Ekonomikos teorijos kontrolinis darbas
Valiutų kursai ir tarptautinė valiutų rinka
Kontrolinio darbo planas : 1. Įvadas. 2. Valiutų kursai : a) Lankstaus valiutos kurso nuvertėjimas ir jos kurso pakilimas; b) Lanksčių valiutų kursų sistemos trūkumai ir privalumai; c) Fiksuotas valiutos kursas; d) Realusis ir nominalusis valiutų kursai. 3. Tarptautinės valiutos kurso sistemos : a) Aukso standarto veikimo sąlygos; b) Fiksuoti valiutų kursai. Dolerio standartas. 4. Plaukiojančių valiutų kursų panaudojimo problemos. 5. Reguliuojamai plaukiojantieji valiutų kursai. 6. Šiuolaikinių valiutos kursų rūšys. 7. Išvada. Fiksuotų ir plaukiojančių valiutos kursų naudojimo pranašumai ir trūkumai.
Užsienio valiuta – tai kitos šalies pinigai. Pavyzdžiui Didžiosios Britanijos svarai sterlingų ir Japonijos jenos amerikiečiams yra užsienio valiutos. Tuo tarpu JAV doleriai yra užsienio valiuta anglams ir vokiečiams. Valiutos kursas – tai vienos valstybės pinigų vertė, išreikšta kitos valstybės pinigais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą valiutą koeficientas, kuris nustatomas pasiūlos ir paklausos santykiu valiutos rinkoje. Pavyzdžiui, kai 1 svaras lygus 1,60 dolerio arba 1 doleris lygus 130 jenų, yra valiutų kursai. Iš esmės, valiutos kursas – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, nustatomas jų perkamąja galia. Valiutos kursas nustatomas taip pat iš santykio su kitais tarptautiniais apskaitos piniginiais vienetais (SDR, EKIU ir kt.). Užsienio valiutų rinka – tai rinka, kurioje vienos valstybės pinigai yra perkami už kitos valstybės pinigus. Valiutos rinka, kaip ir prekių rinka, gali būti studijuojama remiantis paklausa bei pasiūla. Didžiosios Britanijos svarų gali norėti nusipirkti JAV dolerių savininkai. Šiuo atveju galimi trijų tipų sandėriai: -Amerikiečiai importuoja Anglijos prekes. Importuotojai, norėdami sumokėti už jas perka svarus, kurių pageidauja gamintojai. Tai sukuria svarų paklausą. -Amerikiečiai importuoja Anglijos paslaugas. Turistas amerikietis gali apsistoti, pavyzdžiui, Londono viešbutyje ir valgyti jo restorane. Kad amerikietis galėtų susimokėti už visa tai, jis pirmiausia už dolerius perka svarus. Taigi ir turistas sukuria paklausą svarams.
-Amerikiečiai įsigyja turtą Didžiojoje Britanijoje. Pavyzdžiui, jei JAV korporacija nori investuoti į Angliją, statydama naują gamyklą, tai ji turi pirkti svarų, kad užmokėtų statybos firmai.Reikalaujamas svarų kiekis priklauso nuo jų kainos. Jei svaro kaina būtų 1 JAV doleris, atsirastų žymiai daugiau norinčių jį pirkti negu jei jis kainuotų 3 JAV dolerius. Pigesnė svaro kaina reikštų, kad užsieniečiams yra santykinai pigesnės anglų prekės ir paslaugos. Yra ir kita rinkos pusė – svarų pasiūla (jie turėtų būti iškeisti į dolerius). Kai anglai ką nors perka iš JAV, jie moka doleriais. Norėdami įsigyti dolerių, jie siūlo svarus ir sukuria valiutų rinkoje jų pasiūlą. Taigi svarų pasiūla priklauso nuo :
– Prekių importo iš JAV. – Paslaugų importo iš JAV. – Anglijos investicijų JAV (įsigyjamo Amerikos turto).
