rinkos samprata

Įžanga

Rinkos gyvuoja visur, buvo anksčiau ir yra dabar. Kiekvienas bažnytkaimis kadaise turėjo turgavietę, į kurią ūkininkai, staliai, siuvėjai, batsiuviai ir kiti gamintojai suveždavo savo prekes parduoti kaimynams. Šiandien rinka yra suprantama daug plačiau. Sąvokos “rinka“ reikšmė – dažnai globalinė. Ji apibūdina ne kokią nors vietą, kur perkamos ir parduodamos prekės, bet greičiau sąlygų kompleksą, kuris leidžia prekės pirkėjams ir pardavėjams susisiekti vienas su kitu ir sukelia konkurenciją. Kalbant apie rinką svarbu žinoti rinkos struktūrą, jos charakteristiką, rinkos sandarą, dydį. Be to rinkos suubjektų – pirkėjo ir pardavėjo (arba vartotojo ir gamintojo) – interesai rinkoje reiškiasi pasiūlos ir paklausos forma. Ir kas vyksta kai yra daug pardavėjų ir pirkėjų.

Ekonomikos vadovėliuose galima rasti įvairių rinkos apibrėžimų. Paprastai rinkos aiškinimai ir apibrėžimai atspindi tą požiūrio aspektą, į kurį sutelktas vieno ar kito tyrėjo dėmesys ar mokslo disciplinos problematika. Ekonomikos teorijoje dažniausiai sutinkamas toks rinkos apibrėžimas:
Rinka – tai pirkėjų ir pardavėjų susitikimo vieta, kur prekių mainų proceso metu veikia pasiūlos ir paklausos pusiuasvyrą reguliuojantis mechanizmas, išreikštas kaina.
Kalbant apie rinką svvarbu žinoti rinkos parametrus: rinkos potencialą ir rinkos talpumą.
Rinkos potencialas – tai rodiklis, rodantis, kiek tam tikroje rinkoje gali būti suvartojama ar naudojama iš viso.
Rinka – tai prekinių – piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės ga

amybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuiti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo – pardavimo sandėliai. Toks požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja sąvininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti, ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamyba ir reikia plėsti. Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Didžiausią vaidmenį šioje situacijoje suvaidintų aukštesnės kainos.

Kainų kilimas privilioja papildomai gamintojų, lygiai kaip ir kainų kritimas daalį gamintojų išstumia iš rinkos. Taip kainos skatina gamintojus didinti arba mažinti gaminamos produkcijos kiekį. Bet kainos rinkoje kyla arba krinta ne savaime, o veikiamos paklausos.

Paklausa pasireiškia pirkėjo siekimu įsigyti konkrečią prekę ar paslaugą. Tačiau jei pirkėjas nori tik tos prekės, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Vadinasi, paklausą galime apibrėžti kaip troškimą arba poreikį, egzistuojantį drauge su pasiruošimu ir galėjimu užmokėti už tai, ko norime.

Kiekvienas pirkėjas žino, kad perkamos prekės kiekis priklauso nuo kainos: kuo aukštesnė kaina, tu

uo mažiau jis gali įsigyti, ir atvirkščiai, kuo mažesnė kaina, tuo daugiau prekių gali pirkti, kitoms sąlygoms esant nekintamoms (pajamos, poreikiams, madai.). Taigi, paklausa suprantama ne kaip fiksuotos perkamos prekės kiekis, o kaip kiekis, kurį sąlygoja tos prekės kaina. Kainos ir norimo įsigyti prekės kiekio ryšys rodo, ar prekė bus perkama.

Pasiūla pasireiškia pardavėjo siekimu parduoti kuo daugiau prekių ir kuo didesne kaina. Ji atliekama labai įvairiomis sąlygomis, sukuria tinkamų vartoti visų rūšių prekių ir paslaugų apimtį, kurią gali pasiūlyti gamintojai, esant skirtingoms kainoms.

Paklausos ir pasiūlos pusiausvyra – tai prekės kiekio ir kainos santykis, kuris patenkina pirkėjo ir pardavėjo interesus, kai jų norai bei galimybės sutampa.

Kaip žinome, pirkėjų ir pardavėjų požiūriai į kainas nėra vienodi. Aukšta kaina atbaido pirkėjus ir priverčia juos pirkti alternatyvius produktus, bet ta pati aukšta kaina skatina pardavėjus gaminti ir parduoti daugiau prekių. Taigi kuo aukštesnė kaina, tuo didesnė pasiūla.

Visa, kas reikalinga rinkai susidaryti, yra prekės, kurios galėtų būti perkamos ir parduodamos; vieni žmonės nori jas pirkti, o kiti – parduoti. Pirkėjai ir pardavėjai gali bendrauti tiesiog žodžiu arba laiškais, telefonu, telegrafu, per radiją, televiziją. Būdas ir vieta neturi reikšmės, jei tarp žmonių rinkoje jau užsimezgė kontaktas, pakankamas rastis konkurencijai perkant arba parduodant.

Rinką sudaro:
• prekių ir paslaugų rinka, kurioje veikia pr

rekių biržos, marketingo organizacijos, mažmeninė ir didmeninė prekyba;
• gamybos išteklių rinka, kurioje perkami ir parduodami gamybos ištekliai (žemė, darbas, kapitalas). Svarbiausia šios rinkos dalis – darbo birža;
• finansų rinka, kuri atspindi finansinių lėšų paklausą bei pasiūlą. Joje veikia valiutų biržos.

