Mokesčiai Lietuvoje. Įmonės mokami mokesčiai

Turinys

ĮVADAS 4
1.MOKESČIŲ SISTEMOS TEORINIAI ASPEKTAI 5
1.1 Mokesčio sąvoka 5
1.2 Mokesčių vaidmuo formuojant valstybės finansinius išteklius 6
1.3 Apmokestinimo principai 7
1.4 Mokesčių teorija ir sistema 8
1.5 Mokesčių sistemos apibūdinimas 9
1.6 Mokesčių elementai 10
1.7 Mokesčių klasifikacija 13
2. MOKESČIŲ PRADŽIA 14
2.1 Seniausios rašytinės žinios apie mokestines prievoles 14
2.2 Mokesčių raida Lietuvoje 14
2.2.1 Apmokestinimo ir mokesčių pokyčiai Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę 14
3. ĮMONĖS MOKAMŲ MOKESČIŲ ANALIZĖ 17
3.1 Įmonės veiklos apibūdinimas 18
3.2 Įmonės mokami mokesčiai 18
3.3 2003 metais įmonės sumokėti mokesčiai 21
IŠVADOS 23
LITERATŪRA 25
PRIEDAI 26Įvadas
Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Tad pagrįstai rašė B. Franklinas: „Gyvenime yra neišvengiami du dalykai: mirtis ir mokesčiai“. Todėl mokesčių neturime peikti. Jie buvo ir bus.[3, p.5] Štai kodėl šiiam darbui pasirinkau šią temą.
Tyrimo objektas – apmokestinimas ir mokesčiai Lietuvoje, įmonės mokami mokesčiai, jų teorinės ir praktinės problemos.
Tyrimo tikslas – apibūdinti mokesčių sistemą Lietuvoje, poveikį verslo plėtotei ir žmonių gerovei, pagrįsti apmokestinimo ir mokesčių administravimo tobulinimo prielaidas.

Tyrimo uždavinai – susipažinti su Lietuvos respublikos mokesčių įstatymais, mokesčių mokėjimo tvarka, mokesčių teorija ir sistema, išsiaiškinti pagrindinius mokesčių terminus, jų klasifikaciją, rinkimo būdus.
Pagrindiniai tyrimo metodai – esamos literatūros analizė, konkrečios įmonės mokamų mokesčių analizė, išvadų formulavimas.
Darbą eigą sudarė dvi dalys:
• mokslinės literatūros analizavimas
• konkrečios verslo įmonės pateiktų duomenų annalizavimas.
Pirmojoje darbo dalyje teko smulkiai ištyrinėti esamą mokslinę literatūrą, susipažinti su Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymais, mokesčių mokėjimo tvarka, mokesčių teorija ir sistema, išsiaiškinti pagrindinius mokesčių terminus, jų klasifikaciją, rinkimo būdus. Šioje darbo dalyje labiausiai patiko nagrinėti mokesčių atsiradimo sistemą Lietuvoje. Įd

domu yra tai, kad pirmųjų rašytinių žinių apie mokesčius, pilietinę prievolę juos mokėti valdžiai randama net Biblijoje – senovės knygų rinkinyje.
Antroji darbo dalis buvo daugiau praktinė, todėl iškilusiais klausimais konsultuotis teko ir su įmonės buhaltere. Antrojoje savo darbo dalyje suvedinėjau ir tyrinėjau įmonės mokamų mokesčių dydžius, dėsningumą, naudingumą ir t.t.
Manau, kad šis kursinis darbas padėjo daugiau sužinoti apie mokesčių sistemą Lietuvoje negu žinojau iki šiol.

1.Mokesčių sistemos teoriniai aspektai1.1 Mokesčio sąvoka
Visuotinai pripažinta, kad mokesčiai yra privalomi mokėjimai valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms. Tai yra nuo seniausių laikų žinomas svarbiausias finansinis šaltinis, vienas iš jos egzistavimo pagrindų, vyraujanti biudžeto įplaukų forma, duodanti lėšų atlikti įvairias – apsaugos, gamybinės ir komercinės veiklos, administravimo ir pan. – funkcijas. Jas, veikdama per parlamentą ir valdymo innstitucijas, vykdo bet kurios civilizuotos valstybės vyriausybė. Mokesčiai padeda paskirstyti ir perskirstyti dalį nacionalinių pajamų. Mokesčius laikome ne kuo kitu, kaip prievole arba priverstine auka bendriems visuomenės reikalams.
Ypač vaizdžiai mokesčius apibūdino Lietuvos finansų mokslo kūrėjas prof. V. Jurgutis (1885-1966). Viename svarbiausių veikalų “Finansų mokslo pagrindai” jis rašė: “Mokesčiai, tai įnirtęs, užsispyręs, .veiklus, energingas, .judrus žmonių laisvės skelbėjas, bet drauge žiaurios priespaudos ir kruvinų kančių įrankis. Mokesčiai gali paversti aršiais priešais ir kaimynines draugingas valstybes. Mokesčiai techninio progreso priemonė, bet dažnai ir te

echniškai atsilikusios priemonės apsauga. Mokesčiai melagysčių, neteisingų priesaikų ir šventvagysčių mokytojas, mokesčiai – kontrabandininkų ir šmugelininkų džiaugsmas. Mokesčiai yra padarę pasauliui daug gero, bet drauge sukūrę ir neišpasakytai daug blogo. Mokesčiai išliejo kraujo upes ir ašarų jūras, bet mokesčiai davė ir didžiausią žmonijos turtą – laisvę” (Jurgutis, 1938, p.209).
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka”. Pateikti mokesčių apibūdinimai akcentuoja tris esminius mokesčių bruožus:
1) privalomąjį jų pobūdį,
2) jų ėmėją – valstybę,
3) paskirtį – parūpinti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti.

Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (127 str.) įrašyta:
“Mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai”.
Gana artima mokesčių sąvokai ir rinkliavos sąvoka, kuri taip pat yra laikoma pinigine prievole už tam tikras asmeniui suteikiamas valstybės institucijų paslaugas. Kadangi mokesčiai, rinkliavos ir kai kurios kitos įmokos pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus visų pirma yra pripažįstamos prievolėmis, už jų nevykdymą ar netinkamą vykdymą baudžiama įstatymų numatyta tvarka. Todėl norint išvengti neigiamų pasekmių, būtina žinoti visas Lietuvos Respublikoje mokėtinų kitų įmokų rūšis, jų mokėtojus bei mokėjimo mokesčių ir tvarką.1.2 Mokesčių vaidmuo formuojant valstybės finansinius išteklius
Normaliai va

alstybės veiklai ir jos funkcijos vykdyti būtini pakankami finansiniai ištekliai. Juos paprastai sudaro bendravalstybiniuose (centralizuotose) ar specializuotose (tikslinės paskirties) fonduose sukaupti ištekliai, būtini tiek centrinės, tiek vietinės valdžios funkcijoms vykdyti
Mokesčių raida parodė, kad svarbiausias, dažnai ir vienintelis bendravalstybinių ir specialiųjų fondų išteklių formavimo šaltinis yra valstybės imami mokesčiai. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai (įmonės), tiek gyventojai. Kiekvienoje šalyje yra skirtingi mokesčiai. Dažnai taikomi mokesčiai prikaluso nuo šalies ekonominės santvarkos, ekonomikos ir socialinio išsivystimo lygio, specifinių tos šalies ekonominių ir socialinių sąlygų. Kartu mokesčių sistemai ir mokesčių lygiui įtakso turi valstybės sandara, įgyvendinama ūkio bei nuosavybės politika ir kiti faktoriai[3, p.58].
Dabartinė Lietuvos mokesčių sistema sukurta po nepriklausomybės atkūrimo. 1990 – 1996 m. laikotarpiu priimti visų dabartinių mokesčių įstatymai. Galima tvirtinti, kad Lietuvos mokesčių sistema iš esmės atitinka Vakarų Europos valstybių mokesčių sistemas. Suprantama, kad yra ir ypatumų, kuriuos sąlygoja mūsų ekonomika ir socialinės raidos pertvarkymai.1.3 Apmokestinimo principai
Visi įvairių rūšių mokesčiai, kuriais įgyvendinami tam tikri principai, sudaro šalies mokesčių sistemą. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimui keliamus uždavinius. Tačiau pagrindinis apmokestinimo uždavinys visur tas pats – gauti valstybei pajamų, reikalingų jos išlaidoms.
Apmokestinimas jokiu būdu neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Gali pakenkti per dideli mokesčiai arba netinkama jų sistema. Apmokestinimas turi padėti kurti na
aujas darbo vietas, nuolat plėsti šalies ekonomiką, prisidėti prie pajamų ir turto perskirstymo. Todėl kuriant mokesčių įstatymus ir vykdant ekonominę politiką, labai svarbu atsižvelgti į tai , kas, kaip ir iš kokių šaltinių tuos mokesčius mokės, koks mokėtojų finansinis pajėgumas, ar mokesčiai nebus nepakeliama našta, stabdanti viso ūkio plėtojimąsi. Tuo tikslu reikia laikytis ir bendrų apmokestinimo principų[3 p. 11]
Klasikinius principus dar 1776 metais veikale „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ suformulavo A. Smitas. Nuo to laiko principai pakito, tačiau jų ekonominė esmė ir aktualumas išliko. Šių laikų ekonomistai išskiria pagrindinius apmokestinimo principus: teisingumą, ekonominį efektyvumą, administravimo paprastumą ir mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą.
• Teisingumas. Mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįta kaip teisingas ir protingas. Kiekvienas turi atiduoti valstybei „teisingą savo dalį“. Vienas iš apmokestinimo teisingumo principų yra reikalavimas, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis. Pagal kitą teisingumo aspektą reikalaujama, kad apmokestinant būtų atsižvelgiama į mokėtojo mokumą, t.y. gebėjimą mokėti.
• Ekonominis efektyvumas. Mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Ekonomikos teorijos požiūriu ekonominis efektyvumas yra pasiekiamas tada, kai neiškreipiamas optimalus išteklių paskirstymas. Apmokestinimas neturi veikti minimalaus vartojimo dydžio, mažinti žmonių darbingumo lygį. Todėl itin atidžiai reikia apsvarstyti žmonių, gaunančių mažiau pajamų, apmokestinimą.
• Administravimo paprastumas. Šio principo esmė – lengvas mokesčių surinkimas. Pažymėtini tokie aspektai: apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojui. Todėl siekiama, kad apmokestinimas be reikalo nebūtų pernelyg sudėtingas, t.y, nebūtų numatyta per daug mokesčių bei sudėtingų ir painių jų taisyklių. Taip pat svarbu, kad mokesčiai būtų imami patogiausiu mokėtojui būdu ir laiku.
