Valstybės ekonominė politika

VALSTYBĖS EKONOMINĖ POLITIKA

TURINYS

I DALIS. VALSTYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS FORMULAVIMAS 21. Valstybės ekonominė sistema, ekonominė politika ir ekonomikos plėtros strategija 21.1. Valstybės ekonominė sistema 21.2. Valstybės ekonominė politika 31.3. Šalies socialinės-ekonominės plėtros strategija 32. Šiuolaikinės rinkos ekonomikos modeliai 32.1. Pereinamojo laikotarpio ekonomika 32.2. Monetarinis-liberalusis ekonomikos modelis 32.3. Socialiai orientuota rinka ir Europinės gerovės modelis 32.4. Naujoji ekonomika – žinių visuomenės modelis 33. Valstybės vaidmuo ir funkcijos šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje 3

I DALIS. VALSTYBĖS EKONOMINĖS POLITIKOS FORMULAVIMAS1. Valstybės ekonominė sistema, ekonominė politika ir ekonomikos plėtros strategija1.1. Valstybės ekonominė sistemaValstybės ekonominės politikos efektyvumas priklauso nuo objekto – ekonomikos ir joje vykstančių sudėtingų ir prieštaringų procesų – adekvataus suvokimo. Neteisingas situacijos supratimas gali būti vienas iš ekonominę krizę sukeliančių veiksnių.Sparčiai kintant Lietuvos ekonomikos augimo tempams paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį ir pastaraisiais metais, atsirado daugelis sudėtingų rinkos ekonomikos tapsmo problemų, naujų ekonominės dinamikos tendencijų, perspektyvų, kurias būtina nagrinėti atsižvelgiant ir į naują valstybės vaidmenį bei funkcijas.Ekonomika – mokslas apie tai, kaip visuomenė sutelkia ribotus išteklius beribiams gyventojų poreikiams tenkinti. Bet kurioje valstybėje ekonominiai ištekliai yra visada reti ir riboti, o visuomenės poreikiai – beribiai, ir jų didėjimas yra begalinis. Ekonomikos klasikinėje teorijoje yra žinomos keturios išteklių rūšys – darbas, kapitalas, žemė ir verslumas (žinios, kompetencija). Visuomenės, gyventojų poreikius išreiškia prekių ir paslaugų paklausa, vartojimas (kaip įgyvendinta paklausa), kurių didėjimas neturi ribų.Todėl kiekvienoje valstybėje yra labai svarbus išteklių paskirstymo principas, būdas, t.y. kaip, kokiu būdu galima paskirstyti turimus ribotus išteklius šiems pastoviai augantiems visuomenės poreikiams tenkinti. Šį klausimą ir sprendžia pasirinkta valstybėje ekonominė sistema.Taigi valstybės ekonominė sistema – tai ribotų ir retų išteklių paskirstymo metodas (būdas), kurį apsprendžia tam tikras ekonomikos modelis.Yra trys pagrindiniai išteklių paskirstymo būdai, sudarantys ekonominės sistemos pagrindą:• rinka (rinkos ekonomika), kurioje dominuoja savireguliacijos mechanizmas laisses faire („leisti daryti“), t.y. laisvosios rinkos principas ir viską sureguliuojanti savaime „nematomoji ranka“ (invisible hand);• centralizuota komandinė ekonomika, kurios pagrindas yra planas, „nuleidžiamas“ iš centro, ir išteklius skirsto centras, valstybė;• mišri ekonomika, kurioje išteklius skirsto ir rinka ir valstybė.Kaip rodo pasaulio išsivysčiusių rinkos šalių patyrimas, laisvosios rinkos ekonomikos niekada nebuvo ir negali būti grynajame pavidale, t.y. atskirai nuo valstybės.Pasaulinėje praktikoje grynai laisvosios rinkos ekonomikos modelio „nėra gamtoje“. Valstybė gi „egzistuoja gamtoje“, ir ji atitinka žmogaus prigimtį. Kaip teigė didieji filosofai Platonas ir Aristotelis, ne valstybėje (už jos ribų) gali gyventi tik dievai arba gyvuliai.Realiame gyvenime funkcionuoja ekonomikos modeliai, kuriuose visada dalyvauja valstybė didesniu ar mažesniu laipsniu. Šiuolaikinėje rinkos ekonomikos teorijoje ir praktikoje rinkos ekonomika yra visada mišri, t.y. ekonomikoje dalyvauja ir rinka ir valstybė.Ekonominė sistema – tai materialinė arba gamybinė-ūkinė bazė funkcionuoti visoms kitoms (nematerialinėms irgi) visuomenės gyvavimo sritims. Ekonominės sistemos pagrindinė funkcija – tenkinti tiek atskirų individų, tiek visos visuomenės materialinius poreikius.Geriausia galima pavadinti tokią ekonominę sistemą, kuri sugeba maksimaliai aprūpinti žmones tokiomis gėrybėmis, kurios jiems reikalingos. Kaip parodė istorinė patirtis, rinkos ekonomika yra vis tik pati efektyviausia iš visų žinomų ekonominių sistemų rūšių.Bet kokia ekonominė sistema, ypač rinkos ekonomika, remiasi įgaliojimų, teisių, sprendimų priėmimo paskirstymu tarp valstybės institucijų ir verslo subjektų. Tie įgaliojimai ir teisės įvairiai pasiskirsto įvairiose ekonominėse sistemose. Pvz., rinkos ekonomikoje gamybos priemonės yra daugiau verslo nuosavybėje, o ne valstybės, kaip tas, sakykim, yra planinėje-komandinėje sistemoje.Rinkos ekonomika, ypač teorijoje, reiškia ekonominio pasirinkimo laisvę, kuri numato laisvą profesijos pasirinkimą, užsiėmimo, prekių gamybos ir pardavimo laisvę, konkurencijos, vartojimo, darbo jėgos pardavimo laisvę.Rinkos ekonomikos esmę sudaro paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. Visuotinai žinoma, kad varomoji rinkos ekonomikos jėga yra paklausa.Tačiau skirtingos nuomonės prasideda pereinant prie klausimo, kas gi sukuria šią paklausą.Klasikinė rinkos teorija, tame tarpe ir neoklasikinė, teigia, kad gamyba pati sukuria pakankamą sau paklausą, ir todėl rinkos ekonomikai nereikalingas valstybės įsikišimas. Taigi rinkoje ekonominė veikla pajungta, visų pirma, individualių ūkio subjektų tikslams. Kad ūkio subjektai galėtų save reprodukuoti, jų veikla turi būti pelninga. Todėl pelnas – tai geriausia firmos gyvybingumo garantija. Efektyviausiai šis tikslas įgyvendinamas būtent rinkos ekonomikoje.Centralizuotoje komandinėje ekonomikoje ūkio subjektai turi tik tokią pasirinkimo laisvę, kurią jiems suteikia valstybinės institucijos, kurios priima politinius sprendimus.Vidutinę poziciją tarp šių dviejų kraštutinumų užima mišri ekonomika, kurioje derinasi įvairios nuosavybės formos bei laisvosios konkurencijos ir valstybinio reguliavimo principai.Taigi „mišrumas“ suprantamas, visų pirma, kaip rinkos savireguliacijos principo papildymas aktyvia valstybės įtaka ten, kur rinka neefektyvi, kur ji duoda iškraipymus. Valstybės uždavinys yra pašalinti šiuos trūkumus nepakeičiant, o, atvirkščiai, stiprinant patį rinkos mechanizmą.Mišrioje ekonomikoje paprastai daugumą sudaro privačios smulkios ir vidutinės įmonės. Kaip taisyklė, keletas stambių korporacijų, kurios yra valstybės nuosavybėje, aprūpina darbu apie 25% gyventojų ir sudaro 50% visų investicijų. Šiuo metu būtent tokia sistema yra vyraujanti visuose liberaliuose-demokratiniuose politiniuose režimuose.Bet kuri ekonominė sistema sprendžia tuos pačius ekonominius uždavinius, nepriklausomai nuo to, kas priima sprendimus – rinka ar valstybė. Kiekviena ekonominė sistema turi atsakyti į tris pagrindinius klausimus: ką gaminti, kaip gaminti, kam gaminti.Pirmasis klausimas, į kurį turi atsakyti ekonomika, ką turi gaminti šalies ūkis: maisto produktus ar unikalius prietaisus; lengvosios pramonės produkciją ar eiti modernios gamybos keliu; ir toliau plėtoti šakas, kurios kuria mažą pridėtinę vertę, ar įsisavinti aukštas technologijas ir pereiti prie gamybos šakų, kuriančių didelę pridėtinę vertę.Antrasis klausimas – kaip ekonomikoje gyvuojančios įmonės turi gaminti produkciją – kokias naudos technologijas: darbui imlias, t.y. žemo lygio primityvias, kuriose vyrauja rankų darbas, ar pažangias technologijas, pagrįstas kapitalo ir mokslo imlumu.Šis išteklių derinimas turi didžiulę įtaką produkcijos kaštams. Priklausomai nuo to, kiek produkcijos vienetui pagaminti bus sunaudojama energetinių išteklių (elektros energijos, naftos ir pan.), kitaip tariant, kokie bus produkcijos gamybos kaštai, tokia bus ir gaminio kaina. Jeigu kaštai bus mažesni, produkcija bus konkurencinga, su dideliais produkcijos kaštais sunkiau bus išeiti į užsienio rinkas.Trečiasis labai svarbus klausimas – kam atiteks sukurtos vertybės, kam pagaminta produkcija bus paskirstyta. Šiuo aspektu ekonomikos teorijoje yra žinomos dvi paskirstymo koncepcijos – socialinio teisingumo ir ekonominio efektyvumo.Ekonominio efektyvumo principas labiausiai pasireiškia rinkoje. Rinka yra efektyviausias paskirstymo principas. Pagrindiniai rinkos ekonomikos mechanizmai – kainų sistema ir konkurencija – taip sureguliuoja visuomenės kaštus ir verslo aktyvumą, kad mažiausiais kaštais gaunamas didžiausias pelnas. Viena iš pagrindinių kainų funkcijų – naudoti labiausiai ekonomiškus gamybos metodus, o konkurencijos – priversti palaikyti didelį verslo aktyvumą, ieškant naujų ekonomikos augimo galimybių. Tačiau konkurencija sunaikina neefektyvias ir nesugebančias konkuruoti verslo formas.Atsižvelgiant į socialinio teisingumo principą, visuotinai pripažįstama, kad visuomenėje visada egzistuoja žmonės, kurie dėl objektyvių priežasčių negali konkuruoti rinkoje – neįgalieji, vaikai, senyvo amžiaus žmonės. Įžymaus šiuolaikinio amerikiečių futurologo Lesterio Thurow teigimu, nuožmi konkurencija, kuri būdinga efektyviai ekonomikai, gali kartu sunaikinti ir unikalius intelektinius išteklius – taip vadinamą kūrybinę inteligentiją, mokslininkus, menininkus – rašytojus, poetus, dailininkus, mąstytojus ir pan. Jie dažnai nesugeba išsilaikyti konkurencinėje kovoje, tačiau būtent kūrybiški žmonės yra žmonijos pažangos varomoji jėga. Todėl visomis minėtomis žmonių grupėmis turi pasirūpinti valstybė, perskirstydama savo pajamas socialinio teisingumo principu.Nuo šių koncepcijų derinio pasirinkimo ar jų vyravimo ir priklauso valstybės ekonominės sistemos modeliai.Ekonomikos teorija teigia, kad, esant ekonominei pusiausvyrai, negalima pakelti gyvenimo gerovės visiems, neapribojant galimybių kitiems. Taigi socialinis teisingumas palaikomas perskirstant pajamas įsikišus valstybei, tačiau šis perskirstymas neturi palaužti ekonomikos efektyvumo mechanizmo. Praktikoje tai vyksta panaudojant mokesčių sistemą, socialines išmokas.Dabartiniu metu visuomenės senėjimo procesas tampa problema. Pats savaime visuomenės senėjimas yra pažangos procesų – medicinos postūmių, gyvenimo gerovės kilimo – rezultatas, tačiau ir mūsuose jis tampa vienu iš pagrindinių valstybės rūpesčių. Socialinių išmokų ir mokesčių tarifų pusiausvyros paieška – viena iš valstybės veiklos krypčių.Ekonomikos teorijoje tobula konkurencija, esant laisvai rinkai, neišvengiamai veda prie monopolizacijos, gamybos apribojimo ir kainų augimo. Siekiant įveikti šias tendencijas, valstybė vykdo antimonopolinę politiką. Kainų augimo ir monopolinio pelno ribojimo kontrolė iš valstybės pusės tarnauja socialinio teisingumo ir visuomenės gerovės idėjoms. Tolesnėje perspektyvoje problema, kuri sąlygoja valstybės kišimąsi į ekonomiką, bus minimalaus nedarbo lygio siekimas. Nedarbas – tai rinkos ekonomikos nesubalansuotumo sindromas, jos nesugebėjimas būti pakankamai teisinga ir efektyvia. Apie tą patį liudija ir aplinkos taršos problemos, didelis pelningumas tokių „blogųjų“ gėrybių, kaip alkoholis, tabakas, narkotikai, gamybos ir rinkos nepelningumas tokių „gerųjų“ gėrybių ir paslaugų teikimo, kaip švietimas, sveikatos apsauga, kultūra ir pan. Visa tai turi būti reguliuojama valstybės. Šioje srityje efektyvumo ir teisingumo suvokimas skiriasi privačių ir visuomenės interesų atžvilgiu.Efektyvi konkurencinga ekonomika neneigia valstybės racionalaus dalyvavimo perskirstymo procese. Tačiau požiūriai į valstybės koreguojantį vaidmenį šioje srityje yra skirtingi.Didelį indėlį į socialinio teisingumo teoriją įnešė vokiečiai ir skandinavai. Vienas iš iškiliausių – vokiečių ekonomistas Valteris Oikenas, kuris dar jam gyvam esant nepelnė užtarnautos šlovės. Pasaulinė ekonomika susipažino su jo darbais 1950-1960 metais. Šiandien Oikeno knygos leidžiamos daugiatūkstantiniais tiražais ir tapo vadovėliais daugelyje pasaulio šalių. Jo nuopelnas – socialiai pagrįsta ekonominės politikos koncepcija. Daugumai visuomenės narių pirmaeilę reikšmę turi socialiai teisingas paskirstymas, kuris įgyvendinamas pagal gamybos veiksnių ribinį našumą.Esminis šios teorijos teiginys darbo santykių reformavime – darbo užmokesčio didinimas, jo dalies augimas BVP. Teoriškai darbo užmokesčio didėjimas ribojamas ribiniu darbo naudingumu ir matuojamas darbo našumu, kuris priklauso nuo darbo tiekėjo skirtingos sveikatos, išsilavinimo, kvalifikacijos ir patirties.1.2. Valstybės ekonominė politikaValstybės ekonominė politika – tai valstybės tiesioginių (administravimo) ir netiesioginių (rinkos) priemonių sistema, įtakojanti ūkio subjektų elgesį. Ši dinamiška visuomenės organizuota ūkio priemonių sistema laiduoja gamybos, paskirstymo, mainų ir vartojimo procesą.Kartais ekonominė politika apibrėžiama kaip kolektyviai – Seimo ir Vyriausybės – priimta strategija ekonomikos tikslams pasiekti; tai – vizijos, misijos, ekonomikos strateginių tikslų ir uždavinių nustatymas, veiksmų krypčių bei priemonių nustatymas, siekiant šių tikslų, bei kontrolės (stebėsenos, monitoringo) taikymas.Kai kurie mokslininkai teigia, kad ekonominė politika – tai veiksmų sistema, nukreipta padėčiai ištaisyti, koreguoti ekonominius procesus.Politika – tai mokslas apie valstybės uždavinius ir jų įgyvendinimo, išsprendimo priemones. Pagal keinsizmo teoriją, ekonominė politika – tai valstybinis reguliavimas, kuris įtakoja tokius nepriklausomus kintamuosius, kaip vartojimo polinkį, ribinį kapitalo efektyvumą ir palūkanų normą, o per juos netiesiogiai – užimtumą ir nacionalines pajamas.

Pagal Valterį Oikeną, ekonominė politika – tai valstybės priemonių sistema, įtakojanti ekonominius procesus. Svarbiausias ekonominės politikos uždavinys – sudaryti sąlygas, kurios nepriveda prie pavojingų, lemties tendencijų atsiradimo.Valstybės politika – tai sudėtingas ir daugiabriaunis procesas, kurio objektas yra sisteminis ir daugialygis. Valstybės ekonominės politikos objektas jungia dvi sudėtines dalis – makroekonomiką ir mikroekonomiką; atitinkamai yra formuojama ir makroekonominė bei mikroekonominė (arba struktūrinė) politika.Makroekonomika – tai mokslas apie ekonominę sistemą kaip visumą, apie agreguotą (apibendrintą) žmonių elgesį. Makrosistema negali būti nagrinėjama mikroekonomikos sąvokomis (kaina, pelnas, konkurencija ir kt.), būtini agreguoti rodikliai, kompleksiškos metodikos ir poveikio priemonės.Makroekonomikos tyrimuose naudojami matematiniai modeliai, socialinės psichologijos įdirbis; makroekonominė analizė tampa valstybės ekonominės politikos baze, pagrindu.Makroekonomika (pagal britų Makmillano žodyną) – tai mokslas apie visuminį ekonominių agentų elgesį, kurį atspindi agreguotų rodiklių sistema (BVP, nacionalinės pajamos, užimtumas, darbo našumas, kainos, pinigų kiekis ir kt.).

