Įvadas
Kiekviena valstybė turi savo mokestinę sandarą ir valstybinę mokesčių sistemą, apspręstą valstybės sandaros ypatumų. Pagal LR Konstituciją Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija nedalijama į jokius valstybinius darinius ir kurioje valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė bei Teismas. Konstitucijos 67 str. įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti valstybinius mokesčius. Tai reiškia, kad Lietuvoje egzistuoja viena valstybinė mokesčių sistema, paremta įstatymais. Svarbiausias ir dažnai vienintelis šalies biudžeto formavimo šaltinis yra valstybės imami mokesčiai. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek gyventojai.Pagal mokesčių mokėtojų ypatybes skiriami juridinių asmenų, fizinių asmenų (gyventojų) ir bendri mokesčiai. Juridiniai asmenys moka pelno, fiziniai asmenys – pajamų mokestį, bendriems mokesčiams priklauso žyminis mokestis, valstybės rinkliava ir t.t. Pagal įskaitymo tvarką mokesčiai skirstomi į valstybės biudžeto (įskaitomi pelno, pridėtinės vertės, konsulinis, žyminis mokesčiai, akcizai), savivaldybės biudžetų (įskaitomi fizinių asmenų pajamų, žemės, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto, prekyviečių, paveldimo ar dovanojamo turto mokesčiai ir t.t.) ir tikslinių fondų mokesčius (įmokos į garantinį fondą, privalomojo sveikatos draudimo mokesčiai). Pagal apmokestinimo objekto ypatumus skiriami pelno, pajamų, turto ir vartojimo mokesčiai.Mokesčiai gali būti skirstomi dar į tokias rūšis. Tiesioginiai mokesčiai būna realiniai (žemės, verslo, kapitalo, pelno) ir asmeniniai (pagalvės tipo, pajamų, nekilnojamojo turto, palikimo ir kiti). Realiniai mokesčiai imami už konkretų nuosavą turtą: žemę, namus, kapitalą, kuris savininkui sukuria pajamas (dividendus, palūkanas už indėlius, paskolų laimėjimus ir pan.). Asmeniniai mokesčiai- tai mokesčių už fizinių asmenų nuosavybę atmaina. Jie imami už pajamas, turtą, palikimą ir kitą asmeninę nuosavybę.Lietuvos mokesčių sistema apima mokesčius, mokamus į valstybės (savivaldybių) biudžetus bei fondus. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme yra nurodyti šie mokesčiai ir valstybės rinkliava:
ü pridėtinės vertės mokestis;ü akcizai;ü gyventojų pajamų mokestis;ü įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis;ü žemės mokestis;ü mokestis už valstybinius gamtos išteklius;ü naftos ir dujų išteklių mokestis;ü mokestis už aplinkos teršimą;ü konsulinis mokestis;ü žyminis mokestis;ü atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą;ü paveldimo turto mokestis;ü privalomojo sveikatos draudimo įmokos;ü įmokos į Garantinį fondą;ü valstybės rinkliava;ü loterijų ir azartinių lošimų mokestis;ü mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;ü valstybinio socialinio draudimo įmokos;ü pelno mokestis;ü baltojo cukraus virškvočio mokestis;ü kvotinio cukraus gamybos mokestis;ü papildomas cukraus gamybos mokestis;ü muitai;ü atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą.Tačiau šiame darbe plačiau panagrinėsiu tik kelias mokesčių grupes, tai muitai, cukraus mokestis mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklius, ir už aplinkos teršimą.
