Kaina ir gamybos apimtis atviroje ekonomikoje

TURINYS
Kaina ir gamybos apimtis atviroje ekonomikoje 3
19.1 Įvadas 3
19.2 Pasiūla Mikro – ir Makroekonomikoje 5
19.3 Bendra Paklausa esant Fiksuotai Valiutos Normai 7
19.3.1 Bendros paklausos kreivės pasvirimas 7
19.3.2 Pokyčiai Bendroje Paklausos Kreivėje 9
19.3.3 Pati Bendra Paklausa negali Nustatyti Gamybos Apimties 10
19.4 Ilgalaikė Bendra Pasiūla Atviroje Ekonomikoje 10
19.4.1 Trumpas, Vidutinis ir Ilgas laikotarpiai 11
19.4.2 Vertikali ilgo laikotarpio bendros pasiūlos kreivė 12
19.5 Vidutinio Laikotarpio Bendra Pasiūla Atviroje Ekonomikoje 13
19.5.1 Vidutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivės nuožulnumas 13
19.5.2 Pokyčiai Vidutinio Laikotarpio Bendros Pasiūlos Kreivėje 15
19.6 Bendros paklausos ir bendros pasiūlos derinimas 17
19.7 Makroekonomikos politika esant fiksuotai valiutos normai 18
19.7.1 Palyginimo pagrindai: Politikos poveikis esant fiksuotoms kainoms 18
19.7.2 Fiskalinė politika, kainos ir gamybos apimtis 19
19.7.3 Monetarinė politika, Kainos ir Gamybos apimtis 22
19.7.4 Valiutos noormos Politika, Kainos ir Gamybos apimtis 23
19.7.5 Ilgos trukmės Politikos Poveikio Apibendrinimas 25
19.8 Bendra Paklausa, esant lanksčiam valiutos normos režimui 25
19.8.1 Bendros paklausos kreivės pasvirimas 26
19.8.2 Pokyčiai Bendros Paklausos Kreivėje 26
19.9 Makroekonominės politikos, esant lanksčiai valiutos normai 27
19.9.1 Automatiško prisitaikymo mechanizmai 27
19.9.2 Palyginimo pagrindai: Politikos poveikis, esant fiksuotoms kainoms 27
19.9.3 Makroekonomikos politika, Kainos ir Gamybos apimtis 28
19.9.4 Ilgalaikio Politikos Poveikio Apibendrinimas 31
19.10 Pasiūlos Šuoliai 32

Kaina ir gamybos apimtis atviroje ekonomikoje

19.1 Įvadas19.2 Pasiūla Mikro – ir Makroekonomikoje
Čia mes pasinaudosime mikroekonomikos rinkos, skirtos vienai prekei, tokiai kaip obuoliai, analogu. Kad obuolių kaina išliktų fiksuota, ir kad paklausa pilnai nustatytų obuolių kiekį, reikalinga horizontali obuolių pasiūlos krreivė, kaip pavaizduota 19.1 paveikslėlio (a) dalyje. Pokyčiai obuolių paklausoje, sąlygos tokio pačio kryptingumo kiekio pasikeitimą, o kaina liks nepasikeitusi. Bet horizontali pasiūlos kreivė 19.1 paveikslėlio (a) dalyje nepavaizduoja, kaip tipiškai funkcionuoja mikroekonomikos rinkos.

19.1 paveikslėlis. Pasiūla ir Kaina Obuolių rinkoje

Pokyčiai paklausoje dažnai generuoja po

okyčius tiek kainoje, tiek kiekyje. 19.1 paveikslėlis tai parodo (b) dalyje, kur obuolių pasiūlą mes brėžiame, kaip į viršų kylančią liniją. Pasiūlos kreivės kilimas į viršų parodo, kad kainos vaidmuo didėja įtraukiat resursus į obuolių gamybą, o sumažinus resursus, kaina mažėja. Resursų judėjimas reaguojant į paklausos sukeltus kainos pokyčius, sąlygoja pasikeitimus obuolių tiekimo kiekyje. Kylant obuolių paklausai, santykinė obuolių kainą išauga ir resursai yra permetami į obuolių auginimą. Toks resursų judėjimas leidžia svyruoti tiekiamų obuolių kiekiui, reaguojant į vartotojo poreikius.
Jei grįžtume atgal prie makroekonomikos, pokyčiai visoje ekonomikos gamybos apimtyje, arba BVP, taip pat reikalauja pasikeitimų gamyboje naudojamų resursų kiekyje. Padidėjusiai gamybai reikia daugiau sąnaudų. Vis dėl to, norėdami sumodeliuoti realaus BVP pokyčius, arba bendrus ekonomikos prekių ir paslaugų gamybos apimties pokyčius, negalime pasakyti, kad resursų kiekis išaugo arrba sumažėjo dėl judėjimo tarp pramonės šakų, reaguojant į santykinius kainos pokyčius, kaip tai buvo daroma pavyzdyje su obuoliais. Kad padidintumėme realiai gamybos apimtį, prieš tai nenaudoti resursai turi būti panaudoti, arba jie turi būti naudojami daug intensyviau. Jei dėl kainos pakilimo lygio turi būti atlikti tokie pakeitimai, ekonomikos makroekonominė kreivė kils į viršų (santykis tarp realios gamybos apimties kiekio ir kainos lygio).
Tada mums natūraliai kyla klausimas: Ar kainos lygio padidėjimas sąlygos resursų panaudojimo išaugimą? Prieš kokį šimtą metų daugelis ekonomistų į šį klausimą bū
ūtų atsakę neigiamai. Prieš keturiasdešimt metų, daugelis atsakytų „Taip“. Dabar, daugelis atsakytų taip, „Taip, tačiau ne ilgam laikui ir tik tada, jei ekonomikoje nebuvo pastebimas ilgalaikis kainos augimas,“ ir tik keletas, nekvalifikuotų specialistų atsakytų „Ne“.19.3 Bendra Paklausa esant Fiksuotai Valiutos Normai
Ekonomikos bendros paklausos kreivė parodo ryšį tarp vidinių prekių ir paslaugų kiekio paklausos ir vidinio kainos lygio. Šis apibrėžimas primena rinkos paklausos kreivės apibrėžimą, kuris sako, kad (1) tiriamas kiekis labiau atspindi bendrą prekių ir paslaugų gamybos apimtį ekonomikoje, o ne vienos prekės ar paslaugos gamybos apimtį, ir (2) santykinė kaina labiau atspindi bendrą vidinį kainos lygį, o ne vienos prekės santykinę kainą. Kadangi bendros paklausos kreivė šiek tiek skiriasi priklausomai nuo to, ar ekonomika veikia esant fiksuotam ar lanksčiam valiutos normos režimui, mes pradėsime nuo bendros paklausos kreivės analizės esant fiksuotai valiutos normai.19.3.1 Bendros paklausos kreivės pasvirimas
Bendros paklausos kreivė yra pasvirusi žemyn, kaip ir paklausos kreivė mikroekonomikoje, bet dėl kitokių priežasčių. Dėl šio neigiamo pasvirimo yra pateikiamos dvi priežastys. Pirma, kad vidinio kainos lygio pakilimas, P (kai kanos lygis P* užsienyje, ir valiutos norma, e, išlieka pastovūs), padidina vidinių prekių ir paslaugų kainą atitinkamai užsienio kainai, kadangi R ≡ P/eP*. Individai reaguoja, perkeldami savo sąnaudas nuo vietinių prie užsienio prekių; vidinių prekių ir
r paslaugų paklausos lygis kris, dėl ko atsiras neigiamas ryšys tarp vidinės kainos lygio ir vidinių prekių paklausos kiekio.
Antra paklausos kreivės pasvirimo priežastis kyla iš pinigų rinkos. Nepamirškime, kad individams reikalingi pinigai, kad būtų patogiau sudarinėti sandorius. Grynų pinigų balanso kiekis (L) teigiamai priklauso nuo realių pajamų (Q) – kadangi sandorių skaičius ir dydis teigiamai priklauso nuo pajamų – ir neigiamai priklauso nuo palūkanų normos (i), kuri matuoja galimus grynų pinigų laikymo kaštus.
Esant pusiausvyrai, pinigų balanso kiekis, kurio reikia visuomenei (L[Q;i]) turi būti lygus realių pinigų balanso atsargoms, kurios lygios nominalių pinigų atsargų (M) ir kainos lygio (P) santykiui. 19.2 paveikslėlis vaizduoja tokia pusiausvyrą, kartu parodydamas kainos lygio didėjimo padarinius. Turint nominalių pinigų atsargų vertę (M0), kainos pakilimas nuo P0 iki P1 sumažina realias pinigų atsargas ir pakreipia pinigų atsargų liniją į kairę. Esant pradinei palūkanų normai (i0), pinigų kiekio paklausa viršija naują, mažesnę fondų vertę. Individai bando parduoti obligacijas, kad padidintų realų pinigų balansą iki pageidaujamo lygio. Obligacijų kaina krinta, tai atsispindi palūkanų normos pakilime iki i1.
Palūkanų normos pakilimas stabdo išlaidas investicijoms. Bendros sąnaudos skiriamos vidinėms prekėms ir paslaugoms krenta. Ši įvykių grandinė – nuo kainų lygio pakilimo iki bendrų išlaidų sumažėjimo – parodo antra priežastį, kodėl bendros paklausos kreivė yra pasvirusi žemyn. Ir vėl, au
ukštesnis kainos lygis atitinka mažesnę vidinių prekių ir paslaugų kiekio paklausą.
Vidinio kainos lygio pasikeitimo poveikis santykinei vidinių prekių ir paslaugų kainai ir grynųjų pinigų fondai prisideda prie neigiamo ryšio tarp reikiamų vidinių prekių ir paslaugų kiekio, bei vidinio kainos lygio, kuris atviroje ekonomikoje yra atspindimas žemyn pasvirusia bendros paklausos kreive. Be to, mums dar yra reikalinga informacija apie kintamuosius, kurie sąlygoja bendros paklausos kreives pasikeitimus. Kaip ir rinkos paklausos kreivė mikroekonomikoje, taip ir čia bendros paklausos kreivė yra brėžiama laikantis prielaidos, kad tam tikri kintamieji yra pastovūs; pasikeitus bet kuriam iš šių kintamųjų, keičiasi ir visa paklausos kreivė.

