefektyvioms įmonėms gyvuoti ilgiau nei būtina, neleidžiant ateiti naujoms, produktyvesnėms įmonėms. Lietuvos įstatymai numato gana nesudėtingą įmonių išėjimo iš rinkos būdą – įmonės likvidavimą. Paprastai bankroto byla vidutiniškai tęsiasi 1,2 metų. Šis laikotarpis yra vienas mažiausių regione, kaip ir Latvijoje. Su bankroto procedūromis susijusios išlaidos taip pat sumažėjo nuo maždaug vieno penktadalio įmonės turto 2002 m. iki 8 proc. 2004 m. (14 lentelė). Bankrutavusių įmonių atsiskaitymo su kreditoriais rodiklis Lietuvoje sudarė 52 proc., ir nors pagal šį rodiklį Lietuva pralenkė daugumą ES8 šalių bei ECA regionų šalių vidurkį, ji dar gerokai atsilieka nuo Latvijos (85 proc.) bei EBPO šalių vidurkio (72 proc.). Tarp pagrindinių priežasčių, galimai lėmusių gana žemą kreditorių reikalavimų patenkinimo rodiklį, galima būtų įvardinti lėtą pasirengimą formaliai bankroto procedūrai bei bankroto administratorių suinteresuotumo stoką kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus grąžinti skolas per įmanomai trumpesnį laiką.

14 lentelė Įmonės veiklos nutraukimas
Regionas arba šalis Trukmė (metais) Išlaidos (% nuo įmonės turto) Kreditorių reikalavimų patenkinimo rodiklis (centais nuo vieno dolerio)
Airija 0.4 8.0 88.9
Latvija 1.1 4.0 85.0
Lietuva 1.2 8.0 52.4
Lenkija 1.4 18.0 68.2
OECD: Turtingos šalys ar regionai 1.6 6.8 72.2
Graikija 2.0 8.0 45.6
Vengrija 2.0 23.0 30.8
Portugalija 2.5 8.0 69.9
Estija 3.0 8.0 40.0
Europa ir Centrinė Azija 3.3 13.1 30.5
Slovėnija 3.6 18.0 23.6
Slovakijos Respublika 4.7 18.0 39.6
Čekijos Respublika 9.2 18.0 16.8

Šaltinis: Doing Business in 2005

2002 m. buvo priimti Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymai. Įmonių bankroto srityje besispecializuojantys teisininkai bei bankroto administratoriai tvirtina, kad jau atėjo laikas iš esmės peržiūrėti įstatymus, ir nurodo svarbiausias problemas, įtakojančias bankroto ir restruktūrizavimo procedūrų kokybę ir sėkmę. Viena jų – specializuotų bankroto teismų ar bent bankroto srityje besispecializuojančių teisėjų nebuvimas. Šiuo metu bankroto bylos nagrinėjamos bendrosios jurisdikcijos teismuose. Be to, tas pats teisėjas turėtų vesti bylą nuo pradžios iki pabaigos, priešingai šiuo metu susiklosčiusiai praktikai, kai bankroto bylą veda keli teisėjai (tai gali apimti pagrindinę bylą ir su ja susijusias bylas, pvz., civilinis ieškinys dėl bankrutavusios įmonės turto), ir bylos nagrinėjimas užsitęsia bei apsunkinamas dėl žmogiškojo faktoriaus.

Už palyginti sklandžiai veikiančios įmonių bankroto sistemos slepiasi problematiška įmonių restruktūrizavimo ar pertvarkymo tvarka. Efektyvios įmonių restruktūrizavimo ar pertvarkymo procedūros ir principai vaidina svarbų vaidmenį, apsaugant gyvybingas įmones nuo bankroto, didinant jų produktyvumą ir efektyvų resursų naudojimą bei išlaikant darbo vietas. Lietuvoje labai nedaug įmonių restruktūrizavimo bylų, tuo tarpu kai kurias bankroto bylas galėjo gana sėkmingai pakeisti įmonės restruktūrizavimo procedūros, išsaugant įmonės veiklą, darbo vietas, turtą bei rinkas. Teisės aktai neskatina įmonių gelbėjimo nuo likvidavimo, perduodant jas naujiems šeimininkams. Nėra paskatų bankroto administratoriams pagerinti įmonės padėtį. Įstatymas aiškiai neapibrėžia administratoriaus vaidmens restruktūrizavimo procesuose, o valstybinės institucijos, kurios paprastai yra didžiausios finansinių problemų kamuojamų įmonių kreditorės dėl įmonių mokestinių įsiskolinimų, nelinkusios finansiškai skatinti administratorių, pvz., sėkmės mokesčio forma. Todėl administratorių pasirenkamas veikimo būdas (modus operandi) – bankrutavusių įmonių turto pardavimas dalimis.

Įmonių restruktūrizavimo procesui būdingi ir kai kurie kiti trūkumai. Norint pradėti restruktūrizavimo bylą, reikia parengti daugybę popierių, kas užima daug laiko. Teismai turėtų greičiau priimti. sprendimus dėl restruktūrizavimo bylos pradėjimo, orientuodamiesi į bylos esmę, o ne formą. Prieš pradėdami nagrinėti bylą, teisėjai dažnai reikalauja restruktūrizavimo plano įforminimo. Dėl tokio reikalavimo formaliai nusikelia bylos nagrinėjimo pradžia, o per tą laiką finansinių sunkumų kamuojamos įmonės padėtis paprastai dar pablogėja ir įmonė jau priartėja prie likvidavimo ribos.

Šioje srityje dirbantys specialistai atkreipė dėmesį į dar vieną konkretų restruktūrizavimo sistemos trūkumą – valstybės paramą reglamentuojančias taisykles. Jie tvirtina, kad valstybinis sektorius, kuris dažnai yra kreditorius bankroto bylose, nėra linkęs remti įmonių restruktūrizavimo (ir todėl palaiko greitą nemokių įmonių likvidavimą) dėl ES teisės aktų. Pagal šiuos teisės aktus, bet kokia valstybės parama, viršijanti 100 000 eurų (įskaitant, pvz. restruktūrizavimo procese mokesčių ar socialinio draudimo institucijų gana dažnai vykdomą skolos restruktūrizavimą ir nurašymą) privalo būti patikrinta ir patvirtinta Briuselio įstaigų. Reta Lietuvos valstybinė institucija pageidauja šios biurokratinės procedūros.

Tačiau toks ES teisės aktų dėl valstybės paramos aiškinimas nėra teisingas. Nors ES tikrai nustatyta minimali 100 000 eurų riba, žemiau kurios sumos nelaikomos valstybės parama, ši riba taikoma tik tais atvejais, kai valstybė sąmoningai mėgina paremti konkrečias įmones, norėdama jas apsaugoti nuo bankroto dėl socialinių priežasčių. Remiantis ES teisės aktais, valstybės parama nelaikoma parama restruktūrizuojamoms įmonėms, jeigu skolą vienodomis sąlygomis nurašo valstybė ir privatūs kreditoriai (pari passu principu) .C. Ekonomikos veiksnių rinkos
3.8 Finansavimo šaltinių prieinamumas

Lietuvos finansų sektorius šalies ir Europos kontekste. Lietuvos finansų sektorius vis dar nėra didelis, netgi palyginti su kitomis ES8 šalimis, kur visas finansų sektoriaus turtas 2002 m. pabaigoje vidutiniškai sudarė 117 proc. BVP. Lietuvoje gi finansų sektoriaus turtas tesiekė 50 proc. BVP. Lietuva atsidūrė ES8 šalių sąrašo pabaigoje pagal visus finansų sistemos pogrupius. Tačiau padėtis čia sparčiai keičiasi. Banko paskolų išdavimo, lizingo ir faktoringo srityse Lietuva vejasi daugumą kitų ES8 šalių. Lietuvos finansų sektorius pasižymi gana didele ir vis didėjančia kompetencija, kurią lėmė didelės Lietuvos finansų institucijų dalies priklausymas užsienio savininkams iš ES15 šalių.

Pokalbių su finansinių institucijų, verslo asociacijų, verslo rėmimo agentūrų atstovais bei valstybės pareigūnais metu šie patvirtino, kad įmonių galimybės gauti finansavimą pagerėjo. Šis pagerėjimas jaučiamas pasiūlos prasme. Bankai ir finansų institucijos tapo labai likvidūs, yra labiau linkę prisiimti riziką ir turi geresnius gebėjimus jai įvertinti. Padidėjo bankų ir finansų institucijų siūlomų produktų įvairovė, šiuo metu apimanti aibę alternatyvių finansavimo priemonių. Be to, nuosavo kapitalo finansavimas tapo žymiai prieinamesnis, nei dar buvo prieš keletą metų. Užsienio fondų valdytojai netgi skundžiasi, kad sunku surasti investicijų objektus ir kad vietinių fondų bei investuotojų konkurencija yra didžiulė.

Nors finansavimo paklausa irgi ženkliai išaugo, dėl investicijų realizavimo ir finansavimo nebuvimo dažniausia kaltos pačios įmonės bei verslininkai, ir ypač SVĮ, o ne finansuotojai. Iš visų PICS apklausoje dalyvavusių respondentų, kurie nesinaudojo banko paskolomis, 86 proc. atsakė nesikreipę dėl paskolos dažniausiai todėl, kad ji jiems nereikalinga. Žmonių požiūris pasikeitė ir toliau keičiasi, ir įmonės vis labiau linkusios prisitaikyti prie finansuotojų reikalavimų, kad gautų skolos finansavimą investicijoms, bei sutinka už įmonės augimą sumokėti turto vertės sumažėjimo kainą. Ir vis tik SVĮ sektoriaus plėtra ir augimas vis dar lėtas, o svarbiausios to priežastys, kaip nurodo daugelis finansų institucijų atstovų ir investicijų vadybininkų, yra nepakankamas verslininkų bei vadovų išsilavinimas, žinių ir patirties stoka.

Bankų sektorius. Lietuvos bankų sektorius, kaip ir visas finansų sektorius, vis dar gana nedidelis viso ūkio požiūriu. Nors pastaraisiais metais bendras bankų turtas kasmet augo 20-30 proc., 2004 m. balandžio mėn. jis tesudarė 42 proc. BVP. Paskolų privačioms įmonėms portfelio augimas, kuris buvo labai lėtas iki maždaug 2001 m., per pastaruosius 2-3 metus siekė 40-50 proc. per metus. Nežiūrint to, 2004 m. balandžio mėn. pabaigoje privačioms įmonėms suteiktos ir negrąžintos paskolos tesudarė 17 proc. BVP. Bankų kreditai privačioms įmonėms Lietuvoje sudaro ženkliai mažesnę dalį nei kitose ES8 šalyse (15 lentelė).

15 lentelė Bankų paskolos privačiam sektoriui ES 8 šalyse, BVP procentinė dalis

1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002
ES15 75.87 75.92 82.98 80.48 93.05 94.87 104.7
Čekijos Respublika 72.89 68.12 69.16 55.48 52.96 44.15 34.36
Estija 18.62 25.57 26.43 24.51 25.62 26.86 32.83
Vengrija 20.42 22.32 23.68 24.46 32.01 34.76 40.40
Latvija 7.08 10.34 15.40 15.76 18.33 22.50 30.16
Lietuva 11.07 10.85 11.32 12.98 11.52 11.64 15.80
Lenkija 21.75 20.44 24.53 26.27 30.31 29.18 30.86
Slovakija 28.18 42.99 43.02 40.70 32.94 26.05 26.61
Slovėnija 27.56 32.22 32.18 40.59 43.14 42.75 37.58
ES8 Viso 31.97 30.80 33.34 32.13 34.12 32.17 32.65
Šaltinis: IMF, Pasaulio bankas

16 lentelė Bankų sektorius Baltijos šalyse
Lietuva (mlrd. litų) 1997 2000 2002 2003 April-04
BVP 38.3 45.2 50.7 54.8 55.8
Visas bankų turtas 9.8 14.1 17 21.8 23.4
Paskolos privačioms įmonėms 3.2 3.7 5.7 8.5 9.4
Turto ir BVP santykis 25.60% 31.20% 33.50% 39.80% 41.90%
Paskolų ir BVP santykis 8.40% 8.20% 11.20% 15.50% 16.80%
Turto augimas 43.90% 20.60% 28.20% 7.30%
Paskolų augimas 15..60% 54.10% 49.10% 10.60%

Latvija (mln. latų) 1997 2000 2002 2003 April-04
BVP 3,563 4,348 5,195 5,872 6,001
Viso bankų turtas 1,691 2,699 4,422 5,716 5,980
Paskolos privačioms įmonėms 330 702 1,238 1,675 1,950
Turto ir BVP santykis 47.50% 62.10% 85.10% 97.30% 99.70%
Paskolų ir BVP santykis 9.30% 16.10% 23.80% 28.50% 32.50%
Turto augimas 59.60% 63.80% 29.30% 4.60%
Paskolų augimas 112.70% 76.40% 35.30% 16.40%

Estija (mln. Estijos kronų) 1997 2000 2002 2003 April-04
BVP 68,327 92,717 116,869 125,832 127,971
Viso bankų turtas 40,582 57,819 81,686 98,797 109,027
Paskolos privačioms įmonėms 13,242 15,364 19,140 23,107 25,723
Turto ir BVP santykis 59.40% 62.40% 69.90% 78.50% 85.20%
Paskolų ir BVP santykis 19.40% 16.60% 16.40% 18.40% 20.10%
Turto augimas 42.50% 41.30% 20.90% 10.40%
Paskolų augimas 16.00% 24.60% 20.70% 11.30%
Šaltinis: Nacionalinių bankų, Pasaulio banko skaičiavimai

Lietuvoje bankų paskolos privačiam sektoriui iki šiol sudarė labai nedidelę dalį. Pagal kai kuriuos šaltinius 2003 m. pabaigoje tik 17 proc. įmonių naudojosi bankų paskolomis . Kai kurių šaltinių teigimu, maždaug 90 proc. visų paskolų buvo suteikta 1 200 Lietuvos įmonių, kurios tesudaro 2 proc. visų Lietuvos įmonių!

Išperkamoji nuoma ir faktoringas. Nors lizingo ir faktoringo bendrovių skaičius ir turtas sparčiai didėjo, šis sektorius vis dar nėra didelis. Tačiau savo santykinai mažą dydį šis sektorius kompensuoja vis didėjančia jo svarba bei sugebėjimu pasiūlyti įmonėms platesnes finansavimo galimybes. Lizingas ir faktoringas sudaro svarbų finansavimo šaltinį, ypač SVĮ, kurios dažniausiai neturi turto ir nuosavo kapitalo, kuriuo galėtų garantuoti banko paskolų grąžinimą. Lizingo ir faktoringo bendrovių dažniausiai siūlomi produktai – finansinis lizingas (išperkamoji nuoma) ir vietinis faktoringas, tiek su, tiek be atgręžtinio reikalavimo teisės. Lizingo apimtys kasmet didėjo daugiau nei 50 proc. 2004 m. kovo mėn. visas lizinguojamas turtas sudarė 2,9 mln litų, arba 5 proc. BVP. Iš viso lizingo portfelio 93 proc. sudarė finansinis lizingas (išperkamoji nuoma), o likusią dalį – veiklos lizingas. Šiuo metu Lietuvoje veikia 11 lizingo bendrovių, iš kurių 10 priklauso bankams. Didžioji dalis visos lizingo veiklos tenka dviem su bankais susijusioms lizingo bendrovėms, valdančioms 74 proc. lizinguojamo turto. Tačiau ir kitos lizingo bendrovės įgauna pagreitį šioje srityje.

Kaip ir banko paskolų, lizingo apimtys Lietuvoje vis dar atsilieka nuo ES8 šalių, išskyrus Lenkiją, lygio (9 diagrama). Vienas iš veiksnių, neabejotinai lėmusių spartų lizingo sektoriaus augimą ES8 šalyse, buvo kreditorių teisių sistemos trūkumai. Šios priežastys akivaizdžios ir Lietuvoje, kur lizingui buvo teikiama pirmenybė prieš paskolas su garantija, kadangi įsipareigojimų nevykdymo atveju lizingo bendrovė jau turi nuosavybės teisę į lizinguojamą turtą. Dar visai neseniai lizingas turėjo pranašumų prieš paskolas ir apmokestinimo požiūriu.

9 diagrama Lizinguojamas turtas ES8 šalyse, BVP procentinė dalis

Šaltinis: World Leasing Yearbook, World Bank (for GDP)

Nors faktoringo paslauga Lietuvoje teikiama dar tik kelerius metus, ji sparčiai plinta, kaip manoma, didele dalimi dėl užsienio patronuojančių bankų paramos. Būdama vis svarbesniu SVĮ finansavimo šaltiniu, ji taip pat gali padėti bendrovėms sutvarkyti savo skolinimosi reikalus, sumažindama trumpalaikių banko paskolų poreikį apyvartinėms lėšoms finansuoti ir sukurdama sąlygas ilgalaikėms bankų ir lizingo bendrovių investicijoms.

17 lentelė Faktoringo paslaugos ES8 šalyse 2002 m.

Faktoringo bendrovių skaičius Metinės faktoringo apimtys (mln. USD) Metinės faktoringo apimtys kaip BVP dalis proc.
ES15 265 531,227 6.20
Čekijos Respublika 5 1,783 2.56
Estija 12* 944 14.72
Vengrija 11 608 0.92
Latvija (žr. Estija) 629 7.49
Lietuva (žr. Estija) 734 5.32
Lenkija 7 2,622 1.40
Slovakija 5 252 1.06
Slovėnija 2 83 0.39
Viso ES8 42 7,654 1.9.3
* Bendras faktoringo bendrovių skaičius visose trijose Baltijos šalyse
Šaltinis: Factors Chain International, World Bank

Per pastaruosius dvejus metus faktoringo paslaugų apyvarta Lietuvoje padidėjo 2,4 karto ir 2003 m. sudarė 734 mln. USD. 2003 m. pabaigoje faktoringo paslaugų portfelis sudarė 188 mln. USD, t.y., 0,9 proc. BVP. Faktoringo srityje dominuoja tie patys du bankai kaip ir lizingo veikloje, kartu valdantys 90 proc. faktoringo paslaugų portfelio.
Lietuvos finansų institucijų sektorius, nors dar labai jaunas, jau tapo svarbiu finansavimo šaltiniu privačioms Lietuvos įmonėms. Kartu paėmus, finansavimas lizingo ir faktoringo būdu pasiekė beveik 40 proc. dalį viso bankų skolinimo privačioms įmonėms portfelio. Viena svarbiausių tokį augimą lėmusių priežasčių yra susijusi su teisinio ir praktinio pobūdžio sunkumais bankams perimant nuosavybės teisę į skolininkų įkeistą turtą ir jį realizuojant.

Draudimo bendrovės. Draudimo sektorius paprastai prisideda prie finansavimo galimybių diversifikavimo, nukreipdamas draudimo įmokas į kapitalo rinką investicijoms į įmonių akcijas ir fiksuotų pajamų skolinimosi instrumentus. Deja, Lietuvoje draudimo sektoriaus vaidmuo finansuojant įmones nėra didelis. Didžioji dalis tiek gyvybės draudimo (81 proc.), tiek ne gyvybės draudimo (69 proc.) bendrovių investicijų tenka Lietuvos vyriausybės vertybiniams popieriams – iždo vekseliams ir obligacijoms. 2004 m. kovo mėn. pabaigoje gyvybės ir ne gyvybės draudimo bendrovių investicijos į Vilniaus vertybinių popierių biržos prekybos sąrašuose įrašytus vertybinius popierius sudarė tik 8,7 mln. litų, t. y. mažiau nei 1 proc. viso investicijų portfelio. Investicijos į prekybos sąrašuose neįrašytus vertybinius popierius tesudarė labai nežymią dalį. Investicijos į įmonių obligacijas siekė 5,3 mln. litų. 2003 m. pabaigoje bendras draudimo sektoriaus turtas sudarė 1.410 mln. litų, t. y. 2,6 proc. BVP.
Valstybei priklausanti Nacionalinė eksporto kreditų agentūra Lietuvos eksporto ir importo draudimas (LEID) teikia subsidijuojamą trumpalaikį (iki vienerių metų) eksporto ir vietinės rinkos prekinių kreditų draudimą. 90 proc. dydžio draudimo įmokų dalį apmoka valstybė. Šio draudimo apimtys nėra didelės. 2003 m. pabaigoje įsipareigojimai sudarė 167 mln. litų. Iš viso draudimo portfelio 45 proc. teko eksporto draudimui ir 55 proc. prekybai vietos rinkoje. Šiuo metu Vyriausybė galvoja apie LEID privatizavimą.
18 lentelė ES8 šalių draudimo rinkos 2002 m.

Viso draudimo įmokos (mln. USD) Draudimo įmokos vienam gyventojui (USD) Draudimo skvarba (%)
ES15 696,251 1,840 8.13
Čekijos Respublika 2,962 292 4.26
Estija 145 107 2.25
Vengrija 2,546 251 3.87
Latvija 174 72 2.06
Lietuva 224 65 1.62
Lenkija 6,020 156 3.21
Slovakija 744 138 3.14
Slovėnija 1,061 532 5.03
Viso EU8 13,876 189 3.50
Šaltinis: National Insurance Associations, CEA-European Insurance
in Figures, World Bank

INVEGA – Garantijos SVĮ. Kita valstybei priklausanti institucija – Investicijų ir verslo garantijų agentūra (INVEGA) – teikia subsidijuojamas SVĮ suteikiamų paskolų grąžinimo garantijas. INVEGA garantuoja paskolos grąžinimą bankui nuo 50 proc. iki 80 proc. paskolos sumos visoms iki 1 mln. litų dydžio investicinėms paskoloms ir iki 0,5 mln. litų dydžio apyvartinių lėšų paskoloms. Valstybė apmoka du trečdalius garantijos atlyginimo ir 50 proc. garantuojamos paskolos palūkanų. 2003 m. pabaigoje INVEGA buvo suteikusi garantijas 179 įmonėms, prisiėmusi įsipareigojimus bankams bendrai 37 mln. litų sumai.

2004 m. INVEGA tikisi padvigubinti suteikiamų garantijų apimtis ir priartėti prie Ūkio ministerijos jai nustatyto įsipareigojimų limito. Tai rodo vis didėjantį agentūros vaidmenį smulkaus verslo finansavimo srityje. Kaip jau buvo minėta, tik nedidelė stambių įmonių dalis naudojasi bankų paskolomis. Egzistuoja akivaizdus atotrūkis tarp visos finansų sistemos ir didesnės įmonių sektoriaus dalies, kurią sudaro mikroįmonės ir smulkios įmonės. Suprantama, tokį šių maži.ausių juridinių asmenų nenorą bendrauti su oficialia finansų sistema lėmė visa aibė priežasčių – tai ir išankstinis nusistatymas, supratimo apie galimą naudą stoka, menkas suinteresuotumas įmonės augimu iš įmonių pusės ir suinteresuotumo dirbti su tokiomis įmonėmis nebuvimas iš pačios finansų sistemos pusės. Kadangi eilinio „mažo žmogaus“ nusistatymas prieš oficialius finansininkus išnyks su laiku, šiuo metu kur kas svarbiau sudaryti sąlygas pasinaudoti teikiamomis finansinėmis galimybėmis tuo suinteresuotiems smulkiesiems verslininkams. Kaip tik čia atsiranda galimybės INVEGAi toliau plėtoti savo paslaugas, kol pati rinka „nusileis“ iki smulkiųjų verslininkų, ir nereikės jokių papildomų paskatų, kurias šiuo metu siūlo INVEGA.
Kapitalo rinkos. Lyginant su kitomis ES8 šalimis, Lietuva ir kapitalo rinkų srityje atsiduria sąrašo pabaigoje, tiek pagal absoliučius, tiek santykinius rodiklius. Tik Latvija ir Slovėnija yra žemesnėse vietose pagal nuosavybės rinkos kapitalizavimą, išreikštą BVP procentine dalimi, o pagal prekybos vertybiniais popieriais rodiklį, išreikštą BVP procentine dalimi, tik Slovėnija užima žemesnę vietą (19 lentelė). Kalbant apie privačias įmones, Lietuvoje faktiškai neegzistuoja fiksuotų pajamų investicijų rinka.
Table 19 Nuosavybės rinkos ES8 šalyse 2002 m.

Rinkos kapitalizavimas (mln. USD) Rinkos kapitalizavimas, išreikštas BVP procentine dalimi Listinguojamų bendrovių skaičius Prekyba akcijomis, išreikšta BVP procentine dalimi
ES15 5,905,587 68.97 7,047 79.70*
Čekijos Respublika 15,893 22.84 78 8.74
Estija 2,430 37.89 14 3.76
Vengrija 13,110 19.91 48 9.02
Latvija 714 8.50 62 1.48
Lietuva 1,463 10.60 51 1.32
Lenkija 28,750 15.32 216 3.11
Slovakija 1,904 8.03 354 3.33
Slovėnija 4,606 21.82 35 0.50
Viso ES8 68,869 17.37 858 n.a.
* 2001 m. vidurkis
Šaltinis: Nacionalinės vertybinių popierių biržos, Pasaulio bankas

Taigi, Lietuvos kapitalo rinka dar netapo svarbiu privačių įmonių finansavimo šaltiniu. Tiek emitentų, tiek investuotojų skaičius rinkoje nedidelis, prekybos apimtys mažos, ir veikla iš esmės koncentruojama vertybinių popierių biržoje. 2003 m. Nacionalinės vertybinių popierių biržos (NVPB) kapitalizacija sudarė 17,9 mlrd. litų, t. y., 32,7 proc. BVP. NVPB apyvarta 2003 m. siekė 1.980 mlrd. litų (700 mln. USD). Dviejuose NVPB prekybos sąrašuose kotiruojamos 45 bendrovių akcijos. Pastebima emitentų skaičiaus mažėjimo tendencija – 2000 m. NVPB prekybos sąrašuose buvo 54 bendrovės – dažniausiai dėl emitentų registracijos panaikinimo, pagrindiniams akcininkams išpirkus akcijas.

Įmonių finansavimas išleidžiant akcijas sudaro santykinai nežymią dalį, kuri pastaraisiais metais dar mažėjo. 2003 m. buvo įregistruotos 32 akcijų emisijos, kurių bendra vertė siekė 254 mln. litų (90 mln. USD), iš jų 21 skirta viešajai ir 11 – neviešajai akcijų apyvartai. Dauguma emitentų – bankai ir kitos finansų institucijos .

Lėšų pritraukimas leidžiant Lietuvoje registruotus skolos vertybinius popierius iš esmės apsiribojo tik iždo vekseliais ir obligacijomis. 2003 m. įregistruotos 6 įmonių obligacijų emisijos, kurių bendra vertė 714 mln. litų (255 mln. USD). Didžioji dalis – 434 mln. litų (155 mln. USD) lėšų už šias obligacijas surinkta ne viešo platinimo būdu. Per pastaruosius 4 metus buvo įvykdytos įmonių obligacijų emisijos bendrai maždaug 150 mln. litų (53 mln. USD) sumai. Tačiau emitentų daugumą sudarė valstybei priklausančios įmonės – elektros energijos ir dujų įmonės, ir bankai. Tik šešios privačios bendrovės įvykdė maždaug dvylika emisijų. Trijų emisijų obligacijos bendrai 16,5 mln. litų sumai dar neišplatintos.

2003 m. pradėta vykdyti pensijų reforma, numatanti trijų pakopų pensijų sistemą, tapo nauju veiksniu, kuris ilgainiui turės teigiamos įtakos kapitalo rinkai. Ši reforma įgalino gyventojus tam tikrą (kol kas santykinai nedidelę, tačiau ateityje didėsiančią) socialinio draudimo įmokos dalį pervesti privačiam pensijų fondui. 2003 m. šia galimybe pasinaudojo daugiau nei trečdali.s apdraustųjų, gerokai viršydami visus lūkesčius.

Užsienio kreditai. Šiandien didelei daliai Lietuvos įmonių jau prieinami užsienio kreditai. Jeigu pirmaisiais metais po Sovietų Sąjungos žlugimo užsienio eksportuotojai dažniausiai reikalaudavo Lietuvos įmonių atsiskaityti už patiektas prekes grynais, tai šiuo metu situacija yra pasikeitusi iš esmės. Neskaitant labai mažų ar naujai įsikūrusių įmonių, dauguma Lietuvos įmonių, pradėjusių prekiauti su užsienio tiekėjais, gali gauti kreditus normaliomis sąlygomis.

Nėra patikimų statistikos duomenų apie įmonių vykdomą euroobligacijų emisiją ar skolinimąsi iš tarptautinių bankų. Lietuvoje yra kelios bendrovės, kurių dydis, mokumas ir valdymo sistema leistų joms tiesiogiai skolintis iš tarptautinių bankų. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad keli Vokietijos bankai teikia tiesiogines paskolas Lietuvos įmonėms. Tačiau didžiajai daliai įmonių toks finansavimo šaltinis kol kas nėra realiai pasiekiamas.

Ar Lietuvos finansų sektorius yra visiškai pakankamas, nors ir nedidelis? Tai yra dilema. Lietuvos finansų sistemos padėtis yra specifinė. Iš vienos pusės, ji yra nedidelė, tiek pagal nominalius, tiek santykinius rodiklius. Žinoma, jos augimas per pastaruosius kelerius metus buvo tikrai spartus, iš esmės dėl privatizavimui reikalingų lėšų skolinimo vietinių investuotojų grupėms. Čia verta paminėti sindikuotas paskolas dviem didelėms Lietuvos įmonių grupėms elektros perdavimo tinklų ir alkoholio įmonių įsigijimui finansuoti. Nežiūrint to, finansų sistema, kurios turtas – visos sistemos pagrindas – sudaro tik 42 proc. BVP, yra tikrai nedidelė. Atitinkamai, finansų sistemos sukuriama pridėtinė vertė BVP yra irgi maža – lyginamų šalių grupėje tik Lenkijos ir Portugalijos finansų sektorių dalis BVP buvo mažesnė (10 grafikas)

10 diagrama Finansinio tarpininkavimo sukurta pridėtinė vertė 2002 m., proc.

