Tarptautinė ekonomika

TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA, PRIELAIDOS, KRYPTYS IR PRIEMONĖS

Tarptautinė ekonomika – ekonomikos sritis, nagrinėjanti atskirų šaliųekonomikų tarpusavio santykius, traktuodama kiekvieną šalį kaip atskirąekonominį vienetą.TE nagrinėja tarptautinių ekonominių santykių teorinius pagrindus,aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptautines finansųproblemas, ekonomikos bei politikos tarpusavio sąveiką moderniajamepasaulyje.

Tarptautinės prekybos esmė ir svarbiausios egzistavimo priežastys Šiuo metu visos valstybės, neatsižvelgiant į jų dydį, ekonominępadėtį, technologinį išsivystymą bei kitas daugiau ar mažiau svarbiascharakteristikas, yra pasaulinio ūkio dalis. Pastarasis suvokiamas kaiptechnologinių, ekonominių, informacinių, ekologinių, kultūrinių,geografinių ir panašių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotisprieš daugelį metų ir tai visų pirma vyko tarptautinių mainų, o vėliauprekybos dėka. Pradžioje tai buvo tik tam tikros žmonių grupės pragyvenimošaltinis bei kai kurių vartotojų norų tenkinimo šaltinis. Ilgainiuitarptautinė prekyba išsivystė iki globaliai ir masiškai paplitusioreiškinio, kuris tiesiogiai bei labai stipriai veikia kiekvienos valstybėsgerovę. Šiuolaikinė TP – tai neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis. Viena sukita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnėmis kainomisnegu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalisiš prekybos stengiasi gauti naudos. Kas gi sudaro prekybos tarp šaliųekonominį pagrindą? TP pagrindas yra mainai ir specializacija. Taigi, TP yr apriemonė,padedanti šalims vystyti specializaciją, didinti savo išteklių našumą irtaip plėsti bendrą gamybos apimtį. TP – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykdomas įvairiose šalyse tarppardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų. Šiam procesui būdingi 2 pagr.bruožai: 1) jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių – todėl prekyba,vykdoma už valstybės sienų tampa šalies socialinės ir ekonominės politikosobjektu; 2) naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursųsvyravimais. TP ekonominės prielaidos: 1) Gamybos sąlygų skirtingumas – skiriasi gamtinės, klimatinėssąlygos, apsirūpinimas ištekliais, todėl gaminamos prekės ar teikiamospaslaugos labai skirtingos. 2) Skirtingi gamybos našumo lygiai – kiekviena šalis, naudodamapažangesnę technologiją, specializuojasi gaminti tai, kas jai sekasigeriau. Gamybos kaštai įvairiose šalyse skirtingi (skiriasi darbo jėga,transportavimo, gamybos išlaidos, technologija ir pan.) Minėtos prielaidos lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstanttarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kuriųgamyba šalies viduje palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją arpaslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimaspasulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai,kas jai efektyviau. Tačiau ekonominis efektyvumas, kurį pasiekia įvairios šalys,gamindamos atskiras prekes, laikui bėgant keičiasi. Vystantis atskirų šaliųūkiams, gali keistis darbo jėgos kokybė ir kiekybė, kapitalo apimtis irsudėtis, sukuriamos naujos technologijos, gali keistis netgi žemės irgamtinių išteklių kokybė ir kiekybė. 3) Skonių, polinkių, prioritetų įvairovė – dėl šios aplinkybės, netjei ir visose pasaulio šalyse gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos, šalyssiektų prekiauti. Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų: eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją). Pasaulinėje rinkoje yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Jei vienašalis eksportuoja, tai kita importuoja, ir tie prekių judėjimai (iš” (į”šalį tarpusavyje pasauliniu mastu susilygina. Tačiau šaliai nepavyktųeksportuoti prekių nė už 1 litą, jei nebūtų kažkur vartotojų, dėl vienų arkitų priežasčių norinčių tą prekę įsigyti. TP poveikis gamybai, vartojimui ir gerovei dažniausiai priklauso nuopasaulinių kainų santykio. Todėl ekonomistai didelę reikšmę skiria prekybossąlygoms. Užsienio prekybos nauda valstybei įvertinama prekybos sąlygų (T)rodikliu, kuris rodo valstybės eksporto (Px) ir importo (Pm) kainų santykį: T=Px / Pm