Makroekonominė politika atspindi bendrą ekonomikos funkcionavimą, ekonomikos kaip visumos ir stambių integruotų jos sričių plėtros politiką.Makroekonominės politikos svarbiausios sudėtinės dalys:• pinigų politika – nacionalinės valiutos ir kainų stabilumo politika;• fiskalinė politika – valstybės biudžeto, mokesčių ir valstybės išlaidų politika;• tarptautiniai ekonominiai santykiai – užsienio prekybos ir investicijų politika;• gyventojų pajamų politika – darbo užmokesčio ir darbo našumo politika, pensijų ir kt. išmokų politika.Tačiau tokia struktūra yra santykinė, priklausomai nuo pasirinkto šalyje ekonomikos modelio ir plėtros prioritetų, makroekonominės politikos komponentėmis gali būti darbo ir užimtumo politika, arba plačiąja prasme suprantama socialinė politika – gyventojų gyvenimo gerovės politika.Mikroekonomikos teorija nagrinėja ekonomikos agentų, rinkų elgesį ir verslo interesus. Taigi jos objektai – verslo įmonės ir namų ūkiai. Neoklasikinės ekonomikos doktrina tiria racionalaus ekonominio žmogaus elgesį, ji siejama su tokia idealia konstrukcija, kaip stichišku rinkos mechanizmu.Mikroekonominė politika apima ūkio šakas ir sektorius, taigi ji dar vadinama struktūrine politika. Paprastai struktūrinės politikos prioritetai yra mokslas ir švietimas, pramonė ir verslas, kurie traktuojami kaip ekonomikos augimo svertiniai „taškai“, infrastruktūra – energetikos pramonė, transportas ir komunikacijos; socialinė sfera.Mikroekonominės politikos sudėtinės dalys yra šios:• mokslas ir švietimas;• pramonė, verslas;• finansų sektorius (bankininkystė, draudimas, vertybinių popierių rinka, pensijų ir kt. fondai);• energetika;• transportas ir tranzitas;• informacinių technologijų plėtra;• žemės ūkis ir kaimo plėtra;• socialinė apsauga ir užimtumas;• aplinkos apsauga;• regioninė plėtra.Sąsaja makroekonominės politikos ir mikroekonominės politikos – akivaizdi. Valstybės ekonominė politika nėra atskirta nuo procesų, kurie vyksta mikroekonomikoje:• Makroekonominių stabilizavimo priemonių ribotumas– Makroekonominė stabilizacija gali padėti pasiekti nedidelę infliaciją ir išorės subalansuotumą.– Bet vienos stabilizacijos nepakanka, kad pasiekti sparčius ekonomikos augimo tempus ir didesnes realias pajamas.– Stabilizacinės priemonės turi būti derinamos su struktūrinėmis priemonėmis, kad padidinti realias pajamas.• Sėkmingos makroekonominio stabilizavimo programos paprastai yra kompleksinės– Atskiros reformos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios.– Reformų atlikimo eiliškumas taip pat turi svarbią reikšmę.Vienas iš pagrindinių makroekonominės politikos rodiklių (indikatorių), parodančių šalies ekonomikos augimą, yra BVP augimo tempai.Svarbiausi makroekonominiai rodikliai atitinka Europos Sąjungos Mastrichto sutarties kriterijus, kurių turi laikytis ir Lietuva. Tai:• nacionalinės valiutos stabilumas;• kainų stabilumas (arba infliacijos pažabojimas);• biudžeto deficitas tam tikrose ribose (iki 3 BVP);• palūkanų norma, artėjanti prie ES vidurkio;• valstybės skola (leistina iki 60 BVP);• einamosios sąskaitos deficitas (nustatytuose tam tikruose rėmuose).Nacionalinės valiutos ir kainų stabilumo siekimas – tai šalies Centrinio banko tikslai. Stipri nacionalinė valiuta ir pastovios, nedidėjančios kainos – teigiami pinigų politikos rodikliai. Auganti infliacija reiškia ekonominės pusiausvyros išbalansavimą, vartotojų perkamosios galios mažėjimą. Tačiau ekonomikos teorijoje žinoma, kad defliacija yra reiškinys, pavojingesnis už infliaciją, jis rodo ūkio plėtros sąstingį. Kovoti su defliacija paprastai yra žymiai sunkiau, negu su infliacija.Jei šalyje yra defliacija ir palyginti didelis nedarbas, tas rodo, kad reikia valstybės įsikišimo į ekonomiką.Biudžeto deficitas ir valstybės skola. Jei valstybės išlaidos viršija pajamas, susidaro biudžeto deficitas. Kai valstybės išlaidos tampa didesnės nei pajamos, šį skirtumą valstybė būna priversta dengti skolintomis lėšomis. Valstybės skola – labai svarbus valstybės fiskalinio biudžeto padengimo šaltinis. Valstybės skola – tai valstybės negrąžintų paskolų ir nesumokėtų palūkanų už jas suma bei kt. valstybės prisiimti finansiniai įsipareigojimai. Valstybės skolą sudaro užsienio ir vidaus skola, suformuota atitinkamai užsienio ir vidaus rinkoje. Valstybės skola neturi būti didesnė kaip 60% BVP pagal Mastrichto sutartį.Nedidėjanti valstybės skola sustiprina kreditorių pasitikėjimą šalimi, o auganti valstybės skola didina pavojų prarasti politinę nepriklausomybę.Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB), Europos Sąjunga daro stiprią įtaką Lietuvos monetarinei ir fiskalinei politikai, neretai netgi tiesioginį spaudimą šalies valdžiai. Šių organizacijų paskolos Lietuvos valstybės vardu sudaro svarią dalį. Biudžeto deficitas – tai pagrindinis fiskalinę politiką apibendrinantis rodiklis trumpuoju laikotarpiu, o valstybės skola – ilguoju laikotarpiu. Pvz., aukštos ekonomikos plėtros šalyse 1994 m. biudžeto deficitas svyravo nuo 0,7% BVP Norvegijoje ir 0,2% JAV iki 10,8% Švedijoje ir 11,9% BVP Graikijoje, o valstybės skola – nuo 46,6% Šveicarijoje ir 46,7% Norvegijoje iki 123,7% Italijoje ir 104,1% Belgijoje. (Lietuvoje valstybės skola žymiai sumažėjo nuo 30% BVP 1994 m. iki 26,7% BVP 2002 metais.)Paskolų palūkanų norma – tai skolinamojo kapitalo (kredito) kaina. Palūkanų normos lygis sąlygoja BVP sudėtinių dalių – vartojimo ir taupymo (investicijų) pokyčius. Tai reiškia, kad kuo mažesnė kredito kaina, tuo palankesnės yra skolinimo sąlygos, ir tai skatins firmų investicijas bei gyventojų taupymą ir ilgalaikį vartojimą; ir atvirkščiai, kuo didesnė palūkanų norma, tuo paklausa paskoloms mažės.Einamosios sąskaitos deficitas. Mokėjimų balansas atspindi šalies išorės ir vidaus finansų balansą ir rodo nacionalinės ekonomikos atvirumo laipsnį. Mokėjimų balansas – tai šalies užsienio prekybos ir finansinių sandėrių būklė. Mokėjimų balanso pusiausvyra – tai situacija, kai šalis eksportuoja ir investuoja užsienyje tiek pat, kiek kitos valstybės importuoja ir investuoja toje šalyje. Tokios pusiausvyros paprastai nebūna tikrovėje, dažniausiai būna mokėjimų balanso deficitas ar perteklius. Taigi mokėjimų balansas rodo užsienio prekybos ir investicijų būseną.Mokėjimų balanso pagrindinės pozicijos yra šios:1. Einamoji sąskaita: užsienio prekyba, pajamos ir pervedimai (privataus sektoriaus ir valstybės).2. Kapitalo sąskaita: ilgalaikės investicijos – tiesioginės ir portfelinės, trumpalaikio kapitalo srautai (tame tarpe ir kapitalo „nutekėjimas“).3. Balansuojančios pozicijos: rezervų judėjimai, TVF lėšų panaudojimas, kiti ypatingi šaltiniai ir įsipareigojimai.4. Visuminių pinigų atsargų (rezervų) pokyčiai: aukso, užsienio valiutos, TVF kreditų atsiskaitymo priemonių ir pan.Einamosios sąskaitos balanso pagrindinės eilutės pajamų dalyje: prekių ir paslaugų eksportas, įplaukos iš užsienio investicijų, užsieniečių transferiniai mokėjimai šalyje (pensijos, apdovanojimai, alimentai), užsieniečių turto įsigijimas šalyje; išlaidų dalyje – atitinkamai prekių ir paslaugų importas, užsienio investicijų pajamų pervedimai, transferiniai mokėjimai užsieniečiams, šalies piliečių turto įsigijimas užsienyje.Kapitalo sąskaita apjungia tiesiogines ir portfelines (netiesiogines) ilgalaikes investicijas, o taip pat trumpalaikį kapitalą.Kapitalo eksportą gali sudaryti finansinės lėšos (kreditai, paskolos, vertybiniai popieriai), taip pat ir technologijos, medžiagos ir įrengimai bendroms įmonėms.Eksportuojamas kapitalas gali būti trumpalaikis („degantys pinigai“, talpinamas depozitinėse sąskaitose), vidutinės trukmės ir ilgalaikis – atitinkamai metų laikotarpyje ir 5 metų.Kalbant apie ilgalaikes investicijas į verslą, pagrindinis vaidmuo tenka tiesioginėms investicijoms, t.y. pilnai kontroliuojant įmonę. Dar yra netiesioginės užsienio investicijos, arba portfelinės, kurios suteikia galimybę gauti dividendus.Metinio mokėjimų balanso rezultatas – oficialiųjų valiutos rezervų pokyčiai.Užsienio prekybos deficitas padengiamas, kaip taisyklė, kitomis mokėjimų balanso įmokomis – tai gali būti panaudojant TVF teikiamus kreditus, naudojant ypatingus pigius šaltinius ir įsipareigojimus.1.3. Šalies socialinės-ekonominės plėtros strategijaViena iš svarbiausių valstybės valdymo funkcijų rinkos ekonomikoje – šalies socialinės-ekonominės plėtros strategijos numatymas ir jos įgyvendinimas.Valstybės tarnautojams būtina įsisavinti strateginio valdymo metodologiją, instrumentus, priemones.Strateginio planavimo, kaip metodo, vaidmuo ir reikšmė modernioje valstybėje sparčiai didėja.Strateginis planavimas valstybėje – tai koncepcijos (vizijos, misijos, tikslų), procedūrų (metodų, svertų, mechanizmų, priemonių) visuma, įgyvendinant valstybinės politikos kryptis.Strateginis planavimas yra orientuotas į ateitį, tačiau jis padeda tobulinti einamuosius sprendimus.Strateginio planavimo rezultatas yra politika.Bendrąja prasme strategija – tai valstybės valdymo planas, nukreiptas stiprinti jos pozicijas, kelti gyventojų gyvenimo lygį ir siekti numatytų tikslų.Strategijos parengimas – tai viena iš pagrindinių ekonominio valdymo funkcijų.Rengiant strategiją, iškyla trys pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti:• Kur mes esame dabar?• Kur mes norime būti po n metų?• Kaip mes tai pasieksime?Cituojant žinomo visame pasaulyje anglų rašytojo Luiso Kerolo („Alisa stebuklų šalyje“) heroję, kuri klausia: „Češiro katine, malonėkite pasakyti man, kokiu keliu geriausia išeiti iš čia?“, labai taiklus ir tikslus Češiro katino atsakymas: „Tai priklauso nuo to, kur Jūs norite patekti“.Kaip teigia Šeronas Osteris, Jelio universiteto (JAV) profesorius, strategija – tai įsipareigojimas veikti tam tikru būdu: tokiu, o ne kitokiu.Valstybės valdymo institucijos rengia strategijas tam, kad nustatyti, kokiu keliu vyks valstybės plėtra, kad priimti pamatuotus sprendimus, pasirinkti pagrįstas veiksmų kryptis ir priemones.Konkrečios strategijos pasirinkimas reiškia, kad iš visų galimų kelių bus pasirinktas vienas, kuriuo ir eis valstybė.Be strategijos negali būti apgalvoto veiksmų plano, vieningos programos, stabilaus ekonomikos augimo.Gerai apgalvota strateginė vizija numato ilgalaikės plėtros gaires ir nustato valstybės lūkesčius, ketinimus užimti konkrečią nišą pasaulyje. Taigi valstybės strategija, kaip ekonominės politikos sudedamoji, tampa svarbiu ekonomikos efektyvumo veiksniu.Yra plačiai žinomi penki strateginio valdymo uždaviniai:• nustatyti tikslą ir ilgalaikės plėtros perspektyvą;• nustatyti, kaip turi būti pasiektas šis tikslas; kokius jis užbrėžia uždavinius;• numatyti, kokiu būdu turi būti realizuoti šie uždaviniai; kokie jų įgyvendinimo svertai, mechanizmai;• efektyviausiu būdu įgyvendinti pasirinktą strategiją – kokie geriausi būdai, keliai, veiksmų kryptys, priemonės, jų seka, kad rezultatas būtų geriausias;• vertinti strategijos įgyvendinimą – atlikti stebėseną, monitoringą, atitinkamai koreguojant ilgalaikius tikslus ir uždavinius, atsižvelgiant į naujas sąlygas, patirtį, naujas idėjas ir galimybes.Strateginio planavimo dalykas – tai strateginių prognozių, programų ir planų rengimas, strateginio planavimo metodologijos kūrimas, jos taikymas, o taip pat strateginių planų įgyvendinimas.Strateginio planavimo objektas valstybės mastu – nacionalinė ekonomika, jos struktūrinių elementų, ūkio subjektų veikla artimiausioje, vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje.Strateginio planavimo teorijoje skiriami trys svarbūs aspektai.• Pirmasis – socialinės-ekonominės būklės analizė. Tai konkrečių dėsningumų tyrimas, kurie vyksta ekonomikoje, visuomenės gyvenime. Šių dėsningumų pažinimas ir kiekybinių priklausomybių tyrimas – tai pagrindas strateginėms prognozėms. Tai analizė.• Antrasis aspektas – strateginio planavimo metodologija. Tai socialinės-ekonominės procesų analizės instrumentai, procedūros, metodų sistema, metodologiniai aspektai, požiūriai.• Trečiasis – organizacinis-institucinis aspektas. Tai atsakymas į klausimus, kas atsakingas, kas vykdys, kokios institucijos įgyvendins strateginį planą.Taigi strategija – tai „didysis planas“, kuris parodo, kokia yra susidariusi būklė šalyje, t.y. nuo ko galima atsispirti – koks išeities taškas; kaip, kokiais metodais bus siekiama užsibrėžtų tikslų, ir kas jį įgyvendins.Ilgalaikė ekonomikos plėtros strategija – tai sprendimų visuma, apibrėžianti pagrindinius strateginius šalies ekonomikos plėtros tikslus ilgai perspektyvai, taip pat svarbiausius valstybės veiksmus bei priemones šiems tikslams pasiekti.Strategija turi tikslinę orientaciją, kurią apibrėžia šalies ūkio vizija, valstybės misija ir strateginiai tikslai. Strategija yra valstybės ekonominė politika ilgalaikei perspektyvai, paprastai 10-15-20 metų.

Strategijos metodologinė struktūra paprastai apima šiuos elementus:• šalies išorinių veiksnių analizė;• šalies ekonomikos potencialo įvertinimas, pasiekimų ir problemų analizė. Gali būti atliekama taip vadinama stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) analizė (angliškai – SWOT – Strengthens, Weaknesses, Opportunities, Threats analizė);• šalies socialinės-ekonominės plėtros vizija;• valstybės misija plėtojant ekonomiką ir keliant žmonių gyvenimo lygį;• strateginiai tikslai, uždaviniai, prioritetai;• strategijos įgyvendinimo etapai;• strategijos įgyvendinimo principai;• strategijos įgyvendinimo veiksmų kryptys ir priemonės (priemonių matrica);• strategijos prognozinių scenarijų formavimas ir vieno iš jų pasirinkimas;• strategijos įgyvendinimo monitoringas-stebėsena.Šalies išorinių veiksnių analizė paprastai apima aplinkos, t.y. užsienio valstybių dinamikos analizę, politinių, teisinių, ekonominių ir socialinių išorinių veiksnių įtaką šalies plėtrai, užsienio rinkų konkurencinių jėgų analizę. Pvz., Lietuvai labai svarbus didžiausią įtaką pasaulio ekonomikai darančių JAV, Europos Sąjungos šalių, kaimyninių valstybių, Rytų rinkos šalių ekonominė analizė.Išorinių veiksnių analizė įgalina identifikuoti naujas galimybes ir grėsmes šalies plėtrai.Įvertinant šalies ekonomikos potencialą, analizuojamas turimų išteklių potencialas – darbas (žmogiškųjų išteklių), kapitalas, žemės gelmių ištekliai, verslumo, žinių, kompetencijos potencialas.Išteklių analizė leidžia nustatyti šalies stiprybes ir silpnybes.Vizija, misija, strateginiais tikslais apibrėžiama šalies plėtros strategijos tikslinė orientacija.

Vizija – tai šalies ateities paveikslas ilgalaikėje perspektyvoje, apibūdinantis, kodėl ir kaip valstybė konkuruos tarp kitų valstybių. Misija nusako valstybės vaidmenį, jos paskirtį, nišą, kurią siekiama užimti įgyvendinant viziją.Strateginiai tikslai – tai svarbiausios užduotys, kurias valstybė pasirenka įvykdyti strateginėje perspektyvoje, remiantis dabartine situacija.Lietuvos ekonomikos strateginio planavimo sistema (žr.1 pav.) apima tris pagrindinius blokus – ilgalaikę ekonomikos strategiją iki 2015 metų; valstybines programas, skirtas, kaip taisyklė, vidutinės trukmės laikotarpiui; ir LR Vyriausybės priemonių planą bei atskirų ministerijų ir ūkio sektorių, šakų veiklos priemonių planus-programas.

2. Šiuolaikinės rinkos ekonomikos modeliai

Tikslinga panagrinėti šiuolaikinės rinkos ekonomikos modelių tipus, kurie gyvuoja pasaulyje dabartiniu metu, sąsajoje su valstybės vaidmens ir funkcijų pokyčiais ir, atsižvelgiant į tai, kylančiais reikalavimais valstybės tarnautojams.Galima išskirti šiuos rinkos ekonomikos modelius:• Pereinamojo laikotarpio ekonomika• Monetarinis-liberalusis ekonomikos modelis• Europinės gerovės modelis• „Naujoji“ ekonomika – žinių visuomenės modelis2.1. Pereinamojo laikotarpio ekonomikaŠiuolaikinės rinkos ekonomika negali susiformuoti iš karto ir galutinai. Naujos pasaulinės civilizacijos tapsmas (nuo industrinio tipo iki informacinės, žinių visuomenės) užima kelis dešimtmečius vien tik pačiame epicentre – aukštos plėtros rinkos šalyse, o periferijoje – vyksta kur kas ilgiau.Todėl dar palyginti ilgą laiką galima kalbėti apie pereinamojo laikotarpio ekonomiką, kurioje persipina, derinasi, kovoja klasikinio tipo ir šiuolaikinės rinkos ekonomikos elementai, palaipsniui stiprėjant pastarosios vaidmeniui. Pereinamojo laikotarpio pradinio etapo ekonomikai būdingi bruožai:• Ekonomikos krizės būklė, gamybos tempų sulėtėjimas arba ekonomikos nuosmukis, nedarbo ir kainų didėjimas, finansų sektoriaus silpnumas, įvairūs socialiniai sukrėtimai, gamybos efektyvumo kritimas ir daugumos gyventojų gyvenimo lygio nuosmukis. Tai lemia skaudūs technologijų ir ekonomiškų gamybos būdų pokyčiai, socialiniai-politiniai sukrėtimai, ekonominių sistemų kaita ir prieštaravimai, profesinė darbuotojų nekompetencija, kurių žinios, patirtis nėra pakankami efektyviam darbui naujomis sąlygomis.• Ekonomikos nestabilumo stiprėjimas, pokyčių tempų augimas. Vyksta perėjimas nuo vienos – nusistovėjusios būklės, prie kitos – chaotiškų pokyčių padėties. Prie šių pokyčių dažnai nesuspėja prisitaikyti žmonės, verslas, valstybė.Sistema tam tikru laikotarpiu išsibalansuoja, tampa dezorganizuota. Esminiai struktūriniai pokyčiai, kurie anksčiau vyko dešimtmečius ekonomikoje, dabar įvyksta metų ar net mėnesių bėgyje, ekonominių pokyčių amplitudė dažnėja ir didėja. Sparčiai didėja gyventojų dalis, kuri praranda realias pajamas arba atsiduria už ekonomikos lauko. Didėja socialinis diskomfortas, įtampa, kuri gali peraugti į konfliktą. Tik į pereinamojo laikotarpio pabaigą šie procesai sušvelnėja, pradeda formuotis nauji stabilumo daigai.• Vyksta staigūs šalies būklės pokyčiai, kurią stipriai veikia pasaulio ekonomikos dinamika, atsižvelgiant į šalies rinkos atvirumą. Didėja tarptautinės darbo ir kapitalo integracijos tempai, žlunga vienos integruotos grupės, sąjungos, kuriasi kitos, keičiasi ekonominės pažangos lyderiai, kapitalo pritraukimo centrai. Tačiau ir jiems būdingas nestabilumas, ką patvirtino Pietryčių Azijos finansų krizė, Brazilijos, Argentinos, Meksikos ekonominės krizės, JAV, buvusių pastovaus ekonomikos augimo ir klestėjimo etalonu, krizė.Šie pereinamosios ekonomikos bruožai atskiroms šalims yra skirtingi. Palyginti aukštesnės plėtros lygio šalyse ekonomikos transformacija vyksta švelniau, ne taip skaudžiai, nors ir jose galima pastebėti periodiškus ekonomikos nuosmukius ir didelį nedarbą. Visi šie bruožai buvo ir vis dar yra būdingi ir Lietuvos ekonomikai. Tačiau bendruosius pereinamojo laikotarpio bruožus apsunkino dar ir papildomi veiksniai:• ekonominės sistemos pasikeitimas, planinės-komandinės ekonomikos žlugimas ir perėjimas prie stichinės rinkos modelio – „laukinio kapitalizmo“, kai atsitiktinai atsiradęs arba greitai sukauptas pirminis kapitalas, kuris dažnai nuplaukia į šešėlinės ekonomikos sritį arba „nuteka“ į užsienį;• Tarybų Sąjungos žlugimas, ūkinių ir ekonominių ryšių nutraukimas, išėjimas iš tradiciškai nusistovėjusių rinkų arba žymus jų susiaurėjimas, produkcijos konkurencingumo praradimas nesugebant dar įeiti į naujas rinkas;• technologinė ekonomikos degradacija, kurią apsprendė karinio komplekso žlugimas; nors Lietuvoje karinei pramonei dirbo palyginti nedaug įmonių, tačiau tai irgi atsiliepė Lietuvos ekonomikai;• ekonomika tampa atvira užsienio investicijoms, užsienio monopolijoms, didėja transnacionalinių korporacijų įtaka, sustiprėja tarptautinių organizacijų – Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo, Ekonominės plėtros ir rekonstrukcijos banko, Europos Sąjungos organizacijų tiesioginė įtaka Lietuvos ekonomikai;• susilpnėjo valstybės vaidmuo ekonomikoje, valstybė negynė savo šalies, vidaus rinkos, vietinių gamintojų, gyventojų interesų, nusilpo moki paklausa ir vidaus rinka. Šiuo aspektu ypač reikia paminėti korupcijos, ekonominių nusikaltimų, šešėlinės ekonomikos suklestėjimą, palyginti žemą valstybės tarnautojų kompetencijos lygį.Tačiau pereinamuoju laikotarpiu buvo sukurti rinkos ekonomikos pagrindai – įvyko ekonomikos liberalizavimo, privatizavimo ir stabilizavimo procesai, taip pat sukurta institucinė bazė rinkos ekonomikai funkcionuotiNetolimoje praeityje ekonomikos sistemos buvo skirstomos į kapitalistines ir socialistines.Kai Centrinėje bei Rytų Europoje įvyko svarbūs politiniai ir ekonominiai pasikeitimai, ankstesnis ekonomikos sistemų klasifikavimas prarado prasmę. Atsižvelgiant į rinkos ekonomikos mechanizmo išsivystymo lygį, išskiriami šie pereinamos ekonomikos tipai:• tradicinė pereinamoji ekonomika (besivystančios Afrikos, Pietų Azijos šalys).• naujo tipo pereinamoji ekonomika (Centrinės ir Rytų Europos bei Lotynų Amerikos šalys, Kinija).Grupuojant šalis pagal valstybinio ekonomikos reguliavimo laipsnį bei tipą, akivaizdesnės tampa ekonominės skirtingų valstybės reguliavimo („įsikišimo“) formų pasekmės. Kai kuriais atvejais toks įsikišimas gali sąlygoti ekonomikos efektyvumo didėjimą (pvz., Japonijos ar Vokietijos atveju), kitais – efektyvumo sumažėjimą ir netolygų pajamų augimą (pvz., besivystančios šalys). Be to, valstybinis ekonomikos reguliavimas gali sumažinti nedarbo lygį, užtikrinti visų šalies piliečių asmeninių poreikių patenkinimą, mažinti aplinkos teršimą, sąlygoti visuotinės lygybės principo realizavimą visuomenėje, t.y. egalitarizmo idėjų įgyvendinimą.Penkiasdešimt metų trukęs ekonomikos vystymasis vadovaujantis marksizmo-leninizmo principais, išugdė „Vakarų“ ir „Rytų“ stereotipus, dažnai ypač tvirtas ideologines (marksistines) pažiūras. Visa tai sąlygojo psichologinius rinkos ekonomikos sistemos elementų įsitvirtinimo žmonių, ypač senyvo amžiaus, sąmonėje sunkumus.Daugėjant pasaulyje demokratinių valstybių, jų ekonomikai tampant vis atviresnei, didėja tarptautiniai ryšiai, tarpe jų prekyba bei tiesioginės užsienio investicijos) bendrų firmų steigimas, lizingas, frančizė ir pan.). Visa tai sąlygoja rinkos ekonomikos principų perimamumą. Šie principai gyvybingi net ir tuomet, kai rinkos ekonomikos sritys yra ribotos. Verslo bei ekonomikos teorijos principų pažinimas teikia naudą bet kurioje šalyje visuose firmų veiklos lygiuose.Visos šalies ekonomikos ir atskiros įmonės funkcionavimo mechanizmas ypač svarbus politikams, siekiantiems sumažinti skurdo naštą besivystančiose valstybėse. Šiose šalyse pajamų bei užimtumo didėjimas gali būti pasiekiamas plečiant smulkų bei vidutinį verslą, kuris savo ruožtu yra skatinamas įvairių pasaulinių organizacijų.