Slovėnija Vengrija ir Portugalija – pagal 2001 m. duomenis
Čekijos Respublika – pagal 2003 m. duomenis
Šaltinis: Eurostat

Kita vertus, nepaisant mažo finansų sistemos dydžio, Lietuvos ekonomikos augimas pastaraisiais metais buvo rekordiškai didelis tam tikruose sektoriuose. Nėra pagrindo išskirti kokios nors įmonių grupės (pagal įmonės dydį), kurios nebūtų apėmęs šis augimo procesas. Taip pat neatrodo, kad įmonėms trūktų finansavimo šaltinių. Tiesą pasakius, bankininkai kalba apie aršią konkurenciją skolinimo rinkoje, kurioje šiuo metu svarbiausias yra skolininkas. Sklando kalbos, kad bankai pastoviai ženkliai mažina pasiūlytų sąlygų bazinius punktus, norėdami sulaikyti savo reiklius klientus, kad šie nepabėgtų į kitus bankus. Palūkanos už 1-5 metų paskolas per pastaruosius 12 mėnesių svyravo ties 5 proc. riba, o tai iš tiesų yra labai maža norma . Remiantis PICS, Lietuvos verslininkai jau nebemano, kad finansavimo šaltiniai yra tokia problema, kaip buvo anksčiau.

Skolinimasis iš bankų tikriausiai jau neturėtų būti laikomas pagrindiniu įmonių bankinio finansavimo šaltiniu. Įstatinio kapitalo didinimas (iš nepaskirstytojo pelno) ir, ypač, lizingas bei faktoringas – tai galimybės, užpildančios spragą tarp to, ką siūlo bankai bankinio finansavimo prasme ir to, ko iš tiesų reikia įmonių sektoriui. Maža finansų sistema taip pat neturėtų būti laikoma privačių įmonių augimo trukdžiu. Ko šiuo metu iš tiesų reikia – tai padidinti finansų sistemos skvarbą rinkoje tokiu būdu, kad ji pasiektų mažiausius įmonių sektoriaus dalyvius, pasiūlydama naujesnius produktus, kurie, žinoma, gali būti rizikingesni, bet kartu ir naudingesni nei skolinimas įmonių sektoriaus „grietinėlei“.

Tuo pačiu metu, atsižvelgiant į PICS tyrimo rezultatus, kad du trečdaliai įmonių nesinaudoja bankų paslaugomis, kadangi joms jų nereikia, galima būtų daryti tokias išvadas: (i) šių įmonių pelningumas tiek didelis, kad jos gali pačios finansuoti savo veiklą iš įprastinėje veikloje uždirbto pelno, arba (ii) jos neturi idėjų/investicinių siūlymų, kuriuos bankų sektoriaus atstovai laikytų pa.tikimais ir paremtų paskolomis ar kitais produktais. Nors teisinga išvada tikriausiai būtų tarpinė tarp šių dviejų, antroji išvada atrodo labiau panaši į tiesą. Tie patys bankininkai, kurie skundžiasi aršia konkurencija ir kurie nelinkę labai nukrypti nuo įprasto skolinimo praktikos keliems procentams Lietuvos įmonių, tvirtina, kad rinkoje mažai gerų priimtinų idėjų ir galimybių. Pasaulio banko partneriai Lietuvoje ne kartą yra teigę, kad Lietuvoje trūksta talentingų vadybininkų/verslininkų. Tai labai puikiai iliustruoja mažos, bet pakankamos finansų sistemos dilemą. Nors geriausia būtų palikti rinkai išspręsti šią dilemą, valstybė galbūt norės paremti Lietuvoje ir užsienyje išugdytų verslininkystės talentų augimą rinkoje, taikydama visą spektrą priemonių (pvz., su nenutrūkstamu vadovaujančių darbuotojų mokymu susijusios mokesčių lengvatos, supaprastintos procedūros gauti leidimus dirbti ar užsiimti verslu ne Lietuvos gyventojams, kt.).

Būdai, kaip valstybės institucijos gali pagerinti finansavimo galimybes. Pagerinti kreditų rinkas ir įmonių galimybes gauti finansavimą galima įstatymų leidimo ir praktinėmis priemonėmis. Daugelis pereinamojo laikotarpio šalių, tarp jų ir Lietuva, mėgino patobulinti įmonių bankrotą reglamentuojančius teisės aktus ir procedūras, numatydamos nemokių ar nelikvidžių įmonių reorganizavimo ar pertvarkymo procedūras. Pažanga šioje srityje nebuvo tolygi. Kaip nurodyta kituose šios ataskaitos skyriuose, Lietuva ne kartą keitė įmonių bankrotą reglamentuojančius teisės aktus, prieš kelerius metus nustatė įmonių pertvarkymo procedūras ir organizavo su bankroto ir pertvarkymo bylomis dirbančių teisėjų, antstolių ir kitų darbuotojų mokymą. Jeigu įmonių likvidavimo sistema veikia pakankamai neblogai, neskaitant mažo kreditorinių įsiskolinimų išieškojimo procento, tai įmonių reorganizavimo įstatymus reikėtų nuodugniai peržiūrėti ir reformuoti taikomas procedūras bei darbuotojų mokymą.

Greitesnis ir efektyvesnis būdas tobulinti kreditų rinkas – tai valstybinės ar privačios kredito informacijos sistemos įvedimas. Lietuvoje iki šiol tokia informacija nebuvo įprasta dalintis, nors pastaraisiais metais pastebima pažanga šioje srityje. Šiuo metu Lietuvoje veikia kelios tarptautinės ir nacionalinės skolų išieškojimo firmos. Šios firmos kuria bendrą duomenų bazę savo veikloje surinktos informacijos pagrindu. Kai kurios skolų išieškojimo bendrovės jau teikia informaciją į bendrą duomenų bazę, ir tikimasi, kad artimiausiu metu prie jų prisijungs ir kitos bendrovės. Bankai ilgą laiką nebuvo linkę dalintis kreditų informacija ir netgi buvo sprendžiamas klausimas, ar Lietuvos teisės aktai leidžia tai daryti. Tačiau šiuo metu Lietuvos bankai taip pat planuoja kurti bendrą duomenų bazę. Jeigu ir kai tokia duomenų bazė bus sukurta, būtų naudinga, jeigu įmanoma, sujungti šią sistemą su skolų išieškojimo bendrovių kuriama sistema. Bet kuriuo atveju, valstybės institucijos turėtų siekti sukurti vieningą centralizuotą kreditų informacijos biurą, teikiantį teigiamą ir neigiamą kreditų informaciją visiems finansų tarpininkams vienodomis sąlygomis. Privatus sektorius turėtų būti skatinamas ir nukreipiamas siekti šio tikslo.

Trečiasis būdas valstybės institucijoms prisidėti prie kreditų rinkos tobulinimo – tai nustatyti pakankamas ir aiškias visų kreditorių juridines teises. Tarp priemonių šiam tikslui įgyvendinti paminėtinos šios: suteikti aiškų ir nuspėjamą pirmumą kreditoriams, kurių reikalavimai yra užtikrinti, įsteigti centralizuotą elektroninį visų kreditoriaus teisių į įkeistą turtą registrą ir leisti ne teismo keliu išieškoti kreditorinius įsiskolinimus. Lietuva yra nemažai nuveikusi šioje srityje. Kreditorių, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu, pirmumą numato įstatymai, nors praktikoje, trūkstant procedūrų, yra sumažinama įkeisto turto vertė. Lietuva turi gerai funkcionuojančius registrus, kuriuose registruojamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą bei visi nekilnojamojo turto nuomos sandoriai. Deja, n.ėra kilnojamojo turto įkeitimo registro ir nėra galimybių ne teismo keliu išieškoti kreditorinius įsiskolinimus iš įkeisto turto.3.9 Darbo santykių reguliavimas
Per pastaruosius kelerius metus Lietuvos darbo įstatymuose įvyko svarbūs pasikeitimai. 2003 m. sausio mėn. įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui, nustojo galios visas spektras specialiųjų įstatymų. Panaikinta aibė nereikalingų normų, pavyzdžiui, smulkus darbo sutarties nutraukimo pagrindų sąrašas. Ir vis tik darbo įstatymų kodifikavimas nepakeitė smulkmeniško ir perdėto darbo santykių reglamentavimo prigimties. Teisiniame darbo santykių reguliavime beveik neliko vietos deryboms tarp sutarties šalių, kas yra didžiausias griežto reglamentavimo trūkumas.

Pavyzdžiui, įstatymu nustatyta, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą, kuri taip pat nustatyta įstatymo. Neleidžiama sudaryti terminuotų darbo sutarčių, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai arba kolektyvinės sutartys. Darbdaviai privalo įregistruoti kiekvieną darbuotoją atitinkamame valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniame skyriuje darbo sutarties sudarymo dieną. Įstatymas pateikia išsamų tikslinių atostogų rūšių sąrašą ir draudžia suteikti neapmokamas atostogas įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje nenumatytais pagrindais.

11 diagrama Ne visą darbo laiką užimti darbuotojai

Šaltinis: Eurostat

Vienas iš rodiklių, apibūdinančių darbo rinkos lankstumą – tai ne visą darbo laiką užimti darbuotojai. Lanksčios darbo rinkos sudaro daug galimybių darbuotojams savanoriškai pasirinkti dirbti ne visą darbo laiką tais atvejais, kai darbuotojas jau turi kitą darbą arba negali susirasti darbo visam darbo laikui. 2003 m. iš visų Lietuvos dirbančiųjų 9,1 proc. dirbo ne visą darbo laiką (11 diagrama). Nežiūrint to, kad šis rodiklis yra patenkinamas lyginamų šalių grupėje (nors ir ženkliai mažesnis už išsivysčiusių ES šalių, kur jis siekia 16-45 proc.), daugiau nei pusė visų ne visą darbo laiką dirbusių darbuotojų tai darė ne savo noru. Darbo ieškantis žmogus neturi didelio pasirinkimo, jeigu darbdavys reikalauja, kad būtų dirbama ne visą darbo laiką. Be to, tai yra ir netiesioginis požymis, kad darbdaviai laiko darbą visą darbo laiką nepatrauklia užimtumo forma ir stengiasi jos išvengti, pasirinkdami įvairias alternatyvias užimtumo formas.

Remiantis Darbo kodeksu, darbuotojus gali atstovauti ir ginti profsąjungos ar darbo tarybos. Darbo tarybose turi būti atstovaujami visi darbuotojai. Tuo tarpu profsąjungą gali sudaryti nedidelė visų įmonės dirbančiųjų grupė. Nepaisant to, pirmenybė derėtis su darbdaviu suteikta profsąjungoms. Kadangi tik maždaug 5 proc. visų privačių įmonių turi aktyviai veikiančias profsąjungas, darbininkai faktiškai neturi kitų juos atstovaujančių organizacijų, nes specialaus įstatymo, reglamentuojančio darbo tarybų sudarymą ir jų statusą, priėmimas užtruko. Taigi, esamos sąlygos yra palankesnės profsąjungų kūrimui bei jų veiklos plėtrai .

Remiantis naujaisiais darbo įstatymais, kolektyvinė sutartis (KS) tapo būtina beveik kiekvienai įmonei. Abi darbo sutarties šalys negali visiškai realizuoti savo teisių ir interesų. Be kolektyvinės sutarties darbuotojams negali būti suteiktos nemokamos atostogos Darbo kodekse nenumatytais pagrindais ar sudaryta terminuota darbo sutartis, netgi jeigu to pageidauja pačios šalys. Darbdavys gali sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis su finansininkais ar sandėlininkais tik tuo atveju, jeigu šios pareigybės nurodytos kolektyvinėje sutartyje. Kadangi kolektyvinės sutarties sudarymą apsunkina darbo tarybų nebuvimas, nėra visiškai laikomasi įstatymų reikalavimų. Praktikoje Valstybinė darbo inspekcija dar netaiko griežtų sankcijų, kadangi problema iškilo dėl teisės aktų nebuvimo. Su laiku kolektyvinės sutartys turėtų tapti beveik visuotinėmis.

20 lentelė Darbuotojų samdymas ir atleidimas
Regionas Apsunkintas darbuotojų samdymas Indeksas Darbo laiko nelankstumas Indeksas Apsunkintas atleidimas iš darbo Indeksas Užimtumo nelankstumas Indeksas Darbuotojų atleidimo išlaidos (savaitėmis)
ar
šalis .
Slovakijos Respublika 0 20 10 10 17
Čekijos Respublika 44 20 20 28 22
Lenkija 11 60 30 34 25
Turtingos OECD šalys 26 50 26 34 40
Vengrija 11 80 30 40 34
Europa ir Centrinėl Azija 31 51 42 41 38
Lietuva 33 60 30 41 34
Estija 11 80 40 44 33
Latvija 78 20 50 49 42
Slovėnija 28 80 50 53 47
Portugalija 33 80 60 58 98
Graikija 78 80 40 66 133
Ispanija 67 80 60 69 68
Šaltinis: Doing Business in 2005

2005 m. Verslo aplinkos apžvalgoje nurodoma, kad Lietuvoje darbuotojų samdymo, atleidimo bei užimtumo nelankstumo rodikliai maždaug atitinka Europos ir Centrinės Azijos šalių vidurkį ir šiek tiek atsilieka nuo turtingų EBPO šalių (20 lentelė). Tačiau pagal šiuos rodiklius Lietuva gerokai atsilieka nuo tarp regiono šalių pirmaujančios Slovakijos, kurioje darbuotojų atleidimo išlaidos, išreikštos savaitėmis, yra žymiai mažesnės nei abiejų šalių grupių vidurkiai, ir sudaro 34 savaites, palyginti su 38 savaitėmis ECA ir 40 savaičių EBPO šalyse. Investicinio klimato įvertinimo studijos rengėjų grupės surinkti duomenys bei apklausos patvirtino, kad darbo rinkoje gana neblogai subalansuoti dirbančiųjų ir darbdavių interesai.

Lietuvos įstatymų suderinimo su ES reikalavimais proceso metu dažnai būdavo nustatomos darbuotojams žymiai palankesnės sąlygos, negu reikalauja ES teisės aktai. Pavyzdžiui, Lietuvos Darbo kodeksas nustato didesnius reikalavimus naktinių pamainų darbui, nei reikalauja ES direktyvos. Ir nors toks reguliavimas nėra draudžiamas ES ir galbūt netgi suteikia papildomas darbuotojų saugumo garantijas, tai gali tapti konkurencingumo trūkumu atsiveriančioje pasaulinėje rinkoje. Kartu su kitomis reguliavimo priemonėmis (minimalaus atlyginimo lygio kėlimas, aukšti reikalavimai darbuotojų sveikatos ir saugumo srityse bei kiti griežto reglamentavimo pavyzdžiai) tai gali netolimoje perspektyvoje sumažinti investicinių sąlygų patrauklumą užsienio ir vietiniams investuotojams.

Narystė ES neabejotinai daro įtaką Lietuvos darbo rinkai. Remiantis įvairiomis iki Lietuvos narystės ES atliktomis prognozėmis, į Vakarų Europą gali išvykti iki 3 proc. visos darbo jėgos. Ši tendencija pasireiškė jau pirmaisiais mėnesiais po Lietuvos įstojimo į ES. Neoficialiais duomenimis, pavyzdžiui, Vilniuje Darbo biržos siūlomų darbo vietų skaičius viršija oficialų nedarbo lygį. Didžiausią darbo jėgos, ypač kvalifikuotų specialistų, trūkumą patiria statybos pramonė. Kai kurie įmonių vadovai užsimena rimtai mąstantys kviestis darbuotojus iš kitų šalių, pvz., iš Baltarusijos. Vyriausybė turėtų atsižvelgti į tokius signalus ir anksti imtis priemonių palengvinant užsienio darbuotojų samdymo tvarką . Toks žingsnis kai kuriuose ekonomikos segmentuose, pavyzdžiui, statybos sektoriuje, galėtų tapti pagrindine priemone produkcijos konkurencingumui išlaikyti ir sparčiam kainų kilimui išvengti. Lietuvoje emigruoti ketina daugiausiai jauni žmonės ir viduriniosios grandies dirbantieji. Sumažėjusi darbo jėgos pasiūla šalies rinkoje gali, ir jau pradėjo, sąlygoti darbo užmokesčio didėjimą. Vilniaus banko analitikai prognozuoja vidutiniškai 8 proc. darbo užmokesčio augimą per artimiausius dvejus metus.

Svarbus veiksnys, lemiantis sveiką investicinį klimatą – tai darbo jėgos mobilumas. Jeigu tarnautojų ir specialistų mobilumas didesniuose Lietuvos miestuose nėra labai mažas, tai remiantis neoficialiais duomenimis, lietuviams yra paprasčiau išvykti į Airiją ar kitą patrauklią šalį nei į kitą vietovę Lietuvoje. Tačiau tai nėra tik Lietuvai būdingas bruožas. Daugumoje regiono šalių vidinis mobilumas irgi nėra labai didelis. Tai gali apsunkinti įmonių galimybes susirasti reikalingus darbuotojus. Laikui bėgant, mobilumas Lietuvoje gerės. Jį, be kitų veiksnių, sąlygos ir nekilnojamojo turto rinkos plėtra..3.10 Žmogiškasis kapitalas
Vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių šalies konkurencingumą tarptautiniu mastu, yra darbo jėgos kokybiniai rodikliai ir darbuotojų gebėjimas persikvalifikuoti, tobulėti bei siekti didesnio darbo produktyvumo. Pavyzdžiui, McKinsey tarptautinio instituto atliktoje studijoje kalbama apie JAV statybos bendrovėse dirbančius neišsilavinusius darbininkus iš Meksikos, kurie demonstruoja tokį pat našumą kaip ir JAV darbininkai, nors toks žygdarbis būtų neįmanomas jų gimtojoje Meksikoje. Japonų automobilių gamintojai, pasižymintys pažangiausiais darbo procesais ir darbo našumu, sugeba pasiekti panašų darbo našumą visose šalyse, kur yra įsteigę savo gamyklas, tiek Japonijoje ar JAV, tiek besivystančiose šalyse, kaip, pavyzdžiui, Indija. Tai reiškia, kad verslo konkurencingumą labiausiai lemia vadyba ir šiuolaikiniai gamybos procesai.

Visa tai, be abejo, prasideda nuo gyventojų švietimo ir mokymo. Iš tiesų, negalima neįvertinti švietimo ir mokymo svarbos investiciniam klimatui, ir, galiausiai, šalies konkurencingumui, inovaciniam potencialui ir klestėjimui. Paprastai manoma, kad, pavyzdžiui, TUI yra savotiška panacėja, automatiškai lemianti besivystančios šalies ekonomikos augimą. Tačiau dažnai užmirštama, kad teigiami TUI rezultatai šalies ūkiui didele dalimi priklauso nuo šalies žmogiškojo kapitalo (atkreiptinas dėmesys į tai, kad, pavyzdžiui, Indijoje vis didesnė dalis įmonių, teikiančių technologinių procesų atlikimo perkėlimo į pigesnes šalis paslaugas, priklauso vietiniams verslininkams). Be to, viena iš pagrindinių išvadų, atlikus kai kurių pasirinktų EBPO šalių įmonių lygmens našumo analizę, nurodo, kad darbo našumo augimas žymia dalimi priklausė nuo to, kas vyksta kiekvienoje konkrečioje įmonėje, o ne nuo resursų perskirstymo rinkoje iš mažo našumo į didelio našumo įmones. Šie pavyzdžiai tiesiogiai susieja žmogiškojo kapitalo kokybę (jeigu ne visų darbuotojų, tai bent jau jų vadovų) atskiroje įmonėje su darbo našumo augimu.

Švietimo ir mokymo kokybė tampa esminiu Lietuvos ekonomikos veiksniu dėl šių trijų pagrindinių priežasčių:
(i) Šiuo metu Lietuvos ekonomikoje dominuoja darbui imli veikla; Lietuvai gi reikia pereiti į aukštesnį kokybės lygmenį pasaulinėje produktų ir paslaugų rinkoje, o tai įmanoma tik gerinant švietimo ir mokymo kokybę,
(ii) TUI nukreipiamos ten, kur žmogiškasis kapitalas gali tinkamai prisitaikyti prie kartu su TUI ateinančių naujų standartų ir reikalavimų, o labiausiai laukiamas TUI rezultatas – užsienio technologijų ir įgūdžių pasklidimas šalies pramonėje – įmanomas tik tuo atveju, jeigu žmogiškojo kapitalo kokybė ir imlumas yra tinkamo lygio, ir
(iii) Šiandien darbdaviams yra nelengva susirasti tinkamus darbuotojus, nors nedarbo lygis gana aukštas (2003 m. virš 12 proc., 2004 m. mažesnis), o tai rodo, kad egzistuoja didelė struktūrinė bedarbystė ir kad švietimo sistema, galbūt, netenkina Lietuvos verslo poreikių.

Priešingai nei daugelyje kitų šalių, Lietuvoje galimybės mokytis yra pakankamos (nors viešai dažnai tvirtinama priešingai). Studentų priėmimo į aukštąsias mokyklas rodikliai yra vieni geriausių pasaulyje ir ženkliai viršija EBPO šalių vidurkius: 2003 m. Lietuvoje maždaug 70 proc. vidurinių mokyklų absolventų įstojo į aukštąsias mokyklas, tuo tarpu EPBO šalyse šis rodiklis vidutiniškai sudarė 45 proc. 2001 m. vienam tūkstančiui Lietuvos gyventojų teko 43 studentai, kai ES15 šalyse 1999 m. vidutinis studentų skaičius buvo 33. Studentų priėmimas į aukštąsias mokyklas ir toliau auga. Švietimo sistemai finansuoti skiriamos didelės lėšos, palyginti su visomis valstybės biudžeto išlaidomis ir su kitomis šalimis, tačiau vienam studentui skiriamos sumos dydis yra mažas. Tai neabejotinai sąlygoja svarbiausias švietimo ir mokslo problemas – žemą sistemos efektyvumą ir kokybę.

21 lentelė Valstybės išlaidos švietimui ir mokymui 2001 m., procentinė BVP dalis

Vidurinis mokslas Aukštasis mokslas Viso vidurinis ir aukštasis mokslas
Lietuva 3.8 1.3 5.1
Latvija 3.0 0.9 3.9
Portugalij.a 2.5 1.1 3.6
Estija 2.4 1.1 3.5
ES15 2.4 1.1 3.5
Vengrija 2.2 1.1 3.3
Čekijos Respublika 2.1 0.8 2.9
Slovakija 2.1 0.8 2.9
Ispanija 1.8 1.0 2.8
Graikija 1.4 1.2 2.6
Lenkija 1.3 1.1 2.4
Šaltinis: Eurostat

Aukštojo mokslo sistema nebuvo tiek reformuota kaip vidurinio mokslo sistema (žr. toliau). Tą iš esmės sąlygojo universitetų autonomiškumui teikiamas prioritetas. Svarbiausi aukštojo mokslo sistemoje įvykę pasikeitimai – tai neuniversitetinių studijų atsiradimas 2000 m., bakalauro ir magistro laipsnių įvedimas vietoje ankstesnio aukštojo mokslo diplomo ir privačių aukštojo mokslo įstaigų kūrimasis. Valstybė visiškai finansavo pusės studentų mokslą aukštesniosiose mokyklose, tuo tarpu likusi valstybinių aukštesniųjų mokyklų studentų dalis ir privačių mokyklų studentai už studijas mokėjo visą rinkos kainą. 2002 m. pasikeitė aukštųjų mokyklų finansavimo tvarka. Penkiasdešimt procentų studentų moka vienodą metinį 1 000 litų (290 eurų) mokestį už studijas visose aukštosiose mokyklose už visus kursus (pažangūs studentai bei tai įrodę finansiškai remtini studentai nemoka jokio mokesčio), o likusiąją mokslo išlaidų dalį apmoka valstybė. Privačių mokslo įstaigų studentai negauna jokios paramos.

Nors anksčiau buvo siekiama suteikti daugiau autonomijos aukštojo mokslo įstaigoms, ši tendencija pasikeitė šių įstaigų reguliavimo sugriežtinimo linkme. Finansiškai aukštojo mokslo įstaigos tapo autonomiškesnės, kadangi jų biudžetą tvirtina Seimas, o ne Vyriausybė. Kita vertus, finansavimas, kuris ignoruoja rinkos elementus aukštojo mokslo sistemoje, autonomiją pavertė tik formalia idėja.

Nors mokymo turinys neatpažįstamai pasikeitė nuo sovietinių laikų, mokymo metodai keitėsi kur kas lėčiau. Studijų programos labiau skirtos specialiesiems dalykams, paliekant vis mažiau bendrųjų programų, netgi universitetuose. Studijų programos dažniausiai tvirtinamos aukštųjų mokyklų iniciatyva ir pagal sutartis tarp aukštosios mokyklos ir Švietimo ir mokslo ministerijos. Vis dar būdinga tendencija – didelis studijų programų (taip pat ir studentų) skaičius socialinių mokslų ir (nors ir ne tokiu mastu) IKT studijų pakraipoje. Finansų ir vadybos universitetinių studijų programų skaičius taip pat didelis, ir, galbūt, netgi parengiama per daug studentų, kurių profesinis pasirengimas nėra pakankamas. Tuo tarpu labiausiai reikėtų tobulinti (ir skirti resursus) vadovų rengimą. Šiuo metu vadovų rengimo programas siūlo tik kelios privačios įstaigos, ir jų populiarumas auga.

Kitose naujosiose ES šalyse pastebima praktinių gebėjimų ugdymo stoka būdinga ir Lietuvai. Universitetai vis dar nesuteikia studentams gebėjimų mokytis, priimti sprendimus, spręsti problemas ir elgtis pasikeitusiomis sąlygomis, taip pat dirbti grupėje ir įgyti kitų naujoje pasaulio ekonomikoje bei informacinėje visuomenėje būtinų gebėjimų. Šių gebėjimų neįmanoma išugdyti administracine tvarka, juo labiau kad šiuo metu dirbantys dėstytojai patys neturi tokių gebėjimų arba netaiko naujų mokymo formų, kadangi sistema jų nepriima. Norint pakeisti švietimo ir mokymo kokybę, dėstytojai turi būti suinteresuoti investuoti į mokymo kokybę. Kita vertus, studentai irgi turi būti suinteresuoti reikalauti geros švietimo ir mokslo kokybės, o šito šiandien dažniausiai trūksta. Toks suinteresuotumas galėtų būti sukurtas finansinėmis ir organizacinėmis priemonėmis, jeigu būtų politinė valia.

Aukštojo mokslo įstaigos susiduria su rimtomis dėstytojų personalo problemomis. Profesoriai dažniausiai yra perkopę 50 metų ribą arba jaunesni nei 30 metų. Daugelis profesorių ir beveik visi geriausi dėstytojai nelaiko mokymo veiklos savo pagrindine veikla – dauguma jų dirba versle. Daktaro laipsnio siekiančių jaunų žmonių skaičius yra mažesnis, nei reikėtų universitetų poreikiams patenkinti. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, norint patenkinti kolegijų ir universitetų poreikius, reikėtų apie 500 doktorantūros absolventų kasmet, tuo tarpu faktinis doktorantų skaičius neviršija 200. Kai kuriais. atvejais kliūtis yra „protų nutekėjimas“. Naujai įsikūrusios neuniversitetinio aukštojo mokslo įstaigos susiduria su ypatingai didele personalo problema. Esama padėtimi patenkintos akademinės visuomenės interesų grupės turi nemažą įtaką stabdant švietimo ir mokslo sistemos reformas.

Remiantis Darbo ir socialinių tyrimų instituto 2003 m. atliktu tyrimu apie darbo jėgos resursų būklę Lietuvoje, 70 proc. aukštųjų mokyklų absolventų nedirba pagal specialybę. Pabrėžiama, kad švietimo sistema Lietuvoje yra neefektyvi. Švietimo ir mokslo institucijoms labiau rūpi jų egzistencijos problemos nei studijų kokybė. Tyrime konstatuojama, jog tai ir yra priežastis, kodėl nei siūlomos specialybės, nei suteikiami įgūdžiai ar žinių vertinimo sistema neatitinka rinkos poreikių. Tyrime teigiama, kad Lietuvos darbo rinkoje akivaizdi profesinio pasirengimo spraga: nors kai kuriose srityse trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, universitetai dažniausiai ir toliau tęsia studentų „štampavimo“ praktiką. Dažnai faktinė mokymo kokybė neatitinka deklaruojamos. Tokią situaciją lemia žemas profesinio mokymo prestižas. Be to, kadangi mokymosi visą gyvenimą idėja vis dar nėra populiari Lietuvoje, universitetų absolventams trūksta lankstumo prisitaikant prie rinkos reikalavimų nenutrūkstamo mokymosi procese (12 diagrama). Pagal suaugusiųjų gyventojų dalį besimokančiųjų tarpe, 2003 m. tesiekusią 4,5 proc., Lietuva užima trečią vietą iš galo lyginamų šalių grupėje, ir ženkliai atsilieka nuo pagal šį rodiklį ES pirmaujančios Švedijos, turinčios 34 proc. besimokančių suaugusiųjų.