Šio rodiklio didėjimas rodo užsienio prekybos sąlygų gerėjimą ir kartupatiriamą naudą iš užsienio prekybos bei šalies gyventojų gyvenimo lygiokilimą, o jo mažėjimas – prekybos sąlygų blogėjimą ir gyvenimo lygio kitimotendencijas. TP nauda. Ekonominę naudą sąlygoja specializacija. Vyraujant specializacijai,galima užtikrinti didesnę prekių gamybos apimtį. Specializacija ir prekyba sąlygoja aukštesnius veiklos rezultatus beiefektyvumą. Tai lemia 4 prielaidos: 1) konkurencijos didėjimas; 2) pagamintų produktų gausa ir įvairovė; 3) masto ekonomija (vidutinių gamybos kaštų sumažėjimas, sąlygojamas gamybos apimties augimo); 4) lyginamasis pranašumas (šalis turi lyginamąjį pranašumą gaminant kurią nors prekę ar teikiamą paslaugą, jei gali ją pagaminti sąlygiškai pigiau, t.y. patirdama mažesnius alternatyviuosius kaštus negu jos prekybiai partneriai). Užsienio prekyba yra būtina rinkos ekonomikos sąlygomis. Valstybinisekonominis bendradarbiavimas įgalina toliau kelti gamybos technologijų lygįįmonėse. Šiandieną be užsienio prekybos plėtros neįmanoma pasaulinėekonomikos raida. Nebus užsienio prekybos – sužlugs visų valstybiųekonomikos pagrindai. Užsienio prekyba daro tiesioginę įtaką šalies vidinei rinkai: aktyvėjakonkurencija, nes atsiranda pajėgus konkurentas iš užsienio. Taigi,užsienio prekyba pertvarko natūralią vidaus rinkoje veikiančią monopoliją įnatūralią oligopoliją. Padidėjusi konkurencija skatina mažinti gamyboskaštus bei kainą, o tai naudinga šalies vartotojams. Be to, gali atsirastiir kitokių naudingumų, jeigu vietiniai gamintojai būtų priversti konkuruotine kainomis, o prekės kokybe, dizainu ir pan. Užsienio prekyba šalies gyventojams sudaro sąlygas nusipirkti kitosešalyse pagamintų retų gaminių, vaisių ir pan. Kartais, esant mažamporeikiui, kai kurių prekių neapsimoka gaminti, o ekonomiškai tikslingiauatsivežti iš svetur. Taigi, užsienio prekyba leidžia šalims gauti tam tikrųprekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti arba sudarosąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savošalies tiekėjų. Panaikinus muito barjerus tarp Europos Sąjungos šalių, kiekvienosšalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo prekes bet kurioje šalyje,priklausančioje Europos Sąjungai. Tai leidžia padidinti gamybos apimtis,mažina gamybos kaštus ir sudaro sąlygas pardavinėti prekes mažesnėmiskainomis. Užsienio prekyba skatina koncentruotai gaminti tokias prekes,kurios turi absoliutų pranašumą, o prekės, neturinčios absoliutaus gamybospranašumo perduoti kitoms valstybėms. Tačiau kartais specializaciją lemiair lyginamasis pranašumas. Tokiu atveju tikslinga kiekvienoje šalyjeapskaičiuoti gaminio alternatyviuosius kaštus. Taigi galima daryti išvadą, jog bet kuri šalis, nevykdanti užsienioprekybos ir viską gaminanti pati bei neišvengiamai ko nors atsisakanti,tikrai patiria didelius nuostolius. Tarptautinės prekybos dėka visą laikąesantys riboti gamtos, darbo bei kiti gamybos veiksnių ištekliai yrapaskirstomi kiek galima efektyviau, ko pasekoje pasiekiama efektyvesnėgamyba ir padidinamas darbo našumas. Prekyba ir karas yra dvi seniausios tarptautinių santykių formos. Išprekybos gaunamos pajamos ir mokesčiai ištisus šimtmečius buvo svarbiausiasšalies elito ir aukščiausios valdžios turto šaltinis. Tarp galingų pasauliovalstybių vyko nuolatinės kovos dėl Amerikos, Azijos ir Vidurinių Rytųprekybos maršrutų kontrolės. Tarptautinės prekybos reikšmę nusako šie aspektai: 1. Iš šalies išvežamos vidaus rinkoje perteklinės ir įvežamos prekės,kurių šalis negali pati pasigaminti; 2. Šalyje gaminamos ir išvežamos absoliutų ar lyginamąjį pranašumąturinčios prekės ir tokiu būdu pasisavinamas prekybinis pelnas; 3. Užsienio prekybos dėka plinta pažangios technologijos,padedančios kelti nacionalinio ūkio veiklos efektyvumą; 4. Šalies prekių ir paslaugų vartotojai įgyja didesnę galimybęrinktis ir geriau tenkina savo poreikius; 5. Vystomos eksportą gaminančios ūkio šakos, mažinamos darbo irkapitalo sąnaudos išvežamoms prekėms gaminti. Prekyba daro ir kitą, labiau ginčytiną poveikį visuomenės vertybėms,idėjoms ir elgesio normoms. Taip ekonominio nacionalizmo šalininkai prekiųįvežimą (importą) dažnai vertina neigiamai. Jų nuomone, prekyba nepaisotradicijų ir papročių, ugdo materializmą ir troškimą vartoti atvežtinesprekes, žalingas šalies gyventojams. Kai kurie kritikai įžvelgia užsienioprekyboje imperialistinės ekonominės, politinės ir kultūrinės ekspansijosgalimybes. Įvairios nuomonės apie tarptautinę prekybą neužgožia svarbiausiosminties, kad prekių mainai padeda jų dalyviams sparčiau vystyti tautos ūkį,sudaro sąlygas ekonominiam ir socialiniam atsilikimui įveikti. Tokiosnuomonės buvo D. Ricardo, o vėliau amerikiečių ekonomistai V.Stlper,P.Samuelson, švedai E.Hechsher, B.Ohlin ir kiti ekonominio liberalizavimoatstovai. Spartų pasaulinės prekybos augimą lėmė šie veiksniai: * tarptautinė darbo pasidalijimo plėtotė; * mokslinė techninė pažanga reikalauja greito pagrindinio kapitalo atnaujinimo ir naujų technologijų; * aktyvi transnacionalinių ir daugianacionalinių korporacijų veikla; * tarptautinės prekybos liberalizavimas; * ekonominės integracijos stiprėjimas. Tarptautinė prekyba 20 a. antroje pusėje plito labai sparčiaistempais. 1950-1994 m. ji išaugo 14 kartų. Kai kada tarptautinė prekybanetgi sumažėdavo. Taip atsitikdavo ekonominių krizių arba karinių konfliktųmetu. Netolygus ekonominis ir politinis atskirų valstybių vystymasissąlygoja ir pasaulinės prekybos lyderių kaitą. Stambiausieji pasaulioeksportuotojai: JAV, Vokietija, Japonija, Prancūzija, D. Britanija,Italija, Kanada, Honkongas, Olandija ir kitos. Tarptautinės prekybos efektyvumas daugeliu atvejų priklauso nuo josrinkos tyrimo rezultatų, todėl pirmiausia reikėtų susipažinti sutarptautinėmis prekybos taisyklėmis ir normomis, pasirinkti pelningą rinką,susirinkti duomenis apie konkretaus regiono produkcijos pasiūlą irpaklausą, išsiaiškinti gamintojus ir jų gamybos ypatumus, finansinę būklęir pan. Tarptautinė prekyba ir mokėjimų balansas Šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindinessritis: – prekybą prekėmis – prekių srautas apima materialinių gėrybių importąir eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą; – paslaugų judėjimą – paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekiųtransportavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.; – kapitalo judėjimą – kapitalo srautas apima skolinimų irįsipareigojimų užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos,vertybinių popierių, nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.); -mokėjimus – į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimasper bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui.Šio srauto pagrindas yra įvykę sandoriai. Suskirstymas į prekių, paslaugų, kapitalo ir mokėjimų srautusatsispindi mokėjimų balanso atitinkamose dalyse. Mokėjimų balansas yra sąskaitų sistema, parodanti visus šaliessandorius su visu likusiu pasauliu, kuriuos atlieka gyventojai, įmonės irvyriausybės. Sandoriu (transakcija) vadinsime bet kokius mainus –parduodant ar perkant prekes, apmokant paslaugas, perkant ir parduodantturtą, dovanojant vertingus daiktus ar pinigus. Šalies mokėjimų balansas parodo visas ekonomines transakcijas,įvykdomas tarp šalies ir užsienio ekonominių subjektų per tam tikrąlaikotarpį (paprastai per metus, nors mokėjimų balansas gali būtiapskaičiuojamas ir trumpesniam laikotarpiui, pvz., mėnesiui, ketvirčiui). Mokėjimų balansas kaip ir bet kuris kitas balansas turi dvi puses:kreditą ir debetą. Kreditas – tai vertybės išvežimas iš šalies mainais užtokios pačios vertės įvežimą į šalį. Tai šalies pajamos užsienio valiuta.Debetas – vertybės įvežimas į šalį mainais už tam tikros vertės išvežimą iššalies. Tai šalies išlaidos užsienio valiuta. Kreditas – tai bet kokssandoris, kuris baigiasi valiutos įplaukomis iš užsienio, o debetas – betkoks sandoris, kuris baigiasi valiutos išplaukimu iš šalies. Šalies mokėjimų balansas aktyvų pusėje sujungia mokėjimus, kuriuosšalis gavo iš užsienio, o pasyvų pusėje – mokėjimus, kuriuos šalis sumokėjoužsieniui. Tačiau čia vartojama balanso sąvoka nėra tapati balanso sąvokai,taikomai įmonės lygmenyje. Įmonės balansas sudaromas tam tikrai datai iratspindi visą įmonės turtą bei visus įsipareigojimus; šalies mokėjimųbalansas sudaromas tam tikro laikotarpio ir įvertina tik mokėjimųpasikeitimus. Prekybos balanse atsispindi prekių eksportas ir importas. Fiziškaieksportas reiškia, kad dalį šalies vidaus produkto suvartoja užsieniečiai,o importas – kad dalį užsienio šalių nacionalinio produkto suvartoja šaliesvidaus gyventojai. Akivaizdu, kad prekių atveju tai reikš, kad dalis BVP“gabenama per sieną”. Prekybos balanse prekių eksportas ir importas paprastai įvertinamasFOB kainomis, t.y. kainomis, kurios atspindi eksportuojančios šalies prekėsvertę, įskaitant krovimo į transporto priemonę kaštus. Pagal šią metodikąsudaromas ir Lietuvos mokėjimų balansas. Kai kuriose šalyse prekių importasprekybos balanse įvertinamas CIF kainomis, t.y. kainomis, kurios apima irprekių transportavimo į importuojančią šalį bei draudimo kaštus. Aišku, jog valiutos įplaukos gerina mūsų balansą, o valiutos išplaukos– blogina. Prekių importas yra debetas ir veda prie valiutos išplaukimo arįsiskolinimo užsieniui, kai eksportas didina mūsų šalies valiutines pajamasbei užsienio įsiskolinimus mūsų šaliai. Skolinimas užsienyje mokėjimųbalanse atsispindi taip pat, kaip ir prekių eksportas. Panašiai atsispindiir tiesioginės užsienio investicijos. Dovanos, labdara, perlaidosdažniausiai prilyginamos prekių importui ir atsispindi debete. Kartais būnasudėtinga fiksuoti abi sandorio puses ir oficialūs organai gauna duomenistik apie vieną iš sandorio pusių. Pavyzdžiui, į Lietuvą įvežamos prekės,bet nėra pinigų pervedimo už jas (buvo sumokėta grynais). Tokiu atvejuapskaičiavus visą balansą susidaro skirtumas, kuris įrašomas į klaidų irpraleidimų eilutę. Prekės gabenamos per sieną taip pat tranzito ir tranzitinės prekybosatvejais. Nors šnekamojoje kalboje šios sąvokos dažnai suprantamos kaipsinonimai, ekonominiu požiūriu jos nėra tapačios. Tranzitas – tai betarpiškas prekių pervežimas iš užsienio per šaliesvidaus teritoriją vėl į užsienį, neleidžiant prekei laisvai judėti šaliesviduje. Tranzitas skirstomas į: – aktyvų – kai prekių siuntėjas yra šalies viduje. Pavyzdžiui,Lietuvos firma perka prekes Lenkijoje ir parduoda Rusijoje, į Rusiją prekėsgabenamos per Lietuvos teritoriją; – pasyvų – kai prekių siuntėjas yra užsienyje. Pavyzdžiui, Lenkijosfirma prekes parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės gabenamos per Lietuvosteritoriją. Tranzitinė prekyba reiškia, kad šalies (vidaus) verslininkas įsigyjaužsienio prekių ir vėl jas parduoda užsienyje, tačiau fiziškai per šaliesteritoriją prekės negabenamos. Kaip pavyzdį galima paminėti tranzitinęprekybą ginklais. Pagrindinės mokėjimų balanso dalys: einamoji sąskaita, kapitalosąskaita ir oficialių atsiskaitymų balansas. 1.Einamoji sąskaita Tai stambiausia sąskaita. Ji apima: a) prekybos balansą, b) paslaugų balansą (pervežimų, turizmo, verslo), c) kapitalo ir darbo pajamų balansą, d) einamuosius pervedimus. Einamosios sąskaitos balansas parodo, ar šalis didina savo teises įužsienio turtą (perviršis), ar mažina (deficitas). Einamosios sąskaitosbalansas yra labai atidžiai stebimas, nes manoma, kad jis lemia valiutoskurso kitimą. Jeigu jo deficitas gilėja, tai galima laukti valiutos kursokritimo arba devalvavimo bei importo suvaržymų. a)Prekybos balanso deficitas dažnai traktuojamas kaip neigiamasreiškinys. Tačiau gali būti ir išimčių. Pavyzdžiui, kai į šalį įvežama daugužsienio kapitalo ir tas kapitalas panaudojamas pirkti užsienyje naujomstechnologijoms, pradžioje gali susidaryti neigiamas balansas. Tačiau pokeleto metų, kai investicijos pradės duoti grąžą ir eksportas išaugsprekybos balanso deficitas gali išnykti. b)Paslaugų balanse atsispindi pajamos ir išlaidos, susijusios sukeleivių ir krovinių gabenimu, kelionėmis ir kt., Lietuvos atžvilgiupaslaugos eksportas bus, kai Lietuvos transporto firma veš prekes išLietuvos į užsienį, kai užsienio turistų grupė apsigyvens kokiame norsLietuvos viešbutyje ir kt. c)Pajamų balanse atsispindi pajamos ir išlaidos, susiję su turimųgamybos veiksnių – darbo, žemės, kapitalo – panaudojimu. Pvz., jeiguLietuvos pilietis išvažiavo trumpam padirbėti į užsienį, arba turinusipirkęs užsienio įmonės akcijų, ar laiko indėlį užsienio banke, tai jogautas darbo užmokestis, dividendai ar palūkanos sudarys pajamų balansoaktyvą (kreditą). Analogiškai užsieniečių gautos Lietuvoje darbo irkapitalo pajamos atsispindės pajamų balanso pasyve (debete). Kapitalo balansas apima kapitalo eksportą ir kapitalo importą.Kapitalo eksportas vyksta, kai skolinimų ir įsipareigojimų saldo auga – taireiškia, jog skolinimų užsieniečiui daugėja ir (arba) įsipareigojimųmažėja. Tai atitinka mokėjimų srautą į užsienį. Kapitalo importas vyksta,kai minėtas saldo mažėja. Kapitalo balanso ypatybė ta, kad kapitaloimportas atsispindi aktyvų pusėje, nes šiuo atveju, kaip ir prekių paslaugųeksporto atveju, šalis gauna valiutą (mokėjimus).