Muitai
Muitai yra tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos per valstybės sieną vežamos prekės ar asmeninio vartojimo daiktai. Tai netiesioginiai mokesčiai; jie labiau užgula vargingesnius gyventojų sluoksnius, nes šie, pirkdami būtinas vartojimo prekes, dėl muitų valstybei moka didesnę savo pajamų dalį. Be to, muitai-viena seniausių mokesčių rūšių.Kiekvienoje šalyje svarbiausią reikšmę turi įvežamieji muitai. Jie atlieka šias funkcijas:1. fiskalinę (valstybė siekia gauti kuo daugiau biudžetinių pajamų);2. socialinę ekonominę (valstybė per muitus siekia tenkinti socialinius bei ekonominius interesus).Lietuvos muitų politiką reglamentuoja Lietuvos Respublikos muitinės kodeksas, LR muitų tarifų įstatymas ir vėlesni jų pakeitimai bei papildymai, taip pat gausybė norminių aktų muitų klausimais, kurie dažnai kaitaliojasi.Muitas yra mokestis (piniginė prievolė valstybei) už importuojamas prekes į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją arba eksportuojamas prekes iš šios teritorijos.Muito mokesčio subjektai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, o mokesčio objektai-per LR sieną įvežamos ar išvežamos prekės, išskyrus nuo importo ar eksporto muitų atleidžiamas prekes. Pvz.: neapmokestinamos nedidelės vertės siuntos, vedybų atveju importuojami daiktai, užsienio ir Lietuvos valiuta bei vertybiniai popieriai ir daugelis kitų prekių.
LR muitų teritorijoje taikomos muitų rūšys:Taikant bendruosius muitus, siekiama reguliuoti užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą. Specialieji muitai gali būti kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Antidempingo muitai taikomi importuojamoms prekėms, kurių kainos eksportuojančioje valstybėje yra didesnės nei Lietuvoje prašomos, ir patiriama materialinė žala bei kyla grėsmė Lietuvos vietinei pramonei. Kompensaciniai muitai uždedami ir importuojamoms prekėms, kurių gamybai ar eksportui naudota užsienio valstybės subsidija ir gali būti padaryta žala šalies interesams. Šis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio. Protekciniai muitai taikomi importuojamoms prekėms, kurių gamybą norima plėsti vietoje, bet dėl importo vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančių užsienio įmonių konkurenciją. Esant Pasaulio prekybos organizacijos nare ir įstojus į Europos Sąjungą, realiai galės būti taikomi tik protekciniai (apsaugos) muitai ir kompensaciniai muitai. Pastarieji būtų nukreipti prieš ES šalis, kurios subsidijuoja savo eksportą (dažniausiai žemės ūkio produkciją). Siekiant sustabdyti importą, muitai gali būti bet kokio dydžio, įvedami 4 metams, o prireikus pratęsiami tokiam pačiam laikotarpiui.Pagal muitų taikymo pobūdį išskiriamos šios muitų grupės: 1. nuolatiniai muitai-mokami už importuojamas ar eksportuojamas prekes, jų muitų normos nepriklauso nuo metų laikotarpio;2. sezoniniai muitai-mokami už importuojamas ar eksportuojamas prekes per tam tikrą metų laikotarpį. Sezoninei muitų grupei gali būti taikomi tik bendrieji ir specialieji muitai. Kiekvienos valstybės muitų politikoje svarbus šio mokesčio elementas-muitų tarifas. Muitų tarifas-susistemintas bendrųjų muitų importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms normų rinkinys. Pažymėtina, kad galiojantys Lietuvoje tarifai sudaryti, laikantis tarptautinėje praktikoje taikomų muitų tarifų sudarymo principų bei normų. Muitų tarifus tvirtina, keičia ar panaikina Vyriausybė.Lietuvoje išskiriama tokia muitų tarifų struktūra ir integruoto tarifo struktūra:
Apmokestinamų prekių muitas apskaičiuojamas, muito tarifą padauginus iš prekinės muitinės vertės, kuri nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso nuostatomis. Importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė-pinigų suma, sumokėta arba priklausanti sumokėti už prekes, parduotas eksportui į LR muitų teritoriją. Muitinėje atskirai reglamentuojamas Muito režimas keleiviams, vykstantiems per LR valstybės sieną. Paprastai nurodoma, kokių daiktų (prekių) ir kiek jų leidžiama be leidimo įvežti į šalį. Muitų našumas priklauso nuo penkių veiksnių: importuojamų prekių apimties, muitų tarifų, gyventojų įpročių, muitų administravimo ir krašto geografinės padėties.
