Vertybinių popierinių rinkos ištakos.

3204 0

1. Vertybinių popierinių rinkos ištakos.

Pirmaisiais vertybiniais popieriais galima laikyti Babilono molines lenteles, kai, sumokėjęs įnašą, žmogus gaudavo lentelę su užrašu, kuriuo būdavo patvirtinama, kad lentelės turėtojas sumokėjo įnašą prekybinio laivo savininkui ir yra atitinkamos laivo dalies savininkas. Dalininkas prisiimdavo visą riziką ir atsakomybę (laivo sudužimo ar paėmimo į nelaisvę atveju jis neturėdavo teisės reikalauti įdėtų pinigų grąžinimo), tačiau jis besąlygiškai gaudavo jam priklausančią pelno dalį, laivui sėkmingai sugrįžus. Tai galima laikyti paprastųjų akcijų užuomazga, nes šiomis lentelėmis galima buvo prekiauti iki laivas suugrįš arba bus gauta žinia apie jo žuvimą. Ten pat susiformavo ir indėlių sistemos bei vekselių užuomazga – buvo galima įdėti pinigus į prekybos namus (ne į konkretų laivą ar ekspediciją), kurie įsipareigodavo mokėti palūkanas bei grąžinti indėlį pagal pareikalavimą savo atstovybėse įvairiuose miestuose. Tokią lentelę galima būdavo parduoti ir kitiems prekybos namams už jų pasiūlytą kainą (taigi su diskontu).

Pirmaisiais vyriausybės vertybiniais popieriais galima laikyti Egipto faraonų papirusus, išduodamus grūdų pirkliams nederliaus metais, kuriais būdavo pasižadama, kad faraono iždas apmokės auksu nurodytą skolą, jeeigu po metų valstybė nepajėgs grąžinti atitinkamo kiekio grūdų (dažniausiai būdavo naudojami “paprasti” skaičiavimai – reikėjo grąžinti du arba tris grūdus už vieną). Tai buvo tik vertybinių popierių užuomazga, tačiau jau tada tapo aišku, kad valstybės lėšų poreikis padidėdavo prasidėjus nederliaus me

etams ar karams.

Tolesniam vertybinių popierių rinkos vystymuisi tiesioginės įtakos turėjo viduramžių didieji geografiniai atradimai. Kaip žinia, tuo laikotarpiu atsivėrė plačios erdvės tarptautinei prekybai, ir verslininkams prireikė nelyginant daugiau kapitalo, norint pasinaudoti šiomis palankiomis sąlygomis; užjūrio rinkų įsisavinimas ir prekių pardavimas tapo neįmanomas pavieniams asmenims. Dėl to atsirado akcinės bendrovės – anglų ir olandų kompanijos, prekiaujančios su Ost – Indija, kurios ir tapo pirmaisiais vertybinių popierių eminentais. XVI – XVII amžiuje Anglijoje steigėsi akcinės bendrovės, finansuojančios anglies gavybą, drenažą ir kitas kapitalui imlias šakas.

Prasidėjus pramonės revoliucijai ir susikūrus apdirbimo įmonėms, plačiai paplito akcijų prekyba. Pavyzdžiui, XVIII amžiaus pabaigoje Londono brokeriai turėjo išsinuomoję dalį karališkosios pinigų keityklos patalpų prekybai vertybiniais popieriais. Taip atsirado pirmoji pasaulyje Londono vertybinių popierių birža, o kartu su “gatvės” rinka pradėjo vyystytis “organizuota” rinka, daranti vis labiau pastebimą poveikį pramonei ir prekybai.

1791 metais Filadelfijoje pradėjo veikti pirmoji vertybinių popierių birža Amerikoje. Po metų pradėjo veikti Niujorko vertybinių popierių birža. Prekiaujama buvo pagrindinai obligacijomis, kurias noriai leido vyriausybė ir geležinkelio kompanijos. XIX amžiaus antroje pusėje Vokietijoje atsirado investiciniai bankai, vykdę visas tarpines operacijas su vertybiniais popieriais sunkiosios pramonės srityje. Taip prasidėjęs brokerių verslas toliau plito po kitas pasaulio šalis.

Pradžioje vertybiniais popieriais buvo prekiaujama po atviru dangumi, namų lodžijose, uostų užeigose.
Įžymios Niujorko biržos makleriai vi
idurdienį rinkdavosi Tontine Coffee House kavinėje. Jų kolegos iš Londono pamėgo vieną smuklę Janthone. Laikui bėgant biržos iš smuklių ir tavernų persikėlė į solidžius pastatus.
Tokia trumpa vertybinių popierių rinkos atsiradimo istorija.
Šiandien vertybinių popierių rinka (dar įvardinama kaip fondų rinka) yra tikslus ekonomikos padėties barometras, fiksuojantis jos lygį, pakilimus ir nuosmukius, stagnacinius procesus. Bet šalies ekonomikos būklės diagnozavimas nėra šios rinkos savitikslis, jos moto – užtikrinti galimai pilną ir greitą piniginių sankaupų persiliejimą į efektyvesnes veiklos sritis.

2. Vertybinių popierių, finansų, kapitalo ir pinigų rinkos. Ryšys ir sąveika tarp jų.
Tarptautinėje praktikoje priimtoje terminologijoje finansų rinka = pinigų rinka + kapitalo rinka. Pinigų rinkoje vyksta trumpalaikių – nuo vienos dienos iki vienerių metų santaupų, kapitalo rinkoje – vidutinių ir ilgalaikių (daugiau nei vienerių metų) santaupų judėjimai.
Vertybinių popierių rinka yra tiek pinigų rinkos, tiek kapitalo rinkos segmentas. Pinigų rinkos apyvartoje dalyvauja trumpalaikiai vertybiniai popieriai, o kapitalo rinkos apyvartoje – vidutinės trukmės ir ilgalaikiai vertybiniai popieriai.
Taigi vertybinių popierių rinka užima svarbiausią vietą visos finansų rinkos kontekste, tame skaičiuje pinigų ir kapitalo rinkose.
Be vertybinių popierių minėtos rinkos dar apima tiesioginį bankų kreditų judėjimą, piniginių išteklių paskirstymą per draudimo sferą, tarpfirminius kreditus ir pan.
Pakankamai svarbi yra vertybinių popierių rinkos sąveika su biudžetu ir kreditų rinka. Valstybės biudžetas, kreditų rinka ir vertybinių popierių rinka ne tik papildo vi

ienas kitą, bet ir konkuruoja vienas su kitu ir labai priklauso vienas nuo kito. Pvz., biudžeto didinimas, mokesčių augimas neišvengiamai ir tiesiogiai įtakoja į piniginių išteklių šalies ūkiui sumažėjimą ir susiaurina bankų kreditų ir vertybinių popierių rinkas.
Bet grįžkime prie pinigų ir kapitalo rinkų, su kuriomis vertybinių popierių rinka turi bendrų bruožų ir kurios apsprendžia jos dalyvių sudėtį, funkcionavimo tvarką, reguliavimo taisykles ir t.t.
Pinigų rinkos pagrindiniai subjektai, imantys paskolas, yra iždas, komerciniai bankai, nedepozitinės finansų institucijos, finansų brokeriai ir vertybinių popierių dileriai, firmos. Pavyzdžiui, finansinės ir verslo firmos paprastai išleidžia komercinius vekselius su palyginti žema palūkanų norma tam, kad įsigytų piniginių fondų įvairiems atsiskaitymams bei apyvartiniam kapitalui sukaupti. Komerciniai bankai paprastai išleidžia depozitinius sertifikatus ir tokiu būdu gauna papildomų lėšų paskoloms teikti.
Pinigų rinkoje pagrindiniai skolintojai (piniginių dokumentų pirkėjai) yra komerciniai bankai, kompanijos ir kiti verslo subjektai, nedepozitinės finansų institucijos, Centriniai bankai, valstybė ir federalinių vienetų (žemių, valstijų) vadovybė, privačios institucijos, užsienio šalių vyriausybės. Šiuo atveju jų skolinamas lėšas vienija tai, kad jos yra laikinai laisvos. Paprastai praėjus šiam periodui įsigyti piniginiai dokumentai pinigų rinkoje vėl paverčiami pinigais, kad būtų galima atlikti įvairius mokėjimus: sumokėti mokesčius, mokėti indėlininkams palūkanas, sukaupti pinigus ilgalaikėms investicijoms, pirkti kitus piniginius dokumentus vidaus ir užsienio finansų rinkose. Pinigų ri
inkoje reiškiasi Centrinio banko “finansinė intervencija”, siekiant kontroliuoti ir reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje trimis svarbiausiomis pinigų – kredito politikos priemonėmis:
1. REZERVŲ REGLAMENTAVIMU. Rezervų reglamentavimas – tai tam tikro dydžio rezervo, kurį komerciniai bankai privalo laikyti Centriniame banke, nustatymas. Jų paskirtis – užtikrinti komercinių bankų likvidumą, tai yra garantuoti savalaikį komercinių bankų atsiskaitymą su indėlininkais, kurie , dėl vienų ar kitų priežasčių pageidauja greičiau atsiimti savo indelius. Daugelyje pasaulio valstybių privalomųjų rezervų (atsargų) normos yra diferencijuotos priklausomai nuo indelių trukumų. Paprastai didesnės normos nustatomos indeliams iki pareikalavimo.
2. DISKONTO NORMA. Tai centrinio banko nustatoma palūkanų norma už paskolas, kurias jis teikia komerciniams bankams. Diskonto norma koreguojama, priklausomai nuo monetarinės politikos tikslų, taip vadinamo diskonto lango (discount window) rėmuose. Kadangi dauguma bankų kreipiasi į centrinį banką, norėdami papildyti kredito išteklius, tai normos padidinimas greit persiduoda visai kredito rinkai. Praktika rodo, kad į diskonto normų pakeitimus rinka greičiau reaguoja, negu į rezervinių reikalavimų pakeitimus.
3. ATVIROS RINKOS OPERACIJOS. Tai operacijos, kuriomis centrinis bankas perka arba parduoda vyriausybės paskolos obligacijas atviroje rinkoje. Centrinis bankas padeda vyriausybei nustatyti tinkamiausią vertybinių popierių išleidimo metodą, jų kainą, pelningumą bei kitas charakteristikas, užtikrinančias vertybinių popierių patrauklumą. Norėdamas sėkmingai atlikti šią funkciją, bankas turi turėti tikslią ir savalaikę informaciją apie ekonomikos būklę, kreditinių resursų judėjimą. Ši informacija yra naudojama siekiant padidinti arba sumažinti centrinio banko rezervus ir kartu keisti monetarinę bazę. Iš kitos pusės, centrinis bankas, supirkdamas komercinių bankų vertybinius popierius, didina jų kreditavimo galimybes. Vykdydami kredito restrikcinę (apribojimo) politiką, centriniai bankai parduoda vertybinius popierius komerciniams bankams ir tuo jie sumažina kreditų suteikimo galimybes.
Pinigų rinkoje ( taip pat ir kapitalo rinkoje ) svarbų vaidmenį vaidina palūkanų normos, jų dinamika, veikiant įvairiems veiksniams.
Pažymėtina, kad palūkanų normos pinigų rinkoje svyruoja platesniame diapazone ir yra aukštesnės nei kapitalo rinkoje. Taip pat pinigų rinkos pokyčiai , iš jų ir palūkanų normų pakitimai turi didelės įtakos krašto piniginiams santykiams.
Išsivysčiusiose šalyse paplitę ir pinigų rinkoje cirkuliuoja tokie trumpalaikiai piniginiai dokumentai :
1.Iždo vekseliai; municipaliniai vekseliai;
2. Komerciniai vekseliai;
3. Vertybinių popierių išpirkimo sutartys;
4. Bankų akceptai;
5. Apyvartiniai depozitiniai sertifikatai;
6. Vekseliai, čekiai, akcijos, obligacijos
1. Iždo vekselis yra trumpalaikis vyriausybinis skolos dokumentas, tiesioginis valstybės įsipareigojimas. Iždo vekseliai išleidžiami laikinoms valstybės išlaidoms padengti. Centriniai bankai išleisdami iždo vekselius, kartu reguliuoja kreditinės sistemos likvidumą ir palūkanų normas. Jų privalumai: saugūs (patikimi); aukšto likvidumo lygis, lengvai realizuojami, skolinimosi atveju tinka kaip užstatas, taip pat gali būti panaudotas kaip vyriausybinių depozitų užstatas. Jie turi ir trūkumų – žemas, palyginus su kitais VP.
Trumpalaikės municipalinės obligacijos, vekseliai – tai vietos savivaldos organų išleisti VP tam, kad padengtų laikiną piniginių lėšų deficitą. Privalumas: iš jų gaunamos pajamos neapmokestinamos, o trūkumai – menka antrinė rinka arba jos iš viso nėra.
2. Komerciniai vekseliai yra naudojami prekybiniuose sandoriuose. Jeigu komerciniai vekseliai atitinka reikalavimus ( trumpalaikiai, su dviem ir daugiau parašų) jie yra priimami bankų ir teikiami klientams kaip paskola. Komerciniai bankai gali pateikti komercinius vekselius centriniam bankui, kur jie perkami bei apskaitomi. Komerciniai vekseliai išduodami didžiausių korporacijų. Jie mažiau rizikingi nei banko teikiami kreditai, todėl bankai investuoja į šiuos VP. JAV komercinius vekselius gali išleisti aukščiausią kreditingumo retingą turinčios įmonės, todėl jie yra patikimi. Trūkumai: nestabili rinka, menka antrinė rinka arba jos iš viso nėra.
3. Vertybinių popierių išpirkimo sutartimis dažniausiai parduodami iždo vertybiniai popieriai , iždo obligacijos. Šiuo atveju susitariama, kad pardavėjas vertybinius popierius išpirks tam tikrą kaina ir numatyta data. Paprastai obligacijos būna nuo vienų iki dešimties metų, o kada iki jų supirkimo datos lieka metai laiko, jos traktuojamos kaip pinigų rinkos VP. Privalumai: patikimi, gera antrinė rinka, skolinimosi atveju tinka kaip užstatas, didesnis pelningumas nei vekseliuose, t.y juose yra fiksuota pajamų norma. Trūkumai: didesnė kainų rizika nei vekseliuose, mažiau likvidūs.
4. Bankų akceptai yra bankų sutikimas apmokėti mokėjimo dokumentus, pavyzdžiui vekselius, tai apmokėjimo garantija. Tokiu būdu bankai teikia paskolas tarptautinės prekybos mokėjimams vykdyti. Vekselius į banką pateikia importuotojai ir eksportuotojai. Bankų paskolos dažniausiai yra trumpalaikės. Bankų akceptai laikomi pačiais saugiausiais. Akcepto savininku jo supirkimo momentu gali būti tiek bankas, tiek užsienio eksportuotojas arba pinigų rinkos investuotojas. Jis yra patikimas ir aukšto likvidumo. Be to jie gali būti paleidžiami į antrinę rinką. Akceptas pardavinėjamas žemesne nei nominali vertė, todėl investuotojo pelnas susidarys tik padidėjus akcepto kainai iki jo supirkimo. Be to jie priimami ir į banko privalomus rezervus. Privalumas: maža rizika, o trūkumas – ribotas supirkimo laikotarpis.
5. Depozitiniai sertifikatai – tai kreditinės įstaigos rašytine pažyma apie piniginių lėšų perdavimą į šią įstaigą terminuotam naudojimui ir indėlininko teisė gauti šį depozitą. Depozitiniai sertifikatai gali būti iki pareikalavimo ir terminuoti, kuriems nurodytas indelio išėmimo laikas bei priskaityti procentai. Pagrindinis jų vaidmuo – banką aprūpinti papildomais lėšų šaltiniais. Bankai dažnai perka šiuos sertifikatus, nes tai investicijos į nedidelės rizikos VP. Jų galiojimo laikas fiksuotas ir už jų priešlaikinį išėmimą iš rinkos yra taikomos baudos. Privalumai : patikimi ir didesnis pajamingumas nei iždo vekselių. Trūkumas : ribota antrinė rinka ilgalaikiams depozitiniams sertifikatams.
Eurodolerių depozitiniai sertifikatai – skubūs depozitai su fiksuotu išpirkimo laiku, išleidžiami didžiausių pasaulio bankų. Didelė dalis šių VP yra trumpalaikiai – 30, 60 arba 90 dienų – priklausomai nuo tarptautinės rinkos poreikių. Jie nėra apdrausti ir dėl didesnės kreditinės rizikos, mažesnio likvidumo ir didelio jautrumo ekonominiams bei politiniams pasikeitimams paprastai turi didesnį pelningumą nei vidaus rinkos depozitiniai sertifikatai. Privalumai: gaunamos didesnės pajamos, o trūkumas: nestabilios palūkanos.
6. Vekselis – įstatymo nustatyta forma surašytas dokumentas, duodantis teisę vienam asmeniui (vekselio gavėjui) reikalauti iš kito asmens (vekselio davėjo) sumokėti vekselyje nurodyta sumą tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Kitais žodžiais , tai dokumentas kuriuo , išrašantis asmuo besąlygiškai įsipareigoja (pasižada) tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą sumą, vekselyje nurodytam asmeniui arba tai paveda padaryti kitam.
6.1 Čekis – piniginis dokumentas, pagal kurį bankas išduoda grynus pinigus iš asmens einamosios sąskaitos čekyje nurodytam asmeniui. Jis gali būti išrašytas ir trečiojo asmens sąskaita. Bet koks įrašas čekyje apie palūkanų mokėjimą laikomas negaliojančiu. Čekis apmokamas, ji pateikus. Joks prieštaraujantis įrašas čekyje negalioja.
Jei primityvios ekonomikos šalyse didžiąją investicijų dalį sudaro realios investicijos, tai šiuolaikinėje ekonominėje sistemoje – finansinio kapitalo investicijos, kurių reikšmė didžiulė, mat jos stipriai veikia realių investicijų augimą.
Kapitalo rinkoje, kaip ir pinigų rinkoje, išskiriama pirminė rinka (prekiaujama naujai išleistais vertybiniais popieriais) ir antrinė rinka (prekiaujama jau esamais rinkoje vertybiniais popieriais). Pirminėje rinkoje pirkėjai ir pardavėjai derasi dėl piniginių fondų pavertimo į vertybinius popierius, o antrinė rinka skirta užtikrinti jau anksčiau išleistų vertybinių popierių likvidumą. Jei nebūtų organizuota antrinė rinka, tai institucija ar individualus asmuo, pavyzdžiui, nusipirkę skolos ilgalaikį vertybinį popierių turėtų laikyti jį iki išpirkimo dienos, o akcijas laikyti iki įmonė būtų likviduota ar bankrutuotų. Jeigu investitoriai ar kreditoriai vertybinius popierius parduotų iš karto po jų pirkimo, tai patirtų nuostolius.

Tokiu būdu, antrinės rinkos vaidmuo yra labai svarbus ir atskirais atvejais antrinė rinka gali būti svarbesnė nei pirminė rinka. Žinoma, ne visose šalyse antrinė vertybinių popierių rinka yra vienodai išsivysčiusi.

Patirtis rodo, kad išvystyta kapitalo rinka turi šiuos požymius:

– užsakymai pirkti ir parduoti ateina į rinką iš įvairių rinkos dalyvių grupių (rinkos plotis);

– užsakymai pirkti ir parduoti ateina į rinką įvairiomis rinkos kainomis (rinkos gylis);
– kapitalo rinkos operacijų vykdymui yra susiformavusi atitinkama institucinė struktūra, pagrindinai apjungianti nacionalines finansines – kreditines įstaigas, fondų biržas, taip pat tarptautines finansines organizacijas.

Kapitalo rinkos su šiomis charakteristikomis užtikrina vertybinių popierių likvidumą, investitoriai ar kreditoriai skatinami laikyti nupirktus vertybinius popierius, nes rizika minimali, o tie rinkos dalyviai, kuriems reikia piniginių lėšų, jas lengvai įsigyja.

Pinigų rinkos pavyzdžiu kapitalo rinką galima suskirstyti į dvi stambias sritis, t. y. skolos (įsipareigojimų) vertybinių popierių rinką ir nuosavybės vertybinių popierių rinką.

Kapitalo rinkos įsipareigojimų sričiai priskiriama nekilnojamo turto (ipotekos), obligacijų ir kitų ilgalaikių įsipareigojimų (kredito) rinkos, o nuosavybės rinką sudaro įvairių akcijų rinka.

Ipotekos rinkoje iš vienos pusės akumuliuojamos ilgalaikės piniginės lėšos, išleidžiant ipotekos obligacijas ar panaudojant kitus skolos dokumentus (vekselius, sertifikatus), o iš kitos pusės laisvos piniginės lėšos naudojamos suteikiant ipotekinį kreditą, kuriam gauti reikalinga sąlyga – turto užstatas.

Terminas “Ipoteka” yra kilęs iš graikų kalbos žodžio “hypotheke” ir reiškia užstatą. Užstatu gali būti ir kilnojamas ir nekilnojamas turtas (žemė, gamybiniai ir gyvenamieji statiniai ar pan.).

Ipoteka suteikia kreditoriui teisę pirmoje eilėje susigrąžinti skolą, užregistruotą užstato sumos ribose. Esant skolininkui nemokiam, kreditorių reikalavimai tenkinami iš realizuoto turto gautomis įplaukomis pagal užstato registravimo eiliškumą. Šiuo atveju turtas pereina į kito savininko (dažniausiai banko) rankas. Jeigu skolininkas mokus, užstatytas turtas lieka jo rankose.

Pažymėtina, kad užstato registravimas knygose, kurias tvarko valstybinės ar privačios įstaigos yra privalomas, nes tas pats turtas gali būti užstatytas kelis kartus.

Ipotekos rinka apjungia privačias ir valstybines finansines – kreditines institucijas: ipotekas, komercijos ir taupomuosius bankus, draudimo kompanijas, paskolų – taupymo asociacijas bei kitas institucijas.

Ipotekos rinkos finansinių išteklių svarbiausias šaltinis yra korporacijų, valstybės, gyventojų sankaupos, esančios finansinių – kreditinių įstaigų sąskaitose.

Dabartiniu metu ipotekos rinkos finansiniai ištekliai aktyviai naudojami prekybos bei pramonės korporacijų kapitalo atnaujinimui ir didinimui, taip pat žemės ūkio gamybos ir gyvenamųjų namų statybos finansavimui. Prekybos bei pramonės korporacijos išleidžia ipotekos obligacijas, kurių pirkėjai yra įvairios finansinės – kreditinės institucijos, gaunančios garantines pajamas.

Ipotekos obligacijos yra lengvai išplatinamos, tačiau atsiranda didelė rizika užstatytam turtui. Tuo tarpu investuotojui suteikia dideles garantijas ir mažą riziką, bet nedideles palūkanas.

Kitus kapitalų rinkos skolos VP sudaro:

– ilgalaikės iždo notos ir obligacijos. Tai vienos iš saugesnių ir likvidžių ilgalaikių investicijų. Notos gali būti labai skirtingų supirkimo laikotarpių ir išleidžiamos didelėmis apimtimis. Privalumai: saugumas, išvystyta antrinė rinka, skolinimosi atveju tinka kaip užstatas. Trūkumas: mažas pajamingumas palyginus su ilgalaikiais privataus sektoriaus VP.

– federalinių agentūrų VP – tai agentūrų, priklausančių federalinėms valstijoms, išleisti vertybiniai popieriai. Daugelis jų formaliai neturi federalinės valstijos garantijos, nors, pavyzdžiui, JAV manoma, kad Kongresas greitai ateis į pagalbą bet kuriai patekusiai į sunkumus agentūrai. Ši neakivaizdi valstybės parama palaiko šių agentūrų VP pajamingumo lygį, panašų kaip iždo VP ir pasižymi dideliu likvidumu.

– municipalinės notos ir obligacijos – tai ilgalaikiai vietos savivaldos VP. Jie išleidžiami tam, kad būtų finansuojami visuomeninio sektoriaus projektai, o ne privataus. Jie pasižymi aukštu kreditingumo reitingu. Privalumai: gautos pajamos neapmokestinamos, lengva šių VP realizacija ir likvidumas. Trūkumai: nestabili rinka, apribota antrinė rinka.

– korporacijų notos ir obligacijos – ilgalaikiai įsipareigojimai, išleidžiami korporacijų. Notos paprastai būna iki 5 metų, o obligacijos dar ilgesnės. Jos yra priimtinesnės draudimo kompanijoms ar pensijų fondams, o ne bankams, nes pasižymi didesne nei valstybinių VP rizika ir mažesne antrine rinka, tačiau jos turi didesnį pajamingumą.

– plačiau apie atskirus pinigų ir kapitalo rinkų VP, kaip ir apie išvestinius VP, bus kalbama kiek vėliau. Dabar aptarsime kitus VP rinkos klasifikacinius požymius.

3. VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKŲ RŪŠYS

Vertybinių popierių arba fondų rinka gali būti segmentuojama, pagal įvairius požymius, kas apsprendžia atitinkamas jos rūšis (pav.).
VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKŲ KLASIFIKAVIMO POŽYMIAI IR RŪŠYS

Emitento (t.y. rinkos subjekto, norinčio pritraukti laisvas investuotojų lėšas, nustatyta tvarka savo vardu išleidžiant vertybinius popierius) požiūriu gali būti išskirtos trys rinkos.
• Vyriausybės vertybinių popierių rinkoje cirkuliuoja centrinės valdžios, municipalitetų ir atskirų vyriausybės institucijų ir įstaigų (pašto, banko ir pan.) išleisti vertybiniai popieriai.
• Privataus sektoriaus vertybinus popierius išleidžia pramonės kompanijos, komerciniai bankai, investiciniai fondai ir pan.
• Tarptautinės rinkos, kuriose vertybinius popierius išleidžia užsienio subjektai, gali būti skirstomi ir pagal emitentus, ir pagal valiutas.
Vertybinių popierių emitentas išleidžia vertybinius popierius siekdamas šių tikslų:
1. Suformuoti arba padidinti jau suformuotą įstatinį kapitalą.
2. Suformuoti arba padidinti skolintą kapitalą.
Už pirminėje vertybinių popierių rinkoje išplatintus vertybinius popierius gautos lėšos naudojamos emitento tolesnei veiklai vystyti arba skoloms padengti.
Pagal ekonominę vertybinių popierių prigimtį gali būti skirstomos trys rinkos:
1. Vertybinių popierių, atspindinčių nuosavybės santykius (akcijos);
2. Vertybinių popierių, atspindinčių kreditinius santykius ir iš to išplaukiančias teises (obligacijos, iždo bilietai, vekseliai ir pan.)
3. Išvestinių vertybinių popierių (konvertuojamos obligacijos, konvertuojamos privelegijuotosios akcijos, specialūs bankų vertybiniai popieriai); tai tarsi tarpinis variantas tarp nuosavo ir kreditinio kapitalo formų.
Atskirą išvestinių vertybinių popierių grupę sudaro opcionai, fjučeriai, varentai, pasirašymo teisės ir pan.
Svarbiausi akcijų ir obligacijų rinkų skirtumai yra šie:
• Obligacijos savininkas yra paskolinęs pinigų ir laikomas kreditorium, o akcininkas, išpirkęs dalį korporacijos nuosavybės, – bendrininku ir tam tikru mastu gali kontroliuoti jos veiklą. T. y., obligacijos – terminuotos ir leidėjo būtinai išperkamos, o akcijos – neterminuotos ir leidėjo neišperkamos;
• Obligacijos savininkas tiksliai žino, kokią pinigų sumą jam išmokės įmonė per nustatytą laikotarpį ir jam pasibaigus. Akcininkas tiksliai nežino, kokia bus išmokamų dividendų suma (išskyrus privelegijuotas akcijas) ir kiek kainuos jo akcijos;
• Jei obligacijos leidėją ištinka bankrotas, obligacijų savininkas netenka tik metinių pajamų palūkanų, tai yra apmokėjimo pagal kuponą, o pradinė obligacijos vertė visada jam bus grąžinta prieš padalijant likučius akcininkams. Obligacijos savininkas turi pirmumo teisę prieš akcininkus skirstant korporacijos pajamas, tai yra, pirmiausia atsiskaitoma su obligacijų savininkais, o tik po to – su akcininkais;
• Normaliomis sąlygomis investicijos į obligacijų rinką mažiau rizikingos ir mažiau pelningos nei į akcijų rinką;
• Obligacijas dažniausiai perka tie, kurie nori gauti pastovias pajamas. Kas mėgsta rizikuoti, perka akcijas;
• Investavimas į akcijų rinką – tai ir rizika ir atlyginimas už nuosavybę akcinėje bendrovėje, o į obligacijų rinką – paprastas paskolos susitarimas, reiškiantis, kad skolininkas sutinka nustatytu laiku ateityje mokėti obligacijų turėtojui tam tikrą pinigų sumą;
• Įmonė, leidžianti akcijas ar obligacijas, labiau rizikuoja, kai pardavinėja obligacijas, ir mažiau rizikuoja, pardavinėdama paprastąsias akcijas. Įmonė, išleidusi obligacijas, privalo mokėti palūkanas už jas nepriklausomai nuo to ar jai pelningi, ar nepelningi metai. Tuo tarpu įmonė, išleidusi akcijas, jei jos veikla nepelninga, nemoka dividendų.
Pagal vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo sandorių nuoseklumą skiriama pirminė ir antrinė rinkos.
Pirminė yra vertybinių popierių pirminės emisijos rinka, kurioje įvyksta piniginių dokumentų pirminis paskirstymas investitorių ir kreditorių tarpe. Antrinėje rinkoje vyksta emituotų pirminėje rinkoje vertybinių popierių apyvarta. Pirminės vertybinių popierių rinkos svarbiausias bruožas – pilnas informacijos pateikimas apie emitento finansinę būklę, vertybinių popierių rodiklius, kurie leistų investitoriui ar kreditoriui daryti pagrįstus savo laisvų piniginių lėšų panaudojimo sprendimus. Informacija gaunama iš paruošto bei išleisto vertybinių popierių emisijos prospekto, kurį registruoja valstybiniai organai, taip pat jie kontroliuoja ir duomenų pilnumą. Užsienio šalių įstatymai leidžia vertybinius popierius platinti ir privačiai (pardavinėja juos dileriai), kai emisijos prospektas neprivalomas.
Antrinės vertybinių popierių rinkos svarbiausias bruožas, yra jos likvidumas, tai yra galimybė per trumpą laiką vertybinius popierius paversti grynais pinigais ir atvirkščiai, įvertinti jų kurso svyravimus ir siekiant kuo mažesnių jų realizavimo kaštų. Jeigu sandorių skaičius per laiko vienetą didėja, tai tam tikros akcijos likvidumas taip pat didėja. Vadinasi, kuo daugiau kartų ta pati akcija perkama ir parduodama, tuo didesnė akcininkų galimybė susigrąžinti pinigus, o emitento galimybė -– padidinti šios akcijos kainą arba didinti kapitalą, vykdant naujų akcijų emisiją. Aprašyta finansinė operacija gali vykti ir atvirkščia tvarka.
Taigi, realias investicijas galima finansuoti iš naujų akcijų pardavimo pirminėje rinkoje. Antrinėje rinkoje vykstančios akcijų perpardavimo operacijos nepadidina firmos piniginių lėšų (tai pirkėjo finansinės investicijos), tačiau egzistuojant tokioms rinkoms akcijos yra patrauklesnės, ir atsiranda daugiau galimybių ateityje, naujų emisijų pagrindu, didinti realias investicijas.
Iš tikrųjų antrinė rinka susideda iš dviejų dalių:
• organizuotos rinkos – VP biržos;
• neorganizuotos rinkos, kartais vadinamos “gatvės” rinka.
Praktiškai visi VP pirmiausiai patenka į “gatvės” rinką. Tik po to, kai akcijas išparduoda dileriai “gatvės” rinkoje ir bus įrodytas jų patenkinamas paskirstymas, akcijas bus leista pardavinėti biržoje. Taigi, neorganizuota (užbiržinė) rinka ruošia dirvą pilnavertės biržos atsiradimui. Pažymėtina, kad biržinė apyvarta yra apie dešimt kartų mažesnė nei užbiržinė prekyba; išsivysčiusiose Vakarų šalyse užbiržinė vertybinių popierių apyvarta vykdoma profesionalių dalyvių organizuotose sistemose, taikant kompiuterius bei šiuolaikinius elektroninius ryšius.
Lentelėse pateikta pirminės ir antrinės VP rinkos organizavimo veiksmų seka.
Pirminės VP rinkos organizavimas (VP išleidimas ir paskirstymas).
Pasiūla Paklausa
Pasiūlos formavimasis Paklausos formavimasis
Emitentai: Investuotojai:
Pinigų poreikis; VP rūšių, tipų, kategorijų pasirinkimas; VP išleidimo apimties ir kainos nustatymas.

Pinigų investicijoms turėjimas; VP rūšių, tipų, kategorijų ir kompanijos-emitento pasirinkimas; norimo VP kiekio ir kainos nustatymas

Susiformavus pasiūlai ir paklausai seka šie etapai:
• VP išleidimas ir paskirstymas
• Emitento, institucinio investuotojo, juristų, auditorių sąveika
• Paskirstymo būdai: aukcionai, konkursai, pasirašymai, derybos.
• Atsiskaitymas: įvairios formos, būdai, metodai.
Emitentas apmoka institucinio investuotojo, juristų, auditorių paslaugas, suteikia garantijas, numato sankcijas už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
Antrinė vertybinių popierių apyvarta atlieka dvi funkcijas: suveda pirkėjus ir pardavėjus ( užtikrina vertybinių popierių likvidumą) bei tarnauja paklausos ir pasiūlos išlyginimui.

Prie antrinės apyvartos operacijų priskiriamas:
• Listingo procedūra (emituotų vertybinių popierių įrašymas į biržos sąrašus);
• Kotiravimas (pirkėjo ir pardavėjo tam tikram vertybiniam popieriui paskelbimas);
• Pirkimo – pardavimo sandoriai, kurie klasifikuojami pagal įvairius požymius (rinkos rūšį, kontrakto tipą, sandorio objektą ir t.t);
• Vertybinių popierių laikymas;
• Vertybinių popierių portfelio suformavimas ir jo valdymas.

Antrinės vertybinių popierių rinkos organizavimas( VP apyvarta)
Pasiūla Paklausa
Pardavėjai:
pardavimo motyvai; Pirkėjai:
pirkimo motyvai
Pardavimo apimtis ir kainos nustatymas Pirkimų apimtis ir kainos nustatymas

Biržinė prekyba apima VP biržos, kaip ypatingos, instituciniai organizuotos rinkos sandorius, kurioje vyksta dauguma pirminių paskirstymų, o taip pat prekyba ypač aukštos kokybės VP ir operacijos, kurias atlieka profesionalūs VP rinkos dalyviai. VP birža privalo užtikrinti rinkos pastovumą likvidumą ir reguliavimą, VP kainų (akcijų kursų) pagrįstumą ir realumą. Profesionalios išvystytos ir nebrandžios VP rinkų organizavimo esminiai skirtumai lengvai pastebimi sugretinus schemas.

Nebrandi VP rinka

Profesionali išvystyta VP rinka

Klientai

Instituciniai investuotojai (profesionalūs VP biržos dalyviai)

VP birža
Už biržinės rinkos
Organizuotos kompiuterinės už biržinės prekybos rinkos
Klasikinės, silpnai reguliuojamos (gatvės) rinkos, sukurtos profesionalių dalyvių

Instituciniai investuotojai (profesionalūs VP biržos dalyviai)-

Klientai

Pagal naudojamus prekybos technologijos būdus vertybinių popierių rinką klasifikuojama į šias rinkas:
• Stichinė rinka – tai rinka, kurioje sandorių sudarymo taisyklės, reikalavimai vertybiniams popieriams – prekei, dalyviams nėra nustatyti. Prekyba vyksta tiesioginio kontakto būdu, atsitiktinai susitinkant pardavėjui su pirkėju;
• Paprasta aukcioninė rinka – tai geriausiai pažįstama rinka, kur dominuoja pirkėjai, tai yra vieno pardavėjo vertybinius popierius nori įsigyti daug mokių pirkėjų. Čia nėra pirminės pardavėjų konkurencijos. Viešai paskelbiamas nuoseklus pasiūlymų sąrašas, pirkėjai varžosi tarpusavyje, stengdamiesi įsigyti norimą finansinę prekę. Ją įsigyja tas pirkėjas, kuris sutinka mokėti aukštesnę kainą;
• Dviguba aukcioninė rinka – čia konkuruoja pirkėjai ir pardavėjai. Ši rinka užtikrina VP kursų pastovumą ir rinkos likvidumą.
• Dilerinė rinka – tai vieta, kur pardavėjai , paprastai dileriai, savo lėšomis superkantys vertybinius popierius, o po to juos perparduodantys biržinėje ir už biržinėje rinkoje, viešai paskelbia vertybinių popierių pirkimo sąlygas ir kainas. Pirkėjai, kurie sutinka su keliamomis sąlygomis, paskelbia apie savo norus įsigyti vertybinius popierius. Pardavėjai privalo sudaryti sandorius su bet kuriuo asmeniu. Tiesiogines konkurencijos tarp pirkėjų ir pardavėjų nėra.
Vertybinių popierių rinkas dar galima skirti teritoriniu požiūriu į regionines (vietines) ir nacionalines (tarptautines) vertybinių popierių rinkas; pagal pajamų išmokėjimą – į duodančius fiksuotas (obligacijas, privilegijuotosios akcijos) ir kintamas pajamas; pagal finansinių aktyvų cirkuliacijos terminą – į pinigų rinkos ir kapitalo rinkos vertybinius popierius.

