TURINYS
1 ĮVADAS 22 VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAI 33 MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBES 34 APMOKESTINIMO PRINCIPAI 55 LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMA 66 TIESIOGINIAI MOKESČIAI 86.1 Pelno mokestis. 86.2 Gyventojų pajamų mokesčiai. 96.3 Kelių mokestis. 96.4 Garantinio fondo mokestis. 106.5 Kiti mokesčiai. 117 NETIESIOGINIAI MOKESČIAI 117.1 Pridėtinės vertės mokestis. 117.2 Akcizai. 137.3 Muitai. 137.4 Socialinio draudimo mokesčiai. 158 IŠVADOS 179 PRIEDAI 1810 LITERATŪRA 191 ĮVADASValstybės funkcijų vykdymui būtini atitinkami fnansiniai resursai, kurių svarbiausias šaltinis yra valstybės pajamos, surenkamos į biudžetą iš įvairių mokesčių.Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, svarbu rasti tinkamą mokesčių sistemos modelį, kuris užtikrintų teisingas konkurencijos tarp kitų šalių narių sąlygas. Todėl ES pirmiausia reguliuoja netiesioginius mokesčius, t.y. tuos mokesčius, kurie tiesiogiai turi įtakos pačiai rinkai ir konkurencijai – akcizus, pridėtinės vertės mokestį, muitus. Šie pagrindiniai mokesčiai nustatomi pagal ES normas ir direktyvas. Tie¬sio¬gi¬nių mo¬kes¬čių ES nė¬ra su¬de¬ri¬nu¬si, to¬dėl nė¬ra kon¬kre¬čių nor¬mų, ku¬rias Lietuva tu¬rė¬tų tai¬ky¬ti. Šio¬je sri¬ty¬je gre¬ta ki¬tų tei¬sės ak¬tų Lie¬tu¬va tu¬ri va¬do¬vau¬tis ES pri¬im¬tu va¬di¬na¬muo¬ju Mo¬kes¬čių eti¬kos ko¬dek¬su (Co¬de of Con¬duct for Bu¬si¬ness Ta¬xa¬tion), t.y. ver¬slo ap¬mo¬kes¬ti¬ni¬mo tai¬syk¬lė¬mis, ku¬rios iš es¬mės ir sa¬ko, kad tie¬sio¬gi¬niai mo¬kes¬čiai tu¬ri bū¬ti tai¬ko¬mi taip, jog ne¬bū¬tų dis¬kri¬mi¬na¬ci¬nių ar kon¬ku¬ren¬ci¬nių iš¬krai¬py¬mų, taip pat kad bū¬tų už¬tik¬rin¬tas ben¬dro¬sios rin¬kos funk¬cio¬na¬vi¬mas.
Darbo tikslas: išsiaiškinti mokesčių svarbą, jų savybes, ir išanalizuoti kokie yra tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.
Darbo objektas: tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.
Darbo uždaviniai:1. išsiaiškinti kokie yra pagrindiniai valstybės pajamų šaltiniai;2. išanalizuoti kokios yra pagrindinės mokesčių savybės ir funkcijos;3. išsiaiškinti kokie yra pagrindiniai apmokestinimo principai;4. išanalizuoti pagrindinius mokesčių elementus ir susipažinti su mokesčių sistema Lietuvoje;5. išsiaiškinti kokie yra tiesioginiai mokesčiai;6. išsiaiškinti kokie yra netiesioginiai mokesčiai.
Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė.2 VALSTYBĖS PAJAMŲ ŠALTINIAINorėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti. Šios lėšos “suplaukia” į valstybės iždą iš tokių pagrindinių šaltinių, kaip mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, prekių ir paslaugų pardavimai, nuosavybės teisė, negrąžintini neatlyginami pervedimai (grantai) ir skolinimas. Išvardintos įplaukos, išskyrus paskutinį elementą, sudaro valstybės pajamas. • Mokesčiai surenkami iš privataus sektoriaus be jokiu įsipareigojimų duoti kažką mainais;• Socialinio draudimo įmokas sudaro lėšos, pervedamos savarankiškai pagal individualias draudimo programas ar/ir sumokamos darbdavių už savo darbuotojus (skaičiuojamos kaip procentas nuo darbo užmokesčio fondo, darbuotojų skaičių, bendrų pajamų ar kitu būdu). abiem atvejais tai yra tarsi avansiniai mokėjimai už teisę gauti socialinę paramą ateityje;• nemokestines biudžeto pajamas sudaro lėšos, gautos parduodant valstybės gaminamos prekes ar teikiant paslaugas, t.y. nemokestinės pajamos yra gaunamos iš pirkimo-pardavimo sandorių arba mainų;• Grantai yra gaunami kaip parama iš kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų – donorų; • Skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui) gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki kurio reguliariai mokamos palūkanos. Apibendrinant, mokesčiai yra priverstinė duoklė valstybei, o kitus valstybės pajamų elementus privatus sektorius teikia valstybei savanoriškai. Iš visų paminėtų pajamų kategorijų mokesčiai yra didžiausias įplaukų ir pajamų šaltinis, todėl mokesčių politika yra pajamų politikos dėmesio centre. Be abejo, bet kuriai valstybei rūpinasi sukurti “gerą” mokesčių sistemą, efektyviai ją valdyti, užtikrinti jos sklandų funkcionavimą.3 MOKESČIŲ FUNKCIJOS IR SAVYBES
Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose atliekant kasinėjimus Lagašo mieste, valstybės, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metų, teritorijoje (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos šiomis pagrindinėmis idėjomis:• Mokesčiai – tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją vystė Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką, atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai.• Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje “Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija” (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekiant visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti atitinkamos valstybės pajamų/mokesčių politikos pagalba. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai – E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (tokie mokslininkai, kaip M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nepaisant šių dvejų teorijų skirtingų principinių šaknų, požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas pakankamai racionalus Tai patvirtina ir šiuo metu populiarus tarp ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti kruopščiai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas, atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas) remiasi mišria ekonomika, ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų tarnauti ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika.• Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomas, nukreipiant jas iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto), taikant progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti tam, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir nebūtų stabdoma gamybos plėtra. Nepaisant skirtingų akcentų, visos ekonominės mokyklos išskiria keletą esminių funkcijų, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo:• Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra formuojamos šalies mokesčių sistemos dėka (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų). • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma tarp gyventojų, ūkio subjektų, ekonominės veiklos sferų, regionų.• Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė, per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) sąlygoja resursų pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei įtakoja makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą).4 APMOKESTINIMO PRINCIPAIVisi mokesčiai ir jų nustatymo metodai bei principai sudaro šalies mokesčių sistemą. Kiekvieną mokestį įveda tik aukščiausioji šalies valdžia; Lietuvoje – Seimas. Sutinkamai su mokesčių sistemos koncepcija, kuri patvirtinta LR Vyriausybės (2001 m. sausio 15 d. nutarimas Nr. 43), mokesčių sistema turi atitikti tokius principus:• teisingumo;• lygybės ir neutralumo:• aiškumo;• viešumo;• administravimo veiksmingumo. Teisingumas. Mokesčių sistema turi užtikrinti teisingą, proporcingą mokesčių paskirstymą. Teisingas apmokestinimas garantuojamas tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą dalį savo pajamų. Valstybės pajamų sistema turi užtikrinti ekonominę plėtrą.Lygybė ir neutralumas. Mokesčių įstatymai neturi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas atsižvelgiant į mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą. Mokesčiai turi užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti pavienių ūkio subjektų problemas kitų mokėtojų sąskaita taikant įvairias mokesčių lengvatas ir darant kitas išimtis. Mokesčių sistema neturi iškreipti natūralios konkurencijos.Siekiant mokesčių sistemos neutralumo turi būti išplėsta mokesčių bazė, kad būtų išvengta apmokestinimo netolygumų, kai apmokestinimas priklauso nuo vykdomos veiklos ar gaunamų pajamų rūšies. Mokesčių sistemos neutralumas, išplėtus mokesčių bazę, sudarys sąlygas mažinti atskirų mokesčių tarifus, sukaupti reikiamas biudžeto pajamas valstybės funkcijoms užtikrinti. Aiškumas. Mokesčių įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti aiškūs, neprieštarauti vieni kitiems.Mokesčių administratorius turi užtikrinti vieningą ir aiškią mokesčių įstatymų nuostatų taikymo praktiką, skelbti mokesčių įstatymų komentarus, paaiškinimus ir pan. taip, kad jie būtų suprantami visiems mokesčių mokėtojams.Viešumas. Rengiami teisės aktų projektai turi būti pateikti suinteresuotoms institucijoms (nevyriausybinėms organizacijoms, verslo asociacijoms, ūkio subjektams), kurios turi turėti galimybę pareikšti savo nuomonę arba kitaip prisidėti prie jų rengimo. Būtina ¬skirti pakankamą ir kiek įmanomą ilgesnį laikotarpį, kad verslo dalyviai susipažintų su teisės aktų projektais, nustatančiais iš esmės naujas apmokestinimo taisykles. Šie projektai turi būti skelbiami specializuotuose leidiniuose, rengiami projektų aptarimai su suinteresuotomis institucijomis ir organizacijomis. Siektina, kad svarbūs mokesčių įstatymų pakeitimai, iš esmės keičiantys apmokestinimo sąlygas, taip pat naujos mokesčių įstatymų redakcijos įsigaliotų nuo naujų kalendorinių metų.Administravimo veiksmingumas. Mokesčių administravimas turi remtis savanoriško mokesčių mokėjimo skatinimu ir mokesčių mokėtojų švietimu.Mokesčiai turi būti administruojami veiksmingai. Tai užtikrintų biudžeto pajamas patiriant kuo mažesnes išlaidas. Mokesčių apskaičiavimas mokesčių mokėtojui neturi sukelti didelių išlaidų. Todėl būtina užtikrinti pakankamą mokesčių administratoriaus informacinės sistemos plėtojimo spartą, integraciją su kitų institucijų informacinėmis sistemomis. Tai leis gauti reikiamą informaciją pa¬čiam mokesčių administratoriui, sumažės mokesčių mokėtojų teikia¬mų mokesčių administratoriui duomenų bei informacijos poreikis.Apibendrinant, minėtos mokesčių sistemos koncepcijos tikslas – sukurti darnią, šiuolaikinę mokesčių sistemą, skatinančią sparčią Lietuvos ekonomikos raidą, stabilias biudžeto pajamas, teisingą ir proporcingą mokesčių paskirstymą, teisingą konkurenciją, užtikrinančią, kad mokesčių teisės aktai būtų suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais.5 LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMAMokesčio turinį nusako jo elementai. Kiekvienas mokestis turi šiuos pagrindinius elementus: subjektą (mokėtoją); objektą; šaltinį, apmokestinimo vietą; mokesčio tarifą (normą ar kvotą); mokesčio sumą; mokesčio lengvatas.Mokesčio subjektas, arba mokesčių mokėtojas, – tai fizinis ar juridinis asmuo, kuriam įstatymu uždėta prievolė sumokėti mokestį.Mokesčio objektas – tai įstatymu priklausantis apmokestinti objektas, kaip antai: pajamos, turtas, prekės. Dažnai ir mokesčio pavadinimas priklauso nuo objekto, pavyzdžiui, žemės mokestis, pajamų mokestis ir pan.Mokesčio šaltinis – tai subjekto pajamos, kaip antai: darbo