Cukraus mokestis
Cukraus mokestį reglamentuojantis įstatymas įsigaliojo nuo 2002 m. liepos 1 d. Šio mokesčio, kaip ir prekių apyvartos mokesčio, įvedimą sąlygojo akcizo už cukrų panaikinimas.Cukraus mokestį privalo mokėti Lietuvos bei užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys – cukraus gamintojai bei importuotojai, taip pat produktų, kuriuose yra cukraus, gamintojai ir importuotojai. Tokie asmenys privalo Valstybės mokesčių inspekcijos nustatyta tvarka registruotis cukraus mokesčio mokėtojais. Cukraus mokesčio mokėtojais taip pat yra asmenys, realizuojantys cukrų, už kurį cukraus mokestis dar nesumokėtas. Cukraus mokesčio objektas – cukrus ir produktai, kuriuose yra cukraus. Vyriausybė yra pateikusį detalų šio mokesčio objektų sąrašą.Cukraus mokesčio objektas – cukrus ir produktai, kuriuose yra cukraus. Detalus mokesčio objektų sąrašas patvirtintas Vyriausybės 2002 m. 7 d. nutarimu Nr. 851 “Dėl Lietuvos Respublikoje pagamintų arba importuotų cukraus ir produktų, kuriuose yra cukraus, sąrašo patvirtinimo”. Tai: bet kokio sauso pavidalo (miltelių, granulių ir pan.) pienas ir grietinėlė, į kuriuos pridėta cukraus ar kitų saldiklių; švieži (nenokinti arba nekonservuoti) sūriai ir varškė, kuriuose esantis cukrus sudaro ne mažiau kaip 20 procentų masės; žaliavinis cukranendrių cukrus, į kurį nepridėta aromatinių arba dažančiųjų medžiagų; cukranendrių arba cukrinių runkelių cukrus ir chemiškai gryna sacharozė; rafinuotas ir kitoks baltasis cukrus; kitas cukrus; dirbtinis medus; karamelė; kramtomoji guma; konditerijos gaminiai ir t.t.
Pažymėtina, kad yra daug objektų, kurie neapmokestinami cukraus mokesčiu: kaip parama įvežami produktai; fizinių asmenų (keleivių) įvežami produktai, neviršijantys Vyriausybės leisto įvežti be muito kiekio; užsienio diplomatinių bei konsulinių atstovybių, tarptautinių organizacijų oficialiai misijos veiklai įvežami produktai; importuojami produktai, kurie neapmokestinami importo muitais bei mokesčiais; eksportuojami produktai.Cukraus mokestis turi būti skaičiuojamas bei mokamas ir už mokesčio mokėtojo prarastą cukrų, išskyrus atvejus, kai Vyriausybės nustatyta tvarka įrodoma, kad cukrus buvo prarastas dėl nenugalimos jėgos (force majeure): karo, maišto, revoliucijos, gaivalinės nelaimės, sprogimo, gaisro ir kitų priežasčių.Cukraus mokestis skaičiuojamas pagal įstatyme nustatytą 0,01 lito už 1 procentą cukraus kiekio kilograme produkto tarifą. Todėl Vyriausybė, sudarydama cukraus mokesčiu apmokestinamų objektų sąrašą, kartu nustatė ir apmokestinamojo cukraus kiekį (procentais) apmokestinamuose produktuose. Sauso pavidalo piene ir grietinėlėje apmokestinamojo cukraus kiekis sudaro 35 procentus, cukruje – 100 procentų, baltajame šokolade – 45 procentus ir t.t.Cukraus mokestis už Lietuvoje pagamintus mokesčio objektus skaičiuojamas tuo metu, kai mokesčio mokėtojas perduoda nuosavybės teisę į apmokestinamuosius produktus, o importo atveju – tada, kai pagal Muitinės kodeksą atsiranda skola muitinei.Nustatyta tvarka sumokėtas cukraus mokestis yra įskaitomas į valstybės biudžetą.Cukraus mokesčio mokėtojų sumokėtas mokestis už įsigyjamą (importuojamą) cukrų kaip žaliavą apmokestinamiesiems produktams gaminti grąžinamas, kai šie produktai eksportuojami, ir įskaitomas, kai jie realizuojami Lietuvoje, vadovaujantis finansų ministro 2002 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 172 patvirtinta Cukraus mokesčio įskaitymo ir grąžinimo tvarka. Cukraus mokestis už Lietuvoje įsigyjamas kaip žaliavą cukrų įskaitomas tik tuo atveju, jei jis nurodytas cukraus įsigijimą patvirtinančioje sąskaitoje – faktūroje (pridėtinės vertės mokesčio sąskaitoje – faktūroje). Eksportuotojams cukraus mokestis turi būti grąžintas per 10 dienų nuo raštiško prašymo ir reikiamų dokumentų pateikimo, bet ne ankščiau įstatymo nustatyto mokesčio mokėjimo termino.Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius
Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius pradėti mokėti pagal 1991 m. kovo 21 d. Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymą nuo 1991 m. liepos 1d. Jų tikslas – didinti gamtos išteklių naudotojų atsakomybę už jiems suteikto nacionalinio turto efektyvų ir taupų naudojimą, taip pat kompensuoti valstybės išlaidas, susijusias su gamtos išteklių tyrimu, atkūrimu ir apsauga. 1992 m. spalio 7 d. Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymu buvo nustatytas naftos ir dujų išteklių mokestis, papildęs aplinkosauginių mokesčių sistemą. Mokesčių už valstybinius gamtos išteklių ėmimas remiasi nuostata, kad gamtos ištekliai yra Lietuvos nacionalinis turtas, o žemės gelmės – dar ir išimtinė valstybės nuosavybė. Todėl valstybė – gamtos išteklių savininkė turi gauti pajamas iš savo turto naudojimo, atitinkančias gamtos išteklių kainą jų telkinyje. Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius objektas yra valstybiniai gamtos ištekliai, įstatymų nustatyta tvarka perduoti naudotis juridiniams ir fiziniams asmenims (naftos ir dujų išteklių mokesčio objektas – Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos išskirtinėje zonoje Baltijos jūroje išgaunama nafta ir dujos). Tai: dolomitas, klintys, molis, smėlis, kiti žemės gelmių ištekliai, taip pat žuvų ištekliai bei medžiojamųjų gyvūnų ištekliai. Nėra apmokestinamas gydymo įstaigose naudojamas mineralinis vanduo, buitiniams poreikiams naudojamas gruntinis vanduo, išskyrus vandenvietėse išgaunamą vandenį, taip pat įmonės teritorijoje surenkamas ir naudojamas gamybai lietau vanduo. Mokesčius už valstybinius gamtos išteklius moka juridiniai ir fiziniai asmenys, turintys leidimą išgauti atitinkamus gamtos išteklius, yra sudarę gamtos išteklių naudojimo sutartį ir jiems nustatyti gamtos išteklių išgavimo limitai. Jeigu valstybinių gamtos išteklių išgavimas nėra limituojamas, mokesčiai mokami pagal planuojamą per metus išgauti gamtos išteklių kiekį. Nuo mokesčių atleisti žemės naudotojai ir savininkai, kurie savo poreikiams (ne pardavimui) naudoja savo sklype esančias statybinių medžiagų žaliavas ir vandenį, taip pat biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigos, atliekančios laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus bei studentų mokymą ir naudojančios medžiojamųjų gyvūnų išteklius.
Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius skaičiuojami ir mokami pagal patvirtintus mokesčių tarifus ir mokesčių skaičiavimo metodikas bei vadovaujantis Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo taikymo instrukcija. Mokesčiai skaičiuojami pagal išgautų arba potencialiai galimų išgauti (sunaudoti) valstybinių gamtos išteklių kiekį (tūrį) ir mokesčio tarifą, kuris apima mokestį už valstybinių gamtos išteklių tyrimą ir mokestį už valstybinių gamtos išteklių, kaip nacionalinio turto naudojimą. Mokesčio dydis gali būti mažinamas priklausomai nuo to, kiek lėšų įdėjęs gamtos išteklių naudotojas į valstybinių gamtos išteklių tyrimo darbus (tokį vertinimą atlieka Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos). Šiuo atveju galutinis mokesčio dydis priklauso nuo to, ar mokesčio mokėtojas savo lėšomis atliko visus išteklio telkinio geologinės paieškos ir žvalgybos darbus, ar tik telkinio žvalgybos darbus. Mokestis už naftą ir dujas skaičiuojamas pagal bazinį tarifą, lygų 20 procentų išgautų dujų ir naftos paradavimo kainos, kuri negali būti mažesnė nei Vyriausybės nustatyta kontrolinė kaina. Jeigu dujos ar nafta yra išgaunama valstybės lėšomis surastuose ir išžvalgytuose telkiniuose, tai bazinis mokesčio tarifas didinamas iki 9 punktų priklausomai nuo valstybės indėlio į telkinio suradimą ir žvalgybą. Mokestį už verslinį žuvų išteklių naudojimą moka tik Lietuvos juridiniai ir fiziniai