Valiutos kursas

2065 0

1. Įvadas

Kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, tiek vidinis (kainų stabilumas), tiek išorinis (valiutos kurso stabilumas) pinigų perkamosios galios išsaugojimas oficialiai, visose pereinamojo laikotarpio Centrinės Europos šalyse, yra galutinis pinigų politikos tikslas. Nors visoms Centrinės Europos šalims šio dešimtmečio pradžioje pasisekė sumažinti infliaciją, nuosekliausiai šio tikslo siekė Slovakija, Čekija, Slovėnija. Čekija ir Slovakija nustatė fiksuotą nominalųjį savo valiutų kursą (svyravimo ribose nuo 1996m.) pagrindinių Vakarų prekybos partnerių valiutos krepšelio atžvilgiu, tuo tarpu Slovėnija vykdė reguliuojamo kintančio kurso politiką (managed float). Trečiasis paasirinkimas buvo pritaikytas Vengrijoje ir Lenkijoje, kur vykdoma devalvacija su “šliaužiančio” fiksavimo (crawling peg) pagalba, siekiant kuo efektyviau apriboti realiojo valiutos kurso kilimą1.

Skirtingos valstybės yra pasirinkusios skirtingus pinigų politikos tikslus, tačiau tik Slovėnija turi visiškai nepriklausomą pinigų politiką. Ji vienintelė iš pereinamojo laikotarpio šalių efektyviausiai sumažino infliaciją įgyvendindama monetarinę politiką, grindžiamą ne valiutos kursu, bet pinigų politiką. Tačiau autoriai, pažymi kelis valiutos kurso tikslus, kurie jų nuomone turi pranašumą prieš pinigų pasiūlos tikslus. Pirmiausia, jie yra aiškesni/ “skaidresni”. Valiutos kurso paadariniai ekonomikai yra aiškesni nei pinigų kiekio didėjimo padariniai. Antra, valiutos kurso, kaip tikslo, pasirinkimas paprastai yra labiau tiesioginis nei tam tikras pinigų kiekio matas.

Šio darbo tikslas- supažindinti su skirtingais valiutos kurso rėžimais, jų privalumais ir trūkumais, susipažinti su valiutų va

aldybą, bei aptarti kokia šiuo metu vykdoma valiutos kurso politika pereinamojo laikotarpio šalyse.

2. Valiutos kurso režimai

Kaip ir kitose Vakarų Europos šalyse, tiek vidinis (kainų stabilumas), tiek išorinis (valiutos kurso stabilumas) pinigų perkamosios galios išsaugojimas oficialiai, visose pereinamojo laikotarpio Centrinės Europos šalyse, yra galutinis pinigų politikos tikslas. Nors visoms Centrinės Europos šalims šio dešimtmečio pradžioje pasisekė sumažinti infliaciją, nuosekliausiai šio tikslo siekė Slovakija, Čekija, Slovėnija. Čekija ir Slovakija nustatė fiksuotą nominalųjį savo valiutų kursą (svyravimo ribose nuo 1996m.) pagrindinių Vakarų prekybos partnerių valiutos krepšelio atžvilgiu, tuo tarpu Slovėnija vykdė reguliuojamo kintančio kurso politiką (managed float). Trečiasis pasirinkimas buvo pritaikytas Vengrijoje ir Lenkijoje, kur vykdoma devalvacija su “šliaužiančio” fiksavimo (crawling peg) pagalba, siekiant kuo efektyviau apriboti realiojo valiutos kurso kilimą1.

Skirtingos valstybės yra pasirinkusios skkirtingus pinigų politikos tikslus, tačiau tik Slovėnija turi visiškai nepriklausomą pinigų politiką. Ji vienintelė iš pereinamojo laikotarpio šalių efektyviausiai sumažino infliaciją įgyvendindama monetarinę politiką, grindžiamą ne valiutos kursu, bet pinigų politiką. Tačiau autoriai, pažymi kelis valiutos kurso tikslus, kurie jų nuomone turi pranašumą prieš pinigų pasiūlos tikslus. Pirmiausia, jie yra aiškesni/ “skaidresni”. Valiutos kurso padariniai ekonomikai yra aiškesni nei pinigų kiekio didėjimo padariniai. Antra, valiutos kurso, kaip tikslo, pasirinkimas paprastai yra labiau tiesioginis nei tam tikras pinigų kiekio matas.

