Lankstusis valiutos kursas

Referatas

Lankstusis valiutos kursas

Turinys

1. Valiutos kursas ir jo rūšys.............................3

2. Užsienio valiutos rinka. Valiutos arbitražas................4

3. Lankstaus valiutos kurso mechanizmas ..................5

4. Lankstaus valiutos kurso nuvertėjimas ir jos kurso kitimas..........7

5. Lanksčių valiutų kursų sistemos trūkumai ir privalumai..........7

Naudota literatūra .........................9

Valiutos kursas

1. Valiutos kursas ir jo rūšys

Tarptautinė prekyba yra panaši į vidaus prekybą daugeliu požiūrių. Visų pirma lyginamuoju pranašumu ir masto ekonomija. Sąlygojančiais ekonomikos efektyvumo augimą. Tačiau dvi kliūtys daro tarptautinius sandėrius nepanašius į vidaus prekybą:

1. Tarptautinę prekybą apsunkina kliūtys, kurių nėra prekiaujant tos pačios šalies valstijos provincijoms, valstijoms ar miestams. Pavyzdžiui, vyriausybė riboja prekių įv vežimą, įvesdama importo muitus.

2. Vidaus prekyboje naudojama tik viena valiuta. Pavyzdžiui, kai niujorkietis perka Floridoje išaugintus apelsinus, jis moka doleriais, t.y. pinigais, kurių pageidauja pardavėjas. Tarptautinėje prekyboje naudojamos dvi valiutos. Įsivaizduokite Didžiosios Britanijos firmą, importuojančią JAV medvilnę. Firma turi svarų, kuriais galėtų užmokėti už medvilnę. Tačiau JAV eksportuotojas nori užmokestį gauti doleriais. Britanijos importuotojas turės kreiptis į užsienio valiutų rinką, kurioje galės parduoti svarus ir pirkti dolerius, reikalingus sumokėti už medvilnę. Užsienio valiutų rinkos yra įsteigtos pagrindiniuose finansiniuose centruose, tokiuose kaip Londonas ir r Niujorkas.

Užsienio valiuta – tai kitos šalies pinigai. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos svarai sterlingai ir Japonijos jenos amerikiečiams, Lietuvos litai yra užsienio valiutos. Tuo tarpu JAV doleriai yra užsienio valiuta anglams ir vokiečiams.

Pasaulio valiutų vertė yra išreikšta valiutos kursu. Valiutos kursas – tai vi

ienos valstybės pinigų vertė, išreikšta kitos valstybės pinigais t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą valiutą koeficientas, kuris nustatomas pasiūlos ir paklausos santykiu valiutos rinkoje (valiutos kursas parodo dviejų valiutų tarpusavio keitimo proporciją). Pavyzdžiui, kai 1 svaras = 1,6 dolerio arba 1 doleris = 130 jenų, yra valiutų kursai.

Iš esmės, valiutos kursas – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, nustatoma jų perkamoji galia. Valiutos kursas nustatomas taip pat iš santykio su kitais tarptautiniais apskaitos piniginiais vienetais (eurai ir kt.).

Keitimo kursas yra svarbus tarptautinis kokios nors valiutos, pavyzdžiui, lito, vertės rodiklis. Tarptautinis konkurencingumas gali būti išmatuotas realiuoju keitimo kursu. Tačiau visų pirma reikia apibrėžti nominaliojo ir realiojo valiutų kurso sąvokas ir skirtumus.

Nominalusis valiutos kursas – tai paprasčiausia vienos valiutos kaina, išreikšta kita valiuta (pvz. Vokietijos markė Lietuvos litais).

Realusis valiutos ku ursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus; tai vienos valiutos kaina, išreikšta kitomis valiutomis, atsižvelgiant į prekių kainų kitimą. Valiutų keitimo proporcijos vienos į kitą gali keistis ir dėl vidaus kainų kitimo pokyčio, tuo tarpu kitos šalies prekių konkurencingumas išlieka nepakitęs. Šis infliacijos veiksnys tiksliau atspindi prekybos situaciją.

Kryžminis kursas – tai dviejų valiutų santykis, apskaičiuotas remiantis jų kursais trečios valiutos atžvilgiu (pvz. Už litus perkamos markės ir po to už markes perkami svarai sterlingai, o ne tiesiogiai: už litus – svarai).

