GYVENTOJŲ APMOKESTINIMO IR DABARTINIO GPM ĮSTATYMO ADMINISTRAVIMO PROBLEMOS

ĮVADAS

Tarp nedaugelio ekonominių procesų reikšmingą vietą užima darbas. Jis – ne tik žmogaus pajamų, bet ir socialinio statuso, pilnavertiškumo šaltinis. Žvelgiant visos ekonomikos mastu, darbas duoda riboto ištekliaus – darbo jėgos – naudojimo prekių ir paslaugų gamybai efektą. Būtent dėl to tiek atskiras asmuo, tiek visa visuomenė laimi, kai visi, kurie tik gali dirba. Tačiau kad ir kaip bebūtų gaila žmonės turi dalį savo uždirbtų pinigų atiduoti valstybei. Tai vadinamasis gyventojų pajamų mokestis.
Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos formavosi nuo 1990 m. Postsocialistinėms šalims būdingos tokios mookesčių reformų alternatyvos. Dauguma mokesčių reformų iškelia tikslą mažinti mokesčių naštą. Kurdamos ar reformuodamos savąsias mokesčių sistemas, postsocialistinės šalys paprastai kopijuoja išsivysčiusių pasaulio valstybių modelius. Užsienio šalių mokesčių sistemos priimamos etalonu, nekvestionuojant jų pagrįstumo ir nesigilinant į jų sukeltas problemas. Kiekviena reforma, mokesčių – taip pat ne išimtis, turi iškelti ir deklaruoti tikslą, kuris taps kelrodžiu, pasirenkant reformos kryptį, principus ir būdus. Keliamus tikslus nulemia požiūris į valstybę, šalyje susiformavęs žmonių ekonominis mentalitetas. Tuo pačiu negalima būtų teigti, jog yra visiško užtikrintumo jausmas. Tiikrai ne ir visų pirma dėl to, jog tikrai neaišku kaip pasisuks mokesčių administravimo praktika, nes neteisinga praktika gali niekais paversti net ir geriausias idėjas. Nemažą nerimą taip pat kelia ir baimė priimti vieną ar kitą mokesčių administravimui būtiną sprendimą –

galbūt drąsų, laužantį nusistovėjusias tradicijas, adekvatų susiklosčiusiai situacijai (o ne instrukcinį), improvizuojant tomis galimybėmis, kurias iš tiesų mokesčių administratoriui suteikia naujos tiek Mokesčių administravimo, tiek ir specialių mokesčių įstatymų nuostatos.
Mokesčių administravimas – tai finansų teisės normų, reguliuojančių teisinius santykius, susiklostančius mokesčių administravimo srityse, visuma. Mokesčių teisė mokesčių administravimas – tai finansų teisės institutai, teisės normų, reguliuojančių teisinius santykius, susiklostančius mokesčių nustatymo, apskaičiavimo, sumokėjimo ir išieškojimo srityse, visuma.

1. GPM įstatymas

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – Įstatymas), priimtas 2002 m. liepos 2 d., yra taikomas nuo 2003 m. sausio 1 d. Įsigaliojus šiam įstatymui, neteko galios Lietuvos Respublikos fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas. Galima trumpai apžvelgti pagrindinius punktus. Mokesčio mokėtojai Pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Gyventojai skirstomi į nuolatinius ir nenuolatinius Lietuvos gyventojus. Gyventojas laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju, jeigu jis attitinka Įstatyme nustatytus reikalavimus, pavyzdžiui, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jo asmeninių, socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta yra Lietuvoje, tam tikrą laiką išbūna Lietuvoje. Mokesčio bazė Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra: 1.per nuolatinę bazę vykdomos individualios veiklos pajamos; 2. ne per nuolatinę bazę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje: – palūkanos; – pajamos iš paskirstytojo pelno; – su darbo santykiais ar

rba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos; – sporto veiklos pajamos; – atlikėjų veiklos pajamos; – pajamos, gautos už išnuomotą, parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvoje; – pajamos, gautos už parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija; – honoraras. Pajamų mokesčio tarifai Pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 procentai. Pajamų mokesčio 15 procentų tarifas taikomas pajamoms iš paskirstytojo pelno, jūrininkų gautoms pajamoms, sportininkų pajamoms, atlikėjų pajamoms, honorarui; gautoms pagal autorinę sutartį pajamoms iš kūrybos; pajamoms, gautoms iš turto nuomos, pardavimo arba kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms; pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš šių pajamų neatimti leidžiami atskaitymai; pensijų išmokoms, gautoms bet kuriuo Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatyme numatytu būdu, išmokoms pagal gyvybės draudimo sutartį, grąžinamoms gyventojo sumokėtoms gyvybės draudimo įmokoms pagal nutrauktą gyvybės draudimo sutartį. Kitoms pajamoms (neišvardintoms Įstatyme) taikomas 33 procentų pajamų mokesčio tarifas. Už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą, mokamas savivaldybių tarybų nustatytas fiksuoto dydžio pajamų mokestis. Mokestinis laikotarpis Pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais. Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų, gautų per nuolatinę bazę Lietuvoje, mokesčio pirmas mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, kuriais nuolatinė bazė buvo arba turėjo būti įregistruota. Apmokestinamųjų pajamų apskaičiavimo tv
varka 1. Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio Įstatymo nustatyta tvarka atimama: – neapmokestinamosios pajamos; – pajamos, gautos iš veiklos, kuria verstasi turint verslo liudijimą; – leidžiami atskaitymai, susiję su individualios veiklos pajamų gavimu; – per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos; – neapmokestinamasis pajamų dydis ir papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis; – Įstatyme nustatytos nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos. 2. Apskaičiuojant nenuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos per nuolatinę bazę apmokestinamąsias pajamas, iš visų per nuolatinę bazę gautų pajamų atimamos neapmokestinamos individualios veiklos, vykdomos per tą nuolatinę bazę, pajamos ir (arba) leidžiami atskaitymai, susiję su tų individualios veiklos, vykdomos per tą nuolatinę bazę, pajamų gavimu. 3. Į nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamas įskaitomos pozityviosios pajamos, t. y. visos kontroliuojamo vieneto, įregistruoto ar kitaip organizuoto valstybėse ar zonose, neįtrauktose į ,,baltąjį sąrašą“, kurį nustato finansų ministras, pajamos arba jų dalis, įskaitomos nuolatinio Lietuvos gyventojo – kontroliuojančiojo asmens pajamas proporcingai šio nuolatinio Lietuvos gyventojo turimų akcijų, balsų arba teisių į kontroliuojamojo vieneto pelną skaičiui.
Administravimas

Pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos skirstomos į dvi klases – A ir B.
A klasės pajamoms priskiriamos: – iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę ga
autos pajamos, išskyrus nustatytas išimtis; – iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę bei iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjų veiklos pajamos; – ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija, arba nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje;

– iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, palūkanos ir honorarai.

B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Pajamų mokestį nuo išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamas išmokantys asmenys. Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio Įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo.