• Mokestinių įplaukų produktyvumas ir elastingumas. Mokesčių produktyvumas – tai pajamų valstybės išlaidoms padengti užtikrinimas. Esant mokestinių įplaukų automatiško didėjimo mechanizmui, pavyksta išvengti dažno ir nenumatyto mokesčio didinimo, į kurį visuomenė paprastai reaguoja neigiamai ir kuris gali veikti subjektų investicinį aktyvumą.[3, p.13]
Atsižvelgiant į išdėstytus apmokestinimo principus, šiuolaikiniu vertinimu mokesčių sistema laikoma efektyvia, jeigu atitinka šiuos reikalavimus:
 laiduoja, kad į biudžetą numatytais dydžiais reguliariai įplauks piniginės lėšos ir jų suma atitinkamai didės augant apmokestinamoms pajamoms;
 skatina reikiamą gamybinio aktyvumo ir asmeninio vartojimo lygį;
 suderina centrinės ir vietos valdžios interesus formuojant jų biudžetų pajamas[3, p.15]1.4 Mokesčių teorija ir sistema
Mokesčių teorija apima daugelį klausimų. Tai – mokesčių sistemos elementų apibūdinimas, mokesčių klasifikacija, jų funkcijos ir teorijos.1.5 Mokesčių sistemos apibūdinimas
Mokesčių sistemą atskiri autoriai apibūdina šiek tiek skirtingai:
„Mokesčių sistema – tai visuma mokesčių, kuriuos nustato Seimas (auksčiausia valdžia), o ima atitinkamos žinybos arba sumokami pagal deklaracijas, taip pat mokesčio nustatymo metodai ir principai.“[3, p.16]
Kitų ekonomistų nuomone: „Mokesčių sistema – tai vienas su kitu susijusių mokesčių visuma. Ji formuojama atsižvelgiant į apmokestinimus keliamus uždavinius ir kartu laikantis tam tikrų apmokestinimo principų.“
„Valstybės mokesčių sistemą reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuojamų tarp savęs susietų bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje – savivaldybėms).“
Kituose šaltiniuose galėtume rasti dar kitokių mokesčių sistemos apibūdinimų. Taigi matome, kad mokesčių sistema yra apibrėžiama kiek skirtingai. Tačiau, kaip matome, visi apibrėžimai akcentuoja, jog mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendra-valstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai – ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai – mokesčius moka į kelis bendra-valstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus: Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Ūkio subjektai Lietuvoje dar moka įmokas į Kelių fondą.
Mokesčių sistemos tobulinimo požiūriu gana įdomi ir vertinga mokesčių darnos patirtis Europos Sąjungos (ES) šalyse. Skirtingos mokesčių sistemos, prieštaravimai dėl mokesčių atskirose šalyse daro skirtingą poveikį jų gamybiniams kaštams, darbo jėgos vertei, kapitalinių įdėjimų lygiui ir prekių konkurentabilumui.
Remiantis šiuolaikiniu mokesčių darnos supratimu, tvirtinama, kad galutinė šio proceso išdava – mokesčių sistemos vienodinimas ir standartizavimas, t.y. vieningų visose ES šalyse mokesčių ir beveik vienodo lygio mokesčių tarifų nustatymas.1.6 Mokesčių elementai
Mokesčių teorijos ir praktikos uždavinys – ne tik kurti principus, pagal kuriuos mokesčių našta paskirstoma atskiriems mokėtojams, bet ir argumentuotai pagrįsti elementus, sudarančius tą ar kitą konkretų mokestį, prognozuoti jų gyvenimo padarinius. Kaip žinoma, kiekvieną mokestį sudaro tokie elementai: subjektas, faktiškasis mokesčio mokėtojas, objektas, šaltinis, apmokestinimo vienetas, mokesčio norma arba tarifas. Mokesčio įstatyme vartojamos šios svarbiausios sąvokos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kitaip:
o mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka;
o rinkliava – įstatymo nustatyta piniginė prievolė asmeniui už jam suteikiamas tam tikras valstybės institucijų paslaugas. Rinkliavos yra papildomas pajamų šaltinis valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti;
o mokesčio įstatymas – Lietuvos Respublikos įstatymas, kuris nustato mokestį, rinkliavą ar kitą įmoką į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, taip pat šis įstatymas ir šio įstatymo 4 straipsnyje minima sutartis;
o asmuo – fizinis, juridinis asmuo ar kita organizacija, taip pat bet koks kitaip organizuotas teisės subjektas;
o mokesčio mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį;
o rinkliavos mokėtojas – asmuo, kuris už valstybės institucijų suteiktas paslaugas privalo sumokėti įstatymų nustatytą rinkliavą;
o mokesčio administratorius – už mokesčio administravimą atsakinga institucija;
