TARPTAUTINĖ VALIUTŲ SISTEMA IR
MOKĖJIMO BALANSAS
Valiuta ir valiutų sistema
Daugelyje pasaulio šalių kaip atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė yra naudojami tik tos šalies nacionaliniai pinigai. Todėl norint sudaryti prekybinius sandorius su užsienio partneriais reikia turėti galimybe įsigyti atitinkamos šalies pinigų, t. y. jos valiutos. Valiuta vadinami tie patys nacionaliniai pinigai, naudojami tarptautiniams atsiskaitymams.
Tarptautinių sandorių ypatybė ta, jog čia naudojamos dvi arba daugiau skirtingų valiutų. Užsienio valiuta įsigyjama užsienio valiutų rinkoje keičiant joje nacionalines valiutas rinkos nustatytu santykiu, vadinamu valiutos kursu. Valiutos kursas yra jos kaina, išreikšta kita valiuta.
Todėl valiutos keitimas valiutų rinkoje vadinamas jos pirkimu arba pardavimu.
Atsiskaitymai valiuta nustato ir valiutinius valstybių santykius.
Valiutiniai santykiai – tai tarptautinių ekonominių santykių dalis, susijusi su tarptautiniais atsiskaitymais, kreditinėmis ir valiutinėmis operacijomis tarp įvairių šalių privačių asmenų, įmonių, bankų, vyriausybių bei tarptautinių organizacijų. Valiutinių santykių subjektai yra skirstomi i šalies rezidentus ir nerezidentus. Rezidentai – tai fiziniai asmenys, turintys nuolatine gyvenamąją vietą šalyje, ir juridiniai asmenys, sukurti vadovaujantis šalies įstatymais, o jų buveinės yra šioje šalyje.
Nerezidentai – tai fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra už šalies ribų, taip pat juridiniai asmenys, įsteigti remiantis užsienio valstybių įstatymais, o jų buveinės yra už šalies ribų. Šalies teisinių normų ir institucijų kompleksas, reguliuojantis valiutinius santykius, bei patys valiutiniai santykiai sudaro šalies valiutų sistemą. Nacionalinių valiutų sistemų pagrindiniai elementai yra:
1) nacionalinis valiutos vienetas, t. y. piniginis vienetas, naudojamas atsiskaityti su kitomis šalimis;
2) šalies valiutiniai rezervai, jų sudėtis bei dydis;
3) nacionalinės valiutos pariteto, t. y. jos santykių su užsienio valiutomis, nustatymo mechanizmas;
4) valiutos keičiamumo laipsnis bei kiti valiutiniai apribojimai;
5) tarptautinių atsiskaitymų bei operacijų naudojant užsienio valiutą tvarka;
6) nacionalinės institucijos, reguliuojančios valiutinius santykius, bei jų statusas.
Šalies valiutiniai rezervai – tai užsienio valiuta, kurią kaupia ir saugo centriniai šalių bankai, sudarydami tarptautinių atsiskaitymų bei užsienio investicijų rezervus. Nacionalinės valiutos paritetas, t. y. Jos keitimo į užsienio valiutą santykis, gali būti nustatomas atitinkamu
įstatymu arba parenkant jos kurso formavimo režimą. Lietuvos nacionalinės valiutos – lito kursas yra nustatytas Lietuvos banko valdybos sprendimu remiantis Lietuvos Respublikos lito patikimumo Įstatymu, bazinės valiutos –
euro atžvilgiu. Lito ir užsienio valiutų santykio nustatymo tvarka yra reglamentuota Lietuvos banko valdybos nutarimu „Dėl lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo tvarkos”, patvirtintu 1998 m. Pagal šią tvarka lito ir užsienio valiutų (išskyrus bazinę valiutą
– eurą) santykiai nustatomi pagal oficialų lito ir bazinės valiutos kursą atsižvelgiant i bazinės valiutos ir užsienio valiutų kursus užsienio valiutų rinkoje. Lito ir Lietuvos ūkio subjektams svarbiausių valiutų santykiai nustatomi kiekvieną darbo dieną. Lito ir kitų valiutų, turinčių reikšmės
Lietuvos ūkio subjektams, santykiai nustatomi kartą per savaitę. Bazinės valiutos ir užsienio valiutos kursas nustatomas pagal duomenis, pateikiamus
„Reuters” informacinėje sistemoje 10 vai. Lietuvos laiku. Jeigu „Reuters”
informacinėje sistemoje reikiamų duomenų nėra, naudojami „Bloomberg” arba
„Dow Jonės” „Telerate” informacinių sistemų duomenys. Lito ir užsienio valiutų santykiai pateikiami Lietuvos komerciniams bankams, užsienio bankų filialams (skyriams), veikiantiems Lietuvos Respublikoje, ūkio subjektams ir kitiems subjektams, kurių sąrašą nustato Lietuvos banko Rinkos operacijų departamentas. Valstybės nustatomi esminiai valiutiniai apribojimai išreiškiami jos keičiamumo laipsniu. Valiutos keičianiumas – tai tam tikras valiutinisfinansinis režimas, kuris leidžia visose arba tam tikrose tarptautinėse operacijose nacionalinę valiutą pakeisti i užsienio valiutą.
Valiutos keičiamumas reiškia, jog nacionalinė valiuta tam tikru laipsniu atlieka pasaulinės valiutos vaidmenį. Yra trys valiutos keičiamumo lygiai:
laisvai
keičiama, iš dalies keičiama ir nekeičiama valiuta. Laisvai keičiama valiuta – tai piniginiai vienetai, kurie laisvai ir neribotai keičiami į kitas užsienio valiutas ir tarptautines mokėjimo priemones bet kuria forma ir naudojami atliekant visų rūšių operacijas. Prie tokių valiutų priskiriamos rezervinės valiutos, visuotinai naudojamos šalių valiutiniams rezervams sudaryti, bei stiprios ekonomikos šalių valiutos.