asmenys, vykdantys verslinę žūklę neišnuomotose žūklei vandens telkiniuose. Mokesčio dydis šiuo atveju priklauso nuo: mokesčio tarifo (5 Lt, kai žvejojama vienu baziniu įrankiu vieną parą), mokesčio perskaičiavimo n-tojo tipo įrankiu koeficiento, žvejybai naudojamų n-tojo tipo įrankių skaičiaus ir žvejybos parų skaičiaus. Mokestis perskaičiuojamas, kai žvejybai naudojami kitų tipų įrankiai. Pagal Medžioklės įstatymą mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą dydis priklauso nuo medžioklės plotų vienete potencialia galimų išgauti medžiojamųjų gyvūnų išteklių kiekio ir apskaičiuojamas pagal medžioklės plotų dydį ir tinkamumą medžiojamiems gyvūnams gyventi ir veistis. Mokesčius už valstybinius gamtos išteklius apskaičiuoja patys mokesčio mokėtojai pagal išgautų išteklių apskaitos duomenis. Jeigu mokesčio mokėtojas tokios apskaitos neatlieka, mokesčiai apskaičiuojami pagal valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės duomenis. Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius mokami avansu (išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius) lygiomis metinių mokesčių, apskaičiuotų pagal nustatytus gamtos išteklių išgavimo limitus arba planuojamą išgauti gamtos išteklių kiekį, dalimis. Avansinis mokestis už pirmus tris ketvirčius turi būti sumokėtas iki kito ketvirčio mėnesio 15 d. Metams pasibaigus, mokesčių suma perskaičiuojama pagal faktiškai išgautų išteklių kiekį. Jeigu avansais sumokėto mokesčio suma viršija paskaičiuotą mokestį už faktiškai per metus išgautą gamtos išteklių kiekį, susidaręs skirtumas grąžinamas mokesčio mokėtojui vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu, jeigu ne–trūkstama mokesčio dalis turi būti sumokėta per 5 dienas nuo metinės mokesčio ataskaitos pateikimo dienos (t.y. vasario 1d.). Mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą mokamas lygiomis dalimis kas pusę metų. Jei pasibaigus metams paaiškėja, kad buvo viršytas gamtos išteklių išgavimo limitas mokesčio mokėtojas privalo sumokėti mokestį ir penkeriopo tarifo dydžio baudą už viršlimitinių, sugadintų ar apsunkinto naudojimo išteklių kiekį. Nuslėpus realų išgautų valstybinių gamtos išteklių kiekį, mokamas mokestis ir taikoma dešimteriopo tarifo dydžio bauda. Neįvykdžius leidime nustatytų žuvų išteklių atkūrimo sąlygų, yra mokamas mokestis ir dešimteriopo dydžio bauda. Kai asmenys, gavę licenciją eksploatuoti naftos ar dujų išteklių telkinius, netvarko išgautų išteklių apskaitos, iš jų atimama licencija, o sumokėti avansiniai mokėjimai negrąžinami. Laiku nesumokėjus mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, imami delspinigiai Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius (išskyrus medžiojamųjų gyvūnų išteklius) yra įskaitomi į valstybės biudžetą. 70 procentų apskaičiuotos mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius sumos yra įskaitoma į savivaldybės, kurios teritorijoje naudojami medžiojamųjų gyvūnų ištekliai, gamtos apsaugos fondą, o 30 procentų – į valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Lėšos už ekonomines sankcijas (baudas) išieškomos iš mokesčio mokėtojui liekančio pelno į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos, ir naudojamos pagal tikslinę paskirtį.Mokestis už aplinkos teršimą
Mokesčių už aplinkos teršimą objektas yra į aplinką išmetami fiziniai, cheminiai bei biologiniai teršalai, neigiamai veikiantys žmogaus sveikatą ir aplinką, apmokestinamieji gaminiai (padangos, akumuliatoriai, popierinė ir kt.). Pažymėtina, kad apmokestinami tik teršalai, kurie išmetami į atmosferą, vandens telkinius, žemės paviršių ir gilesnius jos sluoksnius. Jų sąrašai yra išdėstyti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo priedėliuose bei Vyriausybės patvirtintame sąraše. Mokesčio mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie savo veikla teršia aplinką. Išmetant teršalus iš stacionarių taršos šaltinių ( taršos objektų, kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės), mokestį moka asmenys, privalantys turėti Gamtos išteklių naudojimo leidimą su nurodytais teršalų išmetimo į aplinką normatyvais. Tai:1) asmenys, išleidžiantys teršalus į vandens telkinius ar gruntą kartu su nuotekomis;2) asmenys, išvežantys teršalus į atliekų sąvartynus ar atliekų talpyklas ir kt.