Rinkos organizacinės formos ir jų palyginimas

TURINYS

ĮVADAS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .3
1.RINKOS EKONOMIKOS SISTEMOS SAMPRATA. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .4
1.1. Rinkos ekonomikos sistemos sąvoka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 4
1.2.Vartotojų poreikių tenkinimas skirtingose rinkos ekonomikos sistemose. . . . . . . . . . . . . . . . .5
1.3. Rinkos organozacinės formos. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .5
2. TOBULOS KONKURENCIJOS RINKA. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .8
2.1. Tobulos konkurencijos privalumai ir trūkumai. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .8
2.2. Tobula konkurencija ir efektyvumas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14
2.3.Tobulos konkurencijos organizavimo forma. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .15
3. MONOPOLINĖ RINKA. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .17
3.1. Monopolijos susiformavimo priežastys. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 17
3.2. Monopolijų rūšys. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 18
3.3. Monopolijos kainodara. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .21
3.3.1. Kaina ir gamybos apimtis monopolinėje rinkoje. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .21
3.3.2. Monopolijos pelno maksimizavimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .22
3.4. Monopolijos reguliavimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .23
3.4.1. Antimonopolinis reguliavimas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .23 4.MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKA. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .25
4.1 Monopolinė konkurencijos sampratą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .25
4.2 Monopolinės konkurencijos rinkos ekonominis efektyvumas. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .28
5. OLIGOPOLINĖ RINKA. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31
5.1 Oligopolinės rinkos sąvoka. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .. . . . . 31
5.2 Oligopolinė rinkos struktūra. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33
5.3 Oligopolinės rinkos vystymosi veiksniai. Riinkos struktūros tipų palyginimas. . . . . . . . . . .35
IŠVADOS. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .37
LITERATŪRA. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38Įvadas
Geras rinkos mechanizmo funkcionavimas šiuolaikiniame pasaulyje yra tiesiog būtinas, nes tik jo dėka visuomenei galima maksimaliai patenkinti atsiradusius poreikius. Nuolatinis žmonių poreikių augimas ir naujų įmonių įėjimas į rinką verčia ieškoti tokių gamybos būdų, kurie būtų patys efektyviausi, t.y. tokie, kuriems esant mažiausiais kaštais būtų pagaminama kuo daugiau produkcijos ar suteikiama paslaugų, o tuo pačiu, kad gamintojai padidintų savo pajamas. Tačiau dėl elementariausių klaidų rinkos vystymosi tempai gali sulėtėti, o kartais patirti ir nuosmukį. Dėl too visuomenė praranda tai, ką taip sunkiai įsigijo, o dažnas gamintojas išgyvena ateities planų žlugimą. Tokios krizės dažniausiai patiriamos stichinių nelaimių, karų ir panašiais atvejais. Taip pat nereikia pamiršti, kad dėl to gali būti kalti ir priimti neteisingi sprendimai tų ve

erslininkų, kurie turi gana didelę įtaką tam tikroje rinkoje. Neišvengiami sutrikimai dar patiriami šalyje atliekant valstybinio masto reformas bei valstybei stengiantis išspręsti susidariusią ekonominę problemą, dėl kurios atsiranda nauja, o tai ypatingai parodo rinkos mechanizmo sudėtingumą.
Rinka, pačioje savo formavimosi pradžioje apėmusi tik paprasčiausius natūrinius mainus, ilgainiui išsivystė į ypač sudėtingą ir daugialypę sistemą, apėmusią visą civilizuotą pasaulį. Tai lėmė ne tik siekimas geriau patenkinti gausėjančius vartotojų norus, bet ir technologinis progresas bei mokslo raida. Tačiau rinkos pažanga susiduria su viena opiausių problemų – tai ribotų išteklių, tokių kaip nafta, anglis, dujos ir kt., naudojimas. Visiems gerai suprantama, jog vieną kartą šie ištekliai pasibaigs ir jeigu nebus rastas pakaitalas – ekonomikos laukia ilgalaikis sąstingis, o galbūt net ir nuosmukis. Dėl to rinkos ekonomika yra viienas iš geriausių būdų spręsti tokio tipo problemas.
Šiuo darbu pabandysiu įvertinti rinkos ekonomikos sistemos veikimo sąlygas – kaip ji tenkina visuomenės poreikius bei su kokiomis kliūtimis susiduria jų siekdama.
Tuo tikslu kursiniu darbu supažindinsiu su rinkos ekonomikos sistemos sąvoka, su pagrindinėmis rinkos organizavimo formomis, su kiekviena forma supažindinsiu atskirai, išsamiai, o galiausiai pateiksiu šių formų skirtumus, panašumus. Supažindinsiu su įmonės paklausos kreivėmis kiekvienoje struktūroje, su įmones pelno maksimizavimo kreivėmis, su pasaulyje egzistuojančiomis pagrindinėmis šios sistemos alternatyvomis, taip pat tikslais, kurių siekia ek
konomikos sistema, kad vykdydama savo funkcijas padidintų visuomenės gerovę. Galiausiai pateiksiu, mano manymu, šios temos svarbiausius teiginius.
Šio kursinio pagrindinis uždavynis yra tiksliai apibūdinti rinkos organizacines formas ir jas palyginti, parodyti panašumus ir skirtumus, privalumus ir trūkumus.1. RINKOS EKONOMIKOS SISTEMOS SAMPRATA
1.1 RINKOS EKONOMIKOS SISTEMOS SĄVOKA
Žmonės negalėdami (ar nesugebėdami) patys patenkinti visų savo poreikių (pavyzdžiui, pasigaminti jiems reikalingų daiktų) ir, kad galėtų įsigyti tai ko jiems reikia, atlieka mainų arba pirkimo-pardavimo sandėrius. O tam, kad vyktų tokie mainai, reikalinga, jog visuomenė būtų pasiskirsčiusi (pasidalinusi) darbais, t.y. vieni kirstų medžius, kiti gamintų baldus, o treti juos naudotų. Tokiu būdu visuomenėje atsirastų primityvūs rinkos santykiai.
Rinka – sąvoka, turinti daug prasmių ekonomikos teorijoje. Dažnai rinka vadinama vieta, kurioje žmonės perka ar parduoda prekes ir išteklius. Tačiau toks apibrėžimas yra per siauras. Platesnis apibrėžimas apima kainų sandėrius, paprastai besireiškiančius tarp pardavėjų ir pirkėjų, kurių sprendimai ir perkamoji galia formuoja paklausą bei pasiūlą bei jų tarpusavio ryšį. Taigi rinka– tai visuma ekonominių santykių, kuriuose reguliuoja paklausos ir pasiūlos, kainodaros, konkurencijos ir kiti objektyvūs ekonomikos dėsniai.Verslo įmonių rinka užtikrina pagrindinių ekonomikos klausimų – ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti – sprendimą.
Kitais žodžiais, tai vieta, kurioje ekonominiai subjektai perka-parduoda prekes bei paslaugas ir kitus išteklius. Tai mainų procesas, kuriame susitinka produktų, ek
konominių išteklių ar vertybinių popierių pardavėjai ir pirkėjai.
Tačiau ne visada tokia rinka gerai funkcionuoja – vieni čia pralobsta, kiti – nuskursta. Todėl šiam mechanizmui reikalinga nešališka kontrolė. Tokią funkciją atlieka šalyje sukurti įstatymai ir asmenys, prižiūrintys, kad jų būtų laikomasi. Kiek valstybė kišasi į rinkos mechanizmą apibūdina ekonomikos sistemos.
Paprastai ekonomikos vadovėliai šį terminą apibrėžia taip:
Ekonomikos sistema – trūkumo ir pasirinkimo problemų sprendimo būdas.
Tai reiškia, kad ekonomikos sistema paskirsto retus išteklius taip, kad būtų patenkinti visi visuomenės poreikiai ir kad ištekliai būtų kuo efektyviau panaudoti.
Vadinasi rinkos ekonomikos sistema galime vadinti trūkumo ir pasirinkimo problemų sprendimo būdą, jame dalyvaujant ekonominių santykių visumai, kai gamintojo priimami sprendimai – ką ir kaip gaminti – remiasi informacija apie rinkoje esamą pasiūlą ir paklausą.
Kiekviena valstybė ar atskira visuomenė per savo vystymosi laiką, dėl skirtingos geografinės padėties, turimų išteklių kiekio, istorinės raidos, turi sukūrusi tik jai būdingą rinkos ekonomikos sistemą, t.y. tuos problemų sprendimo būdus, kuriais remiasi toje šalyje gyvenantys piliečiai.
1.2. VARTOTOJŲ POREIKIŲ TENKINIMAS SKIRTINGOSE RINKOS EKONOMIKOS SISTEMOSE
Tobulos rinkos gyvenime nerasime. Niekad nebūna situacijos, kai, pavyzdžiui, visos kainos kiekvienu momentu būtų tinkamos ir atspindėtų tikslią informaciją. Įvairiausi rinkos trūkumai yra realybė, su kuria rinkos ekonomika visada turi grumtis. Šie trūkumai turi būti įvertinti, palyginti su tais trūkumais, kuriuos dažnai lemia tiesioginis valdžios kišimasis. Todėl va
aldžia, prieš imdamasi taisyti rinkos trūkumus, turi būti visiškai tikra, kad jos reguliavimo priemonės nepadarys dar daugiau žalos.
Laisva rinka atrodo naudinga daugumai ir daugumai lengvai suprantama. Pagal jos modelį bent vieno asmens (kad ir paties turtingiausio) gerovės augimas padidina bendrą tautos gerovę. Tačiau bet kurio tą modelį aprašančio vadovėlio įvade perspėjama, kad realiame pasaulyje nėra laisvos rinkos ūkio ir negalima siekti jį sukurti ekonominės politikos priemonėmis.
Pridurtina, kad niekada nebus galima tobulai įgyvendinti absoliutaus ekonominio visų saugumo. Tai pareikalautų per didelių individo laisvės praradimų. Be to, ir pats ekonomikos veikimas nėra garantuotas. Ką Anglijos valstybės veikėjas Vinstonas Čerčilis yra pasakęs apie demokratiją, gali būti vienas svarbiausių argumentų, palaikančių rinką: ,,Demokratija (čia: rinkos ekonomika) yra bloga valdymo forma, bet aš nežinau geresnės”.
Trumpai tariant, nors demokratija taip pat turi trūkumų, bet geresnės už ją neturime.
Rinkos ekonomikos s.istemos skirtingose šalyse negali būti vienodos. Tai priklauso nuo visuomenės moralės ir valstybės kišimosi į rinkos mechanizmą. Skirtingos ekonomikos sistemos skirtingai tenkina ir poreikius.
Pagal tai, kaip ekonomikos sistema siekia savo tikslų ir naudoja ribotus išteklius, galima išskirti keturis pagrindinius tipus: papročių, grynojo kapitalizmo, komandinio ir mišraus.
1.3 Rinkos organizacinės formos
Rinka tiek šakos, tiek nacionalinės ekonomikos požiūrių yra nevienalytė. Todėl skiriamos kelios rinkos struktūros arba organizavimo formos. Rinkos struktūra (lot.structura – objekto arba reškinio sandara) lemia grupė veiksnių. Pagrindinis kriterijus, nustatant rinkos struktūrą, yra konkurencija (lot.conkurrentia < conkurro – bėgu drauge> varžymasis, rungtyniavimas kurioje nors srytyje, norint pasiekti tą patį tikslą), t.y. gaug ar mažai gamintojų yra šakoje. Žodžiai daug ar mažai nereiškia kokio nors konkretaus skaičiaus, jais nusakoma tik konkurencinė sąveika tarp prekių gamintojų ar paslaugų teikėjų.
Paprastai rinkos struktūrą rodo:
1) firmų (gamintojų ar pardavėjų) skaičius,t.y. konkurencinė jų sąveika;
2 ) kainų kontrolė;
3) išleidžiamos produkcijos pobūdis, t.y. produktų diferenciacija (vienarūšė, įvairiarūšė ar pakaitalai);
4) kelias į rinką (pateikimo į rinką ir išėjimo iš jos lengvumo laipsnis);
5) pasinaudojimo ekonomine ir technologine informacija galimybės.
Pirmaisiais keturiais kriterijais remiantis užtikrinama, kad jokia įmonė rinkoje netaps monopolistinė, penktuoju – apsaugoma nuo monopolistinio pelno atsiradimo.
Šiuolaikinio ūkio struktūra yra sudėtinga. Jame veikia įvairių organizacinių formų rinkos. Rinkos organizacinės formos skiriasi konkurencijos tipais bei konkurencijos ypatybėmis, kurios priklauso nuo konkuruojančių rinkos subjektų (gamintojų arba vartotojų) skaičiaus. Toliau nagrinėsiu keturias pagrindines rinkos organizavimo formas:
1) tobulos konkurencijos rinką;
2) monopolinę rinką;
3) oligopolinę rinką;
4) monopolinės konkurencijos rinką.
Tobulos konkurencijos rinka pagrįsta tobula konkurencija. Jos subjektai, atskirai paimti, negali paveikti rinkos kainos, t.y. jie neturi rinkos galios. Tuo tarpu kitos rinkos yra netobulos konkurencijos atmainos. Jos subjektai mažesniu arba didesniu laipsniu gali paveikti rinkos kainą, t.y. jie turi didesnę arba mažesnę rinkos galią.

