Mokesciai

ĮŽANGA

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas. Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai kaip pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems sudarys beviltišką finansinę situaciją. Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės vykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybė paskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tik tai atskleidžia valstybės vykdoma fiskalinė politika.

VYRIAUSYBINIAI PIRKIMAI

Nuosmukius ir depresijas sukelia per mažos išlaidos. Siekdama padidinti visumines išlaidas nuosmukių ar depresijų metu, vyriausybė gali padidinti nacionalinį produktą ir tokiu būdu suteikti bedarbiams darbą. Kartais visuminė paklausa didėja per greitai: ekonomikoje pasiekiamas visiškas užimtumas ir kainos pradeda augti. Ribodama visuminę paklausą, vyriausybė gali sulėtinti infliacijos tempus. Siekdama veikti visuminę paklausą, vyriausybė gali pasinaudoti dviem politinėmis priemonėmis: fiskaline politika ir monetarine politika. Fiskalinė politika kinta tuomet, kai vyriausybė keičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Ne tik investicijos ir asmeninio vartojimo išlaidos, bet taip pat ir vyriausybės pirkimai priskiriami visuminėms išlaidoms. Trumpai sakant, Visumines išlaidas sudaro asmeninio vartojimo išlaidos, pageidautinos investicijos ir vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas. Nors vyriausybė ir išleidžia daug pinigų, vis dėlto visuminės išlaidos gali būti dar nepakankamos, kad užtikrintų visišką užimtumą. Tam, kad ekonomika pasiektų visišką užimtumą, visuminės išlaidos turi padidėti. Vyriausybė, didindama prekių bei paslaugų pirkimą nuosmukį sąlygojančio atotrūkio kiekiu, gali pašalinti atotrūkį ir priartinti ekonomiką prie visiško užimtumo. Depresijos metu, kai reikia, kad visuminės išlaidos gerokai padidėtų, siekiant atstatyti visišką užimtumą, vyriausybės išlaidų nereikėtų sieti su vyriausybinėmis mokesčių įplaukomis. Išlaidas reiktų didinti, nedidinant mokesčių. Vyriausybė finansuodama savo išlaidas turėtų skolintis, didindama visuomeninę skolą. Depresijos metu deficitinės išlaidos yra pateisintos. Be to, jos skatintų visumines išlaidas ir sumažintų nedarbą. Kartais visuminė paklausa yra per didelė. Tada ekonomistai pasiekia visišką užimtumą ir kainos kyla. Tokiais atvejais vyriausybė turi taikyti ribojimo politiką. Ribodama savo išlaidas, vyriausybė gali sumažinti infliaciją. Vyriausybinės išlaidos – tik viena fiskalinės politikos pusė. Vyriausybės išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti yra savarankiška visuminės paklausos sudėtinė dalis. Tačiau vyriausybės sektoriaus įtaka visuminei paklausai neapsiriboja tik tiesioginiu poveikiu. Vyriausybės sektorius veikia visuminę paklausą netiesiogiai, keisdamas namų ūkio vartojimo išlaidas. Valstybė apmokestina namų ūkį, kita vertus moka namų ūkiui transferines išmokas. Gaunamos transferinės išmokos didina šeimų pajamas, o mokesčiai šeimų pajamas mažina. Siekiant įvertinti vyriausybės poveikį vartojimo išlaidoms, naudojama grynųjų mokesčių sąvoka. Grynieji mokesčiai yra skirtumas tarp namų ūkio mokamų mokesčių ir gaunamų transferinių išmokų. Grynieji mokesčiai parodo, kiek namų ūkių išmokos valstybei viršija valstybės išmokas namų ūkiui. Atsiradus gryniesiems mokesčiams, susidaro skirtumas tarp nacionalinių ir disponuojamų pajamų. Mišrioje ekonomikoje ne visos firmų sukurtos nacionalinės pajamos atitenka namų ūkiui, kadangi jų dalį kaip grynuosius mokesčius pasisavina vyriausybė. Įvertinus vyriausybės vykdomą namų ūkio apmokestinimą, vartojimo paklausos funkcija keisis, nes disponuojamos pajamos nebesutampa su nacionalinėmis pajamomis. Jei šalyje neįvesta mokesčių sistema, keičianti vyriausybės gaunamų grynųjų mokesčių apimtį keičiantis nacionalinėms pajamoms, ribinis polinkis vartoti nacionalines ir disponuojamas pajamas sutampa. Nors mokesčiai nėra tiesioginis visuminių išlaidų struktūrinis komponentas, tačiau jie netiesiogiai veikia išlaidas. Kai žmonės moka mokesčius, jie netenka dalies grynųjų pajamų ir todėl mažiau suvartoja. Taigi mažėja visuminių išlaidų struktūrinė dalis – asmeninis vartojimas. Kai mokesčiai didinami, tai mažėja ir vartojimą, ir visuminės išlaidos. Taigi, kai visuminės išlaidos per didelės, o kainos kyla, mokesčių didinimas yra būtent ta politika, kurios reikia laikytis. Antra vertus, mokesčių mažinimas atitiks skatinimo politiką. Mokesčių sumažinimas padidins grynąsias pajamas, todėl pakis vartojimas ir visuminės išlaidos. Sakyčiau, kad mokesčių pokyčiai yra beveik tokios pat veiksmingos visuminių išlaidų reguliavimo priemonės ,kaip ir vyriausybinio prekių bei paslaugų pirkimo pasikeitimai. Remiantis statistika ir ekonominiais skaičiavimais, galima teigti, kad, kai padidėja vyriausybiniai pirkiniai sakykim 100tūkst. Lt, tiek pat padidėja ir visuminės išlaidos, tačiau jei mokesčiai sumažinti 100 tūkst. Lt, tai visuminės išlaidos padidės tik 80 tūkst. Lt.Kadangi vyriausybinis prekių bei paslaugų pirkimas yra kur kas veiksmingesnis negu mokesčių dydžio pakeitimas, nėra reikalo griebtis vyriausybinių pirkimų, kai norima žymiai pakeisti visuminę paklausą. Mokesčių pakeitimai yra svarbi fiskalinės politikos dalis, nes mokesčių mažinimas bendrąja prasme yra mažiau ginčytinas negu vyriausybės išlaidų didinimas kaip priemonė skatinti ekonomiką. Abejojama vyriausybės sugebėjimu protingai išleisti pinigus ir bijoma, jog vyriausybės aparatas nepaprastai išaugs. Be to, mokesčių pakeitimai gali greičiau duoti efektą negu vyriausybės išlaidų pasikeitimai. Pavyzdžiui, išlaidų didinimas kelių tiesimui, namų statybai, užtvankoms ir kitiems visuomeniniams darbams atlikti reikalauja nemažai planavimo, o tai užima laiko. Apibendrinant galima pasakyti, kad siekiant skatinti visuminę paklausą ir tokiu būdu mažinti bedarbystę, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra vyriausybės išlaidų didinimas ar mokesčių mažinimas, t. y. taikymas priemonių, kurios didina vyriausybės deficitą arba mažina jo perteklių. Siekiant riboti visuminę paklausą ir tokiu būdu likviduoti infliaciją, tinkamiausia fiskalinės politikos priemonė yra vyriausybės išlaidų mažinimas ar mokesčių didinimas, t. y. taikymas priemonių, kurios daro vyriausybės biudžetą pertekliniu. Didėjantis vyriausybės biudžeto deficitas skatina visuminę paklausą. Vyriausybės biudžeto deficito sumažėjimas ar jo pertekliaus padidėjimas veikia kaip ribojantis veiksnys. Anksčiau minėtas pavyzdys apie bendrąjį mokestį, kuris sudarė 100 tūkst. Lt, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio galėtų būti nacionalinis produktas. Tačiau toks mokestis nėra realus. Paprastai mokesčiai didėja ar mažėja kartu su nacionalinėmis pajamomis ir nacionaliniu produktu. Tai visiškai teisinga, kai kalbama apie pajamų mokesčius: kuo daugiau žmonės uždirba, tuo didesnius mokesčius jie moka. Tai taip pat teisinga, kai kalbama apie pardavimo mokesčius: jei didėja nacionalinis produktas ir jo pardavimai, tai valstybinės pajamos iš netiesioginių mokesčių taip pat didėja. Mokestis, kuris didėja ir mažėja priklausomai nuo nacionalinio produkto pokyčių, vadinamas proporcinguoju mokesčiu, t. y. mokesčiu, duodančiu pajamas, kurios yra pastovus nacionalinio produkto procentinis dydis. Jeigu nacionalinis produktas padvigubėja, tai padvigubėja ir mokesčiai.

VALSTYBĖS PAJAMOS IR IŠLAIDOS

Vyriausybė dalyvauja ūkinėje veikloje, įsigydama tam tikras prekes ir paslaugas ( pav., apmoka švietimo, gydymo paslaugas, perka karinę techniką t. t.). Šios vyriausybės išlaidos didina visuminę paklausą. Kitą svarbią vyriausybės išlaidų dalį sudaro transferiniai mokėjimai – tai išmokos namų ūkiams pensijų, nedarbo pašalpų ir kitomis formomis. Transferiniai mokėjimai tiesiogiai visuminės paklausos nedidina, tačiau veikia ją netiesiogiai keisdami namų ūkio disponuojamas pajamas. Vyriausybės išlaidos neatsiranda iš niekur. Jei vyriausybė gali pirkti prekes ir paslaugas, vadinasi, ji privalo gauti pajamas. Vyriausybės pajamų šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka namų ūkis ir verslo firmos. Mokesčiai yra tiesioginiai (tai būtų pajamų, draudimo mokesčiai) ir netiesioginiai ( pridėtinės vertės, pardavimo, akcizo mokesčiai).

MOKESČIAI LIETUVOJE

Šalies mokesčių sistemą dabar sudaro 20 mokesčių (įmokų, rinkliavų). Kaip ir kitose daugiau ar mažiau išsivysčiusiose šalyse, tai pajamų ir pelno, socialinio draudimo, turto, vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių bei kiti mokesčiai: tiesioginiai ir netiesioginiai, mokami tiek fizinių, tiek juridinių asmenų. Šių mokesčių įplaukos patenka į nacionalinį biudžetą (valstybės bei savivaldybių), kelių fondą, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondų biudžetus. Statistikos departamentas skelbia atskirų biudžetų bei fondų duomenis. Tačiau vis dar nesuvedamos ir oficialiai neskelbiamos bendrosios šalies mokestinės įplaukos. Apytikriai šalies mokestinės įplaukos 1997 metais sudarė 12,6 mlrd.Iš mokestinių įplaukų ir BVP santykio galima susidaryti bendrosios mokesčių naštos vaizdą, taip pat suvokti mokesčių vaidmenį perskirstant pajamas. 1992-1996 metais bendroji mokesčių našta šalyje mažai kito, per mokesčius perskirstyta apie 30% BVP. 1997 metais mokestinių įplaukų ir BVP santykis išaugo 32,9%. Gana sparčiam šalies mokestinių įplaukų didėjimui tais metais įtakos turėjo atskirų mokesčių tarifų didinimas (akcizai), lengvatų mažinimas (pridėtinės vertės mokestis), mokesčių administravimo gerinimas. Atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus griežtinimas, sustiprinta kova su viengenčiais mokėti mokesčius. Tačiau reikia turėti galvoje, kad, apskaičiuodami 1997 metų mokestinių įplaukų ir BVP santykį, remtasi išankstiniais BVP duomenimis. Statistikos departamentas šiuos skaičius tikslina. Jei bus paskelbtas didesnis BVP, tai atitinkamai sumažės ir 1997 metų bendrosios mokesčių naštos rodiklis.

Mokestinių įplaukų ir BVP santykis Lietuvoje yra mažesnis negu EBPO šalyse ir ypač ES šalyse. Tačiau iš to negalima daryti išvados, jog Lietuvoje mokesčiai jų mokėtojus slegia mažiau. Tai vertinant reikia turėti galvoje, kad Lietuvoje BVP, tenkantis vienam gyventojui, lyginant su minėtomis šalimis, yra dar labai nedidelis. EUROSTAT duomenimis, 1995 metais BVP, tenkantis vienam Lietuvos gyventojui, apskaičiuotas pagal perkamosios galios paritetą, sudarė tik 24% ES vidurkio. BE to, bendrosios mokesčių naštos rodiklis Lietuvoje, manyčiau, yra kiek sumažintas, nes, apskaičiuodamas BVP, Statistikos departamentas į jį įtraukia ir nemažas neapskaitomos bei šešėlinės ekonomikos apimtis. Tuo tarpu iš neapskaitomos ir šešėlinės ekonomikos mokesčiai nemokami. Todėl bendroji mokesčių mokėtojų našta iš tikrųjų yra didesnė, nei rodo apskaičiuotas mokestinių įplaukų ir BVP santykis. Bendrosios mokesčių naštos rodiklis per paskutinius tris dešimtmečius (1965 – 1995 metais) tiek EBPO, tiek ES šalyse nuolat didėjo. Augant šio rodiklio absoliutiems dydžiams, jo prieaugio tempai lėtėjo. 1991-1995 metais bendroji mokesčių našta sumažėjo penkiose (iš penkiolikos) ES šalyse (ypač Švedijoje, kur ji buvo pati didžiausia).Suprantama, negalima teigti, kad analogiškos bendrosios mokesčių naštos kitimo tendencijos bus būdingos ir Lietuvai. Šio rodiklio dydis ir permainingumas priklauso nuo konkrečių vietos ir laiko sąlygų: šalyje egzistuojančios mokesčių bazės, jos potencinių galimybių panaudojimo, mokesčių administravimo efektyvumo, valdžios sugebėjimo racionaliai panaudoti mokestines įplaukas, priimto gyventojų socialinių poreikių (pvz., švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai ir pan.) tenkinimo būdus (privatus ar visuomeninis), prievolės mokėti mokesčius įsisąmoninimo laipsnio ir t. t. Tačiau, be abejonės, mokesčių mokėtojų, pramonininkų, kai kurių politikų taip pageidaujamas mokesčių naštos mažinimas – tai sudėtinga ir ne taip greitai sprendžiama problema.Fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su socialinio draudimo įmoka sudaro žymią darbo jėgos kaštų dalį (49 procentus ribinių darbo jėgos kaštų). Todėl šis mokestis ypač skatina slėpti ir mažinti gyventojų oficialiąsias pajamas. Jei anksčiau kentėjome nuo šešėlinės bedarbystės, dabar kone kiekviename žingsnyje susiduriame su atvirkščiu fenomenu – šešėliniu darbu. Konkurencinė kova, kurioje svarbų vaidmenį turi darbo jėgos kaštai, verčia ieškoti būdų mokesčiams darbo jėgai mažinti. Kai to nedaro valdžia – tai padaro įmonės ir žmonės. Nebegalėdami pakelti mokesčių naštos, jie verčiau dirba slapta nuo valdžios. Gyventojų pajamų mokestis skaidrus tol, kol yra išskaičiuojamasis, t.y. kai šį mokestį apskaičiuoja ir sumoka sumas išmokantis asmuo. Tačiau išskaičiavimo taikymas yra ribotas, be to – turi gausybę savo ydų. Išskaičiavimo negalima taikyti, kai gyventojas gauna pajamų iš kito žmogaus, arba tam tikroms pajamų rūšims, pvz., pajamoms iš kapitalo prieaugio. Išskaičiuojamasis mokestis yra paslėptas – dažnas žino tik algą “į rankas”, visiškai nenutuokdamas apie išskaityto mokesčio dydį. Norint, kad pajamų mokestis galėtų būti taikomas visuotinai, visiems gyventojams ir visoms pajamų rūšims, pajamų deklaravimas tampa neišvengiamu. Lietuvoje pajamų deklaravimas žengia pirmuosius žingsnius, tačiau nereikia didelės patirties, norint įsitikinti, kad pajamų deklaravimas visuomet yra brangus, pernelyg sudėtingas ir dažnai – nesaugus. Paplitusi nuomonė, jog galima panaikinti įmonių pelno mokestį, apmokestinant visas gyventojų pajamas. Toks apmokestinimo modelis yra įmanomas, tačiau tokiu atveju, pajamų mokestis paveldi visas pelno mokesčio ydas. Panaikinus pelno mokestį ir palikus veikti gyventojų pajamų mokestį, kiltų pagundos išlaidauti įmonės vardu. Kad taip neatsitiktų, įmonės ir toliau privalėtų vesti mokestinę apskaitą – mokesčio administravimo kaštai nesumažėtų. Be to, pagundos taikyti įvairius atskaitymus ir minusavimus, nustatant gyventojų pajamų mokesčio bazę, panaikinus pelno mokestį, dar labiau išaugtų. Šis kelias neveda link mokesčių skaidrumo, paprastumo ir visuotinumo. Valstybinis socialinis aprūpinimas vadinamas socialiniu draudimu, tačiau jis nesivadovauja draudimo principais ir yra tiesiog papildomas perskirstymo mechanizmas. Socialinio draudimo įmoka dažnai nepagrįstai išskiriama iš mokesčių tarpo – ji atitinka visus mokesčių požymius, todėl jai turi būti keliami tie patys reikalavimai kaip ir kitiems mokesčiams. Socialinio draudimo įmoka paprastai yra mokama tik nuo darbo pajamų, tokiu būdu darbo jėgai (kaštų planavimo stadijoje) užkraunama didesnė mokesčių našta ir sudaromos paskatos mažinti oficialius darbo kaštus. Perskirstymą ir neteisingumą ypač padidina tokie modeliai, kai socialinio draudimo įmoka imama nuo visų pajamų, nenustatant joms jokių išimtinų kriterijų, o išmoka nedaug priklauso nuo įmokų.