Tradicinė pereinamoji ekonomika – ekonominės sistemos, pereinančios iš natūrinio ūkio į rinkos ekonomikos būseną. Tai tipiškos daugiasanklodinės ekonomikos, pasižyminčios įvairiu valstybinio ir privataus ekonomikos sektorių išsivystymo laipsniu. Pagrindiniai šių ekonominių sistemų bruožai yra žaliavų eksportas, didelis žemės ūkio produkcijos lyginamasis svoris bei didėjantis stambių valstybinių arba tarptautinių bendrovių lyginamasis svoris šalies ekonomikoje.Išskiriami du pagrindiniai tradicinės pereinamosios ekonomikos modeliai:Pirmas – šalių, turinčių naftos išteklių, tradicinės pereinamosios ekonomikos modelis. Jau ilgiau negu du dešimtmečius OPEC organizacija nustato ir palaiko monopolines naftos kainas. Šalys naftos eksportuotojos naudojasi šia palankia ekonomine situacija išvystyti savo infrastruktūrą, apimančią transporto sistemą, ryšius, elektros energetiką, švietimą bei sveikatos apsaugą. Dėl to labai padidėjo pajamos, skaičiuojamos vienam šalies gyventojui. Šios šalys yra turtingos, pasižymi dideliu kapitalo kaupimu.Antras – kitos tradicinės pereinamosios ekonomikos šalys, kuriose išvystytos finansinės įstaigos, kai kuriais laikotarpiais plačiai naudojami barteriniai mainai, ribotas pinigų keitimas, didelis neraštingumas, silpnai išvystyta infrastruktūra. Paprastai, į šią ekonominės sistemos grupę patenka besivystančios valstybės. Šių šalių grupei priklauso Afrikos, kai kurios Pietų Azijos (tarpe jų Indija, Bangladešas, Afganistanas, Nepalas, Šri Lanka) bei Lotynų Amerikos (Haitis, Perų, Bolivija, Gvatemala) šalys.Naujo tipo pereinamoji ekonomika – ekonomika, pasižyminti didele gamybos specializacija ir plačiai išvystytu centralizuotu ekonomikos reguliavimu. Šio tipo ekonomikos sistemai priklauso šalys, susikūrusios buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, taip pat Lotynų Amerikos valstybės.Išskiriami šie du pagrindiniai naujo tipo pereinamosios ekonomikos modeliai:Pirmas – buvusio centralizuoto valdymo ekonomikos sistemos. Šis modelis apima Centrinės bei Rytų Europos buvusias socialistines šalis; savarankiškas valstybes, įsikūrusias buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, taip pat kai kurias šalis (pvz., Kiniją), kurių ekonomika ir dabar valdoma iš centro, bet kurios vis plačiau bando naudoti rinkos mechanizmą prekių bei paslaugų paskirstymui. Administracinė komandinė ekonomika pasižymėjo plačiai išvystytais mainais, pagrįstais aukštu gamybos specializacijos lygiu. Tačiau mainai vyko nesivadovaujant rinkos ekonomikos principais. Jie buvo centralizuotai planuojami ir vykdomi, kainos nustatomos penkmečių planuose, sudarinėjamuose vyriausybės. Šis perėjimo tipas, kuris susiformavo buvusiose socialistinėse Rytų Europos ir Azijos šalyse, yra naujas istorinis bei ekonominis fenomenas. Dažniausiai, bankininkystės sistema bei kitos finansinės institucijos, užtikrinančios efektyvų rinkos ekonomikos funkcionavimą, yra silpnai išvystytos, be to, būtinos naujos administracinės ir teisinės institucijos bei specialistai, turintys naujų prekių bei paslaugų gamybos, prekybos, rinkotyros ir pan. įgūdžių.Antras – stambios Lotynų Amerikos šalys – valstybės, plačiai naudojančios rinkos ekonomikos mechanizmą (platų centralizuotą reguliavimą ir politiką, ribojančią vidinę ir užsienio konkurenciją). Šios grupės šalys, skirtingai negu administracinės-komandinės ekonomikos valstybės, turi susiformavusį privatų sektorių bei ilgalaikę rinkos ekonomikos funkcionavimo patirtį. Bet šių šalių ekonomikos vystymuisi buvo būdinga didelė infliacija, dėl mažų ekonomikos augimo tempų jos sunerimusios ypač paskutiniame dešimtmetyje.Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 11) praėję 13 metų valstybės istorijoje – tai labai trumpas laikotarpis. Tačiau būtent šiuo laikotarpiu buvo sukurta valstybė su nauja rinkos ekonomikos sistema, su naujomis teisinėmis, ekonominėmis ir politinėmis struktūromis. Tam prireikė milžiniškų materialinių ir dvasinių tautos pastangų.Per pirmąjį Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį Lietuvos ekonomika perėjo iš planinės-komandinės ūkio sistemos, kur visos gamybos priemonės buvo valstybės nuosavybėje ir ekonominė veikla vyko centralizuoto planavimo pagrindu, į rinkos ekonomiką, kurioje įsigalėjo privati nuosavybė ir rinkos savireguliacijos mechanizmai.Lietuvoje nors ir sukurta funkcionuojanti rinkos ekonomika, tačiau ji dar ilgai bus pereinamojo laikotarpio stadijoje. Kaip taisyklė, prireikia vienos ar net dviejų kartų laikotarpio (25-50 metų), priklausomai nuo šalies startinės būklės, kad šalyje susiformuotų visavertė rinkos ekonomika su stabiliais ekonomikos augimo tempais, tolygia socialine ir ekonomine plėtra, stipriu socialiniu pagrindu – viduriniąja klase.Rinkos ekonomika – tai ekonominių santykių (prekių ir paslaugų pirkimo ir pardavimo) sistema, kurioje veikia rinkos savireguliacijos mechanizmai: paklausa ir pasiūla, kainų sistema ir konkurencija.Rinkos ekonomikoje kainų funkcijos: • kainos perduoda informaciją;• kainos yra stimulas naudoti labiausiai ekonomiškus gamybos metodus;• veikia pajamų paskirstymą.Kainų sistema yra taip surėdyta, kad perduoda tik esminę informaciją ir tik tiems, kuriems ji reikalinga. Šis procesas vyksta automatiškai. Visa tai, kas trukdo kainoms,laisvai atspindėti paklausą ir pasiūlą, iškraipo tikslią informaciją. Pvz., monopolijos savo veiksmais netrukdo laisvai perduoti informaciją, tačiau jos ją iškraipo. Informacija, kuri yra labai svarbi verslo veiklai – tai, visų pirma, duomenys apie santykines kainas, t.y. vienos prekės kainą santykyje su kitos prekės kaina.Informacija apie kainų didėjimą gali būti stimulu didinti gamintojo pajamas, nes tai skatina ne tik produkcijos paklausos pokyčius, bet ir ieškoti labiausiai ekonomiškų gamybos būdų.Taigi kainų mechanizmas turi didžiulę reikšmę skatinant ekonomikos augimą ir techninę pažangą.Rinkos kainos įtakoja pajamų paskirstymą. Pajamų paskirstymą rinkoje sąlygoja išteklių paskirstymas, nuosavybė, kiekvieni ištekliai atneša jo savininkui pelną (žemė – rentą, darbas – darbo užmokestį, kapitalas – pelną). Kiekviena šių pajamų rūšis priklauso nuo išteklių kainų.Kitas pagrindinis rinkos mechanizmas yra konkurencija. Konkurencija:• priverčia palaikyti didelį verslo aktyvumą, ieškoti naujų ekonomikos augimo galimybių;• turi ir neigiamą, griaunantį impulsą – sunaikina neefektyvias, nesugebančias konkuruoti verslo formas.Rinka ir konkurencija tam tikra prasme yra sinonimai: viena be kitos neegzistuoja. Konkurencija skatina ieškoti naujų galimybių, kurios dar nebuvo panaudotos rinkoje. Konkurencija nurodo verslininkui ieškojimų kryptį, tačiau negarantuoja teigiamų rezultatų.

Konkurencija – tai savotiškas ekonominės prievartos mechanizmas, kuris priverčia palaikyti aukštą veiklos aktyvumą, pastoviai ieškoti naujų ekonomikos augimo galimybių. Priešingu atveju gali tekti palikti verslo sritį, prarasti pajamas.Konkurencija turi ir griaunantį impulsą, ji sunaikina neefektyvias, nesugebančias konkuruoti verslo formas.Taigi rinka – tai efektyviausia ekonominių ryšių sistema. Tačiau ji gali funkcionuoti tik esant tam tikroms prielaidoms, kurias turi užtikrinti valstybė:• nuosavybės teisių užtikrinimas;• individualaus verslo pasirinkimo laisvės apsauga, įteisinta įstatymais;• asmeninių interesų ir ekonominės motyvacijos prioritetų garantija;• konkurencingų kainų, pelno ir nuostolių mechanizmo naudojimas;• monopolistinių tendencijų ekonomikoje apribojimas.Valstybė taip pat turi dalyvauti tose srityse, kur yra rinkos klaidos (krašto apsauga, viešoji tvarka, stambūs infrastruktūros kompleksai, socialinė apsauga, ekonomikos ciklų svyravimai ir kt.).2.2. Monetarinis-liberalusis ekonomikos modelisMonetarizmas – teorija, kurios pagrinde ekonominio stabilumo užtikrinimas pinigų politikos priemonėmis (pinigų kiekio planavimu, palūkanų normomis, infliacijos pažabojimu). Pinigų politika, kaip vienas iš makroekonomikos valdymo svertų, turi sudaryti prielaidas, kad ekonomikos subjektas pats priimtų sprendimus, atitinkančius valstybės interesus.Monetarizmo pagrindiniai teiginiai yra šie: • rinkos ekonomika reguliuojasi pati savaime, laisvosios rinkos (laisses faire – leisti daryti) ir nematomos rankos (invisible hand) veikimo principais;• valstybės įsikišimas į ekonomiką turi būti minimalus.Šiuolaikinio monetarizmo lyderiu laikomas Nobelio premijos laureatas Miltonas Fridmanas (g. 1912 m.), įkūręs Čikagos ekonomikos mokyklą. Monetaristinę koncepciją plėtojo toliau Davidas Rikardo, Modiljani. Monetarizmo požiūrio pasekėjams galima priskirti F.Naitą, Dž.Vinerį, G.Saimoną, H.Hempferį, F.Haieką.Monetarizmo idėjos sudarė „šoko terapijos“ pagrindą, kuri buvo daugiau ar mažiau efektyviai taikoma Brazilijoje, Meksikoje, Argentinoje, o taip pat eilėje pokomunistinių šalių pereinant prie rinkos ekonomikos.Monetarizmas – tai alternatyvi teorija Džono Meinardo Keinso makroekonomikos teorijai. Keinso teorijos pagrindinis teiginys – rinkos ekonomika pati savaime (savireguliacijos principu) negali pasiekti stabilumo, jai būdingi gamybos apimties ir nedarbo lygio svyravimai, iškraipymai; ir vyriausybė privalo kištis į ekonomiką, vykdyti ekonomikos stabilizavimo politiką, siekdama išvengti ekonominių krizių ir siekdama ekonomikos augimo. Dž. M. Keinso makroekonominio reguliavimo modelis buvo gelbėjimosi inkaras Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Didžiajai Britanijai 30-ųjų metų „didžiosios depresijos“ ir pokario laikotarpiu, tačiau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, atsiradus stagfliacijai, ši teorija buvo smarkiai kritikuojama ir ją pakeitė monetarizmas.Monetarizmo modelio esmė glaudžiai siejama su liberaliuoju rinkos modeliu. Laisvosios rinkos ekonomikos šalininkai – neoliberalai, neoklasikinė ir „mainstreem’o“ srovė (pvz., Ronaldas Reiganas – JAV, Margaret Tetčer – Didžiojoje Britanijoje) – tęsė tas pačias idėjas ekonominėje politikoje, jų nuostatos – tikėjimas rinkos jėgų savireguliavimu ir nepasitikėjimas valstybės intervencija.Svarbiausi ekonominės politikos tikslai – ekonomikos augimas, valiutos ir kainų stabilumas, ekonominės pusiausvyros – ekonominio stabilumo siekimas.Nesunku pastebėti, kad monetariniame-liberaliajame modelyje makroekonominiams tikslams teikiamas prioritetas. Todėl, kaip taisyklė, pinigų ir fiskalinė politika – patys svarbiausi ekonominės politikos svertai.Faktiškai anksčiau aptarti Mastrichto kriterijai – tai monetariniam požiūriui atstovaujantys ekonominės politikos indikatoriai: • nacionalinės valiutos stabilumas;• kainų stabilumas arba žemas infliacijos lygis;• biudžeto deficitas;• palūkanų norma;• valstybės skola;• einamosios sąskaitos deficitas.Šalies vyriausybės tikslas – fiskaline bei monetarine politika reguliuoti gamybos apimtį, užimtumą ir ekonominį augimą. Ši ekonomikos sistema apima industrines pasaulio valstybes (anglo-saksų arba neoamerikietiškojo modelio), kai kurias Azijos šalis (Taivanį, Pietų Korėją, Singapūrą, Honkongą, Tailandą ir Malaiziją). Nors šioms šalims būdingos bendros ekonomikos sistemos charakteristikos, tačiau jos viena nuo kitos skiriasi. Šiuos skirtumus sąlygoja valstybės ekonomikos reguliavimo apimtis bei pobūdis. Bet tai nereiškia, kad vienas kuris nors reguliavimo tipas yra pranašesnis už kitus. • Anglo-saksų arba neoamerikietiškajam modeliui būdingas nežymus valstybės ekonomikos reguliavimas. Pagal šią teoriją, „geriausia“ yra ta vyriausybė, kuri mažiausiai „kišasi“ į ekonomiką. Modelio šalininkai prekių, paslaugų ir išteklių paskirstymą siūlo spręsti rinkos principu (paklausos ir pasiūlos sąveika). Praktika rodo, kad šie principai yra gana efektyvūs sprendžiant ekonomines problemas. Be to, visuomenė labiau suinteresuojama dirbti, rizikuoti, kurti, jei valstybė nepiktnaudžiauja dideliais mokesčiais. Valstybės reguliavimas dažnai sąlygoja atskirų bendrovių, šakų ar kitų struktūrų monopolinių pozicijų stiprėjimą. Ekonominiu požiūriu visuomenė visuomet patiria nuostolių, kai susiformuoja kokia nors monopolija. Tuo pat metu monopolistai, apsaugoti vyriausybės nutarimų bei prekybos apribojimų, gauna didelius pelnus. Politikams kartais būna netgi sunku atlaikyti stambių bendrovių ar profsąjungų spaudimą.Ekonomikos sistema, neskatinanti valstybinio ekonomikos reguliavimo, nesumažina monopolizmo susidarymo tikimybės ir jo poveikio politiniams sprendimams. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos sistemos apibūdinamos kaip mišrios sistemos, pagrįstos rinkos elementais bei žymiu valstybiniu sektoriumi.• Azijietiškam modeliui („penki tigrai“ – Pietų Korėja, Taivanis, Singapūras, Malaizija, Tailandas) būdingos subsidijos ir protekcionizmo tarifai kai kuriose naujai susiformavusiose veiklos srityse. Tai ypač svarbu tuo atveju, kai vyriausybė numato, jog didelė paklausa tarptautinėje rinkoje išsilaikys ilgą laiką ir kad nacionalinės bendrovės pranašesnės, lyginant su užsienio konkurentais, o sąlygoja gaminamos produkcijos konkurencingumą pasauliniu mastu. Valstybinis reguliavimas šiuo atveju padeda labiau prisitaikyti prie tarptautinės konkurencijos. Be to, šios apsaugos priemonės yra laikinos. Šiam modeliui būdinga stipri orientaciją į eksportą. Ekonominis augimas šiuo atveju pasiekiamas vykdant eksportą skatinančią politiką, o ne „ginant“ savas bendroves vidaus rinkoje. Kita ypatybė – palyginti nedideli mokesčiai, didelis užimtumo lygis, aukštas darbuotojų išsilavinimas.Azijietiškam modeliui būdingi ir įvairūs valstybinio reguliavimo lygiai. Visais atvejais valstybinio reguliavimo tikslas yra nacionalinių bendrovių ar šakų konkurencingumo tarptautinėse rinkose didinimas. Pvz., tiek Japonijoje, tiek Pietų Korėjoje vyriausybės nustatė nedidelę palūkanų normą, skatindamos kapitalo imlius gamybos metodus bei stambaus verslo, galinčio sukurti eksportines rinkas ir sėkmingai konkuruoti tarptautinėse rinkose, vystymąsi.Šiuolaikinio monetaristinio-liberaliojo modelio koncentruota išraiška – Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir kt. tarptautinių organizacijų vykdoma ekonominė politika, kuri suvedama praktiškai į tris nuostatas: kainų liberalizavimą, privatizavimą, stabilizavimą. Šia prasme ypač paminėtina, taip vadinama, tarptautinių finansinių organizacijų ir amerikietiškojo „establishment’o“ sukurta „Vašingtono konsensuso“ doktrina.

Tačiau daugelio iškilių pasaulio ekonomistų – „ekonomikos korifėjų“ Džordžo Sorošo, Džefri Sakso, Lesterio Turou, Janošo Kornaji, Džono Gelbraito, Lanso Tailoro, Dmitrijaus Lvovo ir kitų – teigimu, šiai ideologijai būdingas ekonominės politikos tikslų supaprastinimas, kai viskas suvedama į tris postulatus: liberalizaciją, privatizaciją ir stabilizaciją, kuriuos, atseit, galima pasiekti, taikant griežtą pinigų kiekio planavimą ir fiskalinės politikos svertus.