Laisvai arba visiškai konvertuojamos valiutos funkcionavimo režimas, reiškiantis galimybę panaudoti ją visose tarptautinėse operacijose ir neribotais kiekiais keisti i kitų šalių nacionalines valiutas, kartu reiškia, jog šiai valiutai neegzistuoja jokie valiutiniai apribojimai.
Laisvu valiutos keitimu išreiškiamas ir pasitikėjimas ja, pagrįstas nacionalinio ūkio pastovumu bei jo plėtros galimybėmis. Iš dalies keičiama valiuta – tai nacionalinė šalių valiuta, kurios keičianiumas vienaip ar kitaip apribojamas tam tikrų asmenų atžvilgiu arba kai kuriose operacijose. Ši valiutos rūšis keičiama tik į kai kurias užsienio valiutas ir naudojama ne visiems
tarptautiniams mokėjimams ir atsiskaitymams. Tokio valiutinio režimo įvedimo priežastis gali būti ekonominis šalies nestabilumas, pinigų ir kredito sistemos išbalansavimas ir kt. Nekeičiama, arba uždara, valiuta –
tai nacionalinė valiuta, kuri atlieka pinigų funkcijas tik šalies viduje ir negali būti keičiama į kitas užsienio valiutas. Pagrindinė tokio valiutinio apribojimo priežastis – silpna šalies ekonomika.
Valiutos keičianiumas gali būti išorinis ir vidinis. Išorinis valiutos keičianiumas nustatomas užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, t.y. ne rezidentams. Išorinis valiutos keičianiumas yra ribotas, jei jis nustatomas tik kai kuriems tarptautiniams atsiskaitymams. Vidinis keičiamumas reiškia, jog konkrečios šalies piliečiai ir organizacijos, t. y. rezidentai, gali pirkti užsienio valiutą arba savo nacionalinius pinigus (už užsienio valiutą) ir atsiskaityti nacionaline valiuta šalies viduje be jokių ribojimų ir suvaržymų. Keičiamumo laipsni nustato valstybė specialiuose norminiuose aktuose. Be keičiamumo galimi ir kiti valiutiniai ribojimai bei suvaržymai, kuriuos nustato valstybė įstatyminiu arba administraciniu būdu.
Valiutiniai apribojimai – tai draudimai, apribojimai bei reglamentavimas operacijų, atliekamų naudojant valiutą arba valiutines vertybes, pavyzdžiui,
apribojimai perkant arba parduodant užsienio valiutas, ivežant ir išvežant nacionalinę ar užsienio valiutas arba kitokius valiutinio reguliavimo objektus. Tokio reguliavimo priežastys gali būti įvairios: valiutos trūkumas, užsienio skolos didėjimas, nepalankus mokėjimo balansas ir pan.
Valiutinis reguliavimas – tai valstybinių organų veikla, nukreipta operacijų užsienio valiuta tvarkai reglamentuoti. Operacijas užsienio valiuta Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Įstatymas, priimtas 1993 m., bei kiti teisės aktai, tarp jų ir
Lietuvos banko nutarimai, pavyzdžiui, Operacijų užsienio valiuta vykdymo
Lietuvos bankuose tvarka, patvirtinta 1993 m., bei tais pačiais metais patvirtintos Valiutų supirkimo, pardavimo ir keitimo taisyklės. Lietuvos
Respublikos juridiniai ir fiziniais asmenys turi teisę atidaryti užsienio valiutos sąskaitas Lietuvos Respublikos ir užsienio bankuose. Užsienio valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę užsienio valiutą laikyti Lietuvos Respublikos bankuose. Užsienio valiuta gali būti
naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams šalių susitarimu negrynaisiais, o eurais – ir grynaisiais pinigais. Operacijas užsienio valiuta (pirkimą, pardavimą, keitimą, paskolų teikimą ir kt.) atlieka tik bankai, turintys
Lietuvos banko leidimą. Leidimus šioms operacijoms Lietuvos bankas išduoda atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikoje registruotų bankų pasirengimą vykdyti šias operacijas užsienio valiuta. Be nacionalinių, veikia ir regioninės valiutų sistemos, kurias sudaro
nacionalinės valiutų sistemos, veikiančios pagal tarptautinių sutarčių arba susitarimų, kuriuos pasirašo atskiro regiono valstybės, nustatytas taisykles. Tarptautinių ekonominių santykių plėtotė sukūrė ir pasaulinę valiutų sistemą. Tai valiutinių santykių organizavimo forma, kuri atsirado plėtojantis pasauliniam ūkiui ir buvo įteisinta tarptautiniais susitarimais. Svarbiausia valiutų sistemos charakteristika – valiutų kursų nustatymo būdas. Yra du pagrindiniai valiutų kursai: fiksuotas ir laisvai svyruojantis. Fiksuotas kursas reiškia valiutų pariteto (santykio)
nustatymą griežta proporcija arba leidžiamas jo nežymus svyravimas.
Fiksuotą valiutos kursą nustato ir jo pastovumą užtikrina pinigų politiką vykdančios valstybės institucijos, parinkdamos atitinkamą valiutos kurso reguliavimo būdą. Lietuvos nacionalinės valiutos – lito kursas fiksuotas bazinės valiutos – euro atžvilgiu. Laisvai svyruojantis, arba lankstus, valiutos kursas – tai valiutos kursas, kuris nustatomas valiutų rinkoje ir kuris gali kisti kintant valiutų pasiūlai arba paklausai. Šiuolai-
kinė fiksuoto valiutos kurso sistema paprastai yra reguliuojamo valiutų kursų sistema, nes nustatyto lygio nacionalinės valiutos kursui palaikyti būtinos šalies centrinio banko „intervencijos” į valiutų rinkas.