Tobulos konkurencijos rink air monopolinė rinka yra dvi kraštutinės šiuolaikiniam ūkiui nelabai būdingos (ypač pirmoji) rinkos organizavimo formos. Tuo tarpu monopolinės konkurencijos ir oligopolinės rinkos yra kur kas labiau paplitusios. Visų šių rinkų veikimas apibūdinamas jų efektyvumu. Efektyvumas nustatomas remiantis trimis pagrindiniais kriterijais: visuomeniniu, techniniu arba technologiniu ir dinaminiu efektyvumu. Visuomeninis efektyvumo kriterijus išreiškia maksimalią visuomenės naudą, kuri gaunama veikiant taitinkamam rinkos tipui. Techninio arba technologinio efektyvumo kriterijus išreškia geriausią išteklių panaudojimą gamyboje. Jis matuojamas sąnaudomis produkcijos vienetui pagaminti arba produkcijos apimtimi sąnaudų vienetui. Dinaminio efektyvumo kriterijus išreiškia maksimalų techninės arba technologinės pažangos skatinimą. Ši pažanga paprastaipasireškia gamybos kaštų mažėjimu. Technologijos tobulinimas leidžia racionaliau naudoti išteklius ir pasiekti efektyvesnį gamybos lygį ateityje.
Rinkos gali būti skirstomos ir teritoriniu principu. Pagal šį principą rinkos gali būti vietinės,nacionalinės ir tarptautinės. Kiekviena iš jų turi savo ypatybių. Tarp rinkos tipo ir teritorijos dydžio yra ryšys. Rinkos tipas gali kisti priklausomai nuo teritorijos dydžio. Tarkime, gamintojas gali būti monopolistas vietinėje rinkoje, tačiau jis šią monopoliją gali prarasti,jeigu jo veiklos sritis išplėtojama į nacionalinę arba tarptautinę rinką.
Dabar norėčiau panagrinėti kiekvieną rinos organizacinę formą atskirai.
Pirmoji rinkos organizacinė forma yra Tobulos konkurencijos rinka..2. TOBULOS KONKURENCIJOS RINKA
2.1 TOBULOS KONKURENCIJOS PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI
Kiekvienai konkurencijos formai būdingi savi privalumai ir trūkumai. Jų žinojimas bei analizė kiekvienam verslininkui turi nemažą pažintinę ir praktinę prasmę, taigi tai svarbu ir verslo plėtotei. Nuo konkurencijos formų privalumų bei trukumų priklauso verslininkų ekonominių interesų realizavimo mechanizmas bei būdai, o taip pat jų vaidmuo ekonomikoje, santykiai su vartotojais.
Tobulos konkurencijos rinka – tai rinkos ekonomikos idealas, savireguliacijos dėsniais pagrįsta ekonominė sistema. Tokioje sistemoje pasiūla atitinka paklausą, todėl prekių ir paslaugų rinkos kaina atitinka jų vertę. Tobulos konkurencijos sąlygomis rinkoje (šakoje) yra daug tarpusavyje konkuruojančių įmonių, kurios gamina homogenišką arba vienarūšę produkciją. Kiekvienai jų tenka tik maža atitinkamo produkto rinkos dalis. Todėl įmonės pasiūlos keitimas negali pakeisti rinkos kainos. Iš to matyti, kad kiekviena iš tarpusavyje konkuruojančių įmonių yra kainos gavėja, t.y. visą savo produkcija gali parduoti esama rinkos kaina, o savo pajamas arba pelną gali keisti, keisdama pardavimų apimtį.
Tokiu atveju prekės kaina P (anglų k. – price) ir ribinės pajamos MR (anglų k. – marginal revenue) yra vienodos P = MR. Ribinės pajamos (MR) yra bendrųjų pajamų TR (anglų k. – total revenue) apimties pokytis, kai produkcija (q) padidėja vienu vienetu.

Arba kitaip, ribinės pajamos yra nustatomos atimant bendrąsias pajamas, gautas pardavus q vienetų produkcijos, iš bendrųjų pajamų, gautų pardavus q+1 vienetų produkcijos:
MR = TRq+1 – TRq
1 lentelė. Įmonės – tobulos konkurentės prekės kaina, bendrosios ir ribinės pajamos

1 pav. Paklausos ir ribinių pajamų kreivės tobulos konkurencijos sąlygomis

Kadangi kiekviena įmonė tobulos konkurencijos sąlygomis parduoda tik mažą šakos produkcijos kiekį ir yra kainos gavėja (negali paveikti rinkos kainos, keisdama pardavimų apimtį), tai įmonės paklausos kreivė yra horizontali absoliučiai elastinga kainoms. Jos padėtis priklauso nuo rinkos kainos lygio.
Įmonės bendrosios pajamos už parduotą produkciją priklauso nuo dviejų kintamųjų – parduoto produkcijos kiekio ir kainos ir yra lygios šių kintamųjų sandaugai:
TR = P x q
Kadangi konkurencinė įmonė ir mažesnį ir didesnį produkcijos kiekį parduoda ta pačia kaina, tai jos vidutinės pajamos AR (anglų k. – average revenue) yra lygios:

Vadinasi, konkurencinės firmos vidutinės pajamos ir ribinės pajamos yra lygios kainai, t.y.:

AR = MR = P
Ribiniai kaštai – tai papildomi kaštai papildomo produkto gamybai. Jei yra žinomi bendrieji kaštai TR skirtingos produkcijos apimties gamybai, ribinius kaštus galima nustatyti taip:

MC = TCq – TCq-1, čia

MC – ribiniai kaštai;

TCq – bendrieji kaštai, gaminant q vienetų produkcijos;
TCq-1 – bendrieji kaštai q-1 vienetų produkcijos gamybai.

2 lentelė. Produkcijos ribinių kaštų apskaičiavimas

Iš 2 lentelės galime pastebėti, kad netgi tuo atveju, kai įmonė negamina produkcijos (q = 0) bendrieji kaštai neišnyksta. Tai paaiškinama tuo, kad bendrieji kaštai susideda iš pastovių kaštų FC (anglų k. – fixed costs) ir kintamų kaštų VC (anglų k. – variable costs).
Kintamų kaštų dydis priklauso nuo gamybos apimties. Jiems priskiriamos išlaidos žaliavoms, kurui, energijai bei kitiems kintamiems ištekliams apmokėti.
Tuo tarpu pastovūs kaštai – t.y. kaštai, kurių lygis nesikeičia keičiantis gamybos apimčiai. Jiems priskiriami pastatų, įrengimų, žemės nuomos bei kitos išlaidos. Šie kaštai, trumpuoju laikotarpiu, turi būti apmokėti, net jeigu įmonė negamina produkcijos.

2 pav. Tobulos konkurencijos įmonės pelno maksimizavimas trumpuoju laikotarpiu
Pagal pelno maksimizavimo taisyklę, tobulos konkurencijos įmonė trumpuoju laikotarpiu gauna maksimalų pelną, pasirinkdama gamybos apimtį, kuriai esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR = MC). Esant šiai sąlygai įmonės ekonominį pelną rodo skirtumas tarp vidutinių pajamų AR (anglų k.. – average revenue) ir bendrųjų vidutinių kaštų ATC (anglų k. – average total costs) (2 paveiksle pavaizduotas cdef stačiakampio plotas – įmonės gaunamas pelnas).
Pelno maksimizavimo taisyklė naudoja visų rinkos struktūrų įmonės, bet tik tobulos konkurencijos sąlygomis P = MC. Kitų rinkos struktūrų įmonių P > MC ir P > MR.

3 pav. Konkurencinės įmonės ilgo laikotarpio pusiausvyra

Tuo tarpu, ilguoju laikotarpiu visi gamybos veiksniai yra kintami. Konkurencinėje šakoje įmonės laisvai gali įeiti į šaką arba išeiti iš jos.
3 paveiksle pavaizduotame grafike pažymėtas taškas E rodo konkurencinės įmonės ilgojo laikotarpio pusiausvyrą. Šiame taške produkcijos kaina (P) ir ribinės pajamos (MR) yra lygios minimaliems vidutiniams kaštams (ACmin) ir lygios ribiniams kaštams (MC).
Taigi įmonės ilgo laikotarpio pusiausvyros atveju yra tokia lygybė: MR (P) = ACmin = MC.
Nors konkurencinė įmonė trumpuoju laikotarpiu gali gauti ekonominį pelną (arba patirti nuostolius), ilguoju laikotarpiu įmonės ekonominis pelnas lygus nuliui, įmonė tik padengia savo kaštus. Tačiau esant šiai situacijai įmonė gauna vadinamąjį normalųjį pelną, t.y. galimas verslininko pajamas už nuosavų resursų išnuomavimą kitiems.