SKOLOS (KREDITO) VERTYBINIAI POPIERIAI. OBLIGACIJOS

Skolos (kredito) vertybiniai popieriai – tai komercinių struktūrų, valstybės organų leidžiami skoliniai įsipareigojimai, kuriais siekiama VP rinkoje pritraukti lėšas. Labiausiai paplitęs toks skolinis įsipareigojimas yra obligacija.
Obligacija – tai terminuotas kredito vertybinis popierius, suteikiantis jo savininkui teisę į metines palūkanas bei kitas teises, kurios yra nurodomos obligacijoje arba nutarime jas išleisti. Pasibaigus obligacijos terminui, ji suteikia teisę gauti pinigų sumą, lygią obligacijos nominaliai vertei. Obligacijos savininkui metinės palūkanos nemokamos, jei taip nurodyta obligacijoje (ar nutarime išleisti obligacijas) ir jos emisijos kaina yra mažesnė už nominalią vertę. Pagrindiniai obligacijų tipai ir rūšys, kurios naudojamos pasaulinėje praktikoje, yra šios:
 Vyriausybinė, municipalinė obligacija – VP, liudijantis kredito suteikimą, kuriame skoloninku yra valstybiniai organai ar municipaliniai organai (plačiau žemiau).
 Kupono obigacija – jos turi kuponus, pagal kuriuos išmokamos palūkanos.
Kuponas – tai išperkamas talonas su atspausdinta skaitine kupono norma. Palūkanos yra išmokamos iškerpant atitinkamą kuponą iš obligacijos lapo. Priklausomai nuo emisijos sąlygų, palūkanos gali būti mokamos kartą per metus, kas pusmetį, ar netgi kas ketvirtį. Kuo dažniau yra mokamos palūkanos, tuo didesnė yra tos obligacijos rinkos kaina ir tuo ji naudingesnė investuotojams. Kuponinių mokėjimų taikymas labai paįvairina obligacijų rūšis. Pagal kuponinius mokėjimus užsienio praktikoje obligacijos skirstomos į
– obligacijas su fiksuota mokėjimų norma;
– obligacijas su kintama mokėjimo norma, kuri priklauso nuo bankinų palūkanų lygio;
– obligacijas su tolygiai augančiais mokėjimais, kai palūkanų norma priklauso nuo mokėjimo metų. Tokios obligacijos investuojamos labai patrauklios infliacijs sąlygomis;
– obligacija su nuliniu kuponu. Išleidžiant obligacijas su nuliniu kuponu, emisinė kaina yra nustatoma žemiau nominalo ir palūkanos yra sumokamos iš karto, o ne už ketvirtį, pusmetį ar metus;
– mišraus tipo obligacija, kai dalis obligacijų terminalo palūkanų mokamos pagal fiksuotą normą, o dalis – pagal kintamą.
 Vardinė obligacija – šių obligacijų savininkai yra užregistruoti įmonėje. Parduodant obligaciją, įmonėje yra fiksuojamas naujas jos savininkas.
Vardinės obligacijos gali turėti papildomų teisių, palyginti su pareikštinėmis obligacijomis.
 Ipotekos obligacija yra padengta nekilnojamu turtu, kurį valdo ją išleidusi įmonė. Užstatant turtą, užstatas registruojamas specialiose knygose, kurias tvarko valstybinės ar privačios įmonės. Kreditoriui suteikiama teisė susigrąžinti skolą, užregistruotą sumos ribose. Jei skoloninkas nemokus, kreditoriai gauna įplaukų iš realizuoto turto pagal užstato registravimo eiliškumą. Taigi, tokiu atveju užstatytas turtas patenka į kito savininko rankas. Jei skolininkas mokus, užstatytas turtas lieka jam.
Užstatu yra tie materialūs aktyvai, kuriuos kompanija valdo obligacijos išleidimo momentu. Manoma, kad obligacijos savininkui patikimumas didesnis tuomet, kai tie aktyvai priklauso ne kompanijai, o patikėtiniui ir kuomet šis turtas yra labai standartizuotas, kuriuo naudojasi daugelis kompanijų ir kurį lengvai galima realizuoti. Todėl kompanijai nepajėgiant atsiskaityti, patikėtinis gali greitai turtą realizuoti ir tuo pačiu patenkinti obligacijų savininkų interesus.
Obligacijų turto užstatas gali būti labai įvairus. Tai ir “auksinės obligacijos„ , kurios padengtos valstybės aukso ir valiutiniais ištekliais; obligacijos, kurioms garantijas suteikia ne jas išleidusi, o kita korporacija; obligacijos, padengtos visu turtu ar tik jo dalimi. Apdraustoms obligacijoms priskiriamos obligacijos su atitinkamais garantiniais įsipareigojimais. Tai yra obligacijos su trasto garantija, t.y. padengtos kitais vertybiniais popieriais, saugomais finansų įstaigoje pagal įgaliogimą (trastą), o taip pat obligacijos, kurių turėjimas suteikia teisę įsigyti naujų emisijų akcijas.
Vertybinių popierių, perduodamų patikėtiniui kaip užstatas, rinkos vertė turi būti didesnė nei suma, už kurią išleistos obligacijos. Jeigu užstato rinkos vertė mažėja, tai obligacijų emitentas privalo pakelti ją iki pradinio lygio, papildydamas užstatą tam tikru kiekiu tų pačių arba kitų jam priklausančių VP.
Neretai obligacijų užstatas yra ne tik visi emitento aktyvai obligacijų išleidimo metu, bet ir tie, kuriuos bendrovė numato sukaupti ateityje. Tokios obligacijos skirstomos į:
– obligacijas, garantuotas būsimomis pajamomis. Tai dažniausiai valstybinės ir munuicipalinės obligacijos;
– obligacijas, kurių palūkanų procentinė norma priklauso nuo būsimosios ūkinės veiklos rezultatų. Palūkanų išmokėjimą lemia emitento gautas veiklos pelnas. Jos įvertinamos atidedamojo fondo obligacijomis. Tokios obligacijos išperkamos už lėšas, kurios kasmet atidedamos iš pelno tam, kad būtų galima padengti dalį ar visą skolą. Atidedamasis fondas valdomas patikėtinio. Kasmet, nustatytu laiku, kompanija atskaičiuoja tam tikrą sumą patikėtiniui, kuris sukuriaatidedamąjį fondą ir naudoja šias lėšas padengimui.
Tačiau korporacijai dažnai yra naudinga emituoti mažiau ribojančias jos veiklą ir konkrečiu turtu nepadengtas obligacijas. Čia kredito grąžinimo garantija – sėkmingas korporacijos funkcionavimas, o neįvykdžius finansinių įsipareigojimų – obligacijų savininkai, o ne akcininkai įgyja pirmumo teisę atgauti savo dalį išparduodant bendrą korporacijos turtą. Tuo tarpu išleisdama akcijas, korporacija paprastai ne tik nieko konkretaus neužstato, bet ir neįsipareigoja po tam tikro laiko šių investicijų grąžinti.
Beužstatinės, arbe neužtikrintos obligacijos – tai tiesioginiai skoliniai įsipareigojimai (pasižadėjimai grąžinti pinigus), nesukuriantys pretenzijų į kompanijos turtą. Tačiau neretai pasitaiko, kad beužstatinės obligacijos nieko nenusileidžia obligacijoms, išleistoms su užstatu. Šios obligacijos išleidžiamos, kai kompanija turi pagrindą pasikliauti tiek savo finansinės padėties, tiek reputacijos biznio pasaulyje tvirtumu, ir todėl nenumato esant reikalinga užtikrinti obligacijas užstatu. Dar daugiau, kompanija gali pagalvoti, kad obligacijos su užstatu sumažins jos reputaciją. Tokiais atvejais beužstatinės obligacijos išleidžiamos tokia pat palūkanų norma, kaip ir obligacijos su užstatu, kas rodo, kad jų patikimumas yra vienodas (nesvarbu, jog vieni popieriai turi užstatą, o kiti – ne).
Beužstatines obligacijas kompanijos leidžia dėl kelių priežasčių:
1. Fizinių aktyvų užstatui nebuvimas, kaip, pavyzdžiui, prekybinėse kompanijose;
2. Aktyvai jau užstatyti ir naujų užstatinių obligacijų išleidimas nebeįmanomas (nebėra užstato);
3. Finansinis stabilumas ir aukšta kai kurių kompanijų reputacija leidžia joms gauti paskolų neužtikrinus obligacijų net kitais VP;
4. negalėjimas kai kuriais atvejais nustatyti aiškių patvirtinimų į žemės sklypą, savininkų ar emitentų teises ir privilegijas. Emitentai gali pirma laiko išpirkti savo obligacijas, apie tai iš anksto perspėję savinikus, paprastai prieš mėnesį.
 Konvertuojama obligacija – tai obligacijos, kurios jų savininkui suteikia teisę jas pakeisti į to paties emitento akcijas. Tarp šios rūšies obligacijų yra išskiriamas keitimo obligacijos ir obligacijos su opcionu. Pastatosios suteikia teisę emitentui augant palūkanų normoms, priduoti jas nominalo kaina po to iš anksto nustatyto termino.
Keitimo obligacijos savininkas turi teisę bet kuriuo metu pareikalauti pakeisti obligaciją, bet dažniausiai pati įmonė, išleidusi konvertuojamas obligacijas, inicijuoja obligacijų pakeitimą – tai vadinama priverstiniu konvertavimu. Pastaruoju atveju obligacijos savininkas turi dvi galimybes:
1. konvertuoti obligaciją į nustatytą akcijų skaičių;
2. parduoti obligaciją pačiai įmonei už tam tikrą kainą.
Jei akcijų kaina rinkoje viršyja obligacijoje nurodytą keitimo kainą, tai obligacijos savininkas, žinoma, pasirinks pirmąją galimybę.
Po konvertacijos obligacija nustoja egzitavusi, o vietoj jos atsiranda atitinkamas skaičius paprastųjų akcijų.
Konvertavimo privilegija – tai tam tikros sąlygos, kurioms esant obligacija gali būti pakeista akcijomis.
Kai kuriais atvejais gali būti nustatoma ateities data, iki kurios obligacija negali būti konvertuojama. Šis periodas gali būti nuo pusės metų iki kelių metų, skaičiuojant nuo išleidimo datos. Nuo šios datos prasideda obligacijos konvertavimo periodas, kurio metu obligacija gali būti paversta akcijomis, t.y. savininkai gali balansuoti tarp obligacijų ir akcijų rinkų, priklausomai nuo šių rinkų konjuktūros. Dažniausiai konvertavimo periodas yra begalinis, tačiau kai kuriais atvejais jis gali trukti tik kelis metus; praėjus šiam periodui, obligacija netenka teisės būti paversta į akcijas. Tai suteikia įmonei stipresnius nuosavo kapitalo sudėties valdymo svertus.
Investitoriui, perkančiam konvertuojamas obligacijas, svarbi yra konvertavimo kaina arba konvertavimo santykis. Konvertavimo kaina yra ta akcijos kaina, už kurią investitorius galės įsigyti akcijas obligacijos konvertavimo metu. Konvertavimo santykis yra akcijų skaičius, į kurį bus pakeista viena obligacija. Tarkim, 1000 Lt vertės obligacija, kurios konvertavimo santykis yra 20, galės būti pakeista į 20 paprastųjų akcijų. Obligacija, kurios keitimo kaina yra 50 Lt, taip pat galės būti pakeista į 20 paprastųjų akcijų.
Konvertavimo santykis dažniausiai lieka pastovus per visą konvertavimo periodą, nors kai kuriais atvejais yra išleidžiamos obligacijos su kintamais konvertacijos santykiais ar kainomis. Tokiais atvejais konvertavimo santykis mažinamas (o konvertavimo kaina didinama) atitinkamai per konvertavimo periodą, kad atitiktų planuojamą įmonės kapitalo didėjimą. Jei įmonė stambina arba smulkina savo akcijas, atitinkamai keičiamas ir konvertavimo santykis.
Pagrindinis investavimo į konvertuojamus VP privalumas – tai, kad jis apsaugo investuotoją nuo per didelio VP kainos kritimo (t.y., turi obligacijos nustatytas kainos “grindis„), kartu suteikdamas galimybę kainai kilti, jei kyla įmonės paprastųjų akcijų kaina.
Kitas privalumas – pajamos iš obligacijos palūkanų paprastai yra didesnės už pajamas, kurios būtų gautos iš dividendų, investavus tą pačią sumą į tos pačios įmonės akcijas.
Iš kitos pusės, investuotojas, kuris nori laikyti konvertuojamą obligaciją kaip įprastą obligaciją, pastebės, kad įprastos obligacijos yra pelningesnės, o jei nori konvertuoti ją į paprastąsias akcijas, tai pastebės, kad jis būtų uždirbęs daugiau, jei būtų investavęs tiesiai į paprastąsias akcijas.
Tada iškyla klausimas: jei tiesioginis investavimas į akcijas ar obligacijas atneša didesnį pelną, tai koks tikslas yra pirkti konvertuojamus VP? Atsakymas yra paprastas: konvertuojami VP suteikia geresnį pelno/rizikos santykį. Konvertuojami VP, kurie apjungia akcijų ir obligacijų savybes, suteikia tam tikrą apsaugą nuo praradimų, kartu siūlydami tam tikrą, nors ir ne maksimalų, kainos kilimo potencialą. Kitaip tariant, nei galimas pelnas, nei rizika nėra patys didžiausi.Šiuo ruožtu, konvertuojamos obligacijos duoda ir kapitalo padidinimo perspektyvą korporacijai, jeigu jų savininkas pasinaudoja konversine privilegija. Konversinė privilegija leidžia greičiau parduoti visą emisiją. Ji gali sumažinti paskolos dydį ir suteikti kompanijai galimybę pritraukti akcinį kapitalą netiesioginiu būdu daug palankesnėmis sąlygomis nei tos, kuriomis išleidžiamos paprastosios akcijos.

Dabar pabandysime apžvelgti pagrindines obligacijos charakteristikas:

Obligacijos turi bendrinę (arba nominalią) išperkamąją ir rinkos kainą.

Nominalioji kaina atspausdinta pačioje obligacijoje yra vėlesnių skaičiavimų, apskaičiuojant palūkanas, bazė. Ji siejama su bendra paskolintų pinigų suma. Išperkamąja kaina, kuri gali sutapti arab nesutapti su nominaliąja (kas priklauso nuo paskolos sąlygų), kompanija išperka obligaciją pasibaigus skolos terminui.

Rinkos (kursinė) kaina apibrėžiama iš paskolos sąlygų. Obligacijos rinkos kaina, išreikšta jos nominalo procentais, vadinama obligacijos kursu. Paprastai nominalo dydžiais yra 100 arba 1000 piniginių vienetų. Finansinėse lentelėse obligacijos nominalas dažniausiai nurodomas kaip 100 (t.y. 100 % nuo nominalios vertės). Jei obligacija parduodama brangiau už nominalią – sakoma, kad ji parduodama su nominalios vertės priedu – premija; kai parduodama tokios pat nominalios vertės obligacija, vadinasi ji parduodama su nominalios vertės nuolaida. Obligacija parduodama už 1200 piniginių vienetų (žemiau nominalo) atitiks 78. Obligacijos su mažesniu nei standartinis nominalu paprastai vadinamos “vaikiškomis„, kuo pabrėžiamos jų pagalbinės funkcijos pritraukiant didesnį ratą investitorių, ir jos dažniausiai nėra pirkimo – paradavimo objektais. Jei nominali obligacijos kaina lygi 1000 piniginių vienetų, o šiuo metu ji kotiruojama (kotiruoti (pran. coter – ženklinti) – nustatyti valiutų, vertybinių popierių kursą, kainą.) 1009,17 Lt. kaina, tai jos kursas sudaro 100,917 arba 100,92.

Obligacijų palūkanos pradeda kauptis nuo praėjusios palūkanų mokėjimo dienos ir paprastai mokamos kas ketvirtį ar pusmetį, neatsižvelgiant į tai, kada buvo obligacija realiai parduota. Palūkanos visada skaičiuiojamos nuo obligacijos nnominalios vertės, t.y. sutartyje užrašytos sumos, nepriklausomai nuo to, ar obligacijos išleistos savo nominalia verte, ar su priedu, ar su nuolaida. Pvz.: taip apskaičiuojamos metinnės palūkanos, kurias gauna kreditorius už 1000 Lt. nominalios vertės obligacijos, jeigu sutartyje numatyta 12 % palūkanų norma:

1000 Lt  12 % = 120 Lt metinių palūkanų.

Tačiau obligacijos dažnai parduodamos su nuolaida. Kodėl investitoriai moka priedą už bendrovės obligacijas su nuolaida? Atsakymas į šiuos klausimus glūdi santykyje tarp sutartyje numatytos palūkanų normos ir jų palūkanų rinkos normos:

Taigi, obligacijų pardavimo kaina priklauso ne tik nuo nustatyto palūkanų tarifo, bet ir nuo palūkanų rinkos normos, t.y. nuo pasiūlos ir paklausos balanso.

Norėdami nustatyti, kokia yra teorinė obligacijos kaina, investitoriai palygina būsimas piniges lėšas su pelningu kursu, kuris lygus einamajam rinkos kursui, siekiant, kad du skirtingi parametrai (kaina ir kupono kursas) suteikia tą patį pelningumą, kurį rinka vidutiniškai gali duoti.

Obligacijos įkainojimas (vertė) nustatoma pagal formulę:

Kur I – kiekvieno mėnesio palūkanos;

M – nominali vertė;

K – palūkanų norma;
N – metų skaičiius iki galiojimo pabaigos.

Perpirkdamas obligaciją, obligacijos perpirkėjas mokės už pačią obligaciją + proporcingą dydį palūkanų, kurios yra perskaičiuojamos už laikotarpį nuo praėjusio palūkanų mokėjimo, t.y. priaugusias palūkanas. Po to per pardavėjui – apmokės jam priklausančio kupono proporcingą palūkanų dalį, o per pirkėjui – bus išsaugota visa šio laikotarpio kupono suma, t.y. pirkėjas gaus visą palūkanų, priklausančių tam laikotarpiui, sumą (palūkanas už visus metus, net jei jis buvo obligacijos savininkas tik keturis mėnesius, t.y. jis turės sumokėti palūkanas ir už kitus aštuonis mėnesius).

Priaugusių palūkanų apskaičiavimui naudojama formulė:

kur CR – kupono kursas;

Dp – esama data; Dn – sekanti kupono apmokėjimo data;
D1 – paskutinė kuponno apmokėjimo data;
Jei 1000 Lt 8 % obligacija apmoka kuponą (t.y. moka palūkanas) kiekvieną sausio 1 d., o dabar yra 1999 gegužės 25 d., tai

Taigi, gegužės 25 d. einamosios palūkanos yra lygios 3,156 % obligacijos nominalios vertės.
Jei mes perkame šią obligaciją dabar, tai turėsime sumokėti pardavėjui sumą, lygią obligacijos nominaliai vertei + 1000  3,156 % = 31,56 Lt priaugusių palūkanų ir po to 2000 m. Sausio 1 d. gausime dar 80 Lt.
Obligacijos reitingas – viena svarbiausių obligacijos charakteristikų. Jei valstybinių organų išleistos obligacijos pakankamai tvirtai apsaugotos valstybės finansiniais ištekliais, tai kompanijų obligacijų savininkai reikalauja išsamios informacijos apie įmonės finansinę padėtį ir jos obligacijas. Todėl visos rinkos ekonomikos šalyse veikia įvairios obligacijų reitingo vertinimo sistemos ir skalės. JAV populiariausios STANDART & POO’S ir MOODY’S INVESTOR SERVICE sistemos, kurios pastoviai analizuoja obligacijų rinką. Reitingu išreiškiamos kreditorių rizikos laipsnis. Vertybinių popierių reitingo kitimas (ypač nuo aukštesnio į žemesnį) paprastai žymiai paveikia jų kainas.

1. lentelė JAV ir Kanadoje naudojamos obligacijų reitingų nustatymo sistemos.

Moody’s Investor service Standart & Poor’s Canadian bond reiting service
APIBŪDINIMAS
Aaa AAA A++ Aukščiausias kokybės lygis. Obligacijos su šiuo reitingu maksimaliai užtikrina tiek skolos grąžinimą, tiek palūkanų mokėjimą. Šį reitingą paprastai turi stambių nacionalinių ar transnacionalinių kompanijų VP, gaminančių einamąsias prekes ir esančių pripažintais savo šakos lyderiais. Šios kompanijos turi ilgą bepriekaišyinių užsakymų įvykdymo istoriją, kas liudija, jog taip bus ir toliau.

Aa AA A+ Labai gera kokybė. Obligacijos su šiuo reitingu ne daug kuo skiriasi nuo pirmųjų. Skirtumas tas, kad jų aprūpinimas labiau priklauso nuo rinkos svyravimų, nei pirmu atveju. Tuo pačiu ir aprūpinimo dydis yra mažesnis.

A A A Patrauklios investitoriams obligacijos su aukštesniu nei vidutinis kokybės lygiu. Mokamų palūkanų dydis adekvatus pagrindinės sumos užtikrinimo laipsniui, tačiau įsipareigojimų įvykdymo rizika pereina iš teorinės į praktinę sferą.

Baa BBB B++ Obligacijos laikomos vidutinio lygio investavimo preke. Indėlio suma pakankamai gerai apsaugota, o mokamų palūkanų dydis yra pakankamas kompensuoti tą nedidelę riziką, kuri šiuo metu yra. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad nurodytas patikimumo llaipsnis išsilaikys ilgai, nes jį sudarantys elementai priklauso nuo rinkos svyravimų. Šios grupės obligacijos laikomos tarpinėmis tarp gerų investavimo objektų ir grynai spekuliacinių popierių.

Ba BB B+ Obligacijos su išreiškiamomis spekuliacinėmis savybėmis. Jų sunkiai nusakoma ateitis susijusi su labai nepatikimu indėlio saugumo lygiu ir ta jos forma, kuriai esant sunku ką nors prognozuoti kintant rinkos situacijai.

B B B Esamu momentu nėra tiesioginių įsipareigojimų nevykdymo bruožų, bet jų išpildymo garantijos silpnos.

Caa CCC Yra realaus įsipareigojimų nevykdymo požymių.

Ca CC Atvirai nepatikimos. Kompanijos, kurių obligacijos patenka į šią grupę, dažnai labai greitai paskelbia bankrotą.

C C C Spekuliacinės obligacijos. Kompanijos dar “jaunos” daugelyje sričių ir nėra jokių indėlio grąžinimo garantijų.

STANDART & POO’S dar naudoja D grupę, kuri rodo, kad kompanija jau yra tokioje stadijoje, kad nepajėgia net mokėti palūkanų.

Svarbu pabrėžti, jog kuo didesnis obligacijos reitingas, tuo mažesnė palūkanų norma, nes padidėja palūkanų mokėjimo garantijos. Jei obligacija nepraėjo įvertinimo procedūros ir nenurodytas jos reitingas, tai jos nepirks kreditoriai. Daugelyješalių įstatymuose nurodomas mažiausias leistinas obligacijos reitingas, kas palaiko nuolatinį investitorių skaičių.

Obligacijų apmokėjimas paprastai vykdomas suėjus išpirkimo terminui.

Kartais į obligacijų pirkimo – pardavimo sutartį įrašoma išpirkimo sąlyga, kuri numato priešlaikinį išpirkimą tam tikra kaina, paprastai didesne už nominalią, arba obligacijų savininkas gali taikyti konvertavimo metodą, jeigu tai numatyta sutartyje.

Pagrindinė suma gali būti grąžinama skirtingais būdais:
1. Grąžinimas pabaigoje – klasikinis būdas, kai pagrindinė suma grąžinama periodo pabaigoje.
2. Tolygus kasmetinis serijinis apmokėjimas – kai emitentas kiekvienais metais apmoka tą patį obligacijų kiekį. Pavyzdžiui, emitentas vienais metais apmokės obligacijas, kurių registracijos numeris baigiasi 5, o kitais metais – kurių registracijos numeris baigiasi 7 ir t.t.
Vienokį ar kitokį obligacijų apmokėjimo procesą pasirenka emitentas.
3. Pastovus fiksuotas grąžinimas – apmokamų obligacijų vertė grąžinama tokiu būdu, kad obligacijos laikytojas gaus tą pačią sumą kiekvienais metais, įskaitant palūkanas ir pačios obligacijos apmokėjimą. Kiekvienais metais bus vis daugiau apmokėtų obligacijų.
Bekuponinės obligacijos – pagrindinė suma ir palūkanos apmokamos grąžinimo dieną; kiekvienais metais nuo neapmokėtų kuponų priskaičiuojamos nuosavos palūkanos.
Lietuvos banke vykusiame pirmajame 2 metų trukmės Vyriausybės vertybinių popierių aukcione vidutinė palūkanų norma buvo 12,932 procento.

Aukcione nustatytos atkarpos dydis yra 12,9 proc. – 1,32 procentinio punkto daugiau nei palūkanų normos vidurkis, nustatytas paskutiniame vienerių metų trukmės VVP aukcione.
Palūkanos (atkarpos išmokos) už parduotas obligacijas bus mokamos vieną kartą per metus – kasmet vasario 2 dieną.

VVP vaidmuo finansų rinkoje
VVP užima svarbią vietą tarp kitų VP. Jų emitentai yra šalių vyriausybės, vietiniai valdymo organai, valstybinės įstaigos ar organizacijos. VVP – tai vyriausybės skolinis pasižadėjimas, kreditoriui (juridiniam ar fiziniam asmeniui) suteikiantis tam tikras teises ir galintis būti mainų objektu. Pirmą kartą VVP buvo išleisti 1977 m. Didžiojoje Britanijoje.
VVP apibūdina trys pagrindinės charakteristikos:
• Nominali vieno vertybinio popieriaus vertė, ta suma, kuri turi būti gražinta suėjus skolos terminui;
• Išpirkimo terminas, tai metas kada skolininkui privalu gražinti skolą;
• Palūkanų norma – tai procentas, kuris mokamas už naudojimąsi pinigais. Paprastai VVP pardavimo metu ja yra sumažinama nominali VP vertė;
Savo ruožtu palūkanų dydį nusprendžia įvairūs veiksniai:
• Infliacija. Ji yra atskaitos taškas nustatant palūkanas. Mat pastarosios, ypač ilgesnės trukmės VVP, turi garantuoti tam tikrą premiją virš laukimo laikotarpio infliacijos lygio;
• VVP trukmė. Apmokestinimo, palūkanų išmokėjimo, įvairių lengvatų ir kitomis sąlygomis esant lygioms, paprastai ilgų terminų VP palūkanų normos yra didesnės nei trumpų terminų. Tai savotiška kompensacija už kantrybę ir pasitikėjimą vyriausybės monetarine politika.
• VVP paklausa. Kuo didesnė VP paklausa, tuo mažesnės būna palūkanos. Ir atvirkščiai, jei norinčių pirkti yra mažai, pirkėjas gali prašyti didesnių palūkanų.
• Einamos rinkos palūkanų normos. VVP siūlomos palūkanos mažesnės skolinimo, negu kitų emitentų, kadangi vyriausybė iš esmės bankrutuoti negali.
Taigi, VVP – jautrus finansinis instrumentas, kurį įtakoja infliacijos lygis šalyje, makroekonominis stabilumas, alternatyvių investavimo formų egzistavimas, laisvų lėšų įmonėse ir bankuose apimtis.
Sutinkamai su tarptautine klasifikacija VVP pagal trukmę skirstomi į tris grupes:
• Iždo vekseliai. Tai trumpalaikiai VVP, kurių galiojimo trukmė iki vienerių metų. Jie išleidžiami siekiant reguliuoti pinigų kiekį apyvartoje, todėl priskiriami pinigų rinkai:
• Notos. Tai vidutinės trukmės VP paprastai nuo 2 iki 10 metų išpirkimu.
• Obligacijos. Tai ilgalaikiai VVP, kurių galiojimo trukmė daugiau negu 10 metų. Paprastai obligacijos kaip ir notos yra išleidžiamos biudžeto deficitui padengti ar ilgalaikiams valstybinės reikšmės projektams finansuoti.
VVP atveria galimybes sparčiai ir su mažesniais kaštais subalansuoti valstybės biudžetą, reorganizuoti ūkį, užtikrinti finansų rinkos stabilumą.
Investuodami į VVP ekonomikos subjektai randa saugią “nišą” laikinam apyvartinių lėšų pertekliui bei efektyvią priemonę savo likvidumui reguliuoti.
VVP išleidimas labiau ekonomiškai tikslingas biudžeto deficito finansavimo metodas, lyginant su lėšų skolinimu iš centrinio banko. Centrinio banko kreditinių resursų naudojimas biudžeto deficitui padengti mažina pastarojo galimybes reguliuoti paskolų rinką ir todėl beveik visose rinkos ekonomikos šalyse vyriausybei nustatyti apribojimai tokiam skolinimuisi.
Išsivysčiusios šalys ieško lankstesnių ir griežtai motyvuotų VVP panaudojimo metodų. Pavyzdžiui išleidus VVP, pirkėjams leidžiama įsigyti privatizuojamų valstybinių kompanijų akcijas su tam tikromis lengvatomis. Tokiu būdu papildomas valstybės iždas, ir privatūs investuotojai į neefektyvų valstybinį sektorių.
Kitą vertus, VVP pasižymi aukštu likvidumo lygiu, investuotojui nekyla sunkumų realizuojant juos antrinėje rinkoje. Todėl, kaip taisyklė, populiariausi yra vadinami rinkos VVP, kurie po pirminio platinimo gali laisvai cirkuliuoti. Ne rinkos VVP perparduoti negalima.
Biudžeto deficito finansavimas VVP pagalba, be privalumų turi savyje ir pavojų. Kaip žinoma, ilgą laiką padengiant biudžeto deficitą iš VVP gaunamomis lėšomis, palūkanų mokėjimas reikalauja papildomo skolinimosi, ir jei šalies bendras vidaus produktas didėja lėčiau negu palūkanų normos mažėja, valstybinis įsiskolinimas p[pasidaro grėsmingas. Be to didėjant valstybės skolai, prasideda grandininė reakcija rinkos mechanizme: pradeda didėti palūkanų normos, o tai neišvengiamai smukdo investicinį aktyvumą. Į VVP, kaip į biudžeto deficito padengimo šaltinį, atsargiai žiūrėtina dar ir dėl to, kad išplėtus valstybės pajamas, valstybinis sektorius palygint su privačiuoju remiamas stipriau. Teoriškai tai veda į nepageidaujamą privataus sektoriaus išstūmimą, o tuo pačiu ir rinkos mechanizmo aktyvumo ribojimą.

1. VAKARØ ÐALIØ NACIONALINËS VVP RINKOS: ILGAMETË PATIRTIS

1.1. JAV VVP RINKOS ESMINIAI BRUOÞAI

JAV VVP rinka turi senas tradicijas. Pavyzdþiui, iþdo vekseliai leidþiami jau nuo 1926 m. Ilgus metus nenutrûkstamai dirbusi, VVp rinka leido ðalinti iðryðkëjusius trûkumus, diegti naujoves ir tuo ugdyti þmonëse pasitikëjimà valstybës skolos vertybiniais popieriais. Stabili ástatyminë bazë bei stipri nacionalinë valiuta taip pat turëjo átakos VVP pozicijø átvirtinimui. JAV VVP rinka tapo pavyzdþiu daugeliui valstybiø kuriant nacionalines VVP rinkas.
Ðiandien JAV vyriausybës vertybiniø popieriø rinka yra pripaþástama didþiausia vyriausybës vertybiniø popieriø rinka pasaulyje. Taip pat ðie vertybiniai popieriai yra lengviausiai realizuojami.
Didþiausià kieká JAV leidþiamø VVP sudaro rinkos VVP.

Iþdo vekseliai JAV leidþiami 3, 6 ir 12 mënesiø laikotarpiui. Jie platinami aukcionuose kiekvienà pirmadiená, o iðperkami ketvirtadieniais. Be to, JAV iþdas, siekdamas subalansuoti iþdo kasà, vykdo nereguliariai pasirodanèiø VVP platinimà, kurie apyvartoje bûna nuo keliø dienø iki pusës metø. Ðie vekseliai daþnai iðleidþiami mënesiø pradþiose, pasiþyminèiuose dideliais atotrûkiais tarp biudþeto pajamø ir iðlaidø, o iðperkami mënesiø, kuriuose mokesèiø áplaukos bûna maksimalios, viduryje. JAV mokesèiø kodeksas numato, kad pelnas, gautas pardavus, iðkeitus ar iðpirkus VVP, apmokestinamas kaip ir bet koks kitas pelnas.

Vidutinës trukmës VVP JAV iþdas leidþia 2, 3, 4, 7 ir 10 metø laikotarpiui.

JAV iþdo obligacijos anksèiau buvo leidþiamos 20 ir 30 metø laikotarpiui. Nuo 1986 m. iþdas 20 metø trukmës obligacijø nebeleidþia, nes dideliø sumø skolinimasis 10-èiai ir 30-èiai metø pasirodë labiau efektyvus.

Iþdo notos ir iþdo obligacijos jø savininkams atneða nominalø fiksuotà procentiná pelnà. Pagal ástatymus jo dydis, kaip taisyklë, neturi virðyti 4.25 % metiniø palûkanø.

Ilgà laikà pasiraðymas buvo vienintelis notø ir obligacijø pirminio platinimo bûdas. Bet nuo 1971 m. jie, kaip ir iþdo vekseliai, platinami aukcionuose. Aukcionø dalyviai negali pateikti paraiðkø, kuriuose nurodytos sumos sudaro daugiau nei 35  visos siûlomos emisijos. Ðiuo apribojimu norima uþkirsti kelià vienam ar keliems asmenims vykdyti dideles spekuliacijas su VVP.
Yra dviejø tipø iþdo aukcionai: áprastas (“regular”) ir olandiðkas (“Dutch”). Tik 2 ir 5 metø likvidumo vertybiniai popieriai yra platinami olandiðkame aukcione. Ðie aukcionai yra laikomi eksperimentiniais, kuriø paskirtis – maþinti biudþeto mokamø palûkanø iðlaidas. Áprasto aukciono metu dalyviai pirmiausiai siûlo þemiausià kainà. Po to kaina keliama, kol pasiûlytas vertybiniø popieriø paketas iðplatinamas. Aukðèiausia kaina, pasiûlyta uþ vertybinius popierius, yra vadinama “stop” kaina. Tuo tarpu, olandiðkame aukcione, visi varþytiniø dalyviai ásigyja vertybinius popierius uþ tà paèià kainà.
JAV vyriausybiniø þinynø leidþiami VP turi paprastai tuos paèius charakteringus bruoþus kaip ir JAV iþdo VP, todël irgi yra patrauklûs investicijoms. Þinybø skolos VP nëra tiesiogiai JAV iþdo ásipareigojimai. Taèiau jø neiðpirkimo rizika laikoma nedidele, nes investotoriai tiki, kad JAV kongresas turi moralinæ pareigà suteikti finansinæ pagalbà problemø turinèiai þinybai. Uþ ðiuos VP mokamas priedas uþ rizikà, atsirandanèià dël tiesioginës valstybës garantijos nebuvimo.

Municipalinius VP leidþia valstijø valdymo organai bei jø padaliniai(mokyklø korporacijos, upiø prieþiûros tarnobos ir pan.). Municipaliniai VP susideda ið trumpalaikiø ir ilgalaikiø VP.

Trumpalaikius municipalinius VP sudaro:
• mokesèiø obligacijos, kurios iðleidþiamos laukiant áplaukø uþ mokesèius arba kitø áplaukø, daþniausiai ið federaliniø valdymo organø;
• projektiniai VP, leidþiami lëðø pritraukimui gyvenamøjø namø statyboje. Jø eminentai yra vietinës gyvenamojo fondo statybinës oragnizacijos, kurios gautas lëðas naudoja, pavyzdþiui gyvenamøjø namø socialiai remtiniems asmenims statyboms. Tuo atveju, jei áplaukø VP iðpirkimui neuþtenka, pagrindinæ skolos dalá ir palûkanas sutinka mokëti statybos ministerija. Todël projektiniai VP turi sàlyginæ federalinæ garantijà;
• neapmokestinami VP. Juos leidþia stambiausi municipalitetai, kuriems operatyviniø tikslø ágyvendinimui pastoviai reikia didelio lëðø kiekio.

Ilgalaikius municipalinius VVP sudaro:
• bendrosios obligacijos. Jø iðpirkimas garantuojamas visomis municipaliteto áplaukomis ar galimybëmis pasiskolinti. Kraðtutiniu atveju municipalitetai þada didinti mokesèius, parduoti nekilnojamàjá turtà ar iðleisti naujø VP emisijà;
• obligacijos, uþtikrintos pelnu ið konkretaus objekto. Ðie VP leidþiami konkreèiø objektø finansavimui, uþ kuriuos gautos pajamos yra pirminis jø iðpirkimo ðaltinis. Èia populiariausios yra pramonës vystymo obliogacijos. Jas oficialiai leidþia valstybës vietiniø valdymo organø padaliniai, taèiau gautos lëðos naudojamos privataus sektoriaus ávairiai komercinei ir gamybinei veiklai vystyti.

Nerinkos vyriausybës vertybiniais popieriais JAV laikomi: taupomosios obligacijos, pensijinës obligacijos, depozitinës obligacijos, VVP, platinami tik uþsienyje, ir VVP, kuriuos ásigyja tik valstijø vietiniai valdymo organai.

Taupomosios obligacijos pagrinde skirtos platinimui tarp gyventojø. Ðiuo metu JAV leidþiami dviejø tipø tokie VP: EE serijos ir NN serijos, nors apyvartoje ir liko dar neiðpirktø ankstesniø emisijø obligacijø. EE serijos obligacijos skirtos smulkiems investuotojams, o NN serijos – dideles santaupas galintiems investuoti klientams. EE serijos obligacijos leidþiamos 12-kai metø, o NN serijos – 10-èiai metø. Abiejø serijø obligacijø nominalios vertës gali bûti nuo 5 iki 10.000 USD. Ðiø VVP pirkëjai maþiausiai 6 mënesius bûtinai turi juos laikyti, o po ðio termino bet kuriuo metu gali pateikti iðpirkimui. Palûkanos uþ ðiuos VP svyruoja nuo 4.16 iki 6 per metus, priklausomai nuo laikymo termino.
Pensijinës obligacijos JAV leidþiamos nuo 1963 m. Pagal 1962 m. priimtà ástatymà, individualia darbine veikla uþsiimantys asmenys ágijo teisæ iðskaièiuoti ið gaunamo apmokestinamo pelno tà dalá, kuri skirta pensijø draudimui. Ðios lëðos patalpinamos á pensijines obligacijas. Valstybei iðperkant ðias obligacijas, jø savininkas gauna lëðas, bûtinas pragyvenimui.
VVP, skirti tik municipalitetam, naudojami nuo 1972 m. Ðie organai leidþia savo skolos VP, kuriø pelno norma nedidelë, bet jie yra neapmokestinami. Ne visas uþ jas gautas lëðas galima greitai panaudoti, todël valstijø vietiniai valdþios organai laikinai laisvus pinigus investuoja á specialius federalinës vyriausybës VP, kuriø palûkanos didesnës, nors ir neapmokestinamos. Tokiu bûdu rinkos metodais vyksta laikinai laisvø lëðø perskirstymas tarp skirtingø lygiø valstybës organø.
VVP laikomi ir kiti skoliniai ásipareigojimai, garantuoti federalinës vyriausybës. Jø emitentai yra: Azijos vystymo bankas, Kreditø fermeriams sistema, Nacionalinë ipotekos asociacija, Amerikos vystymo bankas, Pasaulio bankas, Studentiðkø paskolø asociacija.

1.2. VOKIETIJOS VVP RINKOS YPATUMAI

Politinës, ekonominës ir finansinës sistemos stabilumas pavertë Vokietijà viena ið pirmaujanèiø pasaulio finansø – ekonomikos ðaliø. Nedidelis valstybës ásiskolinimas ir stabilus piniginis vienetas tapo savotiðka reakcija á XX amþiaus 1-oje pusëje buvusios hiperinfliacijos periodus ir vykdytas valiutines reformas. Vokietijos pinigø stabilumas atsispindi ne tik þemame infliacijos lygyje, bet ir Vokietijos markës tapime antràja pagal svarbà tarptautine sandoriø, kapitalo investicijø ir rezervø valiuta. Vokietijos Bundesbanko pastaraisiais deðimtmeèiais vykdomos monetarinës priemonës darë vis didesnæ átakà pasaulio valiutø kursams ir palûkanø normoms kitø ðaliø pinigø rinkose.
Didelæ reikðmæ Vokietijos VP rinkai turi jos bankinë sistema, kuri yra viena efektyviausiø pasaulyje. Ði sistema, bûdama universali, leidþia daugumai bankø be tradiciniø paslaugø VP rinkoje siûlyti dar ir kitas finansines paslaugas, pavyzdþiui ávairias emisines, birþinës prekybos, VP saugojimo ir valdymo paslaugas ir pan.

Iðskirtinë Vokietijos skolos VP rinkos ypatybë yra ðiø popieriø emitentø struktûra. Pagrindiniai emitentai, skirtingai nuo daugumos kitø pasaulio ðaliø, yra ne vyriausybë ir jos institucijos, o bankai – jiems vidutiniðkai tenka apie 60 visø skolos VP. Tai dar kartà árodo aukðtà Vokietijos bankø iðvystymo lygá ir to sàlygotà fiziniø ir juridiniø investuotojø pasitikëjimà jais.

Valstybiniam sektoriui priklauso maþiau nei 40 visø Vokietijos skolos VP. Vokietijos VVP likvidumo rodiklis (apyvartoje esanèiø VVP santykis su visais VVP) nepaprastai aukðtas.

Stambiausias VVP emitentas – federalinë vyriausybë. 1985 m. ásigaliojusios naujos taisyklës leido iðleisti nulines (“zero coupon bonds”), daugiavaliutines (“multi-currency bonds”) ir plaukiojanèio kurso obligacijas (“floating rate notes”).