19.2 paveikslėlis. Kainos Lygio Pakilimo Poveikis Pinigų Rinkoje19.3.2 Pokyčiai Bendroje Paklausos Kreivėje
Duotą bendrą paklausos kreivę sudaro tokie kintamieji kaip nominalūs pinigų fondai, fiskalinės politikos kintamieji, tokie kaip valdymo išlaidos ir mokesčiai, nominali valiutos norma ir užsienio kainos lygis. Bet kurio vieno iš šių kintamųjų pasikeitimas pakeičia vidinių prekių paklausą kiekviename vidiniame kainos lygyje, taigi pakeičia ir visą bendros paklausos kreivę. 19.3 paveikslėlis apibendrina kiekvieno kintamojo pokyčio poveikį bendrai paklausos kreivei.
Nominalių pinigų fondų pokyčiai gali atsirasti per atviros rinkos operacijas arba užsienio valiutos intervenciją, reaguojant į išmokų balanso perteklių arba deficitą. Bet kuriuo atveju, nominalių pinigų fondų padidėjimas padidina realių pinigų fondus esant duotam kainos lygiui. Palūkanų norma turi kristi, kad individai norėtų laikyti naujus, didesnius realių pinigų balansų fondus. Palūkanų normos kritimas padidina investicijas, jas išleidžiant vidinėms prekėms ir paslaugoms, todėl bendra paklausos kreivė pasislenka į dešinę. Nominalių pinigų fondų sumažėjimas paslenka bendros paklausos kreivę į kairę, dėl tos pačios priežasties. Galime pastebėti, kad realių pinigų fondų pokyčiai gali sąlygoti judėjimą išilgai vienos bendros paklausos kreivės arba visos kreivės judėjimą, priklausomai nuo to, ar pokytis buvo sąlygotas kainos lygio pasikeitimo, ar nominalaus pinigų fondo.

19.3 paveikslėlis. Pokyčiai Bendros Paklausos Kreivėje

Didinant bendras sąnaudas vidinėms prekėms ir paslaugoms, ekspansinė fiskalinė politika padidina jų paklausą kiekviename kainos lygyje ir paslenka bendros paklausos kreivę į dešinę. Ekspansinė fiskalinė politika gali susidėti iš padidėjusios vyriausybės prekių ir paslaugų pirkimo arba mokesčių sumažinimo, kas padidina disponuojamas pajamas ir padidina vartojimo išlaidas. Kontrakcinė fiskalinė politika mažina paklausą ir paslenka AD (BP) kreivę į kairę.
Vietinės valiutos nuvertėjimas sumažina santykinę vidinių prekių kainą ir padidina jų paklausą kiekviename vidinių kainų lygyje. Bendros paklausos kreivė pasislenka į dešinę. Vietinės valiutos pervertinimas turi priešingą poveikį; jis padidina santykinę vidinių prekių kainą ir paslenka bendros paklausos kreivę į kairę.
Pokyčiai užsienio kainos lygyje (P*) taip pat paslenka bendros paklausos kreivę, kadangi esant duotoms vidinės kainos lygio vertėms ir nominaliai valiutos normai, jos pakeičia santykinę vidinių prekių kainą. P* išaugimas išlaidas nukreipia į vidines prekes ir paslenka bendros paklausos kreivę į dešinę. Užsienio kainos lygio kritimas perkelia išlaidas santykinai pigesnėms užsienio prekėms ir paslenka vidinės bendros paklausos kreivę į kairę.19.3.3 Pati Bendra Paklausa negali Nustatyti Gamybos Apimties
Atviros makroekonomikos modeliuose yra ir bendros paklausos modelis. Jie mums parodo individų, firmų, vyriausybinių organizacijų ir užsieniečių reikalaujamu vidinių prekių ir paslaugų kiekį, esant duotam kainos lygiui. Vis dėlto, prekės ir paslaugos stebuklingai neatsiranda; jas gamina firmos, naudojančios darbo jėgą ir kapitalą, bei technologijas. Ekonomikos bendros pasiūlos kreivės talpina informaciją apie šį gamybos procesą.19.4 Ilgalaikė Bendra Pasiūla Atviroje Ekonomikoje
Bendra pasiūla siejasi su ryšiu tarp kainos lygio ekonomikoje ir bendro tiekimo arba gaminamo prekių ir paslaugų kiekio. Mikroekonominiame kontekste, bendros pasiūlos teorija atspindi sąnaudų ir technologijų panaudojimą, pagaminti produkcijai, bei gamintojų ir sąnaudų tiekėjų reakciją į pokyčius vidiniame kainos lygyje.
Prieinamų resursų kiekis ir egzistuojančios technologijos apriboja bendrą produkcijos kiekį, kurį gali sukurti ekonomika. Pokyčiai darbo rinkoje, kapitale, natūraliuose ištekliuose, arba technologijose, keičia ekonomikos galėjimą gaminti prekes ir paslaugas. Makroekonomikos specialistai daro prielaidą, kad šalies kapitalo fondas, gamtiniai ištekliai ir technologija yra fiksuoti analizuojamu laikotarpiu. Per ilgą laikotarpį, kapitalo fondai didėja arba mažėja, gamtiniai ištekliai yra atrandami arba išnaudojami, o naujos technologijos leidžia tuos pačius išteklius panaudoti gaminant didesnius produkcijos kiekius. Dažnai šie pokyčiai atsiranda laipsniškai ir nepriklauso nuo politikų valdžios. Dėl šių priežasčių, makroekonominė analizė siekia susikoncentruoti ties pokyčiais gaminamos produkcijos kiekyje, išlaikant pastovų prieinamų išteklių ir technologijos kiekį. Gamybos apimties pokyčiai tada turi kilti iš pokyčių darbo rinkoje arba nuo duoto firmų kapitalo fondo panaudojimo intensyvumo.19.4.1 Trumpas, Vidutinis ir Ilgas laikotarpiai
Tiriant pasiūlą arba gamybinę ekonomikos pusę, turime išskirti elgsenas, kurios vyksta per trumpalaikį, vidutinį arba ilgalaikį laikotarpį. Gamybai natūraliai reikia laiko, ir firmos negali akimirksniu prisiderinti prie savo ekonomines aplinkos pokyčių. Pavyzdžiui, firmos dažnai samdo darbuotojus, sudarydamos sutartį, kurioje yra numatytas fiksuotas atlyginimas už tam tikrą laikotarpį, tarkim už metus, ir besikeičiančio atlyginimų lygio kaštai per kontraktinį laikotarpį gali būti draudžiami. Taip pat firmos sudaro sutartis su žaliavos tiekėjais. Visi šie faktoriai verčia firmas priimti sprendimus, susijusius su darbo jėgos samdymu ir gamyba, remiantis labai netikslia informacija ir apriboja firmos galėjimą greitai prisitaikyti, kai tik tampa prieinama nauja informacija.
Ribotas informacijos prieinamumas ir apribotas firmų galėjimas greitai pritaikyti naują informaciją sukuria labai svarbią ribą tarp jų vidutinės ir ilgalaikės reakcijos į kainos lygio pokyčius. Trumpalaikį laikotarpį mes apibrėžiame kaip laikotarpį, per kurį kainos lygis išlieka nepakitęs, reaguojant į ekonominius sukrėtimus arba politinius pokyčius, taigi bendra paklausa pati nustato realią gamybos apimtį. Vidutinis laikotarpis yra laikotarpis, per kurį kainos lygis pradeda reaguoti į sukrėtimus ir pokyčius politikoje, bet individai ir firmos gali nežinoti apie kainos pokyčius, arba gali pripažinti, kad jų reakcijos ir elgsenos derinimas prie kainos pasikeitimo yra per daug brangus. Ilgalaikis laikotarpis nurodo laiką, per kurį kiekvienas ekonomikos dalyvis sužino apie kainos lygį ir turi laiko atitinkamai priderinti gamybinius sprendimus.
Ekonomistai šiems laikotarpiams negali priskirti konkretaus laikotarpio, tokio kaip mėnuo, šeši mėnesiai arba metai, kadangi laikas, kurio reikia išsiaiškinti ir prisitaikyti prie kainos pokyčių priklauso nuo ekonomikos, kurioje asmuo funkcionuoja pobūdžio ir nuo kainos lygio praeities istorijos toje ekonomikoje. Kuo nepastovesnės kainos buvo praeityje, tuo trumpesni bus trumpalaikis ir vidutinis laikotarpis. Kai kainos pokyčiai būna labai dramatiški, individai yra ekonomiškai skatinami studijuoti, stebėti ir žinoti kainas, kad išvengtų didelių nuostolių. Kita vertus, jei kainos ilgą laiką buvo stabilios, individai yra mažiau skatinami stebėti kainas ir gali ne taip greitai suvokti arba reguoti į pokyčius.19.4.2 Vertikali ilgo laikotarpio bendros pasiūlos kreivė
Kadangi bendros pasiūlos teorija kalbant apie ilgą laikotarpį yra paprastesnė, mes pradėsime nuo ilgalaikio laikotarpio. Ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivė yra paprasta vertikali linija, esant ekonomikoje pilnai gamybos apimčiai ir visiškam užimtumui, kas reiškia, kad pokyčiai kainos lygyje neturi poveikio tiekiamos produkcijos kiekiui. Atsiminkite, kad išilgai ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivės (19.4 paveikslėlis LRAS), individai ir firmos ekonomikoje žino apie bet kokius kainos lygio pasikeitimus ir yra pilnai prie jų prisitaikę.
Vertikali ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivė atspindi tai, kaip ekonomistų manymu individai ir firmos priima sprendimus. Firmos nusprendžia kiek gaminti, o darbininkai, kiek priimti darbo jėgos, reaguojant į atitinkamas kainas. Jei kaina, kurią firma gauna už produktą kyla atitinkamai kainai, kurią firma turi mokėti už sąnaudas, firma didina gamybą. Bet jei kaina, kurią firma gauna už produktą kyla, kai sąnaudos proporcingai didėja, firma nusprendžia, kad neverta didinti gamybos.
Pokytis bendrame kainos lygyje vertikalioje 19.4 paveikslėlio ašyje reiškia, kad visos piniginės kainos ekonomikoje keičiasi proporcingai, palikdamos visas santykines kainas nepaveiktas. Kadangi tikri ekonominiai sprendimai priklauso nuo santykinių kainų, šie sprendimai lieka nepaveikti. Tai reali gamybos apimtis, horizontalioje 19.4 paveikslėlio ašyje nesikeičia kartu su kanos lygiu: ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivė yra vertikali.
19.4 paveikslėlis. Ilgalaikio laikotarpio Bendra Pasiūla