Šiuolaikinė lankstaus valiutų kursų sistema taip pat yra reguliuojama siekiant
sumažinti valiutų kursų svyravimus. Jeigu kylant užsienio valiutos paklausai nacionalinės valiutos kursas krinta, tai centrinis šalies bankas, parduodamas tam tikrą užsienio valiutos kieki, padidina jos pasiūlą ir kartu neleidžia staigiai kristi nacionalinės valiutos kursui. Ir atvirkščiai, jei nacionalinės valiutos kursas staigiai kyla, tai centrinis šalies bankas superka užsienio valiutą kartu padidindamas nacionalinės valiutos pasiūlą ir pristabdo jos kurso kilimą.
Tarptautinės valiutų sistemos raida
Žinomos trys pagrindinės valiutų sistemos, besiskiriančios valiutų kursų reguliavimo mechanizmais. Tai aukso standartas, kurio buvo atsisakyta XX a.
pradžioje, reguliuojamo ir lankstaus valiutų kurso sistemos. Pirmosios dvi priskiriamos fiksuotų valiutų kursų sistemai.
Aukso standarto sistema buvo pagrista šiais principais: 1) piniginio vieneto atitiktis nustatytam aukso kiekiui; 2) popierinių pinigų keitimas i auksą; 3) pinigų kiekio atitiktis aukso kiekiui. Trečiasis principas reiškia, jog pinigų masė ir bankų aukso atsargų kiekis buvo susieti santykiu,
kuri nustato pirmasis principas, t. y. buvo sakoma, jog popieriniai pinigai padengti auksu. Popierinių pinigų padengimas auksu nebūtinai turėjo būti šimtaprocentinis, nes atskiri individai nedažnai popierinius pinigus konvertuodavo i auksą. Kita vertus, aukso turėjo užtekti prekybos
balanso deficitui padengti, nes šalys vienos su kitomis atsiskaitydavo auksu, kuris vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį. Paprastai auksu būdavo padengiama dalis valiutos – maždaug 30 proc.
Kadangi šioje sistemoje kiekvienos šalies piniginis vienetas turėjo aukso kiekio atitikmenį, tai valiutų kursai lengvai apskaičiuojami kaip šių atitikmenų santykiai. Aukso standartas veikė kaip savaiminis valiutų kursų reguliavimo mechanizmas, todėl valiutų kursai buvo stabilūs.
Jeigu, tarkime, vienos šalies prekės tampa labai paklausios kitoje šalyje, tai padidėja pirmosios šalies valiutos paklausa, o kartu ir jos kursas.
Aukso standarto sistemoje auksas vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį ir susidaręs šalies prekybinio balanso deficitas turėjo būti padengtas auksu.
Auksas iš importuojančios šalies išvežamas į eksportuojančią šalį. Dėl to sumažėja prekes importuojančios šalies aukso atsargos, o kartu ir jos pinigų kiekis, nes aukso standarto sąlygomis pats auksas yra
pinigai. Tuo tarpu eksportuojančios šalies aukso atsargos atitinkamai padidėja. Padidėja ir šios šalies pinigų kiekis. Padidėjus eksportuojančioje šalyje pinigų kiekiui didėja visuminė paklausa ir kyla prekių kainos. Padidėjusios prekių kainos stabdo šalies eksportą ir kartu mažina šios šalies valiutos paklausą. Importuojančioje šalyje sumažėjus pinigų kiekiui mažėja visuminė paklausa ir prekių kainos. Todėl importas mažėja, o eksportas didėja. Didėja šalies valiutos paklausa užsienio valiutų
rinkoje. Tai stabdo aukso išvežimą iš šalies ir atkuria ankstesnį valiutos kursą. Taigi aukso standarto sistema pati palaikydavo pastovų valiutų kursą be jokio pašalinio Įsikišimo. Tačiau ši sistema turėjo ir trūkumų. Bene svarbiausias iš jų tas, kad aukso standartas neleido šalims vykdyti savarankiškos ekonomikos reguliavimo politikos. Savaiminis valiutų kursų reguliavimo mechanizmas neretai galėjo prieštarauti šalies ekonominiams tikslams, pavyzdžiui, trukdyti pinigų politikos priemonėmis
skatinti gamybą ir mažinti nedarbą. Jei auksas išvežamas iš šalies, kurioje prasidėjo nuosmukis, tai pinigų kiekio mažėjimas mažina visuminę paklausą ir didina nedarbo lygį, t. y. didina nuosmukį. Jeigu auksas įvežamas i šalį, kurios ekonomikoje atsirado infliaciją skatinančių veiksnių, tai pinigų kiekio didėjimas tik spartins infliaciją. Abiem atvejais norint pakeisti padėti būtina priešinga pinigų politika, kuri ne visada neįmanoma esant aukso standarto sistemai. Aukso standarto sistema veikė nuo XIX a.
pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo. Ši sistema žlugo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai buvo nutrauktas laisvas popierinių pinigų keitimas į auksą. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui buvo pabandyta grąžinti aukso standarto sistemą aukso devizų standartų forma. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą kai kurie centriniai bankai laikė savo rezervus užsienio valiutų forma, t.