Kapitalo balansas skirstomas į daugelį smulkesnių balansų.

Ilgalaikio kapitalo balansas, kuris apima tiesiogines investicijas,t.y. šalies įmonių dalyvavimą užsienio firmose, ir atvirkščiai, portfelinesinvesticijas, t.y. užsienio vertybinių popierių įsigijimą, taip patpaskolas, kurių trukmė ilgesnė nei vieneri metai. Paskolos, kurių trukmėtrumpesnė nei vieneri metai, atsispindi trumpalaikio kapitalo balanse. d)Einamųjų pervedimų balanso aktyvuose padaromi tie mokėjimai, kuriuosgavo šalis iš užsienio, o pasyvuose – mokėjimai, kuriuos mūsų šalissumokėjo užsieniui. Šie mokėjimai yra transferiniai, t.y. vienpusiaimokėjimai, nesusiję su tarptautiniu prekių, paslaugų ar kapitalo judėjimu.Einamųjų pervedimų balanse atsispindi tiek privatūs vienpusiai mokėjimai –įmonių mokamos užsieniečiams pensijos, paveldimas turtas, dovanos ir kt.,tiek valstybės mastu atliekami pervedimai – įnašai į įvairias tarptautinesorganizacijas, pagalba besivystančioms šalims, valstybės mokamos pensijosužsieniečiams, kompensacijoms ir pan. 2.Kapitalo sąskaita Ši sąskaita parodo kapitalo judėjimą iš šalies ir į šalį. Kapitalosąskaitoje yra trys pagrindiniai sandorių tipai: tiesioginės investicijos,ilgalaikės portfelinės investicijos ir trumpalaikės kapitalo investicijos(pavyzdžiui, iždo popieriai, depozitai). 3.Oficialios tarptautinės atsargos Čia balansas subalansuojamas. Jei mokėjimų balansas teigiamas, taivalstybės rezervai padidėja (pavyzdžiui, centrinis bankas įsigyjakonvertuojamos valiutos). Jei balansas neigiamas, tai gali tekti skolintisvaliutos deficitui padengti arba naudoti rezervus. Bendras viso mokėjimų balanso subalansavimas šiais laikais ne toksaktualus, kaip anksčiau. Viena, plaukiojančių valiutų kursų taikymasamortizuoja neigiamą mokėjimų balanso poveikį. Antra, paklausą valiutaiiššaukia ir jos kaip rezervinio aktyvo paklausa

TP ir tarptautinis darbo pasidalijimas (TDP)

TDP – tai tarptautinių ryšių sistema, besiremianti tarptautinespecializacija ir prekių pasikeitimu. Skirtumai tarp atskirų šakų gamyboslygių ir struktūrų bei jų gamybinės specializacijos sudaro TP plėtrospagrindą, nulemia jo scharakterį, kryptis ir prekinę struktūrą. TDP pastoviai keičiasi: kinta sferos ir charakteris tarptautinėjegamybos specializacijoje, t.p. atskirų šalių vieta toje specializacijoje.Keičiasi ekonominiai – prekybiniai ryšiai tarp valstybių. TDP labia didelį impulsą gavo XVIII ir XIX a.sandūroje, sustiprėjuspramoninei revoliucijai Anglijoje ir kt. VE kraštuose. Pigi gamyba kartu sutechnine transporto ir ryšių pažanga nulėmė Vakarų valstybių ekonominępažangą. Susiformavęs tuo metu TDP parodė didelį skirtumą tarp pramoniniųvalstybių ir tų valstybių, kurios tiekdavo žaliavas. Šie skirtumai neišnykoir iki šių dienų. Daugelio Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybiųūkių nėra pasiekę to lygio, kokį turi šiuolaikinės pramoninės šalys. TDP pagrindinė varomoji jėga yra mokslo ir technikos pažanga. Kadšiuolaikinė gamyba, besiremiati nauja technika ir technologija, būtųrentabili, reikia atitinkamas prekes išleisti stambiomis serijomis. Masinėgamyba veda prie gamybos automatizavimo ir valdymo pakeitimų(modernizavimo). Vystant techniką ir technologiją kyla mokslinių tyrimųreikšmė ir jų kaštai. Mokslas, technika ir gamyba tapo tarpusavyjesusijusiais modernaus pasaulio veiksmais. Dabar vyksta tarpt.specializacija ir kooperacija mokslo ir technikos sferoje. Istoriškai susiklostė, jog amerikietiškos technologijos buvo darbątaupiančios technologijos, europietiškos – gamtinius išteklius taupančios,Japonijos – ir darbo, ir išteklius taupančios, naujų industrinių valstybiųtechnologijos – daugiau darbui imlios, mažiau kapitalo imlios ir tobulos. Formuojasi savas technologinis ir mokslinis-techninis Rytų Azijospotencialas. Atsiranda alternatyvūs Japonijai, JAV, V.Europai pasauliniolygio investuotojai (Taivanas, P. Korėja, Singapūras). Azijos Ramiojovandenyno regione, kurių centrai – Japonija, JAV, Kinija, Australija,formuojasi ekonominė sistema, naujos industrinės valstybės ir ASEAN. Jųįtaka tarpt-me bendradarbiavime nevienoda. Struktūriniai pakitimai, vykstantys TP-je, yra glaudžiai susieti supermainomis pasauliniame ūkyje: -pramonės struktūros pakitimai – dinamiškai vystosi naujos moksluiimlios šakos (automatika, informacinės technologijos, mikroprocesiriai,robototechnika, pluoštinė optika, naujų medžiagų gamyba, lazerinė technika,aviakosminė technika, radioelektronika ir kt); -struktūriniai pakitimai žaliavų gamyboje ir žemės ūkyje – vystantysmokslui ir technikai žaliavas pakeitė naujos medžiagos ir žaliavų gavybasumažejo; -pakitimai investicijų struktūroje – daugiau investuojama įprogresyvias šakas, mokslą ir techniką; -vartojimo struktūros pakitimai; -pakitimai technikoje ir technologijoje; -industrializacijos procesai; -nacionalonių ūkių modernizacija. -Prie paminėtų struktūrinių veiksmų būtina pridėti ir konjunktūriniusveiksnius. Tai ūkinės konjunktūros svyravimai, ypač industriniuosekraštuose. Ūkinė konjunktūra atskiruose kraštuose pakilimo laikotarpiupozityviai įtakoja į TP-ą, jos apimtis ir struktūrą; ir neigiamai – smukimosąlygomis. -Instituciniai veiksniai. Svarbiausias veiksnys – užsienio ekonpolitika, pravedama atskirų ar grupės valstybių. Jos charakteris –liberalus arba protekcionistinis. Tikslai – tarptautinė ekonominė politika(derinimas, kainos, prekybos pretenzijos, muitai, prekybos ribojimai). Ekonomikos atvirumo laipsnis. Atskirų šalių ekonomika dabartinėmis sąlygomis negali vystytisatitrūkusi nuo pasaulinio ūkio, nepalaikydama ryšių su kitomis šalimis.Tačiau vienų šalių ekonomika yra atviresnė už kitų. Pvz.:Lietuvos Respublikos ekonomika yra labai atvira: 2001 metaisužsienio prekybos apyvarta sudarė 91 % šalies Bendrojo vidaus produkto(BVP) – taigi užsienio prekybos srautai daro labai didelę įtaką šalies ūkioaugimui bei gyventojų užimtumui ir gerbūviui. Užsienio prekybos skatinimasyra svarbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslas, kuris įgyvendinamasužsienio prekybos liberalizavimo priemonėmis bei eksporto skatinimoprogramomis. Ekonomikos atvirumo laipsnis priklauso nuo šių veiksnių: – apsirūpinimo gamtiniais ištekliais; – gyventojų skaičiaus, jų perkamojo pajėgumo, kurį lemia gamybinių jėgų išsivystymo lygis; – nacionalinės gamybos šakinės struktūros – kuo didesnis bazinių šakų (energetikos, metalurgijos) lyginamasis svoris, tuo šalissąlygiškai mažiau įtraukta į TDP-ą, t.y.mažesnis jos ekonomikos atvirumas; – šalies ekonominio potencialo – t.y.darbo ir materialinių išteklių sugebėjimo užtikrinti maksimalų gamybinės ir negamybinės paskirties produkcijos ir paslaugų gamybos lygį efektyvaus išteklių panaudojimo sąlygomis. Šalies ekonomikos atvirumo laipsnis tuo aukštesnis, kuo labiauišvystytos gamybinės jėgos, kuo didesnis šalies ūkio struktūrojelyginamasis svoris šakų, susijusių su TDP-o gilėjimu (chemijos, mašinųgamybos ir pan.), kuo mažesnis šalies ekonominis potencialas irapsirūpinimas gamtiniais ištekliais. Kuo didesnis ekonomikos atvirumolaipsnis, tuo aukštesnis pajamų lygis, ir tai būdinga tiek mažoms irdidelėms valstybėms, tiek išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims. Ekonomikos atvirumo laipsnį įvertinti padeda įvairūs rodikliai(dažniausiai eksporto ir importo kvotos). Dar ekonomikos atvirumo laipsniuiįvertinti siūloma naudoti ekonomikos atvirumo indeksą, kurisapskaičiuojamas kaip užsienio prekybos apyvartos (eksporto ir importosumos) ir BVP santykis. Šuo metu nė vienai valstybei nėra protinga bei naudinga atsiriboti nuoužsieninio pasaulio ir vystyti uždarą ekonomiką: – Visų pirma taip yra dėl to, kad nė viena šalis negali pasigamintivisų reikmenų ar paslaugų reikalingų įvairiems gyventojų poreikiamstenkinti. – Ir antra, specializacijos dėka, kai kurias prekes ar paslaugaspirkti iš kaimyninių valstybių gali atsieiti pigiau nei jas gaminti šaliesviduje. Taip jau civilizacijos vystymosi eigoje susiklostė, kad kiekvienavalstybė gamina tas prekes ir paslaugas, kurias apsimoka gaminti. Ekonominis saugumas. Ekonomikos atvirumo laipsnio didinimas susiduria su daugeliu sudėtingųproblemų, tarp jų – ekonominio saugumo problema. Industriškaiišsivysčiusioms šalims, neturinčioms energetinių išteklių, žaliavų,

ekonomikos atvirumas turi įtakos tolimesniam vystymuisi. Ekonominis saugumas gali būti pažeidžiamas grasinimais, pvz.:apribojami materialiniai, darbo, mokslo ir technikos pažangos ištekliai irpan. Pagrindinės priemonės yra šios: ekonominė blokada, įvairūsdiskriminaciniai metodai, embargas – Taigi nacionalinį ekonominį saugumą galima apibūdinti kaip padėtį,kuriai esant apsirūpinimas prekėmis ir paslaugomis tam tikroje šalyje yraapsaugotas nuo poveikio išorinių veiksnių, grasinančių efektyviamnacionalinės ekonomikos funkcionavimui. Jeigu BVP apimtis nepriklauso nuo išorinių įvykių (atsitiktinių artikslinių), tada šalies ekonomika saugi. Jeigu BVP reaguoja į išorėsveiksnius ir jų pasekmių neįmanoma neutralizuoti, tada ekonominis saugumassumažėja.