ATSKIRŲ MOKESČIŲ REIKŠMĖ FORMUOJANT ŠALIES MOKESTINES ĮPLAUKAS

1997 metais sparčiausiai išaugo akcizų ir PVM įplaukos. Buvo padidinti akcizų naftos produktams, alkoholiniams gėrimams, tabako gaminiams tarifai, nebetaikantys laikytinais 9% PVM tarifas šalies gamintojų pagamintiems maisto produktams, sumažintas kitų taikytų PVM lengvatų sąrašas. Lėčiausiai išaugo (tik 5,8% t. y. nesiekė net infliacijos rodiklio) juridinių asmenų pelno mokesčio įplaukos. Reikia nepamiršti daugelyje įmonių tebesitęsiantį gamybos bei jos pelningumo nuosmukį, 1996 metais vykusios bankų krizės poveikį bei, matyt, ir įmonių pastangas šio mokesčio išvengti.Nevienodai augant atskirų mokesčių įplaukoms, keičiasi mokestinių įplaukų struktūra. Per paskutinius trejus metus didesnis ar mažesnis stabilumas buvo būdingas fizinių asmenų pajamų mokesčio, valstybinio socialinio draudimo įmokų, turto ir kitų mokesčių lyginamosiomis dalims. Tuo tarpu pastebimai išaugo akcizų, PVM lyginamosios dalys. Nuolat mažėjo juridinių asmenų pelno mokesčio ir muitų lyginamosios dalys.Atskirų mokesčių svarba formuojant mokestines įplaukas ir perskirstant pajamas labai nevienoda. 1997 metais 91,1%visų šalies mokestinių įplaukų bei mokesčiais perskirstomo BVP teko penkiems mokesčiams: valstybinio socialinio draudimo įmokoms (26,9%), PVM (26,6%), fizinių asmenų pajamų mokesčiui (22,1%), akcizams (10,6%) ir juridinių asmenų pelno mokesčiui (4,9%).Suprantama, skirtingose šalyse imamų mokesčių rūšys (pavadinimai) labai įvairios. Tačiau, sprendžiant pagal sustambintą mokesčių nomenklatūrą (mokesčių grupes), Lietuvoje iš esmės imami analogiški mokesčiai. Lietuvoje neimami tik darbo užmokesčio ir darbo jėgos mokesčiai (nustatomi procentais nuo darbo užmokesčio arba kaip fiksuota suma vienam įdarbintajam), kurie būdingi tik kai kurioms EBPO ir ES šalims (pvz., Austrijai, Prancūzijai, Švedijai). Taigi Lietuvoje, palyginti su ES šalimis:mokestinėse įplaukose mažiau socialinio draudimo įmokų. Lietuvoje joms tenka 26,9% (1997 m.) šalies mokestinių įplaukų, ES šalyse vidutiniškai 29,4% (1995 m.);renkant kitus mokesčius tenka (išskyrus socialinio draudimo įmokas) daug daugiau netiesioginių mokesčių įplaukų. Tai vidaus prekių ir paslaugų, tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai.Lietuvoje 1997 metais netiesioginiai mokesčiai (pajamų ir pelno, darbo užmokesčio ir darbo jėgos, turto) siekė 13,6% BVP ,o tiesioginiai – 10,6% BVP. Taigi vyravo netiesioginiai mokesčiai. Jie visų mokesčių (be socialinio draudimo įmokų) įplaukose sudarė 56,2%.ES šalyse 1995 metais netiesioginiai mokesčiai siekė 12,9% BVP, o tiesioginiai – 16,6% BVP. Taigi vyravo tiesioginiai mokesčiai – jiems teko 56,3% visų mokesčių (be socialinio draudimo įmokų) įplaukų. Tiesa, tai būdinga ne visoms ES šalims. Graikijoje, Portugalijoje ir Prancūzijoje vyrauja netiesioginiai mokesčiai. Šie palyginimai su kitomis šalimis, suprantama, neleidžia atsakyti į klausimą, kokios mokestinių įplaukų struktūros siekti Lietuvai. Skirtingiems mokesčiams būdingi savi pranašumai ir trūkumai. Žinoma, netiesioginiai mokesčiai yra neutralesni, daugiau tinkantys ekonominio efektyvumo principui įgyvendinti, juos lengviau administruoti. Tiesioginiai mokesčiai parankesni lygybės, teisingumo principui įgyvendinti, aukštesniam mokestinių įplaukų elastingumui (priklausomai nuo pajamų augimo) pasiekti.Lietuvos Vyriausybės 1997-2000metų veiklos programa, jos įgyvendinimo priemonės, neseniai priimta Mokesčių teisinės bazės sutvarkymo programa ir patvirtintos jos įgyvendinimo priemonės leidžia teigti, kad atskirų mokesčių svarba formuojant šalies mokestines įplaukas dar gerokai keisis. Bus keičiamas gyventojų ir įmonių pajamų apmokestinimas, numatoma apmokestinti gyventojų nekilnojamąjį turtą, toliau didinti akcizus, pertvarkyti žyminį mokestį, mokesčius į kelių fondą. Svarbu, kad reformuojant mokesčius Lietuvoje, šalia pagrindinės – fiskalinės mokesčių funkcijos nebūtų pamiršta ir reguliuojančioji jų funkcija. Kaip teigia tarptautinių žodžių žodynas, “sistema – tai planingas, taisyklingas išdėstymas, sutvarkymas, organizacija”. Vadovaujantis šiuo apibrėžimu, Lietuvoje veikiančių mokesčių aibės sistema nepavadinsi. Mokesčiai buvo kuriami be sistemos vizijos, nekeliant jai jokių reikalavimų. Taisyklingo išdėstymo mokesčių aibėje taip pat nėra: mokesčiai persidengia, dubliuoja vieni kitus, apmokestina vien ir tą patį šaltinį. Tvarkos ir organizacijos Lietuvos mokesčių aibėje pasigendama – tai pripažįsta kiekvienas bent kiek kyštelėjęs galvą į mokesčių brūzgynus. Išvada viena – mokesčių sistemos Lietuvoje nėra. Mokesčių sistemos kokybę apsprendžia jai keliami reikalavimai – mokesčių sistemos principai. Laisvosios rinkos instituto siūloma proliberali mokesčių sistema remiasi šiais principais: lėšų surinkimo, o ne reguliavimo vaidmuo, minimali įtaka, teisingumas, nykstamumas, vienkartinis apmokestinimas, skaidrumas, visuotinumas ir automatiškumas, administravimo pigumas. Nepristatytas liko mokesčių teisingumo principas, kuris teigia, kad valstybės išlaikymas turi vienodai, o pereinamuoju laikotarpiu – proporcingai – kainuoti kiekvienam mokesčių mokėtojui. Jeigu valstybė rūpinasi mažas pajamas gaunančiais, neišgalinčiais gyventojais, t.y. vykdo perskirstymo programas, tai turi būti daroma biudžeto išlaidų, o ne mokesčių pagalba. Kitaip tariant, tikslingiau šiems gyventojams skirti pašalpą iš biudžeto nei sumažinti jiems mokesčius. Apsisprendus dėl mokesčių sistemos principų, reikia surasti kelią, kaip iš veikiančios mokesčių aibės pereiti prie mokesčių sistemos, nuspręsti, ką daryti su veikiančiais mokesčiais. Tai padaryti padeda veikiančių mokesčių atitikimo keliamiems reikalavimams įvertinimas. Ši veikiančių mokesčių analizė padiktuoja mokesčių reformos kelią – kuriuos mokesčius reformuoti ir kaip, kurių – atsisakyti.