o mokesčio administravimas – mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas, informacijos mokesčių mokėtojams teikimas;
o mokesčio deklaracija – mokesčio apskaičiavimo dokumentas, kurį mokesčio mokėtojas arba mokestį išskaičiuojantis asmuo turi užpildyti ir pateikti mokesčio administratoriui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka;
o mokesčio nepriemoka – mokesčio mokėtojo arba mokestį išskaičiuojančio asmens mokesčio įstatymo nustatyta tvarka laiku nesumokėta mokesčio suma;
o mokesčio permoka – mokesčio mokėtojo arba mokestį išskaičiuojančio asmens mokesčio įstatymo nustatyta tvarka sumokėta per didelė mokesčio suma. Mokesčio permoka taip pat laikoma per didelė mokesčio suma, kurią patikrinimo metu nustato mokesčio administratorius;
o mokesčio skirtumas – mokesčio mokėtojui grąžintina (įskaitytina) iš biudžeto suma, kuri gali susidaryti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pildant mokesčio deklaraciją;
o mokesčio apskaičiavimas – mokesčio deklaracijos arba kito dokumento pildymas parodant mokesčio dydį pinigais, privalomą sumokėti į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus;
o mokesčio bazė – mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pinigų suma įvertintas apmokestinamasis objektas, kuriam taikomas nustatytas mokesčio dydis (tarifas);
o mokestį išskaičiuojantis asmuo – asmuo, kuriam mokesčio įstatymo nustatyta prievolė išskaičiuoti iš mokesčio mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus;
o mokesčio įstatymo pažeidimas – atlikta veika, prieštaraujanti mokesčio įstatymui;
o apmokestinimo tvarka – mokesčio įstatymo nustatytas mokesčio mokėtojas, mokesčio bazė, mokesčio dydžiai (tarifai), mokesčio lengvatos, baudos ir delspinigiai, mokesčio mokėjimo bei išieškojimo taisyklės;
o mokesčio lengvata – mokesčio mokėtojui įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, dėl kurių reikia mokėti mažesnį mokestį arba mokesčio mokėjimo terminas atidėtas ar mokestį galima sumokėti per keletą kartų;
o veikla – visokia asmens veika, kurios dėka asmuo galėjo gauti arba gavo pajamų;
o piktnaudžiavimas – mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė, kurių tikslas yra gauti mokestinę naudą, t.y. tiesio.giai ar netiesiogiai atitolinti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus iškreipiant arba slepiant aplinkybes, su kuriomis mokesčio įstatymas sieja apmokestinimo tvarką. Piktnaudžiavimu nelaikoma mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė, kurių pagrindiniu tikslu pagrįstai laikytinas verslo poreikių tenkinimas, o mokestinė nauda atsiranda arba gali atsirasti kaip papildomas tokios veiklos rezultatas.
o mokesčių ėmimo būdas gali būti tiesioginis, t.y. tiesiogiai iš pajamų, ir netiesioginis – per kainų sistemą.
Išsivysčiusių šalių praktikoje yra taikomi trys mokesčių ėmimo (rinkimo) metodai:
1. kadastrinis – tai rejestras, kuriame pateikiamas tipiškų apmokestinamų objektų (žemės, pajamų ir t.t.), klasifikuojamų pagal išorinius požymius, sąrašas, nurodantis kiekvieno objekto vidutinį pajamingumą. Pavyzdžiui, žemės mokesčiui išoriniai požymiai yra sklypo dydis, galvijų skaičius, atstumai iki transporto magistralių ir rinkų;
2. prie pajamų šaltinio, kai mokesčio suma nustatoma ir imama pajamų sudarymo ar gavimo vietose. Šiuo atveju mokesčiai renkami anksčiau, negu savininkas iš savo darbo, veiklos ir turto gauna pajamų. Tai būdinga apmokestinant samdomo darbo ir kitas daugiau ar mažiau fiksuotas pajamas. Mokestį skaičiuoja ir išskaito juridinio ar fizinio asmens, kuris išmoka pajamas mokesčio subjektui, pavyzdžiui, fizinių asmenų pajamų mokesčio atveju,buhalterija;
3. pagal deklaraciją, t.y. pagal apmokestinamojo subjekto pareiškimą dėl savo pajamų, turto dydžio. Šiuo atveju mokesčiai renkami savininkui jau gavus pajamas. Šis metodas taikomas apmokestinant daugiau ar mažiau nefiksuotas pajamas, taip pat esant daugeliui pajamų šaltinių. Pas mus taip apmokestinamos individualiųjų (personalinių) įmonių ir ūkinių bendrijų pajamos.1.7 Mokesčių klasifikacija
Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius atsižvelgiant į apmokestinimo objektą ir mokėtojo bei valstybės santykius. Tiesioginai mokesčiai nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui. Tai yra tiesioginis apmokestinimo būdas, kai mokėtojas, atižvelgdamas į turimą apmokestinimo objektą, mokestį sumoka pats. Tokiems mokesčiams priklauso pajamų, turto, žemės verslo, kapitalo palikimo ir kiti mokesčiai.

Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes ir paslaugas, sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus. Tai tokie mokesčiai (daugiausia masinio vartojimo reikmenų ir paslaugų kainų priedai), kurių reali mokėjimo našta gula ant gyventojų pečių nors juos formaliai moka verslo įmonės. Netiesioginiai mokesčių grupei dar priklauso muitai, rinkliavos ir kiti. Tai netiesioginis apmokestinimo būdas, kai ryšys tarp mokėtojo (vartotojo) ir valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą.

Pagal apskaičiavimo būda mokesčiai būna vietiniai – pastovūs – konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui už žemės hektarą; proporciniai, kai vienodu procentu apmokestinamas visas objektas, pavyzdžiui, pajamų suma, turto vertė; progresiniai – didėjant objekto apimčiai, apmokestinimo procentai didėja.

Pagal nustatymą, rinkimą ir įplaukų paskirstymą mokesčiai būna valstybiniai – skiriami centrinės vyriausybės funkcijų išlaidoms dengti, kuriems priklauso pajamų, pelno mokesčiai, muitų rinkliavos ir kiti, pridėtinės vertės mokesčiai ir akcizai; vietiniai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria vietos biudžetams.

2. Mokesčių pradžia2.1 Seniausios rašytinės žinios apie mokestines prievoles
Apmokestinimo ir mokesčių raida apima labai ilgą laikotarpį. Mokesčiai yra susiję su valstybių istorija. Plėtojantis valstybėms, keičiantis jų visuomeninėms ekonominėms formacijoms, kartu keitėsi ir valstybėse imami mokesčiai, jų mokėtojai bei apmokestinimo principai. Taigi valstybių mokesčių sistemos, atskiri mokesčiai ir jų ėmimo tvarka buvo nuolat pertvarkoma ir tobulinama įvairiuose žmonių visuomeninės raidos etapuose.2.2 Mokesčių raida Lietuvoje
Mokesčiai ir rinkliavos mūsų krašte atsirado įkūrus valstybę. Pradžioje mokesčiai nebuvo skiriami nuo duoklių. Valdant didžiajam kunigaikščiui Kęstučiui, kai buvo pradėti kaldinti Lietuvos pinigai, ir ypač XIV a. pabaigoje, natūriniam ūkiui peraugant į prekinį – piniginį ūkį, atsirado mokesčiai pinigais. Tačiau dar ir XV amžiuje Vytauto Didžiojo viešpatavimo laikotarpiu dauguma mokesčių tebebuvo mokami grūdais, galvijais, vištomis, įvairiais žemės ūkio produktais. Palaipsniui greta mokesčių natūra vis labiau plito ir mokesčiai pinigais – sidabrinė, činčas, pagalvės mokestis ir kt[1, p. 64]2.2.1 Apmokestinimo ir mokesčių pokyčiai Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę
Nuo 1990-ųjų antrosios pusės Lietuvoje praktiškai pradėta kurti kokybiškai nauja mokesčių sistema. Buvo pertvarkyta visa šalies finansų sistema – biudžetas, jo sandara, mokesčiai, bankai, ūkio subjektų finansai.

Seimas 1995 metų birželio 26 dieną priėmė LR mokesčių administravimo įstatymą (MAĮ). Jame pateiktatas verslo įmonėms, organizacijoms ir gyventojams taikomų mokesčių sąrašas, apibūdintos mokesčio mokėtojo, taip pat ir mokesčio administratoriaus teisės bei pareigos. Reglamentuota mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, mokesčio bei su juo susijusių sumų išieškojimas ir mokestinių ginčų nagrinėjimas. Nurodytos kitos mokesčių administravimo taisyklės ir procedūros. Tačiau svarbiausia – šiame teisiniame akte buvo nustatytos pagrindinės sąvokos, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymus. MAĮ, kaip ir kiti mokesčių įstatymai, nuo jo įsigaliojimo dienos ne kartą papildytas, keisti atskiri jo straipsniai. Iki 2003 metų sausio 1 dienos šitai padaryta 23 kartus.

Nuo 1996 iki 2002 metų, kai sutinkamai su Europos Sąjungos teisės aktais Lietuvoje pradėta įgyvendinti naujoji Mokesčių sistemos koncepcija, paskelbta nemažai kitų mokesčių įstatymų.

Iki 2003 metų sausio 1 dienos pagal Mokesčių administravimo įstatymą buvo administruojami šie mokesčiai:
1) pridėtinės vertės mokestis; 2) akcizas; 3) fizinių asmenų pajamų mokestis; 4) juridinių asmenų pelno mokestis; 5) įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis; 6) žemės moketis; 7) mokestis už valstybiniu gamtos išteklius; 8) naftos ir dujų išteklių mokestis; 9) mokestis už aplinkos teršimą; 10) konsulinis mokestis; 11) žyminis mokestis; 12) prekyviečių mokestis; 13) atsiskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių fondo įstatymą; 14) paveldimo ar dovanojamo turto mokestis; 15) privalomojo sveikatos draudimo mokestis; 16) nuompinigiai už valstybės žemės ir valstybinio vandens fondo vamdens telkinių nuoma; 17) įmokos į garantinį fondą; 18) valstybės rinkliava; 19) azartinių lošimų mokestis; 20) mokesčiai už pramonės nuosavybės objektų registravimą; 21) įmokos į Valstybinį socialinio draudimo fondą; 22) muitai.