Kitus VVP leidþia þemiø, komunø valstybiniai organai, taip pat federalinis geleþinkelis bei federalinis paðtas. Ðiø VVP charakteristikos analogiðkos federalinës vyriausybës VVP, taèiau maþesni jø emisijø dydþiai. Federalinës vyriausybës VVP populiaresni, nes jø likvidumo laipsnis didesnis, todël uþ vietinius
VVP mokamos palūkanos būna dažniausiai didesnės nei bundesobligacijų ar bundesiždo lakštų.

Pagrindinės Vokietijos VVP rūšys yra šios:

– Bundesanleihen. Neseniai šių popierių apmokėjimo terminas buvo padidintas iki 30 metų. Jų kasmet išleidžiamas tam tikras fiksuotas skaičius.
Taip pat Bundesbankas išleido plaukiojančio kurso obligacijas, kurių apmokėjimo terminas yra 10 metų. Palūkanų norma reguliuojama kas 3 mėnesius;

– Bundesobligationen. VP leidžiami serijomis 5 metams. Šių vertybinių popierių palūkanos yra išmokamos kasmet. Bankai ir užsienio investitoriai gali įsigyti jų tik po to , kai jie yra pristatomi vertybinių popierių biržoje.

– Bundesschatzanweizungen. Teoriškai jų išpirkimas turi sekti po 2 – 7 metų, bet praktiškai jie yra 4 metų trukmės. Skirtingai visiems kitiems Vyriausybės vertybiniams popieriams, jie yra išleidžiami tam tikru nustatytu laiku. Parduodami kas 2 mėnesiai, 25-ą mėnesio dieną arba sekančią darbo dieną;

– Kassenobligationen. Šiuos vertybinius popierius leidžia federacinės žemės. Jų apmokėjimo terminas yra 1 – 8 metai. Jie yra panašūs į Bundesschatzanweizungen;

– Bundesschatzbriefe. Tai federaciniai skolos vertybiniai popieriai. Yra leidžiami 6 arba 7 metams. Jie nukreipti į mažmeninius pirkėjus ir negali būti parduodami nenuolatiniams Vokietijos gyventojams;

– Schuldscheine. Šie vertybiniai popieriai gali būti leidžiami Vyriausybės, žemių, komunijų, specialių žemių tarnybų. Jų apmokėjimo terminas svyruoja nuo 5 iki 10 metų ir todėl jie yra elastinga vertybinių poierių rūšis;

– Schatzwechsel. Leidžia Bundesbankas šalie Vyriausybės, Vokietijos geležinkelio ir Centrinio Pašto nurodymu. Apmokėjimo terminas – iki 90 dienų;

– U-Schatze. Tai yar vertybiniai popieriai, kurių apmokėjimo terminas yra nuo 3 mėnesių iki 2 metų. Jie gali būti platinami Bundesbanko per atviros rinkos operacijas arba trumpalaikų paskolų pavidalu. Jie bna dviejų tipų: vieni gali būti Bundesbanko išpirkti pagal tam tikras taisykles, kiti negali būti išpirkti, kol baigsis jų apmokėjimo terminas.

Investuotojus į Vokietijos VVP pagal investicijų apimtį galima išrikiuoti taip:
• Vokietijos kreditinės įstaigos: bankai, finansinių tarpininkų firmos ir pan.;
• Vokietijos instituciniai investuotojai: investiciniai, pensijiniai fondai, draudimo kompanijos ir pan.;
• užsienio investuotojai;
• privatūs Vokietijos investuotojai.
Vokietijoje bankams priklauso apie 40 % visų VVP. Bankų paklausą šiems popieriams apsprendžia jų likvidumas rinkoje. Didelį vaidmenį paklausos reguliavime turi Vokietijos centrinio banko politika ir klientų paklausa bankiniams kreditams. Vokietijos bankai teikia pirmenybę 1 – 5 metų trukmės obligacijoms.

Instituciniams investuotojams paprastai tenka apie tračdalis visų VVP. Iš jų draudimo kompanijos valdo apie 10 % VVP. Šios kompanijos dažniau perka ilgesnių terminų – 8 – 12 metų ar net 30 metų obligacijas. Investiciniai fondai, kurie Vokietijoje nėra populiarūs turi apie 5%, o pensijiniai fondai – apie 15% visų VVP. Šios struktūros rinkoje veikia atsargiai, stengiasi nerizikuoti, dažnai tenkinasi žemesnėmis nei vidutinėmis rinkoje palūkanomis.

Užsienio kompanijų investicijos ypač padidėjo pastaraisiais metais. Tuo tarpu Bundesbankas vertybinių popierių turi mažai. Į vertybinių popierių rinką ji kišasi tik per atviros rinkos operacijas ir reguliuojant pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą kritiniu momentu.

Privačių asmenų investicijos į vertybinius popierius labai kintamos. Ypač jos priklauso nuo palūkanų dydžio. Čia individualių investuotojų elgesys VVP rinkoje skiriasi nuo bankų elgesio. Drezdner banko duomenimis, bankai aktyviausiai VVP domisi, kai jų palūkanos sumažėja, o individualūs investuotojai elgiasi atvirkščiai – jų investicinis aktyvumas pakyla didėjant palūkanų normai.

2. VVP RINKOS KŪRIMASIS LIETUVOJE
2.1 VVP VIETA IR VAIDMUO LIETUVOS EKONOMIKOJE

Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybiniai popieriai – Lietuvos Respublikos Vyriausybės serijomis išleidžiami skoliniai įsipareigojimai (Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekseliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės obligacijos), patvirtinantys emisijos sąlygose apibrėžtas teises ir pareigas, naudojamas kaip skolinimosi būdas Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto deficitui ir kitoms įstatymuose numatytoms reikmėms finansuoti ir galintys būti antrinės vertybinių popierių apyvartos objektas, jei emisijos sąlygos nenustato ko kita.
Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekseliai – neturintys atkarpų vertybiniai popieriai, kurių galioojimo trukmė išleidimo metu neviršija vienerių metų.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės obligacijos – vertybiniai popieriai, kurių galiojimo trukmė išleidimo metu viršija vienerius metus.
Tiesa iki 1997 metų pabaigos Lietuvos Vyriausybė savo vertybinius popierius vadino trumpalaikėmis paskolos obligacijomis, nors pastarųjų galiojimo trukmė svyravo nuo 1 mėnesio iki 1 metų. Tačiau pagal Vakarų šalyse naudojamą terminologiją ti metinė VVP emisija teisėtai galėjo vadintis obligacijų emisija, kiti VVP (1, 3 ar 6 mėn. trukmės) priskirtini iždo vekseliams. Tokį VVP pavadinimą Lietuvoje iš esmės sąlygojo 2 pagrindinės priežastys:
• Lietuvos įstatymai nenumatėvertybinio popieriaus rūšies kaip iždo vekseliai;
• VVP labiau atliko obligacijo nei iždo vekselių funkcijas. Lėšos, gautos pardavus trumpalaikius VVP, naudojamos ne pinigų kiekiui apyvartoje reguliuoti (tą galimybę riboja Lito Patikimumo įstatymo priėmimas ir su tuo susijęs valitų valdybos modelio taikymas pinigų politikoje), o užtikrinti savalaikį Lietuvos valstybės biudžete patvirtintų išlaidų vykdymą, esant neatitikimui tarp faktinių įplaukų ir patvirtintų pajamų, reikalingų išlaidoms atlikti.

1997 metų pabaigoje buvo patvirtinta nauja VVP išleidimo į apyvartą tvarka, įteisinusi iždo vekselių pavadinimą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Finansų ministerija išleido VVP tik 1994 m liepos 19-ąją. Būtent tais metais pirmą kartą susidarė biudžeto deficitas, todėl Vyriausybei buvo suteikta teisė leisti vertybinius popierius, tai yar pasitelkti finansavimo šaltinį, naudojamą daugelyje valstybių. Taigi buvo pradėta kurti patikima sistema, leidžianti pakankamai pigiai ir civilizuotai skolintis pinigų, o visiems norintiems saugiai investuoti savo lėšas.

Lietuvos banko organizuotame liepos 19 d. aukcione, kurio dalyviais buvo 12 šalies komercinių bankų ir 23 finansų maklerio įmonės, buvo siūloma įsigyti 100 litų nominalios vertės trumpalaikių paskolos obligacijų už 50 mln. Litų.
Po 91 dienos Finansų ministerija šias obligacijas išpirko iš jas įsigijusių investuotojų ir sumokėjo 35% metinių palūkanų.

Obligacijos Lietuvoje nebuvo naujas dalykas. Vien 1935 – 1936 m. išleistos dvi 10 metų trukmės 33 mln. litų vertės 4,5% VVP emisijos. 1939 m. – 5 metų trukmės 5 mln. litų vertės 4,5% ir 10 metų trukmės 50 mln. litų vertės 4,5% emisijos.

Obligacijos buvo leidžiamos ir sovietinėje Lietuvoje, bet jos neturėjo tų požymių, kuriuos turi analogiški VVP išvystytos rinkos šalyse. Ir dabar daugelis vyresnių žmonių prisimena, kokiomis nedemokratiškomis priemonėmis valstybė jas platindavo. Pavyzdžiui, obligacijomis mokėjo dalį atlyginimo ir panašiai.

Šalie gyventojai vis dar turi 1982 m. įsigytų SSRS obligacijų, kurios po sovietų sąjungos žlugimo liko neišpirktos. Žinoma, šių vertybinių popierių sumos inventorizuotos, tačiau atitinkami sprendimai iki šiol dar nepriimti.

Grįžkime dar kartą į 1994 metus. Valstybės vidaus skolą, išleidžiant VVP, įteisino 1994 m. sausio 31 d. Vyriausybės priimtas nutarimas: „Dėl valstybės biudžeto deficito ir laikino lėšų trūkumo padengimo”. Jame sakoma, kad „Lietuvos Respublikos biudžeto deficitas gali būti padengiamas išleidžiant trumpalaikes paskolos obligacijas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui”. Tame nutarime dar minima, kad Finansų ministerija, lėšų trūkumui padengti, gali imti paskolas (ne ilgesniam kaip 45 dienų laikotarpiui) iš komercinių bankų.

Iš šio nutarimo galima daryti dvi esmines išvadas:
Pirma, juo buvo įteisintas Lietuvos Vyriausybės biudžeto deficito pagrindinis šaltinis – VVP emisijomis pritraukiami piniginiai resursai. Tuo trapu kai kuriose šalyse Vyriausybės, turėdamos keletą lėšu pritraukimo alternatyvų, gali laikinai atsisakyti skolintis VVP pagalba, kol rinkos dalyviai reikalaus per didelių palūkanų normų. Tai leidžia labiau kontroliuoti valstybės vidaus skolą.
Antra, leisdama VVP, Lietuvos Vyriuasybė galėjo skolintis ti laikotarpiui iki vienerių metų, kas apribojo VVP panaudojimo galimybes. Tuo tarpu išvystytos rinkos šalyse, kaip minėjome anksčiau, labai paplitę ilgalaikiai VVP, skirti įvairioms tikslinėms programoms, atskirų socialinių sluoksnių, organizacijų rėmimui. Šie VVP naudingi ne tik tų tikslinių programų objektams, tačiau ir gyventojams, kurie turi galimybę saugiai investuoti ilgesniam periodui.

Pagal įstatymus Vyriausybė negali išleisti VVP už didesnę nei metinis biudžeto deficitas sumą.

Šiuo metu Lietuvos vidaus skola (Vyriausybės išleisti ir dar neišpirkti VVP) kiekvienam Lietuvos savaveiksmiui gyventojui sudaro 100 litų. (pav.). Nors biudžeto deficitą finansuoti daug naudingiau skolinantis, o ne, pavyzdžui, didinant mokesčius, egzistuoja skolinimosi apribojimai. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungos valstybių skolos neturi viršyti 60% bendro vidinio produkto.

2.2 VVP RINKOS FUNKCIONAVIMO MECHANIZMAS

Pradžioje VVP išleidimą ir apyvartą reguliavo 1994 m. liepos 8 d priimta “Vyriausybės vertybinių popierių emisijos ir apyvartos laikinoji tvarka”, o vėliau 1996 m. sausio 16 d . priimtas “LR VVP viešosios apyvartos įstatymas”. Be to, LR Vyriausybės vertybinių popierių pardavimo, atsiskaitymų, apskaitos, apyvartos ir išpirkimo organizavimą, taip pat vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų teises ir pareigas, reglamentuoja LR VVP išleidimo ir apyvartos tvarkos nuostoliai. ....... VVP apyvarta vykdoma pagal Lietuvos banko patvirtintus LR VVP aukciono nuostatus, o autorinė VVP apyvarta – pagal Nacionalinės vertybinių popierių biržos nustatytas taisykles.
VVP išpirkimas bei nustatytų palūkanų už juos išmokėjimas garantuojamas biudžeto lėšomis ar kitu valstybės turtu. Ši garantija iždo vekselius bei obligacijas net žinant visas su jais susijusias rizikas, daro ypatingai saugia investicija, lyginant su galimomis Lietuvoje investavimo alternatyvomis – bankiniais depozitais, įmonių akcijų įsigijimu ar pan. Lietuvoje visos emisijų obligacijos išperkamos nustatytu laiku, kas formuoja Vyriausybės kaip patikimiausio lėšų skolintojo įvaizdį. Be to, kol kas į VVP investuoti pinigai yra apsaugojami nuo nuvertėjimo.
VVP į apyvartą leidžia ir juos išperka Finansų ministerija. Priimdama sprendimą dėl VVP išleidimo, Finansų ministerija nustato emisijos parametrus:
 Maksimalią emisijos apimtį. Ji svyruoja 20 – 100 mlj. Litų ribose. Dažniausiai maksimali emisija – 50 – 60 mlj. litų. Nors deficito finansavimui reikia daugiau pinigų nei dabar pasiskolinama leidžiant VVP, o rinkos dalyviai, kaip matosi iš pateiktų paraiškų sumų, per aukcioną galėtų vidutiniškai įsigyti VVP už 70 – 90 mlj. litų sumą, Finansų ministerija emisijų apimčių nedidina. Šį faktą galima paaiškinti tuo, kad didesnė paklausa, esant tai pačiai pasiūlai, leidžia vyriausybei skolintis už mažesnes palūkanas.
 Nominalią vertę. Vieno Lietuvos iždo vekselio nominali vertė – 100 litų. Tačiau minimalus įsigyjamų VVP kiekis yra 10 vienetų;
 Apmokėjimo už VVP datą;
 Išpirkimo datą;
 Terminą (trukmę). VVP dažniausiai išleidžiami vienam ar trejiems mėnesiams, rečiau pusei metų. Vienam emisija buvo išleista vienerių metų laikotarpiui.

Po to, kai ji paskelbia būsimos emisijos duomenis, Lietuvos bankas potencialius aukciono dalyvius pakartotinai informuoja apie:
 Aukciono datą;
 Apmokėjimo už VVP datą;
 Išpirkimo datą;
 Emisijos dydį;
 VVP terminą;
 Vieno vertybinio popieriaus nominalią vertę;
 Palūkanų normą ( jei ši nustatoma);
 Viršutinę ( apatinę) metinės palūkanų normos ribą ( jei ji skelbiama);
 Maksimalų pasiūlymų kiekį, kurį gali pateikti vienas dalyvis;
 Apribojimus pasiūlymų sumoms konkurentinėse ir nekonkurentinėse paraiškose;
 Nekonkurentinių paraiškų patenkinimui skirtą dalį ( jei jas numatoma priimti)

VVP Lietuvoje, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, išleidžiami sąskaitine forma, neišduodant jų savininkams materialių sertifikatų. Dematerializuoti VVP fiziškai neegzistuoja. Jie yra sukuriami finansinių tarpininkų apskaitos sistemose. Kiekvienas sandoris su VVP remiasi apskaitos įrašų judėjimais, perrašant juos iš vienos sąskaitos į kitą. VVP nuosavybės įrodymas yra išrašas iš kliento VVP sąskaitos, esančios pas pasirinktus finansų maklerius, bei pranešimas apie pavedimo pirkti VVP įvykdymą. Dematerializuoti VVP , lyginant su materialiais, turi šiuos privalumus:
1. Valstybė beveik neturi leidimo išlaidų;
2. VVP apsaugoti nuo klastojimo, pametimo, vagystės ar sunaikinimo pavojaus;
3. Labai trumpa VVP persiuntimo trukmė – ji priklauso tik nuo informacinio ryšio tarnybų operatyvumo.

Galima pateikti daugiau privalumų, tačiau ši forma turi ir trūkumų – matomai ji atbaido dalį, ypač senesnių investuotojų, kurie nėra susipažinę su naujais informacijos saugojimo, siuntimo ir apdorojimo būdais.
VVP pirminė ir antrinė apyvartos organizuojamos viešu būdu. Pirminė apyvarta vykdoma aukcionų pagalba. Juos organizuoja Lietuvos bankas. VVP aukcionų dalyviai gali būti komercinių bankų specializuoti finansų maklerio skyriai (toliau SFMS) ir finansų maklerio įmonės (toliau FMĮ), atsidarę Lietuvos banke kliringo sąskaitas bei turintys tam leidimus.
Kvalifikuotoms užsienio finansinėms investicijoms teisė dalyvauti aukcionuose buvo suteikta 1997 12 03 dienos Vyriausybės nutarimu įteisinus kai kurias VVP apyvartos organizavimo naujoves.
Fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys įsigyti VVP Lietuvos banko rengiamuose aukcionuose su finansų tarpininku privalo sudaryti norimos rūšies sutartį – konkurentinės paraiškos, nekonkurentinės paraiškos ar daugkartinio pirkimo. Pastaruoju atveju makleriai pirks VVP pirminėje rinkoje tik gavę pirkėjo paraišką.Joje fiksuojama:
 Aukciono, kuriame bus parduota paraiška, data;
 Norimų nusipirkti VVP kiekis;
 Metinių palūkanų norma ( jei paraiška konkurentinė)
 Patvirtinimas, jog paraiškos įvykdymo atveju reikalinga pinigų suma bus pervesta FMĮ

Dalyviai, finansų tarpininkai, gali pateikti keletą konkurentinių ir nekonkurentinių paraiškų, kurias pildo iš klientų gautų pavedimų nupirkti VVP pagrindu. Aukcione priimtos konkurentinės paraiškos patenkinamos pagal jose siūlytą metinę palūkanų normą (jei ji tinka Finansų ministeriją). Minimali konkurentinės paraiškos nominali vertė – 100 tūkst. litų . Jose kartotinis skaičius 100 vienetų, nekonkurentinėse – 10 vienetų. Konkurentinės paraiškos patenkinamos pagal jose siūlytą metinę palūkanų normą ( kai parduodami VVP iki 1 metų termino) arba kaina, išreikštą procentais nuo nominalios vertės ( kai parduodami ilgesnio nei 1 metų termino VVP), tuo tarpu nekonkurentinės – remiantis aritmetiniu svertiniu patenkintų konkurentinių paraiškų palūkanų normos vidurkiu. Pastarasis apskaičiuojamas pagal formulę:

A= ∑ aI * sn I / SN, kur
A – aritmetinis svertinis metinės palūkanų normos ( kainos) vidurkis;
ai – i paraiškoje siūloma metinė palūkanų norma;
sn I – i paraiškoje siūloma suma pagal nominalią vertę;
SN – visų pagal konkurentinės paraiškos parduotų VVP suma;
n – patenkintų paraiškų skaičius.

Keletas klientų gali susitarti ir iš nekonkurentinių pariškų formuoti konkurentines. Nekonkurentinėms paraiškoms dažniausiai skiriama 20  visos emisijos.
Aukciono dieną dalyviai nė vėliau kaip iki 10 val pateikia paraiškas. Paraiškas galima pateikti:
 Paštu;
 Telefaksu;
 Įteikiant tiesiogiai.

Populiariausias įteikimo būdas – telefaksas. Vėliau už nustatytą terminą pristatytos paraiškos nepriimamos. Po 10 val aukciono dalyviai nebegali atsiimti ar pakeisti paraiškų. Todėl, makleriai, gavę iš kliento pavedimą nupirkti VVP, reikalauja, kad pinigai jų sąskaitoje būtų iš anksto prieš aukcioną. Jei dėl kliento ar maklerio kaltės už aukcione įsigytus VVP laiku nepervedami pinigai, SFMS ar FMĮ pusei metų gali netekti teisės dalyvauti VVP aukcionuose.
Aukcionas vyksta be jo dalyvių. Jį vykdo Lietuvos banko valdybos pirmininko patvirtinta komisija. Aukciono metu sudaromas konkurentinių paraiškų sąrašas, jas išrikiuojant pagal metinę palūkanų normą jos didėjimo tvarka, kol bendra siūlymų suma pasieks ribą, kurią sudaro aukcione paskelbta suma, skirta konkurentinėms paraiškoms, ir neišnaudota suma, skirta nekonkurentinėms paraiškoms. Jei vienas ar daugiau pasiūlymų yra ribinėje pozicijoje, pasiūlymai patenkinami proporcingai juose nurodytai sumai, apvalinant iki vertybinio popieriaus nominalios vertės. Sudarius gautų konkurentinių paraiškų sąrašą, atrenkamos aukcioną laimėjusios. Aukciono rezultato duomenys siunčiami patvirtinti į Finansų ministeriją. Gavus iš ten atsakymą, aukciono dieną, jo dalyviai gauna informaciją apie viso aukciono rezultatus ir konkrečiai apie savo siųstas paraiškas.
Aukcionas laikomas neįvykusiu, jei per nustatytą laikotarpį:
 Nebuvo gauta nei viena konkurentinė paraiška;
 Visos pasiūlytos palūkanų normos (kainos) viršijo nustatytą maksimalią ribą;
 Finansų ministerija nusprendė nepatvirtinti aukciono rezultatų, nes
a) rengiant aukcioną buvo pažeista VVP emisijos ir apyvartos tvarka;
b) buvo išankstinis susitarimas tarp aukciono dalyvių dėl VVP kainos;
 Finansų ministerija iki 16 valandos nepranešė apie aukciono rezultatų patvirtinimą (nepatvirtinimą).

Už VVP, nupirktus aukcione, mokama trečią dieną po įvykusio aukciono. Apmokėjimo dieną iki 12 val. kiekviena FMĮ ar SFMS, dalyvavę aukcione, savo kliringo sąskaitoje privalo sukaupti reikiamą pinigų sumą. Apmokėjimas trečią dieną po aukciono suteikia galimybę dar nepervedus pinigų, per 3 dienas perparduodant įsigytus VVP, gauti spekucialinį pelną. Bet ir tokiu atveju rezerve reikia turėti reikiamą pinigų sumą, jei per 3 dienas nepavyktų VVP perparduoti. Tai nebloga galimybė užsidirbti stambias pinigų sumas investuojant rinkos dalyviams, kurie bando nuspėti kuo aukštesnę palūkanų normą, pagal kurią dar tenkinamos paraiškos. Sėkmės atveju nupirktus VVP galima pelningai parduoti tiems klientams, kurių konkurentinės paraiškos, dėl prašomos per aukštos palūkanų normos, nebuvo patenkintos, o rezervui skirtus pinigus laikyti einamajame depozite iki sekančio aukciono.

Apmokėjimo dieną Lietuvos banko atsiskaitymo ir apskaitos centras nuo aukciono dalyvių kliringo sąskaitų nurašo atitinkamas pinigų sumas už nupirktus VVP ir įskaito jas į Finansų ministerijos sąskaitą Lietuvos banke. Po atsiskaitymo Lietuvos bankas perduoda informaciją apie apmokėtų VVP kiekį pagal kiekvieną juos įsigijusį dalyvį Centriniam VP depozitoriumui. Jei ne visi aukciono dalyviai yra susimokėję už VVP, aukciono rezultatai neperžiūrimi.

Visą vertybinio popieriaus kainą sudaro grynoji kaina ir susikaupusios palūkanos. Už antrinėje vertybinių popierių apyvartoje parduotus vertybinius popierius pardavėjui priklausanti pinigų suma yra lygi vertybinių popierių grynajai kainai ir nuo apmokėjimo arba paskutinės atkarpos išmokos mokėjimo nominaliosios dienos iki atsiskaitymo už sudarytą sandorį dienos susikaupusioms palūkanoms.

Pirkėjui priklauso visos būsimosios atkarpos išmokos, pradedant nuo artimiausios. Jeigu atsiskaitymų diena sutampa su atkarpos išmokos mokėjimo diena, artimiausia atkarpos išmoka laikoma kita (tolesnė) išmoka.

Palūkanos kaupiasi nuo apmokėjimo arba paskutinės prieš sandorio dieną buvusios atkarpos išmokos mokėjimo nominaliosios dienos (imtinai) iki atsiskaitymų dienos (jos neįskaitant). Skaičiuojant susikaupusias palūkanas, daroma prielaida, kad atkarpos išmoka mokama nominaliąją dieną, net jeigu tai būtų ne darbo diena ir tikrasis išmokos mokėjimas būtų atidėtas.

Susikaupusios palūkanos skaičiuojamos už tikslų dienų skaičių nuo apmokėjimo arba nuo paskutinės atkarpos išmokos mokėjimo dienos iki atsiskaitymų dienos.

VVP kaina skaičiuojama kiekvienam nominalios vertės 100 – ui litų. Tuo atveju, kai aukcione siūloma metinė palūkanų norma, ji nustatoma pagal formulę:
K=N (1+P/100*d/365) / (1+Y/100*d/365), kur:
K – VVP kaina;
N- nominalas;
P – numatoma palūkanų norma;
D – VVP termino trukmė dienomis;
Y – paraiškoje siūloma metinė palūkanų norma.

Kuomet aukcione platinami ilgesnio nei 1 m. termino VVP, paraiškoje siūloma kaina išreiškiama procentais nuo nominalios vertės ir apskaičiuojama taip:
K=N*KN / 100, kur:
K – VVP kaina;
N – nominalas;
KN – kaina išreikšta procentais nuo VVP nominaliosios vertės.

Antrinė vertybinių popierių apyvarta gali būti vykdoma Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje pagal jos nustatytas taisykles ir už jos ribų, jeigu emisijos sąlygos nenustato ko kito. Antrinę vertybinių popierių apyvartą už biržos ribų gali tarpusavyje vykdyti tik Lietuvos bankas, tarpininkai savo lėšomis bei Lietuvos ir užsienio kvalifikuotos finansinės institucijos, atitinkančios Finansų ministerijos nustatytus reikalavimus.

Nurodyti anksčiau subjektai, sudarę sandorį ne vertybinių popierių biržoje tą pačią dieną turi pranešti Nacionalinei vertybinių popierių biržai tokio sandorio sąlygas (sandorio rūšį, vertybinių popierių kiekį, kainą ir visas kitas sandorio sąlygas, o jei sandorio šalis yra kitas tarpnininkas, – ir sandorio šalį). Nacionalinė vertybinių popierių birža nurodytą informaciją apibendrina pagal sandorių rūšis bei atsiskaitymų terminus ir kiekvieną sandorių sudarymo dieną skelbia ją viešai, nenurodydama sandorio šalių.

Minėtų sandorių informacijos patekimo ir apibendrinimo tvarką nustato Vertybinių popierių komisija, suderinusi su Lietuvos banku ir Finansų ministerija.

Antrinė apyvarta NVPB nutraukiama, iki emisijos išpirkimo likus mažiau nei 5 dienoms. Šiuo atveju Vyriausybės obligacijų gali įsigyti visi fiziniai ir juridiniai asmenys (jei Finansų ministerija nenumato kokių nors apribojimų).

Prekybos VVP antrinėje rinkoje mechanizmą perteiksime schematiškai (pav.):

Siuntėjas Informacijos turinys Gavėjas
1. Klientas Pavedimas pirkti ar parduoti VVP FMĮ
2. FMĮ Pavedimas pirkti ar parduoti VVP NVPB
2a FMĮ VVP kurso nustatymas, papildomų pavedimų priėmimas PAD
3. PAD Skelbiami prekybos sesijos rezultatai FMĮ
4. PAD Pranešimas apie būtinas sukaupti lėšas FMĮ kliringo sąskaitoje Kliringo bankas
5. PAD Pranešimas apie VVP judėjimą LCVPD
6. Klientas arba FMĮ Reikalingų lėšų pervedimas Kliringo bankas
7. Kliringo bankas Pranešimas apie sukauptas kliringo sąskaitose lėšas PAD
8. LCVPD Pranešimas apie sąskaitose esančius VVP PAD
9. PAD Mokėjimo pavedimas kredituoti FMĮ – pirkėjų ir debetuoti FMĮ – pardavėjų sąskaitas Kliringo bankas
10. LVCPD, kliringo bankas Išrašai iš sąskaitų apie įvykdytas operacijas FMĮ
11. FMĮ Išrašas iš VVP sąskaitos patvirtinantis nuosavybės teisę Klientas

Pav.:Prekybos NVPB organizavimas

VVP išpirkimo dieną Finansų ministerija perveda lėšas SFMS ar FMĮ, pagal jų centrinio depozitoriumo sąskaitose esančios išperkamos emisijos VVP skaičių. Aukcionų vykdymų ir VVP išpirkimo terminai nustatinėjami taip, kad pavyzdžiui, pirmadienį vykstančiame aukcione gali dalyvauti investitorius, investuojantis iš ankstesnės VVP emisijos gaunamus pinigus, kurie į jo maklerio kliringo sąskaitą ateis tik ketvirtadienį, t.y. tada, kai vyks užskaitymas už pirmadienio aukcioną. Taip sudaromos palankios sąlygos reinvestavimui.

Mokant palūkanas už įkeistus vertybinius popierius ir išperkant juos, lėšos pervedamos į sąskaitų tvarkytojo nurodytą sąskaitą su disponavimo apribojimais, kol nebus įvykdyta prievolė, užtikrinta vertybinių popierių įkeitimu. Tarpininkai savo klientams priklausančias lėšas grąžina vertybinių popierių išpirkimo arba atkarpos išmokėjimo dieną, jeigu jų sutartys su klientais nenustato ko kita.

Finansų ministerija arba jos įgaliota institucija neatsako už tarpinikų neįvykdytą prievolę.

Pasibaigus vertybinių popierių išpirkimo terminui (arba sumokėjus atkarpos išmoką), investitoriai 3 metus nuo vertybinių popierių išpirkimo dienos (arba atkarpos sumokėjimo dienos) turi teisę į jiems priklausančias lėšas. Emitentas neskaičiuoja ir nemoka palūkanų už neatsiimtas arba dėl kito asmens (ne emitento) kaltės laiku negautas lėšas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinės bendrovės Lietuvos akcinio inovacinio banko prievolių banko kreditoriams įvykdymo bei jo turto perėmimo įstatymu (1997 balandžiuo 22), Lietuvos Vyriausybė pavedė Finansų ministerijai išleisti dvi specialias emisijas iki 400 mln. Lt. Lietuvos respublikos ilgalaikius Vyriausybės vertybinius popierius:
• 5 metų trukmės ilgalaikių vertybinių popierių emisiją nr. 61501 atsiskaityti su valstybės garantijas turinčiais fiziniais asmenimis;
• 10 metų trukmės ilgalaikių vertybinių popierių emisiją nr. 61002 atsiskaityti su valstybės garantijas turinčiais juridiniais asmenimis ir įmonėmis, neturinčiomis juridinio asmens teisių;
Vertybinių popierių emisijos nr. 60501 parametrai yra šie:
• Nominali vienos obligacijos vertė – 1 litas;
• Obligacijos terminas – 5 metai. Jis pradedamas skaičiuoti nuo 1997 baladžio 25 d.;
• Antrinė obligacijų apyvarta draudžama;
• Palūkanos už obligacijas neskaičiuojamos ir nemokamos;
• Obligacijos išperkamos už nominalią vertę;
• Išleidimo forma – nemateriali. Nuosavybės teisė į obligacijas apskaitoma ir įrodoma įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose.
Vertybinių popierių emisijos nr. 61002parametrai yra šie:
• Nominali vienos obligacijos vertė – 1 litas;
• Obligacijos terminas – 10 metų. Jis pradedamas skaičiuoti nuo 1997 baladžio 25 d.;
• Antrinė obligacijų apyvarta draudžama;
• Palūkanos už obligacijas neskaičiuojamos ir nemokamos;
• Obligacijos išperkamos už nominalią vertę;
• Išleidimo forma – nemateriali. Nuosavybės teisė į obligacijas apskaitoma ir įrodoma įrašais asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose.

Vertybinių popierių sąskaitas tvarko Finansų ministerijos įgalioti tarpininkai: emisiją Nr. 60501 – LTB, o emisiją Nr. 61002 – Turto bankas. Įgalioti tarpininkai ėmė tvarkyti vertybinių popierų sąskaitas tik po to, kai Finansų ministerija pasirašė aptarnavimo sutartis bei pervedė atitinkamą obligacijų kiekį į bendrąsias įgaliotų tarpininkų vertybinių popierių sąskaitas Lietuvos centriniame vertybinių popierių depozitoriume.

Šios sąskaitos tvarkomos pagal vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojams keliamus reikalavimus, nesudarant sąskaitų tvarkymo sutarčių su vertybinių popierių savininkais.

Fizinių asmenų nuosavybėn perduoti vertybiniai popieriai išperkami nuo 1999 m. sausio 1 d. proporcingai per 3 metus. Išpirkimo terminus ir tvarką kiekvienais metais nustato LR Vyriausybė.
Juridinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, nuosavybėn perduoti vertybiniai popieriai išperkami ne anksčiau kaip po 5 metų nuo jų išleidimo (ne anksčiau 2002 balandžio 25 dienos) proporcingai per 5 metus kiekvienais metais LR Vyriausybės nustatytais terminais ir tvarka.
Nemažą įtaką investavimui į VVP daro gaunamo pelno apmokestinimas. Lietuvoje pelnas, pardavus juos pirminėje rinkoje, gaunamas iš VVP – neapmokestinamas, ir atvirkščiai pelnas, gaunamas pardavus VVP antrinėje rinkoje – apmokestinamas.
Investuotojas, norintis pirkti VVP už didesnę nei 30 000 Lt sumą, privalo finansų makleriams pateikti mokesčių inspekcijos patvirtintą pajamų deklaraciją.
Minėtoji aukcionų organizavimo tvarka iš esmės nebuvo koreguojama nuo pat 1994 m. Praktika gi sąlygoja pokyčių būtinybę, todėl 1998 m. rugsėjo mėn. pabaigoje buvo pateiktas VVP aukciono nuostatų projektas, numatantis šias naujoves:
• pirminių dilerių sistemą, kurios esmė ta, jog aukcionuose tiesiogiai dalyvauti galės tik rinktiniai bankai ar FMĮ, už suteiktą privilegiją turėsiantys prisiimti kai kurias pareigas – dalyvauti kiekviename aukcione, per ketvirtį įsigyti ne mažiau kaip 1 visų VVP, kotiruoti kelių pastarųjų emisijų VVP, teikti konsultacijas Lietuvos bankui ir Finansų ministerijai;
• B kategorijos FMĮ bus atimta teisė tiesiogiai dalyvauti aukcionuose.

IŠVESTINIAI VERTYBINIAI POPIERIAI
Išvystytų, brandžių VP rinkų patirtis liudija, kad išvestiniai VP labai pagyvina visą VP rinką, suteikia jai daugiau mobilumo, įvairumo, lankstumo. Sandoriai su išvestiniais VP sudaro daugiau galimybių manevruoti nei sandoriai su tikraisiais VP, leidžia ženkliai sumažinti investuotojo riziką ir padidinti rinkos likvidumą.
Vakarų šalyse funkcionuoja daugybė įvairiausių rūšių bei skirtingos paskirties išvestinių VP. Čia aprašysime dažniausiai naudojamus, skirstomus į keitimo vertybinius popierius ir dvišales sutartis, reiškiančius vertybinius popierius.
Keitimo vertybiniai popieriai:

Varantai – tai vertybinis popierius, kuris suteikia lengvatines teises pirkti emitento akcijas nustatyto periodo (paprastai keletos metų) metu pagal nustatytą kainą.

Vertybinių popierių pasirašymo teisės – tai terminuoti vertybiniai ppieriai, suteikiantys teisę įsigyti (pasirašyti) to paties atskaitingo emitento išleidžiamų naujos eisijos vertybinių popierių.

Konvertuojamos privilegijuotos akcijos ir keitimo obligacijos – šie VP gali būti keičiami į paprastąsias akcijas pagal nustatytą keitimo kursą. Jie turi tiek obligacijų, tiek akcijų savybes. Klasifikuojant, šie VP kartais yra priskiriami prie atskirų akcijų ar obligacijų rūšių.

Dvišales sutartis reiškiantys vertybiniai popieriai:

Opcionai – tai trumpalaikis VP, kuris suteikia teisę jo turėtojui pirkti ar parduoti kitus VP opcione numatyto periodo metu ir jame nustatyta kaina kontragentui, kuris už tam tikrą piniginę premiją prisiima šiuos įsipareigojimus.

Fjučeriai – tai VP, kuris charakterizuoja trumpalaikę neatšaukiamą sutartį konkrečių VP pirkimui ar pardavimui už nustatytą jame kainą ir jame nustatyto periodo metu. Jei opciono savininkas gali atsisakyti savo teisės tuo prarasdamas piniginę premiją sumokėtą kontragentui, tai fjučeriniui sandoriui yra būtinas jo įvykdymas.

VARANTAI

Varantai paprastai naudojami kaip obligacijų išleidimo sąlyga, kuri padidina pastarųjų patrauklumą. Investitorius, įsigijęs tokios kompanijos obligacijų, gaus ne tik numatytą pelną už ilgalaikį kreditavimą, bet ir įgis teisę už nustatytą kainą įsigyti paprastųjų šios kompanijos akcijų.

Dažniausiai vienas varantas suteikia teisę įsigyti vieną akciją, nors kartais galima įsigyti ir dvi ar net tris akcijas. Varanto įvykdymo kaina taip pat nustatoma vienai akcijai. Premija, kuri, kaip ir opcionuose, priklauso varanto išleidėjui, dažniausiai sudaro 15 varanto išleidimo metu esančios akcijų rinkos kainos. Jei akcijos rinkos kaina tuo metu būtų, tarkim, 40$, tai varanto įvykdymo kaina sudarytų 46$.

Varantuose dažniausiai numatoma jų galiojimo termino pabaiga, bet yra kompanijų, kurios išleidžia varantus be laiko apribojimų. Pats varantas nesuteikia jo turėtojui teisės į dividendus bei balsavimo akcininkų susirinkime teisės. Jeigu įvyksta kompanijos akcijų smulkinimas arba paskelbiami dividendai, varanto kaina koreguojama.

Kai varanto suteiktomis teisėmis investitoriai pasinaudoja, kompanijoje išauga paprastųjų akcijų skaičius. Obligacijos, su kuriomis buvo išleisti varantai, išlieka apyvartoje, nepaisant to ar pasinaudota varanatis ar ne.

Kompanija, išleidusi varantus, niekaip negali įtakoti varanto turėtojo veiksmų, o tai reiškia, kad ji negali kontroliuoti, kada bus pasinaudota varantų suteikiamomis teisėmis, kada įplauks naujas akcinis kapitalas ir ar iš viso tai kada nors įvyks. Tik varantų galiojimo terminas (jeigu jis numatytas) nustato jų apyvartos ribas.

OPCIONAI

Pirma ir turbūt pati reikšmingiausia išvestinių VP grupė – opcionai. Opciono sandorio esmė ta, kad jo pirkėjas gali bet kada, kol galioja kontraktas, pasinaudoti savo teise įsigyti ar parduoti, priklausomai nuo opciono tipo, kontrakte numatytas vertybes (VP, valiutų ar kt.), o pardavėjas privalo įvykdyti savo įsipareigojimus ir pristatyti ar nupirkti minėtas vertybes.

