FIKSUOTAS IR LANKSTUS VALIUTOS KURSAS

FIKSUOTAS IR LANKSTUS VALIUTOS KURSAS

Valiutos kursas

Jei ji krypuoja kaip antis ir krykia kaip antis,
vadinasi, tai ir yra antis.

AUTORIUS NEŽINOMAS

Šalies vidaus prekyboje naudojama tik viena valiuta. Pavyzdžiui, kai vilnietis perka Biržuose pagamintus pieno produktus, jis moka litais, t.y. pinigais kurių reikalauja pardavėjas. Tarptautinėje prekyboje naudojamos dvi valiutos. Įsivaizduokime Didžiosios Britanijos firmą, importuojančią Lietuvos linus. Firma turi svarų sterlingų, kuriais galėtų užmokėti už linus. Tačiau Lietuvos eksportuotojas nori užmokestį gauti litais. Todėl Didžiosios Britanijos importuotojas turės kreiptis į užsienio valiutų rinką, kurioje gaalės parduoti svarus sterlingus ir pirkti litus, reikalingus sukokėti už linus.

Tarptautinėje prekyboje naudojama ne vienos šalies valiuta. Jeigu visos pasaulio valsybės naudotų vieną valiutą, tai tarptautinė prekyba būtų kur kas paprastesnė. Tačiau taip nėra. Aukštaitijos žemdirbys nori, kad jam sumokėtų Lietuvos litais, o Bavarijos aludaris norėtų gauti Vokietijos markių. Dėl to tiek eksportuotojai, tiek importuotojai turi turėti galimybę laisvai ir efektyviai keisti valiutą. Šalių piniginiai vienetai vieni su kitais yra susiję per jų valiutos kurso vertes tarptautinės prekybos ir investicijų srrityje.

Pinigai, kaip ir kitos prekės, pavyzdžiui, linai arba alus, turi savo vertę. Skirtumas tik tas, kad kiekvienos valiutos vertė yra nustatoma kitų valiutų atžvilgiu. Pasaulio valiutų vertė yra išreiškiama valiutos kursu. Pinigais, kaip ir bet kuris kitas produktasar paslauga, yra ve

ertinga tiek kiek žmonės užmokauž jos pinigų. Keitimo kursas parodo, kiek Šveicarijos frankų yra vertas JAV doleris arba kiek JAV dolerių yra vertas Lietuvos litas. Tokie pinigų kursai kinta kiekvieną dieną ir apie juos nuolat pranešama bankuose bei visų pasaulio pinigų keitimo punktuose. Kadangi pasaulyje yra daugybė valiutų, būtinai reikalinga valiutų keitimo rinka.

Valiutos kursas – yra tarptautinė rinka,

kurioje vienos šalies valiuta gali būti

pakeista į kitos šalies valiutą.

Iš esmės valiutos kursas – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, nustatomas jų perkamąja galia. Valiutos kursas nustatomas taip pat iš santykio su kitais tarptautiniais apskaitos piniginiais vienetais (SDR, EKIU ir kt ). Taigi užsienio pinigų kaina, išreikšta vienetiniais pinigais, yra laikoma valiutos kursu, kuris parodo dviejų valiutų tarpusavio keitimo proporciją. Pavyzdžiui, jei Lietuvos lito ir JAAV dolerio kursas yra 4 litai už dolerį ( 4Lt = 1$ arba 0,25 dolerio = 1 litui ), tai reiškia, kad už 4 litus nuperkame vieną dolerį arba 1 litą parduodame už ketvirtį dolerio. Jeigu valiutos kursas pasikeičia, tai atitinkamai pasikeičia ir jų tarpusavio santykis. Valiutos kursas yra nustatomas valiutos keitimo rinkoje.

Valiutos keitimas – tai užsienio valiutos

pirkimas arba pardavimas.

Užsienio valiuta – tai kitos šalies pinigai;

tai užsienio valiuta, fiksuojant tarptau-

tinę prekybą ir užsienio investicijas kei-

čiama į vietinę šalies valiutą.

Apie užsienio valiutą įdomiai yra pasakęs H.L Mencenas: “. Ji yra beveik tokia pat romantiška ir

r nepripažįstanti receptų kaip pirmoji meilė”.

Kadangi visos užsienio valiutų keitimo operacijos yra tarpinės, vykstančios prieš kitas ekonomines operacijas, tai kyla klausimas, kaip yra nustatomas valiutos kursas ir kodėl šis kursas pasikeičia per metus ar net keletą mėnesių. Vienas iš galimų atsakymų yra toks: valiutos kursas yra nacionalinių pinigų kaina, kuri kinta iki lygio, kuriam esant panašių keliose šalyse perkamųjų prekių kainos yra maždaug vienodos, skiriasi tik tai dėl draudimo ar frakto ( gabenimo ), išlaidų, importo apribojimo ir miutų.
Fraktas – tai mokestis už prekių ir keleivių bet kuriomis susisiekimo priemonėmis.

Keitimo kursas yra svarbus tarptautinės kokios nors valiutos, pavyzdžiui, lito, vertės rodiklis. Jei krinta lito kursas, pavyzdžiui, Vokietijos markės atžvilgiu, tai lietuviškos prekės dėl to vokiečiams atrodys pigesnės ir jų bus perkama daugiau, o vokiškų prekių importas sumažės, nes jos lietuviams pabrangs. Tarptautinis konkurencingumas gali būti išmatuotas realiuoju keitimo kursu, kurį norint suprasti, būtina pasiaiškinti skirtumą tarp nominaliojo ir realiojo ( tikrojo ) valiutos kurso.

Nominalioji vertė – tai ekonominių susu-

muotų rodiklių matas esamųjų kainų po-

žiūriu.

Per keletą metų esamomis kainomis grįsti stebėjimai gali iškreiptai atspindėti tikruosius poslinkius, nes kaina kinta. Dydžiai, kurie yra patikslinti infliacijos koeficiantu, vadinami realiaisias dydžiais. Infliacijos periodais kainos dažniausiai kyla taip greitai, kad palyginti vieną nominaliąją vertę su kita yra labai sunku. Todėl pa

atikslinus visus statistinius rodiklius infliacijos koeficientu, atsiranda galimybė palyginti reliąsias jų vertes.

Realioji(tikroji) vertė – tai sustambinto

ekonominio rodiklio matavimas, įverti-

nant kainų lygio pokytį, t.y vertės išraiš-

ka esant toms pačioms kainoms.

Nominalusis valiutos kursas – tai papra-

sčiausia vienos valiutos kaina, išreikšta

kita valiuta,pavyzdžiui, Vokietijos markė

Lietuvos litas.

Kai nominaliojo valiutos kurso pakitinas paprasčiausiai kompensuoja infliaciją, realusis valiutos kursas išlieka nepakitęs.

Realusis valiutos kursas – tai nominalu-

sis valiutos kursas, įvertinantis šalių in-

fliacijos skirtumus; tai vienos valiutos

kaina, išreikšta kitomis valiutomis, atsi-

žvelgiant į prekių kainų kitimą.