Švietimo ir mokslo kokybės gerinimas – pagrindinė Lietuvos ekonomikos konkurencingumo sąlyga. Deja, artimiausiu metu vargu ar galima tikėtis radikalių švietimo ir aukštojo mokslo sistemos reformų. Tačiau tikėtinas laipsniškas švietimo ir mokymo kokybės gerėjimas, kurį lems rinkos poreikiai, natūrali dėstytojų kaita, atskirų fakultetų reformos ir iniciatyvos bei privataus švietimo ir mokslo sektoriaus plėtra. Rinkos potencialą galima panaudoti pokyčiams švietimo ir mokslo srityje: sudarydama vienodas sąlygas besikuriančioms privačioms mokykloms, valstybė paremtų „iš viršaus į apačią“ vykdomą reformą, kuri susidurs su dideliu pasipriešinimu pačios sistemos viduje.

12 diagrama Mokymasis visą gyvenimą

Mokymasis visą gyvenimą, suaugusiųjų gyventojų dalis besimokančiųjų tarpe 2003 m.

Šaltinis: Eurostat3.11 Komercinės paskirties žemės plėtra
Žemės reforma Lietuvoje tapo užsitęsusiu ir komplikuotu procesu. Lėtą reformos eigą lėmė politinės valios ir resursų stoka. Tokia padėtis neišvengiamai sukuria verslo suvaržymus. Pavyzdžiui, kai kurios įmonės, ypač susijusios su nekilnojamojo turto plėtra ir statyba, bei gamybos įmonės, norinčios statyti naujas gamyklas, susiduria su rimtais procedūrų apsunkinimais rengiant žemės sklypus statyboms (plačiau žr. 4 intarpą).

4 intarpas Komercinės paskirties žemė – kokios problemos?
Nors ir su žemės įsigijimu ir naudojimu susiję klausimai nebuvo patys pagrindiniai veiklos kliūčių sąraše atliekant įmonių veiklos apžvalgą (PICS tyrimas), tačiau Pasaulio banko vedamose diskusijose su privataus sektoriaus atstovais ir mokslo žmonėmis vis dėlto iškilo nemaža nusiskundimų ir nuogąstavimų. Problemų yra beveik visur, pradedant žemės, ypač valstybinės nuosavybės žemės, įsigijimu ir nuoma ir baigiant bendruoju ir detaliuoju žemės planavimu, bendrosios ir specialiosios žemės paskirties keitimu, kreipiantis dėl statybos leidimų išdavimo ir juos gaunant, vykdant statybos priežiūrą. Buvo nustatytos pačios svarbiausios su žemės įsigijimu ir naudojimu susijusios problemos, t.y.:· netobuli, prieštaringi ir neaiškūs įstatymai ir reglamentavimas, · valdininkams, tvarkantiems žemės ir statybos leidimų įsigijimo klausimus, trūksta žinių, patirties ir sugebėjimų, ypač rajonuose ir kaimo vietovėse,· didelis biurokratizmas, per ilgi įvairių leidimų išdavimo terminai, mažas rezultatų prognozuojamumo lygis, · nėra aiškaus apskričių ir savivaldybių funkcijų pasidalinimo, o tai sukelia nereikalingus vilkinimus, ir· visi paminėti faktoriai su skaidrumo nebuvimu sukuria pagrindą savavališkiems veiksmams atsirasti. Be jokios abejonės, problemos slypi ne tik valdžios institucijų pusėje. Statybų vykdytojai ir statybų bendrovės apeina įstatymus, nepaiso taisyklių ir stengiasi gauti sau pernelyg didelių privilegijų. Galima pateikti keletą skandalingai pagarsėjusių atvejų dėl privataus sektoriaus dalyvių netinkamo elgesio. Pavyzdžiui, Vilniuje valdžios institucijos turėjo sustabdyti komercinio pastato statybą paaiškėjus, kad statoma daugiau nei dvigubai aukštų, nei numatyta statybos leidime. Statybos vykdytojai kartais imasi veiksmų neatlikę tinkamų formalumų tikėdamiesi kontrolės institucijų atlaidumo dėl jau pradėtų darbų. ICA rengėjų grupės partneriai pateikė daug pasiūlymų, kokių veiksmų reikia ir reikėtų imtis situacijai ištaisyti. Problemą daugiausia lemia skirtingi požiūriai ir įpročiai, kuriuos gali pakeisti tik laikas. Tačiau toks laikas gali sutrumpėti, jei būtų aiškesnės ir lengvesnės žaidimo taisyklės. Dauguma konkrečių pasiūlymų dėl pasikeitimų ir teigiamų poslinkių yra susiję su įstatymine baze. Naujas Statybos įstatymas buvo priimtas 2002 m., o žemės planavimo įstatymas tik šiais metais (2004 m.) Abiejuose įstatymuose yra tam tikrų trūkumų, tačiau kai kurie šiai dienai jau yra ištaisyti. Toliau pateikiama keletas svarbiausių ir konkrečių pasiūlymų dėl pakeitimų ir patobulinimų tiek įstatyminėje bazėje, tiek ir kitose probleminėse srityse: (i) Bendra ir pasikartojanti problema yra ta, kad rengiant naujus įstatymus mažai arba visai nesikonsultuojama su privataus, mokslo sektoriaus atstovais ir NVO, ypač žemės ir statybos klausimų atvejais. Net jeigu ir yra tariamasi, kritikuojamos valdžios institucijos retai atsižvelgia į išreikštus pasiūlymus ir patarimus. Valdžios institucijos turėtų dėti ypatingas pastangas, kad visapusiškai ir skaidriai būtų tariamasi su specialistais ir rimtai atsižvelgiama į tokių diskusijų metu pateiktus atsiliepimus;(ii) Įstatymai dėl žemės, žemės naudojimo ir planavimo bei statybos nėra visaapimantys, o pavaldumas, įskaitant įstatymų rengimą, yra padalintas tarp kelių ministerijų. Šiuo metu Vyriausybė turėtų apsvarstyti galimybę integruoti atitinkamų įstatymų parengimą ir sukoncentruoti pavaldumą vienai ministerijai;(iii) Su žemės ir statybos klausimais susiję funkcijos ir atsakomybė yra padalinta tarp apskričių (veika.nčių Vyriausybės vardu) ir savivaldybių. Įgaliojimų ir atsakomybės sukoncentravimas savivaldybėse sprendžiant miesto žemės ir bendrai statybos leidimų išdavimo ir statybos priežiūros klausimus žymiai palengvintų ir pagreitintų procesą. (iv) Konkrečių įstatyminės bazės trūkumų ištaisymas: · pakeisti bendruosius (žemės naudojimo) planus, siekiant didesnio lankstumo. Bendruose planuose turėtų būti nurodyti ne tik privalomi, bet ir rekomenduojami reikalavimai;· sutrumpinti prašymų dėl žemės naudojimo ir statybų nagrinėjimo laiką;· panaikinti neteisingai suprantamą „vieno langelio“ principą detaliojo ir techninio žemės planavimo atvejais. Esant dabartinei tvarkai, pareiškėjui reikalingus dokumentus ir parašus iš įvairių institucijų surenka savivaldybė, išskyrus atvejus, kai pareiškėjai gauna specialių leidimą tai atlikti patys. Tokia tvarka yra viena iš proceso vilkinimų ir įnešamos sumaišties priežasčių;· pakeisti detaliojo žemės planavimo sistemą, kad naudą gautų bet kuris, o ne vienas konkretus žemės sklypo naudotojas. Tai pagreitintų procesą ir būtų išvengta situacijų, kai investuotojų, įdėjusių daug laiko ir investavę pinigų, planai atmetami arba investuotojams net nesuteikiama galimybė įsigyti ar nuomotis žemę;· apsvarstyti statybos komitetų panaikinimo galimybę. Daugelio analitikų nuomone, tai nereikalingas biurokratinis mechanizmas, vilkinantis procesą, o patikrinimo funkcijas galėtų atlikti ir savivaldybių darbuotojai;· apriboti šiuo metu neribotas piliečių galimybes reikšti pretenzijas kiekviename statybos etape, pradedant bendruoju žemės planavimu ir baigiant net po galutinio statybos leidimo išdavimo. Šiuo metu planavimo ir statybos procesus gali sustabdyti bet kas. Yra atvejų, kai planavimas ir statyba buvo sustabdyti netinkamais pagrindais. Procesas, žinoma, turi būti skaidrus ir piliečiams turi būti leista išsakyti savo nuomonę jiems rūpimos žemės naudojimo klausimais bei suteikta galimybė pabandyti sustabdyti netinkamą žemės planavimą ir naudojimą, ir tokios teisės turi būti suteiktos tik tam tikrose, sprendžiamosiose proceso stadijose.

Tai ypač akivaizdu rajonų savivaldybėse, už didžiųjų miestų ribų. Vietos valdžios institucijos prieš parduodant ar nuomojant komercinės paskirties žemės sklypus turi parengti detaliuosius žemės sklypų planus. Tačiau vietos valdžios institucijos nei išteklių, nei lėšų tokiems planams parengti neturi. Kita vertus, privačios žemės naudotojai nenori skirti lėšų žemės sklypų planų parengimui, kadangi jie nėra įsitikinę, ar jie tikrai bus jų naudotojai, nes gali atsitikti taip, kad žemės sklypai privačiam sektoriui bus pasiūlyti įsigyti aukcionuose.

Vienas teigiamas poslinkis šioje srityje yra valdžios institucijų ketinimas supaprastinti žemės naudojimo paskirties/būdo pakeitimo tvarką. Esant dabartinei tvarkai, žemės sklypo savininkas turi nutraukti žemės nuomos sutartį su žemės nuomininku/naudotoju, jei pastarasis nori pakeisti žemės naudojimo paskirtį, pavyzdžiui iš žemės ūkio paskirties į komercinę paskirtį. Tai sudėtingas procesas ir jis užkerta kelią žemės naudotojams, tokiems kaip statybos bendrovėms, atlikti stambias investicijas. Siūlomi įstatymų pakeitimai suteiktų daugiau laisvės žemės savininkui disponuoti jo turima žeme.3.12 Įmonių atsiskaitymai ir skolos grąžinimas – nuolat uždelsiami atsiskaitymai, sklandus įsipareigojimų vykdymo užtikrinimo mechanizmas
2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Įstatymas parengtas pagal 2000 m. rugpjūčio mėn. ES Direktyvos „Dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose“ reikalavimus. Įstatymas papildo atitinkamas Civilinio kodekso nuostatas ir supaprastina uždelstų atsiskaitymų atvejų sureguliavimo procesą. Pažymėtina, kad jei kreditorius laiku įvykdė visas sutartyje numatytas prievoles ir laiku negavo jam priklausančios sumos, jis turi teisę į VILIBOR palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais nuo laiku nesumokėtos sumos, kurią skolininkas privalo sumokėti ir kuri pradedama skaičiuoti be atskiro pranešimo skolininkui.

13 diagrama Uždelstų atsiskaitymų koeficientas 2003 m.

Šaltinis: Intrum Justitia

Šiuo metu uždelstų atsiskaitymų problema yra opi verslą vykdančioms įmonėms visose ES šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Remiantis ES duomenimis, nuo 1990 m. iki 2000 m. dėl uždelstų atsiskaitymų buvo sukelti vienas iš keturių nemokumo atvejų ir kiekvienais metais buvo prarasta 450 000 darbo vietų ir negauta 23.6 mlrd. eurų pajamų. Nepaisant ES Direktyvos, problema nemažėja. Europos kreditų vadybos bendrovės „Intrum Justitia“ duomenimis, per pastaruosius šešerius metus uždelsti atsiskaitymai Europoje vidutiniškai išaugo 14 procentų.

5 intarpas Verslo etika
Nors ir nėra atlikta išsamių Lietuvos verslo etikos tyrimų, tačiau kai kuriuos pastebėjimus galima būtų pateikti. Verslas paprastai siejamas su etišku elgesiu, tačiau institucijos, kurios turi užtikrinti ir skatinti etišką elgesį dirba pakankamai silpnai. Dauguma profesinių ir verslo asociacijų turi savo patvirtintas ir paskelbtas verslo etikos normas ir standartus. Kita vertus, tokie standartai paprastai nėra labai griežti ir nėra jokios jų laikymosi sistemos. Romos katalikų ir rusų stačiatikių bažnyčios kartais imasi veiksmų, skatinančių laikytis etinių verslo principų. Nerašytiniai, tačiau plačiai paplitę verslo etikos standartai tikrai yra pripažįstami. Įmonės stengiasi rinktis ne teisminius konfliktų sprendimo būdus, paprastai neįtraukia ar nesinaudoja valstybės ar teisėsaugos institucijomis konkuruodamos tarpusavyje, pripažįsta žodinius ar rašytinius susitarimus, kuriems nereikia teisinės formos. Kita vertus, šių standartų laikymąsi ir įmonių pasitikėjimą griauna bendrovės, kurios nesuinteresuotos ilgalaikiu bendradarbiavimu ir kurios nesilaiko šių standartų, ir vykdydamos veiksmus elgiasi neetiškai ir kreipiasi į teisėsaugos institucijas. Naudojimosi šiomis institucijomis būdas yra gana paprastas, nes priežiūros ir teisėsaugos institucijos tarpusavyje nebendradarbiauja, gali naudotis anonimine informacija, turi teisę atlikti patikrinimus, apie kuriuos iš anksto neįspėja, ir yra linkusios taikyti griežtas sankcijas. Tačiau yra labai sunku nustatyti tokių atvejų mastą. Sutarčių yra laikomasi ir jos paprastai yra vykdomos, tačiau įsipareigojimų, ypač finansinių, nevykdymas laiku – įprastas dalykas. Pažymėtina, kad egzistuoja neoficialios taisyklės (praktika) finansinius įsipareigojimus vykdyti nedaug vėluojant, po kelių įspėjamųjų skambučių, pastebimas ir bendrovių vėlavimas atsiskaityti su savo kreditoriais. Lietuvos laisvosios rinkos institutas ir didžiausios verslo asociacijos pradeda įgyvendinti projektą, kuriuo būtų siekiama, kad tokių atvejų mažėtų. Žvelgiant į posovietinę verslo vykdymo praktiką, galima padaryti išvadą, kad verslo etika tampa vis svarbesnė. Verslininkai tą pripažįsta, ir verslo etika pradeda vaidinti labai svarbų vaidmenį vykdant verslą. Pavyzdžiui, Lietuvos įmonių verslo partneriai buvo susidarę nuomonę, kad prieš 10 ar daugiau metų Lietuvoje nebuvo jokios verslo etikos. Šiandien tokių nusiskundimų yra žymiai mažiau. Lietuvos įmonės, tam turėdamos visišką teisę, išreiškia vis daugiau pretenzijų dėl prastos verslo etikos kaimyninėse rytų šalyse.

Lietuvoje uždelsti atsiskaitymai yra įmonių kasdienės veiklos realybė. Vidutinis atsiskaitymo terminas yra 28.8. dienos, o atsiskaitymai įvykdomi tik po 48.5 dienos, taigi vėluojama atsiskaityti vidutiniškai 20 dienų . Laiku neatsiskaitoma dažniausiai dėl to, kad Lietuvos įmonės nesugeba tinkamai planuoti grynųjų pinigų srautų. Lyginant su kitomis Europos šalimis, Lietuva yra trečioje vietoje pagal blogiausią atsiskaitymo koeficientą , ir Lietuvą lenkia tik Portugalija ir Čekijos Respublika (žr. 13 diagramą). Tačiau esant didelei finansinių resursų pasiūlai Lietuvos finansų sistemoje, leidžiančioje stambioms ir smulkioms įmonėms lengvai naudotis kredito linijomis ir faktoringu siekiant pritraukti apyvartines lėšas, viena iš priežasčių gali būti nesirūpinimas įmonės reputacija (žr. 5 intarpą).

14 diagrama Vidutinis skolos grąžinimo (dienomis) koeficientas per vidutinį kredito grąžinimo terminą (dienomis)

Šaltinis: Patikimo Verslo Sistemos (CreditReform)

Remiantis kitos bendrovės, užsiimančios skolų išieškojimu Lietuvoje , atliktų tyrimų duomenimis, Lietuva atsilieka nuo kaimyninių Baltijos valstybių Latvijos ir Estijos kreditų sistemos plėtros lygmenyje juridinių asmenų sektoriuje. 2002 m. atvejai, kai skolos Lietuvoje buvo grąžintos laiku, sudaro mažiau nei 10 proc., kai tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje atitinkamai 40 proc. ir 50 proc. Tyrimai parodė, kad Lietuvoje skolos grąžinimai buvo vidutiniškai uždelsti 35 dienas nepaisant to, kad vidutinis skolos grąžinimo terminas Lietuvoje yra ilgiausias, kai tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje – atitinkamai 20 ir 15 dienų. Europoje Lietuva lenkia visas kitas šalis ir turi didžiausią atsiskaitymų vėlavimo (dienomis) koeficientą per nustatytą kredito grąžinimo terminą (dienomis) (žr. 14 diagramą).

Komercinių sandorių ir uždelstų atsiskaitymų vidutinės apimtys Lietuvoje yra labai mažos, atitinkamai apie 7 000 litų ir 3 000 litų. Palūkanos, sumokėtos už banko paskolą, paimtą tam, kad būtų grąžintos kreditoriui priklausančios sumos, neatsveria dėl uždelsto atsiskaitymo prarasto pasitikėjimo. Naujasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas nustato griežtesnes baudas, ir tai galbūt paskatins vėluojančius mokėtojus atsiskaityti greičiau. Tačiau labai rekomenduojama, ypač smulkaus verslo įmonėms, gerai pagalvoti apie uždelstų atsiskaitymų savo verslo partneriams kainą (dažnais atvejais ir nematerialią).

Nors Lietuvoje ir yra paplitusi uždelstų atsiskaitymų praktika, Lietuva, palyginti su lyginamųjų šalių grupe, skolų grąžinimo sureguliavimo lygmenyje užima gerą poziciją. Nors sutarčių priverstinio vykdymo per teismus išlaidos, sudarančios 14 proc. nuo skolos sumos, ir yra didesnės nei OECD šalyse, jas kompensuoja procedūrų atlikimo greitis. Remiantis „Verslo apžvalgos“ (Doing business) duomenų bazės duomenimis, Lietuvoje priverstinio sutarčių vykdymo laikotarpis vidutiniškai yra 154 dienas ir yra tarp trumpiausių (22 lentelė).

22 lentelė Sutarčių priverstinis vykdymas
Regionas arba šalis Procedūrų skaičius Trukmė (dienomis) Išlaidos (% nuo skolos sumos)

Estija 25 150 10.6
Graikija 14 151 12.7
Lietuva 17 154 14.1
Ispanija 23 169 14.1
Latvija 23 189 11
OECD: turtingų šalių vidurkis 19 229 10.7
Čekijos Respublika 22 300 9.6
Portugalija 24 320 17.5
Vengrija 21 365 8.1
Vidurkis Europos ir Centrinės Azijos šalyse 29 412 17.6
Slovakijos Respublika 27 565 15
Lenkija 41 1,000 8.7
Slovėnija 25 1,003 16.3
Šaltinis: Doing Business in 2005D. Infrastruktūra
3.13 Infrastruktūra kaip verslo aplinkos faktorius
Lietuvos infrastruktūra daugumos Lietuvos ir užsienio verslininkų vertinimu nesudaro kliūčių vykdyti verslą ar atlikti investicijas. BEEPS 2000 apžvalgos duomenimis, 74 proc. respondentų (palyginti su 83 proc. Lenkijoje, 83 proc. Estijoje ir 69 proc. Latvijoje) infrastruktūros nelaiko kliūtimi ar mano esant nedidele kliūtimi, o PICS 2004 tyrimų duomenimis verslininkų, kuriuos patenkina Lietuvos infrastruktūra, skaičius išaugo iki 88 proc.

23 lentelė Infrastruktūros rodikliai

Lietuva Vilnius Kaunas Klaipėda Šiauliai Panevėžys
Energijos trikdžių dažnumas (vidutiniškas dienų skaičius per praėjusius metus) 1.1 1.0 1.0 1.6 0.9 1.2
Produkcijos nuostoliai, kuriuos patyrė bendrovės dėl energijos trikdžių (% nuo pardavimų) 4.3 5.6 6.5 1.3 0.2 0.3
Naudoja savo generatorių (%) 22.2 21.6 21.3 17.4 25.0 30.0
Vartotojų prijungimo prie elektros tinklų trukmė (dienomis) 22.2 1.5 69.6 1.3
Vartotojų prijungimo prie vandentiekio trukmė (dienomis) 59.6 1.6 190.3 1.0
Eksporto/Pardavimų dalis 28.1 25.8 32.7 35.9 12.6 31.9
Šaltinis: PICS 2004

PICS tyrimų duomenimis, 92 proc. apklaustųjų nuomone telekomunikacijos nėra kliūtis arba yra nedidelė kliūtis, energijos tiekimo kliūtimi nelaiko arba mano esant nedidele kliūtimi 87 proc., o transporto (susisiekimo) sektoriuje kliūčių neįžvelgia arba įžvelgia nedideles kliūtis 85 proc. apklaustųjų. Kalbant apie kliūtis verslo plėtrai ir augimui, infrastruktūra, palyginti su kitomis sritimis, buvo įvardinta kaip mažiausia kliūtis.

Pastaraisiais metais sparčiai išaugo naudojimasis elektroninio ryšio priemonėmis. PICS tyrimų duomenimis 61 proc. respondentų bendraudami su savo klientais ir tiekėjais naudojasi elektroniniu paštu, o 62 proc. – interneto prieigomis. Naudojimasis elektroninio pašto ir interneto prieigų paslaugomis yra mažiau populiarus bendraujant su valdžios institucijomis, atitinkamai 33 proc. ir 36 proc. Mažesnį šiomis paslaugomis naudojimosi procentą aiškiai nulemia tai, kad valdžios institucijose trūksta elektroninio ryšio įrangos. Lietuvos Vyriausybė deda pastangas, kad pagerintų savo paslaugų teikimo kokybę ir pajėgumus per elektroninio ryšio priemones. Pavyzdžiui, pajamų deklaravimo formas greitai jau bus galima pildyti elektroniniu būdu.

ICA darbo grupės atlikta įmonių, verslo organizacijų, mokslininkų apklausa patvirtina minėtus rodiklius ir rodo, kad infrastruktūros lygis šiandien padeda, o ne kliudo investicijoms Lietuvoje. Informacijos ir komunikacijų technologijų (IKT) infrastruktūros srityje prijungimo prie fiksuoto telefono ryšio linijų trukmė sutrumpėjo nuo kelių mėnesių iki kelių dienų; nacionalinės telekomunikacijų bendrovės Lietuvos telekomo monopolio praradimas 2003 m. padidino konkurenciją, ir dėl to ženkliai sumažėjo tarptautinių telefoninių pokalbių ir prisijungimo prie interneto kainos; mobilaus ryšio tinklas yra gerai išvystytas ir mobilaus ryšio aprėptis netrukus pasieks 70 proc.

Elektros energija tiekiama stabiliai ir elektros kainos yra palyginti nedidelės, iš dalies dėl to, kad yra žemos branduolinės energijos kainos. Uždarius du Ignalinos AE blokus (atitinkamai planuojama uždaryti 2005 ir 2009 metais), panašu, kad elektros energijos kainos išaugs ir per tam tikrą laiką priartės prie tarptautinių elektros energijos kainų. Elektros energijos tiekimo stabilumas neturėtų pablogėti uždarius Ignalinos AE blokus, jei bus modernizuoti elektros energijos gamybos pajėgumai.

Dėl gerai išvystytos ir eksploatuojamos kelių infrastruktūros susisiekimas keliais yra geresnis nei kaimyninėse valstybėse. Išplėsta ir patobulinta Klaipėdos uosto infrastruktūra ir paslaugos. Uostas veikia ištisus metus. Oro transportas Lietuvoje su keturiais tarptautiniais oro uostais palyginti taip pat yra gerai išvystytas. Iš Vilniaus oro uosto vykdomi skrydžiai į svarbiausius Europos centrus. Kaune ir Šiauliuose gerose geografinėje vietose veikia oro uostai, į kuriuos vykdomi krovininiai skrydžiai.

Palyginti su kitomis Baltijos valstybėmis ir prie ES pr.isijungusiomis naujomis Rytų Europos šalimis, Lietuva užima gerą poziciją visose infrastruktūros srityse. Pavyzdžiui, kaip matyti iš BEEPS 2002 tyrimo 24 lentelės, Lietuvoje yra užfiksuota mažiausiai elektros energijos sutrikimo atvejų, o prijungimo prie fiksuoto telefono ryšio linijų laikas – trumpiausias.

24 lentelė Infrastruktūros rodikliai 2002 m. (dienomis)

Estija Latvija Lietuva Lenkija Slovakija
Energijos tiekimo sutrikimo dažnumas 3.8 2.7 1.4 2.2 2.6
Nepakankamas vandens tiekimas 1.4 1.6 0.6 0.5 0.6
Prijungimo prie telefono ryšio trukmė (dienomis) 2.4 2.8 2.2 7.6 2.8
Šaltinis: BEEPS 2002 tyrimas

Elektroninės komunikacijos srityje Lietuva atsiliko nuo kai kurių naujųjų ES šalių narių, tačiau naudojimasis elektroniniu paštu ir internetu pastaruoju metu smarkiai auga ir Lietuva greitai pasivys kitas šalis. Naudojimosi mobilaus ryšiu verslo aplinkoje procentas yra nepaprastai didelis visose ES naujose narėse.

25 lentelė Infrastruktūros rodikliai 2002 m. (vartotojų procentas bendraujant su klientais ir tiekėjais)

Estija Latvija Lietuva Lenkija Slovakija
Naudojimasis el. paštu 89 56 69 66 84
Naudojimasis internetu 89 54 68 65 81
Naudojimasis mobiliu ryšiu 96 98 95 93 99
Šaltinis: BEEPS 2002 tyrimas

26 lentelė Infrastruktūros vertinimas 2002 m. (pagrindinė ar vidutinė problema (proc.)

Estija Latvija Lietuva Lenkija Slovakija
Telekomunikacijos 11 12 17 17 8
Elektros energija 15 11 14 14 15
Transportas 15 10 8 15 17
Šaltinis: BEEPS tyrimas 2002E. Reguliavimo našta, valstybės valdymas ir korupcija
3.14 Reguliavimo našta
Konkurencija yra būtina ekonomikos augimo sąlyga. Pagrindiniai konkurencijos principai ir minimalaus reguliavimo nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Konstitucijoje. Konstitucijos 46 straipsnis nustato, kad ekonomikos sistema yra grindžiama privačios nuosavybės teise ir ūkinės veiklos laisve; rinkos monopolizacija draudžiama; įstatymas užtikrina sąžiningos konkurencijos laisvę; valstybė turi teisę (pareigą) reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Toks įvairialypis požiūris, grindžiamas tiek sąžiningos konkurencijos laisve, tiek ir nuosaikiu reguliavimu yra įtvirtintas teisinėje sistemoje ir reguliavimo praktikoje.

Konkurencijos įstatymas nustato konkurencijos principus (grindžiamus ES sutarčių ir teisės aktų nuostatomis), draudžiančius kartelius, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir nesąžiningą konkurenciją. Šių taisyklių įgyvendinimo praktika taip pat yra paremta ES vykdomos strategijos standartais. Tačiau, Lietuvos Respublikos Konkurencijos įstatymas turi dar vieną esminį bruožą. Įstatymas draudžia valstybės valdymo institucijoms priimti teisės aktus (išskyrus atvejus, kai to neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus), kurie riboja ar gali riboti konkurenciją. Konkurenciją kontroliuojanti institucija – Konkurencijos taryba – turi teisę paskelbti tokius teisės aktus kaip prieštaraujančius Konkurencijos įstatymui ir jie negali būti taikomi. Nors, kaip rodo praktika, tokia Konkurencijos tarybos funkcija nėra pagrindinė, ši taisyklė yra taikoma ir tokia įstatymo nuostata vaidina gana svarbų vaidmenį.

Didelė problema, su kuria susiduria įmonės ir kurią pabrėžia analitikai ir Europos komisija yra silpni administracinės sistemos gebėjimai tinkamai vykdyti reguliavimą. Nepakankami administraciniai gebėjimai vis dar aiškiai juntami daugelyje valstybės ir savivaldybių priežiūros institucijų. Tai turi labai svarbių pasekmių. Pirmiausia, tai reiškia, kad reguliavimas nėra įgyvendinamas tokia tvarka, kokią nustato įstatymas. Tačiau, svarbiausia yra tai, kad reguliavimo našta tampa dar sunkesnė dėl daugybės atliekamų revizijų, patikrinimų ir audito. Biurokratiniai procesai nėra palankūs, teisės aktų interpretavimas yra nenusistovėjęs ir neaiškus ir yra labai nedaug galimybių gauti leidimus ar pateikti informaciją per modernias komunikacijos priemones. Tai taip pat siejama su korupcijos problema ar favoritizmu rengiant (ir ypač) įgyvendinant teisės aktus.

Kalbant apie reguliavimo naštą reikėtų pažymėti, kad Lietuvos padėtis pastebimai pagerėjo per pastaruosius kelerius metus. Lietuva, buvusi narystės ES siekiančių valstybių sąrašo pabaigoje, BEEPS 2002 duomenimis atsidūrė tarp geriausią rezultatą pasiekusių valstybių. Palyginti su artimiausiais ES kaimynais, Lietuva yra gerai vertinama muitinės ir prekybos bei verslo licencijavimo ir veiklos leidimų reguliavimo srityse ir šiek tiek prasčiau darbo santykių reguliavimo srityje. Kalbant apie darbo santykių reguliavimo aspektus, 2003 m. buvo atnaujintas ir papildytas Lietuvos Darbo kodeksas, kas taip pat pagerino situaciją Lietuvoje, ir tai aiškiai matyti 27 lentelėje (žr. darbo santykių reguliavimo dalį).