y. Didžiosios Britanijos svarų, JAV dolerių ir kitų valiutų bankų indėliais, iždo vekseliais, čekiais, vekseliais. Tai leido 1922 m. Genujos konferencijoje priimti sprendimą įvesti aukso devizų sistemą, kurioje valiuta buvo keičiama į auksą ne tiesiogiai, o per devizus. Šie vėliau galėjo būti keičiami i auksą. Tokiomis devizų valiutomis buvo parinktas JAV
doleris bei Didžiosios Britanijos svaras, kurie turėjo savo aukso atitikmenis. Ši sistema gyvavo neilgai – iki didžiosios pasaulinės krizės
1929-1933 m., kuri galutinai sugriovė aukso devizų sistemą. Tai reiškė aukso standarto sistemos pabaigą.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje keturi penktadaliai pasaulio aukso atsargų susikaupė JAV. JAV doleris buvo keičiamas tvirtu oficialiu kursu į auksą – 35 doleriai už l aukso unciją (31,1 g aukso). Tai leido sukurti naują pasauline valiutų sistemą. Šios sistemos pagrindai buvo padėti 1944
m., kai JAV mieste Bretone Woodse kelių šalių atstovai pasiekė atitinkamą susitarimą. Šios šalys įsipareigojo palaikyti pastovų susitarimo nustatytą savo nacionalinių valiutų kursą JAV dolerio
atžvilgiu ir neleisti jam nukrypti daugiau kaip l proc. Savo ruožtu JAV
įsipareigojo kitų šalių centrinių bankų pateiktus dolerius keisti į auksą nustatytu kursu. Taigi šioje sistemoje pasaulinių pinigų vaidmenį, be aukso, ėmė vaidinti ir JAV doleris. Bretono Woodso sistema buvo pagrista šiais principais:
1) pasaulinės valiutinės sistemos pagrindas lieka auksas;
2) valiuta, pakeičianti auksą atliekant tarptautinius atsiskaitymus, pripažįstamas doleris;
3) doleris pripažįstamas tarpininku tarp nacionalinių popierinių pinigų ir aukso, t. y. visų valiutų paritetai nustatomi dolerio atžvilgiu, o per ji su auksu ir tarpusavyje.
Popieriniai pinigai kiekvienoje šalyje galėjo būti keičiami i dolerius, tačiau į auksą jie negalėjo būti keičiami. Tiktai šalių centriniai bankai turėjo teise pateikti dolerius JAV pakeisti juos i auksą. Doleris tapo rezervine valiuta, t. y. valiuta, kurią centriniai šalies bankai kaupia ir saugo tarptautiniams atsiskaitymams. Auksas buvo naudojamas tik kaip priemonė atskiroms šalims atsiskaityti. Kad galėtų palaikyti pastovius valiutų kursus neperžengdamos reikalaujamų ribų, šalys privalėjo sudaryti atitinkamus dolerių rezervus imdamos paskolas iš tam tikslui įkurto
Tarptautinio valiutos fondo TVF. Jei kurios nors šalies valiutų kursas imdavo kristi dolerio atžvilgiu, tai šios šalies centrinis bankas valiutų rinkoje imdavo supirkinėti savo valiutą apribodamas jos kieki rinkoje bei padidindamas JAV dolerių kieki, ir kursas būdavo atkuriamas. Jei šalies nacionalinės valiutos
kursas pernelyg kildavo, reikėdavo atlikti atvirkščią operaciją. Tačiau jei valiutos kurso kitimo tendencija būdavo ne trumpalaikė, o ilgalaikė, pavyzdžiui, dėl ilgalaikio užsienio prekybos deficito, tai šių priemonių neužteko. Tokiu atveju valiuta turėdavo būti devalvuojama, t. y. jos paritetas (kursas) sumažinamas dolerio atžvilgiu, arba revalvuojama didinant valiutos paritetą. Ši sistema buvo naudinga JAV, nes tik ji turėjo dolerio emisijos teise, kuri lengvai leido dengti šios šalies prekybos deficitą išspausdinant reikiamą dolerių kiekį.
Brettono Woodso, arba TVF, sistema veikė iki 1971 m., kai JAV pozicijos tarptautinėje finansų sistemoje akivaizdžiai susilpnėjo (1 lentelė).
1. lentelė. JAV aukso atsargų ir dolerių kiekio kitose valstybėse pokyčių raida
| Metai |1957|1967|1971|
|JAV aukso atsargos mlrd. dol. |22,9|12,1|10,2|
|Dolerių kiekis kitose valstybėse|15,0|33,1|64,2|
|mlrd. dol. | | | |
JAV 1971 m. buvo priversta atsisakyti dolerį keisti į auksą pagal oficialų kursą, o vėliau ir devalvuoti ji aukso atžvilgiu. 1971 m. buvo nustatytas dolerio kursas – 38 doleriai, o 1974 m. – 42,2 dolerio už aukso unciją. 8-
tojo dešimtmečio pradžioje dauguma šalių atsisakė palaikyti savo valiutų kursus pagal dolerio paritetą. Nuo 1973 m. auksą pradėjo pirkti ir pardavinėti ne pagal oficialiąją, o pagal rinkos kainą, kuri buvo nustatoma aukso rinkose. 1976 m. TVF iniciatyva sušauktame pasitarime Kingstone
(Jamaikoje) buvo nustatyti naujos tarptautinės valiutų sistemos pagrindai.
Jamaikos valiutų sistema, kuri veikia ir iki šiol, pagrista šiais principais:
1) visiškas pinigų atsiejimas nuo aukso ir jo, kaip pagrindo valiutų paritetams nustatyti, atsisakymas;
2) auksas tampa įprasta preke, kurios kainą nustato rinka.
Panaikinama bet kokia tarptautinė arba valstybinė aukso rinkų kontrolė.
