TARPTAUTINĖ VALIUTŲ SISTEMA IR
MOKĖJIMO BALANSAS
Valiuta ir valiutų sistema
Daugelyje pasaulio šalių kaip atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė yranaudojami tik tos šalies nacionaliniai pinigai. Todėl norint sudarytiprekybinius sandorius su užsienio partneriais reikia turėti galimybeįsigyti atitinkamos šalies pinigų, t. y. jos valiutos. Valiuta vadinami tiepatys nacionaliniai pinigai, naudojami tarptautiniams atsiskaitymams.Tarptautinių sandorių ypatybė ta, jog čia naudojamos dvi arba daugiauskirtingų valiutų. Užsienio valiuta įsigyjama užsienio valiutų rinkojekeičiant joje nacionalines valiutas rinkos nustatytu santykiu, vadinamuvaliutos kursu. Valiutos kursas yra jos kaina, išreikšta kita valiuta.Todėl valiutos keitimas valiutų rinkoje vadinamas jos pirkimu arbapardavimu.Atsiskaitymai valiuta nustato ir valiutinius valstybių santykius.Valiutiniai santykiai – tai tarptautinių ekonominių santykių dalis,susijusi su tarptautiniais atsiskaitymais, kreditinėmis ir valiutinėmisoperacijomis tarp įvairių šalių privačių asmenų, įmonių, bankų, vyriausybiųbeitarptautinių organizacijų. Valiutinių santykių subjektai yra skirstomi išalies rezidentus ir nerezidentus. Rezidentai – tai fiziniai asmenys,turintys nuolatine gyvenamąją vietą šalyje, ir juridiniai asmenys, sukurtivadovaujantis šalies įstatymais, o jų buveinės yra šioje šalyje.Nerezidentai – tai fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yrauž šalies ribų, taip pat juridiniai asmenys, įsteigti remiantis užsieniovalstybių įstatymais, o jų buveinės yra už šalies ribų. Šalies teisiniųnormų ir institucijų kompleksas, reguliuojantis valiutinius santykius, beipatys valiutiniai santykiai sudaro šalies valiutų sistemą. Nacionaliniųvaliutų sistemų pagrindiniai elementai yra: 1) nacionalinis valiutos vienetas, t. y. piniginis vienetas,naudojamas atsiskaityti su kitomis šalimis; 2) šalies valiutiniai rezervai, jų sudėtis bei dydis; 3) nacionalinės valiutos pariteto, t. y. jos santykių suužsienio valiutomis, nustatymo mechanizmas; 4) valiutos keičiamumo laipsnis bei kiti valiutiniaiapribojimai; 5) tarptautinių atsiskaitymų bei operacijų naudojant užsieniovaliutą tvarka; 6) nacionalinės institucijos, reguliuojančios valiutiniussantykius, bei jų statusas.
Šalies valiutiniai rezervai – tai užsienio valiuta, kurią kaupia ir saugocentriniai šalių bankai, sudarydami tarptautinių atsiskaitymų bei užsienioinvesticijų rezervus. Nacionalinės valiutos paritetas, t. y. Jos keitimo įužsienio valiutą santykis, gali būti nustatomas atitinkamu
įstatymu arba parenkant jos kurso formavimo režimą. Lietuvos nacionalinėsvaliutos – lito kursas yra nustatytas Lietuvos banko valdybos sprendimuremiantis Lietuvos Respublikos lito patikimumo Įstatymu, bazinės valiutos –euro atžvilgiu. Lito ir užsienio valiutų santykio nustatymo tvarka yrareglamentuota Lietuvos banko valdybos nutarimu „Dėl lito ir užsieniovaliutų santykių nustatymo tvarkos”, patvirtintu 1998 m. Pagal šią tvarkalito ir užsienio valiutų (išskyrus bazinę valiutą
– eurą) santykiai nustatomi pagal oficialų lito ir bazinės valiutos kursąatsižvelgiant i bazinės valiutos ir užsienio valiutų kursus užsieniovaliutų rinkoje. Lito ir Lietuvos ūkio subjektams svarbiausių valiutųsantykiai nustatomi kiekvieną darbo dieną. Lito ir kitų valiutų, turinčiųreikšmės
Lietuvos ūkio subjektams, santykiai nustatomi kartą per savaitę. Bazinėsvaliutos ir užsienio valiutos kursas nustatomas pagal duomenis, pateikiamus„Reuters” informacinėje sistemoje 10 vai. Lietuvos laiku. Jeigu „Reuters”informacinėje sistemoje reikiamų duomenų nėra, naudojami „Bloomberg” arba„Dow Jonės” „Telerate” informacinių sistemų duomenys. Lito ir užsieniovaliutų santykiai pateikiami Lietuvos komerciniams bankams, užsienio bankųfilialams (skyriams), veikiantiems Lietuvos Respublikoje, ūkio subjektamsir kitiems subjektams, kurių sąrašą nustato Lietuvos banko Rinkos operacijųdepartamentas. Valstybės nustatomi esminiai valiutiniai apribojimaiišreiškiami jos keičiamumo laipsniu. Valiutos keičianiumas – tai tam tikrasvaliutinisfinansinis režimas, kuris leidžia visose arba tam tikrosetarptautinėse operacijose nacionalinę valiutą pakeisti i užsienio valiutą.Valiutos keičiamumas reiškia, jog nacionalinė valiuta tam tikru laipsniuatlieka pasaulinės valiutos vaidmenį. Yra trys valiutos keičiamumo lygiai:
laisvaikeičiama, iš dalies keičiama ir nekeičiama valiuta. Laisvai keičiamavaliuta – tai piniginiai vienetai, kurie laisvai ir neribotai keičiami įkitas užsienio valiutas ir tarptautines mokėjimo priemones bet kuria formair naudojami atliekant visų rūšių operacijas. Prie tokių valiutųpriskiriamos rezervinės valiutos, visuotinai naudojamos šalių valiutiniamsrezervams sudaryti, bei stiprios ekonomikos šalių valiutos. Laisvai arbavisiškai konvertuojamos valiutos funkcionavimo režimas, reiškiantisgalimybę panaudoti ją visose tarptautinėse operacijose ir neribotaiskiekiais keisti i kitų šalių nacionalines valiutas, kartu reiškia, jog šiaivaliutai neegzistuoja jokie valiutiniai apribojimai. Laisvu valiutoskeitimu išreiškiamas ir pasitikėjimas ja, pagrįstas nacionalinio ūkiopastovumu bei jo plėtros galimybėmis. Iš dalies keičiama valiuta – tainacionalinė šalių valiuta, kurios keičianiumas vienaip ar kitaipapribojamas tam tikrų asmenų atžvilgiu arba kai kuriose operacijose. Šivaliutos rūšis keičiama tik į kai kurias užsienio valiutas ir naudojama nevisiems