Viena svarbiausių ir labiausiai mus dominančių opcionų rūšių yra akcijų opcionai. Akcijų opcionu vadinamas kontraktas, suteikiantis teisę pirkti arba parduoti nustatytą kiekį akcijų, fiksuota kaina, galiojančia per visą kontrakte nurodytą laikotarpį.

Akcijų opcionai, kaip ir kiti opcionai, turi visą eilę žymių. Pirmiausia jie skirstomi į pirkimo akcijų opcionus ir pardavimo akcijų opcionus, pasaulinėje praktikoje jie turi atitinkamai “call” ir “put” terminus.

Pirkimo opcionai suteikia teisę bet kokiu kontrakto galiojimo termino momentu įsigyti nurodytų kontarkte akcijų kiekį kontrakte nustatyta kaina.

Pardavimo opcionai – atvirkščiai – suteikia teisę bet kokiu kontrakto galiojimo laikotarpiu pateikti nurodytas kontrakte akcijas už nustatytą kainą.

Kontrakto pirkėjas jo pardavėjui išmoka taip vadinamą opciono premiją (arba paprasčiausiai premiją), kuri ir yra opciono kaina. Premijos dydis priklauso nuo įvairių priežasčių tarp kurių: akcijų padėtis VP rinkoje, specifinės opciono savybės, opciono kontrakto laikas ir, pagaliau, pasiūlos ir paklausos santykis opcionų rinkoje. Paprastai premija nurodoma už vieną akciją.

Opcionų pardavėjų ir pirkėjų prisiimami įsipareigojimai nėra lygiaverčiai: jeigu pirkėjo įsipareigojimai baigiasi laiku sumokėjus premiją, tai pardavėjas turi pateikti griežtai nustatytas savo įsipareigojimų įvykdymo garantijas, išreikštas piniginiu užstatu arba VP.

Kitas svarbus požymis – vykdymo kaina “strike – price”. Tai kaina, kuria asmuo, nusipirkęs opcioną, turi teisę ateityje įsigyti arba parduoti akcijas, priklausomai nuo apibrėžtų sąlygų. Vykdymo kaina, kaip ir premija, nustatoma vienai akcijai.

Tokiu būdu analizuojant opcionus remiamasi trimis skirtingais kainų terminais: premija, vykdymo kaina, rinkos kaina.

Kitas, nemažiau svarbus sandorio elementas – opciono kontrakto galiojimo laikas. Tai laikas, per kurį opciono pirkėjas gali pasinaudoti savo teisėmis pirkti arba parduoti akcijas. Dar naudojami tokie terminai kaip: periodas, pasibaigimo data, gyvavimo laikotarpis ir kt.

Dar vienas iš pagrindinių požymių yra bazinės akcijos. Jis nurodo konkrečias akcijas, kurių pirkimui – prdavimui, buvo sudarytas opcioninis kontraktas.

Akcijų opcionai būna skirtingų tipų – vidiniai opcionai, rinkos opcionai, išoriniai opcionai.

Skirtingi opcionų tipai padeda įgyvendinti kiekvieno investuotojo savitus sumanymus. Tipo pasirinkimą lemia konkreti situacija.

Vidinių opcionų “vykdymo kaina” žemesnė nei bazinių akcijų rinkos kaina opcionams “call” ir didesnė nei rinkos kaina opcionams “put”. Formaliai tai reiškia, kad tokio opciono pirkėjas gali nedelsiant pasinaudoti savo teise ir gauti gryną uždarbį. Žinoma, niekas tokių dovanų nedaro – premija už vidinius opcionus visada padengia nurodytąjį kainų skirtumą. Pavyzdžiui, 6 mėn. “call” su vykdymo kaina 180$ už akciją, kai akcijos rinkos kaina 210$, gali turėti premiją 35$, 40$ ar daugiau, priklausomai nuo paklausos, pasiūlos ir laukiamo kainų augimo artimiausiais 6 mėn.

Nagrinėjant tokius opcionus vartojamas terminas – vidinė kaina. Ji lygi skirtumui tarp rinkos kainos ir “vykdymo kainos”. Pateiktame pavyzdyje šis dydis sudaro 30$. Vidinė kaina gali būti pati įvairiausia ir jos santykis su rinkos kaina ir vykdymo kaian nereguliujamas jokiomis taisyklėmis.

Rinkos opcionų “vykdymo kaina” lygi arba labai artima bazinių akcijų kursui opciono pardavimo momentu.

Išorinis opcionas yra priešingas pirmam opcionų tipui: jo “vykdyma kaina” žymiai aukštesnė už bazinių akcijų kursą opcionui “call” ir žymiai mažesnė opcionui “put”.

Bendrą kiekvienos iš trijų situacijų esmę galima nusakyti taip: didelis mokestis – maža rizika (vidinis opcionas); vidutinis mokestis ir rizika (rinkos opcionai); mažas mokestis – nemenka rizika (išorinis opcionas).

Premija, esant lygioms kitoms sąlygoms, auga ilgėjant opciono galiojimo terminui. Taip pat veikia ir priešingas ryšys: terminui artėjant į pabaigą opcionų kainos mažėja. Tačiau šis procesas nėra adekvatus. Pavyzdžiui, išorinio opciono “call” premijų skirtumas tarp 9 mėn. ir 6 mėn. trukmės opcionų gali žymiai skirtis nuo skirtumo tarp 6 ir 3 mėn. “call” premijų. Tai priklauso nuo to, kokioje laiko atkarpoje labiausiai tikėtinas aktyvus kainų kilimas. Nepasiteisinus lūkesčiams dėl pastovios rinkos kilimo tendencijos, išorinių “call” opcionų kainos gali nukristi likus dar daug laiko iki jų galiojimo pabaigos, kadangi visiems tampa aišku, kad nustatyto skirtumo tarp “vykdymo kainos” ir rinkos kainos jau neįvaikti. Tuo tarpu vidinių opcionų premijos daug mažiau jautrios terminų išsekimui, kadangi nedidelių, bet pakankamų, sėkmingam sandoriui kainų pokyčių tikimybė visada lieka.
Veikiant opcionų kainoms (premijoms) gali įvykti netgi toks procesas, kaip vieno opciono tipo virtimas kitu. Biržos praktikoje ne išimtis yra atvejai, kai išoriniai call opcionai, esant ilgalaikima akcijų kainų augimui, transformuojasi į vidinius opcionus. Tas pats vyksta ir su put opcionais esant žymiam kainų kritimui. Būtina pabrėžti, kad tokie dalykai vyksta tik biržinėje sistemoje, kur pateiktos pardavimui serijos jau turi fiksuotą “vykdymo kainą” bei galiojimo terminą, ir į rinkos svyravimus gali reaguoti tik opcionų premijų pasikeitimu. Laisvoje rinkoje pardavėjai, atsižvelgdami į situaciją, gali koreguoti savo pasiūlymus, keisdami ne tik premijos dydį, bet ir “vykdymo kainą” bei opcionų galiojimo laiką.
Kaip ir akcijomis, opcionais prekiaujama biržoje ir užbiržinėje rinkoje tiesioginiais sandoriaias.
Skirtingai nei užbiržinėje rinkoje, kurios pagrindas yra derybų procesas, leidžiantis sudaryti opcioninius sandorius bet kokiems akcijų kiekiams, prekyba biržose paprastai operuoja 1000 akcijų partijomis, nors atskiromis akcijomis prekyba gali vykti ir mažesnėmis apimtimis, tarkim 100 akcijų lotais. Tai taip vadinami prekybiniai vienetai, kurių negalima smulkinti, bet galima kelis kartus padidinti. Pavyzdžiui, pardavėjas turi teisæ pateikti biržoje 10 vienodų opcionų po 100 akcijų, o kuris nors iš pirkėjų įsigytų 4 iš jų.
Birža suvienodina sandorius ir, operuodama srautais, nukreipia visas pastangas į apimtį, o tuo pačiu į apyvartos greitį. Tokiu būdu prekybinis vienetas – tik vienas iš elementų, įgalinančių biržinių sandorių standartizaciją. Tuo pačiu įvedamos ir tokios kategorijos, kaip klasė ir serija.
Klase vadinami operaciniai kontraktai, kurių objektas yra tos pačios bazinės akcijos. Be to, pirkimo ir pardavimo opcionai sudaro skirtingas klases.
Serija – tai daugybė vienos klasės opcionų su ta pačia “vykdymo kaina” ir tuo pačiu galiojimo terminu.
Klasė yra pastovi, kai tuo tarpu pačios serijos gali keistis: jų kiekis dažnai padidėja ar sumažėja; kai serijos parduodamos, jos išnyksta, prie esamų prisijungia naujai suformuotos ir t. t. Minimalus opcionų kiekis serijoje nenustatomas, taigi, formaliai serija gali būti sudaryta ir iš vieno opciono. Dažniausiai siūlomų opcionų kiekis viršija paklausą, todėl kiekvieno pirkimo atveju biržos administarcija burtų keliu nusprendžia, kuriam opciono pateikėjui priskirti eilinį pardavimą.
Įvesti naują pirkimo opcionų seriją galima tik patenkinus vieną iš dviejų sąlygų:
1) keletą paskutiniųjų biržos prekybos dienų buvo užfiksuota, kad maksimali bazinių akcijų “vykdymo kaina”, šioje opcionų klasėje viršijo jų kursą;
2) ilgą laiką bazinių akcijų kursas siekė vidutinæ reikšmæ tarp maksimalios “vykdymo kainos”, galiojusios opciono klasėje ir naujos serijos “vykdomos kainos”.
Per savo gyvavimo laikotarpį opcionas gali ne kartą keisti savininką. Esant lygioms kitoms sąlygoms, premija perparduodant mažėja artėjant opciono galiojimo laiko pabaigai.
3, 6 ir 9 mėnesiai – standartiniai laikotarpiai biržinėje sistemoje. Tačiau dėka pastovių opcionų perpardavimų, jų pirkėjai antrinėje rinkoje turi galimybæ nupirkti opcioną su bet kokiu, mažesniu nei 3 mėnesiai, terminu (t. y. jau seniai veikianti) arba nupirkti naują, besibaigiančiam 9 mėnesio opcionui pakeisti ir tuo pačiu pratæsti kontrakto sąlygas. Užbiržinėje rinkoje analogiškos problemos sprendžiamos tiesioginių derybų keliu.
Reikia pažymėti, kad biržoje prekiauti galima tik tais opcionais, kurių bazinės akcijos yra specialiai atrinktos biržos. Jas išleidusi bendrovė pastaruosius penkerius metus negali turėti pažeidimų išmokant dividendus ir vykdant kokius nors kitus finansinius įsipareigojimus. Be to, jos akcijomis fondų biržoje turi būti prekiaujama ne mažiau, kaip dvejus pastaruosius metus. Be to, taikomi reikalavimai kompanijos dydžiui (pavyzdžiui, Londono biržos sąlygomis firma privalo turėti ne mažiau 10 tūkst. akcininkų).
Prie viso to birža turi teisæ įvesti ir kitus apribojimus, pavyzdžiui, apriboti duotos klasės opcionų kiekį, kurį gali įsigyti ar parduoti vienas asmuo.
Užbiržinėje (laisvoje) rinkoje leidžiamas bet koks opcioninio kontrakto dydis, tačiau dažniausiai naudojamas 100 akcijų prekybinis vienetas. Pačios akcijos gali neįeiti į biržos prekybos sąrašus.
Premijos dydis čia priklauso tik nuo abipusio šalių susitarimo. Tas pats būdinga ir opciono galiojimo laikui. Be to, kitaip nei biržiniuose sandoriuose, šis laikas gali būti pratæstas šalims sutarus dėl kontrakto galiojimo pratæsimo.
Užbiržinė rinka turi dar vieną privalumą – galimybæ įtraukti į kontraktą bet kokias papildomas sąlygas ir tuo pačiu rasti kompromisą tarp parduodančiojo ir perkančiojo, kai jų pageidavimai nesutampa. Pavyzdžiui, esant nepastoviai rinkos konjunktūrai, opciono pirkėjui papildomai gali būti suteikta teisė pasibaigus galiojimo terminui nupirkti (parduoti) akcijas už vidutinæ rinkos kainą, susidariusią per praėjusį periodą. Į biržos prekybą neįmanoma įvesti kokių nors papildomų sąlygų.
Opcionų sandėriai užbiržinėje rinkoje prasideda tuo, kad speciali brokerių firmų kategorija užsiima klientų, kurie nori pirkti ar parduoti opcionus, paieška bei jų suvedimu. Po to, kai pasiekiamas atitinkamas šalių susitarimas, įtraukiamas ketvirtasis veikėjas – firma – indosantas. Ji garantuoja, kad šalys vykdys savo įsipareigojimus. Indosantas gauna užstatą iš opciono išleidėjo ir vykdo atsiskaitymus tarp šalių, tiek išleidėjui įvykdžius savo įsipareigojimus, tiek ir neįvykdžius (biržoje šia veikla užsiima kliringo bendrovė). Kita vertus, užbiržinėje rinkoje ir tarpininko, ir indosanto veiksmais nebūtiniai turi užsiimti dvi skirtingos kompanijos.
Per visą opciono kontrakto galiojimo terminą gali vykti bazinių akcijų charakteristikų pasikeitimai, kurie automatiškai lemia pasikeitimus opcioninio kontrakto sąlygose. Akcijų charakteristikų pokyčius gali įtakoti dividendų paskelbimas, akcijos nominalo pasikeitimas, kompanijos akcinio kapitalo dydžio pasikeitimas ir pan.
Dividendai. Opciono lankytojas neturi teisės į bazinių akcijų dividendus, kol realizuodamas savo teisæ, numatytą kontrakte, neįsigyja pačių akcijų. Be to, jis tai turi padaryti prieš dividendų mokėjimo paskelbimą.
Pagal laisvos rinkos taisykles, jeigu per opciono galiojimo laiką paskelbiama apie dividendų išmokėjimą pinigine forma, opciono “vykdymo kaina” sumažėja dividendų dydžiu.
Tai visai natūralu, kadangi dividendų išmokėjimas tuo pat metu lemia akcijų kurso kritimą šiuo dydžiu. Taigi, dividendų išmokėjimas (grynais) neturės įtakos santykiui tarp bazinių akcijų “vykdymo kainos” ir jų rinkos vertės, kadangi, kaip ir buvo minėta, ir ta, ir ana sumažėja. Tačiau ši taisyklė veikia tik laisvoje rinkoje. Biržoje tai nepraktikuojama, kadangi ten opcionų kainos nuolat kinta ir dividendų paskelbimas yra tik vienas iš faktorių, lemiančių tą kaitą.
Dividendai, išmokami akcijomis, skiriasi nuo dividendų, išmokamų pinigais tuo, kad akcininkui priklausančios sumos išduodamos tomis pačiomis kompanijos akcijomis. Tokiu atveju ir laisvoje rinkoje, ir biržoje veikia bendra taisyklė – dividendai, išduoti akcijų forma, įtraukiami į bendrą opciono partijos apimtį, išlaikant visas kitas kontrakto sąlygas.
Dividendų išmokėjimas akcijomis vis dėlto lemia, nors ir nežymų pastarųjų padidėjimą rinkos apyvartoje, kas neesant kitiems pasikeitimams, potencialiai veda prie pasiūlos augimo ir kurso sumažėjimo.
Papildoma akcijų emisija. Ši situacija tap pat apibrėžiama vieninga taisykle: kontrakto partijos dydis proporcingai padidėja ( priklausomai nuo to, kokią buvusio akcinio kapitalo dalį sudaro nauja emisija), o “vykdymo kaina” proporcingai sumažėja. Tokiu būdu opciono suma išlieka tokia pati.
Akcijų smulkinimas. Tai yra kompanijos vykdomas savo akcijų pakeitimas didesniu kiekiu su mažesniu nominalu. Tuo siekiama pritraukti naujų investuotojų. Įvykus akcijų smulkinimui, opciono, pasirašyto šioms akcijoms, suma lieka ta pati, tik proporcingai sumažėja “vykdymo kaina” ir padidėja akcijų skaičius.
Valiutiniai opcionai. Jie suteikia teisæ opciono turėtojui (pirkėjui), bet ne įsipareigojimą nustatytu laiku iš opciono išrašytojo (pardavėjo) pirkti laisvai konvertuojamą valiutą sutartu fiksuotu kursu. Taigi, jis gali įsigyti valiutos, jeigu sutartas kursas atrodo esąs palankus, palyginus su realiai esančiu.
Valiutiniame opcione turi būti nurodomos 6 sąlygos:
 kokiai valiutai sudaromas opcionas;
 kokiai operacijai išrašytas opcionas: teisei pirkti ar parduoti valiutą;
 valiutos suma;
 keitimo kursas;
 opciono veikimo pabaigos data;
 opciono veikimo laikas tik tam tikru laiku arba visą periodą iki veikimo pabaigos datos.
Yra kelios valiutinių opcionų rūšys:
 Opcionai “call” – teisė pirkti tam tikrą kiekį valiutos fiksuotu kursu sutartu laiku ateityje.
 Opcionai “put” – teisė parduoti tam tikrą kiekį valiutos fiksuotu kursu sutartu laiku ateityje.
Pagal sumą, kuriai veiksmingi valiutiniai opcionai, jie būna dvejopi: standartinės sumos dydžio opcionai ir koreguojamos sumos dydžio opcionai. Standartinės sumos dydžio opcionuose naudojama standartizuota suma. Pavyzdžiui, vienas Vokietijos markių opcionas Filadelfijos biržoje leidžia pirkti arba parduoti 62 tūkst. DEM. Šiais opcionais prekiaujama biržose. Koreguojamos sumos opcionai išrašomi tik bankų ir tik ganėtinai stambiomis sumomis ( 2 – 20 mln. USD), kitaip jie dar vadinami “over – the counter” (OTC).
Valiutiniai opcionai gali būti nebiržiniai ir laisvai cirkuliuojantys. Nebiržinių opcionų sąlygas aptaria pirkėjas su banku. Bankas sutinka parduoti opcioną, kuris atitinka pirkėjo reikalavimus ir nustato pirkimo kainą, kurią turi sumokėti pirkėjas.

Laisvai cirkuliuojantys opcionai parduodami ir perkami opcionų biržoje ir gali būti perparduoti ir perpirkti antrą kartą iki naudojimo laiko pabaigos. Šie opcionai panašūs į nebiržinius opcionus, bet jie yra standartizuoti ir gali būti naudojami tik tam tikros valiutos pirkimui ir pardavimui.

Opcionai būna : europietiški ir amerikietiški. Europietiško opciono turėtojas valiutą gali iškeisti tiksliai nustatytą datą. Naudojant amerikietišką opcioną naudojamas, kai tiksliai nežinoma operacijos atlikimo data, žinomas tik laiko intervalas, kada tai reikia atlikti. Amerikietiški opcionai, žinoma kainuoja daugiau už europietišką.

Opciono vykdymo kaina yra keitimo kursas, kuriuo valiuta perkama (call) arba parduodama (put), jei opcionas įvykdomas. Opciono išrašymo metu kaina gali būti aukštesnė, žemesnė arba tokia pat kaip ir šiuo metu esantis valiutos kursas rinkoje.

Opcionai vadinami ” at – the – money”, kai jų vykdymo kaina yra tokia pat, kaip ir keitimo kursas, kurį galima gauti valiutų rinkoje. Amerikietiško tipo opcionas, kuris gali būti įvykdytas iki tam tikros datos, vadinamas ” at – the – money” kai jo vykdymo kaina tokia pat, kaip ir rinkos dabartinis kursas (opcionas vadinamas ” at – the – money spot, ATMS”) . Europietiško tipo opcionas, kuris gali būti įvykdytas tik numatytą datą, vadinamas at – the – money tada, kai jo vykdymo kaina tokia pat, kaip ir ateities kontrakto valiutų rinkoje kursas tai pačiai atsiskaitymų dienai (opcionas vadinamas at – the – money forward, ATMF)

Opcionai vadinami “in – the – money”, kai jų įvykdymo kaina yra palankesnė , nei keitimo kursas, kurį galima gauti valiutų rinkoje. Opcionas bus įvykdomas tik šiuo atveju.

Opcionai vadinami “out – the – money” , kai jų įvykdymo kaina yra blogesnė, nei keitimo kursas, kurį galima gauti valiutų rinkoje. Out – the – money opcionas nebus įvykdomas, nes opciono turėtojas tą pačią operaciją galės atlikti valiutų rinkoje palankesniu kursu.

Opciono pirkėjas gali pasirinkti, kokios įvykdymo kainos jis pageidauja. OTC opciono atvėju įvykdymo kaina gali būti nustatoma santykinai laisvai (tam tikruose rėmuose). Amerikietiško opciono atveju galima pasirinkti vieną iš kelių siūlomų strike kainų.

Opciono pirkėjas privalo sumokėti opciono išrašytojui premiją, opciono pirkimo metu. Premija – kaina, už kurią opciono išrašytojas sutinka prisiimti valiutų riziką sau. Rizika yra ta, kad opciono turėtojas gali įvykdyti opcioną tada, kai žymiai skiriasi strike kaina ir esanti valiutos rinkos kaina. Ši premija kiekvienu atveju yra kitokia, pavyzdžiui priklausomai nuo situacijos OTC opcionas ATMF sąlygomis iki 1 metų terminui bus lygi 1-5 proc. nuo kontrakto sumos. Didesnė premija bus tokių opcionų, kurių įvykdymo tikimybė didesnė. Premijų sumą lemia tokie faktoriai:

 Opciono įvykdymo kaina ( ar ji didesnė už einamąją kursą, mažesnė ar lygi jam);
 Opciono trukmė;
 Laukiami valiutų kursų kitimo skirtumai;
 Vidinės procentinės normos;
 Ar gali opcionas įvykti anksčiau jo sutarto įvykimo termino, ar ne.
Galimi maksimalūs nuostoliai opciono pirkėjui – tai premijos dydis, išmokėtas opciono pardavėjui. Šie nuostoliai patiriami tuo atveju, jei opcionas neįvykdomas.
Taigi valiutiniai opcionai – palankus valiutų rizikos draudimo metodas opciono pirkėjui, kuris gali įsigyti opcioną sąlyginai palankiu fiksuotų kursu ir apdrausti savo valiutų kursų svyravimų riziką. Tuo pačiu metu opcionas sutelkia galimybę gauti papildomą pelną perkant ar parduodant valiutą, kai kursas pasiekia pelningą turėtojui ribą. Perkant opcioną būtina atsižvelgti į rizikos apdraudimo premijos kain1, opcionas turi būti palygintas su kitomis draudimo alternatyvomis.
Opcionai daugiau tinka tada, kai valiutos rinkos kursas labai svyruoja.
Opcionai, kaip rizikos draudimo instrumentas turi keletą neigiamų savybių. Pastovus opcionų naudojimas priverčia pastoviai mokėti santykiniai didelius opcionų premijų kaštus, ir šie kaštai turi atsipirkti naudojant opcioną. Valiutiniai opcionai yra santykiniai trumpo periodo sandorius, jo terminas siekia iki 1 metų. Ilgesnio laikotarpio OTC parduodami tik labai aukštą reitingą turintiems klientams. Opcionų prekyboje naudojamas tik ribotas valiutų skaičius.
Indeksų opcionai Indeksų sandoriai – tai nauja, greitai progresuojanti finansinių operacijų sritis.
Indeksai sudaromi kaip suminiai vertybinių popierių kursų rodikliai. Teoriškai jie gali būti formuojami iš didelio arba mažo bet kokių VP kiekio, parinkto pagal kokį nors kriterijų. Tačiau realiai pasaulyje pripažinti indeksai formuojami iš pačių stambiausių bei solidžiausių kompanijų akcijų kursų. Pavyzdžiui, JAV indeksų sandoriai dažniausiai vykdomi su trim indeksais: Standart & Poor’s 500 ( jis apima 500 pačių stambiausių pagal akcijų išleidimo apimtį kompanijų), NYSE Composite Index (jis daugiausiai susietas su Niujorko fondų biržos akcijų apyvarta) ir Dow – Jones ( jis sudaromas tik iš 30 pačių stambiausių ir labai seniai VP rinkoje kotiruojama Amerikos kompanijų akcijų kursų, tačiau laikomas geriausiai atspindinčiu bendrą rinkos situaciją). Indeksų sandorių vykdymo technologijos esmė yra ta, kad teigiamas arba neigiamas indekso dydžio pokytis dauginamas iš piniginio koeficiento (JAV jis lygus 500 dol). Gautą sumą išmoka viena iš sandorio šalių. Specialistų teigimu, tokie opcionai suteikia galimybę, apsaugoti investicijas, kai bendra rinkos situacija tampa nestabili.
Fjučeriniai opcionai taip pat labai jauna ir palyginus mažai paplitusi sandorių rūšis. Jos esmė ta, kad pirkimo ir pardavimo opcionų objektu yra prekių fjučeriai. Sumokėjęs premiją, tokio opciono pirkėjas iki kontrakto galiojimo termino pabaigos bet kada gali savo opcioną pervesti fjučeriu.

Fjučeriai
Organizuota prekyba fjučeriais prasidėjo dar 1848 metais Čikagoje. Fjučeriai skirti prekėms ir finansiniams instrumentams pirkti ar parduoti, nurodant datą ir kainą, kurias nustato abi šalys. Prekių ir finansinių instrumentų perdavimas naujam savininkui vyksta nustatytoje vietoje ir nustatytu laiku. Kaina, kurią sumokėjęs pirkėjas gauna teisę disponuoti prekėmis ar finansiniais instrumentais pirkėjo ir pardavėjo. Ji nustatoma, atsižvelgiant į rinkos kainas ir konkursinių aukcionų keliu. Fjučerių pirkimas ir pardavimas vyksta fjučerių biržoje.
Fjučeriniai kontraktai dalijami į rūšis pagal prekių ar finansų instrumentų tipus:
 Prekiniai fjučeriai: grūdinės kultūros, mėsa, medvilnė ir t.t;
 Energetiniai fjučeriai: žalia nafta, kuras, propanas ir t.t;
 Metalų fjučeraiai: auksas, sidabras, varis ir t.t;
 Fjučeriai obligacijoms ir banknotams: iždo obligacijos ir banknotai, auksu padengti vertybiniai popieriai ir t.t;
 Piniginės rinkos fjučeriai: iždo vekseliai, depozitiniai sertifikatai, trumpalaikės skolos, depozitai eurodoleriais, erosterlingais irt.t;
 Valiutiniai fjučeriai: vienos valiutos kiekis skirtas kitos valiutos atitinkamo kiekio pirkimui.

Investuotojai, vykdantys sandorius su fjučeriais, skirstomi į dvi grupes: spekuliantus ir siekiančius apsidrausti. Pirmieji perka fjučerius tam, kad vėliau juos parduotų, pats kontrakto objektas jų nedomina. Jiems prekyba fjučeriais atneša pelną:
 Kai kontraktai perkami viena kaina ir po to, nesuėjus pristatymo terminui, parduodami aukštesne kaina;
 Parduodant kontraktus viena kaina ir po to perkant tą patį kiekį žemesne kaina.

Antrieji investuotojai atvirkščiai, tiesiogiai susiję su pateikta kontrakte produkcija. Šiuo atveju fjučerio pardavėjas yra gamintojas, o pirkėjas – vartotojas. Pardavėjui šis sandoris susijęs su būsimąją jo gamybos ciklo pabaiga, o pirkėjas – su pradžia. Todėl abi pusės siekia užtikrinti savo stabilumą.

Prekyba fjučeriais vyksta nenutrūkstamai kiekvieną dieną, todėl jų kaina svyruoja. Fjučerio kainos kilimas reiškia pelną pirkėjui, o jos kritimas – pelną pardavėjui. Pirkėjo (pardavėjo)pelnas lygus atitinkamiems pardavėjo (pirkėjo) nuostoliams. Rinkos kaina keičiasi biržos prekybos metu priklausomai nuo paklausos ir pasiūlos.
Fjučeriai turi du pagrindinius bruožus, kurie leidžia laisvą prekybą jais biržoje:likvidumas ir galimybė pirkėjams ir pardavėjams operuoti stambiomis sumomis esant santykinai nedideliems grynųjų pinigų depozitams.
Fjučerių likvidumas reiškia kontraktų pirkimo ir pardavimo galimybę konkurentinėmis kainomis bet kuriuo biržos darbo metu. Pagerėjus likvidumui:
 Išauga kontraktų, skirtų pirkimui ir pardavimui, skaičius;
 Fjučerių kainos staigiai nesikeis sudarant sandorius stambioms sumoms;
 Prekyboje fjučeriais gelės dalyvauti nefinansinės prekybinės organizacijos, valstybinės įstaigos ir smulkūs investitoriai.
Fjučeriai naudojami kaip priemonė perduoti riziką dėl nepalankaus keitimo kurso pirkėjui, išreiškusiam norą juos pirkti, tai šiuo atveju pardavėjas apsidraudžia nuo valiutinės rizikos, o pirkėjas spekuliuoja, turėdamas tikslą gauti pelną pasikeitus kainoms.

Valstybinių popierių su fiksuotomis pajamomis fjučerio pardavėjas įsipareigoja pirkti nustatytus VP, kurių kiekis ir kaina numatyti kontrakte, pirkėjas – pristatyti tuos VP, kontrakte numatytomis sąlygomis ir griežtai nustatytų laiku. Tokio sandorio esmė yra ta, kad investitoriaus rizika, įdedant lėšas į iždo obligacijas ar vekselius, yra nulinė. Nors, iš kitos pusės, investitorius negali tikėtis didelio pelno. Tačiau nepaisant to jis įgauna tokius privalumus:
 Esant visuotiniams nuosmukiams bei krizėms, jam garantuojamos stabilios pajamos;
 Esant pakankamai aktyviai, tačiau nestabiliai rinkai, jis yra apdraustas nuo nelauktų nuostolių;
 Jam reikia eikvoti laiko ir jėgų pastoviai VP rinkos kontrolei ir investicinio portfelio formavimui.
Valiutinis fjučerinis kontraktas, tai juridinis susitarimas fjučerių biržoje turinti tikslą nupirkti ar parduoti vienos valiutos mainais į kito pagal nustatytą keitimo kursą nustatytu laiku ateityje. Rinkos kaina, pagal kurią vyksta valiutinių fjučerių prekyba, nustatoma pagal valiutų keitimo kursus. Jos kilimas arba kritimas fjučerių rinkoje remiasi valiutų keitimo kursų pokyčiais užsienio valiutinėse rinkose.

Ši sandorių rūšis labai paplitusi, ja dažnai naudojasi prekių ir paslaugų importuotojai ir eksportuotojai, siekdami išvengti nuostolių dėl valiutų kursų svyravimų. Tokie sandoriai padeda išvengti kurso rizikos:
 Gaunant paskolą viena valiuta, o naudojant ją kita konvertuojama valiuta;
 Perkant prekes su atidėtu apmokėjimu viena valiuta, o realizuojant jos kita konvertuojama valiuta.
Dauguma fjučerių sudaroma pagrindinėmis valiutomis (GBP; CAD; DEM; JPY; CHF ir FRF, nuo 1998m. sausio 1 dienos -eurams) prieš JAV dolerį. Kiekvienoje atskiroje biržoje yra skirtingų standartizuotos fjučerių sumos dydžiai. Dažniausiai vienas DEM fjučeris yra 125 000 DEM kartotinių ekvivalentų, FRF fjučeris 500 000 FRF ekvivalentas ir pan.
Fjučerio sąlygų išpildymą garantuoja biržų atsiskaitymo padalinys.
nes visą tolimesnį atsiskaitymų procesą reguliuoja birža.
Suma, kurią investuotojas privalo įnešti priklausomai nuo atidarytos pozicijos dydžio, t.y. sumokėti grynus pinigus į depozitą už fjučerio pirkimą arba pardavimą, vadinama pradine marža, o sąskaita, į kurią įnešamas užstatas – maržinė sąskaita. Paprastai yra nustatomas žemiausias maržinės sąskaitos lygis ir kai jis pasiekiamas, t.y. rinkos kursui pakrypus priešinga linkme, nei reikėtų investuotojui, investuotojas privalo papildyti sąskaitą – šie papildymai gali būti atliekami po kelis kartus į savaitę. Kreditinė rizika sumažėja piniginių depozitų dėka.
Fjučeriai gali būti laikomi iki jų atsiskaitymo dienos, su po to sekančiu būtinu valiutos pirkimu arba pardavimu nustatytu kursu, arba fjučeriai gali būti perparduodami ar perperkami iki atsiskaitymo dienos, kas fjučerių rinką daro absoliučiai likvidžią.
Valiutinės rizikos draudimas panaudojant fjučerinius kontraktus turi savų trūkumų. Be minėtos sąlygos, kad fjučerio pirkėjas turi iš karto pervesti pradinės maržos sumą ir sutinkamai su rinkos svyravimais atitinkamai reaguoti į maržinės sąskaitos likutį, potencialų fjučerio pirkėją varžo ir kitos papildomos aplinkybės. Būtent – fjučeriai galimi tik standartinėms sumoms ir standartiniams atsiskaitymo laikotarpiams (paprastai kontraktai baigiasi trečią sausio, kovo, balandžio, birželio, liepos, rugsėjo, spalio ir gruodžio trečiadienį), o išdavoje “tikslaus” fjučerinio kontrakto sukūrimas dažnai būna sunkiai įmanomas. Be to valiutų rizika gali būti draudžiama ne ilgesniam kaip 1 metų laikotarpiui.
Pasirašymo teisės – tai terminuoti vertybiniai popieriai, suteikiantys teisę įsigyti (pasirašyti) to paties atskaitingo emitento (pasirašymo teisių atskaitingo emitento) išleidžiamų VP pirmumo teise: šie išleidžiami VP – tai kartu su pasirašymo teisėmis išleidžiami ir pirminėje apyvartoje siūlomi atskaitingo emitento – banko VP (naujos emisijos akcijos, išleidžiamos didinant įstatinį banko akcinį kapitalą papildomais įnašais arba kiti naujos emisijos VP, kurie gali būti konvertuojami į akcijas), kuriuos įsigyti (pasirašyti) pirmumo teisę turi pasirašymo teisių savininkai.
Pasirašymo teisės pirminėje apyvartoje priskiriamos asmenims, kurie pasirašymo teisių savininkų apskaitos dienos pabaigoje buvo emitento akcininkai pagal jų turėtų akcijų skaičių. Pasirašymo teisės pirminėje apyvartoje priskiriamos ir emitentui, pasirašymo teisių savininkų apskaitos dienos pabaigoje turėjusiam nuosavų akcijų.
Pasirašymo teisės fiksuojamos įrašais asmeninėse VP sąskaitose, atidaromose pasirašymo teisių savininkų vardu. Asmenines pasirašymo teisių sąskaitas turi teisę atidaryti ir tvarkyti emitentai arba VP viešosios apyvartos tarpininkai (finansų maklerio įmonės arba bankų specializuoti finansų maklerio skyriai).
Sprendimą dėl pasirašymo teisių išleidimo kartu su sprendimu išleisti vertybinius popierius, kai Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įststymas (emitentų įstatai) suteikia akcininkams pirmumo teisę įsigyti (pasirašyti) išleidžiamų vertybinių popierių, priima atsakingo emitento visuotinis akcininkų susirinkimas.
Emitento visuotinis akcininko susirinkimas, priimdamas sprendimą išleisti pasirašymo teises, turi nustatyti:
• Pasirašymo teisių savininkų apskaitos dieną – dianą, kurios pabaigoje atskaitingo emitento akcininkų sąraše esantiems asmenims priskiriamos išleidžiamos peasirašymo teisės. Pasirašymo teisių savininkų apskaitos diena gali būti ne ankstesnė, kaip 10 dienų nuo emitento sprendimo išleisti pasirašymo teises priėmimo dienos.
• Išleidžiamų pasirašymo teisių skaičių. Išleidžiamų pasirašymo teisių skaičius nustatomas, atsižvelgiant į išleidžiamų vertybinių popierių skaičių, vadovaujantis šiomis taisyklėmis:
1. jeigu visų emitento anksčiau išleistų akcijų nominalioji vartė yra vienoda, kiekvienai anksčiau išleistai akcijai gali būti paskiriama viena ar daugiau pasirašymo teisių;
2. jeigu emitentas yra išleidęs skirtingos nominaliosios vertės akcijų, tai mažiausia nominaliąją vetę turinčiai akcijai proskiriama viena ar daugiau pasirašymo teisių, o kitų nominalų akcijoms – proporcinagai pagal nominaliąją vertę su sąlyga, kad proporcingo priskyrimo atveju emitento anksčiau išleistoms akcijoms priskiriamas pasirašymo teisių skaičius yra sveikasis skaičius.
• Išleidžiamų pasirašymo teisių galiojimo trukmę (laikotarpį), nurodant dienų skaičių. Pasirašymo teisių galiojimo trukmė neturi būti ne trumpesnė kaip 30 dienų ir ne ilgesnė, kaip 180 dienų, o laikotarpis prasideda bendrosios pasirašymo teisių sąskaitos atidarymo Lietuvos centriniame vertybinių popierių depozitoriume dieną.
• Pasirašymo koeficientą – pasirašymo teisių skaičių, suteikintį teisę įsigyti (pasirašyti) vieną atskaitingo emitento išleidžiamą vertybinį popierių emisijos kaina. Pasirašymo koeficientas nustatomas padalijant išleidžiamų pasirašymo teisių skaičių iš išleidžiamų vertybinių popierių skaičiaus. Pasirašymo koeficientas visada turi būti sveikas skaičius.
Emitentas ne vėliau, kaip per penkias dienas nuo sprendimo išleisti pasirašymo teises sprendimo priėmimo per respublikinę visuomenės informavimo priemonę paskelbti atitinkamą informaciją.
Pasirašymo teisės registruojamos Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje (toliau – Komisija) kartu su išleidžiamais vertybiniais popiriais. Vertybinių popierių įregistravimui pateiskiamas bendras išleidžiamų vertybinių popierių ir išleidžiamų pasirašymo teisių emisijos prospektas.
Asmuo, nusprendęs realizuoti turimas pasirašymo teises (tai yra pasirašyti banko akcijas naudojantis pirmumo teise) turi kreiptis į savo asmeninės pasirašymo sąskaitos tvarkytoją ir Centrinį vertybinių popierių depozitoriumą nustatyta tvarka pateikti jam pavedimą pervesti pasirašymo teises į pasirašymo agento kaupiamąją sąskaitą. Išleidžiamų vertybinių popierių pasirašymas vyksta pas pasirašymo agentą. Pasirašymo agentu gali būti emitentas arba pagal vartybinių popierių platinimo sutartį su emitentu jo verdu veikiantis vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkas (finansų maklerio įmonė arba bankas).
Asmuo, pageidaujantis pasirašyti išleidžiamų naujos emisijos banko akcijų, pateikęs pavedimą pervesti pasirašymo teises į pasirašymo agento kaupiamąją sąskaitą, šiam agentui turi pateikti:
• Įrašą iš savo asmeninės pasirašymo teiosių sąskaitos, išduotą po pasirašymo teisių pervedimo į pasirašymo agento kaupiamąją sąskaitą;
• Banko įstaigos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad už ketinimus pasirašyti išleidžiamus vertybinius popierius iš dalies arba visai apmokėta (tuo atveju, kai pagal išleidžiamų vertybinių popierių platinimo tverką išleidžiami vertybiniai popieriai iš dalies arba visiškai apmokami sudarant išleidžiamų vertybinių popierių pasirašymo sutartį);
• Kitus Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus dokumentus.
Jei pasirašymo teisės buvo įsigytos antrinėje apyvartoje, pasirašymo teisės gali būti realizuojamos tik visiškai už jas atsiskaičius. Realizuoti galima tik tas pasirašymo teises, kurioms nėra nustatyti perleidimo antrinėje apyvartoje apribojimai (neįkeistos ir pan.).