2. Užsienio va

aliutos rinka. Valiutos arbitražas

Užsienio valiutų rinka – tai rinka, kurioje vieno valstybės pinigai (pvz. Litai, doleriai) yra perkami už kitos valstybės pinigus, taip pat nustatomi valiutų kursai (pvz. Anglijos svarai sterlingai, Prancūzijos frankai, Švedijos kronos). Pagrindiniai užsienio valiutos operacijų centrai yra Bazelis, Frankfurtas, Honkongas, Londonas, Niujorkas ir Tokijas. Londonas yra pagrindinis valiutų prekybos centras pasaulyje. Pasaulinės užsienio valiutų rinkos (biržos) nepaliaujamai stebi visų svarbiausių valiutų vertes. Dabar dauguma pagrindinių pasaulio valiutų vertos tiek, kiek žmonės rinkoje pasiryžę už jas mokėti.

Valiutomis prekiaujama rinkose visame pasaulyje 24 valandas per parą. Frankfurtas, Londonas, Niujorkas, Čikaga, Tokijas ir kiti finansų centrai turi valiutų biržas. Ar gali vokiečių markės ir britų svaro tarpusavio kursas skirtis įvairiose rinkose tam tikru numatytu tarpu? Atsakymas “ne”. Taip yra dėl proceso, kuris žinomas kaip valiutos arbitražas. Arbitražas – tai sandoriai, kuriais siekiama gauti pelno dėl nepastovių kainų; tai prekių pirkimas arba pardavimas tarp dviejų ar daugiau rinkų, siekiant pelningai pasinaudoti kainų skirtumais. Valiutos arbitražas duoda pelno dėl dviejų rinkų tarpusavio kurso skirtumo tuo pačiu momentu. Tarkime, kad markės ir svaro kursas Londone yra 2 DM = 1 svarui, o kursas Frankfurte yra 2,01 DM = 1 svarui. Arbitražininkas iš šio keitimo uždirba pelno be jokios rizikos 10000 markių. Šie arbitražininko veiksmai suartins dviejų rinkų kursus. Perkamų Londone svarų ku

ursas rinkoje pakyla, o parduodami Frankfurte svarai nuvertėja. Šis arbitražas trunka tol, kol nebegalima uždirbti jokio pelno . Tai įvyks, kai kursai bus lygūs abiejose rinkose. Šitaip valiutos arbitražas sutvarko valiutų rinkas visame pasaulyje. Tačiau kiekvienas iš šių sandorių turės atitinkamą, kad ir mažą kainą, nes šie sandoriai yra dideli. Jeigu arbitražininkas pamatys, kad pirma minėtų mainų sandorių išlaidos viršys gausimą pelną, jis nesiims jokių veiksmų, o kursai gali šiek tiek skirtis tarp rinkų, ir tas skirtumas parodys sandorio išlaidas. Valiutos arbitražininkų veiksmai garantuoja, kad kursai visame pasaulyje bus artimai susiję su sandorių išlaidomis.

3. Lankstaus valiutos kurso mechanizmas

Aštuntajame dešimtmetyje daugelis pasaulio šalių atsisakė reguliuojamai fiksuoto kurso sistemos ir perėjo į vadinamąją “lanksčių valiutos kursų” sistemą, leidžiančią kursui svyruoti. Tai yra šalys sutiko, kad valiutų kursą lemtų ne vyriausybės žinybos, o paklausos ir pasiūlos dėsniai užsienio valiutų rinkoje. Valiutos tapo slankios.

Svyruojantis arba lankstusis, slankusis valiutos kursas yra toks, kuriam leidžiama keistis priklausomai nuo valiutos paklausos arba pasiūlos pokyčių.

Ši pinigų kursų sistema dar nereiškia, kad vyriausybės nebando reguliuoti savo valiutų vertės, jas supirkdamos arba parduodamos atvirose rinkose. Jeigu šalių vyriausybės ir CB visiškai nesikiša į valiutų rinkas, tai valiutos kursas yra laisvai svyruojantis. Svyravimas yra “švarus”, o jeigu vyriausybė arba CB kišasi į valiutų rinkas supirkdami ar

r parduodami užsienio valiutas ir šitaip siekdami paveikti valiutos kursą norima linkme, tai sakoma, kad svyravimas yra valdomas, arba “nešvarus”. Esant laisvai svyruojančiai valiutos kursų sistemai, valiutos kursas gali svyruoti diena po dienos – mažėti arba didėti priklausomai nuo besikeičiančių rinkos sąlygų ir ilgesnį laiką daugiau ar mažiau palaikyti šalies mokėjimų balansą.

Veiksmingas valiutos kursas pasireiškia vienos valiutos vertė kitų valiutų vidutinio “krepšelio atžvilgiu”. Valiutų krepšelis – tai nacionalinių valiutų rinkinys, nustatant nacionalinės arba tarptautinės valiutos kursą. Valiutos kurso tvarkybą atlieka TVF .

Šie paprasti valiutų kursų svyravimai bus analizuojami žemiau pateiktame pavyzdyje remiantis valiutos paklausa ir pasiūla.