1.1. Apmokestinimo principai
Tam, kad mokesčių sistemos kūrimas vyktų kryptingai, būtina įtvirtinti apmokestinimo principus, nusakančius mokesčių sistemos viziją, kuriamos mokesčių sistemos charakteristikas. Apmokestinimo principai daugelyje šalių yra įtvirtinami Konstitucijoje, tai sustiprina prievolę nuosekliai jų laikytis. Lietuvoje apmokestinimo principai yra išvardinti Vyriausybės patvirtintoje Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programoje, o mokesčių įstatymus priima Seimas. Greičiausiai tai didele dalimi ir lemia, jog programoje įtvirtintų principų nėra laikomasi. Apmokestinimo principų svarba turi būti suprasta ir išreikšta, juos įteisinant, jei ne Konstitucijos, tai bent įstatymo lygmenyje. Siekiant, kad mokesčių sistema netrukdytų rinkos funkcionavimui, kad ji išlaisvintų žmogaus kūrybines galias ir leistų jam kurti didžiausią gerovę, būtina laikytis žemiau pateikiamų principų. Visų pirma, valstybė, taikydama mokesčius, turi siekti tik vieno tikslo – surinkti pajamas, būtinas jos funkcijoms finansuoti. Mokesčių pagalba neturi būti formuojama ūkio struktūra, įtakojami žmonių sprendimai versle ir privačiame gyvenime. Tik įsiklausykime, kaip dažnai skamba “ekonomikos architektų” šūkiai – Lietuva turi būti klestinčio turizmo šalimi, todėl sudarykime turizmui šiltnamio sąlygas, atleiskime nuo mokesčių. Favoritizmo objektai laikas nuo laiko keičiasi, esmė gi lieka ta pati. Ilgametė patirtis neabejotinai įrodė, jog reguliavimas mokesčiais yra pražūtingas, pažeidžiantis natūralius kapitalo judėjimo dėsnius, nukreipiantis žmonių pastangas ne maksimalios naudos linkme. Nei vienas žmogus negali žinoti, kuria kryptimi “turi” judėti gyvenimas, todėl kiekvienas ekonomikos skatinimas neišvengiamai atspindės asmeninius sprendimus priimančio žmogaus pageidavimus. Siekiant to išvengti, mokesčiai turi būti tik biudžeto pajamų surinkimo, bet ne ekonomikos reguliavimo įrankis. Šis principas reikalauja, kad mokesčių tarifai būtų visiems vienodi, mokesčių lengvatomis nebūtų skatinamos valstybės nustatytos prioritetinės šakos, įmonės ar asmenys. Antra, mokesčiai neturi įtakoti mokesčio mokėtojo pasirinkimo užsiimti viena ar kita veikla, taupyti ar vartoti, investuoti ar skolinti. Teiginiai, kad taupyti yra didesnė vertybė nei vartoti, kad smulkus verslas labiau nusipelnęs už stambųjį, yra nepagrįsti. Po tokiais teiginiais slypi arba neišmanymas, arba atskirų grupių interesai. Įgyvendinti, jie nepakeičia sistemos iš esmės, o tik verčia taikytis prie nustatytų žaidimo taisyklių. Suvokiant, kad nėra absoliučiai neutralių mokesčių, būtina stengtis, kad mokesčių sistema kuo mažiau įtakotų ekonomikos dalyvių priimamus sprendimus, nepaisant to, su kokia ekonominės veiklos sritimi tai būtų susiję. Šio principo įgyvendinimas sudarytų vienodas mokestines sąlygas visiems – tiek įmonėms, tiek gyventojams, tiek stambiems, tiek smulkiems. Trečia, mokesčiai turi būti teisingi. Tai reiškia, kad valstybės išlaikymas turi vienodai, o pereinamuoju laikotarpiu – proporcingai pajamoms – kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui. Šiam principui priešingi yra progresyviniai mokesčiai. Jei valstybė imasi vykdyti socialines (perskirstymo) programas, tai turi būti daroma biudžeto išlaidų, o ne mokesčių politikos pagalba. Mokesčių vienodumo principą geriausiai įgyvendintų pagalvės mokestis, leidžiantis nustatyti visiems vienodą mokestį. Jei valstybė teikia tam tikras paslaugas gyventojams, tai šios paslaugos turi visiems kainuoti vienodai (perkant duoną parduotuvėje juk nereikalaujama pajamų deklaracijos ir duonos kaina nepriklauso nei nuo socialinio statuso, nei nuo uždirbamų pajamų). Argumentai už pagalvės mokestį yra labai stiprūs, tačiau kol kas visuomenė nebūtų pribrendusi šio neutraliausio ir teisingiausio mokesčio įvedimui, todėl pereinamuoju laikotarpiu tikslinga taikyti nuosaikesnį – proporcingumo principą. Pagal jį, vienodo tarifo mokestis taikomas proporcingai pajamoms. Geriausiai šį principą atitinka proporcinis (vieno tarifo) pajamų mokestis arba pridėtinės vertės mokestis. Ketvirta, mokesčių nykstamumas yra būtina efektyvios ekonomikos sąlyga. Mokesčių našta turi nuolat mažėti valstybės funkcijų siaurinimo ir jų finansavimo mažinimo dėka. Tai yra vienintelė tikra galimybė didinti realiąsias gyventojų pajamas, o kartu ir žmonių gerovę. Mokesčių sistema turi sudaryti galimybes mažinti mokesčius nepažeidžiant sistemos vientisumo. Penkta, mokesčių reforma turi panaikinti dvigubą ar daugiapakopį to paties objekto apmokestinimą. Dabar naujai sukurta vertė yra apmokestinama keliais mokesčiais. Negana to, vieni mokesčiai yra apmokestinami kitais mokesčiais. Vienkartinis sukurtos vertės apmokestinimas turi būti mokesčių reformos šerdis, jos pagrindinė idėja. Šešta, mokesčiai turi būti maksimaliai aiškūs. Įstatymas turi numatyti tikslias, išsamias, vienareikšmes mokesčių skaičiavimo ir mokėjimo taisykles, todėl mokesčių skaidrumas yra būtinas mokesčių sistemos atributas. Valstybė visų pirma turi sukurti aiškias ir vienodai traktuojamas mokesčių taisykles, o tik tuomet reikalauti teisingai mokėti mokesčius. Septinta, mokestis privalo būti visuotinai taikomas, neteikiant atskiroms šakoms ar subjektams išimčių ar lengvatų. Mokesčio skaičiavimas ir mokėjimas turi vykti automatiškai, nepriklausomai nuo mokėtojo ir administratoriaus valios ar interpretacijos. Jis neturi palikti mokėtojams ir administratoriui paskatų bei galimybių susitarti, apeinant ar minimizuojant mokesčius. Teisinga mokesčių sistema neturi sudaryti sąlygų mokesčių vengimui, užkraunant sunkesnę naštą sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Aštunta, biudžeto įplaukos turi būti gaunamos minimaliais mokesčio mokėjimo ir administravimo kaštais. Šis mokesčių rinkimo efektyvumo principas užtikrintų, kad mokesčio mokėjimas ir jų administravimas nebus papildomų išlaidų šaltinis. Apibendrinant, mokesčių sistema turi remtis šiais principais: fiskalinis, bet ne reguliavimo vaidmuo, minimali mokesčių įtaka, teisingumas, mokesčių naštos nykstamumas, vienkartinis apmokestinimas, skaidrumas, visuotinumas, neišvengiamumas, automatiškumas ir mokesčių rinkimo efektyvumas. Šių principų taikymas sudaro prielaidas pasiekti keliamą tikslą – išlaisvinti žmogų nuo nepakeliamos tiesioginės ir netiesioginės mokesčių naštos. Vyriausybės patvirtinta Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programa įteisino ne visus čia aptartus principus – programoje nėra mokesčių naštos nykstamumo principo, vienkartinio apmokestinimo principo. Tai trukdo nuosekliai reformuoti mokesčių sistemą ir sudaryti prielaidas verslo plėtrai. Reikia pastebėti, kad net programoje įteisintų principų nėra nuosekliai laikomasi. Mokesčiai vis dar yra populiarus ekonomikos reguliavimo įrankis. Pavyzdžiui, apmokestinus į užsienį išmokamas palūkanas, siekiama mažinti einamosios sąskaitos deficitą, nustačius mažesnį mokesčio tarifą mažoms įmonėms, siekiama paskatinti jų veiklą ir pan. Mokesčių įtaka vis dar išlieka labai didelė. Apmokestinimo taisyklės skatina bendrauti tik