tarptautiniams mokėjimams ir atsiskaitymams. Tokio valiutinio režimoįvedimo priežastis gali būti ekonominis šalies nestabilumas, pinigų irkredito sistemos išbalansavimas ir kt. Nekeičiama, arba uždara, valiuta –tai nacionalinė valiuta, kuri atlieka pinigų funkcijas tik šalies viduje irnegali būti keičiama į kitas užsienio valiutas. Pagrindinė tokio valiutinioapribojimo priežastis – silpna šalies ekonomika.Valiutos keičianiumas gali būti išorinis ir vidinis. Išorinis valiutoskeičianiumas nustatomas užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims, t.y. nerezidentams. Išorinis valiutos keičianiumas yra ribotas, jei jis nustatomastik kai kuriems tarptautiniams atsiskaitymams. Vidinis keičiamumas reiškia,jog konkrečios šalies piliečiai ir organizacijos, t. y. rezidentai, galipirkti užsienio valiutą arba savo nacionalinius pinigus (už užsieniovaliutą) ir atsiskaityti nacionaline valiuta šalies viduje be jokiųribojimų ir suvaržymų. Keičiamumo laipsni nustato valstybė specialiuosenorminiuose aktuose. Be keičiamumo galimi ir kiti valiutiniai ribojimai beisuvaržymai, kuriuos nustato valstybė įstatyminiu arba administraciniu būdu.Valiutiniai apribojimai – tai draudimai, apribojimai bei reglamentavimasoperacijų, atliekamų naudojant valiutą arba valiutines vertybes,pavyzdžiui,
apribojimai perkant arba parduodant užsienio valiutas, ivežant ir išvežantnacionalinę ar užsienio valiutas arba kitokius valiutinio reguliavimoobjektus. Tokio reguliavimo priežastys gali būti įvairios: valiutostrūkumas, užsienio skolos didėjimas, nepalankus mokėjimo balansas ir pan.Valiutinis reguliavimas – tai valstybinių organų veikla, nukreiptaoperacijų užsienio valiuta tvarkai reglamentuoti. Operacijas užsieniovaliuta Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos užsieniovaliutos Įstatymas, priimtas 1993 m., bei kiti teisės aktai, tarp jų irLietuvos banko nutarimai, pavyzdžiui, Operacijų užsienio valiuta vykdymoLietuvos bankuose tvarka, patvirtinta 1993 m., bei tais pačiais metaispatvirtintos Valiutų supirkimo, pardavimo ir keitimo taisyklės. LietuvosRespublikos juridiniai ir fiziniais asmenys turi teisę atidaryti užsieniovaliutos sąskaitas Lietuvos Respublikos ir užsienio bankuose. Užsieniovalstybių juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę užsienio valiutąlaikyti Lietuvos Respublikos bankuose. Užsienio valiuta gali būti
naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams šalių susitarimu negrynaisiais,o eurais – ir grynaisiais pinigais. Operacijas užsienio valiuta (pirkimą,pardavimą, keitimą, paskolų teikimą ir kt.) atlieka tik bankai, turintysLietuvos banko leidimą. Leidimus šioms operacijoms Lietuvos bankas išduodaatsižvelgdamas į Lietuvos Respublikoje registruotų bankų pasirengimąvykdyti šias operacijas užsienio valiuta. Be nacionalinių, veikia irregioninės valiutų sistemos, kurias sudaro
nacionalinės valiutų sistemos, veikiančios pagal tarptautinių sutarčių arbasusitarimų, kuriuos pasirašo atskiro regiono valstybės, nustatytastaisykles. Tarptautinių ekonominių santykių plėtotė sukūrė ir pasaulinę
valiutų sistemą. Tai valiutinių santykių organizavimo forma, kuri atsiradoplėtojantis pasauliniam ūkiui ir buvo įteisinta tarptautiniaissusitarimais. Svarbiausia valiutų sistemos charakteristika – valiutų kursųnustatymo būdas. Yra du pagrindiniai valiutų kursai: fiksuotas ir laisvaisvyruojantis. Fiksuotas kursas reiškia valiutų pariteto (santykio)nustatymą griežta proporcija arba leidžiamas jo nežymus svyravimas.Fiksuotą valiutos kursą nustato ir jo pastovumą užtikrina pinigų politikąvykdančios valstybės institucijos, parinkdamos atitinkamą valiutos kursoreguliavimo būdą. Lietuvos nacionalinės valiutos – lito kursas fiksuotasbazinės valiutos – euro atžvilgiu. Laisvai svyruojantis, arba lankstus,valiutos kursas – tai valiutos kursas, kuris nustatomas valiutų rinkoje irkuris gali kisti kintant valiutų pasiūlai arba paklausai. Šiuolai-kinė fiksuoto valiutos kurso sistema paprastai yra reguliuojamo valiutųkursų sistema, nes nustatyto lygio nacionalinės valiutos kursui palaikytibūtinos šalies centrinio banko „intervencijos” į valiutų rinkas.Šiuolaikinė lankstaus valiutų kursų sistema taip pat yra reguliuojamasiekiant
sumažinti valiutų kursų svyravimus. Jeigu kylant užsienio valiutospaklausai nacionalinės valiutos kursas krinta, tai centrinis šalies bankas,parduodamas tam tikrą užsienio valiutos kieki, padidina jos pasiūlą irkartu neleidžia staigiai kristi nacionalinės valiutos kursui. Iratvirkščiai, jei nacionalinės valiutos kursas staigiai kyla, tai centrinisšalies bankas superka užsienio valiutą kartu padidindamas nacionalinėsvaliutos pasiūlą ir pristabdo jos kurso kilimą.