Iš pasirašymo agento kaupiamosios sąskaitos pasirašymo teisės negali būti pervedamos į kitas sąskaitas. Pervestos į pasirašymo agento kaupiamąją sąskaitą teisės negali būti sandorių objektais.

Pasibaigus nustatytam pasirašymo teisių galiojimo laikotarpiui, visos emitento išleistos pasirašymo teisės, esančios asmeninėse vertybinių popierių sąskaitose arba pervestos į pasirašymo agento kaupiamąją sąskaitą eliuminuojamos.

Lygiai taip pat, kaip ir akcijos, egzistuoja ir obligacijos su pasirašymo teise. Gali būti išleistos obligacios, kurios turi pasirašymo teises. Tada obligacija ir teisė kotiruojamos atskirai. Kuponų kursas bus žemesnis, negu “normalių” obligacijų, nes laikytojas galės gauti pelną pardavinėdamas ir naudodamas teises.

Pagal šį principą egzistuoja obligacijos su obligacijų pasirašymo teisėmis, suteikiančios galimybę vėliau pirkti obligacijas, kurių charakteristikos jau žinomos. Šuo atveju laikytojai gali gauti pajamas pardavę teises ar įsigydami obligacijas juos dominančia kaina, atsižvelgiant į rinkos būseną ateityje.

Problemas, susijusias su dividendais, gali kelti naujų akcijų išleidimas: jeigu naujos emisijos akcijos garantuoja dividendus, tai ta pati pelno suma bus padalinta didesniam akcijų skaičiui. O juk senos akcijos reprezentavo dalyvavimą valdyme, per per pilną, pelno apskaitos ciklą, kai tuo tarpu naujos akcijos galėjo būti išleistos tiktai keletą mėnesių ar net savaičių prieš dividendų paskirstymą.

Norint išspręsti šią problemą, galima naujai išleistas akcijas atskirti nuo senų. Tokiu atveju naujosios bus kontroliuojamos atskirai, ir jų kaina bus mažesnė, nes jos nesuteikia tų pačių teisių ir tų pačių dividendų (dividendai yra dalis akcijos teoretinės vertės).

Po pirmojo dividendų paskirstymo naujas akcijas bus galima asimiliuoti su senomis ir liks tik vienas VP.

AKCIJOS

Akcijos yra investicijų VP, pažymintys jų savininkų-akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises. Akcijos savo esme yra nematerialus inansinis turtas. Akcijų turėtojai (akcininkai) yra bendrovės savininkai. Įdėjęs pinigus į verslą, akcininkas jų nebegali atsiimti kada tik panori, kadangi jie yra investuojami į įmonės veiklą. Todėl akcijos neturi termino, jų negalima pateikti apmkėjimui; jas galima parduoti trečiam asmeniui, ir tai yra papraščiausias akcinio kapitalo apdraudimas, tiesiogiai nevaržantis akcijų emitento ir bent iš dalies sumažinantis investicijų į akcijas riziką.

1. Akcininkų turtinės ir neturtinės teisės

Akcininkas yra fizinis a juridinis asmuo, valstybė ar savivaldybė, kuri įstatymo nustatyta tvarka turi įsigijusi bent vieną bendrovės akciją. Akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jo turimos bendrovės akcijos.

Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymą akcininkas turi šias turtines teises:
• gauti bendrovės pelno dalį (dividendą);
• gauti likviduojamos bendrovės turto dalį;
• nemokamai gauti akcijų, jei įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų;
• pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų, jeigu kitaip nenumato jos įstatai;
• palikti testamentu visas ar dalį akcijų vienam ar keliems asmenims;
• parduoti ar kitokiu būdu perduoti visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn;
• turėti kitas bendrovės įstatuose numatytas turtines teises.

Atitinkamai akcininkai turi šias neturtines teises:
• dalyvauti akcininkų susirinkimuose su sprendžiamuoju balsu, jeigu kas kita nenustatyta įstatyme ar įstatuose;
• gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą;
• apskųsti tesmui visuotinio akcininkų susirinkimo, valdybos nutarimus;
• kitas įstatymų numatytas neturtines teises.

Akcininkų turtinės ir neturtinės teisės yra apibrėžiamos kiekvienos konkrečios bendrovės, banko įstatuose.

Būtina pažymėti, kad akcininkai nėra tiesiogiai atsakingi už bendrovės nuostolius. Jų finansiniai įsipareigojimai yra apibrėžiami jų investuoto į bendrovę kapitalo dydžiu; tuo tarpu asmeninis turtas su nuostolių kompensavimu nesiejamas.

Galima pabrėžti, kad visos aukščiau išvardintos teisės yra tiesiogiai proporcingos valdomo kapitalo daliai. Tai rodo, kad akcininkas yra ne tiktai suinteresuotas gauti pelną iš valdomos įmonės, bet ir dalyvaudamas bendrovės valdyme turi galimybes ieškoti pačių efektyviausių būdų stiprinti bendrovės, o tuo pačiu ir savo – kaip savininko – finansinę galią.

2. Akcijų skirstymas pagal formas, rūšis, klases

2.1. Materiali ir sąskaitinė akcijų forma

Akcijos skirstomos pagal formą, disponavimo būdą ir jų savininkams suteikiamas teises (pav.).

Akcijų klasifikacija

1. Materialios 1. Vardinės 1. Paprastosios
2. Nematerialios 2. Pareikštinės 2. Privilegijuotosios

Akcijos, kaip ir obligacijos, gali būti materialios ir nematerialios formos. Šia prasme pasirinkimas daromas, įvertinus galimybes kuo geriau tenkinti šias sąlygas:
• patikimą nuosavybės teisės apsaugą (pametimai, vagystės, falsifikacijos turi būti neįmanomos);
• greito pervedimo galimybė: pirkėjai ir pardavėjai tarpusavyje turi per trumpą laiką apsikeisti vertybiniais popieriais ir pinigais;
• minimalios saugojimo ir tvarkymo išlaidos bankams, finansų makleriams ir pačioms įmonėms.

Materialios akcijos ir obligacijos – tai pagal vertybinių popierių reikalavimus atspausdinti dokumentai. Uždarosios akcinės bendrovės vietoj akcijų gali naudoti sertifikatus. Materialioje akcijoje (sertifikate) turi būti nurodyta: bendrovės kodas ir pavadinimas, nominali vertė, numeris (kodas), privilegijuotųjų akcijų dividendų dydis ir balsavimo teisė, išleidimo į apyvartą data, vardinės akcijos savininkas. Jas turi pasirašyti valdybos ir stebėtojų tarybos pirmininkai.
Materialūs VP Lietuvoje mažai naudojami. Vyriausybė 1993.05.20 nutarimu Nr. 352 rekomandavo negaminti ir neleisti į apyvartą materialinių vertybinių popierių.
Nematerialūs VP (akcijos, obligacijos) pažymimi įrašu vertybinių popierių sąskaitose. Sąskaitas tvarko jas išleidusi akcinė bendrovė ar finansų maklerio įmonė akcijų savininkų vardu. Akcininkas turi teisę pasirinkti, kur turėti vertybinių popierių sąskaitą – akcinėje bendrovėje, kurios akcijų turi, ar finansų maklerio įmonėje. Tokių akcijų nuosavybės teisės įrodymas yra įrašai vertybinių popierių sąskaitose. Pasibaigus kalendoriniams metams, vertybinių popierių sąskaitų tvarkytojai per 15 dienų kiekvienam sąskaitos savininkui privalo išduoti vertybinių popierių sąskaitos išrašą apie sąskaitos būklę paskutinės praėjusių metų dienos pabaigoje. Vertybinių popierių apskaitą reglamentuoja Vertybinių popierių komisijos 1993.08.05 posėdžio protokolu Nr. 38 patvirtintos “Bendrosios vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos apskaitos taisyklės”.

2.2. Vardinės ir pareikštinės akcijos

Pagal disponavimo būdą akcijos skirstomos į vardines ir pareikštines.

Materialiosios vardinės akcijos savininkas (akcininkas) nurodomas akcijoje ir įrašomas bendrovės akcininkų registracijos knygoje. Akcijų registracijos knygoje įrašomi tokie akcininko duomenys: vardas ir pavardė (pavadinimas, jei savininkas juridinis asmuo), adresas, turimų akcijų skaičius.

Nematerialiosios akcijos savininkui atidaroma vertybinių popierių sąskaita. Joje įrašomos fizinio ar juridinio asmens turimos akcijos. Jei vardines akcijas tvarko finansų maklerio įmonė, akcinės bendrovės turi teisę vertybinių popierių cirkuliaciją ir apskaitą reglamentuojančių norminių aktų nustatyta tvarka gauti iš jų informaciją apie jų tvarkomose sąskaitose apskaitytas vardines akcijas, akcininkų sąrašus ir duomenis apie juos.

Vardinius VP emitentas platina pats arba sudarydamas sutartis su viešosios apyvartos tarpininkais. Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti tik vardinės, jų pardavimo tvarka nustatoma įstatuose. Įstatuose gali būti nustatyta, kad akcininkas gali perleisti akcijas tik gavęs valdybos sutikimą. Šios akcijos neregistruojamos Vertybinių popierių komisijoje.

Pareikštinės akcijos savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita. Joje įrašomos akcininko turimos pareikštinės akcijos. Tokias akcijas (VP) platina ir jų sąskaitas tvarko tik įgalioti viešosios apyvartos tarpininkai. Akcinės bendrovės neturi teisės reikalauti iš finansų maklerių įmonių pranešti apie pareikštinių akcijų savininkus ir teikti duomenis apie juos.

Lietuvoje šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja vienos rūšies akcijos – vardinės. Akcinėje bendrovėje jas galima pakeisti į pareikštines; tokį sprendimą turi teisę priimti visuotinis akcininkų susirinkimas 2/3 susirinkimo dalyvių akcijų balsų. Uždarojoje akcinėje bendrovėje akcijos gali būti tik vardinės.

Nematerialios vardinės akcijos savininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita (akcinėje bendrovėje) arba įrašytas į akcininkų registracijois knygą (uždarojoje akcinėje bendrovėje).

2.3. Paprastos ir privilegijuotos akcijos

Priklausomai nuo akcijų statuso, t.y. pagal jų savininkams suteikiamas teises akcijos skirstomos į klases: paprastąsias ir privilegijuotąsias.
Skirtingų klasių akcijų suteikiamos teisės turi būti nurodytos bendrovės įstatuose. Toks skirstymas reikalingas tam, kad balsavimo teisę būtų galima priskirti vienai klasei, o kitai, vietoj to, suteikti pirmumo teisę, išmokant dividendus ir pan. Būna ir atvirkščių atvejų, kai lygybė balso teisėje suderinama su papildomomis vienos iš klasių teisėmis išmokant dividendus.

Kaip skelbia Lietuvos akcinių bendrovių įstatymas, paprastosios akcijos turi sudaryti pagrindinę bendrovės akcijų dalį. Paprastųjų akcijų savininkų turtinės teisės į dividendą ir likviduojamos bendrovės turto dalį gali būti įgyvendintos tik po to, kai yra patenkinti privilegijuotų akcijų savininkų reikalavimai. Paprastųjų akcijų savininkai turi teisę gauti naujų akcijų, kurios išleidžiamos, kai įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės pelno rezervo fondo. Jei įstatinis kapitalas didinamas iš kapitalo rezervo fondo, tai gauti naujų akcijų, tiek privilegijuotų, tiek paprastųjų akcijų savininkai turi lygias teises.

Akcijų pasirašymo sutartyje ar bendrovės įstatuose paprastųjų akcijų savininkams nustatyti mokamo dividendo dydį draudžiama. Jie gali gauti dividendą tik tada, kai bendrovė turi gryno pelno ūkiniais metias ar lėšų pelno rezervo fonde ir jau išmokėti dividendai privilegijuotų akcijų savininkams.

Privilegijuotosios akcijos – tai hibridinė paprastųjų akcijų ir obligacijų forma. Jos turi fiksuotas, kasmet nuo nominalios vertės mokamas palūkanas, o kaip akcijos – teisę į savąjį kapitalą bendrame AB kapitale. Pagal savo pobūdį apskaitos sistemoje jos taip pat užima specifinę padėtį, kurią galima apibrėžti taip: jeigu pajamos (dividendai) už paprastąsias akcijas nustatomos paklausiai (pagal likusį pelną po visų kitų išmokėjimų), tai pajamos už privilegijuotas akcijas išmokamos prieš paprastąsias akcijas.

Jų nominali vertė turi labai didelę reikšmę, nes pagal ją skaičiuojami dividendai.

Vakarų šalyse yra praktikuojami šie specialūs privilegijuotų akcijų tipai:
1. Pelno privilegijuotos akcijos. Jų svarbia ypatybe yra tai, kad be palūkanų mokama ir tam tikra pelno dalis. Šių akcijų dalyvavimo pelne teisės nustatomos kiekvienu konkrečiu emisijos atveju. Tokiu atveju išauga jų balansinė vertė.
2. Privilegijuotos akcijos su plaukiojančia (reguliuojama) norma vis labiau plinta užsienyje. Jų esmė ta, kad dividendai periodiškai peržiūrimi sekant kitų, iš anksto pasirinktų vertybinių popierių su fiksuotom pajamom, normą. Pakankamai nauja “prisirišimo” sistema yra dividendų koregavimas olandų aukciono metodais, t.y., remiantis ankščiau nustatytais dividendais pagal rinos kainą, siūlyti šias akcijas pardavimui.
3. Privilegijuotos konvertuojamos akcijos suteikia savininkams teisę keisti jas į paprastąsias akcijas. Jį atlikęs, buvęs privilegijuotos akcijos savininkas tampa paprastosios akcijos savininku ir grįžti atgal nebegali. Konversija užtikrina keletą privalumų: pastovių pajamų (fiksuotų palūkanų forma) gavimą bei galimybę pereiti į pelningesnių akcijų kategoriją, jei verslas klesti.
4. Privilegijuotos akcijos su teise pakeisti jas į kitus kompanijos VP. Šios nuo konvertuojamų privilegijuotų akcijų skiriasi tuo, jog suteikia teisę pakeisti akcijas į kitus vertybinius popierius (dažniausiai į obligacijas) pagal jų rinkos kainą. Tai turi reikšmės infliacijos pakilimo metu, nes privilegijuotų akcijų dividendai yra fiksuoti, tad infliacija juos gali labai nuvertinti.
5. Privilegijuotas akcijas su atšaukimo teise emitentas gali išpirkti. Privilegijuotų akcijų savininkas – tai akcionuoto kapitalo bendrasavininkas, o ne kraditorius. Todėl kompanijų įsipareigojimas mokėti fiksuotus dividendus nėra besąlyginis, ir dividendai negali būti išieškomi teismuose.
6. Privilegijos gali būti grįžtamosios ir negrįžtamosios. Kompanija dažnai pasilieka sau teisę išpirkti privilegijuotas akcijas. Grįžtamosios naudingos kompanijai, o ne investitoriams, tad šios akcijos paprastai numato nedidelę premiją (5-10 nuo nominalios vertės), kuri yra tam tikra kompensacija už galimą išpirkimą. Paprastai apie išpirkimą pranešama prieš 30 dienų. Tokia pat premija išmokama ir savanoriškos likvidacijos atveju.

Negrįžtamosios privilegijuotos akcijos negali būti išpirktos iki tol, kol egzistuoja jas išleidusi kompanija. Kompanijos atžvilgiu tai – trūkumas, todėl negrįžtamumas dabar retai sutinkamas tarp privilegijuotų akcijų sąlygų.

Daugelis grįžtamųjų privilegijuotų akcijų išleidžiamos su sąlyga, kad bus sukurtas išperkamasis fondas. Tokiu atveju kompanija sutinka išpirkinėti tam tikrą akcijų skaičių rinkoje, jei tai galima padaryti mažesne ar lygia iš anksto nustatytai kainai. Bt jei išperkamasis fondas nepakankamai didelis, kad užtikrintų išpirkimą atviroje rinkoje, išpirkimas neįvyksta.

Investitorių atžvilgiu išperkamasis fondas – emisijos privalumas. Tai paaiškinama tuo, kad jeigu akcijų kaina nukris iki ar žemiau kainos, nustatytos emisijoje, tai kompanija padarys viską, kas galima, kad išpirktų tam tikrą jų skaičių.
7. Privilegijuotos akcijos su aukciono būdu nustatomais dividendais. Ši procedūra dažniausiai atliekama ketvirčiais. Esmė ta, kad norintys pirkti ar parduoti akcijas pateikia savo pasiūlymus tam tikram akcijų kiekiui su sąlyga, jog dividendai bus nemažesni, nei siūlomi. Remiantis šiais pasiūlymais ir nustatoma tikroji dividendų norma.
Neabejotini privalumai, kuriuos suteikia privilegijuotos akcijos, turi ir atvirkštinę pusę: kompanijos prisiima neterminuotus įsipareigojimus mokėti fiksuotas pajamas. Tai privilegijuotas akcijas daro brangesniu investavimo instrumentu, nei paprastosios akcijos. Tuo pačiu apibrėžiamas privilegijuotų akcijų naudojimo kiekis.

Sutinkmai su Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu, privilegijuotos akcijos gali būti dviejų tipų, t.y. su kaupiamuoju arba nekaupiamuoju dividendu.

Akcijų savininkui su kaupiamuoju dividendu garantuojama teisė į akcijose nurodyto dydžio dividendą. Jei neužtenka bendrovės pelno visam dividendui išmokėti, tai neišmokėta suma perkeliama į kitus ūkinius metus.
Akcijų su nekaupiamuoju dividendu savininkams neišmokėtas dividendas ar jo dalis negali būti perkelta į kitus ūkinius metus.

Privilegijuotųjų akcijų savininkų turtinės teisės įgyvendinamos pirmiausia, po to tenkinami paprastųjų akcijų savininkų reikalavimai. Nemokamai gauti naujų akcijų privilegijuotųjų akcijų savininkai gali tik tada, kai įstatinis kapitalas didinamas iš akcijų priedų. Jeigu įstatinis kapitalas didinamas iš nepaskirstytojo pelno, naujų nemokamų akcijų šiems akcininkams neskiriama.

Konvertuoti privilegijuotąsias akcijas į paprastąsias galima tik visiškai atsiskaičius su priveligijuotųjų akcijų savininkais arba pasirašius įsipareigojimą padengti įsiskolinimą kitais ūkiniais metais.
Privilegijuotųjų akcijų suteikiamos turtinės ir neturtinės teisės, taip pat jų pakeitimo tvarka turi būti nustatyta iš anksto, iki jas parduodant, ir įrašyta bandrovės įstatuose. Dividendo dydis nustatomas procentais skaičiuojant nuo akcijos nominalios vertės.

Kadangi tokios akcijos neturi balsavimo teisės (jų savininkai akcininkų susirinkimuose turi tik patariamojo balso teisę), tai pirmiausia jų leidimu gali būti suinteresuoti emitentai, kurie siekia padidinti kapitalą, neprarasdami įmonės kontrolės, tai yra neperleisdami įmonės kontrolės naujiesiems akcininkams, turintiems balso teisę visuotiniame akcininkų susirinkime. Iš kitos pusės, šiomis akcijomis yra suinteresuoti ir investuotojai (ypač tie, kurie valdo tiktai mažą kapitalo dalį), kurie rūpinasi ne tik savi investicijos pelningumu, bet ir garantijomis, kurias suteikia privilegijuotųjų akcijų dividendų išmokėjimo pirmenybė prieš paprastąsias akcijas.

Nežiūrint į šias priežastis, skatinančias privilegijuotųjų akcijų išleidimą, privilegijuotųjų akcijų Lietuvos bendrovės iki šiol išleido nedaug, nors Akcinių bendrovių įstatymas leidžia jų turėti net iki 1/3 įstatinio kapitalo (skaičiuojant pagal akcijų nominalias vertes).

2.4. Išimtinės akcijos Lietuvoje

Sutinkamai su Akcinių bendrovių įstatymu, atsižvelgiant į emisinės kainos apmokėjimą, gali būti nevisiškai apmokėtos akcijos. Tokios akcijos atsiranda tada, kai parduodant akcijas iš pradžių įmokamas tik įstatuose numatytas pradinis įnašas, ir akcininkas įsipareigoja iki tam tikro laiko , iš karto ar dalimis sumokėti visą įsigytų akcijų emisijos kainą.

Gali būti išleistos darbuotojų akcijos. Tai bendrovės darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis parduotos ar kitaip perduotos vardinės akcijos. Jos gali būti išleistos po to, kaip apmokėtos visos akcijos, pasirašytos bendrovės steigimo metu.

Žemės ūkio produkcijos gamintojų akcijos buvo parduotos ar perduotos bendrovės darbuotojams lengvatinėmis sąlygomis. Darbuotojų akcijų cirkuliacija gali būti apribota bendrovės įstatų. Ribojimo laikas leidžiamas iki trijų metų. Pasibaigus ribojimo laikui, akcija netenka darbuotojo akcijos statuso.

Žemės ūkio produkcijos gamintojų akcijoms cirkuliacijos ribojimai griežtesni – jų statusas negali būti pakeistas, o savininkai jas gali parduoti ar perleisti tik žemės ūkio produkcijos gamintojams ir jų kooperatinėms bendrovėms.

Nuo 1998 m.. balandžio 17 d. įsigaliojo Akcinių bendrovių įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas (1998.03.19. Nr.VIII-666). Jo pataisos išplėtė bendrovių valdymo organų teises ir pareigas, padidino jų atsakomybę už bendrovės veiklos rezultatus, suteikė bendrovėms teisę už įsiskolinimus valstybės, savivaldybės ar valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetams atsiskaityti savo turtu ar akcijomis, įtvirtino specialiųjų akcijų valdytojų išimtines teises valdyti bendrovę.

Specialios akcijos yra paprastosios vardinės, jos valstybei ar savivaldybei suteikia papildomų neturtinių teisių. Kai valstybė ar savivaldybė atsisako kai kurių neturtinių teisių, kurias joms suteikia 2/3 (3/4) bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime, specialųjų akcijų statusas gali būti suteiktas bet kuriai (bet kurioms) valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančiai akcijai (akcijoms) visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu. Šiuo atveju turi būti parduodama daugiau kaip ½ valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių akcijų ir bendrovės pagrindinė veikla turi atitikti bent vieną veiklos sritį, nustatytą transporto, energetikos, naftos ūkio, ryšių ir komunalinio ūkio sritis reglamentuojančiuose įstatymuose.

Specialųjų akcijų valdytojams suteikta teisė vetuoti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, jei svarstomi klausimai, susiję su bendrovės akcijų, suteikiančių daugiau kaip ½ visų balsų, perdavimu (jei šis apribojimas numatytas akcijų pardavimo ar akcininkų sutartyje arba tai susiję su specialiosios akcijos statusu), bendrovės veiklos sustabdymu, jos reorganizavimu ar likvidavimu, taip pat ir kitais klausimais, kurie gali būti numatyti kai kurias ūkio sritis reglamentuojančiuose įstatymuose. Specialiųjų akcijų valdytojas taip pat turi teisę šaukti visuotinius akcininkų susirinkimus, siūlyti susirinkimo darbotvarkės klausimus ir sprendimų projektus, pasisakyti visuotiniame akcininkų susirinkime.

3. Akcijos nominali, emisijos ir rinkos kainos. Akcijų smulkinimas.

Visais atvejais formuojant įstatinį kapitalą, naujai steigiant bendrovę ar didinant (mažinant) veikiančios bendrovės įstatinį kapitalą, turi išlikti šios lygtys ir priklausomybės:

Ik=(PVAsk*PVAnv)+(PrPvsk*PrVAnv)

Čia: Įk – bendrovės įstatinis kapitalas;
PVAsk – paprastųjų vardinių akcijų skaičius;
PrVAsk – priviligijuotųjų vardinių akcijų skaičius;
PVAnv – paprastosios vardinės akcijos nominali vertė;
PrVAnv – privilegijuotosios vardinės akcijos nominali vertė.

Nominali akcijos vertė yra ta, kuri nurodyta pačioje akcijoje. Ji yra ne tiek faktinė kaina, kiek nuoroda į jos savininko teisių apimtį. Pavyzdžiui, jei akcijos nominalas lygus 100 litų, o iš viso tokių akcijų buvo išleista už 100000 litų sumą, akcijos savininkas įgauna teisę į 1/1000 pelno dalį ir į vieną balsą tarp kitų 1000 akcininkų susirinkime. 10 akcijų savininkas gaus, atitinkamai, teisę į 1/100 dalį pelno ir 10 balsų ir t.t.

Pirminėje apyvartoje akcijos parduodamos emisijos kaina, tai yra, emitento nustatyta kaina. Akcijos emisijos kaina gali būti lygi arba didesnė už jos nominalią vertę, bet negali būti mažesnės nominalios vertės. Jei akcijos parduodamos emisijos kaina, kuri yra lygi jos nominaliai vertei, visa emisijos kaina įskaitoma į įstatinį kapitalą. Jei akcijos parduodamos emisijos kaina, kuri didesnė už jos nominalią vertę – akcijos nominali vertė įskaitoma į įstatinį kapitalą, o emisijos kainos ir nominalios vertės skirtumas – į akcijų priedus (į nominalios vertėsperviršijimą).

Rinkos kaina (kursas) – tai kaina, kuria akcijos yra parduodamos antrinėje VP rinkoje. Šį kursą lemia bendrovės veiklos rodikliai, pelnas, perspektyvos, vieta rinkoje.

Akcijų antrinė apyvarta (kai jau išleistos į apyvartą akcijos perleidžiamos kitiems investuotojams) leidžiama tik tada, kai:
• Naujai įsteigta bendrovė įregistruotą įmonių rejestre;
• Padidintas veikiančios bendrovės įstatinis kapitalas, akcijų emisija įregistruota VP komisijoje ir įstatų pakeitimai, susiję su kapitalo padidinimu, įregistruoti įmonių rejestre;
• Akcijos visiškai apmokėtos emisijos kaina.
Išleidžiamoms akcijoms taikomas jų susmulkinimas, leidžiantis vieną akciją pakeisti į dvi ar daugiau, proporcingai tam kinta ir jų kaina. Susmulkinimo tikslas – sumažinti nominalią, o svarbiausia – rinkos kainą, tuo pačiu padidinus potencialių investitorių ratą. Jei mechanizmas suveikia, akcijų paklausa padidėja, o tai reiškia, kad kyla jų rinkos kaina, dėl ko laimi ir bendrovė ir senieji jos akcininkai. Akcijų smulkinimas (ar skaidymas) paprastai naudojamas po staigaus akcijų kurso kilimo. Rečiau vyksta atvirkštinis procesas – akcijų stambinimas.

Paprastųjų akcininkų savininkai turi teisę nemokamai gauti naujų akcijų, kai iš bnedrovė nepaskirstytojo pelno ar iš akcijų priedų didinamas įstatinis kapitalas.

JAV ir kitų šalių praktikoje naudojamos (tiesa ribotai) akcijos be nominalo. Tai būdinga komunalinių įmonių akcijoms. Išleistos be nominalo jos parduodamos rinkos kaina, dividendai fiksuojami ne procentais , o pinigine išraiška (pvz., 6$ į metus nuo akcijos, parduotos už 85$). Akcijos pardavimo kaina užskaitoma kaip dalinis įnašas ir grįžta likviduojant AB-ęar dėl kitų priežasčių.

4. Dividendai

Dividendai – AB pelno dalis, paskirstoma akcininkams proporcingai kiekvieno jų turimų akcijų nominaliai vertei. Jeigu akcija nevisiškai apmokėta tai akcininko dividendas mažinamas proporcingai neapmokėtos akcijos kainos daliai. Bendrovės įstatuose gali būti nustatoma, jog mažinamas ir apmokėtų akcijų dividendas, jeigu už jas baigta mokėti tais ūkiniais metais, už kuriuos skiriamas dividendas.

Visuotiniam akcininkų susirinkimui draudžiama skelbti ir išmokėti dividendus, jei bendrovė yra nemoki arba jei išmokėjusi dividendus taptų nemoki. Jei bendrovės balanse yra apskaityti nuostoliai, tai visuotiis akcininkų susirinkimas taip pat neturi teisės skelbti ir išmokėti dividendų. Šiuo atveju dividendai akcininkams gali būti išmokami tik padengus nuostolius ar sumažinus įstatinį kapitalą nuostolių dydžiu.

Bendrovė privalo išmokėti dividendus ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pelno paskirstymo priėmimo dienos. Dividendus mokėti avansu draudžiama.

Dividendą turi teisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio susirinkimo, paskelbusio dividendus, dieną buvo bendrovės akcininkai.

Patys dividendai būna trijų rūšių: pinigais, akcijomis ir turtinėmis vertybėmis.

Dividendų mokėjimas akcijomis dažnai naudojamas, kaip ir minėtas akcijų skaidymas, siekinat kiekvienais metais išsaugoti akcijų kainą beveik nekintančia. Pavyzdžiui, jeigu įmonės pajamos ir dividendai per metus auga apie 10 procentų, kaina taip pat kils maždaug tokiu pačiu dydžiu ir gali pasiekti nepageidaujamą dydį. Kasmetiniai 10 procentų dividendai akcijomis palaikys akcijų kainą optimaliame lygyje.

Dividendų išmokėjimas turtinėmis vertybėmis taikomas retai. Tai gali būti daroma bet kokiomis materialinėmis vertybėmis, pavyzdžiui, kompanijos gaminama produkcija. Dažniausiai tokie išmokėjimai realizuojami kitų kompanijų arba savų dukterinių firmų vertybiniais popieriais.
Vertybinių popierių rinkų indeksai

Vertybinių popierių rinkų indeksai – tai rodikliai , atspindintys rinkų vystymosi tendencijas. Visos pasaulio vertybinių popierių biržos turi savo indeksus. Vieni jų yra skaičiuojami kaip paprastas aritmetinis kursų vidurkis ir šiuo atveju indeksą, labai veikia aukšto kurso akcijos. Kiti indeksai skaičiuojami kaip svertinis vidurkis, ir tokiam didžiausią įtaką daro bendrovių dydis: kuo didesnė bendrovė, jos akcinis kapitalas, tuo stipresnė jos įtaka indeksui.
Mes aptarsime populiariausius JAV, Europos bei Lietuvos VP indeksus.
1. JAV VP rinkų indeksai
Dow Jones indeksai

Pagrindiniai Dow Jones skelbimai Jav kompanijos Dow Jones & Co. indeksai išreiškia svarbiausių JAV korporacijų akcijų, kotiruojamų Niujorko akcijų biržoje (NYSE), vidutinių akcijų kursą. Šie indeksai yra populiariausi tarp akcijų indeksų ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Tarptautinį svarbiausi Dow Jones indeksų populiarumą lemia pasaulinė JAV ekonomikos ir politikos įtaka, tradicinė akcijų rinkų tarpusavio priklausomybė.

1884 m Dow Jones & Co emė skaičiuoti savo indeksą, kuris išreiškė vidutinį vienuolikos pagrindinių to meto JAV korporacijų akcijų kursą, apskaičiuotą paprasto aritmetinio vidurkio būdu.

XIX a. pabaigoje JAV ekonomika ir akcijų rinka dinamiškai plėtojasi, keitėsi jų struktūra. Todėl 1896 m. šalia minėto indekso, tokiu pačiu metodu pradėta skaičiuoti 12 stambiausių to meto JAV pramonės korporacijų indeksas Dow Jones Industrial Average, kuris 1929 m. pradžioje transformuotas į 30 pagrindinių JAV korporacijų indeksą. Šiuo metu tai pats populiariausias JAV akcijų rinkos indeksas. Nuo 1896 m. iki šiol, indeksų korporacijų sudėtyje išliko tik 2 korporacijos, tačiau pastaraisiais metais jų sudėtis keičiasi nežymiai.

Čarlzas Dau ir Viljamas Hamiltonas tapo akcijų rinkų indeksų interpretavimo teorijos pradininkais. Jie atkreipė dėmesį į tai, kad akcijų rinkų prognozavimas, taikant indeksus, gali būti ne tik viena iš priemonių praturtėti šioje rinkoje. Indeksai pranašauja ir giluminius visos ekonomikos pokyčius. Pasak Č. Dau, akcijų rinkos indeksai vienu metu atspindi tris dinamikos tipus:
1. Pagrindinę akcijų plėtojimosi tendenciją, vaizdžiai prilygintą jūros potvyniams ir atoslūgiams;
2. Antrinę dinamiką, kurį blaškosi ir trumpam gali būti net priešinga bendrai tendencijai, tačiau bendru atveju nuo jos nukrypsta nedaug (tai prilyginama jūros bangoms);
3. Einamuosius konjunktūros svyravimas per dieną, prilygintus vandens paviršiaus raibuliavimui.

V. Hamiltonas papildė Č. Dau teoriją, naujais svarbiais pastebėjimais. Pagal jį, ilgalaikių akcijų rinkos ir makroekonomikos tendencijų pradžią liudija pramonės ir transporto akcijų indeksų vienakryptė, nors nebūtinai vienodai stipri dinamika. Akcijų rinka pranašauja ekonomikos ciklo fazės pasikeitimą, jeigu bent vienas iš šių indeksų stabiliai kyla (krenta), aiškiai pralenkdamas praeityje pasiektą maksimalią reikšmę, o kitų ekonomikos sektorių akcijų indeksai kinta ta pačia linkme.

Šiuo metu išskiriami 4 pagrindiniai ta pačia metodika apskaičiuojami Dow Jones akcijų indeksai.

Dow Jones Industrial Average (DJIA) – pramoninis Dow Jones indeksas tam tikru būdu išreiškia kotiruojamų NYSE 30 – ties stambiausių JAV pramonės korporacijų vidutinį paprastųjų akcijų kursą. DJIA korporacijų akcijų apyvarta apima 15 – 20 NYSE akcijų apyvartos. Darbo dienos metu šis indeksas skelbiamas kas 5 minutes.

Didesnė dalis DJIA korporacijų yra žinomos visame pasaulyje. Tai IBM, Boeing, General Electric, General Motors, Phillip Moriis ir pan. Beje, į šiuolaikinio DJIA sudetį yra įtrauktos ir 2 korporacijos, kurių pagrindinė veiklos sritis nėra pramoninė gamyba. Tai žinoma finansinė kompanija American Express ir stambiausia JAV telekomunikacijų kompanija American Telephone & Telegraph Co.
Kaip ir kitų akcijų rinkų indeksai, DJIA išreiškiamas punktais.
Indeksas apskaičiuojamas sudedant įtrauktų į jį korporacijų akcijų rinkos kursus atitinkamų momentų, neatsižvelgiant į bendrą išleistų akcijų skaičių, ir gautą dydį dalijant iš koreguojamo daliklio:
kur: Pit – i-tosios korporacijos paprastosios akcijos rinkos kursas t
momentu;
x – koreguojamasis vardiklis

Koreguojamasis vardiklis 1928-aisiais – DJIA baziniais metais buvo lygus 30, tai yra sutapo su įtrauktų į indeksą korporacijų skaičiumi. Taigi skaičiavimo pradžioje DJIA buvo paprastas aritmetinis vidurkis. Tačiau nuo to laiko indekso daliklis yra labai dažnai koreguojamas priklausomai nuo įtrauktų korporacijų akcijų smulkinimo arba stambinimo ir akcijomis išmokamų dividendų (jei šie sudaro ne mažiau kaip 10 procentų išleistų akcijų vertės), taip pat keičiant indekso sudėtį arba atsižvelgiant į susiliejimus ir „prarijimus”, kuriose dalyvauja indekso korporacijos.
Realaus Dow Jones indekso daliklio mažėjimo tendencija šio indekso skaičiavimo laikotarpiu atspindi JAV ekonomikos ir jos korporacijų akcijų vertės didėjimą ilgalaikėje perspektyvoje. Taip pat daliklio mažėjimas atspindi pastaraisiais dešimtmečiais įvykusį kapitalo „demokratizavimą”, pasireiškusį akcijų smulkinimu tam, kad jas galėtų pirkti ir smulkūs investitoriai.
Jei 1928 m. pabaigoje DJIA indekso daliklis buvo lygus 30, tai 1939 m. – 15,1; 1950 m. – 8,92; 1981 m. – tik 1,31; o 1993 m. – 0,45.
Kiti garsiosios Dow Jones ketveriukės indeksai taip pat neatsižvelgia į akcijų apyvartą ir skaičiuojami tokiu pačiu metodu kaip DJIA.
Dow Jones Twenty Transportation Average (DJTA) – tai 20-ties stambiausių JAV transporto (aviacijos, geležinkelių, autopervežimų) korporacijų paprastųjų akcijų indeksas. Šis indeksas taip pat pradėtas skaičiuoti 1929 m. Jo pirmtakas buvo įvestas 1896 m., pertvarkant patį seniausią Dow Jones indeksą į Dow Jones Transportation ir pirminį DJIA variantą (iki 1929 m. pastarasis indeksas apėmė 12 korporacijų).
Dow Jones Fifteen Utilities Average (DJUA) – 15-os stambiausių JAV komunalinių paslaugų korporacijų (užsiimančių dujų ir elektros energijos tiekimu) paprastųjų akcijų indeksas. Jis įvestas 1929 m., o savo mažiausią reikšmę pasiekė 1932 m. balandžio 8 dieną: tik 10,50 punkto.
Sudėtinis Dow Jones indeksas (Dow Jones Sixty-five Stocks Index arba Dow Jones Composite), kartais vadinamas tiesiog 65-uoju korporacijų indeksu, jungia visus tris aptartus indeksus. Pastarasis indeksas yra mažiau populiarus už pavienius tris jo komponentus.
Specialistai dažnai pastebi tris aptartųjų Dow Jones indeksų trūkumus:
Pirma, šie indeksai apima pernelyg mažą JAV akcijų rinkos dalį – tik pačią viršūnę. Tuo tarpu vien tik svarbiausiame šios rinkos segmente – Niujorko fondų biržoje (NYSE) kotiruojama virš 1600 daugiausia JAV įregistruotų akcinių bendrovių, o iš viso – apie 5000 akcinių bendrovių akcijomis reguliariai prekiaujama JAV fondų biržose. Apie 500 didžiausių korporacijų sudaro JAV antrinės akcijų rinkos pagrindą. Jų akcijos yra paplitusios tarp dešimčių tūkstančių investitorių ir todėl turi didelio likvidumo antrines rinkas.
Antra, šių indeksų korporacijos neatstovauja pačių moderniausių JAV ekonomikos sričių.
Trečia, skaičiuojant šiuos indeksus neatsižvelgiama į atstovaujamų korporacijų išleistų akcijų skaičių. Todėl tokie indeksai yra per daug jautrūs brangių akcijų kursų pokyčiams. Akivaizdu, kad DJIA reikšmei didesnę įtaką turės tų akcijų kursai, kurie palyginti su kitais DJIA „klubo” narių yra pastebimai didesni (nors apyvartos apimties požiūriu situacija gali būti ir priešinga). Tiesa, modernioje JAV akcijų rinkoje daugelio intensyviai brangstančių akcijų kursai nespėja pasiekti absoliučių reikšmių, žymiai didesnių už atitinkamo segmento vidurkį, nes tokios akcijos tiesiog smulkinamos. Tuo tarpu panaudojus tradicinę Dow Jones indekso skaičiavimo metodiką neišvystytoje akcijų rinkoje, kurioje cirkuliuoja labai skirtingo nominalo akcijos, pagrindinę indekso dinamiką gali nulemti poros akcinių bendrovių akcijos.