su tam tikrų šalių įmonėmis, uždirbti pajamas tik iš tam tikrų veiklų. Mokesčių teisingumo principas yra nuolat pažeidinėjamas, nustatant išimtis ir privilegijas. Mokesčių našta per nepriklausomybės laikotarpį augo neįtikėtinais tempais: nuo 28 proc. 1993 m. iki 40 proc. 1999 m. Mokesčių skaidrumą galima sulyginti tik su Gango upės vandeniu (ne dėl dažnai sutinkamo mokesčių taisyklių neliečiamumo (šventumo), bet dėl jų drumzlėtumo). Nesant tikslių mokesčių taisyklių, neįmanoma pasiekti mokesčių automatiškumo ir pigaus administravimo bei išnaikinti korupciją. Priešingai vienkartinio apmokestinimo principui, mokesčiai apmokestina tą pačią bazę, o daugeliu atvejų vieni mokesčiai apmokestina kitus mokesčius. Geriausiai dubliavimą galima pademonstruoti tiesioginių (pelno ir pajamų) ir netiesioginių (PVM, akcizas) pajamų mokesčių pavyzdžiu. Ir pajamų mokesčiai, ir PVM apmokestina naujai sukurtą vertę, tik mokestis paimamas skirtingu metu. Jei pelno ir pajamų mokesčiai paimami tuomet, kai pajamos yra gaunamos, tai PVM paimamas tuomet, kai uždirbtos pajamos yra išleidžiamos. Kadangi visos pajamos yra anksčiau ar vėliau išleidžiamos (su sąlyga, kad mokesčiai būtų taikomi be lengvatų ir išimčių), ilgainiui ir pajamų, ir PVM apmokestintų tas pačias pajamas. PVM – “jaunas” mokestis. Kai jis buvo išrastas (beje, visi mokesčiai yra išradinėjami, sukuriami, tai žmogaus kūryba, neturinti duoto standarto, taigi žmonių gali ir turi būti pakeičiama), vyko rimtos diskusijos, ar šis mokestis turėtų būti taikomas vietoj ar kartu su tiesioginiais pajamų mokesčiais. Nors logika teigė, kad PVM turi pakeisti tiesioginius mokesčius, nugalėjo biudžeto pajamų didinimo argumentas, PVM tapo papildomu mokesčiu. Tačiau diskusijos nesibaigė – jos nuolat vyksta, ieškoma dvigubo apmokestinimo išvengimo galimybių. Nors mūsų aptariami pajamų ir pridėtinės vertės mokesčiai ir apmokestina tą pačią bazę, skirtinga šių mokesčių taikymo technologija lemia didelius mokesčių administravimo skirtumus, privalumus priskiriant netiesioginiams mokesčiams. Turbūt vaizdžiausiai mokesčių efektyvumą pavaizduoja kiekvieno mokesčio generuojamos įplaukos į biudžetą. Informatyvu, kad 18 proc. PVM surenka daugiau pajamų biudžetui nei 33 (29, 24) proc. pajamų mokesčiai (galima priminti, kad bazė apytiksliai ta pati).
1.2. Mokesčių administravimas
Mokesčių administravimo tradicijos Lietuvoje yra menkos, trumpa mokesčių administravimo istorija nepasižymi administravimo kultūra ir yra lydima nuolatinės įtampos bei nedraugiškų mokesčių administratorių ir mokesčių mokėtojų santykių. Vakarų Europos šalys nuo prievartinio mokesčių rinkimo pereina prie savanoriško mokesčių mokėjimo. Nors savanoriškas privalomasis mokėjimas ir skamba paradoksaliai, tačiau ši kryptis yra vienintelė teisinga apmokestinimo kryptis civilizuotoje valstybėje. Ji nereiškia principo “noriu – moku, noriu – nemoku”, ji reiškia mokesčio mokėtojo teisių pripažinimą administruojant mokesčius. Apie savanorišką mokesčių mokėjimą kalba ir Mokesčių inspekcijos aukšti pareigūnai, tačiau tenka apgailestauti, kad darbai prieštarauja žodžiams. Tai sąlygoja nelygias mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratorių teises nustatantis Mokesčių administravimo įstatymas, kuris trukdo formuotis mokesčių mokėjimo ir administravimo tradicijai. Mokesčių administravimo kultūros formavimuisi kliudo ir neįgyvendinami mokesčių sistemos principai – mokesčių taisyklių tikslumas, mokesčių administravimo efektyvumas. Kuomet mokesčių taisyklės leidžia interpretacijas, sunku tikėtis, kad visi mokesčių administratoriai ims vienodai jas taikyti. Mokesčių taisyklių tikslumas ir paprastumas yra būtina mokesčių administravimo kokybės didinimo prielaida ir sąlyga. Skirtingai nuo kitų teisės sričių, mokesčių teisėje yra nustatyta mokesčių mokėtojo kaltės prezumpcija. Įstatymo nuostata teigia, kad savo nekaltumą turi įrodyti mokesčių mokėtojas. Civilizuotos teisės sistema reikalauja iš mokesčių administratorių įrodyti mokesčių mokėtojo kaltę ir tik tuomet jam taikyti sankcijas. Mokesčių mokėtojo kaltės prezumpcija privalo būti pakeista į visose teisės srityse taikomą nekaltumo prezumpciją. Mokesčių administravimo įstatymas mokesčių administratoriams suteikia labai dideles teises. Mokesčių administratoriui leidžiama areštuoti mokesčių mokėtojo turtą be teismo sprendimo. Tokia baudžiamoji priemonė sudaro sąlygas privesti įmonę prie bankroto, mokesčių administratoriams neteisėtais tikslais panaudoti suteiktus įgaliojimus ar jų rankomis susidoroti su konkurentais. Teisė areštuoti žmogaus ar įmonės turtą gali būti suteikta tik teismui. Mokesčių administratoriui turėtų būti suteikta teisė vykdyti turto areštą tik turint teismo leidimą. Mokesčių administravimo įstatymas nustato nepagrįsto dydžio baudas už piktybinį mokesčių nemokėjimą. Piktybinis mokesčių nemokėjimas apibrėžtas labai plačiai ir aptakiai, taigi leidžia už bet kokią klaidą ar menkiausią darbuotojo prasižengimą taikyti baudas nuo apyvartos. Kaip rodo praktika, šios baudos visiškai nepasiteisino: įmonėms jos reiškia bankrotą, biudžetui – neatgautiną nepriemoką. Baudas nuo apyvartos būtina panaikinti, o baudos dydį sieti su nusižengimo – padarytos žalos biudžetui – dydžiu. Mokesčių administravimo įstatymas leidžia taikyti netiesioginius pajamų nustatymo metodus. Netiesioginis pajamų nustatymo metodas reiškia, kad mokėtina biudžetui suma nustatoma ne pagal apskaitos dokumentus, kaip to reikalauja Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas, bet netiesiogiai – lyginant su analogiškomis konkuruojančiomis įmonėmis, operatyviniais duomenimis ir kitaip. Netiesioginius pajamų nustatymo metodus mokesčių administratoriai taiko retai, nes jų taikymas reikalauja daug darbo, kad būtų įrodyta kita nei dokumentuose užfiksuota pajamų suma. Tačiau įplaukų į biudžetą priskaičiuojama nedaug. Mokesčių administratorių patiriamos sąnaudos neatsiperka, toks mokesčių administravimas yra nuostolingas. Be to, jis sukuria nereikalingą įtampą mokesčių mokėtojų tarpe. Netiesioginių pajamų nustatymo metodų taikymo tikslinga atsisakyti. Pakeitus Mokesčių administravimo įstatymą 1998 metais, mokesčio mokėtojo galimybės įrodyti savo teisumą teisme dar labiau sumenko. Mokesčio mokėtojo kelias iki teismo buvo prailgintas – įsteigta vyriausybinė Mokestinių ginčų nagrinėjimo komisija, atstovaujanti mokesčių administratorių interesams. Jei mokesčių mokėtojas nori kreiptis į teismą, iki jo jis turi praeiti dar 3 vyriausybines instancijas: teritorinį mokesčių administratorių (mokesčių inspektorius kartais tikrina pats save), centrinį mokesčių administratorių bei mokestinių ginčų komisiją ir tik tuomet įgyjama teisė kreiptis į teismą. Tokia gausybė tarpinių institucijų nepagrįstai ištęsia bylos nagrinėjimo laiką, per kurį mokesčių mokėtojas patiria nuostolius, gaištama daug laiko ir patiriama daug sąnaudų nereikalingiems barjerams įveikti. Tikslinga panaikinti visas tarpines apeliacijų nagrinėjimo institucijas arba palikti vieną tarpinę instituciją – centrinį mokesčių administratorių.