27 lentelė „Didelė“ kliūtis verslui (proc.) – pagal pasirinktas šalis

Estija Latvija Lietuva Lenkija Slovakija
Muitinės ir prekybos reguliavimas 3.8 9.4 7.9 22.3 19.5
Darbo santykių reguliavimas 4.2 4.1 8.5 25.8 7.4
Verslo licencijavimas ir veiklos leidimai 11.2 9.2 8.1 14.0 17.9
Šaltinis: BEEPS tyrimas (2002)

Lietuva taip pat dar daro pažangą mažinant biurokratines kliūtis, nors BEEPS duomenimis ji vis dar atsilieka nuo naujųjų ES šalių (28 lentelė).

28 lentelė Reguliavimo našta ir administracinis vilkinimas – pagal pasirinktas šalis

Estija Latvija Lietuva Lenkija Slovakija
Įmonių vadovybės laikas praleistas su valstybės pareigūnais (%) 4.1 8.5 7.5 9.5 7.0
Šaltinis: BEEPS 2002 tyrimas

Biurokratizmo bei daugkartinių ir nepagrįstai ilgų įmonių patikrinimų našta palaipsniui sumažėjo ir situacija yra toliau linkus.i gerėti, kadangi yra lygiuojamasi į ES taisykles ir praktiką. Be to, valdininkai įgijo daugiau patirties ir yra geriau apmokyti. Pastebima tendencija, kad trumpėja laukimo laikas, o taisyklės tampa aiškesnės. Sumažėjo pramonės šakų, kurių veiklai reikia gauti licenciją, skaičius. Taip pat sumažėjo rinkliavos už licencijas, o šį sumažėjimą lėmė perėjimas prie rinkliavų nustatymo atsižvelgiant į sąnaudas, o ne į tai, kiek pajamų atneša valstybei. 2004 m. kovo mėn. Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo buvo supaprastinta licencijų išdavimo tvarka bei pavesta ministerijoms peržiūrėti licencijavimo būtinumą ir pasiūlyti atitinkamus pakeitimus. Kai kuriose srityse įmonės vis dar turi kreiptis į kelias institucijas dėl licencijos išdavimo, o kai kuriuose sektoriuose, tokiuose kaip transporto ir farmacijos, veiklos vykdymui vis dar būtina gauti daugiau nei vieną licenciją.

Rinkos dalyviai pripažįsta, kad bent jau kelios kontrolės ir priežiūros institucijos šiandien savo darbą atlieka patenkinamai ir per daug nesikiša į verslą ir bendrovių veiklą. Ryšių reguliavimo tarnyba ir Konkurencijos taryba yra vertinamos kaip palyginti gerai funkcionuojančios kontrolės ir priežiūros institucijos. Pasibaigus fiksuoto ryšio paslaugų tiekėjo „Lietuvos telekomo“ monopoliui, siekiama sukurti konkurencijos apsaugą. Reguliavimas žemės ūkio sektoriuje (Valstybinė veterinarijos tarnyba) buvo įvardintas kaip labiau problematiškas. Mokesčių inspektoriai ir statybos sektorių kontroliuojančios institucijos, o taip pat dauguma kontrolės ir priežiūros institucijų rajonuose (priešingai nei Vilniuje ir kituose didžiausiuose miestuose) turi atlaikyti didžiausias privataus sektoriaus pretenzijų atakas. Bendrai kontrolės ir priežiūros institucijos turėtų rodyti didesnę iniciatyvą ir geresnius gebėjimus konsultuojant rinkos dalyvius.

Finansų sektoriaus reguliavimas buvo išplėtotas ir ženkliai pagerintas po 1995-96 metų bankų krizės ir po 1998 m. Rusijos ekonominės krizės. Prie to daug prisidėjo Pasaulio bankas, teikdamas tiek finansinę (Įmonių ir Finansų sektoriaus paramos projektas (Enterprise and Financial Sector Assistance Project) bei dvi struktūrinio pertvarkymo paskolos), tiek ir ne finansinę paramą (FSAP tyrimas, mokymo programų organizavimas kontrolės ir priežiūros institucijų pareigūnams, įskaitant finansų sektorių). Lietuvos prisijungimo prie ES reikalavimai aiškiai turėjo didelę įtaką finansų sektoriaus reguliavimui ir bendrai privataus sektoriaus reguliavimui.

Apskaitos ir audito reguliavimo srityse per pastaruosius kelerius metus taip pat buvo žymių pokyčių, subsidijuojamų Pasaulio banko ir ES-Phare projektų. Tai sritis, kur dar gali prireikti Pasaulio banko paramos, tiek institucijos formavimui, tiek ir taisyklių, normų rengimo ir projektų vykdymo priežiūros srityse.3.15 Valdymas
Viešasis administravimas Lietuvoje yra nuolat reformuojamas. Pastaraisiais metais viešojo administravimo reformai įtakos turėjo keletas faktorių, įskaitant pirmiausia privatizavimą ir valstybės institucijų skaičiaus mažinimą. Prie viešojo administravimo reformos ypač prisidėjo Saulėlydžio komisija, kuri dirbo kelerius metus nuo 1999 m. ir įvedė naujas valdymo formas, t. y. strateginį planavimą, kuris buvo įdiegtas bendradarbiaujant su užsienio konsultantais, bei su prisijungimu prie ES susijusias reformas reguliavimo srityje.

Pagrindiniai Lietuvos Vyriausybės tikslai viešojo administravimo arenoje yra padidinti viešojo administravimo efektyvumą, sumažinti valstybės išlaidas, pagerinti valstybės valdymo ir savivaldos institucijų teikiamų paslaugų kokybę bei priartinti valdžią prie žmonių. Pastaruoju metu Vyriausybė priėmė keletą įstatymų pataisų, numatančių, kad sprendimai turi būti priimti kuo skaidresniu būdu, o viešojo administravimo sektoriuje dirbančių tarnautojų asmeninė atsakomybė būtų kuo didesnė. Buvo patvirtinti minėtų tikslų įgyvendinimo priemonių planai, t. y. būtinybė įdiegti „vieno langelio“ aptarnavimo būdą, atsižvelgti į poveikio įvertinimą rengiant įstatymų projektus, išplėsti elektroninės informacijos priemonių paslaugas ir sukurti naują registrą, kuriame būtų galima rasti informaciją apie valstybės institucijas.

Tačiau šių priemonių įgyvendinimo veiksmai yra paviršutiniški ir kartais nesuderinti. Centrinės valdžios veiksmai netapo skaidresni. Tęsiasi bloga praktika, kai įstatymų projektai ir nutarimai, parengti tinkamai neatsižvelgus į piliečių ir trečiųjų asmenų interesus, pateikiami Vyriausybės tvirtinimui paskutiniu momentu. Rengiamų įstatymų nuostatų suderinamumo poreikis su ES Acquis Communautaire nuostatomis stipriai privertė pagreitinti įstatymų rengimo proceso tempą. Nors pagal Europos komisijos monitoringo ataskaitas Lietuva ir yra tarp geriausiai pasirengusių valstybių įgyvendinti ES normas, proceso tempas, susikoncentravimas ties įstatymų leidyba, o ne jų tinkamu vykdymu įnešė daug neaiškumų įmonėms ir atvėrė kelius klaidų potencialui biurokratiniame lygmenyje.

Politikos priemonių poveikio vertinimo, kuris buvo įdiegtas 2003 m. vasario mėn. ir kuris nustato, kad poveikio vertinimas yra privalomas visiems Vyriausybės nutarimų projektams, kokybė stipriai priklauso nuo valstybės institucijos tarnautojų įgūdžių atlikti poveikio vertinimą. Dažniausiai poveikis yra vertinamas labai paviršutiniškai, tinkamai neatsižvelgiant į trečiųjų asmenų, kurie susidurs su tokiu poveikiu, interesus. Tai ne tik mažina viešojo administravimo efektyvumą, bet prisideda prie viešosios politikos neskaidrumo, padidina ekonominės aplinkos neprognozuojamumą bei sukuria neaiškumus verslą vykdančioms įmonėms. Plati priežiūros ir kontrolės institucijų, pvz. mokesčių, darbo ir kitų inspekcijų, veiksmų laisvė sąlygoja papildomas verslą vykdančių įmonių išlaidas.

Nepaisant mažėjančių biurokratinių vilkinimų, sprendžiant iš BEEPS 2002 tyrimo, Lietuvos verslininkai mažiau pasitikti valstybės tarnautojų kompetencija ir viešųjų paslaugų kokybe nei kaimyninės ir kitos naujosios ES šalys (29 lentelė). Tačiau PICS duomenimis (30 lentelė) šis pasitikėjimas per pastaruosius dvejus metus pastebimai ūgtelėjo ir šiuo metu Lietuva yra tarp geriausias pozicijas užimančių ES valstybių sąraše.

29 lentelė Valstybės tarnautojų kompetencija ir viešųjų paslaugų kokybė – pagal pasirinktas šalis

Estija Latvija Lietuva Lenkija Slovakija
Reguliavimo pastovumas ir prognozuojamumas (% nesutinka ) 45.1 71.4 61.9 66.6 55.1
Pasitikėjimas teismais (% nepasitiki) 28.6 49.1 49.5 41.9 53.9
Mokestinių ginčų išsprendimas teismuose (proc.) 19.9 12.7 6.8 28.0 22.0
Šaltinis: BEEPS tyrimas (2002)

Nors valstybės tarnautojų kompetencija padidėjo ir pagerėjo viešųjų paslaugų kokybė, dauguma verslininkų vis dar įžvelgia problemų. PICS tyrimo metu paaiškėjo, kad daugiau nei trečdalis apklaustųjų visiškai ar daugeliu atvejų nepritaria, kad regu.liavimas yra pastovus ir prognozuojamas ir nepasitiki teismų sistemos funkcionavimu. Tai, kad teismuose išsprendžiama tik 10 proc. mokestinių ginčų, iš dalies rodo, kad visiškai nepasitikima teismais. Užsienio įmonių pasitikėjimo laipsnis yra aukštesnis nei vietinių įmonių.

30 lentelė Valstybės tarnautojų kompetencija ir viešųjų paslaugų kokybė Lietuvoje

Lietuva Nedidelė Vidutinė Didelė Vietinės įmonės Užsienio įmonės
Reguliavimo pastovumas ir prognozuojamumas (% nesutinka ) 37.0 34.4 43.4 38.7 39.4 16.7
Pasitikėjimas teismais (% nepasitiki) 34.0 34.6 34.0 32.3 35.5 20.8
Mokestinių ginčų išsprendimas teismuose (proc.) 10.6 8.4 16.3 11.7 10.6 11.9
Šaltinis: PICS 2004

Teismų sistemos efektyvumo problema, pradedant teisine baze ir baigiant teismo sprendimų vykdymu, egzistuoja ne tik Lietuvoje bet ir kitose pereinamojo laikotarpio šalyse. Tačiau yra koreguojami ir tobulinami visi teismų sistemos aspektai. Ir nors dar daug patobulinimų reikia atlikti, iš esmės Lietuvoje vyrauja įstatymo viršenybės principas.

Teisinė bazė buvo žymiai patobulinta derinant ją prie ES įstatymų. Tačiau dažni ilgi vilkinimai rengiant ir priimant poįstatyminius aktus, o taip pat tokių teisės aktų kokybė vis dar yra problema. Privataus sektoriaus atstovai taip pat skundžiasi, kad rengiant su jų verslu ir vykdoma veikla susijusius įstatymus, šioje srityje praktikuojantys specialistai per mažai prisideda prie įstatymų formos ir turinio. Dėl to daugelis įstatymų neveikia ir atsiranda nenumatytų pasekmių. Didžiulė problema yra ta, kad neatliekamas įstatymų išankstinio poveikio įvertinimas, nors ir neseniai buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, nustatantis, kad turi būti atliktas visų komercinę veiklą reglamentuojančių įstatymų poveikio vertinimas.

Dauguma privataus sektoriaus atstovų teismų sistemos funkcionavimą vertina patenkinamai. Dėl supaprastintų teismo procedūrų mažiau sudėtingose bylose ir išaugusių rašytinių procesų teismų sprendimų priėmimo laikas sutrumpėjo. Bylos iškėlimo teismuose kainos yra protingos. Apeliacinių skundų pateikimo aukštesniems teismams kainos buvo pakeltos, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo atvejų. Ginčus savanoriškai galima spręsti dvejuose arbitražo teismuose, tačiau savanoriškai ginčai yra retai sprendžiami. Teisėjų nepriklausomumas egzistuoja ir teorijoje, ir praktikoje, o teismų sprendimai yra laikomi nešališkais ir teisingais. Tačiau reikėtų paminėti, kad tais atvejais, kai ginčo šalimi yra valstybė, teismai valstybės atžvilgiu yra šališki.

Išskyrus administracinius teismus, nėra specializuotųjų teismų, o teisėjai yra nespecializuoti teismų civilinių bylų skyriuose. Dėl to ir dėl netobulų įstatymų iškyla sunkumų nagrinėjant bankroto bylas, yra vilkinamas bylų, ypač restruktūrizavimo, nagrinėjimas. Nepaisant kelių bankroto įstatymų pakeitimų ir papildymų bei įmonių restruktūrizavimo įstatymo priėmimo 2001 m., įstatymus vis dar reikėtų tobulinti, ypatingai restruktūrizavimo įstatymą ir galbūt netgi šiuos du įstatymus sujungti.

Teismų sprendimų vykdymas daugeliu atvejų taip pat yra problematiškas. Antstolių veikla pagerėjo, iš dalies dėl ES finansuojamų mokymų, tačiau vis dar skundžiamasi neprofesionalumu ir korupcija šioje srityje.3.16 Korupcija
Valstybės priežiūros ir kontrolės institucijų didelė veiksmų laisvė, sudėtingos reguliavimo taisyklės, skaidrumo ir atskaitomybės trūkumas skatina korupciją. Lietuvoje egzistuoja sisteminė korupcija, apimanti visus valstybės valdymo ir viešojo administravimo lygius, ypatingai vidurinį ir žemesnį sluoksnį. Lietuva pagal korupcijos lygį nelabai išsiskiria lyginamųjų šalių grupėje. Dauguma problemų kyla dėl įstatymų spragų, suteikiančių pernelyg didelę galią ir sukuriančių aplinkybes valstybės institucijų pareigūnams ir darbuotojams piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais. Daugeliu atvejų korumpuotų valdžios pareigūnų ir tarnautojų veiklos tyrimo ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn mechanizmas veikia paviršutiniškai ir silpnai. 2003 m. įvykusių korupcijos skandalų grandinė privertė analitikus labiau susidomėti šalyje pasikartojančiais korupcijos atvejais ir suabejoti Vyriausybės gebėjimu su ja kovoti.

31 lentelė Korupcija – Kaip dažnai atsilyginama pareigūnams tam, kad “sutvarkytų reikalus” – pagal pasirinktas šalis

Niekada Retai Kartais Dažnai „Kaip taisyklė“ Visada
Estija 43.6% 24.3% 20% 8.6% 2.1% 1.4%
Latvija 45.1% 12.3% 24.7% 8% 6.8% 3.1%
Lietuva 44.3% 16.5% 18.6% 14.9% 4.1% 1.5%
Lenkija 36.7% 19.7% 25.1% 11.9% 5.6% 1.1%
Slovakija 23.6% 13% 27.3% 19.3% 10.6% 6.2%
Šaltinis: BEEPS tyrimas (2002)

32 lentelė Korupcija – Neoficialiems mokėjimams skirtas procentas nuo pardavimų apimčių – pagal pasirinktas šalis

0% – 5% 6% – 10% 11% – 15%
Estija 100% 0% 0%
Latvija 97.5% 2.5% 0%
Lietuva 97.8% 1.6% 0.5%
Lenkija 93.7% 6.3% 0%
Slovakija 93.7% 6.3% 0%
Šaltinis: BEEPS tyrimas (2002)

33 lentelė Korupcija- Kaip dažnai atsilyginama pareigūnams už įvairias paslaugas – pagal pasirinktas šalis

Niekada Retai Kartais Dažnai „Kaip taisyklė“ Visada
Estija
Veiklos licencija 52.3% 21.5% 17.7% 5.4% 2.3% 0.8%
Viešosios paslaugos(elektra, telefonas) 83.9% 8.8% 5.1% 0.7% 0.7% 0.7%
Tvarkant reikalus teismuose 83.2% 9.6% 6.4% 0.8% 0% 0%
Latvija
Veiklos licencija 62.6% 14.1% 14.1% 5.5% 2.5% 1.2%
Viešosios paslaugos(elektra, telefonas) 86.5% 8% 4.3% 0% 0.6% 0.6%
Tvarkant reikalus teismuose 73.8% 9.4% 10.1% 4% 2% 0.7%
Lietuva
Veiklos licencija 74.4% 14.1% 8.5% 2.5% 0.5% 0%
Viešosios paslaugos(elektra, telefonas) 93.5% 3.5% 2.5% 0% 0% 0.5%
Tvarkant reikalus teismuose 85.2% 8.2% 4.1% 1.5% 0.5% 0.5%
Lenkija
Veiklos licencija 71.2% 11.4% 10.4% 4.4% 1.7% 0.8%
Viešosios paslaugos(elektra, telefonas) 83.9% 10.1% 3.3% 1.4% 0.6% 0.6%
Tvarkant reikalus teismuose 80.7% 8.7% 8.3% 1.6% 0.4% 0.2%
Slovakija
Veiklos licencija 43% 19% 21.5% 6.3% 4.4% 5.7%
Viešosios paslaugos(elektra, telefonas) 83.1% 10% 4.4% 1.9% 0.6% 0%
Tvarkant reikalus teismuose 62.3% 14.4% 11% 4.1% 2.7% 5.5%
Šaltinis: BEEPS tyrimas (2002)

Pagal ankstesnius tyrimus Lietuva buvo tarp aukščiausią korupcijos reitingą turinčių narystės ES siekiančių valstybių. Tačiau sprendžiant iš BEEPS 2002 tyrimo 31-33 lentelių Lietuvos padėtis pagerėjo. Skiltyje kaip dažnai ir kiek bendrovės moka valstybės pareigūnams tam, kad „sutvarkytų reikalus“, Lietuvoje korupcija yra didesnė nei Estijoje, tačiau mažesnė nei Latvijoje ir ženkliai mažesnė nei dvejose artimiausiose ES kaimynėse – Lenkijoje ir Slovakijoje. Sprendžiant pagal neoficialius mokėjimus, atliekamus siekiant gauti veiklos licenciją, prisijungti prie elektros tinklų, telefono linijų ir tvarkant reikalus teismuose, Lietuvos užimama padėtis yra geresnė nei minėtų šalių.

Transparancy International 2002 m. Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 68 proc. verslininkų mano, kad korupcija Lietuvoje auga ir 27 proc. prisipažino praėjusiais metais davę kyšius. Priešingai šiam tyrimui, PICS 2004 m. atlikto tyrimo duomenimis korupciją kaip pagrindinę problemą įvardijo mažiau nei 30 proc. verslininkų. Atrodo, kad per pastaruosius dvejus metus padėtis pagerėjo.

Apklausos metu su privataus sektoriaus atstovais gauta informacija yra labai įvairi. Teisininkai ir auditoriai. retai gauna nusiskundimų dėl korupcijos iš savo, paprastai stambių, klientų. Tačiau kai kurie verslininkai, ypač tie, kurių veikla yra susijusi su statybų pramone ir kurie bendrauja su savivaldos institucijomis, teigia, kad valdžios korupcija yra vis dar įprastas ir didėjantis reiškinys. Bendrai pripažįstama, kad statybos pramonė ir savivaldybės yra labiausiai korumpuoti sektoriai. Pastaruoju metu penki Seimo (Lietuvos parlamento) nariai buvo įtarti su savivaldos institucijomis susijusia korupcija. Tačiau Seimas balsavo prieš šių Seimo narių imuniteto panaikinimą, kadangi Specialiųjų tyrimų tarnyba nepateikė pakankamai įrodymų. Bendrai susirūpinimą taip pat kelia viešieji pirkimai. Medicininės įrangos tiekimas ir instaliavimas ligoninėse yra apsunkintas dėl išsikerojusios korupcijos. Su korupcijos atvejais dažnai susiduriama sprendžiant ir žemės grąžinimo klausimus. Kadangi jau yra pasibaigęs paraiškų dėl žemės grąžinimo pateikimo galutinis terminas (kuris baigėsi šių metų birželio 30 d. po daugybės pratęsimų), laikui bėgant problemos šioje srityje turėtų išsispręsti savaime. Privatizavimo sektoriuje taip pat yra paplitę pernelyg didelės politinės įtakos ir korupcijos reiškiniai. Kadangi privatizavimo procesas jau eina į pabaigą, šios problemos irgi yra trumpalaikės.

Bendrai kalbant apie administracinę korupciją, rinkos tyrimų duomenimis neoficialių mokėjimų poreikis tvarkant reikalus ir siekiant gauti palankų sprendimą mažės. Kalbantis su privataus sektoriaus atstovais paaiškėjo, kad yra žymiau mažiau nusiskundimų korupcija mokesčių ir mokesčių administravimo srityse nei prieš kelerius metus. Muitinės procedūrų problemos Latvijos ir Lietuvos pasienyje žaibiškai išsisprendė Lietuvai įstojus į ES.

Lietuvoje su korupcija kovoja Specialiųjų tyrimų tarnyba. Su šia užduotimi tvarkomasi neefektyviai. Dalies privataus sektorių atstovų nuomone, tarnyba daugiausia koncentruojasi ties nereikšmingais atvejais. Nagrinėjant svarbesnius atvejus, tokius kaip minėtas Seimo narių įsipainiojimas, juntamas politinis spaudimas ir painiojami politikų interesai.

Vyriausybė imasi įvairiausių priemonių korupcijai mažinti. Nacionalinės kovos su korupcija programa dabar apima visas sritis (licencijavimą, mokesčius, viešuosius pirkimus ir privatizavimą), kuriose yra paplitusi korupcija. 2002 m. buvo priimtas naujas Korupcijos prevencijos įstatymas. Įstatymas be kitų priemonių taip pat numato korupcijos rizikos analizę ministerijose, valstybinėse įstaigose ir institucijose. Tačiau tokios analizės atlikimas ir kitų priemonių įgyvendinimas juda lėtai. 2003 m. buvo priimtas naujasis Viešųjų pirkimų įstatymas, kurio pagrindinis tikslas yra sumažinti korupciją šioje srityje. Šiuo įstatymu daug kas buvo patobulinta, tačiau yra dar daug problemų ir neaiškumų. Ir net tik viešuosiuose pirkimuose. Viešųjų konkursų reikalavimai yra dažnai pritaikomi konkretiems konkursų dalyviams.

2003 m. buvo priimtas naujasis Valstybės tarnybos įstatymas. Įstatymas numato atsakomybę valstybės tarnautojams už nusižengimus padarytus valstybės institucijų ar tarnybų, kuriose jie dirba, ar trečiųjų asmenų atžvilgiu. Įstatymas taip pat numato valstybės institucijų ar tarnybos atsakomybę už juose dirbančių asmenų padarytus nusižengimus trečiųjų asmenų atžvilgiu. Už šiurkščius nusižengimus trečiųjų asmenų atžvilgiu gali būti paskirta iki 9 mėnesių atlyginimo dydžio nuobauda, o už sunkius nusižengimus – nušalinimas nuo pareigų ir draudimas dirbti valstybės tarnyboje 5 metus. Tačiau daugumos analitikų nuomone, daug klausimų įstatyme yra neaiškiai apibrėžti. Įstatymas aiškiai nenustato, kas pagal įstatymą yra laikoma nusižengimu. Pavyzdžiui, visiškai neaišku, ar sprendimų nepriėmimas ar ilgas vilkinimas priimti sprendimus turi būti laikomas nusižengimu. Be to, nuobaudų dydžiai neatitinka nusižengimų sukeltų pasekmių ir nuostolių..4 skyrius: Atskiri investicinio klimato vertinimo klausimai
4.1 Atskiri klausimai: Mokesčių administravimas
Bendra apžvalga. Lietuvos privataus sektoriaus atstovai mokesčių administravimo sistemą visuotinai įvardija kaip sukeliančią daugiausia problemų viešojo/privataus sektoriaus sąveikoje ir turinčią esminį neigiamą poveikį verslo aplinkai. Mokesčių administratoriai turi pernelyg didelius įgaliojimus interpretuojant mokesčių įstatymus ir teisės aktus ir juos taiko nevienodai. Teisėtai veiklą vykdančios įmonės, o ypač smulkios ir vidutinės įmonės (kurios negali skirti daug lėšų mokesčių konsultantams ir(arba) teisinei gynybai), yra mokesčių inspektorių taikiniai ir jos, ko gero, daugiausia susiduria su mokesčių administravimo problemomis, kai tuo tarpu šešėlinio verslo įmonės lengvai išsisuka nuo mokesčių administratorių persekiojimo. Tokia situacija neišvengiamai sukuria sąlygas biurokratinei korupcijai ir skatina įmones pasirinkti teisėtus ir ne visai teisėtus mokesčių vengimo būdus. Mokesčių poįstatyminių aktų ir reguliavimo stoka bei neaiškumas dar labiau apsunkina situaciją. Šiame skyriuje akcentuojami opiausi klausimai ir nustatomos mokesčių administravimo tendencijos.

Pasaulio banko strategijos pastabos. Bankas jau anksčiau yra atlikęs kelis tyrimus ir pateikęs rekomendacijas dėl mokesčių administravimo sistemos tobulinimo Lietuvoje. Belaukiant antrosios struktūrinio pertvarkymo paskolos, 1997-98 m. buvo parengtos strategijos vykdymo rekomendacijos. Ataskaitoje „Lietuva: ekonominės sėkmės galimybė“ buvo pateiktos pastabos dėl mokesčių administravimo ir pastaruoju metu įvykusių pokyčių bei nustatytos kliūtys privačiame sektoriuje. Ši ataskaita, kuri buvo parengta remiantis 1997 m. atliktu išsamiu įmonių tyrimu, su mokesčiais susijusį reguliavimą ir mokesčių administravimą/surinkimą įvardijo kaip pagrindines tolimesnės ekonomikos plėtros ir augimo kliūtis. Mokesčių administravimo srityje atliktas tyrimas ir apklausa atskleidė didžiulį įmonių susirūpinimą dėl kai kurių mokesčių administravimo aspektų. Svarbiausiomis problemomis buvo įvardytos nemandagūs, nekvalifikuoti ir nepaslaugūs mokesčių inspektoriai, mokesčių inspektorių ir institucijų teikiamas per didelis dėmesys formai, o ne esmei, netobula sprendimų apskundimo tvarka, neaiškūs ir dažnai besikeičiantys mokesčių teisės aktai ir žinoma nenuoseklūs sprendimai bei didelės baudos už menkas klaidas sąskaitose ir buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pagrindinės ataskaitoje pateiktos rekomendacijos: a) pereiti prie savanoriškos mokesčių įstatymų laikymosi strategijos, b) supaprastinti mokesčių administravimą įvedant minimalų mokestį, apmokestinimo remiantis iš anksto nustatyta suma sistemą (angl. presumptive taxation) ir audito būdų pasirinkimo galimybes, c ) sujungti mokesčių, muito mokesčių ir socialinio draudimo mokesčių surinkimą ir administravimą.

FIAS studija. 1999 m. FIAS parengtoje studijoje „Administraciniai barjerai investicijoms“ nurodoma, kad dar nėra išspręsta daug Pasaulio banko ataskaitoje iškeltų problemų mokesčių administravimo srityje. Studijoje teigiama, kad Lietuvos Vyriausybė patiria milžiniškas išlaidas vykdydama nereikalingą mokesčių mokėtojų kontrolę. Mokesčių mokėtojų patiriamos išlaidos stumia smulkias įmones iš verslo, o teisėtas įmones verčia trauktis į pogrindį dėl ilgai užsitęsiančių mokesčių auditų, dažnai lupikiškų baudų už smulkius pažeidimus, pernelyg aukštų reikalavimų, keliamų buhalterinės apskaitos dokumentams ir procedūroms, nenuoseklaus mokesčių įstatymų interpretavimo ir neaiškaus reguliavimo. Studijoje pažymima, kad yra daug neįgyvendintų Pasaulio banko ataskaitoje pateiktų rekomendacijų, ir vėlgi patariama dėti bendras pastangas, siekiant užtikrinti savanorišką mokesčių įstatymų laikymosi strategiją ir panaikinti „žiaurios akcijos“ metodą, ypač SVĮ atžvilgiu, stengtis supaprastinti ir padaryti aiškesnius mokesčių įstatymus ir su jais susijusį reguliavimą, panaikinti privalomas naudoti Vyriausybės išleistas sąskaitų-faktūrų formas pardavimams ir pervežimams, žymiai sumažinti apskaitos vedimo reikalavimus, t. y. dokumentų ir aps.kaitos tinkamo vedimo užtikrinimo naštą perduoti privačiam sektoriui (būtent audito bendrovėms).

Antroji struktūrinio pertvarkymo paskola. Mokesčių administravimo sistema yra viena iš sričių, kurios reforma turi būti vykdoma pasinaudojant 2000 m. Pasaulio banko valdybos patvirtintos struktūrinio pertvarkymo paskolos lėšomis. Finansų ministras patvirtino Valstybės mokesčių inspekcijos strateginį planą, kurio pagrindinis tikslas buvo įdiegti savanorišką mokesčių įstatymų laikymosi strategiją bei mokesčių administravimo tobulinimo programą ir pažangiai ją vykdyti. 2003 m. gegužės mėn. Priemonių įgyvendinimo užbaigimo ataskaitoje teigiama, kad buvo įgyvendinti visi rekomenduotini veiksmai. Tačiau pagrindinę mokesčių administravimo įstatymo dalį, reglamentuojančią perėjimą prie savanoriškos mokesčių įstatymų laikymosi strategijos, Seimas priėmė tik 2004 m. gegužės 1 d.