Valiutos kursas ir jo rūšys
Lankstaus valiutos kurso nuvertėjimas ir jos kurso pakilimas
Valiutos kursas, kurį formuoja rinka, gali keistis. Pavyzdžiui, kai anglų svaras pabrangsta nuo 2 iki 3 JAV dolerių, sakome, kad doleris nuvertėjo svaro atžvilgiu. Vadinasi : lankstaus kurso valiuta nuvertėja, kai jos kaina kitų valiutų atžvilgiu krinta. Pažymėtina, kad fiksuoto ir reguliuojamo kurso valiuta yra devalvuojama, o svyruojančio kurso valiuta nuvertėja. Tarkim priešingai, kad svaras atpinga nuo 2 iki 1 JAV dolerio. Tada sakome, kad dolerio vertė pakilo svaro atžvilgiu. Vadinasi : lankstaus kurso valiutos vertė kyla, kai didėja jos kaina kitų valiutų atžvilgiu. Jei doleris nuvertėja svaro atžvilgiu, kartu svaro vertė pakyla dolerio atžvilgiu. Tai vienas su kitu susiję reiškiniai. Valiutos kursas gali keistis. Tai lemia pasiūlos ir paklausos kitimas. Kyla klausimas, kas keičia valiutos pasiūlą ir paklausą? Aptarsime 5 faktorius, darančius įtaką valiutų kursams : – Vartotojo skonio kitimas; – Santykinis pajamų kitimas; – Santykinis kainų kitimas; – Santykinės realių palūkanų normos kitimas;
– Spekuliacija.Lanksčių valiutų kursų sistemos trūkumai ir privalumai
Lanksčių valiutų kursų sistema turi keletą privalumų : – Svarbiausia alternatyva – fiksuoto valiutos kurso sistema žlugo aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Vienas iš pagrindinių argumentų, pritariantis lanksčiai valiutos sistemai – veiksmingesnės alternatyvos nebuvimas. – Kai valiutų kursui leidžiama svyruoti, šalims nereikia ginti esamo valiutos kurso, taikant vidaus paklausą ribojančią ekonominę politiką. Kitaip sakant, lankstus valiutos kursas šalies vyriausybei suteikia daugiau laisvės įgyvendinti visuminės paklausos politiką, kuri yra priimtinesnė vidaus ekonomikai. Tokios laisvės siekis paaiškina, kodėl ir monetaristai, ir keinistai pritaria lanksčiam valiutų kursui. Monetaristai pageidauja valiutos kurso lankstumo todėl, kad centrinis bankas galėtų vadovautis monetarine taisykle, nesirūpindamas valiutų kursais. Keinistai, svyruojančio valiutų kurso šalininkai, pageidauja, kad vyriausybė galėtų laisvai valdyti visuminę paklausą, siekdama šalyje aukšto užimtumo lygio ir stabilių kainų, o ne gintų fiksuotą valiutų kursą. – Šalis, besivadovaujanti stabilia vidaus politika, yra izoliuota nuo infliacijos užsienyje poveikio.
Tačiau lankstūs valiutų kursai kritikuojami įvairiais atžvilgiais : – Valiutų kursų svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos investicijų sistemą. Diskutuojama ar šis griovimas yra stipresnis, negu Tarptautiniam Valiutos Fondui vykdant nors ir nedažnus, bet staigius valiutų santykio pakeitimus. – Kai valiutų kursams leidžiama svyruoti, tai prarandamas “botagas” monetarinei ir fiskalinei politikoms. Veikiant TVF reguliuojamojo valiutų kurso sistemai, mokėjimų balanso sutrikimai riboja infliacinę vidaus politiką. Lankstaus valiutų kurso šalininkai pabrėžia laisvės teigiamybes siekiant vidaus tikslų. Monetarinė ir fiskalinė politikos gali būti panaudotos, stabilizuojant vidaus ekonomiką, o ne vien patį valiutos kursą. Lankstaus valiutų kurso priešininkai teigia, kad tokia laisvė yra nepageidautina, kadangi labiau tikėtina, jog silpnos ir nedisciplinuotos vyriausybės vadovausis infliacine politika. – Valiutos kurso pokyčiai gali sąlygoti vidaus problemų atsiradimą. Jeigu šalies tarptautinių mokėjimų būklė yra silpna, tai jos valiuta nuvertės. Kai šalies valiutos kaina krinta, importinės prekės brangsta ir todėl žmonės perka mažiau užsieninių prekių. Importinių prekių kainų padidėjimas yra taip pat problematiškas. Jis sąlygoja vidaus infliacijos atsiradimą. Šis gali įstrigti į “klaidingą ciklą” : vidinė infliacija sukelia valiutos nuvertėjimą, o valiutos nuvertėjimas savo ruožtu sąlygoja vidaus infliacijos didėjimą, bet aukštesnė infliacija sukelia dar didesnį valiutos nuvertėjimą. “Klaidingas ciklas” nėra neišvengiamas. Šalis gali išsisukti nuo jo įvesdama griežtesnę monetarinę politiką.
– Esant lankstiems valiutų kursams, šalis, besivadovaujanti stabiliomis vidaus politikomis, yra atskirta nuo užsienyje atsirandančių infliacinių reiškinių. Sakykim, jog Vokietija vadovaujasi visuminės paklausos suvaržymų politika, išlaikydama stabilias vidaus kainas. Kada Vokietijos prekės tampa patrauklesnės, jų kainos užsienio šalyse kyla. Kadangi užsieniečiai noriai perka Vokietijos prekes, jie pakelia markės kainą, t.y. jie numuša savų valiutų kainas. Todėl importas Vokietijoje išlieka pigus, nepaisant infliacijos užsienyje. Vokietijai teikia naudą vadinamasis “palankusis ciklas” : stabilios vidaus kainos sąlygoja markės vertės kilimą, importinių prekių kainų sumažinimą. Visa tai padeda išvengti infliacijos Vokietijoje. – Lanksčių valiutos kursų sistemą kritikuojama už tai, kad ji nuo 1973 metų sukėlė didelius valiutų kursų svyravimus. Kritikai teigia, kad skirtingų krypčių pokyčiai nieko naudingo nedavė. Valiutų kursai praktiškai reagavo į trumpalaikius esamus trukdymus. Daugelis pokyčių buvo būtini, norint pataisyti esminius pusiausvyros pažeidimus. Dideli valiutų kursų svyravimai gali būti labai kenksmingi vietinei pramonei.