Standart & Poor indeksai
Standart & Poor – tai stambiausia finansų reitingų agentūra JAV.
JAV antrinėje akcijų rinkoje skaičiuojami du pagrindiniai Standard & Poor’s indeksai: 100 JAV pramonės korporacijų paprastųjų akcijų kapitalizuotos rinkos vertės indeksas Standard & Poor’s Industrials 100 (S & P 100) ir suvestinis 500 didžiausių JAV korporacijų pagal 4 ekonomikos sektorius sudėtinis kapitalizuotos paprastųjų akcijų rinkos vertės indeksas Standard & Poor Composite 500 (S & P 500).

Kapitalizuotos akcijų rinkos vertės pokyčiai pakankamai gerai atspindi antrinės akcijų rinkos dinamiką. Kapitalizuotos akcijų rinkos vertės indekso metodika taikoma skaičiuojant daugelį JAV ir kitų Vakarų šalių antrinių akcijų rinkų indeksus. Ši vertė tam tikru momentu kaip indekso skaitiklis palyginama su bazine jos reikšme indekso vardiklyje.

Standard & Poor’s Composite 500 indeksas yra svarbiausias tarp Standard & Poor kompanijos skaičiuojamų indeksų. Jis apima 500 JAV stambiausių viešų korporacijų pagal 4 ekonomikos sektorius: 400 didžiausių pramonės korporacijų; 40 korporacijų, atstovaujančių komunalinių paslaugų sektorių; 40 finansinėms industrijoms; 20 – transportui.

S & P 500 indeksas apskaičiuojamas, lyginant bendrą įtrauktų į indeksą korporacijų paprastųjų akcijų kapitalizuotą rinkos vertę tam tikru momentu (indekso skaitiklis) su jos reikšme baziniu periodu (indekso vardiklis). Nors S & P 500 pradėtas skaičiuoti 1957 m., tačiau bazine reikšme pasirinkta vidutinė 500 korporacijų kapitalizuota akcijų rinkos vertė 1941 – 1943 m. periodu. Tuo metu vidutinis šių korporacijų akcijų kursas buvo 10 $. Todėl kapitalizuotos akcijų rinkos vertės indeksas papildomai dauginamas iš 10-ties, ir taip bazinė indekso reikšmė prilyginta 10 punktų.

kur: Pit – i-tosios korporacijos paprastųjų akcijų

kursas t momentu;

Q it – i-tosios korporacijos paprastųjų akcijų skaičius, išleistas iki t momento imtinai;
P it0 – i-tosios korporacijos akcijos kursas baziniu laikotarpiu; Q it0 – i-tosios korporacijos akcijų skaičius, išleistas baziniu (o) momentu.

S & P 500 indeksas, atstovaudamas svarbiausiai JAV antrinės akcijų rinkos daliai, įvairiose ekonomikos prognozavimo ar konkrečių korporacijų akcijų rizikos įvertinimo modeliuose, naudojamas išreikšti bendrus JAV antrinės rinkos svyravimus. Be to, specialistų nuomone, diversifikuotas realių akcijų portfelis yra valdomas pakankamai gerai, jeigu jo vertė auga beveik taip pat, kaip ir nevaldomo abstraktaus “portfelio” vertė, kurios dinamiką išreiškia S & P 500 indeksas.

S & P Industrial 100 indekso apskaičiavimo metodika tokia pat, kaip ir S & P 500. Indekso “klubą” daugiausia sudaro didžiausios JAV pramonės viešos korporacijos, tačiau įtrauktos ir kai kurios didžiosios transporto, komunalinių paslaugų ir finansinės korporacijos.

Atskirai išskiriami trys S & P indeksai, atstovaujantys trims suvestinio S & P 500 indekso dalims. Tai 20 transporto korporacijų paprastųjų akcijų indeksas S & P Transportations 20, 40 -ties komunalines paslaugas teikiančių korporacijų paprastųjų akcijų indeksas S & P Utilities 40 ir 40-ties finansinių institucijų paprastųjų akcijų indeksas S & P Financials 40.

2. Europos VP rinkų indeksai

Europoje labiausiai išvystyta Jungtinės Karalystės VP rinka. Daugumą šios rinkos indeksų skaičiuoja ir skelbia dienraščio “Financial times” analitinis kyrius, bendradarbiaudamas su Londono VP birža ir svarbiausiais šalies ekonominės statistikos centrais.

Kelis mažiau populiarius indeksus skelbia Reuter informacinė agentūra.

Didžiausią autoritetą tarp Anglijoje skelbiamų indeksų turi Financial times – Stock Exchange 100 Share (FT – SE 100).
FT – SE 100 apima 100 stambiausių Anglijos kompanijų paprastąsias akcijas. FT – SE 100 “klube” yra daug žymių kompanijų: British Petroleum, Rolls Royce, taip pat trys didžiausi Anglijos bankai: Barclays Bank, National Vestminster Bank, Lloyds Bank. FT – SE 100, kaip ir daugelis indeksų, išreiškia kapitalizuotos akcijų rinkos vertės santykį su bazine šios vertės reikšme. Indeksas pradėtas skaičiuoti 1984 m. pradžioje. Bazinė indekso reikšmė 1983 m. gruodžio 31 d. sudarė 1000 punktų.

Šio indekso funkcijos Jungtinės Karaltstės rinkoje yra tos pačios kaip ir S  P 500 indekso JAV ekonomikoje. Instituciniai investitoriai, valdydami diversifikuotus prestižinių akcijų portfelius, Jungtinės Karalystės akcijų rinkoje orientuojasi į FT –SE dinamiką. Nuo portfelių nepalankių vertės svyravimų apsidraudžiama investuojant į FT – SE fjučerius ir opcionus.

Dow Jones Industrial analogas Jungtinėje Karalystėje yra FT Industrial Ordinary Share 30 indeksas (FTO), nors jis yra mažiau populiarus nei FT – SE 100.

FTO išreiškia 30 stambiausių Jungtinės Karalystės pramonės ir prekybos kompanijų paprastųjų akcijų kursų dinamiką. Kaip ir DJIA, pagrindinė FTO funkcija yra jautriai reaguoti į trumpalaikius akcijų rinkos svyravimus. Deja, tokie indeksai netinka akcijų portfeliams valdyti, nes :
• Jie yra per daug jautrūs;
• Diversifikuojant portfelius, investuojama ne tik į pramonės ar prekybos kompanijų akcijas, bet ir į bankų, investicinių fondų akcijas ir pan. Siaurą FTO “klubo” segmentą išreiškiančio indekso dinamika nesutaps su diversifikuoto portfelio vertės pokyčiais.

FTO skaičiuojamas kaip geometrinis akcijų kursų prieaugių (nuosmukių) vidurkis. Indeksas skaičiuojamas nuo 1935 m. pradžios. Bazinė reikšmė – 100 punktų. Suvestinė indekso formulė laiko išskaidoma į atskiras dalis. Kiekviena jų išreiškia vidutinių kursų prieaugį (nuosmukį) per tam tikrą laiko tarpą. FTO atveju – tai viena Londono Tarptautinės biržos darbo valanda.

FT Actauries All Share indeksas yra amerikiečių Wildshare 5000 analogas Jungtinės Karalystės rinkoje. Jis apima visas Jungtinės Karalystės kompanijas, kurių akcijų kotiruotes kiekvieną dieną skelbia Financial Times. Tai beveik 700 kompanijų. Indeksas apima apie 90 nacionalinių akcijų rinkos.

Integruojantis Vakarų Europos akcijų rinkoms, pradėti skaičiuoti ir tarptautiniai indeksai. Pirmą tokį indeksą Eurotop 100 1990 m. birželio mėn. įsivedė Amsterdamo fondų birža. Indeksas apima 100 didžiausių Vakarų Europos bendrovių akcijas, kotiruojamas 9 – iose stambiausiose Europos biržose. Pradžioje akcijų kursai buvo išreikšti Europos Sąjungos valiutinės sistemos šalių valiutų krepšeliu, dabar – eurais. Bazinė indekso reikšmė – 1000 punktų.

Tais pačiais 1990 m. panašius indeksus imta skaičiuoti ir Londone. FT – SE Eurotrack 100 indeksas apima 100 didžiausių Kontinentinės Europos ir Airijos bendrovių akcijas. Bazinė indekso reikšmė – 1000 punktų. FT – SE Eurotrack 200 apima FT – SE Eurotrack 100 ir FT – SE 100 “klubus”. Be to funkcionuoja išvystyta tarptautinių indeksų fjučerių ir opcionų rinka.

Svarbiausias Vokietijos akcijų rinkos indeksas DAX 30 apima 30 didžiausių Vokietijos viešų bendronvių paprastąsias akcijas.

Pagrindinis Prancūzijos akcijų rinkos indeksas CAC 40 apima 40 didžiausių Prancūzijos viešų bendrovių paprastąsias akcijas.

Abu indeksai pradėti skaičiuoti nuo 1988 m. pradžios. Jų skaičiavimo metodika tokia pat, kaip ir anglų FT – SE 100. Todėl DAX 30 ir CAC 40 betarpiškai lenktyniauja tarpusavyje. 1991 – 1992 m. atitinkamų šalių biržose pradėta prekiauti šių indeksų fjučeriais bei opcionais.

3. Lietuvos Nacionalinės vertybinių popieių biržos indeksai

Nuo 1996 m. spalio 24 d. Lietuvoje pradėti viešai skelbti trys Nacionalinės vertybinių popieių biržos indeksai: LITIN – A, LITIN – G, LITIN – VVP, kurie yra skaičiuojami nuo 1996 m. sausio 1 d., o nuo 1997 m. balandžio 7 d. ir oficilaus prekybos sąrašo indeksas – LITIN. Kiekvieno indekso bazė – 1000 punktų.

Akcijų rinkai skaičiuojami LITIN, LITIN – A (einamojo sąrašo A grupės emitentų akcijų) ir LITIN – G (visoms einamojo sąrašo akcijoms, kurių bendra kapitalizacija sudaro 60 – 70 bendros biržos kapitalizacijos) indeksai.

Šie indeksai skirti tam, kad investuotojai galėtų spręsti apie rinkos konjuktūrą tam tikru metu arba per tam tikrą laikotarpį, apie dominuojančių rinkoje akcijų kainų svyravimus ir jų mastą.

Indeksų skaičiavimo metodika parengta naudojantis Tarptautinės Finansų Korporacijos (IFC) metodologija, pritaikyta indeksų sudarymui besivystančių vertybinių popierių rinkose. Tai yra kainos tipo indeksai, kurie atsižvelgia į dominuojančių akcijų kainų pasikeitimo antrinėje rinkoje kryptį ir dydį; t.y. kursų dinamiką tam tikru laiko momentu arba per tam tikrą laiko tarpą. Jų pagrindinis skirtumas palyginus su kai kuriais kitais indeksais, yra tas, kad jie neatspindi VP apyvartos pokyčių ir jokie su dividendais susiję pakeitimai juose nėra atliekami.
Bet kuri emisija, įtraukta į indeksų skaičiavimo bazę, turi nustatytą svorį, proporcingą jos rinkos kapitalizacijai (kapitalizacija -–emisijos dydžio vienetais sandauga su tos emisijos akcijos rinkos kaina). Patys indeksai išreiškia santykį tarp kapitalizuotų akcijų rinkos verčių sumos tam tikru laiko momentu, iš tų pačių akcijų kapitalizacijų sumos pradiniu indekso skaičiavimo momentu, tai yra bazinės kapitalizacijos. Indeksai išreiškiami punktais. Pradiniu indekso skaičiavimo momentu indekso vertė yra prilyginama 1000.
Ši metodika pasirinkta dėl eilės konkrečių aplinkybių. Čia paminėsime dvi pagrindines:
Pirma, kapitalizuotos akcijų rinkos vertės akcijų kapitalizacijos pokyčiai pakankamai gerai tinka atspindėti antrinės rinkos dinamiką. Emisijos kapitalizaciją yra pakankamai abstraktus dydis, nes didesne išleistų akcijų dalimi, o juo labiau visomis emituotomis akcijomis antrinėje rinkoje vienu metu neprekiaujama. Kontroliniai akcijų paketai dažniausiai parduodami tiesioginių sandorių būdu, abiem šalims iš anksto susitarus dėl perleidžiamų akcijų kurso. Ši operacija bent jau tiesiogiai ne daro įtakos akcijų kurso formavimuisi akcijų rinkoje. Tai gi indeksas atspindės tik tuo pokyčius, kurie vyksta centrinėje rinkoje.
Antra, panaudojus tradicinę Dow Jones indekso skaičiavimo metodiką neišvystytoje (kylančioje) akcijų rinkoje, kurioje cirkuliuoja labai skirtingo nominalo akcijos, pagrindinę indekso dinamiką gali nulemti kelių akcinių bendrovių akcijos. Tuo labiau, kad akcijų apyvarta antrinėje rinkoje padidėja ne tik kylant akcijų kursui, bet ir krentant. Tuo tarpu, kai yra skaičiuojamas indeksas lyginant emisijų kapitalizacijas su bazine reikšme, padidėjusi apyvarta bei kelių didelio nominalo akcijų pokyčiai tokios įtakos nedaro ir indekso reikšmė kinta proporcingai rinkos kurso kitimui. Tai gi šį indeksą sąlyginai galima pavadinti normuotu.
Pagal šią metodiką indeksus skaičiuoja ir kitos besivystančios VP biržos, pvz.: Prahos birža.
Kitas ne mažiau svarbus momentas yra emitentų indekso skaičiavimui parinkimas, t.y. indeksų skaičiavimo bazės sudarymas.
Skaičiuojant LITIN indeksus, įvertinus Lietuvos situaciją, indekso skaičiavimo bazės sudarymui buvo parinkti sekantys kriterijai:
• Kotiravimo dažnis (likvidumas),
• Rinkos kapitalizacija (emisijos rinkos kaina),
• Apyvarta biržoje (paskutinių 6 mėn. Prekybos apimtis) ir apyvartumas (parduotų akcijų dalis emisijoje).
Į indekso bazę yra įtraukiamos tik paprastos vardinės akcijos. Nei privilegijuotos akcijos, nei teisės į indeksą neįtraukiamos. Vieno emitento skirtingos emisijos į indeksą įtraukiamos, kaip skirtingos akcijos.
Akcijų indeksui skaičiuoti naudojama formulė:
LITIN = 1000 x Kt x Mt / Mo
Kur M0 emitentų, įtrauktų į indekso skaičiavimo bazę, emisijų kapitalizacija pradiniu indekso skaičiavimo momentu t=0;
Mt – emitentų įtrauktų į indekso skaičiavimo bazę, emisijų kapitalizacija laiko momentu t;
MO=pio x qio
Kur: pio – i-osios akcijos rinkos kaina pradiniu indekso skaičiavimo momentu;
qio – i-osios akcijos emisijos dydis (vnt.) pradiniu indekso skaičiavimo momentu

Mt = pit x qit
Kur: pit – i-osios akcijos rinkos kaina laiko momentu;
qit – i-osios akcijos emisijos dydis (vnt.) laiko momentu t;
Kt – reguliavimo koeficientas, užtikrinantis indekso skaičiavimo nepertraukiamumą. Jis turi būti pakoreguotas, kai pasikeičia sudėtiniai indekso elementai. Pradiniu indekso skaičiavimo momentu

(t = 0) K = 1.
Pakeitimai indekso sudėtyje atliekami sekančiais atvejais:
• Padidėjus arba sumažėjus i – osios emisijos akcijų skaičiui (emisijos skaidymas, emisijos asimiliacija);
• Biržos valdybos sprendimu pakeitus emisijas indekso sudėtyje.
Vyriausybės vertybinių popierių indeksas LITIN – VVP pagal analogišką metodiką, pritaikytą obligacijų rinkai, yra skaičiuojamas Vyriausybės vertybinių popierių (VVP) antrinei rinkai. Jis skirtas tam, kad, kaip ir akcijų atveju, investuotojai galėtų spręsti apie VVP antrinės rinkos konjunktūrą tam tikru metu arba per tam tikrą laikotarpį, apie prekiaujamų antrinėje rinkoje VVP kainų svyravimus ir jų mastą bei pelningumą.
Tai taip pat kainos tipo indeksas, kuris atsižvelgia į prekiaujamų Biržoje VVP kainų dinamiką tam tikru laiko momentu arba per tam tikrą laiko tarpą ir kiekvieno iš jų svorį bendroje visų tuo momentu esančių Biržos prekybos sąraše VVP emisijų dydžių sumoje.
Vyriausybės vertybinių popierių indeksą skaičiuoti naudojama formulė: LITIN – VVP = 1000 x Kt x (Pjt x Wjt)
Kt – reguliavimo koeficientas;
Pjt – VVP emisijos vieno vertybinio popieriaus rinkos kaina laiko momentu t;
Wjt – tos pačios emisijos svoris indekse laiko momentu t.
Į indekso skaičiavimo bazę yra įtraukiamos visos naujos aukcione parduotos VVP emisijos sekančią dieną po jų apmokėjimo dienos (t. y. įtraukimo į Biržos prekybos sąrašą dieną). Iš indekso bazės VVP emisijos yra išbraukiamos, kai lieka dvi darbo dienos iki išpirkimo dienos (t. y. išbraukimo iš Biržos prekybos sąrašo dieną).
VVP kiekvienos emisijos rinkos kaina nustatoma tos dienos Biržos sandoriais visais prekybos ciklais parduotų tos emisijos vertybinių popierių kainos vidurkio principu. Jeigu vienos ar kelių emisijų VVP tą dieną Biržos sandoriais nebuvo prekiauta, tuomet šios emisijos (kelių emisijų) vertybiniams popieriams yra skaičiuojama tariama tos dienos rinkos kaina pagal prieš tą dieną buvusią tos emisijos rinkos kainą (pelningumą), o jei ji nebuvo užfiksuota, tai tos emisijos vidutinę metinę palūkanų normą, nustatytą aukcione.
VVP emisijų skaičius ir kiekvienos jų svoris kinta pakitus indekso bazei (emisijų įtraukimas, emisijų išbraukimas), o indekso reikšmė kinta kasdien, indekso skaičiavimai atliekami kiekvieną prekybos VVP dieną.
LITIN – VVP indekso reikšmė pradiniu jo skaičiavimo momentu prilyginama 1000 ir išreiškiama punktais. Indeksas skaičiuojamas nuo 1996 metų sausio 2 dienos. VVP emisijų skaičius bazėje nuolat kinta priklausomai nuo tuo metu esančių antrinėje rinkoje VVP emisijų skaičiaus. 1997 metais didžiausias VVP emisijų skaičius indekso bazėje buvo 34, mažiausias – 20.

Kadangi VVP indekso skaičiavimas skiriasi nuo akcijų indekso skaičiavimo, nes šiuo atveju nelyginama t dienos reikšmė su pradine (t. y. bazine indekso reikšme), tai ir jos vertinimas yra kitas. Šis indeksas parodo, koks yra Vyriausybės vertybinių popierių, esančių Biržos prekybos sąrašuose, pelningumas antrinėje rinkoje per tam tikrą (pasirinktą) laiko tarpą.
4. Pagrindinių VP rinkos funkcijų išskyrimas
Apibendrinant akcijų rinkos indeksų funkcijas, galima teigti, kad svarbiausia yra ne pati indekso reikšmė, bet jos pokytis ir to pokyčio pobūdis. Daugelio indeksų absoliučios reikšmės yra pernelyg abstrakčios ir nuolat nepalyginamos. Tai lemia skirtingi indeksų baziniai metai, atstovaujami akcijų rinkos segmentai,taip pat nevienodos apskaičiavimo metodiikos.
VP rinkų indeksai skirstomi į:
• jautriai reaguojančius į trumpalaikius akcijų rinkos svyravimus (DJIA, FTO);
• išreiškiančius giluminius akcijų rinkos pokyčius (FT All Share);
• padedančius optimaliai valdyti diversifikuotus akcijų potfelius (S & P 500, FT – SE 100, bei fjučeriai ir opcionai).
Pirmosios grupės indeksai atitinkamose fondų biržose yra naudojami kaip indikatoriai, į kuriuos orientuojantis, ribojami pernelyg dideli ir staigūs rinkos svyravimai. Jei, pavyzdžiui, Niujorko biržoje Dow Jones staiga pasikeičia daugiau nei 50 punktų, sandoriai laikinai nutraukiami tam, kad brokeriai galėtų neskubėdami įvertinti rinką destabilizavusią informaciją (jei indeksas iš karto pasikeičia 250 punktų, prekyba nutraukiama visai valandai). Tokias “gynybos” sistemas Vakarų fondų biržos sukūrė po 1987 metų kracho, kurio metu indeksai galėjo kristi neribotai.
Teisingai interpretuojant indeksų kitimo tendencijas, galima prognozuoti visos ekonomikos vystymąsi po 1 – 2 metų (šią savybę indeksams suteikia akcijų kursų formavimosi principas: esminę akcijų kursų dalį lemia prognozuojamos korporacijų veiklos sąlygos, kurios nulemia akcijų riziką ir laukiamus dividendus).
Tačiau indeksų dinamiką būtina sugretinti su kitais perspėjančiais rodikliais, visų pirma su:
• pinigų kiekio prieaugio pokyčiais (pinigų kiekio prieaugis ima didėti dar ekonomikai neatsigavus, o sumažėja prieš nuosmūkį);
• statybų apimties svyravimais;
• bendrovių susiliejimų ir bankrotų skaičiumi.
Esant spekuliacinei inercijai, akcijų indeksai pavėluotai perspėja apie ekonomikos nuosmūkius. Tačiau jie bent 3 – 4 mėnesius pralenkia kitus rodiklius, įspėdami apie ekonomikos augimą (arba nuosmūkį).
Kitas esminis akcijų indeksų trūkumas tas, kad jie neeliminuoja infliacijos. Pirminė akcijų indeksų funkcija – atspindėti trumpalaikius svyravimus net minutės tikslumu. Tuo tarpu infliacija yra ilgalaikių tendencijų rodiklis. Ji perskaičiuojama žymiai rečiau, bent kas savaitę. Populiariausias – metinis infliacijos dydis.

VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS INFRASTRUKTŪRA

1. VP rinką reguliuojančios ir VP rinką kuriančios struktūros

VP rinka yra labiausiai reguliuojama rinka pasaulyje, kurią pastaruoju metu mėginama suvienodinti pagal labai griežtus standartus. Tai yra susiję su solidžių emitentų norais savo VP siūlyti kuo platesnei auditorijai.

Žemiau trumpai apžvelgsime modernios šalies VP rinkos tipinius organizacinius elementus. Juos galima išskirti į VP rinką reguliuojančias (pav.) ir VP rinką kuriančias struktūras.

Pav. Vakarų šalies VP rinką reguliuojančios pavyzdinės struktūros

Parlamentas ir Vyriausybė leidžia, atitinkamai, įstatymus ir potvarkius, kurie turi įtakos visų VP rinkos subjektų veiklai.
Konkrečiai Vyriausybėje už sėkmingą VP rinkos funkcionavimą atsakinga Finansų ministerija, kai kur, pvz. D.Britanijoje, Prekybos ir Pramonės Departamentas.
Vertybinių popierių ir investicijų Valdyba (Taryba, Komisija) sprendžia teisinius VP rinkos priežiūros klausimus: įteisina emisijas, prižiūri kaip VP rinkos dalyviai laikosi įstatymų, reglamentuojančių jų veiklą.
Savireguliuojančios organizacijos, t.y. organizacijos, kurios sprendžia techninius VP rinkos reguliavimo klausimus: biržinės prekybos, atsiskaitymų, tarptautinės prekybos, apskaitos ir kitus klausimus. Visos šios organizacijos turi savo veiklos sritį, valdymo organus, savo arbitražą, kurio sprendimai yra privalomi šalies VP rinkos subjektams.
Atskiros Vakarų šalies VP rinką kuriančius elementus galima būtų išskaidyti į keturis lygius.
Pirmame (aukščiausiame) lygyje yra šalie Centrinis Bankas- nuo jo veiksmų priklauso visų žemiau esančių lygių veikla.
Antrame lygyje galima išskirti 2 pagrindines finansų koncentracijos grupes, tai:
1) investiciniai bankai;
2) kliringo bankai.
Trečiame lygyje yra biržos:
1) Vertybinių Popierių Birža;
2) Fjučerių ir opcionų birža;
3) Tarpbankinė ir valiutos birža;
4) Prekių birža.

Tarpbankinė ir valiutos birža bei prekių birža turi netiesioginę, tačiau reikšmingą įtaką vertybinių popierių rinkai.
Ketvirtame lygyje yra:
1) Centrinės ir vietinės valdžios organai. Jie savo reikmėms tenkinti gali išleisti, o taip pat įsigyti įvairius VP;
2) Pensijiniai fondai. Tai fondai, kaupiantys lėšas senatvės, invalidumo pensijoms mokėti. Šie fondai disponuoja didelėmis lėšomis, kurias paprastai investuoja į aukšto patikimumo, tačiau nelabai pelningus VP, pvz. į iždo vekselius;
3) Investiciniai fondai. Tai fondai, investuojantys į daugelį VP, tuo minimizuojantys investicijos riziką. Lėšų sukaupimui jie gali išleisti savo VP arba akumuliuoti smulkių ir vidutinių investitorių indėlius;
4) Kompanijos. Jos savo reikmėms tenkinti gali išleisti, o taip pat įsigyti įvairius VP (akcijas, obligacijas ir pan.);
5) Statybos susivienijimai. Jų veikla panaši į bankų. Užsiima investicijomis į statybą.
6) Draudimo kompanijos. Jos aktyviai dalyvauja VP rinkoje, investuodamos į likvidžius VP.

Pateiktoje schemoje dar reikia išskirti brokerių ir dilerių, dar vadinamų makleriais, institutą.
Brokerių ir dilerių vaidmuo vertybinių popierių rinkoje labai svarbus, nes jie geriausiai žino, kokioje būklėje yra rinka, kada ir kokiomis sąlygomis ir kokius vertybinius popierius išleisti, taip pat jie moka laiku pasitraukti iš pasyvios rinkos ir spėja grįžti į aktyvią rinką, kai pradeda kilti kainos; nuo jų priklauso VP rinkos likvidumas, stabilumas. Dažniausiai brokeris tik suveda vertybinių popierių pirkėją ir pardavėją ir gauna už tai komisinį mokestį, o dileris dar ir perka savo vardu ir savomis lėšomis vertybinius popierius.
Londono vertybinių prekių birža yra labai ryškus materialių VP biržos pavyzdys.
Dabartiniu metu Londono vertybinių popierių biržos oficialiajame prekybos sąraše yra apie 2000 VP.
Biržos prekyboje dalyvauja viso 324 nariai – brokeriai-dileriai, rinkos kūrėjai, kliringo firmos ir kita.
Rinkos kūrėjai perka ir parduoda VP savo nustatyta kaina. Brokeriai perka ir parduoda VP pas tuos rinkos kūrėjus, kurie pasiūlo geriausias sąlygas.
Bendra biržos prekybos schema pateikta 1 pav.

? kuriuos vėliau tikisi perparduoti palankiomis sąlygomis. Vertybinių popierių perpardavimo įplaukos, minusavus išlaidas, sudaro dilerio pelną. Tai spekuliacinė operacija gerąja prasme, nes tai yra vertybinių popierių rinkos vystymo ir jos likvidumo užtikrinimo pagrindas. Esant ilagalaikiam investavimui, kai norima tik dalyvauti valdyme, gauti dividendus, t.y. be spekuliacinių operacijų ir trumpalaikio investavimo rinkos konjungtūros tikslais, galima tikėtis, kad vertybinių popierių rinka vystysis lėtai.

Užsienio šalyse brokerių ir dilerių profesija yra prestižinė ir gerai apmokama. Šia veikla užsiima atskiri asmenys ir specializuotos firmos. Specializuotos firmos neturi vieningo, visiems priimtino, pavadinimo. Dažnai šias firmas vadina investicijų dileriais, investicijų namais (siekiama nepainioti su komerciniais bankais), kartais vadina biržų firmomis (visos jos yra fondų biržos nariai) arba paprasčiausiai brokerių firmomis.

Investitorius į vertybinius popierius bei jų pirkėjas ar pardavėjas dažnai nori patarimo, nes sudėtingoje rinkos aplinkoje pats negali nuspręsti, kokius vertybinius popierius šiuo metu tikslinga pirkti, kokių nepirkti, kuriuos galima parduoti. Vertybinių popierių rinkos tarpininkas (brokeris, dileris), investicijų valdymo ir konsultavimo įmonė, naudodama tos rinkos tam tikrą informacinio – analitinio pobūdžio medžiagą, prognozuoja vertybinių popierių rinkos perspektyvą, įvertindama dienos tendencijas. Be to, vertybinių popierių rinkos tarpininkas prieš duodamas patarimą dar tyrinėja kliento tikslus ir psichologiją, o po to iš didelio vertybinių popierių skaičiaus parenka tuos, kurie geriausiai atitinka kliento poreikius.

Vertybinių popierių birža – pagrindinė vieta, kur sudaromi VP pirkimo – pardavimo sandėriai.

Dabar pasaulyje veikia apie 200 biržų ir daugiau nei 60 šalių, iš jų Šiaurės Amerikoje 15 biržų, įskaitant 5 Kanados biržas, Europoje daugiau kaip 100, Centrinėje ir Pietų Amerikoje – 20, o likusios Afrikoje, Azijoje ir Australijoje. Didžiausios pasaulyje fondų biržos yra Niujorke, Londone, Paryžiuje, Tokijuje, Bazelyje, Ciuriche, Frankfurte prie Maino ir kitur. Viena prestižinių pasaulio biržų yra Niujorko fondų birža, įkurta 1817 m., dar vadinama “Didžioji pranešimų lenta”. Niujorko biržos finansinės operacijos komentuojamos svarbiausiuose pasaulio informacijos leidiniuose. Į šią biržą patenka tik prestižinių firmų aukštai kotiruojami vertybiniai popieriai. Galima sakyti, kad čia vienu metu cirkuliuoja dauguma pasaulinio masto akcinių kapitalų.

Londono VP birža yra kainą siūlančios (quote driven) rinkos prekybos pavyzdys. Šios biržos patyrimas rodo, kad rinkos kūrėjai (market-makers) nenoromis prekiauja nedidelėse rinkose, todėl, kad jie prieš parduodami VP būtinai turi juos nupirkti, o tai reikalauja didelių kapitalo investicijų. Esant nelikvidžiai rinkai jiems tenka laikyti VP ilgą laiką ir susidurti su didesne kainos kritimo rizika, todėl yra imami didesni mokesčiai, o tai mažina galimų investitorių kiekį.

Centralizuotos pavedimų ( order-driven) rinkos pagrindinis bruožas yra tame, kad kiekvieno VP kaina yra nustatoma koncentruojant VP pasiūlą ir paklausą. Tai realizuojama tiesiog pateikus pavedimus vertybinių popierių biržai, neatliekant jų pradinio sumavimo ir suvedimo. Praktiškai tai reiškia, kad jei biržos makleris “AAA” turi 2 pavedimus – vieną pirkti 100 VP, “A” už 10 Lt., o kitą parduoti 50 VP “A” už 10 Lt., tai jis į biržą perduos ne vieną pavedimą pirkti 50 VP “A” už 10 Lt., o perduos abu pavedimus.

Tokiu būdu VP “A” kaina bus nustatyta tik centrinėje rinkoje. Šiuo atveju investitorius, siūlydamas geresnę nei makleris “AAA” kainą, turės galimybę įsigyti rinkoje 50 maklerio “AAA” išstatytų parduoti VP “A”, o jei į biržą būtų perduota suvestinė pozicija, VP “A” rinkoje pasiūlos iš viso nebūtų ir investitorius neturėtų galimybės šių VP įsigyti.

Suvedus pavedimus, kiekvieno jų kaina nustatoma, atsižvelgiant į pavedimų pirkimui ir pardavimui VP kiekį ir kainas.

Centralizuota pavedimų rinka yra labiausiai išvystyta Prancūzijoje, veikia Lenkijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse, kur yra priimta nematerialių VP vedimo tvarka.

2. LIETUVOS VERTYBINIŲ POPIERIŲ RINKOS ORGANIZACINĖ STRUKTŪRA

Lietuvos rinkos infrastruktūros (žr. pieš) kūrimas prasidėjo 1992 m., kai LR Vyriausybės sprendimu buvo įkurta Vertybinių popierių komisija (VPK) ir Nacionalinė vertybinių popierių birža (NVPB). Pastaroji pradėjo funkcionuoti tik po metų. Sekantis VP rinkos infrastruktūros kūrimo žingsnis buvo atliktas 1994 m. – įkurtas Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas (LCVPD). Būtent po šių trijų infrastruktūros organų įsteigimo Lietuvos VP rinka pradėjo funkcionuoti pilnavertiškai, tapo centralizuota, daug griežčiau prižiūrima.

Organizacinė Lietuvos vertybinių popierių rinkos schema

Įstatyminis pagrindas, reglamentuojantis Lietuvos VP rinką, suformuotas šiek tiek pavėluotai. LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas priimtas tik 1996 m. sausio 16 d. 1998 m. kovo 19 d. šiame įstatyme buvo padaryti esminiai pakeitimai.

Be šio pagrindinio įstatymo Lietuvos VP rinką reglamentuoja VPK, LCVPD, NVPB leidžiamos instrukcijos, taisyklės bei vykdomieji raštai. Dauguma Lietuvos VP rinką reglamentuojančių įstatymų, norminių aktų, taisyklių yra kuriami remiantis Europos Sąjungos reikalavimais, Vakarų šalių VP biržų patirtimi bei G30 rekomendacijomis. Toliau apžvelgiami trys pagrindiniai VP rinkos segmentai – VPK, LCVPD, NVPB, o tap pat VP viešosios apyvartos tarpininkai, jų atliekamos funkcijos bei sąveika.

2.1. Vertybinių popierių komisija

Lietuvos VP rinkoje priežiūros funkcijas atlieka VPK. Ši institucija buvo sukurta 1992 m. ir iki 1996 m. veikė prie Finansų ministerijos. Šiuo metu ji pavaldi ir atskaitinga LR Seimui. VPK susideda iš pirmininko ir keturių narių. VPK pirmininką ir narius 5 metams skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

Sudarant pirmąją VPK po šio įstatymo įsigaliojimo, komisijos pirmininkui įgaliojimai suteikiami 5 metams. Kiti komisijos nariai į pirmąją VPK po šio įstatymo įsigaliojimo Respublikos Prezidento teikimu skiriami atitinkamai 4, 3, 2 ir 1 m., kad kiekvienais vėlesniais metais komisija būtų atnaujinama vienu nariu. Tas pats asmuo komisijos nariu gali būti išrinktas ne daugiau kaip 2 kadencijoms iš eilės. VPK pirmininkas vieną iš komisijos narių skiria savo pavaduotoju.

VPK uždavinius apibrėžia VP viešosios apyvartos įstatymas. Sutinkamai su juo, VPK uždaviniai yra:
• prižiūrėti, kaip laikomasi sąžiningos prekybos ir konkurencijos taisyklių vertybinių popierių viešojoje apyvartoje;
• imtis priemonių, užtikrinančių efektyvų vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir investitorių apsaugą;
• Bendradarbiaujant su ministerijomis, kitomis Vyriausybės istaigomis, Lietuvos banku, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkais ir dalyviais, formuoti valstybės ekonominę politiką, skatinančią vertybinių popierių rinkos plėtrą;
• Skleisti žinias apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimo principus;
• Imtis kitų priemonių šiam įstatymui ir kitiems teisės aktams, susijusiems su vertybinių popierių rinka, igyvendinti
Įgyvendindama minėto įstatymo numatytus uždavinius, VPK vykdo šias funkcijas:
• Rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis taisykles, reglamentuojančias vertybinių popierių biržų bei viešosios apyvartos tarpininkų licencijavimą, steigimą, reorganizavimą, likvidavimą ir veiklą, vertybinių popierių emisiją ir viešąją apyvartą;
• Rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiomis prospektų, metų bei periodinių ataskaitų formas vertybinių popierių emitentams, taip pat nustato šių dokumentų pateikimo ir paskelbimo tvarką;
• Teikia oficialius išaiškinimus ir rekomendacijas vertybinių popierių viešosios apyvartos klausimals;
• Vertybinių popierių biržoms, finansų maklerio įmonėms, investicijų valdymo ir konsultavimo įmonėms, makleriams bei kitiems vertybinių popierių rinkos dalyviams, kurių licencijavimas numatytas kituose jstatymuose, išduoda ir panaikinaleidimus bei licencijas ar sustabdo jų galiojimą;
• Stebi, analizuoja, tikrina bei kitaip prižiūri vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, jų asociacijos, vertybinių popierių biržų, Centrinio depozitoriumo bei jo narių veiklą;
• Tvirtina ir pauaikina vertybinių popierių biržų, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpiuinklt asociacijos bei Centrinio depozitoriumo priimamas taisykles, turinčias ar galinčias turėti itakos vertybiuių popierių rinkos dalyvių funkcionavimui bei jų finansinei būklei;
• Taiko šiame bei kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas saukcijas asmenims, pažeidusiems šį jstatymą, taip pat Vertybinių popierių komisijos, Vertybinių popieerių viešosios apyvartos tarpininkų asociacijos bei kitų patvirtintas taisykles ar instrukcijas;
• Registruoja vertybinių popierių emisiją;
• Turi teisę kreiptis i teismą dėl investitorių pažeistų teisių gynimo, jeigu emitentų, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpiniukų, kitų ūkio subjektų ar maklerių veiksmais buvo pažeisti daugelio investitorių interesai;
• Orgauizuoja kursus, publikuoja ar dalyvauja publikuojant bendro pobūdžio ir specialius leidinius apie vertybinių popierių rinkos funkcionavimą ir reguliavimą;
• Rengia egzaminus ir atestacijas finansų maklerių žinioms ir kompetencijai ivertinti.
VPK turi teisę organizuoti ir atlikti patikrinimus, kad nustatytų įstatymo bei jo pagrindu priimtų poistatiminių aktų pažeidimus.
Atlikdami patikrinimą,VPK pareigūnai turi teisę:
• Gauti paaiškinimus iš asmenų, susijusių su tiriamais pažeidimais;
• Laikinai (iki 30 dienų) paimti tikrinamų vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, vertybinių popierių biržų, Centrinio depozitoriumo, emitentų dokumentus, kurie gali būti panaudoti kaip pažeidimo įrodymai, palikdami motyvuotą sprendimą dėl dokumentų paėmimo bei paimtų dokumentų apyrašą;
• Išreikalauti padaryti apskaitos dokumentų, sutarčių, įsakymų, memorandumų bei kitų dokumentų, kuriuos komisija laiko svarbiais tyrimui, kopijas;
• Pateikę tarnybinį pažymėjimą ir komisijos ar jos pirmininko motyvuotą sprendimą, atlikti patikrinimą, laisvai įeiti į vetybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų, vertybinių popierių biržų, Ccntrinio dcpozitoriumo, emitentų patalpas, tikriuti apskaitos knygas, dokumentus ir kitus patikriuimui reikalingus informacijos šaltinius;
• Pateikę komisijos ar jos pirmininko motyvuotą sprendimą, gauti iš banko istaigų duomeuis, pažymas ir dokumentų kopijas apie fiuansines operacijas, susijusias su tikriuamuoju objektu.

Esami ir buvę VPK nariai ir tamautojai neturi teisės patys pasinaudoti ar skleisti kitiems asmenims konfidencialios informacijos, įgytos jų darbo komisijoje metu.
VPK privalo rengti, pateikti visuomenei ir Seimui metų ataskaitą, apibūdinančią vertybinių popierių rinkos plėtrą bei pagrindinius ataskaitinio laikotarpio ivykius.
VPK finansuojama iš valstybės biudžeto.