Diskusijos tikslinėse grupėse. Diskusijų tikslinėse grupėse su nedidele grupele Lietuvos įmonių savininkų ir vadovų metu, atliktų rengiantis Eearly Warning System apžvalgos ECA šalyse, kuri buvo išleista 2003 m. rugsėjo mėn., paaiškėjo, kad kol kas įmonėms didžiausią susirūpinimą kelia mokesčių atskaitomybės taisyklių reguliavimo klausimas. Tikslinių grupių nuomone, taisyklės yra neaiškios ir jokie pareigūnai nesugeba jų paaiškinti. Panašu, kad ši problema atsirado dėl to, kad ruošiantis narystei ES, bendros finansinės atskaitomybės tikslais buvo keičiami apskaitos įstatymai ir reguliavimas, siekiant juos suderinti su ES direktyvų nuostatomis ir Tarptautiniais apskaitos standartais. Tai nutolino mokesčių apskaitą nuo įmonės veiklos apskaitos. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl tikslinės grupės nuomone situacija ženkliai pablogėjo per pastaruosius dvejus metus. Bendrai tikslinė grupė įžvelgė dažnus mokesčių administravimo taisyklių ir poįstatyminių aktų keitimus, o valstybės pareigūnų keliamus neprognozuojamus reikalavimus įvardijo kaip dar vieną aspektą neigiamai įtakojantį verslo aplinką. Remiantis ankstesnių tyrimų duomenimis, daugiausia dėmesio skiriama mokesčių administravimo taisyklėms ir mokesčių administravimo pareigūnams. Buvusios problemos dar paaštrėjo, kai tuo tarpu mokesčių administravimo pareigūnų elgesys tapo labiau prognozuojamas. Iš kitos pusės, korupcija tarp mokesčių administravimo pareigūnų nebuvo iškelta kaip problema ir situacija per pastaruosius dvejus metus pastebimai pagerėjo.

Produktyvumo ir investicijų klimato tyrimas. PICS, sudarančio 2004 m. balandžio-gegužės mėn. atlikto ICA dalį, tyrimo metu apklausti įmonių, verslo organizacijų, NVO, o taip pat ministerijų ir vyriausybės institucijų atstovai daugiau ar mažiau patvirtina diskusijų tikslinėse grupėse rezultatus. Daugiau nei du trečdaliai PICS apklaustųjų mokesčių naštą įvertino kaip pagrindinę ir didžiausią kliūtį Lietuvoje vykdomam verslui, ir tik 90 proc. mano tai esant nedidele ar maža kliūtimi. 30 proc. apklaustųjų nuomone mokesčių našta yra pati didžiausia kliūtis verslui palyginti su kitomis kliūtimis. PICS tyrime taip pat nagrinėjami mokesčių administravimo klausimai, ir įmonių bei verslo organizacijų atstovų apklausų metu paaiškėjo, kad nepasitenkinimas mokesčių našta faktiškai yra siejamas su nepasitenkinimu mokesčių administravimo sistema (mokesčių teisės aktų interpretavimu, papildomų mokesčių įvedimu, palūkanų skaičiavimu, baudų skyrimu ir pan.). Mokesčių administravimo problema yra trečioji didžiausia verslo kliūtis. 37 proc. apklaustųjų mokesčių administravimą laiko pagrindine ar didžiausia kliūtimi, o 36 proc. – nedidele ar maža kliūtimi. Nepaisant įvykusių teigiamų teisinės bazės ir praktikos pakeitimų ir patobulinimų, apmokestinimas ir mokesčių administravimas iki šiol yra pagrindinis suvaržymas kuriant gerą verslo aplinką ir palankų investicijų klimatą.

Kalbant apie tai, pas kelia ypatingą susirūpinimą mokesčių administravimo srityje, 85 proc. apklaustųjų įmonės veiklos kliūtimi mano esant mokesčių administravimo taisyklių ir mokesčių tarifų da.žnus pakeitimus. Iš jų 60 proc. mano, kad tai yra pagrindinė ar didžiausia kliūtis. Daugiau kaip pusė apklaustųjų kaip kliūtį įvardija mokesčių ataskaitų pildymą ir pateikimą, tačiau mokesčių institucijų darbuotojų elgesys, informacijos apie mokestinius reikalavimus prieinamumo galimybė bei didelės baudos daugelio nuomone nėra kliūtis. 13 proc. visų apklaustųjų nurodė, kad turėjo mokėti mokesčių institucijų paskirtas baudas, ir tik 4 proc. teigė, kad per pastaruosius 12 mėnesių mokesčių administruojančiose įstaigose jų buvo prašoma neoficialiai sumokėti arba buvo to tikimasi.

Papildomos ICA grupės atliktos apklausos. Apklausų ir pokalbių su įmonėmis ir organizacijomis metu paaiškėjo, kad didžiausią susirūpinimą kelia mokesčių institucijų požiūris ir kompetencijos stoka. Įmonės vis dar kaltinamos tol, kol jos neįrodo priešingai. SVĮ susidaro įspūdis, kad mokesčių institucijos siekia jas sužlugdyti, o ne atlikti jų patikrinimą. Kita vertus, stambios įmonės mokesčių administravimo ir konkrečiai mokesčių institucijų patikrinimų nemano esant pagrindine problema. Reikėtų taip pat paminėti, kad įmonės didžiuosiuose miestuose ir įmonės mažuose miestuose ir kaimo vietovėse šią problemą suvokia skirtingai. Didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, mokesčių administravimo pareigūnai ir inspektoriai yra labiau įgudę ir patyrę. Mokesčių administravimo srityje dirba apie 800 specialistų, ruošiančių ir teikiančių informaciją mokesčių mokėtojams. Tačiau daugelio apklaustųjų nuomone kiekybė neatitinka kokybės.

Nepaisant pareiškimų apie perėjimą prie savanoriškos mokesčių įstatymų laikymosi strategijos, mokesčių institucijos vis dar laikosi įsakinėjimo, o ne įsiklausymo praktikos. Pavyzdžiui, visai neseniai mokesčių inspekcijos Vilniaus skyrius išsiuntinėjo užsienio įmonių atstovybėms prašymus įsiregistruoti užsienio įmonės nuolatine buveine, o dėl to tokia įmonė taptų mokesčių mokėtoja Lietuvoje. Tokie prašymai neturi jokio teisinio pagrindo, kadangi tokiu atveju atstovybė pažeistų jos veiklą reglamentuojančius nuostatus.

Stambių įmonių sektoriuje mokesčių inspektorių ir teismo pareigūnų korupcija sumažėjo, tačiau smulkesnių įmonių sektoriuje korupcijos mastas išliko tas pats, o kai kuriais atvejais netgi išaugo. Teismai tebėra šališki valstybės atžvilgiu.

Naujasis Mokesčių administravimo įstatymas. 2004 m. balandžio 13 d. Seimas priėmė pakeistą ir papildytą Mokesčių administravimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Įstatymas numato teigiamų poslinkių mokesčių mokėtojų naudai. Tačiau kai kurie pakeitimai suvaržo mokesčių administravimo tvarką ir išplečia mokesčių administratorių įgaliojimus. PICS nesigilina į naujojo įstatymo poveikio pasekmes, tačiau analitikų ir rinkos dalyvių komentarai neteikia labai daug vilčių. Abejojama, ar per tokį trumpą laiką galėjo sumažėti mokesčių administratorių priešiškumas mokesčių mokėtojams. Dar nėra parengti poįstatyminiai aktai ir baiminamasi, kad įstatyme numatyti teigiami poslinkiai prieštaraus mokesčių administravimo taisyklėms ir teisės aktams arba tokios taisyklės ir nuostatai minėtus poslinkius visai eliminuos.

Teigiami poslinkiai:

o Atskirta mokesčių administravimo strategija nuo mokesčių administravimo įgyvendinimo. Strategijos klausimai aiškiai priskirti Vyriausybei (Finansų ministerijai), o įgyvendinimas – Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).
o Įstatymas įveda savanorišką mokesčių įstatymų laikymosi koncepciją, tačiau nurodoma, kad artimiausiu metu tokia strategija praktikoje įgyvendinta nebus.
o Esant neaiškioms mokesčių administravimo taisyklėms ar teisės aktams, jie turi būti interpretuojami mokesčių mokėtojų naudai. Įrodymų našta iš esmės perkelta mokesčių institucijoms, tačiau įstatyme nėra tai aiškiai išdėstyta ir mokesčių mokėtojai yra nusiteikę skeptiškai šiuo atžvilgiu bei nesitiki sau palankių sprendimų.
o Aiškus teigiamas poslinkis yra tas, kad mokesčių įstatymų pakeitimai turi įsigalioti ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo įstatymo pri.ėmimo dienos. Deja, tai negalioja poįstatyminių aktų atžvilgiu. Įstatymas panaikina įpareigojimą naudoti Vyriausybės išleistas sąskaitas-faktūras, dėl kurių daugiausia skundėsi investuotojai, buhalteriai ir teisininkai. Tačiau dalis privataus sektoriaus atstovų nepatenkinti nauju ir jų nuomone apsunkinančiu reikalavimu pateikti tam tikrą informaciją sąskaitose-faktūrose.
o Sumažintos baudos už smulkias klaidas ir už nesumokėtas baudas neskaičiuojami delspinigiai. Tam tikrais atvejais įstatymas numato mokesčių deklaracijų pateikimo termino pratęsimą. Nuo šiol apie planuojamus atlikti patikrinimus mokesčių mokėtojai turi būti perspėti prieš dvi savaites.

Neištaisyti trūkumai:

o Vis dar neįmanoma gauti išankstinių teisiškai įpareigojančių sprendimų mokesčių klausimais. Remiantis VMI suteikta informacija, mokesčių mokėtojai gali kreiptis į VMI ir paprašyti pateikti išaiškinimus, kurių paprastai ir bus reikalaujama laikytis. Tačiau mokesčių mokėtojai teigia, kad yra sunku gauti tokius išaiškinimus ir nėra jokios garantijos, kad jie tikrai galios. Lietuva galėtų sekti Lenkijos pavyzdžiu, kai naujasis įstatymas paveda vietinei mokesčių inspekcijai priimti teisiškai įpareigojančius sprendimus mokesčių klausimais.
o Mokesčių mokėtojai vis dar atsako už nesumokėtą PVM iš verslo partnerių pusės sukčiavimo ar nemokumo atvejais, net jeigu tokie partneriai yra užregistruoti VMI registre ir nekyla jokių abejonių dėl jų teisėtumo.
o Kaip jau buvo minėta, šešių mėnesių minimalus terminas, skirtas mokesčių mokėtojams pasirengti mokesčių įstatymų priimtiems pakeitimams, nėra taikomas su tokiais įstatymais susijusiems Vyriausybės nutarimams, ministerijų įsakymams bei VMI sprendimams. Atsižvelgiant į tai, kad tokių nutarimų ir įsakymų parengimas ir jų įsigaliojimas yra vilkinamas, o kartais jie parengiami ir įsigalioja jau įsigaliojus įstatymo pakeitimams, tai minėtas pasirengimo laikas iš tikrųjų labai sutrumpėja arba jo visai nelieka. Kaip teigia VMI, sprendimai jų kompetencijos ribose paprastai parengiami per 1-2 mėnesius.
o Mokestinių patikrinimų maksimali trukmė vis dar yra 90 dienų. Tai gana ilgas terminas, kuris praktikoje dar gali ženkliai prasitęsti. Pakartotiniai patikrinimai taip pat yra aiškiai numatyti, todėl mokestiniai patikrinimai gali trukti ilgiau nei 90 dienų.
o Mokestinių ginčų komisija (MGK) turimais duomenimis funkcionuoja palyginti gerai. Tačiau visi komisijos nariai yra iš valstybės valdymo tarnybų ir paskirti Finansų ministerijos, todėl MGK nėra laikoma neutralia ir nepriklausoma komisija. Pagal naująjį Mokesčių administravimo įstatymą dėl mokestinio ginčo galima iš karto kreiptis į teismą, o ne į MGK. Tai gana keistas pakeitimas, ir atrodo, kad MGK yra visai nereikalingas, tarpinis žingsnis, vietoj nepriklausomo, pigaus ir greito būdo gauti sprendimus dėl mokestinių ginčų nesikreipiant į teismą. Deja, mokesčių institucijos ir mokesčių mokėtojai taip nemano. Mokesčių administravimo įstatymo nuostata, nustatanti atvejus, kada MGK sprendimą dėl mokestinio ginčo galima apskųsti teismui, yra pernelyg plati ir aiškiai neapibrėžta.
o Nors situacija iš dalies ir pagerėjo priėmus naująjį įstatymą, mokesčių mokėtojai vis dar privalo informuoti apie operacijas, kurios yra mažai susijusios su įsipareigojimu mokėti mokesčius (pvz. sąskaitų atidarymą ir uždarymą bankuose). Tokią informaciją, esant būtinybei, būtų galima gauti mokestinių patikrinimų metu..4.2 Atskiri klausimai: Mokesčių konkurencija ar dempingas?
“Šiandieninės globalinės ekonomikos sąlygomis, vyriausybės patiria spaudimą mažinti mokesčių tarifus, siekiant apsaugoti investicijas ir privačius verslininkus nuo perėjimo į mažesnių mokesčių terpę. Tai yra taip vadinama mokesčių konkurencija, kuri ir svarbus veiksnys, ribojantis pernelyg didelius valdžios įgaliojimus ir kontrolę tiek šalies viduje, tiek ir tarptautiniu mastu. Jurisdikcinės mokesčių konkurencijos išsaugojimas ir skatinimas yra pirmaeilės svarbos dalykai, siekiant išlaikyti klestinčią laisvosios rinkos ekonomiką (iš „Center for Freedom and Prosperity“ Prezidento Andrew Quinlan kalbos, pasakytos 2004 m. birželio 2 d. Berlyno mokesčių konkurencijos konferencijos metu).

Nustatant šalies konkurencingumą mokesčiai yra svarbus faktorius. Įvairios mokesčių lengvatos ir atleidimas nuo mokesčių jau seniai nėra patrauklūs faktoriai besivystančiose šalyse, tačiau bendrai maža mokesčių našta ir apmokestinimo sistemos paprastumas tai tie faktoriai, kurie visus vienodai traukia ir turi žymiai didesnį potencialą ekonomikos stabilumui užtikrinti nei individualiai pritaikytos mokesčių lengvatos, be to, yra labiau vertinami ir investuotojų. Bendra mokesčių našta, vertinama kaip biudžeto išlaidų santykis su BVP, Lietuvoje yra mažiausia ES ir 2003 m. pirmą kartą pralenkė Airiją. Turint omeny Lietuvos nacionalinių pajamų lygį, tokia mokesčių strategija yra labai protinga ir jos turėtų būti toliau laikomasi . Lietuvoje taip pat yra mažiausias pajamų mokestis ES. Tai dar vienas svarbus investicijų klimato faktorius, į kurį atsižvelgia užsienio investuotojai ieškodami tinkamos terpės savo verslui.

15 diagrama Bendros valstybės biudžeto išlaidos % nuo BVP

Šaltinis: Eurostat

ES yra skiriamas gana didelis dėmesys mokesčių konkurencijai. Naujų šalių įsiliejimas į ES suintensyvino diskusijas apie mokesčių konkurenciją aukščiausiuose ES narių finansų valdžios sluoksniuose. Naujosios narės ateina su lankstesne verslo aplinka ir prasideda kova dėl mažesnių juridinių asmenų pelno mokesčių tarifų: tiek įstatymais nustatytų mokesčių tarifų, tiek ir realių vidutinių mokesčių tarifų. Turtingoms ES šalims kelia susirūpinimą tai, kad jų įmonės, pasinaudodamos žymiai mažesniais mokesčių tarifais (ir darbo užmokesčiu) nei savo šalyje, padidins darbo procesų ir darbo vietų perkėlimą į naująsias ES nares.

Tarp ES15 šalių, kuriose įstatymų nustatyti mokesčio tarifai svyruoja nuo 12.5-35.4 proc. , tik Airijoje taikomas tarifas konkuruoja su ES8 šalyse taikomais tarifais, kurie svyruoja nuo 15 proc. Lietuvoje iki 28 proc. Čekijos Respublikoje. Faktiškai Airijoje taikomas 12.5 proc. mokesčio tarifas yra mažiausias ES , todėl Airija laikoma davusi pradžią konkuruojančiam mokesčio mažinimui visoje ES ir su tuo susijusioms karštoms diskusijoms. Tačiau konkurencija intensyvėja ir toliau. Pavyzdžiui, 2004 m. rugpjūčio mėn. Nyderlandai ir Graikija pareiškė, kad per ateinančius kelerius metus palaipsniui sumažins mokesčio tarifus. Austrija irgi eina tuo pačiu keliu. Latvija taip pat planuoja mokesčio tarifą sumažinti iki 12.5 proc., tiksliau pasiekti tokį kaip Airijoje. Už ES ribų įstatymais nustatyti mokesčio tarifai yra irgi mažinami. Rusijoje pelnas apmokestinamas 13 proc. tarifu. Serbija pareiškė, kad mokesčio tarifą sumažins iki 10 proc. Ir tai turbūt dar ne pabaiga.

Panaši situacija yra ir su pajamų mokesčio tarifais. ES15 šalyse mokesčio tarifai svyruoja nuo 40 proc. Graikijoje, Portugalijoje ir dar keliose šalyse iki 59.6 proc. Prancūzijoje, o ES8 šalyse – nuo 19 proc. Slovakijoje iki 50 proc. Slovėnijoje, bet daugumoje šalių mokesčio tarifas yra mažesnis nei 40 proc.

Devereux, Lockwood, ir Redoano 2002 m. atliktos studijos duomenimis, juridinių asmenų pelno mokestis išsivysčiusiose šalyse per pastaruosius 20 metų ženkliai sumažėjo. Devintojo dešimtmečio pradžioje vidutinis tarifas OECD šalyse siekęs beveik 50 proc. iki 2001 m. sumažėjo ir nesiekė net 35 proc. Mažėjant mokesčių tarifams dėl menamos mokesčių konkurencijos, t.urtingos šalys suaktyvino mokesčio koordinavimo klausimą tarptautiniu mastu, siekdamos išlaikyti pajamų įplaukimą į biudžetą iš juridinių asmenų pelno mokesčio. Tiek Europos Sąjunga, tiek OECD dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ėmėsi iniciatyvos pažaboti taip vadinamą „žalingą“ mokesčių konkurenciją. 1999 m. ES parengtas Verslo apmokestinimo elgesio kodeksas buvo oficialus atskaitos taškas. „Harmonizavimo“ iniciatyva tęsiasi ir dabar. Turtingos ES valstybės narės ir tos, kuriose yra aukštas mokesčio tarifas, daro spaudimą dėl harmonizuotos mokesčio bazės ir galiausiai harmonizuoto mokesčio tarifų visose ES šalyse įvedimo.

34 lentelė Mokesčių tarifai ES
Šalis Pelno mokestis Pajamų mokestis Socialinio draudimo įmokos dydis (darbdavio dalis) Socialinio draudimo įmokos dydis (darbuotojo dalis) Pridėtinės vertės mokestis
Lietuva 15.0 33.0 31.0 3.0 18.0
Minimalus tarifas 12.5 19.0 0.0 3.0 15.0
Maksimalus tarifas 35.4 59.6 45.0 22.1 25.0
ES25 Vidurkis (mat.) 26.9 42.1 23.7 11.2 19.4
ES15 Vidurkis (mat.) 30.7 48.2 23.0 10.7 19.6
ES10 Vidurkis (mat.) 21.3 33.0 24.8 11.8 19.1
ES8 Vidurkis (mat.) 20.4 33.1 28.8 12.9 20.1
Šaltinis: KPMG, Ernst Young (2003/04 duomenys)

Lietuva, turinti mažą įstatymais nustatytą pelno mokesčio tarifą, atsiduria mokesčių konkurencijos debatų priešakyje. Be to, Ernst & Young atliktų tyrimų duomenys patvirtina, kad Lietuvos vidutinis realus mokesčio vidurkis siekia apie 13 proc. ir yra mažiausias ES, lenkiantis netgi Airiją. Remiantis 16 diagramoje ir 35 lentelėje pateikta informacija, Lietuvos mokesčio tarifų vidurkis yra didesnis nei ES tik kalbant apie darbdavio mokamas socialinio draudimo įmokas. Palyginti su kitų mokesčių tarifais, Lietuvos mokesčių tarifai yra minimalūs arba arti minimalių.

16 diagrama Lietuvos mokesčių tarifai, palyginti su ES

Šaltinis: KPMG, Ernst&Young

ES Elgesio kodekso tikslas – kovoti su nesąžininga konkurencija tarp valstybių narių mokesčių srityje. Tačiau fiskalinė politika yra vienintelis ir pagrindinis nacionalinių vyriausybių, kurios įsivedė eurą ar turi valiutų valdybas, kaip Lietuva ir Estija, vykdomos strategijos įrankis. Todėl šios vyriausybės turėtų taikyti tokią fiskalinę politiką, kuri būtų naudingiausia jų šalies ūkiui. Sunku nustatyti ribą, kur baigiasi racionali ir pragmatiška politika ir prasideda nesąžininga konkurencija. Juridinių asmenų pelno mokesčių tendencijai priešinasi Prancūzija ir Vokietija. Jos įrodinėja, kad naujosios valstybės narės elgiasi nesąžiningai mažindamos mokesčio tarifus tiek (bent jau šiuo metu), kad jie net nesiekia ES senbuvių mokesčio tarifų, tuo pritraukdamos investicijas ir „darbo nutekėjimą“. Tuo pačiu metu Vokietija ir Prancūzija, šiuo metu būdamos didžiausios Mastrichto kriterijų fiskalinio deficito viršutinės ribos pažeidėjos, į ES biudžetą sumoka daugiausia įmokų, o iš šio biudžeto tos pačios naujosios valstybės narės gauna didžiausias išmokas.

Mažesnės šalys, įskaitant ir Lietuvą, elgiasi visiškai teisingai gindamos savo pasirinkimą mažinti juridinių asmenų pelno mokestį. ES vidaus rinkos komisaras Frits Bolkenstein pritaria mokesčių konkurencijai ES, teigdamas, kad visame pasaulyje įmonių mokesčiai mažėja, o ne didėja. Atsižvelgiant į tai, kad kitos sąlygos yra vienodos, mažesnis mokesčio tarifas yra patrauklesnis investuotojams, o mokesčių konkurencija pritraukia daugiau investicijų. Be to, neoficialiai yra įrodyta, kad juridinių asmenų pelno mokesčio tarifų sumažinimas nesąlygoja didelio biudžeto pajamų sumažėjimo, kadangi atliekama daugiau investicijų ir yra mažiau paskatų įmonėms vengti mokėti mokesčius. Rusija yra puikus šio reiškinio pavyzdys. Lietuvoje juridinių asmenų pelno mokestis 2003 m. sudarė visai nedidelę dalį – tik 6.7 proc. visų nacionalinio biudžeto pajamų. Tačiau ši dalis išaugo sumažinus įstatymais nustatytą mokesčio tarifą iki 15 proc. 2001 m. (35 lentelė). Tai patvirtino faktą, kad juridinių asmenų pelno mokesčio sumažinimas nebūtinai sumažina nacionalinio biudžet.o įplaukas iš pelno mokesčio.

35 lentelė Juridinių asmenų pelno mokestis Lietuvoje

Įplaukos iš pelno mokesčio LTL 000 Visų nacionalinio biudžeto įplaukų dalis, %
2001 259,216 2.81
2002 307,698 2.93
2003 784,884 6.70
2004 H1 306,884 5.22
Šaltinis: Lietuvos Finansų ministerija

Ekonomikos augimą skatina verslui palankus apmokestinimas, dėl ko uždirbama daugiau pelno ir surenkama daugiau ne tik pelno, bet ir vartojimo mokesčių. Islandija, kuri pagrindinį dėmesį vykdydama fiskalinės politikos reformą skyrė mokesčių mažinimui, yra puikus pozityvaus ekonomikos augimo pavyzdys. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Islandijoje juridinių asmenų pelno mokestis buvo 50 proc. Vėliau jis buvo sumažintas iki 30 proc. o dar vėliau – iki 18 proc. Biudžeto pajamos ir ekonomikos augimas faktiškai išaugo dėl mokesčio sumažinimo. Prognozuojama, kad valstybės skola 2005 m. sumažės iki 15 proc. BVP, t. y. nuo 50 proc. 1995 m., o Islandijos nacionalinis kredito reitingas dar niekada nebuvo pasiekęs tokio lygio. Islandijos valstybės pareigūnai yra įsitikinę, kad tokių gerų rezultatų daugiausia pavyko pasiekti būtent dėl to, kad buvo sumažinti mokesčiai.

2003 m. spalio mėn. ministro pirmininko įsakymu iš Vyriausybės, Lietuvos banko ir privataus sektoriaus atstovų buvo sudaryta darbo grupė (DG), kurios tikslas buvo ištirti Lietuvos investicinio klimato konkurencingumą ir pateikti siūlymus jam gerinti. DG pripažino, kad mokesčiai nėra pati svarbiausia priemonė šalies investicinio klimato konkurencingumui gerinti. Įvairūs su investicijomis susiję atleidimai nuo mokesčių dažnai investuotojų vertinami nepalankiai, kadangi jie yra trumpalaikiai ir neužtikrina ekonominio pastovumo. Tačiau kitoms sąlygoms esant daugiau ar mažiau vienodoms, apmokestinimo, ypač pelno ir pajamų, srityje galima pasiekti tam tikrų konkurencinių pranašumų.

DG priėjo kai kurių svarbių išvadų, kurias palankiai vertina ir joms pritaria ICA grupė. Aiškiai matyti, kad juridinių asmenų pelno apmokestinimas yra palankus verslui ir stiprina Lietuvos regioninį investicinį konkurencingumą. Išvadose teigiama, kad reikėtų plačiau naudotis parengtomis studijomis, pavyzdžiui, kad ir E&Y parengtomis studijomis, ir pristatyti Lietuvą kaip turinčią palankų verslo/investicinį klimatą. Tyrime taip pat nurodoma, kad Lietuvos investicinį konkurencingumą bei verslo konkurencingumą globalinėse rinkose mažina palyginti dideli gyventojų pajamų mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos.

Dideli gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifai ir didelės socialinio draudimo įmokos bei nenustatytas neapmokestinamų pajamų minimumas ir toliau sąlygos „proto nutekėjimą“ ir nesuteiks paskatų investuoti į protinio potencialo sritis. Turi būti surasti būdai šioms problemoms išspręsti, pvz. per kitus mokesčius, nustatant platesnę turto mokesčio bazę, sumažinti GPM tarifą ir nustatyti neapmokestinamų pajamų minimumą.

Žvelgiant į ateitį, didelės demografinės problemos, kurios dar tęsis kelis dešimtmečius, nekeltų tokio didelio susirūpinimo artimiausiu metu, jei 2003 m. pensijų reforma ir besitęsiantis ekonomikos augimas atneštų trokštamų rezultatų. Tai sudarytų sąlygas sumažinti socialinio draudimo įmokas, o dėl to sumažėtų darbo jėgos sąnaudos Lietuvoje.4.3 Atskiri klausimai: Integracijos į ES poveikis Lietuvos verslo aplinkai
Pastebimas aiškus verslo atstovų susidomėjimas, kaip prisijungimas prie ES bendrai įtakos verslo aplinką Lietuvoje ir ypač konkurenciją konkrečiose pramonės sektoriuose. Tik prieš kelis mėnesius „narystės diržą apsijuosusios“ Lietuvos dar laukia išbandymai, kuriuos kartu su ES naryste atneš ES taisyklių įvairovė ir sudėtingumas.

ES Acquis Communautaire perkėlimas į Lietuvos teisinę sistemą prasidėjo jau 1990 m. viduryje – gerokai prieš 2004 m. gegužės 1 d., oficialią įstojimo į ES dieną. ES keliamų reikalavimų, kurie šalia kitų sričių apėmė verslo reguliavimą ir buvo viena iš pasirengimo narystei programos įgyvendinimo sąlygų, įgyvendinamas palaipsniui jau vyko derybų dėl narystės ES metu. Oficialiai įstojus į ES, Lietuva jau didžiąja dalimi buvo suderinusi savo teisinę sistemą su ES teisės aktais ir 2004 m. rudenį Lietuva visoje ES užėmė pirmąją vietą pagal ES direktyvų perkėlimą į savo teisinę sistemą: 2 510 iš 2 516. Ispanija ir Suomija atitinkamai užėmė antrąją ir trečiąją vietas.

Kontrolės ir priežiūros institucijos, tokios kaip Konkurencijos taryba, Viešųjų pirkimų tarnyba ir Veterinarijos tarnyba taip pat prisiderino prie atitinkamų ES tarnybų sistemos su jaunu ir užsienio kalbomis kalbančiu personalu, kuris dalyvavo ir turi galimybes dalyvauti įvairiose mokymo programose, susijusiose su ES norminių aktų pritaikymu ir tokių tarnybų vaidmeniu įgyvendinant Vieningos rinkos taisykles Lietuvoje. Kita vertus, reikia pripažinti, kad daugumai kontrolės ir priežiūros institucijų reikia dar daug ką nuveikti, kad būtų pilnai pasiruošusios įgyvendinti acquis normas. Pavyzdžiui, vienoje paskutiniųjų ES komisijos ataskaitų apie Lietuvą teigiama, kad „2002 m. balandžio mėn. padidėjo Ryšių reguliavimo tarnybos (RRT) administraciniai gebėjimai. Tačiau to dar nepakanka diegiant ir įgyvendinant teisės aktus, kurie turi būti suderinti su acquis. Taip pat reikia įdėti daugiau pastangų sprendžiant ekonominius ir teisinius aspektus, siekiant įtvirtinti efektyvų ir savarankišką reguliavimo funkcionavimą“. Panašiai vertinamos ir kitos tarnybos. Nesumenkinant tarnybų pastangų administracinių gebėjimų tobulinimo srityje ir nuo 2002 m. padarytos pažangos, RRT ir kitos tarnybos ir toliau turi tobulinti savo veiklą, o institucinių gebėjimų stiprinimui turi būti skirti atitinkami resursai.