Fiksuotas valiutos kursas
Lanksčių valiutos kursų sistemai alternatyva yra fiksuotų valiutos kursų sistema. Ja naudojasi šalys, norėdamos išvengti lanksčių valiutos kursų sistemos sukeliamų problemų. Sakykime, kad JAV ir Didžioji Britanija susitarė palaikyti 2$=1 sv. kursą. Aišku, kad toks vyriausybių oficialaus kurso paskelbimas visiškai nereiškia, kad doleris bus vertas tiek svarų ir ateityje, nes valiutų kursą formuoja pasiūla ir paklausa. Ilgainiui pasiūla ir paklausa gali keistis, todėl vyriausybės privalo tiesiogiai arba netiesiogiai įsikišti į valiutų rinką tam, kad valiutos kursas būtų stabilizuotas.
– Rezervų panaudojimas. Labiausiai tinkamas būdas, kaip dirbtinai palaikyti valiutos kursą – tai panaudoti užsienio valiutos rezervus paveikti užsienio valiutos rinką. Vyriausybės ir centriniai bankai, norėdami tokiu būdu veikti valiutų kursus, laiko užsienio valiutų rezervus. – Vykdyti griežtą prekybos politiką.
JAV gali tiesiogiai riboti tarptautinius sandėrius. Norėdama palaikyti dolerio kainą lygią 1/2sv., esant mokėjimų balanso deficitui, gali apriboti prekių importą iš D.Britanijos (tai sumažins svarų paklausą) arba skatinti eksportą į Angliją (tai padidins svarų pasiūlą). Importo pamažėjimą galima pasiekti padidinus importo muitus. Taip pat specialiais mokesčiais gali būti apmokestinti dividendai ir procentai, kuriuos amerikiečiai gauna už investuotą kapitalą D.Britanijoje. Tada amerikiečiams nebeapsimokės savo kapitalą investuoti į šią šalį, todėl svarų paklausa pamažės. Kad padidėtų svarų pasiūla, JAV vyriausybė gali tiekti subsidijas tam tikroms Amerikos eksporto šakoms. Šios politikos trūkumas yra tas, kad ši politika mažina tarptautinius sandėrius ir prekybą. – Valiutos keitimo kontrolė : normavimas. Vykdydama tokią politiką JAV vyriausybė, esant svarų trūkumui, reikalauja, kad visi svarai, įsigyti eksportuojant prekes į D.Britaniją, būtų jai parduoti. Tada JAV vyriausybė paskirstys tuos svarus tarp Amerikos importuotojų, kuriems reikia svarų. Tokiu būdu JAV vyriausybė apriboja importą ir sulygina jį su eksportu, panaikina mokėjimo balanso deficitą. Tokia politika sulaukia daug kritikos. Pirma, kaip ir griežta prekybos politika – kvotos, tarifai ir eksporto subsidijos – taip ir valiutos keitimo normavimas panaikina laisvos ir konkurencinės tarptautinės prekybos privalumus. Antra, vykdant normavimo politiką, visada atsiranda diskriminacija tarp importuotojų. Atsiranda klausimas, kam teikti pirmenybę, ar tiems, kurie, tarkim importuoja mašinas, ar alkoholį. Trečia, pažeidžiama vartotojo teisė laisvai rinktis. Amerikiečiai, kurie teikia pirmenybę škotiškam viskiui, tarkim bus priversti rinktis burboną. Kažkam iš Amerikos importuotojų biznis bus sužlugdytas, nes importą varžys JAV vyriausybė.Galų gale, šią politiką galima traktuoti kaip prievartinę. Rinkos pasiūla ir paklausa rodo, kad Amerikos importuotojai yra pasirengę už svarą mokėti daugiau negu 2 dolerius. Tai skatina “juodosios rinkos” atsiradimą, kur bus vykdomi nelegalūs svaro pirkimo – pardavimo sandėriai. – Panaudoti griežtesnę visuminės paklausos valdymo politiką. Paskutinė priemonė kaip išlaikyti JAV valiutos kursą nepakitusį, yra įvesti griežtą fiskalinę ir monetarinę politiką. Panaudojus šią priemonę JAV, nacionalinės pajamos, lyginant su Anglijos nacionalinėmis pajamomis, sumažės. Kadangi JAV importas yra tiesiogiai susijęs su nacionalinėmis pajamomis, tai paklausa Anglijos prekėms, taip pat ir svarams