Pelno mokestisKone labiausiai kritikuojamas Lietuvoje yra pelno mokestis (juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms – pajamų mokestis). Pelno mokestis – tiek dėl jo prigimties, tiek dėl apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos – akivaizdžiai pažeidžia išdėstytus mokesčių sistemos principus. Pelno mokestis yra įprastas ir patikimiausias valdžios įrankis, leidžiantis daryti intervencijas į ekonomikos procesus, juo nuolat ir nepaliaujamai kišamasi į ūkio subjektų veiklą, pažeidžiant laisvos konkurencijos sąlygas. Lietuvoje šis mokestis praėjo visus devynis pragaro ratus: pradedant prioritetinėmis šakomis, smulkiu ir vidutiniu verslu, baigiant lengvatomis užsienio kapitalo įmonėms ir bausmėmis užsienio įmonėms bei ofšorams. Nors ir įmanoma įsivaizduoti vieningai, visuotinai ir proporcingai taikom pelno mokestį, jo įtaka ekonomikos procesams ir subjektų sprendimams vis vien būtų didelė. Taip yra todėl, kad pati pelno apmokestinimo idėja verčia valdžią kontroliuoti pelno skaičiavimą, ribojant iš pajamų išskaičiuotinas išlaidas. Pasitelkiama vienokia ar kitokia pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka, kuri neišvengiamai įneša diskrecijos ir įtakoja kasdienius įmonių sprendimus. Kaip taisyklė, valdžios nustatyta pajamų ir sąnaudų pripažinimo tvarka dirbtinai išpučia apmokestinamą pelną. Pelno mokesčiu apmokestinama bazė beveik visuomet yra ginčytina, nes pajamų ir sąnaudų pripažinimo taisyklės negali aprašyti visos įmonių gyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Neskaidrios ir netikslios taisyklės išpurena dirvą korupcijai ir leidžia valdžiai (tiek dėl privačių, tiek dėl politinių interesų) kenkti konkrečioms įmonėms. Pelno mokesčiu valdžia ne tik riboja, bet ir skatina prioritetinius verslus, mažas įmones, konkrečius gamintojus. Tokia valdžios parama diskriminuoja “nepamalonintus”, iškreipia konkurencijos sąlygas, sukuria prielaidas grupių interesų tenkinimui kitų sąskaita ir korupcijai. Pelno mokesčio administravimas yra brangus. Mokesčių apskaičiavimo, mokėjimo ir administravimo kaštai yra neadekvatūs šio mokesčio įplaukoms į biudžetą. Lietuvoje pelno mokesčiu surenkamų pajamų dalis nacionaliname biudžete yra menka ir nuolat mažėja: 1994 metais sudariusi 13,7 procento nacionalinio biudžeto pajamų, 1995 metais ji sumažėjo iki 9,6 procento, o 1998 metais pelno mokesčiu surinkta tik 6,8 procento biudžeto. Pridėtinės vertės mokestisIš visų veikiančių mokesčių PVM lengviausiai gali būti pertvarkytas taip, kad atitiktų proliberalios mokesčių sistemos principus: jis yra automatiškai veikiantis ir sunkiai pritaikomas ekonomikai reguliuoti. Kaip jau buvo minėta, PVM veikiantis kartu su tiesioginiais pajamų mokesčiais pakartotinai apmokestina tą pačią bazę. Iš PVM gaunamos pajamos, nežiūrint daug mažesnio tarifo, negu tiesioginių pajamų mokesčių, sudaro daug didesnę biudžeto pajamų dalį. Lietuvoje PVM pagalba surenkama 43 procentai nacionalinio biudžeto. Todėl, tinkamai sutvarkius PVM, galima jį palikti pagrindiniu biudžeto lėšų surinkimo įrankiu. Turto mokesčių ydosLietuvoje veikia žemės, įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto bei paveldimo ir dovanojamo turto mokesčiai. Turto mokesčių taikymas dažnai remiasi nuostatomis, kad jais apmokestinamas kažkoks kitas šaltinis. Iš tiesų, mokesčiui nustatyti pasirenkamas naujas objektas – turto vertė, tačiau visi mokesčiai privalo būti sumokėti iš vieno vienintelio šaltinio – sukurtos vertės. Taigi, “skirtingų šaltinių” apmokestinimas yra subtili valdžios apgaulė, po kuria siekiama paslėpti tikrosios mokesčių naštos dydį. Turto mokesčių įtaka yra destruktyvi – jie kėsinasi į privačios nuosavybės ir šeimos pagrindus, negatyviai veikia iniciatyvą imtis veiklos bei ją plėtoti. Turto mokesčiai turi būti mokami, net jei tam nėra šaltinių – santaupų ar pajamų. Turto mokesčio apskaičiavimas susijęs su kita žymia problema – turto įvertinimu. Visi žinome, kad turto rinkos vertė išaiškėja tik tuomet, kai turtas yra parduodamas. Kiekvienu atveju ši vertė yra momentinė ir individuali. Apskaičiuojant turto mokestį, turtas vertinamas pagal direktyviai nustatytus rodiklius. Akivaizdu, kad tai sąlygoja nepagrįstą mokesčio dydį ir sudaro sąlygas naudoti mokestį reguliavimo tikslais. Beveik neišvengiamai taikomos išimtys bei lengvatos pažeidžia minimalios mokesčių įtakos principą bei sudaro sąlygas vengti apmokestinimo. Turto mokesčiai yra vieni iš nuostolingųjų mokesčių. Apmokestinamo turto vertės nustatymas išpučia mokesčio apskaičiavimo ir administravimo kaštus – darbas, įdėtas jiems apskaičiuoti bei administruoti, dažniausiai būna visiškai neadekvatus įplaukoms. Muito mokestis – protekcionizmas be sienųĮvairių gamintojų grupių protekcionizmas paprastai neapsiriboja vidaus rinka. Protekcionizmo tikslas – atvirai reiškiamas arba paslėptas – apsaugoti vietos gamintojus nuo užsienio konkurentų. Tačiau dėl muito įkalkuliavimo į kainą nukenčia visi – ir vartotojai, ir gamintojai. Kuo mažesnė šalis, tuo labiau jos žmonėms ir įmonėms svarbu laisvai prekiauti, įsivežti pačias pigiausias žaliavas ir prekes. Importo muitai atima šią teisę, priversdami mokėti brangiau, t.y. švaistyti išteklius. Saugomoms įmonėms tokia politika jokiu būdu nėra išsigelbėjimas – atribotos nuo tarptautinės konkurencijos įmonės merdi ir galiausiai pralošia. Eksporto muitais siekiama apsaugoti gamintoją arba vartotoją, o iš tiesų iškraipomos konkurencijos sąlygos bei gamintojų orientyrai. Neįmanoma “neutralizuoti” muitų – nes jų prigimtis yra reguliuoti ir įtakoti. Muitų taikymas užkrauna šalies gyventojams “mokestį-nemokestį”. Pavyzdžiui, garsusis cukraus įstatymas. Muitų cukrui taikymas leidžia Lietuvos cukraus gamintojams pardavinėti cukrų didesnėmis kainomis nei pasaulyje. Įsivaizduokime, kad panaikinami cukraus muitai, rinka užpildoma importiniu cukrumi, vietos fabrikai, norėdami parduoti cukrų, priversti sumažinti jo kainą. Cukraus fabrikai nebegali išsilaikyti, todėl valdžia juos imasi gelbėti – skiria subsidijas nuostoliams padengti, pavyzdžiui 1% pajamų mokesčio. Tokia akivaizdi valdžios pagalba cukraus fabrikams tikrai rėžtų akį. Tačiau lygiai tas pats vyksta ir dabar, tik subsidija yra nematoma, ji “skiriama” apeinant biudžetą. Dėl didelių muitų gyventojai priversti pirkti brangų lietuvišką cukrų – taip jie sumoka dalį pajamų – tik ne į biudžetą, o tiesiai cukraus gamintojams. Ši muitų įtaka ir našta yra žymiai sunkesnė nei biudžeto gaunama nauda. Akcizo mokestisAkcizo mokestis, istoriškai taikytas kaip mokestis prabangos prekėms, šiandien tapo tiesiog fiskaliniu įrankiu ir pažeidžia bene visus mokesčiams keliamus reikalavimus. Akcizas neskatina taupymo, racionalaus išteklių naudojimo ir nepanaikina įpročių, kuriems norima užkirsti kelią. Apstu pavyzdžių, kai akcizas tapo populiariu įrankiu valdžios protekcionizmui įgyvendinti (akcizas naftai). Akcizas yra žymi paskata kontrabandai bei nelegaliai prekybai. Kuo jis didesnis, tuo daugiau pelno galima gauti jo išvengus, tuo patraukliau užsiimti šešėline veikla. Akcizai importuotoms prekėms nustatomi pagal muitinę prekių vertę, įskaitant muitą, o vietinėje rinkoje pagamintoms prekėms – pagal pardavimo kainą be PVM. Tokiu būdu akcizo taikymas dar labiau iškreipia kainų disproporcijas, susidariusias dėl muitų taikymo. Funkciniai mokesčiai mažina perskirstymąFunkciniai mokesčiai skiriasi nuo kitų mokesčių tuo, kad jų pagalba nėra perskirstomos pajamos. Funkciniu mokesčiu sumokama už dar neprivatizuotas valdžios paslaugas (funkcijas), moka tas, kuris šia paslauga naudojasi, o mokesčio dydis atitinka paslaugos kaštus. Surinktos lėšos turi būti naudojamos būtent šioms paslaugoms finansuoti, o ne perskirstyti per biudžetą kitom reikmėm. Žyminis, kelių mokesčiai yra tipiniai funkciniai mokesčiai, tačiau Lietuvoje jie neatitinka šių mokesčių požymių. Pavyzdžiui, kelių mokestį Lietuvoje moka ne tas, kuris naudojasi valdiškais keliais, o visos įmonės. Žyminio mokesčio dydis visai nepriklauso nuo paslaugos kaštų, o surinktos lėšos neskiriamos funkcijai finansuoti. Funkciniais turėję būti mokesčiai Lietuvoje tapo reguliavimo įrankiu. Pavyzdžiui, žyminio mokesčio dydis ir taikymo tvarka iškraipo mokesčio paskirtį, riboja konkurenciją ir laisvę įeiti į rinką. Funkciniai mokesčiai, jei atitinka visus tris požymius, leidžia sumažinti perskirstymą, tačiau sukuria paslaugos kainos nustatymo problemą. Saikingai naudojami, jie gali suvaidinti teigiamą vaidmenį ir parengti dirvą valdiškų paslaugų privatizavimui. Analizė byloja, kad iš veikiančių mokesčių PVM – perspektyviausias mokestis, jo tobulinimui ir reikia skirti daugiausia dėmesio ir pastangų. Visų pirma, būtina panaikinti PVM lengvatas bei išimtis, kurios apsunkina PVM administravimą bei sumažina jo efektyvumą (išskyrus atvejus kai paslaugų apmokestinimas PVM būtų pernelyg komplikuotas ir sunkiai įgyvendinamas). Būtina išlaikyti vieningą mokesčio tarifą, užkertant galimybes šį mokestį paversti reguliuojančiu. PVM mokesčio tarifą reikia mažinti tvirtinant kasmetinį biudžetą. Taikant pajamų (pelno) mokesčius bei PVM, pažeidžiamas vienkartinio apmokestinimo principas, o pajamų mokesčio taikymas kartu su visomis jį lydinčiomis problemomis tampa beprasmiškas. Tikslinga naikinti gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčius, prieš tai atlikus reikalingą biudžeto reformą. Tol, kol veikia pelno mokestis, įstatymas turi nustatyti aiškias, tikslias ir vienareikšmes pelno mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo taisykles, mokestinį pelną priartinant prie finansinio. Taip pat svarbu panaikinti visas lengvatas, nustatyti vieningą proporcinį mokesčio tarifą ir priimti tokius įstatymus, kurie draustų ir ateityje nukrypti nuo vienodo visų įmonių traktavimo. Įmonių ir gyventojų pajamų mokesčių tarifai turėtų būti vienodi, tačiau išlyginti gyventojų ir įmonių mokesčių naštos nepavyks dėl socialinio draudimo mokesčio. Būtina nuosekliai mažinti pelno mokesčio tarifą, o sąlygom pribrendus (pirmiausia, įvykdžius biudžeto reformą), visiškai panaikinti šį mokestį. Kol taikomas fizinių asmenų pajamų mokestis, būtina laikytis vieningo tarifo visoms visų asmenų pajamoms, atsisakant įvairių atleidimų ir minusavimų. Pirmiausia tai reikštų, kad netaikomi jokie neapmokestinami minimumai ir nėra atleidimo tam tikroms gyventojų grupėms ar pajamų rūšims. Šio mokesčio pagalba įgyvendinama perskirstymo politika būtų sustabdyta, ir tiek, kiek valstybė apskritai vykdytų perskirstymo funkciją, ji būtų vykdoma tik biudžeto išlaidų pagalba. Visos žmonių pajamos būtų apmokestinamos vienodu tarifu, ir žmonės nebebūtų įtraukiami į bevaisį žaidimą, siekdami sumažinti asmeninę mokesčių naštą. Daugely šalių populiarūs atskaitymai iš pajamų mokesčio neturi būti įvedami, o jei įvesti – turi būti naikinami. Tokių atskaitymų pavyzdžių yra daug, tai – išlaidos investicijoms, būsto įsigijimui, remontui ir pan. Atskaitymų pagalba manipuliuojama žmonių motyvacijomis, kišamasi į privačiausius jų reikalus, sudaromos skirtingos sąlygos skirtingam pajamų naudojimui, nepaprastai apsunkinamas mokesčio administravimas, kiekvienas žmogus paverčiamas buhalteriu, o kiekviena šeima – fiskaline agentūra ir valdžios valios vykdytoja. Fiskalinis (lėšų surinkimo) mokesčio vaidmuo tuomet nyksta, o reguliuojantis – stiprėja. Todėl, kol egzistuoja fizinių asmenų pajamų mokestis, protingiausia jį taikyti visoms pajamoms, bet kuo mažesniu tarifu. Būtina leisti žmogui išleisti pajamas taip, kaip pageidauja, neprimetant jam jokių mokestinių paskatų. Socialinio draudimo įmokos dydis būtų ribojamas, ji neturi būti mokama virš nustatytos pajamų ribos. Tačiau toks principas nepakeičia sistemos iš esmės. Todėl norint sumažinti perskirstymą ir pereiti prie kitų socialinio aprūpinimo metodų, reikia sukurti prielaidas privačiam kaupiamajam pensijų draudimui ir neapsunkinti privataus draudimo įmokų pajamų bei socialiniais mokesčiais. Taip pat reikia laipsniškai mažinti socialinių įmokų tarifą, suteikiant žmonėms realią galimybę draustis privačiai. Siekiant išlaikyti kainodaros nuoseklumą bei logiką, akcizai importuotoms prekėms (išreikšti procentais) turi būti nustatomi nuo prekių kainos be muito mokesčio. Akcizo mokesčio taikymą dažnai sąlygoja tarptautiniai susitarimai. ES šalims rekomenduojama taikyti akcizą trijų kategorijų prekėms – alkoholiui, tabakui ir degalams. Sudarius sąlygas – pirmiausia, reformavus biudžetą – akcizo mokestį galima ir reikia panaikinti. Tarptautiniais susitarimais ir vienašaliais sprendimais svarbu siekti muitų panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kurios tarptautinės sutartys, nepaisant savo pavadinimų, skelbiančių laisvos prekybos vardą , gali įpareigoti riboti laisvą prekybą trečių šalių atžvilgiu. Proliberali mokesčių sistemaĮvykdžius siūlom mokesčių reformą, PVM pagrindu veikiantis mokestis taptų vieninteliu biudžeto formavimo šaltiniu. Tiesioginė mokesčių našta taptų akivaizdi ir tiksliai nustatoma. Jos mažinimas būtų susijęs su mokesčio tarifo mažinimu. Šalia PVM galėtų likti veikiantys funkciniai mokesčiai – tol, kol valstybė teikia įstatymo nustatytas paslaugas. Privatizuojant valstybės teikiamas paslaugas bei turtą, šie mokesčiai mažėtų. Funkciniai mokesčiai savo ruožtu tarsi paruošia dirvą ir sąlygas valstybės funkcijų privatizavimui. Mokesčių sistema, pagrįsta vieningu valstybės mokesčiu, veikiančiu PVM pagrindu, bei funkciniais mokesčiais yra paprasta, aiški ir pigi. Ji verta būti ateities Lietuvos mokesčių sistema.