Kiekvieno šalies vartojimo prekių ir paslaugų “ krepšelio ” išlaidos gali būti pagrindas įvairių šalių valiutoms palyginti. Kadangi užsienio valiutų rinkos nustato pinigų keitimo kursus, o ne tai, ką už tą valiutą galima realiai nupirkti vietinėje rinkoje, dažnai naudinga žinoti pinigų perkamąją galią, kuri vadinama perkamosios galios paritetu (santykiu) (PGP), kad palygintume tuos pačius, bet skirtingomis valiutomis išreikštus rodiklius. Pavyzdžiui, lito vertė užsienio valiutų rinkoje parodo, kiek litų galima nupirkti, tarkime, už 100 JAV dolerių, bet neparodo, ką realiai galima nupirkti Lietuvoje už 100 dolerių vertės suma. Valiutos PGP suteikia galimybę palyginti ne tik valiutos keitimo kursus, bet ir perskaičiuoti vertes iš vienos valiutos į kitą valiutą.

Perkamosios galios paritetas (santykis)-

tai valiutos kurso pokytis lyginamosios

valiutos perkamosios galios kitimo atžvilgiu.

Perkamosios galios pariteto(santykio)

teorija – tai valiutų kurso apibrėžimo

teorija, pagal kurią valiutų kurso poky-

čiai parodo ir kompensuoja infliacijos

lygio sk

kirtumus skirtingose šalyse, kai

faktinis valiutos kursas lieka stabilus.

Užsienio valiutas superka ir parduoda valiutos dilriai ir bankai visoje šalyje. Šie bankai ir valiutų dileriai sudaro užsienio valiutų rinką (biržą). Tokia rinka yra būtina, nes visos šalys prekiaujančios arba skolinančios užsenyje, turi savo vietinę valiutą, kurią reikia iškeisti į prekybos partnerių valiutą.

Valiutos (keitimo) kontrolė – tai valsty-

bės organų atliekama nacionalinės va-

liutos keitimo į kitas užsienio valiutos

kontrolė; tai priemonė, padedanti apri-

boti šalies valiutos laisvo keitimo į už-

sienio valiutą kiekį.

Dileris – asmuo, kuris investuoja savo

pinigus į rizikingas biržos ar prekybos

operacijas, tikėdamasis, pasikietus rin-

kos sąlygomis, gauti pelno.

Užsienio valiutų rinka – tai rinka, kur

keičiama, parduodama bei perkama už-

sienio valstybių valiuta ir nustatomi va-

liutų kursai.

Pagrindiniai užsienio valiutos operacijų centrai yra Bazelis, Franfurktas, Honkongas, Londonas, Niujorkas ir Tokijas. Londonas yra pagrindinis valiutų prekybos centras pasaulyje. Niujorkas yra antrasis pagal dydį visų užsienio valiutų centras.

Daugelyje finansų centrų dirba valiutos keitimo brokeriai ( makleriai). Jų reikia , kad anonimiškai suvestų pikėjus su pardavėjais. Kiekvieno finansinio centro bankai specializuojasi prekiauti vietine valiuta ir doleriais. Pagrindiniuose finansų centruose labai daug bankų aktyviai dalyvauja valiutų keitimo rinkoje.

Tarptautinė pinigų birža – tai ištisą pa-

rą veikianti rinka, kurioje be paliovos

kas nors keičiasi ir kuri apima šimtus

finansinių centrų visame pasaulyje; tai

rinka, kurioje vienos valstybės pinigai

yra perkami mainais į kitos valstybės

pinigus.

Prekyba užsienio valiuta vyksta beveik visą laiką, nes įvairių miestų rikos yra skirtingose laiko juostose. Pavyzdžiui, Los Andžele ar San Franciske esantys bankai gali prekiauti su Tokijo bankais vėlai vakare, Los Andželo ar San Francisko laiku, su Londono banku – visą naktį ir su Niujorko biržą nuo ankstaus ryto iki popietinių valandų. Bankai ir keitimo biurai stebi pasaulinę ir tarpbankinę rinką ir kiekvieną dieną fiksuoja pinigų kursus.

Valiutų kurso svyravimai

Valiutų kurso svyravimai– vienas paslaptingiausių ekonomikos reiškinių. Kalbama, kad žymiausias XX amžiaus ekonomikos teoretikas Džonas Keinsas ( Keynes; 1883 – 1946 ), spekuliuodamas valiuta biržose, uždirbo didžiulį turtą, tačiau du trečdalius to sukaupto turto ir prarado. Kiapgi valiutų rinkose nustatoma pinigų vertė ? Kiap ir kiekvienoje rinkoje – remiantis paklausos ir pasiūlos dėsniu. Jeigu vis daugiau prekiautojų nori pirkti JAV dolerių, tai jų vertė kyla. Ir tai reiškia, kad dolerio paklausa didesnė negu kitos valiutos. Nacionalinės valiutos paklausa paprastai priklauso nuo tos šalies prekių ir paslaugų paklausos. Pavyzdžiui, jeigu lietuviai pirks daugiau prekių iš Vokietijos, tai jiems reikės daugiau Vokietijos markių. O tai savo ruožtu didins Vokietijos markės kainą. Jeigu Lietuvoje sumažėtų Lenkijos prekių ir paslaugų paklausa, atitinkamai sumažėtų ir Lenkijos zloto paklausa bei jo kaina.

Užsienio valiutos pasiūlos didėjimas arba mažėjimas priklauso nuo to, kaip šalies piliečiai naudoja savo valiutą pirkti tų šalių valiutai, iš kur jie nori įsigyti prekių. Pavyzdžiui, lietuviai, norėdami pirkti Italijos prekių, savo litus užsienio valiutos rinkoje turės išsikeisti į liras, kuriomis jie turės mokėti už Italijos prekias. Jeigu padidėjus Lietuvos importui padidės ir litų pasiūla užsienio valiutų rinkose, litas nuvertės. Lankstaus kurso valiuta nuvertėja, kai jos kaina kitų atžvilgiu krinta. ( Pažymėtina, kad fiksuoto ir reguliuojamo kurso valiuta devolvuojama, o svyriuojančio kurso valiuta nuvertėja ). Ir priešingai – kai Lietuvos pinigų pasiūla valiutų rinkoje mažės lito kursas kils.

Valiutos kurso pakilimas – tai vienos

valiutos kurso padidėjimas kitos šalies

valiutos atžvilgiu, esant prisitaikančiai

valiutos sistemai.
Litų paklausa atsiranda:
1) kai už eksportuojamas prekias gauta užsienio valiutą eksportuotojai nori išsikeisti į litus;
2) kai užsieniečiai nori įsigyti Lietuvos turto ( fizinio ar finansinio – akcijų, obligacijų ir pan.
Tuo tarpu litų pasiūla atsiranda dėl to, kad Lietuvą importuojantys prekias ir paslaugas asmenys turi už litus nupirkti užsienio valiutos, ir dėl to, kad Lietuvos piliečiai nori pirkti užsienio fizinio ar finansinio turto.
Lito kainos pusiausvyrą valiutų rinkoje veikia ir Lietuvos vyriausybės politika. Vyriausybė gali parduoti dalį savo valiutos rezervų ir tuo padidinti lito paklausą arba, atvirkščiai, išleisti papildoma litų kiekį ir už jį pirkti užsienio valiutą savo valiutos atsargoms padidinti. Pastaruoju atveju padidės lito pasiūla. Aplinkybės, kurioms esant vyriausybė įsikiša į valiutos rinką, priklauso nuo to, kokį valiutų kursų rėžimą vyriausybė pasirenka – aukso standarto, fiksuotą, valdomą ar laisvai svyriuojantį.
Ir dabar stengsimės aptarti, kokią įtaką įvairūs valiutų keitimo kurso rėžimai turi viso pasausio ekonomikai, ir koks rėžimas ( fiksuoto ar plaukiojančio kurso ) yra geresnis pasaulio ekonomikos požiūriu.