bus apribota. Griežtos fiskalinės ir monetarinė politikos vykdymas JAV sukels kainų lygių kritimą lyginant su D.Britanijos kainomis. Amerikos vartotojai ir investuotojai noriau pirks pigesnes JAV nei brangesnes Anglijos prekes. Taip sumažės Anglijos svarų paklausa. Pagaliau griežta pinigų politika padidins JAV palūkanų normas, todėl amerikiečiai mieliau savo kapitalą investuos savo šalyje. Tai taipogi sumažina svarų paklausą. Pigesnės JAV prekės ir didesnės palūkanų normos D.Britaniją skatins importuoti daugiau prekių ir investuoti daugiau kapitalo JAV. Valiutų rinkoje tai padidins svarų pasiūlą. Svarų pasiūlos padidėjimas ir paklausos pamažėjimas iš dalies sumažins pradinį mokėjimų balanso deficitą.Priemonės, kurias pasitelkus valiutos kursą galima išlaikyti stabilų, turi daug trūkumų : didėjantis nedarbas, žemas kainų lygis, mažėjantis produkcijos kiekis. Mokėjimo balansų sureguliavimas ir krašto ekonominis stabilumas yra kiekvienai šaliai svarbiausi ekonominiai tikslai, tačiau įgyvendinti šiuos tikslus yra labai sudėtinga.
Realusis ir nominalusis valiutų kursai
Nominalusis valiutos kursas – tai paprasčiausia vienos valiutos kaina išreikšta kita valiuta. Jeigu per tam tikrą laiką dolerio kaina padidėja nuo 100 iki 200 Meksikos pesų, tai dolerio nominalusis kursas pesais padvigubėjo. Šis didelis dolerio kainos pakilimas vis dėlto nebūtinai reiškia, kad JAV prekės bus išstumtos iš Meksikos rinkos. Priežastis yra ta, kad valiutos kurso pokyčiai – ypač didieji – gali atspindėti tai, kas atsitiko vidaus kainoms. Pvz., JAV vidaus kainos buvo stabilios, kai tuo tarpu vidaus kainos Meksikoje padvigubėjo. Jeigu taip, tai valiutos kurso pakitimas tik kompensuos vidaus kainų pokyčius. Pakitus valiutos kursui, JAV prekė, tarkime kainavusi 100 dolerių, dabar meksikiečiui pirkėjui kainuos dvigubai daugiau pesų. Infliacija Meksikoje reiškia, jog ir meksikietiškos prekės kainuos dvigubai daugiau. JAV prekių konkurencinis pajėgumas išliks nepakitęs.
Kai nominaliojo valiutos kurso pakitimas paprasčiausiai kompensuoja infliaciją, realusis valiutos kursas išlieka nepakitęs. Realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus.Pagal perkamosios galios pariteto teoriją, nominalieji valiutų kursai faktiškai kompensuos vidaus infliacijos skirtumus, išliekant realiems valiutų kursams pastoviems. Ši teorija pakankamai tiksliai atitinka sparčių infliacijos tempų laikotarpį, kuomet infliacija tampa vyraujančiu veiksniu, lemiančiu valiutos kurso pokyčius. Tačiau ši teorija neatitiko JAV dolerio būklės dvejais praėjusiais dešimtmečiais. Dideli dolerio kurso svyravimai nebuvo paprasčiausias infliacijos skirtumų atspindys. Atvirkščiai, realusis valiutos kursas taip pat smarkiai svyravo, sukeldamas JAV prekių konkurencinio pajėgumo pasaulinėse rinkose didesnius pokyčius.
TARPTAUTINĖS VALIUTOS KURSO SISTEMOS
Aukso standarto veikimo sąlygos
Aukso standartas – pinigų sistema, kurioje vienintele tarptautinių pinigų forma laikomas auksas. Ši sistema susiformavo plečiantis tarptautinei prekybai ir vyravo nuo 1879m. iki 1934m., išskyrus I Pasaulinio karo metus. Aukso standarto veikimo analizė padeda suprasti valiutinių sistemų su fiksuotu valiutos kursu naudojimo pranašumus ir trūkumus. Veikiant šiai sistemai šalies vyriausybė : – Nustato savo šalies piniginio vieneto aukso turinį; – Palaiko griežtą santykį tarp savo aukso atsargų ir vidaus pinigų pasiūlos; – Netrukdo laisvam aukso eksportu ir importui.