Daugiausia pasikeitimų pastebima muitų ir apmokestinimo srityse. ES taikomi prekybos tarifai nuo gegužės 1 d. įsigaliojo ir Lietuvoje. 2004 m. taip pat įsigaliojo ES VI Direktyvos nuostatomis grindžiamas naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kurį jau pradeda įsisavinti verslo bendruomenė.

Privatus sektorius aršiai kritikuoja Lietuvos valstybines ir valdžios institucijas už leidybos ir strategijos formavimo procesuose atsirandančius trūkumus (skubėjimą, išsamių viešųjų konsultacijų nesuteikimą, įmonių veiklai svarbių teisinių nuostatų taikymą atgaline datair pan.). Kritika yra visiškai pagrįsta, kadangi į valdžią išrinktieji politikai ir valstybės tarnautojai stokoja patirties formuojant demokratiškos strategijos principus. Tačiau reikia pripažinti, kad viešasis sektorius patyrė didžiausią spaudimą narystės ES rengimosi metu. Kadangi didžioji Acquis Communautaire dalis jau yra perkelta, visiškai pagrįstai galima tikėtis, kad leidybos ir strategijos formavimo procesai sulėtės ir liks daugiau laiko viešosioms konsultacijoms bei verslo bendruomenei prisitaikyti prie atsiradusių pasikeitimų.

Atsižvelgiant į didžiules acquis apimtis, kyla klausimas, ar Lietuvos institucijos yra pasirengusios dirbti naujoje Vieningos rinkos aplinkoje. Valstybės tarnautojų gebėjimai interpretuoti ir aiškinti naujus teisės aktus iš esmės yra menki, tačiau, pasirodo, bendraudamos su verslą kontroliuojančiomis ir priežiūros institucijomis įmonės nesusiduria su didelėmis kliūtimis. Masinis kontroliuojančių ir priežiūros institucijų darbuotojų mokymas prieš įstojant į ES atsiperka klientų aptarnavimo šiose institucijose kokybės pagerėjimu. Lietuvos Viešojo admini.stravimo institutas (VAI) yra valstybės tarnautojų mokymo lyderis. VAI organizavo valstybės tarnautojų mokymą – pagrindinių ES derybininkų, įskaitant ir kontroliuojančių ir priežiūros institucijų vadovų ir aukščiausiųjų kategorijų valstybės tarnautojų mokymą narystės ES derybų metu, ir ateityje yra pasiryžęs organizuoti reikiamus mokymus.

Narystė ES be jokios abejonės atneš papildomų išlaidų Lietuvos įmonėms dėl griežtesnių aplinkos apsaugos, kokybės ir vartotojų apsaugos standartų. Suaktyvės konkurencija, kadangi ES šalių įmonės galės laisvai siūlyti savo paslaugas Lietuvoje. Ar minėtos išlaidos atbaidys naujas vietos ir užsienio investicijas? Nepanašu. Vietinė verslo bendruomenė, bent jau jos branduolys, gerai supranta naujai atsiradusį konkurencinį spaudimą ir į tai atsakys atitinkamomis investicijomis tam, kad sustiprintų savo pozicijas Vieningoje rinkoje. Nors ir nebus rekordiškai didelių įplaukų iš investuoto kapitalo, kurių galima tikėtis pereinamojo laikotarpio pradiniuose etapuose (ir kurios pritraukė labiau linkusius rizikuoti investuotojus), atsivers daugiau galimybių rizikuoti nelinkusiems investuotojams, kuriems yra žymiai svarbesni padėties tikrumo bei stabilumo ir lygybės įstatymų atžvilgiu faktai. Pokyčiai Lietuvos finansinių paslaugų sektoriuje yra puikus pavyzdys: 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai oficialiai tapus ES nare, stambios ir gerai žinomos finansų sektoriaus kompanijos, tokios kaip Merrill Lynch, Morgan Stanley, J.P. Morgan, HSBC ir CSFB, pranešė apie savo ketinimus atidžiai išnagrinėti ES teisės aktus, kurie nedraudžia teikti paslaugas ES valstybėse narėse neįsteigus jose atskiro filialo.

Bendrai į naujųjų valstybių, įskaitant ir Lietuvą, integraciją į ES žiūrima kaip į skirtingų kultūrų ir prioritetų susikirtimą. Baiminamasi, kad nepaisant naujų galimybių, kurias atvėrė didelė tarptautinė rinka naujųjų valstybių narių verslui, narystė supančios to paties verslo dinamiškumą ir augantį konkurencingumą dėl Briuselio primestų taisyklių ir bendrai nepatrauklaus investicinio klimato. Senosios ES narės laikėsi skirtingų ekonominės plėtros prioritetų nei naujosios narės ir buvo daugiau linkusios išsaugoti brangią ir toli gražu verslui nepalankią socialinę apsaugą, o ne skatinti dinamišką verslo augimą reguliavimo mažinimo ir mažesnių mokesčių pagalba.

Lisabonos strategijos tikslas buvo išsklaidyti šias baimes, ES paverčiant konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje. Tačiau Lisabonos strategijos pusiaukelėje joje numatytų uždavinių įgyvendinimas tampa abejotinu, o kai kurie rinkos analitikai Lisabonos strategiją vadina netgi visišku fiasko. Gerovės valstybių pasenusių struktūrų ir giliai įsišaknijusių tradicinių ūkio šakų, tokių kaip žemės ūkis, interesų ardymas, perkeliant išteklius inovacijoms ir konkurencingumo stiprinimui, pasirodo yra sunkus uždavinys.

Minėti pokyčiai neturės jokios neigiamos įtakos Lietuvos verslo sektoriui. Augant konkurenciniam spaudimui iš Kinijos, Indijos ir JAV, reguliavimo aplinka ES neišvengiamai turės tapti palankesnė verslui. Faktiškai Lietuva ir kitos naujosios narės galėtų duoti toną tokiems teigiamiems poslinkiams. Lietuva sugeba pasinaudoti kapitalo judėjimu iš Vakarų į Rytus bei geromis verslo aplinkos idėjomis ir praktika.

Išaugusios EIB paskolų teikimo, ypač SVĮ, ir investicijų į akcinį kapitalą galimybės bei ES struktūrinių fondų skiriamos lėšos suteikia Lietuvai galimybę pasinaudoti teikiamu finansavimu ir jį panaudoti svarbiausioms ir/arba rizikingoms investicijoms švietimo, darbuotojų mokymo, fizinės infrastruktūros bei MTP srityse. Lietuva yra gerai įvaldžiusi valstybės investicijų planavimo įgūdžius, tačiau privačiam sektoriui keliamas didelis uždavinys, kaip greitai ir efektyviai pasinaudoti prieinamo finansavimo mastais ir investicijų galimybių įvairove. Dėl minėtų investicijų poreikio ir pasaulinės panaudojimo praktikos rengiamos studijos ir atliekami tyrimai pasaulio mastu, tokie kaip Pasaulio banko, g.ali būti didelė pagalba ir vadovas susidorojant su šiais uždaviniais.5 skyrius: Rekomenduojami veiksmai investicijų klimatui gerinti
Per pastaruosius kelerius metus Lietuva įdėjo daug pastangų investicijų klimatui gerinti. ICA ataskaitoje, kiek įmanoma, bandoma pateikti šių pastangų dėka pasiektus teigiamus pokyčius bei nurodyti vis dar egzistuojančius trūkumus. Vertinant Lietuvos padėtį 2004 m., pažymėtinas įspūdingas investicinio klimato rodiklių gerėjimas per pastaruosius 2-3 metus, tačiau Lietuva vis dar nepajėgi pritraukti didelių „plyno lauko“ TUI. Maža rinka su ribota pirkimo galia ir lėtas reformų vykdymas dešimtajame dešimtmetyje, palyginti su lyginamųjų šalių grupe, galbūt yra objektyvios kliūtys. Tačiau kokybiniai vertinimai, t. y. gyventojų švietimo kokybė ir mastas, šalyje įdiegtos pažangios naujovės bei tolesnis verslo reguliavimų (žemės, įmonių įėjimo į rinką ir pan. srityse) supaprastinimo procedūros yra kur kas svarbesni. Lietuva turėtų nepraleisti progos kaip galima tvirčiau pristatyti savo pasiekimus ir investicijoms atvirą aplinką. Remiantis šiais pagrindiniais vertinimais toliau pateikiame pagrindines rekomendacijas. Lentelėje yra pateikiamos tiksliau suformuluotos rekomendacijos remiantis ataskaitoje pateiktais įvertinimais. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į juodu šriftu išskirtas rekomendacijas.

Pagrindinės rekomendacijos

· Užtikrinti, kad Lietuvos pasiekimai gerinant verslo aplinką būtų tinkamai pristatyti pasaulio investuotojų tarpe
· Atlikti Lietuvos konkurencingumo ir inovacijų infrastruktūros lyginamąją analizę, lyginant tiek su to paties išsivystymo lygio šalimis, tiek su pasaulio lyderiais
· Sutelkti dėmesį į produktų ir paslaugų kokybę, per dotacijų programas remiant įmonių sertifikavimą ISO standartais
· Skatinti ankstyvosios stadijos (pradinį) finansavimą inovatyvioms verslą pradedančioms įmonėms inovacijų finansavimo schemų pagalba
· Sukurti kompiuterinę įmonių registravimo sistemą bei toliau mažinti įmonių registravimo trukmę bei išlaidas
· Peržiūrėti Įmonių reorganizavimo įstatymą bei esamą reorganizavimo tvarką taip, kad ji taptų priimtina sunkumų turinčiai bendrovei
· Reikalingi esminiai aukštojo mokslo sistemos pakeitimai, įgalinantys pereiti nuo kiekybės prie kokybės akcento
· Teikiant dotacijas skatinti mokymo(-si) darbo vietoje sistemą
· Svarstyti nacionalinės tęstinio mokymosi kampanijos galimybę tam, kad vidutinio amžiaus žmonės būtų skatinami pasinaudoti naujomis mokymosi galimybėmis
· Siekiant supaprastinti naudojimąsi žeme, iš pagrindų peržiūrėti įstatyminę ir administracinę bazę, pagal kurią mažiausiai atitinkamos žemės administravimo sritys būtų aiškiai paskirstytos tarp valdžios institucijų, o viešojo sektoriaus darbas, susijęs su žemės naudojimu ir vystymu, pagerėtų
· Įstatymuose numatyti aiškią prievolę Valstybinei mokesčių inspekcijai pagal poreikį priiminėti teisiškai įpareigojančius sprendimus mokesčių klausimais
· Išstudijuoti alternatyvas ir pasirinkti tinkamiausią darbo jėgos apmokestinimo mažinimui
· Formuoti, pagal galimybes pasitelkiant viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimą, centrinę kreditų įstaigą, teikiančią priėjimą prie Lietuvos įmonių kreditavimo informacijos visiems finansavimu užsiimantiems tarpininkams

Kiti rekomenduojami veiksmai investicijų klimatui gerinti

Įmonių klimatas (teksto skirsniai 3.1-3.2) · Tobulinti įmonių paramos paslaugas gerinant verslo informacijos centrų veiklos koordinavimą ir profesionalumą, užtikrinti tinkamą jų finansavimą, svarstyti valstybinio ir privačiojo sektorių partnerystės galimybes steigiant ir valdant verslo informacijos centrus · Didėjantį verslumą Lietuvoje nustatyti kaip aiškią vyraujančią verslo informacijos centrų ir kitų smulkaus verslo paramos sistemos dalių veiklos kryptį
Konkurencingumas ir novatoriškumas (teksto skirsniai 3.3-3.5) · Skatinti privataus sektoriaus tyrimų ir taikomosios veiklos išlaidas ir su inovacijomis susijusį mokymąsi, pritaikant dotacijų programas · Toliau stiprinti intelektinės nuosavybės teisių apsaugą, siekiant skatinti patentų išdavimą ir tyrimų rezultatų komercializavimą .
Įmonių patekimas į rinką (teksto skirsnis 3.6) · Įvesti vieną įmonių registracijos numerį· Apsvarstyti minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimo panaikinimą
Įmonių išėjimas iš rinkos (teksto skirsnis 3.7) · Pakeisti Įmonių restruktūrizavimo įstatymą ir susijusius poįstatyminius aktus, kad jie labiau atitiktų savo paskirtį. Šio proceso eigoje apsvarstyti galimybę sujungti įstatymą su Bankroto įstatymu.· Įvesti bankroto administratorių reguliavimo sistemą · Siekiant palengvinti bankroto bylų nagrinėjimą, stiprinti teismų gebėjimus įvedant specializuotų bankroto (restruktūrizavimo) bylų teisėjų pareigybę· Užtikrinti, kad bankroto administratorių atlygis būtų glaudžiai susietas su vertės didinimu · Peržiūrėti taisykles ir (arba) praktiką, kad valstybinio sektoriaus kreditoriai, tarp jų SODRA ir Valstybinė mokesčių inspekcija, galėtų dalyvauti restruktūrizuojant įmones pari passu pagrindais su privačiais kreditoriais
Atsiskaitymai ir sutarčių vykdymo užtikrinimas (teksto skirsnis 3.12) · Toliau riboti apeliacijų pateikimo galimybes ir procedūras· Garantuoti tinkamą teismų atliekamą naujojo įstatymo dėl pavėluotų mokėjimų prevencijos vykdymo užtikrinimą
Galimybė naudotis finansais (teksto skirsnis 3.8) · Toliau stiprinti teisinę kreditorių apsaugą, lygiagrečiai priimant sprendimus, mažinant debitorių galimybes nepagrįstai ginčyti jų bylas
Darbo santykių nuostatos (teksto skirsnis 3.9) · Sumažinti išeitinę pašalpą
Žmonių kapitalas (teksto skirsnis 3.10) § Toliau stiprinti valstybės remiamas mokomąsias programas, ypač skirtas bedarbiams, didžiausią dėmesį skiriant operatyviam atsakui į šalies ūkio poreikius § Palengvinti užsieniečių, turinčių tam tikrų įgūdžių ir atstovaujančių tam tikroms pramonės šakoms, samdymą spartinant imigracijos procedūras; paprastesnės imigracijos ir darbo leidimų išdavimo procedūros taip pat padėtų lengviau perkelti užsienio firmų buveines į Lietuvą
Komercinės paskirties žemės plėtra (teksto skirtinis 3.11) § Pakeisti bendruosius (žemės naudojimo) planus siekiant didesnio lankstumo § Sutrumpinti prašymų dėl žemės naudojimo ir statybų nagrinėjimo laiką § Panaikinti klaidinantį „vieno langelio“ principą detaliojo ir techninio žemės planavimo atvejais § Pakeisti detaliojo žemės planavimo sistemą, kad naudą gautų bet kuris žemės sklypo naudotojas, o ne vienas konkretus naudotojas § Apsvarstyti statybos komitetų panaikinimo galimybes · Apriboti šiuo metu neribotas piliečių galimybes reikšti pretenzijas kiekvienu proceso etapu, pradedant bendruoju žemės planavimu ir netgi po galutinio statybos leidimo išdavimo.
Infrastruktūra (teksto skirsnis 3.13) § Užtikrinti tolesnę telekomunikacijų pramonės plėtrą išsaugant liberalias šios pramonės šakos nuostatas § Užtikrinti, kad dėl pagrindinių komunalinių paslaugų, pvz., elektros perdavimo tinklų, privatizavimo ženkliai nepadidėtų rinkos dalyvių išlaidos už komunalines paslaugas
Reguliavimo našta, valstybės valdymas, korupcija (teksto skirsniai 3.14-3.16) § Įdiegti sistemą, pagal kurią tam tikrame licencijomis apsaugotame sektoriuje arba pramonės šakoje būtų reikalaujama ne daugiau kaip vienos licencijos, užtikrinant paprastas licencijų išdavimo procedūras.§ Įdiegti specializuotų teisėjų sistemą civilinės teisės srityje. Per ilgesnį laikotarpį apsvarstyti galimybę steigti specializuotus teismus.§ Pagal poreikį pataisyti ir patikslinti nutarimus bei sprendimus, susijusius su Viešųjų pirkimų įstatymu, ir prireikus atlikti įstatymo pataisas, siekiant toliau gerinti viešųjų pirkimų taisykles ir praktiką bei taip mažinti korupciją šioje srityje.
Mokesčių administravimas (teksto skirsnis 4.1) § Pratęsti naujų ir pataisytų mokesčių įstatymų bei antrinės teisės aktų (Vyriausybės nutarimų, ministerijų ir VMI sprendimų) minimalų šešių mėnesių įsigaliojimo laikotarpį.
Mokesčių konkurencija (teksto skirsnis 4.2) § Išsaugoti mažą bendrąją mokesčių naštą ūkiui § Propaguoti verslui palankią Lietuvos mokesčių aplinką
Narystės ES poveikis (teksto skirsnis 4.3) § Toli.au mokyti reguliavimo agentūros pareigūnus ir darbuotojus § Stiprinti Viešojo administravimo instituto gebėjimus, siekiant išsaugoti jo pagrindinį švietimo įstaigos statusą § Garantuoti, kad privatus sektorius galėtų laisvai naudotis išsamiomis (tiek techninėmis, tiek netechninėmis) santraukomis apie narystės poveikį įvairioms verslo reguliavimo sritims § Toliau stiprinti valstybės įstaigų, atsakingų už ES finansinės paramos įsisavinimą, institucinius gebėjimus1 priedas Šalies lentelės
A1.1 lentelė ICA apklausos atrankos struktūra
Įmonės dydis Įmonės veikla

Atrinkta Gyventojų skaičius Atrinkta Gyventojų skaičius
Maža 153 Tekstilė 58
Vidutinė 54 Maistas 68
Stambi 31 Statyba 33

Baldai 32

Transportas 30
Rinkos orientacija Kita 18

Atrinkta Gyventojų skaičius
Eksportuotoja 93
Neeksportuotoja 146
Įmonės savininkai Įmonės buvimo vieta

Atrinkta Gyventojų skaičius Atrinkta Gyventojų skaičius
Vietinio kapitalo 212 Vilnius 97
Užsienio kapitalo 24 Kaunas 75
Valstybinė 3 Klaipėda 23
Kita 0 Šiauliai 24

Panevėžys 20

A1.2 lentelė Rinkų bei sąnaudų globalizacija

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Užsienio kapitalo Vietinio kapitalo Eksportuotoja Neeksportuotoja Mažo pajėgumo Didelio pajėgumo

Pardavimų procentas:

Parduota šalyje 71,9 79,2 62,5 54,2 51,0 73,9 28,2 99,7 75,5 69,7

Eksportuota tiesiogiai 17,6 13,1 16,0 40,0 36,9 15,6 44,8 0,2 15,2 18,7

Eksportuota netiesiogiai 10,6 7,7 21,5 5,8 12,1 10,5 27,0 0,1 9,2 11,6
Sąnaudų/išteklių procentas:

Iš šalies vidaus šaltinių 68,1 72,0 65,4 52,3 53,7 69,5 55,6 76,0 76,2 64,8

Importuota tiesiogiai

Importuota netiesiogiai

A1.3 lentelė Respondentų pateiktas bendrųjų veiklos suvaržymų vertinimas

Įmonės, vertinančios suvaržymą kaip “pagrindinį” arba “labai didelį” (%)

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Eksportuotoja Neeksportuotoja Vietinio kapitalo Užsienio kapitalo Mažo pajėgumo Didelio pajėgumo

Mokesčių tarifai 66,5 71,9 59,3 54,8 69,9 64,4 69,3 41,7 64,6 67,7
Reguliavimo politikos neapibrėžtumas 40,6 42,5 33,3 45,2 46,2 37,0 41,5 33,3 46,8 38,1
Mokesčių administravimas 36,8 39,2 33,3 32,3 41,9 33,6 38,2 29,2 34,2 36,8
Antikonkurenciniai veiksmai ir šešėlinė veikla 35,6 35,9 29,6 45,2 32,3 37,7 35,8 29,2 44,3 31,0
Darbo jėgos įgūdžiai ir išsilavinimas 30,1 31,4 27,8 29,0 37,6 25,3 32,1 16,7 32,9 28,4
Korupcija 27,6 27,5 27,8 29,0 28,0 27,4 28,8 20,8 25,3 28,4
Finansinių išteklių prieinamumas 26,8 30,7 25,9 9,7 29,0 25,3 28,8 8,3 34,2 23,2
Finansinių išteklių kaina 26,4 28,8 24,1 19,4 20,4 30,1 27,8 12,5 26,6 25,8
Makroekonomikos nestabilumas 25,9 24,8 27,8 25,8 39,8 17,1 26,4 25,0 24,1 26,5
Teismų sistema/ginčų sprendimas 20,5 21,6 18,5 19,4 25,8 17,1 20,8 20,8 15,2 22,6
Galimybė įsigyti/naudotis žeme 17,2 16,3 18,5 16,1 19,4 15,8 17,9 12,5 12,7 18,7
Nusikalstamumas, vagystės ir tvarkos pažeidimai 15,9 17,0 11,1 19,4 17,2 15,1 17,0 4,2 16,5 16,1
Muitų ir prekybos reguliavimas 15,5 11,1 18,5 32,3 25,8 8,9 14,2 29,2 13,9 16,1
Darbo reguliavimas 15,5 12,4 14,8 32,3 26,9 8,2 15,6 16,7 13,9 16,8
Verslo liudijimai ir veiklos leidimai 13,4 14,4 13,0 9,7 11,8 14,4 13,7 12,5 13,9 12,3
Elektra 7,5 7,8 7,4 6,5 7,5 7,5 7,5 8,3 10,1 6,5
Transportas 5,4 4,6 5,6 6,5 6,5 4,8 5,2 8,3 11,4 1,9
Telekomunikacijos 2,5 3,3 1,9 2,2 2,7 2,4 4,2 2,5 2,6

A1.4.1 lentelė Infrastruktūros rodikliai

Lietuva Vilnius Kaunas Klaipėda Šiauliai Panevėžys
Energijos tiekimo sutrikimų dažnumas (vidutinis dienų skaičius per praėjusius metus) 1,1 1,0 1,0 1,6 0,9 1,2
Produkcijos nuostoliai, kuriuos patyrė bendrovės dėl energijos tiekimo sutrikimų (% nuo pardavimų) 4,3 5,6 6,5 1,3 0,2 0,3
Naudoja savo generatorių (%) 22,2 21,6 21,3 17,4 25,0 30,0
Telefono įvedimo trukmė (dienų)
Vartotojų prijungimo prie elektros tinklų trukmė (dienų) 22,2 1,5 69,6 1,3
Vartotojų prijungimo prie vandentiekio trukmė (dienų) 59,6 1,6 190,3 1,0
Eksporto/pradavimų dalis 28,1 25,8 32,7 35,9 12,6 31,9

A1.4.2 lentelė Infrastruktūros rodikliai

Maža Vidutinė Stambi Vietinio kapitalo Užsienio kapitalo Eksportuotoja Neeksportuotoja Mažo pajėgumo Didelio pajėgumo
Energijos tiekimo sutrikimų dažnumas (vidutinis dienų skaičius per praėjusius metus) 1,2 0,7 1,0 1,0 1,4 1,1 1,1 0,9 1,1
Produkcijos nuos.toliai, kuriuos patyrė bendrovės dėl energijos tiekimo sutrikimų (% nuo pardavimų) 4,5 5,3 0,6 4,7 0,4 1,1 6,4 2,4 5,2
Naudoja savo generatorių (%) 20,9 24,1 22,6 22,6 20,8 32,3 15,8 20,3 22,6
Vartotojų prijungimo prie elektros tinklų trukmė (dienų) 21,8 2,0 45,5 24,2 1,0 23,5 21,9 1,4 31,3
Vartotojų prijungimo prie vandentiekio trukmė (dienų) 64,5 1,0 70,3 1,0 3,0 69,9 180,8 5,8

Eksporto/pardavimų dalis 20,8 37,5 45,8 26,1 49,0 71,8 0,3 24,5 30,3

A1.5 lentelė Finansavimo šaltiniai

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Eksportuotoja Neeksportuotoja Vietinio kapitalo Užsienio kapitalo Mažo pajėgumo Didelio pajėgumo
Apyvartinių lėšų dalis iš:

Nepaskirstyto pelno 57,8 59,2 59,4 48,5 50,8 62,4 57,2 56,9 59,0 57,3

Bankų ir kitų finansų institucijų 7,9 6,6 5,9 17,1 12,3 5,0 7,0 16,5 10,5 6,7

Prekybos kreditų 6,9 6,2 7,4 9,6 5,5 7,9 6,7 10,2 5,4 7,1

Nuosavo kapitalo 17,5 18,0 20,3 10,5 17,8 17,3 18,7 9,5 16,0 18,4

Neoficialių šaltinių 0,4 0,1 1,5 0,0 0,8 0,2 0,5 0,0 0,4 0,4

Visų kitų šaltinių 9,5 9,8 5,4 14,2 12,8 7,4 10,0 6,9 8,7 10,0
Naujų investicijų finansavimas iš:

Nepaskirstyto pelno 50,6 53,3 51,8 39,1 44,7 55,0 50,5 48,9 57,2 47,3

Bankų ir kitų finansų institucijų 12,0 10,0 10,6 21,4 16,2 8,9 12,5 10,7 11,1 12,5

Prekybos kreditų 3,4 2,6 6,2 1,7 4,2 2,7 3,7 1,6 0,2 5,0

Nuosavo kapitalo 12,9 12,3 19,6 4,3 12,2 13,4 13,4 11,9 11,5 13,6

Neoficialių šaltinių 0,2 0,1 0,5 0,0 0,3 0,2 0,2 0,2 0,2 0,2

Visų kitų šaltinių 20,9 21,7 11,3 33,6 22,4 19,8 19,8 26,7 19,8 21,4

A1.6 lentelė Kreditai, paskolos ir įsipareigojimai

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Užsienio kapitalo Vietinio kapitalo Eksportuotoja Neeksportuotoja Mažo pajėgumo Didelio pajėgumo
Overdraftu arba kredito linija besinaudojančių įmonių dalis 25,9 15,0 31,5 67,7 37,5 24,5 37,6 18,5 25,3 25,8
Einamuoju momentu nenaudojamo kredito dalis procentais 28,8 24,9 39,5 24,2 38,3 25,7 26,6 31,6 29,2 29,3
Iš banko ar kitos finansų institucijos paskolą paėmusių įmonių dalis 33,5 24,2 37,0 71,0 58,3 30,7 50,5 22,6 30,4 34,2
Su paskutine paskola ar overdraftu susijusi informacija:
(a) Įmonių, kurioms reikėjo įkeisti turtą, dalis 87,5 81,1 95,0 90,9 71,4 92,3 95,7 75,8 83,3 88,7
(b) Vidutinė reikalaujamo įkeisti turto vertė (paskolos dalis % ) 114,1 104,8 109,0 135,4 116,9 113,7 115,3 111,7 130,0 107,4
(c) Vidutinė palūkanų norma 5,9 6,3 6,0 4,9 6,0 5,9 5,3 6,7 5,4 6,1
(d) Vidutinė paskolos trukmė 39,9 32,1 43,6 50,4 61,1 34,6 42,8 35,7 35,9 42,4
Bendrųjų kredito lėšų dalis užsienio valiuta 13,2 3,8 17,4 51,5 43,9 9,7 25,4 5,4 10,8 14,2
Ilgalaikių (virš 1 metų) įsipareigojimų dalis lyginant su visais įsipareigojimais 38,3 42,1 38,1 30,9 39,5 37,3 41,9 34,8 32,5 41,2
Trumpalaikių įsipareigojimų dalis lyginant su visais įsipareigojimais 66,7 70,2 58,7 67,7 68,7 66,5 62,2 70,8 73,4 63,5
Nuosavo kapitalo ir nepaskirstyto pelno dalis lyginant su visais įsipareigojimais

A1.7 lentelė Finansų sektorius –auditas, sandoriai ir nuosavybės teisės

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Eksportuotoja Neeksportuotoja Vietinio kapitalo Užsienio kapitalo Mažo pajėgumo Didelio pajėgumo
Auditorių patikrintas finansines ataskaitas turinčių įmonių dalis 28,5 15,7 35,2 80,6 34,4 24,7 23,6 62,5 27,8 29,0
Dalis žemės, kuri:

(a) priklauso nuosavybės teise 17,0 18,3 14,4 17,1 15,5 18,1 17,8 12,5 16,4 16,8

(b) yra nuomojama arba išsinuomota 82,2 80,5 85,3 82,9 84,5 80,5 81,3 87,5 83,6 81,9

(c) vidutinė nuomos trukmė 636,7 480,2 682,2 955,4 677,4 602,8 600,0 823,6 536,8 714,3
Dalis pastatų, kurie:

(a) priklauso nuosavybės teise 52,1 41,2 64,5 81,0 58,5 47,7 51,3 56,8 56,5 50,1

(b) yra nuomojami arba išsinuomoti 47,3 58,1 35,5 17,8 41,1 51,6 48,0 43,2 43,5 49,0