Pavyzdys: Valiutos rinka, kaip kviečių ar apelsinų rinka, gali būti studijuojama, remiantis paklausa bei pasiūla. Didžiosios Britanijos svarų sterlingų gali norėti nusipirkti JAV dolerių savininkai. Šiuo atveju galimi trijų tipų sandėriai:

1. Amerikiečiai importuoja Anglijos prekes. Importuotojai, norėdami sumokėti už jas, perka svarus, kurių pageidauja gamintojai. Tai sukuria svarų paklausą.

2. Amerikiečiai importuoja Anglijos paslaugas. Turistas amerikietis gali apsistoti, pavyzdžiui, Londono viešbutyje ir valgyti jo restorane. Kad amerikietis galėtų susimokėti už visa tai, jis pirmiausia už dolerius perka svarus. Taigi ir turistas sukuria paklausą svarams.

3. Amerikiečiai įsigyja turtą Didžiojoje Britanijoje. Pavyzdžiui, jei JAV korporacija nori investuoti į Angliją, statydama naują gamyklą, tai turi pirkti svarų, kad užmokėtų statybos firmai.

Reikalaujamas svarų kiekis priklauso nuo jų kainos. Jei svaro kaina būtų 1 doleris, atsirastų žymiai daugiau norinčių jį pirkti negu jis kainuotų 3 dolerius. Pigesnė svaro kaina reikštų, kad užsieniečiams yra santykinai pigesnės anglų prekės ir paslaugos.

Dabar aptarkime kitą rinkos pusę – svarų, kurie turėtų būti iškeisti į dolerius, pasiūlą. Kai anglai ką nors perka iš JAV, jie moka doleriais. Norėdami įsigyti dolerių, jie siūlo svarus ir sukuria valiutų rinkoje jų pasiūlą. Taigi svarų pasiūla priklauso nuo:
1. Prekių importo iš JAV.
2. Paslaugų importo iš JAV
3. Anglijos investicijų JAV (įsigyjamo Amerikos turto).

1. Lentelė Didžiosios Britanijos valiutos paklausa ir pasiūla. Valiutų pusiausvyrą lemia paklausos ir pasiūlos susikirtimas

4. Lankstaus valiutos kurso nuvertėjimas ir jos kurso kitimas

Valiutos kursas, kurį formuoja rinka (paklausos ir pasiūlos sankirta), gali keistis. Pavyzdžiui, kai anglų svaras pabrangsta nuo 2$ iki 3$, sakome, kad doleris nuvertėjo svaro atžvilgiu. Vadinasi: lankstaus kurso valiuta nuvertėja, kai jos kaina kitų valiutų atžvilgiu krinta. (Pažymėtina, kad fiksuoto ir reguliuojamo kurso valiuta yra devalvuojama, o svyruojančio kurso valiuta nuvertėja).

Tarkim priešingai, kad svaras atpinga nuo 2$ iki 1$. Tada sakome, kad dolerio vertė pakilo svaro atžvilgiu. Vadinasi: lankstaus kurso valiutos vertė kyla, kai didėja jos kaina kitų valiutų atžvilgiu.

Jei doleris nuvertėja svaro atžvilgiu, kartu svaro vertė pakyla dolerio atžvilgiu. Tai vienas su kitu susiję reiškiniai.

Valiutos kursas gali keisti. Tai lemia pasiūlos ir paklausos kitimas. Kyla klausimas, kas keičia valiutos pasiūlą ar paklausą? 5 faktoriai, darantys įtaką valiutos kursams:
1. Vartotojų skonio kitimas.
2. Santykinis pajamų kitimas.
3. Santykinis kainų kitimas.
4. Santykinės realių palūkanų normos kitimas.
5. Spekuliacija.

5. Lanksčių valiutų kursų sistemos trūkumai ir privalumai

Lanksčių valiutų kursų sistema turi keletą privalumų:

1. Svarbiausia alternatyva – fiksuota valiutos kurso sistema – žlugo aštuntojo dešimtmečio pradžioje . Vienas iš pagrindinių argumentų pritariantis lanksčiai valiutos sistemai – veiksmingesnės alternatyvos nebuvimas.

2. Kai valiutos kursui leidžiama svyruoti, šalims nereikia ginti esamo valiutos kurso, taikant vidaus paklausą ribojančią ekonominę politiką. Kitaip sakant, lankstus valiutos kursas šalies vyriausybei teikia daugiau laisvės įgyvendinti visuminės paklausos politiką, kuri yra priimtinesnė vidaus ekonomikai. Tokios laisvės siekis paaiškina, kodėl ir monetaristai, ir keinsistai pritaria lanksčiam valiutų kursui. Monetaristai pageidauja valiutos kurso lankstumo todėl, kad centrinis bankas galėtų vadovautis monetarine taisykle, nesirūpindamas valiutų kursais. Keinsistai, svyruojančio valiutų kurso šalininkai, pageidauja, kad vyriausybė galėtų laisvai valdyti visuminę paklausą, siekdama šalyje aukšto užimtumo lygio ir stabilių kainų, o ne gintų fiksuotą valiutų kursą.