Jeigu kiekviena šalis nustatydavo savo piniginio vieneto aukso turinį, tai skirtingos nacionalinės valiutos turėdavo fiksuotą tarpusavio santykį. Pavyzdžiui, JAV prilygino dolerio vertę 25 granams (1 granas lygus 0,0648 g) aukso, o Didžioji Britanija prilygino svaro sterlingo vertę 50 granų aukso. Vadinasi, svaras kainavo 50/25 dolerio arba 1 sv. st. už 2 $. Valiutos kursui buvo leidžiama svyruoti apie monetinį aukso paritetą siauruose aukso taškų ribose. Aukso standarto sąlygomis valiutos kursas negalėjo nukrypti nuo aukso taškų, kadangi pasiekus šias ribas, savo skolų padengimui geriau apsimokėjo išvežti į užsienį ar įvežti į šalį auksą, o ne “nukrypusią” valiutą. Panaikinus aukso standartą, aukso taškų mechanizmas nustojo veikti.
Didžioji pasaulinė ekonominė krizė (1929-1933 m.) paruošė dirvą aukso standarto panaikinimui. Pablogėjus nacionalinės gamybos ir užimtumo rodikliams, gerovės atkūrimas tapo pirmaeiliu nukentėjusių šalių tikslu. Kiekviena šalis bijojo, kad joje vykstantys ekonominio pakilimo procesai gali nutrūkti dėl mokėjimų balanso deficito, kuris būtų privedęs prie aukso sutekėjimo ir veiklos aktyvumo sumažėjimo. Iš tikrųjų įvairios šalys, kurios laikėsi aukso standarto, bandė devalvuoti savo valiutą aukso atžvilgiu tam, kad didėtų eksportas ir mažėtų importas. Šios devalvacijos ir buvo pagrindinė aukso standarto panaikinimo prielaida.Fiksuoti valiutų kursai. Dolerio standartas
Esant aukso standartui naudojami fiksuoti valiutų kursai. Valiutų kursai yra fiksuoti, bet šalims leidžiama jį reguliuoti tam tikrose ribose. Ši sistema pradėjo veikti 1944 m. ir pavadinta Breton-Vudo, nes šiame mieste vyko konferencija. Jos metu buvo susitarta sukurti reguliuojamai fiksuotų valiutų kursų sistemą ir įkurti Tarptautinės valiutos fondą. Naujoji sistema numatė šias valiutinio mechanizmo veikimo taisykles: – tarptautinių atsiskaitymų liberalizaciją, t.y. valiutų konvertuojamumą; – tarptautinių atsiskaitymų stabilumą, t.y. valiutinių paritetų nekeičiamumą; – mokėjimų balansų pusiausvyros palaikymą.
Mokėjimų balansų pusiausvyrą buvo numatyta palaikyti trimis būdais : – siekiant padidinti eksportą ir mažinti vidaus vartojimą, vykdyti griežtą vidaus ekonominę politiką; – sukurti TVF kredito mechanizmą, leidžiantį padėti toms šalims, kurios patiria laikinus užsienio atsiskaitymų sutrikimus; – taikyti kraštutinę priemonę – valiutų devalvavimą.
Prireikus sureguliuoti gilius mokėjimų balanso pasiausvyros pažeidimus, TVF leido kiekvienai valstybei, fondo narei, keisti valiutos vertę 10% ribose be atskiro fondo leidimo. Tokiu būdu buvo stengiamasi užkirsti kelią savavliškoms šalių valiutų devalvacijoms. Kadangi šalys sutiko nustatyti savo valiutų kursus dolerio atžvilgiu, buvo įtvirtintas dolerio standartas – valiutinė sistema, pagrįsta dolerio viešpatavimu. Tuo laikotarpiu egzistavo griežtai reglamentuotas dolerio ir aukso ryšys. Breton-Vudso sistema numatė naudoti auksą ir dolerį kaip tarptautinius valiutos rezervus. Doleris buvo pripažintas pasauliniais pinigais dėl dviejų pagrindinių priežasčių :
– JAV po II Pasaulinio karo turėjo labiau negu kitos šalys išvystytą ekonomiką; – JAV sukaupė didžiulį aukso kiekį ir nuo 1934m. iki 1971m. vykdė aukso supirkimo ir pardavimo užsienio finansų organams politiką pagal fiksuotą kainą – 35 dolerius už unciją. Todėl doleris buvo tapęs faktišku aukso pakaitalu.Pagrindinis skirtumas tarp aukso ir dolerio standarto buvo tas, kad šalies vidaus pinigų pasiūla neturėjo jokio ryšio su tomis dolerio atsargomis, kurios laikomos banke. Įvairių šalių vyriausybės galėjo spausdinti tiek pinigų, kiek norėjo. Dolerio standartas slopino reguliavimo mechanizmo, sukurto aukso standarto sąlygomis, veikimą. Kaip žinome, esant aukso satandartui, šalys su mokėjimų balanso deficitu netekdavo aukso, ir jų vidaus pinigų pasiūla