(c) vidutinė nuomos trukmė 49,0 32,9 108,8 51,3 36,5 55,8 51,2 27,0 40,4 54,9

A1.8 lentelė Reguliavimo našta i.r administraciniai vilkinimai pagal šalis

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Vietinio kapitalo Užsienio kapitalo Eksportuotoja Neeksportuotoja Mažo pajėgumo Didelio pajėgumo
Nuoseklus ir prognozuojamas teisės aktų aiškinimas (nesutinkančių % ) 37,0 34,4 43,4 38,7 39,4 16,7 36,3 37,5 44,9 32,7
Laikas, kurį įmonės vadovai praleidžia spręsdami su reguliavimu susijusius klausimus (%) 27,1 25,8 30,6 28,4 26,9 29,2 30,2 25,1 25,9 28,3
Sumos, kurios paprastai mokamos valstybės tarnautojams “kad būtų sutvarkyti reikalai” (% nuo pardavimo apimčių) 2,7 3,6 1,9 0,7 3,1 0,2 1,3 3,7 6,8 1,1
Bendrosios pajamos, kurias įmonė paprastai nurodo mokesčių tikslais (% nuo pardavimo apimčių) 18,4 22,7 11,8 10,7 19,5 6,2 12,9 22,3 21,3 16,5

Patikrinimai:
(a) Bendras dienų, skirtų patikrinimams ar būtiniems susitikimams su valstybės tarnautojais, skaičius 40,5 39,2 35,6 56,5 40,8 39,3 48,0 35,7 39,5 40,9
(b) Vietos valdžios institucijų patikrinimų/susitikimų su jų atstovais procentais
(c) Bendra baudų bei konfiskuotų prekių vertė (% nuo pardavimo apimčių) 8,2 8,7 7,8 6,7 8,9 4,6 7,2 8,9 7,0 7,7
(d) Kontaktų, kurių metu buvo reikalaujama neoficialiai atsilyginti, procentas 17,2 15,7 22,2 16,1 17,0 20,8 19,4 15,8 21,5 14,8
(e) Neoficialių atsiskaitymų suma (% nuo pardavimo apimčių) 24,2 33,6 16,0 2,6 29,3 7,6 7,1 31,3 16,6 29,5

Importas:
Vid. dienų, reikalingų muitinės formalumams atlikti, skaičius 5,8 7,1 2,0 5,6 6,6 3,1 4,1 8,6 3,7 6,7
Didžiausias dienų, reikalingų muitinės formalumas atlikti, skaičius 9,0 11,1 4,2 7,9 9,3 8,1 6,0 14,0 7,2 10,1

Eksportas:
Vid. dienų, reikalingų muitinės formalumams atlikti, skaičius 4,5 4,4 6,6 2,8 5,2 1,0 4,7 2,8 1,4 5,4
Didžiausias dienų, reikalingų muitinės formalumas atlikti, skaičius 6,8 7,3 7,7 5,3 8,0 2,0 7,2 4,8 2,3 8,2

A1.9 lentelė Valstybės valdymas –nenuoseklumas ir korupcija

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Eksportuotoja Neeksportuotoja Vietinio kapitalo Užsienio kapitalo Mažo pajėgumo Didelio pajėgumo

Nenuoseklumas:
Nuoseklus ir prognozuojamas teisės aktų aiškinimas (nesutinkančių % ) 37,0 34,4 43,4 38,7 36,3 37,5 39,4 16,7 44,9 32,7
Įmonėje reinvestuota pelno dalis
Pasitikėjimas teismų sistema (nesutinkančių %) 34,0 34,6 34,0 32,3 34,8 33,6 35,5 20,8 45,6 28,6
Teismuose sprendžiamų ginčų dėl atsiskaitymų procentais 10,6 8,4 16,3 11,7 15,9 7,1 10,6 11,9 14,6 8,8

Korupcija:
Neoficialiems atsiskaitymas reikalinga pajamų dalis 2,7 3,6 1,9 0,7 1,3 3,7 3,1 0,2 6,8 1,1

Procentas įmonių, teigiančių, kad buvo reikalaujama dovanų/atsilyginimo už:

(a) pagrindinės telefono linijos įvedimą

(b) elektros įvedimą 2,8 2,0 4,3 4,2 2,4 3,0 3,0 0,0 2,7 2,9

(c) statybos leidimą 5,6 5,5 2,2 13,0 2,5 7,5 5,6 6,7 6,9 5,1

(d) importo licenciją 0,9 0,0 0,0 8,3 2,4 0,0 1,0 0,0 0,0 1,4

(e) veiklos licenciją 8,2 8,8 8,5 4,2 4,8 10,2 8,9 0,0 6,8 8,5
Pajamos, kurias tipiška įstaiga deklaruoja mokesčių tikslais (%) 18,4 22,7 11,8 10,7 12,9 22,3 19,5 6,2 21,3 16,5

A1.10 lentelė Technologijų rodikliai

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Užsienio Šalies Eksportuotoja Neeksportuotoja Mažo pajėgumo Didelio pajėgumo
Įmonės, turinčios ISO sertifikatus (%) 29,3 18,3 42,6 58,1 27,8 41,7 39,8 22,6 36,7 25,8
Technologijų atnaujinimo būdas
(a) Įmonės, sukūrusios naują pagrindinę gamybos liniją (%) 27,6 19,6 27,8 64,5 25,0 50,0 39,8 19,9 25,3 29,0
(b) Įmonės, modernizavusios turimą gamybos liniją (%) 57,7 51,6 63,0 77,4 56,6 70,8 75,3 46,6 60,8 57,4
(c) Įmonės, pritaikiusios naujas technologijas, kurios iš esmės pakeitė pagrindinės produkcijos gamybos būdą (%) 26,8 26,1 22,2 38,7 27,4 20,8 28,0 26,0 27,8 26,5
(d) Įmonės, sustabdžiusios bent vieną gamybos (ne gamybos) liniją (%) 31,0 27,5 22,2 61,3 30,2 33,3 29,0 32,2 41,8 25,8
(e) Įmonės, sudariusios naują bendrą įmonę su užsienio partneriu (%) 3,3 0,.7 7,4 9,7 2,8 8,3 8,6 0,0 2,5 3,9
(f) Įmonės, sudariusios naują licencijavimo sutartį (%) 5,9 2,6 11,1 12,9 4,2 16,7 5,4 6,2 6,3 5,8
Technologijų įsigijimo būdas (% įmonių, užimančių pagal svarbumą 1-ą, 2-ą ir 3-ią vietas)
(a) Įdiegta naujose mašinose ar įrangoje 47,3 48,2 51,4 36,0 49,6 40,0 56,9 39,5 37,0 52,0
(b) Samdant vadovaujančius darbuotojus 4,8 3,6 8,1 4,0 4,9 5,0 4,6 4,9 8,7 3,1
(c) Įsigyjant licencijas arba išbaigtas technologijas tarptautinių šaltinių 3,4 0,0 10,8 4,0 2,4 10,0 1,5 4,9 2,2 4,1
(d) Įsigyjant licencijas arba išbaigtas technologijas iš vietinių šaltinių 3,4 3,6 2,7 4,0 2,4 10,0 1,5 4,9 6,5 2,0
(e) Modernizavus arba pritaikius įmonėje 16,4 19,3 13,5 12,0 17,1 10,0 10,8 21,0 19,6 15,3
(f) Gautos iš kontroliuojančios įmonės 2,7 1,2 2,7 8,0 0,8 15,0 1,5 3,7 2,2 3,1
(g) Visi kiti 21,9 24,1 10,8 32,0 22,8 10,0 23,1 21,0 23,9 20,4

A1.11 lentelė Darbuotojai ir apmokymas pagal įmonės charakteristiką

Lietuva Maža Vidutinė Stambi Vietinio kapitalo Užsienio kapitalo Eksportuotoja Neeksportuotoja Mažo pajėgumo Didelio pajėgumo
Darbo jėgos sudėtis

Nuolatinių darbuotojų dalis 96,6 97,5 94,0 96,0 95,5 97,3 96,6 95,5 96,1 96,7
Nuolatinių darbuotojų – moterų dalis 51,9 51,9 46,6 62,4 58,5 47,6 51,5 56,1 61,2 48,6

Laikinų darbuotojų – moterų dalis 44,1 47,5 31,8 62,4 64,5 27,9 40,2 73,3 67,4 36,2
Nuolatinių kvalifikuotų darbuotojų – užsieniečių dalis 0,2 0,1 0,1 0,5 0,3 0,1 0,1 1,2 0,1 0,2
Darbo jėgos kaita

Naujų darbuotojų dalis lyginant su visuma 24,5 22,4 28,0 29,1 26,5 23,3 25,0 22,8 19,5 26,5

Išėjusių darbuotojų dalis lyginant su visuma 35,7 35,6 39,0 30,2 34,6 36,5 36,6 31,1 32,8 36,8

Vidutinis laikas laisvai kvalifikuoto specialisto vietai užpildyti (savaičių) 3,2 3,5 2,4 3,2 2,0 4,3 3,2 2,6 3,6 3,0

Vidutinis laikas laisvai gamybos/paslaugų darbuotojo vietai užpildyti (savaičių) 3,0 3,3 2,1 2,9 1,7 4,3 3,1 1,9 2,5 3,4

Pageidaujamas darbuotojų skaičius, išreikštas % esamo skaičiaus 102,6 103,9 104,4 93,2 106,2 100,3 102,7 101,7 101,1 103,3
Išsilavinimas ir apmokymas

Darbuotojų, kurie mokėsi mažiau nei 6 metus, dalis 0,5 0,3 0,8 1,3 0,6 0,5 0,5 0,5 0,4 0,6
Darbuotojų, kurie mokėsi daugiau nei 12 metų, dalis 30,4 33,8 22,4 28,8 25,6 33,2 29,7 39,7 23,7 34,0

Apmokyme dalyvaujančių kvalifikuotų darbuotojų dalis 11,9 5,6 17,2 28,3 13,5 10,9 11,6 14,5 14,1 10,9

Oficialų apmokymą organizuojančių įmonių dalis 57,0 50,7 68,5 66,7 59,8 55,2 55,7 70,8 60,3 53,9
Darbuotojų nepasitenkinimas

Bendras dienų, nedirbtų dėl darbo ginčų ar civilinių neramumų, skaičius 0,0 0,0 0,0 0,0 0,1 0,0 0,0 0,0 0,0 0,02.1 priedas Lietuvos ekonomikos produktyvumą lemiantys veiksniai
Šio skyriaus tikslas yra nustatyti pagrindinius ekonomikos produktyvumą Lietuvoje lemiančius veiksnius. Lietuvos įmonių ekonomikos augimo/žinių įvertinimo rodiklį (toliau – TFP) apskaičiuosime, pasinaudodami Pasaulio banko surinkta išsamia rodiklių įmonių lygmenyje duomenų baze. Panašios kitose Rytų Europos šalyse atliktos apklausos bei anketos leidžia mums palyginti įmonių veiklos rezultatus įvairiose šalyse. TFP išraišką pirmiausia apskaičiuosime apjungdami iš visų šalių gautą informaciją. TFP parodo tą įmonės gamybos apimties dalį, kurios negalima paaiškinti skirtingu tarpinių sąnaudų bei kitų gamybos veiksnių, tokių kaip kapitalas ir darbo jėga, panaudojimu. Antrajame etape apskaičiuosime šios produktyvumo išraiškos regresiją pagal skirtingus investicijų klimato kintamuosius, susikoncentruodami ties keliais rodikliais, kurie atspindi tokias daug aprėpiančias sritis kaip įmonės internacionalizavimas, infrastruktūros kokybė, darbo jėgos kokybė, valstybės valdymas, korupcija bei finansai.

1. DUOMENYS

Šiame skyriuje naudojami Pasaulio banko 2003 metais Lietuvoje, Lenkijoje, Moldovoje, Tadžikistane, Uzbekistane bei Kirgizijos Respublikoje atliktų Ekonomikos produktyvumo ir investicijų klimato tyrimų (PICS) duomenys. Duomenys apie Lenkiją, Moldovą, Tadžikistaną, Uzbekistaną bei Kirgizijos Respubliką yra paimti iš papildyto BEEPS tyrimo. PICS yra papildyta ankstesnio Verslo aplinkos ir įmonių veiklos tyrimo (BEEPS), kurį Pasaulio bankas 2002 metais atliko kartu su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku, versija. Joje balansų duomenys bei investicijų klimato rodikliai yra surinkti tokia tvarka, kad juos būtų galima lyginti su pagrindinių Pasaulio banko investicijų klimato tyrimų duomenimis. Abiejuose tyrimuose naudojama labai panaši apklausos forma bei metodologija. Šiuos tyrimus tarp verslo vadybininkų asmeninės apklausos būdu atlieka kvalifikuoti apklausos vykdytojai. Dėl plataus klausimų spektro bei investicijų klimato rodiklių įvairovės šios apklausos yra neprilygstamas informacijos šaltinis analizuojant, kurie veiksniai nulemia įmonės produktyvumą. Nors papildytos BEEPS apklausos penkiose šalyse buvo atliktos tuo pačiu metu ir jų pagalba yra surinkti 2002 metų duomenys, Lietuvoje atliktos apklausos metu surinkti 2003 metų duomenys. 2003 metais Lietuvoje galiojusioms kainoms konvertuoti į 2002 metų kainas naudojome VKI, o vietinę valiutą į JAV dolerius konvertavome pagal nominalų keitimo kursą.

Apklausai iš viso buvo atrinkta daugiau kaip 1 300 įmonių. Neatrinkome gamybinės veiklos nevykdančių įmonių. Taip pat praleidome ir tuos gamybos sektorius, kuriuose buvo nedidelis įmonių skaičius . Dviženkliu skaičiumi pažymėti galutinai atrinkti sektoriai pagal NACE klasifikatorių yra maisto bei gėrimų (48,6 proc.), tekstilės (11,3 proc.), drabužių ir aprangos (34,5 proc.) bei baldų (5,5 proc.) sektoriai.

2. EKONOMIKOS AUGIMO/ŽINIŲ ĮVERTINIMO RODIKLIO APSKAIČIAVIMAS

Įmonės veiklos rezultatus vertiname pagal ekonomikos augimo/žinių įvertinimo rodiklio parodymus. TFP skirtumai įvairiose įmonėse tam tikru laiko momentu rodo gamybos apimties skirtumus, kurių negalima paaiškinti skirtingu tarpinių prekių bei tokių gamybos veiksnių, kaip darbo jėga ir kapitalas, panaudojimu įmonėse. Įmonės, kuriose TPF rodiklis yra aukštesnis, paprastai yra laikomos dirbančiomis efektyviau, kadangi jos mažesnėmis sąnaudomis sugeba pagaminti didesnę vertę.

Norėdami apskaičiuoti TFP kiekvienai įmonei, turime apskaičiuoti bendrą gamybos funkciją, apjungdami iš skirtingų šalių bei sektorių gautus duomenis. Tai leidžia mums tiksliau apskaičiuoti gamybos veiksnių poveikį gamybos apimčiai. Tačiau šiuo atveju taip pat reikia daryti prielaidą apie bendrą sektorių elastingumą gamybos veiksnių atžvilgiu. Stengdamiesi tokios tvirtos prielaidos nedaryti, atrinkome tik anksčiau paminėtas homogeniškesnes sektorių grupes.

Teigdami, kad bendroji gamybos funkcija išreiškiama linijiniu būdu, jos sutrumpintą formą išreiškia formulė :

kur .S reiškia bendras įmonės i pardavimo apimtis t momentu, I reiškia tarpines įmonės sąnaudas, E reiškia bendrą darbuotojų skaičių, K – sukauptą kapitalo kiekį, o H – įmonėje sukauptą žmogiškąjį kapitalą. Produktyvumo skirtumams įvairiuose sektoriuose kontroliuoti įvedėme grupę sektoriui priskirtų nekintančių poveikių bei šaliai priskirtų nekintančių poveikių . Likęs įmonių heterogeniškumas rodo nepastebėtą įmonių produktyvumą .

Tarpines prekes sudaro žaliavos bei elektros, degalų ir kitų energijos šaltinių kaina. Sukaupto fizinio kapitalo dydis išreiškiamas buhalterinėje apskaitoje nurodyta grynąja mašinų bei įrangos (įskaitant transportą) verte bei įmonės pajėgumų panaudojimo norma. Įmonėje tam tikru metu sukauptas žmogiškasis kapitalas reiškia darbuotojų žinių funkciją. Norėdami tai užfiksuoti, į regresiją kaip aiškinamuosius kintamuosius įvedame darbuotojų mokymosi įstaigose praleisto laiko (metais) vidurkį bei apmokymo darbo vietoje išraišką. Darbuotojų mokymosi įstaigose praleisto laiko vidurkis išreiškiamas darbuotojų lavinimosi laiko (metais) svertiniu vidurkiu. Apmokymas fiksuojamas fiktyviu kintamuoju, kuris įgauna vieneto reikšmę, jei įmonė organizuoja apmokymą darbo vietoje nepriklausomai nuo to, kur jis vyksta, t. y. pačioje įmonėje ar kitur.

1 lentelėje yra pateikti lygties (A1) sprendimo mažiausių kvadratų metodu rezultatai. Standartinėse paklaidose yra ištaisytas heteroskedastiškumas. I modelyje pateikiami šalių produktyvumo skirtumų kontroliniai skaičiai, o II modelyje – taip pat ir sektorių produktyvumo skirtumų kontroliniai skaičiai.

A2.1 lentelė Produktyvumo įmonių lygyje veiksniai, regresijos rezultatai

Priklausomi kintamieji: Ln Pardavimo apimtys I modelis II modelis
Ln Tarpinės sąnaudos 0,775[0,035]*** 0,770[0,036]***
Ln (Kapitalo* pajėgumų panaudojimas) 0,059[0,024]** 0,056[0,023]**
Ln (Užimtumas ) 0,19[0,023]*** 0,208[0,025]***
Ln (Vid. mokymosi įstaigose praleistas laikas (metų)) 0,068[0,058] 0,077[0,061]
Apmokymas 0,080[0,033]** 0,083[0,035]**
Lenkija -0,023[0,082] -0,032[0,106]
Moldavija -0,250[0,093]*** -0,273[0,114]**
Tadžikistanas -0,305[0,106]*** -0,330[0,126]***
Uzbekistanas -0,496[0,099]*** -0,528[0,121]***
Kirgizijos Respublika -0,421[0,098]*** -0,449[0,116]***
Tekstilė (fiktyvus sektoriaus kintamasis) -0,107[0,078]
Drabužiai ir apranga (fiktyvus sektoriaus kintamasis) -0,036[0,025]
Baldai (fiktyvus sektoriaus kintamasis) -0,081[0,117]
Stebėjimų skaičius 374 374
R-kvadratas 0,98 0,98
Šaltinis: Investicijų klimato tyrimai Lietuvoje (2003) bei papildyta BEEPS (2003)

Pastabos: Standartinės paklaidos nurodytos skliaustuose. *reikšmingos esant 10 proc.; ** reikšmingos esant 5 proc.; *** reikšmingos esant 1 proc. reikšmingumo lygmeniui. Apskaičiuotas dydis nurodytas teksto lygtyje (A.1.). Priklausomas kintamasis: pardavimo apimčių logaritmas. Kapitalą išreiškia grynoji mašinų ir įrangos buhalterinė vertė padauginta iš pajėgumų panaudojimo normos. Apmokymas yra fiktyvus kintamasis, kuris lygus vienetui, jei įmonės organizuoja savo darbuotojams apmokymo programas. I modelis nepateikia sektoriui priskirtų nekintančių poveikių, kuriuos pateikia II modelis. Šalis, pagal kurią lyginama, yra Lietuva, o sektorius – maisto ir gėrimų gamyba.

Kaip ir buvo tikėtasi, sąnaudų bei gamyboje naudojamos darbo jėgos ir kapitalo koeficientai yra teigiami bei reikšmingi. Įmonės, kuriose dirba labiau išsilavinę darbuotojai, taip pat ir dirba produktyviau, nors koeficientas nėra statistiškai reikšmingas tradicinio reikšmingumo lygmens požiūriu. Įmonės, kurios savo darbuotojams organizuoja apmokymo programas įmonės viduje ar kitur, dirba produktyviau. Palyginę skirtingų gamybos veiksnių skirtingo panaudojimo kontrolinius skaičius nustatėme, kad TFP vidurkis Lietuvoje statistiškai nesiskiria nuo Lenkijos vidurkio. Tačiau likusių keturių pereinamosios ekonomikos šalių įmonių efektyvumas yra mažesnis nei Lietuvos įmonių. Pavyzdžiui, Moldovos įmonių efektyvumas yra 25 p.roc. mažesnis nei Lietuvos įmonių, o Uzbekistano – net 49 proc. mažesnis. Esminio produktyvumo skirtumo pagal analizuojamus sektorius nėra. (Sektorius, pagal kurį lyginama, yra maisto ir gėrimų gamyba). Esant standartinėms reikšmingumo vertėms negalime atmesti hipotezės, kad fiktyvūs sektoriaus kintamieji yra lygūs nuliui.

A2.1 diagrama Produktyvumo atotrūkis kai kuriose pereinamosios ekonomikos šalyse lyginant su Lietuva

Norėdami apskaičiuoti TFP kiekvienai įmonei, turime sudėti apskaičiuotą šalies fiktyvaus kintamojo dydį ir regresijos (A.1.) likutį . Kitaip tariant, TFP parodo tą bendrųjų pardavimo apimčių dalį, kurios negalima paaiškinti sektorių sujungimu, tarpinėmis sąnaudomis, sukauptu fiziniu bei žmogiškuoju kapitalu.

3. INVESTICIJŲ KLIMATAS

Antrojoje šios analizės dalyje apskaičiuosime TFP dydžių regresiją pagal skirtingus įmonės investicijų klimato vertinimus. Pasirinkta sutrumpintos formos lygtis yra:

kur reiškia įmonės i ekonomikos augimo/žinių įvertinimo rodiklį, reiškia įmonės charakteristikas, t. y. įmonės dydį, įmonės eksporto intensyvumą bei užsienio kapitalo dalyvavimą, o yra investicijų klimato, kuris daro poveikį įmonei i, rodiklis. Analizėje naudojami investicijų klimato kintamieji turėtų užfiksuoti įmonės verslo aplinką keliose srityse: finansinėje veikloje (fiktyvus kintamasis, jei įmonė naudojasi banko paskola arba kredito linija), verslo reguliavimo, biurokratinės naštos bei kyšių davimo srityje (dienų, praleistų dalyvaujant reikalinguose susitikimuose su valstybės tarnautojais, skaičius, kuris yra fiktyvus kintamasis, jei įmonė nurodo vykdžiusi neoficialius atsiskaitymus/dovanojusi dovanas valstybės tarnautojams “kad būtų sutvarkyti reikalai” bei pardavimo apimčių dalis, kurią ji deklaravo mokesčių tikslais), konkurencinėje veikloje (konkurentų, su kuriais įmonė susiduria vidaus rinkoje, skaičius) bei infrastruktūros srityje (bendras valandų, kai įmonei buvo nutrauktas energijos bei vandens tiekimas, skaičius).

Pagal savo apibrėžimą poveikį įmonei darantis investicijų klimatas yra labai plati sąvoka. Dėl šios priežasties esame priversti apsiriboti tik tam tikra rodiklių grupe. Galutinį kintamųjų pasirinkimą lėmė duomenų kokybė bei veiksniai, kurie buvo įvardinti kaip svarbūs kitose pereinamosios ekonomikos šalyse. Jei į regresijos skaičiavimą vienu metu būtų įtraukti daugybiniai investicijų klimato kintamieji, kai kuriuos stebėjimus reikėtų praleisti, nes kai kurios įmonės nepateikė informacijos visais apklausos klausimais. Siekdami išvengti šios problemos bei didelės koreliacijos tarp kai kurių investicijų klimato kintamųjų, kiekvieno kintamojo poveikį TFP vertinsime atskirai. Nors iš kitos pusės viena pagrindinių problemų pasirenkant tik kai kuriuos kintamuosius investicijų klimatui reprezentuoti yra tikimybė, kad nepasirinksime kitų produktyvumą lemti galinčių kintamųjų (neįtrauktų kintamųjų paklaida). Šią problemą tikimės sušvelninti, įtraukdami į regresiją vektorių , fiksuojantį įmonių skirtumus pagal dydį, kapitalo tautybę bei eksporto intensyvumą. Analizę pradedame pateikdami lygties (A.2.) be investicijų klimato kintamųjų sprendimą mažiausių kvadratų metodu. Rezultatai pateikti 2 lentelėje.

A2.2 lentelė Įmonės charakteristikos ir produktyvumo regresijos rezultatai

Priklausomas kintamasis TFP
Dydis > 50 ir < 250 darbuotojų -0,025[0,047]
Dydis > 250 darbuotojų -0,109[0,062]*
Eksportas 0,079[0,042]*
Užsienio kapitalo dalyvavimas 0,069[0,077]

Šaltinis: Investicijų klimato tyrimai Lietuvoje (2003) bei
papildyta BEEPS (2003)

Pastabos: Standartinės paklaidos nurodytos skliaustuose. *reikšmingos esant 10 proc.; ** reikšmingos esant 5 proc.; *** reikšmingos esant 1 proc. reikšmingumo lygmeniui. Apskaičiuotas dydis nurodytas teksto lygtyje (A.2.) be jokių investicijų klimato kintamųjų. Priklausomas kintamasis yra TFP. Eksportas yra fiktyvus kintamasis, jei įmonė eksportuoja daugiau nei 10 proc. bendrosios parduodamos produkcijos,. o užsienio kapitalo dalyvavimas yra fiktyvus kintamasis, jei jis įmonėje sudaro daugiau nei 10 proc.

Dydis. Dažnai stengiamasi įrodyti, kad įmonės dydis yra svarbus įmonės produktyvumo veiksnys. Mūsų apklausos metu nebuvo nustatyta statistiškai reikšmingų produktyvumo skirtumų tarp įmonių, kuriose dirba mažiau nei 50 darbuotojų, ir įmonių, kuriose dirba mažiau nei 250 darbuotojų. Labai didelių įmonių (t. y. tų, kuriose dirba daugiau nei 250 darbuotojų) TFP apskritai dažnai yra žemesnis nei mažesnių įmonių. Lietuvos įmonės yra vidutiniškai tokio pat dydžio kaip Moldavijos bei Kirgizijos Respublikos įmonės (apie 120 darbuotojų). Vidutinis Lenkijos įmonių dydis (apie 60 darbuotojų) yra mažesnis, o Uzbekistano – šiek tiek didesnis (apie 140 darbuotojų).

Eksporto veikla. Jei įmonė sugeba konkuruoti tarptautinėse eksporto rinkose, jau vien tai yra stiprus požymis, rodantis, kad įmonė dirba efektyviai. Tai, kad eksportuojančios įmonės besivystančiose šalyse dirba efektyviau nei neeksportuojančios įmonės, yra beveik visur pasitvirtinęs faktas. Nors didesnį eksportuojančių įmonių efektyvumą galima būtų paaiškinti mokymosi rezultatais, jį taip pat galima būtų paaiškinti tuo, kad efektyviai dirbančios įmonės pačios pasirenka eksporto veiklą. Nors abiejų šių poveikių negalime tarpusavyje išskirti, duomenys rodo, kad eksporto veiklą vykdančių įmonių TFP yra aukštesnis nei eksporto veiklos nevykdančių įmonių. Iš esmės įmonės Lietuvoje nurodo eksportuojančios didesnę bendrosios parduodamos produkcijos dalį (vidutiniškai 21 proc.) nei kitos pereinamosios ekonomikos šalys (pvz. Lenkijoje eksportas vidutiniškai sudaro 8 proc.).

Užsienio kapitalo dalyvavimas. Užsienio kapitalo dalyvavimas dažnai siejamas su pažangesnėmis technologijomis, o tuo pačiu su aukštesniu TFP. Nors užsienio kapitalas gali padidinti produktyvumą, yra pagrindo manyti, kad užsieniečiai yra “labai išrankūs” pasirinkdami įmones, kurias jie ketina įsigyti. Todėl sunku atskirti tarpusavio priežastinį ryšį, t. y. ar užsienio kapitalo dalyvavimas padidina produktyvumą, ar atvirkščiai. Remdamiesi mūsų apklausos duomenimis turime pagrindo manyti, kad įmonės, kuriose dalyvauja užsienio kapitalas, paprastai pasižymi aukštesniu produktyvumo lygiu. Tačiau šis skirtumas nėra reikšmingas tradicinio reikšmingumo lygmens požiūriu.

Rimta problema mūsų TFP regresijos pagal kiekvieną investicijų klimato kintamąjį skaičiavimo traktavime siekiant konstatuoti priežastingumo ryšį yra ta, kad tokiam traktavimui reikia rimtos prielaidos. Turėtumėme būti pasirengę manyti, kad smūgiai TFP įmonės lygyje nepriklauso vienu metu nuo visų aiškinamųjų kintamųjų lygtyje (A.2.). Kitaip tariant, turėtumėme būti pasirengę manyti, pavyzdžiui, kad rinkoje sėkmingiau veikiančios įmonės (t. y. tos, kurios pasižymi aukštu TFP) nesugeba geriau nugalėti konkrečių investicinių kliūčių. Mūsų pasirinkta strategija šiai “endogeniškumo” problemai įveikti yra nedaryti labai tvirtos prielaidos, kad įmonės nesugeba įtakoti jų šalyje, sektoriuje bei regione egzistuojančio investicijų klimato, kuris įtakoja vidutinę jų įmonę. Sprendžiant problemą šiuo būdu TFP regresiją skaičiuojama ne pagal įmonės nurodytą investicijų klimato vertinimą, bet pagal šių vertinimų, kuriuos pateikė toje pačioje šalyje, sektoriuje, regione veikiančios to paties dydžio įmonės, vidurkį.

Lygties (A.2) sprendimo mažiausių kvadratų metodu rezultatai yra pateikti 3 lentelėje. Kiekvienai regresijai (t.y. kiekvienam investicijų klimato vertinimui) nurodome stebėjimų skaičių bei koeficiento dydį, o taip pat standartinę jo paklaidą (skliaustuose).