Jų teigimu, „Vašingtono konsensuso“ principai buvo skurti siekiant elementariai kontroliuoti silpną besiplėtojančių šalių ekonominę politiką, kad šios neiššvaistytų joms teikiamų užsienio kreditų. Tarptautinio valiutos fondo politikos tikslas buvo ne tiek sužadinti ekonomikos augimą ir efektyvumą, kiek šių silpnų valstybių kontrolė ir priežiūra. Tuo ir galima paaiškinti labai paprastą kontrolės metodų pasirinkimą ir primityvią priežiūros technologiją, kai visi makroekonominės analizės aspektai suvedami į liberalizavimą ir formalų pinigų kiekio planavimą. Tuo pačiu TVF užblokavo ir visus kitus, ne mažiau svarbius ekonominės politikos sričių prioritetus ir veiksmų pasirinkimo laisvę.Tokia politika, nors ir neskatino ekonomikos augimo, tačiau užtikrino kontrolę, skaidrumą ir valdymą, kas buvo labai svarbu TVF ir užsienio prekybiniam kapitalui, kontroliuojant atskirų šalių rinkas.Kaip pažymi žymūs Vokietijos publicistai – Hansas Peteris Martinas ir Heraldas Šumanas savo knygoje „Globalizacijos spąstai“ (1996 m.), „sukurta finansinė sistema slepia savyje didžiulės griaunamosios jėgos užtaisą visai socialinei sferai, gyvybiškai svarbiai žmonių veiklai ir socialiniam pasauliui“.Buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, pripažintas pasaulio ekonomikos autoritetas profesorius Jozefas Stiglicas teigia, kad makroekonominis stabilumas – tai klaidingas tikslas. Ironiška tai, kad makroekonominis stabilumas prieštarauja fundamentinei stabilumo esmei – gamybos ir užimtumo stabilizavimui. Anot J.Stiglico, „patys svarbiausi ekonomikos tikslai – tai ekonominių neigiamų pasekmių prevencija ir minimizavimas“.Dar kategoriškesnis pasaulyje žinomas ekonomistas, buvęs JAV prezidento B.Clintono patarėjas profesorius Džefri Saksas. 1998 m. birželio 4 d. „The New York Times“ jis teigia, kad „TVF – tai šiltine serganti Meri, kuri užkrečia ekonominiu nuosmukiu vieną po kitos visas šalis. Vyriausybės ir kiti finansų analitikai turėtų paklausti TVF, kodėl daugelio šalių ekonomikose, kurias remia TVF, tęsiasi stagnacija ir jos ilgus metus yra kolapso būklėje. Jos turėtų pareikalauti, kad laisvam TVF skrydžiui tarptautinėje finansų sistemoje turėtų būti padarytas galas“.Nenuostabu, kad radikalaus monetarizmo ideologija pagrįsta ekonominė politika pasirodė visiškai neadekvati laukiamų rinkos pokyčių rezultatams.Nė viena iš šios politikos autorių prognozių neišsipildė – padarytoms klaidoms nėra lygių ekonominio prognozavimo praktikoje.Mažai kas atsimena, kad liberalizuojant kainas buvo prognozuota, jog stabilizavimas bus pasiektas kainoms išaugus mažiau nei tris kartus. Tuo tarpu kainos padidėjo Lietuvoje 10-15 kartų, kitose šalyse – 20 kartų, o stabilumas taip ir nepasiektas.Prieš pradedant privatizaciją buvo prognozuota, kad po to sparčiai didės gamybos efektyvumas. Realiai visi gamybos efektyvumo rodikliai žymiai sumažėjo – darbo našumas nukrito daugiau nei 30%, energijos panaudojimo efektyvumas – trečdaliu. Pagal savo mastą gamybos, pramonės potencialo nuosmukis, ekonomikos efektyvumo kritimas neturi lygių ekonominės raidos istorijoje taikos metu.Kaip teigia žymus vengrų ekonomistas Janošas Kornaji savo garsioje knygoje „Deficitas“, planinės sistemos žlugimo ir ekonomikos liberalizavimo toli gražu nepakanka suformuoti visaverčiai rinkos ekonomikai.Rusijos Mokslų Akademijos Ekonomikos skyriaus akademiko-sekretoriaus Dmitrijaus Lvovo nuomone, pasitelkiant didžiulius pinigus, kurie mokami diegiant amerikietiškąją „mainstreem“ propagandą, knygų leidybai, stažuočių finansavimui, tarptautinių konferencijų rengimui, grantų teikimui, pastaruoju metu pastebimas neturintis precedento ekonominės minties suprimityvėjimas.Lietuva – ne išimtis. Mūsuose formuojama tokia ekonominė politika, kurios pagrindinius parametrus siūlo TVF ekspertai, o paskui tvirtina Lietuvos Vyriausybė ir Centrinis bankas memorandumo pavidalu.Vienas labiausiai mūsuose paplitusių ekonominio mąstymo stereotipų – tai „gyvenimo pagal išgales“ nuostata, todėl, esą, reikia mažinti valstybės išlaidas. Normalioje rinkos ekonomikoje valstybės išlaidų mažinimas – tai efektyvi biudžeto deficito (ir kitų makroekonominių rodiklių) mažinimo priemonė.Tačiau, kai tik pas mus bandoma mažinti valstybės išlaidas, tučtuojau tuo pačiu metu, – tačiau jau prieš mūsų norą, – ima mažėti pramonės produkcija, įmonės pradeda stabdyti savo veiklą, ima didėti jų skolos, mažėti apmokestinimo bazė, o kartu – ir mokestinės įplaukos. Po to vėl seka biudžeto deficito padidėjimas, – užburtas ratas užsidaro.Pasaulio įžymieji ekonomistai teigia, kad atsižvelgiant į makrolygmenį, būtų teisingiau kalbėti apie kitą „gyvenimo pagal išgales“ prasmę, t.y. gyventi pagal išgales daugeliui šalių trukdo Tarptautinio valiutos fondo politika.Taigi objektyvaus pagrindo beatodairiškai vykdyti Lietuvai tokią TVF „primetamą“ ekonominę politiką nėra. Tai – profesinės kompetencijos, sugebėjimo atstovauti šalies nacionalinius interesus ir ekonominio saugumo klausimas.Monetarinio modelio kritikos kontekste įdomus dabartinės 2001-2002 m. JAV ekonomikos krizės pavyzdys, kuris siejamas pasaulio ekspertų su struktūrinėmis (t.y. JAV ūkio šakų, sektorių) problemomis. Teroristinis 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolis suvaidino lemiamą vaidmenį – sudavė stiprų smūgį jau pradėjusiai silpnėti JAV ekonomikai.Tačiau 2002 m. I pusmetyje JAV ekonomika atsigavo ir nelauktai pradėjo sparčiai augti. Šio rezultato priežastis – JAV pagaliau atsisakė monetarinio liberaliojo ekonomikos valdymo modelio koncepcijos ir pradėjo vykdyti keinsistinės krypties politiką. T.y. ekonomikos augimas buvo pasiektas stipriu valstybės įsikišimu – tiesiogine finansine pagalba iš federalinio biudžeto.Federalinio biudžeto išlaidų suma Amerikos ekonomikai palaikyti per krizės laikotarpį pasaulio ekspertų vertinama 50 mlrd. dolerių į mėnesį. Maždaug dar pusę šios sumos sudarė tiesioginės injekcijos iš federalinio biudžeto, kurios nuo 150 mlrd. biudžeto proficito privedė prie deficito, prilygstančio visam Amerikos biudžetui.Analogiško dydžio pagalbą dar suteikė Federalinis rezervų bankas (FRB) atskiroms finansinėms ir pramonės struktūroms (bankams, draudimo kompanijoms, oro transporto vežėjams ir kt.). Tuo pačiu metu FRB tęsė savo bandymus skatinti ekonomikos augimą mažinant palūkanų normą (net iki 1,5%!).