Bendros pozicijos, ko

oks valiutos kurso režimas yra palakesnis, geresnis ekonomistai iki šiol nėra pasiekę. Kadangi jo pasirinkimą nulemia daugybė egzogeninių veiksmų. Tačiau daugiau ar mažiau sutariama, kad esant tam tikroms sąlygoms, tam tikrų charakteristikų šalyse bus verčiamos pasirinkti konkrečią kurso politiką.

Keitimo režimo pasirinkimas priklauso nuo keturių pagrindinių dalykų:

1. ekonominės politikos tikslų;

2. stochastinės aplinkos pobūdžio;

3. šalies struktūrinių charakteristikų;

4. politikos vykdytojų patikimumo laipsnio2.

Kiekviena šalis, kuri nori pasirinkti valiutos kurso režimą, susiduria su šiais klausimais. Reikia paminėti, kad šalys pasirinkusios tiek fiksuotą, tiek plaukiojantį valiutos kursą, retai taiko jų ekstremalius variantus, t.y. griežtai fiksuoto ir visiškai laisvo, tik rinkos reguliuojamo kurso režimą. Todėl šiame skyriuje išsamiau aptarsiu kurso režimo pasirinkimo galimybes, jų pliusus ir minusus, taipogi tarpines pasirinkimo galimybes.

2.1. Lankstusis valiutos kurso rėžimas

Ekonomistai pasisakantys už lankstų valiutos kurso rėžimą teigia, kad ši sistema efektyvesnė nei fiksuoto režimo. Pabandysiu išdėstyti svarbiausius šalininkų pasirenkamus argumentus:

1. Lankstus valiutos kurso režimas efektyvesnis siekiant sureguliuoti valstybės mokėjimų balanso perteklių ar deficitą. Pabrėžiama, kad tai užtikrinama automatiškai kritus ar pakilus valiutos vertei. Šiuo atveju nereikalingas Centrinio banko įsikišimas ir taip išsaugomi valstybės valiutinių atsargų rezervai. Šalims nereikia ginti esamo valiutos kurso, taikant vidaus paklausą ribojančias ekonomines politikas3.

2. Kalbant apie rinkos efektyvumą, lankstusis valiutų kurso režimas reguliuoja valstybės mokėjimo balansą nuolat ir efektyviai. Jis padeda grąžinti mokėjimo balansą į

pusiausvyros padėtį. Jei importas viršija eksportą, nacionalinė valiuta pinga. Eksporto prekės tampa patrauklesnės pasaulinėje rinkoje, o importas pabrangsta. Tai vadinama spekuliacija, kuri stabilizuoja valiutų kursų svyravimus. Jei tokie svyravimai lieka, jie panaikinami panaudojus mažiausias išlaidas. Tačiau kita vertus, nesugebėjimas ar tiesiog nenorėjimas reguliuoti valiutos kursą esant fiksuotam režimui bei mokėjimo balanso pertekliui ar deficitui veda link destabilizuojančios spekuliacijos, kuriai esant valstybė vis tiek yra priversta pamažu keisti savo šalies kurso politiką. Ko pasėkoje, gali kilti tiek ekonominė krizė, tiek ir rimti pakitimai užsienio prekyboje ir užsienio investicijų srityje.

3. Dar vienas argumentas, teigiantis lankstaus režimo pranašumą prieš fiksuotą režimą, pasak ekonomistų, yra tas, kad lankstus valiutų kurso režimas aiškiau identifikuoja lyginamojo pranašumo laipsnį- ar šalis turi pranašumą ar ne vienai ar kitai prekei. Tuo tarpu, esant fiksuotam valiutos kurso režimui, kai nėra realiai šalyje sureguliuotas mokėjimo balansas, yra iškraipomas prekybos modelis, todėl negalima nurodyti šalies lyginamojo pranašumo vienos ar kitos prekės gamyboje4.

4. Lankstaus valiutų kurso naudojimas reiškia, kad vyriausybė gali nebesirūpinti savo mokėjimo balansu ir gali laisvai pasinaudoti jos kompetencijoje esančiais metodais siekiant tokių tikslų kaip nedarbo mažinimas, tinkamas pelno panaudojimas, infliacijos sureguliavimas ir t.t. Lankstusis valiutų kurso režimas sustiprina šalies monetarinės politikos efektyvumą, tačiau pasiekta nauda gali būti tik laikina (pvz., sumažėjus ne
edarbo lygiui, tačiau padidėjus infliacijai).