2.2.Lietuvos Centrinis VP Depozitoriumas
LCVPD yra akcinė bendrovė, kurios pagrindinis tikslas – vykdyti bendrąią vertybinių popierių apskaitą. rengti ir diegti apskaitos sistemas sąskaitų, jas aptarnauti ir prižiūrėti. Centrinis depozitoriumas veikia pagal šį įstatymą ir jo akcininkų susirinkimo patvirtintus įstatus. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatos Centriniam depozitoriumui taikomos tiek, kiek neprieštarauja VP viešosios apyvartos įstatymui.
Cerltrinio depozitoriumo steigėjai yra Finansų ministerija, Lietuvos bankas ir Nacionalinė vertybinių popierių birža.
Minėtu įstatymu numatyta, kad Finansų ministerijos ir Lietuvos banko turimos akcijos turi suteikti ne mažiau kaip 51 procentą balsų Centrinio depozitoriumo akcininkų susirinkime. Centrinis depozitoriumas gali išleisti tik paprastąsias vardines akcijas. Centrinio depozitoriumo pelno paskirstymas nustatomas jo įstatuose. Ne mažiau kaip 50 procentų grynojo pelno skiriama privalomajam rezervui, naudojamam nuostoliams padengti, ir pelno rezervui, naudojamam ilgalaikiam turtui įsigyti, Centrinio depozitoriumo veiklai plėsti ir tobulinti. Ne daugiau kaip 30 procentų grynojo pelno skiriama dividendams ir kitiems tikslams. Ne daugiau kaip 20 procentų grynojo pelno skiriama metiniams išmokėjimams (tantjemoms) valdybos nariams ir darbuotojų premijoms.
Centrinis depozitoriumas vykdo šias funkcijas:
• Rengia ir teikia Vertybinių popierių komisijai tvirtinti vertybinių popierių ir jų cirkuliacijos apskaitos taisykles;
• Rengia ir tvirtina vertybinių popieriu apskaitos instrukcijas, detalizuojančias atskiras taisyklėse numatytas procedūras;
• Atidaro sąskaitų tvarkytojų bei Vertybinių popierių komisijos nustatyta tvarka asmenines (investitorių) vertybinių popierių sąskaitas ir jas tvarko;
• Užtikrina, kad vykdant sandorius dėl vertybinių popierių šie popieriai būtų laiku perregistruoti iš vieno sąskaitų tvarkytojo ar asmeninės vertybinių popierių sąskaitos i kito sąskaitų tvarkytojo ar asmeninę vertybinių popierių sąskaitą;
• Kontroliuoja, kad išleistų į apyvartą kiekvienos emisijos vertybinių popierių skaičius atitiktų faktiškai cirkuliuojančių šių vertybinių popierių skaičių;
• Rengia ir diegia priemones, užtikrinančias vertybinių popierių apskaitos sistemos vicntisumą ir saugumą;
• Tikrina, kaip sąskaitų tvarkytojai laikosi vertybinių popierių apskaitos taisyklių ir instrukcijų;
• Kaupia, apdoroja ir platina informaciją apie vertybinių popierių apskaitą, rengia ir konsultuoja vertybinių popierių llpskaitos specialistus;
• Emitentams, viešosios apyvartos tarpininkams bei investitoriams teikia kitas paslaugas, susijusias su vertybinių popierių sąskaitų aptarnavimu;
• Išduoda sąskaitų tvarkytojams ir investitoriams išrašus apie jų vertybinių popierių sąskaitos būklę
Centrinio depozitoriumo narių ir dalyvių teises ir pareigas apibrėžia šio depozltoriumo įslatai. Centrinio depozitoriumo įstatai bei jų pataisos turi būti suderinti su Vertybinių popierių komisija.
Vertybinių popierių komisijos atstovas su patariamuoju balsu turi teisę dalyvauti Cenlrinio depozitoriumo valdymo organų posėdžiuose.

Centrinio depozitoriumo instrukcijos bei nurodymai vertybinių popierių apskaitos klausimais yra privalomi visiems sąskaitų tvarkytojams. Centrinis depozitoriumas, veikdamas kaip sąskaitų tvarkytojas, privalo vadovautis visais norminiais aktais, reglamentuojančiais asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymą.
LCVPD buvo įsteigtas remiantis Prancūzijos centrinio depozitoriumo (SICOVAM) pavyzdžiu.
Depozitoriumo apskaitomų VP rūšys kol kas yra tik kelios: Lietuvos Respublikoje registruotų ir veikiančių įmonių akcijos, obligacijos ir Vyriausybės obligacijos. Depozitoriumo apsakitos sistemoje turėtų atsirasti tokios naujos VP rušys kaip teisės ir išvestiniai instrumentai, savivaldybių VP. Galvojama apie užsienio šalių VP įtraukimą į Lietuvos depozitoriumo atliekamą VP apskaitą.
Maksimalaus dalyvių ir VP skaičiaus bei jų rūšių įjungimas į vieningą depozitoriumo sistemą padeda užtikrinti šios sistemos integralumą, leidžia pasiekti suminę ekonomiją bei rinkos koncentraciją ir talp padidinti konkurencingumą bei sumažinti paslaugų, teikiamų depozitcriumo dalyviams, kainas.
Centrinis depozitoriumas palaipsniui tampa licenzijuotos programinės įrangos gamintoju ir tiekėju. Tuo maksimizuojamas VP apskaitos procedūrų saugumas ir efektyvumas, perimama dalis vykdomo funkcijų.
Depozitoriumas savo ruožtu taip pat garantuoja investitorių apsaugą. lnvestitorių į VP turtas atskirtas nuo sąskaitų tvarkytojų tiek įstatymiškai, tiek procedūriškai. lnvestitorių apsaugos mechanizmas veikia ir sąskaitų tvarkytojų veiklos sustabdymo, taip pat jų bankroto ir likvidavino atvejais. Tuomet jų klientų VP sąskaitas perima ir tiesiogiai tvarko pats depozitoriumas. Per pastaruosius kelis metus depozitoriumas buvo perėmes 4 bankų ir 6 FMĮ klientų VP sąskaitas.
LCVPD plėtros koncepcija derinama su Europos Sąjungos direktyvomis, kurios reguliuoja kapitalo rinkų tobulinimą ir standartizavimą. Depozitoriumas taip pat orentuojasi į Europos centrinių depozitoriumų asociacijos (ES šalių) sprendžiamas problemas bei įsijungia į Vidurio ir Rytų Europos šalių Centrinių depozitoriumų forumo veiklą.
Ši tarptautinė plėtra vykdoma norint pritraukti daugiau užsienio institucinių investitorių bei užsienio šalių ir tarptautinius centrinius depozitoriumus. Pirmiausiai tai leidžia perimti pažangiausią tarptautinę patirtį atsiskaitymų ir investicijų aptamavimo srityje. Taip pat per juos ateina užsienio investicijos, kurios dėl sau keliamų padidintų saugumo reikalavimų gali ateiti tik per depozitoriumą, kol šiems instituciniams investuotojams Lietuvos komercinių bankų patikimumas per mažas.

2.3 Nacionalinė vertybinių popierių birža
2.3.1 NVPB istorinės ištakos ir šiolaikinio atsiradimo prielaidos
Kaip sako istoriniai šaltiniai, pirmoji birža Lietuvoje pradėjo funkcionuoti Klaipėdoje nuo 1775 m. iki 1945 m Joje buvo prekiaujama eksportui skirtomis prekėmis: mediena, linais, grūdais.1923 1940 m. Kaune veikusi birža prekiavo užsienio valluta bei vyriausybės vertybiniais popieriais. Vilniuje vertybinių popierių birža veikė 1926 1936 m Pokario metų Lietuvoje vertybinių popierių rinka nebuvo piėtojama.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m , pereinant iš planinės į rinkos ekonomiką, Lietuvoje prasidėjo masinis privatizacijos procesas, o tam reikėjo parengti ir iš pagrindų pertvarkyti Lietuvos teisinę bazę efektyviai vertybinių popierių struktūrai funkcionuoti, kuri suteiktų akcininkams galimybes atiikti naudingus jiems sandorius Taigi VP rinkos atkūrimą Lietuvoje lėmė ekonominės reformos, o ypač masinės privatizacijos etapas Šio proceso metu buvo išleista daug vertybinių popierių daugiausia paprastųjų vardinių akcijų, kurių savininkais tapo apie 1,5 mln Lietuvos gyventojų.

NVPB atidarymo išvakarėse 1993 m liepos 1 -ą dieną Lietuvoje buvo privatizuotos 3672 įmonės, kurių vertė siekė 344, 1 mln litų. Privatizavimo Lietuvoje negalima įsivaizduoti be tarpininkų – investicinių akcinių bendrovių (lAB) , kurios koncentravo kapitalą, kaupdamos privatizuotų įmonių akcijas. Atidarant NVPB buvo 350 IAB,kurios buvo sukaupusios kapitalo už 193 mln Lt ir įsigijusios turto už 1 0 1 mln.Lt. Visos IAB kaupė kapitalą, parduodamos akcijas už investicinius čekius.
Dėl itin didelės infliacijos buvo itin svarbu sukurti centralizuotą vertybinių popierių rinką , kuri leistų nustatyti realią išieistų vertybinių popierių rinkos kainą ir apsaugotų smulkius investuotojus atsižvelgdama į egzistuojančią vertybinių popierių rinką, kurioje nebuvo popierinių vertybinių popierių ir sertiflkatų, o vieninteliam akcininko nuosavybės teisių patvirtinimui buvo naudojami laikinieji akcininko pažymėjimai, Lietuvos Vyriausybė nusprendė įdiegti nematerialios vertės vertybinių popių rinkos modelį.

2.3.2. NVPB įkūrimas

Kuriant biržą, buvo siekiama sukurti tikrą rinką, kuri:
• Lietuvos ekonomikoje veiktų pakankamai efektyviai;
• Būtų efektyvi ir teisinga tiek smulkių, tiek stambių (profesionalių) investuotojų atžvilgiu;
• Būtų maksimaliai patikima investuotojams.
Todėl buvo nuspręsta pasirinkti taip vadinamą europinį – kontinentinį modelį. Šis modelis atitinka tarptautinius standartus (G30, Europos Sąjungos ir kt.) ir laikomas vienu pažangiausių pasaulyje. Šio modelio esmę sudaro:
• Reguliuojama VP rinka;
• Centralizuota rinka, kur koncentruojasi finansų maklerių pavedimai ir kurioje veikia tik finansų tarpininkai;
• VP kursą fiksuojantis kotiravimo procesas: vienoda kaina visiems vienu metu sudaromiems sandoriams su tos pačios emisijos VP;
• Instituciniai VP rinkos dalyviai, užtikrinantys sklandų sandorių su VP vykdymą.
Biržos steigimo projektą įgyvendino Prancūzijos biržų bendrovė (Societe des Bourses Francaisčs – SBF) bei Prancūzijos depozitoriumas (SIC OVAM). Europos bendrijos vertinimu šis modelis yra vienas pažangiausių pasaulyje. Tokį projektą SBF jau įgyvendino Varšuvos ir Prahos vertybinių popierių biržose, taip pat Budapešto biržoje. Prancūzijos vyriausybė ir Prancūzijos biržų bendrovė parėmė ne tik konsultacijomis, bet ir finansiškai – padovanojo programinę įrangą, taigi visos biržos operacijos bus kompiuterizuotos.
1992 m. rugsėjo 3 d. Vyriausybės sprendimu buvo įsteigta Nacionalinė vertybinių popierių birža. (steigėjai – Lietuvos investicijų bankas, Lietuvos birža, Baltijos birža ir finansų ministerija), kuri VP komisijoje įregistruota 1993 m. gegužės 11 d., iš karto po steigiamojo akcininkų susirinkimo. Čia pažymime, kad Latvijoje Rygos VP birža pradėjo veikti beveik dvejais metais vėliau (1996 m. liepos mėn.), o Estijoje – praėjus vos ne trejiems metams nuo Lietuvos biržos veiklos pradžios (1995 m. gegužės mėn.).
Pirmosios biržos prekybos sesijoje buvo pateikti 19 emitentų, 22 vertybiniai popieriai, įregistruota 19 finansų maklerio įmonių, parduotos 368 akcijos, o prekybos apyvarta sudarė 1630,5 Lt.
Per pastaruosius metus NVPB plėtojosi ir augo kartu su Lietuvos kapitalo rinka. Per šį laikotarpį buvo sukurtas teisinis pagrindas organizuotai, valstybės reguliuojamai, profesionaliai VP rinkai funkcionuoti, išaugo rinkos dalyvių ir organizatorių patyrimas. Nuolatinis dėmesys NVPB prekybos sistemos tobulinimui ir materialinės – techninės bazės plėtrai leido laiku reaguoti į vykstančius Vp rinkos pokyčius.
Biržos įstatinis kapitalas, akcijų skaičius bei jų nominali vertė per praėjusius metus nepakito, tik 15 biržos akcijų pakeitė savininkus. Pagrindiniu biržos akcininku lieka Finansų ministerija, valdanti 109 (arba 44 proc.) akcijas, 44 biržos akcijas valdo finansų maklerio įmonės, 77 akcijas – Lietuvos bendrovės. Bendros su užsienio kapitalo įmonės valdo 6 biržos akcijas, užsienio kapitalo įmonės – 3 akcijas, privatūs asmenys – 7 akcijas.

2.3.3. NVPB santvara

Vertybinių popierių birža yra Lietuvos Respublikoje įregistruota tik VP biržos veikla besiverčianti akcinė bendrovė. Jos veiklai reglamentuoti taikomos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatos tiek, kiek jos neprieštarauja vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymui. (Šis 1998.03.19. LR vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo pakeitimas iš esmės pakeitė biržos teisinę padėtį – iš ne pelno įmonės birža tapo akcine bendrove. Tačiau birža yra labai specifinė akcinė bendrovė, todėl įstatyme įtvirtinta nuostata, kad visų pirma jai taikomos VP viešosios apyvartos įstatymo nuostatos, o tik tada – Akcinių bendrovių).
VP birža gali būti steigiama tik Vyriausybės sprendimu. VP biržos paskirtis:
• Koncentruoti VP paklausą bei pasiūlą;
• Organizuoti pirminę viešąją apyvartą bei prekybą VP, jų įtraukimą į prekybos sąrašus, kotiravimą, saugų ir efektyvų sandorių sudarymą bei atsiskaitymus;
• Skatinti sąžiningą prekybą VP ir užkirsti kelią manipuliavimui kaina bei kitiems nesąžiningiems veiksmams;
• Skleisti unifikuotą informaciją, leidžiančią įvertinti biržoje kotiruojamus VP, bei leisti oficialų biuletenį, kuriame kartu su biržos kainomis pateikiama informacija apie emitentus, kurių VP yra prekybos sąrašuose;
• Vykdyti apibendrintus VP rinkos tyrimus ir skelbti jų rezultatus.
Birža gali išleisti tik paprastąsias vardines akcijas. VP biržos akcininkas, išskyrus Finansų ministeriją ir Lietuvos banką, negali turėti daugiau kaip 5 procentų balsų biržos akcininkų susirinkime. (Tai nauja minėto įstatymo dalis, kuria yra siekiama, kad biržos akcijų galėtų įsigyti iš esmės ne tik finansų maklerio įmonės ar bankai, bet daug platesnis ratas asmenų, kurie tyrėtų būti suinteresuoti biržos gerove, augimo tendencijų skatinimu, nes jiems už tai numatytas atlygis – dividendai. Tačiau įdiegiamas saugiklis, siekiant, kad biržos akcijos neatsidurtų vienose rankose – net jeigu yra įsigyjama virš 5 procentų biržos akcijų, akcininkas neturės daugiau kaip 5 procentus balsų akcininkų susirinkimuose, išskyrus Finansų ministeriją ir Lietuvos banką. Kadangi birža yra akcinė bendrovė, jai nenustatoma pareiga supirkti savo akcijas, kai neatsiranda norinčiųjų jas įsigyti bei nebėra privalomo akcijų pardavimo, kai viešosios apyvartos tarpininkas nutraukia savo veiklą. Taip pat nėra ribojamas galimų įsigyti akcijų skaičius).
24. VERTYBINIŲ POPIERIŲ VIEŠOSIOS APYVARTOS TARPININKAI

Sutinkamai su Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymu, tik įmonės, turinčios VPK išduotą licenciją, ir įstatymų nustatyta tvarka licencijuoti komerciniai bankai, kurių licencijos nėra apribotos vertybinių popierių operacijos, turi teisę verstis tarpininkavimo viešojoje vertybinių popierių apyvartoje veikla, ar konsultuoti trečiąsias šalis investavimo į vertybinius popierius klausimais. Konsultavimu investavimo į vertybinius popierius klausimais laikoma ši už atlyginimą atliekama veikla:
kitų asmenų konsultavimas, kaip nustatyti vertybinių popierių vertę;

patarimai investavimo į vertybinius popierius, jų pirkimo ar pardavimo klausimais;

analitinių tyrimų, teikiančių konkrečias rekomendacijas investicijų į vertybinius popierius klausimais, skelbimas ir publikavimas.

Licencijos konsultuoti trečiąsias šalis investicijų į vertybinius popierius klausimais nereikia:

valstybei;

Lietuvos bankui;

valstybinėms tarnyboms ar agentūroms, Vyriausybės sprendimu įsteigtoms skatinti vidaus ar užsienio investicijas;

visuomenės informavimo priemonėms, jų savininkams ir darbuotojams, per šias priemones skelbiantiems finansines ar verslo žinias neapibrėžtai asmenų grupei ir šiose žiniose nesinaudojantiems duomenimis apie konkretaus asmens vertybinių popierių portfelį.

Vienas asmuo gali būti tik vienos finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės savininkas (akcininkas) ar darbuotojas.

Pretendentas gauti finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licenciją VPK komisijai pateikia paraišką, kurioje turi būti nurodyta:

įmonės pavadinimas ir buveinės adresas;

įmonės savininkų (akcininkų) vardai, pavardės, adresai, kapitalo ir balsų dalis bei duomenys apie dalyvavimą kitų įmonių veikloje ir turimą kitų įmonių kapitalo dalį;

veikla, kuriai vykdyti norima gauti licenciją;

asmenų, atsakingų už paraiškoje nurodytos veiklos organizavimą ir valdymą, vardai, pavardės, adresai, profesija, kvalifikacija, darbovietės per paskutiniuosius penkerius metus;

nuosavas kapitalas ir skolintų lėšų suma, kurią numatoma panaudoti paraiškoje nurodytai veiklai organizuoti, bei skolintų lėšų įsigijimo šaltiniai;
duomenys apie ankstesnę įmonės veiklą ir priežastys, dėl kurių ši veikla yra nutraukiama;
asmenų, pagal Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo reikalavimus, turinčių teisę įmonės vardu sudaryti sandorius dėl vertybinių popierių, sąrašas;
duomenys apie visų paraiškoje nurodytų asmenų neišnykusį teistumą už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai, finansams.

Prie paraiškos finansų maklerio įmonės ar investicijų valdymo ir konsultavimo įmonės licencijai gauti turi būti pridėtas veiklos planas, apibūdinantis kaip įmonė ketina organizuoti ir vykdyti savo veiklą, taip pat atskleidžiantis kitus VPK taisyklėse numatytus duomenis apie įmonę.

VPK gali išduoti specializuotas licencijas, suteikiančias teisę vykdyti tik dalį Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo numatytų funkcijų, taip pat nesuteikti teisės priimti pinigines lėšas, vertybiniams popieriams įsigyti, atidaryti pinigų sąskaitas klientams bei prekiauti naudojantis savo lėšomis. Specializuotos licencijos gali būti išduodamos, jeigu įmonė neatitinka reikalavimų verstis viena ar keliomis minėtame įstatyme numatytomis veiklos rūšimis, arba pačios įmonės prašymu.
VPK gali atsisakyti išduoti licenciją, jeigu:
 Pretendento paraiška neatitinka šio straipsnio trečioje dalyje numatytų reikalavimų arba joje pateikti ne visi ar tikrovės neatitinkantys duomenys;
 Nuosavas kapitalas, kuriuo disponuoja pretendentas, yra mažesnis už vertybinių popierių komisijos nustatytą minimumą arba skolintos lėšos yra didesnės už šios komisijos nustatytą maksimumą;
 Pretendento savininkai ar asmenys, tiesiogiai vadovaujantys jo veiklai, turi blogą reputaciją ( yra nesąžiningumo ar nuolatinių finansinės drausmės pažeidimų įrodymų, turi nuobaudų dėl nusižengimų naudojantis tarnyba, administracinių nuobaudų už vertybinių popierių rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, yra bausti už tyčiniį bankrotą);
 Bent vienas pretendento savininkas ar darbuotojas yra vertybinių popierių biržos tarnautojas;
 Pretendentas , bent vienas jo savininkas ( akcininkas), valdymo organų narys, administracijos vadovas, makleris ar vyriausiasis finansininkas yra šiurkčiai pažeidę vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų etikos kodeksą.

Komersijos bankas įgyja teisę vykdyti vertybinių popierių operacijas pagal Lietuvos banką išduotą licenciją komersiniam bankui, apriboja vertybinių popierių operacijas, jeigu komercinis bankas nepateikia VPK išvados apie jo pasirengimą šiai veiklai.

24.1. Finansų maklerių įmonės

Finansų maklerio įmonė gali būti bet kurios Įmonių įstatyme nustatytos rūšies įmonė, šio įstatymo nustatyta tvarka gavusi licenciją verstis tarpininkavimo viešoje vertybinių popierių apyvartoje veikla.
Įmonės išleidžiamos akcijos gali būti tik vardinės.
Finansinės maklerio įmonės gali vaerstis šia veikla
1) tarpininkauti vertybinių p

. . .

Redukuota pasiūlos rinka – kai nustatytas ribinis akcijų kursas ir šiuo bei žemesniu kursu parduodamų akcijų kiekis didesnis nei šiuo ir aukštesniu kursu perkamų akcijų kiekį, o pavedimų vykdymas (redukcijos koeficientas) yra ne mažesnis kaip 5%;
Redukuota paklausos rinka – kai nustatytas ribinis akcijų kursas ir šiuo bei aukštesniu kursu perkamų akcijų kiekis viršija šiuo bei žemesniu kursu parduodamų akcijų kiekį, o pavedimų vykdymas (redukcijos koeficientas) yra ne mažesnis kaip 5%;
Pasiūlos rinka – kai akcijoms yra nustatytos kurso kitimo ribos, sesijai gauti pavedimai tik parduoti akcijas ir bent viename pavedime nurodytas kainos limitas žemesnis nei minimalus leistinas sesijos kursas arba kai sesijoje nustatytas ribinis akcijų kursas, šiuo ir žemesniu kursu parduodamų akcijų kiekis viršija šiuo ir aukštesniu kursu perkamų akcijų kiekį, o pavedimų vykdymas (redukcijos koeficientas) yra mažesnis kaip 5%;
Paklausos rinka – kai akcijoms yra nustatytos kurso kitimo ribos, sesijai gauti pavedimai tik pirkti akcijas ir bent viename pavedime nurodytas kainos limitas aukštesnis nei maksimalus leistinas sesijos kursas arba kai sesijoje nustatytas ribinis akcijų kursas, šiuo ir žemesniu kursu parduodamų akcijų kiekis mažesnis už šiuo ir aukštesniu kursu perkamų akcijų kiekį, o pavedimų vykdymas (redukcijos koeficientas) yra mažesnis kaip 5%;
Nėra kotiravimo – kai pirkimo pavedimuose nurodytas aukščiausias kainos limitas yra mažesnis nei pardavimo pavedimų žemiausias kainos limitas arba kai gauti pavedimai tik pirkti arba tik parduoti ir visuose pirkimo pavedimuose nurodyti kainos limitai yra ne aukštesni už maksimalų leistiną, o pardavimo pavedimuose – ne žemesni už minimalų leistiną sesijos kursą.
Nustačius natūralų akcijų kursą, priklausomai nuo paklausos ir pasiūlos santykio, prekybos sesijos atidarymo metu Biržos narių pavedimai vykdomi vienu iš būdų:
visi pavedimai pirkti, kuriuose kainos limitas ne žemesnis už nustatytą kursą, ir visi pavedimai parduoti, kuriuose kainos limitas ne aukštesnis už nustatytą prekybos sesijos atidarymo kursą, yra įvykdomi;
visi vienos rūšies (B arba S) pavedimai, kuriuose nurodytas kainos limitas sutampa su nustatytu kursu, įvykdomi proporcingai, o visi kitos rūšies (S arba B atitinkamai) pavedimai, kuriuose nurodytas kainos limitas sutampa su nustatytu kursu, visi pavedimai pirkti, kuriuose kainos limitas aukštesnis už nustatytą kursą, ir visi pavedimai parduoti, kuriuose kainos limitas žemesnis už nustatytą kursą, yra įvykdomi;
pavedimai, kuriuose nurodytas kainos limitas sutampa su nustatytu kursu, visai nevykdomi, visi pavedimai pirkti, kuriuose kainos limitas aukštesnis už nustatytą kursą, ir visi pavedimai parduoti, kuriuose kainos limitas žemesnis už nustatytą kursą, yra įvykdomi;
Nustačius ribinį (priverstinį) akcijų kursą, prekybos sesijos atidarymo metu Biržos narių pavedimai vykdomi vienu iš būdų:
visi pavedimai pirkti, kuriuose nurodytas kainos limitas sutampa arba yra aukštesnis už nustatytą akcijų kursą yra įvykdomi, visi pavedimai parduoti, kuriuose kainos limitas sutampa arba yra žemesnis už nustatytą akcijų kursą, įvykdomi proporcingai;
visi pavedimai pirkti, kuriuose nurodytas kainos limitas sutampa arba yra aukštesnis už nustatytą akcijų kursą įvykdomi proporcingai, visi pavedimai parduoti, kuriuose kainos limitas sutampa arba yra žemesnis už nustatytą akcijų kursą, įvykdomi;
visi pavedimai pirkti, kuriuose nurodytas kainos limitas sutampa arba yra aukštesnis už nustatytą akcijų kursą ir visi pavedimai parduoti, kuriuose kainos limitas sutampa arba yra žemesnis už nustatytą akcijų kursą, nevykdomi, jei nustatytu kursu pavedimų vykdymo koeficientas mažesnis už Biržos valdybos vykdomuoju raštu nustatytą dydį.
Pavedimai parduoti, kuriuose kainos limitas aukštesnis, o pirkti – žemesnis už nustatytą prekybos sesijos kursą, nevykdomi.
Esant natūraliam akcijų kursui, dalinai vykdomi (alokuojami) tik tie pertekliniai pavedimai, kuriuose kainos limitas sutampa su nustatytu kursu. Alokacijos (dalinio pavedimų vykdymo) koeficientas yra nustatomas pagal šias formules:
kai nustatytas natūralus akcijų kursas ir parduodamų akcijų skaičius viršija perkamų akcijų skaičių:
Kal = (Sbv – (Ssv – Ss)) / Ss * 100%;
kur:
Kal – alokacijos (dalinio pavedimų vykdymo) koeficientas;
Ssv – visų akcijų, parduodamų prekybos sesijos nustatytu kursu, skaičius;
Ss – pardavimo pavedimų, kuriuose kainos limitas sutampa su nustatytu kursu, akcijų skaičius;
Sbv – visų akcijų, perkamų prekybos sesijos nustatytu kursu, skaičius.
Kai nustatytas natūralus akcijų kursas ir perkamų akcijų skaičius viršija parduodamų akcijų skaičių:
Kal = (Ssv – (Sbv – Sb)) / Sb * 100%;
kur:
Kal – alokacijos (dalinio pavedimų vykdymo) koeficientas;
Ssv – visų akcijų, parduodamų prekybos sesijos nustatytu kursu, skaičius;
Sbv – visų akcijų, perkamų prekybos sesijos nustatytu kursu, skaičius.
Sb – pirkimo pavedimų, kuriuose kainos limitas sutampa su nustatytu kursu, akcijų skaičius.
Atlikdami pavedimų alokaciją, kotiruotojai privalo vienodai traktuoti visus perteklinius pavedimus.
Esant ribiniam akcijų kursui, dalinai vykdomi (redukuojami) visi pirkimo pavedimai, kurių kainos limitas yra ne mažesnis už nustatytą akcijų kursą (jei nustatytas maksimalus ribinis kursas) arba visi pardavimo pavedimai, kurių kainos limitas yra ne didesnis už nustatytą akcijų kursą (jei nustatytas minimalus ribinis kursas). Pavedimų redukcijos koeficientas skaičiuojamas tokia tvarka:
esant ribiniam kursui ir parduodamų akcijų pertekliui:
Krk = Sb/Ss * 100 (%);
kur:
Krk – redukcijos koeficientas;
Ss – parduodamų nustatytu kursu akcijų skaičius;
Sb – perkamų nustatytu kursu akcijų skaičius.
esant ribiniam kursui ir perkamų akcijų pertekliui:
Krk = Sb/Ss * 100 (%);
kur:
Krk – redukcijos koeficientas;
Ss – parduodamų nustatytu kursu akcijų skaičius;
Sb – perkamų nustatytu kursu akcijų skaičius.
Jeigu pavedimų redukcijos koeficientas yra mažesnis už Biržos valdybos vykdomuoju raštu nustatytą ir kursas yra ribinis, pavedimai yra nevykdomi dėl per didelio rinkos nesubalansuotumo ir kurso pokyčio, ir sesijos pirmininkas skelbia bazinį kursą kitai prekybos sesijai, lygų ribiniam sesijos kursui. Pavedimų vykdoma dalis nustatoma pavedime nurodytą akcijų skaičių padauginus iš pavedimų alokacijos arba redukcijos koeficiento.

Papildomų pavedimų pateikimas ir vykdymas
Akcijoms, kurių kurso svyravimai tarp prekybos sesijų yra laikinai neribojami ir prekybos sesijos atidarymui gautas bent vienas pavedimas jas pirkti arba parduoti, bei prekybos sesijos atidarymo metu rinkos kursas nenustatytas, yra skelbiamas papildomų pavedimų piėmimas. Papildomi pavedimai priimami kaina, kuri nustatoma vadovaujantis šiais principais:
papildomi pavedimai priimami paskutiniu nustatytu rinkos kursu, jeigu šiuo kursu gautas bent vienas pavedimas pirkti arba parduoti akcijas;
papildomi pavedimai priimami artimiausia kaina paskutiniam nustatytam rinkos kursui, jeigu šiuo kursu gautas bent vienas pavedimas pirkti arba parduoti akcijas;
jeigu pavedimų lape yra dvi kainos, vienodai nutolusios nuo paskutinio nustatyto rinkos kurso, papildomi pavedimai piimami ta kaina, kuria perkamų arba parduodamų akcijų skaičius didesnis;
jeigu pavedimų lape yra dvi kainos, vienodai nutolusios nuo paskutinio nustatyto rinkos kurso ir abiem kainom gautas vienodas perkamų ir parduodamų akcijų skaičius, papildomi pavedimai piimami pardavimo pavedimų kaina, mažiausiai nutolusia nuo paskutinio rinkos kurso.
Šie principai taikomi vienas po kito paeiliui, jeigu ankstesniojo nepakako papildomų pavedimų priėmimo kainai nustatyti.
Jeigu akcijų kursas anksčiau nustatytas nebuvo arba buvo laikinai panaikintos akcijų kurso svyravimo ribos, papildomi pavedimai skelbiami ta kaina, kuria perkama arba parduodama daugiau akcijų. Jei šie skaičiai sutampa, papildomi pavedimai skelbiami ir priimami ta kaina, kuria galima akcijas parduoti.
Papildomi pavedimai priimami pirkti arba parduoti akcijas, nepriklausomai nuo prekybos sesijos atidarymo metu nustatyto rinkos pobūdžio. Maksimalus papildomais pavedimais siūlomų pirkti arba parduoti akcijų skaičius paskelbta kaina yra neribojamas.
Sesijos pirmininkui paskelbus siūlomą papildomai pirkti arba parduoti akcijų kiekį, Biržos nariai gali pateikti papildomus pavedimus pirkti arba parduoti akcijas tik paskelbtu kursu.
Jeigu iki sesijos pradžios gauti tik vienos rūšies pavedimai (tik pirkimo arba tik pardavimo) ir sesijos pirmininkas paskelbė papildomų pavedimų priėmimą, juos priėmus atliekamas naujas akcijų kotiravimas, kurio rezultate nustatytas akcijų kursas gali skirtis nuo akcijų kurso, skelbto papildomuose pavedimuose, bet:
akcijų kursas negali būti aukštesnis, nei skelbtas papildomų pavedimų pirkti akcijas priėmimui;
akcijų kursas negali būti žemesnis, nei skelbtas papildomų pavedimų parduoti akcijas priėmimui.
Papildomų pavedimų priėmimui ir vykdymui galioja laiko prioriteto principas. Tai reiškia, kad papildomi pavedimai vykdomi jų gavimo tvarka. Priklausomai nuo pasiūlos ir paklausos santykio, papildomi pavedimai gali būti įvykdyti, įvykdyti dalinai arba visai neįvykdyti. Papildomiems pavedimams proporcingas pavedimų vykdymo principas (alokacija) netaikomas. Neįvykdyti arba dalinai neįvykdyti papildomi pavedimai po prekybos sesijos yra automatiškai anuliuojami.

Nepertraukiama prekyba kintama kaina
Nepertraukiama prekyba kintama kaina (toliau – nepertraukiama prekyba) yra sandorių sudarymas centrinėje rinkoje pagal Biržos narių pateikiamus pirkimo ir pardavimo pavedimus, atsižvelgiant į pavedime nurodytą kainą ir jo gavimo laiką.
Vertybinio popieriaus prekybos sesijos atidarymo kaina laikoma tos prekybos sesijos atidarymo metu nustatytas VP rinkos kursas, o vertybinio popieriaus prekybos sesijos uždarymo kaina laikoma tos prekybos sesijos nepertraukiamos prekybos paskutinio sandorio kaina.
Nepertraukiama prekyba vykdoma visomis Oficialaus ir Einamojo prekybos sąrašo akcijomis bei Nelistinguojamų VP sąrašo akcijomis, kurioms taikomos prekybos centrinėje rinkoje procedūros ir visoms šioms akcijoms nėra laikinai panaikintos Biržos valdybos nustatytos kurso kitimo ribos. Nepertraukiama prekyba kitais VP gali būti pradėta Biržos valdybos sprendimu.
Nepertraukiamos prekybos metu vykdomi šie prekybos sesijos atidarymui pateikti, bet neįvykdyti arba įvykdyti dalinai pavedimai:
pirkimo pavedimai, kuriuose nurodyta kaina yra ne žemesnė nei minimali leistina nepertraukiamos prekybos kaina;
pardavimo pavedimai, kuriuose nurodyta kaina ne aukštesnė nei maksimali leistina nepertraukiamos prekybos kaina.
Nepertraukiamos prekybos metu nevykdomi šie prekybos sesijos atidarymui pateikti, bet neįvykdyti arba dalinai įvykdyti pavedimai:
pavedimai pirkti ir parduoti akcijas, kurių kurso svyravimo ribos Biržos valdybos sprendimu yra laikinai panaikintos ir prekybos sesijos atidarymo metu šių akcijų kursas nustatytas nebuvo;
jeigu akcijoms, kurioms pateikti pirkimo ir pardavimo pavedimai, prekybos sesijos atidarymo metu nustatyta pasiūlos ir paklausos rinka, t.y. pavedimai, pateikiami nefiksuota kaina.
Prekybos sesijos atidarymui pateikti pavedimai, nepertraukiamos prekybos kintama kaina metu vykdomi laikantis tokių principų:
pavedimai parduoti akcijas, kuriuose nurodyta kaina žemesnė nei minimali leistina prekybos sesijos atidarymo kaina, vykdomi ne žemesne nei minimali leistina prekybos sesijos atidarymo kaina;
pavedimai pirkti akcijas, kuriuose nurodyta kaina aukštesnė nei maksimali leistina prekybos sesijos atidarymo kaina, vykdomi ne aukštesne nei maksimali leistina sesijos atidarymo kaina;
pavedimai parduoti arba pirkti akcijas, kurie pateikti geriausia kaina, vykdomi atitinkamai ne žemesne nei minimali leistina ir ne aukštesne nei maksimali leistina prekybos sesijos atidarymo kaina.
Nepertraukiamai prekybai pateikiami tiktai limituoti pavedimai. Pavedimai rinkos kaina nepriimami.
Nepertraukiamos prekybos metu pavedimai priimami tik šiose akcijų kainos kitimo ribose:
jeigu prekybos sesijos atidarymo metu šioms akcijoms nustatytas natūralus arba ribinis rinkos kursas ne mažesnis kaip 0,20Lt, taikomos 10% kainos kitimo ribos, skaičiuojant nuo šios prekybos sesijos atidarymo kainos;
jeigu prekybos sesijos atidarymo metu šioms akcijoms nustatytas natūralus arba ribinis rinkos kursas mažesnis nei 0,20Lt, tai taikomas limituotos akcijų kainos kitimo ribos – 0,01Lt;
jeigu prekybos sesijos atidarymo metu šioms akcijoms rinkos kursas nenustatytas, o paskutinė įregistruota vidutinė svertinė kaina yra ne mažesnė kaip 0,20Lt, taikomos 10% kainos kitimo ribos, skaičiuojant nuo paskutinės įregisrtuotos vidutinės svertinės kainos;
jeigu prekybos sesijos atidarymo metu šioms akcijoms rinkos kursas nenustatytas, o paskutinė įregistruota vidutinė svertinė kaina yra mažesnė kaip 0,20Lt, taikomos limituotos akcijų kainos kitimo ribos – 0,01Lt, skaičiuojant nuo paskutinės įregistruotos vidutinės svertinės kainos.
Birža per savo informacinę sistemą kiekvienam Biržos nariui nedelsiant teikia informaciją apie visus jo paties pateiktus pavedimus, nurodydama jų būklę:
įvestas pavedimas;
koreguotas pavedimas;
anuliuotas pavedimas;
dalinai įvykdytas pavedimas;
įvykdytas pavedimas.
Biržos nario pateiktas pavedimas nepertraukiamos prekybos kintama kaina metu gali būti įvykdytas, įvykdytas dalinai arba neįvykdytas. Pavedimas gali būti įvykdytas skirtingomis kainomis, jeigu jis vykdomas dalimis.
Dalinai įvykdžius pavedimą, neįvykdyta jo dalis automatiškai lieka prekyboje, sumažinus jame akcijų skaičių įvykdytu kiekiu.
Pavedimai vykdomi ir sandoriai sudaromi, atsižvelgiant į pavedime nurodytą kainą. Pirmiausia vykdomi pavedimai pirkti aukščiausia kaina ir parduoti žemiausia kaina, t.y. laikomasi kainos prioriteto principo. Jeigu dviejuose ar daugiau pirkimo arba pardavimo pavedimų yra nurodyta ta pati kaina, tai pavedimai vykdomi pagal jų pateikimo laiką, t.y. laikomasi laiko prioriteto principo.
Jeigu, sudarant sandorį, pardavimo pavedime nurodyta kaina yra žemesnė už nurodytą pirkimo pavedime, sandoris sudaromas kaina, nurodyta anksčiau pateiktame pavedime.
Pranešimai apie sydarytus sandorius Biržos nariams yra nedelsiant pateikiami per Biržos informacinę sistemą. Pasibaigus nepertraukiamai prekybai Biržos nariai privalo atsispausdinti nepertraukiamos prekybos metu įvykdytų pavedimų sąrašus ir saugoti juos kartu su prekybos sesijos rezultatais.
Po kiekvieno nepertraukiamos prekybos metu sudaryto sandorio Prekybos ir atsiskaitymų departamentas skaičiuoja ir skelbia per Biržos informacinę sistemą vidutinę svertinę nepertraukiamos prekybos kainą kiekvienai akcijų emisijai. Pasibaigus prekybos sesijai Prekybos ir atsiskaitymų departamentas skaičiuoja ir skelbia per Biržos informacinę sistemą šios prekybos sesijos vidutinę svertinę kainą kiekvienai akcijų emisijai, nuo kurios nustatomos prekybos sesijos atidarymo kurso kitimo ribos kitai prekybos sesijai. Vidutinė svertinė kaina skaičiuojama pagal formulę:
Kvp = Svp/Vvp
kur:
Svp – akcijų emisijos apyvarta litais nepertraukiamos prekybos arba visos prekybos sesijos metu;
Vvp – akcijų emisijos bendras nepertraukiamos prekybos metu arba per visą prekybos sesiją parduotų akcijų skaičius.
Skaičiuojant vidutinę svertinę kainą, įvertinama visų nepertraukiamos prekybos metu arba per visą prekybos sesiją sudarytų centrinės rinkos sandorių kainas ir šia kaina parduotų akcijų skaičius.