Aukso standartas

Aukso standartas – pinigų sistema,

kurioje vienintelė tarptautinių pi-

nigų forma laikomas auksas.

Ši sistema susiformavo plečiantis tarptautiniai prekybai ir vyravo nuo 1879m. Iki 1934m., išskyrus I pasaulinio karo metus.
Aukso standarto veikimo analizė padeda suprasti valiutinių sistemų su fiksuotu valiutos kursu naudojimo pranašumus ir trūkumus. Veikiant šiai sistemai šalies vyriausybė:
1) nustato savo šalies piniginio vieneto aukso turinį;
2) palaiko griežtą santykį tarp savo aukso atsargų ir vidaus pinigų pasiūlos;
3) netrukdo laisvam aukso eksportui ir importui.
Jeigu kiekviena šalis nustatydavo savo piniginio vieneto aukso turinį, tai skirtingos nacionalinės valiutos turėdavo fiksuoti tarpusavio santykį. Pavyzdžiui, JAV prilygino dolerio vertę 25 granams ( 1 granas = 0,064g.) aukso, o Didžioji Britanija prilygino svaro sterlingo vertę 50 gramų aukso. Vadinasi, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų kainavo 50/25 dolerio arba 1sv.st = 2 dol. Toks turėjo būti valiutos kursas, jeigu neturėtų įtakos aukso transportavimo, įpakavimo ir kitos išlaidos. Valiutos kursui buvo leidžiama svyruoti apie monetinį aukso paritetą siaurose aukso taškų ribose.
Monetinis aukso paritetas – vienos šalies valiutos aukso turinio santykis su kitos šalies valiutos aukso turiniu.

Klasikinis aukso taškų mechanizmas veikė tik tada, jeigu buvo užtikrinamas laisvo aukso pirkimas, pardavimas bei pervežimas. Valiutos kurso nukrypimai buvo nustatomi pagal aukso transportavimo į užsienį bei jo mainymo į reikiamą valiutą išlaidas ( aukso įpakavimas, draudimas, komisiniai ir t.t. ). Nukrypimai nuo pariteto faktiškai susidarė apie 1%. Pavyzdžiui, 1929 – 1933m. Svaro sterlingo aukso turinys buvo lygus 7,32000g. aukso, o dolerio – 1,50416g. Monetinis svarų sterlingo paritetas, lyginant su doleriu, buvo lygus: 1sv.st. =7,32000/1,050416 = 4,86 dol. Minimalus svaro sterlingų kursas (esant pasyviam Didžiosios Britanijos mokėjimų balansui ) buvo lygus monetiniam paritetui, minus aukso pervežimo vertė. Jeigu ši vertė sudaro 1% pariteto t.y. 0,05 dol., tai 1sv.st. žemutinis aukso taškas toks: 4,86dol. – 0,05dol. = 4,81dol. Psiekus ši, taip vadinamą, aukso eksporto tašką, prasidėdavo aukso pervežimas į JAV. Maksimalus svaro sterlingo kursas ( esant aktyviam Didžiosios Britanijos mokėjimų balansui) buvo lygus monetiniam paritetui plius išlaidos, susijusios su aukso transportavimu iš JAV ( 1sv.st. = 4,86dol. +- 0,05dol.= 4,91dol. ). Pasiekus viršutinį ( arba importo ) aukso tašką, vykdavo aukso persiliejimas iš JAV į Didžiąją Britaniją.
Aukso standarto sąlygomis valiutos kursas negalėjo nukrypti nuo aukso taškų, kadangi pasiekus šias ribas, savo skolų padengimui geriau apsimokėjo išvežti į užsienį ar įvežti į savo šalį auksą, o ne “nukrypusią” valiutą. Panaikinus aukso standartą, aukso taškų mechanizmas nustojo veikti.
Taigi aukso standartas neleidžia valiutos kursui nukrypti nuo fiksuoto santykio, t.y. 2dol. Už 1sv.st. Taip pat aukso standartas reikalauja palaikyti fiksuotą santykį tarp pinigų kiekio apyvartoje ir turimų aukso atsargų. Tačiau jeigu kai kurie privatūs asmenys pastoviai keičia daugiau dolerių į svarus, nei atvirkščiai, susidaro paklausos svarams perteklius. Kadangi dolerio – svaro kursui nebuvo leidžiama keistis, todėl Anglijos centriniam bankui tekdavo supirkinėti dolerius ir vežti į JAV, kur už juos buvo perkamas auksas.
Taigi JAV ir Didžiosios Britanijos centriniai bankai yra automatiškai priversti įsikišit į užsienio valiutų keitimo rinką.Didžiosios Britanijos mokėjimų balanso aktyvo saldo yra susijęs su Anglijos centrineme banke ekvivalentiniu aukso atsargų augimu, kurių įsigijimas užtikrina papildoma svarų kiekį, riekalinga vykdant atsiskaitymus užsienio valiutos keitimo rinkoje. JAV mokėjimų balanso deficitas susijęs su aukso atsargų mažėjimu centriniame banke iki ekvivalentinio kiekio.
Vadinasi, aukso standarto sąlygomis šalis, turėdavo aktyvų mokėjimų balanso saldo, vykdo suderintą savo vidaus pinigų masės didinamą apyvartoje,atsižvelgdama į to pasekmes, t.y. pajamų perteklių atsiskaitymuose su užsieniečiais, ir dėl to vyriausybės aukso atsargų, kurios palaiko šalies vidaus pinigų pasiūlą, augimą. Šalis, mokėjimų balanso deficitu sumažindama savo oficialias aukso atsargas, atitinkamai sumažinama ir vidaus pinigų pasiūla.
Kainoms didėjant, Didžioji Britanija pamažu tampa mažiau konkurencinga, nors nominalusis valiutos kursas išlieka fiksuotas. Pamažu dėl to išnyksta mokėjimų balanso aktyvusis saldo, kadangi paklausa eksportui išauga. Kai kainos Didžiojoje Britanijoje padidėja, ir jos konkurencingumas sumažėja, būtina subalansuoti mokėjimų balansą.Tarptautinės pinigų ir aukso įplaukos baigiasi. Kai šalyje pinigų pasiūla nekinta, vidaus kainos nesikeičia. Vidaus ir užsienio balansas būtų atstatytas
Žinoma, priešinga situacija yra JAV. Kai pradinis mokėjimų balansas yra deficitinis, Amerikos pinigų ir aukso atsargos mažėja, palūkanų norma didėja. Tai turi įtakos visuminei paklausai. Pamažu Amerikoje vidaus kainos ir atlyginimai sumažėja, ir šios šalies konkurencingumas pradeda didėti. Kai mokėjimų balansas subalansuojamas, šis procesas sustoja.
Taigi aukso standartas padeda reguliuoti pusiausvyrą atskirų valstybių tarpusavio prekyboje ir atsiskaitinuose. Tačiau šis sureguliavimas yra nevienalaikis, jis vyksta dėl to, kad šalies vidaus kainų ir pajamų pokyčiai turi įtakos šalies tarptautinio konkurencingumo lygiui. Tarptautinės prekybos reguliavimo tempai priklauso nuo tų tempų, kuriais vidaus kainos ir atlyginimai reaguoja į pasiūlos ir paklausos perteklių.
Aukso standarto sistemai būdingi pranašumai:
1. Stabilūs valiutų kursai padeda sumažinti netikrumą bei riziką ir tuo pačiu skatina tarptautinės prekybos apimties augimą.
2. Aukso standartas automatiškai išlygina mokėjimų balansų deficitus.
Aukso standartas turi ir šius trūkumus:
1. Šalys, kuriose veikia aukso standartas, nėra apsaugotos nuo gylių ir ilgų recesijos periodų, kurių metu vyriauja nedarbas, sumažėja pajamos, kyla infliaciją. Aukso standarto sąlygomis šalies pinigų politiką žymia dalimi apsprendžia užsienio valiutos paklausos ir pasiūlos pakitimai. Jeigu, pavyzdžiui, JAV ekonomika buvo recesijos fazėje, tai aukso praradimas aukso standarto sąlygomis sumažins pinigų masę ir paaštrins situaciją.
2. Aukso standartas galėjo egzistuoti tik iki tol, kol vienas iš dalyvių neišeikvodavo savo aukso atsargų. Priešingu atveju iškildavo būtinybė atsisakyti aukso standarto arba devolvuoti valiutą. Vadinasi, kadangi šioje sistemoje valiutos rezervus sudaro auksas, tai šalys gali išlaikyti fiksuotus valiutos kursus tik su sąlyga, jei jos turi aukso rezervus.
Didžioji pasaulinė ekonominė krizė ( 1929m. – 1933m. ) paruošė dirvą aukso standarto panaikinimui. Pablogėjus nacionalinės gamybos ir užimtumo rodikliams, gerovės atkūrimas tapo pirmaeiliu nukentėjusių šalių tikslu. Kiekviena šalis bijojo, kad joje vykstantys ekonominio pakilimo procesai gali nutrūkti dėl mokėjimų balanso deficito, kuris būtų privedęs prie aukso sutekėjimo ir veiklos aktyvumo sumažėjimo. Iš tikriųjų įvairios šalys, kurios laikėsi aukso standarto, dandė devalvuoti savo valiutą aukso atžvilgiu tam, kad didėtų eksportas ir mažėtų importa. Šios devalvacijos ir buvo pagrindinė aukso standarto panaikinimo prielaida.