Tarptautinės valiutų sistemos raida
Žinomos trys pagrindinės valiutų sistemos, besiskiriančios valiutų kursųreguliavimo mechanizmais. Tai aukso standartas, kurio buvo atsisakyta XX a.pradžioje, reguliuojamo ir lankstaus valiutų kurso sistemos. Pirmosios dvipriskiriamos fiksuotų valiutų kursų sistemai.Aukso standarto sistema buvo pagrista šiais principais: 1) piniginiovieneto atitiktis nustatytam aukso kiekiui; 2) popierinių pinigų keitimas iauksą; 3) pinigų kiekio atitiktis aukso kiekiui. Trečiasis principasreiškia, jog pinigų masė ir bankų aukso atsargų kiekis buvo susietisantykiu,
kuri nustato pirmasis principas, t. y. buvo sakoma, jog popieriniai pinigaipadengti auksu. Popierinių pinigų padengimas auksu nebūtinai turėjo būtišimtaprocentinis, nes atskiri individai nedažnai popierinius piniguskonvertuodavo i auksą. Kita vertus, aukso turėjo užtekti prekybos
balanso deficitui padengti, nes šalys vienos su kitomis atsiskaitydavoauksu, kuris vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį. Paprastai auksu būdavopadengiama dalis valiutos – maždaug 30 proc.Kadangi šioje sistemoje kiekvienos šalies piniginis vienetas turėjo auksokiekio atitikmenį, tai valiutų kursai lengvai apskaičiuojami kaip šiųatitikmenų santykiai. Aukso standartas veikė kaip savaiminis valiutų kursųreguliavimo mechanizmas, todėl valiutų kursai buvo stabilūs.
Jeigu, tarkime, vienos šalies prekės tampa labai paklausios kitoje šalyje,tai padidėja pirmosios šalies valiutos paklausa, o kartu ir jos kursas.Aukso standarto sistemoje auksas vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį irsusidaręs šalies prekybinio balanso deficitas turėjo būti padengtas auksu.Auksas iš importuojančios šalies išvežamas į eksportuojančią šalį. Dėl tosumažėja prekes importuojančios šalies aukso atsargos, o kartu ir jospinigų kiekis, nes aukso standarto sąlygomis pats auksas yra
pinigai. Tuo tarpu eksportuojančios šalies aukso atsargos atitinkamaipadidėja. Padidėja ir šios šalies pinigų kiekis. Padidėjuseksportuojančioje šalyje pinigų kiekiui didėja visuminė paklausa ir kylaprekių kainos. Padidėjusios prekių kainos stabdo šalies eksportą ir kartumažina šios šalies valiutos paklausą. Importuojančioje šalyje sumažėjuspinigų kiekiui mažėja visuminė paklausa ir prekių kainos. Todėl importasmažėja, o eksportas didėja. Didėja šalies valiutos paklausa užsieniovaliutų
rinkoje. Tai stabdo aukso išvežimą iš šalies ir atkuria ankstesnį valiutoskursą. Taigi aukso standarto sistema pati palaikydavo pastovų valiutų kursą
be jokio pašalinio Įsikišimo. Tačiau ši sistema turėjo ir trūkumų. Benesvarbiausias iš jų tas, kad aukso standartas neleido šalims vykdytisavarankiškos ekonomikos reguliavimo politikos. Savaiminis valiutų kursųreguliavimo mechanizmas neretai galėjo prieštarauti šalies ekonominiamstikslams, pavyzdžiui, trukdyti pinigų politikos priemonėmisskatinti gamybą ir mažinti nedarbą. Jei auksas išvežamas iš šalies, kuriojeprasidėjo nuosmukis, tai pinigų kiekio mažėjimas mažina visuminę paklausąir didina nedarbo lygį, t. y. didina nuosmukį. Jeigu auksas įvežamas išalį, kurios ekonomikoje atsirado infliaciją skatinančių veiksnių, taipinigų kiekio didėjimas tik spartins infliaciją. Abiem atvejais norintpakeisti padėti būtina priešinga pinigų politika, kuri ne visada neįmanomaesant aukso standarto sistemai. Aukso standarto sistema veikė nuo XIX a.pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo. Ši sistema žlugo Pirmojo pasauliniokaro metais, kai buvo nutrauktas laisvas popierinių pinigų keitimas įauksą. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui buvo pabandyta grąžinti auksostandarto sistemą aukso devizų standartų forma. Dar prieš Pirmąjį pasaulinįkarą kai kurie centriniai bankai laikė savo rezervus užsienio valiutųforma, t.