kristadavo. Dėl tos priežasties vidaus kainų lygis sumažėdavo, o konkurencingumas pradėdavo didėti. Vyraujant dolerio standartui, šalys su mokėjimų balanso deficitu taip pat netekdavo pinigų, kadangi vietiniai gyventojai sumokėdavo užsieniečiams daugiau negu iš jų gaudavo. Tačiau niekas negalėjo sukliudyti šalies vyriausybei paprasčiausiai prispausdinti daugiau pinigų, norint atstatyti šalies vidaus pinigų pasiūlą iki pradinio lygio. Kadangi mokėjimų balanso deficitas išlikdavo, vyriausybė turėdavo sunaudoti vis daugiau ir daugiau savo užsienio valiutos saugomų rezervų tam, kad tą deficitą padengtų. Tačiau galų gale užsienio valiutos rezervai baigdavosi. Tuomet šalis turėdavo devalvuoti savo valiutą, nustatydama žemesnę savo valiutos pariteto vertę dolerio atžvilgiu, kartu padidindama savo prekių konkurencingumą tarptautinėje rinkoje. Pirmasis trūkumas būdingas fiksuotų kursų su ribotais kurso nukrypimais nuo pariteto sistemai. Tokioje sistemoje valiutų kursai paprastai turi būti fiksuoti, o laipsniškai vykdomi su pasikartojančiais intervalais valiutos kurso reguliavimai prieštaravo veikiančios sistemos ypatybėms. Dolerio standartas turėjo ir antrą trūkumą. Kadangi doleriai tapo pasauline mainų priemone, JAV įsigijo neišeikvojamus užsienio valiutų rezervus – JAV vyriausybė visuomet galėjo padengti savo šalies mokėjimų balanso deficitą spausdindama daugiau dolerių. Jeigu JAV susidarydavo maži mokėjimų balanso deficitai, dolerio atsargos kitų pasaulio šalių centriniuose bankuose išlikdavo mažai tepakitę. Tai būdavo naudinga pasaulinių pinigų pasiūlai, nes ji augdavo tik lėtai.
Plaukiojančių valiutų kursų panaudojimo problemos
Esant fiksuotam valiutos kursų režimui, vienoje šalyje negali amžinai vyrauti aukštesni vidaus infliacijos tempai. Palaipsniui, brangstant tos šalies prekėms tarptautinėje rinkoje, ji tampa mažiau konkurencinga, didėja mokėjimų balanso ir prekybos balanso deficitas. Tačiau, kai valiutų kursai plaukiojantys, šalys neribotai išlaiko skirtingus vidaus infliacijos tempus. Jeigu šalyje kur infliacijos tempai yra aukšti, valiutų kursai sumažėja vienu metu, tai perkamosios galios paritetas bus išlaikytas ir tarptautinis konkurencingumas liks nepakitęs. Tarptautinis konkurencingumas nustatomas, lyginant įvairių šalių prekių santykines kainas, įvertintas vienoda valiuta. Perkamosios galios pariteto taikymas nominaliesiems valiutos kursams, esant plaukiojančių valiutos kursų sistemai, padeda išlaikyti tarptautinio konkurencingumo lygį pastovų. Šalyse, kuriose infliacijos tempai aukštesni, negu jų konkurentų, nominalusis valiutos kursas sumažės, o šalyse, kur infliacijos tempai žemesni, negu konkurentų – valiutos kursas padidės. Viena iš plaukiojančiųjų valiutos kursų režimo ypatybių yra ta, kad šis režimas ilguoju periodu gali sureguliuoti didžiulius tarptautinius vidaus infliacijos vystymosi ir pinigų masės augimo tempų skirtumus. Tačiau plaukiojantys valiutų kursai neišlaiko perkamosios galios pariteto trumpuoju periodu. Plaukiojantieji valiutos kursai parodo kiekvieną dieną vykstančius valiutos paklausos ir pasiūlos pasikeitimus valiutų rinkoje. Valiutos paklausa ir pasiūla padidėja dėl operacijų mokėjimo balanso einamojoje sąskaitoje – tarptautinės prekių ir paslaugų prekybos sąskaitoje, ir veiksnių, atspindinčių mokėjimo balanso kapitalo sąskaitoje. Valiutos pasiūlai ir paklausai, taip pat ir valiutos kursui turi įtakos palūkanų norma.
Reguliuojamai plaukiojantieji valiutų kursai
Nuo 1973m., kai Bretono Vudso fiksuotų valiutos kursų sistema buvo pakeista plaukiojančiųjų valiutų kursų režimu, retai buvo leidžiama valiutų kursams svyruoti absoliučiai laisvai. Trumpuoju laikotarpiu centriniai bankai veržiasi į užsienio valiutų rinką, stengdamiesi sumažinti valiutos kurso svyravimus arba pakeisti juos vyriausybės norima linkme.