MR (P) = ACmin = MC lygybė apibūdina konkurencinės ekonomikos efektyvumą, kurio pagrindinės formos:
1)gamybos efektyvumas;
2)išteklių paskirstymo efektyvumas;
Taigi, tobulos konkurencijos rinkos privalumai yra:
1) Gamybos efektyvumas (P = ACmin) reikalauja, kad prekės būtų gaminamos pigiausiu būdu.
Tobulos konkurencijos sąlygomis ilguoju laikotarpiu naujoms įmonėms įeinant į šaką, konkurencija priverčia įmones gaminti tokį produkcijos kiekį (qE), kuris atitinka minimalų vidutinių kaštų lygį (ACmin) ir nustatyti kainas (PE), kurios atitinka šiuos minimalius kaštus.
Tokia situacija yra palanki vartotojams, kadangi jie gauna galimai pigiausias prekes (P = ACmin). Kartu, gaminant rinkai reikalingą produkcijos kiekį (qE), įmonės sunaudoja minimalią išteklių apimtį, nes produkcijos vieneto kaštai yra minimalūs (ACmin).
2) Konkurencinė įmonė gauna maksimalų pelną, gamindama tokį produkcijos kiekį (qE), kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR (P) = MC).
Jeigu įmonė gamintų mažesnį produkcijos kiekį (q < qE), ji nepasiektų optimalios gamybos apimties, kuriai esant gautų maksimalų pelną. Be to, tokiu atveju produkto gamybai būtų skirta per mažai išteklių visuomenės požiūriu, nes visuomenės poreikiai nebūtų tenkinami maksimaliai.
Esant situacijai, kai produkcijos kaina yra didesnė už ribinius kaštus (P > MC) įmonė turėtų padidinti gamybos apimtį, kol ribiniai kaštai (MC) susilygintų su prekės rinkos kaina (P = MC). Šiuo atveju susilygintų vartotojo paskutinio pagaminto prekės vieneto papildomas naudingumas MU (anglų k. – marginal utility), kaina ir ribiniai kaštai:
P(MU) = MC.
Kaina lygi ribiniam naudingumui, kadangi pirkėjas už prekę moka tiek, kiek yra jos paskutinio perkamo vieneto papildomas naudingumas.
Antra vertus, tobulos konkurencijos įmonei yra nenaudinga gaminti didesnį produkcijos kiekį, negu tas, kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR (P) = MC). Šioje situacijoje prekės ribiniai kaštai viršytų prekės kainą (MC> P), o tai reiškia, kad įmonės paskutinis pagamintas produkcijos vienetas duotų nuostolį. Be to, didesnį produkcijos kiekį, negu tas, kuriam esant MR (P) = MC, visuomenės požiūriu produkto gamybai būtų skirta per daug išteklių.

Todėl, tik gaminant tokį produkcijos kiekį (qE), kuriam esant ribinės pajamos yra lygios ribiniams kaštams (MR (P) = MC), ištekliai paskirstomi efektyviai ir geriausiai tenkinami vartotojų poreikiai.
Tačiau tobulos konkurencijos rinkos struktūra turi ir esminių trūkumų:
1)Pajamų paskirstymo nelygybė.

Pajamų paskirstymo nelygybė tobulos konkurencijos sąlygomis kyla iš to, kad rinkos
dalyviai skiriasi savo išsilavinimu, žiniomis, labai nevienodas jų ūkinis aktyvumas, versloviškumas, jų indėlis formuojant atitinkamų prekių pasiūlą., jų reakcija į paklausos svyravimus, į kainų skirtumus atskirose rinkose. Todėl nevienodos atskirų rinkos dalyvių pajamos. Akivaizdu, kad toks gyventojų pajamų pasiskirstymas negali būti priimtinas išsivysčiusiose valstybėse. Todėl vyriausybė atlieka pajamų perskirstymo funkciją. Išsivysčiusiose šalyse vyriausybės atlieka šią funkciją įvairiomis socialinėmis programomis (pvz., socialinio draudimo, nemokamų arba iš dalies mokamų paslaugų) bei progresyvine mokesčių politika.
2) Pašaliniai ūkinės veiklos efektai.
Tobulos konkurencijos rinka nevaldo pašalinių ūkinės veiklos efektų: aplinkos teršimas, triukšmas, transporto kamščiai ir kt. Visų pašalinių ūkinės veiklos efektų bendras bruožas yra tas, kad jų teikiama nauda arba jų sąlygojama žala neįtraukiama į rinkos santykius. Produkcijos su pašaliniais ūkinės veiklos efektais gamyba arba vartojimas duoda naudos arba padaro nuostolį pašaliniams asmenims, kurie nėra nei šios produkcijos gamintojai, nei jos vartotojai.
Rinka nepajėgi įvertinti ribinės naudos ar ribinės žalos, susijusios su šiais efektais, todėl produkcijos kainoje jie neatsispindi. Tokiu atveju įsikiša vyriausybė, bausdama įmones už neigiamus išorės efektus (pvz., aplinkos teršimą) arba papildomai skatindama tas, kurios mažina neigiamą pašalinių efektų poveikį.
3) Tobulos konkurencijos rinka neskatina gaminti vadinamųjų visuomeninių gėrybių. Šiomis gėrybėmis (pvz., švyturiai jūroje, keliai) gali naudotis daug žmonių, nepriklausomai nuo to, pirko jie šias gėrybes ar ne. Todėl nei vienas nesuinteresuotas šias gėrybes pirkti. Visuomeninių gėrybių gamybą finansuoja vyriausybė ir ne rinkos pagrindais aprūpina jomis vartotojus.
4) Tobulos konkurencijos rinka negali apriboti socialiai nepageidaujamų bei žalingų produkcijos rūšių (alkoholinių gėrimų, tabako gaminių ir kt.) gamybą, pardavimą bei vartojimą.
Šių produkcijos rūšių gamybą, realizavimą bei vartojimą reguliuoja vyriausybė ir jos organai.

5) Tobulos konkurencijos sąlygomis šakoje yra daug smulkių gamintojų, todėl yra sunku gauti masto ekonomiją atskiroje įmonėje. O tai stabdo produkcijos vieneto kaštų mažinimą, gamybos efektyvumą.
6) Smulkios tobulos konkurencijos įmonės yra nepajėgios užtikrinti sparčios technikos pažangos, įsisavinti ir taikyti pažangią gamybos technologiją.
7) Tobulos konkurencijos sąlygomis produkcija yra standartizuota, o tai riboja vartotojų pasirinkimą rinkoje.
Ne paisant to, kad tobulos konkurencijos modelis yra labiau teoriškas ir grynuoju pavidalu tokios rinkos neegzistuoja, yra rinkų pagal savo charakteristikas labiau artimų tobulos konkurencijos rinkos struktūrai, nei bet kuriai kitai. Be to, tobulos konkurencijos rinka – tai yra standartinis modelis, kuris leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų ekonominį efektyvumą bei jų pranašumus ir trukumus lyginant su tobulos konkurencijos rinkos struktūra.
2.2 Tobula konkurencija ir efektyvumas
Tobulos konkurencijos rinka užtikrina gamybos ir vartojimo efektyvumą, teikdama didžiausią naudą tiek vartotojui, tiek gamintojui (pardavėjui). Vartotojas maksimizuoja savo naudą, kai jo perkamų produktų ribinis naudingumas lygus tų produktų kainai. Tai įvyksta tada, kai vartotojas priima sprendimą, kokį prekių kiekį pirkti. Siekdamas maksimaliai patenkinti savo poreikius, jis didina perkamų prekių kiekį, kol ribiniai kaštai yra mažesni už ribinį naudingumą. Vartotojo elgsenos efektyvumas rodo, kokiu mastu vartotojui pavyksta priartinti ribinį naudingumą prie kainos, operuojant perkamų prekių kiekiu. Minėtas efektyvumas didžiausias tuomet, kai ribinis naudingumas yra lygus perkamų prekių ar paslaugų kainai.
Gamintojo elgsenos efektyvumas rodo, kokią didžiausią naudą (pelną) galima gauti pasirinkus tinkamą gamybos apimtį, kuriai esant ribiniai kaštai labiausiai priartėja prie kainos, susidarančios rinkoje, arba tampa jai lygūs.
Visuomeninis efektyvumas pasiekiamas tuomet, kai ir vartotojai, ir gamintojai gauna didžiausią naudą. Tam būtina palyginti visuomenės gaunamą naudą su jos kaštais .ūkiui funkcionuojant pagal tobulos konkurencijos principus. Šiuo atveju ribinis naudingumas visuomenei turi būti lygus individualaus prekės vartotojo ribinam naudingumui, o ribiniai visuomenės kaštai turi sutapti su ribiniais individualių prekių gamintojų kaštais.
Tobulos konkurencijos rinkoje pelno siekimas skatina išteklių judėjimą tarp atskirų firmų ir šakų. Todėl konkurencinei rinkai būdingas išteklių alokacinis efektyvumas.
Alokacinis efektyvumas – tai situacija ūkyje,kai ekonominiai ištekliai tarp šakų pasiskirsto taip, kad juos perskirstant negalima padidinti kieno nors naudos, nesumažinant kitų naudos. Kitaip tariant, tam tikru momentu tam tikroje rinkoje jie yra paskirstyti geriausiai. Alokacinį efektyvumą geriausiai atskleidžia kainų stabilumas rinkoje. Kainų kitimas rodo alokacinį neefektyvumą, ir ištekliai perkeliami iš šakos, kurioje jų yra per daug, į šaką, kurioje išteklių trūksta.
Konkurencinė rinka užtikrina ir technologinį efektyvumą. Technologinis efektyvumas – geriausias paskirstytų išteklių naudojimas produktams gaminti. Jis išreiškiamas minimaliomis produkcijos vieneto sąnaudomis, arba maksimaliu produktu, sunaudotu išteklių vienetui. Tobulos konkurencijos rinkoje technologinis efektyvumas užtikrinamas mažinant gamybos kaštus, įgalinančius maksimalų pelną.
Esant tobulai konkurencijai sudaromos sąlygos ir dinaminiam efektyvumui užtikrinti, kuris reiškia inovacijų orientavimą didžiausio rezultativumo linkme. Jei šakoje kainos išlieka stabilios, tai firmos, įdiegusios naujoves ir sumažinusios gamybos kaštus, gauna papildomą pelną. Papildomo pelno galimybės skatina gamintojus diegti naujas technologijas ir kartu skatina visuomeninio efektyvumo didėjimą.
Kai rinkoje susidaro padėtis, kai nebelieka jokio alternatyvaus išteklių panaudojimo būdo, kuris pagerintų kieno nors padėtį (gamintojo ar vartotojo), nepabloginęs kieno nors kito padėties, pasiekiamas Pareto optimumas. Pirmasis šią idėją suformulavo italų ekonomistas Vilfrado Pareto (1848 – 1923), todėl ji ir vadinama jo vardu.
Taigi esant tobulos konkurencijos rinkai, ekonominiai ištekliai paskirstomi efektyviausiai ir vartotojai pasiekia didžiausią naudą.
Tačiau tobulos konkurencijos rinkos struktūra turi ir esminių trūkumų:
1) Esant tobulai konkurencijai firmos nėra pakankamai skatinamos diegti naujoves, nes imformacijos apie technines ar technologines naujoves greitai gauna kitos įmonės. Todėl negalima tikėti didesnio konkurencinio pranašumo prieš kitas šakos įmones. Dėl to ši rinkos struktūra dinaminiu požiūriu yra neefektyvi.

