Mokesčiai

Įvadas
Kiekviena valstybė, veikdama per parlamentą ir valdymo organus, atlieka daug įvairių funkcijų- apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo (švietimo, mokslo, meno, visuomenės rekreacijos) ir administracines funkcijas. Šių funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių, kurių svarbiausias, nuo seniausių laikų žinomas šaltinis yra mokesčiai. Valdžia jokio produkto nesukuria, ir valstybė be mokesčių gyvuoti negalėtų.
1990m. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kartu formuojasi, nors ir nuolat keičiama bei kritikuojama, šalies mokesčių sistema. Per nepriklausomybės metus mokesčių klausimais priimta nemažai įstatymų, daugybė nutarimų ir mėginama jais re eguliuoti krašto ekonominius bei socialinius procesus.
Užsienio valstybių mokesčių sistemos formavosi daugelį dešimtmečių. Lietuvos valstybės mokesčių sistema dar tik kuriama, ir būsimajam ar jau dabartiniam verslininkui bei vadybininkui, administratoriui norint nestabilioje veiklos bei finansų rinkų ir konkurencinėje aplinkoje priimti kvalifikuotus sprendimus, svarbu šiuos sudėtingus finansinius santykius pažinti, suvokti, analizuoti. Apmokestinimo klausimais susistemintų bei specialiai parengtų mokymo procesui darbų tiek užsienio kalbomis, tiek gimtąja kalba stokojama. Tai ir paskatino autorę imtis šio darbo.
Kuriant ir tobulinant Lietuvos valstybės mokesčių sistemą bei sprendžiant fi inansinės politikos problemas, tikslinga išsiaiškinti užsienio šalių teorinę ir praktinę apmokestinimo patirtį.
Tikslas:
Šio darbo tikslas- atskleisti apmokestinimo teorinius pagrindus bei pateikti Lietuvos Respublikos ir užsienio šalių mokesčių sistemas, jų formavimosi dėsningumus, harmonizavimo aspektus.
Darbas skiriamas socialinių mokslų studijų krypčių studentams bei ma

agistrantams, taip pat įmonių ir organizacijų darbuotojams.

Apmokestinimo teoriniai
Pagrindai

Pagrindinės sąvokos

Valstybė Valstybės funkcijos Finansiniai ištekliai Mokestiniai ištekliai Mokesčiai Mokesčių politika Mokesčių sistema Mokesčių funkcijos Mokesčių teorijos Nacionalinis biudžetas Apmokestinimas, jo principai, ribaApmokestinimo instrumentarijus Mokesčio subjektas, objektas, šaltinis, tarifas Apmokestinimo vienetas, lengvatos Mokesčio ėmimo būdasMokesčio nustatymo metodasProlibirali mokesčių sistemaMokesčių sistemos potencialasKvalifikaciniai diagnostiniai rodikliaiMokesčių rūšys

Mokesčiai Mokesčių sistemaValstybės mokestisVietiniai mokesčiaiMokesčio instrumentarijusMokestiniai ištekliai Apmokestinamoji vertėMokesčių administravimasGyventoju pajamų mokestisPelno mokestisPridėtinės vertės mokestisAkcizai MuitaiSocialinio draudimo mokestisĮmokos į Garantinį fondą Sveikatos draudimasTransporto priemokų mokestisKonsulinis mokestisRinkliavos Paveldimo turto mokestis Įmonių nekilnojamojo turto mokestisPrekyviečių mokestisŽemės ir žemės nuomos mokestisMokesčiai už gamtos ištekliusPrekių apyvartos mokestisCukraus mokestisAzartinių lošimų mokestisMokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą ( PNO)

Mokesčių reikšmė ir būtinumas

VALSTYBĖS FUNKCIJOS
Apsauga Gamybos ir komercijos Vystymo Administracinės

Išorinė apsauga Valstybinė veikla Švietimas Teismai ir valdymas

Vidaus apsauga Objektų privatizavimas Mokslas, menas Mokesčių rinkimas

Socialinė ap psauga Mokesčiai Visuomenės rekreacija

Valiuta, jos matai

Kiekviena pasaulio valstybė atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos gamybinės ir komercinės veiklos, vystymo administracines. Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių piliečių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos išsiplėtė. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus- teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtusius ūkininkavimo santykius.
Valstybės pareiga yra vykdyti visas tas veiklas, kurių ne