Devalvacija – tai nustatytos valiutos

vertės sumažinimas kitų valiutų at-

žvilgiu pagal nustatytą valiutos kur-

so sistemą.

Fiksuoti valiutos kursai. Dolerio standartas.

Esant aukso standartui naudojami fiksuoti valiutos kursai. Panagrinėkime fiksuotų valiutų kursų sistemą, esant ribotiems kurso nukrypimams nuo pariteto, t.y. kai valiutų kursai yra fiksuoti, bet šalims leidžiama jį reguluoti. Ši sistema pradėjo veikti 1944m. Ir pavadinta Breton – Vudo , mažo miestelio Naujame Hampšire ( JAV ) vardu, kuriame buvo sušaukta tarptautinė konferencija, naujos pasaulio valiutinės sistemos pagrindams sukurti. Pagrindiniai šios sistemos galutinio projekto kūrėjai buvo H. Vaitas ir Dž. Kinesas. Šios konferencijos metu bubvo sutarta sukurti reguliuojamai fiksuotų valiutų kursų sistemą ir įkurti Tarptautinį valiutos fondą. Naujoji sistema numatė šias valiutinio mechanizmo veikimo taisykles:
1. Tarptautinių atsiskaitymų liberalizaciją, t.y. valiutų konvertuojamumą;
2. Tarptautinių atsiskaitymų stabilumą, t.y. valiutinių paritetų nekeičiamumą;
3. Mokėjimų balansų pusiausvyros palaikymą.
Mokėjimų balansų pusiausvyrą buvo numatyta palikyti trimis būdais:
1. Siekiant padidinti eksporta ir sumažinti vidaus vartojimą, vykdant griežtą vidaus ekonominę politiką;
2. Sukurti TVF kredito mechanizmą, leidžiant padėti toms šalims, kurios patiria laikinus užsienio atsiskaitymo sutrikimus;
3. Taikyti kraštutinę priemonę – valiutų devalvavimą.
Prireikus sureguliuoti gilius mokėjimų balanso pysiausvyros pažeidimus, TVF leido kiekvienai valsybei, šio fondo narei, keisti valiutos vertę 10% ribose be atskiro fondo leidimo. Tokiu būdu stengiamasi užkirsti kelią toms savavališkoms šalių valiutų devalvacijoms, kurios buvo naudojamos kaip ekonomikos vystymosi stimulas. Pavyzdžiui, dolerio devalvacija padidindavo Amerikos eksportą, sumažindavo importą ir panaikindavo mokėjimų balanso deficitą.
Kadangi šalys sutiko nustatyti savo valiutų kursus dolerio atžvilgiu, buvo įtvirtintas dolerio standartas.

Dolerio standartas – valiutinė sistema,

Pagrįsta dolerio viešpatavimu.