LIETUVOJE BIUDŽETAS LENKIA EKONOMIKĄ

Valstybės piniginių pajamų ir išlaidų planas vadinamas biudžetu. Jeigu valstybės pajamos lygios jos išlaidoms, biudžetas yra subalansuotas. Jei valstybės išlaidos didesnės negu pajamos – biudžetas bus deficitinis. O jei valstybės išlaidos mažesnės už gaunamas pajamas – valstybės biudžetas perteklinis. Biudžeto naudojimas visuminei paklausai reguliuoti, vadinamas vyriausybės fiskaline politika. Fiskalinė politika įgyvendinama keičiant vyriausybės išlaidų bei surenkamų mokesčių apimtį. 1996 metais į nacionalinį biudžetą buvo planuota surinkti šiek tiek daugiau nei 6,9 mlrd. Litų. Jau 1997 metais biudžeto pajamos viršijo 9 mlrd. litų. Seimas jau numatė, kad 2000 metais į nacionalinį biudžetą bus surinkta 11,388 mlrd. litų, – 10,6 % daugiau nei šiemet, o 2001 metais nacionalinis biudžetas turėtų būti papildytas iki 12,588 mlrd. litų pajamų- 10,5% daugiau nei 2000 metais. Vyriausybė šiemet planuoja surinkti per 10% daugiau mokesčių. Tokio pat biudžeto pajamų augimo laukiama ir per kitus dvejus metus. Tačiau optimistinė oficiali bendrojo vidaus produkto augimo prognozė siekia tik 5,5 procento. O dauguma užsienio ekspertų laikosi nuomonės, kad Lietuvos BVP šiemet padidės tik 3,5 procento.Pagal Ūkio ministerijos parengtą Lietuvos ūkio ekonominės ir socialinės raidos prognozę, 2000 metais laukiamas 6 proc. šalies ekonomikos augimas. Tokio pat BVP didėjimo laukiama ir 2001 metais. Tačiau ši prognozė iš esmės buvo parengta iki Rusijos krizės, todėl ekspertai šiuos skaičius dabar vertina skeptiškai. Šiemet prognozuojama infliacija – 4 proc., nors jau sausį ji siekė procentą, o BVP augimas, atsižvelgiant į tarptautinių organizacijų prognozes, sudarys taip pat apie 4 proc. Trūkstamų biudžeto pajamų skirtumą, kuris susidaro lyginant planuojamą biudžeto įplaukų augimą ir infliacijos bei BVP augimo sumą, reikės padengti įgyvendinant konkrečias priemones. Šiai problemai spręsti yra du sprendimo būdai: padidinti mokesčius arba sumažinti valdymo išlaidas. Šiandien kalbama gi tik apie mokesčių didinimą, o ne apie valdymo išlaidų sumažinimą. Nedidindama mokesčių ir nemažindama valdymo išlaidų, Vyriausybė, susidariusį biudžeto deficitą turės padengti skolindamasi arba toliau naudodama Privatizavimo fondo lėšas. Kaip jau anksčiau minėjau, jau parengtas nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, kuris numato apmokestinti gyventojų turimą nekilnojamąjį turtą. Tik kol kas dar diskutuojama, kokiu procentu šį turtą apmokestinti. Taip pat svarstomas rinkliavų įstatymo projektas, kuriame nustatytos trijų tipų rinkliavos. Vienai rinkliavų, žyminiam mokesčiui, bus skaičiuojama tik apmokestinamos paslaugos suteikimo kaštai. Tačiau žyminiu mokesčiu bus apmokestinamos tik tokios paslaugos kaip paso, liudijimo išdavimas, kurių žyminis mokestis dabar siekia nuo 10 iki 100 litų. Bendroji rinkliavų našta, palyginti su dabar galiojančiu žyminiu mokesčiu, užuot mažėjusi gali dar padidėti. Iš netiesioginių mokesčių per praėjusius metus nepakito tik pridėtinės vertė mokestis, sudarantis beveik pusę visų įplaukų į biudžetą, nors Vyriausybės 19997-2000 metų veiklos programoje parašyta, kad šį mokestį reikės sumažinti iki 15 procentų. Panaikinus juridinių asmenų pelno mokestį, sudariusį tik 5-8 proc. visų biudžeto įplaukų, prognozuojama, kad iš fizinių asmenų surenkamų mokesčių dalis biudžete padidės nuo 26,6 proc. iki 32 proc. Mokesčių mokėtojams svarbiausia yra tai, kiek mokesčių paimama iš privataus asmens, o kokia forma tai daroma žmogui, mokančiam mokesčius, jau nėra svarbu. Pačių mokesčių perskirstymas būtų teigiamas žingsnis tik tuomet, jei būtų mažinamas bendras mokesčių dydis. Šiuo metu valdžia kiekvienu žingsniu mokesčių srityje siekia, kad kuo daugiau būtų papildomas biudžetas, o į žmonių interesus ir galimybes neatsižvelgiama. Valdininkai prastus sausio rezultatus teisina skirtinga nei pernai surinktų akcizo mokesčių apskaita. Taip pat teisinamasi, kad mažas pajamas lėmė sustabdyta vienos pagrindinių mokesčių mokėtojų “Mažeikių naftos” veikla bei padidėjusi degalų kontrabanda. Kaip ir teigė ekspertai, padidinus degalų akcizus, neišvengiamai didėja ir degalų kontrabanda bei mažėja jų pardavimas.Planuojamas biudžetas yra socialiai orientuotas – išlaidų švietimui, kultūrai, mokslui, kitoms socialinėms reikmėms lyginamasis svoris didėja nuo 29,9 procento iki 32,8 procento. Lietuvoje jau keletą metų vyksta gili socialinė (kultūros, švietimo, gydymo) krizė. Kitų metų biudžetas rodo, kad šios sritys nebus reformuojamos, biudžetas skirtas senajai sistemai išlaikyti. Biudžetas yra tokio dydžio, kiek leidžia šalies ekonomika, tačiau jis per mažas socialinėms ir kitoms reikmėms finansuoti. Viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai kitais metais Vyriausybė siūlo skirti beveik 16 proc., krašto apsaugai – 6,3 proc., o bendram valstybės valdymui – 9,2 proc. valstybės biudžeto. Turint galvoje, kad dėl privatizavimo apie 10-15 proc. sumažės valstybės turtas, turėtų sumažėti ir valdymo funkcijų. Tačiau to nėra, priešingai, valstybės valdymo išlaidos gerokai didinamos. Šiek tiek sumažintos išlaidos žemės ūkiui. Taip pat sumažintos išlaidos kurui bei energijos tiekimo paslaugoms, transportui ir ryšiams. Ekonomistų nuomone, tai padaryta tik todėl, kad reikėjo kur nors taupyti, todėl tai nereiškia sisteminių pokyčių. Laisvosios rinkos instituto ekspertų nuomone, biudžeto projektas – eklektiškas, jį sunku analizuoti. Neaišku, kodėl tam ar kitam dalykui skiriami pinigai. Nėra biudžeto ryšio su Vyriausybės programa. Nagrinėjant projektą neaišku, kokiais būdais ir kokių tikslų bus siekiama. Turėtų būti aiškūs kiekvienos biudžetui priskirtos funkcijos finansavimo tikslai ir efektyvumas. Nagrinėjant biudžeto išlaidas pagal valstybės funkcijas matyti, kad daugiausia nacionalinio biudžeto lėšų sunaudojama socialinėms reikmėms tenkinti. Išlaidos švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam draudimui bei socialinei apsaugai ir rūpybai, sportui, rekreacijai ir kultūrai 1996 m. sudarė 50,9 proc. nacionalinio biudžeto, 31,6 proc. – valstybės ir net 74,9 proc. – savivaldybių biudžetų išlaidų. Socialinėms reikmėms tenkinti lėšų skiriama ir iš kitų valstybės ir savivaldybių biudžetų straipsnių – kuro ir energijos tiekimo paslaugoms apmokėti ir kai kurioms kitoms reikmėms. Nacionalinio biudžeto išlaidų dalis socialinei sferai pastaraisiais metais didėjo ir sudarė: 1993 m. – 46,7 proc., 1994 m. – 47,6 proc., 1995 m. – 48,1 proc., 1996 m. – 50,9 proc. Ekonomikai 1996 m. skirta 1525,2 mln. litų, arba 20,3 proc. nacionalinio biudžeto išlaidų. Iš šios sumos daugiausia skirta žemės ūkiui, kuro ir energijos tiekimui, butų komunaliniam ūkiui, transportui ir ryšiams. Išlaidų valstybės valdymui dalis padidėjo iki 7,4 proc., viešajai tvarkai ir visuomenės apsaugai – 11 proc., krašto apsaugai – 2,4 proc. Nacionalinio biudžeto pajamų ir išlaidų palyginimas su BVP parodo, kad tai pakankamai stabilūs rodikliai. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitas sudarė 35,4 mln. litų. Socialiniam draudimui 1996 m. išleista 2643,3 mln. litų. Didumą (95 proc.) šių išlaidų sudarė socialinio draudimo išmokos (pensijos ir pašalpos), ligos ir motinystės draudimo išlaidos, sveikatos draudimo išlaidos. Valstybinio socialinio biudžeto išlaidų struktūrai pastaraisiais metais būdingas spartesnis pensijų ir sveikatos draudimo išmokų didėjimas, palyginti su ligos ir motinystės draudimu bei draudimu nuo nedarbo. Pagal pensijų draudimą daugiausia išmokų tenka senatvės pensijoms. Šių išmokų didėjimą lėmė pensininkų skaičiaus ir vidutinės senatvės pensijos didėjimas. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto būklė labai sunki. Mėnesio išmokos vidutiniškai 20-30 mln. litų viršija pajamas. Įvertinus skolas vaistinėms, sanatorijoms, pašalpų gavėjams, Darbo biržai, susidaro lėšų trūkumas. Dėl tokios padėties lengviausia kaltinti Sodrą, kaip nesugebančią surinkti įmokų ar neracionaliai tvarkančią lėšas. Valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifas (31%) buvo patvirtintas 1990 matais. Nuo to laiko jis nepakito, nors ir vyko gana dideli ekonomikos, darbo rinkos pokyčiai. Ilgą laiką, ypač 1992 – 1994 m. Lietuvos ūkis smarkiai smuko. Įmonės bankrutavo, mažėjo darbuotojų. Atsirado juodoji rinka. Dalis žmonių sukūrė individualiąsias įmones ir toliau moka įmokas Sodrai. Tačiau jos menkai praturtina biudžetą. 1996 m. individualiųjų savininkų įmokos sudarė vos 0,8 proc. biudžeto pajamų. Kiti tapo bedarbiai, t. y. jau ne mokančiais Sodrai, o imančiais iš jos. Kiek žmonių nuėjo į juodąją rinką, niekas tiksliai negali pasakyti. Taip pat nežinoma, kiek prarandama lėšų dėl dvigubos buhalterijos bei nuslėpto tikrojo užmokesčio. Tačiau juodoji rinka, matyt, pasiglemžė ne tiek daug žmonių, kaip anksčiau manyta. Tikėtina, jog nemenka dalis “dingusiųjų” – tai kaimo vietovėse gyvenantys žmonės, kurie arba neturi darbo, arba jų pajamos pernelyg mažos, kad užtektų socialinio draudimo įmokoms. 1996 m. Sodroje buvo užregistruoti 58,4 tūkst. ūkininkų ir 3256 žemės ūkio bendrovės. Tik 75,2 tūkst. žemės ūkyje dirbančių žmonių (1,7 tūkst. ūkininkų ir 73,5 tūkst. bendrovių narių) pernai mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas. Sunku patikėti, kad tai – visa kaimo darbo rinka. Matyt, didesnė jos dalis su privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu neturi jokių reikalų. Taigi dirbančiųjų ir mokančių Sodrai įmokas žmonių nuolat mažėja, o gaunančiųjų išmokas daugėja. Pailginus pensinį amžių buvo tikėtasi, jog nustos daugėti pensininkų. Deja, taip neįvyko. Išeinančių į senatvės pensiją žmonių iš tikrųjų po truputį mažėja. Tačiau gaunančiųjų invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijas labai sparčiai daugėja.

Konsoliduoto centrinio šalies biudžeto deficitas vasarį buvo 0,03 proc. BVP. Šių metų vasarį konsoliduoto centrinio šalies biudžeto pajamos sudarė 764.31 mln. litų, visos išlaidos ir paskolos, atėmus grąžinamas sumas, — 779.77 mln. litų, fiskalinis konsoliduoto centrinio šalies biudžeto deficitas vasarį sudarė – 15.46 mln. litų arba 0,03 proc. prognozuojamo šių metų bendrojo vidaus produkto. Konsoliduoto centrinio šalies biudžeto mėnesio duomenys nuo šių metų pradėti rengti vadovaujantis Tarptautinio valiutos fondo duomenų platinimo specialiaisiais standartais (DPSS). Centrinis šalies biudžetas, pagal DPSS, yra platesnė sąvoka negu valstybės biudžetas. Jis apima valstybės biudžetą, valstybinio socialinio draudimo fondą ir didžiausius nebiudžetinius fondus (Privatizavimo, Privalomojo sveikatos draudimo, Agrarinės reformos, Bendrojo butų privatizavimo specialusis, Fondas bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais tenkinti, Santaupų atkūrimo sąskaita, Kelių fondas, Bendrasis paramos gyvenamiesiems namams, butams statyti arba pirkti fondas). Rengiant ataskaitą pagal DPSS šių biudžetų duomenys yra konsoliduojami, tai reiškia, kad yra išeliminuojami vidiniai pervedimai. Vadovautis DPSS standartais, pagal kuriuos pateikiami duomenys visame pasaulyje yra suprantami vienodai, Lietuva įsipareigojo tapusi TVF nare. Pagal DPSS pradėti rengti mėnesio duomenys. Konsoliduotų nebiudžetinių fondų pajamos vasarį buvo 122.93 mln. litų, išlaidos ir paskolos, atėmus grąžinamas sumas – 130.17 mln. litų. Konsoliduoto valstybinio socialinio draudimo pajamos ir išlaidos bei paskolos, atėmus grąžinamas sumas atitinkamai sudarė 256.51 mln. ir 276.14 mln. litų, konsoliduoto valstybės biudžeto pajamos ir išlaidos bei paskolos, atėmus grąžinamas sumas – 384.86 mln. ir 373.46 mln. litų. Kovą žymiai padidėjo įplaukos į valstybės biudžetą. Negalutiniais duomenimis, iki kovo 30 dienos valstybės biudžetas gavo 50 proc. daugiau pajamų negu šių metų vasarį. Pagerėjo ir akcizų surinkimas. Kovą akcizų gauta 24 proc. daugiau negu šių metų vasarį. Manau, kad svarbiausia biudžeto lėšų nesurinkimo priežastis slypi nesugebėjime įveikti šešėlinės ekonomikos, konkrečiau – kontrabandos, tyčinio mokesčių nemokėjimo, dvigubos buhalterijos. Deficitinis biudžetas – sunki našta, užkrauta ant visos visuomenės pečių. Vien deficito aptarnavimo išlaidos skaičiuojamos šimtais milijonų litų, kurie galėtų būti skirti švietimui, sveikatos apsaugai, kultūrai, mokslui finansuoti. Tenka tik apgailestauti, kad šių metų biudžeto deficitas dar didesnis negu praėjusiųjų. Mūsų tikslas – nuosekliai mažinant deficitą pereiti prie subalansuoto valstybės biudžeto. Biudžetas valstybės lygiu suprantamas kaip valstybės pajamų ir išlaidų sąmata metams, patvirtinta įstatymų nustatyta tvarka. Siekiant kiekvienais metais kuo racionaliau, taupiau ir efektyviau naudoti finansinius išteklius, būtina ieškoti racionalesnių, pažangesnių formų, metodų bei priemonių valstybės pajamoms sukaupti ir paskirstyti.Akivaizdu, kad reikia imtis ryžtingų priemonių. Vyriausybė turėtų reikliai įvertinti ministerijų steigėjų atliktą darbą ir įpareigoti jas kartu su Privatizavimo agentūra skubiai parengti programas stambiems energetikos, susisiekimo bei ryšių objektams privatizuoti. Ir pati Privatizavimo agentūra privalo užimti aktyvesnę poziciją, nes neužtenka vien perrašinėti steigėjų siūlymus, reikia ir pačiai turėti savo nuomonę ir aktyviai ją ginti. Dar neužmiršome, kiek kainavo 1995 metų pabaigoje dviejų stambių bankų – “Lietuvos akcinio inovacinio” bei “Litimpeks” – operacijų sustabdymas. Šių bankų griūtis smarkiai sukrėtė šalies finansų rinką, sukėlė masinę indėlių atsiėmimo bangą iš visų komercinių bankų. Per tris pirmuosius 1996 metų mėnesius gyventojų indėliai bankuose sumažėjo 17 procentų. Vėliau pavyko padėtį pataisyti, ir nuo rugpjūčio mėnesio gyventojų indėliai po truputį ėmė grįžti į bankus. Per metus bendra indėlių suma išaugo 16 procentų. Gerėjo ir kiti finansiniai bankų rodikliai, pavyzdžiui, vien tik jų disponuojamas turtas per metus išaugo daugiau kaip 24 procentais. Tačiau pagal įregistruotą akcinį kapitalą šiuo metu Lietuvoje vyrauja nedideli bankai, kurių akcinis kapitalas tesudaro 20-30 mln. litų. Tai, žinoma, tolokai iki tarptautinių standartų.

VALSTYBĖS SKOLOS

Šių metų vasario mėnesį valstybės skola sumažėjo 69 mln. litų ir sudarė 9425 mln. litų, arba 20,3 procento BVP. Tiesioginiai valstybės įsipareigojimai šį mėnesį sumažėjo 44 mln. litų, netiesioginiai įsipareigojimai (išduotos valstybės garantijos dėl paskolų) sumažėjo 25 mln. litų. Visa ilgalaikė skola (tiesioginė ir netiesioginė) vasario pabaigoje buvo 7160 mln. litų, trumpalaikė skola – 2265 mln. litų. Tiesioginė vidaus skola vasario pabaigoje siekė 2693 mln. litų, arba 28,6 procento visos valstybės skolos. Per mėnesį ji padidėjo 29 mln. litų: 20 mln. litų – dėl dvejų metų trukmės Vyriausybės obligacijų išleidimo; 9 mln. litų – dėl trumpalaikių iždo vekselių.Netiesioginė vidaus skola (Lietuvos komerciniams bankams ir kitiems kreditoriams išduotos valstybės garantijos dėl paskolų) per antrą 1999 metų mėnesį sumažėjo 16 mln. litų ir buvo 111 mln. litų. Tiesioginė užsienio skola (valstybės vardu gautos paskolos) 1999 vasario 28 dieną siekė 4654 mln. litų, arba 49,4 procento visos valstybės skolos. Vasario mėnesį skola sumažėjo 73 mln. litų. Pagrindinės priežastys, lėmusios sumažėjimą buvo valiutų kursų kitimas – 69 mln. litų ir grąžintų 4 mln. litų užsienio paskolų. 1998 m. vasario pabaigoje Lietuva buvo skolinga (kartu su išduotomis garantijomis dėl paskolų): užsienio šalių valdymo organams (Europos bendrijai, Europos investicijų bankui ir kt.) 1474mln.litų; tarptautinėms plėtros organizacijoms (Pasaulio bankui ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui)-999mln.litų; kitiems užsienio kreditoriams – 3166 mln. litų.