epasisiūlytų atlikti privatūs asmenys. Pavyzdžiui, jiems nenaudinga organizuoti apsaugą nuo užsienio užpuolimo ir išlaikyti kariuomenę, karo laivyną, oro pajėgas, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų tarnybų veiklą. Privatūs asmenys vargiai imtųsi palaikyti vidaus saugumą ir išlaikyti policiją, teismus. Be to, minėtuose veiklos srityse privatūs asmenys dažnai gali būti ir nepatikimi.
Valstybė turi imtis ir kai kurių produktų gamybos, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nebus suinteresuota arba nesugebės teikti: pavyzdžiui, tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines, visa tai prižiūrėti.
Socialinės paslaugos, kurių imasi valstybė, negali būti visiškai paliekamos privatiems asmenims, nes dažnas jų neturės intereso arba lėšų šias paslaugas teikti arba jų teikiamų paslaugų sąlygos nebus priimtini vartotojams. Vadinasi, valstybei reikia rūpintis piliečių bendra gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, kelius, įrengti parkus, žaidimų aikšteles ir pan., kad piliečiai galėtų užsiimti visuomeniniais ar ūkiniais reikalais. Tokių paslaugų nauda vertine išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata, gerove labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą.

Valstybės mokesčių
sistema

Formuojantis valstybinėms mokesčių sistemoms, atsirado poreikis imti mokesčius valstybės išlaidoms padengti. Valstybių mokesčių sistemos bei atskiri mokesčiai formavosi įvairiomis ekonominėmis socialinėmis bei politinėmis sąlygomis. Todėl pravartu trumpai apžvelgti istorinę mokesčių raidą.

Mokesčiai

Tiesioginiai Netiesioginiai Rinkliavos Valstybės monopoliai

Žemės mokestis Akcizai Žyminis mokestis Spiritas

Verslo mokesčiai Muitai Kitos ri

inkliavos Kortos

Darbo pajamų mokestis Degtukai

Nekilnojamojo turto mokestis
Nuosavybės perleidimo mokestis
Palaikų mokestis
Kiti mokesčiai

Istorinė mokesčių
apžvalga

Apmokestinimas praktikuotas jau prieš šešis tūkstančius metų. Senovėje dažniausiai buvo imamos duoklės natūra ar pinigais. Mokesčiai nuo duoklių atsiskyrė viduramžiais, suteikus Europos stambiesiems žemvaldžiams privilegijas(atleidimą nuo prievolės). Mokesčių klausimas tapo aktualus 15-16a., kai Europos valstybėse prasidėjo politinės valdžios centralizavimas, pareikalavęs didelių išlaidų karalių rūmams, valstybiniam aparatui bei kariuomenei išlaikyti. Žlugus feodaliniai santvarkai, mokesčiai jau tapo suprantami kaip:
· Teikiamas valstybei atlyginimas už politinę ir teisinę piliečio bei jo turto globą;
· Draudimo premija, kurią pilietis sumoka valdžiai, kad galėtų naudotis savo turimais turtais;
· Piliečio išsipirkimas nuo tolimesnio valstybės ,,kėsinimosi” į jo turtą.
Nuo 17a. Antrosios pusės iki 18a. Pabaigos buvo intensyviai kuriami apmokestinimo principai.
19a.pabaijoje-20a.pradžioje buvo įvestas pajamų mokestis( žemės, trobesių, asmenų pajamų, pelno). Pelno mokestis išsivystė iš pagalvės mokesčio pagal šią nuostatą: kiekvienas žmogus savo gyvenimui palaikyti turi gauti pelną ir iš jo privalo dalelę atiduoti valstybei.
1. Mokesčiai- apmoka už vyriausybės teikiamas paslaugas
2. Mokesčiai- ekonomikos stabilizavimo priemonė
3. Mokesčiai- pajamų išlyginimo įrankis

Apmokestinimo instrumentarijus

Mokesčio subjektas
Fizikinis asmuo
Juridinis asmuo

Pajamos (darbo užmokestis, verslo pajamos, dividentai, palūkanos)
Prekės ir paslaugos
Turtas

Mokesčio objektas

Mokesčio šaltinis
Sutampa su mokesčio objektu
Nesutampa su mokesčio objektu

Piniginis (apmokestinamųjų pajamų vienetas, apmokestinamojo turto vertės vienetas ir pan.)
Natūrinis (prekės arba paslaugos vienetas, žemės ploto vienetas ir pan.)

Apmokestinimo vienetas

Mokesčio tarifas
Pastovus (a

absoliuti mokesčio suma)
Procentinis (proporcinis, progresinis)

Apmokestinimo lengvatos
Numatančios apmokestinamojo objekto sumažinimą
Numatančios mokesčio tarifo arba paties mokesčio sumažinimą

Mokesčio ėmimo būdas
Tiesioginis (iš pajamų)
Netiesioginis (per akinų sistemą)