3. Šalis besivadovaujanti stabilia vidaus politika, yra izoliuota nuo infliacijos užsienyje poveikio.
Tačiau lankstūs valiutų kursai kritikuojami įvairiais atžvilgiais:

1. Valiutų kurso svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą. Diskutuotinas dalykas, ar šis griovimas, esant svyruojantiems valiutų kursams, yra stipresnis, negu Tarptautiniam Valiutos Fondui vykdant nors nedažnus, bet staigius valiutų santykio pakeitimus.

2. Kai valiutų kursams leidžiama svyruoti, tai prarandamas “botagas” monetarinei ir fiskalinei politikoms. Veikiant TVF reguliuojamojo valiutų kurso sistemai, mokėjimų balansas sutrikimai riboja infliacinę vidaus politiką.

Svarbus lanksčių valiutų kursų šalininkų argumentas – laisvė. Ką vienas asmuo laiko “laisve”, kitam gali būti “tvarkos nebuvimas”. Lankstaus valiutų kurso šalininkai pabrėžia laisvės teigiamybes siekiant vidaus tikslų. Monetarinė ir fiskalinė politikos gali būti panaudotos, stabilizuojant vidaus ekonomiką, o ne vien patį valiutos kursą. Lankstaus valiutos kurso priešininkai teigia, jog tokia laisvė yra nepageidautina, kadangi labiau tikėtina, jog silpnos ir nedisciplinuotos vyriausybės vadovausis infliacine politika.

3. Valiutos kurso pokyčiai gali sąlygoti vidaus problemų atsiradimą. Pvz., jeigu šalies tarptautinių mokėjimų būklė yra silpna, tai jos valiuta nuvertės. Kai šalies valiutos kaina krinta, importinės prekės brangsta ir todėl žmonės perka mažiau užsieninių prekių. Importinių prekių kainų padidėjimas yra taip pat problematiškas. Jis sąlygoja vidaus infliacijos atsiradimą. Šis gali įstrigti į “klaidingą ciklą”: vidinė infliacija sukelia valiutos nuvertėjimą, o valiutos nuvertėjimas savo ruožtu sąlygoja vidaus infliacijos didėjimą, bet aukštesnė infliacija sukelia dar didesnį valiutos nuvertėjimą. “Klaidingas ciklas” nėra neišvengiamas: šalis gali išsisukti nuo jo įvesdama griežtesnę monetarinę politiką. Tačiau “klaidingas ciklas” gali paspartinti infliacijos procesą.

Esant lankstiems valiutų kursams, šalis, besivadovaujanti stabiliomis vidaus politikomis, yra atskirta nuo užsienyje atsirandančių infliacinių reiškinių. Pvz., sakykim, jog Vokietija vadovaujasi visuminės paklausos suvaržymų politika, išlaikydama stabilias vidaus kainas. Kada Vokietijos prekės tampa patrauklesnės, jų kainos užsienio šalyse kyla. Kadangi užsieniečiai noriai perka Vokietijos prekes, jie pakelia markės kainą, t.y. jie numuša savų valiutų kainas. Todėl importas Vokietijoje išlieka pigus, nežiūrint infliacijos užsienyje. Vokietijai teikia naudą vadinamasis “palankus ciklas”: stabilios vidaus kainos sąlygoja markės vertės kilimą, importinių prekių kainų sumažinimą. Visa tai padeda išvengti infliacijos Vokietijoje.

4. Lanksčių valiutos kursų sistema kritikuojama už tai, kad ji nuo 1973 m. sukėlė didelius valiutų kursų svyravimus. Kritikai teigia, jog skirtingų krypčių pokyčiai nieko naudingo nedavė. Valiutų kursai praktiškai reagavo į trumpalaikius einamuosius trukdymus. Daugelis pokyčių buvo būtini, norint pataisyti esminius pusiausvyros pažeidimus. Dideli valiutų kursų svyravimai gali būti labai kenksmingi vietinei pramonei.

Naudota literatūra

1. Jakutis A., Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai. – Vilnius, 1999.
2. Mayer A. T., James S. Pinigai, bankai ir ekonomika. – Vilnius, 1995.
3. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas, 1997.
4. McGrath Paul. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. – Vilnius, 1999.

Leave a Comment