2. Valstybinė mokesčių inspekcija

Pagrindinius Lietuvoje galiojančius mokesčius – pridėtinės vertės mokestį, pelno mokestį, gyventojų pajamų mokestį, akcizus, įvairius turto mokesčius – administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija. Valstybinę mokesčių inspekciją sudaro centrinis mokesčio administratorius (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos) ir 10 teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų. Valstybinės mokesčių inspekcijos veiklą bei mokesčių administravimo procedūras reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas. Lietuvos muitinė administruoja muitus bei iš dalies pridėtinės vertės, cukraus, prekių apyvartos mokesčius, akcizus, kiek tai jai yra pavesta pagal atskirus mokesčių įstatymus.Lietuvos muitinė veikia vadovaudamasi Lietuvos Respublikos muitinės kodeksu. Valstybinė mokesčių inspekcija bei Lietuvos muitinė yra institucijos, pavaldžios Lietuvos Respublikos finansų ministerijai. Kartu su Valstybine mokesčių inspekcija mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestį, taip pat mokesčius už aplinkos teršimą administruoja ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos. Valstybinio socialinio draudimo įmokas administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pavaldi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gruodžio 7 d. nutarimą „Dėl Lietuvos TSR 1991 metų ekonominės ir socialinės raidos“, 1990 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 92 „Dėl valstybinių mokesčių inspekcijų“ Finansų ministerijos sistemoje patvirtino: Valstybinę mokesčių inspekciją (Finansų ministerijos centrinio aparato struktūroje), miestų ir rajonų valstybines mokesčių inspekcijas. 1990 m. birželio 26 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 1990 m. liepos 1 d. Šis įstatymas nustatė Valstybinės mokesčių inspekcijos funkcijas, teises, pareigūnų atsakomybę. Lietuvos Respublikos Seimui 1995 m. birželio 28 d. priėmus Mokesčių administravimo įstatymą Valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymas neteko galios. Buvo nustatytas terminas, per kurį Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Valstybinė mokesčių inspekcija ir miestų bei rajonų valstybinės mokesčių inspekcijos turėjo būti pertvarkytos pagal Mokesčių administravimo įstatymo III skyrių. Laikoma, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos yra įsteigta nuo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo įsigaliojimo. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą Valstybinė mokesčių inspekcija yra mokesčių administratorius. Tai valstybinė institucija, įsteigta prie Finansų ministerijos, finansuojama iš valstybės biudžeto ir atskaitinga finansų ministrui. Ją sudaro centrinis mokesčių administratorius – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nuostatai) bei jai pavaldžios apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos – vietos mokesčių administratoriai (apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos tipiniai nuostatai), kurios yra juridiniai asmenys, turintys savo sąskaitas banke, antspaudus ir bendrą simboliką. Valstybinė mokesčių inspekcija tvarko mokesčių ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, mokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius, delspinigius, baudas, paskirtas mokesčių mokėtojams pagal mokesčių įstatymus. Taip pat grąžina permokas, vykdo vietos savivaldybės sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir atskaitymų į jos biudžetą bei fondus lengvatų teikimo. Be to, organizuoja konfiskuoto, esančio be šeimininko, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto bei lobių apskaitą, įkainojimą bei realizavimą. Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijos pavedimu Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos – centrinis mokesčių administratorius – leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus mokesčių įstatymams įgyvendinti. Taip teikia Finansų ministerijai pasiūlymus dėl mokesčių įstatymų, kitų teisės aktų, apmokestinimo tvarkos tobulinimo bei mokesčių administravimo gerinimo. Lietuvoje virš 90 procentų valstybės bei savivaldybės biudžetų įplaukų sudaro mokesčių pajamos. Didžiausią nacionalinio biudžeto įplaukų dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis, fizinių asmenų pajamų mokestis, akcizai. Valstybinė mokesčių inspekcija administruoja daugiau kaip 20 rūšių mokesčių, kai kuriuos iš jų – kartu su Lietuvos Respublikos Muitinės departamentu bei Aplinkos ministerija. Mokesčio administratoriaus pareigūnai turi teisę gauti iš įmonių, įstaigų, organizacijų ir kitų asmenų, įskaitant bankus ir kitas kredito bei finansų įstaigas, reikalingas žinias bei dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie juridinio ar fizinio asmens turtą bei pajamas. Pateikę pažymėjimą ir norėdami nustatyti, kaip asmuo vykdo mokesčių prievoles, tikrinti veiklai naudojamus materialinius išteklius bei pagamintą produkciją. Ginčo ir ne ginčo tvarka gali išieškoti iš juridinių ir fizinių asmenų laiku nesumokėtus mokesčius ir įstatymo numatytus delspinigius, baudas bei kitas biudžetams priklausančias sumas. Turi teisę surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus bylose, kurios pagal įstatymą priskirtos mokesčių administratoriaus kompetencijai. Valstybinė mokesčių inspekcija konsultuoja mokesčių mokėtojus, visose valstybinėse mokesčių inspekcijose veikia mokesčių mokėtojų švietimo bei konsultavimo skyriai. Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojai kelia kvalifikaciją įvairaus lygio seminaruose bei konferencijose, kuriose dalyvauja ir tarptautinių organizacijų specialistai. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos efektyviai dalyvauja Europos mokesčių administracijų organizacijos veikloje. Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų patirtis bei žinios orientuojamos į mokesčių administravimo gerinimą Lietuvoje bei savanoriško mokesčių mokėjimo skatinimą. Iki 1994 metų Lietuvoje buvo 11 respublikinio pavaldumo miestų ir 44 rajonai. Tuometinė Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūra atitiko Lietuvos Respublikos teritorijos administracinį suskirstymą: ją sudarė 55 miestų ir rajonų valstybinės mokesčių inspekcijos (vietos mokesčių administratoriai) ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (centrinis mokesčių administratorius). Tokia Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūra buvo per daug smulki ir labai skyrėsi nuo Europos Sąjungos šalių mokesčių administravimo struktūrų. Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. I-586 ,,Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo įgyvendinimo” nustatyta vietoj 55 administracinių vienetų įsteigti 10 apskričių administracinių vienetų. Šios reformos pagrindu siekiant priartėti prie Europos Sąjungos valstybių mokesčių administravimo struktūrų modelio 1999 m. sausio 1 d.atitinkamai buvo įsteigta 10 apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų (Marijampolės apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija buvo įsteigta bandomosios reorganizacijos pradžioje 1998 m. spalio 1 d.). Dabartinės Valstybinės mokesčių inspekcijos administracinę struktūrą sudaro Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (centrinis mokesčių administratorius), (toliau – VMI prie FM) ir 10 apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų (toliau – apskričių VMI).