Tarptautinės prekybos struktūra ir plėtros tendencijos

Šalies ekonominis stiprumas priklauso nuo kitų šalių vykdomosekonominės politikos. Kai kurias valstybes užsienio prekyba įtakoja mažiau,nes jos disponuoja dideliais ištekliais ar vykdo protekcionizmo politiką.Tačiau ir jos turi taikstytis su tarptautine konjunktūra. Užsienio prekybos struktūra: – pagal prekių ir paslaugų judėjimą: eksportas, importas. – pagal prekių ir paslaugų rūšis: žaliavos, komercinės paslaugos,prekės ir kt. – pagal ūkio šakas: žemės ūkio produktai, lengvosios pramonėsprodukcija ir t.t. – pagal geografinį požymį: ES, Šiaurės Amerikos laisvos prekybosasociacija, Pietryčių Azija. Tarptautinės prekybos pobūdis Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius įbendrą rinkos sitemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominępriklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos: šalies teritorijosdydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniaiištekliai ir t.t. prekių ir paslaugų eksporto dalis BNP (nacionaliniameprodukte) didėja. (Pvz.: JAV eksporto dalis BNP 1960-1989 m. padidėjo nuo 5iki 11 %, Japonijos – nuo 11 iki 15 %, Vokietijos – nuo 19 iki 37 %,Italijos – nuo 14 iki 27 %). 1995 m. eksporto dalis BNP sudarė: JAV – 14 %,Japonijoje – 17 %, Vokietijoje – 39 %, Italijoje – 30 %. TP prekinė struktūra Svarbiausi pasikeitimai, įvykę TP prekinėje struktūroje per pastarąjįdešimtmetį – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas ir gatavų gaminiųdalies padidėjimas. Tarptautinėje prekyboje paslaugos būna labai įvairios ir dažnainepalyginamos. Priskaičiuota daugiau kaip 50 paslaugų rūšių, kurios sukasitarptautinėje rinkoje. Dažniausiai teikiamos TP paslaugos yra šios: -Transportas (frachtavimas, prekių pervežimas, draudimas,sandėliavimas, saugojimas ir kt paslaugos susijusios su transportu –mokėjimai už keleivių pervežimą, stovėjimai uostuose). -Tarptautinis turizmas ir kelionės (viešbučiai, maisto paslaugos,pramoginės paslaug.) -Pašto paslaugos, keleivių aptarnavimas -Žmonių draudimas, bankų paslaugos, kompiuterinės, teisinės paslaugos,reklama, lizingas, maklerio pasl ir pan. -Pajamos iš užsienyje investuoto kapitalo -Pajamos už darbą, atliktą užsienyje Paslaugų apyvartos struktūra: didžiausia dalis tenka pelnui išužsienio investicijų ~50%, transporto paslaugos ~15%, tarpt turizmas irkelionės ~15%. Paslaugų dalis bendroje prekių ir paslaugų prekybos apimtyje atskirosevalstybėse: DB – 45%, Ispanija – 33%, JAV – 33%, Pranc – 33%, Vokietija –25%, Japonija – 25%. Pasauliniame paslaugų eksporte pirmauja JAV – 18%, DB – 8%, Pranc –6%, Vokiet – 6%, Italija – 5%, Japonija – 5%. Apie 80% tarptautinės paslaugų apyvartos priklauso industriniamskraštams. Didžiausias valiutinės įplaukos iš paslaugų eksporto gauna JAV,Pranc, Ispan, Ital, Jap, Vok, Austrija, Kanada, Nyderlandai, Singapūras. Besivystančių šalių dalis pasaulinėje paslaugų apyvartoje: Singapūras– 2%, Mexika –1,5%, P. Korėja – 1,3%. Tailandas, Taivanas, Kinija,Malaizija.

Užsienio prekybos balansas

Šalies užsienio prekybą apibūdina prekybos balansas. Prekybos balansassusideda iš prekių eksporto ir importo. Jis apima tik matomąsias prekes t.y. gatavą produkciją, pusgaminius, gamtinius išteklius ir kita. Į terminą “prekybos balansas” neįeina paslaugų importas ir eksportas. Jeigu šalies prekių eksportas /pinigine išraiška / viršija jų importąprekybos balansas yra teigiamas. Ir atvirkščiai, jeigu prekių piniginėjeišraiškoje importuoja daugiau – balansas bus neigiamas. Neigiamas prekybos balansas gali skaudžiai atsiliepti nacionaliniamūkiui, nes dideliais kiekiais išvežama valiuta, pakertamos šalies gamintojųpozicijos konkurencinėje kovoje, auga valstybės skola bei šalies einamosiosmokėjimų sąskaitos deficitas. Todėl labai svarbu skatinti eksportą irriboti prekių importą. Eksporto plėtra palankiai atsiliepia visam šalies ūkiui. Lietuvojeužsienio prekybos balansas apskaičiuojamas remiantis statistiniaiduomenimis. Šie duomenys rengiami pagal muitinės deklaracijų rodiklius.Visos importuojamos prekės skirstomos pagal prekės kilmę. 1998 m. Lietuvaprekiavo su 161 pasaulio šalimi. Eksportuota produkcijos už 14842,4 mln.Lt, importuota už 23174,3 mln. Lt. Reikia pastebėti, kad neigiamasbalansas auga metai iš metų. Lietuvos prekybos partneriai – ES – Bulgarija, Čekija, Lenkija,Slovakija, Vengrija, Rumunija, Slovėnija ir NVS. Dažnai manoma, jog susidariusį prekybos disbalansą galima pataisytitaikant tarifus, subsidijas ir kvotas bei kitus prekybos reguliavimoinstrumentus. Dėl susidariusio prekybos deficito dažnai kaltinamos kitosvalstybės dėl jų taikomos prekybos politikos. Taigi, jeigu susidarė prekybos balanso deficitas, kur yra jo šaknys,ar prekybos partnerių politikoje, o gal glūdi pačioje mūsų ekonomikoje. Bendrai kalbant, prekyboje tarp 2 valstybių neturėtų susidarytiprekybos deficito, nes vienos valstybės eksportas yra lygus kitos valstybėsimportui. Tačiau jis gali atsirasti tada, kai dalis prekių perkama irparduodama skolon. Pasiskolinusi šalis vartojimui skiria daugiau prekių,negu pati pagamino, o paskolinusi, atvirkščiai. Pasiskolinusios šaliestaupymas yra mažesnis už vartojimą paskolintų iš užsienio prekių dydžiu,tuo tarpu į skolintojo taupymą įeina ir prekės, paskolintos užsieniui. Esant galimybei pirkti skolon susidaro prielaidos susidaryti 3disbalansams: • Importo – eksporto • Taupymo – investicijų • Gamybos – absorbavimo. Jeigu šalis turi prekybos deficitą, pavyzdžiui, 2 mlrd. USD, taigalima teigti, kad ji gyvena skolon ir kad vidaus investicijos viršijanacionalinį taupymą tuo pačiu dydžiu. Arba kitais žodžiais tariant, mesgalime pasakyti, jog šalies vartojimas, privatus ir vyriausybinis(viešasis), ir investicijos 2 mlrd. USD viršija mūsų šalies gamybos apimtį.

2 TEMA. TARPTAUTINĖS PREKYBOS TEORIJOS, JŲ ISTORINĖ APŽVALGA

TP vaidina vis didesnį vaidmenį ekonominėje raidoje. Visa dvidešimtoamžiaus antroji pusė pasižymėjo aukštais pasaulinės prekybos augimotempais. Jie 1,5 karto viršijo pasaulinės gamybos augimo tempus. TP tapogalingu visų šalių ekonomikos augimo veiksniu. Iš kitos pusės stipriaiišaugo atskirų valstybių priklausomybė nuo užsienio prekybos (labiausiaipriklausomos – Japonija, Vokietija, D.Britanija, Italija ir t.t., faktoriai– nepakankami ištekliai, rinkos ribotumas, transnacionalinės monopolijos). Vienas iš klausimų, į kurį turi atsakyti TP teorija: kur glūdiužsienio prekybos nauda? Arba, kitaip tariant, kaip nustatomos prekiųsrautų kryptys? Ekonomikos teorija padeda geriau suprasti, kad TP, pergamybos specializaciją ir paslaugų kokybę, didina darbo našumą, gerinaprekių ir paslaugų kokybę, daro teigiamą įtaką žmonių gerovei. TP teorijos ir jų reikšmė. Kiekviena teorija skirtingai aiškina valstybės vaidmenį prekiaujantprekėmis ir paslaugomis tarptautiniu mastu. Iki šių dienų sukurtostarptautinės teorijos skirstomos į 2 pagr.grupes: 1) Nusakančios natūralią prekybos eigą, nagrinėjančios irpaaiškinančios, kokia prekybos struktūra būtų, jeigu tarp šalių būtųvykdoma laisvoji prekyba (Absoliutaus ir santykinio (lyginamojo) pranašumoteorijos). 2) Šiai grupei priklausančios teorijos nagrinėja valstybės poveikįlaisvajai prekybai tarp šalių, siekiant pakeisti prekybos apimtį, sudėtį irkryptis (Merkantilizmas ir neomerkantilizmas).Tačiau nė viena sukurta teorija nepaaiškina visų realiai egzistuojančiųprekybos tipų, tik išreiškia teorinį požiūrį į TP problemas. TP teorijųreikšmė: Šios teorijos padeda išaiškinti rinkoje konkurencingą produkciją; Padeda suprasti valstybės vykdomos prekybos politikos formas irpraktiškai naudojamas priemones, turinčias įtakos konkurencingumui. Tačiau nėra vienos teorijos, kuri galėtų paaiškinti “visų produktų irvisų laikų TP”.