5. Šis režimas apsaugo ekonomikos šakas nuo vyriausybės intervencijos į jas, vyriausybė negali nustatyti valiutų kursų, taip skatindama vieną sektorių daugiau gaminti ir eksportuoti, kito sektoriaus efektyvumo sąskaita. Siekiant užtikrinti šakų lygiateisiškumą yra žymiai efektyviau leisti valiutos kursui nusistatyti pačiam, kurio optimaliausias lygis tenkintų visas puses, tuo tarpu vietos gamintojus reikėtų subsidijuoti. Subsidijos efektyvesnės, nes jos neiškraipo ir nesmukdo (kaip įsikišimas į valiutos kursų ir prekybos kontrolę) valstybės ekonomikos.

6. Paslankaus kurso režimas nereikalauja išlaidų, kurios būtinos išlaikyti valiutos kursą fiksuotą.

Viršuje buvo išvardinti pagrindiniai lankstaus valiutų kurso režimo privalumai, tačiau galima išskirti ir pagrindinius trūkumus:

1. valiutų kursų pakeitimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą;

2. kai valiutų kursams leidžiama svyruoti, tai prarandamas įrankis monetarinei ir fiskalinei politikoms reguliuoti;

3. valiutos kurso pokyčiai gali sąlygoti vidaus problemų (pvz., jei šalies ekonominė tarptautinių mokėjimų būklė yra silpna, tai jos valiuta nuvertės) atsiradimą. Gali sukelti vidaus infliacijos atsiradimą.

4. Pasitaiko ekonomistų, kaltinančių lankstų valiutos kurso režimą, dėl 1973m. sukeltų didelių valiutų kursų svyravimų, kurie gali būti itin kenksmingi vietiniai pramonei5.

1976- 1989m. padvigubėjo šalių su laisvai plaukiojančiu kursu. Bulgarija savo valiutai leido svyruoti apie 8proc. dolerio atžvilgiu. Tačiau, tai iš dalies, devintajame dešimtmetyje padidino infliacijos tempus šiose šalyse. Jos, norėdamos išvengti išorinio konkurencingumo sumažėjimo, buvo priverstos dažnai nuvertinti savo valiutos (apie tai žr. 4skyriuje). Apibendrinantys tarptautiniai tyrimai parodė (nenurodydami priežastingumo krypčių), kad kurso lankstumo, išorinio konkurencingumo didėjimo ir infliacijos koreliacija yra teigiama6.

2.2. Fiksuotas valiutos kursas

Valiutos kurso griežtesnį ar mažiau griežtą fiksavimą pasirinko apie 45 proc. pasaulio šalių. Pagal Tarptautinio valiutos fondo (TVF) klasifikaciją valiutų kursas laikomas fiksuotu ir tada, kai šalies centrinis bankas nustato nedideles leistinų svyravimų ribas aplink fiksuotą kursą.

Pirma, ekonomistai remiantys fiksuoto kurso režimą teigia, kad jam esant yra daugiau tikrumo ir mažiau rizikuojama dėl sandorių (ne)įvykimo. Ši sistema nesusiduria su problemomis (infliacijos padidėjimas, užsienio prekybos apimties sumažėjimas, spekuliacijų galimybės ir t.t.), kurias galėtų sukelti kasdieniniai valiutų kursų svyravimai. Prie aiškiai fiksuotos valiutų kursų sistemos, pavyzdžiui, aukso standarto, kursas yra visada užfiksuotas. Tačiau lankstaus valiutų kursų sistemos šalininkai teigia, kad būtent ši sistema yra labiau nestabili.

Antra, šalininkai teigia, kad net spekuliacija yra naudingesnė prie fiksuoto valiutų kurso režimo, nes čia ji veikia, kaip stabilizuojanti spekuliacija. M. Friedmenas teigė, kad spekuliacija atlieka stabilizuojančią funkciją tik iš dalies, iš kitos pusės tai destabilizuojantis procesas, kadangi pralaimėję spekuliantai iškrenta iš verslo. Jiems reikia pirkti valiutą, kai ji pigi ir parduoti kada ji pabrangsta, tik tokiu būdu jie užsitikrins pelną. Todėl spekuliacija negali būti apibūdinta, kaip visapusiškas rinkos stabilizatorius. Tačiau, nepaisant to, daugelis mokslininkų teigia, jog esant “normalioms” sąlygoms, tiek lankstaus, tiek fiksuoto režimo sąlygomis, spekuliaciniai procesai abiejose sistemose, tik stabilizuos rinką.