Tuo laikotarpiu egzistavo griežtai reglamentuotas dolerio ir aukso ryšys. Kiekviena šalis nustatydavo savo valiutos pariteto vertę,lyginant su doleriu kaip galiojant aukso standartui pagal auksą.
Breton – Vudo sistema numatė naudoti auksą ir dolerį kaip tarptautinius valiutos rezervus. Doleris buvo pripažintas pasauliniai pinigais dėl dviejų priežasčių:
1. JAV po II pasaulinio karo turėjo labiau negu kitos pasaulio valstybės išvystytą ekonomiką;
2. JAV sukaupė didžiulį aukso kiekį ir nuo 1934m. Iki 1971m. Vykdė aukso supirkimo ir pardavimo užsienio finansų organams politiką pagal fiksuotą kainą – 35dol. Už unciją. Todėl doleris buvo tapęs faktišku aukso pakaitalu.
Vyraujant dolerio standartui valiutos buvo keičiamos greičiau į dolerį, negu į auksą. Esant, fiksuotam valiutų kursams, valstybių centriniai bankai parduodavo arba pirkdavo dolerius, atsižvelgiant į jų bankuose esančius užsienio valiutos arba dolerio atsargas. Jie vykdydavo intervenciją į užsienio valiutų rinką tam, kad apgintų egzistuojantį valiutos kurso rėžimą.
Pati idėja naudoti dolerį kaip sudėtinę pasaulinių valiutinių rezervų dalį išplaukė iš V – VI šio amžiaus dešimtmečiuose susidariusios situacijos. Aukso atsargų augimas priklausė nuo iškasiamo aukso kiekio, bei tos aukso dalies, kuri buvo sunaudota pramoniniams, juvelyriniams ir kt. Tikslams. Tačiau aukso atsargų augimas atsiliko nuo greitai besiplečiančios prekybos ir mokėjimų masto. Todėl doleris ir tapo pasaulinių valiutinių rezervų dalis.
Pagrindinis skirtumas tarp aukso ir dolerio standarto buvo tas, kad šalies vidaus pinigų pasiūla neturėjo jokio ryšio su tomis dolerio atsargomis, kurios laikomos banke. Įvairių šalių vyriausybės galėjo spausdinti tiek pinigų, kiek norėjo. Dolerio standartas slopino reguliavimo mechanizmo, sukurto aukso standarto sąlygomis , veikimą. Kaip žinome, esant aukso standartui, šalys su mokėjimų balanso deficitu netekdavo aukso, ir jų vidaus pinigų pasiūla krisdavo. Dėl tos priežasties vidaus kainų lygis sumažėdavo,o konkurencingumas pradėdavo didėti. Vyraujant dolerio standartui šalys su mokėjimų balanso deficitu taip pat netekdavo pinigų, kadangi vietiniai gyventojai sumokėdavo užsieniečiams daugiau negu iš jų gaudavo. Tačiau niekas negalėjo sutrukdyti šalies vyriausybei prispausdinti daugiau pinigų, norint atstatyti šalies vidaus pinigų pasiūlą iki pradinio lygio. Žodžiui, šalių, kurių mokėjimų balansas deficitinis, vyriausybės, norėdamos panaikinti pradinį deficitinį spaudimą, pasireiškianti pinigų pasiūlos sumažėjimu, paprasčiausiai galėjo spausdinti papildomus pinigus. Nors tai užkirsdavo kelią aukštesniam nedarbui trumpame periode, tačiau, kita vertus, trukdydavo ilgo periodo reguliavimo mechanizmui veikti vidaus kainas ir pinigų kiekio sumažėjimą nukreipti vidaus konkurencingumo didinimui. Toks elgesys galėjo būti pateisinamas įsipareigojimais palaikyti pilną užimtumą net trumpame periode. Bet tai pasiekti visoms šalims neįmanoma. Kadangi mokėjimų balanso deficitas išlikdavo, vyriausybė turėdavo sunaudoti vis daugiau ir daugiau savo užsienio valiutos saugomų rezervų tam, kad tą deficitą padengti. Tačiau galu gale užsienio rezervai baigdavosi. Tuomet šalys turėdavo devalvuoti valiutą, nustatydama žemesnę savo valiutos pariteto vertę dolerio atžvilgiu, tuo pačiu padidindama savo prekių konkurencingumą tarptautinėje rinkoje.
Pirmasis prieštaravimas būdingas fiksuotų kursų su ribotais kurso nukrypimais nuo pariteto sistemai, yra tas, kad ši sistema neturi automatinio pusiausvyros pažeidimų tarptautiniuose mokėjimuose sureguliavimo mechanizmo. Iš tikrųjų, kadangi tokie sistemoje valiutų kursai paprastai turėjo būti fiksuoti, keletas laipsniškai vykdomų pasikartojančiais intervalais valiutos kurso reguliavimų prieštaravimo veikiančios sistemos ypatybėms.
Dolerio standartas turėjo ir antrą trūkumą. Kadangi doleriai tapo pasaulinę mainų priemone, JAV įsigijo neišeikvojamus užsienio valiutos rezervus – JAV vyriausybė visuomet galėjo padengti savo šalies mokėjimų balanso deficitą spausdindama daugiau dolerių. Jeigu JAV sudarydavo maži mokėjimų balanso deficitai, dolerio atsargos kitų pasaulio šalių centriniuose bankuose išlikdavo mažai tepakitę. Tai būdavo naudinga pasaulio pinigų pasiūlai, nes ji augdavo lėtai. Ir laikinai taip buvo.
Tačiau septinto dešimtmečio viduryje JAV pradėjo susidaryti didesni negu kitose pasaulio šalyse mokėjimų balanso deficitai, kadangi buvo didžiulės karinės išlaidos Vietnamo kare. To pasekoje pasaulinė pasiūla išleistiems į apyvartą doleriams greitai išaugo. Kadangi kitos šalys dėl to įsigijo užsienio valiutos atsargų perteklių, jos planavo jomis padengti mokėjimų balanso deficitus. Tačiau viso pasaulio mastu negalėjo būti panaikintas mokėjimų balanso deficitas.Augant pasulinei pinigų pasiūlai ir jo visumininei paklausai parduodamos prekės didesniu laipsniu, negu padidėdavo prekių pasiūlai, infliacijos tempai išaugdavo.
Kadangi dolerio kiekis, esant užsieniečių rinkoje, sparčiai augdavo, o JAV aukso rezervai buvo išeikvoti, kitos šalys ėmė galvoti: ar doleris iš tiesų yra toks geras aukso pakaitalas? JAV sugebėjimas išlaikyti dolerio keičiamumą į auksą tapo vis labiau abejotinas, vadinasi, tapo abejotinas ir dolerio, kaip visuotinai pripažintos tarptautinės rezervinės valiutos, vaidmuo. JAV turėjo sumažinti arba panaikinti mokėjimų balanso deficitą tam, kad išlaikytų dolerio kaip pasaulinės valiutos statusą. Tačiau sekmės atveju būtų sulėtėjas tarptautinių valiutų rezervų augimas, ir dėl to būtų apribotas tarptautinės prekybos bei finansų vystymasi. Ši problema tapo labai aktuolia aštunto dešimtmečio pradžioje. Vyraujant pastoviai augančiam JAV mokėjimų balanso deficitui, 1971m. Rugpjūčio 15d. prezidentas R. Niksonas pristabdė dolerio konvertuojamuną į auksą ir tai buvo aukso keitimo į dolerius pabaiga. Naujoji politika panaikino ryšius tarp aukso ir tarptautinės dolerio vertės, leisdama rinkos jėgoms nustatyti jo vertę. Laisvas dolerio svyravimas reiškė perejimo nuo fiksuotų valiutos kursų prie plaukiojančių valiutos kursų pradžią ir Breton – vudo žlugimą.

Fiksuotas valiutos kursas – valiutos

keitimo kursas, kai leidžiama jam svy-

ruoti siaurame depazone; tai valiutos

kursas, kurį reguliuoja ir pastovumą

užtikrina valstybės moniterinės insti-

tucijos.

Lankstūs valiutos kursai

Aštunto dešimtmečio pabaigoje, padidėjus pagrindinių pramonių šalių infliacijai, šalys negalėjo sekmingai palaikyti savo paritetų, o atsisakydamos nuo jų reiškė, kad turės atsirasti nauja valiutos kurso sistema; tai įvyko tuo metu. Kai šalių infliacijos lygai labai skyrėsi. Daugelis pasaulio šalių atsisakė reguliuojamai fiksuotų valiutos kurso sistemos ir perėjo į vadinamąją “ lankščių valiutos kursų ” sistemą, leidžianti kursui svyruoti. Tai yra šalys sutiko, kad valiutų kursą lemtų ne vyriausybinės žinybos, o paklausos ir pasiūlos dėsniai užsienio valiutos rinkoje. Šiuo atveju keitimo kursas yra ta pusausvyros kaina, kuri nusistovi tarp dviejų valiutų užsienio valiutų rinkoje. Taigi valiutos vertė dirbtinio nustatymo sistema užleido vietą laisvai pinigų vertės rinkai ir svarbiausios valiutos tapo slankios.

Svyruojantis ( plaukiojantis ), arba lank-

stusis, slankusis, valiutos kursas yra toks,

kuriam leidžiama keistis priklausomai nuo

valiutos paklausos arba pasiūlos pokyčių.