2) Gaminant produkciją susidaro išoriniai kaštai, pavyzdžiui: teršiamas oras, vanduo, žemė.Firmos nepadengia išorinių kaštų, todėl socialiniai kaštai yra didesni už privačius kaštus. Kainomis padengiami tik privatūs kaštai.
3) Dėl minėtų konkurencinės įmonės savybių ši rinka nepasižymi produkcijos įvairove. Dėl tobulos informacijos, nepakankamų paskatų diegti naujoves lėtai keičiasi produkcijos struktūra ir gyvenimo standartai (Mikroekonomika. – V., 2000, p.180).
Tobulos konkurencijos rinka – daugiau teirinis modelis nei realybe,kaip jau minėjau. Tačiau jos studijos ir analizė leidžia geriau įvertinti kitas rinkos struktūras, atskleisti jų pranašumus ir trūkumus.
2.3 Tobulos konkurencijos organizavimo forma
Tobulos konkurencijos rinkai būdinga:
1)Didelis dalyvių skaičius. Rinkoje yra labai daug gamintojų, pardavėjų ir beabejo pirkėjų. Tarp prekių gamintojų ir pardavėjų šakoje vyksta konkurencija.
1) Firma tobulos konkurencijos rinkoje neturi įtakos kainai, nes rinkos vertė ir kaina formuojasi šakoje, spontaniškai veikiant paklausos ir pasūlos dėsniams (apie tai plačiau kalbėta anksčiau).
2)Išleidžiamaprodukcija homogeninė (t.y. vienoda,neturi sandaros skirtumų), t. y vienarūšė. Pirkėjo požiūriu prekės ir paslaugos, siūlomos gamintojo ar pardavėjo, yra identiškos kitų gamintojų ar pardavėjų siūlomoms prekėms ar paslaugoms.
3)Visiška įėjimo ir išėjimo laisvė. Firmos, norinčios patekti į rinką, tai gali padary.ti tokiomis pat sąlygomis, kaip tai padarė tos, kurios jau gamina analogiškas prekes ar teikia paslaugas. Lygiai taip pat nėra jokių kliūčių išeiti iš rinkos ir pervesti kapitalą į kitas ūkio šakas,jei verslas šakoje tampa nepelningu.
4)Išsami informacija. Kikviena įmonė ir kiekvienas vartotojas yra gerai informuoti apie gaminamų ir realizuojamų prekių bei paslaugų kainas,kokybę, gamybos technologijas ir kitus būtinus dalykus.
Tobulos konkurencijos rinkai gamintojai stengiasi mažinti gamybos kaštus, kad galėtų padidinti pelną. Todėl naudojamos vis pažzngesnės technologijos, įrengimai ir mašinos, kvalifikuotesnė darbo jėga. Todėl konkurencinė rinka skatina mokslo ir technikos pažangą, jų laimėjimų įdiegimą į gamybą.

Konkurencija taip pat verčia prekių gamintojus gerinti jų kokybę, plėsti prekių ir paslaugų asortimentą. Taigi besirungdamos rinkoje dėl vartotojų įmonės gamina įvairesnes ir geresnės kokybės prekes pačiomis mažiausiomis sąnaudomis. Todėl laimi ir gamintojas, ir vartotojas.

Sekanti rinkos organizacinė forma yra Monopolinė rinka.3. MONOPOLINĖ RINKA

3.1. Monopolijos susiformavimo priežastys
Pagrindinis monopolizuotos rinkos bruožas yra vienos įmonės viešpatavimas joje. Jeigu įmonė gamina tam tikrą prekę, neturinčią substitutų, ji yra monopolija. Jeigu tobulos konkurencijos atveju, rinkoje yra daug įmonių, iš kurių nė viena negali pakeisti prekių vertės ir rinkos paklausos kreivė yra krintanti žemyn iš kairės į dešinę, tai monopolijos atveju įmonė viešpatauja viena ir jos paklausos kreivė yra krintanti žemyn ir prekės vertė priklauso nuo realizuojamų prekių apimties.
Taigi, monopolija iš graikų kalbos “monos”- reiškia vienintelis, “poleo”- parduoti. Vienintelio pardavėjo atsiradimą sąlygoja sekančios priežastys:
Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Dažniausiai tai būna svarbiausias gamybinis išteklius.
Monopolija atsiranda susijungus keletui gamintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų gali susijungti į vieną firmą ir tokiu būdu, pakelti kainą bei padidinti gaunamą pelną.
Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui, pardavusi Lietuvos telekomą, vyriausybė suteikė jai monopoliją iki 2005 m. tiekti laidines telekomunikacijų paslaugas visoje Lietuvos teritorijoje.
Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda dėl itin svarbios masto ekonomikos veiklos, įgalinančios visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dvejose ar daugiau.
Galima išskirti tokias įėjimo į monopoliją kliūtis:
Vyriausybės licenzijos ir privilegijos. Dažnai vyriausybės politikos, garantuojančios firmoms vienintelio pardavėjo statusą, rezultatas būna kliūtis kitoms firmoms įeiti į tam tikrą rinką.
Masto ekonomija – kaštai. Kai kuriose šakose šiuolaikinė technologija įgalina pasiekti žemus gamybos kaštus tik stambiems gamintojams, gaminantiems didelę produkto rinkos dalį.
Svarbių išteklių kontrolė. Prie šių išteklių galime pristirti ir unikalius sugebėjimus ar žinias.
Patentai ir autorinės teisės. Pastarieji dažniau suteikiami naujo produkto išradėjui skatinant jį tobulinti produktą, ieškoti naujų išradimų. Patentiniai įstatymai apsaugo išradėją nuo konkurentų. Tačiau išimtinės teisės yra garantuojamos tik tam tikrą laikotarpį- tokia monopolija yra laikina.

Taigi, šios išvardintos sąlygos leidžia formuotis monopolijai. Mopolijos paklausos kreivė yra pavaizduota 1.1 pav.

1.1pav. Monopolojos paklausos kreivė.3.2. Monopolijų rūšys
Rinka monopolizuojama sukuriant arba savaime atsirandant barjerams įeiti papildomoms įmonėms į rinką. Monopolijų rūšis galima skirstyti pagal tai, kokie barjerai skatina jas susikurti:

Natūrali monopolija, kuri atsiranda dėl ribotų išteklių pasiūlos. Tai gali būti bet koks išteklius.

Teisinė monopolija suteikia gamintojams teisišką apsaugą bei apsaugo rinką nuo nesąžiningos konkurencijos.

Socialinė monopolija kyla iš techninių pasiūlos sąlygų. Kaip pavyzdys gali būti šilumos tinklai.
Natūrali monopolija
Natūrali monopolija atsiranda dėl ribotos žaliavų pateikimo rinkai galimybės. Natūralios monopolijos pavyzdys yra nikelio gavyba Kanadoje (apie 90 % pasaulinės pasiūlos). Ribota pasiūla sukūrė monopoliją, pakankamai stiprią pasaulinei kainai paveikti, nors yra metalų, kurie galėtų būti nikelio pakaitalai. Natūrali monopolija remiasi ekonomijos dėl gamybos mastų efektu. Kartais susidaro tokia padėtis rinkoje, kad mažiausi vidutiniai kaštai yra tada, kai visa šakos produkcija gaminama vienoje įmonėje. Jeigu šakoje bus bent dvi įmonės, nė viena iš jų negalės padengti savo kaštų, nes pasidalijus šakos gamybos apimtį į dvi dalis, pasikeičia ryšys tarp kiekvienos įmonės paklausos ir vidutinių kaštų. Taigi rinkoje, kurioje paklausos ir vidutinių bendrųjų kaštų kreivių ryšys yra toks, kad kaštai sumažėja ir gali būti padengti vidutinėmis pajamomis tik esant didelei gamybos apimčiai, sudarančiai visą šakos gamybos apimtį, susidaro galimybė natūraliai monopolijai.
Teisinė monopolija
Teisinė monopolija yra pripažinta ir saugoma įstatymo, siekiant išvengti nesąžiningos veiklos ir suteikiant gamintojams, autoriams ir išradėjams galimybę naudotis savo pastangų vaisiais. Teisinės monopolijos yra patentai, autorinės teisės, kurios pripažįsta asmenų išimtinę teisę gauti pajamas už tam tikras prekes ir naudoti tam tikrus objektus.
Patentas yra įėjimo į rinką barjeras. Nes idėjos, kokias prekes gaminti, kokią technologiją naudoti yra prilyginamos ištekliams. Tačiau tokius išteklius galima perimti iš savininko (prekės konstrukciją galima nukopijuoti) ir pažeisti jo monopolinę padėtį. Neapsaugant intelektualinio darbo autorinių teisių, negalima tikėtis sparčios technologinės pažangos. Todėl valstybė ir imasi šios apsaugos ir taiko patento teises. Patento savininkas turi monopolinę teisę tam tikrą laikotarpį naudoti išradimą savo įmonėje. Valstybei iškyla nelengvas uždavinys rasti optimalų patento apsaugos laikotarpį, nes turi būti atsižvelgta ne tik į patento savininko interesus, bet ir jo norą išnaudoti savo monopolinę padėtį vartotojo nenaudai.
Socialinė monopolija
Socialinė monopolija susijusi su vandens, dujų, elektros energijos tiekimu, pašto paslaugomis. Kompanijos, teikiančios šias paslaugas, turi monopoliją, kylančią iš techninių aprūpinimo sąlygų. Visai nepraktiška ir netgi neįmanoma būtų konkrečioje vietovėje verstis tokių rūšių veikla daugiau negu vienai kompanijai – tai sukeltų nepatogumų visuomenei, būtų švaistomi ištekliai. Pavyzdžiui, kaip būtų nepatogu jei dešimtys dujų ir elektros tiekimo įmonių turėtų teisę rausti miesto gatves.
Rinkos galia būtų sutelkta vienose rankose ne tiktai įmonių individualiomis pastangomis, joms plečiantis ir kuriant įėjimo į rinką barjerus, bet ir sujungiant savo pastangas kelioms įmonėms. Tai monopoliniai sandėriai ir susiliejimai. Monopolinė padėtis ir monopolinės pajamos gali būti pasiekiamos ir individualioms įmonėms sudarant susitarimus. Susitarimas gali būti dėl kainos fiksavimo ir gamybos apimties pasiskirstymo, dėl įėjimo į rinką barjerų nustatymo. Susitarimų dėl įmonių pasekmės – didesnės pajamos. Tačiau dažnai atskiros įmonės siekia pažeisti susitarimus, norėdamos padidinti realizaciją ir pajamas.
Atskiros firmos gali suaktyvinti savo veiklą rinkoje ir užimti monopolinę padėtį ne tiktai sadarydamos sandėrius dėl produkcijos kainos, pardavimų kvotų, bet ir susiliedamos viena su kita arba pajungdamos viena kitą. Susiliejimai gali būti horizontalūs ir vertikalūs.
Horizontalūs su.siliejimai
Horizontalūs susiliejimai apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, sujungiama ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti produkcijos apimtį. Susiliejimas yra pigesnis monopolizacijos būdas, palyginti su sandėrio sudarymo tarp tos pačios produkcijos gamintojų metodu. Nes pastarajam reikalingos pastangos derybose su partneriais, kurių kiekvienas siekia didžiausios naudos sau. Be to, sandėriai nėra tvirti.
Vertikalūs susiliejimai
Vertikalūs susiliejimai vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos išteklius arba parduoda viena kitai produktus. Pavyzdžiui, popieriaus fabrikas gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė su plytine arba cemento gamykla. Monopolistas įsigyja sau išteklius tobulos konkurencijos rinkoje, o pagamintus produktus realizuoja monopolinėje rinkoje. Vertikalūs susiliejimai įvyks monopolistui įsigijus išteklių tiekėjo įmonę. Tačiau tai nereiškia, kad monopolistas automatiškai padidina savo pajamas įsigytos įmonės gautų pajamų dydžiu. Monopolisto sunaudotų išteklių vertę įsigijant tą pačią produkciją gaminančią įmonę reikia vertinti alternatyviu aspektu. Savo kapitalą jis galėjo panaudoti kitiems tikslams ir būtų gavęs palūkanas. Todėl išteklius jie turi vertinti tokiomis pat kainomis, kurias mokėjo iki firmų susiliejimo. Tiesiogiai monopolistas nieko nelaimėjo.
Tačiau monopoliniai susiliejimai turi prasmę pajamų didinimo aspektu. Vertikali integracija sudaro galimybę apriboti tos pačios produkcijos gamintojų įėjimą į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, patencialūs konkurentai nebegali įsigyti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje.
Esant vertikaliems susiliejimams, efektyviau gali būti panaudota ir kainų diskriminacija. Kainų diskriminacija negalima, kai yra galimybė perparduoti prekę didesne kaina, negu ji atsiėjo vartotojams, kuriems taikoma mažesnė kaina negu kitoms vartotojų grupėms. Jeigu yra gaminamas tarpinis produktas, pardavėjas negalės kontroliuoti, kaip jis bus naudojamas. Tarpinio produkto pirkėjai, kuriems parduodamas mažesne kaina, gali perparduoti tą patį tarpinį produktą brangiau kitiems vartotojams, kurie gamintojui moka brangiau. Bet jeigu tarpinio produkto gamintojas integruojasi su galutinio produkto gamintoju, tada galutinis produktas gali būti lengviau paskirstomas vartotojams skirtingomis kainomis, atsižvelgiant į atskirų vartotojų paklausos kreivės elastingumą.
Monopolistas, vartodamas vertikalią integraciją, gali „suspausti“ tos pačios produkcijos gamintojus, naudodamas tarpinių ir galutinių produktų kainų žirkles. Tarkime, kad susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto vertę, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, ir kartu mažinti kainą galutinio produkto, kurį įmonė gamina iš savo pusfabrikačių. Nemonopolizuotos įmonės įsigyja brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo pačios gaminamus pusfabrikačius. „Suspaudus“ tos pačios produkcijos gamintojus, galima didinti galutinio produkto kainą ir gauti didesni pelną.