Išteklių prieinamumas ir technologijos nustato ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivės poziciją. Tiekiamų išteklių padidėjimas arba technologinis progresas suteikia galimybę esant duotam išteklių kiekiui pagaminti didesnį kiekį produkcijos, LRAS kreivė pasislenka į dešinę. Kaip mes jau minėjome anksčiau, šis judėjimas dažniausiai vyksta ganėtinai lėtai ir to negali valdyti makroekonomikos politikai.
Paskutinis pastebėjimas, liečiantis LRAS kreivę yra eiliškumas. Gamybos apimtis esant visiškam užimtumui atitinkamoje LRAS kreivės pozicijoje neatspindi absoliutaus ekonominio gamybos apimties apribojimo. Faktiškai, trumpalaikiais laikotarpiais gali būti pagaminta daugiau produkcijos. Kalbant apie kainas ekonomikoje, LRAS kreivėje yra pateikta pusiausvyros gamybos apimtis, galiojanti ilgą laiką. Tai atspindi gamybos apimtį esant visiškam užimtumui, arba produkcijos kiekį, kurį gali pagaminti firmos neversdamos darbuotojų ir mašinų dirbti viršvalandžius, o taip pat neatlikdamos jokių kitų nenumatytų susitarimų.19.5 Vidutinio Laikotarpio Bendra Pasiūla Atviroje Ekonomikoje
Vidutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivė apima individų ir firmų elgseną, esant informacijos apie kainų lygį, apie kai kurių kainų pastovumą trūkumui, arba negalėjimą greitai prisitaikyti prie kainos lygio pokyčių, dėl ko elgsena skiriasi nuo tos, kokia būtų esant pilnai informacijai ir momentiniams prisitaikymams. Kadangi makroekonomikos politiniai sprendimai siekia koncentruotis ties vidutinio laikotarpio aplinkybėmis, pasiūlos elgsenos supratimas vidutiniu laikotarpiu yra būtinas.19.5.1 Vidutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivės nuožulnumas
Vidutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivė kyla į viršų, panašiai kaip raidė J. Kylant kainų lygiui, kai individai ir firmos pilnai nesuvokia arba neprisitaiko prie situacijos, gamybos apimtis didėja. Žinoma, esant tam tikrai gamybos apimčiai, ekonomika pasiekia absoliutų išteklių suvaržymą, kuris sustabdo tolesnę gamybą. Tame taške, vidutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivė tampa vertikali, kadangi tolesnis kainų kilimas nebegali generuoti tolesnės gamybos.
Kodėl kainos lygio pakilimas turėtų padidinti gamybos apimtį? Ekonomikos teorija ir empiriniai įrodymai šiam klausimui pateikia kelis atsakymus. Pagrindiniai apibrėžimo skirtumai tarp ilgalaikio ir vidutinio laikotarpio pasiūlos kreivių yra (1) individams ir firmoms prieinama informacija toje ekonominėje situacijoje ir (2) jų sugebėjimas prisitaikyti prie tos informacijos; taigi mes koncentruosimės ties vaidmenimis, kuriuos atlieka šie du faktoriai, aiškinant teigiamą vidutinio laikotarpio ryšį tarp kainos lygio ir siūlomo kiekio.

19.5 paveikslėlis. Vidutinio laikotarpio Bendra Pasiūla

Net jei firmos ir darbuotojai visada turėtų pilną informaciją apie situaciją ekonomikoje, momentinius prisitaikymus vis tiek neleistų atlikti kontraktai. Pakalbėkime apie tokį atvejį pramonėje, kai firma nustato atlyginimus simboliniam laikotarpiui ilgalaikiuose kontraktuose. Jei metų eigoje ekonomikoje kyla bendras kainų lygis, kyla kaina, kurią firma gali gauti už savo produkciją, o kontraktais nustatytas atlyginimų lygis išlieka nepakitęs. Firma reaguoja į savo produkcijos kainų augimą atitinkamai savo darbo jėgos kainai, daugiau pagamindama produkcijos. Grafiškai šią reakciją mes pavaizduojame kaip judėjimą išilgai ekonomikos vidutinio laikotarpio pasiūlos kreivės. Vėliau pamatysime, kad pasibaigus firmos nustatytų atlyginimų laikui ir juos persvarstant, nominalus atlyginimas kils, kad būtų kompensuota darbuotojams už aukštesnes kainas, kurias jie moka už perkamas prekes. Kai tai atsitinka, santykinė firmos kaina sugrįžta atgal prie savo pradinio lygio, kaip ir gamybos apimtis. Tai ekonomiką sugrąžina prie ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivės. Tačiau sugrįžkime prie ribotos informacijos, sąlygojančios darbuotojų ir firmų vidutinio laikotarpio ir ilgalaikio laikotarpio elgsenos skirtumus.
Gamybinius sprendimus firmos grindžia informacija apie kainą, kurią jie gautų už savo produktus, ir kainą, kurią jie sumokės už išteklius, naudojamus produkcijai. Yra du pagrindiniai informacijos apie kainą šaltiniai: vyriausybės statistika ir pačios firmos patirtis parduodant produktus ir perkant žaliavas. Kiekvienas iš šių šaltinių yra atsilikimo priežastis. Vyriausybė skelbia statistiką apie kai kurias kainas kas mėnesį, arba kas ketvirtį; tai vyksta dėl periodiškai vykdomų patikrinimų, kurie gali tęstis ir po pirminio paskelbimo dienos. Panašiai, firmos patirtis negali pateikti pilnos, savalaikės informacijos apie kainos būseną ekonomikoje. Tarkime, automobilių gamintojas mato savo pardavimų augimą, kas reiškia paklausos išaugimą. Kaip gamintojas turėtų interpretuoti šią informaciją? Yra dvi galimybės, ir tinkama firmos reakcija priklauso nuo, to kuri iš jų pasitaikė. Jei paklausa išaugo tik automobilių pramonėje, arba tik šio konkretaus automobilių gamintojo produkcijai, firmos produkcijos kaina išaugs atitinkamai kitų produktų kainai ekonomikoje, o firma turėtų padidinti gamybos apimtį. Antra galimybė yra, kad firmos produkto paklausos išaugimas yra bendros visų produktų paklausos augimo dalis. Tokiu atveju, firma gali nustatyti aukštesnę kainą savo produkcijai, bet taip pat atitinkamai turi mokėti didesnę kaina už gaunamas žaliavas. Firmos santykinė kaina išlieka nepakitusi, o pelną maksimizuojanti reakcija išlaiko gamybos apimtį tame pačiame lygyje.
Vidutiniu laikotarpiu firma gali negalėti atsakyti, kuri iš šių dviejų galimybių yra šiuo metu. Jei firmos klaidingai interpretuoja bendro kainos lygio kilimą kaip jų atitinkamos produkcijos kainos augimą, ekonomika kyla išilgai v.idutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivės. Pakilimas kainos lygyje, jei yra suprantamas klaidingai, sąlygoja gamybos apimties išaugimą. Bet galiausiai firmos pamatys savo klaidą – pavyzdžiui, kai jos turės pirktis papildomas žaliavas ir pamatys, kad žaliavos kainos pakilo tokiu pačiu procentu, kaip ir jų produkcijos kainos. Kai taip atsitinka, gamybos apimtis nukrenta iki pradinio lygio, o ekonomika grįžta į ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivės.19.5.2 Pokyčiai Vidutinio Laikotarpio Bendros Pasiūlos Kreivėje
Kiekviena vidutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivė yra braižoma tam tikroms sąnaudų kainoms ir firmų lūkesčiams dėl kainų, kurios skiriasi nuo jų gaminamos produkcijos kainų. Jei kainos lygis kyla, bet kontraktiniai suvaržymai išlaiko kai kurias sąnaudų kainas nekintamas ir firmos akimirksniu nekeičia savo lūkesčių dėl kainų ekonomikoje, firmos suvoks, kad santykinė jų produkcijos kaina pakilo ir dėl to padidės gamybos apimtis. Dėl to ekonomika juda aukštyn išilgai MRAS kreivės.