MERKANTILIZMAS

TP problemos domino mokslininkus jau tada, kai kitos ekonominėsminties teorijų kryptys nebuvo išnagrinėtos. Pirmasis bandymas teoriškaipaaiškinti TP-ą ir pateikti rekomendacijas – merkantilizmo doktrina. Ankstyvasis merkantilizmas atsirado XV a. ir buvo grindžiamas didintiturtus. Pagal šią teoriją šalies turtas išmatuojamas turimomis vertybėmis,paprastai auksu, o valstybės turi daugiau eksportuoti, negu importuoti.Visus pinigus, gautus pardavus prekes, užsieniečiai turėjo išleistivietiniams gaminiams pirkti. Ankstyvųjų merkantilistų nuomone, valstybė turi parduoti užsieniorinkoje kuo daugiau bet kokių prekių, o pirkti kuo mažiau. Be to, turi būtikaupiamas auksas, tuo metu tapatintas su turtu. Vėlyvasis merkantilizmas vystėsi XVII a. II pusėje-XVIII a.viduryje.Pagr. Teiginys – aktyvus prekybos balansas. Turtas buvo tapatinamas suprekių pertekliumi, kuris užsienio rinkose turėjo virsti pinigais. Šiopertekliaus šaltiniu buvo laikomas išvežtų ir įvežtų prekių vertėsskirtumas. Kad užtikrintų aktyvų prekybos balansą ir užimtų užsieniorinkas, valstybė apribodavo užsienio prekių įvežimą – uždėdavo muitus irskatindavo šalyje pagamintų prekių išvežimą. Tačiau kaip šalis gali eksportuoti daugiau negu importuoti? Tokiuatveju būtina: – valstybės monopolija prekybos atžvilgiu; – didelei daliai importo apribojimų įvedimas; – didelės dalies eksportuojamos produkcijos subsidijavimas. Tuo metu kolonijos padėdavo įgyvendinti šiuos prekybos tikslus: – importuoti daugelį prekių kolonijoms nenaudingomis sąlygomis; – siekti teigiamo užsienio prekybos balanso, padedant metropolijomsgauti papildomo pelno. Siekiant šių tikslų ne tik monopolizuojama prekyba, bet ir stabdomasgamybos vystymas kolonijose. Kolonijos buvo priverstos eksportuotinebrangias žaliavas ir importuoti brangius gatavus gaminius. Merkantilizmo teorija buvo skirta metropolijų praturtėjimui, todėlprekybos reguliavimas šios teorijos pagrindu sukėlė didžiulįnepasitenkinimą kolonijose ir tapo viena iš karo už nepriklausomybęŠ.Amerikoje priežasčių. Po 1800 metų susilpnėjus merkantilizmo įtakai, kolonijinės valstybėsretai ribojo pramoninio potencialo vystymąsi savo kolonijose, tačiauorganizacinėmis ir teisinėmis priemonėmis trukdė kolonijų prekybą su jųišvystytomis metropolijomis. Dalis merkantilizmo terminų išliko ir dar tebevartojama. Pvz.:terminas aktyvus prekybos balansas vartojamas norint pabrėžti, kad šalisdaugiau eksportuoja negu importuoja; pasyvus prekybos balansas – parodoužsienio prekybos balanso deficitą. Pastaruoju metu terminas – neomerkantilizmas vartojamas kalbant apietokias šalis, kurios stengiasi turėti aktyvų užsienio prekybos balansą,norėdamos pasiekti tam tikrų politinių ir soc. tikslų. Pvz.: šalisstengiasi užtikrinti visišką užimtumą, gamindama daug daugiau prekių,palyginti su jų paklausa šalies viduje. Tada ji stengiasi išvežti prekiųperteklių į užsienio rinkas, išsaugoti politinę įtaką tam tikrame regione,eksportuodama daugiau prekių negu importuodama iš tokio regiono.

Absoliutus ir santykinis (lyginamasis) pranašumas tarptautinėje prekyboje

TP teorijos pagrindus sukūrė anglų ekonomistai Adamas Smitas irDavidas Rikardo (18 amž. pabaiga – 19 pradžia). A.Smitas savo knygoje “Gamtos ir tautos turtingumo priežasčių tyrimai”(1776 m.) suformulavo absoliutaus pranašumo teoriją parodė, kad šalyssuinteresuotos vystyti TP, nes iš prekių eksporto ir importo gali turėtinaudą. D. Rikardas savo darbe “ Politinės ekonomikos ir apmokestinimopradmenys” (1817 m.) įrodė, kad absoliutaus pranašumo principas yrabendrosios taisyklės atskiras reiškinys, ir pagrindė santykinio pranašumoteoriją. Analizuojant užsienio prekybos naudą reikia atkreipti dėmesį į 2dalykus: – Ekonominius išteklius, (gamtinius, darbo ir kt. – jie kiekvienoješalyje skirtingi); – Techniką ir technologiją (jos lygis daugumoje šalių yra nevienodas). Būtina pabrėžti, kad ekonominis efektyvumas kiekvienoje valstybėjelaikui bėgant keičiasi, taigi absoliutus ir santykinis pranašumas irgigali keistis. Absoliutus pranašumas (Absoliute Advantage) būna tuomet, kai kuri norsšalis sąnaudų vienetui gali pagaminti daugiausia prekių negu kt šalys. Pvz., sanaudų vienetui Argentina gali pagaminti 50 t grūdų ar 25 tcukraus. Brazilija gali – 40 t grūdų arba 100 t cukraus. Šiuo atvejuArgentina turi abs pranašumą grūdų gamyboje, Brazilija – cukraus.Argentinoje 1 t grūdų gamybos kaštai atitinka 0,5 t cukraus, Brazilijoje 1t grūdų – 2,5 t cukraus. Argentinai apsimoka eksportuoti grūdus, import –cukrų, Brazilijoje – atvirkščiai. Kad prekyba būtų abipusiškai naudinga, kai kurių prekių kaina išorėsrinkose turi būti aukštesnė negu vidaus kaina eksportuojančioje šalyje iržemesnė negu importuojančioje. Keičiame 1 iš rodiklių : Santykinio pranašumo dėsnis (Comparativ Advantage). Pagal santykinio pranašumo dėsnį, sąnaudų vienetui Argentina galipagaminti 50 t grūdų ar 25 t cukraus, Brazilija 67 t grūdų ar 100 tcukraus. Brazilija turi absoliutų pranašumą grūdų ir cukraus gamyboje.Tačiau, kol egzistuoja vidaus kainų skirtumai, kiekviena šalis turėssantykinį pranašumą. Nors Argentinoje abiejų prekių gamyba atsieina absoliučiai brangiaunegu Brazilijoje, tačiau grūdai pasirodo santykinai pigesni. 1t grūdų = 0,5t cukraus, palyginus su 1 t grūdų=1,5 t cukraus Brazilijoje. Tokiu būduArgentina turi grūdų santykinį pranašumą ir gali eksportuoti mainais įcukrų. Absoliutaus pranašumo teorija (ATP)

Kaip jau minėjau, APT sukūrė A.Smitas. Jis sukritikavo merkantilizmoidėjas ir nurodė, kad realų šalies turtą sudaro prekės ir paslaugos,prieinamos jos piliečiams. Šios teorijos pagrindu jis iškėlė tokį klausimą: „Kodėl šalies piliečiai privalo įsigyti savo tėvynės gamybos prekes,jeigu jie gali tokias pačias prekes pirkti užsienyje mažesnėmis kainomis?“ A.Smitas teigė, kad valstybei gali būti naudinga ne tik parduoti, betir pirkti prekes užsienio rinkoje. Jis bandė nustatyti, kokias prekesnaudinga eksportuoti ir kokias – importuoti. Jis teigė, jeigu prekyba nebus apribojama, kiekviena šalis pradėsspecializuotis gamindama produkciją, kuri turi konkurencinį pranašumą.Kiekvienos šalies ištekliai pereis į rentabilias šakas, kadangi šalisnegalės konkuruoti nerentabiliose šakose. Specializacija leis šalimspadidinti darbo našumą, tačiau kokią produkciją gamindama šalis turispecializuotis? A.Smitas manė, kad į šį klausimą padės atasakyti rinka, tačiau būtinaatsižvelgti į šalies: 1)natūralų pranašumą – šalis, gamindama produkciją, gali turėtinatūralų pranašumą dėl klimatinių sąlygų ir turimų gamtinių išteklių. Kuodviejų šalių didesni klimatinių sąlygų skirtumai, tuo jos turi didesnįnatūralų pranašumą, prekiaudamos viena su kita. 2) įgytą pranašumą – susijęs su technologijos vystymu ir aukštakvalifikacija. Šiuo metu didelę prekių apyvartos dalį sudaro gatavigaminiai ir paslaugos. A. Smito absoliutaus pranašumo įdėją analizuosime pagal paprastąmodelį. Jame priimtos tam tikros prielaidos, svarbiausios iš jų: – prekyba vykdoma tarp 2 šalių; – šalyse gaminamos dvi prekės; – prekyba tarp šalių vyksta be apribojimų; – TP subalansuota; – tik darbas turi įtakos darbo našumui ir prekės kainai (tuo metubuvo natūralu); – abiejose šalyse ir abiejose šakose vyrauja tobula konkurencija.