3.3 Monopolijos kainodara 3.3.1. Kaina ir gamybos apimtis monopolinėje rinkoje
Monopolinė kaina yra ribinių gamybos kaštų ir elastingumo funkcija. Todėl jei, esant pastoviems ribiniams kaštams, augančios paklausos kreivės elastingumas krenta, tai kaina auga, o jei šios kreivės elastingumas didėja, tai kaina mažėja. Praktikoje visuomeninių poreikių augimas turi įtakos kainoms:
kai ribiniai gamybos kaštai didėja arba lieka pastovūs, tai per trumpą laikotarpį, didėjant poreikiams, didės ir kainoms;
kai ribiniai gamybos kaštai mažėja ir ribinių kaštų kreivės pasvirimas aplenkia pirminį paklausos kreivės pasvirimą, tai kaina turi mažėti;
jeigu ribiniai kaštai mažėja, o ribinių kaštų kreivės pasvirimas yra mažesnis nei paklausos kreivės pasvirimas, tai, jeigu paklausos elastingumas būtų pastovus, tai kaina mažėtų, o, jeigu būtų pastovus paklausos kreivės pasvirimas, tai ji augtų.
Monopolinė kaina nebūtinai yra didelė kaina, nes, kai kaina maža ir skatina visuomeninių poreikių augimą, monopolistas gali didinti gamybos efektyvumą ir mažinti kaštų lygį. Jis gali pelnytis iš ekonomijos, gaunamos gaminant dideliu mastu.
Monopolinėje rinkoje MR ir MC kreivės tiesiogiai lemia tik realizavimo apimtį.

2.1 pav. Prekės kaina ir gamybos apimtis monopolinėje rinkoje.

Monopolisto realizuojamų prekių kainą rodo paklausos kreivė D, kuri aukščiau kreivės MR, o pastarosios susikirtimas su MC rodo gamybos apimtį. Esant gamybos apimčiai taške M, kuriame susikerta MR ir MC, monopolijos pelnas bus didžiausias. Tačiau kaina šiame taške bus didesnė nei MC.
3.3.2 Monopolijos pelno maksimizavimas
Monopolijos tikslas – ekonominio pelno maksimizavimas. Monopolisto tikslas yra ieškoti tokio produkcijos kiekio, kuris maksimizuos pelną, kadangi monopolijos firma pati yra kainos teikėja. Produkcijos kiekis čia diktuoja kainą, kuria ta produkcija bus parduota.
Pelnas maksimizuojamas tada, kai ribinės pajamos (MR) bus lygios ribiniams kaštams (MR) esant optimaliai gamybos apimčiai. Algebriškai optimizavimo sąlygą galime užrašyti taip:

MR = MC
Kol ribinės pajamos didesnės už ribinius kaštus, monopolistas maksimizuos pelną didindamas gamybos apimtį. Kada ribinės pajamos bus mažesnės už ribinius kaštus, firmai apsimokės sumažinti gamybos apimtį.

2.2. pav. Pelno maksimizavimas monopolinėje rinkoje.

Pelno maksimizavimo taškas yra E, kur MR = MC. Šiame taške firma gamina produkcijos vienetus ir nustato kainą. Šią kainą firma išveda iš taško A paklausos kreivėje. Vidutiniai bendrieji kaštai (ATC) pelną maksimizuojančios gamybos atveju bus lygūs taškui C. Bendrasis pelnas = stačiakampio ABCK plotui.
Tačiau ne visuomet monopolinė įmonė siekia didžiausio pelno. Ji gali siekti sumažinti konkurencijos galimybę (naujų įmonių įėjimą į rinką) ir gaminti ne taške MC = MR, o taške N, kur D = ATC. Todėl išnyksta ekonominis pelnas, kuris vilioja konkurentus, o gamybos apimtis padidėja ir tai trukdo potencialiems konkurentams ateiti į rinką.
3.4 Monopolijos reguliavimas
3.4.1. Antimonopolinis reguliavimas

Natūrali monopolija nedraudžiama įstatymo, bet reguliuojama jos veikla, apriboijant neigiamas pasekmes vartotojams. Pavyzdžiui, komunalinės įmonės, elektrinės, geležinkeliai, ryšiai daugelyje šalių yra nacionalizuoti, o JAV jų veikla reglamentuota įstatymais. Įmonių veikla konkurencinėmis sąlygomis būtų mažai naudinga visuomenei, nes nebūtų naudojami ekonomijos dėl mastų pranašumi. Todėl leidžiama egzistuoti monopolijai, apribojant neigiamas pasekmes.
Natūralios monopolijos vidutiniai bendrieji kaštai ir ribiniai kaštai, didinant gamybos apimtį, mažėja. Todėl tik viena firma gali tenkinti gyventojų paklausą, esant mažiausiems ATC. Be to, kol ATC mažėja, tol MC kreivė yra žemiau ATC kreivės.
Jei natūrali monopolija nebūtų reguliuojama, tai ji gamintų Qm prekiu arba paslaugų kiekį ir parduotų Pm kaina. Monopolija gautų ekonominį pelną, lygų abcPm plotui.
Vyriausybė, reguliuodama natūralias monopolijas, gali joms nustatyti Pc kainą arba P1. Pc kaina atiti.nka ribinių kaštų ir paklausos kreivės susikirtimo f tašką. Ji padengtų natūralios monopolijos ribinius kaštus, bet būtų mažesnė už vidutiniu bendruosius kaštus. Vadinasi, vyriausybė būtų priversta tiekti subsidijas, kurios lygios PcP1ef plotui. Priešingu atveju monopolija būtų priversta pasitraukti iš šios rinkos.
Tačiau subsidijų tiekimas reikalautų didinti biudžeto pajamas, o kartu ir mokesčių normas. Tai mažintų vartotojų disponuojamas pajamas ir verslo aktyvumą. Iš viso to matyti, kad geriausiai būtų nustatyti P1 kainą, kuri lygi ATC g taške. Dėl to šiek tiek sumažėtų prekių ar paslaugų apimtis nuo Qc iki Q1, bet nereiktų subsidijų. P1 kaina padengia vidutinius bendruosius kaštus ir užtikrina normalųjį pelną. Natūralių monopolijų tokio reguliavimo visuomenės nauda akivaizdi: vartotojai gali pirkti daug daugiau prekių arba paslaugų mažesnėmis kainomis.
Tobulos konkurencijos šakoje kaina taip lygi ATC. Tačiau minėtoje rinkoje kaina taip pat lygi ir ribiniams kaštams. Tuo tarpu natūralios monopolijos atveju, kai ATC ir MC kreivės žemėja, didinant pardavimo apimtį, P1= ATC> MC

3.1. pav. Natūralių monopolijų reguliavimas.

Natūralios monopolijos maksimalaus pelno gamybos apimtis yra Qm ir kaina Pm. Kadangi natūralių monopolijų ATC bei MC mažėja, didinant gamybos apimtį, tai vyriausybė arba vietinė valdžia šioms monopolijoms gali nustatyti mažesnes kainas.
Jei vyriausybė nustatytų kainą pagal ribinių kaštų ir kainos lygybės taisyklę, tai gamintojas gamintų Qc produkcijos apimti ir parduotų Pc kaina, kurią determinuoja MC ir D susikirtimo f taškas. Tačiau šiuo atveju monopolija nepadengtų ATC ir vyriausybė teikti subsidijas, kurių dydis lygus PcP1ef plotui. Todėl geriausia išeitis nustatyti P1 kainą pagal ATC ir D susikirtimo g tašką.
Dar viena rinkos organizacinė forma yra Monopolinės konkurencijos rinka.

4. MONOPOLINĖS KONKURENCIJOS RINKA 4.1 Monopolinė konkurencijos sampratą
Ankstesnėse temose aptariau kraštutinius rinkos struktūros modelius – tobulą konkurenciją ir monopoliją. Tačiau iš tikrųjų daugelio šalių išvystytose rinkose vyrauja netobula konkurencija. Netobula konkurencija yra tokia rinkos struktūra, kurioje pardavėjai gali nustatinėti kainas laisviau negu tobulos konkurencijos sąlygomis, bet ne taip laisvai kaip monopolijos sąlygomis. Netobulos konkurencijos firmos dažniausiai gamina ir teikia rinkai diferencijuotas prekes ir paslaugas, be to, yra tam tikrų įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos kliūčių. Dažniausiai netobulos konkurencijos rinkoje yra palyginti nedaug konkuruojančių įmonių, todėl labiau linkusios tarpusavyje tartis ( jei tai leidžia įstatymai) nei atvirai konfrontuoti dėl gamybos kvotų, rinkų bei realizavimo kainų. Tokia struktūra vadinama oligopolija.( ši forma plačiau aprašyta sekančiuose puslapiuose).
Kitose ūkio šakose yra daug tarpusavyje konkuruojančių įmonių, kurios gamina ir parduoda diferencijuotas prekes ir paslaugas, tačiau nevartojamosios vertės, bet kokybės, teikiamų paslaugų įvairovės ir kainos požiūriu. Tokia rinkos struktūra vadinama monopoline konkurencija, nes ji turi ir tobulos konkurencijos, ir monopolinės rinkos struktūros bruožų.
Pirmiausia apibūdinsiu monopolinės konkurencijos rinką. Kaip minėta, daugumoje pasaulio rinkų konkuruojančių firmų produktai nėra visiškai standartizuotos prekės. Vienos įmonių siūlomos prekės ir paslaugos, nors ir tenkina panašius vartotojų poreikius, vis dėl to kuo nors skiriasi nuo kitų konkurentų teikiamų panašių prekių ar paslaugų. Daugelis firmų daug lėšų ir laiko skiria tam, kad jų prekės turėtų unikalių savybių. Tam plačiai naudojama reklama, įpakavimas, firmos ženklas, kredito paslaugos,garantinis taisymas,pristatymas į namus ir kt. Tokia rinkos struktūra, kai veikia daug įmonių, gaminančių artimus substitutus, ir yra monopolinė rinka.
Kitaip tariant monopolinės konkurencijos rinka yra tokia rinka, kurioje yra daug gamintojų, gaminančių tos pačios paskirties produkto pakaitalus ir galinčių nežymiai paveikti jų kainas. Šioje rinkoje veikia smulkūs paslaugų tiekėjai arba smulkūs gamintojai. Tai nedidelės kavinės, parduotuvės, vaistinės, kirpyklos, smulkaus buitinio remonto dirbtuvėlės ir pan.
Monopilinės konkurencijos rinkai būdinga:
1)didelis dalyvių skaičius; daug pirkėjų ir pardavėjų; tarp jų vyksta konkurencija;
2) kadangi prekės – artimi pakaitalai, tai tam tikru mastu riboja kainų kontrolę;
3)išleidžiama produkcija heterogeninė (t. y. nevienalytė, sudaryta iš skirtingų dalių), t. y. įvairiarūšė, bet ne vartojamosios vertės, bet kokybės ir kainos požiūriu (produktai ir paslaugos diferencijuojamos pagal specifinius rinkos poreikius);