19.6 paveikslėlis. Vertikalus poslinkis Vidutinio Laikotarpio Bendros pasiūlos kreivėje dėl Sąnaudų kainos arba dėl laukiamo kainos lygio pakilimo

19.6 paveikslėlis vaizduoja šią situaciją, kur W žymi nominalų darbo užmokestį, o Pe reiškia firmos lūkesčius dėl kainos lygio. Pradedant taške 1, kainos lygis kyla, bet sąnaudų kaina ir firmos laukiama kaina iš karto neprisitaiko. Gamybos apimtis auga ir ekonomika pereina prie 2 taško. Laipsniškai, sąnaudų kainos prisitaiko kildamos, firmos pamato visų kainų kilimą, laukiamas kainos lygis auga ir ekonomika juda link 3 taško, atgal, ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivėje.
Žinoma, ne kiekvienas kainos lygio pakilimas laikinai palieka sąnaudų kainas nepaliestas arba priverčia firmas patikėti, kad išaugo jų santykinės kainos. Jei visos sąnaudų kainos nedelsiant reaguos ir jei firmos greitai pamatys proporcingą visų kainų augimą, ekonomika judės tiesiogiai iš 1 į 3 tašką, palikdama gamybos apimtį visiškai nepaveiktą kainų kilimo.
Kai ekonomika yra LRAS dešinėje esančiame taške, atsitinka du dalykai. Pirma, gamybos apimtis yra virš visiško užimtumo lygio, taigi darbo užmokestis ir kitos sąnaudos yra linkę augti, paslinkdamos MRAS į viršų. Antra, faktinis kainos lygis viršija laukiamą kainos lygį, laukiamas kainos lygis augs, vėl paslinkdamas MRAS kreivę į viršų. Kai ekonomika yra LRAS kreivės kairėje esančiame taške, gamybos apimtis yra žemiau visiško užimtumo lygio ir laukiamas kainos lygis gali būti aukštesnis, nei faktinė kaina. Sąnaudos krenta, o informacija apie žemesnį nei lauktas kainos lygį pasklinda, laukiamas kainos lygis krenta ir vidutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivė pasislenka žemyn.19.6 Bendros paklausos ir bendros pasiūlos derinimas
Vienalaikis sąnaudų ir kainos lygio nustatymas reikalauja, kad mes derintume bendros paklausos kreivę su bendros pasiūlos kreive, kaip parodyta 19.7 paveikslėlyje. Esant vidutiniam laikotarpiui, ekonomika gali veikti bet kuriame bendros paklausos kreivės ir vidutinio laikotarpiui bendros pasiūlos kreivės susikirtimo taške. Ilgalaikiu laikotarpiu, yra papildomų reikalavimų, kad bendros paklausos ir vidutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivės susikirstų taške, kuris būtų ant ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivės. Tai reiškia, kad individai ir firmos turi žinoti kainos lygį ir atitinkamai turi priderinti visus savo kainų nustatymo ir produkcijos gamybos sprendimus.

19.7. paveikslėlis. Vidutinio laikotarpio ir ilgalaikio laikotarpio pusiausvyra

Kad išanalizuotume įvarius politinius poveikius gamybos apimčiai ir kainoms, mes turime daryti prielaidą dėl kapitalo mobilumo laipsnio toje šalyje. Kadangi kapitalo mobilumo laipsnis paskutiniais metais pakilo, ypatingai pramonės ekonomikoje, mes darysime prielaidą, kad kapitalas yra visiškai mobilus. Tai reiškia, kad portfelio savininkai, nuspręsdami, kur padėti savo fondus, atsižvelgia tik į palūkanų normas, valiutos normą ir laukiamus pokyčius valiutos normoje. Jie nėra linkę investuoti į vieną valiutą, ir jokie vyriausybės reglamentai nevaržo kapitalo srautų tarp šalių. Esant visiškai mobiliam kapitalui, palūkanų lygiavertiškumo sąlygos nustato tarptautinių palūkanų normos šabloną.19.7 Makroekonomikos politika esant fiksuotai valiutos normai
Susilpninus fiksuotų kainų lygio prielaidą, ekonomikoje yra automatiški reguliavimo mechanizmai, siekiant ilgalaikės pusiausvyros, kurioje (1) vidinių prekių kiekio paklausa yra lygi kiekiui, kuris yra siūlomas esant visiškam užimtumui, ir (2) dominuoja išmokų balanso pusiausvyra. Sąnaudų pokyčiai ir laukiamos kainos lygis nustumia ekonomiką į ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivę, keisdami vidutinio laikotarpio pasiūlos kreivę tol, kol ji susikerta su bendros paklausos kreive taške, kuris yra ilgalaikio laikotarpio pasiūlos kreivėje. Pokyčiai pinigų atsargose dėl įsiskverbimo į užsienio valiutos rinką, susidoroja su bet kokiu pusiausvyros nebuvimu šalies tarptautinėse išmokose. Išmokų balanso perteklius (deficitas) sąlygoja pinigų atsargų kilimą (kritimą), kuris pakeičia bendros paklausos kreivę, kad būtų atkurta išmokų balanso pusiausvyra. Taigi, ekonomika pasiekia ilgalaikę pusiausvyrą tik tada, kai šie reguliavimo mechanizmai išsprendžia gamybos apimties, užimtumo ir išmokų balanso problemas.
Pirmas automatiško reguliavimo mechanizmų trūkumas yra jų tempas. Ypatingai, kainos lygis, gali prisiderinti labai lėtai, dėl ko ekonomika yra laikoma toli nuo ilgalaikio laikotarpio pasiūlos kreivės ganėtinai ilgą laikotarpį. Dėl šios galimybės, kyla klausimai dėl to, ar makroekonomikos politika gali pagreitinti prisiderinimo procesą. Esant fiksuotam kainų lygiui, fiskalinė politika gali paveikti vidinę gamybos apimtį su fiksuota valiutos norma ir visiškai mobiliu kapitalu. Monetarinė politika, parodė, jog yra visiškai nepajėgi paveikti gamybos apimtį.19.7.1 Palyginimo pagrindai: Politikos poveikis esant fiksuotoms kainoms
Kai kainos yra fiksuotos, ekspansinė fiskalinė politika padidina pajamas generuodama kapitalo įplaukas ir padidina pinigų atsargas. Pradinis vyriausybinių pirkimų augimas padidina pajamas ir pinigų paklausą. Palūkanų norma auga, kad būtų sumažinta pinigų paklausa, kad būtų išlygintos pinigų atsargos. Dėl aukšto kapitalo mobilumo laipsnio, vidinės palūkanų normos augimas sukelia kapitalo įplaukimą ir sąlygoja išmokų balanso perteklių. Monetarinė valdžia turi įsikišti, kad supirktų viršytą užsienio valiutos pasiūlą, esant suderintai valiutos normai, ir šis užsienio valiutos rezervų augimas padidina vidinių pinigų atsargas. Augant pinigų atsargoms, jos kompensuoja pradinį palūkanų normos augimą; taigi investicijos nemažėja. Grynas rezultatas: pajamų padidėjimas nepakitus palūkanų normai, padaro fiskalinę politiką labai efektyvia priemone padidinti pajamas. Nepamirškime, kad mechanizmas, per kurį dirba fiskalinė politika yra jos galėjimas generuoti pinigų atsargų augimą.
Monetarinė politika negali pakeisti pajamų ekonomikoje, esant fiksuotai kainai, valiutos normai ir visiškai mobiliam kapitalui. Bet koks pinigų atsargų augimas atviros ekonomikos veikloje, sumažina vidinę palūkanų normą ir sąlygoja kapitalo išėjimą, bei išmokų balanso deficitą. Centrinis bankas tada turi įsikišti, kad tiektų užsienio valiutą. Užsienio valiutos rezervų atsargos ir pinigų atsargos krenta, pilnai kompensuodami pradinį ekspansinį atviros rinkos pirkimų poveikį. Monetarinė politika negali paveikti pajamų, kadangi politikai negali naudoti atviros rinkos operacijų piniginių atsargų pakeitimui – dėl kompensuojamų pokyčių, kurie atsiranda per išmokų balansą, esant fiksuotam valiutos normos režimui.
Fiskalinė politika veikia per savo sugebėjimą pakeisti vidines pinigų atsargas. Monetarinė politika pati negali pakeisti pinigų atsargų, dėl suvaržymų, sukeltų išmokų balanso pusiausvyros. Vidutiniu laikotarpiu, fiskalinė politika gali pakeisti pajamas, o monetarinė politika ne. Nei viena politika negali paveikti realios gamybos apimties ilgalaikiu laikotarpiu, nors fiskalinė politika ir toliau veikia kainos lygį. Kadangi kainų lankstumas yra labai svarbus, pirmiausiai, įvertinant politikos vidutinį ir ilgalaikį efektyvumą, mes koncentruosimės ties nuolatiniais pokyčiais vyriausybės išlaidose, bei vidinėse pinigų atsargose.19.7.2 Fiskalinė politika, kainos ir gamybos apimtis
Savo fiskalinės politikos analizę mes pradėsime nuo ilgalaikės pusiausvyros taško (19.8 paveikslėlis 1 taškas). Esant ilgalaikei pusiausvyrai, prekių ir paslaugų, pinigų ir užsienio valiutos rinkos yra pusiausvyroje, ir kiekvienas ekonomikoje yra pilnai prisitaikęs prie esamo kainos lygio (P1). Vienkartinė ilgalaikė ekspansinė fiskalinė politika paslenka bendros paklausos kreivę į dešinę iš AD1 į AD2. kainos lygis pradeda augti. Jei sąnaudų kaina greitai neprisitaiko, arba jei kai kurie individai ar firmos supainioja visų kainų kilimą su tam tikros kainos augimu, siūlomos produkcijos kiekis auga, kaip pavaizduota 2 taške. Vis dėlto, ekonomika negali išlikti 2 taške ilgą laiką dėl dviejų priežasčių: (1) dėl išmokų balanso pusiausvyros nebuvimo, kas reiškia papildomą AD judėjimą ir (2) dėl pilno suderinamumo su nauju kainos lygiu nebuvimo, dėl ko ekonomika atsiduria toli nuo ilgalaikio laikotarpio bendros pasiūlos kreivės.
Išmokų balansas 2 taške yra viršijamas, kadangi pajamų augimas padidino pinigų paklausą ir fiksuotas nominalias pinigų atsargas, kas reiškia palūkanų normos ir kapitalo įplaukų augimą. Dėl to atsiradusi intervencija padidina nominalias pinigų atsargas ir paslenka AD toliau į dešinę nuo AD2 į AD3. Kadangi individai ir firmos ekonomikoje laipsniškai suvokia, kad kainos lygis pakilo, ir kadangi sąnaudų kaina auga atitinkamai gamybos apimčiai virš pilno užimtumo lygio, MRAS kreivė pasislenka į viršų, kol yra atkuriama ilgalaikė pusiausvyra LRAS kreivės 3 taške. Grynas ilgalaikis ekspansines fiskalinės politikos poveikis yra kainos lygio pakėlimas, nedarant jokio poveikio realiai gamybos apimčiai.
19.8. paveikslėlis. Ekspansinės fiskalinės politikos, su lanksčiomis kainomis, fiksuota valiutos norma ir visiškai mobiliu kapitalu, poveikis