BIUDŽETO REFORMOS ESMĖ IR PRASMĖ

Valstybės išlaikymo našta, kuri vienu ar kitu būdu gula ant visų mokesčių mokėtojų, nėra vienalypė. Ji pasireiškia mokesčiais, valdžios skolinimusi, pinigų vertės atskiedimu bei žmogaus jėgų ir laiko skyrimu privalomų, tačiau nereikalingų, valdžios nustatytų taisyklių laikymuisi. Didžioji dalis šios naštos skirta finansuoti valdžios išlaidoms, kurioms sumažinti būtina valstybės išlaidų, arba biudžeto, reforma. Norint iš esmės sumažinti valstybės išlaikymo naštą, būtina apsispręsti dėl kiekvienos valstybės vykdomos funkcijos, kiekvieno siekiamo tikslo reikalingumo. Negali valstybės funkcijos augti ir plėstis, o mokesčių našta mažėti. Siūloma biudžeto reforma būtų svarbus žingsnis mažinant valdžios galias ir išlaisvinant privačią iniciatyvą. Pirma, ji leistų efektyviau naudoti valdžios turimus resursus. Antra, ji sudarytų aiškias lygas apsispręsti dėl valdžios vykdomų funkcijų ir siekiamų tikslų. Trečia, ji atskleistų, kas yra tiesiog mokesčių mokėtojų pinigų perdalinimas per biudžetą, o kas – visiems vienodai reikalingų darbų finansavimas. Visa tai sudarytų lygas ne tik racionalizuoti valdžią, bet ir susiaurinti jos funkcijas. Biudžeto reforma yra būtina, nes valstybės biudžeto sistema, įtvirtinta Lietuvos Respublikos biudžetinės sandaros įstatymu, bei biudžeto formavimo praktika neužtikrina valstybės išlaidų tikslingumo, sistematiškumo, skaidrumo ir efektyvumo. Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateikė koncepciją, kurioje išdėstyti siektini principai, kurių įgyvendinimas reikštų skaidrią, efektyvią, priimtiną bei suprantamą biudžeto sistemą . Siūlomi valstybės biudžeto sistemos principaiFinansavimo tikslingumasIki šiol biudžetas formuojamas pagal tradiciją : kam būdavo duodama lėšų iš biudžeto, tam ir bus, kas būdavo daroma, tas ir bus, kas gražiau paprašo, tas ir gaus. Dažnai net negalvojama, kas tokiu būdu teikiamu finansavimu bus pasiekta ir ar apskritai bus pasiekta. Biudžetinės sandaros įstatymas leidžia finansuoti viską, nereikalaudamas jokio rimtesnio pagrindimo. Instituto siūlymas yra įstatymu apibrėžti, kokie tikslai yra derami valdžiai ir turėtų būti finansuojami, kokie yra tik šios dienos darbai, taigi, jų vykdymas turi būti privatizuojamas, mažinant biudžetinį finansavimą, o kokių darbų finansavimas yra visiškai draudžiamas. Finansuojamos turi būti priemonės konkrečiam įstatyme įtvirtintam tikslui pasiekti, o ne sritys, “tradiciškai” remiamos valstybės. Tai padėtų ne tik piliečiams suvokti, ką daro valdžia, bet ir valdžiai suprasti, kiek valstybės finansavimas iš tiesų yra reikalingas ir padeda pasiekti rinkimuose iškeltus tikslus, atsirastų daugiau atsakingumo skirstant mokesčių mokėtojų lėšas bei geresnės kontrolės galimybė. Deficitinis biudžetas reiškia, kad vyksta valdžios išlaidavimas ateities kartų sąskaita. Ne mažiau svarbu, kad deficitinis biudžetas leidžia paslėpti tikrąją valdžios paslaugų kainą ir dėtis, kad nedidinant mokesčių galima dar daugiau išlaidauti. Siekiant užkirsti kelią perskirstymui tarp kartų, valstybė privalo išlaidauti pagal pajamas, t.y. biudžeto išlaidos turi neviršyti biudžeto mokestinių pajamų, o valstybės skolinimasis – panaikintas. Dėl konkrečių valstybės finansuojamų tikslų turi apsispręsti Seimas ir įtvirtinti juos vieningu konstituciniu įstatymu. Ministerijoms, departamentams bei kitoms valdžios ir valdymo institucijoms turėtų būti skiriama tik tiek lėšų, kiek reikia jų pačių veiklai finansuoti (darbo užmokestis, pastatų eksploatacija ir kt. – pagal sąmata ). Bet kokios institucijos finansavimo tikslingumą turėtų spręsti ne ministerija, o Seimas, tvirtindamas Biudžeto įstatymą. Seimas, o ne vyriausybinės institucijos yra išrinktas piliečių ir tiesiogiai skirtas atstovauti jų nuomonei. Mažėjanti mokesčių našta yra nuoseklus principas turint galvoje privatizavimo ir valstybės funkcijų mažinimo politiką . Deja, atsisakius vienos veiklos, valstybė nuolat imasi kitos, nors tai tėra susiję su atskirų grupių, o ne visuomenės poreikiais. Valstybės biudžeto absoliutus ir santykinis dydis turi mažėti, privatizuojant šiuo metu valstybės vykdomas funkcijas ir siaurinant jos tikslus. Siekiant sumažinti lėšų perskirstymą už valdžios teikiamas paslaugas sumokėti funkciniai mokesčiai turi būti naudojami tik šioms paslaugoms atlikti, o ne kitoms išlaidoms finansuoti. Biudžeto įstatymas turi būti tikslus, nedviprasmiškas, ir išsamus. Visi iš biudžeto finansuojami tikslai, uždaviniai bei lėšų administratoriai turi atsispindėti Biudžeto įstatyme.

Viena didžiausių ydų valstybės išlaidų sistemoje yra paslėptos išlaidos. Didelė dalis mokesčių mokėtojų lėšų patenka į nebiudžetinius fondus (jų Lietuvoje per 20), kurių naudojimo pagrįstumas ir kontrolė tampa sudėtinga. Visos valstybės išlaidos ir pajamos, įskaitant specialiuosius fondus ir visas skolas, kol jų yra, turi atsispindėti valstybės biudžete. Neretas kaltinimas valstybės biudžetui – mažai investuojama. Vykdant ekonomikos išlaisvinimo politiką šis kaltinimas yra nepagrįstas, nes investuoti turi privatūs subjektai, o ne valdžia. Valdiškas investavimas reiškia valdišką verslą. Tokių verslų kūrimas nesiderina su privatizavimu, brangiai kainuoja, neduoda lauktų rezultatų. Investicijos turėtų būti daromos pajamas uždirbusių žmonių ir įmonių lėšomis, o ne iš valstybės biudžeto. Valstybės investicijos galimos tiek, kiek jos būtinos pasiekti užsibrėžtus tikslus, tačiau nuo komercinių investicijų valstybė turėtų atsiriboti. Valstybės lėšos neturi būti skiriamos nei įmonių veiklai remti, nei kapitalui formuoti, o turimas kapitalas turi būti privatizuotas. Biudžeto įstatymas yra planas, tačiau planuojamų pajamų dydis visuomet skirsis nuo faktiškai gautų. Šiuo metu nėra tiksliai apibrėžiami valdžios veiksmai biudžeto nesurinkimo ar viršijimo atveju. Dažnai tokiu atveju pajamų planą bandoma žūtbūtinai įgyvendinti. Tai pasireiškia mokesčių didinimu, “žiauriomis” mokesčių surinkimo akcijomis ir panašiomis priemonėmis. Patvirtinto biudžeto lėšų paskirstymas turi būti detaliai reglamentuotas ir tinkamai organizuotas. Tais atvejais, kai biudžetas negauna visų planuotų lėšų arba surenka jų daugiau nei planuota, asignavimai turi būti mažinami (didinami) iš anksto nustatyta tvarka; proporcingai visiems jų gavėjams arba skirstomi pagal įstatymo nustatytą eiliškumą. Nuosekliai įgyvendinant siūlomus principus būtų sudarytos sąlygos mažinti mokesčius, užtikrinti esminių valstybės tikslų normalų finansavimą. Seimas, o ne iš biudžeto gyvenančios institucijos būtų tikrasis biudžeto formuotojas, mokesčių mokėtojai galėtų įvertinti, kiek efektyviai valdžia siekia užsibrėžtų tikslų.

APLINKOSAUGA ŪKINĖJE VEIKLOJE

Vienas pagrindinių prioritetų subalansuoto ūkio plėtojimo uždavinių yra sukurti teisinę ir ekonominė sistemą, kuri leistų išvengti konflikto tarp ūkio kokybinio augimo ir antropogeninės gamtinės aplinkos apkrovos. Būtina orientuoti veiksmus taip, kad išlaidos dėl skurdinamos bei teršiamos aplinkos atkūrimo, tektų ne visiems šalies piliečiams, o tiems, kurie gauna iš to naudos arba yra gamtos išteklių ir produkcijos vartotojai. Ūkinės veiklos aplinkosaugos prioritetas yra prevencinės priemonės, kurios įgalina ekonomiškai pigiau ir geriau plėtoti subalansuotą ūkį. Parengtos daugelio ūkio šakų programos (Nacionalinė energijos taupymo, Transporto ir aplinkos apsaugos ir kt.), kuriose numatytos ir aplinkosaugos priemonės. Toliau pateikiamos pagrindinės nuostatos, kurias reikia įgyvendinti norint užtikrinti subalansuotą šalies plėtrą išlaikant švarią ir sveiką gamtinę aplinką, išsaugant biologinę ir kraštovaizdžio įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą. Energetikos srityje – skatinti energijos taupymą, atsikuriančių energijos šaltinių panaudojimą, mažinti elektros ir šiluminių jėgainių taršą racionalizuojant degimo procesus, pereinant prie mažiau taršių kuro rūšių taip pat skatinti kitas konkrečias taršos mažinimo priemones, kurios numatytos Nacionalinėje energetikos strategijoje, patvirtintoje LRV 1994 m., bei Energijos vartojimo efektyvumo didinimo nacionalinėje programoje, patvirtintoje LRV 1992 m. Naujų jėgainių statybą pradėti tik visapusiškai išnagrinėjus poreikius, juos atitinkančius pajėgumus, kuro rūšis ir apsirūpinimą bei ekologinį priimtinumą, patikimumą ir saugumą. Užtikrinti ekologinį saugumą visam likusiam RBMK tipo reaktorių darbo laikui Ignalinos AE. Pramonėje – orientuotis į mažaatliekę, mažiau taršią gamybą, gamtos ir energetinių išteklių taupymą bei ekologiškai švarios produkcijos gamybą. Skatinti daugkartinės taros ir daugkartinių medžiagų gamybą bei vartojimą, antrinių žaliavų perdirbimą bei atliekų (ypač pavojingų) saugų tvarkymą, aplinkosaugos technikos gamybą. Žemės ūkyje – gerinti žemėnaudą, saugoti dirvožemio derlingumą. Derinti intensyvią žemdirbystę su ekstensyvia, skatinti ekologiškai švarių žemės ūkio produktų gamybą, diegti tausojančią ir bioorganinę žemdirbystę pirmiausia karstiniame regione. Reikia peržiūrėti kai kurių žemės ūkio objektų, esančių ekologiškai pažeidžiamose vietose, tolesnio naudojimo galimybes. Užtikrinti augalų apsaugos priemonių, trąšų bei kitų cheminių medžiagų saugų vartojimą. Miškų ūkyje – užtikrinti racionalų medienos naudojimą. Orientuojantis į medienos gaminių eksportą, palaipsniui atsisakyti žaliavos eksporto. Skatinti malkinės medienos (kaip vietinio atsikuriamojo biokuro) platesnį naudojimą. Didinti bendrą šalies teritorijos miškingumą, įveisiant miško želdinius žemės ūkiui netinkamuose plotuose, pirmiausia pažeisto agrokraštovaizdžio ir gamtinio karkaso teritorijose. Transporto srityje – palaipsniui pereiti prie ES reikalavimus atitinkančių degalų naudojimo, sukurti šalyje nepriklausomą degalų kokybės kontrolės sistemą, diegti išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemas, visiškai atsisakyti etiliuoto benzino, skatinti alternatyvaus kuro naudojimą, visuomeninio transporto plėtotę, racionaliai išdėstyti kelius ir gatves, kartu įgyvendinant aplinkosaugos priemones, didžiuosiuose miestuose diegti racionalaus eismo organizavimo ir kontrolės sistemas bei kitas priemones numatytas valstybinėje programoje “Transportas ir aplinkos apsauga”. Komunaliniame ūkyje – nedelsiant parengti naują komunalinio ūkio modelį, pagrįstą principu “teršėjas (vartotojas)” moka, konkurencija, veiklos ekonominiu skatinimu, komunalinių bei atitinkamų pramonės įmonių suinteresuotumu aukšta ekologine kultūra. Pirmiausia reikia: · pagerinti gatvių bei bendrojo naudojimo želdynų priežiūrą ir apsaugą miestuose ir miesteliuose, · užtikrinti buitinių atliekų apskaitą, surinkimą, rūšiavimą bei antrinį panaudojimą · tobulinti sąvartynų projektavimą, įrengimą ir eksploatavimą.

VIDAUS PREKYBOS APŽVALGA

Per šių metų 9 mėnesius mažmeninės prekių apyvartos augimo tempai, skaičiuojant palyginamomis kainomis, viršijo praėjusių metų atitinkamo laikotarpio apyvartos augimo tempus. Statistikos departamento pateiktais atrankinių tyrimų metu sukauptais duomenimis, įmonių, kurių pagrindinė veikla yra mažmeninė prekyba, prekių apyvarta padidėjo, skaičiuojant palyginamomis kainomis, 16,9% (atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu – 15,3%). Prekybos įmonių, kurių pagrindinė veikla yra automobilių prekyba, mažmeninė prekių apyvarta per š.m. 9 mėn. padidėjo 51,6%, alkoholinius ir kitus gėrimus parduodančių įmonių apyvarta padidėjo – 1,9 karto, drabužių specializuotų prekybos įmonių – 30,8%, kosmetikos ir tualeto reikmenų – 26,0%, baldų, apšvietimo ir kitų buitinių dirbinių – 27%, metalo dirbinių, stiklo, dažų – 16,7% ir kt. Maisto prekes parduodančių prekybos įmonių mažmeninės prekių apyvartos augimo tempai yra lėtesni. Ypač tai būdinga specializuotoms parduotuvėms. Jeigu nespecializuotų maisto prekių prekybos įmonių apyvarta padidėjo 11% – 16%, tai specializuotų mėsos ir mėsos produktų – atitinkamai 2,5%, kitų prekių – 3,4%, o vaisių ir daržovių prekybos įmonių apyvarta netgi sumažėjo 11,7%.Tačiau, pradedant nuo liepos mėn., pastebimas mažmeninės prekių apyvartos vystymosi tempų sulėtėjimas. Jeigu I-me pusmetyje apyvarta vidutiniškai per mėnesį padidėdavo apie 22%, tai liepos mėn. – 10,8%, rugpjūčio mėn. – 12,4%, rugsėjo mėn. – 9,6%. Pagrindine apyvartos augimo tempų sulėtėjimo priežastimi, mūsų nuomone, laikytina ekonominės krizės Rusijoje įtaka. Pastebimai sulėtėjo automobilių degalų apyvartos augimo tempai. Per š.m. 9 mėn. įmonių, kurių pagrindinė veikla yra automobilių degalų mažmeninė prekyba, apyvarta padidėjo, palyginus su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, 3,5%, o rugpjūčio mėn. netgi sumažėjo 3,4%, palyginus su praėjusių metų rugpjūčio mėn., rugsėjo mėn. sumažėjo atitinkamai 4,5%. Sumažėjo ir automobilių degalų apyvartos lyginamasis svoris šalies bendroje mažmeninėje prekių apyvartoje nuo 8,6% 1997m. iki 7,9% 1998m. (Statistikos departamento atrankinių stebėjimų per sausio-rugpjūčio mėn. duomenimis). Sumažėjus automobilių realizavimo rinkai už šalies ribų (š.m. rugsėjo mėn. eksportuota tik 52,2% rugpjūčio mėn. eksportuotų automobilių kiekio), sumažėjo ne tik įmonių, kurių pagrindinė veikla yra automobilių prekyba, apyvartos augimo tempai (sausio – rugpjūčio mėn. apyvartos prieaugis sudarė 56,5%, o rugsėjo mėn. – tik 19,4%), bet ir įmonių, kurių pagrindinė veikla yra automobilių priežiūra ir remontas (š.m. rugsėjo mėn. apyvarta, palyginus 1997m. rugsėjo mėn., sumažėjo 5,5%).Apyvartos (išskyrus automobilių ir degalų prekybą) prieaugio tempus, mūsų nuomone, didžia dalimi įtakojo darbo užmokesčio augimo pokyčiai šalies ūkyje).Kaip rodo Statistikos departamento atliekamų namų ūkių biudžetų tyrimų duomenys, dar didelę prekių dalį Lietuvos gyventojai perka ne parduotuvėse. 1998m. I-jo pusmečio duomenimis, ne parduotuvėse buvo pirkta 28,5% maisto produktų ir gaiviųjų gėrimų ir 38,7% alkoholinių gėrimų bei tabako gaminių (iš to skaičiaus 44,0% natūralios kavos, 47,8% – 64,5% mėsos, 36,7% – 47,5% paukščių, 43,5% – 47,3% subproduktų, 69,7% šviežios žuvies, 37,9% pieno, 55,6% kiaušinių, 46,3% aliejaus, 71,4% bulvių, 40,5% cukraus, 20,9% degtinės, 27,3% konjako, 50,1% cigarečių su filtru ir t.t.).Šiais metais toliau mažėja infliacija. Jeigu 1997m. sausio – rugsėjo mėn. infliacija sudarė 6,4%, (palyginus su 1996m. gruodžio mėn.), tai per atitinkamą šių metų laikotarpį sudarė 1,8% (palyginus su 1997m. gruodžio mėn.) ir buvo mažesnė, palyginus su Latvija ir Estija (infliacija per š. m. 9 mėnesius Latvijoje sudarė 2,0%, Estijoje – atitinkamai 6,2%). Birželio mėn. pirmą kartą Lietuvoje, užfiksuotas vartotojų kainų indekso sumažėjimas (-0,5%, palyginus su gegužės mėn.). Rugpjūčio mėn. vartotojų kainų indeksas sumažėjo, palyginus su liepos mėn. 0,6%, o rugsėjo mėn., palyginus su rugpjūčio mėn. sumažėjo 0,4%. Infliacijos tempų mažėjimui didžiausią įtaką turėjo maisto produktų atpigimas. Rugsėjo mėn. lyginant su 1997m. gruodžio mėn. maisto prekių kainos sumažėjo 3,8%. ženkliai sumažėjo kainos tokių produktų, kaip sviestas (7,7%), cukrus (7,5%), duonos ir pyrago gaminiai bei grūdų produktai (2,9%), kava, arbatžolės, kakava (5,7%), nenugriebto pieno produkcija (1,2%). Šių metų bėgyje pastoviai žemas buvo mėsos produktų vartotojų kainų indeksas (100,6% – 99,9%). Kaip ir praėjusiais metais, dėl pasiūlos sezoniškumo, III-me ketvirtyje mažėjo vaisių, daržovių ir bulvių kainos (rugsėjo mėn., palyginus su 1997m. gruodžio mėn. kainų indeksai sudarė atitinkamai 97,5% ir 89,9%).