4)palyginti lengva įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos laisvė;
5)išsami informacija.
Trumpai aptarkime minėtus svarbiausius tobulos konkurencijos bruožus.
Pirma, šakoje yra daug įmonių.Šiuo požiūriu monopolinės konkurencijos rinka panaši į tobulos konkurencijos rinką. Kadangi įmoinių yra daug, jos negali susitarti dėl rinkos dalies ar realizavimo kainų. Be to, įmonės yra per mažos, kad kurios nors iš jų galėtų dominuoi šalyje. Kiekvienos iš jų gamybos ir pardavimų apimtys sudaro tik nedidelę vienos ar kitos ūkio šakos dalį (pvz.: duonos kepyklos, parduotuvės, restoranai, kavinės, įvairios taisyklos ir pan.).
Antra, tarp rinkos dalyvių vyksta nekaininė konkurencija. Kainų skirtumas susidaro gerinant panašių prekių ir paslaugų kokybę, plečiant jų asortimentą, geriau jas reklamuojant, tobulinant aptarnavimo kultūrą ir pan.
Trečia, vyksta produkto diferenciacija: įmonės gaminamos ir realizuojamos prekės ar paslaugos daugiau ar mažiau skiriasi, t.y. neturi visiškų analogų, kaip tobulos konkurencijos rinkoje.
Produkto diferenciacijai įtakos turi:
1) kokybė (produktai vienas nuo kito gali skirtis fizinėmis ir kokubinėmis savybėmis – medžiagomis, darbo kokybę, dizainu, funkcinėmis ypatybėmis ir kt.);
2) paslaugos (įvairių produktų pardavimo sąlygos, prekių įpakavimas, aptarnavimo. kokybė ir pan.);
3) išdėstymas (produktai gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į parduotuvių tinklą ir prieinamumą vartotojams);
4) realizavimo skatinimas (įmonių prekės turi tokių skiriamųjų ypatybių, kurias sukuria reklama, įpakavimas, įmonės ženklas, prekės ženklas ir pan.)
Produkto diferenciacijoje svarbiausią yra tai, kad firmos gamintojos mažai veikia rinkos kainą, nes vartotojai tradiciškai pasirenka tos firmos produkciją, kuri labiausiai tenkina jų poreikius (Mikroekonomika. – K. 2001, p. 241– 242).
Ketvirta, įėjimo į šaką ir išėjimo iš jos kliūtys nedidelės. Monopinės konkurencijos sąlygomis nėra tokių kliūčių, kurios trugdytų laisvai patekti į rinką. Tačiau norint išlikti tokioje rinkoje, reikia gaminti produkcią ar teikti paslaugas, kurios skirtųsi nuo firmos konkurentų, o tai įgyvendinant gali kilti rimtų finansinių keblumų, nes rinka paprastai būna pripildyta.
Penkta, yra komercinės ir technologinės informacijos naudojimo galimybių. Šiai rinkos struktūrai būdinga išsami informacija, bet ja naudotis galima tik gamintojui leidus (įsigyjus patentą, licenziją, o kartu ir galimybę naudotis įmonės ženklu).
Galimybė nors ir nežymiai pakeisti rinkos kainą suteikia monopolinės konkurencijos įmonei monopolijos bruožų – jos produkcijos paklausos kreivė yra ne horizontali kaip tobulo konkurento, o krintanti didėjant gamybai. Tačiau, palyginti su monopolijos paklausos kreive, ji yra daug elastingesnė. Todėl monopolinės konkurencijos įmonė, maksimizuodama pelną, nustato neefektyvią gamybos apimtį, nors efektyvumas sumažėjęs nedaug. Kurį laiką įmonė monopolinės konkurencijos rinkoje gali gauti ir ekonominį pelną. Ši padėtis grafiškai vaizduojama 4.1 paveksle, kuriame įmonės vidutinių kaštų kreivės VK dalis yra žemiau už įmonės individualios paklausos kreivę d0. Tačiau tokia būsena neilgalaikė.
Ilgalaikis ekonominis pelnas pritrauks naujų konkurentų, gamonančių tos pačios paskirties pakaitalus. Patekti į monopolinės konkurencijos rinką nėra sunku. Iš tikrųjų nebūtina turėti didelį kapitalą siekiant nusipirkti arba išsinuomoti nedidelę parduotuvę, vaistinę, kirpylą ar degalinę ir pradėti verslą. Atsiradus naujų konkurentų ir jiems užvaldžius dalį rinkos veikiančiai įmonei jau lieka mažesnė rinkos dalis. Ekonominis pelnas išnyksta. Taigi ilgalaikę įmonės pusiausvyrą atitinka tokia jos būsena, kurios būdama ji, kaip ir tobulas konkurentas, gauna tik normalųjį pelną. Grafiškai tai reiškia, jog individualios įmonės paklausos kreivė d0 slenka į kairę tol, kol tampa vidutinių kaštų kreivės liestine d ilgalaikę pusiausvyrą vaizduojančiame taške E ( 4.1 pav.). Trumpalaikę pusiausvyrą rodo taškas E0 . Kadangi paklausos kreivė d nėra horizontali tiesė, tai ji liečia vidutinių kaštų kreivę VK ne žemiausiame jos taške Em , o taške E, kuris atitinka maksimalaus pelno sąlygą, t.y. ribinių pajamų RPJ ir ribinių kaštų RK lygybę. Jeigu paklausa sumažėja tiek, kad įmonė negauna ir normalaus pelno (vidutinių kaštų kreivė VK yra virš paklausos kreivės d), tai ji arba bankrutuoja, arba pasitraukia iš šios rinkos.

P VK

E0

E

EM d0

RK RPJ

Q0 QM

4.1 pav. Trumpalaikė E0 ir ilgalaikė E monopolinės konkurencijos įmonės pusiausvyra

Formaliai žiūrint monopolinė konkurencija nepatenkina nė vieno efektyvumo kriterijaus. Įmonei esant pusiausvyros būsenos gamybos apimtis Q0, nustatoma ribinių kaštų ir ribinių pajamų kreivių susikirtimu, yra neefektyvi. Be to, ši gamybos apimtis yra mažesnė ir už tą, kuri minimizuoja vidutinius jos kaštus, t.y. QM. Tai reiškia, jog įmonė ne visiškai išnaudoja savo gamybinius pajėgumus ir turi papildomų plėtros galimybių. Žinoma, sumažinus įmonių skaičių monopolinės konkurencijos rinkoje būtų sudarytos sąlygos likusioms gaminti daugi.au produkcijos mažinant gamybos kaštus ir produkcijos kainas. Tačiau kartu būtų apribotos ir vartotojų pasirinkimo galimybės, kurių įvairovę ši rinka užtikrina. Turint omenyje, kad efektyvumo sumažėjimas šioje rinkoje nėra didelis ir kad jis kompensuojamas prekių bei paslaugų įvairove, vargu ar būtų tikslinga ją reguliuoti efektyvumo didinimo linkme. Monopolinės konkurencijos rinka dėl įmonių mažumo nepatenkina ir dinaminio efektyvumo kriterijaus – kaip ir tobulos konkurencijos atveju.
Taigi monopolinės konkurencijos rinka yra gana efektyvi ir nedaug atsilieka nuo tobulos konkurencijos rinkos. Tačiau, palyginti su pastarąja, suteikia vartotojui didesnes galimybes rinktis.4.2 Monopolinės konkurencijos rinkos ekonominis efektyvumas
Monopolinės konkurencijos sąlygomis firmos savo produktams nustato kainas. Tai darydamos, jos vadovaujasi paklausa ir kaštais, siekdamos kuo didesnio pelno. Monopolinės konkurencijos įmonių produktų paklausos kreivė yra santykinai elastinga, bet konkreti elastingumo reikšmė priklauso nuo to, ar jos parduoda daugiau diferencijuotą, ar mažiau diferenijuotą produktą. Be to, jei įmonės per trumpą laikotarpį gali gauti didesnį pelną nei tobulos konkurencijos rinkoje, tai per ilgą laikotarpį šis pranašumas išnyksta, nes šakos įmonių gaunamu ekonominiu pelnu (viršpelniu) į tą šaką pritraukiamos naujos įmonės. Taigi per ilgą laikotarpį monopolinės konkurencijos įmonė iš savo investuoto kapitalo gaus ne daugiau, nei gautų kurioje kitoje ūkio šakoje. Vadinasi, įmonės paklausos kreivė PK ir jos vidutinių kaštų VK kreivės turės sąlyčio tašką A (4.2 pav.).