Toks JAV monetarinės politikos pasikeitimas priešinga kryptimi pasaulio ekspertų vertinamas kaip didvyriškas poelgis, kuris padėjo JAV prezidentui Bušui „išlaikyti savo veidą“ ir prezidento postą. Tai buvo padaryta vieno iš autoritetingiausių JAV ekonomistų – tuometinio finansų ministro Polo O’Nilo ir JAV prezidento ekonomikos patarėjų grupės vadovo – Lourenso Lindsėjaus – žinomo ekonomikos ir finansų intelektualo.Krizės rezultate sumažėjusių užsienio investicijų JAV prieaugis buvo mažesnis nei mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas. Šis reiškinys vertinamas minėtų ekonomistų kaip natūrali JAV struktūrinės krizės ir „beprasmiškų pastangų taikyti monetarinius metodus (mažinant palūkanas) pasekmė“.Pasaulio ekspertų skaičiavimai rodo, kad 2000-2001 metais valstybės pagalbos mastas, kuris užtikrintų JAV BVP nemažėjimą, turėtų sudaryti apie 200 mlrd. dolerių į mėnesį. Tokio masto valstybės paramos negali sau leisti net JAV, todėl keinsistinių metodų taikymo galimybės yra ribotos. Struktūrinės krizės mastas JAV viršijo finansines šalies galimybes.Tai privertė JAV ieškoti naujų būdų išeiti iš krizės. Buvo iškeltas uždavinys – jau ne palaikyti finansines rinkas, o skatinti ekonomikos augimą, nes buvo aiškiai suprasta, kad monetariniai svertai neskatina ekonomikos.Taigi buvo suprasta, kad monetariniai metodai neveikia sunkios krizės metu, ir valstybinė parama turi būti padidinta. Kaip tai padaryti, kaip padidinti šalies finansus – tai antraeilis klausimas, kurio šiame tekste nenagrinėsime (karas su Iraku, pripažinti dolerio nuvertėjimą ir įteisinti silpną dolerį, žaliųjų dolerių pakeitimas rausvais ir pan.).JAV susiformavo dvi pozicijos, kaip gelbėti šalies ekonomiką.Pirmajam požiūriui atstovauja „užkietėjęs monetaristas ir konservatorius“ Alenas Greenspenas – FRB prezidentas. Anot jo, didžiausia Amerikos ekonomikos grėsmė 2003 metais – depresinė defliacija, t.y. dolerio nuvertėjimas. Tam, kad paskatinti ekonomiką, tereikia tik padidinti pinigų kiekį tiesioginės emisijos būdu, kad išpirkti JAV valstybės vertybinius popierius. Tai paskatins aukštas technologijas taikančių eksporto šakų plėtrą ir eksportuojantį JAV ūkio sektorių.Antroji pozicija būdinga JAV ekonomistams, kurie teigia, kad jeigu dabar nebus pašalintos struktūrinės disproporcijos ir iškraipymai, JAV ekonomikos augimas yra neįmanomas. Tačiau iškyla problema, ar užteks biudžeto pajamų, kad išspręsti rimtas socialines JAV problemas – dėl dolerio devalvacijos pakelti nusmukusį gyvenimo lygį, sumažinti padidėjusį nedarbą, išvesti nekilnojamo turto rinką iš nuosmukio.Prezidentui F.Ruzveltui prireikė 10 metų, kad realizuoti savo programą Didžiosios depresijos 1929-1933 metais, kuri buvo nukreipta į struktūrinius, o ne į monetarinius pokyčius.Tačiau pagrindinė struktūrinė problema, dėl ko „negali būti JAV ekonomikos augimo“, yra tai, kad krizės pasekmių išdavoje „mirštančios“ ūkio šakos prasiskverbė į visas Amerikos ekonomikos sritis. 2000 m. pabaigoje jos sudarė apie 20% visos JAV ekonomikos. Šiandieną JAV yra aišku, kad kol šalies BVP nesumažės 20-25% (t.y. kol nebus reorganizuotos šios „mirštančios“ šakos), ekonomika negalės augti.Ekspertai teigia, kad toks scenarijus yra nepalankus dabartiniam JAV prezidentui, todėl bus siekiama struktūrines reformas atidėti iki sekančių rinkimų (po jų), o šiuo metu bus atgal sugrįžta prie monetarinio Alano Greenspeno plano.Principinis Lourenso Lindsėjaus požiūris rėmėsi atsisakymu nuo „stipraus“ dolerio, kurio sparti devalvacija iššauktų viso pasaulio globalinę depresiją. Tačiau JAV tokiu atveju turėtų šansą išeiti iš krizės technologinių ir karinių privalumų dėka, kurie būtų sustiprinti tais finansiniais ištekliais, kurie dabar skiriami „stipriam“ doleriui palaikyti.Šio projekto pagrindinis trūkumas – jo įgyvendinimas automatiškai sužlugdytų tarptautines finansines organizacijas, kurias kontroliuoja Wall Street’o investiciniai bankai: Merill Linch, Goldman and Zaks ir kt. Šių finansinių institucijų vaidmuo ir svoris pakankamai didelis, kad finansuoti alternatyvinį projektą, kuris reikalauja, kad būtų paliktas stiprus doleris, ir išeitis iš krizės turi būti surasta panaudojant kitų pasaulio šalių išteklius, stiprinant amerikietiškąją įtaką pasaulyje.Dolerio devalvacija šioms tarptautinėms finansinėms organizacijoms reiškia mirtį, ir jos kreipėsi į JAV prezidentą. Lindsėjus ir O’Nilas , kurie išgelbėjo JAV ekonomiką po rugsėjo 11 akto, buvo atstatydinti. Į jų vietas buvo paskirti kur kas mažiau autoritetingi Goldman ir Zaks kompanijos žmonės.2.3. Socialiai orientuota rinka ir Europinės gerovės modelisDaugelyje Europos valstybių sustiprėjo nusivylimas universaliais – monetariniais metodais, grįstais kainų liberalizavimu, makroekonomikos stabilizavimu ir privatizavimu. Vis didesnio dėmesio susilaukia neortodoksinės pereinamojo laikotarpio koncepcijos, atsižvelgiant į šalies nacionalinius ypatumus.Skirtingai nuo monetaristinio požiūrio ir technokratiškos praktikos, kai rinkos reformos tarsi apeina žmogų, pvz., Vokietijos reformos labiau rėmėsi tikslais, kurių norėjo pasiekti visa visuomenė, dauguma žmonių.Daugelio Vakarų ir Lietuvos ekonomistų teigimu, šiandieną išaiškėjo, kad dabartinės sudėtingos pokomunistinių šalių ūkio būklės priežastys glūdi vis dėlto pačioje pasirinktoje rinkos ūkio reformų strategijoje, būtent monetarinėje jos kryptyje, kurios taikymas pasiteisina toli gražu ne visose valstybėse, o dažnai tiesiai ir nuosekliai tolsta nuo pagrindinio tikslo, suteikiančio rinkos reformoms prasmę. Šis tikslas – gyvenimiškai svarbūs daugelio žmonių, t.y. masinių socialinių sluoksnių interesai, kurie yra šalies ekonomikos plėtros strategijos pagrindas. Tik atsižvelgiant į socialinių tikslų prioritetus, galima tikėtis sukurti rimtus galingus stimulus ekonomikai augti, pramonei ir verslui modernizuoti bei šalies konkurencingumui didinti.Socialinio potencialo suaktyvinimas ir valstybės socialinio atsakingumo padidinimas gali būti svariais argumentais, nustatant institucinius pokyčius, pasirenkant rinkos ir valstybinio reguliavimo sąveikos lanksčius instrumentus.Šiuolaikinė civilizuota rinkos ekonomika pripažįsta, kad valstybės pareiga – laiduoti piliečiams visais teisėtais būdais apsirūpinti tam tikrą gyvenimo lygį – darbą ir materialinį statusą. Tai yra vienas iš pagrindinių socialiai orientuotos rinkos ekonomikos tikslų, kuris įgavo plėtotę Europos valstybių ekonominio pakilimo istorijoje. Čia ypač ryškus buvusios Vakarų Vokietijos pavyzdys, Skandinavijos šalių – Švedijos, Suomijos, Norvegijos „socialinio kapitalizmo“ modeliai, taip pat Japonijos ir „Geltonojo tigro“ šalių – Pietų Korėjos, Taivanio, Singapūro, Honkongo, Malaizijos „ekonominio augimo stebuklai“. Šių šalių ekonomikoje galima įžvelgti svarių socialiai orientuotos rinkos elementų.Socialiai orientuota ekonomika – tai sistema, kuri, priešingai amerikietiškojo monetarizmo modeliui, derina tokius prieštaringus aspektus, kaip ekonominį rinkos efektyvumą ir socialinį teisingumą, ekonomikos augimą ir visiško užimtumo siekimą, rinkos savireguliacijos mechanizmą ir valstybinį reguliavimą.„Socialiniam veiksniui“ Lietuvoje nuo pat rinkos reformų pradžios ligi šiol skiriamas nepakankamas dėmesys. Per visus pastaruosius rinkos reformų metus buvo pastebima tendencija – socialinių problemų sprendimą atmesti į paskutinę eilę, „socialinį veiksnį“ iškelti už ekonomikos ribų.Vis dar į žmones žvelgiama kaip į ekonominių reformų objektą, tačiau ne kaip į aktyvų jų dalyvį. Daugelis reformų buvo vykdoma neatsiklausus žmonių, neatsižvelgiant į gyventojų socialinius-ekonominius poreikius. Tuo metu, kai rinkos reformos turi būti daromos tam, kad kiltų žmogaus materialinė gerovė. Vienas iš ryškiausių pasaulyje reformų analogų, kur ypač buvo atsižvelgta į socialinį aspektą, yra pokario Vokietijos ekonominių reformų pavyzdys, žinomas visame pasaulyje. Tai Vokietijos kanclerio Liudviko Erharto ir idėjinio šių reformų autoriaus Valterio Oikeno ekonominė strategija, orientuota į socialinę rinkos ekonomiką arba ūkį.Teoriniai socialinio rinkos ūkio pagrindai atsispindi Fraiburgo mokyklos ordoliberalioje koncepcijoje (ordo – lot. tvarka). Praktikoje socialinio rinkos ūkio koncepciją įgyvendino Liudvikas Erchartas, Vokietijos Federatyvinės Respublikos pirmasis ekonomikos ministras, paskui kancleris, talkinant taip pat Alfredui Miuleriui-Armakui, kuris įvedė terminą „socialinis rinkos ūkis“.Jų koncepcijos pagrindiniai principai buvo šie:• „Negalima ignoruoti žmogaus, jis yra varomoji ekonomikos jėga. Skurdas yra pagrindinė priemonė žmogui dvasiškai sužlugti ir paskęsti smulkiuose materialiniuose kasdieniniuose rūpesčiuose“ (L.Erchartas).• „Sėkmė remiasi žmonių darbo veikla. Vokietijos pasiekimai pokario metais – tai buvo sąžiningų visos vokiečių tautos pastangų rezultatas, kuriai buvo sudarytos visos sąlygos panaudoti savo energiją ir iniciatyvą“ (L.Erchartas).• Vokietijoje per 1,5 metų buvo pasiektas 60 gamybos augimas, kas buvo didžiausios tautos daugumos (masės) pajamų augimo išdava.Viso pasaulio patyrimas rodo: ten, kur buvo pasiektas geras rezultatas, jį lydėjo kruopščiai parengtos akcijos, susietos su rinkos reformų idėjų socialine adaptacija.Socialinės rinkos ekonomikos pagrindiniai bruožai, išreiškiantys jos esmę, yra šie:Pirma, tai – rinkos ekonomika su visais jai būdingais konstruojančiais elementais:• privačia nuosavybe – socialinės rinkos pagrindu; tik privati nuosavybė užtikrina individo atsakomybę už materialines gėrybes;• individo laisvės garantija ir konkurencinių sąlygų sudarymu; konkurencija ekonomikoje užtikrina gamybos efektyvumą, inovacijas, naudą vartotojui;• liberalia kainų politika, kurios išreiškia paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą, atlieka rinkos reguliavimo ir kokybės funkcijas;• stabilia valiuta, kuri garantuoja laisvų kainų politiką;• atvira rinka; vietinė pramonė turi įsilieti į pasaulinį ūkį ir dalyvauti tarptautiniame darbo pasidalijime; tuo pačiu atvira rinka ilgalaikiu laikotarpiu riboja vietinių natūralių monopolijų viešpatavimo galimybes.Antra, socialinės rinkos ekonomikos pagrindinis principas – užtikrinti sąlygas privačios iniciatyvos keliu kiekvienam individui kelti savo ir savo šeimos materialinę gerovę, tačiau tai turi vykti tam tikruose „rėmuose“ – individo veikla neturi prieštarauti visos visuomenės tikslams, kitų gerovei ir laisvei. T.y. turi būti sudarytos tokios sąlygos, kurios derintų kiekvieno individo ir visuomenės interesus.Pasaulyje plačiai žinomas Vakarų Vokietijos fenomenas – „visuotinės tvarkos sistema“ („rėminė tvarka“), kuri užtikrina sąlygas rinkos mechanizmui veikti, išreiškia individo ir valstybės, visuomenės ir valstybės interesų derinimą. Visuotinės tvarkos sistema apima ir ekonominio augimo, struktūrinės politikos, infrastruktūros, palankių sąlygų investicijoms ir užimtumo didinimo aspektus, smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo regioninės plėtros klausimus.Trečia, socialinėje rinkos ekonomikoje neatsiejamas aspektas – socialinė politika. Socialinė politika socialinėje rinkos ekonomikoje – tai BVP perskirstymo instrumentas ir pajamų diferenciacijos išlyginimo veiksnys. Specialiomis socialinės politikos ir visiško užimtumo politikos priemonėmis užtikrinamos lygios starto sąlygos, t.y. tam tikros pradinės galimybės, kas palengvina įeiti į rinką tiems visuomenės nariams, kuriems dėl objektyvių priežasčių reikia padėti tai padaryti.Iš aukščiau minėtų socialinės rinkos ekonomikos savybių išplaukia ir ypatingas valstybės vaidmuo. Socialinėje rinkos ekonomikoje valstybinis reguliavimas užima tam tikrą apibrėžtą vietą. Socialinė rinkos ekonomika – tai sintezė privačios iniciatyvos, t.y. konkurencinės ekonomikos ir valstybinio reguliavimo politikos. Pagrindinė idėja – valstybė turi užtikrinti privačios iniciatyvos, konkurencinės ekonomikos derinimą su socialinės nelygybės švelninimu. Valstybei socialinėje rinkos ekonomikoje priklauso svarbios valstybinio reguliavimo funkcijos, nustatant visuotinę tvarkos sistemą, ekonominio gyvenimo „tvarką“, „rėmus“. Pagrindinis valstybės uždavinys – sukurti ir palaikyti sąlygas funkcionuoti „visuotinės tvarkos“ sistemai. Tuo pačiu valstybė koreguoja neigiamą rinkos mechanizmo įtaką ir remia socialiai silpnus sluoksnius. Tai reiškia, kad valstybė nenusišalina nuo ekonomikos, o aktyviai dalyvauja ūkiniuose procesuose.Valstybės funkcijas socialinėje rinkos ekonomikoje apibrėžia trijų krypčių uždaviniai:Pirmoji valstybės uždavinių kryptis apima priemonių, reguliuojančių konkurenciją, visumą – draudžiančių piktnaudžiauti rinkos suteikiama laisve ir ribojančių konkurenciją; užtikrinančių privačios nuosavybės, privataus verslo laisvę; palaikančių stabilią pinigų ir valiutos sistemą, užtikrinančių ilgalaikių ekonomikos tikslų ir sprendimų vykdymą. Į valstybės funkcijas įeina taip pat aplinkos apsauga ir infrastruktūros plėtra.Antroji valstybės uždavinių kryptis apima siekiančias užtikrinti bendrą ekonominę pusiausvyrą priemones, kurios išplaukia iš pačios rinkos procesų. Tai – aktyvi rinkos konjunktūrinė politika, kuri išlygina rinkos konjunktūros svyravimus ir sušvelnina socialines pasekmes; tuo pačiu palaiko kainų stabilumą ir aukštą užimtumo lygį, ir, esant stabiliems ir palankiems ekonominio augimo tempams, leidžia pasiekti bendrą ekonominę pusiausvyrą.Trečiasis valstybinio reguliavimo uždavinių kompleksas sietinas su konstituciniu „socialinės valstybės“ principu, kuris garantuoja socialinę apsaugą remtiniems rinkos dalyviams, asmenims ir gyventojų grupėms, kurie neturi šansų gauti adekvačias rinkos sąlygomis pajamas. Socialinės politikos uždavinys šioje srityje – paremti ir pagerinti ekonominę ir socialinę šių asmenų padėtį, kad užkirsti kelią nepriimtinam socialinės nelygybės laipsniui.Šiuolaikinei europinės gerovės rinkos ekonomikai, kurios užuomazgos jau buvo pastebimos XX amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje ir, manoma, kad ji pasieks savo viršūnę XXI amžiaus 20-30-ajame dešimtmetyje, būdingi šie jau dabar ryškiai įžvelgiami bruožai:• Ekonominių procesų globalizacija – sparti informacinės visuomenės ir integracinių procesų plėtra, perėjimas prie šalių ir lokalinių civilizacijų partnerystės bendrai sprendžiant uždavinius, laipsniškai mažėja skirtumai tarp turtingiausiųjų ir skurdžiausiųjų šalių. Pasaulinė rinka vis labiau yra reguliuojama viršnacionalinėmis normomis, kurios sukuria tolygias sąlygas intelektinei nuosavybei konkuruoti. Įvedami bendri tarptautiniai apribojimai transnacionalinių korporacijų veiklai, ginant vartotojų teises.• Pastebima pasaulio ekonomikos humanizavimo tendencija. Tai pasireiškia ne tik jos demilitarizavimo ir karinio-pramoninio sektoriaus konversijos procesu, vartojimo sektoriaus, teikiančio prekes ir paslaugas gyventojams, didėjimu, bet ir žmogaus vaidmens pasikeitimu ekonomikoje: jis tampa kūrėju, vis labiau didėja žinių, kūrybinių jo sugebėjimų, išsilavinimo, kvalifikacijos reikšmė. Pati gamyba darosi lankstesnė, diversifikuota, jautriai reaguojanti į vartotojo poreikių pokyčius, tuo pačiu ji tampa sudėtingesnė, mokslui imlia, besiremiančia intelektualiu ekonomikos sektoriumi (mokslu ir tyrimais, švietimu, technologijų plėtra).• Nors ir vyksta gamybos dekoncentracija, mažėja pramonės gigantų lyginamasis svoris, didėja smulkaus ir vidutinio verslo reikšmė, kuris lanksčiau reaguoja į paklausos pokyčius bei inovacijas, tačiau vis tik stipriausias pozicijas užima monopolijos ir transnacionalinės korporacijos.• Keičiasi valstybės įtakojimo ekonomikai formos ir metodai. Posocialistinėse šalyse sparčiai mažėja valstybės nuosavybės dalis – jei 1990 metais valstybiniame šių šalių ekonomikos sektoriuje buvo užimta 80-90 gyventojų, tai 2000-2003 metais – užimtųjų skaičius privačiame sektoriuje viršija 70.Tačiau tai nereiškia, kad valstybė visiškai pasitraukia iš ekonomikos. Pasaulio banko duomenimis, valstybės išlaidos sudaro apie pusę visuminio BVP išsivysčiusiose šalyse, o centralizuotos vyriausybės išlaidos – daugiau kaip 25 BVP besiplėtojančiose šalyse. Tačiau keičiasi valstybės dalyvavimo ekonomikoje formos ir metodai.Apskritai aukštos plėtros šalyse išlieka nacionalinio produkto dalies, paskirstomo valstybės, augimo tendencija. Nuo 1950 m. iki 2000 m. valstybės išlaidų dalis (centrinių ir vietinių) BVP išaugo: JAV – iki 38%, Japonijoje – nuo 20 iki 35%, Vokietijoje ir Anglijoje – nuo 36 iki 50%, Prancūzijoje – nuo 31 iki 54%, Švedijoje – nuo 36 iki 59%.Šiuolaikinėje ekonomikoje valstybės kišimasis į reprodukcijos procesą mažėja, tačiau tuo pačiu metu valstybės funkcijos darosi sudėtingesnės. Vyksta valstybinio reguliavimo perorientavimas nuo griežtų metodų prie švelnesnių, nuo tiesioginių reguliavimo formų prie netiesioginių. Pastarosioms priklauso, visų pirma, pinigų-kredito, mokesčių, valiutos, užsienio politikos svertai. Jų pagalba valstybė įtakoja ūkio subjektų – kaip gamintojų ir vartotojų – elgesį, o ne tiesiogiai veikia pačią gamybą ir vartojimą. Netiesioginiai reguliatoriai (priešingai tiesioginiams) veikia automatiškai ir niekam konkrečiai neadresuoti.• Šiuolaikinei rinkos ekonomikai būdinga ryški socialinė orientacija. Viena vertus, išlieka erdvė rinkos mechanizmams – kainoms ir konkurencijai veikti, pelnui siekti, verslumui prasiveržti, kas skatina rinkos agentus (dalyvius) plėsti ir atnaujinti prekių ir paslaugų pasirinkimą, mažinti kaštus, įsisavinti inovacijas. Antra vertus, egzistuoja žymus ne rinkos paslaugų sektorius, kur vyriausybė atsako ir rūpinasi mokslinių tyrimų plėtra, aplinkosauga, socialine rūpyba, švietimo ir kultūros, sveikatos apsaugos plėtra. Valstybė vykdo antimonopolinę ir konkurencinę politiką, atsako už fiskalinės pinigų politikos įgyvendinimą.• Įgauna pagreitį ekonomikos ekologizavimo procesas, orientuojamasi į vis mažesnį gamtinių išteklių naudojimą gamyboje, aplinkos taršos mažinimą, ekologiškai saugių technologijų naudojimą. Imamasi aktyvių priemonių nacionaliniu ir tarptautiniu mastu mažinant šiluminį efektą, vandenynų taršą, užkertant ir sumažinant ekologines krizes ir jų pasekmes.Visuotinės gerovės valstybėje svarbų vaidmenį vaidina socialinė apsauga. Gerovės valstybės modelis labiausiai būdingas Vakarų Europai, Šiaurės Amerikai ir Rytų Azijai.Gerovės valstybė yra sunkiai apibrėžiama. Jai būdingi įvairūs aspektai – materialinė gausa ir politinė laisvė bei tolerancija; individualus gyvenimo būdas ir fundamentinių gyvenimo sąlygų sudarymas, kurias užtikrina valstybė; socialinės ir ekonominės politikos derinimas.Yra įvairių visuotinės gerovės modelių klasifikacijų. Gerovės valstybes galima klasifikuoti pagal tris tipus (A.Guogis. Socialinės politikos modeliai):• liberali gerovės valstybė (JAV, Anglija, Kanada);• socialinės demokratinės gerovės valstybės tipas (Švedija);• korporatyvinis gerovės valstybės modelis (Vokietija).Šie modeliai skiriasi vienas nuo kito ekonominiais, socialiniais ir politiniais ypatumais.Liberali gerovės valstybė pirmenybę teikia rinkai. Individas skatinamas dalyvauti rinkoje ir jis pats turi pasirūpinti pragyvenimo šaltiniu. Liberaliame modelyje rinka, o ne valstybė, garantuoja didžiausią dalį gerovės, o valstybė stengiasi tik sušvelninti skurdo, nelygybės ir nedarbo problemas nedidelėmis socialinėmis garantijomis – išmokomis.Socialinis demokratinis gerovės valstybės tipas pirmumą teikia valstybei. Būtent valstybė prisiima didžiausią atsakomybę užtikrinant kiekvienam piliečiui materialinę gerovę, palaiko visiško užimtumo politiką, laiduoja kiekvienam piliečiui darbo vietą.Konservatyvioji-korporatyvinė gerovės sistema remiasi įsipareigojimu išsaugoti tradicinę šeimą. Valstybė dalyvauja tada, jei šeima nepajėgia išspręsti gerovės problemų. Skirtingų materialinių statusų šeimos gauna diferencijuotas socialines išmokas ir paslaugas. Šis tipas – tai vidurkis tarp dviejų kraštutinumų – liberaliojo ir socialdemokratinio modelio.Vakarų valstybėms būdingi labai įvairūs rinkos modeliai. Ši rinkos diferenciacija Vakaruose akivaizdi.Buvo pastebėta, kad rinkos teorijoje vis labiau įgauna didesnę reikšmę rinkos struktūros instituciniai pagrindai. Socialinės rinkos ekonomika išsiskiria iš kitų rinkos modelių tuo, kad ji žvelgia į institucinę rinkos struktūrą kaip į rinkos ekonomikos rinkos „rėminės tvarkos“ sudėtinę dalį. Pripažįstama tuo pačiu, kad rinka gali būti labai įvairi, t.y. turėti skirtingą kapitalizmo kultūrą.Dabartiniu metu daugelis „kapitalizmo su žmogiškuoju veidu“ atstovų (Mišelis Alberas, Peteris Kozlovski, U.Roras, K.Barfusas ir kt.) išskiria du pagrindinius europinės gerovės modelius – aukščiau minėtąjį anglosaksiškąjį ir Reino modelį – šalių, kurios yra išsidėsčiusios Reino krantuose: Šveicarija, Vokietija, Belgija, Olandija, kiek toliau – Austrija. Praktiškai tai – ne tik Vokietijos, bet ir visos Centrinės Europos ekonomikos modelis. Šių šalių ekonomika turi daugelį bendrų bruožų:• Reino modelis – tai „rinkos ekonomika, įterpta į socialinę politiką“ (Mišelis Alberas). Visų pirma teikiamas dėmesys socialinio saugumo politikai, kuri reiškia pagrinde antimonopolinę politiką ir socialinės nelygybės švelninimą.• Vokietija, Austrija ir Šveicarija – tai valstybės, kuriose studentai neprivalo mokėti už mokslą universitetuose. Taigi valstybė garantuoja visiems galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą.• Kitas naudojamas svertas socialinei nelygybei švelninti europinės gerovės modelyje – tai progresyvusis gyventojų pajamų mokestis. Tačiau jis dažnai kritikuojamas sąsajoje su konkurencija pritraukti užsienio investicijas.• Priemonė nelygybei mažinti – paveldimo turto mokestis. Įdomu pažymėti, kad pastaruoju metu Vokietijoje šis mokestis yra mažesnis negu Anglijoje.• Keliamas uždavinys – mažinti regionų socialinę diferenciaciją. Pvz., pagal Vokietijos Konstituciją, žmonių gyvenimo sąlygos turi būti vienodos (arba beveik vienodos) visuose Vokietijos regionuose. Šią nuostatą gana sunku įgyvendinti, ypač susivienijus Vokietijai. Tačiau regionų tolygios plėtros siekimas – yra šiuo metu vienas iš svarbiausių Vokietijos vyriausybės veiklos krypčių.• Reino modelyje valstybės įtaka suvokiama ne kaip minimali, o kaip aktyvus įsikišimas į socialinę sritį, tačiau ne tokia, kaip visuotinės gerovės valstybėje Anglijoje, kurią pasiūlė 1940 metais Viljamas Henris Beveridžas, o kaip socialinio saugumo valstybė.Europietiškas požiūris, kuris apjungia anglosaksišką visuotinės gerovės valstybės ir Reino socialinės gerovės valstybės koncepcijas, vis tik nėra išsamus pasaulio atžvilgiu.Pvz., japoniškojo modelio atstovai teigia, kad šiuolaikinėje pasaulio ekonomikoje yra daugelis įvairių kapitalizmo tipų, kurie konkuruoja vienas su kitu, priklausomai nuo kultūrinių religinių tradicijų.Rytų Azijos kapitalizmą, „naujųjų tigrų“ rinkos ekonomiką, taip pat Kinijos naująjį ekonomikos modelį įtakoja konfucijietiška tradicija, tuo tarpu, kai Europos ekonomiką apsprendžia krikščioniškasis mentalitetas.Šiuolaikiniai europinės gerovės modeliai traktuojami kaip įvairios liberalizmo atmainos, įskaitant ir socialinę rinkos ekonomiką. Ekonominė politika, kuri buvo pavadinta socialiai orientuota rinka, ir priemonės, kurių ėmėsi legendinis Liudvikas Erchartas, iš tikrųjų rėmėsi liberaliomis idėjomis, kurių šalininkai buvo vokiečių liberalai – Francas Biomas fon Ditze, Genzelis, Repke, Alfredas Miuleris-Armakas, Valteris Oikenas.2.4. Naujoji ekonomika – žinių visuomenės modelisGlobalizacijos procese ypatingą reikšmę įgauna informacija, žinios, kompetencija, gyventojų, verslininkų bei valdžios gebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Tokia veikla remiasi informacinėmis technologijomis. Šios technologijos daro esminę įtaką ekonomikos augimui – kaip ūkinės veiklos katalizatoriai. Informacijos rinka, informacinė infrastruktūra, žmogiškieji ištekliai ir teisinė aplinka formuoja technologinį, organizacinį ir socialinį lygmenis informacinės visuomenės plėtros procese.Kaip rodo pasaulio tyrimai, ekonomikos augimą daugiau nei 50% lemia mokslo bei technologinė pažanga, į kurios sąvoką įeina daugelis elementų, tačiau vienas iš svarbiausių yra žinios. Todėl žinių visuomenės arba informacinės visuomenės formavimas yra vienas iš pagrindinių naujosios ekonomikos tikslų.Visuomenės gerovę (ypač neturtingų, mažų pasaulio šalių) lemia investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Naujosios ekonomikos koncepcijoje siūloma, visų pirma, investuoti į:• švietimą, mokymą;• mokslą ir tiriamuosius darbus;• sveikatos apsaugą;• rekreaciją.Didelė reikšmė teikiama žmogaus laiko vertei (žmogaus laiko vertės ekonomika), susijusiai su darbo laiko apmokėjimo proporcijomis, atsižvelgiant į žinias. Taigi pagrindinė idėja – investavimas į gyventojų gyvenimo kokybę (quality of life), kuri tampriai siejama su save palaikančia (tausojančia) plėtra (sustainable development) – aplinkos apsauga ir tolygia (subalansuota) plėtra.Iš čia išplaukia ir kitas šalies ekonominio augimo vertinimas  ne pagal BVP rodiklį, o pagal gyvenimo kokybės sintetinius rodiklius:• žmogaus raidos rodiklį (pagal 1898 m. Nobelio premijos laureatą Amartyc Seną):– vaikų mirtingumo procentas,– vidutinė gyvenimo trukmė,– išsilavinimo lygis,– gydytojų skaičius tam tikram gyventojų skaičiui;• žmogaus socialinės raidos rodiklį:– BVP vienam gyventojui,– išsilavinimo lygis,– vidutinė gyvenimo trukmė.Šiandieną pasaulyje pripažįstama, kad vyksta informacijos revoliucija, ir pabrėžiami du momentai:• informacijos plėtra vyksta beprecedenčiu greičiu;• prognozuojama, kad šių pokyčių efektas bus žymiai radikalesnis nei visų anksčiau buvusių pokyčių rezultatai.Teigiama, kad kompiuteris, atsiradęs 1940-ųjų viduryje, yra aiškus industrinės revoliucijos garo mašinos ekvivalentas, kuris padarė milžinišką įtaką pasaulio plėtrai. Sukūrus Internetą, informacinė revoliucija pradėjo generuoti principinius ekonominius ir socialinius pokyčius.Pagrindiniai ateities visuomenės bruožai bus lydimi atsirandančių naujų, mums dabar nežinomų institucijų, naujų teorijų, ideologijų ir problemų, kurių dabar neįmanoma įžvelgti.Žinių ekonomikos visuomenėŽinių darbininkai. Terminai „žinių industrija“, „žiniomis paremtas darbas“, „žinių darbuotojas“ atsirado tik prieš keturiasdešimt metų. Suprantama, tokios „aukšto žinojimo“ specialybės, kaip daktaro, teisininko, mokslinio darbuotojo ar mokytojo egzistuoja jau šimtus metų. Tačiau tokių žmonių visuomenėje buvo labai mažai. Iki Pirmojo pasaulinio karo netgi nebuvo atskiro žodžio, įvardijančio žmogų, kurio pragyvenimo šaltinis – ne rankų darbas.Dabar greičiausiai auganti darbingų žmonių grupė JAV ir kitose išvystytose šalyse yra „žinių darbininkai“, žmonės, kurie daug dirba rankomis, tačiau jų darbui atlikti reikalingas formalus gana aukšto lygio išsilavinimas. Šiuo metu jie jau sudaro apie trečdalį Amerikos darbo jėgos (santykis su paprastais fabrikų darbininkais 2:1).Kas sudaro tą „žinių darbininkų“ grupę? Kitais žodžiais galima pasakyti, kad tai žmonės, kurie organizacijose iš esmės atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo ir kurie yra „žinių technologai“ („baltosios apykaklės“):• Didžiąja darbo dalį jie atlieka savomis rankomis (t.y. tiesioginiai gabių darbininkų „palikuonys“). Tačiau jų atlyginimas yra nustatomas ne pagal tai, kiek jie padaro rankomis, o dėl „žinojimo, kurį nešioja galvoje“, ir kurį įgijo ilgai formaliai mokydamiesi, o ne „būdami šalia meistro“.• Labai svarbus aspektas, kad daugelis iš jų daug darbo laiko dirba pakankamai nekvalifikuotą darbą (perkloja ligonio lovą, atsako telefonu, užpildo reikalingas formas ir t.t.). Tačiau save jie laiko „profesionalais“, o ne „darbininkais“.• Žinojimas nėra hierarchinė sistema. Arba turimos žinios atitinka tą padėtį, kurioje yra žmogus, arba ne. Žymus chirurgas visuomenei yra svarbesnis nei dantų technikas. Todėl „žinių darbininkai“ mato save kaip bendradarbius, o ne kaip pavaldinius.• Skirtingai nuo darbininkų, kuriems darbas buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, „žinių darbininkai“ mato savo darbą, kaip savo gyvenimą, kuriame pinigai užima ne pagrindinę vietą.„Žinių darbininkų“ bruožai:Pirma, žinojimas būna efektyvus, kai jis yra labai specializuotas. Tačiau siauros srities specialistas nieko negali vienas – be organizacijos. Programų kūrėjo negali būti, jei nėra techninės įrangos gamintojo. Ir atvirkščiai, techninės įrangos gamintojas negali be programuotojo.Vietos santykio „samdytojas – samdomasis“ atsiranda lygybės santykiai. Žinių ekonomikos visuomenė tampa „vyresnių ir jaunesnių“ visuomene, vietoj visuomenės „vadovas – pavaldinys“.Antra, „žinių darbuotojai“ (kaip grupė) yra naujieji kapitalistai. Jiems priklauso didžioji dalis pensijų ir socialinio draudimo fondų akcijų, per jas jie tapo daugelio didžiulių korporacijų savininkais. Žinojimas tapo raktiniu ekonomikos resursu (kapitalu). Reikia pažymėti – retu resursu. Tai reiškia, kad, kaip grupė, „žinių darbininkai“ tampa „žinojimo kaip gaminti“ pagrindiniais savininkais.Trečia, moterų ir vyrų darbo indėlis. Istoriškai susiklostė, kad buvo „moteriški“ ir „vyriški“ darbai. Žinių darbininkai, nepriklausomai nuo lyties, yra profesionalai, kurie naudoja tas pačias tos pačios srities žinias, atlieka tą patį darbą, jiems keliami tie patys reikalavimai ir apie juos sprendžia pagal taip pat pasiektus rezultatus. Jų darbas tampa „vienalytis“.Ketvirta, žinių senėjimo greitis. Technologinės žinios sensta nepaprastai greitai, todėl žinių darbininkai pastoviai turi mokytis. Nuolatinis mokymasis jau tampa didžiule kiekvienos šalies problema ir atskira veiklos sritimi. Reikalingos naujos mokymosi formos, kuriose turi dominuoti savarankiškas mokymasis, jos turi naudoti informacinių kompiuterinių tinklų teikiamas naujas galimybes.Penkta, žinios turi būti pateiktos tokia forma, kad būtų galima jų išmokti. Tai reiškia, kad informacija yra vieša, visiems ir visada pasiekiama, arba tokia turi greitai tapti. Informacija bus pasiekiama iš daugelio vietų – mokyklos, universiteto, darbo, namų ir pan. per apibrėžtą daugiau ar mažiau formalų mokymosi procesą. Tai reiškia, kad didėja mobilumas.Žinių ekonomikos visuomenėje kiekvienas pradeda savo gyvenimą nuo visiško nežinojimo. Kiekvienas turi galimybę pagauti savo „laimės paukštę“. Tai padarys nedaugelis, tačiau galima tikėtis, kad šioje visuomenėje dauguma bus finansiškai saugi. Klausimas, kokia dalis? Pasaulyje keliama žinomo santykio 20:80 problema. Tai reiškia, kad 20 aukštos kvalifikacijos informatikos technologijų profesionalų pakanka, kad pasiekti normalų (3) ekonomikos augimą. O kur dingti kitiems 80?Žinių ekonomikos svertaiVisos ekonomikos buvo besiremiančios žiniomis. Tačiau šiandien ekonomikos augimas priklauso nuo labai greito ir efektyvaus žinojimo sukūrimo, įsisavinimo, paskirstymo ir panaudojimo. Efektyvus žinių panaudojimas tampa svarbiausiu faktoriumi.Žinių ekonomikos keturi pagrindiniai svertai išvardinti žemiau:• Ekonominis ir institucinis režimas, kuris skatina žinių efektyvų panaudojimą, naujos kompetencijos kūrimą ir verslumą.• Išsilavinę ir turintys plačius gebėjimus žmonės, kurie gali sukurti ir naudoti žinias, kompetenciją.• Dinamiška informacinė infrastruktūra, kuri gali palengvinti efektyvų informacijos apdorojimą, sklaidą ir „aktorių“ bendravimą.• Efektyvi inovacijų sistema. Tai kompanijų, tyrimų centrų, universitetų, „proto centrų“, konsultantų ir kitų organizacijų tinklas. Šis tinklas gali įsisavinti, adaptuoti žinias vietiniams poreikiams ir sukurti naujas žinias ar technologijas.Išsilavinę, kūrybiški žmonės yra pagrindiniai ištekliai, kuriuos reikia kurti, jei šalis nori būti sėkminga žinojimu besiremiančioje ekonomikoje (knowledge based economy).Bazinis išsilavinimas, kuris buvo suteikiamas kiekvienam piliečiui (vidurinė mokykla plius profesijos žinios), yra nepakankamas. Praktiškai baziniu išsilavinimu kiekvienam piliečiui tampa aukštesnis išsilavinimas (vidurinė mokykla plius 3-4 metai profesijos mokymosi). Reikia pagerinti išsilavinimo įgijimo kokybę ir prigimtį.Daugelio Lietuvos žmonių žinios yra jau senstelėję. Todėl šalia formalaus išsilavinimo sistemos yra būtina sukurti efektyvią visą gyvenimą trunkančio mokymosi sistemą Lietuvoje.Lyčių lygybė. Kaip jau minėta anksčiau, „žinių darbininko“ darbas yra dažniausiai „belytis“, t.y. jį vienodai gerai atlikti gali tiek vyrai tiek moterys. Suomijos pavyzdys rodo, jog kai kurias aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumo problemas galima iš dalies išspręsti forsuotai skatinant merginas studijuoti anksčiau buvusias „vyriškas“ specialybes (pvz., programavimą, vadybą ir pan.).Mokymo turinio kokybė. Lietuvos finansiniai ir žmonių ištekliai, kuriuos galima panaudoti mokymo turiniui kurti, nėra dideli. Todėl labai svarbu sukurti tokią sistemą, kuri leistų maksimaliu greičiu sukurti labiausiai reikalingą šiuo metu mokymo turinį.Tai turėtų būti mokymo programos, kurios leistų žmonėms įgyti (ar pagerinti) pagrindinius techninius ir socialinius gebėjimus, kurie būtini šiandieniniam perėjimo į rinkos ekonomiką ir stojimo į Europos Sąjungą etapui. T.y. vienas pirmųjų kriterijų – atitikimas poreikiams. Labai svarbus parametras – kūrybiškumo skatinimas.Būtina sudaryti sąlygas, kad turinys būtų pasiekiamas maksimaliam Lietuvos žmonių, kuriems šis turinys gali būti reikalingas, ratui. Čia kaip tik ir iškyla viešųjų Interneto prieigos taškų ir pigaus Interneto problemos.Teisingas balansas tarp skirtingų mokymosi ir švietimo lygių. Formuojasi naujoji klasė – žinių darbininkai, kurių formalusis išsilavinimas yra vidurinė mokykla (10 ar 12 mokymosi metų) ir 3-4 metai aukštesniųjų specialybės mokslų. Per ateinančius dvidešimt metų jų skaičius gali pasiekti 35 dirbančiųjų skaičiaus. Taigi ne mažiau kaip trečdalis besimokančių turėtų pasiekti reikalingą bazinį lygį. Labai svarbu nustatyti, kokios profesijos bus reikalingos ir kaip jau dabar „pakreipti“ švietimo ir aukštesniojo mokslo sistemą, kad ruoštume specialistus, kurių reikės.Antroji didžiulė problema – kaip nustatyti teisingą balansą tarp formalaus ir neformalaus mokymosi.Galimybė mokytis visą gyvenimą. Čia susiduriama su keliomis problemomis:• Visi veiksmai, kurių imasi valstybė šioje srityje, turi skatinti Lietuvos piliečius pastoviai mokytis. • Valstybė turi sudaryti maksimaliai geras sąlygas, kad nepriklausomai nuo amžiaus, turimo išsilavinimo, finansinės padėties ir gyvenamosios vietos Lietuvos piliečiai turėtų realias galimybes įgyti naujas žinias. Šiuo požiūriu labai svarbūs du dalykai:– ar Lietuva maksimaliai greitai sugebės sukurti efektyviai dirbantį viešųjų Interneto prieigos taškų (ypač kaimo vietovėse) tinklą;– ar sugebės maksimaliai greitai ir pigiai sukurti reikalingas mokymuisi programas.Mokslo ir technologijų plėtra ir inovacijų sistema. Vyriausybė turi aktyviai veikti skatindama inovacijas – šalyse-lyderėse staigus ekonomikos augimas ir greitos inovacijos buvo didele dalimi nulemti efektyvios valstybės politikos. Lietuvai ypač sektini nedidelių, ypatingų išteklių neturinčių, bet sėkmingai ekonomiškai besivystančių šalių (Airijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Norvegijos, Taivanio) politikos pavyzdžiai.Kai kurios ypač dinamiškai pastaruoju metu besivystančios šalys jau seniai pagrindiniu ekonomikos augimo veiksniu laiko mokslo-technologijų plėtrą. Pvz., Airija 1996 metais priimtoje strategijoje ne tik deklaruoja, kad mokslas, technologijos ir inovacijos yra greitkelis į ekonominę plėtrą, bet ir nuosekliai vykdo tokios plėtros politiką, išvedusią šalį į pirmaujančių pagal BVP metinį prieaugį Europos šalių tarpą.Kitas pavyzdys – Suomija, 1996 m. paskelbusi, kad esanti „žiniomis grįsta visuomenė“. Jos mokslo ir technologijų tinklai padėjo ekonomikai pasiekti dinamiškiausiai besivystančių šalių lygį.OECD šalių studija daro išvada, kad daugiau nei 50 BVP gaunama racionaliai panaudojant žinias.MTP reikšmė šalių konkurencingumui didėja, modernios ir dinamiškos ekonomikos šalys remia savo plėtrą žiniomis ir inovacijomis.Mokslo ir technologijų plėtra kuria pagrindus inovacijoms, kurios suprantamos kaip verslo vadybos instrumentas, naudojantis žinias, intelektinį potencialą bei sugebėjimą keistis žiniomis valstybių konkurencingumui užtikrinti.Vadybinės inovacijos (visuotinė kokybės vadyba, klasterių vadyba, socialinės partnerystės, žinių ir korporacinio valdymo metodai, strateginis valdymas) tampa svarbiausiais ekonomikos augimo svertais. Jiems turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nes Lietuva neturi tradicijų šioje srityje.Inovacija – tai verslo vadybos instrumentas, leidžiantis pokyčius panaudoti kaip galimybę sukurti naujus verslus, produktus ir paslaugas, gauti didesnį pelną. Inovacijų dėka ekonominiai ištekliai transformuojami iš žemesnio produktyvumo lygio į aukštesnį, sukuriami nauji ištekliai, užtikrinamas verslo institucijų ar net valstybių konkurencingumas globaliniu lygmeniu.Plačiąja prasme inovacija yra sėkmingas ir efektyvus naujovių pritaikymas ir panaudojimas ekonomikoje ir socialinėje sferoje. Inovacija siūlo naują esamos problemos sprendimą ir tuo būdu patenkina realų tiek individo, tiek visuomenės poreikį (Europos Komisija. Žalioji inovacijų knyga, 1995). Ekonomikos plėtroje ir globalinėje konkurencijoje nugali tos tautos, kurios pirmosios inovacijomis adekvačiai reaguoja į pokyčius. Savo ruožtu inovacijos pačios keičia esamą pramonę ir paslaugas, kuria naujas rinkas ir naujus vartotojus, naujus darbo metodus, naują gyvenimo būdą ir naują kultūrą.Pažymėtina, kad, kurdamos bei diegdamos naujas technologijas, ES valstybės, kuriose žymu šitokio suvokimo elementų, vis labiau atsilieka nuo pagrindinių konkurentų – JAV ir Japonijos. Siekdamos sumažinti tą atsilikimą, bemaž visos ES valstybės įgyvendina aukščiausio vyriausybinio lygio ilgalaikes ir kryptingas priemones, skatinančias inovacijas.Analizuojant valstybinius sprendimų priėmimo mechanizmus ir subjektus, reikia išvengti trijų klaidų, kurios Lietuvoje būdingos ne tik mokslo ir technologijų plėtros sistemai:• trūksta strateginių į ateitį orientuotų sprendimų;• didinant atsakomybę už sprendimus, vengiama juos daryti;• atskiri sprendimai neorientuoti į strateginius tikslus ir nesusieti tarpusavyje. Pastaroji klaida ypač aiškiai pastebima atskirų ministerijų, departamentų sprendimuose, kurie daromi remiantis pernelyg siaurais interesais.Sprendimų kokybė ypač svarbi MTP reorganizavimo metu, kai sprendimų lankstumas ir kūrybingumas turi derintis su jų strateginiu kryptingumu. Čia pravartu remtis keletu principų. Vokietijos pavyzdžiu, šio požiūriu bene svarbiausias principas yra „kūrybingumas per didesnę atsakomybę“. Dar gaji iliuzija, kad administraciškai sutvarkius ir griežtai kontroliuojant vidinius mechanizmus, MTP rezultatai bus garantuoti. Šitaip sutvarkytas mechanizmas geriausiu atveju gali gaminti „daugiau“, bet nepajėgus kurti „nauja“. Tik didinant atsakomybę už galutinį rezultatą ir atpalaiduojant veiklos iniciatyvą, kyla kūrybingumas siekiant naujo tikslo, o kartu ir darbo efektyvumas. MTP sferoje, kurioje formuojasi gležnos intelektinės sąsajos, kūrybinė atmosfera itin svarbi. Institucijų santykiuose su Vyriausybe ir atskiromis ministerijomis turi įsivyrauti skaidrumo ir pasitikėjimo atmosfera, grįsta aiškiu bendrų strateginių tikslų ir uždavinių supratimu. Tikėtina, kad tada taps nebereikalingos pastangos smulkmeniškai reguliuoti institucijas iš viršaus ir joms bus palikta laisvė siekti užsibrėžtų tikslų. Atsakomybė už rezultatus turi būti griežtai proporcinga autonomijai.Labai svarbus tikslas – „lygių galimybių“ principas. Jis reiškia, kad, siekiant nacionalinės strategijos įgyvendinimo, visos institucijos ir individai turi lygias galimybes prie to prisidėti. Pvz., strategija neturėtų tiesiog deklaruoti institucijos naikinimo, tačiau nustatyti naujus strateginius tikslus ir numatomus rezultatus. Toliau pati institucija, kūrybingai panaudodama savo išteklius, turėtų reorganizuotis naujiems, visuomeniškai reikšmingiems tikslams pasiekti. Tuo požiūriu lygias galimybes turi kiekviena institucija, prieš strategiją – visi lygūs.Vyriausybinių institucijų vaidmenų sureguliavimas. MTP politikos ir strategijos formavimas yra neatskiriama bendrosios šalies politikos dalis, lemianti šalies konkurencingumą. Todėl tai turi būti daroma koordinuotai, dalyvaujant aukščiausioms institucijoms – Seimui ir Vyriausybei, ir išreikšti šalies valią tapti kompetentingų ir kūrybingų žmonių visuomene, t.y. žiniomis grįsta visuomene.Labai svarbi aktyvi Seimo pozicija. Seimas turi būti įsipareigojęs plėtoti šalies inovaciškumą ir kelti technologijų lygį. Jis turi paskelbti, kad Lietuvoje kuriama žiniomis grįsta visuomenė ir ekonomika. Jame turi būti apsvarstyta ir priimta aukšto lygio strateginė programa ir veiksmų planas šiai nuostatai įgyvendinti – tą jau padarė daugelis Vakarų valstybių. Seime galėtų veikti specialus technologijų ir inovacijų pakomitetis prie Ekonomikos komiteto arba nuolatinė komisija, kuri derintų ir rengtų Seimui nutarimų projektus. Tai ypač aktualu pradiniame plėtros etape, kai reikia inicijuoti daug naujų mechanizmų ir priimti daug naujų dokumentų. Seimo sprendimai turi sudaryti pagrindą bendram Vyriausybės programos blokui, skirtam MTP ir detalizuojančiam jos politiką ir įgyvendinimo strategiją. Dokumentuose taip pat turi būti apibrėžti finansavimo tikslai ir fiksuojamas lygis. Vyriausybė Seimui turi reguliariai teikti specialią ataskaitą, kurioje būtų aptarti MTP rezultatai, sutikimas su strategine programa, nurodytos problemos ir jų sprendimo būdai.3. Valstybės vaidmuo ir funkcijos šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje

Šiuolaikinė rinkos ekonomika pasaulio ekonomikos koordinatėse yra aukšto organizacijos lygio, inovacijų ir aukštų technologijų verslo ekonomika, kuri grindžiama rinkos laisvės, konkurencijos ir demokratijos principais. Šiuolaikinėje ekonomikos sistemoje valstybė atlieka respektabilų vaidmenį.Rinkos reformų specifika Lietuvoje sąlygojo labai prieštaringą valstybės dalyvavimo ekonomikoje suvokimą ir vertinimą. Iki šiol egzistuoja du priešingi požiūriai. Pirmasis teigia, kad valstybė turi kuo mažiau kištis į rinką, į ekonominį gyvenimą ir valstybės sektorius turi būti menkas. Antrasis požiūris grindžiamas mintimi, kad valstybės vaidmuo išlieka gana žymus ir civilizuotas, aukštos plėtros rinkos šalyse. Taigi šių požiūrių atstovai vadinami atitinkamai „rinkininkais“ ir „valstybininkais“. Lietuvoje nuo pat rinkos įsigalėjimo pradžios vyravo pirmasis požiūris.

Tokį požiūrį buvo galima iš dalies suprasti ir pateisinti. Lietuvos rinkos reformų pradžioje, kai kilo euforija po nepriklausomybės atgavimo, socializmo sistemos žlugimo. Rezultatas – nuo vieno kraštutinumo – totalitarinės socializmo sistemos buvo mestasi į kitą kraštutinumą – radikalųjį liberalizmą, kai valstybės vaidmuo buvo visiškai sumenkintas ir faktiškai valstybė buvo išstumta iš rinkos ekonomikos. Esant dar nebrandžiam privačiam verslui, silpnam finansiniam kapitalui, valstybės vietą ekonomikoje užėmė ekonomiškai įtakingos grupuotės, o neretai ir nusikalstamos struktūros.Efektyvios rinkos be galingų valstybinio reguliavimo svertų nebūna. Ypač svarbus valstybės vaidmuo tenka pereinamajam laikotarpiui. Kaip teigia žinomas pasaulyje šiuolaikinės rinkos prancūzų teoretikas Žakas Sapiras, „pereinamuoju laikotarpiu yra klaidinga pasikliauti vien tik rinkos savireguliavimu, neprotinga remtis rinkos pranašumais, kurių dar nėra, kurie dar nesukurti“. Šiuolaikinės rinkos ekonomikoje atsisakoma požiūrio į nereguliuojamą rinką, pastaruoju metu peržiūrimas valstybės vaidmuo, atsisakoma beatodairiško valstybės dalyvavimo neigimo.Pasaulio banko 1997 m. atskaitoje apie valstybės vaidmenį „Valstybė besikeičiančiame pasaulyje“ Pasaulio banko prezidentas Džonas Vulfensonas teigia, kad „ekonomikos plėtra, kuri buvo grindžiama vien valstybiniu reguliavimu, žinoma, patyrė nesėkmę, tačiau analogiškas rezultatas laukia ekonomikos plėtros be valstybės. Istorija rodo, kad gera vyriausybė – tai ne prabanga, o būtina sąlyga. Be efektyvaus valstybės dalyvavimo ekonomikoje nėra įmanoma subalansuota tolygi socialinė ir ekonominė plėtra“.Pasaulio banko analitikai teikia išskirtinį dėmesį dviems principiniams dalykams:• Valstybės funkcijos turi būti adekvačios jos potencialui – t.y. poreikiai turi sutapti su galimybėmis (su ištekliais). Tas ypač pasakytina apie valstybės išlaidas. Apskritai, šiuolaikinės rinkos šalyse valstybės išlaidos, skirtos valstybės reikmėms, t.y. biudžeto išlaidos sudaro apie 50 BVP, o besiplėtojančiose šalyse – apie 25.• Valstybės potencialo stiprinimas aktyvinant viešojo administravimo sektoriaus veiklą – tai efektyvių normų ir apribojimų įvedimas, kurie leistų kovoti su korupcija, sulaikytų valdininkų savivalę; tai – įvairių valstybės kontrolės formų ir atitinkamų institucijų sukūrimas.Valstybės vaidmuo ekonomikoje yra žymiai platesnis, negu paprastai galvojama dabartiniu metu Lietuvoje. Dažnai manoma, kad svarbiausia valstybės funkcija – rengti įstatymus ir teisinius aktus ir užtikrinti, kad jie būtų vykdomi. Iš tikrųjų, kiekviena valstybė kuria ir įgyvendina įstatymus, reguliuojančius verslo steigimą, tarptautinius ekonominius santykius – prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimą, aplinkos apsaugą ir kt. Tačiau apriboti valstybės dalyvavimą ekonomikoje vien tik teisėkūra būtų labai siauras požiūris.Valstybės vaidmuo yra kur kas platesnis už įstatyminę valdžią. Net monetaristai pripažįsta, kad valstybė vykdo fiskalinę biudžeto, mokesčių ir išlaidų politiką; pinigų politika – aktyvi valstybės politika mažinant infliaciją ir palūkanų normą gali įtakoti spartų ekonomikos augimą.Tačiau palaipsniui Lietuvoje imama suprasti, kad požiūris į valstybės vaidmenį rinkoje turi būti labiau subalansuotas.Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros strategijoje iki 2015 m., 2002 m. patvirtintoje LR Seimo ir Vyriausybės, teigiama, kad efektyvi valstybės veikla – tai gyvenimiškai būtina sąlyga paveikti ekonominių agentų veiklą – padėti ekonomikos dalyviams sukurti ir realizuoti savo veiklos stimulus, sąlygojančius rinkos klestėjimą ir aukštą gyventojų gyvenimo lygį. Visa tai sąlygoja ne tik ekonominės, bet ir socialinės sferos plėtrą. Be jokios abejonės, kraštutinumų laikymasis bet kurioje politikoje nėra optimalus plėtojimosi variantas. Strategija, pagrįsta tiek dominuojančiu valstybės vaidmeniu, tiek valstybės įtakos minimizavimu nebus rezultatyvi: pirmoji priklauso praeities klaidų praktikai, antroji – vis dar aktuali sprendžiant šios dienos ekonomikos problemas.Jeigu valstybė savo ekonomine veikla sudaro palankias sąlygas visų gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, žemės, žinių) efektyviai veiklai, tai tokia valstybė pati yra vienas iš svarbiausių nacionalinės ekonomikos augimo veiksnių.Šiuolaikinėje rinkos ekonomikos teorijoje vis didesnis dėmesys skiriamas valstybei. Valstybės įtaka išsivysčiusių pasaulio šalių ekonomikoje nuosekliai didėja (1 lentelė).