Dėl akcizų tarifų padidinimo išliko aukštas vartotojų kainų indeksas alkoholiniams gėrimams ir tabako gaminiams – atitinkamai 114,0% ir 113,4%, palyginus su 1997m. gruodžio mėn. Panaudojus kai kurias kainų reguliavimo priemones Lietuvoje gaminamiems naftos produktams, padidinus akcizo tarifą pavyko išvengti didesnio jų kainų pakilimo Lietuvos rinkoje. Variklių benzino mažmeninės kainos balandžio mėn. padidėjo 3,5%, palyginus su praėjusiu mėn.,vėlesniais mėnesiais svyravo nežymiai ir rugsėjo mėn., palyginus su gruodžio mėn., kainų indeksas išliko 103,6%. Daugumos maisto prekių kainų mažėjimą, apart sezoninių veiksnių, nulėmė šių prekių pasiūlos padidėjimas vidaus rinkoje. Per 9 šių metų mėnesius daugiau, palyginus su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, vidaus rinkoje iš Lietuvos įmonių buvo parduota mėsos gaminių (11,6%, skaičiuojant vertine išraiška), žuvies produktų (atitinkamai 93,1%), pieno produktų (15,6%), vaisių ir daržovių (41,4%), alaus (25,2%). Taip pat minėtame laikotarpyje daugiau vidaus rinkai buvo realizuota tabako gaminių (16,7%), siuvinių (41,4%), stiklo gaminių (11,4%), radijo, televizijos, ryšių įrengimų ir prietaisų (10,4%), baldų (21,1%) ir kt. Ypatingai ši tendencija išryškėjo rugsėjo mėnesį. ženkliai sumažėjus produkcijos realizavimui į kitas valstybes, pagrindinai į Rusiją, (bendra realizuotos produkcijos apimtis rugsėjo mėn., palyginus su rugpjūčio mėn., sumažėjo 11,4% ), padidėjo šios produkcijos apimtys vidaus rinkoje (atitinkamai 6,4%). Visumoje Lietuvos pramonės įmonių parduotos produkcijos apimtys vidaus rinkai per š.m. 9 mėnesius beveik išliko praėjusių metų lygyje (99,8%). Mažiau buvo realizuota cukraus (37,2% palyginus su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu), šokolado ir konditerijos gaminių (atitinkamai 93,4%), pašarų gyvuliams (55,7%), degtinės ir likerio-degtinės gaminių (69,7%), tekstilės ir trikotažo gaminių (87,9%), kailinių dirbinių (81,3%), odos dirbinių (86,3%), skalbimo ir valymo priemonių (84,6%), trąšų (77,3%), naftos produktų (82,9%) ir t.t.Jeigu Lietuvos pramonės įmonių vidaus rinkai parduotos produkcijos apimtys visumoje išliko praėjusių metų lygyje, tai importuotų prekių apimtys (skaičiuojant vertine išraiška per š. m. 9 mėn., palyginus su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, padidėjo 1,4 mlrd.Lt arba 11,3%(Muitinės departamento operatyviniais duomenimis).Kai kurių prekių rinkose ir toliau didėja importo dalis. Pvz., mažiau pagaminus mėsos 6,5 tūkst.tn arba 10,7%, vidaus rinkos reikmėms buvo importuota 33,0% daugiau kiaulienos, beveik 40% daugiau paukštienos. Muitinės departamento operatyviniais duomenimis, paukštienos importo apimtys per š.m. 9 mėn. (8,26 tūkst.tonų) beveik pasiekė šios produkcijos gamybos apimtis Lietuvoje (9,24 tūkst.tonų). Vis dar didelė dalis importuojama rūgščios pieno produkcijos. Nežiūrint į tai, kad jogurtų gamyba Lietuvoje per š.m. 9 mėn., palyginus su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu, išaugo 2,3 karto, šios produkcijos importo apimtys siekia 41% gamybos apimčių. Mažėjant degtinės ir likerio-degtinės gaminių gamybos apimtims (per 9 mėn. pagaminta tik 60,4% praėjusių metų atitinkamo laikotarpio kiekio), šių gaminių importo apimtys padidėjo 37,3%, iš to skaičiaus degtinės – 2 kartus. Vis toliau didėja importuojamos produkcijos dalis kilimų rinkoje (gamybai sumažėjus 18,4%,importas padidėjo 27,4%), avalynės (gamybai, įskaitant ir guminę avalynę, sumažėjus 5,3%, importas padidėjo 54,7%) ir kitose rinkose.Mažėjant gamybai, padidėjo buitinių šaldytuvų importas (64,1%), dulkių siurblių (3 kartus), dviračių (28,9%), asbestcementinių lakštų (14,8%), tualetinio muilo (6,4%) ir kt. Atskirų prekių rinkose pastebimas pardavimo apimčių mažėjimas. Tai gali būti aiškinama arba paklausos sumažėjimu toms prekėms, arba dalies paklausos tenkinimu kontrabandinėmis prekėmis. Pvz., per š. m. 9 mėn., sumažėjus gamybai tokių prekių, kaip šampanas (-40%), makaronai (-60%), skysčio skaitikliai (-47,7%), elektros energijos skaitikliai (-50,5%), sumažėjo ir šių prekių importas ( atitinkamai -77,3%,-9,6%,-83% ir 72,9%).Per apžvelgiamą laikotarpį ženkliai sumažėjo importuoto variklių benzino įtaka. Variklių benzino gamyba per šį laikotarpį padidėjo 340,8 tūkst. tonų arba 27,4%, o importo apimtys sumažėjo 47,7 tūkst. tonų arba 41,5%.

ATLYGINIMŲ POLITIKA IR PAJAMŲ PASKIRSTYMAS

Sovietiniu laikotarpiu darbo užmokestis planinėje ekonomikoje buvo stipriausias pajamų paskirstymo mechanizmas, padėjęs kontroliuoti bendras nacionalinio ūkio išlaidas už darbą, taip pat ir asmeninį vartojimą. Darbo užmokestis buvo pagrindinis pajamų šaltinis. Valstybė nustatydavo ir griežtai kontroliuodavo beveik visus pajamų šaltinius, tarp jų ir pagrindinį darbo užmokestį bei paskatinamuosius išmokėjimus ir premijas. Darbo užmokestis buvo nustatomas pagal centralizuotą tarifų sistemą. Tokia sistema buvo taikoma visoms įmonėms. Šiai sistemai buvo būdingi maži atlyginimai ir nežymūs jų skirtumai taro darbuotojų kategorijų. Lietuvoje vykdoma rinkos reforma parodė, kad centralizuotos darbo užmokesčio politikos taikymas stabdo pajamų politikos reformą. Dabar yra atkuriami kiti pajamų šaltiniai, tokie kaip pajamos iš nuosavybės, su kapitalu susijusios pajamos. Centralizuota darbo užmokesčio politika išliko tiktai biudžetinėje sferoje. Be to, pajamų politikos reforma sąlygojo esminius pokyčius darbo užmokesčio nustatymo sistemoje, decentralizavo galimybę sulygti darbo užmokestį bei pakeitė darbo užmokesčio vaidmenį paskirstant pajams ir kt.Pagal 1991 m. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymą darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų. Tačiau minėtas įstatymas įpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę nustatyti minimalų vidutinį atlygį, be to, darbuotojui nustatytas valandinis tarifinis atlygis negali būti mažesnis už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį. Minimalios mėnesinės algos dydis taip pat naudojamas kaip minimali garantija apskaičiuojant ligos bei motinystės pašalpas. Nuo 1991 m. pradžios iki 1997 m. lapkričio mėnesio minimali mėnesinė alga keitėsi 33 kartus, daugiausia 1993 m. – 10 kartų. Nepaisant tokių gana aktyvių pastangų sumažinti vartojimo prekių ir paslaugų kainų augimo paveikį minimalioms pajamoms, minimalios mėnesinės algos realus dydis labai sumažėjo. 1993 m. šis dydis sumažėjo net 76 proc. palyginti su 19991 metais. Indeksacijos dėka 1994 m. minimalios mėnesinės algos realaus dydžio kritimas buvo sustabdytas, o nuo 1995 m. pradėjo kilti. 1995 – 1997 m., didinant minimalią mėnesinę algą, buvo vadovaujamasi ne tik dėl kainų indekso augimo prarastų pajamų atkūrimo principu, bet ir noru padidinti minimalias socialines garantijas dirbantiesiems. Taip pat buvo tikimasi, kad padidės įplaukos į nacionalinį bei valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu.

FISKALINĖS POLITIKOS PRIEMONIŲ PANAUDOJIMAS

Diskretinė fiskalinė politika – tai vyriausybės sąmoningai vykdomas mokesčių ir išlaidų keitimas, siekiant paveikti realią nacionalinio produkto apimtį, užimtumą ir kontroliuoti infliaciją. Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jeigu ekonomikai būdingas nuosmūkis, t. y. faktinis nacionalinis produktas yra mažesnis už potencialųjį, vyriausybė įgyvendins fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą, abiejų išvardintų priemonių derinimą. Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas iš dviejų šaltinių: vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų. Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės paskolos lakštus – obligacijas. Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą vyriausybės skola nuolat didėja: vyriausybė kuria naujus pinigus. Šis deficito finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Manoma, jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina palūkanų normą. Pastarajai kylant dalis planuojamų investicijų tampa nuostolingomis, t. y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, jog vyriausybės išlaidos “išstumia” privačias investicijas. Tuo pačiu mažėja fiskalinės politikos skatonamasis efektas. Neigiamo poveikio investicinėms išlaidoms nebus, jei biudžeto deficitas bus finansuojamas, kuriant naujus pinigus.Jeigu ekonomika yra pakilimo fazėje, t. y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiais tempais auga infliacija, vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima: vyriausybės išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, abiejų priemonių naudojimą kartu. Stabdančios fiskalinės politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikispriklauso nuo to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant. Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė išperka vertybinius popierius iš gyventojų. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos į pinigų rinką.

NEDISKRETINĖ FISKALINĖ POLITIKA: SAVAIMINIAI STABILIZATORIAI

Vyriausybės kišimasis į ekonomiką, keičiant vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydį, nėra vienintelis būdas ekonomikai stabilizuoti. Ekonominė sistema turi savaiminius stabilizatorius, kurie sušvelnina ciklinius svyravimus. Savaiminiai stabilizatoriai – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomika nuosmukyje, ir pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika kyla. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriaiyra mokesčiai (asmeninis pajamų mokestis, firmų pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis) ir transferiniai mokėjimai (nedarbo pašalpa, pensijos, kitos socialinės pašalpos).Mokesčių apimtis auga, didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešinga linkme – kai ekonomika pakilimo fazėje, jie mažėja. Vyriausybės išlaidos nepriklauso nuo nacionalinio produkto apimties. Jų dydį kiekvienais metasi tvirtina parlamentas. Parlamentas nustato ir mokesčių normą. Esant tai pačiai mokesčių normai, surenkamų mokesčių dydis priklausys nuo šalyje pagaminto produkto apimties. Jei ekonomikoje pakilimas, didėja nacionalinės pajamos, tai automatiškai didėja ir vyriausybės biudžete surenkamų mokesčių apimtis. Tai sumažina vartotojų pajamasir pristabdo visuminės paklausos augimą. Vadinasi, augant nacionalinėms pajamoms, mokesčių įplaukosį biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja, ir susidaro biudžeto perteklius. Priešingai, jei ekonomikoje nuosmukis, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja. Tai savo ruožtu, pristabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmūkį. Vadinasi, mažėjant nacionaliniam produktui, mažėja mokesčių įplaukos, valstybės biudžeto perteklius mažėja ir susidaro biudžeto deficitas.