Iš nurodytų mokesčių verslo įmonės turėjo mokėti:
• juridinių asmenų pajamų mokestį (su darbo santykiai susiję mokesčiai);
• juridinių asmenų pelno mokestį (UAB, personalinės, ūkinės bendrijos);
• pridėtinės vertės mokestį (moka visos įmonės, įsiregistravusios kaip PVM mokėtojos);
• atsikaitymai į Kelių fondą (visos įmonės nuo realizavimo pajamų (įplaukų));
• nekilnojamojo turto mokestį (įmonės moka tada, kai turi nuosavybės teise registruotą nekilnojamąjį turtą);
• mokestį į garantinį fondą (moka visos įmonės nuo nuo darbo užmokesčio fondo dalies);
• žemės mokestis (įmonės moka tik tada, kai turi nuosavybės dokumentus);
• žemės nuomos mokestį (tik turėdamos sutartį su savivaldybe, kai nuomojamas žemės sklypas);
• mokestį už aplinkos teršimą;
• kiti mokesčiai yra specialūs, juos moka tik atskiros įmonės.
Nuo 2004 metų įsigaliojus naujai valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ekonominei klasifikacijai fiziniams ir juridiniams asmenims nustatyti šie mokesčiai ir įmokos:
Pajamų ir pelno mokesčiai. Pajamų ir pelno mokesčiai skirstomi į gyventojų pajamų ir juridinų asmenų pelno mokestį.
Darbo jėgos ir atlyginimo mokesčiai. Šią kategoriją sudaro mokesčiai, surenkami iš darbdavių arba besiverčiančiųjų individualia veikla, ar tai būtų procentas nuo darbo užmokesčio fondo, ar fiksuota suma nuo asmens, ir kurie neskiriami socialinio draudimo programoms. Darbo jėgos ir atlyginimų mokesčių grupei dar priskiriamos įmokos į Garantinį fondą.
Turto mokesčiai. Šią kategoriją sudaro turto naudojimo, nuosavybės arba turto perdavimo mokesčiai. Jie gali būti mokami periodiškai (tam tikrais tarpais), vieną kartą per metus arba pasikeitus savininkui. Šiai kategorijai priskiriama: žemės mokestis, paveldimo turto mokestis įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčiai.
Prekių ir paslaugų mokesčiai. Įtraukiami vis.i mokesčiai, išskyrus muitus ir kitus importo bei eksporto mokesčius, imami už prekybą, nuomą, pristatymą, pardavimą, pirkimą arba kitokį prekių nuosavybės pasikeitimą ir už paslaugų teikimą. Šie mokesčiai mokami neatsižvelgiant į tai, ar prekės gaminamos arba paslaugos teikiamos šalies viduje, ar importuojamos, ir gali būti apmokestintos bet kurioje gamybos arba paskirstymo stadijoje. Mokesčiai, taikomi nedideliam prekių asortimentui, įtraukiami į akcizų kategoriją.
Tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčiai. Muitai ir kiti importo mokesčiai mokami privalomai, išskyrus PVM, kuriais apmokestina importuojamas prekes tam, kad joms būtų leista laisvai judėti ekonominėje teritorijoje, ir vienetų nerezidentų teikiamas paslaugas vienetams rezidentams. Į eksporto mokesčių kategoriją įtraukiamos visos rinkliavos, imamos už prekes, išvežamas iš šalies, arba už paslaugas, teikiamas rezidentų nerezidentams.Į kitų tarptautinės prekybos ir sandorių mokesčių kategoriją įtraukiami kiti mokesčiai imami už įvairius tarptautinės prekybos ir sandorių aspektus, pavyzdžiui: mokesčiai, taikomi dažniausiai kelionėms į užsienį, draudimo arba investicijų į užsienį mokesčiai.
Socialinės įmokos. Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos gyventojams bei apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų. Valstybinio socialinio draudimo įmoka – draudėjui ar apdraustajam nustatyta piniginė prievolė valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu.
Įmokos gali būti savanoriškos arba privalomos. Darbdaviai faktines socialines įmokas moka socialines programas administruojantiems socialinio draudimo fondams, draudimo įmonėms arba pensijų fondams, kad garantuotų savo darbuotojams socialines išmokas (pašalpas). Dirbančiųjų faktines socialines įmokas asmenys moka socialinio draudimo fondams, privačiai finansuojamoms programoms bei programoms, finansuojamoms ne iš fondų. Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla ir nedirbančių, socialines įmokas moka asmenys, nedirbantys pagal darbo sutartis, tai yra individualia veikla besiverčiantys asmenys arba nedirbantys asmenys.
Po nepriklausomybės atkūrimo pertvarkoma šalies mokesčių sistema nemažai „nužiūrėta“ nuo Vakarų valstybių. Nustatyti beveik tie patys mokesčiai, o jų tarifai nėra tokie dideli, palyginti su kitų Europos valstybių mokesčių tarifais. Beje, Lietuvos mokesčių sistemai būdingi panašūs kaip ir Vakaruose trūkumai. Šia prasme galime kalbėti ne tik apie dvigubo apmokestinimo pasireiškimus, bet ir apie visą mokesčių piramidę. Mokesčių sistemą reikia tobulinti – dėl to, atrodo, jau nesiginčijama [1, p101].