A2.3 lentelė Investicijų klimatas ir produktyvumas, regresijos rezultatai

Priklausomas kintamasis: TFP Stebėjimai Koeficientai
Banko kreditas 304 0,121(0,072)*
Valstybės pareigūnų patikrinimai 304 -0,004(0,003)
Elektra 304 -0,003(0,001)***
Vanduo 296 -0,009(0,006)
Konkurencija 300 0,005(0,001)***
Kyšių davimas 303 0,331(0,092) ***
Mokesčių tikslais deklaruotos .pardavimo apimtys 290 -0,004(0,001)***

Šaltinis: Investicijų klimato tyrimai Lietuvoje (2003) bei
papildyta BEEPS (2003)

Pastabos: Standartinės paklaidos nurodytos skliaustuose. *reikšmingos esant 10 proc.; ** reikšmingos esant 5 proc.; *** reikšmingos esant 1 proc. reikšmingumo lygmeniui. Apskaičiuotas dydis nurodytas teksto lygtyje (A.2.). Priklausomas kintamasis yra TFP. Užimtumo, eksporto bei užsienio kapitalo dalyvavimo kontroliniai skaičiai yra įtraukti į kiekvieną regresiją, tačiau koeficientai nenurodyti. Banko kreditas rodo įmonių, turinčių galimybę naudotis banko paskola arba kredito linija, procentinę dalį. Valstybės pareigūnų patikrinimai rodo dienų, praleistų reikalinguose susitikimuose su valstybės tarnautojais, skaičių. Energija ir vanduo rodo bendrą valandų, kai įmonei buvo nutrauktas energijos bei vandens tiekimas, skaičių. Konkurencija rodo konkurentų, su kuriais susiduriama šalies rinkoje, skaičių. Kyšių davimas rodo įmonių, kurios nurodė dovanojusios dovanas arba neoficialiai atsiskaičiusios su valstybės tarnautojais “kad būtų sutvarkyti reikalai” procentinę dalį. Mokesčių tikslais deklaruotos pardavimo apimtys yra mokesčių tikslais deklaruota bendrųjų pardavimo apimčių procentinė dalis.

Galimybė naudotis banko kreditu. Tai, kad finansų sektoriaus plėtra yra svarbus augimo faktorius, yra visuotinai pripažintas faktas. Jei įmonės turi galimybę naudotis gerai išplėtota finansų sistema, jos paprastai auga greičiai nei šalyje su ne taip gerai išplėtota finansų sistema veikiančios įmonės. Mūsų duomenys pateikia tą patvirtinančius įrodymus ta prasme, kad banko paskola arba kredito linija galimybę turinčių naudotis įmonių TFP rodikliai paprastai yra aukštesni. Vidutiniškai 34 proc. įmonių Lietuvoje nurodo turinčios galimybę naudotis banko kreditu. Šis skaičius yra panašus į Uzbekistane bei Kirgizijos Respublikoje nurodytą vidurkį, tačiau mažesnis nei Lenkijos ar Moldavijos vidurkis, kur galimybę naudotos banko kreditu nurodė 64 proc. ir atitinkamai 59 proc. įmonių.

Verslo reguliavimas, biurokratinė našta ir kyšių davimas. Ekonomikos rezultatams įtakos turi institucinės struktūros, kurios reguliuoja santykius tarp įmonių ir valstybės įstaigų. Norėdami suvokti, kaip šie faktoriai yra susiję su produktyvumu, pirmiausia turime išanalizuoti dienų, praleistų būtinuose susitikimuose su valstybės tarnautojais, skaičių per praėjusius metus. Bendravimas su valstybės tarnautojais neigiamai veikia TFP, tačiau nėra statistiškai reikšmingas tradicinio lygmens požiūriu. Reguliavimo našta Lietuvoje yra šiek tiek didesnė nei Lenkijoje. Pagal mūsų atliktą apklausą įmonės Lietuvoje susitikimuose su valstybės tarnautojais praleidžia apie 8 dienas, o Lenkijoje – vidutiniškai 6,7 dienas. Ši našta yra pakankamai didelė Kirgizijos Respublikoje, kurs vidurkis yra apie 15 dienų.

Kalbant apie kyšių davimą nustatėme, kad visos mūsų apklausoje dalyvavusios Lietuvos įmonės nurodė dovanojusios dovanas arba neoficialiai atsiskaičiusios su valstybės tarnautojais “kad būtų sutvarkyti reikalai”, įskaitant taip pat ir tokias sritis kaip muitai, mokesčiai, licencijų išdavimas bei reguliavimas. Nustatėme, kad šis skaičius gerokai viršija kitose apklausoje dalyvavusių šalių nurodytą kyšių davimo skaičių. 3 lentelėje pateikti rezultatai parodo teigiamą koreliaciją tarp kyšių davimo ir TFP lygio.

Infrastruktūra. Norint suvokti infrastruktūros poveikį produktyvumui reikėtų išanalizuoti bendrą valandų, kai buvo nutrauktas energijos bei vandens tiekimas, skaičių per praėjusius metus. Lietuvos įmonės nurodo ne tokius dažnus kaip kitos pereinamosios ekonomikos šalys energijos tiekimo pertrūkius. Lietuvos įmonės nurodo, kad energija nebuvo tiekiama vidutiniškai 1,3 dienos, Lenkija – 1,9 dienos, o Moldavija – 2,9 dienos. Tai turi įtakos aukštesniam TFP šioje šalyje, kadangi energijos ir vandens tiekimo pertrūkių poveikis TFP yra neigiamas. Kalbant apie vandens tiekimo pertrūkius, įmonės Lietuvoje nurodo vidutiniškai 1,5 dienos. Tai daug.iau nei Lenkijoje ir Moldavijoje, kur įmonės nurodo 0,2 ir atitinkamai 1,1 dienos, tačiau daug mažiau nei Tadžikistano, Uzbekistano bei Kirgizijos Respublikos vidurkis, kuris yra atitinkamai 2,1, 2,2 ir 3 dienos.

Konkurencija. Konkurenciją, su kuria susiduria įmonė, vertiname pagal įmonės konkurentų šalies rinkoje skaičių. Pagal šį rodiklį įvertintas konkurencijos laipsnis Lietuvoje vis dar yra daug žemesnis nei konkurencijos laipsnis Lenkijoje. Įmonės Lietuvoje nurodo turinčios vidutiniškai 36 konkurentus šalies rinkose, o Lenkijos įmonės – vidutiniškai 62 konkurentus. Vienintelė šalis, kuri nurodo mažesnį nei Lietuvoje skaičių, yra Kirgizijos Respublika, kur įmonės nurodo šalies rinkoje turinčios vidutiniškai 26 konkurentus. Turime pagrindo manyti, kad su didesne konkurencija savo regione bei sektoriuje susiduriančios įmonės paprastai pasižymi didesniu produktyvumu.2.2 priedas Produktyvumo veiksniai tekstilės pramonėje: Lietuvos ir Kinijos palyginimas
Lietuvos tekstilės pramonė yra vienas svarbiausių ekonomikos sektorių eksporto, užimtumo bei pridėtinės vertės atžvilgiu. Tačiau jo eksporto dalis per paskutinius keletą metų vis mažėjo. Vykstantys pokyčiai pasaulinėje rinkoje kelia pastebimą grėsmę šiam sektoriui Lietuvoje. Ypač šiai ES pramonės šakai bei Lietuvos įmonėms grėsmę kelia Kinija bei kiti tų pačių rinkos segmentų dalyviai visame pasaulyje.

Atsižvelgdami į tekstilės sektoriaus svarbą, šiame skyriuje konkrečiai kalbėsime būtent apie jį. Tekstilės ir aprangos įmonių Lietuvoje veiklos rezultatus palyginsime su Kinijos įmonių, kurios greičiausiai kelia didžiausią grėsmę rinkoje, rezultatais. Naudosimės investicijų klimato tyrimų abiejose šalyse duomenis iš Pasaulio banko surinktos išsamios rodiklių įmonių lygmenyje duomenų bazės. Panašios kitose šalyse atliktos apklausos bei anketos leidžia mums palyginti įmonių veiklos rezultatus. Kadangi empirinė strategija labai panaši į tą, kurią naudojome ankstesniame skyriuje, daugumos metodologinių dalykų nebeaiškinsime. Trumpai tariant, pirmiausia įvertinsime TFP išraišką tekstilės sektoriuje, apjungdami iš visų šalių gautą informaciją. Antrajame etape apskaičiuosime šio produktyvumo įvertinimo regresiją pagal skirtingus investicijų klimato kintamuosius.

Apklausai buvo atrinktos vien tik tekstilės sektoriuje veikiančios Lietuvos bei Kinijos įmonės, užsiimančios drabužių bei aprangos gaminių siuvimu. Apklausai buvo atrinktos 58 Lietuvos ir 353 Kinijos įmonės. Remiantis gamybos funkcija padarytos prielaidos nesiskiria nuo ankstesniame skyriuje nurodytų prielaidų, todėl čia jų nebekartosime. Vienintelis skirtumas yra tas, kad šiuo atveju neįtrauksime sektoriui priskirtų nekintančių poveikių, kadangi atrinkome tik tekstilės sektoriaus įmones.

Pasirinktų kintamųjų apibrėžiamas atitinka ankstesnėje dalyje pateiktą apibrėžimą. Tarpines prekes sudaro žaliavos bei elektros, degalų ir kitų energijos šaltinių kaina. Sukaupto fizinio kapitalo dydis išreiškiamas buhalterinėje apskaitoje nurodyta grynąja mašinų bei įrangos (įskaitant transportą) verte bei įmonės pajėgumų panaudojimo norma. Įmonėje tam tikru metu sukauptas žmogiškasis kapitalas reiškia darbuotojų žinių funkciją. Norėdami tai užfiksuoti, į regresiją kaip aiškinamuosius kintamuosius įvedame darbuotojų mokymosi įstaigose praleisto laiko (metais) vidurkį bei apmokymo darbo vietoje išraišką. Darbuotojų mokymosi įstaigose praleisto laiko vidurkis išreiškiamas darbuotojų lavinimosi laiko (metais) svertiniu vidurkiu. Apmokymas fiksuojamas fiktyviu kintamuoju, kuris įgauna vieneto reikšmę, jei įmonė organizuoja apmokymą darbo vietoje nepriklausomai nuo to, kur jis vyksta, t. y. pačioje įmonėje ar kitur.

Mūsų apklausos duomenimis vidutinės Kinijos tekstilės įmonės metinės pardavimo apimtys siekia 4,46 milijonus JAV dolerių, t. y. beveik 3 kartus daugiau nei Lietuvos tekstilės įmonių. Tačiau Kinijos įmonėse taip pat dirba ir vidutiniškai 3,6 kartus daugiau darbuotojų (366 darbuotojai lyginant su 100 darbuotojų Lietuvoje). Tai rodo, kad vienam darbuotojui tenkanti pardavimų dalis abiejose šalyse nelabai skiriasi. Kinijoje veikiančiose įmonėse vienam darbuotojui taip pat tenka ir didesnė kapitalo dalis nei Lietuvos įmonėse (1,2 Kinijoje lyginant su 0,7 Lietuvoje). Žemiau pateiktoje regresijoje pateiksime skirtingo sąnaudų bei gamybos veiksnių panaudojimo įmonėse kontrolinius skaičius ir išanalizuosime jų poveikį gamybos apimčiai. 4 lentelė pateikia lygties (A1) sprendimo mažiausių kvadratų metodu tarp atrinktų tik tekstilės pramonės įmonių rezultatus. Standartinėse paklaidose yra ištaisytas heteroskedastiškumas.

A2.4 lentelė Produktyvumo įmonių lygyje veiksniai, regresijos rezultatai
Priklausomi kintamieji: Ln Pardavimo apimtys
Ln Tarpinės sąnaudos 0,535[0,050]***
Ln (Kapitalo* pajėgumų panaudojimas) 0,192[0,043]***
Ln (Užimtumas) 0,380[0,056]***
Ln (Vid. mokymosi įstaigose praleistas laikas (metų)) 0,019[0,044]
Apmokymas 0,082[0,161]
Kinija -0,393[0.,197]**
Stebėjimų skaičius 3040,89
R-kvadratas

Šaltinis: Investicijų klimato tyrimai Lietuvoje (2003) bei Kinijoje (2002)

Pastabos: Standartinės paklaidos nurodytos skliaustuose. *reikšmingos esant 10 proc.; ** reikšmingos esant 5 proc.; *** reikšmingos esant 1 proc. reikšmingumo lygmeniui. Apskaičiuotas dydis nurodytas teksto lygtyje (A.1.). Priklausomas kintamasis: pardavimo apimčių logaritmas. Kapitalą išreiškia grynoji mašinų ir įrangos buhalterinė vertė padauginta iš pajėgumų panaudojimo normos. Apmokymas yra fiktyvus kintamasis, kuris lygus vienetui, jei įmonės organizuoja savo darbuotojams apmokymo programas.

Kaip ir visuose kituose skyriuose darome išvadą, kad sąnaudų bei gamyboje naudojamos darbo jėgos ir kapitalo koeficientai yra teigiami bei reikšmingi. Įmonės, kuriose dirba labiau išsilavinę darbuotojai, bei įmonės, kurios organizuoja savo darbuotojams apmokymo programas įmonės viduje ar kitur, taip pat ir dirba produktyviau, nors koeficientas nėra statistiškai reikšmingas. Palyginę skirtingų gamybos veiksnių skirtingo panaudojimo kontrolinius skaičius nustatėme, kad TFP rodiklio vidurkis Kinijoje statistiškai skiriasi nuo Lietuvos vidurkio: Kinijos įmonių efektyvumas yra 39 proc. mažesnis nei Lietuvos įmonių.

Norėdami apskaičiuoti TFP kiekvienai įmonei, turime sudėti apskaičiuotą šalies fiktyvaus kintamojo dydį ir regresijos (A.1.) likutį . Kitaip tariant, TFP rodo tą bendrųjų pardavimo apimčių dalį, kurios negalima paaiškinti sektorių sujungimu, tarpinėmis sąnaudomis, sukauptu fiziniu bei žmogiškuoju kapitalu.

Antrojoje šios analizės dalyje apskaičiuosime TFP dydžių regresiją pagal skirtingus įmonės investicijų klimato vertinimus. Prisimename, kad pasirinkta sutrumpintos formos lygtis yra:

kur reiškia įmonės i ekonomikos augimo/žinių įvertinimo rodiklį, reiškia įmonės charakteristikas, t. y. įmonės dydį, amžių, įmonės eksporto intensyvumą bei užsienio kapitalo dalyvavimą, o yra investicijų klimato, kuris daro poveikį įmonei i, rodiklis. Žemiau pateiktoje lentelėje išnagrinėsime, kokį poveikį išreiškiantys kontroliniai kintamieji daro :

A2.5 lentelė. Įmonės charakteristikos ir produktyvumas tekstilės pramonėje
Priklausomas kintamasis TFP
Dydis > 50 ir < 250 darbuotojų -0,2[0,106]*
Dydis > 250 darbuotojų -0,276[0,122]**
Amžius -0,045[0,070]
Eksportas 0,2[0,081]**
Užsienio kapitalo dalyvavimas 0,301[0,139]**
Šaltinis: Investicijų klimato tyrimai Lietuvoje (2003) bei Kinijoje (2002)

Pastabos: Standartinės paklaidos nurodytos skliaustuose. *reikšmingos esant 10 proc.; ** reikšmingos esant 5 proc.; *** reikšmingos esant 1 proc. reikšmingumo lygmeniui. Apskaičiuotas dydis nurodytas teksto lygtyje (A.2.) be jokių investicijų klimato kintamųjų. Priklausomas kintamasis yra TFP. Amžius yra fiktyvus kintamasis ilgiau nei 3 metus veikiančioms įmonėms. Eksportas yra fiktyvus kintamasis, jei įmonė eksportuoja daugiau nei 10 proc. bendrosios parduodamos produkcijos, o užsienio kapitalo dalyvavimas yra fiktyvus kintamasis, jei jis įmonėje sudaro daugiau nei 10 proc.

Dydis. Mažesnės tekstilės pramonės įmonės (t.y. tos, kuriose dirba mažiau nei 50 darbuotojų) paprastai dirba efektyviau nei stambesnės įmonės. Labai didelių įmonių (t.y. tų, kuriose dirba daugiau nei 250 darbuotojų) TFP paprastai yra apskritai žemesnis nei vidutinio dydžio įmonių. Lietuvos įmonės vidutiniškai yra mažesnės nei Kinijos įmonės (apie 100 darbuotojų lyginant su 366 darbuotojais Kinijoje).

Amžius. Amžiaus kohorta dažnai siejama su įmonės produktyvumo laipsniu. Tarp apklausoje dalyvavusių įmonių senesnės įmonės paprastai pasižymėjo mažesniu produktyvumu, nors amžiaus skirtumai nėra statistiškai reikšmingi.

Eksporto veikla. Mūsų apklausos duomenys rodo, kad eksporto veikla užsiimančios įmonės pasižymi aukštesniu TFP rodikliu nei eksporto veiklos nevykdančios įmonės. Apskritai eksporto veikla užsiimančios dažniau nurodo Lietuvos įmonės (65 proc.) nei Kinijos įmonės (35 proc.). Be to Liet.uvos įmonės nurodo didesnę nei Kinijos bendrosios parduodamos produkcijos dalį, kuri yra eksportuojama (vidutiniškai 58 proc.). Kinija eksportuoja vidutiniškai 28 proc.

Užsienio kapitalo dalyvavimas. Remdamiesi mūsų apklausos duomenimis turime pagrindo manyti, kad įmonės, kuriose dalyvauja užsienio kapitalas, paprastai yra 30 proc. produktyvesnės nei vietinio kapitalo įmonės. Skirtingai nei ankstesniame skyriuje šis skirtumas yra reikšmingas tradicinio reikšmingumo lygmens požiūriu. Tekstilės pramonėje apie 15 proc. įmonių abiejose šalyse nurodo, kad dalį jų kapitalo valdo užsienio įmonės. Tačiau Lietuvos įmonėse užsienio kapitalo dalyvavimo lygis paprastai yra aukštesnis nei Kinijoje (12,3 proc. bei atitinkamai 9,5 proc.).

Toliau panagrinėsime kitų investicijų klimato rodiklių poveikį. Investicijų klimato rodiklių pasirinkimą sąlygojo kiekvienos apklausos klausimai bei atsakymų kokybė. Kaip ir anksčiau, siekdami išvengti kolinijiškumo problemų, vienu metu apskaičiuosime tik vieno rodiklio regresiją. O siekdami išvengti endogeniškumo problemų, kiekvienai įmonei naudosime vidutinę IC rodiklio pagal šalį, miestą bei dydį reikšmę. Šių lygčių sprendimo mažiausių kvadratų metodu rezultatai yra pateikti 6 lentelėje. Kiekvienai regresijai (t.y. kiekvienam investicijų klimato vertinimui) nurodome stebėjimų skaičių bei koeficiento dydį, o taip pat standartinę jo paklaidą (skliaustuose).

A2.6 lentelė Investicijų klimatas ir produktyvumas tekstilės pramonėje
Priklausomas kintamasis: TFP Stebėjimai Koeficientai
Banko kreditas 304 0,144(0,213)
Valstybės pareigūnų patikrinimai 304 -0,004(0,003)
Energija 304 -0,0003(0,007)
Konkurencija 304 0,522(0,289)*
Kyšių davimas 304 0,297(0,217)
Eksporto muitai 287 -0,016(0,008)**
Inovacijos 304 0,580(0,202)***

Šaltinis: Investicijų klimato tyrimai Lietuvoje (2003) bei Kinijoje (2002)

Pastabos: Standartinės paklaidos nurodytos skliaustuose. *reikšmingos esant 10 proc.; ** reikšmingos esant 5 proc.; *** reikšmingos esant 1 proc. reikšmingumo lygmeniui. Apskaičiuotas dydis nurodytas teksto lygtyje (A.2.). Priklausomas kintamasis yra TFP. Užimtumo, eksporto bei užsienio kapitalo dalyvavimo kontroliniai skaičiai yra įtraukti į kiekvieną regresiją, tačiau koeficientai nenurodyti. Banko kreditas rodo įmonių, turinčių galimybę naudotis banko paskola arba kredito linija, procentinę dalį. Valstybės pareigūnų patikrinimai rodo dienų, praleistų reikalinguose susitikimuose su valstybės tarnautojais, skaičių. Energija rodo bendrą valandų, kai įmonei buvo nutrauktas energijos tiekimas, skaičių. Konkurencija yra fiktyvus kintamasis, kuris lygus 1, jei konkurentų šalies rinkoje skaičius yra didesnis nei 10. Kyšių davimas rodo įmonių, kurios nurodė dovanojusios dovanas arba neoficialiai atsiskaičiusios su valstybės tarnautojais “kad būtų sutvarkyti reikalai” procentinę dalį. Inovacijos yra fiktyvus kintamasis, jei įmonė įgyvendina bet kokias inovacijas.

Galimybė naudotis banko kreditu. Remdamiesi tekstilės įmonių apklausos duomenimis nustatėme, kad galimybę naudotis banko paskola arba kredito linija turinčių įmonių TFP rodikliai paprastai yra aukštesni, nors skirtumas nėra statistiškai reikšmingas. Vidutiniškai 30 proc. tekstilės įmonių Lietuvoje nurodo turinčios galimybę naudotis banko kreditu. Kinijoje tokią galimybę nurodo 23 proc. įmonių.

Verslo reguliavimas, biurokratinė našta ir kyšių davimas. Vėlgi nustatėme, kad bendravimas su valstybės tarnautojais neigiamai veikia TFP, tačiau nėra statistiškai reikšmingas tradicinio lygmens požiūriu. Reguliavimo našta Lietuvoje yra žymiai mažesnė nei Kinijoje. Pagal mūsų pravestą tekstilės įmonių apklausą įmonės Lietuvoje susitikimuose su valstybės tarnautojais praleidžia apie 8 dienas, o Kinijoje – vidutiniškai 19 dienų.

6 lentelėje pateikti rezultatai rodo, kad tarp kyšių davimo ir TFP lygio yra teigiama koreliacija. Nustatėme, kad 45 proc. mūsų apklausoje dalyvavusių Lietuvos įmonių nurodė dovanojusios dovanas arba neoficia.liai atsiskaičiusios su valstybės tarnautojais “kad būtų sutvarkyti reikalai”, įskaitant taip pat ir tokias sritis kaip muitai, mokesčiai, licencijų išdavimas bei reguliavimas. Šis skaičius viršija Kinijoje nurodytą kyšių davimo skaičių (kyšius davusios nurodė vidutiniškai 22 proc. įmonių).

Infrastruktūra. Norint suvokti infrastruktūros poveikį produktyvumui reikėtų išanalizuoti bendrą valandų, kai buvo nutrauktas energijos tiekimas, skaičių per praėjusius metus. Lietuvos įmonės nurodo ne tokius dažnus kaip Kinijoje energijos tiekimo sutrikimus. Gamybine veikla užsiimančios Lietuvos įmonės nurodo, kad energija nebuvo tiekiama vidutiniškai 0,7 karto per praėjusius metus, Kinijos įmonės – 7,9 kartus. Tai turi įtakos aukštesniam TFP rodikliui Lietuvoje, kadangi energijos tiekimo pertrūkių poveikis TFP yra neigiamas, nors statistiškai ir nereikšmingas. Kadangi žymi dalis tekstilės sektoriaus produkcijos yra eksportuojama, taip pat turime aptarti ir muitinės procedūrų kokybės poveikį produktyvumui. Nustatėme, kad kuo didesnis yra dienų, kurios yra vidutiniškai reikalingos eksportuojamos prekėms pristatyti į jų išvežimo uostą (pvz. uostą, oro uostą) sutvarkius muitinės procedūras, skaičius, tuo žemesnis yra įmonės produktyvumas. Įmonės Lietuvoje nurodo vidutiniškai 1 dieną prekių muitinės procedūroms sutvarkyti, o Kinijos įmonės – 6 dienas. Šis skirtumas taip pat turi įtakos aukštesniam TFP rodikliui Lietuvoje.

Konkurencija. Konkurenciją, su kuria susiduria įmonė, vertiname pagal jos konkurentų šalies rinkoje skaičių. Pagal šį rodiklį įvertintas konkurencijos laipsnis Lietuvoje yra žemesnis nei Kinijoje. Tekstilės pramonės įmonės Lietuvoje nurodo turinčios vidutiniškai 47 konkurentus šalies rinkose, o Kinijos įmonės – vidutiniškai 72 konkurentus. Turime pagrindo manyti, kad su didesne konkurencija savo regione bei sektoriuje susiduriančios įmonės paprastai pasižymi mažesniu produktyvumu, nors šioje apklausoje tai nėra statistiškai reikšminga.

Inovacijos. Dažnai stengiamasi įrodyti, kad įmonės strategija inovacijų srityje yra vienas svarbiausių veiksnių būsimam įmonės produktyvumui ir atitinkamai jos augimui. Inovacijas vertiname fiktyviu kintamuoju, kuris lygus vienetui, jei įmonė savo versle įdiegė naujus produktus (arba paslaugas), įvedė į rinką naują gamybos liniją, naujai patobulino gamybos procesą arba pritaikė gamyboje naujas valdymo technologijas bei kokybės kontrolę. Nustatėme, kad inovacijas atlieka 72 proc. tekstilės įmonių Lietuvoje ir tik 64 proc. Kinijoje. Šis veiksnys Lietuvos įmonėse paprastai yra glaudžiai siejamas su didesniu jų produktyvumu.

Lentelė Pasirinktų investicijų klimato veiksnių Kinijos, Indijos, Lietuvos bei Lenkijos tekstilės sektoriuose palyginimas

A2.7 lentelė Pasirinkti investicijų klimato Kinijoje, Indijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje rodikliai

Kinija Indija Lietuva Lenkija
Finansinių išteklių prieinamumas Įmonės, nurodžiusios paėmusios paskola arba besinaudojančios kredito linija, proc. 24,1 55,6 15,5 —

Įmonės, nurodžiusios, kad paskolai užtikrinti reikia įkeisti turtą, % 72,3 58,8 86,9 —

Įkeičiamo turto vertė, % paskolos sumos 77,5 99,5 119,0 —
Žmogiškieji ištekliai 6-9 metus mokymosi įstaigose praleidę darbuotojai, % — 29,7 11,3 31,2

10-12 metų mokymosi įstaigose praleidę darbuotojai, % — 25,0 65,7 53,0

Virš 12 metų mokymosi įstaigose praleidę darbuotojai, % — 14,7 22,4 5,6

Įmonės vadovų mokymosi įstaigose praleistas laikas (metų) 3,9 4,4 4,5 4,1
Konkurencinės veiklos suvokimas Įmonės, nurodančios antikonkurencinę veiklą kaip pagrindinę arba labai didelę kliūtį — 20,3 27,6 46,8
Šaltinis: Investicijų klimato tyrimai tekstilės pramonėje Kinijoje(2003), Indijoje (2002), Lietuvoje (2004), Lenkijoje (2003).Literatūros sąrašas
Bakker, Gross, Development of Non-Bank Financial Institutions and Capital Markets in European Union Accession Countries (2004)

Blomström, Kokko, The Economics of Foreign Direct Investment Incentives (2003)

Botero, Djankov, La Porta, Lopez-de-Silanes, Shleifer, The Regulation of Labor (2004)

Burgess, Fabrizio, Xiao, The Baltics: Competitiveness on the Eve of EU Accession” (2004)

Comin, Hobijn, Cross-Country Technology Adoption: making the Theories Face the Facts (2003)

Devereux, Lockwood, Redoano, Do Countries Compete Over Corporate Tax Rates? (2002

Djankov, La Porta, Lopez-de-Silanes, Shleifer, The Regulation of Entry (2002

Djankov, La Porta, Lopez-de-Silanes, Shleifer, Courts (2003)

Djankov, Hart, Nenova, Schleifer, Efficiency in Bankruptcy (Forthcoming)

Dulleck, Foster, Stehrer, Wörz, Dimensions of Quality Upgrading in CEECs (2004)

EU online publications and data, europa,eu,int

Eurostat online database, epp,eurostat,cec,eu,int/portal/page?_pageid=1090,1137397&_dad=portal&_schema=PORTAL

EUROTEX (European apparel and Textile Organization) online publications and data, www,euratex,org

Gligorov, Pöschl, Richter et al,, As East You Go, the More They Grow: Transition Economies in a New Setting (2004)

Havlik, Productivity Catching-Up and Export Specialization in CEE Manufacturing Industry (2001)

Hunya, FDI in Small Countries: the Baltic States (2004)

IMD World Competitiveness Yearbook (2004)

International Trade Center UNCTAD/WTO online publications, www,intracen,org

Lithuania Statistics Department online data, www,std,lt

Masso, Earnets, Philips, Creative Destruction and Transition: The Effects of Firm Entry and Exit on Productivity Growth in Estonia (2004)

Podkaminer et al,, Transition Economies on the Eve of EU Enlargement (2004)

Scarpetta, Hemmings, Tressel, Woo, The Role of Policy and Institutions for Productivity and Firm Dynamics: Evidence from Micro and Industry Data (2002)

Sikorski, Europe (Almost) Whole and Free: EU Enlargement and its Implications (2004)

Stehrer, Wörz, Industrial Diversity, Trade Patterns, and Productivity Convergence (2003)
The Global Competitiveness Report 2003-2004, by World Economic Forum

The Heritage Foundation, Index of Economic Freedom (2004)
Wignaraja, Creating Value: From Comparative to Competitive Advantage (2002)

Vilniaus Bankas, Lithuanian Macroeconomic Review (2004)

World Bank, Lithuania: Aiming for A Knowledge Economy (2003)

World Bank & IFC, Doing Business in 2005: Removing Obstacles to Growth (2004)

WTO online publications and data, www,wto,org

Leave a Comment