Automatiškai atsirandančio biudžeto deficito arba pertekliaus apimtis priklausys nuo mokesčių normos dydžio. Kuo didesnė mokesčių norma, tuo ;abiau mokesčių apimtis reaguos į nacionalinio produkto kitimą, tuo didesnis bus biudžeto deficitas ar perteklius. Vadinasi, vyriausybės vykdomi mokesčių normos pakeitimai, kei ir automatinių stabilizatorių poveikį švelninant ekonomikos svyravimus. Savaiminių stabilizatorių panašumas, lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas, jog jie veikia savaime, nepriimant vyriausybei išankstinių sprendimų. Tačiau savaiminiai stabilizatoriai negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominių svyravimų amplitudę. Aišku tai, kad vykdant aktyvią fiskalinę politiką nuosmukio metu didėja biudžeto deficitas, o pakilimo metu – biudžeto perteklius. Todėl nesubalansuotas biudžetas visai pateisinamas, jei vyriausybė vykdo atitinkamą fiskalinę politiką. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog remiantis valstybės biudžeto balansu galima spręsti apie vyriausybės vykdomą fiskalinę politiką. Savaiminiai stabilizatoriai sąlygos didėjantį biudžeto deficitą ekonomikos nuosmukio metu, netgi jei vyriausybėnesiims jokių priemonių ekonominiam augimui skatinti. Jeigu dėl kokių nors priežasčių nors priežasčių sumažės privačios investicijos, pusiausvyros nacionalinis produktas irgi sumažės. Esant nepakitusiai mokesčių sistemai ir tai pačiai vyriausybės išlaidų apimčiai, atsiranda biudžeto deficitas. Biudžeto deficitas, kuris atsiranda ekonomikai esant nuosmukio fazėje, vadinamas cikliniu biudžeto deficitu. Šis deficitas nėra valstybės vykdomos skatinančios fiskalinės politikos pasekmė, o sąlygotas savaiminių ekonomikos stabilizatorių. Jeigu biudžeto deficitą sąlygoja ne ekonominis ciklas, o vyriausybės vykdomos diskretinės biudžetinės politikos priemonės – toks biudžeto deficitas vadinamas struktūriniu. Todėl negalima, remiantis vien tik biudžeto deficito egzistavimo faktu, teigti, kad vyriausybė ėmėsi priemonių ekonomikai stabilizuoti. Konkretus biudžeto deficitas (ar perteklius) atspindi ne tik vyriausybės vykdomus išlaidų ar mokesčių pakeitimus, bet ir nacionalinio produkto pusiausvyros lygį. Ieškant kriterijaus, kuris padėtų įvertinti vyriausybės vykdomos fiskalinės politikos pagrįstumą, buvo atkurta pilno užimtumo biudžeto koncepcija.Pilno užimtumo biudžetas rodo, koks būtų biudžeto perteklius ar deficitas, jei ekonomika funkcionuotų esant pilnam užimtumui. Vyriausybės vykdomai politikai įvertinti, reikia nustatyti hipotetinį pilno užimtumo biudžetą. Reikia apskaičiuoti, koks būtų biudžeto balansas, jei ekonomiką veiktų esant natūraliam nedarbo lygiui, kai duotas vyriausybės išlaidų lygisir veikia dabartinė mokesčių sistema. Jeigu pilno užimtumo biudžetas bus perteklinis, tai akivaizdu, kad vyriausybė vykdo ne skatinančią, bet stabdančią fiskalinę politiką, kuri dar labiau pagilina ekonomikos nuosmūkį. Priešingai, jeigu pilno užimtumo biudžetas būtų deficitinis, tai rodytų, jog vyriausybė vykdo skatinančią fiskalinę politiką, padedančią įveikti ekonomikos nuosmūkį.

FISKALINĖS POLITIKOS ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS

Taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su daugeliu problemų.Pirmiausia, tai laiko problema: reikalingas laikas šalies ekonominei situacijai įvertinti. Pavyzdžiui, prireikia kelių mėnesių ekonomikos nuosmūkiui ar infliacijai konstatuoti. Taip pat reikalingas laikas atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Demokratinėse šalyse vyriausybės siūlomoms fiskalinės politikos priemonėms turi pritarti įstatymų leidžiamoji valdžia. Kol demokratiniu keliu fiskalinės politikos priemonės bus pakoreguotos, ekonominė situacija šalyje gali kardinaliai pasikeisti, ir siūlomos priemonės gali tapti visiškai netinkamomis. Praeina tam tikras laikas, kol priimtos finansinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. Vyriausybės išlaidų didinimas, pavyzdžiui, tiesiant naujus kelius, statant užtvankas ir pan., reikalauja laiko statybos projektui parengti. Dar ilgesnį laikotarpį trunka pati statyba. Todėl, jei nuosmūkis ekonomikoje trunka neilgai (6-18 mėn.) vargu ar valstybės vykdomas visuomeninių darbų finansavimas gali būti efektyvia, ekonomikos augimą skatinančia priemone. Kadangi naujų mokesčių normų įvedimas neužima tiek daug laiko, todėl pastaroji priemonė dažniau naudojama įgyvendinant diskretinę fiskalinę politiką. Kita iš problemų, taikant fiskalinę politiką – politinės problemos.Būtina pažymėti, jog ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų, pavyzdžiui, užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti ekonomikos stabilumą. Klasikinis pavyzdys – karo metu vyriausybė didins išlaidas, nors pastarųjų augimas sukelia infliaciją. Šiuo atveju prioritetinis tikslas yra pergalė kare, o ne kainų stabilumo užtikrinimas. Manoma, kad politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinančias fiskalines politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinima, tiek mokesčių mažinimas yra populiarus rinkėjų tarpe. Todėl politikai, norėdami būti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės politikos priemonių net tuo atveju, jei to reikalauja ekonominė situacija šalyje (pavyzdžiui, didelė infliacija).Kai kurie ekonomistai netgi teigia, jog ekonominį ciklą apsprendžia politiniai motyvai. Taigi politiniai veikėjai gali manipuliuoti fiskaline politika, siekdami užsitikrinti rinkėjų balsus. Jeigu fiskalinė politika naudojama politiniams tikslams įgyvendinti, ji pati tampa ekonomikos svyravimų priežastimi. Kai sunkiais laikais biudžetas savaime tampa deficitinis, neatsargiam politikui paspendžiami spąstai. Sakykim, kad kiekvienais metasi vyriausybė stengiasi subalansuoti biudžetą. Ekonominei situacijai pablogėjus, surenkama mažiau mokesčių, atsiranda deficitas. jeI politikai nusprendžia subalansuoti biudžetą, tai jie gali pasirinkti: mažinti vyriausybės išlaidas arba didinti mokesčių normas. Abiem atvejais visuminės išlaidos mažės ir padėtis dar pablogės. Keldama mokesčius arba mažindama išlaidas, vyriausybė atsvers savaiminius stabilizatorius, esančius mokesčių sistemoje. Pastangos kasmet subalansuoti biudžetą – tai politikos pinklės. Išlaidų ir mokesčių politikos tikslu turi būti visiškas užimtumas ir kainų stabilumas, o ne biudžeto subalansavimas. J. Keynes’as tvirtina, kad fiskalinė politika turi balansuoti ekonomiką, o ne biudžetą. Vyriausybei turi būti suteikta galimybė bei atsakomybė reguliuoti visuminę paklausą ir tokiu būdu užtikrinti nuolatinį šalies klestėjimą.

NACIONALINĖ SKOLA

Kai tik biudžetas tampa deficitinis, vyriausybė skolinasi, norėdama padengti savo išlaidas, viršijančias jos pajamas. Kai ji skolinasi, jos skola didėja. Taigi metinis deficitas padidina bendrą nacionalinę skolą. Nacionalinė skola yra visų metinių deficitų suma nuo šalies gyvavimo pradžios.Didelis vyriausybės biudžeto deficitas atsiranda karo metais. Karo našta teko daugiausia tų laikų žmonėms. Norint suprasti, kodėl taip yra, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokia buvo ekonominė karo kaina. Jei šalis nori laimėti mūšius, tai jai reikia tūkstančių tankų, lėktuvų, milijoninės kariuomenės. Tam reikia milžiniškų išteklių, kurie jau negali būti panaudoti kitiems tikslams. Prisimenant karą, reikėtų kalbėti ne konkrečiai apie Lietuvą, bet apie buvusią Tarybų Sąjungą arba kitą savarankišką šakį, kuri taip pat dalyvavo kare. 1943 m. karinė pramonė klestėjo plataus vartojimo prekių sąskaita. Kai buvo gaminami tankai, ta gamykla tuo pačiu metu negalėjo gaminti naujų automobilių. Būtent 1943 m. žmonės turėjo išsiversti be naujų automobilių. Kaip tik jie kentėjo, mokėdami ne tik gyvybės kaina, bet ir atsisakydami plataus vartojimo prekių.Žinama, tik dalį karo išlaidų gali padengti mokesčiai. Kitą dalį vyriausybė gali dengti didindama skolą. Ši skola perduodama ateities kartoms. Antrojo pasaulinio karo skola taip ir nebuvo sumokėta. Tačiau, kai 1990 m. mokame šios skolos procentus, mes, aišku, nemokame tiems žmonėms, kurie gyveno 1943 m. Procentus moka vieni žmonės, gyvenantys 199 m., kitiems žmonėms, gyvenantiems irgi 1990 m. Tiksliau, vyriausybė surenka mokesčiusiš visų gyventojų ir dalį jų panaudoja mokėdama procentus obligacijų turėtojams. Taigi vyriausybės skola (iš tiesų bet kokia skola) paskirsto pagrindinius fondus tarp šiuo metu gyvenančių grupių. Ji neperduoda fondų, surinktų iš žmonių, gyvenančių dabar, žmonėms, gyvenusiems anksčiau.Tačiau deficitinės išlaidos ir šalies skolos kaupimas gali tapti našta ateities kartoms daugeliu būdų. Vyriausybės biudžeto deficitai gali stabdyti investavimą. Kai didindama savo išlaidas, vyriausybė sukelia biudžeto deficitą, ji naudoja išteklius, kuriuos būtų galima panaudoti investicijoms. Jeigu vyriausybė nefinansuoja investicijų projektų, pav., kelių tiesimo, elektrinių statybos, tai deficitinės išlaidos gali tapti našta ateities kartoms. Jos paveldės mažesnį pagrindinį kapitalą, negu kad galėtų.Deficitinės išlaidos nebūtinai visada sumažina investavimą. Tai priklauso nuo to, kaip toli ekonomika yra nuo visiško užimtumo būsenos. Jeigu ekonomika yra depresijoje ar nuosmukio fazėje, tai ji veikia savo gamybos galimybių kreivės ribojamo ploto viduje. Šiuo atveju, gaminant daugiau prekių, vyriausybei nereikia mažinti vartojimo ar investavimo. Priešingai, multiplikatoriaus dėka gaminama daugiau vartojimo prekių, skatinamas investavimas. Norint pagaminti daugiau automobilių ar šaldytuvų, verslininkams reikia papildomų įrengimų ar net fabrikų. Todėl deficitinės išlaidos deprasijos metu greičiau atneš naudą, o ne naštą ateities kartoms. Jos skatins plataus vartojimo prekių gamybą dabartinei kartai, paliekant didesnį pagrindinį kapitalą ateities kartoms. Kai vyriausybė renka mokesčius, norėdama sumokėti palūkanas už skolą, tada jų kaina būna visiškai kitokia: susidaro papildoma apmokestinimo našta. Kai uždedami mokesčiai, gyventojai pradeda keisti savo elgseną, stengdamiesi išvengti mokesčių. Be to jie savo santaupas paverčia investicijomis, kurios apsaugotos nuo mokesčių (tai investicijos, už kurias nereikia mokėti mokesčių arba tie mokesčiai būna nedideli). Todėl ekonomikos efektyvumas sumažėja.Papildoma mokesčių našta yra ekonomikos efektyvumo sumažėjimas, sąlygojamas žmonių elgsenos pasikeitimo, stengiantis išvengti mokesčių mokėjimo. Ją reikia skirti nuo pagrindinės naštos, kuri reiškia mokesčius, faktiškai žmonių sumokamus vyriausybei. Papildoma mokesčių našta sustiprina pasiūlos valdymo argumentą dėl mokesčių sumažinimo vienu būdu, o susilpnina jį kitu būdu. Aiškiausias pasiūlos gynėjo argumentas norint sumažinti mokesčius – tai ekonomikos efektyvumo kėlimas, t. y. šiandieninės papildomos mokesčių naštos sumažinimas. Tačiau jei žemesni mokesčiai šiandien reiškia didesnę skolą ir todėl didesnius mokesčius ateityje, mokant palūkanas, tai didesnis efektyvumas šiandien reiškia mažesnį efektyvumą ateityje.

Vyriausybės poreikis mokėti palūkanas galbūt veda prie nepageidautino pajamų perskirstymo. Ar tai atsitiks, priklausys nuo to, kas mokės mokesčius ir kas gaus palūkanas. (Tai taip pat priklauso nuo to, ką mes laikome “pageidautinu” pajamų paskirstymu). Būtinybė mokėti palūkanas augant skolai taip pat gali sukelti infliaciją, jei vyriausybė finansuoja savo kylančių palūkanų mokėjimus, ne rinkdama didesnius mokesčius, bet skolindamasi ir todėl dar labiau didindama savo deficitą. Didėjantys deficitai dar labiau skatina visuminę paklausą ir didina infliacijos tempus. Infliacinis poveikis ypač stiprus, jei federalinis rezervas spausdina naujus pinigus ir skolina juos vyriausybei, norėdamas pagelbėti jai sumokėti palūkanas.Nacionalinė skola gali pati save “maitinti”. Didėjant skolai, vyriausybės moka didesnes palūkanas. Pastarosios yra vyriausybės išlaidų dalis ir todėl jai dar sunkiau valdyti deficitus. Pavojus, kad skola “pati save maitins”, ypač paaštrėja, ir mes galime prarasti galimybę panaudoti fiskalinę politiką ateities ekonominiams nuosmukiams likviduoti. Jeigu ūkinio klestėjimo metais mes turime didelį deficitą, tai kas atsitiks, kuomet mes energingai panaudosime fiskalinę politiką kovai su būsimais nuostoliais? Yra vienas atvejis, kada kiekviena nacionalinė vyriausybė gali neįvykdyti savo finansunių įsipareigojimų skolų atžvilgiu. Būtent tada, kai ji pasiskolina kitos šalies valiutą. Pavyzdžiui, daug šalių skolinasi JAV dolerius tarptautinėse finansinėse rinkose. Jos negali padengti šios skolos spausdindamos dolerius, nes gali spausdinti itk savo nacionalinius pinigus. Per paskutinį dešimtmetį daug JAV dolerių pasiskolinusių vyriausybių nebegali įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų.

BIUDŽETO SUBALANSAVIMO BŪTINUMAS

Daug alternatyvių taisyklių buvo pasiūlyta ribojimo politikai, vengiant destabilizuoti fiskalinę politiką. Tai gali atsitikti, jeigu vyriausybė stengiasi kiekvienais metais subalansuoti savo faktinį biudžetą. Kai ekonomika pereina į nuosmukį ir savaime atsiranda biudžeto deficitas, subalansuoto biudžeto taisyklė reikalauja, kad padidėtų mokesčių normos ar būtų sumažintos vyriausybės išlaidos. Abu veiksmai gali pagilinti nuosmukį. Tokių destabilizuojančių veiksmų galima išvengti, jei vyriausybė siektų subalansuoti ne faktinį, o visiško užimtumo biudžetą. Kadangi nuosmukio laikotarpiais visiško užimtumo biudžetas savaime netampa deficitinis, jis neduoda apgaulingo ženklo, kad reikia didinti mokesčius ar mažinti išlaidas. Taigi visiško užimtumo biudžetas iš esmės naudojamas dviem atvejais: kai reikia įvertinti fiskalinę politiką ir kai reikia numatyti fiskalinės politikos kryptįŠi pirmoji taisyklė reiškia neambicingą strategiją. Ji tik leidžia savaiminiams stabilizatoriams kovoti su nuosmukiu. Tačiau ji neleidžia vyriausybei žengti dar vieno žingsnio bei veiksmingai kovoti su nuosmukiu, įvedant finansinį skatinimą. (Toks skatinimas, pavyzdžiui, mokesčio normų sumažinimas, pažeistų taisyklę, nes įstumtų visiško užimtumo biudžetą į deficitą). Taigi pastarosios taisyklės tikslas – vengti destabilizuojančių veiksmų, o ne veiksmingai stabilizuoti ekonomiką. Kita taisyklė leistų vykdyti aktyvią fiskalinę politiką. Pagal šią taisyklę, vyriausybė įsipareigotų subalansuoti faktinį biudžetą ne kas metai, bet per visą verslo ciklą. Nuosmukio laikotarpiais mokesčių normos gali būti sumažintos, o išlaidos padidintos, norint paskatinti visumines išlaidas. Ekonominio klestėjimo laikotarpiais vyriausybė įgytų pakankamai biudžetinio pertekliaus ir padengtų deficitus, kurie atsirastų nuosmukio laikotarpiais. Dar vienas požiūris – tai riboti federalinės vyriausybės išlaidaskaip tam tikrą BNP dalį.