Auksas netenka pasaulinių pinigų funkcijos, tačiau centrinis bankas ir toliau naudoja auksą kaip labai likvidų rezervą;
3) įvedama nauja rezervinė valiuta – specialiosios skolinimosi teisės (žinomas kaip angliško pavadinimo „Special Dranmg Rights” santrumpa
SDR), kurių emisiją vykdo TVF ir paskirsto tarp šalių – TVF narių proporcingai jų kvotoms TVF. SDR neišreikštos materialiniu pavidalu, o yra tik buhalteriniai įrašai specialiose šalių centrinių bankų ir TVF
sąskaitose. SDR naudojamas šalių
mokėjimo balanso deficitams ir skoloms TVF arba kitoms šalims padengti. SDR
vieneto vertė nustatoma TVF parinktų valiutų krepšelio pagrindu.
4) nacionalinių valiutų režimo pasirinkimo laisvė. Pačios šalys turi teisę pasirinkti savo nacionalinės valiutos režimą – fiksuotą arba lankstųjį.
Dauguma pasaulio šalių yra pasirinkusios laisvąjį valiutos kurso, nustatomo valiutų rinkose, režimą. Šiuo atveju leidžiama valiutų kursams svyruoti pagal valiutų paklausos arba pasiūlos pokyčius. Šioje sistemoje valiuta nuvertėja arba jos vertė didėja, bet nedevalvuojama arba reval-
vuojama kaip fiksuoto arba reguliuojamo valiutų kurso atveju. Tačiau svyruojantys valiutų kursai turi akivaizdžių trūkumų. Todėl praktikoje naudojamos kompromisinės sistemos, kai centrinis šalies bankas veikia valiutų kursus norima linkme – supirkdamas arba parduodamas atitinkamas valiutas. Šiuo požiūriu dabartinė sistema nėra tokia griežta kaip buvusi
TVF sistema. Valiutų kursų leidžiamos svyravimo ribos gali būti didesnės, o reikalui esant valiuta gali būti laipsniškai devalvuojama arba revalvuojama. Sistema, kurioje galimas laipsniškas valiutos devalvavimas ar revalvavimas, dar vadinama šliaužiančio valiutų kurso palaikymo sistema.
Nors pokario metais įkurtos tarptautinės pinigų sistemos seniai nebeliko, tačiau TVF, įkurtas šiai sistemai palaikyti, ir toliau veikia, o jo, kaip pasaulinės finansinės organizacijos, vaidmuo nemažėja. TVF – tarptautinė valiutinė kreditinė organizacija, turinti specializuotos Jungtinių Tautų institucijos statusą, įkurta 1944 m. Jungtinių Tautų Bretono Woodso konferencijos nutarimu. Šioje konferencijoje buvo nuspręsta įkurti dvi tarptautines finansines institucijas – TVF ir Tarptautini rekonstrukcijos bei plėtros banką (Pasaulio banką), kurios turėjo atlikti esminį vaidmenį kuriant tarptautinę pokario pinigų sistemą. TVF nare gali tapti kiekviena šalis, prisiimanti TVF chartijoje nustatytas teises bei įsipareigojimus. TVF įkūrimo metu šią Chartiją pasirašė 29 valstybės.
Pagrindiniai TVF tikslai:
1) skatinti tarptautinius valiutinius santykius ir juos reguliuoti nustatant valiutų kurso reguliavimo taisykles bei normas ir šalinti valiutinius apribojimus; 2) teikti šalinis narėms kreditus užsienio valiuta, kai jos susiduria su mokėjimų balanso sunkumais. TVF kapitalas kaupiamas iš valstybių narių įnašų, vadinamų kvotomis. Kvotos dydis kiekvienai šaliai nustatomas pagal specialius kriterijus atsižvelgiant į ekonominę šalies galią bei jos svarbą pasaulio ekonomikai.
Kvotos svarstomos kas penkeri metai ir gali būti padidinamos arba sumažinamos atsižvelgiant į Fondo poreikius ir ekonominę šalies padėti.
Kvotos dydis lemia maksimalią lėšų sumą, kuri gali būti paskolinta šaliai, bei šalies balsų skaičių TVF valdymo organe priimant sprendimus.
Didžiausią balsų skaičių TVF turi JAV, Didžioji Britanija, Vokietija,
Prancūzija ir Japonija. 1969 m. buvo sukurtos specialiosios skolinimosi teisės, kurios papildė finansinius Fondo išteklius. SDR buvo paskirstytos valstybėms narėms proporcingai jų turimoms kvotoms ir taip nustatyta šalies skolinimosi apimtis iš specialių Fondo lėšų, kurias sukuria SDR. SDR tapo pagrindiniu TVF atsiskaitymo vienetu. Jis naudojamas kaip apskaitos vienetas ir kitų tarptautinių organizacijų finansinėse operacijose. SDR
vieneto vertė apskaičiuojama kaip tam tikro skaičiaus valiutų, sudarančių valiutų krepšelį, kursų pasvertas vidurkis. Nuo 1981 m. valiutų krepšeli sudarė 5 šalių – JAV, Vokietijos, Japonijos, Prancūzijos, Didžiosios
Britanijos – nacionalinės valiutos. 1996 m. sausio l d. šių valiutų svoriai
SDR buvo tokie: JAV doleris – 39 proc., Vokietijos markė – 21 proc.,
Japonijos jena – 18 proc., Prancūzijos frankas – 11 proc., Didžiosios
Britanijos svaras sterlingų — 11 proc. Valiutų svoriai, iš naujo nustatomi kas penkeri metai, priklauso nuo jas leidžiančių šalių
prekių bei paslaugų eksporto bei šių šalių valiutų kiekio, laikomo visų valstybių narių rezervuose. SDR vieneto vertė paprastai būdavo šiek tiek didesnė nei JAV doleris. Aukščiausia TVF sprendimus priimanti institucija yra Valdytojų taryba, susidedanti iš kiekvienos šalies narės atstoto bei valdytojo. Paprastai atstovais būna šalių finansų ministrai arba centrinių bankų vadovai. Valdytojų taryba sudaro du komitetus – laikinąjį, patariantį valiutinės sistemos veikimo klausimais, ir plėtros, teikianti informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius. Kartą per metus Valdytojų taryba renkasi i posėdžius, kuriuose tvirtinami svarbiausi TVF sprendimai.