1 lentelėValstybės išlaidų santykis su BVP,  1880 1929 1960 2000Japonija 11 19 18 40JAV 8 10 28 32Vokietija 10 31 32 47Didžioji Britanija 10 24 32 41Prancūzija 15 19 35 54Švedija 6 8 31 59Šaltinis: Pasaulio bankas. Ataskaita apie pasaulinę plėtrą, 1997.

Valstybės išlaidų santykis BVP nuolat didėjo – net tokiose anglosaksų ekonomikos modelio valstybėse, kaip JAV ir Didžioji Britanija, nuo 1929 m. iki 2000 m. jos išaugo atitinkamai 3 kartus ir 2 kartus, nekalbant jau apie europinės gerovės modelio valstybes – Švedijoje per tą patį laikotarpį valstybės išlaidos padidėjo net 7 kartus, Prancūzijoje – išaugo beveik dvigubai, Vokietijoje valstybės išlaidų lygis buvo visada palyginti aukštas ir todėl padidėjo šiek tiek mažiau – 1,5 karto.Lietuvoje valstybės išlaidos (pajamos) sudarė 29,7 BVP 2001 metais, sumažės iki 28,7 BVP 2004 metais (konsoliduoto biudžeto duomenys); mokestinės pajamos sudarė atitinkamai – 27,7 BVP ir sumažės iki 27 BVP.Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje valstybės kišimąsi lemia trys svarbiausios prielaidos:• Klasikiniai veiksniai – kaip žinoma, rinka visiškai nefunkcionuoja kai kuriose ekonomikos srityse, ten, kur yra rinkos klaidos, pvz., užtikrinant viešųjų prekių ir paslaugų poreikius, tokie kaip – krašto apsauga, mokslas, švietimas, kultūra, aplinkosauga, t.y. gamtos neatkuriamų išteklių naudojimas.• Šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje didelį lyginamąjį svorį sudaro transakciniai kaštai – tai ekonominės sistemos gyvavimo sąnaudos, – transakcinių sandorių kaštai, kol pats laisses-faire principas yra neadekvatus šiuolaikinėms ūkio sistemoms, nes egzistuoja didžiuliai transakciniai kaštai (transakcijos – tai sandorių sudarymas), taigi sandorių sudarymo kaštai. Pvz., JAV transakciniai kaštai, kurie atsiranda judant prekei (bankinės, finansinės paslaugos, draudimas, didmeninė ir mažmeninė prekyba) sudaro daugiau kaip 45 nacionalinių pajamų. Todėl makrosistemoje šiems kaštams panaudojama vis didėjanti išteklių dalis. Toks sąnaudinio ekonomikos apyvartos mechanizmo pripažinimas paneigia rinkos racionalaus pasirinkimo ir efektyvumo teoriją.• Egzistuoja rinkos ekonomikos cikliniai svyravimai. Rinkos mechanizmas savaime dar negarantuoja nuoseklaus ir stabilaus ekonomikos augimo. Rinkai būdingi nuosmukio ir pakilimo ciklai, neišvengiami gamybos nuosmukiai, infliacijos procesai, finansinės krizės. Su visais šiais neigiamais reiškiniais turi susidoroti valstybė.Minėtos trys stambios priežasčių grupės sąlygoja tai, kad bet kuri vyriausybė, kokia konservatyvi ji bebūtų, neišvengia kišimosi į ekonomiką, nepasitikėdama vien tik rinkos mechanizmo savireguliacijos principu.Atsižvelgiant į tai, pagrindinės vyriausybės veiklos kryptys yra šios:• Šalutinio poveikio efektų (eksternalijų) reguliavimas – gamyba ir vartojimas įtakoja kitus ekonomikos dalyvius, nedalyvaujančius gamyboje ir vartojime – pvz., teršia aplinką, valstybė dalyvauja reglamentuodama tokio pobūdžio veiklą.• Visuomeninių gėrybių tiekimas – nepriklausomai nuo to, kas moka už šias gėrybes, jomis naudojasi žmogus – tai kultūra, mokslas, švietimas, sveikatos apsauga, krašto apsauga.• Informacijos asimetrijos šalinimas – jei gamintojas daugiau informuotas nei vartotojas, vadinasi yra asimetrija; žmonių sveikata priklauso nuo gamintojo kenksmingos taršos, kokybės reikalavimų, vartotojo teisių.• Socialinės nelygybės mažinimas – bet kokioje valstybėje visada yra žmonių (neįgalieji, pensininkai, vaikai), kurie negali pilnavertiškai konkuruoti rinkoje. Vadinasi jais turi pasirūpinti valstybė. Valstybė perskirsto turtą bei pajamas, užtikrina jų saugumą.• Makroekonominio stabilumo užtikrinimas pinigų, fiskalinės, gyventojų pajamų (darbo užmokesčio) ir užsienio ekonominės politikos svertais.• Konkurencijos skatinimas ir antimonopolinė politika – valstybė turi reguliuoti monopolijų veiklą, kuri peržengia vienodų visiems konkurencijos sąlygų ribas.• Ekonominės veiklos teisinės bazės sukūrimas. Viena iš pagrindinių funkcijų šioje srityje – privačios nuosavybės teisių apsauga.Bendrosios valstybės funkcijos ekonomikojeŠiuolaikinė valstybė yra atsakinga už gerai veikiančius įstatyminius pagrindus, ekonomikos plėtrą: gyventojų užimtumo lygį, nacionalinės valiutos stabilumą, mokesčių ir valstybės išlaidų politiką, muitų tarifus. Neginčytina, kad valstybė atsakinga už krašto apsaugą, užsienio politiką, kovą su nusikalstamumu, teisinius sprendimus, be kurių būtų neįmanomi ir ūkiniai-ekonominiai sprendimai.Vienas iš rinkos reguliavimo svertų – įstatymų kūrimas bei taikymas. To reguliavimo matas – vertybės, vyraujančios politinėje kultūroje, viešoji nuomonė bei politinės ideologijos, tačiau ypatingas vaidmuo valstybės teisėkūros srityje tenka teisei. Todėl viso ūkio teisinių norminių aktų sukūrimas ir taikymas – vienas iš svarbiausių iššūkių teisinės valstybės idėjai ir teisinio valdymo pagrindimui.Nagrinėjant ekonominės valstybės funkcijas, tikslinga išskirti strateginę, socialinę ir apsauginę funkcijas.• Strateginė valstybės funkcijaValstybė turi turėti valstybės socialinės ir ekonominės plėtros ilgalaikę strategiją, kurioje turėtų būti atspindėta valstybės vizija, misija, strateginiai tikslai, prioritetai, uždaviniai ir jų įgyvendinimo etapai, veiksmų kryptys ir priemonės.Valstybės pagrindinė strateginė funkcija – užtikrinti efektyviai funkcionuojančią rinkos ekonomiką. Šios funkcijos įgyvendinimo lemiantys veiksnys yra valstybės valdymo efektyvumas. Ekonominė politika, kurią vykdo valstybė, turi būti efektyvi. Valstybės ekonominės politikos efektyvumas priklauso nuo adekvataus objekto – ekonomikos, joje vykstančių sudėtingų ir prieštaringų procesų – suvokimo.Neteisingas, nerealus, neadekvatus situacijos suvokimas gali būti vienas iš ekonominę krizę gilinančių ir net sukeliančių veiksnių.Valstybė privalo strateginiams tikslams skirti išteklius, rengti strategiškai galvojančius vadovus ir valstybės tarnautojus. Siekimas užtikrinti ekonominės politikos lankstumą ir strategijos stabilumą – dvi vyriausybės veiklos pagrindinės prielaidos – didele dalimi priklauso nuo valstybės tarnautojų efektyvumo darbo, jų kompetencijos lygio ir sugebėjimų suvokti realią situaciją.Ypatingą reikšmę ši funkcija įgauna ekonomikos nuosmukių ir krizių laikotarpiu. Valstybė turi koncentruoti jėgas, sutelkti išteklius, daryti prognozes, įgyvendinti ekonomines, socialines, švietimo, mokslo ir technologijų plėtros, ekologines programas.Tenka konstatuoti, kad dvylika metų rinkos pokyčių Lietuvoje vyko neturint valstybės ilgalaikės ekonomikos plėtros strategijos, ir šis faktas lėmė mūsų ekonominės plėtros nenuoseklumą, fragmentiškumą, trūko strateginio-analitinio sisteminio požiūrio, kompleksiškai įgyvendinant lemiamus pokyčius Lietuvoje, kas neigiamai veikė Lietuvos ekonomikos raidą.• Apsauginė valstybės funkcijaApsauginė valstybės funkcija įgyvendinama keliomis kryptimis:1. Nuosavybės apsauga – valstybės ir privačios. Be teisinių garantijų negalima užtikrinti bet kokios nuosavybės panaudojimo.2. Ekonominės veiklos dalyvių interesų apsauga, t.y. vartotojų teisių apsauga, lygių galimybių konkuruoti sudarymas, antimonopolinis reguliavimas, apsauga nuo reketo, korupcijos ir kt. Veiklos, nukreiptos prieš konkurenciją.3. Valstybė vaidina reikšmingą vaidmenį reguliuojant darbo santykius, ginant samdomųjų interesus, sprendžiant darbo konfliktus, plėtojant socialinę partnerystę.4. Aktyvi vietinių gamintojų ir vartotojų apsauga užsienio nekokybiškų prekių importo atveju, protekcionistinių priemonių naudojimas vidaus rinkai apsaugoti. Kiekviena valstybė, visų pirma, gina savo šalies interesus.5. Gali būti sukurta ir įgyvendinta ekonominio saugumo doktrina, ribojant nedarbą, poliarinę pajamų diferenciaciją, valstybės skolą, einamosios sąskaitos deficitą ir pan.• Socialinė valstybės funkcijaValstybė rinkos ekonomikoje turi sudaryti prielaidas socialinei partnerystei plėtotis, t.y. sukurti sąlygas tam ženkliam ekonomikos sektoriui, kuris nefunkcionuoja pagal rinkos dėsnius, tai taip vadinama sociokultūrinė sfera: mokslas, kultūra, švietimas, demografiniai procesai, visiško užimtumo užtikrinimas, sveikatos apsauga, aplinkos apsauga, pensininkų, neįgaliųjų, motinystės parama.Būtina įtakoti socialinę-ekonominę stratifikaciją ir socialinį mobilumą, poliarinę diferenciaciją, t.y. mažinti didelius skirtumus tarp skurdžiųjų ir turtingųjų, sudaryti sąlygas formuotis viduriniajai klasei.Socialinės funkcijos komponentė buvo labai stipri socialiai orientuotos ekonomikos pokario Vokietijos modelyje, tačiau ir šiuo metu ji užima svarbią vietą ir kitose europinės gerovės modelio šalyse – Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, taip pat Japonijoje.Lietuvoje socialinės komponentės vaidmuo ir socialinė valstybės funkcija yra labai susiaurėjusi. Valstybės veikla šioje srityje yra mažai efektyvi. Tuo tarpu civilizuotos rinkos šalyse socialinės dinamikos gairės, visiško užimtumo siekimas ir efektyvus socialinės funkcijos įgyvendinimas yra laikomi valstybės prioritetais.Rinkos ekonomikos pokyčių valstybės valdymo ir socialiniai rezultataiRinkos pokyčiai ekonomikoje, ypač privatizacijos ir liberalizacijos procesai, labai stipriai paveikė visas Lietuvos ekonominio gyvenimo puses. Viena vertus, įvyko teigiami pažangūs pokyčiai, tačiau, antra vertus, negalima nepastebėti ir sudėtingų, ypač socialinių, pasekmių. Nagrinėjant rinkos pokyčių rezultatus, reikėtų atsakyti į klausimą, ką pavyko ir ko nepavyko padaryti.Rinkos pokyčių pobūdis priklauso nuo šalies ypatumų, specifikos. Šiuo klausimu pasaulyje yra sukauptas didelis patyrimas pereinamojo laikotarpio šalių ekonomikos lyginamosios analizės tyrimų srityje. Tačiau Lietuvoje dažnai kalbama apie rinkos tapsmą kaip apie jau įvykusį etapą, kuris liko toli praeityje, ir argumentuojama ši pozicija tuo, kad Lietuvoje jau sukurta funkcionuojanti rinkos ekonomika. Tačiau kyla pagrįstas klausimas, ar taip yra iš tikrųjų.