y. Didžiosios Britanijos svarų, JAV dolerių ir kitų valiutų bankųindėliais, iždo vekseliais, čekiais, vekseliais. Tai leido 1922 m. Genujoskonferencijoje priimti sprendimą įvesti aukso devizų sistemą, kuriojevaliuta buvo keičiama į auksą ne tiesiogiai, o per devizus. Šie vėliaugalėjo būti keičiami i auksą. Tokiomis devizų valiutomis buvo parinktas JAVdoleris bei Didžiosios Britanijos svaras, kurie turėjo savo auksoatitikmenis. Ši sistema gyvavo neilgai – iki didžiosios pasaulinės krizės
1929-1933 m., kuri galutinai sugriovė aukso devizų sistemą. Tai reiškėaukso standarto sistemos pabaigą.Antrojo pasaulinio karo pabaigoje keturi penktadaliai pasaulio auksoatsargų susikaupė JAV. JAV doleris buvo keičiamas tvirtu oficialiu kursu įauksą – 35 doleriai už l aukso unciją (31,1 g aukso). Tai leido sukurtinaują pasauline valiutų sistemą. Šios sistemos pagrindai buvo padėti 1944m., kai JAV mieste Bretone Woodse kelių šalių atstovai pasiekė atitinkamąsusitarimą. Šios šalys įsipareigojo palaikyti pastovų susitarimo nustatytąsavo nacionalinių valiutų kursą JAV dolerio
atžvilgiu ir neleisti jam nukrypti daugiau kaip l proc. Savo ruožtu JAVįsipareigojo kitų šalių centrinių bankų pateiktus dolerius keisti į auksąnustatytu kursu. Taigi šioje sistemoje pasaulinių pinigų vaidmenį, beaukso, ėmė vaidinti ir JAV doleris. Bretono Woodso sistema buvo pagristašiais principais:1) pasaulinės valiutinės sistemos pagrindas lieka auksas;2) valiuta, pakeičianti auksą atliekant tarptautinius atsiskaitymus,pripažįstamas doleris;3) doleris pripažįstamas tarpininku tarp nacionalinių popierinių pinigų iraukso, t. y. visų valiutų paritetai nustatomi dolerio atžvilgiu, o per jisu auksu ir tarpusavyje.
Popieriniai pinigai kiekvienoje šalyje galėjo būti keičiami i dolerius,tačiau į auksą jie negalėjo būti keičiami. Tiktai šalių centriniai bankaiturėjo teise pateikti dolerius JAV pakeisti juos i auksą. Doleris taporezervine valiuta, t. y. valiuta, kurią centriniai šalies bankai kaupia irsaugo tarptautiniams atsiskaitymams. Auksas buvo naudojamas tik kaippriemonė atskiroms šalims atsiskaityti. Kad galėtų palaikyti pastoviusvaliutų kursus neperžengdamos reikalaujamų ribų, šalys privalėjo sudarytiatitinkamus dolerių rezervus imdamos paskolas iš tam tikslui įkurtoTarptautinio valiutos fondo TVF. Jei kurios nors šalies valiutų kursasimdavo kristi dolerio atžvilgiu, tai šios šalies centrinis bankas valiutųrinkoje imdavo supirkinėti savo valiutą apribodamas jos kieki rinkoje beipadidindamas JAV dolerių kieki, ir kursas būdavo atkuriamas. Jei šaliesnacionalinės valiutos
kursas pernelyg kildavo, reikėdavo atlikti atvirkščią operaciją. Tačiau jeivaliutos kurso kitimo tendencija būdavo ne trumpalaikė, o ilgalaikė,
pavyzdžiui, dėl ilgalaikio užsienio prekybos deficito, tai šių priemoniųneužteko. Tokiu atveju valiuta turėdavo būti devalvuojama, t. y. josparitetas (kursas) sumažinamas dolerio atžvilgiu, arba revalvuojamadidinant valiutos paritetą. Ši sistema buvo naudinga JAV, nes tik ji turėjodolerio emisijos teise, kuri lengvai leido dengti šios šalies prekybosdeficitą išspausdinant reikiamą dolerių kiekį.Brettono Woodso, arba TVF, sistema veikė iki 1971 m., kai JAV pozicijostarptautinėje finansų sistemoje akivaizdžiai susilpnėjo (1 lentelė).1. lentelė. JAV aukso atsargų ir dolerių kiekio kitose valstybėsepokyčių raida
| Metai |1957|1967|1971||JAV aukso atsargos mlrd. dol. |22,9|12,1|10,2||Dolerių kiekis kitose valstybėse|15,0|33,1|64,2||mlrd. dol. | | | |
JAV 1971 m. buvo priversta atsisakyti dolerį keisti į auksą pagal oficialųkursą, o vėliau ir devalvuoti ji aukso atžvilgiu. 1971 m. buvo nustatytasdolerio kursas – 38 doleriai, o 1974 m. – 42,2 dolerio už aukso unciją. 8-tojo dešimtmečio pradžioje dauguma šalių atsisakė palaikyti savo valiutųkursus pagal dolerio paritetą. Nuo 1973 m. auksą pradėjo pirkti irpardavinėti ne pagal oficialiąją, o pagal rinkos kainą, kuri buvo nustatomaaukso rinkose. 1976 m. TVF iniciatyva sušauktame pasitarime Kingstone(Jamaikoje) buvo nustatyti naujos tarptautinės valiutų sistemos pagrindai.Jamaikos valiutų sistema, kuri veikia ir iki šiol, pagrista šiaisprincipais: 1) visiškas pinigų atsiejimas nuo aukso ir jo, kaip pagrindovaliutų paritetams nustatyti, atsisakymas; 2) auksas tampa įprasta preke, kurios kainą nustato rinka.Panaikinama bet kokia tarptautinė arba valstybinė aukso rinkų kontrolė.Auksas netenka pasaulinių pinigų funkcijos, tačiau centrinis bankas irtoliau naudoja auksą kaip labai likvidų rezervą; 3) įvedama nauja rezervinė valiuta – specialiosios skolinimositeisės (žinomas kaip angliško pavadinimo „Special Dranmg Rights” santrumpaSDR), kurių emisiją vykdo TVF ir paskirsto tarp šalių – TVF nariųproporcingai jų kvotoms TVF. SDR neišreikštos materialiniu pavidalu, o yratik buhalteriniai įrašai specialiose šalių centrinių bankų ir TVFsąskaitose. SDR naudojamas šalių
mokėjimo balanso deficitams ir skoloms TVF arba kitoms šalims padengti. SDRvieneto vertė nustatoma TVF parinktų valiutų krepšelio pagrindu. 4) nacionalinių valiutų režimo pasirinkimo laisvė. Pačios šalysturi teisę pasirinkti savo nacionalinės valiutos režimą – fiksuotą arbalankstųjį.