Rinkos skirstomos pagal įvairius požymius.

Pagal ekonominę rinkos santykių objektų paskirtį:
• prekių ir paslaugų rinka;
• darbo rinka;
• vertybinių popierių rinka
• kt.
Pagal geografinį požymį:
• vietinė;
• regioninė;
• šalies;
• pasaulinė;
• kt.
Pagal konkurencijos apribojimo laipsnį:
• monopolinė;
• oligopolinė;
• mišrioji;
• kt.
Pagal ūkio šakas:
• automobilių;
• naftos;
• žemės ūkio (gyvulių, grūdų ir t.t.).
Pagal pardavimo pobūdį:
• didmeninė (urmo);
• mažmeninė.

Rinkos būna paprastos, kuriose tenkinamas kiekvienam suprantamas poreikis, pavyzdžiui, turgus, ir labai sudėtingos, suprantamos tik specialistams, pavyzdžiui, vertybinių popierių, kapitalo rinka. Rinkų visuma atspindi sudėtingą šiuolaikinę ekonomiką, kurią kažkas turi tvarkyti. Tvarką nustato kainos, skatindamos veiksmingai naudoti ribotus išteklius ir butinų produktų gamybą.
Kadangi visokių gėrybių nėra tiek, kad užtektų visiems, rinkos sistemoje prekės ir paslaugos paskirstomos pagal kainas – prekė ar paslauga atiteks tam, kuris sumokės didžiausią sumą. Rinkoje susidariusios kainos „informuoja“ įmonės savininkus, kaip panaudoti gamybos išteklius prekių gamybai.

Rinkos dydis:

Natūralu, kad rinkos dydis svyruoja priklausomai nuo prekės pobūdžio ir skaičiaus žmonių, siekiančių dalyvauti joje. Todėl rinkos yra, pavyzdžiui, pasaulinės: tam tikros dalies vertybinių popierių; daugelio metalų – tokiu kaip auksas, sidabras ir alavas; svarbių medžiagų ir maisto žaliavų – tokių kaip medvilnė, vilna, kaučiukas, kava ir kviečiai. Kita vertus, labai nepatvarių arba pigių ir nepatogių ve

ežti prekių (pavyzdžiui, gėlių, statybinių medžiagų) rinkos yra siauros ir ribotos

Plati rinka būdinga prekėms, kurios turi visuotinę paklausą, patvarios, transportabilios ir lengvai dalomos. Tokias prekes gali pirkti ir parduoti toli vienas nuo kito ir nuo pačių prekių gyvenantys žmonės. Iš tiesų, pirkėjai ir pardavėjai gali būti nei matę, nei lietę tų prekių, kuriomis operuoja; tai pasakytina apie didžiausias medvilnės, kaučiuko, kavos, kviečių ir kitas rinkas.

Mažesnės paklausos prekės, kurias, dar ir sudėtinga transportuoti ir atidalinti pavyzdžiams, turi visai siauras rinkas. Pavyzdžiui, praštmatnių moteriškų skrybėlaičių rinka labai ribota.

Rinkos struktūros:

Tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos. Tai svarbiausių rinkos požymių visuma apibūdinanti įmonės elgseną.

Ekonomistai nustatė keturias rinkos struktūras:

1. Tobuloji konkurencija
2. Monopolinė konkurencija
3. Oligopolija
4. Rinkų monopolinė konkurencija

Ekonominių rinkos struktūrų charakteristika:

Rinkos struktūra remiasi gamintojų (arba pardavėjų) santykiniu pajėgumu rinkoje, ji analizuoja pardavėjų skaičių, gaminio rūšį, kainos kontrolę, produkto kelio į rinką sąlygas.

Konkurencija – tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų ir pardavėjų, egzistuoja laisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama informacija apie kitų gamintojų kainas; tai tokia rinkos sandaros (struktūros) forma, kurioje firmų aptarnaujančių rinką skaičius parodo, kokia yra rinka.

Kitaip tariant, konkurenciją galima suvokti kaip varžybas tarp pirkėjų ir pardavėjų, perkant ir parduodant prekes ar paslaugas. Tai toks reiškinys, kai firmos konkuruoja vienos su kitomis dėl savo prekių pirkėjų (ryški firmų kova, remiantis kainų skirtumais, prekių ir paslaugų įvairove).

Išvados

Taigi rinka egzistuoja visur, kur tik žmonės sueina norėdami pirkti ir parduoti savo prekes ar paslaugas. Galima sakyti, kad rinka – tai pirkėjų ir pardavėjų susitikimo vieta, kur prekių ir mainų proceso metu yra paklausa ir pasiūla. Dar rinkoje vyrauja prekių konkurencija – kai pardavėjų yra daug, ar mažai.

Naudota literatūra:

1. Bronius Martinkus, Vytautas Žilinskas “Ekonomikos pagrindai“
2. Danielius skarbalius “Ekonominių žinių pagrindai“
3. Hal R. Varian “Mikroekonomika“
4. Gediminas Davulis “Ekonomikos teorija“
5. Vytautas Lukoševičius, Petras Stankevičius “Teorinė ekonomika“
6. Interneto paieškos sistema “http://www.google.lt“

Leave a Comment