3. Mokesčių ir jų administravimo problemos
Džiugina tai, kad Finansų ministerija šį kartą davė užtektinai laiko susipažinti su Mokesčių administravimo įstatymo projektu, pateikti pastabas, pasirengti naujovėms. Pastaruoju metu tokie atvejai buvo tapę gana reti. Iš stalčių traukiami projektai virsdavo teisės aktais mokesčių mokėtojams nespėjus nei mirktelėti. Bet ar pateisins jis lūkesčius mokesčių mokėtojų, kurie daug kartų nusivylė įstatymų leidėjų geranoriškumu vis dar deda nemažai vilčių, kad naujasis įstatymas pakeis jų padėtį į gerą.

3.1. Mokesčių administravimo įstatymo problemos

Dauguma teigiamų permainų – tik dalinės. Mokesčių administravimo įstatyme siekiama įtvirtinti, jog mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą ar iš esmės keičiantys apmokestinimo tvarką, įsigaliojo ne ankščiau kaip po pusės metų nuo jų priėmimo. Tikslas yra neabejotinai geras, daugelio partijų deklaruotas rinkimų programose, įtrauktas net į Lietuvos Respublikos vyriausybės programas. Tačiau atkreipkite dėmesį į tai, jog vėlesnis įsigaliojimas bus taikomas ne visiems mokesčių įstatymų pakeitimams. Vadinasi, ir toliau mokesčių įstatymai bus keičiami taip dažnai, kai tik mokesčių administratoriai „aptiks“ spragų, o gal sudarinės kokį nors pageidavimų repertuarą. Pasigendama ir įpareigojimo, kad jokia įstatymo nuostata nepradėtų galioti, kol nebus parengti jos įgyvendinimui būtini poįstatyminiai aktai. Juk kaip dar dažnai būna, ir netik mokesčių srityje, įstatymas galioja, tvarka neparengta, o atsakomybė už įstatymo nevykdymą visai reali. Kokią įtampą tokiomis „nesvarumo“ sąlygomis patiria įmonių buhalteriai ir vadovai – tik jie vieni ir težino. Neveltui yra šalių, kuriose valstybės tarnautojai privalo padirbėti privačiame versle, kad vykdydami savo pareigas geriau suprastų, kaip stipriai nuo jų darbo priklauso verslo sąlygos.
Kita taisyklė, kuri galėjo būti gera, bet yra tik truputį geresnė nei senajame įstatyme, – naujoviškas mokesčio apskaičiavimo teisingumo įrodymas. Jei iki šiol mokesčių teisėje tebetaikomam mokesčių mokėtojų kaltės prezumpcija, kuomet mokesčių mokėtojui tenka visa mokesčio apskaičiavimo teisingumo įrodinėjimo našta, tai naujame projekte ši atsakomybė truputį padalijama. Mokesčių administratoriui tenka prievolė pagrįsti, jog jis turi pagrindą perskaičiuoti mokestį ir su juo susijusias sumas. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius privalės pagrįsti, kodėl jis apskaičiuos mokestį kitaip, nei tai padarė mokesčių mokėtojas. Tačiau įrodinėjimas dėl pačios sumos, kaip ir dabar, taip ir toliau liks mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas turės įrodyti, kad mokesčių administratoriaus apskaičiuota mokesčio suma neteisinga. Tvarka iš esmės liko nepakitusi, tik įrodinėjimo erdvė prasiplėtė: įrodinėdamas mokesčių mokėtojas galės argumentuoti, kad mokesčių administratoriaus pateiktas pagrindimas yra nepagrįstas.
Galiojantis įstatymas nustato, kad mokestinio ginčo metu dėl mokesčių teisės aktų turinio kilę neaiškumai turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Naujojo Mokesčių administravimo įstatymo projekte ši nuostata modifikuojama mokesčių mokėtojui palankia linkme, nes jo naudai ketina aiškinti teisės aktus ir ne ginčo metu. Tačiau ši taisyklė bus taikoma jau ne visiems teisės aktų turinio neaiškumams, bet tik prieštaravimams ir tik tiems, kurių neįmanoma pašalinti. Iš esmės nėra teisės aktų prieštaravimų, kurių neįmanoma pašalinti, ypač kai viena iš konflikto pusių priklauso teisės aktų leidėjų barikadoms. Šią naujieną priskirti teigiamiems pokyčiams galima tik todėl, kad dabartinė nuostata yra praktiškai netaikoma. Žinoma, visą naujosios nuostatos „gerumą“ taip pat lems įstatymo įgyvendinimo praktika, todėl belieka tikėtis, kad įgyvendindama naująjį įstatymą Finansų ministerija nepamirš, jog ir ji šią nuostatą priskyrė prie „liberalizuojančiųjų“ mokesčių administravimą.
Vadovaujantis naujuoju Mokesčių administravimo įstatymo projektu gali padidėti galimybės mokesčių deklaracijas pateikti elektroniniu būdu. Ir vėlgi šis geras dalykas yra įgyvendintas tik iš dalies. Mokesčių administratorius nenori rizikuoti, todėl elektroninę formą bus galima pateikti tik tas deklaracijas, kurias jis leis. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas laukia kur kas ryžtingesnio žingsnio vykstančio elektrinio judėjimo kontekste. Mokesčių mokėtojui būtų parankiau pačiam pasirinkti, kokia forma jam priimtina pateikti deklaraciją, o mokesčių administratorius privalėtų jam tokią galimybę suteikti. Juk mokesčių administratoriui iš esmės daug labiau rūpi į biudžetą gaunamos įplaukos, kurios jau senų senovėje atliekamos elektroniniu pinigų pervedimo būdu. Tuo tarpu deklaracijos vis dar „vaikšto“ popieriuje, ir galo šioms vaikštynėms taip ir nematyti.
Tikrai geros žinios. Tokių žinių yra tik dvi. Pirmoji ta, kad pagaliau atsisakoma delspinigių skaičiavimo nuo mokesčių administratoriaus priskaičiuotų baudų. Kalbant apie tai užkimo jau ne vieno politiko ir verslininko balsas, tačiau sprendimai tik dabar įgauna įstatymo projekto pavidalą.
Akivaizdu, kad baudoms delspinigiai tik mokesčių teisėje ir tebuvo taikomi. Visas administracinis „baudynas“ jokių delspinigių iš pažeidėjo neskaičiavo ir nereikalavo. Taigi toks sprendimas pasiteisina administravimo logikos prasme, o mokesčių mokėtojui – tai pinigų taupymas.
Antroji tikrai gera naujiena yra ta, kad pagaliau panaikintos baudos nuo apyvartos. Gavusios „žiaurios akcijos“ vardą šios sankcijos nužudė ne vieną mokesčių mokėtoją. Nors ir pasmerktas, šis įrankis iki šiol yra užsilikęs Mokesčių administravimo įstatyme. Sako, kad net patys mokesčių administratoriai vengė taikyti baudas nuo apyvartos – tokios sveiku protu nesuvokiamos jos buvo įtvirtintos įstatyme. Taigi, baudų nuo apyvartos naujame Mokesčių administravimo įstatyme neturėtų likti. Baudos bus skaičiuojamos, kaip ir dera, nuo nesumokėtų mokesčių sumos. Mokesčių turgus ir kitos blogosios naujienos. Naujasis Mokesčių administravimo įstatymo projektas (nieko nuostabaus) siūlo įteisinti naujoves, kurių įgyvendinimas mokesčių mokėtojui kels rūpesčių. Visų pirma įstatymo projektas mokesčių inspekcijos troškimą viską sužinoti. Atrodytų, kad mokesčius administruojanti institucija reformuojama į „žinių inspekciją“, kuriai išsamią informaciją pageidaują,kad teiktų: antstoliai ir notarai, bankai, finansų įmonės, vertybinių popierių apyvartos tarpininkai, draudimo bendrovės ir pensijų fondai, prekybininkai ir paslaugų teikėjai. Pagal anksčiau galiojusį Mokesčių administravimo įstatymą teikiama informaciją buvo kuklesnė: ją teikė tik bankai apie juridinių asmenų sąskaitas ir juridiniai asmenys apie išmokėtas grynųjų pinigų sumas, viršijančias 10 000 litų. Dar pluoštelį informacijos iš bankų buvo reikalaujama teikti pagal Pinigų plovimo prevencijos įstatymo nuostatas, tačiau suplanuoti tokį „informuotumą“, kokį ketina pasiekti mokesčių inspekcija naujomis Mokesčių administravimo įstatymo projekto nuostatomis, reikėjo tikrai lakios fantazijos. Iš tikrųjų mokesčių mokėtojų teikiamos pažymos sunkiai tilps ir naujuose inspekcijos patalpose Druskininkuose. Abejotina, ar kas nors jas sistemiškai analizuos – tokia analizė iš esmės būtų beprasmiška ir neiškalbinga. Greičiausiai šia informacija bus susidomima tik tada, kai jos prireiks vieną kitą kartą per daugelį metų. O gal jos dar „maža kam prireiks“, bet argi tokiu principu turi vadovautis valstybės institucijos? Dalį informacijos mokesčių inspekcijai iš tiesų reikia žinoti, nes jai reikia įgyvendinti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo numatytus leidžiamus išlaidų atskaitymus. Tačiau net ir renkant tokią informaciją derėtų pagalvoti, kaip išvengti jos dubliavimo. Juk ir dabar deklaruojant turtą ir pajamas esama daug nereikalingo popierizmo. Ta pati įmonės ar banko pažyma keliauja ir mokesčių inspekcijai, ir mokesčių mokėtojui, kuris ją taip pat atneša į mokesčių inspekciją kartu su pateikiama deklaracija. Tikra tiesa, kad esama atvejų, kuomet mokesčių inspekcijai tikrai reikia žinoti viską apie kokį nors mokesčių mokėtoją. Tai – išimtiniai atvejai, kai įtariamas mokesčių slėpimas ir kai į tyrimą įsijungia specialiosios institucijos. Būtent tuomet kryptingas informacijos rinkimas ir tokios informacijos analizavimas yra prasmingas ir gali padėti išsiaiškinti pažeidimus. Bet jis kaip diena nuo nakties skiriasi nuo siūlomo įstatymo projekte masinio, nekryptingo popierizmo. Reikia tikėtis, kad sveiko proto pakaks ir mokesčių mokėtojai nebus apkrauti beprasmišku darbu. Kita didelė mokesčių administravimo įstatymo projekto naujovė – galimybė tartis su mokesčių administratoriumi dėl mokesčių dydžio, jei mokestis buvo apskaičiuotas taikant įstatymo turinio viršenybės prieš formą principą arba mokestį apskaičiavus pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Tik paminėsiu, kad turinio viršenybės prieš formą principas – tai šiek tiek modifikuotas dabartinis „piktnaudžiavimas“, o mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą – tai dabartiniai „netiesioginiai pajamų nustatymo metodai“. Ta pati mergelė, tik kita suknelė. Daug kritikuoti administratoriaus įrankiai išlieka, tik neva mokesčių mokėtojo labui jie papildomi galimybe sulygti mokesčio sumą. Pirmiausia tai yra netiesioginis pripažinimas, kad minimi metodai yra ydingi, jie neleidžia tiksliai ir teisingai apskaičiuoti mokėtinos mokesčio sumos. Tačiau užuot atsisakius pačių metodų, atsiranda dar vienas abejotinos reputacijos „susitarimas“, kuris lems bent dvi blogybes. Pirma, korupcijos galimybė. Su vienu deramasi, su kitu ne, kokia suma „nusileidžiama“, kokia premija „už pastangas“ teks pačiam administratoriui – visa tai šiandien tik prielaidos, o priėmus įstatymą taps gyvenimo realybe. Antra, mokesčių administratorius, esant derybų galimybei, praras motyvaciją mokestį apskaičiuoti „kuo arčiau tiesos“. Kam stengtis, jei yra galimybė atsitraukti? Geriau „užsimesti“, kad po to būtų kur nusileisti – tai įprasta turgaus logika. Tokiu mokesčių turgumi gal ir pasidžiaugs teisinių paslaugų teikėjai – mediatoriai, siekiantys sutaikyti dvi besiginčijančias šalis. Tačiau užnugario neturintiems mokesčių mokėtojams, o ir pačios mokesčių teisės sistemos skaidrumui, ši naujovė yra abejotina gėrybė. Seni blogi dalykai naujojo įstatymo projekte. Naujasis Mokesčių administravimo įstatymo projektas paveldėjo daugumą kritikuotų senojo įstatymo nuostatų. Daug neanalizuodama, išvardysiu išliekančius, iš esmės nepakitusius didžiausius skaudulius mokesčių mokėtojams. Pasikėsinimas į mokesčių mokėtojų nuosavybę mokesčių administravimo tikslu toleruojamas: mokesčių administratorius ir toliau galės nusirašinėti pinigų sumas nuo mokesčių mokėtojo sąskaitos; mokesčių administratorius ir toliau galės be teismo sankcijos areštuoti mokesčių mokėtojo turtą. Skirtingo pavaldumo valstybės institucijos ir toliau savo supratimą apie teisės aktus aiškinsis ne tarpusavy, įvertinant pavaldumą, bet teisme: centrinis mokesčių administratorius ir toliau galės skųsti mokesčių mokėtojui palankius sprendimus. Iki naujojo Mokesčių administravimo įstatymo įsigaliojimo pateiktas projektas dar, žinoma, keisis. Būkime optimistai ir vilkimės, kad projekto rengėjai ne tik vienu teiginiu, bet ir visu įstatymo projektu įrodys, jog Mokesčių administravimo įstatymas įgyvendina partnerystę ir vis dėlto yra skirtas mokesčių mokėtojui, kad šis galėtų lengviau ir teisingai įvykdyti prievolę. Kad laikas, kai mokesčių administravimo įstatymas buvo „kankinimo instrumentų dėžė“, negrįžtamai praėjo.