Trečia, fiksuotas kursas leidžia primesti tam tikrą kainų politiką, kuri yra negalima prie lankstaus valiutų kurso (inkaro argumentas). Kai šalyje yra aukštas infliacijos lygis lyginant su likusiu pasauliu, ji pastoviai turi mokėjimo balanso deficitą ir praranda dalį valiutų rezervų esant fiksuotam valiutų kursui. Kai susidaro situacija, kada daugiau nebegalima naudoti rezervų, valstybė turi apriboti savo pernelyg didelį infliacijos lygį, įvesdama kainų politiką. Taigi, vienas iš svarbiausių indikatorių galinčių užtikrinti lito “sveikatą” ir jo susiejimo su kuria nors tvirta valiuta gyvybingumą, yra oficialių atsargų lygis. Siekiant užtikrinti fiksuoto lito kurso išsilaikymą reikia vengti didelio masto užsienio kapitalo išplaukimo ir kartu oficialiųjų atsargų praradimo. Tokie praradimai gali būti tiek visuomenės, tiek spekuliantų traktuojami, kaip artėjanti lito krizė.

Ketvirta, nustatomos aiškios ir griežtos pinigų emisijos taisyklės- litų išleidžiama į apyvartą tiek, kiek nuperkama pagal tam tikrą pastovų kursą užsienio valiutos. Be to, išvengiama politikų galimo spaudimo centriniam bankui.

Penkta, Vyriausybė negali skolintis iš Centrinio banko, tai priverstų ją greičiau privatizuoti valstybines įmones, viliojant užsienio kapitalą7.

Toliau, šiame skyriuje, trumpai išvardinsiu galimus fiksuoto valiutų kurso režimo trūkumus:

1. Fiksuotą kursą intervencijomis valiutų rinkoje palaikantis centrinis bankas iš principo negali daryti bent kiek didesnės ir veiksmingesnės įtakos realiai ekonomikai t.y. pirmiausia einamajam BVP atotrūkiui nuo potencialaus šalies gamybos lygio esant visiškam užimtumui. Lietuvos bankas, pasirinkęs absoliučiai fiksuoto lito kurso sistemą, taip pat nuolat vykdo nesterilizuotas intervencijas valiutų rinkoje, keisdamas litus į eurus, kaip bazinę valiutą, ir atvirkščiai. Tokiu būdu šalyje palaikomas valiutos kursas.

2. Esant fiksuotam kursui, centrinis bankas negali egzogeniškai valdyti pinigų pasiūlos, kaip vienos iš tradicinių centrinių bankų tarpinių tikslų. Jei Lietuvos bankas nusprendė išlaikyti absoliučiai fiksuotą lito kursą, jis negalės egzogeniškai valdyti pinigų atsargos grynųjų aktyvų veiksnio, kartu ir pinigų kiekio, galiausiai ekonomikos veikimo8.

3. Fiksuotas valiutos kursas beveik visose šalyse sukelia chronišką užsienio prekybos balanso deficitą, nes kainoms vidaus rinkoje kylant sparčiau nei užsienyje, nacionalinė valiuta realiai pervertinama. Fiksuotas pervertintas nacionalinės valiutos kursas dirbtinai skatina kapitalo ir stabdo prekių eksportą. Menkai konkurencingos įmonės dar labiau susilpninamos. Jų pelnas sumažėja, o tai atbaido potencialius investuotojus. Žinoma, galimas ir atvirkštinis variantas, kai nacionalinės valiutos kursas fiksuotas žemesniu nei jos perkamoji galia lygiu. Ši priemonė skatintų prekių eksportą ir ribotų importą. Tačiau tada papildoma pinigų emisija sunaikintų viltį stabilizuoti kainas. Be to, realus vietinės valiutos nuvertinimas yra laikinas reiškinys, dėl infliacijos toje šalyje ir užsienyje skirtumo9.