Jei vyriausybiniai prekių ir paslaugų pirkimai auga, kai bendra gamybos apimtis išlieka nepakitusi, kai kurie ekonomikos sektoriai turi mažėti. Viešojo sektoriaus augimas vyksta kitų išlaidų prekėms ir paslaugoms sąskaita. Kadangi vidinio kainos lygio augimas padaro užsienio prekes patrauklesnes, ir taip pakelia realų valiutos lygį, konkuruojančios eksporto ir importo pramonės vidinėje ekonomikoje susijungia.
Turbūt nenustebsime sužinoję, kad ekspansinė fiskalinė politika, kuri prasideda nuo ilgalaikės pusiausvyros taško ir siekia plėsti gamybos apimtį, esant visiškam užimtumui, nėra sėkminga ilgą laiką. Faktiškai neaišku, kodėl politikai laikosi ekspansinės politikos, kai gamybos apimtis pasiekiama, esant visiškam užimtumui ir gali būti toliau didinama tik generuojant kainos lygio kilimą, kurį firmos ir individai ekonomikoje klaidingai interpretuoja arba pernelyg lėtai į jį reaguoja. Tinkamesnis fiskalinės politikos efektyvumo išbandymas būtų jos sugebėjimo atvesti ekonomiką prie ilgalaikės pusiausvyros nuo taško, kuriame yra ne visiškas užimtumas. Kitaip sakant, jei išoriniai trikdžiai nustūmė ekonomiką žemiau visiško užimtumo, ar gali fiskalinė politika padėti laiku atkurti gamybos apimties ilgalaikę pusiausvyrą?
Tarkime, kad politikai vykdo ekspansinę fiskalinę politiką, pradėdami taške, kuris yra LRAS kreivės kairėje, kad stimuliuotų gamybos apimtį. Ar gali tada politikai padidinti realią gamybos apimtį? Atsakymas yra taip, bet politika vis tiek sąlygoja kainos lygio kilimą. Vidinė ekonomika vis dar patiria realų valiutos vertės kilimą, sąlygotą kainos lygio kilimo, o į prekybą orientuoti sektoriai vis dar yra susijungę. Tai yra svarbu, kadangi ekonomikai labiausiai reikia ekspansinės fiskalinės politikos tuo laikotarpiu, kai gamybos apimtis pasiekiama esant ne visiškam užimtumui.
Vis dėlto, šiuos rezultatus reiktų apžvelgti detaliau. Esant lanksčioms kainoms, ekonomikoje egzistuoja mechanizmai, su kuriais galima automatiškai judėti LRAS kreive, nenaudojant ekspansinės politikos. Bet kuriame LRAS kreivės kairėje esančiame taške, gamybos apimtis yra žemiau visiško užimtumo lygio. Ne visiškas užimtumas mažina produkcijos kainas. Kai tampa žinomas žemesnis nei lauktas faktinis ka.inos lygis, jis krenta, o vidutinio laikotarpio pasiūlos kreivė pasislenka žemyn, kad atkurtų ilgalaikę pusiausvyrą LRAS kreivėje. Deja, šis procesas gali plėtotis gana lėtai, dėl ko gamybos apimtis ir užimtumas paliekami žemame lygyje. Tai parodo fiskalinės politikos vaidmenį pagreitinant prisiderinimą, paslenkant AD į viršų, o ne laukiant, kol MRAS kreivė pasislinks žemyn.
19.9 paveikslėlis palygina du alternatyvius ilgalaikės pusiausvyros kelius. Pradedant nuo 1 taško, esant žemai gamybos apimčiai ir užimtumui, automatiškas prisitaikymas, mažinant sąnaudų kainas ir laukiamą kainos lygį laipsniškai slinks MRAS kreivę žemyn, atvesdamas ekonomiką į ilgalaikę pusiausvyrą 2a taške. Jei politikai laikosi ekspansinės fiskalinės politikos, stengdamiesi pagreitinti gamybos apimties grąžinimą į jos ilgalaikį lygį, bendros paklausos kreivė pasislinks į viršų AD2, o kainos lygis pakils iki P2, 2b taške. Abu kelia užsibaigia tame pačiame realios gamybos apimties lygyje, bet galutinis kainos lygis bus aukštesnis esant ekspansinei fiskalinei politikai (P2), nei automatiškam prisitaikymui (P0).
19.9 paveikslėlis. Ekspansinė fiskalinė politika lyginant su automatišku prisitaikymu

Pirma priežastis, dėl ko tokioje situacijoje yra naudojama ekspansinė fiskalinė politika yra tai, kad pagal empirinius rezultatus, automatiško prisitaikymo mechanizmai veikia ganėtinai lėtai, dėl ko gamybos apimtis ir užimtumas išlieka žemame lygyje gana ilgą laikotarpį. Sprendimas panaudoti fiskalinę politiką gali duoti greitesnius rezultatus. Vis dėlto, fiskalinė politika nėra ilgalaikis vaistas tokioje situacijoje. Faktiškai, daugelis ekonomistų tiki, kad tuo metu, kai politikai suvoks ekspansinės fiskalinės politikos naudą ir ją įgyvendins, ekonomika jau bus pradėjusi taisytis per lėtą kainų derinimo procesą. Jei ekspansinė politika ateina per vėlai, AD kilimas į dešinę pakels gamybos apimtį virš visiško užimtumo, o kainų lygis augs, kaip mes galime pamatyti 19.8 paveikslėlyje.
Nors automatiškas prisitaikymas ir ekspansinė fiskalinė politika veda ekonomiką prie to paties realios gamybos apimties lygio 19.9 paveikslėlyje, šios dvi alternatyvos reiškia skirtingus rezultatus kitiems makroekonomikos kintamiesiems, ne vien tik kainos lygiui. Automatiškas prisitaikymas sumažina kainos lygį P0, generuojant realų valiutos nuvertėjimą, kas pagerina šalies eksportuojamų prekių konkurencingumą pasaulio rinkose ir jos importuojamų prekių konkurencingumą vidinėse rinkose, o taip pat veda prie valiutos balanso viršijimo. Kita vertus, ekspansinė fiskalinė politika pakelia kainos lygį iki P2. valiutos balansas juda link deficito, kadangi realus valiutos vertės padidėjimas padaro vietines prekes ne tokias konkurencingas pasaulio rinkose; auga viešos išlaidos, kad būtų kompensuotas gryno prekių ir paslaugų eksporto smukimas. Šie skirtingi poveikiai reiškia, kad įvairios suinteresuotos grupės ekonomikoje yra linkusios nesutarti dėl tinkamiausios politikos taikymo.19.7.3 Monetarinė politika, Kainos ir Gamybos apimtis
Monetarinė politika negali paveikti pajamų, esant fiksuotam kainos lygiui, fiksuotai valiutos normai ir visiškai mobiliam kapitalui. Tą patį galime pasakyti ir kalbėdami apie kainų lankstumą. Atsiminkite, kad bendros paklausos kreivė ekonomikoje yra braižoma duotai nominalių piniginių rezervų vertei (žr. 19.3.2 skyrių). Prekyba atviroje rinkoje, kuri siekia vienkartinės ilgalaikės nominalių piniginių rezervų plėtros, daro spaudimą palūkanų normai ir sąlygoja kapitalo išėjimą. Dėl to atsiradęs išmokų balanso deficitas reikalauja centrinio banko įsikišimo. Užsienio valiutos rezervai mažėja, o pinigų atsargos grįžta į savo pradinį lygį. Grafiškai pirkimas atviroje rinkoje gali paslinkti bendros paklausos kreivę į dešinę (pakeldamas gamybos apimtį ir kainas) tik trumpą laiką.
Priešingai fiskalinės politikos atvejui, neigiamas požiūris į monetarinę politiką su visiškai mobiliu kapitalu, nepriklauso nuo gamybos apimties. Net jei faktinė gamybos apimtis yra LRAS kreivės kairėje, kur ekonomika veikia esant ne pilnam užimtumui, išmokų balanso suvaržomos pinigų atsargos vis dar neleidžia monetarinei politikai paveikti pajamų. Vis dėlto, tai nereiškia, kad ekonomika lieka neribotam laikui užstrigusi žemame gamybos apimties ir užimtumo lygyje.
Kainos lankstumas galiausiai sugrąžina gamybos apimtį į ilgalaikį lygį, kuriame yra visiškas užimtumas. Gamybos apimtis išlieka žemiau ilgalaikio veikimo lygio tol, kol sąnaudų kainos nebemažėja arba faktinis kainos lygis lieka žemiau laukiamo kainos lygio. Kadangi informacija apie kainos lygį plinta ir pradedamas sąnaudų kainos derinimas, vidutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivė pasislenka žemyn, kad būtų atkurta ilgalaikė pusiausvyra. Taigi, kol kainos lygis yra lankstus, kainos derinimo mechanizmai stumia gamybos apimtį link jos ilgai trunkančio veikimo lygio, tačiau nebūtinai turi vykti greitai. Kalbant apie išmokų balansą, fiksuota valiutos norma reiškia, kad pinigų atsargos pritaikomos per pokyčius užsienio valiutos rezervuose tam, kad būtų išlygintas išmokų balansas.19.7.4 Valiutos normos Politika, Kainos ir Gamybos apimtis
Trečias galimas makroekonomikos tipas, esant fiksuotai valiutos normai apima nuolatinius pokyčius valiutos normoje, tokius kaip nuvertėjimas. 19.10 paveikslėlis vaizduoja vidutinės trukmės ir ilgalaikį nuvertėjimo poveikį.
19.10 paveikslėlis. Ekspansinė fiskalinė politika lyginant su automatišku prisitaikymu