Prie pajamų šaltinio
Pajamų deklaracija
Mokestinis kadastras

Mokesčio nustatymo metodas

Mokesčių turinys

Mokesčiai –tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei. Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikrą apmokestinimo instrumentarijų, kuris apima mokesčių elementus (subjektą objektą, šaltinį, apmokestinimo vienetą, lengvatas, mokesčio sumą), mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą.
Pažymėta, kad mokesčių turinį detaliau atspindi mokesčių elementai.
Mokesčio subjektas yra fizikinis ir juridinis asmuo, privalantis mokėti įstatymams numatytus mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi atskirus konkrečius to mokesčio mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties.
Mokesčio objektas laikomas įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas. Tai fizinių ir juridinių asmenų pajamos, turtas bei parduodamo turto kitiems asmenims vertė, tam tikros veiklos rūšys, prekių bei paslaugų pridėtinė vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais, vertybinių popierių finansinių bei kreditinių operacijų rezultatai ir kiti objektai.
Mokesčio šaltinis- tai subjektų pajamos ,iš kurių mokama mokesčiai. Kartais mokesčio objektas ir šaltinis gali sutapti, pavyzdžiui, pelnas, asmeninės pajamos.
Apmokestinimo vienetas –tai ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčio tarifas. Apmokestinimo vienetu dažniausiai laikomas mokesčio objekto matavimo vienetas. Pavyzdžiui, pajamų mokesčio vienetas yra šalies piniginis vienetas, žemės mokesčio- aras ar hektaras, ir pan.
Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamojo objekto vienetą. Mokesčio tarifai gali būti nustatyti absoliučiais dydžiais ir procentais.
Mokesčio bazė- tai pajamų suma, aktyvų vertė, kuriomis remiantis apskaičiuojamas mokestis.
Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą). Dėl to mokesčiai irgi skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, nors praktiškai nėra griežtos ribos tarp šių mokesčių rūšių, ir riba priklauso nuo mokesčio perkėlimo galimybės. Pavyzdžiui, kompanijos pelno mokestis pagal ėmimo būdą yra tiesioginis mokestis, tačiau kai jis perkeliamas į prekių ar paslaugų kainą, tampa netiesioginiu mokesčiu. PVM pagal ėmimo būdą yra netiesioginis mokestis, tačiau kai neįtraukiamas į prekės ar paslaugos kainą, tampa tiesioginiu mokesčiu. Vadinasi, mokesčių skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius yra sąlyginis. Tačiau teorijoje ir praktikoje susiklostė požiūris, kad pagal tiesioginius mokesčius apmokestinamos pajamos(pelnas), turtas, o pagal netiesioginius- vartojimas (išlaidos).

Mokesčių rūšys

Pasaulio šalyse imami įvairūs mokesčiai, jie savitai ir klasifikuojami. Tačiau pastebimi ir aki kurie šių klasifikacijų dėsningumai. Pažymėtina, kad mokesčių rūšys bei jų skaičius priklauso nuo valstybės fiskalinės politikos. Šalių mokesčių sistemoje dažnai išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai.
Tiesioginiai mokesčiai nustatomi tiesiai iš mokesčių mokėtojų. Ši sistema pradėjo formuotis 18-19 amžiuje ir paplito 20a.
Prie netiesioginių mokesčių priskiriami paslaugų bei prekių mokesčiai; jie įtraukiami į kainą ar tarifus. Parduodamas prekę ar paslaugą, savininkas gauna iš mokėtojo ir mokesčio sumą, kurią vėliau perduoda valstybei.
Realiniais mokesčiais apmokestinamos atskiros turto rūšys atsižvelgiant į vidutinį, o ne į realų mokėtojo pajamingumą. dažniausiai taikomi proporciniai tarifai.
Asmeniniai mokesčiai imami už juridinių ir fizikinių asmenų pajamas ir turtą rie pajamų šaltinio ar pagal deklaraciją.
Pajamų mokestis gali būti dviejų formų:
1. Šedulinė – kai pajamos išsklaidomos į atskiras dalis ir kiekviena pajamų dalis apmokestinama atskirai.
2. Globalinė – kai mokestis imamas už bendras mokėtojo pajamas nepriklausomai nuo jų šaltinio. Tai daugelyje užsienio šalių populiari forma.
Korporacijų pelno mokestis –tai juridinių asmenų mokestis, imamas pagal mokestinę deklaraciją. Paprastai korporacijų pelną apmokestina centrinė vyriausybė ir vietos valdžia.
Antpelnio mokestis karo metais buvo imamas iš fizinių ir juridinių asmenų pelno, kuris viršijo vidutinį lygį.
Kapitalo padidėjimo mokestis imamas už pajamas, gautas įvairiais būdais panaudojus turtą. Apmokestinamosios pajamos – tai turto rinkos kainos ir jo įsigijimo kainos skirtumas.
Turto mokestis imamas iš juridinių ir fizinių asmenų už žemę, namus, pastatus, vertybinius popierius ir kitus objektus.
Fiskaliniai monopoliniai mokesčiai –tai netiesioginiai mokesčiai už valstybės monopolizuotas masinės gamybos prekes.
Valstybinius mokesčius ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir mokesčiai nukreipiami į krašto biudžetą.
Vietinius mokesčius, remiantis įstatymais, ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria juos vietos biudžetų reikmėms.