Tokia intervencija padėdavo sumažinti trumpalaikius valiutos kurso svyravimus, bet ilguoju periodu tai nesukeldavo didelių valiutos kurso kitimo tendencijos pokyčių. Centriniai bankai, turėdami didelius užsienio valiutos rezervus, galėjo prekiauti užsienio valiutų rinkoje dempingo pagrindais, t.y. stengdamiesi pakeisti valiutos kurso pusiausvyrą. Tačiau spekuliantų fondai yra didesni, todėl jų judėjimas gali paversti niekais vyriausybės bandymus dirbtinai pakeisti savo valiutos kursą. Todėl centriniai bankai turėjo valdyti trumpalaikius savo šalių valiutų kursų pasikeitimus arba juos stabilizuoti. Svarbiausia, kad reguliuojamai plaukiojančiųjų valiutų kursų režimas suteikė ne tik ilgalaikį lankstumą valiutų kursams, kuris būtinas mokėjimų balansų pusiausvyros pažeidimams panaikinti, bet ir užtikrino jų finansų skatinimą bei palaikymą. Reguliuojamai plaukiojančių valiutų kursų režimo šalininkai teigia, kad toks režimas turi šiuos pranašumus : – užtikrina tarptautinės prekybos augimą; – padeda įveikti nuolat pasaulio ekonomiką lydinčius smūgius;Tačiau vyravo ir nuomonė, kad reguliuojamai plaukiojantys valiutų kursai buvo itin nepastovūs. Jie keitėsi net tuomet, kai atitinkamos ekonominės ir finansinės konkrečios šalies sąlygos buvo stabilios. Šio režimo kritikų nuomone, reguliuojamai plaukiojančių valiutos kursų režimas nesugebėjo susidoroti su mokėjimų balanso pusiausvyros pažeidimais. Jų nuomone, JAV dėl to turėjo pastovų mokėjimų balanso deficitą.Vyraujant JAV mokėjimų balanso deficitui, dolerio kursas smarkiai nukrito. Todėl 1987m. septynios labiausiai industriškai išsivysčiusios šalys priėmė nutarimą stabilizuoti dolerio kursą, nes tolimesnis jo nuvertėjimas būtų buvęs pražūtingas “septynetuko” šalių ekonominiam augimui. Todėl siekdamos palaikyti dolerio vertę valiutų rinkose, “septynetuko” šalys supirko didelį dolerių kiekį. Pradedant nuo 1987m., norėdamos palaikyti dolerio santykio stabilumą, jos vykdė valiutinę intervenciją.
Šiuolaikinių valiutos kursų rūšys
TVF narės gali pasirinkti savo nuožiūra tiek fiksuotą, tiek ir lankstų valiutos kursą arba jų mišrų variantą. TVF terminologijoje yra 5 valiutos kurso rūšys.
1. Nepriklausomi plaukiojantys kursai. Nepriklausomas valiutos kursas remiasi vadinamuoju separatiniu valiutos plaukimu, kai jo kursas susidaro priklausomai nuo devizų pasiūlos ir paklausos rinkoje santykio. Ši sistema vadinama “valdomu” plaukiojimu, nes valiutos kursas susidaro ne tik veikiant rinkos jėgoms, bet ir įsikišant centriniams bankams. Šią valiutos kurso rūšį panaudoja pirmiausia labiausiai išsivysčiusios šalys: JAV, Kanada, Didžioji Britanija, kai kurios OPEK šalys – Kataras, Saudo Arabija, Indija.2. Bendri plaukiojantys kursai. Pagrindinai tokia sistema naudojama Europos valiutinėje sistemoje – atsiskaitymams tarpusavyje šalys naudoja fiksuotus valiutos kursus su apibrėžta svyravimų riba. Kitų šalių atžvilgiu šių valstybių valiutos plaukioja, t.y. taiko principus, būdingus pirmos grupės valstybėms.
3. Netiesiogiai susijusieji valiutos kursai. Šiai valiutos kurso rūšiai būdingas bruožas – nustatyti griežtai fiksuotą dydį vienos iš vadovaujančių šalies valiutos atžvilgiu. Tai labiausiai priklausomas valiutos kursas ir jį naudoja beveik pusė TVF narių.
4. Krepšiu susijusieji valiutos kursai. Šie kursai numato santykinai SDR krepšio arba kito dirbtinai kontroliuojamo valiutinio krepšio fiksuotą valiutos kursą.
5. Valiutos kursas pagal “čiuožiančio pariteto” sistemą. Šį kursą naudojančios šalys nustato tvirtą valiutos kursą su atskiromis valiutomis, tačiau ryšys tarp valiutų dinamikos ne automatiškas, o apskaičiuojamas pagal ypatingas koreguojančias formules.