Vykdomasis Fondo organas yra Vykdomoji taryba, susidedanti iš 24 narių, kurie nuolat posėdžiauja TVF būstinėje Vašingtone. Vykdomajai tarybai vadovauja Valdytojų tarybos skiriamas ir jai at-
skaitingas vykdomasis direktorius. Tradiciškai juo skiriamas europietis siekiant kompensuoti JAV Įtaką stambiausioms tarptautinėms finansinėms organizacijoms, kurios atstovas paprastai vadovauja Pasaulio bankui.
Lietuvai 1992 m. įstojus į TVF buvo paskirta pradinė kvota, lygi 69 mln.
SDR. Su TVF buvo pasirašyti trys ekonomikos politikos memorandumai, kuriuose išdėstyti pagrindiniai Lietuvos ekonomikos reformos uždaviniai, atspindintys ir TVF reikalavimus šios organizacijos paskoloms gauti. Šių memorandumų pagrindu iš TVF buvo gauta 240 mln. SDR paskola.
Valiutų rinkos ir valiutų kursų nustatymas
Tarptautiniams sandoriams vykdyti reikiamas valiutos kiekis įsigyjamas valiutos rinkoje keičiant nacionalinės (arba kitos) valiutos tam tikrą kieki i reikiamą užsienio valiutos kieki. Nors ši valiutų keitimo procedūra ir vadinama valiutų pirkiniu arba pardavimu, bet ji skiriasi nuo prekių pirkimo šiuolaikinėje rinkoje. Valiutų pirkimas ir pardavimas atitinka tiesioginius prekių mainus, nes kiekvienas valiutų keitimo procedūroje dalyvaujantis subjektas kartu yra ir vienos valiutos pirkėjas, ir kitos pardavėjas vienu metu. Keičiamų valiutų kiekių santykis ir yra valiutų kursas, kuri nustato valiutų rinka, jei šis keitimas atliekamas rinkoje. Valiutų rinka – tai valiutinių ir organizacinių santykių sistema, susiklosčiusi keičiant (perkant ir parduodant) valiutas.
Valiutų rinkos – tai konkurencinės rinkos, nes jos apibūdinamos dideliu rinkos subjektų,
dalyvaujančių pirkimo ir pardavimo operacijose, skaičiumi, o kiekvieno iš jų perkamos arba parduodamos valiutos kiekis sudaro labai nedidelę rinkos dalį. Šioje rinkoje perkamos arba parduodamos „prekės”, t. y. valiutos, yra vienarūšės. Taigi valiutų rinka atitinka pagrindines tobulos
konkurencijos sąlygas. Valiutų rinka aptarnauja tarptautinę prekybą, todėl svarbiausi jos dalyviai yra prekių bei kapitalo eksportuotojai bei importuotojai. Šalies prekių bei paslaugų eksportuotojai bei šalies vertybinių popierių arba kitokio turto pirkėjai siekia įsigyti nacionalinės valiutos reikiamiems pirkimams mainais už užsienio valiutą. Tuo tarpu užsienio produkcijos importuotojams bei šalies subjektams, perkantiems turtą užsienyje, reikalinga užsienio valiuta, už kurią perkamos prekės bei kitas turtas užsienyje. Užsienio valiuta įsigyjama keičiant į ją nacionalinę valiutą.
Pavyzdžiui, lietuviškus pieno produktus Europos Sąjungos šalių vartotojai perka už eurus, tačiau tarpininkai, eksportuojantys šią produkciją iš
Lietuvos, perka ją iš gamintojų už litus. Jeigu pieno produkciją eksportuoja pats gamintojas, tai jam taip pat pajamos už eksportuojamą produkciją reikalingos litais, kad jis galėtų toliau plėtoti gamybą –
samdyti darbuotojus, pirkti žaliavas ir pan. Lygiai taip pat Lietuvos vartotojai, perkantys Europos Sąjungos šalių eksportuojamas prekes, moka
už jas litais, tačiau gamintojams turi būti mokama eurais. Ryšys tarp prekių eksporto ir importo bei valiutų rinkos parodytas 18.1 paveiksle.
Šalis A eksportuoja prekę X į šalį B (viršutinis lankas). Šalies B
importuotojas turi sumokėti už prekės X eksportą šalies eksportuotojos valiuta, todėl nacionalinę valiutą valiutų rinkoje jis keičia į eksportuotojo valiutą ir ja sumoka už prekės X eksportą (apatinis lankas).
Pagal sandorių mastus valiutų rinka yra didžiausia pasaulyje. Bet kuriuo metu prekyba užsienio valiutomis yra daug kartų didesnė negu to paties meto tarptautinė prekyba ir investicijos, nes maždaug 90 proc. visų valiutinių sandorių nėra susiję su prekybinėmis operacijomis. Valiutų rinką didina spekuliaciniai sandoriai, kai valiutos perkamos ir parduodamos siekiant pasipelnyti iš valiutų kursų skirtumo. Importuo-
tojai ir eksportuotojai retai patys dalyvauja valiutų rinkos operacijose.