užmokestis, pelnas, palūkanos, renta, iš kurių sumokamas mokestis. Kai kurių mokesčių objektas ir šaltinis sutampa, pavyzdžiui, juridinių asmenų pelno mokestis, įmonių ir gyventojų pajamų mokestis.Mokesčio dydžiui nustatyti reikalingas matas – apmokestinimo vienetas – tai objekto mato vienetas, kaip antai: pajamų mokesčio ¬ valstybės piniginis vienetas (litas), žemės mokesčio – hektaras, aras ir pan.Mokesčio tarifas – tai mokesčio dydis apmokestinimo vienetui. Procentais išreikštas tarifas vadinamas mokesčio kvota, arba norma. Mokesčio tarifas gali būti pastovus (absoliuti suma, gaunama nepriklausomai nuo pajamų dydžio iš apmokestinamo vieneto. Pagal šį tarifą daugelyje šalių apmokestinami nedideli žemės sklypai), proporcinis (vienodas visų pajamų procentas), regresinis (apmokestinimo procentas mažėja didėjant pajamoms. Paprastai pagal jį apmokestinamos plataus vartojimo prekės), progresinis (apmokestinimo procentas didėja didėjant apmokestinamoms pajamoms. Daugelyje valstybių pagal tokį tarifą nustatomas gyventojų pajamų mokestis).Mokesčio suma – tai suma, kurią sumoka subjektas už vieną objektą.Mokesčio lengvatos – tai visiškas ar dalinis subjekto atleidimas nuo mokesčių, laikantis veikiančio įstatymo, antai kaip: nuolaidos, išskaitymai ir kt. Svarbiausioji mokesčio lengvata yra neapmokestinamasis minimumas – mažiausia objekto dalis, visai atleista nuo mokesčio. Lietuvos Respublikoje, priėmus naujų mokesčių įstatymus, sukurta sava mokesčių sistema. Ekonomistas Foldas apie mokesčius yra pasakęs: “Mokesčių sistema yra sutraukimas atskirų mokesčių į vieną logišką koncepciją, kuri rodo jų įvairumą ir reiškia jų bendrą tikslą bei sudaro vieną darnų vienetą”. Lietuvoje, kaip ir visose užsienio šalyse, lygybė apmokestinant įgyven¬dinama naudojant mišrią mokesčių sistemą, susidedančią iš tiesioginių ir netiesioginių mokesčių. Tiesioginiai mokesčiai (direct tax) mokami tiesiogiai nuo pajamų ir turto. Netiesioginiai mokesčiai (inderect tax) įtraukiami į prekės ir paslaugų kainas, vartotojams įsigyjant jas bei vartojant. Labiausiai paplitę netiesioginiai mokesčiai – PVM, akcizas, muito rinkliava ir kt. Valstybinė mokesčių sistema pateikta 1. paveiksle (žr. priedai, 18 psl.)Valstybinę mokesčių politiką Lietuvoje įgyvendina Finansų ministerijos Valstybinės mokesčių inspekcija (Centrinis mokesčių administratorius) ir jos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos (vietos mokesčių administratoriai). Mokėtojo pareigos: teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku pateikti mokesčių administratoriui mokesčio apyskaitą ir nustatytu terminu jį sumokėti į biudžetą. Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojami mokesčiai yra šie: pridėtosios vertės, akcizai, gyventojų pajamų, juridinių asmenų pelno, žemės, įmonių ir organizacijų nekilnojamo turto, už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių, konsulinis, žyminis, prekyviečių, paveldimo ar dovanojamo turto, valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo vandens telkinių nuomos, už valstybinius vandens išteklius, už aplinkos teršimą, atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą, privalomojo sveikatos draudimo įmokos.6 TIESIOGINIAI MOKESČIAI
6.1 Pelno mokestis. Pelno mokestį moka: Lietuvos vienetas, užsienio vienetas.Šio Įstatymo nustatyta tvarka pelno mokesčio nemoka: biudžetinės įstaigos; Lietuvos bankas; pelno nesiekiantys vienetai; valstybė ir savivaldybės; valstybės ir vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos;Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje.Taikomi šie pelno mokesčio tarifai:1) Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą;2) užsienio vieneto pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, gautos ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, apmokestinamos be atskaitymų, taikant 10 procentų mokesčio tarifą;3) pajamos iš paskirstytojo pelno apmokestinamos taikant 15 procentų mokesčio tarifą.Mokesčio mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai. Pajamos ir sąnaudos pripažįstamos pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo bei kitus buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus apskaitos principus. Apskaičiuojant Lietuvos vieneto apmokestinamąjį pelną, iš pajamų:1) atimamos neapmokestinamosios pajamos;2) atskaitomi leidžiami atskaitymai;3) atskaitomi ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai.Išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus.6.2 Gyventojų pajamų mokesčiai. Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos.Pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu. Pajamų mokesčio tarifas yra 27 procentai.Pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas, gavimo momentu laikomas momentas:1) kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos. 2) kai bet kokia forma išmokamos išmokos, jei pagal šį įstatymą prievolė išskaičiuoti pajamų mokestį nuo gyventojo pajamų nustatyta mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.3) Mokestinio laikotarpio pozityviųjų pajamų gavimo momentu laikoma to mokestinio laikotarpio gruodžio 31 diena. Metinis neapmokestinamasis pajamų dydis (toliau – MNPD) nustatomas sudedant tam gyventojui taikytinus mokestinio laikotarpio atitinkamų mėnesių neamokestinamą pajamų dydį (toliau – NPD) ir jo sutuoktiniui pagal šio straipsnio nuostatas taikytinus mokestinio laikotarpio atitinkamų mėnesių NPD, netaikytus apskaičiuojant to sutuoktinio apmokestinamąsias pajamas, ir atimamas bendrai iš visų mokestinio laikotarpio pajamų apskaičiuojant mokestinio laikotarpio apmokestinamąsias pajamas.
Neigiamas skirtumas, susidaręs iš pajamų atėmus NPD ir papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD) (ar MNPD ir MPNPD), negrąžinamas ir į kitus mokestinius laikotarpius neperkeliamas.6.3 Kelių mokestis.Įstatymo tikslas – sukaupti ir naudoti lėšas automobilių kelių tinklui plėsti, modernizuoti ir funkcionavimui užtikrinti. Kelių priežiūros ir plėtros programa – Biudžeto sandaros įstatymo nustatyta tvarka parengta programa. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo iždo sąskaita – Valstybės iždo sąskaita, kurioje kaupiamos lėšos Kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti.Programos finansavimo šaltiniai:1) atskaitymai nuo realizavimo pajamų (įplaukų);2) akcizas už realizuotą benziną, dyzelinius degalus ir tepalus;3) transporto priemonių savininkų mokestis;4) mokestis už važiavimą automobilių keliais ir naudojimąsi jų infrastruktūra (toliau – kelių mokestis) užsienio šalyse įregistruotomis transporto priemonėmis;5) mokestis už važiavimą keliais transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus arba kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ar transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė;6) mokestis už leidimą atlikti įvairius darbus bet kurioje kelių komplekso dalyje;7) valstybės biudžeto lėšos;8) juridinių, fizinių asmenų bei užsienio valstybių tikslinės lėšos.Atskaitymus nuo realizavimo pajamų į Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo iždo sąskaitą moka:1) įmonės, kurios gauna pajamų iš ūkinės-komercinės veiklos – iki 0,5 procento realizavimo pajamų (0,48%);2) įmonės, kurios verčiasi prekyba, – iki 0,3 procento realizavimo pajamų (įplaukų);3) įmonės, kurios verčiasi dujų realizavimu, – iki 0,1 procento realizavimo pajamų;4) bankai – iki 1 procento pajamų, gautų iš maržos ir už kitas paslaugas.Atskaitymai atliekami nuo realizavimo pajamų, apskaičiuotų pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, o iš asmenų, neturinčių juridinio asmens teisių, – nuo realizavimo įplaukų.6.4 Garantinio fondo mokestis.Lėšos iš Garantinio fondo skiriamos šiame įstatyme nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams, kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi.Garantinio fondo lėšas sudaro:1) įmonių įmokos – 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos);2) Privatizavimo fondo lėšos ir valstybės biudžeto lėšos, skiriamos pagal atskirą programą; 3) lėšos, gautos iš bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių Garantinio fondo kreditoriniams reikalavimams tenkinti;4) juridinių ir fizinių asmenų bei įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, savanoriškos įmokos.Garantinio fondo lėšos kaupiamos ir saugomos Valstybės iždo sąskaitoje, kuri atidaroma Lietuvos banke.Įmokos į Garantinį fondą administruojamos pagal Mokesčių administravimo įstatymą.Garantinio fondo lėšos naudojamos tik pagal šio įstatymo numatytą paskirtį.6.5 Kiti mokesčiai (nekilnojamojo turto, žemės, už aplinkos teršimą).
Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčius moka įmonės, turtinčios nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą arba žemę. Nekilnojamojo turto mokesčio metinis tarifas – 1 procentas nekilnojamojo turto mokestinės vertės.Žemės mokesčio tarifas metams – 1,5 procento žemės kainos (miško žemės kainos – be medynų vertės). Mokesčių už aplinkos teršimą tarifai priklauso nuo sunaudoto degalų kiekio bei turimų automobilių techninės įrangos. Nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių atleidžiami fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys iš transporto priemonių, kuriose įrengtos ir veikia išmetamųjų dujų neutralizavimo sistemos.7 NETIESIOGINIAI MOKESČIAI7.1 Pridėtinės vertės mokestis.Šis Įstatymas nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, PVM mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas:1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje;3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo teikia prekes ir (arba) paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo.
Importo PVM objektas yra prekių importas, kai dėl importuojamų prekių pagal Muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.Prievolė apskaičiuoti PVM už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita – faktūra ar kitas numatytas vietoj PVM sąskaitos – faktūros prekių tiekimui ar paslaugos teikimui įforminti naudojamas apskaitos dokumentas. Apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas (pardavėjas). Į apmokestinamąją vertę visais atvejais įtraukiami:1) visi mokesčiai ir rinkliavos, išskyrus patį PVM;2) su prekės tiekimu arba paslaugos teikimu susijusių ir pirkėjui tenkančių išlaidų (tokių kaip: įpakavimo, transportavimo, draudimo ir kitų) vertė;3) bet kokios subsidijos ar dotacijos, turinčios įtakos galutinei prekės arba paslaugos kainai.PVM tarifai:1. Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais taikomas standartinis 18 % PVM tarifas;2. Importuojamoms prekėms taikomas standartinis 18 % PVM tarifas;3. Lengvatiniai PVM tarifai.Teisę į PVM atskaitą turi tik PVM mokėtojai. Prekių tiekimą arba paslaugų teikimą PVM mokėtojas privalo įforminti nustatytos formos PVM sąskaita-faktūra, išskyrus tuos atvejus, kai prekių tiekimas arba paslaugų teikimas Įstatymo nustatyta tvarka gali arba turi būti įforminamas kitais apskaitos dokumentais.Mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo. Jeigu visos PVM mokėtojo pajamos iš ekonominės veiklos per praėjusius kalendorinius metus neviršijo 200 000 litų, toks PVM mokėtojas turi teisę pateikti mokesčio administratoriui prašymą mokestiniu laikotarpiu laikyti kalendorinį pusmetį. Jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, mokestinio laikotarpio PVM deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos.Jeigu mokestinis laikotarpis yra kalendorinis pusmetis, PVM deklaracija pateikiama ne vėliau kaip iki kito pusmečio pirmo mėnesio 25 dienos. Apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas, atimama atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma.7.2 Akcizai.