Ši pinigų kurso sistema dar nereiškia, kad vyriausybės nebando reguliuoti savo valiutų vertes, jas supirkdamos arba parduodamos atvirose rinkose. Jeigu šalių vyriausybės ir centriniai bankai visiškai nesikiša į valiutų rinkas, tai valiutos kursas yra laisvai svyriuojantis. Kitaip tariant, svyravimas yra “ švarus ” , o jeigu vyriausybė ir centrinis bankas kišasi į valiutos rinkas, supirkdami ar parduodami užsienio valiutas ir šitaip siekdami paveikti valiutos kursą norima linkm, tai sakoma, kad svyravimas yra valdomas, arba “ nešvarus ”. Tačiau įsikišti į pasaulines valiutų rinkas, kaip ir plaukti prieš srovę, yra labai sunku. Kai užsienio valiutų rinkose didžiulės pinigų sumos yra parduodamos kiekvieną dieną, centrinių bankų įsikišimas paprastai padeda tik sulėtinti neišvengiamą valiutos svyriuojančių kursų kilimą arba kritimą.
Valiutos reguliuojamoji fiksuoto kurso palaikymo sistema muo 1945m. Buvo nesklandi ir sužlugo 1971 – 1973 metais. Buvo pereita prie dabartinės lankščių valiutų kursų sistemos. Esant laisvai svyriuojančiai valiutos kursų sistemai, valiutos kursas gali svyriuoti diena po dienos – mažėti arda didėti priklausomai nuo besikeičiančių rienkos sąlygų ir ilgesnį laiką daugiau ar mažiau palaikyti šalies mokėjimų balansą.

Veiksmingas valiutos kursas – tai tam

tikra valiutos vertė kitų valiutų “ krep-

šelio” atžvilgiu.

Valiutų krepšelis – tai nacionalinių va-

liutų rinkinys, naudojamas nustatant

nacionalinės arba tarptautinės valiutos

kursą.

Veiksmingojo valiutos kurso nuvertinimas rodo šalies produkcijos kainų konkurencijos galimybių pagerėjimą jos prekybos bendrininkų atžvilgiu. Valiutos kurso tvarkybos sistema nustato valiutos kurso sistemos forma įvesta TVF ( tarptautinio valiutos fondo ). Pagal ją nustatomi tam tikros vertės tarifai, reguliuojantys pasaulio valiutų keitimo kursus.

Plaukiojančių valiutų kursų panaudojimo problemos

Esant fiksuotam valiutos kursui rėžimiu, vienoje šalyje nagali amžinai vyrauti aukštesni vidaus infliacijos tempai. Plaipsniui, brangstant tos šalies prekėms tarptautinėje rinkoje, ji tampa vis mažiau konkurencinga, didėja mokėjimų balanso ir prekybos balanso deficitas. Tačiau, kai valiutos kursai plaukiojantys, šalys, kur infliacijos tempai aukšti, valiutos kursai sumažėja vienu metu, tai perkamosios galios paritetas bus išlaikytas ir tarptautinis konkurencingumas liks nepakitęs.

Tarptautinis konkurencingumas nustatomas,

lyginant įvairių šalių prekių kainas, įvertintas

vienoda valiuta.

Panagrinėkime prekių kainų augimą JAV ir Didžiojoje Britanijoje 1974 – 1988m.m. laikotarpiu. Per ši laikotarpį prekių kainos padidėjo 2,4 karto, o Didžiojoje Britanijoje – 3,12 karto. Nominalusis valiutos kursas dol./sv.st. pasiliko pastovus, o D. Britanijos prekių tarptautinis konkurencingumas, palyginus su JAV, sumažėjo. Vadinasi, D. Britanijos tarptautinis konkurencingumas, palyginus su JAV, sumažėjo 30%, nes kainos padidėjo 30%. Tarkime, kad dol./sv.st. valiutos kursas per tą patį laiką sumažėjo 30%. Tuomet, D. Britanijos eksporto kaina doleriais padidėjo tiek kartų, kiek ir JAV prekių kainos, o JAV eksporto kaina svarais sterlingais – tiek pat kartų, kiek ie D. Britanijos prekių kainos. Tarptautinio konkurencingumo lygis nepakito.

Taigi, perkamosios galios pariteto taikymas nominaliesiems valiutos kursams esant plaukiojančių valiutų kursų sistemai padeda išlaikyti tarptautinio kunkurencingumo lygį pastoviu. Šalys, kurios infliacijos tempai aukštesni, negu jų konkurentų, nominalusis valiutos kursas sumažės, o šalyse, kur infliacijos tempai žemesni, negu konkurentų – valiutos kursas padidės.
Vadinasi, vienas iš plaukiojančiųjų valiutos kurso rėžimo ypatybių yra ta, kad šis rėžimas ilgame periode gali sureguliuoti didžiulius tarptautinius vidaus infliacijos vystymosi ir pinigų masės augimo tempų skirtumus.
Tačiau plaukiojantys valiutų kursai neišlaiko perkamosios galios pariteto trumpame periode.
Plaukiojantys valiutų kursai parodo kiekvieną dieną vykstančius valiutos paklausos ir pasiūlos pasikeitimus valiutų rinkoje. Valiutos pasiūla ir paklausa padidėja, dėl operacijų mokėjimų balanso einamojoje sąskaitoje – tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos sąskaitose ir veiksnių, atsispindančių mokėjimų balanso kapitalo sąskaitose. Valiutos pasiūlai ri paklausai turi įtakos palūkanų morma.
Plaukiojančių valiutos kursų rėžimas neapsaugo nuo didelių tarptautinio konkurencingumo pasikeitimo. Vyriausybės pastangos, vykdant griežtą pinigų politiką, kovojant su infliacija, trumpame periode gali sukelti staigų kainų kritimą. Kol kainos krenta ir realių pinigų pasiūla vėl didėja, laikinai aukšta palūkanų norma neturi įtakos vidaus vartojimui ir kapitalo įdėjimams. Jie taip pat skatina valiutos kurso padidėjimą, kuris sumažina tarptautinį konkurencingumą trumpame periode, mažėjant visuminei paklausai, veikiančią gryną eksportą.
Reguliuojamai plaukiojantieji valiutų kursai