Viskas pradedama nuo 1 taško, ekonomikai esant ilgalaikėje pusiausvyroje. Nuvertėjimas paslenka bendros paklausos kreivę į dešinę nuo AD1 į AD2. 2 taške, kainos lygio pakilimas nuo P1 iki P2 sumažino realias pinigų atsargas, dėl ko yra didinama palūkanų norma ir sukeliamas kapitalo atėjimas. Ateinančio kapitalo derinimas ir judėjimas link pertekliaus valiutos balanse dėl nuvertėjimo reiškia, kad išmokų balansas atskleidžia perteklių 2 taške. Vidutinės trukmės laikotarpiu, konkuruojantys eksporto ir importo sektoriai gauna naudos iš šalies viduje gaminamų prekių ir paslaugų santykinės kainos sumažėjimo.
Esant fiksuotam valiutos normos režimui, turi įsikišti centrinis bankas, kad supirktų užsienio valiutą. Bendra paklausa pasislenka toliau į dešinę iki AD3. Gamybos apimtis, esant virš visiško užimtumo, didina sąnaudų kainas, todėl laukiamas kainos lygis derinasi kildamas į viršų, kadangi pasklinda informacija apie kainų kilimą. Tai paslenka MRAS į viršų iš MRAS1 į MRAS3 . Nauja ilgalaikė pusiausvyra yra 3 taške. Vidutinės nominalios pinigų atsargos išlieka nepakitusios, kaip ir santykinė vidinių ir užsienio prekių kaina bei palūkanų norma. Ilgalaikiu laikotarpiu, paskirstymas vidinėje ekonomikoje kaip ir bendras gamybos apimties lygis grįžta į savo pradinę padėtį.
Nuvertėjimas gali sugrąžinti gamybos apimtį į jos lygį, kai yra visiškas užimtumas, bet tik sukeldamas kainos lygio augimą. Nuvertėjimas paslenka AD kreivę į dešinę, sumažindamas vietinių prekių ir paslaugų santykinę kainą, arba sąlygodamas realų trumpalaikį vertės kritimą. Kadangi kainos lygis pradeda kilti, realios pinigų atsargos krinta, padidindamos vidinę palūkanų normą. Kapitalo įplaukimas veda prie išmokų balanso pertekliaus, todėl ir vėl reikia įsikišti centriniam bankui, kuris pradeda supirkinėti užsienio valiutą. Vėliau vykstantis nominalių pinigų atsargų padidėjimas paslenka bendros paklausos kreivę toliau į dešinę. Procesas užsibaigia, kai gamybos apimtis sugrįžta į lygį, kuriame yra visiškas užimtumas, ilgalaikėje bendros pasiūlos kreivėje. Nuvertėjimo ilgalaikis poveikis įtraukia visiško užimtumo sugrąžinimą, vidinių pinigų atsargų padidėjimą, centrinio banko užsienio valiutos rezervų padidėjimą ir ilgalaikį realų vertės sumažėjimą, kadangi kainos lygis išauga mažiau, nei lyginant su pradiniu nuvertėjimu.
Ekonomikos reakcija į valiutos nuvertėjimą iš dalies priklauso nuo ekonomikos istorijos. Jei politika praeityje buvo ne vien tik ekspansinė, o valiutos nuvertėjimas buvo bendra reakcija į išmokų balanso krizę, tada nuvertėjimas gali priversti užsienio valiutos rinkos dalyvius tikėtis tolesnių nuvertėjimų ir kainos lygio kilimo. Jei taip, vidutinės trukmės bendros pasiūlos kreivė gali pakilti į viršų, kadangi žaliavų tiekėjai ir firmos bandys apsisaugoti nuo praradimų, dėl kainos kilimo ateityje. Tada reakcija į nuvertėjimą bus didesnis kainų augimas ir mažesnis realios gamybos apimties augimas. Vis dėlto, jei šalies istorijoje figūruoja stabilios kainos ir jei anksčiau nuvertėjimas buvo retas įvykis, nuvertėjimas turės mažesnį poveikį laukiamoms kainoms, dėl ko vidutinės trukmės bendros pasiūlos kreivė yra daug stabilesnė. Tokios sąlygos veda prie ilgiau trunkančio valiutos nuvertėjimo poveikio realiai gamybos apimčiai.19.7.5 Ilgos trukmės Politikos Poveikio Apibendrinimas
19.3 lentelėje yra apibendrinami ilgalaikiai vienkartinės ilgalaikės fiskalinės, monetarinės ir valiutos normos politikos poveikiai, esant fiksuotai valiutos normai ir visiškai mobiliam kapitalui. Lentelėje yra laikoma, kad visos politikos yra ekspansinės; tada, kai politika yra pradedama nuo visiško užimtumo taško, yra jaučiamas ilgalaikis fiskalinės ir valiutos normos politikos poveikis. Monetarinė politika neturi ilgalaikio poveikio jokiam ekonominiam kintamajam, pateiktam lentelėje, nepriklausomai nuo to, ar ekonomika veikia esant visiškam užimtumui, ar ne. Šie rezultatai parodo, kad politikai negali pakeisti vidinių pinigų atsargų dydžio, esant fiksuotam valiutos normos režimui.