Panagrinėkime AP principą, pasitelkę elementarų modelį. (1 lentelė) 1 lentelė. Darbo sąnaudos produkcijos vienetui pagaminti, val/vnt.|Prekės |A šalis |B šalis ||S |3 |12 ||T |6 |4 |

Kaip matome, A šalyje gaminant prekės S vientą sugaištama mažiaulaiko negu B. Tai reiškia, kad A šalis turi absoliutų pranašumą gamindamaprekę S. Tuo tarpu B šalis turi absoliutų pranašumą, gamindama prekę T. Jeigu A šalis sumažins prekės T gamybą ir padidins prekės S gamybą, oB šalis elgsis atvirkščiai – sumažins prekės S gamybą` ir padidins prekėsprekės T gamybą, tai bus vykdoma TP pagal absoliutaus pranašumo principą,specializuojantis šalims, gaminančioms atskiras prekes. (2 lentelė). 2 lentelė. T darbo pasidalijimo specializacijos nauda pagalabsoliutaus pranašumo principą.|Prekės |A šalis |B šalis |Visas || | | |pasaulis ||S |+2 vnt. |-1 vnt. |+1 vnt. ||T |-1 vnt. |+3 vnt. |+2 vnt. |

Kai A šalyje prekės T gamyba sumažinama 1 vnt., tai leidžia sutaupyti6 val., per kurias galima pagaminti papildomai 2 vnt prekės S (6:3(2). Panaši situacija yra ir B šalyje. Kai prekės S gamyba sumažinama 1vnt., bus sutaupoma 12 val., per kurias galima pagaminti papildomai 3vnt.prekės T (12:4(3). Vadinasi, pasaaulinė prekės S gamyba padidės 1 vnt., o prekės T +2vnt., tik dėl TDP-o, nenaudojant papildomų išteklių. A.Smitas nenagrinėjo situacijos, kai kuri nors šalis turi absoliutųpranašumą visų prekių atžvilgiu. Ją išnagrinėjo D.Rikardas. Jis išvystėA.Smito modelį, suformuluodamas daug bendresnį tarpusavio naudingosprekybos principą.

4. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS FORMOS

TEP esmė ir samprata

TPP – tai dalis ekonominės politikos, kurią vykdo atskiros valstybėssavo užsienio partnerių atžvilgiu, kur per TP-ą prekėmis ir paslaugomis, otaip pat – per kapitalo apyvartą yra nustatyti jos realizavimo tikslai irpriemonės. Kiekvienos šalies vidaus ekonominė politika yra tampriaisusijusi su jos vykdoma ek politika užsienyje. Veiksniai, formuojantys užsienio ekonominę politiką Išorės: – kitų šalių konkurencingumo sugebėjimų pakitimai; – pakitimai tarptautinėje prekybos politikoje; – tarptautinės konkurencijos charakterio pakitimai; – šalies sugebėjimas konkuruoti tarptautinėje arenoje; – ekonominė lygsvara (subalansuotumas) – eksportas-importas, mokėjimų balansas, subalansuotas biudžetas; Vidaus: – ekonominio potencialo pakitimai; – ūkininkavimo efektyvumo pakitimai – gauti geresnį rezultatą su mažiausiomis sąnaudomis; – ūkio modernumo laipsnis, jo sugebėjimas adaptuotis. Kiekviena valstybė, dalyvaudama TP-e, veda atitinkamą prekybospolitiką, kuri yra ekonominės politicos sudėtinė dalis. Pagr. šiospoliticos siekiai – apsaugoti nacionalinę gamybą, užimtumą ir užsienioprekybos balansą. TP-os politikoje ilgus metus vyravo 2 susijusios tendencijos: 1) Siekimas liberalizuoti TP-ą, panaikinti prekybos apribojimus, trukdančius TDP-o gilėjimo, gamybinių jėgų internacionalizacijos procesui; 2) Protekcionizmo stiprinimas, bandymas apriboti prekių įvežimą į šalį. Šios dvi tendencijos TP-os politikoje išryškėjo įvairiais būdais: – muitų, kaip tradicinių vidaus rinkos apsaugos priemonių, vaidmens mažėjimu; – agrariniu protekcionizmu; – apsaugos priemonių gatavų gaminių eksportui iš besivystančių šalių nustatymu; – vidaus rinkos apsaugos priemonių nuo užsienio konkurentų išplėtimu. Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę, kitus veiksnius,vykdo skirtingą užsienio prekybos politiką. Valstybės prekybos politikapasireiškia įvairiomis formomis: laisvąja prekyba, protekcionizmu, dempinguir embargo.

LAISVOJI PREKYBA

Laisvoji prekyba – tai valstybės ekonominė politika, kai be jokiųmuitų ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritotinio gamybosspecializavimo privalumais. Ji padeda efektyviai paskirstyti pasaulinius resursus irmaksimalizuoti pasaulines pajamas. Laisvoji prekyba labai retai buvo kokiosnors šalies praktikuojama, nekalbant jau apie visų šalių sandraugą.Valstybė gali kištis į užsienio prekybą dėl neekonominių priežasčių, pvz.;dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo arba dėl socialinių priežasčių, arbadėl ekonominių priežasčių. Pastarosioms priskiriama: – svarbiausių pramonės šakų apsauga nuo importo; – jaunų šakų apsauga; – palankių prekybos santykių sudarymas; – importo iš šalių, kuriose mokami gyventojams maži mokesčiai, apsauga. Laisvosios prekybos pagrindinis teiginys, kad kiekviena šalis turintiplėtoti tik tas gamybos sritis, kurios šaliai patogiausios palyginti sukitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yrakonkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra šie: – ji skatina konkurenciją ir apriboja monopolijų viešpatavimą; – suteikia pasirinkimo laisvę vartotojams, nes praplečia produkcijos asortimentą, užtikrina pagamintų produktų gausą ir įvairovę; – sąlygoja efektyvesnę gamybą; – padeda daug efektyviau paskirstyti išteklius ir užtikrinti aukštesnį materialinės gerovės lygį tiek atskirose šalyse, tiek viso pasaulio mastu.

Panagrinėkime vartotojui ir gamintojui teikiamą laisvosios prekybosnaudą (4.1 pav.). Šiame paveiksle parodyta atskiros šalies (tarkime A)rinka. Uždaro ūkio sąlygomis prekės (pvz.; vynuogių) kaina būtų PA irpagaminamas prekės kiekis QA.

P Pasiūla

PW a b c

Paklausa Q1 QA Q2 Q, Prekės kiekis

Importas

4.1 pav. Laisvosios prekybos nauda (importopožiūriu)

Tarkime šalis pradeda prekiauti su kt.užsienio šalimis. Tegul Ašalis ekonomine prasme yra maža. Tai reiškia, kad A šaliai pradėjusprekiauti su kt.šalimis, A šalies vartotojai gali pirkti tiek prekės, kiekjie nori, ir tai neturi įtakos pasaulinės kainos lygiui. PW – prekėspasaulinės rinkos kaina yra mažesnė. Kai A šalis pradeda prekiauti sukt.šalimis, prekės kaina A šalyje sumažėja iki PW . Tada vartojimaspadidėja iki Q2, o vidaus gamyba sumažėja iki Q1. Vidaus vartojimo irgamybos skirtumas bus importo apimtis. Kokius ekonominius pokyčius sukels šie pakitimai A šalies prekėsrinkoje? – vartotojai bus patenkinti, nes galės įsigyti šių prekių mažesnėmis kainomis ir daugiau negu uždaro ūkio sąlygomis; – gamintojai, aišku, sumažėjus kainai, patirs nuostolių ir bus priversti mažinti prekių gamybos apimtis. Kad galėtume įvertinti laisvosios prekybos naudą, reikia išsiaiškintivartotojo ir gamintojo papildomą naudą. Gamintojo ir vartotojo naudospasikeitimai parodo, kiek laimi ar pralaimi gamintojai ir vartotojai. Vartotojo papildomą naudą, gaunamą pereinant iš uždaro ūkio prielaisvosios prekybos parodo a, b ir c figūrų plotai. Gamintojas patirianuostolių, kuriuos vaizduoja a figūros plotas. Laisvosios prekybos grynasisefektas – visuomeninės gerovės padidėjimas.

Laisvosios prekybos grynasis efektas importo atveju: 1. Vartotojo papildoma nauda a+b+c 2. Gamintojo papildoma nauda -a 3. Grynos gerovės pokyčiai +b+c

šis pavyzdys parodo laisvosios prekybos efektą rinkoje įvežantprekes. Panagrinėkime, kokie pakitimai įvyksta rinkoje, prekeseksportuojant. Tarkime, 4.2 pav. Pavaizduota A šalies rinka. Uždaro ūkio sąlygomisprekės (pvz.: medaus) kainą nustato vidaus paklausa ir pasiūla. Šiuo atvejuprekės kaina P’A. Sakykim, prekės pasaulinės rinkos kaina – P’W , iršalis pradeda prekiauti su kt.užsienio šalimis. Tuomet vidaus gamintojaiišleis daugiau prekių, nes vidaus vartojimas, sumažės pakilus prekėskainai. Pasiūlos ir paklausos skirtumas, pasikeitus prekės kainai, 4.2 pav.vaizduoja prekės (medaus) eksportą į kitas šalis.

S P Pasiūla

P’W

e fg

P’A

Paklausa Q3 QA Q4 Q, Prekės kiekis

4.2 pav. Laisvosios prekybos nauda (eksporto požiūriu)

Laisvosios prekybos nauda šiuo atveju bus: – kadangi prekės kaina padidėja, vartotojo papildoma nauda sumažėja. Vartotojo naudos sumažėjimą išreiškia e ir f figūrų plotai; – prekės kainos padidėjimas padidins gamintojo gaunamą papildomą naudą, kurią vaizduoja e, f ir g figūrų plotai (e+f+g). Laisvosios prekybos grynas efektas – visuomenės gerovės padidėjimas.