Apibendrinant abu šiuos režimus galima teigti, kad vienas svarbiausių fiksuoto režimo privalumų yra tai, kad jis sukuria stabilesnę aplinką eksportuotojams ir importuotojams. Jeigu valiutos kursas nustatytas daugelis prekiautojų tikisi, kad ateityje jis nepakis, todėl neliks problemų susijusių su galimu jo pakitimu. Toks valiutos kurso režimas palankiausias mažai šaliai, turinčiai atvirą ekonomiką ir intensyviai prekiaujančiai su užsieniu, kuriai net maži valiutų kurso svyravimai galėtų pakenkti. Lanksčiojo kurso šalininkai turi keletą argumentų, kuriais bando pagrįsti lanksčiojo kurso režimo privalumus. Visų pirma tai, kad spekuliantams dirbant, bet kuriuo režimu spekuliacinės atakos yra daugiau galimos fiksuotų kursų režime. Antra, prekiautojai gali lengvai apsisaugoti nuo galimo svyravimo, iš anksto numatydami ateities įsipareigojimų vertę. Trečia, nors paprastai esti teisinga, kad fiksuoti kursai yra pastovesni, bet devalvacija ar revalvacija gali užklupti prekiautojus staiga ir nepasirengusius.

3. Valiutų valdyba

Valiutų valdyba gali padėti šalims kuo efektyviau įvesti vidaus valiutą, jos vertę siejant su kitos šalies valiutos verte ir užtikrinant jos padengimą pakankamomis užsienio valiutos atsargomis. Ji sukuria pagrindą skatinti prekiautojus ir investuotojus pripažinti naujas valiutas.

Nors valiutų valdybos ir gali būti greita pradžia naujoms valiutoms įvesti, tačiau nebūtinai sukuria ilgalaikį jų pagrindą. Ekonomikai plėtojantis, besikeičianti technologija ir pramonės struktūra dažnai priartina jos kainas ir turto vertę prie prekybos partnerių kainų ir turto vertės. Koreliacija tarp jos ir išsivysčiusių šalių išteklių grąžos taip pat turi tendenciją kisti. Tokiomis aplinkybėmis valiutų valdyba gali pakenkti besivystančios ekonomikos kainų, pajamų, turto vertės kintamumui, ypač jei kainos nepakankamai lanksčios, o gamybos veiksniai nepakankamai paslankūs. Be to, stiprėjant ekonomikai, jos poreikiai ir finansų sistema gali neatitikti valiutų valdybos išteklių, taip sumenkindami ir šios ekonomikos gebėjimą apsaugoti savo valiutą, jeigu sumažėtų paklausaus turto vertė kitų valiutų atžvilgiu, bei paskatindami kapitalo nutekėjimą10.

Valiutų valdyba veikiau yra besiformuojančių ekonomikų pinigų politikos režimo evoliucijos pradžia negu pabaiga. Šios šalys atsisakiusios valiutų valdybos gali nustatyti savo valiutos kursus. Fiksuoto valiutų kurso režimas turi nemažai valiutų valdybos bruožų, tuo tarpu galima rinktis ir kitas alternatyvas- lanksčius valiutos kursus arba ekonomines sąjungas. Kiekvienu pasirinktu atveju, pasitikėjimas valiuta priklauso nuo pasitikėjimo ekonomika, išleidžiančia tą valiutą į apyvartą. Lankstūs valiutos kursai palengvina visą vidaus kainoms ir pajamoms tenkančią prisitaikymo prie kintančių sąlygų pasaulio rinkose naštą. Be to šis režimas suteikia už pinigų politiką atsakingoms institucijoms daugiau laisvės nustatant pasirinktą politiką11.

Valiutų valdyba išleidžia vidaus valiutą, kurios vertė yra fiksuota kitos šalies valiutos, t.y. bazinės valiutos, atžvilgiu ir kuri yra padengta turtu, denominuotu užsienio valiutomis. Vidaus valiutos ir jos bazinės valiutos keitimo kursas nustatomas įstatymo ir įgyvendinamas valiutų valdybos įsipareigojimu parduoti savo valiutą mainais į bazinę valiutą (ir atvirkščiai) nustatytu keitimo kursu. Valiutų valdyba garantuoja savo įsipareigojimą išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, finansinius įsipareigojimus padengdama nustatyto dydžio turtu užsienio valiuta, kuris yra daugiausia denominuotas bazine valiuta. Dėl šių išvardintų ypatybių valiutų valdyba gali išleisti naują valiutą tik mainais į būtiną užsienio valiutos kiekį, o bendra pinigų bazės apimtis (pinigai apyvartoje plius banko pinigų atsarga) turi atitikti rezervinio turto vertę. Todėl didžioj valiutų valdybų atsargų, dengiančių vidaus valiutas, dalis paprastai įsigyjama iš tų, kurie keičia užsienio valiutas į vidaus valiutas. Savo ruožtu pinigų bazė kinta daugiausia dėl grynųjų užsienio valiutos srautų į ekonomiką pagal nustatytą valiutos kursą12.