Esant laisvai plaukiojančiam valiutos kurso rėžimui, centrinis bankas nesikiša į užsienio valiutų rinką, o užsienio valiutos rezervai išlaikomi pastovūs, mokėjimų balansas lygus nului.
Tačiau nuo 1973m., kai Bretono vudso fiksuotų valiutų kursų sistema buvo pakeista į plaukiojančiųjų valiutų kursų rėžimu, retai buvo laidžiama valiutų kursams svyruoti absoliučiai laisvai. Trumpiuoju laikotarpu centriniai bankai veržėsi į užsienio valiutų rinką, stengdamiesi sumažinti valiutos kurso svyravimus arba pakeisti juos vyriausybės norima linkme.
Tokia intervencija padėdavo sumažinti trumpalaikius valiutos kurso svyravimus, bet ilguoju periodu tai nesukeldavo didelių valiutos kurso kitimo tendencijos pokyčių.Centriniai bankai, turėdavo didelius užsienio valiutos rezervus, galėjo prekiauti užsienio valiutų rinkoje dempindo pagrindais, t.y. stengdamiesi pakeisti valiutos kurso pusiausvyra. Tačiau spekuliantų fondai yra dar didesni, todėl jų judėjimas gali paversti niekais vyriausybės bandymus dirbtinai pakeisti savo valiutos kursą. Todėl centriniai bankai turėjo valdyti trumpalaikius savo šalių valiutų kusų pasikeitimus arba juos stabilizuoti. Svarbiausia, kad reguliuojamai plaukiojančių valiutų kursų rėžimas suteikė ne tik ilgalaikį lankstumą valiutų kursams, kuris būtinas mokėjimų balansų pusausvyros pažeidimams panaikinti, bet ir užtikrinti jų finansų skatinimą bei palaikymą.
Reguliuojamai plaukiojančiųjų valiutų kursų rėžimo šalininkai teigė, kad toks rėžimas turi šiuos pranašumus:
1. Užtikrina tarptautinės prekybos augimą;
2. Padeda įveikti pasaulio ekonomiką lydinčius smūgius ( pvz., naftos kainų augimą 1973 – 1974m.m.; 1979 – 1980m.m. it t.t. ).
Tačiau vyravo nuomonė, kad reguliuojamai plaukiojantys valiutų kursai buvo itin napastovūs. Jie keitėsi net tuomet, kai atitinkamos ekonominės ir finansinės konkrečios šalies sąlygos buvo stabilios. Šio rėžimo kritikų nuomone, reguliuojamai plaukiojančių valiutos kursų rėžimas nesugebėjo susidoroti su mokėjimų balanso pusiausvyros pažeidimais. Jų nuomone, JAV dėl to turėjo pastovų mokėjimų balanso deficitą. Vyraujant JAV mokėjimų balanso deficitui, dolerio kursas smarkiai nukrito. Todėl 1987m. septynios labiausiai industriškai išsivysčiusios šalys priėmė nutarimą stabilizuoti dolerio kursą, nes tolimesnis jo nuvertėjimas būtų buvęs pražūtingas “ septynetuko ” šalių ekonominiam augimui. Todėl siekdamos palaikyti dolerio vertė valiutų rinkose “ septynetuko ” šalys supirko didelį dolerių kiekį. Pradedant nuo 1987m., norėdamos palaikyti dolerio santykio stabilumą, jos vykdė valiutinę intervenciją.

Šiuolaikinių valiutų kursų rūšys

TVF narės gali pasirinkti savo nuožiūra tiek fiksuotą, tiek lankstų valiutos kursą arba jų mišrų variantą. TVF terminalogijoje yra 5 cvaliutų kurso rūšys:
1. Nepriklausomai plaukiojantys kursai
Nepriklausomas valiutos kursas remiasi vadinamuoju separatiniu valiutos plaukimu, kai jo kursas susidaro priklausomai nuo devizų pasiūlos ir paklausos rinkoje santykio. Ši sistema vadinama “ valdomu ” plaukiojimu, nes valiutos kursas susidaro ne tik veikiant rinkos jėgoms, bet ir įsikišant centriniams bankams. Šią valiutos kurso rūšį pirmiausiai panaudoja išsivysčiusios šalys: JAV, Kanada, D. Britanija, kai kurios OPEK šalys – Kataras, Saudo Arabija, Indija.
2. Bendri plaukiojantys kursai
Pagrindiniai tokia sistema naudojama Europos valiutinėje sistemoje – atsiskaitymams tarpusavyje šalys naudoja fiksuotus valiutos kursus su apibrėžta svyravymų riba. Kitų šalių atžvilgiu šių valstybių valiutos plaukioja, t.y taiko prinsipus, būdingus pirmos grupės valstybėms.

3. Netiesiogiai susijusieji valiutos kursai
Šiai valiutos kurso rūšiai būdingas bruožas – nustatyti griežtai fiksuotą dydį vienos iš vadovaujančių šalies valiutų atžvilgiu. Tai labiausiai priklausomas valiutos kursas ir jį naudoja beveik pusė TVF narių.
Prie JAV dolerio pririštos Egipto, Liberijos, Pietų Korėjos, Pakistano ir kitų šalių valiutos. Prie franko pririštos šalys , įeinančios į Vkarų Afrikos ekonominę bendriją ir Centrinę Afrikos sąjungą. Į svarą sterlingą orientuojasi Gabija ir kt.

4. Krepšeliu susijusieji valiutos kursai
Šie kursai numato santykinai SDR krepšelio arba kito dirbtinai kontroliuojamo valiutinio krepšelio fiksuotą valiutos kursą. Prie SDR krepšelio pririštos Gvinėjos, Kenijos, Zairo ir kt. Valiutos. Kitų valiutų kombinacijas naudoja: Austrija, Suomija, Švedija, Norvegija, Alžyras, Malaizija ir kt.

5. Valiutos kursas pagal “ čiuožančio pariteto ” sistemą
Šį kursą naudojančios šalys nustato tvirtą valiutos kursą su atskiromis valiutomis, tačiau ryšys tarp valiutų dinamikos ne automatiškas, o apskaičiuojamas pagal ypatingas koreguojančias formules. Jas naudoja Brazilija, Kolumbija, Peru, Portugalija ir kt.
Įvedant Jamaikos valiutos sistemą, buvo siekama išspręsti keletą klausimų:
 plaukiojantys valiutų kursai turėjo išspręsti mokėjimo balanso pusiausvyros problemą;
 manoma, kad plaukiojimas susilpnins importuojamos infliacijos vaidmenį šalims su aktyviu mokėjimu balansu;
 manoma, kad plaukiojančio kurso sistema susilpnins tarptautinių valiutinių santykių priklausomybę nuo tarptautinio likvidumo dudžio;
 susidarė nuomonė, kad po neilgo staigių svyravimų laikotarpio praktiškai susidarys kai kurios stabilos proporcijos, atspindinčios realų valiutų santykį, mažai besiskiriančios nuo tvirtų kursų.

Fiksuotų ir plaukiojančių valiutų kursų naudojimo pranašumai ir trūkumai

Svarbiausi argumentai “ už ” ir “ prieš ” skirtingų valiutų kursų rėžimo naudojimą yra pastovumas ir pažeidžiamumas; finansinės tvarkos palaikymas; apribojimų prekyboje ir tarptautiniuose mokėjimuose pasirinkimo teisė.
Taigi, skirtingi valiutų kursų rėžimai užtikrina pastovumą, įveikia nominaliąsias ir realiąsias deformacijas. Nominaliosios deformacijos atsiranda tada, kai skirtingose šalyse yra labai skirtingi infliacijos tempai. Realiosios deformacijos būna tada, kai pasaulinis ūkis patiria didžiulius realius sukrėtimus – pavyzdžiui, keturgubą naftos kainų padidėjimą.
Vienu iš fiksuotų kurso trukumų yra tas, kad šis rėžimas visiškai atmeta valiutos kurso keitimo galimybę ( išskyrus atsitiktinius atvejus ). Vadinasi, ši sistema negali prisitaikyti prie nominaliųjų ar realiųjų deformacijų. Šalys, kuriose infliacijos tempai yra aukštesni negu jų tarptautinių konkurentų, laipsniškai taps mažiau pajėgios konkuruoti tarptautinėse rinkose. Tokios šalys privalės vykdyti griežtą vidaus monetarinę ir fiksalinę politiką, kad sumažintų infliacijos tempus, palyginus su kitomis pasaulio valstybėmis, arba įvykdyti valiutos devolvaciją tam, kad atsistatytų valiutos kursas iki jo perkamosios galios pariteto lygio. Ir jeigu toje šalyje infliacijos tempai išliks aukštesni negu kitose valstybėse, norint išlaikyti savo tarptautinį konkurencingumą, jei reikės reguliariais intervalais kartoti devolvaciją.
Vadinasi, išskyrus atvejus, kai šalys vykdo tokią vidaus monetarinę politiką, kuri sukelia nevienodus infliacijos tempus, fiksuotų valiutos kursų sistema negali susidoroti su deformacijomis. Todėl, esant fiksuotų kursų rėžimui, vienos šalys turėjo reaguliariai vykdyti valiutų devolvaciją, o kitos – revolvaciją. Jeigu šie valiutų kursų reguliavimai kartojasi dažnai, jie žlugdo fiksuotų valiutų kursų sistemą.