Dauguma pasaulio šalių yra pasirinkusios laisvąjį valiutos kurso, nustatomovaliutų rinkose, režimą. Šiuo atveju leidžiama valiutų kursams svyruotipagal valiutų paklausos arba pasiūlos pokyčius. Šioje sistemoje valiutanuvertėja arba jos vertė didėja, bet nedevalvuojama arba reval-
vuojama kaip fiksuoto arba reguliuojamo valiutų kurso atveju. Tačiausvyruojantys valiutų kursai turi akivaizdžių trūkumų. Todėl praktikojenaudojamos kompromisinės sistemos, kai centrinis šalies bankas veikiavaliutų kursus norima linkme – supirkdamas arba parduodamas atitinkamasvaliutas. Šiuo požiūriu dabartinė sistema nėra tokia griežta kaip buvusiTVF sistema. Valiutų kursų leidžiamos svyravimo ribos gali būti didesnės, oreikalui esant valiuta gali būti laipsniškai devalvuojama arbarevalvuojama. Sistema, kurioje galimas laipsniškas valiutos devalvavimas arrevalvavimas, dar vadinama šliaužiančio valiutų kurso palaikymo sistema.Nors pokario metais įkurtos tarptautinės pinigų sistemos seniai nebeliko,tačiau TVF, įkurtas šiai sistemai palaikyti, ir toliau veikia, o jo, kaippasaulinės finansinės organizacijos, vaidmuo nemažėja. TVF – tarptautinėvaliutinė kreditinė organizacija, turinti specializuotos Jungtinių Tautųinstitucijos statusą, įkurta 1944 m. Jungtinių Tautų Bretono Woodsokonferencijos nutarimu. Šioje konferencijoje buvo nuspręsta įkurti dvitarptautines finansines institucijas – TVF ir Tarptautinirekonstrukcijos bei plėtros banką (Pasaulio banką), kurios turėjo atliktiesminį vaidmenį kuriant tarptautinę pokario pinigų sistemą. TVF nare galitapti kiekviena šalis, prisiimanti TVF chartijoje nustatytas teises bei
įsipareigojimus. TVF įkūrimo metu šią Chartiją pasirašė 29 valstybės.Pagrindiniai TVF tikslai: 1) skatinti tarptautinius valiutinius santykius ir juosreguliuoti nustatant valiutų kurso reguliavimo taisykles bei normas iršalinti valiutinius apribojimus; 2) teikti šalinis narėms kreditus užsieniovaliuta, kai jos susiduria su mokėjimų balanso sunkumais. TVF kapitalaskaupiamas iš valstybių narių įnašų, vadinamų kvotomis. Kvotos dydiskiekvienai šaliai nustatomas pagal specialius kriterijus atsižvelgiant įekonominę šalies galią bei jos svarbą pasaulio ekonomikai.
Kvotos svarstomos kas penkeri metai ir gali būti padidinamos arbasumažinamos atsižvelgiant į Fondo poreikius ir ekonominę šalies padėti.Kvotos dydis lemia maksimalią lėšų sumą, kuri gali būti paskolinta šaliai,bei šalies balsų skaičių TVF valdymo organe priimant sprendimus.