Svarbiausi valiutų valdybos tikslai yra du: bazinės valiutos pasirinkimas ir valiutos kurso pasirinkimas. Pagrindinė sąlyga bazinei valiutai yra ta, kad ji turi turėti pakankamai gerą reputaciją užsienio valiutos rinkose, dėl šios sąlygos JAV doleris ir Vokietijos markė yra populiariausios bazinės valiutos. Taipogi, bazinės valiutos vertė turėtų kisti valiutų valdybos prekybos partnerių valiutų atžvilgiu taip, kad atitiktų jos ekonomikos poreikius.

Vienas pagrindinių valiutų valdybos privalumas yra tas, kad ji leidžia šalims įvesti patikimas valiutas, tuo pačiu neįteisindamos kitų šalių valiutų kaip savos. Glaudžiai susiedamos pinigų bazę su rezerviniu turtu, valiutų valdybos gali sumažinti infliaciją ir paskatinti investicijas į tas ekonomikas, kurių monetarinės politikos ( o gal čia turi būti fiskalinė institucija) institucijos, neturėdamos tokių investicijų, galėtų sukurti per didelę bazę pernelyg didelėms ar neekonominėms vidaus išlaidoms finansuoti. Antrasis privalumas- valiutų valdybos ilguoju periodu garantuoja savotišką apsaugą v

. . .

4. Pinigų politikos, orientuotos į valiutos kurso stabilumą problemos

Prieš pradedant analizuoti valiutos kurso stabilumo problemas, reikėtų apibrėžti svarbiausius Lietuvos pinigų politikos tikslus. Lietuvos banko įstatyme išskiriami du pinigų politikos stabilumo tikslai:

1. vidinis valiutos stabilumas, kuris reiškia jo perkamosios galios stabilumą;

2. išorinis stabilumas- lito kurso stabilumas stiprių užsienio valiutų atžvilgiu.

Pinigų politikos tikslas užtikrinti valiutos stabilumą turi kelis privalumus. Pirmiausia, stabilus valiutos kursas riboja tarptautiniu mastu prekiaujamų kainų augimo tempus, kas tiesiogiai padeda riboti infliaciją šalies viduje; antra, jei egzistuoja pasitikėjimas šalies valiutos kursu, tuomet jis padeda priartinti infliacijos lygį šalies viduje prie šalies, kurios valiuta pasirinkta už bazinę, infliacijos lygio; trečia, stabilaus valiutos kurso palaikymas reikalauja centrinio banko automatiškai suaktyvinti veiksmus valiutų rinkoje esant kurso nukrypimo nuo nustatyto pariteto pavojui ir tuo pačiu neleidžia vykdyti ekspansinės pinigų politikos, siekiant pilno darbo jėgos užimtumo; ketvirta, valiutos kurso stabilumo užtikrinimas- tai paprastas ir aiškus pinigų politikos tikslas. Valiutos kurso stabilumo siekis pereinamojo laikotarpio šalyse padėjo efektyviai sumažinti infliacijos lygį18.

Galima išskirti ir keletą pinigų politikos orientuotos į valiutos kurso stabilumą problemas. Pirmiausia, esant nesuvaržytoms kapitalo rinkoms ir nesant galimybės keisti valiutos kurso, palūkanų normos šalies viduje tampa priklausomos nuo bazinės valiutos šalies palūkanų normos. Antra, stabilumo siekimas sąlygoja nacionalinės pinigų politikos priemonių panaudojimo suvaržymą, o kai kuriais atvejais gali sukelti visišką praradimą. Dar viena problema, siekimas užtikrinti stabilų valiutos kursą skatina aktyvų spekuliacinių atakų, nukreiptų prieš nustatytą paritetą suaktyvėjimą.

Pereinamojo laikotarpio šalyse toks pinigų politikos tikslas gali būti vertinamas, kaip teigiamas dalykas. Kadangi šių šalių monetarinės bei politinės institucijos yra nepakankamai išsivysčiusios, todėl efektyvus pinigų politikos vykdymas yra sunkiai galimas.