3. Įmonės mokamų mokesčių analizė3.1 Įmonės veiklos apibūdinimas
Mano analizuojama įmonė yra induvidualioji įmonė. Savininko prašymu šios įmonės pavadinimo neminėsiu. Ši įmonė yra įsikūrusi Šiaulių mieste. Įmonė verčiasi stalių gaminių gamyba ir medienos apdirbimo darbais ir savo produkcijos realizacija. Ši įmonė gyvuoja nuo 1997 metų ir per septynerius savo gyvavimo metus vis plėtėsi, gaudavo vis daugiau pelno nes jos produkcija paklausi ne tik Lietuvoje . Šioje dalyje pateiksiu 2003 metų įmonės finansinius rodiklius: sumokėtus mokesčius valstybės biudžetui ir Valstybiniam Socialiniam draudimui, taip iš šių duomenų pateiksiu trumpą analizę.3.2 Įmonės mokami mokesčiai
1. Gyventojų pajamų mokestį;
2. pridėtinės vertės mokestį (PVM);
3. kelių mokestį;
4. mokestį Garantinį fondą;
5. pelno mokestį;
6. savininko mokestį į SODRĄ;
7. socialinio draudimo įmokas.

Gyventojų pajamų mokestis (buvęs Fizinių asmenų pajamų mokestis).
Šį pajamų mokestį moka bet kokias pajamas gaunantis Lietuvos valstybės gyventojas. Šio pajamų mokesčio tarifai yra 15 ir 33 procentai. 15 proc. tarifas yra mokamas esant pajamoms iš paskirstytojo pelno, jei jos gaunamos iš Lietuvos vieneto arba iš vienetų, įregistruotų ar kitaip organizuotų užsienio valstybėse arba zonose, įtrauktose į finansų ministro pagal Pelno mokesčio įstatymo 39 straipsnio nuostatas tvirtinamą sąrašą, ir palūkanoms. Todėl mano analizuojama įmonė moka 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, nuo visų savo gautų pajamų.
Pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais. Mokestis yra mokamas kiekvieną mėnesį, priklausomai nuo gautų pajamų.
PVM (pridėtinės vertės mokestis).
PVM objektas yra atlygintinas prekių ir paslaugų teikimas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kadangi ši individuali įmonė parduoda savo pagamintus gaminius, ji turi mokėti 18 procentų pridėtinės vertės mokestį.
Kelių mokestis. Kelių mokestį moka verslo įmonė, gaunanti pajamas iš gamybos ar prekybos. Kelių mokesčio tarifas yra 0,3 procento, jei pajamos iš prekybos sudaro daugiau nei 50 procentų ir 0,48 procento, jei įmonės pajamos iš prekybos – mažiau nei 50 procentų kelių mokestis yra mokamas kiekvieną mėnesį, tai pat pildant deklaraciją už metus.
Mokestis į Garantinį fondą.
Garantinis fondas yra pinigų fondas, kurio lėšos skiriamos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyto dydžio išmokoms bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su šiomis įmonėmis, taip pat darbuotojams kurie tęsia darbo santykius su bankrutuojančia įmone, kai įmonė jiems yra įsiskolinusi. Garantinio fondo įmokos yra privalomos visoms verslo įmonėms. Šio mokesčio tarifas yra 0,2 proc. priskaičiuoto darbuotojams darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokos).
Pelno mokestis.
Pelno mokesčio mokėtojas yra bet koks Lietuvos vienetas, t.y. juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą. Įmonė moka kasmetinį 15 procentų pelno mokestį už metus, taip pat pildydama praėjusių metų deklaraciją.
Savininko mokestis.
Savininko mokestis yra mokamas į SODRA. Jis yra mokamas kas ketvirtį, triskart per metus. Jis yra fiksuotas – 207 Lt už ketvirtį.
Valstybinio socialinio draudimo įmokos.
Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų. Įgyvendinant valstybinį socialinį draudimą, dalyvauja draudėjų ir draudžiamųjų interesus ginančios organizacijos.
Valstybinio socialinio draudimo įmoka – šiame įstatyme draudėjui ar apdraustajam nustatyta piniginė prievolė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo kiekvienam apdraustajam priskaičiuoto atlyginimo už darbą, įskaitant ir kitas išmokas bei kompensacijas, taip pat nuo priskaičiuotų sumų, kurios skiriamos darbuotojui (tarnautojui) premijuoti ir skatinti. Šio mokesčio tarifas yra 34 procentai nuo kiekvieno mokamo atlyginimo.3.3 2003 metais įmonės sumokėti mokesčiai
Mokestis,
Lt

2003 m.
mėn. Gyventojų pajamų mokestis PVM Kelių mokestis Įmokos į Garantinį fondą Pelno mokestis (už praeitus metus) Savininko mokestis į SODRĄ Socialinio draudimo įmokos Viso sumokėta mokesčių
Sausis 1068,74 – 8 18,63 – – 3101 4196,37
Vasaris 1099 – 187 18,84 – – 3119 4423,84
Kovas 1426,11 519 95 21,61 – – 3700 5761,72
Balandis 1338,85 1183 142 22,13 – 207 3740 6632,98
Gegužė 817,79 – 142 14,93 – – 3946 4938,72
Birželis 1415,29 198,06 672 19,60 – – 3232 5536,95
Liepa 1714,93 856 91 22,22 – – 3597 6281,15
Rugpjūtis 1017,85 – 57 14,35 – 207 2629 3925,2
Rugsėjis 1301,63 – 115 16,97 – – 2821 4254,6
Spalis 1425,07 435 133 19,32 – – 3265 5277,39
Lapkritis 991,55 – 173 13,90 – – 2349 3527,45
Gruodis 1568 934 99 19,21 – 207 2962 5789,21
Viso 15184,81

4125,06

1914

221,71

621 38461

60527,58

2003 metais įmonės sumokėti mokesčiai Lt 1lentelė

Pažvelgę į mokesčius sumokėtus už kelius galima teigti, kad įmonė gavo gan nemažas pajamas atsižvelgiant į tai, kad mokesčio už kelius dydis tėra tik 0,3% nuo gautų pajamų iš prekybos ar gamybos. Taip pat žinodami, kad tais metais įmonėje dirbo 7 darbuotojai iš Socialinio draudimo įmokų galima nustatyti, kad vidutinis darbuotojų atlyginimas yra apie 1300Lt per mėnesį. Taigi galima teigti, kad įmonė dirba gan pelningai, ir šis rodiklis dar bent keleta metų laikysis daugmaž vienodas , nes įmonės vadovas palaiko ryšius su panašios paskirties įmonėmis Baltijos šalyse, kurios ketina investuoti į šią įmonę.