Didžiausią balsų skaičių TVF turi JAV, Didžioji Britanija, Vokietija,Prancūzija ir Japonija. 1969 m. buvo sukurtos specialiosios skolinimositeisės, kurios papildė finansinius Fondo išteklius. SDR buvo paskirstytosvalstybėms narėms proporcingai jų turimoms kvotoms ir taip nustatyta šaliesskolinimosi apimtis iš specialių Fondo lėšų, kurias sukuria SDR. SDR tapopagrindiniu TVF atsiskaitymo vienetu. Jis naudojamas kaip apskaitosvienetas ir kitų tarptautinių organizacijų finansinėse operacijose. SDRvieneto vertė apskaičiuojama kaip tam tikro skaičiaus valiutų, sudarančiųvaliutų krepšelį, kursų pasvertas vidurkis. Nuo 1981 m. valiutų krepšelisudarė 5 šalių – JAV, Vokietijos, Japonijos, Prancūzijos, DidžiosiosBritanijos – nacionalinės valiutos. 1996 m. sausio l d. šių valiutų svoriaiSDR buvo tokie: JAV doleris – 39 proc., Vokietijos markė – 21 proc.,Japonijos jena – 18 proc., Prancūzijos frankas – 11 proc., DidžiosiosBritanijos svaras sterlingų — 11 proc. Valiutų svoriai, iš naujo nustatomikas penkeri metai, priklauso nuo jas leidžiančių šalių
prekių bei paslaugų eksporto bei šių šalių valiutų kiekio, laikomo visųvalstybių narių rezervuose. SDR vieneto vertė paprastai būdavo šiek tiekdidesnė nei JAV doleris. Aukščiausia TVF sprendimus priimanti institucijayra Valdytojų taryba, susidedanti iš kiekvienos šalies narės atstoto beivaldytojo. Paprastai atstovais būna šalių finansų ministrai arba centriniųbankų vadovai. Valdytojų taryba sudaro du komitetus – laikinąjį, patariantįvaliutinės sistemos veikimo klausimais, ir plėtros, teikianti informacijąapie specifinius besivystančių šalių poreikius. Kartą per metus Valdytojųtaryba renkasi i posėdžius, kuriuose tvirtinami svarbiausi TVF sprendimai.Vykdomasis Fondo organas yra Vykdomoji taryba, susidedanti iš 24 narių,kurie nuolat posėdžiauja TVF būstinėje Vašingtone. Vykdomajai tarybaivadovauja Valdytojų tarybos skiriamas ir jai at-
skaitingas vykdomasis direktorius. Tradiciškai juo skiriamas europietissiekiant kompensuoti JAV Įtaką stambiausioms tarptautinėms finansinėmsorganizacijoms, kurios atstovas paprastai vadovauja Pasaulio bankui.Lietuvai 1992 m. įstojus į TVF buvo paskirta pradinė kvota, lygi 69 mln.SDR. Su TVF buvo pasirašyti trys ekonomikos politikos memorandumai,kuriuose išdėstyti pagrindiniai Lietuvos ekonomikos reformos uždaviniai,atspindintys ir TVF reikalavimus šios organizacijos paskoloms gauti. Šiųmemorandumų pagrindu iš TVF buvo gauta 240 mln. SDR paskola.
Valiutų rinkos ir valiutų kursų nustatymas
Tarptautiniams sandoriams vykdyti reikiamas valiutos kiekis įsigyjamasvaliutos rinkoje keičiant nacionalinės (arba kitos) valiutos tam tikrąkieki i reikiamą užsienio valiutos kieki. Nors ši valiutų keitimo procedūrair vadinama valiutų pirkiniu arba pardavimu, bet ji skiriasi nuo prekiųpirkimo šiuolaikinėje rinkoje. Valiutų pirkimas ir pardavimas atitinkatiesioginius prekių mainus, nes kiekvienas valiutų keitimo procedūrojedalyvaujantis subjektas kartu yra ir vienos valiutospirkėjas, ir kitos pardavėjas vienu metu. Keičiamų valiutų kiekių santykisir yra valiutų kursas, kuri nustato valiutų rinka, jei šis keitimasatliekamas rinkoje. Valiutų rinka – tai valiutinių ir organizaciniųsantykių sistema, susiklosčiusi keičiant (perkant ir parduodant) valiutas.
Valiutų rinkos – tai konkurencinės rinkos, nes jos apibūdinamos dideliu
rinkos subjektų,dalyvaujančių pirkimo ir pardavimo operacijose, skaičiumi, o kiekvieno išjų perkamos arba parduodamos valiutos kiekis sudaro labai nedidelę rinkosdalį. Šioje rinkoje perkamos arba parduodamos „prekės”, t. y. valiutos, yravienarūšės. Taigi valiutų rinka atitinka pagrindines tobulos
konkurencijos sąlygas. Valiutų rinka aptarnauja tarptautinę prekybą, todėlsvarbiausi jos dalyviai yra prekių bei kapitalo eksportuotojai beiimportuotojai. Šalies prekių bei paslaugų eksportuotojai bei šaliesvertybinių popierių arba kitokio turto pirkėjai siekia įsigyti nacionalinėsvaliutos reikiamiems pirkimams mainais už užsienio valiutą. Tuo tarpuužsienio produkcijos importuotojams bei šalies subjektams, perkantiemsturtą užsienyje, reikalinga užsienio valiuta, už kurią perkamos prekės beikitas turtas užsienyje. Užsienio valiuta įsigyjama keičiant į jąnacionalinę valiutą.Pavyzdžiui, lietuviškus pieno produktus Europos Sąjungos šalių vartotojaiperka už eurus, tačiau tarpininkai, eksportuojantys šią produkciją išLietuvos, perka ją iš gamintojų už litus. Jeigu pieno produkcijąeksportuoja pats gamintojas, tai jam taip pat pajamos už eksportuojamąprodukciją reikalingos litais, kad jis galėtų toliau plėtoti gamybą –samdyti darbuotojus, pirkti žaliavas ir pan. Lygiai taip pat Lietuvosvartotojai, perkantys Europos Sąjungos šalių eksportuojamas prekes, moka
už jas litais, tačiau gamintojams turi būti mokama eurais. Ryšys tarpprekių eksporto ir importo bei valiutų rinkos parodytas 18.1 paveiksle.
Šalis A eksportuoja prekę X į šalį B (viršutinis lankas). Šalies Bimportuotojas turi sumokėti už prekės X eksportą šalies eksportuotojosvaliuta, todėl nacionalinę valiutą valiutų rinkoje jis keičia įeksportuotojo valiutą ir ja sumoka už prekės X eksportą (apatinis lankas).Pagal sandorių mastus valiutų rinka yra didžiausia pasaulyje. Bet kuriuometu prekyba užsienio valiutomis yra daug kartų didesnė negu to paties metotarptautinė prekyba ir investicijos, nes maždaug 90 proc. visų valiutiniųsandorių nėra susiję su prekybinėmis operacijomis. Valiutų rinką didinaspekuliaciniai sandoriai, kai valiutos perkamos ir parduodamos siekiantpasipelnyti iš valiutų kursų skirtumo. Importuo-
tojai ir eksportuotojai retai patys dalyvauja valiutų rinkos operacijose.Daugiausia valiutų keitimo operacijas atlieka valiutas perkantys irparduodantys bankai. Operacijose su savo klientais bankai nurodo kainą, užkurią jie perka užsienio valiutą, ir didesnę kainą, už kurią jie parduodašią valiutą. Skirtumas tarp kainos, už kurią bankas siūlo parduoti užsieniovaliutą, ir kainos, už kurią bankas ją perka, atlygina banko atliekamųvaliutos keitimo operacijų išlaidas. Šis skirtumas nėra didelis,
todėl prekių eksportuotojams arba importuotojams patogiau pirkti reikiamąvaliutą iš bankų negu patiems dalyvauti valiutų operacijose.