Įstatymas numato, kad asmenys, įgyvendinantys priemones, sumažinančias teršalų išmetimą iš stacionarių objektų ne mažiau kaip 10 procentų skaičiuojant nuo didžiausios leistinos taršos normatyvo, atleidžiami nuo mokesčio už tuos teršalus, kurių kiekis sumažinamas 10 procentų. Dėl atleidimo mokesčio mokėtojas turi kreiptis su paraiška į atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamentą. Ši lengvata netaikoma, jeigu teršimas sumažėja dėl gamybos apimties ar rūšies pasikeitimo arba jei sumažėjęs teršalo kiekis visame tašos šaltinyje sąlygoja taršos padidėjimą kitame to paties mokesčio mokėtojo taršos šaltinyje.Išmetant teršalus iš mobilių taršos šaltinių (motorinių transporto priemonių ir kitų judančių mechanizmų, naudojančių degalus), mokesčio mokėtojai yra asmenys, teršiantys aplinką tik iš ūkinei-komercinei veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių (šiuo atveju neturi reikšmės ar mobilūs taršos šaltiniai naudojami nuosavybės ar valdymo teisės pagrindu). Mokesčiu neapmokestinami:
1) asmenys, teršiantys aplinką iš transporto priemonių, kuriose yra įrengtos ir veikia išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos;2) asmenys, teršiantys aplinką iš žemės ūkio veiklai naudojamų transporto priemonių su sąlyga, kad jų pajamos iš šios veiklos sudaro virš 50 procentų visų pajamų;3) asmenys, turintys patentą (verslo liudijimą) ir naudojantys savo veiklai asmenines transporto priemones;4) asmenys, teršiantys aplinką iš transporto priemonių, naudojančių nustatytus standartus atitinkan-čius biodegalus.Mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuočių atliekomis moka jų gamintojai (t.y. asmenys, kurie gamina apmokestinamuosius gaminius ir (ar) pakuoja gaminius į apmokestinamąją pakuotę) bei importuotojai (t.y. asmenys, kurie įveža į Lietuvą apmokestinamuosius gaminius ir (ar) gaminius, supakuotus į apmokestinamąją pakuotę). Tie asmenys, kurie eksportuoja apmokestinamuosius gaminius ir (ar) į apmokestinamąją pakuotę įpakuotus gaminius yra atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių (pakuotės) atliekomis už eksportuotą per mokestinį laikotarpį apmokestinamųjų gaminių (pakuotės) kiekį. Jeigu apmokestinamųjų gaminių gamintojai ir importuotojai įvykdo Vyriausybės nustatytos apmokestinamųjų gaminių bei pakuotės atliekų tvarkymo užduotis, jie atleidžiami nuo mokesčio už visą apmokestinamųjų gaminių (pakuotės) kiekį. Mokestis yra apskaičiuojamas ir mokamas pagal įstatymo nustatytus tarifus ir jų koeficientus, kurie skiriasi priklausomai nuo teršalų ar jų grupių kenksmingumo aplinkai. Mokesčio už taršą iš stacionarių taršos šaltinių tarifai nustatomi tvirta pinigų suma vienai tonai išmetamų teršalų ir yra didinami atitinkamu koeficientu tiems teršalams, kuriems nustatytas laikinai leistinos taršos normatyvas. Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifai yra nustatyti vienai tonai sunaudotų degalų, o lėktuvams – pakilimo ir nusileidimo ciklui. Šie tarifai gali būti koreguojami atsižvelgiant į taršos šaltinio technines savybes (pavyzdžiui, senesnėms nei 20 metų transporto priemonėms taikomas koeficientas 1,1; atitinkančioms Europos Sąjungos reikalavimus – 0,3-0,43 ir panašiai). Apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių mokesčio tarifai yra nustatyti arba tvirta pinigų suma nuo gaminio vieneto, arba procentais nuo gaminio kainos, arba tvirta suma nuo pakuotės svorio (tūrio).
Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai, išskyrus mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (arba) pakuočių atliekomis tarifus, nustatomi 5 metų laikotarpiui; mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (arba) pakuotės atliekomis tarifų maksimalus galiojimo laikas neribojamas, bet yra trumpesnis kaip 1 metai. Be to, mokesčio tarifai gali būti pildomi apmokestinus naujas teršiančias medžiagas, gaminius, pakuotes. Mokestį už aplinkos teršimą apskaičiuoja patys mokesčio mokėtojai vadovaudamiesi teršalų išmetimo apskaitos duomenimis. Mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių skaičiuojamas ir mokamas pagal faktiškai per ataskaitinį laikotarpį išmestą teršalų kiekį; už teršimą iš mobilių taršos šaltinių – pagal sunaudotą per ataskaitinį laikotarpį degalų kiekį; už teršimą iš lėktuvų – pagal pakilimo ir nusileidimo ciklų skaičių; už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis – pagal faktiškai per ataskaitinį laikotarpį (vienerius metus) pagamintą ar importuotą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytosios gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. Nustatyta tvarka apskaičiuotas mokestis turi būti sumokėtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos. Atskirais atvejais mokestis už aplinkos teršimą gali būti skaičiuojamas pagal padidintus tarifus (faktiškai tai laikytina baudų taikymu). Mokestis pagal didesnius tarifus yra skaičiuojamas, kai:1) išmetama daugiau teršiančių medžiagų, nei leidžia normatyvai;2) nuslepiamas išmestų teršalų kiekis;3) nuslepiamas degalų kiekis, sunaudotas mobiliuose taršos šaltiniuose;4) nuslepiamas apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekis.Mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių ir mobilių taršos šaltinių yra paskirstomas valstybės ir savivaldybių fondams: 30 procentų yra mokama į valstybės biudžetą ir naudojama Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo programoje numatytiems investiciniams projektams finansuoti, o 70 procentų mokama į tos savivaldybės, kurios teritorijoje yra taršos objektas, gamtos apsaugos fondą. Mokestis už aplinkos teršimą gaminių ar pakuotės atliekomis įskaitomas į valstybės biudžetą ir naudojamas Gaminių ar pakuotės atliekų tvarkymo programai. Didesnio tarifo mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą ir naudojamas Aplinkos apsaugos rėmimo programos tikslams įgyvendinti.
Mokestis už naftos ir dujų išteklius Mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje išgaunama nafta ir dujos. Šio mokesčio mokėtojai yra juridiniai ir fiziniai asmenys, nustatyta tvarka išgaunantys naftą ir dujas. Bazinis mokesčio tarifas yra 20 procentų išgautos naftos ir dujų pardavimo kainos, bet ne mažiau negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta kontrolinė kaina. O mokesčio už naftą ir dujas, išgaunamas valstybės lėšomis surastuose ir išžvalgytuose telkiniuose, bazinis mokesčio tarifas padidinamas 9 punktais. Tačiau, jei telkiniai surasti ir išžvalgyti ne vien valstybės lėšomis, bazinis mokesčio tarifas padidinamas papildomo tarifo (9 punktų) dalimi, proporcinga valstybės lėšų, išleistų telkiniui surasti ir išžvalgyti, daliai. Šis mokestis mokamas avansu lygiomis metinės mokesčio sumos, apskaičiuotos pagal numatomą išgauti naftos ir dujų kiekį, dalimis kas ketvirtį iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos. Metams pasibaigus, mokesčio suma perskaičiuojama pagal faktiškai išgautos naftos ir dujų kiekį ir iki vasario 1 dienos metinis apskaičiavimas pateikiamas valstybinei mokesčių inspekcijai. Papildoma pagal metinį apskaičiavimą mokesčio suma sumokama iki vasario 15 dienos. Tačiau už nuslėptą išgautos naftos ar dujų kiekį sumokamas mokestis ir dešimteriopa mokesčio dydžio ekonominė sankcija. Mokestis apskaičiuojamas, patikslinamas, išieškomas arba grąžinamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Laiku nesumokėjus mokesčio, imami delspinigiai. Mokestis už naftos ir dujų išteklius mokamas į valstybės biudžetą.Kai juridiniai ar fiziniai asmenys, gavę licenciją eksploatuoti naftos ar dujų išteklius reikiamai netvarko išgautų išteklių apskaitos, iš jų atimama licencija, o avansu sumokėtas mokestis negrąžinamas.