Akcizais yra apmokestinamos šios prekės:1) etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai (alus, vynas, kiti fermentuoti gėrimai, tarpiniai produktai, etilo alkoholis);2) apdorotas tabakas (cigaretės, cigarai ir cigarilės, rūkomasis tabakas);3) kuras (variklių benzinas, žibalas,gazoliai, skystasis kuras (mazutas), skirti naudoti kaip degalai (variklių kuras) naftos dujos ir dujiniai angliavandeniliai, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti šių produktų pakaitalai (t. y. produktai, kurie numatomi naudoti, parduodami arba yra naudojami kaip degalai (variklių kuras) arba kuras šildymui vietoj nurodytų produktų) ir degalų (variklių kuro) priedai, išskyrus produktus, kurie pagaminti vien iš biologinės kilmės žaliavų, taip pat orimulsiją, kietąjį kurą bei naftos dujas ir dujinius angliavandenilius, skirtus naudoti kaip kuras šildymui).Lietuvos Respublikoje pagamintos nurodytos prekės tampa akcizų objektu nuo pagaminimo. Importuojamos prekės, tampa akcizų objektu, kai dėl jų pagal Lietuvos Respublikos muitinės kodeksą atsiranda importo skola muitinei.Asmuo, numatantis gaminti prekes, kurios pagal Akcizų Įstatymą yra akcizų objektas, verstis jų perdirbimu ir (arba) maišymu (jeigu tokių operacijų rezultatas yra prekės, kurios pagal šį įstatymą yra akcizų objektas), šiai veiklai privalo įsteigti akcizais apmokestinamų prekių sandėlį (sandėlius). Akcizų mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, kuriam pasibaigus, iki kito mėnesio 15 dienos mokėtojas privalo vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje yra akcizais apmokestinamų prekių sandėlis, pateikti akcizų deklaraciją ir teisės aktų nustatytus jos priedus. Deklaracijos formą ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius. Akcizų mokėtojai yra akcizais apmokestinamų prekių sandėlių savininkai ir šių prekių importuotojai.Mokėtina akcizų suma apskaičiuojama pagal LRV nustatytus akcizų tarifus.7.3 Muitai. Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje gali būti taikomi šių rūšių muitai:1) bendrieji – taikomi siekiant reguliuoti Lietuvos Respublikos užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą;2) specialieji – taikytini kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Specialiųjų muitų normas ir mokėjimo sąlygas nustato įstatymai;3) antidempingo – taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomis eksportuojančios valstybės rinkoje, ir dėl to atsiranda materialinė žala Lietuvos vietinei pramonei, tokios žalos vietinei pramonei grėsmė arba reali kliūtis kurti vietinę pramonę. 4) kompensaciniai – taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai ar netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio. 5) protekciniai (apsaugos) – taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės ir dėl to vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją. Importuojamoms ar eksportuojamoms prekėms vienu metu gali būti taikomi kelių nustatytų rūšių muitai. Kiekvienas iš šių muitų apskaičiuojamas neatsižvelgiant į kitus, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip.Pagal muitų taikymo pobūdį muitai gali būti:1) nuolatiniai – mokami už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojamas iš jos prekes, laikantis nuo metų laikotarpio nepriklausančios muito normos;2) sezoniniai – mokami už prekes, tam tikrą metų laikotarpį importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojamas iš jos.Sezoniniai gali būti tik bendrieji ir specialieji muitai.Muitas renkamas (sumokamas) už visas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamas ir eksportuojamas iš jos prekes. Muitų normos pagal muito apskaičiavimo metodą gali būti vertybinės (advaliorinės), specifinės (kiekybinės) ir mišriosios. Vertybinė (advaliorinė) muito norma nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės.Specifinė (kiekybinė) muito norma nurodoma kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis – kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant.Lietuvos Respublikos muitų tarifai sudaromi pagal šią struktūrą:1) prekės kodas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;2) prekės aprašas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;3) prekės natūrinis matavimo vienetas;4) autonominė importo muito norma;5) konvencinė importo muito norma;6) preferencinės importo muito normos;7) eksporto muito norma.Muitų tarifus tvirtina, keičia ir panaikina Vyriausybė.7.4 Socialinio draudimo mokesčiai. Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų ir dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų. Lietuvos Respublikoje nustatomos tokios valstybinio socialinio draudimo rūšys: 1) pensijų draudimas, 2) ligos ir motinystės draudimas, 3) draudimas nuo nedarbo, 4) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, Valstybiniu socialiniu draudimu privalomai draudžiami šie asmenys: gaunantys atlyginimą už darbą asmenys – dirbantys pagal darbo sutartis, einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbantys žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, kandidatai į notarus (asesoriai), valstybės tarnautojai, individualių įmonių savininkai Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėtojas (draudėjas) pats jas apskaičiuoja ir sumoka į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. Draudėjai – visi juridiniai asmenys, kurie privalo apskaičiuoti, išskaityti ir įmokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą iš apdraustųjų asmenų pajamų mokamas valstybinio socialinio draudimo įmokas. Valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos: 31 proc. įmokas draudėjai skaičiuoja nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuotos atlyginimo už darbą sumos, bet ne mažesnės už kiekvieno kalendorinio mėnesio minimalią mėnesinę algą. Nustatant minimalią pajamų sumą, nuo kurios skaičiuojamos įmokos, pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga arba minimalus valandinis atlyginimas. 3 proc. įmokos išskaičiuojamos iš apdraustajam apskaičiuoto atlyginimo už darbą sumos.8 IŠVADOS1. Pagrindiniai valstybės pajamų šaltiniai yra: mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, nemokestinės biudžeto pajamos, grantai ir skolinimasis. Iš šių šaltinių galima išskirti vieną pagrindinį – mokesčius, nes jie yra didžiausias pajamų šaltinis valstybės biudžete;2. yra skiriamos trys pagrindinės mokesčių teorijos: 1) mokesčiai yra kaina už valstybės teikiamas paslaugas; 2) mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė; 3) mokesčiai yra pajamų išlyginimo priemonė. Nepaisant skirtingų akcentų šiose mokesčių teorjose, visos ekonominės mokyklos išskiria keletą esminių funkcijų, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo: fiskalinė, perskirstomoji ir reguliavimo funkcijos;3. Visi mokesčiai ir jų nustatymo metodai bei principai sudaro šalies mokesčių sistemą. Kiekvieną mokestį įveda tik aukščiausioji šalies valdžia, kuri remiasi šiais pagrindiniais principais: teisingumo, lygybės ir neutralumo, aiškumo, viešumo, administravimo veiksmingumo;4. Kiekvienas mokestis turi šiuos pagrindinius elementus: subjektą (mokėtoją); objektą; šaltinį, apmokestinimo vietą; mokesčio tarifą (normą ar kvotą); mokesčio sumą; mokesčio lengvatas. Lietuvoje, kaip ir visose užsienio šalyse, lygybė apmokestinant įgyven¬dinama naudojant mišrią mokesčių sistemą, susidedančią iš tiesioginių – mokamų tiesiogiai nuo pajamų ir turto – ir netiesioginių mokesčių – įtraukiamų į prekės ir paslaugų kainas, vartotojams įsigyjant jas bei vartojant;5. yra skiriami šie tiesioginiai mokesčiai: pelno, gyventojų pajamų, kelių ir kiti, pvz. nekilnojamo turto, žemės, mokesčiai;6. netiesioginiai mokesčiai yra: pridėtinės vertės, akcizo, muitų ir socialino draudimo mokesčiai.9 PRIEDAI1. pav. Valstybinių mokesčių sistema10 LITERATŪRA1. prieiga per internetą: www.klvtk.lt/galery/tf_saruno/20_tema.doc2. prieiga per internetą: http://finansai.tripod.com/P7.htm3. prieiga per internetą: www.matusevicius.lt/…/Ekonomikos%20Teorijos%20Pagrindai/Ekonomikos%20Teorijos%20Pagrindai/dalis_11.doc4. prieiga per internetą: http://www.mzinios.lt/lt/2007-08-25/straipsniai/argumentai/ar_lietuvos_mokesciu_sistemoje_reikia_reformu.html5. prieiga per internetą: http://verslas.banga.lt/lt/leidinys.full/3d9d702bc3d3e