Prekės X eksportasA šalis –
eksportuotojaB šalis –
importuotojaŠalies AnacionalinėvaliutaValiutų rinkaŠalies Bnacionalinėvaliuta
18.1 pav. Tarptautinė prekyba ir valiutų rinka
Valiutų rinką galima skirstyti į kelis lygius: nacionalines bei regioninesvaliutų rinkas bei tarptautinę valiutų rinką. Nacionalinėse valiutų rinkosevaliutų operacijos atliekamos per šalies bankų sistemą. Klientai perka(arba parduoda) užsienio valiutas komerciniuose bankuose, kurie
ją įsigyja tiesiogiai iš užsienio banko arba iš savo šalies banko,užsiimančio valiutų operacijomis. Lietuvoje komerciniai bankai užsieniovaliutos gali įsigyti Lietuvos banke. Valiutų operacijų vykdymo tvarkąLietuvoje reglamentuoja Lietuvos bankas. Regioninėse valiutų rinkose
cirkuliuoja pagrindinės laisvai keičiamos valiutos ir vietinės valiutos,kuriomis atliekamos pirkimo ir pardavimo operacijos regiono šalyse.Regionai gali būti skirstomi pagal tai, kuri keičiama valiuta yravyraujanti šiame regione (pvz., JAV dolerio regionas, Japonijos ienosregionas ir pan.). Galima teikti, jog kiekviena ekonomiškai stipri šalisarba jų grupė turi savo valiutų rinkos regioną. Geografiniu požiūriuvaliutų rinka gali būti suskaidyta į šias regionines valiutų rinkas:
Europos va-liutų rinka ir jos centrai Londone, Ciuriche, Frankfurte prie Maino; Azijosrinka ir jos centrai Honkonge, Singapūre, Tokijuje; Šiaurės Amerikos rinkair jos centrai Niujorke, Čikagoje, Los Anžele. Patys stambiausi valiutųrinkos centrai yra Londone, Niujorke, Honkonge, Frankfurte.
Tarptautinę valiutų rinką sudaro regioninės rinkos, tarpusavyje glaudžiaisusijusios komunikaciniais ryšiais. Valiutų kursai regioninėse rinkosenuolat kinta, tačiau dėl gerų ryšių bet koks padėties pasikeitimas vienameregione tuoj pat sukels valiutinių išteklių perskirstymą tarp visųregioninių rinkų. Dėl to palaikoma nuolatinė tarptautinės valiutų rinkospusiausvyra ir atskirų rinkų valiutų kursų skirtumai būna trumpalaikiai irgana nedideli. Rinkoje keičiamų valiutų kiekio santykis nustato valiutųkursą. Yra du valiutos kurso raiškos būdai, vadinami valiutos kotiravimu:tiesioginis kotiravimas, kai užsienio valiutos vieneto kaina yraišreiškiama nacionalinės valiutos kiekiu, ir atvirkštinis, arbanetiesioginis, kotiravimas, kai nacionalinės valiutos vieneto kainaišreiškiama užsienio valiutos kiekiu. Kuo daugiau nacionalinės valiutosmokama už užsienio
valiutos vienetą, tuo jos kursas mažesnis, ir atvirkščiai. Netiesioginiokotiravimo atveju nacionalinės valiutos kursas yra didesnis, jei už josvienetą mokama daugiau užsienio valiutos, ir mažesnis, jei mokama mažiauužsienio valiutos. Paprastai valiutos kursui išreikšti yra naudojamastiesioginis kotiravimas, t. y. kai nacionalinės valiutos kursasišreiškiamas nacionalinės valiutos vienetų kiekiu, mokamu už užsieniovaliutos vienetą. Nacionalinės valiutos kursas, išreikštas konkrečiaužsienio valiuta, kartu nustato ir užsienio valiutos kursą nacionalinėsvaliutos atžvilgiu. Jeigu nacionalinės valiutos kursas išreikštastiesioginiu kotiravimu, tai šis santykis reiškia užsienio valiutos kursą,išreikštą netiesioginiu kotiravimu, ir atvirkščiai. Tarkime, jeigu vienasdoleris per-
kamas už 4 litus, tai lito kursas dolerio atžvilgiu tiesioginio kotiravimobūdu bus išreiškiamas taip: 4 litai už dolerį. Tuo tarpu dydis 0,25 doleriouž litą išreiškia lito kursą netiesioginiu kotiravimu ir dolerio litoatžvilgiu kursą, išreikštą tiesioginiu kotiravimu. Taigi valiutos kursas,išreikštas tiesioginiu kotiravimu, yra atvirkščiai proporcingas kursui,išreikštam netiesioginiu kotiravimu. Tai reiškia, jog tarp nacionalinės irkonkrečios užsienio valiutos kursų yra atvirkštinė priklausomybė – jeiguužsienio valiutos kursas kyla, tai nacionalinės valiutos krinta.Pavyzdžiui, jei už vieną dolerį buvo mokama 4 litai, o vėliau 3,5 lito, taireiškia, jog lito kursas dolerio atžvilgiu pakilo, o dolerio lito atžvilgiusmuko. Jeigu nacionalinė valiutų rinka pagrista svyruojančio valiutų kursosistema, tai valiutų kursus šioje rinkoje nustato rinkos pusiausvyra.Pusiausvyra konkrečios užsienio valiutos rinkoje bus pasiekta esant tokiamnacionalinės valiutos kursui, kai reikalaujamas užsienio