Mokesčiai

Tiesioginiai Netiesioginiai Įrašai socialiniam draudimui

REALINIAI AKCIZAI 1. Apdraustųjų įnašai2. Įmonininkų įnašai
1. Žemės mokestis2. Namų mokestis3. Verslo mokestis4. Vertybinių popierių mokestis 1. Individualūs ( alaus, cukraus, benzino)2. Universalūs( apyvartos, pridėtinės vertės mokesčiai)

ASMENINIAI MUITAI
1. Pajamų mokestis2. Piniginių kapitalų pajamų mokestis3. Korporacijų pelno mokestis4. Antpelnio mokestis5. Kapitalo mokestis6. Palikimo mokestis7. Turto mokestis8. Pagalvės mokestis 1. Importo2. Eksporto3. Transporto4. Fiskaliniai5. Protekciniai6. Preferenciniai7. Antidempingo8. Specifiniai9. Vertybiniai(advalioriniai)

FISKALINIAI MONOPOLIAI
1. Spiritinių gėrimų2. Tabako ir jo gaminių3. Degtukų4. Druskos ir kitų prekių

Mokesčių klasifikacija

Mokesčiai ,kaip ir bet kurios kitos sistemos elementai, gali būti klasifikuojami pagal įvairius požymius. Beje, kai kurie autoriai Lietuvoje imamų mokesčių neišskiria į sistemą, o vadina tik kintančiu nesuderintų mokesčių rinkiniu. Panašiai kartais pasamprotaujama iki šiol. Manome, kad nors šie mokesčiai ir nesudaro vientisos darnios sistemos, tačiau jie atitinka daugelio rinkos ekonomikos šalyse taikomus mokesčius ir apskritai gali būti vadinami mokesčių sistema, kurioje mokesčiai gali būti įvairiai bei tikslingai suklasifikuoti.
Lietuvos Respublikos mokesčiai išskiriami:
Valstybei skirtus (mokamus į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą)
Vietinius mokesčius (mokamus į savivaldybių biudžetą)
Mokesčiai į vietinius ir valstybinius skirstomi sąlyginai. Atsižvelgiant į užsienio šalių praktiką, galima sakyti, kad Lietuvos savivaldybių biudžetuose beveik nėra savų lėšų, nes užsienio šalyse dažniausiai vietiniai mokesčiai bei iš jų gautos lėšos laikomos savomis, kurioms vietos savivaldos institucijos turi įtakos nustatydamos tarifus, apmokestinimo bazę ar pan. Lietuvos savivaldybių mokesčių nustatymų teisės labai ribotos. Tokia teise savivaldybės gali pasinaudoti, nustatydamos prekyviečių mokestį. Savivaldybės dar gali mažinti ar didinti patento mokesčio tarifus iki 50proc.,mažinti nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, irgi iki 50proc.

Išvados

1. Nors šiuo metu žinoma daug ir įvairių, netgi iš pagrindų skirtingų, mokesčių ir apmokestinimo teorijų ir koncepcijų, būtų gana sunku, o gal išvis ir neįmanoma, kurią nors vieną, geriausią ar blogiausią šiuolaikinėmis sąlygomis.

2. Mokesčiai ir rinkliavos – pagrindinis centrinės ir vietinės valdžių funkcijų finansavimo šaltinis. Sumažinus valdžios funkcijas, atiduodant jų vykdymą privačiam sektoriui, sumažėtų mokesčių skaičius ir našta.

3. Kuri mokesčių teorija tinkamiausia atskirai šaliai, pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu radikaliai reformuojam gyventojų ir verslo apmokestinimą, galima preventyviai spręsti ir išanalizavus susiformavusią centrines ir vietines valdžių kompetencijos bei funkcijų pasidalijimo sistemą, vyriausybės vykdoma fiskalinę politiką, galimybės tobulinti pajamų iš mokesčių formavimo biudžetuose administravimą, valdžios ir jos funkcijų asignavimo iš mokesčių decentralizacijos būklę.

4. Istorinė mokesčių ir rinkliavų raidos Lietuvoje analizė, atskirais šios raidos laikotarpiais atliktų apmokestinimo ir mokesčių administravimo mokslinių tyrimų apžvalga rodo:
– Lietuvoje galiojusius mokesčius, ypač vietinius, teorinių ir praktiniu požiūriu reikėjo reformuoti, nes daugelis šių mokesčių reiškiasi nekaip savarankiški mokesčiai, bet buvo priedai prie kitų valstybinių mokesčių.

Leave a Comment