PROBLEMŲ ANALIZĖ

Lietuvos Respublikos vyriausybė 1999 m. prognozuoja 7 proc. ekonomikos augimą, planuoja, kad infliacija sieks 5,7 proc. Tokiu būdu, kartu su kainų augimu bendrojo vidaus produkto augimas numatomas apie 13-14 proc. Vadinasi, visų mūsų pajamos kitais metais turėtų padidėti panašiai. Tai reikėtų vertinti teigiamai. Matyt, reikėtų įvertinti, kad Rusijos krizė turės didelės įtakos Lietuvos ūkiui, nes mūsų šalies apyvarta su Rusija siekia 24,5 proc. ir yra didžiausia iš visų valstybių. Šiuo metu ši apimtis nukrito iki 21 proc. Todėl nederėtų būti optimistais ir ekonomikos augimą projekte sumažinti mažiausiai 2 proc. Sumažėtų BVP, tad nacionalinio biudžeto pajamos nuo to sumažėtų apie 160 mln. Lt. Įvertinus šią aplinkybę, reikėtų sumažinti biudžeto pajamas, jeigu jos mažėja, o einamųjų išlaidų biudžetas nedeficitinis, tai reikia perskaičiuoti ir biudžetą. Vyriausybė atsižvelgė į šį pasiūlymą ir sumažino biudžeto pajamas ir išlaidas. Tai viena problema. Antroji problema – susijusi su savivaldybėmis. Praėjusiais metais, priimant 1998 m. biudžetą buvo nustatyta, kad savivaldybės gaus 3,11 mlrd. Lt pajamų. Bet 1998 m. buvo gerai vykdomas pajamų planas, ir savivaldybių išlaidos tais metais siekė 3,47 mlrd. Lt. Tai žymiai daugiau negu planuota. 1999 m. savivaldybėms planuojama 3,34 mlrd. Lt pajamų. Vadinasi, savivaldybės faktiškai gaus mažiau negu 1998 m. Pažvelgę į biudžeto projektą, matome, kad jame nėra numatyta lėšų smulkiam ir vidutiniam verslui remti. Manyčiau, kad tai ypač aktualu, nes kai kuriuose miestuose labai aktuali užimtumo problema. Parama turėtų būti ne abstrakti, o konkretiems rajonams, kur nedarbo lygis didžiausias. Tai Telšių, Tauragės, Jurbarko, Jonavos rajonai. Labai vangiai šalyje sprendžiama ir būsto įsigijimo problema. Jeigu 1998 m. biudžete buvo numatyta 31 mln. Lt, o įsisavinta vos 3 mln. Lt, tai 1999 m. planuojama 11 mln. Lt. Reikėtų peržiūrėti šią poziciją ir būsto statybai skirti pakankamai lėšų. Kad galėtų statytis ne dešimtys, o keli tūkstančiai. Metinės palūkanos būsto statytojams galėtų būti 3-4 proc., o kita dalis būtų dengiama iš fondo. Tai būtų konkreti parama. Būstas galėtų būti statomas ir lizingo būdu. Dar viena problema – tai valstybės lėšų politikos skaidrumas. Turime nacionalinį biudžetą, kuris svarstomas, nagrinėjamas, apie kurį diskutuojama. Tačiau yra 24 įvairūs fondai, kuriuose sukaupta beveik 8 mlrd. Lt. Per valstybės biudžetą planuota paskirstyti 6,7 mlrd. Lt.Šių fondų išlaidų Seimas netvirtina, nors tai yra valstybės pinigai, ir visi jie turėtų būti apskaitomi šalies biudžete.Šiais metais Lietuva numato iš užsienio pasiskolinti 2,4 mlrd. Lt. Šios pajamos ir išlaidos nacionaliniame biudžete neatsispindi. Viskas labai supainiota. Pavyzdžiui, Investicijų programa, kurią tvirtina Seimas, vykdoma trijų šaltinių lėšomis – kreditai, biudžetas ir Privatizavimo fondas. Kai kada daromos intervencijos į fondus. Reikėtų Privatizavimo fondą tvirtinti Seime, o ne tik jo dalį. Labai daug lėšų iš biudžeto skiriama abejotiniems valstybės įsipareigojimams. Pavyzdžiui, valstybė garantavo už ūkio subjektų gaunamus kreditus, dabar pati turi juos grąžinti, nes ūkio subjektai to padaryti nepajėgūs. Tam skirta 100 mln. Lt.Skiriami pinigai išgrobstytų bankų skoloms padengti. Gerokai mažaiu lėšų skiriama žemės ūkio reformai. O ją reikėtų kuo greičiau užbaigti. Manyčiau, kuo mažaiu lėšų reikia skirti įvairioms tarpinėms struktūroms, įmonėms, o daugiau tiems, kas dirba žemę ir gamina produkciją. Be jokių tarpininkų. Dar du svarbūs įstatymai, kuriuos svarsto Ekonomikos komitetas tai: Viešųjų pirkimų įstatymas ir Konkurencijos įstatymas. Tinkamai priimti Viešųjų pirkimų įstatymą svarbu ir dėl to, kad juo vadovaujantis bus leidžiami valstybės biudžeto pinigai, o šioje srityje pasitaiko daug piktnaudžiavimo. Reikia pasiekti, kad biudžeto lėšos būtų naudojamos efektyviai.

IŠVADOS

Fiskalinė politika pasikeičia, kai vyriausybė pakeičia savo išlaidų programas arba mokesčių normas. Ar mokesčių mažinimas skatina raupymą ir investavimą? Kai, sumažinus mokesčius, žmonės turi daugiau grynųjų pajamų, skatinamas asmeninis taupymas. Tačiau nebūtinai padidėjus taupymui turi padidėti ir investavimas. Problema ta, kad mokesčių mažinimas stumia vyriausybę į didesnį biudžeto deficitą ir todėl ji priversta daugiau skolintis. Skolindamasi ji perima gyventojų santaupas ir galiausiai žmonės neinvestuoja. Kitaip sakant, gyventojų santaupos atsveriamos vyriausybės biudžeto deficitu. Kai ekonomistų prašo pasiūlyti ekonominę politiką, kuri skatintų augimą, dauguma rekomenduoja suvaržyti biudžetą. Kuo mažiau vyriausybė skolinsis, tuo mažiau ji perims gyventojų santaupų, tuo daugiau jų liks investicinių projektų finansavimui. Didelės mokesčių normos skatina žmones ieškoti būdų – legalių ar ne, kaip išvengti mokesčių, ar mokėti pačius minimalius. Jei mokesčių normos sumažinamos, žmonės, gaunantys dideles pajamas, galbūt praleidžia mažaiu laiko ir pastangų ieškodami būdų, kaip išvengti mokesčių. Kadangi jie nešvaisto laiko ir pastangų, tai, be abejo, ir gamina daugiau. Be to, mokesčių sumažinimas skatintų daugiau efektyvių investicijų, nes investitoriai rimčiau atsižvelgtų į savo investicijų produktyvumą ir neišsisukinėtų nuo mokesčių. Vyriausybės išlaidų padidėjimas sukelia pusiausvyros nacionalinio produkto padidėjimą. Mokesčių padidėjimas sumažina pusiausvyros nacionalinį produktą. Kai visuminės išlaidos yra mažos, o nedarbo lygis yra aukštas, fiskalinė politika turi būti skatinanti. Tai reiškia, kad vyriausybė turėtų padidinti išlaidas ar sumažinti mokesčių normas. Šie veiksniai didina vyriausybės deficitą. Šiandien Lietuvoje aktualiausias klausimas: valstybės ir savivaldybių biudžetų be deficito sudarymas. Pradžia biudžeto sandarai keisti ne tik nėra lengva, bet ir sudėtinga tiek teoriniu, tiek ir praktiniu aspektais. Staigus perėjimas prie valstybės biudžeto be deficito ir pastarojo sudarymas programų principu reikalauja naujų teorinių žinių ir papildomų praktinių priemonių. Reikalingos papildomos milijardinės lėšos, kad per trumpą laiką galima būtų pagal galimybes ryškiau sumažinti iš ankstesnių metų besitęsiančias užsienio bei vidaus skolas ir pradėti naujus biudžetinius metus su mažesne praeities našta. Tiesiogiai neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ekonomiką bei finansus sunki ekonominė ir finansinė padėtis, susidariusi kaimyninėse valstybėse. Jeigu vyriausybė stengsis subalansuoti faktinį biudžetą kasmet, tai ji pateks į ekonominės politikos pinkles ir imsis destabilizuojančių veiksmų. Ekonominiu aktyvumu nuosmukio metu, kai biudžetas savaime krypsta į deficitą, vyriausybė padidins mokesčius, siekdama subalansuoti biudžetą, ir dar labiau padidins nuosmukį. Pinklių galima išvengti, jeigu politikos tikslas yra visiško užimtumo biudžetas, o ne faktinis biudžetas. Visiško užimtumo biudžetas nelinkęs savaime krypti į deficitą nuosmukio laikotarpiais. Todėl jis klaidingai nesiūlo padidinti mokesčių. Visiško užimtumo biudžetas atlieka dvi pagrindines funkcijas: kaip fiskalinės politikos matas ir kaip fiskalinės politikos pagrindinis principas.

Kad vyriausybės biudžetas stumtųsi link perteklinio, vyriausybė turėtų sumažinti išlaidas ar didinti mokesčių normas. Fiskalinė politka turi būti ribojama, kai per didelės visuminės išlaidos sukelia infliaciją.Pinigai, surinkti mokesčių pavidalu, padidėja savaime, kai padidėja nacionalinis produktas, ir sumažėja, kai sumažėja nacionalinis produktas. Taigi vyriausybės biudžetas savaime krypsta į deficitą nuosmukių metu ir į perteklių ekonominio pakilimo metu. Ši tendencija padeda sumažinti ciklinius svyravimus ir todėl ekonomikai suteikia stabilumo. Kadangi vyriausybės biudžetas savaime reaguoja į nacionalinio produkto pokyčius, faktiniu biudžetu negalima vertinti fiskalinės politikos veiksmų. Tinkamiausias šios politikos matas – visiško užimtumo biudžetas, kuris rodo, koks būtų perteklius ar deficitas, esant dabartiniams mokesčių ir išlaidų įstatymams, jei ekonomika būtų pasiekusi visišką užimtumą. Deficitas keičia bendros nacionalinės skolos sampratą. Nacionalinė skola yra nuo pat valstybės susikūrimo pradžios bendroji suma. Vyriausybės deficitai ir didelė nacionalinė skola gali sukelti daugybę problemų. Kai vyriausybė įsivelia į deficitinį išlaidavimą, ji gali naudoti išteklius, kurie priešingu atveju būtų buvę panaudoti kapitalo gaminimui. Taigi dideli deficitai gali reikšti mažesnį kapitalą ateities kartoms. Kol bus įsiskolinta užsieniui, žmonės savo šalyje mokės mokesčius, kad būtų galima sumokėti palūkanas užsieniečiams. Kai mokesčiai įvedami, kad būtų mokamos palūkanos už skolą, ekonominis efektyvumas mažės. Mat žmonės ieškos būdų, kaip išvengti mokesčių. Jei vyriausybė moka palūkanas skolindamasi, o ne apmokestindama, tai ji gali padidinti infliacijos tempus. Skola gali maitinti “pati save”. Didelei skolai reikia didelių palūkanų mokėjimų. Todėl darosi sunku išvengti ateities skolų, kurios dar padidina skolą. Kadangi didelė skola reikalauja didelių palūkanų mokėjimų, ji gali sukelti tokius didelius deficitus, kad vyriausybė gali pamanyti, jog prarado sugebėjimą kovoti su nuosmukiais, didindama deficitines išlaidas. Kai kurie vyriausybės išlaidų kritikai teigia, jog nerealu tikėtis, kad vyriausybės veiksmus galima suvaržyti taisyklėmis. Nesvarbu, kokią politiką skelbia vyriausybė, vis tik ji linkusi pasirinkti mažaiusio pasipriešinimo kelią: pasiduoda reikalavimams vykdyti didesnių išlaidų reikalaujančias programas ir mažinti mokesčius. Toks kelias padidina vyriausybės populiarumą gyventojų tarpe. Todėl kritikai teigia, kad vyriausybę reikia apriboti griežta taisykle, įrašant ją į Konstituciją ar kokį nors įstatymą.

Naudota literatūra:1. Kauno Technologijos Universitetas “Makroekonomika”2. Kauno Technologijos Universitetas “Mikroekonomika”3. G. M. Pajuodienė “ Apskaitos ir mokesčių apžvalga” 1998 m. Nr. 114. P. Tamulionis “ Biudžetas didės…”, “ Lietuvos rytas” 1999 02 155. R. Sotvarienė “Biudžete liks visos senosios ydos”, “ Lietuvos rytas” 1998 12 206. “Apskaitos audito ir mokesčių aktualijos” Nr.46 “Keliame problemą”7. “Apskaitos audito ir mokesčių aktualijos” Nr.44 “Biudžeto sandarą reikia keisti”8. “Biudžetas didės naujų mokesčių sąskaita” Lietuvos rytas” 1999 02 159. “Mikroekonomikos pagrindai” B. Drilingas, J. Čiburienė, V. Snieška 1997 m.10. “ Apskaitos ir mokesčių apžvalga” 1998 m. Nr. 611. T. Juknevičius “Būstų savininkams rengiami mokesčių spąstai”, “Lietuvos rytas 1999 04 12 12. www.finmin.lt13. “Makroekonomika. Ekonomikos teorijos kursas” II d., Kaunas, 199214. B. Drilinga, J. Čiburienė, V. Snieška “Makroekonomikos pagrindai”, Kaunas, 1997 mTURINYS:

Įžanga………………………………………………………………..1Vyriausybiniai pirkimai………………………………………………2Valstybės pajamos ir išlaidos…………………………………..……4Mokesčiai Lietuvoje………………………………………………….4Atskirų mokesčių reikšmė formuojant šalies mokestines įplaukas….7Lietuvoje biudžetas lenkia ekonomiką………………………..…….13Valstybės skolos………………………………………………….….17Biudžeto reformos esmė ir prasmė……………………………….…..19Aplinkosauga ūkinėje veikloje……………………………………….21 Vidaus prekybos apžvalga……………………………………………22 Atlyginimų politika ir pajamų paskirstymas…………………………..26Fiskalinės politikos priemonių panaudojimas………………………….27Nediskretinė fiskalinė politika: savaiminiai stabilizatoriai……………..28Fiskalinės politikos įgyvendinimo problemos…………………………..29Nacionalinė skola………………………………………………………..31 Biudžeto subalansavimo būtinumas…………………………………….33 Problemų analizė………………………………………………………..34 Išvados………………………………………………………………….35