Fiksuotų ir plaukiojančių valiutų kursų naudojimo pranašumai ir trūkumai
Svarbiausi argumentai “už” ir “prieš” skirtingų valiutų kursų režimų naudojimą yra pastovumas ir pažeidžiamumas; finansinės tvarkos palaikymas; apribojimų prekyboje ir tarptautiniuose mokėjimuose pasirinkimo teisė. Skirtingi valiutų kursų režimai užtikrina pastovumą, įveikia nominaliąsias ir realiąsias deformacijas. Nominaliosios deformacijos atsiranda tada, kai skirtingose šalyse yra labai skirtingi infliacijos tempai. Realiosios deformacijos būna tada, kai pasaulinis ūkis patiria didžiulius realius sukrėtimus – pavyzdžiui, keturgubą naftos kainų padidėjimą. Vienas iš fiksuotų valiutų kursų režimo trukumų yra tas, kad šis režimas visiškai atmeta valiutos kurso keitimo galimybę (išskyrus atsitiktinius atvejus). Vadinasi, ši sistema negali prisitaikyti prie nominaliųjų ar realiųjų deformacijų. Šalys, kuriose infliacijos tempai yra aukštesni negu jų tarptautinių konkurentų, laipsniškai taps mažiau pajėgios konkuruoti tarptautinėse rinkose. Tokios šalys privalės vykdyti griežtą vidaus monetarinę ir fiskalinę politiką, kad sumažintų infliacijos tempus, palyginus su kitomis pasaulio valstybėmis, arba įvykdyti valiutos devalvaciją tam, kad atsistatytų valiutos kursas iki jo perkamosios galios pariteto lygio. Ir jeigu toje šalyje infliacijos tempai išliks aukštesni negu kitose valstybėse, norint išlaikyti savo tarptautinį konkurencingumą, jai reikės reguliariais intervalais kartoti devalvaciją.
Vadinasi, išskyrus atvejus, kai šalys vykdo tokią vidaus monetarinę politiką, kuri sukelia nevienodus infliacijos tempus, fiksuotų valiutos kursų sistema negali susidoroti su deformacijomis. Todėl, esant fiksuotų kursų režimui, vienos šalys turėjo reguliariai vykdyti valiutų devalvaciją, o kitos – revalvaciją. Jeigu šie valiutų kursų reguliavimai kartojasi dažnai, jie žlugdo fiksuotų valiutų kursų sistemą. Kadangi fiksuotų valiutų kursų sistema negalėjo susidoroti su nominaliosiomis ir realiosiomis pasaulio ūkio deformacijomis, ji buvo pakeista plaukiojančiųjų valiutų kursų sistema. Ši sistema buvo pajėgi įveikti tuos didžiulius smūgius, kuriuos patyrė pasaulinis ūkis šio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tačiau vyrauja nuomonė, kad vienas iš plaukiojančiųjų valiutų kursų režimo trūkumų – jo ypatingas nepastovumas. Reikėtų prisiminti, kad tarptautinį konkurencingumą veikia realusis valiutos kursas. Kai valiutos kursas yra fiksuotas, konkurencingumas pasikeičia daug greičiau tada, kai infliacijos tempų skirtumai tarp šalių yra dideli ir nepastovūs. Dirbtinis nominaliojo valiutos kurso palaikymas sukelia infliacijos nepastovumą, ir tai turi įtakos konkurencingumo lygiui. Vadinasi, nepastovumas, esant fiksuotiems kursams pasireiškia daug sudėtingesne forma. Smūgiai, kuriuos patiria pasaulio valiutinė sistema, nepriklauso nuo veikiančio valiutos kurso režimo. Plaukiojantieji valiutų kursai dėl savo lankstumo ir nepastovumo tinkamiau priima smūgius ir susidoroja su jais. Plaukiojantieji valiutų kursai leidžia įvairioms šalims neribotai ilgą laiką palaikyti skirtingus infliacijos tempus. Šalyse, kuriose infliacijos tempai yra aukštesni, per ilgą periodą valiutos kursai sumažins perkamosios galios paritetą ir tarptautinį konkurencingumą. Plaukiojantieji valiutų kursai neužkerta kelio vidaus pinigų masės augimui ir aukštų vidaus infliacijos tempų palaikymui atskirose šalyse. Todėl, šio valiutos kurso režimo kritikų nuomone, jis neužtikrina finansinės tvarkos. Esant fiksuotų valiutos kursų sistemai, tos šalys, kuriose infliacijos tempai yra aukštesni už vidutinį lygį, taps vis labiau nekonkurencingas. Jeigu jos nenumato vykdyti savo valiutos kurso devalvacijos, jos bus priverstos naudoti tokią vidaus politiką, kuri leistų sumažinti infliacijos tempus iki kitų pasaulio šalių lygio.LITERATŪRA
A.Jakutis, V.Petraškevičius, A.Stepanovas, L.Šečkutė, S.Zaicev “Ekonomikos teorijos pagrindai” Kaunas 2000