Laisvosios prekybos grynasis efektas eksporto atveju: 1. Vartotojo papildoma nauda -e-f 2. Gamintojo papildoma nauda +e+f+g 3. Grynos gerovės pokyčiai +g

Išvada: TP šalies gerovei naudinga, ir importuojant, ir eksportuojantprekes. Vadinasi, laisvoji prekyba A šaliai naudingiau, negu uždaras ūkis. Todėl yra naudingiausia gaminti prekes, kurių sąnaudos yra palyginussu kitų gamintojų žemos, prekės yra paklausios toliau už valstybės ribų.Laisva prekyba pateisinama tik tuomet, kada nauda gaunama ne kitų sąskaita.

PROTEKCIONIZMAS

Protekcionizmas – valstybės formuojama politika, kurios tikslas (apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, panaudojant tarifiniusir netarifinius prekybos politikos metodus. Čia naudojami muitai, teikiamossubsidijos nacionalinio ūkio vystymuisi, kitais būdais apribojamas prekiųjudėjimas. Nors tokią apsaugą galima iš dalies pateisinti, vis dėltoprotekcionizmas, kaip svarbiausia nacionalinių interesų gynybos priemonė,apskritai nėra toleruotina. Protekcionistinės apsaugos reikėtų tam, kad trumpam laikui būtųpalengvintas organizuotas nacionalinės ekonomikos pertvarkymas. Tačiau kylapavojus, kad tokia apsauga gali tapti nuolatinė. Protekcionistinės apsaugos priemones labiausiai pateisinabesivystančios nacionalinės ekonomikos šakos. Apsauga gali būti efektyvipriemonė skatinti ūkio šakas, kurios gerai tinka šaliai, tačiau kuri negalisėkmingai vystytis, jeigu neapsaugoma nuo importo. Per tam tikrą laikątinkamai apsaugotą nacionalinė ekonomikos šaka gali tapti gyvybinga irsėkmingai konkuruoti su kitomis šalimis. Tokia laikina nacionalinėsekonomikos šakų apsauga neprieštarauja rinkos ekonomikos principams. Tiklaikinai suvienodinus konkurencines sąlygas, nacionalinės ekonomikos šakosgali pasiekti tokią raidos pakopą, kai ji gali efektyviai vystytis. Agrarinėse šalyse protekcionizmas – būtina industrializacijos sąlyga.Be to, vyraujant protekcionizmui, sumažėja nedarbas. Tačiau ši politika per

ilgą laikotarpį gali sukelti ekonominę stagnaciją, kadangi panaikinusužsienio gamintojų konkurenciją, susilpnėja vietinių verslinikųsuinteresuotumas didinti gamybos efektyvumą. Kraštutinė protekcionizmo forma – ekonominė autarkija, kuriaivyraujant šalys stengiasi apriboti importą, t.y.importuoti tik tokiasprekes, kurių gamyba tam tikroje šalyje yr neįmanoma. Eksportuoti leidžiamatik tiek, kad galima būtų atsiskaityti už būtiną importą. Tokia politikanumato, kad bet koks importas turi būti pakeistas vietine produkcija. Pvz.:jeigu mažaiau išsivysčiusios šalys plėtoja šaliai nenaudingą vietinępramoninę gamybą ir tik tam, kad pakeistų importą, tai jau yra autarkinėpolitika. Protekcionizmas, taikydamas laisvosios prekybos apribojimus, sumažinaspecializacijos naudą arba visai jos neteikia. Jeigu šalys negali laisvaiprekiauti, jos yra priverstos perkelti išteklius iš efektyvios (žemų kaštų)jų naudojimo sferos į neefektyvią, kad patenkintų įvairius savo poreikius. Protekcionistinių priemonių naudojimas turi įtakos vartotojų irgamintojų išlaidoms. Dėl prekybinių apribojimų padidėja vartotojų išlaidos,nes: – padidėja importuojamo produkto kaina; – aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos vartotojus pirkti brangesnes vietinės gamybos prekes; – susilpnėjus konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų importuojamų produktų kainų, vietinės gamybos prekių kainos gali padidėti. Vykdant protekcionistinę politiką, didinami importo muitai, eksporto –mažinami arba iš viso atsisakoma eksporto muitų. Protekcionizmo politika priklauso nuo šalies ekonominio išsivystymolygio. Kartais laisvosios prekybos ir protekcionizmo politika toje pačioješalyje taikoma tik skirtingai produkcijai. P populiarus ne tikbesivystančiose, bet ir industriškai išsivysčiusiose šalyse, norintapsaugoti savo šalies gamintojus nuo stiprėjančios užsienio gamintojųkonkurencijos. Pastaruoju metu pastebimas protekcionizmo atgimimas susijęs su šiomispriežastimis: 1) Kova už prekybos apribojimų įvedimą yra iš dalies atsakomojireakcija į jų panaikinimą praeityje. Pvz.: tų šalių pramonės šakos,darbininkai, nukentėję nuo prekybos liberalizavimo, stengiasi atgaivinti P-ą. JAV ekonomika daug atviresnė, negu prieš dešimtmetį, ir todėl daugiaufirmų ir jose dirbančių darbinikų gali nukentėti dėl užsieniokonkurencijos. 2) Ekonominės ir politinės situacijos pasikeitimas pasaulyje. JAV,Japonija ir ES šalys patiria vis didesnę naujų industrinių šalių(P.Korėjos, Taivanio, Singapūro ir kt.) konkurenciją. Nepriklausomybęatkūrusios šalys (Lietuva, Latvija, Estija ir kt.), kurių ekonominisišsivytymas žemesnis negu industriškai išsivysčiusių šalių, vykdosavarankišką prekybos politiką. Todėl tokių šalių eksportuojamaiprodukcijai taikomi prekybiniai apribojimai. Protekcionizmas kinta. Išskiriamos šios pagr.jo formos: – rūšinis – nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus; – šakinis – ginantis tam tikras ūkio šakas, dažnai taikomas žemės ūkiui ir vadinamas agrariniu protekcionizmu; – kolektyvinis – vykdomas kelių valstybių susitarimu, siekiant įsitvirtinti naujose prekių rinkose, perdalyti esamas rinkas; – paslėptasis – įgyvendinams užslėptais vidinės ekonomikos politicos metodais.? Kokiais??? – agresyvus – jo tikslas – maksimaliai skatinti eksportą, o taktika pagrįsta puolimu, konkurentų smukdymu, monopolinių kainų šalies viduje palaikymu, įsigalėjimu užsienio rinkose, naudojant bet kokias priemones. Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybospolitika, nors sunku, apibrėžti, kada jau prasideda protekcionizmas, o kadapereinama į laisvą prekybą. Tai padaryti yra beveik neįmanoma. Todėl visišie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visaiatsiriboti nuo užsienio prekybos ir kada valstybė visai nesikiša į užsienioprekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnįgali būti nustatomas užsienio prekybos reguliavimo intensyvumas. Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus,valstybė, pirmiausia, turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybospolitikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės. Į klausimą – ką valstybė turėtų taikyti – protekcionizmą, suteikiantįsąlygas vystytis nacionalinei ekonomikai, ar – laisvą prekybą, leidžiančiątiesiogiai sulyginti nacionalinius prekybos išteklius su tarptautiniais,kyla nesiliaujantys ginčai ir diskusijos tarp politikų ir ekonomistų.Atrodytų, kad ne tokia jau trumpa praktika šioje srityje galėtų duoti realųatsakymą, nulemiantį kurios nors vienos politikos pranašumą kitosatžvilgiu. Bet praktika pateikia akibrokštą: įvairiais pasaulinėsekonomikos laikotarpiais labiau pasiteisino tai viena, tai kita politika.Tačiau niekuomet nebuvo efektyvi tik viena: efektyviausiai veikia protingasabiejų politikų derinimas atsižvelgiant į situaciją.

DEMPINGAS

Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidausar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus. Pirmiausia, panagrinėsime, kodėl kai kurios firmos savo prekesparduoda užsienyje mažesnėmis kainomis? Jeigu vidaus rinkoje firma turi monopolinę galią didesnę, neguužsienyje, ir šalies vartotojai neturi galimybių įsigyti tam tikros prekėsmažesne kaina užsienyje, tai ir mažesnės eksportuojamų prekių kainosmaksimalizuos tam tikros firmos pelną. Dažniausi dempingo taikymo atvejai: 1) Siekiant įsigalėti užsienio rinkose ir jas užvaldyti, – Dempingastaikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinę kovą irpasitraukia iš rinkos. Tuomet kainos padidinamos ir dažnai pranoksta ikitol buvusį lygį. Tai įvyksta, kai dempingą taikančios įmonės įgyja toješalyje monopolinę ar oligopolinę padėtį. 2) Siekiant išplėsti gamybą ir gauti didesnę ekonomiją dėl gamybosmasto. Šiuo atveju dempingo būdu realizuojama kitose šalyse ta produkcija,kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoje; 3) Norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingaiįvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių. Prekių dempinginių kainų ribų nustatymo taisyklė: Jeigu, kuri norsštaiko žemas dempingo kainas, tai tų prekių kainos šalies viduje iružsienyje skirtumas turi būti mažesnis negu prekių transportavimo kaštaiplius tai prekei nustatytas muitas.

P-Pd < TC + IT

P – prekės kaina šalyje, taikančioje dempingą; Pd – dempinginis tos prekės kainos lygis; TC – prekės transportavimo kaštai iš vienos šalies į kitą; IT – prekei nustatytas importo muitų tarifas.