19.3 lentelė. Ekspansinių politikų ilgalaikis poveikis, esant fiksuotai valiutos normai19.8 Bendra Paklausa, esant lanksčiam valiutos normos režimui
Kaip ir esant fiksuotam valiutos normos režimui, bendros paklausos kreivė, esant lanksčiam valiutos normos režimui, apima ryšį, tarp vidinės kainos lygio ir reikiamo vidinių prekių ir paslaugų kiekio. Dėl skirtumo, kaip ekonomika prisitaiko prie trikdžių esant šiems dviems režimams, kiekvienoje sistemoje yra nedideli skirtumai bendros paklausos kreivėje, pirmiausiai kintamuosiuose, kurie išlieka nepakitę duotoje bendros paklausos kreivėje.19.8.1 Bendros paklausos kreivės pasvirimas
Esant lanksčiai valiutos normai, bendros paklausos kreivė yra pasvirusi žemyn dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių taip ir yra bendros paklausos kreivėje, esant fiksuotai valiutos normai. Pirma, kainos lygio augimas padidina vidinių prekių ir paslaugų santykinę kainą ir pakreipia išlaidas link užsienio prekių. Antra, vidinio kainos lygio augimas sumažina realias pinigų atsargas, padidina vidinę palūkanų normą, sumažina investicijas ir sukelia kapitalo atėjimą, bei valiutos vertės padidėjimą. Abu mechanizmai sąlygoja kainos lygio augimą atitinkamai reikalaujamam vidinių prekių ir paslaugų kiekiui. Bendros paklausos kreivėje, esant fiksuotai valiutų normai, atsiranda skirtumai, kadangi bet kokie kainos lygio pokyčiai sąlygoja valiutų normos pokyčius. Kiekviena bendros paklausos kreivė yra brėžiama atsižvelgiant į šiuos normos pokyčius; taigi, normos lygis ne išlieka pastovus bendros paklausos kreivėje, kaip tai buvo fiksuotos normos lygio atveju, o derinasi prie išmokų balanso pusiausvyros.19.8.2 Pokyčiai Bendros Paklausos Kreivėje
Nors kintamųjų skaičius kiekvienoje paklausos kreivėje išlieka pastovus, mes akcentuosime pokyčių nominaliose pinigų atsargose poveikį, dėl monetarinės politikos ir pokyčius išlaidose dėl fiskalinės politikos.
Vienkartinis ilgalaikis nominalių pinigų atsargų padidėjimas padidina realias pinigų atsargas ir sumažina palūkanų normą. Palūkanų normos kritimas sąlygoja kapitalo išėjimą, kuris sumažina vietinės valiutos vertę ir vidinių prekių santykinę kainą. Tai reiškia didesnį reikalaujamą vidinių prekių kiekį kiekviename kainos lygyje, kai nominalios pinigų atsargos auga. Tai grafiškai yra pavaizduota bendros paklausos kreivės pasislinkimu viršun į dešinę.
Bandoma teigti, kad vienkartinis ilgalaikis vyriausybių išlaidų augimas paslinktų AD kreivę į dešine būdu, kuris yra panašus į pinigų atsargų augimo atvejį. Vis dėlto, toks teiginys yra neteisingas: tokie vyriausybės išlaidų pokyčiai neturi poveikio bendrai paklausai, esant lanksčiai valiutos normai ir visiškai mobiliam kapitalui. Kai vyriausybės išlaidos didėja, bet koks ekspansinis poveikis pajamoms padidina reikiamų pinigų kiekį. Bet kadangi pinigų atsargos išlieka fiksuotos, palūkanų norma turi kilti, kad individams būtų patogu išlaikyti bet kokias realias balanso atsargas. Esant visiškai mobiliam kapitalui, palūkanų normos didėjimas atneša kapitalo srautus, kurie padidintų vietinės valiutos vertę ir padidintų vietinių prekių santykinę kainą. Grynas eksportas reaguoja į santykinių kainų augimą nukrisdamas tie, kad kompensuotų pradinį vyriausybės išlaidų padidėjimą. Bendra paklausa lieka nepasikeitusi, bet išlaidos palieka į prekybą orientuotus sektorius ir pereina į viešą sektorių.19.9 Makroekonominės politikos, esant lanksčiai valiutos normai
19.9.1 Automatiško prisitaikymo mechanizmai
Kai kainos lygis ir valiutos norma yra lankstūs, ekonomikoje atsiranda automatiško prisitaikymo mechanizmai, kurie atveda prie pusiausvyros ilgalaikę pasiūlos kreivę su subalansuotomis išmokomis. Kainos lygis prisitaiko, kad sulygintų reikalaujamų vietinių prekių ir paslaugų kiekį su siūlomu kiekiu, esant visiškam užimtumui, o valiutos norma prisitaiko, kad išmokų balansas pasiektų pusiausvyros tašką.
Kaip ir fiksuoto valiutos lygio atveju, automatiško prisitaikymo mechanizmai gali veikti lėtai, ypatingai kainos priderinimo mechanizmas. Tai gali būti ypatingai nepatogu, kai atsargos nustumia ekonomiką į kairę nuo ilgalaikės bendros pasiūlos kreivės, kad būtų sumažinti gamybos apimties ir užimtumo lygiai. Tokioje situacijoje, vėl iškyla klausimas, ar ekspansinė makroekonomikos politika gali pagreitinti ekonomikos judėjimą link ilgalaikės pusiausvyros, minimizuojant gamybos apimties praradimus ir nedarbo kaštus.19.9.2 Palyginimo pagrindai: Politikos poveikis, esant fiksuotoms kainoms
Trumpu laikotarpiu, kai kainų lygis yra fiksuotas, fiskalinė politika negali paveikti pajamų, bet monetarinė politika gali, esant lanksčiai valiutų normai ir visiškai mobiliam kapitalui. Fiskalinė politika šiuo atveju netinka, nes ji generuoja judėjimą realiame normos lygyje, kas sąlygoja kompensacinį poslinkį tarp išlaidų vietinėms ir užsienio prekėms. Pavyzdžiui, ekspansinė fiskalinė politika generuoja realų vietinės valiutos vertės padidėjimą, pakelia santykinę vietinių prekių kainą ir paslenka išlaidas link užsienio prekių. Bendras gamybos apimties lygis išlieka nepakitęs, nors suinteresuotos grupės, susijusios su prekyba patiria nuostolių, o išlaidos pereina iš privataus į viešą ekonomikos sektorių. Valiutos balansas juda link deficito. Monetarinė politika yra palankesnė, kadangi ji generuoja judėjimą valiutos lygyje, kuris sąlygoja stiprėjantį poslinkį tarp išlaidų vietinėms ir užsienio prekėms. Ekspansinė monetarinė politika sukelia vietinės valiutos nuvertėjimą, per trumpą laiką sumažindama santykinių vietinių prekių kainą ir perkeldama išlaidas link jų. Valiutos balansas juda link pertekliaus.19.9.3 Makroekonomikos politika, Kainos ir Gamybos apimtis
Pagal bendros paklausos-bendros pasiūlos modelį, politika turi paslinkti bendros paklausos kreivę, jei ji paveikia pajamas. 19.8.2 skyriuje yra teigiama, kad ne fiskalinė, o monetarinė politika galia paslinkti bendros paklausos kreivę, esant lanksčiai valiutos normai ir visiškai mobiliam kapitalui. Faktiškai, tai yra tik kitas būdas pasakyti, kad esant fiksuotam kainų lygiui, monetarinė politika gali paveikti pajamas, o fiskalinė politika ne. Prisiminkime, kad esant fiksuotam kainų lygiui, bendra paklausa visiškai apibrėžia pajams, taigi bet kuri politika, kuri gali pakeisti bendrą paklausą, gali veikti pajamas tol kol kainos lygis išlieka fiksuotas. Vienkartinė ilgalaikė fiskalinė ekspansija nepavyks, kadangi ji generuoja vietinės valiutos nominalų ir realų vertės didėjimą, kuris tiksliai kompensuoja galimą politikos poveikį gamybos apimčiai.
Kadangi fiskalinė politika yra atmetama dėl jos negalėjimo pakeisti bendros paklausos kreivės, mes koncentruosimės ties monetarinės politikos panaudojimo galimybe. Pradėdami nuo ilgalaikės pusiausvyros taško, aptarkime prekybos atviroje rinkoje poveikį, kuris padidina nominalias pinigų atsargas ir paslenka AD kreivę į dešinę, kaip pavaizduota 19.11 paveikslėlyje. Kilimą bendroje paklausoje sąlygoja kainų lygio augimas. Vidutinės trukmės laikotarpiu, kontraktai gali neleisti kai kurioms kainoms greitai prisitaikyti, ir firmos bei individai gali klaidingai suprasti kainos augimą, kaip santykinių kainų pokytį. Gamybos apimtis kyla išilgai MRAS1.
Kas sąlygoja reikiamo prekių ir paslaugų kiekio augimą, kad būtų prisiderinta prie laikinai padidėjusio gamybos apimties lygio? Vietinės prekės laikinai tampa pigesnės lyginant su užsienio prekėmis, netgi pakilus vidinės kainos lygiui. Taip yra dėl vidinės valiutos nuvertėjimo. Kadangi vidinių prekių santykinė kaina yra apibrėžiama kaip R≡P/eP*, e pakilimas gali labiau kompensuoti P augimą, sumažindamas santykinę vietinių prekių kainą. Mes žinome, kad ilgalaikiu laikotarpiu P ir e turi augti proporcingai M, o trumpalaikiu ir vidutiniu laikotarpiu, kainos lygis juda lėtai, taigi e padidėjimas laikinai tampa realiu ir nominaliu nuvertėjimu.
Gamybos apimtis padidėja arba dėl sumaišties, pakitus kainos lygiui, lyginant pokyčius santykinėje kainoje, kurią firmos gauna už savo produkciją, arba dėl to, kad kainos lygis pakilo ir atitinkamai yra derinama elgsena, vidutinio laikotarpio pasiūlos kreivė pasislenka į viršų, gamybos apimtis grįžta į savo pradinį lygį. Kainų lygiui pakilus iki P2, santykinė vietinių prekių kaina grįžta į savo pradinį lygį, su bendru P padidėjimu, atitinkančiu bendrą vietinė valiutos nuvertėjimą ir palikdama nepakitusį R. Vidinė palūkanų norma taip pat grįžta į savo pradinį lygį, kai kainos lygis pasiveja M padidėjimą. Ilgalaikiu laikotarpiu vienintelis likęs ekspansinės monetarinės politikos poveikis yra proporcingai aukštesnis kainos lygis ir proporcingai nuvertėjusi vietinė valiuta. Pastebėkime, kad šios politikos sąlygoja valiutos nuvertėjimo suderinamumą esant fiksuotai valiutos normai.
Valiutos normos viršijimas
Ekonomikai prisiderinant prie naujos ilgalaikės pusiausvyros pagal ekspansinę monetarinę politiką, atsiskleidžia įdomus ir svarbus fenomenas, žinomas kaip valiutos normos viršijimas. Viršijimas atsiranda, kai kintamasis labiau reaguoja į trukdžius vidutiniu laikotarpiu, nei ilgalaikiu. Viršijimo fenomenas yra linkęs atsirasti, kai vienas kintamasis prisitaiko greičiau prie trikdžių, nei kitas. Mūsų makroekonomikos modelis teigia, kad valiutos norma ir palūkanų norma prisitaiko greičiau nei kainos, tai vyksta lėtai dėl nepilnos informacijos ir ilgalaikių kontraktų. Vienkartinės ilgalaikės monetarinės ekspansijos atveju, esant lanksčiam valiutos normų režimui ir visiškai mobiliam kapitalui, vietinė valiuta vidutiniu laikotarpiu staigiai nuvertėja.
19.11 paveikslėlis. Ekspansinės monetarinės politikos poveikis, esant lanksčioms kainoms, lanksčiai valiutos normai ir visiškai mobiliam kapitalui

Kad suprastume valiu.tos normos viršijimą, mes turime pradėti nuo palūkanų pariteto sąlygos ir sekti ekspansinės monetarinės politikos poveikį kiekvienam iš susijusių kintamųjų. 19.1 lygtis pakartoja palūkanų pariteto sąlygą:

i – i* = (ee – e)/e [19.1]