1.1 Pereinamojo laikotarpio šalių nacionalinių valiutų devalvavimo pasekmės

Šiame skyriuje trumpai aptarsiu ekonomistų manančių, kad pinigų politika orientuota į stabilų valiutos kursą gali būti nepalanki pereinamojo laikotarpio šalims. Pagrindinis jų argumentas yra tas, kad pereinamojo laikotarpio valstybėje tai gali sąlygoti didelio masto finansinė krizę, tai gali sąlygoti valiutos devalvavimą. Tačiau daugelis pereinamojo laikotarpio šalių skolinasi užsienio valiuta, taigi devalvavus savo šalies nacionalinė valiutą taipogi gali kilti didelio masto finansų krizė.

Devalvacija neigiamai atsilieptų tiek šalies verslo įmonėms, tiek ir bankiniam sektoriui. Verslininkai turėję finansinius įsipareigojimus užsienio valiuta, po nacionalinės valiutos devalvacijos susidurtų su sumažėjusių įmonių aktyvų problema, lyginant su finansiniais įsipareigojimais. Bankinis pereinamojo laikotarpio valstybių sektorius turi daug trumpalaikių įsipareigojimų užsienio valiuta, kurių vertė devalvacijos pasėkoje žymiai išauga.

Valiutos devalvavimas turi įtakos ir infliacijos tempams. Infliacijos tempas gali ženkliai padidėti: nuvertinus nacionalinę valiutą atsiranda didelis spaudimas kainoms, o per tai- ir infliacijos didėjimui. Infliacijos didėjimas krizę dar labiau padidina, nes sąlygoja palūkanų normos augimą ir įmonių skolinimosi galimybių blogėjimą19.

Pinigų politika orientuota į stabilų valiutos kursą, be savo pranašumų turi daugybę minusų, vienas iš svarbiausių yra tas, kad nesugebėjus išlaikyti fiksuoto valiutos kurso pereinamojo laikotarpio valstybė gali būti priversta devalvuoti savo nacionalinę valiutą. Devalvavimas sukelia infliaciją, bankų ir vietinių verslo įmonių krizes.

5. Išvados

Literatūros sąrašas

Straipsniai ir knygos:

1. V.Geralavičius, R. Kuodis. Lito kurso režimo pasirinkimas: teoriniai ir praktiniai sprendimo būdai// Pinigų studijos 1997m. Nr. 1., 17-31psl.

2. A.M.Gulge. the role of the currency board in Bulgaria’s stabilization// Finance and development.Vol.36.Nr.3, 1999. 36-39psl

3. G. Hoggart. Pinigų politika pereinamuoju laikotarpiu// Pinigų studijos 1997m. Nr.1., 41-49psl.

4. R. Kuodis. Dabartinė Lietuvos pinigų politika: diskusiją tęsiant// Pinigų studijos 1998m. Nr.1. 20-31psl.

5. R.W.Kopcke. Valiutų valdybos:praeities ar ateities pinigų politikos režimas?// Pinigų studijos 2000m. 5-21psl.

6. G. Nausėda. Vyriausybės peršamas fiksuotas valiutos kursas nebus panacėja nuo ligų// Lietuvos rytas.1993m. gruodžio 7d. 12psl.

7. G.Nausėda. nacionalinės valiutos atsisakymas:privalumai ir trūkumai//Pinigų studijos. 1999m.Nr.2. 17-23psl.

8.N.Pautola, P.Backe. Valiutų valdybos Vidurio ir Rytų Europoje: patirtis ir ateities perspektyvos// Pinigų studijos 1998m. 39-47psl.

9.H.Poirson. How do countries choose their exchange rate regime?// IMF working paper. 2001.1-33psl.

10.P.Quirk, B.K.Short. introduction of new national currency: policy, institutional, and technical issues// IMF working paper. 1993. 1-14psl.

11. D. Salvatore. International economics.-Macmillan Publishing Company-New York. 1990m. 596-622.psl.

12. G.Startienė, Ž.Žilinskas Pinigų politikos, orientuotos į valiutos kurso stabilumą, privalumai ir problemos// Ekonomika ir vadyba, 2000m. 429-431psl.

13. D. Villanueva. Options for Monetary and Exchange Arrangements in Transition Economies// International Monetary Fund 1993. 1-20 psl.

14. P.Wonnacot, R.Wonnacot. Makroekonomika.-Litterae Universitatis, Vilnius.-1994m. 367-384psl.

Interneto puslapiai:

1.www.imf.org

Join the Conversation

×
×