Daugiausia valiutų keitimo operacijas atlieka valiutas perkantys ir parduodantys bankai. Operacijose su savo klientais bankai nurodo kainą, už kurią jie perka užsienio valiutą, ir didesnę kainą, už kurią jie parduoda šią valiutą. Skirtumas tarp kainos, už kurią bankas siūlo parduoti užsienio valiutą, ir kainos, už kurią bankas ją perka, atlygina banko atliekamų valiutos keitimo operacijų išlaidas. Šis skirtumas nėra didelis,
todėl prekių eksportuotojams arba importuotojams patogiau pirkti reikiamą valiutą iš bankų negu patiems dalyvauti valiutų operacijose.
Prekės X eksportas
A šalis –
eksportuotoja
B šalis –
importuotoja
Šalies A
nacionalinė valiuta
Valiutų rinka
Šalies B
nacionalinė valiuta
18.1 pav. Tarptautinė prekyba ir valiutų rinka
Valiutų rinką galima skirstyti į kelis lygius: nacionalines bei regionines valiutų rinkas bei tarptautinę valiutų rinką. Nacionalinėse valiutų rinkose valiutų operacijos atliekamos per šalies bankų sistemą. Klientai perka (arba parduoda) užsienio valiutas komerciniuose bankuose, kurie
ją įsigyja tiesiogiai iš užsienio banko arba iš savo šalies banko, užsiimančio valiutų operacijomis. Lietuvoje komerciniai bankai užsienio valiutos gali įsigyti Lietuvos banke. Valiutų operacijų vykdymo tvarką
Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos bankas. Regioninėse valiutų rinkose
cirkuliuoja pagrindinės laisvai keičiamos valiutos ir vietinės valiutos, kuriomis atliekamos pirkimo ir pardavimo operacijos regiono šalyse.
Regionai gali būti skirstomi pagal tai, kuri keičiama valiuta yra vyraujanti šiame regione (pvz., JAV dolerio regionas, Japonijos ienos regionas ir pan.). Galima teikti, jog kiekviena ekonomiškai stipri šalis arba jų grupė turi savo valiutų rinkos regioną. Geografiniu požiūriu valiutų rinka gali būti suskaidyta į šias regionines valiutų rinkas:
Europos va-
liutų rinka ir jos centrai Londone, Ciuriche, Frankfurte prie Maino; Azijos rinka ir jos centrai Honkonge, Singapūre, Tokijuje; Šiaurės Amerikos rinka ir jos centrai Niujorke, Čikagoje, Los Anžele. Patys stambiausi valiutų rinkos centrai yra Londone, Niujorke, Honkonge, Frankfurte.
Tarptautinę valiutų rinką sudaro regioninės rinkos, tarpusavyje glaudžiai susijusios komunikaciniais ryšiais. Valiutų kursai regioninėse rinkose nuolat kinta, tačiau dėl gerų ryšių bet koks padėties pasikeitimas viename regione tuoj pat sukels valiutinių išteklių perskirstymą tarp visų regioninių rinkų. Dėl to palaikoma nuolatinė tarptautinės valiutų rinkos pusiausvyra ir atskirų rinkų valiutų kursų skirtumai būna trumpalaikiai ir gana nedideli. Rinkoje keičiamų valiutų kiekio santykis nustato valiutų kursą. Yra du valiutos kurso raiškos būdai, vadinami valiutos kotiravimu:
tiesioginis kotiravimas, kai užsienio valiutos vieneto kaina yra išreiškiama nacionalinės valiutos kiekiu, ir atvirkštinis, arba netiesioginis, kotiravimas, kai nacionalinės valiutos vieneto kaina išreiškiama užsienio valiutos kiekiu. Kuo daugiau nacionalinės valiutos mokama už užsienio
valiutos vienetą, tuo jos kursas mažesnis, ir atvirkščiai. Netiesioginio kotiravimo atveju nacionalinės valiutos kursas yra didesnis, jei už jos vienetą mokama daugiau užsienio valiutos, ir mažesnis, jei mokama mažiau užsienio valiutos. Paprastai valiutos kursui išreikšti yra naudojamas tiesioginis kotiravimas, t. y. kai nacionalinės valiutos kursas išreiškiamas nacionalinės valiutos vienetų kiekiu, mokamu už užsienio valiutos vienetą. Nacionalinės valiutos kursas, išreikštas konkrečia užsienio valiuta, kartu nustato ir užsienio valiutos kursą nacionalinės valiutos atžvilgiu. Jeigu nacionalinės valiutos kursas išreikštas tiesioginiu kotiravimu, tai šis santykis reiškia užsienio valiutos kursą, išreikštą netiesioginiu kotiravimu, ir atvirkščiai. Tarkime, jeigu vienas doleris per-
kamas už 4 litus, tai lito kursas dolerio atžvilgiu tiesioginio kotiravimo būdu bus išreiškiamas taip: 4 litai už dolerį. Tuo tarpu dydis 0,25 dolerio už litą išreiškia lito kursą netiesioginiu kotiravimu ir dolerio lito atžvilgiu kursą, išreikštą tiesioginiu kotiravimu. Taigi valiutos kursas, išreikštas tiesioginiu kotiravimu, yra atvirkščiai proporcingas kursui, išreikštam netiesioginiu kotiravimu. Tai reiškia, jog tarp nacionalinės ir konkrečios užsienio valiutos kursų yra atvirkštinė priklausomybė – jeigu užsienio valiutos kursas kyla, tai nacionalinės valiutos krinta.