Siekiant išvengti „žiaurių akcijų“, tikslinga Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) uždavinius apriboti tik iki mokesčių administravimą reglamentuojančių teisės aktų vykdymo (dalyvauti įgyvendinant mokesčių administravimo politiką VMI neturėtų). LLRI manymu, Mokesčių administravimo įstatyme apskritai neturėtų būti nuostatų, įpareigojančių bankus ir kitas bendroves teikti informaciją apie išmokėtas grynųjų pinigų sumas, sąskaitų Lietuvoje ir užsienyje atidarymą ir uždarymą, įsigytus vertybinius popierius ir parduotas prekes ar paslaugas. Nekryptingas, masinis informacijos rinkimas tik sudaro papildomų kaštų rinkos dalyviams, tačiau negarantuoja geresnio mokesčių surinkimo. Institutas taip pat kritikuoja projekto nuostatą, įpareigojančią bankus nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, nes tokia tvarka prieštarauja požiūriui, kad mokesčių mokėtojas mokesčius „moka“, o ne mokesčių inspektorius mokesčius „susirenka“. Mokesčių mokėjimo skatinimas ir užtikrinimas turėtų būti vykdomas ne tokiais drastiškais metodais.
3.2. Mokesčių įstatymo problemos
Dabartinė mokesčių politika serga keliomis labai rimtomis ligomis. Pirmoji iš jų kyla dėl prastos biudžeto politikos ir populistinių politinių tikslų. Pažadėję rinkėjams įvairių gėrybių, politikai puola didinti valstybės biudžetą ir reikalauti iš mokesčių planuotojų ir administratorių kuo daugiau pinigų. Gerai, jei ekonomika auga labai greitai, bet dažniausiai politikų norai auga greičiau nei ekonomika, ir tada tenka keisti mokesčių tarifus arba jų bazę ir „gerinti mokesčių administravimą“ bei imtis paskelbtų arba nepaskelbtų griežtų akcijų. Vaistas nuo šios ligos – vienas: politinis tikslas mažinti žmonių priklausomumą nuo biudžeto, tada atsirastų realus pagrindas mažinti biudžetą ir mokesčius. Tuo pačiu mažėtų mokesčių našta piliečiams o virš mokesčių surinkėjų nebekabėtų politikų pakabintas Damoklo kalavijas – grėsmė būti nušalintam už blogą mokesčių surinkimą. Antroji liga – tai užsispyrimas ir nenoras tikėti, kad mažesni ir paprastesni mokesčiai garantuoja geresnį mokesčių surinkimą, nes iš šešėlio išveda ir prie mokesčių mokėjimo pripratina vis daugiau šalies gyventojų. Nors ši teorinė prielaida pastaruoju metu buvo patvirtinta praktiniais sprendimais Rusijoje, Estijoje ir kitose mokesčius mažinančiose šalyse, vis tiek mūsų politikai ir mokesčių administratoriai, vos išgirdę kalbas apie mokesčių mažinimą, tuo pat pradeda skaičiuoti, kiek biudžetas neteks pajamų. Dar viena mokesčių sistemos liga – jos sudėtingumas. Daugybė mokesčių ir juose esančių lengvatų ir išimčių bei noras viską smulkiai aprašyti ir nukopijuoti nuo „pasaulinės praktikos“ paverčia mokesčių taisykles tikromis džiunglėmis, kuriose sunku susigaudyti ir mokesčių mokėtojams, ir mokesčių administratoriams. Itin didelės blogybės yra ir vertybinių kriterijų gausa mokesčių administravime, ir „turinio viršenybė prieš formą“. Šie kriterijai mokesčių inspektorius paverčia turto, sandėrių ir kainų vertintojais, žinančiais vienintelę ir galutinę tiesą rinkoje. Itin didelė kiekvienos šalies mokesčių įstatymų vertybė – jų stabilumas. Didelę sumaištį sukelia kone kiekvienos mokesčių taisyklės keitimas, ką jau kalbėti apie naujo įstatymo priėmimą. Sužinoti naujas apmokestinimo taisykles ir jų taikymo procedūras, suvokti pakeitimus užima laiko ir kainuoja pinigų. Jei įmonėms yra šiek tiek lengviau pakelti šią adaptacijos naštą – jos turi reikalą išmanančius buhalterius, kurie didelę savo darbo dalį skiria teisės aktų analizei, tai gyventojų pajamų mokesčio atveju šis prisitaikymas bus skausmingesnis. Nežinodamas naujų apmokestinimo taisyklių niuansų, žmogus gali paslysti kone tuščioje vietoje ir stipriai finansiškai nukentėti. Pavyzdžiui, pagal įstatymą apmokestinamos registruojamo turto prieaugio pajamos. Kad jas galėtų apskaičiuoti, žmogus turi kaupti su šio turto įsigijimu ir rekonstrukcija susijusius dokumentus, patvirtinančius turėtas išlaidas. Neįpratę pedantiškai vesti namų ūkio buhalterijos, žmonės apie tokį reikalavimą gali sužinoti tik tuomet, kai parduos savo turtą ir turės sumokėti pajamų mokestį. Negalintys pagrįsti savo išlaidų nurodytus reikalavimus atitinkančiais teisės aktais turės mokėti pajamų mokestį nuo kur kas didesnės apmokestinamosios bazės. Niekas neneigia – galiojęs „laikinasis“ pajamų mokesčio įstatymas buvo prastas ir jį reikėjo keisti. Tačiau siekiant sušvelninti žmonių prisitaikymą prie naujų apmokestinimo taisyklių būtų buvę prasminga numatyti tam tikrą pereinamąjį laikotarpį, kurio metu būtų taikoma „mokestinė amnestija“. Deja, jokių nuolaidų mokesčių mokėtojams nebus taikoma, taigi belieka tik viltis, kad nustatantieji mokesčius sugebėjo ne tik parengti ir patvirtinti naujas apmokestinimo taisykles, bet ir pasistengs, kad mokesčių mokėtojams – gyventojams – būtų prieinama kuo paprastesnė, išsamesnė informacija apie jų naująsias prievoles ar galimybes. Įstatyme numatoma nauja galimybė gyventojui užsiimti ekonomine veikla ir mokėti pajamų mokestį – individuali veikla. Jei iki šiol tam tikrai veiklai vykdyti buvo įprasta įsigyti patentus, dabar be jų (tik jau vadinamų verslo liudijimais) atsiranda galimybė nuo individualios veiklos pajamų mokestį mokėti dar dviem būdais: 15 proc. pajamų mokestį nuo pajamų neatskaičius tam tikrų atskaitymų arba 33 proc. pajamų mokestį nuo pajamų iš šios veiklos, tačiau atskaičius tam tikras išlaidas. Pati idėja ir iniciatyva – sveikintina ir gera. Tačiau ir čia yra itin daug „bet“ ir „tačiau“. Pradėkime nuo to, kas gi bus laikoma individualia veikla? Įstatyme nustatyta, kad ši veikla turi būti „savarankiška“ ir „per tęstinį laikotarpį“. Iki šiol niekas nežino, kas mokestine prasme laikytina savarankiškumo požymiais. Įstatymo autoriai užsimena apie darbo santykius, kuriuos gali turėti individualia veikla užsiimantis asmuo, tačiau įstatyme tokios nuostatos neįtvirtina. Vadinasi, kaip norės, taip ir traktuos. „Tęstinis laikotarpis“ – taip pat labai patogi sąvoka interpretacijoms. Savaitė, mėnuo – kiek pakanka ar yra būtina, kad laikotarpis taptų tęstiniu? Ko gero kiekvienas veiklos besiimantis žmogus tikisi, kad ji bus ir ilgalaikė, ir sėkminga. Tačiau versle būna visko. Vienas sandoris, kitas – ir verslas stoja. O jei mokesčių administratoriaus vertinimu „tęstinis“ laikotarpis nesusidarys. Tuomet veikla nebus individuali. Tuomet nuo visų nepavykusio verslo pajamų teks sumokėti 33 proc. pajamų mokesčio. Ir jokių leidžiamų atskaitymų. Dar ne viskas. Tarkime, veikla ir savarankiška, ir tęstinė. Gyventojas nori minusuoti leidžiamus atskaitymus. Tačiau ir vėl pavojaus signalas. Atskaitymai turės būti daromi atskirai pagal „aiškiai skirtingų rūšių“ veiklą. Tai yra, nebus taip, kad visos pajamos minus visi atskaitymai, vienos veiklos pajamos dengs kitos veiklos nuostolius, kaip kad įprasta taikyti analogišką sąnaudų minusavimo principą taikančioms įmonėms. Pirma reikės įsitikinti, ar vykdoma veikla yra vienarūšė. Jei ne, reikės vesti apskaitą atskirai kiekvienai veiklai. Kas laikytina aiškiai skirtingų rūšių veikla – nežinau nei aš, nei jūs. Gal bus paaiškinta, kad remontas – yra vienos rūšies veikla, ir remontuok, žmogau, ką nori. Tačiau gali būti, kad remontuoti batus ir remontuoti skėčius nebus laikoma vienoda veikla. Tuomet apskaitą teks vesti atskirai. Kyla pagrindinis klausimas, o kada gi remontuoti? Žinoma, priimant tokį Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą liko neįgyvendinti valdžios deklaruoti siekiai „subalansuoti įmonių ir gyventojų mokesčių naštą“. Neįgyvendinti niekaip – nei nustatant 29 proc. maksimalią pajamų mokesčio ribą, kaip buvo žadėta, nei nustatant individualia veikla užsiimantiems asmenims pajamų mokesčio tarifą ar taisykles, artimas įmonėms. Tai pat gyventojų pajamų mokesčio klasės, į kurias pagal įstatymą skirstomos gyventojo pajamos ir nuo kurių priklausys pajamų mokesčio sumokėjimo tvarka. Pajamų mokestį nuo A klasės pajamų mokės tas, kuris šias pajamas išmoka. B klasės pajamų mokestį mokės tas gyventojas, kuris pajamas gauna. Sumanymas aiškiai klasifikuoti pajamas geras – dabar irgi egzistuoja dvi pajamų mokesčio sumokėjimo formos, kai mokestis yra išskaičiuojamas ir kai mokestį sumoka pats gyventojas. Tačiau naujasis suskirstymas, deja, surikiuotas taip, kad kai kuriais atvejais sukuriamas biudžetų kreditavimas ir siaubinga biurokratija. Ypač tuomet, kai gyventojas parduoda registruojamą turtą Lietuvos vienetui, nuolatinei buveinei ar nuolatinei bazei. Šios pajamos – A klasės, pajamų mokestį nuo jų išskaitys įmonė. Norėdamas pasinaudoti galimybe minusuoti turto įsigijimo kainą, žmogus turės kreiptis į mokesčių inspekciją, kad įvyktų mokesčio perskaičiavimas, o permoka būtų sugrąžinta mokesčių mokėtojui. Visą tą laiką, kol tai įvyks, mokestis bus išskaičiuotas nuo VISŲ parduoto turto pajamų. Tai yra, bus apmokestintas ne turto prieaugis, o visos pajamos iš turto pardavimo. Žinant, kad registruojamas turtas (butai, automobiliai) kainuoja ne grašius, biudžetai galės neatlygintinai disponuoti ne jam skirtais pinigais, ir tos sumos gali susidaryti gana reikšmingos. Tuo tarpu žmogus – bejėgis prieš sistemą – turės pats galvoti, kaip jam sudurti galą su galu. Ir vėl, deja, tai ne vienintelis atvejis, kai žmogus turės kredituoti biudžetą. Nors įstatyme numatytas net kelių rūšių išlaidų minusavimas (draudimo įmokos, būsto kreditų palūkanos ir kt.), tuo bus galima pasinaudoti tik metų pabaigoje, teikiant metinę deklaraciją. Biudžetus ir taip suformuoja žmonių uždirbti pinigėliai. Dalis žmonių pajamų negailestingai nurėžiamos. Tačiau negana to, kad žmogus daug atiduoda valdžiai, dalimi savo pajamų jis verčiamas biudžetus dar ir kredituoti.