valiutos kiekis bus lygus siūlomam kiekiui. Konkrečios užsienio valiutospaklausa priklauso nuo prekių ir paslaugų importo iš šios šalies beiporeikio įsigyti turto šioje užsienio šalyje, t. y. nuo kapitalo eksporto.Užsienio valiutos pasiūlą sukuria tie patys užsieniečių formuojamiveiksniai – jeigu užsieniečiai nori įsigyti mūši} šalies prekių ir paslaugąarba investuoti į šąli, jie siūlo savo va-
liutą mainais į nacionalinę šalies valiutą. Kapitalo eksportas ir importaspriklauso ne nuo valiutos kurso, o nuo palūkanų normų skirtumo. Todėlnekintant palūkanoms kapitalo importas ir eksportas sudaro pastoviąužsienio valiutos paklausos ir pasiūlos dalį. Tuo tarpu prekybos mastąveikia valiutų kursų svyravimai. Produkcijos, kuri įvežama į šalį, kaina ppriklauso nuo dviejų veiksnių – jos kainos užsienio valstybės vidaus
rinkoje pu ir nacionalinės valiutos kurso, išreikšto tiesioginiu kotiravimuNVKT, t. y. p = pu • NVKT. Paprastu pavyzdžiu parodysime, kaip valiutoskurso svyravimai veikia šalies importą ir eksportą. Tarkime, Lietuva iš JAVimportuoja kompiuterius, kurių vienetas kainuoja 500 dolerių, o eksportuojaalų, kurio butelis kainuoja 2 litus.18.2 lentelėje pateiktos šių prekių kainos Lietuvoje ir JAV kintant litokursui dolerio atžvilgiu.18.2 lentelė. Prekių kainų kitimas kintant lito
kursui dolerio atžvilgiu|Lito kursas Lt/dol. |4 |3 |5 ||Kompiuterio kaina Lt|2000|1500|2500||Alaus butelio kaina |0,5 |0,67|0,4 ||dol. | | | |
Jei pradinis lito kursas – 4 litai už dolerį, kompiuteris Lietuvoje kainuos2000 litų, o alaus butelis JAV – 0,5 dolerio. Lito kursui pakilus iki 3litų už doleri kompiuterio kaina nukris iki 1500 litų, o alaus butelis JAVpabrangs iki 0,67 lito. Lito kursui nukritus iki 5 litų už dolerįkompiuterio kaina padidės iki 2500 litų, o alaus butelis JAV atpigs iki 0,4dolerio. Taigi nacionalinės valiutos kursui pakilus importas pinga, tačiaueksportuojama produkcija užsienio vartotojui brangsta, nespabrangus eksportuojančios šalies valiutai jam tenka už tą pačią prekęmokėti daugiau savo šalies pinigų. Ir atvirkščiai, nukritus nacionalinėsvaliutos kursui importas brangsta, tačiau eksportas užsienio vartotojuiatpinga. Tai reiškia, jog atpigus importui didės importinės produkcijos
paklausa. Eksporto pabrangimas reiškia, jog jo paklausa užsienyje mažės.Tarkime, kad importuojamų produktų apimtis yra elastinga nacionalinėsvaliutos kurso atžvilgiu (tai visai natūralu, nes importuojamos prekės nėrapirmojo būtinumo prekės). Tuomet importo arba eksporto didėjimas reiškia irjų vertės didėjimą, t. y. didėja išlaidos už importą bei pajamos, gaunamosiš eksporto. Vadinasi, didėjantis nacionalinės valiutos kursas didinsužsienio valiutos paklausą ir mažins jos pasiūlą. Ir atvirkščiai, mažėjantvaliutos kursui mažės užsienio valiutos paklausa, bet didės jos pasiūla.Valiutos kurso nustatymo modelis esant lankstiems valiutų kursams
pavaizduotas 18.2 paveiksle. Vertikalioje ašyje pažymėtas nacionalinėsvaliutos kursas NVK, išreikštas tiesioginiu kotiravimu, t. y. nacionalinėsvaliutos kiekis, mokamas už užsienio valiutos vienetą. Horizontalioje ašyjepažymėti užsienio valiutos kiekiai UV, atitinkantys jos pasiūlą ir
paklausą. Kreivė UVD vaizduoja užsienio valiutos paklausos (kartu irimporto vertės) kitimą priklausomai nuo NVK kitimo. Turint omenyje, jog NVKdidėja mažėjant skaičiams, pažymėtiems vertikalioje ašyje, užsieniovaliutos paklausos kreivė yra krintanti žemyn. Užsienio valiutos
pasiūlos (kartu ir eksporto vertės) kitimą priklausomai nuo nacionalinėsvaliutos kurso kitimo vaizduoja kylanti kreivė UVS. Valiutų rinkospusiausvyra vaizduojama tašku E, kuriame pasiekiama siūlomos irreikalaujamos užsienio valiutos kiekių lygybė. Pusiausvyros taškepasiekiama ir prekių bei paslaugų eksporto, ir importo verčių lygybė.
NVKNVK1UVS (eksporto vertė)UVD (importo vertė)
———————-” UVQp18.2 pav. Nacionalinės valiutos kurso nustatymas užsienio valiutų rinkoje