Išvados

Nors šiuo metu žinoma daug ir įvairių, netgi iš pagrindų skirtingų, mokesčių ir apmokestinimo teorijų ir koncepcijų, būtų gana sunku, o gal išvis ir neįmanoma, nurodyti kurią nors vieną, geriausią ar blogiausią šiuolaikinėmis sąlygomis.
Įvairių užsienio šalių specialistai teigia, kad mūsų šalies ekonomikos lygis pastebimai kyla, finansinė padėtis gan stabili. Kai kurie ekspertai mūsų šalies ekonomikos vystymąsi netgi pavadintu savotišku „Baltijos tigro šuoliu“.
Nors teigiamai įvertintos šalies ūkinės reformos, tačiau neturime pamiršti ir vienos iš opiausių problemų, kurios iki šiol nesiryžta spręsti nė viena valstybės valdymo svertus perėmusi Vyriausybė. Jau dešimtmetį tiek kairiosios tiek dešiniosios politinės partijos eidamos i valdžią kalba apie rimtus ketinimus pertvarkyti mokesčių sistemą, priartinti ją prie civilizuotų valstybių lygio, bet tos kalbos, deja, ir lieka pažadais.
Besigirdami apie savo šalies ūkio kilimą, kartu turime nepamiršti ir tai, jog Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra labai menkos mokestinės pajamos. Pažvelgę į civilizuotų Vakarų valstybių mokesčių rodiklius ir, juos palyginę su Lietuvos, šioje srityje išvysime laibai aiškų skirtumą. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalys senbuvės į savo nacionalinius bei socialinio draudimo biudžetus, skaičiuojant nuo BVP, vidutiniškai surenka apie 40 – 42 proc. Beveik analogiškus rodiklius pastebėsime netgi ir buvusiose pokomunistinėse šalyse – Lenkijoje ir Čekijoje. Tuo tarpu Lietuvoje šis rodiklis tesiekia vos 30 proc.
Mūsų valstybė nesurinkdama pakankamai mokečių nepajėgi finansuoti netgi pagrindinių visuomenės sričių – švietimo, sveikatos, kultūros, viešosios tvarkos palaikymo. Tikriausiai ne vienam iš mūsų gali kilti paprastas klausimas, o kodėl tokios menkos Lietuvos gyventojų mokestinės pajamos, kodėl valstybė negali tų mokesčių daugiau surinkti.
Priežasčių galėtume rasti daugybę, tačiau viena iš jų yra esminė – kaip rodo statistika, didžiausią mokesčių naštą tempia mažas pajamas gaunantys šalies piliečiai. Apie 80 proc. šalies darbuotojų, gaunančių algas iki 1500 litų, nors nuo jų moka labai didelius mokesčius (34 proc. – socialiniam draudimui ir 33 proc. – nacionaliniam biudžetui), vargiai pagerins valstybės biudžeto reikalus. Iš tiesų turėtų rūpėti, kad iki šiol neperžiūrėti Gyventojų pajamų, Pelno mokesčio įstatymai, tebetrypčiojama vietoje ir dėl nekilnojamojo turto mokesčio įvedimo. Siekiant subalansuoti valstybės finansų sistemą .ir ją priartinti prie Vakarų šalių modelio Lietuvos šioje srityje laukia kone revoliucinės permainos. Be abejo, mūsų valstybei anksčiau ar vėliau teks apsispręsti ir dėl progresinio mokesčio įvedimo.
Ar sulauksime Lietuvoje progresinių mokesčių, ar bus įteisintas mokestis už nekilnojamąjį turtą, ir kada valstybė iš esmės pakoreguos kitus, jau senokai galiojančius, bet gyvenimo realijų ir paprasčiausios Vakarų šalių patirties neatitinkančius įstatymus, šis retorinis klausimas lieka neatsakytas.
Dauguma verslininkų ir kitų aktyvių mokesčių mokėtojų kaip didžiausią Lietuvos mokesčių sistemos ydą nurodo nuolatinius ir nesibaigiančius mokesčių teisės aktų kaitaliojimus. Turbūt buvo tokių, kurie tikėjosi, kad tokioms nuolatinėms permainoms ateis galas ir kad eurointegracinis teisės aktų derinimas bus paskutinis didelis pasikeitimas mokesčių teisėje. Tačiau žvelgiant į ES dienotvarkę, akivaizdu, kad nei revoliucijų, nei permainų laikai nepraėjo, o greičiau priešingai – įgauna didesnę apimtį. Pavyzdžiui, nerimsta užmojai ES lygiu harmonizuoti tiesioginius (pelno) mokesčiu. Todėl vykstant šiems procesams būtina aktyviai reikšti savo poziciją (visų pirma atsakingiems pareigūnams), nes laikymasis nuošaly gali grėsti „iš viršaus nuleistu“ mokesčių naštos augimu.

Literatūra

DOKUMENTAS BIOBLIOGRAFINĖ NUORODA
KNYGOS
Du autoriai Stačiokas R., Rimas J. (2004) Mokesčiai: teorija ir prktika. Kaunas: technologija
Stačiokas R., Rimas J. (2003) Mokesčiai: istorinė raida ir dabartis. Kaunas:technologoja
Čičinskas J., Klebanskaja N. (2001) Ekonomika ir verslas(vadovėlis). “Lietuvos Junior Achievment”, Vilnius
Meidūnas V., Puzinauskas P. (2001) Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida. Vilnius, Teisinės informacijos centras.
STRAIPSNIAI ĮVAIRIUOSE LEIDINIUOSE
Vieno autoriaus straipsnis žurnale Pranckevičius K. (2004) Valstybės mokesčiai skirtingų interesų sankirtoje arba kaip muštas nemušta neša. Sąskaityba 2004/11, p. 11 – 13.
Dviejų autorių straipsnis žurnale Meškauskienė D., Tvaronavičienė M., Lietuvos mokesčių sistema: mokesčių naštos tyrimas. Verslas: teorija ir praktika. 2003, IV tomas, Nr. 1
ELEKTRONINIAI DOKUMENTAI
Medžiaga internete Kaip mokėti mokesčius? Prieiga per:

Teisės aktai, reglamentuojantys mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą Prieiga per:
< http://www.tax.lt/legal.php>

Straipsnis iš elektronionio žurnalo Vainienė R. Apie mokesčius arba „Viskas gerai, puikioji markize“ „Euroverlso naujienos“ 2004 02 19 [Internete] Prieiga per internetą:Priedai
Mokesčių našta 2001 – 2004 metais

Metai
Rodikliai 2001 2002 2003 2004

% % % %
Mokesčio našta 29,0 29,1 29,1 28,8
BVP pagal ekonominės veiklos rūšis
Pramonė 24,6 24,7 25,1 25,6
Didmeninė ir mažmeninė prekyba 14,1 14,0 14,0 13,7
Transportas, sandėliavimas ir nuotoliniai ryšiai 11,0 11,4 11,3 11,2
Nekilnojamaisi turtas, nuoma irk t. verslas 7,6 7,5 7,4 7,4
Žemės ūkis 6,9 6,8 6,7 6,7
Statyba 5,2 5,1 5,1 5,1

Leave a Comment