4. Mokesčių mokėtojų ir administratorių santykiai

Finansų ministerija, siekdama įtvirtinti kokybiškai naują mokesčių mokėtojų ir administratorių santykių modelį, paruošė ir pateikė Vyriausybei naujos redakcijos Mokesčių administravimo įstatymo projektą. Naujasis įstatymas, kurio paskirtis – užtikrinti efektyvų anksčiau priimtų mokesčių įstatymų vykdymą, o taip pat realiai įgyvendinti teisingumo, protingumo, apmokestinimo aiškumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus, galėtų įsigalioti 2004 metų viduryje. „Vienas iš svarbiausių šio įstatymo tikslų – subalansuoti mokesčių mokėtojų ir administratorių teises bei pareigas“, – sako finansų viceministras Vitas Vasiliauskas. Jo teigimu, naujasis įstatymas turėtų iš esmės pakeisti mokesčių administratoriaus vaidmenį, paskatinti jį lanksčiau prisitaikyti prie kintančių sąlygų ir tapti ne mokesčių mokėtojo prižiūrėtoju ir baudėju, o jo partneriu ir pagalbininku. Viceministro žodžiais, naujosios mokesčių administravimo nuostatos – tai žingsnis, skatinantis realiai įgyvendinti deklaruojamą savanoriško mokesčių mokėjimo principą. Kita vertus, pasak V. Vasiliausko, naujuoju įstatymu taip pat siekiama sukurti sąlygas sąžiningai konkurencijai, kad įmonės veiklos rezultatai priklausytų nuo vadybos, o ne nuo gebėjimų išvengti mokesčių. Naujojo Mokesčių administravimo įstatymo projekte siūloma įtvirtinti bendrąjį reikalavimą, kad nauji mokesčių įstatymai ar jų pakeitimai turėtų įsigalioti ne anksčiau kaip po pusės metų nuo jų priėmimo dienos. Šia nuostata tikimasi sukurti ekonominio ir finansinio stabilumo aplinką verslui ir sudaryti realias prielaidas mokesčių mokėtojams netrikdomai planuoti veiklą ir įmonės pinigų srautus. „Mūsų žiniomis, daugumos apklausų rezultatai rodo, jog verslas užvis labiausiai pageidauja tikrumo ir stabilumo, tad ruošdami projektą siekėme įtvirtinti tokią galimybę“, – sako Vitas Vasiliauskas. Projekte taip pat numatoma įteisinti nuostatą, kad teisės aktų prieštaravimai, jei tokių pasitaikytų, turi būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Įsigaliojęs įstatymas, jei teikiamam projektui bus pritarta, tolygiai paskirstys įrodinėjimo naštą tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius bus įpareigotas pagrįsti, kad yra pagrindo perskaičiuoti mokesčių mokėtojo deklaruotą mokesčio dydį. Dabar galiojantis įstatymas didesnę įrodinėjimo naštos dalį užkrauna mokesčių mokėtojui – jam tenka įrodyti, jei administratorius mokesčio dydį suskaičiavo neteisingai. Naujojo įstatymo projekte, siekiant subalansuoti mokesčių mokėtojų ir administratorių teises ir atsakomybę, siūloma įtvirtinti nuostatą, kuri visais atvejais suteiktų mokesčių mokėtojui teisę nevykdyti neteisėtų administratoriaus nurodymų. Teikiamame projekte numatoma įtvirtinti nuostatą, užtikrinančią mokėtojo galimybę reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl neteisėtų ar neprotingų administratoriaus veiksmų. Projekte siūloma atsisakyti delspinigių skaičiavimo nuo mokesčių administratoriaus paskirtos baudos. Be to siekiant panaikinti likusius nereikalingus biurokratinius suvaržymus, siūloma numatyti galimybę pratęsti mokesčio deklaracijos pateikimo terminą ar laikinai atleisti veiklos nevykdančius asmenis nuo prievolės teikti mokesčių deklaracijas. Įstatymo projekte numatoma galimybė teikti deklaracijas ir elektroniniu pavidalu. Naujojo Mokesčių administravimo įstatymo projekte iš esmės naujai apibrėžiama Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) misija ir mokesčių administratoriaus pareigos. Įstatymas įpareigos administratorių nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių, kuo mažiau trikdyti jo veiklą ir naudotis savo teisėmis tik tuomet, kai tai neišvengiama jo funkcijoms atlikti. Apie numatomą patikrinimą administratorius privalės informuoti iš anksto, kad mokesčių mokėtojas turėtų pakankamai laiko tinkamai pasiruošti. Projekte siūloma detalizuoti mokesčių inspekcijos pareigūno patekimo į mokėtojo patalpas tvarką, nustatant atvejus, kada mokėtojas gali pareigūno neįsileisti. Naujasis įstatymas griežtai reikalaus, kad administratorius saugotų mokesčių mokėtojo paslaptį, fiksuotų kiekvieną pasinaudojimo mokesčių mokėtojo informacija atvejį. Kaip svarbiausias VMI uždavinys projekte nurodoma prievolė padėti mokesčių mokėtojui realizuoti savo teises ir tinkamai įvykdyti pareigas. Iki šiol pagrindine VMI užduotimi laikytas biudžeto pajamų surinkimas. Mokesčių administratoriai turi užtikrinti sklandų visuotinį gyventojų pajamų deklaravimą, skirti daugiau dėmesio sistemos darbuotojų kvalifikacijai – buvo pažymėta šiandien Finansų ministerijoje vykusiame finansų ministrės Dalios Grybauskaitės ir Valstybinės mokesčių inspekcijos bei apskričių VMI vadovų susitikime. „Pastaraisiais metais mokesčių administravimo srityje priimti teisės aktai suteikė ne tik daugiau savarankiškumo administratoriams, bet didesnę atsakomybę, kuri turi stiprėti Lietuvai įgijus naują, ES narės, statusą. Sistema įgijo stabilumą, ir jūs turite užtikrinti jo tęstinumą“,- pažymėjo finansų ministrė. Šiemet pradedamas vykdyti visuotinis gyventojų pajamų deklaravimas, kuriam būtinos ne tik reikiamos administratorių pajėgos, bet ir, svarbiausia, tinkama jų kvalifikacija. „Nesklandumai neišvengiami, deklaravimo pradžioje jų turėjo visos valstybės, tačiau reikia dirbti, kad tokių problemų būtų kuo mažiau. Deklaravimas turi būti vykdomas sklandžiai“,- kalbėjo finansų ministrė. Pasak ministrės D.Grybauskaitės, konsultuoti gyventojus pajamų deklaravimo klausimais turi ne tik VMI švietimo ir konsultavimo skyriai, bet laiku išmokti naujoves ir sugebėti paaiškinti kitiems turi visi sistemos darbuotojai, o, prireikus verta pasitelkti ir nepriklausomų konsultantų pajėgas. Numatoma teikti pagalbą deklarantams ne tik VMI, bet ir darbovietėse, kitose didesnio žmonių susibūrimo ar lankymosi vietose. Susitikime taip pat aptarti praėjusių metų biudžeto rezultatai bei šių metų planų vykdymo strategija. Lietuvoje yra 10 apskričių VMI, šioje sistemoje dirba apie 3800 darbuotojų. Priežastys dėl šiandieninės įtampos slypi mokesčių sistemoje. Jei mokesčiai būtų mažesni ir jų taisyklės būtų skaidresnės, tai tikėtina, kad mokesčių administravimą galima būtų maksimaliai automatizuoti ir nuasmeninti. Akivaizdu, kad tuomet prieštaravimų dėl administravimo tvarkos, ginčų dėl normų aiškinimo ar taisyklių taikymo beveik nebūtų. Taip pat būtina panaikinti mokesčių įstatymuose nustatytą teisių ir pareigų disproporciją tarp administratorių ir mokesčių mokėtojų, nes šiandien administratoriai turi beveik vien teises, o mokėtojai – beveik vien pareigas. Tikėtina, kad tokia tvarka tenkintų abi puses ir šiandien tvyranti įtampa nuslūgtų. Tyrimas parodė, kad verslininkai puikiai įžvelgia, kur slypi su bet kokia kontrole ir administravimu susijusios problemos. Verslininkai nelinkę kaltinti pareigūnų, nes supranta ir turbūt net užjaučia pastaruosius dėl tų įstatymų ir normų, pagal kuriuos jiems tenka dirbti. Nors šiandien aukščiausi vadovai daugiausiai akcentuoja pareigūnų, pasirengimo, kvalifikacijos ir įgaliojimų klausimus, būtina suprasti, kad prie esamos įstatymų maišalynės gali nebeužtekti jokio išsilavinimo ir kvalifikacijos, jei nebus laiku pradėta keisti sistema.