Pavyzdžiui, jei už vieną dolerį buvo mokama 4 litai, o vėliau 3,5 lito, tai reiškia, jog lito kursas dolerio atžvilgiu pakilo, o dolerio lito atžvilgiu smuko. Jeigu nacionalinė valiutų rinka pagrista svyruojančio valiutų kurso sistema, tai valiutų kursus šioje rinkoje nustato rinkos pusiausvyra.
Pusiausvyra konkrečios užsienio valiutos rinkoje bus pasiekta esant tokiam nacionalinės valiutos kursui, kai reikalaujamas užsienio
valiutos kiekis bus lygus siūlomam kiekiui. Konkrečios užsienio valiutos paklausa priklauso nuo prekių ir paslaugų importo iš šios šalies bei poreikio įsigyti turto šioje užsienio šalyje, t. y. nuo kapitalo eksporto.
Užsienio valiutos pasiūlą sukuria tie patys užsieniečių formuojami veiksniai – jeigu užsieniečiai nori įsigyti mūši} šalies prekių ir paslaugą arba investuoti į šąli, jie siūlo savo va-
liutą mainais į nacionalinę šalies valiutą. Kapitalo eksportas ir importas priklauso ne nuo valiutos kurso, o nuo palūkanų normų skirtumo. Todėl nekintant palūkanoms kapitalo importas ir eksportas sudaro pastovią užsienio valiutos paklausos ir pasiūlos dalį. Tuo tarpu prekybos mastą veikia valiutų kursų svyravimai. Produkcijos, kuri įvežama į šalį, kaina p priklauso nuo dviejų veiksnių – jos kainos užsienio valstybės vidaus rinkoje pu ir nacionalinės valiutos kurso, išreikšto tiesioginiu kotiravimu
NVKT, t. y. p = pu • NVKT. Paprastu pavyzdžiu parodysime, kaip valiutos kurso svyravimai veikia šalies importą ir eksportą. Tarkime, Lietuva iš JAV
importuoja kompiuterius, kurių vienetas kainuoja 500 dolerių, o eksportuoja alų, kurio butelis kainuoja 2 litus.
18.2 lentelėje pateiktos šių prekių kainos Lietuvoje ir JAV kintant lito kursui dolerio atžvilgiu.
18.2 lentelė. Prekių kainų kitimas kintant lito
kursui dolerio atžvilgiu
|Lito kursas Lt/dol. |4 |3 |5 |
|Kompiuterio kaina Lt|2000|1500|2500|
|Alaus butelio kaina |0,5 |0,67|0,4 |
|dol. | | | |
Jei pradinis lito kursas – 4 litai už dolerį, kompiuteris Lietuvoje kainuos
2000 litų, o alaus butelis JAV – 0,5 dolerio. Lito kursui pakilus iki 3
litų už doleri kompiuterio kaina nukris iki 1500 litų, o alaus butelis JAV
pabrangs iki 0,67 lito. Lito kursui nukritus iki 5 litų už dolerį kompiuterio kaina padidės iki 2500 litų, o alaus butelis JAV atpigs iki 0,4
dolerio. Taigi nacionalinės valiutos kursui pakilus importas pinga, tačiau eksportuojama produkcija užsienio vartotojui brangsta, nes pabrangus eksportuojančios šalies valiutai jam tenka už tą pačią prekę mokėti daugiau savo šalies pinigų. Ir atvirkščiai, nukritus nacionalinės valiutos kursui importas brangsta, tačiau eksportas užsienio vartotojui atpinga. Tai reiškia, jog atpigus importui didės importinės produkcijos
paklausa. Eksporto pabrangimas reiškia, jog jo paklausa užsienyje mažės.
Tarkime, kad importuojamų produktų apimtis yra elastinga nacionalinės valiutos kurso atžvilgiu (tai visai natūralu, nes importuojamos prekės nėra pirmojo būtinumo prekės). Tuomet importo arba eksporto didėjimas reiškia ir jų vertės didėjimą, t. y. didėja išlaidos už importą bei pajamos, gaunamos iš eksporto. Vadinasi, didėjantis nacionalinės valiutos kursas didins užsienio valiutos paklausą ir mažins jos pasiūlą. Ir atvirkščiai, mažėjant valiutos kursui mažės užsienio valiutos paklausa, bet didės jos pasiūla.
Valiutos kurso nustatymo modelis esant lankstiems valiutų kursams
pavaizduotas 18.2 paveiksle. Vertikalioje ašyje pažymėtas nacionalinės valiutos kursas NVK, išreikštas tiesioginiu kotiravimu, t. y. nacionalinės valiutos kiekis, mokamas už užsienio valiutos vienetą. Horizontalioje ašyje pažymėti užsienio valiutos kiekiai UV, atitinkantys jos pasiūlą ir
paklausą. Kreivė UVD vaizduoja užsienio valiutos paklausos (kartu ir importo vertės) kitimą priklausomai nuo NVK kitimo. Turint omenyje, jog NVK
didėja mažėjant skaičiams, pažymėtiems vertikalioje ašyje, užsienio valiutos paklausos kreivė yra krintanti žemyn. Užsienio valiutos
pasiūlos (kartu ir eksporto vertės) kitimą priklausomai nuo nacionalinės valiutos kurso kitimo vaizduoja kylanti kreivė UVS. Valiutų rinkos pusiausvyra vaizduojama tašku E, kuriame pasiekiama siūlomos ir reikalaujamos užsienio valiutos kiekių lygybė. Pusiausvyros taške pasiekiama ir prekių bei paslaugų eksporto, ir importo verčių lygybė.
NVK
NVK1
UVS (eksporto vertė)
UVD (importo vertė)
———————-” UV
Qp
18.2 pav. Nacionalinės valiutos kurso nustatymas užsienio valiutų rinkoje