P

PK

VK
P1 A

V
P2

0 Q1 Q2 Q

4.2 pav. Papildomo augimo galimybė monopolinės konkurencijos rinkoje

Jeigu kreivės PK ir VK susikerta, vadinasi yra keli gamybos apimties lygiai, kurių vidutinės įplaukos viršija vidutinius gamybos kaštus, t.y. atsiranda išimtinis pelnas ir nauji substitutai. Taigi įmonės monopolinės konkurencijos rinkoje turi įvairiomis priemonėmis išlaikyti esamą pakankamai aukštą kainą, užtikrinančią didesnę nei vidutinę pelno normą, arba mažinti kainą ir didinti gamybos apimtis. Pastaruoju atveju pasiūla gali viršyti paklausą, kainos kris, o įmonė ne tik gali nebegauti vidutinio pelno, bet ir patirti nuostolių. Todėl kiekviena įmonė monopolinės konkurencijos rinkoje stengiasi pasiekti kiek galima didesnį gamybos efektyvumą, kad išsaugotų aukštas savo produkcijos kainas ir išskirtinę pelno normą, naudodama įvairias priemones. Jeigu nepasiseka išlaikyti aukštos gaminių kainos dėl kitų įmonių invazijos į šaką, naudojamos nekaininės konkurencijos firmos:
-produkto diferenciacija tam tikru laikotarpiu;
-produkto tobulinimas per ilgą laikotarpį;
-reklama (Mikroekonomika. – K. 2001, p. 246 – 248).
Produkto diferenciacija. Monopolinės konkurencijos rinkoje siūloma daugelio rūšių, ženklų ir įvairios kokybės prekių. Norėdamos išlaikyti vartotoją rinkoje, firmos plečia produkcijos pasirinkimą, teikiant vis daugiau ir įvairesnių paslaugų, kurių funkcijų vartotojas dažnai nepajėgia suprasti ir pasimeta prekių bei paslaugų gausoje. Neretai apie prekės ar paslaugos kokybę vartotojai sprendžia tik iš kainos. Šiuo atveju gamintojas gali nustatyti kainas ir gauti viršpelnį. Produkto tobulinimas. Konkurencija, esanti analizuojamoje rinkoje, verčia gamintojus ne tik plėsti prekių ir paslaugų pasirinkimą, bet ir nuolat gerinti bei tobulinti jų kokybę. Tai yra todėl, kad:
1) kai viena įmonė sėkmingai gamina produktą, konkurentai įpareigojami sekti jos pavyzdžiu, ir, jeigu konkurentams tai pavyksta, įmonė laikinai praranda pranašumą rinkoje;
2) papildomas pelnas, gautas sėkmingai patobulinus gaminamus produktus, gali būti panaudotas tolesniam jo tobulinimui finansuoti ir užtikrinti įmonei lyderio pozicijas ateityje;
Reklama. Kadangi monopolinės konkurencijos rinkoje įmonės gamina ir parduoda daugiau ar mažiau diferencijuotas prekes bei paslaugas, kurios turi ir artimų pakaitalų, šioms įmonėms labai svarbi reklama. Reklama atlieka šias pagrindines funkcijas:
1.Suteikia informacijos apie esamas prekes, jų savybes ir sumažina prekių paieškų kaštus.
2.Remia komunikacinių priemonių sistemą, nes iš pajamų, gautų už reklamą, daugiausia finansuojami radijas, televizija, laikraščiai, žurnalai ir kitos žiniasklaidos priemonės.
3.Padeda gerinti produktų kokybę. Ji dažnai būna paremta išskirtinėmis ir naudingomis įmonės gaminamų produktų savybėmis ir formuoja vartotojų pasitikėjimą imonės gaminamomis prekėmis ar teikiamo.mis paslaugomis. Todėl, norėdama išlikti ir sėkmingai konkuruoti šakoje, įmonė priversta gerinti produkcijos kokybę, kad jos vietos neužimtų konkurentai.
4.Padeda įmonei plėsti gamybą, didinti pardavimų apimtį ir mažinti gamybos kaštus.
5.Teikdama informacijos apie pradedamas gaminti prekes, skatina gamybos plėtrą ir naujų prekių įvedimą į rinką.
6.Palaiko konkurenciją. Teikdama informacijos apie gaminamos produkcijos įvairovę, kiekybines ir kokybines charakteristikas, reklama silpnina kai kurių įmonių monopolinę galią.
7.Skatindama aukštą vartojimo lygį , padeda užtikrinti kiek galima didesnį užintumą visuomenėje, o kartu ir didesnius ekonomikos augimo tempus.
Nekaininės konkurencijos analizė rodo, kad firmos, siekdamos maksimalaus pelno, turi derinti visus tris kintamus veiksnius – kainą, produktą ir reklamą bei ieškoti tinkamo jų derinio.
Ir paskutinė rinkos organizacinė forma, kuria nagrinėsiu yra oligopolinė rinka.5. OLIGOPOLINĖ RINKA
5.1 Oligopolinės rinkos sąvoka
Oligopolinė rinka – tai tokia rinka, kurioje vyrauja keletas stambių tarpusavyje, konkuruojančių įmonių, gaminančių tą patį produktą arba artimus pakaitalus. Pagrindinę produkcijos dalį ologopolinei rinkai teikia stambios įmonės, vadinamos oligopolijomis. Tačiau tokioje rinkoje gali sėkmingai veikti ir mažesnės įmonės, ypač tose ūkio šakose, kuriose šiuolaikinė technologija leidžia joms pasiekti didelio produktyvumo ir kartu sumažina ekonomijos vaidmenį. Kaip ir monopolinė konkurencija, oligopolinė rinka yra labiausiai paplitusi šiuolaikiniame ūkyje. Galime teigti, jog ologopolinė struktūra yra šiuolaikinio ūkio pagrindas. Oligopolinės rinkos pavyzdžiai gali būti automobilių, kopijavimo technikos, baldų, tabako, alkoholio gėrimų, atskirų maisto pramonės šakų ir kitos rinkos.
Oligopolinė įmonė yra didelė įmonė, o jos produkcija sudaro didelę rinkos dalį. Todėl oligopolinė įmonė, keisdama savo gamybos apimtį arba produkcijos kainą, daro didelį poveikį visai rinkai. Kartu šie veiksmai neišvengiamai sukelia kitų oligopolinių įmonių atsakomuosius veiksmus. To nėra nei tobulos nei konkurencijos nei monopolijos atveju. Todėl įmonė, oligopolinėje rinkoje priimdama sprendimus, turi numatyti ir kitų konkuruojančių įmonių reakciją, o tai ne visada paprasta. Taigi monopolinės įmonės viena nuo kitos yra priklausomos ir kiekviena iš jų jautriai reaguoja į kitų veiksmus. Dėl tokio oligopolijų ryšio oligopilinės rinkos analizė sudėtinga netgi teoriniu požiūriu.
Pagrindinė oligopolijų atsiredimo priežastis – masto ekonomija. Tokios įmonės dažniausiai atsiranda ūkio šakoje, kurioje gamybos technologija gana sudėtinga, įrenginiai brangūs, t.y. kur nemaži pastovūs kaštai. Todėl mažiausi vidutiniai kaštai čia pasiekiami esant didelei gamybai – masto ekonomijos efektas šiuo atveju pasireiškia esant daug didesnei gamybos apimčiai negu tobulos konkurencijos atveju. Todėl ir optimali įmonė čia didesnė. Oligopolinė įmonė, susikūrusi dėl masto ekonomijos efekto, vadinama natūralia oligopolija. Nors tokios įmonės gamybos apimtis yra didelė, tačiau viena ji negali patenkinti rinkos paklausos vartotojams prieinama kaina kaip naturalios monopolijos atveju. Natūrali oligopolija su tobula konkurencija ir natūralia monopolija grafiškai palyginta 5.1 paveiksle.

P P P

VK VK

PT P0

D

D PM D

VK

QT Q Q0 Q QM Q

a b c

5.1 pav. gamybos apimtys: a – tobulo konkurento; b – oligopolijos; c – monopolijos

Tobulo konkurento, esančio pusiausvyros būsenos, produkcijos kaina PT lygi mažiausiems vidutiniams kaštams. Ji yra palyginti didelė, o gaminama produkcijos apimtis QT sudaro nežymią rinkos dalį, t.y. vartotojai esant kainai PT pirktu daug daugiau produkcijos, negu gali pagaminti tobulas konkurentas. Dėl didesnio masto ekonomijos efekto oligopolijos produkcijos apimtis Q0 didesnė, o produkcijos kaina P0 mažesnė, tačiau ir ji viena negali patenkinti visos rinkos paklausos. Monopolija gali patenkinti visą rinkos paklausą dar mažesne kainaPM. Oligopolinė įmonė, galėdama paveikti rinkos kainą, gauna ekonominį pelną. Tačiau jos rinkos galia yra mažesnė negu monopolijos, nes ją riboja konkurentų veiksmai.
Patekti į oligopolinę rinką, priešingai nei į monopolinę, įmanoma, tačiau gana sunku. Didžiausia kliūtis, trukdanti naujoms įmonėms įsiskverbti į oligopolinę rinką, yra masto ekonomija. Patekti į šią rinką įmanoma tik gaminan.t daug produkcijos mažais vidutiniais kaštais. Tai leistų konkuruoti su rinkoje jau veikiančiomis oligopolijomis. Tačiau tem reikia ir atitinkamų finansinių išteklių, leidžiančių sukurti reikiamus pajėgumus. Bet to dar neužtenka. Naujai įmonei sunku konkuruoti su gerai žinomomis įmonėmis, kurių produkcija išreklamuota ir vartotojų priimta. Todėl naujai įmonei reikia turėti papildomų lėšų reklamai ir palankiai nuomonei sudaryti. Kliūtis patekti į kai kurias oligopolines rinkas gali būti ir vyriausybės specialūs reikalavimai arba kiti apribojimai.
Tobulos konkurencijos įmonės yra nepriklausomos viena nuo kitos, o atskirų įmonių sprendimai neveikia rinkos padėties. Todėl konkurencija šioje rinkoje yra pasyvi konkurentų atžvilgiu, netiesioginė, nors didelis įmonių skaičius rinkoje daro ją labai veiksmingą. Oligopolinė konkurencija, priešingai yra tiesioginė, visada intensyvi ir agresivi, nes oligopolinių įmonių sprendimai susiję tiesiogine priklausomybe. Tokių įmonių yra nedaug , todėl oligopolinė konkurencija gali būti apibrėžta kaip nedidelio skaičiaus įmonių, lemiančių padėtį rinkoje, konkurencija. Čia konkurencija gali būti labai arši. Kartais ji gali virsti vadinamuoju kainų karu. Oligopolija, norėdama išstumti savo konkurentus iš rinkos arba juos sužlugdyti, gali pradėti pardavinėti produktus kaina, mažesne už gamybos kaštus. Tokį kainų karą gali laimėti tik tos įmonės, kurių finansiniai ištekliai didžiausi, leidžiantys ištverti dudelius trumpalaikius nuostolius, kol bus įveikti varžovai. Kurį laiką visos oligopolinės įmonės, siekdamos joms papildomų kliūčių, savo produkciją gali pardavinėti mažesne už gamybos kaštus kaina. Kainų karo metu visos oligopolijos patiria didelių nuostolių.Todėl tokio konkurencijos būdo paprastai vengiama.Pagrindinė konkurencija oligopolinėje rinkoje vyksta gerinant produktų kokybę, gaminant naujas tos pačios paskirties prekes, keičiant dizainą, tiekiant papildomas paslaugas vartotojams, t.y. diferencijuojant produktą.Ypač svarbi konkurencinės kovos priemonė yra reklama. 5.2 Oligopolinė rinkos struktūra
Viena iš efektyviausių šiuolaikinės pramonės organizavimo formų yra oligopolija. Oligopolinė rinka artima monopolinės konkurencijos rinkai. Kuri šaka priskirtina oligopolinės, kuri monopolinės konkurencijos rinkai, paprastai sprendžiama pagal koncentracijos laipsnį.
Oligopolinės rinkos struktūros pagrindinii bruožai:
1. Pakankamai didelis dalyvių skaičius, bet didžiąją dalį gaminamos produkcijos ar paslaugų teikia kelios didelės rinkoje gerai žinomos įmonės.
2. Kainas dažnai lemia „kainų lyderis “.
3. Išleidžiami produktai yra identiški arba artimi pakaitalai.
4. Įeiti į oligopolinę rinką yra sudėtinga, nors nėra visiškai neįmanoma. Tam reikia palyginti didelio pradinio kapitalo arba firmos gebėjimo toje struktūroje rasti savo nišą, gaminti produkciją, kuri būtų unikali ir skirtųsi nuo analogiškų produktų gaminamų kitose įmonėse.
5. Informacija yra pusiau slapta.
Oligopolinė rinka gali būti labai įvairi:
Kompleksiška, arba nepralaidi, oligopolija yra tada, kai keturios didelės įmonės kontroliuoja 60 – 100 proc. rinkos dalies. Dalis rinkos yra stabili, naujos įmonės sunkiai įeina į šaką, pripažįstama tarpusavio priklausomybė, gaunamas ekonominis pelnas.

„ Laisva “, arba netvirta , oligopolija yra tada, kai keturios didžiausios įmonės kontroliuoja mažiau kaip 50 proc., bet daugiau kaip 40 proc. rinkos dalies. Dalis rinkos ne tokis stabili, kaip kompleksiškoje oligopolijoje, todėl naujos įmonės gali įeiti į šaką, kainų konkurencija yra ribota, tarusavio priklausomybė silpnesnė ir gaunamas ekonominis pelnas mažesnis.