Lietuvoje darbams, skirtiems pereinamojo laikotarpio rinkos ekonomikos gilesniam apmastymui, suskaičiuoti per daug vienos rankos pirštų – išskirtinos Lietuvos sociologų ir ekonomistų profesorių Romualdo Grigo, Zigmo Lydekos, Boriso Melniko išsamios monografijos.Pagrindinis klausimas, kuris iškyla vertinant Lietuvos socialinių-ekonominių transformacijų rezultatus – kokios gi socialinės rinkos pokyčių pasekmės, kaip šios reformos paveikė žmonių gyvenimą? Oficialus rinkos pokyčių įgyvendinimo motyvas buvo deklaruojamas visų vyriausybių programose – siekti gyventojų gyvenimo gerovės, socialiai orientuotos rinkos, gerinti žmonių gyvenimo sąlygas.Pirmajame rinkos reformų etape buvo iškelti šie ekonominiai uždaviniai – liberalizuoti kainas, privatizuoti nuosavybę, stabilizuoti ekonomiką. Į visus šiuos klausimus mūsų visuomenėje, sprendžiant iš oficialių dokumentų ir žiniasklaidos, pateikiamas, kaip taisyklė, vienareikšmiškai teigiamas atsakymas. Tačiau, pažvelgus giliau, kyla abejonė, ar visa tai pavyko padaryti iš tikrųjų. Atsakant į šį klausimą realiai, mūsų visuomenėje nėra vieningos nuomonės. Oficialūs sluoksniai tvirtina, kad finansinis stabilizavimas ir ekonomikos augimas pasiektas. Neigiamai rinkos reformų rezultatus vertina „paprasti žmonės“, kaimo ir mažų miestelių gyventojai, smulkaus ir vidutinio verslo atstovai. Kritišką, tačiau pasvertą, požiūrį į Lietuvos rinkos pokyčius išsako mokslininkai, ekspertai, analitikai – profesionalusis sluoksnis. Tendencingai ir dažnai visiškai neobjektyviai Lietuvos ekonomikoje vykstančius sudėtingus ir prieštaringus procesus vertina žiniasklaida.Kokie gi esminiai rinkos pokyčių pasiekimai pereinamojo laikotarpio metais?• Pavyko sugriauti senosios planinės-komandinės ekonomikos sistemą ir sukurti naujos funkcionuojančios rinkos ekonomikos valdymo sistemą, grindžiamą rinkos savireguliacijos mechanizmais. Lietuvos rengimasis narystei ES sudaro galimybę perimti civilizuotą ES teisinio reguliavimo ir valstybės valdymo sistemą.• Pavyko rinką užpildyti prekėmis, įveikti prekių deficitą. Pastovaus prekių deficito ekonomika buvo pakeista prekių pertekliaus ekonomika. Išnyko tarybinės ekonomikos problema – kur gauti batus, baldus, drabužius, kokybiškesnius maisto produktus ir pan.• Buvo sukurti instituciniai rinkos ekonomikos pagrindai: privatus sektorius, kuriame sukuriama 73 BVP ir užimta 68 dirbančiųjų; finansų sektorius (bankininkystė, kredito unijos, draudimas, lizingo sistema); kapitalo rinka, integruota į tarptautines organizacijas; sukurtos bazinės prielaidos plėtoti smulkųjį ir vidutinį verslą.• Buvo liberalizuotos kainos, pradėjo veikti rinkos kainų mechanizmas. Pavyko stabilizuoti ir sustiprinti nacionalinę valiutą – litą. Kartu pavyko pažaboti infliaciją, kuri 1992 metais viršijo 1000, o pastaruoju metu nesiekia ir 1.• Buvo sukurta veikianti mokesčių sistema, nors ji nėra tobula, tačiau 2001 m. priimta mokesčių reformos koncepcija, orientuota į bendrosios mokesčių naštos mažinimą, apmokestinimo netolygumų pašalinimą, mokestinių įplaukų didinimą, turėtų gerinti situaciją valstybės pajamų didėjimo kryptimi.• Rinkos reformos tapo „kapitalizmo mokykla“ daugumai Lietuvos gyventojų, kurie mokosi gyventi ir dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis: mokosi elgtis su valiuta ir vertybiniais popieriais, naudotis bankų ir kt. finansinių institucijų paslaugomis, pirkti ir parduoti nekilnojamą turtą, kurti privačias įmones, dirbti su užsienio partneriais ir pan. Kad visus šiuos veiksmus išmokti įgyvendinti praktikoje, įsisavinti „rinkos kultūrą“, Lietuvos žmogui teks dar ilgai mokytis.Taigi dešimtmečio laikotarpyje buvo sukauptas nemažas teigiamas patyrimas, tačiau matosi, kad jis apibūdina daugiau makroekonominį lygmenį, liečiantį makrofinansus – pinigų ir fiskalinę politiką, valstybės skolos politiką. Socialiniai gi indikatoriai, visa tai, kas susiję su žmogiškųjų išteklių plėtra, užimtumo didinimu, gyventojų pajamomis, darbo užmokesčiu, gyvenimo lygio kėlimu – šiems aspektams buvo skiriamas toli gražu nepakankamas dėmesys.Kokios gi neigiamos įvykusių rinkos pokyčių pasekmės?Greta rimtų rinkos pokyčių pasiekimų permainos ekonomikoje nuvertino valstybės vaidmenį. Žymiai susilpnėjo valstybės funkcijos ekonomikoje – ne tik ūkinės-ekonominės, bet ir teisėsaugos funkcijos. Valstybė nesugebėjo pakankamai užtikrinti normalaus darbo tokių institucijų, kaip policija, teismų sistema, prokuratūra, mokesčių inspekcija, muitų kontrolė ir t.t.Taigi valstybė negalėjo apsaugoti visuomenės nuo augančio nusikalstamumo, naujų jo rūšių atsiradimo. Žmonės nustojo saugiai jaustis – baimė dėl gyvybės, sveikatos, nuosavybės pastoviai juos lydėjo per visą rinkos pokyčių laikotarpį.Paradoksas yra tas, kad valstybė, kuri buvo rinkos pokyčių iniciatorė, faktiškai buvo išstumta iš rinkos. Šią „šventą vietą“ užėmė šešėlinė ekonomika, kuri, ekspertų vertinimais, sudaro Lietuvoje išskirtinai didelę dalį – 20-30 BVP.Per rinkos reformų laikotarpį galima kalbėti apie du procesus, vykstančius ekonomikos liberalizavimo epochoje: pirmasis – ekonomikos „šešėlizacija“, įmonių ūkinių-ekonominių struktūrų pasitraukimas į šešėlinę sferą; ir antrasis – visuomenės kriminalizacija, t.y. vis didesnis nusikalstamųjų elementų įtakos didėjimas. Pagrindinė šių procesų priežastis – nepakankamas valstybės dėmesys socialinei komponentei, žmogiškųjų išteklių problemoms.Neefektyvus valstybės vaidmuo pasireiškia šiomis kryptimis.• Galios struktūros Lietuvoje – politikai, verslo atstovai ir žiniasklaida. Tačiau Lietuvos ekonominę politiką faktiškai formuoja verslo – stambaus kapitalo interesų grupės, kurioms yra pajungta ir žiniasklaida, todėl dažniausiai ji atstovauja stambaus verslo interesus. Viešasis administravimas ir politiniai sprendimai yra silpnesni Lietuvoje. Politikoje dažnai veikia negatyvios atrankos principai, kaip taisyklė, būtent politikoje stokojama profesionalių, kompetentingų, išsilavinusių ir kūrybiškų žmonių.• Būdingas susiklosčiusios Lietuvoje situacijos bruožas – valdžios struktūrų ir mokslo atotrūkis. Reformų bėgyje faktiškai buvo sužlugdytas Lietuvos mokslo potencialas, ypač smuko ekonomistų prestižas. Lyderio pozicijas užėmė žiniasklaida, žurnalistika. Trūksta rinkos tapsmo procesų fundamentinės analizės, neskatinamos rimtos profesionalios diskusijos, specialistų originalios nuomonės, stinga Lietuvos ekonomikoje vykstančių sudėtingų ir prieštaringų procesų gilaus apmąstymo. Vyrauja pragmatiškas valdžios požiūris: svarbu tik tai, kas reikalinga šiandien, dabar, ką galima greitai „parduoti“. Rezultatų reikalaujama greitai, ir jie turi būti „ekskliuzyviniai“ – išskirtiniai. Todėl tampa nereikalingi analitiniai, rimti moksliniai tyrimai. Dažnai nekompetentingi ir elementarių žinių stokojantys valdžios atstovai su panieka žiūri į jiems nesuprantamus dalykus siūlančius mokslininkus. Neretai valdžios struktūrose kūrybiškas žmogus, mokslininkas, profesionalas ignoruojamas, sutapatinamas su keistuoliu, nerealistiškai mąstančiu romantiku.Toks politinis pragmatizmas ir visiškas profesionalumo nuvertinimas sąlygoja neigiamas pasekmes: – priimami sprendimai, įstatymai, teisiniai aktai rengiami nepakankamai pagrįstai, nekokybiškai, nekompetentingai, neprognozuojant jų pasekmių;– valdžios struktūrų darbas orientuotas į ūkinę, skirstančiąją, smulkmenišką, o ne į analitinę-strateginę veiklą;– trūksta į ateitį orientuotų toliaregiškų sprendimų, vietoje jų pasitenkinama einamaisiais, fragmentiškais sprendimais, „skylių“ lopymu;– jei vykdoma neadekvati ekonominė politika, tai ji pati gali tapti ekonominio nuosmukio priežastimi;– jei ekonominė politika neturi profesionalaus pagrindimo, ją labai sunku apginti atstovaujant nacionalinius interesus derybose su ES ir kt. tarptautinėmis organizacijomis.Trumpalaikės, greitos analizės neleidžia ištirti sudėtingų šiuolaikinių problemų, tokių kaip vykdomos griežtos fiskalinės politikos įtakos įvertinimas tokioms opioms Lietuvos problemoms, kaip nedarbas, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų didėjimas, valstybės pajamų mažėjimo problema ir kt., ir apskritai – gyvenimo gerovės kilimui, ekonomikos augimui. Tuo pačiu tampa neįmanoma numatyti teisingų problemos sprendimo kelių ir pagerinti padėties. Tam, kad pasiekti gerų rezultatų tolesnėje perspektyvoje: – priimami sprendimai valstybės politikoje turi būti pagrįsti teoriškai, suvokiant, kokią poziciją užima Lietuva, kokiais veiksniais ir svertais ji grindžiama;– reikalingas kompleksiškas analitinis-sisteminis požiūris sprendžiant sudėtingesnes ekonominės politikos problemas, suprantant tos problemos vietą, ją sąlygojančias priežastis ir jos pasekmes, horizontalius ryšius su kitomis ekonomikos sritimis;– visi šie teoriniai išvedžiojimai turi būti pagrįsti ne tik rodiklių analize ir, ypač prognoziniais, skaičiavimais, pasitelkiant žinomus pasaulyje prognozavimo metodus ir juos adaptuojant Lietuvoje; reikėtų suaktyvinti ir visapusiškai remti sociologinius tyrimus. Valdžios struktūros neišvengiamai turi pasitelkti Lietuvos mokslo potencialą, kuris vis dar yra, nors ir išsklaidytas. Šie profesionalai galėtų atnešti didžiulę naudą kuriant, pagrindžiant ir įgyvendinant Lietuvos ekonominę politiką.Pvz., visi rimti Europos šalių parlamentai ir vyriausybės dirba pasitelkdami analitinių centrų, kurie rengia įstatymų projektų įgyvendinimo pasekmių analizę, daro prognozinius skaičiavimus, teikia įstatymų ekonominį pagrindimą, pagalba. Nors Lietuvos Vyriausybė jau įkūrė panašią struktūrą, ir pamažu visiškai perima įstatymų kūrimo ir svarbiausių valstybės sprendimų iniciatyvą. Tačiau Lietuvos ministerijos irgi dažnai piktnaudžiauja konkrečiomis smulkmeniškomis ūkininkavimo funkcijomis, dažnai nepakankamas analitinis-strateginis lygis. Lietuvos ekonominė politika realioje praktikoje nėra orientuota į socialinį veiksnį, kuriam per visą rinkos reformų laikotarpį buvo skiriamas antraeilis, trečiaeilis dėmesys. Prioritetiniais laikomi makroekonomikos uždaviniai – subalansuoti valstybės finansus ir pažaboti infliaciją, mažinti valstybės skolą. Valstybė neatsižvelgia į grįžtamąjį ryšį – žmogaus įtaką ekonomikai.Kaip sprendžiamos Lietuvos socialinės plėtros problemos?Pirma, jos keliamos išeinant daugiau iš stambaus verslo grupuočių, o ne žmogaus interesų.Klausimas, kaip išspręsti socialines Lietuvos žmonių, kaimo, regionų problemas, nėra nei mėgstamas, nei keliamas, nei diskutuojamas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reali, ne deklaruojama veikla yra labiau nukreipta ne į socialinių, o į valstybės finansinių problemų sprendimą.Antra, įstatymai ir nutarimai neparemti analitiniais fundamentiniais moksliniais tyrimais, o priimami remiantis greitais, einamaisiais, fragmentiškais darbais. Dažniausiai prioritetiniai sociologiniai tyrimai apsiriboja reitingų nustatymu. Lietuvoje šioje srityje, kaip taisyklė, egzistuoja nedideli tyrimų centrai, mažos tyrinėtojų grupės, kurios neturi didesnių galimybių realizuoti stambius mokslinius projektus.Ekonomika – tai, visų pirma, socialinis procesas, kuriame dalyvauja socialiniai subjektai – žmonės, socialinės grupės, institucijos, valstybė. Šie socialiniai subjektai – pirma, tai aktyvi jėga, nuo kurios priklauso ekonomikos augimas; antra – tai jėga, kurios veikla tampriai susieta su visomis kitomis visuomeninio gyvenimo sritimis – politika, teise, kultūra, ideologija, šeima, valdymu.. Todėl socialinės grupės, kurios yra aktyvūs ekonomikos dalyviai, praplečia ekonomikos ribas, ir ekonomikos plėtra įgauna ypatingą pobūdį, kuris išeina už rinkos ir technokratinio požiūrio ribų.Todėl socialinė komponentė yra neatsiejama ekonominių procesų dalis ir jai turi būti skiriamas prioritetinis dėmesys valstybės ekonominėje politikoje.• Pagrindinė tendencija, kuri buvo pastebima 1992-2001 metais – blogėjanti Lietuvos gyventojų materialinė būklė. Nors ši negatyvi tendencija sustiprėjo 1999-2000 metais, tačiau apskritai galima teigti, kad Lietuvos rinkos reformos vyko mažėjančių gyventojų pajamų kontekste. Atskiros gyventojų pajamų padidėjimo ir nuosmukio fazės nekeitė bendrosios tendencijos. (Pvz., 1998 m. I-ajame pusmetyje sparčiai augo darbo užmokesčio tempai, tačiau 1999 metais jie ženkliai krito.)Skurdas, socialinė atskirtis, poliarinė diferenciacija – tai sąvokos, atsiradusios rinkos reformų metu. Atsirado tokia sąvoka, kaip naujieji skurdžiai – profesionalai: mokytojai, gydytojai, dėstytojai ir kt., kurie šiandien negali išgyventi iš darbo pagal savo profesiją.Per visą rinkos reformų laikotarpį gyventojų pajamos pasižymėjo žemu vidutiniu lygiu bei aukšta pajamų diferenciacija (nelygybe). Lietuvos gyventojų pajamų procese vykstantys pokyčiai didina visuomenės segmentaciją bei poliarizaciją.Pajamų nelygybė glaudžiai susijusi su skurdo lygiu šalyje. Moksliniai tyrimai rodo, kad gyventojų, gyvenančių skurde, dalis Lietuvoje labai aukšta – 2000 metais vidutiniškai siekė 27. Absoliutus skurdo lygis kai kuriose socialinėse grupėse siekė net 40-60. • Ne mažiau opi socialinė rinkos pokyčių pasekmė – nedarbas. Nedarbas nuo rinkos įsigalėjimo pradžios Lietuvoje išaugo 2-3 kartus. Iki 1990 metų Lietuvoje nedarbo nebuvo, priešingai, socialine problema buvo darbo jėgos stygius. Truko darbuotojų visuose ūkio sektoriuose – žemės ūkyje, statyboje, transporte, pramonėje; stigo mokytojų mokyklose, gydytojų kaime ir mažuose miesteliuose ir pan. Tačiau tuo pačiu metu ekonomistai ir sociologai suprato, kad jokio darbo jėgos stygiaus realiai nebuvo, o atvirkščiai, buvo paslėptas darbo jėgos perteklius. Perprodukcijos užimtumo srityje statistika neatspindėjo ir daugelį dešimtmečių jį buvo užslėpta. Spauda, ministerijos, įmonės – visi kvietė įsidarbinti. Todėl baimės netekti darbo nebuvo.

Garantuotas užimtumas, konkurencijos darbo vietai užimti nebuvimas sąlygojo daugelį negatyvių pasekmių – chronišką paslėptą nedarbą, nepakankamą darbo jėgos panaudojimą, žemą darbo našumo lygį, stimulų stoka kelti kvalifikaciją. Taigi garantuotas užimtumas sąlygojo vieną iš tarybinės ekonomikos prieštaravimų – paslėptą darbo jėgos perteklių ir chronišką jos deficitą.Pasikeitus sistemai, įsigalint rinkos santykiams, ši problema iš šešėlio iškilo į viešumą – tapo aišku, kad daugelis gamybos sričių Lietuvoje yra ne tik neefektyvios, bet ir nuostolingos.

Tačiau pirmaisiais rinkos tapsmo metais – 1991-1994 m. nedarbo grėsmė dar buvo toli. Nedarbas nesiekė 4-6. Tai reiškia, kad gyventojai dar nejautė nedarbo pavojaus. Tačiau nedarbas tapo realia ir didėjančia grėsme 2000 metais, kai jis per du metus – nuo 1998 iki 2000 m. – išaugo du kartus ir pasiekė 13. Nedarbas pavirto ekonominio ir socialinio stabilumo realia grėsme.Taigi socialinė nedarbo reikšmė yra dvejopa. Viena vertus, atsižvelgiant į pasaulinius standartus, nedarbas – tai akivaizdus šalies negerovės rodiklis, kurio rezultatas – bloga materialinė žmonių būklė. Tačiau, kita vertus, Lietuvai su jos nerinkos praeitimi nedarbas – tai būtinas vaistas nuo socialinių praeities ligų: tradicinės paternalistinės išlaikytinių psichologijos, nerūpestingumo dėl darbo, užimtumo perspektyvų, iniciatyvos stygiaus persikvalifikuoti, įgyti kitas specialybes. Ir svarbiausia, tai vaistas nuo abejingumo kokybei ir darbo našumui.Garantuoto užimtumo atsisakymas, kuris susiformavo Tarybų Sąjungoje, reiškia, kad principiniai pasikeitė dirbančiųjų socialinis statusas. Iš socialistinių darbuotojų, kuriuos globojo valstybė, jie tapo samdomaisiais. Taigi pasikeitė darbo santykių sistema: pirma, atsirado dirbančiųjų santykiai su naujaisiais įmonių savininkais, kurie perka darbo jėgą; ir antra, galimi dirbančiųjų santykiai su visais kitais potencialiais jų darbo jėgos pirkėjais darbo rinkoje. Šie darbo santykiai buvo visiškai nauji tiek darbdaviams, tiek samdomiesiems. Šių santykių pagrindu formuojasi darbo vietų konkurencijos mechanizmas. Natūralu, jog tai lemia dirbančiųjų naujų bruožų atsiradimą – aukštą kompetenciją ir atsakomybės jausmą, bendrąją kultūrą, kuri leidžia bendrauti su užsieniečiais, užsienio kalbų mokėjimą, darbo kompiuteriu įvaldymą, mokėjimą įveikti gyvenimiškąsias kliūtis, iniciatyvumą, novatoriškumo dvasią.Atsižvelgiant į tai, kad tokio tipo darbuotojas Lietuvoje dar tik formuojasi, masinis nedarbas čia yra kur kas pavojingesnis reiškinys negu išsivysčiusiose rinkos šalyse. Ir to priežastis menkai išvystytoje mūsuose darbo rinkoje, vangiame naujų darbo vietų kūrimosi procese. Pagrindinis momentas šioje srityje – tai Lietuvos žmonių psichologinis nepasiruošimas tapti bedarbiais.Turint omenyje tai, kad darbas yra viena iš pagrindinių lietuvio tradicinių vertybių, netekti darbo – Lietuvos žmogui yra ypatingas pažeminimas, sukeliantis baisų diskomforto, nereikalingumo jausmą. Ir todėl baimės jausmas negauti ir netekti darbo yra vienas iš svarbiausių veiksnių, nuteikiančių Lietuvos žmones prieš rinką, mokesčių sistemą, vykdomą politiką, integraciją į ES ir politinius reiškinius.Tenka pripažinti, kad Lietuvoje vyksta visuomenės liumpenizavimas – daugėja benamių, ubagų, nesimokančių vaikų, narkomanų, alkoholikų, formuojasi marginalų sluoksnis – „socialinis dugnas“.• Lietuvos gyventojų pajamų procese vykstantys pokyčiai didina visuomenės segmentaciją, kas prieštarauja viduriniosios klasės kūrimosi prielaidoms. Pagal įvairių tyrimų duomenis, vidurinioji klasė Lietuvoje sudaro 11-16 (išsivysčiusiose rinkos šalyse – 60-80).Susidariusios socialinės-ekonominės sąlygos neskatina viduriniosios klasės formavimosi, kadangi:– Nesukurtos socialinės, ekonominės, politinės prielaidos viduriniajai klasei vystytis, nesuformuotas viduriniosios klasės įvaizdis kaip visuomenės stabilumo garantas.– Privatizavimo procesas ir ekonominė politika sudarė palankias sąlygas nedideliam turtingųjų visuomenės sluoksniui susidaryti. Didelė mokesčių našta silpnino žemas ir vidutines pajamas gaunančių piliečių materialinį gerbūvį.– Rinkos reformų pasekoje išsibalansavo gyventojų pajamų ir išlaidų pusiausvyra. Rezultatas – žemas vidutinis pajamų lygis, didelė pajamų ir išlaidų poliarizacija tarp įvairių gyventojų grupių.– Išsilavinimas negarantavo ir negarantuoja darbo su augimo perspektyva. Darbas negarantuoja reikiamų pajamų, o pajamos neužtikrina materialinio-kultūrinio gerbūvio, galimybių investuoti.– Minimalaus gyvenimo lygio rodiklis nesusietas su būtiniausių žmogaus gyvybinių ir kultūrinių poreikių tenkinimu.Atlikti atskiri tyrimai, apklausos, statistinių duomenų analizė parodė, kad:– Lietuvoje, kaip ir visose postkomunistinėse valstybėse, formuojasi tam tikras vidurinysis sluoksnis, tačiau pagal ES kriterijus jį tesudaro menką dalį, o vidurinioji klasė yra tapsmo būsenoje.– Dabartinis nedidelis vidurinysis sluoksnis neužtikrina socialinio ir politinio stabilumo, ekonominio augimo, todėl būtina sudaryti sąlygas tam sluoksniui susikurti ir stiprėti.– Nėra aiškaus karjeros modelio, kas ypač svarbu jaunajai kartai, kuri kartu yra ir būsimoji vidurinioji klasė.Būtinos prielaidos viduriniajai klasei formuotis:– Koncentruoti politikų, ekonomistų, sociologų ir valstybės tarnautojų pastangas kuriant prielaidų ir svertų bei priemonių sistemą aktyviam ekonominiam gyventojų sluoksniui atsirasti.– Ieškoti būdų sumažinti gyventojų pajamų poliarizaciją regionuose, mieste ir kaime, atskiruose ūkio sektoriuose ir šakose bei socialinėse grupėse.– Įvesti ekonominių paskatų sistemą, derinant ją su fiskaline politika, ypatingą dėmesį skiriant išsilavinusiam ir kvalifikuotam darbo potencialui.– Leisti didėti darbo užmokesčiui, leidžiančiam patenkinti žmogaus ne tik išgyvenimo, bet ir platesnius (kultūrinius ir t.t.) poreikius. Darbo užmokesčio didinimas turi būti traktuojamas ne kaip ekonomikos augimo pasekmė, o kaip jo sąlyga, ekonominio augimo skatinimo veiksnys.Kokia gi turėtų būti socialinės komponentės ekonomikoje tyrimų sistema, iš kokių blokų ji susideda, kokios čia veikia sąsajos tarp šios sistemos elementų? Kitaip tariant, koks gi yra socialinis rinkos ekonomikos mechanizmas?Ekonomikos plėtros socialinis mechanizmas – tai stabili socialinių grupių ekonominės elgsenos sistema, šių grupių sąveika tarpusavyje ir santykyje su valstybe makroekonominiame ir struktūrinių pokyčių lygmenyje.Šį mechanizmą galima pavaizduoti sistema (žr. 2 pav.). Ši sistema sujungia į vieningą visumą ekonominę ir socialinę sferas. Ji padeda suprasti:1. kaip žmonių socialinė padėtis ir aktyvumas priklauso nuo ekonomikos būklės;2. kaip ekonominiai rezultatai priklauso nuo žmogiškojo veiksnio – jo elgesio rinkoje.Tai socialinių-ekonominių ryšių santykių sistema:• tiesioginių – ekonomikos įtaka žmogui, visuomenei;• grįžtamųjų – visuomenės įtaka ekonomikai.Perduodant socialinės plėtros impulsus į ekonomikos sferą (ir atvirkščiai), socialinės ekonomikos mechanizmas sudaro (arba ne) socialines prielaidas efektyviai ekonomikos plėtrai (augimui), pereinant prie naujų technologijų, didinant darbo našumą, išeinant į naujas rinkas, didinant pramonės produkcijos ir paslaugų gamybą.Šių socialinės veiklos impulsų perdavimas vyksta per ekonominį socialinių grupių elgesį, kurie veikia rinkos ekonomikoje. Taigi rinkos ekonomika funkcionuoja aktyviai dalyvaujant jos subjektams – politikams, verslininkams, samdomiesiems, kariuomenei, viešosios tvarkos atstovams ir kt.Socialinės-ekonominės analizės objektas – tai plati sritis, kuri yra ekonomikos ir visuomenės sandūroje. Tyrimai šioje srityje apjungia makroekonominę ir mikroekonominę analizę.Ši sistema yra dinamiška. Pvz., užgimus rinkai pasikeitė valstybės vaidmuo, tačiau susiklostė sistema su tam tikrais iškraipymais – nusikalstamumu, korupcija, šešėline ekonomika. Pasikeitusi sistema privertė žmones mokytis „išgyventi“, ieškoti nišų, „suktis“, slėptis nuo mokesčių. Visuomenės, socialinių grupių elgsena, reakcija ą valstybės ekonominę politiką turi įtakoti šią politiką, koreguoti politikos kryptį.Išvada – negalima atskirti ekonominių procesų nuo socialinių. Nekorektiška pozicija – iš pradžių pasiekti ekonomikos augimą, stabilumą, o po to kelti gyventojų gyvenimo gerovę, spręsti socialinės politikos problemas. Taip nebūna. Socialiniai procesai (plačiąja prasme) yra lygiagrečiai einantys su ekonominiais pokyčiais, jie sąlygoja vienas kitą. Reikia siekti šių sudėtinių dalių pusiausvyros, tolygios plėtros. Tai valstybės veiklos prerogatyva.