Išvados
Lietuvoje mokesčiais pradėta labiau domėtis XIII a. 1918m. paskelbus Lietuvai nepriklausomybę, pradėjo formuotis nauja valstybės mokesčių sistema. O 1919 m. sausio 23 d. priimtas mokesčių įstatymas, po to leidžiami kiti norminiai aktai mokesčių ir rinkliavų klausimais. Jau tuo metu Lietuvos valstybės pajamos sudarė 3 pozicijos: netiesioginiai mokesčiai, valstybių įmonių pajamos ir tiesioginiai mokesčiai. Nagrinėjant mokesčius jų poveikio mokėtojui aspektu išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tokia mišri mokesčių sistema leidžia užtikrinti apmokestinimo lygybę. Nors daugelio šalių biudžete pagrindinis vaidmuo tenka tiesioginiams mokesčiams, tačiau lyginamasis jų svoris kiekvienoje šalyje skirtingas. Didžiausią tiesioginių įplaukų dalį sudaro įplaukos iš įmonių pelno, fizinių asmenų pajamų mokesčių bei socialinio draudimo įmokų. Nors pastaruoju metu pasaulyje ryškėja tiesioginio apmokestinimo vaidmens nuolatinio mažėjimo ir netiesioginių mokesčių didėjimo tendencija. Mokesčiams surinkti yra įsteigtos įvairios institucijos. Viena pagrindinių institucijų yra valstybinė mokesčių inspekcija.
Taip pat reikia paminėti ir tai, kad šiai dienai labai daug yra išleistų įstatymų reglamentuojančių mokesčių mokėjimo būdus, jų tarifus bei yra nustatytos šių mokesčių mokėjimo taisyklės. Normaliai valstybės veiklai ir jos funkcijoms vykdyti būtini pakankami finansiniai ištekliai. Juos paprastai sudaro bendravalstybiniuose (centralizuotose) ar specialiuosiuose (tikslinės paskirties) fonduose sukaupti ištekliai, būtini tiek centrinės, tiek vietinės valdžios funkcijoms vykdyti. Kadangi nė vienos šalies Vyriausybė piniginių vertybių nekuria, tai jos išlaidos, skirtos valstybinėms programoms finansuoti, daugiausia yra padengiamos valstybės pajamas sudarančiais mokesčiais ir kitomis įmokomis. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek gyventojai. Mokesčiai yra valstybės arba viešosios valdžios nustatyta privaloma įmoka, už kurią jokia specialia paslauga jo mokėtojui nėra atlyginama. Tad pagrįstai rašė B. Franklinas: “Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai”. Todėl mokesčių neturėtume peikti. Jie buvo ir bus. Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t. y. funkcijoms vykdyti. Ir kaupia juos įstatymų nustatyta tvarka prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų. Mokesčių esmę taip pat atskleidžia: a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį apibūdinantys elementai: subjektas (kas privalo sumokėti mokestį), objektas (kas apmokestinama), šaltinis, mokesčio tarifas, mokesčio lengvatos ir kiti bruožai.Taigi mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.Literatūra
1. Marcijonas A., Sudavičius B. Mokesčių teisė. Vilnius, 2003 m.2. Meidūnas V., Puzinauskas P. Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida. Vilnius, 2001 m.3. Lietuvos Respublikos cukraus mokesčio įstatymas 2002 07 01 Nr.851 (Žin., 2002, Nr. 15 –551).
4. Čepienė I., Meidūnas V., Puzinauskas P. Dabartinė Lietuvos mokesčių sistema. Vilnius. 2000 m.5. Rimas J., Stačiokas R. Verslininkas ir mokesčiai. Ka