1.Dominuojanti firma, yra tada, kai rinkos dalis, tenkanti vienai įmonei, yra 50 – 90 proc., nėra artimų konkurentų, naujos įmonės sunkiai įeina į šaką, kainų kontrolė griežta, gaunamas ekonominis pelnas.
2.Duopolija yra tada, kai dvi įmonės kontroliuoja visą šalies pasiūlą. Jų rinkos dalis stabili, vengiama kainų konkurencijos, labai didelės kliūtys naujoms įmonėms įeinant į šaką, gaunamas ekonominis pelnas (Mikroekonomika. – V. 2000, p.211).
Oligopolijos taip pat skirstomos į diferencijuotas ir nedeferencijuotas. Dauguma oligopolijų gamina diferencijuotus produktus, todėl vadinamos diferencijuotomis oligopolijomis (pvz. Lektuvų, staklių, kompiterių, ryšių įrangos gamyba ir kt.). Tos oligopolijos, kurios gamina nedeferencijuotą arba homogenišką produktą ( pvz. Plieno, vario, aliuminio gamyba ir t.t.), vadinamos nedeferencijuotomis oligopolijomis.
Oligopolijos yra daugialypės, todėl jų tarpusavio sąveiką sunku analizuoti, o dar sunkiau numanyti jų veiklą bei ją modeliuoti. Todėl išanalizuosime tik tokį oligopolijos modelį, kuris veikloje svarbiausias pelno maksiminizavimo aspektas. Toks oligopolijos modelis vadinams stabilios kainos modeliu. Jis padės suprasti kai kurių oligopolijų veiklą ir numatyti ateitį. Standartinis užsisukusios paklausos kreivės modelis yra skirtas oligopolinei kainas ,,įšaldyti ir rodo, kad oligopolinėje rinkoje kainos keičiasi daug rečiau nei konkurencinės rinkos kainos (5.2 brėžinys).
Modelyje, kuris pavaizduotas 5.2 brėžinyje, yra dvi paklausos kreivės, atspindinčios dvi svarbias skirtingas sąlygas:
-viena kreivė rodo, kokios gali būti pardavimo apimtys oligopolinėje rinkoje, esant skirtingoms kainoms, jeigu konkurentai prisiderina prie tų kainų kitimo;
-kita kreivė rodo, kad konkurentai atkakliai sikeia laikytis pradinės kainos.

P

D

P3

P1 E

P2 D

d

0 Q4 Q5 Q1 Q3 Q2 Q

5.2 pav. Oligopolijos ir įšaldytos kainos
5.2 brėžinyje taškas E rodo pradinę hipotetinės firmos kainą P1 ir gamybos apimtį Q1. Per šį tašką eina dvi paklausos kreivės: DD, kuri rodo firmos paklausą, jeigu konkurentai išlaiko fiksuotą kainą, ir dd, rodančią, ka atsitika, kai konkurentai atsižvelgia į pirmosios firmos kainų sumažinimą arba padidinimą. Kreivė DD yra paslenkesnė nei dd. Analizuojame modelyje matyti, kad konkuru.ojančiai firmai verta keisti kainą tik blogiausių atveju, kai jos kaštai labai patinka. ,,Užsisukusi“ paklausos kreivė rodo, kad jei firma padidins kainas, neteks daug vartotojų ( elasinga paklausa ), jeigu sumažins kainą – įplaukų nelbai padidės ( neelastinga paklausa). Todėl lengva suprasti, kodėl konkuruojančios firmos nelinkusios dažnai keisti kainas (Rinkos ekonomika ir valstybinis reguliavimas. – V. 1990, p. 231 – 234).
Kitas dažnai naudojams oligopolijos modelis yra „ kainų lyderio modelis “. Oligopolinėje rinkoje dažnai viena šakos įmonė, paprastai didžiausia, veikia kaip kainų lyderis. Ji nustato kainą, kuri maksimizuoja pelną, o kitos įmonės seka paskui lyderį. Jos nustato tą pačią kainą ir gamina tokios apimties produkciją, kurios kaina maksimizuoja pelną. Tai daroma priimant prielaidą, kad įmonės lyderis turi išsamesnės informacijos apie rizikos paklausą ir galimus kainos pokyčius.
Kadangi oligopolinėjr šakoje vnegima kainų konkurencijos, oligopolijoms būdingi suokalbiai. Tai kartelio modelis. Suoklabnių objektai dažniausiai yra kainų lygis ir rinkos dalis, nes tai padeda didinti visų firmų pelną ir neprarasti rinkos dalies. Tačiau kokie suokalbiai draudžiami, siekiant skaitinti konkurenciją ir mažinti kaštus.5.3 Oligopolinės rinkos vystymosi veiksniai. Rinkos struktūros tipų palyginimas
Kad oligopolinės firmos gautų ekonominį pelną, į rinka neturi įeiti naujos firmos. Tokios kliūtys vadinamos įėjimo kliūtimis, kurios gali susidaryti natūraliai arba kurias gali sukurti oligopolistės firmos.
Pirma, yra natūraliosios kliūtys, kurias lemia masto ekonomija. Jeigu šakose yra keletas firmų, kurių gamybos mastai užtikrina ekonomiją – jos gauna ekonominį pelną. Atėjus į rinką naujoms firmoms, padidėtų pasiūla ir, esant nekintmai paklausai, sumažėtų gaminamų produktų ar teikiamų paslaugų kaina.Todėl firmos dažnai nesuinteresuotos veržtis į tokią rinką, kurioje negautų norimo pelno. Be to, senos firmos turi patirries, yra sudariusios ilgalaikius sandėrius su partneriais ir t.t., vadinasi, su jo jomis konkuruoti bus be galo sunku. Todėl naujoms firmoms verta ieškoti palankesnių kapitalo investavimo sąlygų kitose struktūruose. O ne veržtis į rinką, kurioje dominuoja patirties ir nuolatinių pirkėjų turinčios firmos.
Antra, naujų firmų atėjimą į oligopolinę rinką mažina didelio finansavimo kapitalo pareikis. Privataus finansinio kapitalo, norint įeiti į tokią rinką, paparastai nepakanka, o paskolos didina vidutinius bendruosius kaštus ir firma tampa nekonkurencinė.
Trečia, prekių diferencijavimas, t.y. prekių įvairovė, didelis jų pasirinkimas, tenkinantis įvairias pajamas gaunančių vartotojų poreikius, taip pat tampa rimta kliūtimi, norint patekti į oligopolinę rinką.
Ketvirta, didelę įtaką turi technologinės kliūtys. Diferencijuotų oligopolių firmų produktai dažniausiai būna sudėtingi technologiniu požiuriu. Didelė dalis detalių bei komplektuojamos įrangos perkama iš kitų gamintojų. Todėl naujoms firmoms, bandačioms įeiti į rinka, sunku susirasti tiekėjus, sudaryti su jais ilgalaikes sutartis ir pan. Tai taip pat yra kliūtis įeinant į oligopolinės rinkos šaką.
Iki šiol minėtos kliūtys yra natūralios. Tačiau, be jų, dažnai atsiranda ir dirbtinių kliūčių, pavyzdžiui: patentai, licenzijos, kvotos ir kitos vyriausybės reguliavimo priemonės. Be to svarbų vaidmenį, kaip ir monopolinės konkurencijos rinkoje, atlieka reklama.
Visos minėtos kliūtys trukdo įeiti į oligopolinę rinką, saugo ją nuo konkurentų, užtikrina pakamkamai aukštas kainas bei ekonominį pelną.
Rinkos dalyviai yra ne tik gamintojai(pardavėjai), bet ir vartotojai(pirkėjai). Todėl galima išskirti pirkėjo rinką bei ją struktūrinti. Plačiausiai paplitusi konkurencinė pirkėjo rinka. Pirkėjai perka prekes ar paslaugas, kurios būtinos daugumai vartotojų, t.y. daugiausia vartojimo reikmenis bei komunikacines paslaugas, taip pat perdirbamosios pramonės, kuri priklauso tobulos konkurencijos ar monopolinės konkurencinės rinkos struktūrai, žaliavos.
Taip pat nereti atvejai, kai pirkėjų rinkoje yra nedaug, o gal tik vienetai. Dažniausiai tai specifinių išteklių vartotojai, gaminantys didžiąją dalį tos rūšies produkcijos arba visą produkciją(pvz.: telefono paslaugos, plieno gamyba, aviacijos transportas, kuro perdibimas ir pan.).
Jeigu rinkoje yra tik keletas pirkėjų, vartojančių tam tikrus išteklius ar perkančių tam tikras paslaugas, tokia pirkėjo rinka vadinama oligopsonija, jei rinkoje tėra tik vienas pirkėjas – monopsonija.
Kaip matome, rinka yra nevienalytė. Joje yra keturios pagrindinės struktūros ir orgaizavimo formos. Jas galime palyginti vieną su kita pagal mums jau žinomus požymius. IŠVADOS
Kursinio darbo pagrindinis uždavinys yra, kaip jau minėjau, palyginti pagrindines rinkos organizacines formas, parodyti kiekvienos formos panašumus ir skirtumus. Trumpai surašysiu pagrindinius teiginius, kuriuos įrodynėjau viso savo kursinio metu.
Tobula konkurencija :
1) Daug nepriklausomų firmų.
2) Kontrolės nėra.Daug nepriklausomų firmų.
3) Lengvai patenka į rinką ir lenvai iš jos pasitraukia.
4) Diferenciacijos nėra. Vienodi produktai ir vienoda kokybė.
5) Išsami informacija . Pilna, visapusiška informacija apie įvykius rinkoje.
Monopolinė konkurencija:
1) Daug firmų parduoda panašias prekes ir paslaugas.
2) Prekių pakaitalai riboja kainų kontrolę.
3) Palyginus lengvai patenka į rinką ir lengvai pasitraukia iš rinkos.
4) Produktai ir paslaugos diferencijuojami pagal specifinių rinkų poreikius.
5) Prieinama informacija, tačiau ja pasinaudoti galima tik sutikus gamintojui, t.y. įsigijus patentą ar licenziją.
Oligopolija:
1) Keletas didelių firmų tiekia panašius produktus ir paslaugas.
2) Dažnai kainas lemia ,, kainų lyderis“.
3) Sunkiai patenka į rinką. Dažnai reikia didelių kapitalo investicijų.
4) Ryški kai kurių produktų, pvz., automobilių diferenciacija.
5) Informacija pusiau slapta.
Monopolija:
1) Vienintelė didelė firma.
2) Firmos visiškai kontroliuojamos.
3) Labai sunku patekti į rinką.
4) Diferenciacijos nėra.
5) Informacija visiškai slapta.LITERATŪRA
1. Balčiūnas, N. Lietuvos ūkio konkurencingumas. – Konferenciniai pranešimai. – VU leidykla. Vilnius, 2001.
2.Gediminas Davulis, Ekonomikos Teorija – Lietuvos teisės universitetas, 2003
3. Gronskas, V. Verslo ekonomika. – Kaunas, 1993.
4. A. Jakutis, V. Petraškevičius Ekonomikos teorijos pagrindai. – K.: Smaltija, 1999. – 91p
5. Masalskis, K. Lietuvos pramonės konkurencingumas. – Lietuvos ūkio institutas.
6. Skominas, V. ir kt. Mikroekonomika. – Enciklopedija. Vilnius, 2000.
7. Snieška, V. ir kt. Makroekonomika. – Technologija. Kaunas, 2002.
8. Snieška,V., Kvainauskaitė, V. Konkurencinės rinkos paklausos vertinimas ir prognozavimas. – Technologija. Kaunas, 2003.
9. Vabalas, E. Lietuvos ūkio konkurencingumas. – Konferencijos pranešimai. – VU leidykla. Vilnius, 2001.
10. Hal R. Varian Mikroekonomika. – V.: Margi raštai, 1999. – 195 p.
11. Varian, H.R. Mikroekonomika. Šiuolaikinis požiūris. – Margi raštai. Vilnius, 1999
12. S. Zaicevas Monopolinė rinka. – V.: Technika, 1992. – 26 p.

Leave a Comment