5. Integracijos į ES poveikis mokesčių sistemai

Nuo 2004 m. gegužės 1 d. turėtų įsigalioti naujas Mokesčių administravimo įstatymas, kurio projektas dabar svarstomas Seime. Šis įstatymas yra liberalesnis “dvasia”, jeigu galima taip pasakyti, tačiau, be abejonės, taip pat ir labai konkrečiomis nuostatomis. Visų pirma, šis įstatymas įtvirtintų mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus partnerystę, ir į tai orientuota daugelis nuostatų – dėl administratoriaus veiklos prioritetų, dėl jo pareigų ir mokesčio mokėtojo teisių, dėl įrodinėjimo naštos tolygesnio paskirstymo tarp ginčo šalių, dėl galimybės sudaryti “taikos sutartį”, dėl “piktybinių mokesčių įstatymų pažeidimų” instituto atsisakymo ir kita. Projektas remiasi pažangiausia ES valstybių mokesčių administravimo praktika, kurią kasdieniame darbe turėtų perimti ir mūsų mokesčių administratoriai. Su būsima naryste ES šis įstatymas susijęs ir tuo, kad reglamentuos apsikeitimą informacija, taip pat kitokias bendradarbiavimo su kitų ES valstybių narių kompetentingomis institucijomis formas. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigalios ir specialus įstatymas, reglamentuojantis mokestinių nepriemokų išieškojimo kitų valstybių narių naudai procedūras – mokėtojams svarbu žinoti, kad Lietuvos mokesčių administratorius kitos valstybės narės institucijų prašymu privalės išieškoti įsiskolinimus kitos valstybės narės biudžetui “taip pat kaip sau”, t. y. taikomos tos pačios procedūros ir reikalavimai bus vienodai griežti. Nuo 2004 m. gegužės 1 d., jeigu Finansų ministerijos siūlymui pritars Lietuvos Respublikos Seimas, turėtų išnykti prekių apyvartos mokestis. Dabar taikomą cukraus mokestį pakeis cukraus gamybos mokesčiai, numatyti ES Cukraus režime. Tačiau būtina nepamiršti ir to, kad ES teisės aktai yra nuolat kintantis dalykas, todėl net ir įgyvendinus visus minėtus pakeitimus, nebus galima pasakyti “daugiau pasikeitimų nebus”. Jeigu keisis ES teisės aktai ar bus priimami reikšmingi Europos teisingumo teismo sprendimai, reikės derinti prie pasikeitimų ir savuosius. Vienas dalykas bus išspręstas kartą ir visiems laikams – specialių apskaitos blankų sąskaitoms-faktūroms nebereikės pirkti. Verslininkai pasakojo, kokias reakcijas sukeldavo šie neprotingai sureikšminti dokumentai, kai buvo įvesti. Vieni domėjosi, ar tai Lietuvos nacionalinės valiutos banknotai – spalvoti, su vandens ženklais. Kiti neabejojo, kad į rankas pateko ne mažiau kaip svarus nuosavybę patvirtinantis vertybinis popierius. Taigi šie anekdotai galės įeiti mokesčių administravimo archyvan, nes jau, atrodo, negrįžtamai nuspęsta jų atsisakyti. Tačiau kelias iki tokio apsisprendimo nebuvo tiesus. Nepaisant akivaizdžios būtinybės ir daugelio viešų pažadų atsisakyti specialių blankų, būta rimtų ketinimų kreiptis į ES Komisiją ir prašyti Lietuvai pereinamojo laikotarpio šių blankų panaikinimui. Gerai, kad pagaliau neliks vieno didelio kliuvinio, tačiau teigti, kad mokesčius mokėti ir administruoti tapus ES nare bus lengviau, tikrai negalima. Pirma, patys mokesčių įstatymai tampa itin komplikuoti, be „vertėjo“ juos sunku teisingai suprasti. Antra, naujasis Mokesčių administravimo įstatymas, kurio projektas šiuo metu svarstomas Seime, mokesčių mokėtojui taip pat žada nedaug gero. Itin neramina mokesčių administratoriui suteikiami dideli įgaliojimai, o mokesčių mokėtojui – apsunkintos galimybės apsiginti. Ir nors gerų poslinkių šiame projekte esama, Mokesčių administravimo įstatyme prioritetas suteikiamas mokesčių administratoriams. Šis įstatymas išliks itin svarbus, nes mažėjant galimybei konkuruoti mokesčiais, valstybės pradeda konkuruoti jų administravimu. Žinant, kad administravimas nėra harmonizuojamas, itin svarbu šioje srityje taikyti mokesčių mokėtojui „draugiškas“ taisykles. Tad mokesčių administravimas yra sritis, kurioje galima ir dar teks daug nuveikti. Ir nors šiuo metu vyrauja viena – administravimo griežtinimo – tendencija, esu tikra, kad mes dar išvysime tarpusavy konkuruojančiose šalyse ir „atsitraukimą“ link švelnesnio administravimo. Dauguma verslininkų ir kitų aktyvių mokesčių mokėtojų kaip didžiausią Lietuvos mokesčių sistemos ydą nurodydavo nuolatinius ir nesibaigiančius mokesčių teisės aktų kaitaliojimus. Turbūt buvo tokių, kurie tikėjosi, kad tokioms nuolatinėms permainoms ateis galas ir kad euro integracinis teisės aktų derinimas bus paskutinis didelis pasikeitimas mokesčių teisėje. Kaip sakė Premjeras – „revoliucijų laikai baigėsi“. Tačiau žvelgiant į ES dienotvarkę, akivaizdu, kad nei revoliucijų, nei permainų laikai nepraėjo, o greičiau priešingai – įgauna didesnę apimtį. Pavyzdžiui, nerimsta užmojai ES lygiu harmonizuoti tiesioginius (pelno) mokesčius. Lietuvai tapus ES nare, šalia vietinės dimensijos prisidės nauja – europinė. Tai žada papildomus iššūkius Lietuvos gyventojams ir įmonėms. Todėl vystant šiems procesams būtina aktyviai reikšti savo poziciją (visų pirma atsakingiems pareigūnams), nes laikymasis nuošaly gali grėsti „iš viršaus nuleistų“ mokesčių naštos augimu. Tiesioginių mokesčių srityje vienareikšmiškų Europos Sąjungos teisės normų ar teisinių dokumentų skaičius yra minimalus, čia paminėtinos tik 2 direktyvos, susijusios su įmonių, įsikūrusių skirtingose ES valstybėse, reorganizavimo dalykais bei pelno skirstymu patronuojančioms kompanijoms, o taip pat Konvencija dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant susijusių įmonių pelną, t.y. taikant sandorių koregavimo metodus. Šie teisės aktai reguliuoja konkrečius klausimus, kurie be kita ko yra susiję ir su laisvo kapitalo judėjimo nuostatomis, tačiau nėra jokio teisės akto, kuris bent kiek vienodintų pačias tiesioginių mokesčių sistemas bendrąja prasme, t.y. apmokestinimo objektus, mokesčių lygį, apskaičiavimo tvarką ir kitus momentus, kurie galiausia lemia mokestinių prievolių dydį. Tokia situacija gerai iliustruoja, kad valstybės narės nebuvo ir, ko gera, dar nėra pasirengusios priimti sprendimų dėl pelno ar pajamų apmokestinimo suvienodinimo ES mastu, nors diskusijos šiais klausimais vyksta pakankamai seniai, o pastaruoju metu jau matomi ir tam tikrų galimų sprendimų „kontūrai“. Vienintelė griežtesnė gairė šioje srityje šiuo metu yra Rezoliucija dėl Verslo apmokestinimo sąlygų (the Code of Conduct), kurią 1997 metais priėmė Taryba ir valstybių narių finansų ministrai ir kuri smerkia žalingą konkurenciją mokestinėmis priemonėmis. Iš šios rezoliucijos darytina išvada, kad pati savaime konkurencija tarp valstybių per mokesčių sistemas Europos Sąjungos nėra smerkiama, nors žiūrint ES mastu, kai kiekviena valstybė stengiasi maksimizuoti savo konkurencinį pranašumą, užuot dėjus pastangas maksimizuoti visos ES konkurencinį pranašumą, riba tarp „žalingos“ ir „naudingos“ konkurencijos darosi sunkiai identifikuojama, o bendrų ES tikslų, užfiksuotų įvairiuose dokumentuose, įgyvendinimas – sunkiai įsivaizduojamas.

IŠVADOS

Kad ir kaip koneveikti, Lietuvos mokesčių įstatymai iki šiol būdavo suprantami dažnam Lietuvos piliečiui. Tai yra: skaitai, supranti ir taikai. Buvo nelogiškų nuostatų, spragų, galimybių interpretuoti, klaidingų interpretacijų. Tačiau „vertėjo“ neprireikdavo. Naujieji mokesčių įstatymai, o ir gyventojų pajamų ne išimtis, pasižymi kiek kitokiomis savybėmis. Dažniausiai girdimas priekaištas, kad naujųjų įstatymų ar projektų apskritai neįmanoma suprasti. Auditoriai ir mokesčių konsultantai tarpusavyje aptarinėja, kaip jie supranta vieną ar kitą straipsnį, sakinį. Konsultuodami nepamiršta pridurti, kad tai tik jų interpretacija (vertimas), o administruojanti pusė reikalą gali išversti visai kitaip. Įprasta, kad ir konsultantai tuos pačius sakinius supranta skirtingai, todėl galutinis žodis tenka teisės aktų rengėjams. Šie išverčia projektų ar įstatymų nuostatas į žmonių kalbą, ir tik tuomet jos įgauna prasmę. Taip kryptingai kuriamas valstybinis žinojimo monopolis. Bet prievolė taikyti įstatymus tenka ne tik administratoriui, bet visų pirma mokesčių mokėtojui ar mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Bet mokesčių mokėtojai mieliau savo uždirbtų pajamų dalį skirtų ne už tarnautojų, o vėliau ir savo mokymosi kursus, bet už įstatymų paprastumą, tikslumą ir aiškumą.
Prieš imantis reformuoti mokesčius būtina suformuluoti ir pagrįsti naujosios mokesčių sistemos principus, įgalinančius pasiekti keliamą tikslą. Tik tuomet galima užtikrinti reformos nuoseklumą ir sėkmę, apsisaugoti nuo eklektiškų ir padrikų sprendimų, atskirų šalių mokesčių kopijavimo. Apsisprendus dėl mokesčių sistemos principų, atsiranda galimybė pagrįsti – kokią mokesčių sistemą reikia siekti sukurti, kaip ir kokiais etapais tai daryti, pertvarkant dabartinius mokesčius. Iškeltą reformos tikslą leistų pasiekti tokie liberalizmo tradicija besiremiantys principai: lėšų surinkimo, bet ne reguliavimo vaidmuo, minimali mokesčių įtaka, teisingumas, mokesčių naštos nykstamumas, vienkartinis apmokestinimas, skaidrumas, visuotinumas, automatiškumas, mokesčių administravimo pigumas. Ydų ir trūkumų sąrašas galėtų būti labai ilgas, nes žmonėms gerų mokesčių nebūna – tik blogi ir blogesni.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Seimas http://www.lrs.lt
2. Lietuvos Respublikos finansų ministerija http://www.finmin.lt
3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos http://www.vmi.lt
4. Lietuvos laisvosios rinkos institutas http://www.llri.lt

5. Buškevičiūtė E. Mokesčių sistema. Kaunas. 2003

6. Šimonytė I. Baltijos šalių mokesčių sistemos įstojus į Europos Sąjungą: panašios ar skirtingos? Tarptautinė konferencija “Mokesčių įtaka šalių konkurencingumui. Dešimt metų patirties ir iššūkiai ateičiai”. Vilnius. 2002 m. gruodžio 5-6d. http://www.lrinka.lt/Pranesim/simonyte.phtml .
7. Vasiliauskas V. Pokyčiai Lietuvos mokesčių sistemoje: privalumai ir trūkumai. Tarptautinė konferencija “Mokesčių įtaka šalių konkurencingumui. Dešimt metų patirties ir iššūkiai ateičiai”. Vilnius. 2002 m. gruodžio 5-6d. http://www.lrinka.lt/Pranesim/vasiliauskas.phtml

8. Vainienė R., (2003, Nr.: 42(348)). Ką žada naujasis Mokesčių administravimo įstatymas? (psl. 2-3). Mokesčių žinios: Aktualijos.

9. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas.

10. Mokesčių administravimo įstatymas.

Leave a Comment