Revolvacija – tai nustatytos vienos va-

liutos padidėjimas, palyginti su kitomis

valiutomis, pagal fiksuotą valiutos kurso

sistemą.

Kadangi fiksuotų valiutų kursų sistema negalėjo susidoroti su nominaliosiomis ir realiosiomis pasaulio ūkio deformacijomis, ji buvo pakeista plaukiojančiųjų valiutų kursų sistema. Ši sistema buvo pajėgi įveikti tuos didžiulius smūgius, kurios patyrė pasaulinis ūkis šio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.
Vyravo nuomonė, kad vienas iš plaukiojančiųjų kursų rėžimo trūkumų yra jo ypatingas nepastovumas. Toks valiutos nepastovumas sumažino tarptautinės prekybos lygį ir investicijų apimtį. Tačiau padėjo susidoroti su sukeltomis realiosiomis deformacijomis.
Reikėtų prisiminti, kad tarptautinį konkurencingumą veikia ralusis valiutos kursas. Kai valiutos kursas yra fiksuotas, konkurencingumas pasikeičia daug greičiau tada, kai infliacijos tempų skirtumai tarp šalių yra dideli ir nepastovūs. Dirbtinis nominaliojo valiutos kurso palaikymas sukelia infliacijos nepastovumą, ir tai turi įtakos konkurencingumo lygiui. Vadinasi, nepastovumas esant fiksuotiems valiutos kursams pasireiškia daug sudėtingesne forma. Smūgiai, kurios patiria pasaulinė valiutinė sistema, nepriklauso nuo veikiančio valiutos kurso rėžimo. Plaukiojantieji valiutų kursai dėl savo lankstumo ir nepastovumo tinkamiau priima smūgius ir susidoroja su jais.
Plaukiojantieji valiutų kursai leidžia įvairioms šalims neribotai ilgą laiką palaikyti skirtingus infliacijos tempus. Šalyse, kuriose infliacijos tempai yra aukštesni, per ilgą periodą valiutos kursai sumažins perkamosios galios paritetą ir tarptautinį konkurencingumą. Plaukiojantieji valiutos kursai neužkerta kelio vidaus pinigų masės augimui ir aukštų vidaus infliacijos tempų palaikymų atskirose šalyse. Todėl, šio valiutos kurso rėžimų kritikų nuomone, jis neužtikrina finansinės tvarkos.
Esant, fiksuotam valiutos kursų sistemai, tos šalys, kuriose infliacijos tempai yra aukštesni už vidinį lygį, taps vis labiau nekonkurencingos. Jeigu jos nenumato vykdyti savo valiutos kursų devolvacijos, jos bus priverstos naudoti tokia vidaus politiką, kuri leistų sumažinti infliacijos tempus iki kitų pasaulio šalių lygio.
Vyrauja nuomonė, kad net fiksuotų valiutos kursų rėžimas neužtikrina reikiamos finansinės tvarkos, kadangi visuomet vyrauja devolvacijos galimybė. Aukso standarto šalinikai pasisako už grįžimą prie jo ir teigia, kad tokia sistema turėtų tris pranašumus:
1. Ji panaikintų galimybę išlaidžioms vyriausybėms išvengti valiutos kurso reguliavimo.
2. Vidaus pinigų masė šimtaprocentinis padengimas auksu panaikintu galimybę spausdinti nepadengtus auksu pinigus.
3. Kai šalys, kuriose infliacijos tempai aukšti, taptu nekonkurencingos, ir jose susidarytų mokėjimų balanso deficitas, pradėtų veikti automatinis mechanizmas, mažinantis jų vidaus pinigų masės augimą. Pinigai ir auksas persilietų iš deficitą turinčių šalių į kitas, jo neturinčias.
Taigi, negalime paneigti to, kad ši sistema užtikrintų finansinę tvarką. Tačiau finansinės tvarkos palaikymas naudojant aukso standartą pareikalautų didžiulių išlaidų.
Kai kurie ekonomistai tvirtina, kad būtinumas išsaugoti fiksuotus valiutų kursus skatina šalis naudoti muitų sistemą, taikyti kitus prekybos apribojimus bei riboti tarptautinio kapitalo įplaukas į mokėjimų balansą. Vadinasi, būtų prarandamas tam tikras pelnas iš tarptautinės prekybos ir kapitalo judėjimo.
Esant, fiksuotų valiutų kursų rėžimui, mokėjimų balanso deficito padengimui buvo vykdoma kapitalo įplaukų kontrolė. Vėliau daugelis šios kontrolės formų buvo panaikintos. Tai vienas iš fiksuotų valiutos kursų veikimo trūkumų, kadangi kaip ir prekybiniai apribojimai, taip ir kapitalo judėjimo kontrolė pažeidžia susikloščiusius tarptautinius prekybinius ryšius, kurie grindžiami palyginamojo pranašumo principu. Be to, tokios kontrolės sistemos įvedimas apriboja investitorių pasirinkimo laisvę.
Vienas iš plaukiojančiųjų valiutos kurso sistemos pranašumų yra tas, kad vyraujant šiai sistemai buvo likviduoti tarptautinio kapitalo judėjimo operacijų apribojimai, ir kiekvienas subjektas galėjo investuoti savo lėšas ten, kur panorėdavo.
Valiutos kurso rėžimų naudojimas priklauso nuo tarptautinės politikos koordinavimo laipsnio.

Tarptautinės politikos koordinavimas

Valiutos kurso reguliavimas paprastai vykdomas pravedant tarptautinius pasitarimus tarp vyriausybių ir centrinių bankų. Vyriausybės ir centriniai bankai stengiasi susitarti, koks valiutos kurso reguliavimas reikalingas ir kaip užtikrinti valiutos kursų pastovumą. Tačiau kiekvienu atveju šalies vyriausybė išlaiko tam tikrą nustatytą veiksmų laisvę. Pavyzdžiui, Breton – Vudo sistemos egzistavimo sąlygos vyriausybės susitardavo, kad valiutų kursai būtų fiksuoti, tačiau atsižvelgdamos į šį apribojimą kiekviena iš jų vykdė nepriklausomą savo vidaus monetarinę ir fiskalinę politiką. Kadangi vienos šalies vykdomos vidaus politikos rezultatai priklauso nuo kitų šalių vykdomos politikos, todėl vyriausybės ir stengiasi koordinuotis tarpusavyje.

Naudotų knygų sąrašas:

1. “ Makroekomonika ” 2 dalis, Kaunas “ Technologija ” 1992m.
2. “ Ekonomikos teorijos pagrindai ” Kaunas “ Smaltija “ 1999m.
Autoriai: A. Jakutis, V. Petraškevičius, A. Steponovas, L.Šeškutė, S. Zaicev.

3. “ Ekonomikos pagrindai ” Kaunas “ Technologija ” 1997m.

Autoriai: B. Martinkus, V. Žilinskas.

Leave a Comment