Kad būtų paprasčiau, mes laikysime, kad viskas prasideda taške, kur ee= e, taigi i = i*. Užsienio palūkanų norma, i*, išlieka pastovi per visą procesą, kadangi monetarinė politika yra pripažįstama kaip ilgalaikė, laukiama valiutos norma, ee, nedelsiant pasislenka į savo naują ilgalaikį lygį, kuris lygus dydžiui, kurį faktinė valiutos norma turės naujoje ilgalaikėje pusiausvyroje (3 taškas 19.11 paveikslėlyje). Pagal monetarinę ekspansiją, vidutinės trukmės laikotarpiu, i krenta, kadangi P kyla mažiau nei M, sukeldamas kilimą realiose pinigų atsargose. Bet jei i < i* taške 2, yra pripažįstama, kad taške 2 e > ee. Kadangi ee lygus e dydžiui 3 taške, kur yra ilgalaikė pusiausvyra, gaunasi, kad e taške 2 yra aukštesnis nei 3 taške. Monetarinė ekspansija generuoja vidutinės trukmės valiutos nuvertėjimą, kuris viršija ilgos trukmės nuvertėjimą. Kitaip sakant, vietinė valiuta padidina prisitaikymą iš 2 į 3 tašką. Kodėl viršijimas priklauso nuo lėto kainos lygio prisitaikymo? Jei monetarinė ekspansija sąlygojo staigų kainos lygio augimą iki P2, reali pinigų pasiūla nekils net vidutinės trukmės laikotarpiu. Vidinė palūkanų norma nenukris žemiau užsienio palūkanų normos ir nebūtinai palūkanų pariteto išlaikymui turės būti tenkinama 2 e > ee sąlyga.
Ir vėl monetarinės politikos vaizdas, žiūrint iš ilgalaikės pusiausvyros taško yra pesimistinis. Vis dėlto, daug svarbesnis yra jos sugebėjimas atvesti ekonomiką į pusiausvyrą iš žemo gamybos apimties ir užimtumo taško. 19.2 paveikslėlyje yra parodoma, kad ekspansinė monetarinė politika gali atvesti ekonomiką į pusiausvyrą, bet tik kainų lygio augimo sąskaita. 1 taške ekonomika kenčia nuo žemos gamybos apimties ir užimtumo. Ekspansinė monetarinė politika paslenka AD kreivę į dešinę. Kainos lygis auga, gamybos lygis grįžta į savo ilgalaikį lygį 2a taške. Alternatyvi kryptis įtraukia pasikliovimą ekonomikos automatiško prisitaikymo mechanizmais. Tokiu atveju gamybos apimtis nesant visiškam užimtumui galiausiai sąlygoja sąnaudų kainos kritimą ir individai ekonomikoje sumažina savo laukiamą kainos lygį. Vidutinės trukmės pasiūlos kreivė pasislenka žemyn, sugrąžindama gamybos apimtį į jos ilgalaikį lygį 2b taške – kur kaina yra žemesnė, nei ekspansinės monetarinės politikos atveju.19.9.4 Ilgalaikio Politikos Poveikio Apibendrinimas
19.4 lentelėje yra apibendrinamas ilgalaikis vienkartinės ilgalaikės ekspansinės fiskalinės ir monetarinės politikos poveikiai, esant lanksčiai valiutos normai, lanksčioms kainoms ir visiškai mobiliam kapitalui. Fiskalinė politika neturi jokio ilgalaikio poveikio gamybos apimčiai, kainos lygiui arba palūkanų normai. Ekspansinė fiskalinė politika generuoja nominalų ir realų vietinės valiutos vertės padidėjimą, kas paslenka valiutos balansą link deficito ir sumažina išlaidas kiekiu, kuris lygus buvusiam pradinėje fiskalinėje ekspansijoje.
Monetarinė politika priešingai, gali paveikti gamybos apimtį, bet tik tada, jei yra įvedama po to, kai trikdžiai nustumia ekonomiką nuo ilgalaikės pusiausvyros. Kitu atveju, ekspansinė monetarinė politika veda tik prie proporcingo kainos lygio ir nominalios valiutos normos padidėjimo, nedarydama poveikio gamybos apimčiai, realiai valiutos normai arba valiutos balansui.

19.4 lentelė. Ekspansinių politikų ilgalaikiai poveikiai, esant lanksčiai valiutos normai19.10 Pasiūlos Šuoliai
Taigi, iki šiol mes atsižvelgėme į tai, kaip makroekonomika reaguoja į bendros paklausos kreivės poslinkius, kurie gali atspindėti išorinius šuolius arba politikų pastangas įtakoti ekonomiką. Mes laikėme, kad ilgalaikė bendros pasiūlos kreivė išlieka stabili per visą prisitaikymo procesą, ir kad vidutinio laikotarpio bendros pasiūlos kreivė slenka, kai sąnaudų kainos ir laukiamos kainos prisiderina kildamos arba krisdamos, reaguodamos į bendros paklausos pokyčius. Taigi, mes nekreipėme dėmesio į antra svarbų makroekonomikos trukdžio šaltinį ir antrą svarbą įvykių eigą, į kuriuos turi reaguoti politikai: pasiūlos šuoliai. Į tokius šuolius įeina bet koks įvykis, kuris pakeičia ekonomikos ilgalaikės pusiausvyros produktyvią erdvę.
19.3 paveikslėlyje 1 taškas vaizduoja ekonomiką ilgalaikėje pusiausvyroje, kur susikerta AD0, MRAS0 ir LRAS0. gamybos apimtis yra visiško užimtumo lygyje, Q0; visos kainos yra pilnai prisitaikę prie ilgalaikės pusiausvyros savo rinkose, kur bendras kainos lygis yra P1. dabar tarkime, kad neigiamas pasiūlos šuolis sukrečia ekonomiką ir sumažina jos gebėjimą gaminti prekes ir paslaugas. Tiek ilgalaikės, tiek vidutinės trukmės bendros pasiūlos kreivės pasislenka į kairę. Šio poslinkio dydis priklauso nuo tikslaus šuolio masto.
Jei politikai nedelsiant nereaguoja į pasiūlos sumažėjimą, ekonomika pasislenka į 2 tašką, susikirsdama su pradine bendros paklausos kreive ir nauja vidutinės trukmės bendros pasiūlos kreive MRAS1. Kainos lygis staigiai pakyla iki P2. Kainos augimas sumažina reikiamą vietinių prekių ir paslaugų kiekį, išilgai AD0, kad prisiderintų prie sumažėjusios pasiūlos. Šis kylančių kainų ir mažėjančios gamybos apimties derinys dažnai yra vadinamas stagfliacija.
Kas atsitinka toliau priklauso nuo to, kaip reaguoja politikai. Mes galime nustatyti keturias pagrindines galimybes, pradėdami nuo pačios pasyviausios ir baigdami pačia aktyviausia. Pirma, makroekonomikos politikai gali pasirinkti nieko nedaryti, kad pakeistų bendrą paklausą. Iš 2 taško, į naujos ilgalaikės bendros pasiūlos kreivės kairę, LRAS1, sąnaudų kainos kris, reaguodamos į gamybos apimtį, kuri yra vykdoma esant ne visiškam užimtumui. Vidutinės trukmės bendros pasiūlos kreivė galiausiai pasislinks žemyn kartu su sąnaudų kainomis ir nauja ilgalaikė pusiausvyra atsiras 3a taške. Gamybos apimtis bus mažesnė, nei iki pasiūlos šuolio, bet tai yra neišvengiama, o kainos lygis (Pa) bus aukštesnis.
Aktyvesnė politikų reakcija būtų ekspansinės politikos panaudojimas, kad paslinktų bendrą pasiūlą į dešinę, AD1, nelaukiant kol nedarbas nuleis žemyn vidutinės trukmės bendros pasiūlos kreivę. Ekspansinė politika atkurs ilgalaikę pusiausvyra taške 3b. Ir vėl, reali gamybos apimtis yra žemesnė nei prieš šuolį; kainos lygis auga iki Pb, daugiau nei tuo atveju, kai politikai nusprendžia vengti ekspansinės politikos.
Politikai taip pat gali vadovautis daug agresyvesne ekspansine politika, siekdami sugrąžinti realią gamybos apimtį iki tokio lygio, kokio ji buvo prieš šuolį. Paslinkdami bendra paklausą iki AD2, politikai gali pasiekti savo tikslą taške 3c, bet tik laikinai. Dėl naujo po to sekančio šuolio, gamybos apimtis esant visiškam užimtumui yra Q1, ne Q0, jų pastangos išlaikyti gamybos lygį taške Q0 galiausiai sąlygos kainos lygio augimą iki Pc, kadangi vidutinės trukmės bendros pasiūlos kreivė pasislenka į viršų. Taškas 4c žymi naują ilgalaikę pusiausvyrą, kuri atsiranda vykdant šią politiką.
Paskutinė galimybė apima laikymąsi politikos, sukurtos pasisaugoti nuo kainos lygio augimo. Pavyzdžiui, pradedant nuo 2 taško, jie gali sumažinti bendrą paklausą iki AD3. Vidutinės trukmės laikotarpiu gamybos apimtis kris iki 3d taško. Galiausiai, prisitaikius sąnaudų kainoms ir laukiamoms kainoms, MRAS kreivė pasislinks žemyn ir ekonomika pasieks naują ilgalaikę pusiausvyra taške 4d, kur kainos bus Pd, šiek tiek žemesnės nei buvo prieš šuolį.

Literatūra: vertimas iš knygos:

„THE WORLD ECONOMY TRADE AND FINANCE“
Fourth edition
Beth V. Yar.brough
Robert M. Yarbrough

Leave a Comment