Prekyba centrinėje rinkoje skolos vertybiniais popieriais
Prekyba skolos VP vyksta kiekvieną darbo dieną prekybos sesijos metu Biržos valdybos nustatytu laiku.
Sandoriai skolos VP yra sudaromi remiantis pavedimais, kuriuos Biržos nariai pateikia Biržai. Pavedimai gali būti pateikiami savo vardu ir kliento lėšomis arba savo vardu ir savo lėšomis. Pateikti pavedimai pirkti ir/arba parduoti diskontuotus skolos VP galioja tik tą prekybos sesiją, kurios metu buvo pateikti. Pavedimai pirkti ir/arba parduoti skolos VP su kuponu galioja iki pavedime nurodyto termino pabaigos, jei jie nebuvo įvykdyti arba anuliuoti anksčiau.
Biržos nariai gali pateikti pavedimus pirkti ir parduoti tuos skolos VP, kurie yra įtraukti į Biržos prekybos sąrašus ir prekyba kuriais nėra sustabdyta.
Biržos nario įgalioti finansų makleriai iš savo kompiuterizuotų darbo vietų įveda klientų arba Biržos nario pavedimus pirkti arba parduoti skolos VP į savo elektronines pavedimų knygas. Jų kompiuteriai yra sujungti su Biržos prekybos sistema lokaliu arba globaliu kompiuterių tinklu;
Biržos nariai gali koreguoti savo pateiktų pavedimų visus pavedimo parametrus arba anuliuoti pateiktus pavedimus iki jų įvykdymo arba dalinio įvykdymo. Jei pavedimas yra įvykdytas dalinai, koreguoti galima tik neįvykdytos atitinkamo pavedimo dalies parametrus. Neįvykdytus pavedimus koreguoti ir anuliuoti galima iki prekybos sesijos pabaigos. Įvykdyti pavedimai negali būti anuliuojami ir koreguojami. Koregavus pavedimą, jo pateikimo laikas pakeičiamas koregavimo laiku.
Iki nepertraukiamos prekybos pradžios kiekviename Biržos nario pavedime nurodyta informacija viešai neatskleidžiama. Informaciją, esančią Biržos narių pavedimuose, iki nepertraukiamos prekybos pradžios gali gauti tik atitinkami Biržos darbuotojai bei kiti asmenys įstatymų nustatyta tvarka. Prasidėjus nepertraukiamai prekybai informacija apie kiekviename Biržos nario pavedime nurodytą skolos VP kodą, pavadinimą, kiekį ir pajamingumą yra atskleidžiama kitiems Biržos nariams per Biržos informacinę sistemą.
Nepertraukiamai prekybai pavedimai pirkti ir parduoti skolos VP pateikiami tiktai limituotu pajamingumu. Skolos VP pajamingumo kitimo žingsnis 0,01%. Diskontinių skolos VP pajamingumas gali svyruoti nuo teorinio pajamingumo, o skolos VP su kuponu pajamingumas gali svyruoti nuo vidutinio svertinio praėjusios prekybos sesijos pajamingumo ne daugiau kaip 5 procentiniais punktais. Teorinis diskontuotų skolos VP pajamingumas kiekvieną dieną apskaičiuojamas pagal šią formulę:
P = Y/1 – (Y * t/365);
kur:
Y – atitinkamų diskontuotų skolos VP metinė palūkanų norma;
t – dienų skaičius nuo sandorio sudarymo dienos iki diskontuotų skolos VP išpirkimo dienos.
Birža per savo informacinę sistemą kiekvienam Biržos nariui nedelsiant teikia informaciją apie visus jo paties pateiktus pavedimus, nurodydama jų būklę:
įvestas pavedimas;
koreguotas pavedimas;
anuliuotas pavedimas;
dalinai įvykdytas pavedimas;
įvykdytas pavedimas.

Biržos nario pateiktas pavedimas nepertraukiamos prekybos skolos VP metu gali būti įvykdytas, įvykdytas dalinai arba neįvykdytas. Pavedimas gali būti įvykdytas skirtingais pajamingumais, jeigu jis vykdomas dalimis.

Dalinai įvykdžius pavedimą, neįvykdyta jo dalis automatiškai lieka prekyboje, sumažinus jame skolos VP skaičių įvykdytu kiekiu.

Pavedimai vykdomi ir sandoriai sudaromi, atsižvelgiant į pavedime nurodytą pajamingumą. Pirmiausia vykdomi pavedimai pirkti aukščiausiu pajamingumu ir parduoti žemiausiu pajamingumu. Jeigu dviejuose ar daugiau pirkimo arba pardavimo pavedimų yra nurodytas tas pats pajamingumas, tai pavedimai vykdomi pagal jų pateikimo laiką, t.y. laikomasi laiko prioriteto principo.

Jeigu, sudarant sandorį, pardavimo pavedime nurodytas pajamingumas yra žemesnis už nurodytą pirkimo pavedime, sandoris sudaromas pajamingumu, nurodytu anksčiau pateiktame pavedime.
Pranešimai apie sudarytus sandorius Biržos nariams yra nedelsiant pateikiami per Biržos informacinę sistemą. Pasibaigus nepertraukiamai prekybai Biržos nariai privalo atsispausdinti nepertraukiamos prekybos metu įvykdytų pavedimų sąrašus ir saugoti juos kartu su prekybos sesijos rezultatais.
Po prekybos sesijos Prekybos ir atsiskaitymų departamentas skaičiuoja vidutinį svertinį pajamingumą kiekvienam skolos VP. Vidutinis svertinis skolos VP pajamingumas skaičiuojamas pagal šią formulę:
Kvp = ∑Yvp * Svp/Vvp

kur:

Yvp – atitinkamų skolos VP sandorio pajamingumas;

Svp – šiuo sandoriu parduotų skolos VP skaičius;

Vvp – bendras parduotų prekybos sesijoje atitinkamų skolos VP skaičius.
Pirmojo nepertraukiamos prekybos metu sudaryto sandorio skolos VP pajamingumas yra vadinamas prekybos sesijos atidarymo pajamingumu, paskutinio – prekybos sesijos uždarymo pajamingumu.
Tiesioginiai sandoriai

Biržos nariams, norintiems sudaryti tiesioginį sandorį, Birža sudaro sąlygas skelbti pasiūlymus pirkti ir/arba parduoti VP, sukurdama specialią elektroninę skelbimų lentą. Biržos narių šioje skelbimų lentoje pateikiami pasiūlymai pirkti ir/arba parduoti VP yra preliminarūs, t.y. nevykdomi automatiškai. Skelbdami pasiūlymus, Biržos nariai turi nurodyti Centrinio depozitoriumo dalyvio kodą, pasiūlymo rūšį (pirkimas ar pardavimas), VP kodą, kiekį ir kainą. Šių pasiūlymų pateikimo bei anuliavimo laiką ir tvarką vykdomuoju raštu nustato Biržos valdyba.
Minimalus tiesioginio sandorio dydis į Oficialųjį prekybos sąrašą įtrauktais vertybiniais popieriais yra 40.000,00 (keturiasdešimt tūkstančių) litų. Tiesioginių sandorių dydis, sudarant tiesioginius sandorius į kitus Biržos prekybos sąrašus įtrauktais VP, yra neribojamas.
Kai Biržos nario klientas parduoda VP tam pačiam Biržos nariui arba kai Biržos nario klientas perka VP iš to paties Biržos nario, tai tokiu tiesioginiu sandoriu įsigyjamo VP kaina (skolos VP – pajamingumas) negali skirtis nuo paskutinės prekybos sesijos vidutinės svertinės VP kainos (skolos VP – pajamingumo) daugiau kaip 35%. Kitais tiesioginiais pirkimo – pardavimo sandoriais įsigyjamų VP kainos (skolos VP pajamingumas) yra neribojamos.
Biržos valdybai pareikalavus, Biržos nariai privalo pateikti visus turimus dokumentus apie tiesioginius sandorius.
Atsiskaitymai už NVPB sudarytus sandorius
Kiekvienas Biržoje sudarytas centrinės rinkos bei tiesioginis sandoris užbaigiamas piniginių atsiskaitymų ir atitinkamų VP pateikimo procedūromis.
Atsiskaitymų organizavimas paremtas visos VP rinkos saugumu: užtikrinamas tinkamas nuosavybės teisės perleidimas investitoriui, mažiausia uždelsiama ir garantuojama apsauga nuo atsitiktinių klaidų, kurios gali įvykti atsiskaitymų metu po sandorio įvykdymo. Prisilaikoma šių pagrindinių taisyklių:
1. nuosavybės teisės perleidimas vykdomas prekybos dieną;
2. sandorio šalys nevykdo savo įvestų į sistemą pozicijų patvirtinimo;
3. atsiskaitymai užbaigiami T + 3 dieną, (VVP – T + 1; už tiesioginius sandorius T + 5);
4. vienalaikis VP pateikimo ir jų apmokėjimo principas;
5. Biržoje vykdomo sandorio užbaigimo garantavimas (Garantinis fondas).
Atsiskaitymų procesą organizuoja ir kontroliuoja Biržos Prekybos ir atsiskaitymų departamentas. Nustačius visų akcijų kursus, priėmus papildomus pavedimus (kai nebuvo nustatytas akcijų kursas), užbaigus nepertraukiamą prekybą kintama kaina akcijoms bei nepertraukiamą prekybą skolos VP, užregistravus centrinės rinkos ir tiesioginius sandorius, Prekybos ir atsiskaitymų departamentas pateikia visiems Biržos nariams jų pateiktų pavedimų ir sudarytų sandorių sąrašus.
Pateiktų pavedimų ir sudarytų sandorių sąrašas – tai dokumentas, patvirtinantis, kad Biržos narys pateikė atitinkamus pavedimus ir pardavė arba pirko Biržoje atitinkamus VP. Šiame sąraše nurodoma tokia informacija:
• sandorio numeris;
• prekybos sesijos data;
• VP pavadinimas ir kodas;
• VP skaičius;
• vienos akcijos kaina arba skolos VP pajamingumas;
• bendra sandorio suma;
• Biržos nario veiklos tipas ir sąskaitos rūšis;
• Biržos nario pavedimo numeris;
• Biržos nario pavedime nurodyta papildoma informacija;
• investicijų saugotojo kodas;
• neįvykdytų arba dalinai prekybos sesijos atidarymo metu neįvykdytų pavedimų galiojimo laikas.

Po kiekvienos prekybos sesijos Biržos Prekybos ir atsiskaitymų departamentas pateikia visiems Biržos nariams jų prekybos sesijos metu sudarytų sandorių suvestines, kuriuose nurodoma:
pinigų suvestinė pozicija, skaičiuojama atskirai kiekvienam atsiskaitymų ciklui pagal kiekvieną veiklos tipą ir VP emisiją:
S = ∑ KS * VS – ∑ KB * VB

T T
kur:
S – pinigų suma, kurią Biržos narys turi sumokėti (jei S < 0) arba gauti (jei S > 0),
KB – centrinėje rinkoje sudarytu sandoriu perkamų VP kaina,
VB – šiuo sandoriu perkamų VP kiekis,
KS – centrinėje rinkoje sudarytu sandoriu parduodamų VP kaina,
VS – šiuo sandoriu parduodamų VP kiekis,
T – atsiskaitymo ciklas.
VP suvestinė pozicija skaičiuojama atskirai pagal kiekvieną atsiskaitymų ciklą, veiklos tipą ir VP emisiją:
VP = ∑ VB – ∑ * VS

T,CD,Vp T,CD,VP
kur:
S – VP kiekis, kurį Biržos narys turi pateikti (jei VP < 0) arba gauti (jei VP > 0),
VB – pirktų VP kiekis,
VS – parduotų VP kiekis,
T – atsiskaitymo ciklas.
CD – Centrinio depozitoriumo dalyvio kodas,
VP – VP kodas.
tiesioginiais sandoriais pirktų ir parduotų VP kiekis atskirai pagal kiekvieną sandorį;
bendra pinigų suma, mokama už centrinės rinkos sandoriais įsigytus VP (išskyrus skolos VP) pagal kiekvieną atsiskaitymo dieną;
bendra pinigų suma, mokama už centrinės rinkos sandoriais įsigytus skolos VP pagal kiekvieną atsiskaitymo dieną;
bendra pinigų suma, mokama už tiesioginiais sandoriais įsigytus VP (išskyrus skolos VP), jei šiuos sandorius sudarant numatytas atsiskaitymas per kliringo banką, pagal kiekvieną atsiskaitymo dieną;
bendra pinigų suma, mokama už tiesioginiais sandoriais įsigytus skolos VP, jei šiuos sandorius sudarant numatytas atsiskaitymas per kliringo banką, pagal kiekvieną atsiskaitymo dieną;
bendra kitų piniginių įsipareigojimų suma pagal kiekvieną jų vykdymo dieną;
bendra piniginių įsipareigojimų suma pagal kiekvieną jų vykdymo dieną.

Atsiskaitymo už centrinės rinkos sandorius tvarka

Detali atsiskaitymų už Biržos sandorius technologija, Biržos, Kliringo banko, Centrinio depozitoriumo, Biržos narių pareigos, informacinių pranešimų formos bei atsiskaitymų tvarkaraštis yra nustatytas atskira sutartimi tarp Biržos, Lietuvos banko ir Centrinio depozitoriumo, pasirašyta 1995 m. birželio 8 d. Šios sutarties ir jos priedų pakeitimai sudaromi šioje sutartyje nustatyta tvarka ir įsigalioja paskelbus juos Biržos Biuletenyje. Informacija apie atliktus pakeitimus ir papildymus pateikiama VPK kitą darbo dieną.
Pagal Atsiskaitymų už sandorius Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje sutartį su Biržos nariu Birža turi teisę kontroliuoti, ar šis turi pakankamai piniginių lėšų atsiskaitymams už sudarytus sandorius.
Pagal Atsiskaitymų už sandorius Nacionalinėje vertybinių popierių biržoje sutartį su Biržos nariu Birža turi teisę:
pateikti pavedimą Kliringo bankui nustatytais terminais užblokuoti Biržos nario pinigines lėšas, būtinas visų jos vardu sudarytų sandorių apmokėjimui;
pateikti pavedimą Kliringo bankui nustatytais terminais pervesti Biržos nario lėšas kitoms sandorio šalims.
Esant piniginių lėšų trūkumui, biržos nario Kliringo banko sąskaitoje arba VP trūkumai Centrinio depozitoriumo bendrojoje sąskaitoje, Pekybos ir atsiskaitymų departamentas, siekdamas kuo mažesnės žalos dėl atsiskaitymų už sandorius atsiradimo, nustato, kokie sandoriai yra sustabdomi.
Pagal laikinai sustabdytus sandorius dalinis VP arba pinigų pervedimas nevykdomas, išskyrus atvejus, kai dėl to sprendimą priima Biržos valdyba, esant atitinkamiems pirkėjo ir pardavėjo prašymams.
Birža įsteigia Garantinį fondą, kurio formavimo ir naudojimo taisykles tvirtina VPK. Kai Biržos narys nesugeba vykdyti savo įsipareigojimų, šie įsipareigojimai yra vykdomi Garantinio fondo lėšomis, laikantis Biržos, Lietuvos banko ir Centrinio depozitoriumo sutartimi nustatytos atsiskaitymų tvarkos bei Garantinio fondo nuostatų.
Atsiskaitymo už tiesioginius sandorius tvarka
Pagal kiekvieną Biržoje sudarytą tiesioginį sandorį atskirai Biržos narys privalo pateikti VP ir atlikti atitinkamus piniginius atsiskaitymus. Biržos Garantinis fondas tiesioginių sandorių nedengia. VP apmokėjimą ar pateikimą kitai tiesioginio sandorio šaliai garantuoja Biržos nariai.
Kai tiesioginio pirkimo – pardavimo sandorio šalys (Biržos nariai ir/arba jų klientai) turi tiesiogiai Centriniame depozitoriume asmenines savo VP sąskaitas, ir VP perrašymas iš pardavėjo sąskaitos į pirkėjo sąskaitą vyksta per Centrinį depozitoriumą, šio tiesioginio sandorio šalys gali pasirinkti piniginių lėšų pervedimo būdą, priklausomai nuo kurio atsiskaitymai vyks viena iš žemiau išvardintų tvarkų:
jei Biržai pateikiamuose pavedimuose numatyta, kad piniginiai atsiskaitymai vyks per Kliringo banką, tai piniginių atsiskaitymų terminas, nurodomas Biržai pateikiamame pavedime, gali būti nuo T+1 darbo dienos (kur T – tiesioginio sandorio sudarymo Biržoje diena) iki T+5 darbo dienos. Atsiskaitant už tiesioginius sandorius per Kliringo banką, laikomasi VP pateikimo ir apmokėjimo už juos vienalaikiškumo principo. Po kiekvienos prekybos sesijos Birža perduoda prekybos sesijos rezultatus Centriniam depozitoriumui ir Kliringo bankui bei prekyboje dalyvavusiems Biržos nariams. Biržos nariai pinigines lėšas už sudarytus tiesioginius sandorius turi sukaupti tikslinėse kliringo sąskaitose ne vėliau kaip numatytą atsiskaitymų dieną 11 val. Tą pačią darbo dieną nuo 12 val. Birža atlieka gautos informacijos sutikrinimą su T dienos prekybos sesijų rezultatais ir iki 13 val. informuoja Centrinį depozitoriumą apie Biržos narių sukauptas pinigines lėšas ir esamą šių lėšų trūkumą. Jeigu iki nurodytos atsiskaitymų dienos 13.30 val. Centrinis depozitoriumas nepateikia Biržai informacijos apie VP trūkumą Biržos narių sąskaitose, tai Birža iki 15 val. perduoda mokamųjų pavedimų suvestinį pranešimą Kliringo bankui pervesti lėšoms. Atsiskaitymo dieną iki 16 val. Kliringo bankas atlieka pinigų, o Centrinis depozitoriumas – VP pervedimus tarp tiesioginio sandorio šalių. Iki 17 val. Kliringo bankas ir Centrinis depozitoriumas paruošia išrašus iš atitinkamų sąskaitų;
jei Biržai pateikiamuose pavedimuose numatyta, kad piniginiai atsiskaitymai vyks tiesiogiai tarp pirkėjo ir pardavėjo, Biržos nariai pavedimuose nurodytą atsiskaitymų dieną (ši diena gali būti nuo T+1 iki T+5) iki 11.00 val. turi pateikti Biržai rašytinį pranešimą apie įvykusius arba neįvykusius piniginius atsiskaitymus. Birža, gavusi pranešimą apie įvykusius piniginius atsiskaitymus, naujų nurodymų Centriniam depozitoriumui nepateikia. Jeigu Birža gauna pranešimą apie neįvykusius piniginius atsiskaitymus, ji tą pačią darbo dieną iki 11.00 val. pateikia Centriniam depozitoriumui nurodymą neperrašyti VP iš pardavėjo sąskaitos į pirkėjo sąskaitą.
Kai tiesioginį pirkimo – pardavimo sandorį sudariusios sandorio šalys, turinčios tiesiogiai Centriniame depozitoriume asmenines savo VP sąskaitas, susitaria atsiskaityti už tiesioginį sandorį tiesiogiai, ir piniginiai atsiskaitymai už tiesioginį sandorį įvyksta anksčiau nustatytos datos, Biržos nariai raštu gali kreiptis į Biržą su prašymu perrašyti VP anksčiau pavedime nurodytos atsiskaitymų datos. Jei prašymas su nurodytais tiesioginio sandorio rekvizitais pateikiamas iki atsiskaitymų dienos 10 val., Birža tą pačią darbo dieną iki 11 val. pateikia Centriniam depozitoriumui nurodymą perrašyti VP. Jei prašymas pateikiamas po 10 val., tai nurodymas perrašyti VP bus pateiktas iki 11 val. kitą darbo dieną arba bet kurią vėlesnę darbo dieną, nurodytą Biržos narių prašyme, kuri ir bus nauja VP perrašymo diena.
Kai vienas Biržos narys tarpininkauja dviem savo klientams, neturintiems tiesiogiai Centriniame depozitoriume asmeninių VP sąskaitų, VP perrašymas iš pardavėjo sąskaitos į pirkėjo sąskaitą vyksta per Biržos narį. Tiesioginio sandorio šalys šiuo atveju gali pasirinkti piniginių lėšų pervedimo būdą, priklausomai nuo kurio atsiskaitymai vyks viena iš žemiau išvardintų tvarkų:
jei Biržai pateikiamuose pavedimuose numatyta, kad atsiskaitymai vyks per Kliringo banką, tai piniginių atsiskaitymų terminas, nurodomas Biržai pateikiamame pavedime, gali būti nuo T+1 darbo dienos iki T+5 darbo dienos. Atsiskaitant už tiesioginius sandorius per Kliringo banką, laikomasi VP pateikimo ir apmokėjimo už juos vienalaikiškumo principo. Po kiekvienos prekybos sesijos Birža perduoda prekybos sesijos rezultatus Centriniam depozitoriumui ir Kliringo bankui bei prekyboje dalyvavusiems Biržos nariams. Biržos nariai pinigines lėšas už sudarytus tiesioginius sandorius turi sukaupti tikslinėse kliringo sąskaitose ne vėliau kaip numatytą atsiskaitymų dieną 11 val. Tą pačią darbo dieną nuo 12 val. Birža atlieka gautos informacijos sutikrinimą su T dienos prekybos sesijų rezultatais ir iki 13 val. informuoja Biržos narį apie sukauptas pinigines lėšas ir esamą šių lėšų trūkumą. Jeigu iki nurodytos atsiskaitymų dienos 13.30 val. Biržos narys nepateikia Biržai informacijos apie VP trūkumą savo kliento sąskaitoje, tai Birža iki 15 val. perduoda mokamųjų pavedimų suvestinį pranešimą Kliringo bankui pervesti lėšoms. Atsiskaitymo dieną iki 16 val. Kliringo bankas atlieka pinigų, o Biržos narys – VP pervedimus tarp tiesioginio sandorio šalių. Iki 17 val. Kliringo bankas ir Biržos narys paruošia išrašus iš atitinkamų sąskaitų;
jei Biržai pateikiamuose pavedimuose numatyta, kai piniginiai atsiskaitymai vyks tiesiogiai tarp pirkėjo ir pardavėjo, tai Biržos narys perrašo nupirktus VP iš pardavėjo sąskaitos į pirkėjo sąskaitą pavedimuose nurodytą VP perrašymo dieną (ši diena gali būti nuo T iki T+5).
Tiesioginio pirkimo – pardavimo sandorio šalys, pasirinkę bet kurį atsiskaitymo būdą, gali nutraukti sudarytą tiesioginį sandorį iki VP perrašymo ir piniginių atsiskaitymų dienos. Tokiu atveju Biržos nariai raštu praneša Biržai apie nutrauktą tiesioginį sandorį, pridėdami tiesioginio sandorio šalių pasirašytą susitarimą dėl tiesioginio sandorio nutraukimo. Pranešime apie nutrauktą tiesioginį sandorį turi būti išvardinti nutraukiamo tiesioginio sandorio rekvizitai. Minėti dokumentai turi būti pateikti ne vėliau kaip darbo dieną iki 10 val., likus vienai darbo dienai iki VP perrašymo ir piniginių atsiskaitymų dienos. Jei VP perrašymas iš pardavėjo sąskaitos į pirkėjo sąskaitą turi vykti Centriniame depozitoriume, Birža iki 11 val. praneša Centriniam depozitoriumui apie nutrauktą tiesioginį sandorį, nurodydama tiesioginio sandorio rekvizitus. Jei pavedimuose buvo numatyta, kad piniginių lėšų perrašymas vyks per Kliringo banką, Birža atsiskaitymų dieną nepateikia Kliringo bankui atitinkamo pavedimo bei anuliuoja atitinkamą lėšų limitą. Tiesioginio sandorio nutraukimo atveju baudos Biržai yra nemokamos.
Jeigu išaiškėja VP ar pinigų trūkumas pas vieną iš tiesioginio sandorio šalių, Biržos nariai privalo sustabdyti tiesioginio sandorio vykdymą ir tą pačią dieną informuoti tiesioginio sandorio šalis bei kitą Biržą. Kai tiesioginio sandorio šalys turi tiesiogiai Centriniame depozitoriume asmenines savo VP sąskaitas, apie pinigų trūkumą Birža informuoja Centrinį depozitoriumą, nurodydama atitinkamo tiesioginio sandorio rekvizitus. Sandorio šalis privalo per dvi darbo dienas nuo sandorio sustabdymo dienos sukaupti reikalingas atsiskaitymui lėšas ar VP, jei buvo numatytas atsiskaitymas per kliringo banką, arba pateikti Biržai pranešimą apie įvykusius atsiskaitymus. Jei sandorio šalys aukščiau nurodytais terminais sukaupia lėšas ir/arba VP, baudos Biržai yra nemokamos.

Pagrindinės Lietuvos VP rinkos problemos ir jų sprendimo būdai
Baigiant šį skyrių, norėtume išvardinti pagrindinius įvykius, turėjusius įtakos Lietuvos VP rinkos vystymuisi ir pagrindines šios rinkos problemas.
Taigi, pagrindiniai įvykiai, turėję įtakos vertybinių popierių rinkos vystymuisi:
1. VP, tame skaičiuje VVP išleidimas ir prekyba jais antrinėje rinkoje.
2. Naujo Akcinių bendrovių įstatymo priėmimas, kuris panaikino galimybę varžyti VP nuosavybės perleidimą tarp rinkos subjektų bei įstatymiškai įtvirtino nematerialios VP rinkos modelį Lietuvoje.
3. Naujo Komercinių bankų įstatymo priėmimas, sudaręs galimybę komerciniams bankams tapti aktyviais VP dalyviais.
4. Gerai funkcionuojančios, vakarietiškus standartus atitinkančios VP rinkos infrastruktūros sukūrimas.
Atitinkamai sisteminės Lietuvos VP rinkos problemos yra šios:
1. Užsitęsusi privatizacija ir neigiami jos padariniai, kurie pablogino privatizuotų įmonių finansinę padėtį.
2. Investicijų į vertybinius popierius rizikingumas ir žemas vertybinių popierių rinkos likvidumas.
3. Nedidelės užsienio investicijų į vertybinius popierius apimtys ir mažas vietinių investuotojų spekuliacinis aktyvumas.
4. VP prekybos organizaciniai – technologiniai trūkumai.

Tolimesnes Lietuvos rinkos perspektyvas lems Vyriausybės požiūris į kapitalo rinkos politiką, kaip rinkos tarpininkams seksis kaupti nuosavą kapitalą ir plėsti teikiamas paslaugas, kada atsiras vietinių institucinių investuotojų, kaip dirbs Lietuvos įmonės, kiek aktyvūs bus smulkūs investuotojai.
Impulsas VP rinkos kūrimui dabartinėje Lietuvoje buvo duotas ekonominės reformos, masinės privatizacijos ir VP išleidimu.
Per pirmąjį privatizavimo etapą (1991 – 1996 m.) buvo privatizuota per 5700 valstybės įmonių už 3400 mln. Lt. Šio proceso metu buvo išleista vertybinių popierių – daugiausia paprastųjų vardinių akcijų. Jų savininkais tapo apie 1,5 mln. Lietuvos gyventojų. Viešuosiuose aukcionuose parduota dar 2963 didelės ir vidutinio dydžio įmonės.
Šis privatizavimo etapas buvo daugiau politinio pobūdžio, nes ypatingos ekonominės naudos jis neatnešė. Laukto ekonomikos pagyvėjimo efekto nebuvimą lėmė daugelis priežasčių. Pagrindinės makroekonominės priežastys, lėmusios tolesnį bendrą stambių įmonių veiklos smukimą, buvo bendras ekonomikos smukimas dėl pirkimo ir pardavimo rinkų praradimo, bendro technologinio neatitinkamo pasauliniam technologijos lygiui, o taip pat ir įstatymų kaita.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo koncepciją buvo siekiama visiems Lietuvos piliečiams sudaryti vienodas galimybes tapti savininkais (visi dovanai gavom investicinių čekių sumą). Deja, praktikoje buvo sukurtas neracionalus turto perpaskirstymo mechanizmas. Uždaras akcijų pasirašymas, pirmumo teisė darbuotojams neįnešė naujo kapitalo, taip reikalingo įmonių veiklos modernizavimui, naujų produktų kūrimui arba naujų rinkų paieškai.
Siekdama greito pelno dalis įmonių buvo tiesiog nustekentos pardavinėjant jų pagrindines gamybos priemones, arba gautą pelną išmokant dividendų pavidalu.
Antrasis privatizavimo etapas, pagrįstas Lietuvos Respublikos Valstybinio ir Savivaldybių Turto Privatizavimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 1995 metų liepos 26 dienos, iš esmės skiriasi nuo pirmojo – privatizavimo objektą Lietuvos ar užsienio fizinis bei juridinis asmuo gali įsigyti tik už realius pinigus.
Šiame privatizavimo etape valstybė netikėtai susidūrė su parduodamų įmonių vertės problema. Anksčiau Lietuvoje iš viso nebuvo tokios sąvokos kaip rinkos vertė, o ypač, verslo vertė, kuomet kalbama ne apie vertę dabartiniu metu, o apie vertę, atsižvelgiant į naudą, kurią gauna arba gaus verslo savininkas. Dėl to, tiek Finansų Ministerija, tiek potencialūs investuotojai pradėjo samdyti audito ir konsultacijų bendroves, kad šios įvertintų įmonės verslo galimą pardavimo arba pirkimo kainą.
Vis dėlto didžiausia Lietuvos VP rinkos problema – per mažas likvidumas. Pagrindinė to priežastis – nesubalansuota kapitalo ir VP pasiūla. Pastaroji yra kur kas didesnė, dėl to įsigytas akcijas sunku parduoti net biržoje, kur taip pat vyrauja VP pasiūlos rinka. Reikalingi nauji kapitalo šaltiniai, kurie patenkintų ne tik darbinę jo paklausą, bet ir būsimą, kadangi VP pasiūla nuolat auga – vis daugiau įmonių suvokia naujų VP išleidimo reikšmę. Likvidumo problemos sprendimas vykdytinas per ją sąlygojančių trūkumų pašalinimą.
Spekuliacija, nuolatinis pirkimas ir pardavimas, tikintis išlošti svyruojant akcijų kursui – pats tvirčiausias pamatas vertybinių popierių likvidumui užtikrinti ir vertybinių popierių rinkai vystyti. Kol nėra spekuliantų vertybinių popierių rinkoje, kol visi investitoriai investuoja ne spekuliacijos tikslais, o tam, kad gautų dividendus, dalyvautų valdyme ar pan., t.y. kol vyrauja tik ilgalaikis investavimas į vertybinius popierius, ši rinka vystysis sunkiai. Rinkos plėtotei reikalingas vietinių investitorių mobilumas, trumpalaikis investavimas. Reikalingos spekuliacijos tradicijos.
Lietuvoje trūksta stambių institucinių investuotojų, kurie aktyviai ir stabilizuojančiai veiktų VP rinką. Jais turėtų tapti investiciniai bei pensijų fondai, akumuliuojantys smulkesnių investitorių lėšas ir investuojantys jas į VP. Artimiausioje perspektyvoje jie galėtų būti kuriami panaudojant dalį lėšų, gautų iš privatizacijos, kaip tai įvyko kitose Centrinės Europos šalyse. Juo labiau, kad, kompensavus gyventojų indėlius, padidėjo kapitalo pasiūla iš smulkesnių investuotojų pusės. Tam, kad šios laisvos lėšos būtų nukreiptos į VP rinką, prireiks investicinių bei pensijų fondų, o tam, kad būtų sumažinta šių lėšų investavimo į VP rizika, rinkai reikalingos naujos VP rūšys – fjučeriai ir opcionai.
Atvirojo investicinio fondo akcijų galima įsigyti bet kada. Šie fondai pritraukia pagrinde smulkių investuotojų lėšas, o pritrauktas lėšas investuoja į kitų bendrovių VP.
Pagrindinis investavimo į atvirojo investicinio fondo akcijas privalumas – akcijų likvidumas. Asmuo, turintis tokio fondo akcijų, gali bet kada jas parduoti, nes fondas privalo jas supirkti. Tokiu būdu investicinių fondų akcijos gali būti rimtais konkurentais bankų depozitų pritraukimui. Investicinio fondo privalumas tas, kad dividendai už akcijas nėra fiksuoti ir paprastai yra didesni už banko mokamas palūkanas, tačiau investicijos į fondo akcijas rizika yra didesnė.
Lietuvoje jau priimtas Investicinių bendrovių įstatymas (1995 liepos 5 d., Nr.I-1018), reglamentuojantis investicinių fondų, kurių sukauptas lėšas valdytų turto valdymo įmonės, veiklą. Deja, šiuo metu Lietuvoje dar neveikia nei vienas investicinis fondas. Pagrindinė priežastis – dvigubas investuojančiojo per fondą pajamų apmokestinimas juridinių asmenų pelno mokesčiu.
Iš esmės atvirojo tipo investicinių fondų steigimo taisyklės yra labai griežtos dėl fondo akcijų aukšto likvidumo, mažos investavimo rizikos ir uždirbamo pelno reikalavimų.
Dar viena institucinių investuotojų rūšis, pajėgi sudaryti didelę išplėtotos VP rinkos dalį investuotojų struktūroje, yra pensijų fondai.
Kaupiamieji pensijų fondai svarbūs ne tik socialiniu aspektu, jie yra aktyvūs VP rinkos dalyviai. Pensijų fonduose sukaupiamos ir investuojamos didžiulės lėšos: šalyse, kuriose pensijų draudimas išplėtotas, šių fondų lėšos sudaro iki 80% bendrojo vidaus produkto. Tai sustiprina kapitalo pasiūlą šalyje, dėl to sumažėjusi kapitalo kaina aktyvina akcijų rinką, atsiranda papildomų lėšų investuoti į ūkį, skatina ekonomikos plėtrą. Ypač svarbu, kad pensijų fondas formuoja ilgalaikių VP paklausą. Pastebimas abipusis ryšys tarp pensijų fondų sukauptų lėšų dydžio ir VP rinkos būklės.
Kai kuriose postkomunistinėse šalyse (Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Rusijoje bei kt.) pensijų fondai veikia jau keletą metų. Lietuva šioje srityje yra atsilikusi nuo kitų Centrinės it Rytų Europos šalių – ji nėra priėmusi pensijų fondo įstatymo.
Lietuvos VP rinkoje daugiausiai prekiaujama paprastomis vardinėmis akcijomis ir tik nedidelę rinkos dalį užima Vyriausybės VP. Investavimas į akcijas turi vieną trūkumą – investuotojas rizikuoja, kad vėliau negalės jų naudingai (be nuostolio) parduoti. Visada išlieka tikimybė, kad smarkiai sumažės akcijų rinkos vertė ir likvidumas. Tai būdinga Lietuvos rinkai ir atbaido daugumą potencialių investuotojų. Lietuvos VP rinkai reikalingi išvestiniai VP, galintys sumažinti riziką ir padidinti rinkos likvidumą. Jie nereikalauja didelių lėšų, o jų cirkuliacija žymiai pagyvina visą VP rinką. Sandoriai su išvestiniais VP suteikia daugiau galimybių manevruoti nei sandoriai su tikraisiais VP, išsirinkti jų kombinaciją.
Kadangi akcijų rinka mūsų šalyje labiausiai išvystyta, tai iš visų išvestinių VP rūšių Lietuvos vertybinių popierių rinkai aktualiausi yra akcijų opcionai ir fjučeriai. Todėl šių finansinių instrumentų įvedimas yra labiausiai tikslingas bei realus.
Prekyba opcionais ir fjūčeriais biržoje jų turėtojams leidžia keisti savo pozicijas, reaguojant į kiekvieną VP rinkos pokytį. Laisvoji opcionų ir fjučerių rinka įgalina maksimaliai suderinti opcionų ir fjučerių pardavėjų ir pirkėjų interesus.
Jau Lietuvos bankų naudojami valiutiniai fjučeriai ar teisės yra labiau specifiniai išvestiniai vertybiniai popieriai ir kol kas negali rimčiau įtakoti Lietuvos finansų rinkos.
Užsienio investitoriai dar atsargiai žiūri į Lietuvos kapitalo rinką. Tiesa, jų investicijos sudaro nemažą dalį rinkos tarpininkų sąskaitose, tačiau dar neaišku, ar šios investicijos yra ilgalaikės, ar tik spekuliacinio pobūdžio. Todėl visada išlieka rizika, kad rinkoje atsiradus nesklandumams, didelė investuotojų dalis, išsigandusi dėl savo lėšų galimo nuvertėjimo, pradės pigiai pardavinėti akcijas, o tai gali sukelti rinkos krizę.
Iš esmės gerėjanti Lietuvos ekonominė padėtis bei stambiausių Lietuvos įmonių privatizacija turėtų sudominti stambius užsienio investitorius.
Didžioji dalis NVPB sąrašuose esančių bendrovių lieka Nelistinguojamų bendrovių sąrašuose. Užsienio fondų valdytojai didžiausia Lietuvos akcijų rinkos problema vadina mažą likvidumą. Jį riboja tai, kad Vyriausybė didelių valstybinių objektų privatizavimą vykdo ne per biržą.
Matomai dabartinė prekybos sistema ilgai neišliks ir ateityje ji bus iš esmės pakeista. Jau yra paskelbtas konkursas naujai moderniai prekybos sistemai įsigyti. Šiam projektui, kuris vykdomas bendradarbiaujant su JAV tarptautinės plėtros agentūra, yra skirta 500 tūkst. JAV dolerių. Tikimasi, kad netolimoje ateityje bus nupirkta ir įdiegta nauja prekybos sistemos programinė įranga, atitinkanti augančios rinkos poreikius.
Viena iš naujovių, ateisiančių į NVPB kartu su nauja prekybos sistema, kaip teigia ekspertai, galėtų būti biržos specialistų institucijos įkūrimas, tuo pačiu praplečiant ar net panaikinant kainų ribas.
Vakaruose biržos specialistai specializuojami vieno ar kelių VP rinkoje. Specialistas dirba biržos salėje ir sudarinėja tiesioginius sandorius su finansų makleriais. Jis privalomai perka tam tikrus VP brangiau nei pasiruošę mokėti kiti pirkėjai ir po to juos parduoda pigiau, rizikuodamas savo kapitalu, bet taip mažindamas skirtumą tarp pasiūlos ir paklausos kainų.
Specialistai perka savo sąskaita, kai VP, už kurio apyvartą jie atsakingi, kaina pradeda smarkiai kristi, ir parduoda, kada kaina pradeda netikėtai kilti. Tačiau iš specialistų nereikalaujama priešintis kainų kritimui ar kilimui, jų funkcija yra tik sušvelninti netikėtą kainų pokytį ir palaikyti tolygų jų judėjimą.
Birža specialistams kelia specialius reikalavimus, susijusius su jų patirtimi rinkoje, jų dilerio funkcijomis ir kapitalo dydžiu, kurį jie privalo turėti. Iš specialisto laukiama, kad jis mokėtų suderinti savo nuosavus interesus su visuomenės interesais rinkoje.

Join the Conversation

×
×