Išskiriamos dempingo rūšys: 1) Grobuoniškas – kai laikinai nustatomos žemos kainos, siekiant išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau, juos sužlugdžius, kainas padidinti; 2) Socialinis – dėl mažų išlaidų DU-ui ir soc.reikalams šalis gali parduoti prekes pasaulinėje rinkoje žemesnėmis kainomis negu jos konkurentai; 3) Valiutinis – grindžiamas nacionalinės valiutos perkamosios galios skirtumu šalies viduje ir užsienyje. Jį skatina nacionalinės valiutos devalvavimas. Nuvertinus šalies valiutą, įmonės, kurių gamybos kaštai dideli, gali parduoti prekes tarptautinėje rinkoje mažesnėmis kainomis negu pasaulinė; 4) Pastovusis – pastovus prekių eksportas žemesnėmis kainomis, kuris gali tęstis neribotą laiką; 5) Atsitiktinis – epizodinis atliekamų prekių pardavimas į užsienio rinką sumažintomis kainomis; 6) Sezoninis – kai firmos dėl specialių priežasčių nori išlaikyti stabilesnes kainas vienoje rinkoje negu kitoje. Atskiros šalys, naudodamos antidempingines priemones (įstatymus,sankcijas, papildomus muitus ir pan.) kovoja su importuojamų prekiųdempinginėmis kainomis. Paprastai laisvosios prekybos šalininkai rekomenduoja netaikytisankcijų prieš importą, kadangi laimi vartotojai, palyginti su taisnuostoliais, kuriuos patiria gamintojai, konkuruojantys su importuojamaprodukcija. Tačiau pasitelkiami ir argumentai prieš dempingą. Teigiama –kad antidempinginiai muitai gali būti naudingi importuojančiai šaliai –priversti importuotoją sumažinti prekės kainą.

Panagrinėkime, kokią naudą gamintojams ir vartotojams duoda dempingotaikymas?

S P

PW a b c d P1

P2 D

D 0 R M N T

4.3 pav. Dempingo naudojimo ekonominės pasekmės

Tarkime, kad 4.3 pav.vaizduoja JAV automobilių rinką. PW –automobilių kaina pasaulinėje rinkoje. Sakysim, kad tokia pati yraautomobilio kaina ir Japonijos vidaus rinkoje, kuri eksportuojaautomobilius į JAV. Laisvos prekybos sąlygomis JAV automobilių kaina būtųPW ir importuojamų automobilių kiekis – MN. Panagrinėkime, kas atsitiktų, jeigu Japonija sumažintų automobiliokainą (nustatytų ja lygią P1 )? Ar tai būtų dempinginė automobilio kainaJAV rinkoje? Taip. Jiegu Japonija realizuotų automobilius dempinginėmis P1 kainomis,kokias pasekmes tai sukeltų JAV vidaus rinkoje? Šiuo atveju vartotojaipatiria naudą, nes įsigytų daugiau automobilių (RT) mažesne kaina. Tokiuatveju vartotojų gaunama nauda būtų lygi a, b, c ir d figūrų plotui(a+b+c+d). Vietiniai automobilių gamintojai patirtų nuostolių, kuriuosvaizduoja a figūros plotas. Tačiau vartotojų nauda viršija vidaus gamintojųnuostolius ((a+b+c+d) – a = b+c+d). Vadinasi, šalies gerovė padidėtų. Tačiau kodėl taikomi įstatymai, nukreipti prieš dempingą? Matstengiamasi apginti vietinius gamintojus, išsaugoti jų gaunamą pelną. Beto, baimainamasi, kad dempingas gali būti grobikiško pobūdžio. Kas atsitiktų, jei japonija nustatytų automobilio kainą, lygią P2vietoj P1 ? Tokiu atveju JAV firmos būtų išstumtos iš vidaus rinkos, nes kaina P2yra mažesnė už minimalią kainą, būtiną vidaus pasiūlai palaikyti. Kadangividaus firmos tokiomis sąlygomis negalėtų konkuruoti su užsieniogamintojais, jos būtų priverstos išeiti iš rinkos. Japonijos automobiliųgamintojai užimtų monopolinę padėtį JAV vidaus rinkoje, imtų diktuoti tamtikras sąlygas, pradėtų nustatinėti monopolines, žymiai aukštesnes kainas.Tokia rinka imtų vilioti naujas firmas įeiti arba senas firmas sugrįžti.Todėl Japonijos automobilių gamintojai, norėdami išsilaikyti JAV rinkoje,turi palaikyti tokį kainų lygį, kutis neskatintų JAV firmas sugrįti įrinką.

EMBARGAS

Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti įkurią nors šalį bet kurios rūšies prekes. Embargas taikomas dėl šių pagr.priežasčių: 1) politinių. Politinis embargas taikomas prieš šalis, kurios nedemokratiniais būdais bando kitoms šalims primesti savo vystymosi kelią, kišasi į jų reikalus, sukelia karinius konfliktus, vykdo teroristinius išpuolius; 2) sveikatos apsaugos – šalių vyriausybės gali uždrausti įvežti į šalį įvairių vaistų, gyvūnų, augalų, daržovių, chemikalų ir pan.; 3) moralinių – dėl kultūrinių ir nacionalinių tradicijų, religinių įsitikinimų į kai kurias šalis draudžiama įvežti alkoholinių gėrimų, pornografinės literatūros ir pan. Panagrinėkime, kokias pasekmes sukelia šalims embargo naudojimas (4.4 pav.)

Sd P0 a

0 Q, Prekės kiekis

4.4 pav. Embargo poveikis eksportui į Iraką

Sn P

P1 b c

P0 F Sn+ Se a

0 Q

4.4 pav.pavaizduotas embargo poveikis eksportui į Iraką. Laisvosiosprekybos pusiausvyra atvaizduota taške F. Šiame taške Irako importopaklausa Dm yra subalansuota su likusia pasaulio eksporto pasiūla Sn+ Se,kai kaina P0. Bet kuriai eksportuojančiai šaliai eksporto pasiūlos kreivėyra skirtumas tarp jos vidaus rinkos pasiūlos kreivės Sd ir vidaus rinkospaklausos kreivės Dd, kaip parodyta 4.4 pav.viršuje. kai kelios šalys nusprebdžia taikyti embargą eksportui į Iraką,pasaulio eksporto pasiūla į Iraką sumažėja. 4.4 pav.parodo šalių, taikančiųembargą, pasiūlos Se išnykimą, kuris reiškia, kad bendra pasiūlos kreivėSn+ Se pakeičiama viena Sn kreive (eksporto pasiūla iš šalių, kuriosnetaiko embargo Irakui). Dėl embargo sumažėja į Iraką importuojamų prekiųkiekis, ir prekės kaina padidėja nuo P0 iki P1. Laisvosios prekybos pusiausvyra iš taško F persikelia į embargopusiausvyrą; tašką E. Dėl embargo Irakas patiria nuostolių, kuriuosvaizduoja b ir c figūrų plotai (b+c). Šalys palaikančios embargą, patirianuostolių, kuriuos vaizduoja a figūros plotas. Šis praradimas 4.4 pav. parodytas 2 tolygiais būdais: viršuje kaipskirtumas tarp gamintojo nuostolių ir vartotojo naudos, o apačioje – kaippelno iš eksporto praradimas. Šalys, nedalyvaujančios embarge, laimi, nes parduoda Irakui prekesaukštesne kaina. Šių šalių gaunamą naudą vaizduoja b figūros plotas. Tai,ką pasaulis praranda apskritai vaizduoja a ir c figūrų plotai (a+c). Taiyra efektyvios pasaulinės prekybos nuostolis. Embargas atskiroms šalims sukelia skirtingas pasekmes. Pvz.: JAV,Kanadoje ir kt.embargas sumažina prekių kainas. Jos tampa mažesnės už P0kainą. Tai naudinga vartotojams, tačiau nuostolinga gamintojams. Irakeembargas naudingas su importu konkuruojantiems gamintojams, kurie gaunanaudos, pašalinus užsienio gamintojų konkurenciją. Embargas nuostolingas abiem pusėms. Kodėl? 1) Šalys, taikančios embargą, nusprendžia paaukoti pelną, gaunamą išprekybos su Iraku (a figūros plotą) 2) kitiems tikslams pasiekti, pvz.: sustabdyti Irako agresijai priešjo kaimynus ir pan. Tokios šalys mano, kad jų nauda, palyginus su nuostoliais, yradidesnė.

5. TARPTAUTINĖS PREKYBOS REGULIAVIMAS.

MUITŲ ESMĖ, RŪŠYS, EKONOMINĖS PASEKMĖS

TP reguliavimas

Tarptautinės ekonomikos atsiradimas, formavimasis ir vystymasisprivertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apienaują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomasnacionalinių vyriausybių, kurio pagrindiniai bruožai yra: 1) valstybinis užsienio prekybos reguliavimas pasireiškia tarifiniais ir netarifiniais metodais; 2) valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo importo(eksporto, darbo jėgos technologijų); 3) valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame lygyje). Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifai,netarifiniai veiksniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniairežimai) veiksniais.

Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas gali būti: • vienpusis, kada valstybinio prekybos apribojimo veiksmai naudojamišalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybiniaispartneriais. Dažniausiai tokie vienpusiai veiksmai naudojami atsižvelgiantį analogiškus kitų valstybių veiksmus, kurie tik priveda prie įtampos tarpprekybinių partnerių. Tie veiksmai: kvotų importui nustatymas, tarifųatskiroms prekėms įvedimas ir pan. • dvipusis, kada prekybos politika vykdoma derinant abiejų valstybių-prekybos partnerių interesus ir veiksmus. Pvz., abiem šalims susitarus,gali būti įvestos konvenciniai muitai, nepažeidžiant nei vienos išpartnerių interesų, gali būti suderinami techniniai reikalavimai prekiųžymėjimui, pakuotei, pripažįstami kokybės sertifikatai ir pan. • daugiapusis, kada prekybos politika aptariama ir reguliuojamadaugiašaliais susitarimais. Tokių daugiašalių susitarimų vienas ryškiausiųpavyzdžių – Pasaulinė prekybos organizacijos (PPO) politika, liečiantiEuropos Sąjungos (ES) šalis prekybiniuose santykiuose.

Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų sričių klausimus(ekonomikos, politikos, organizacinius, administracinius, teisės ir kt.).Šios sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai,politinėmis valstybės nuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis. Tarptautinės prekybos reguliavimo metodai dažniausiai taikomi norintapriboti importą arba sudaryti palankesnes sąlygas eksportui. Pagrindinė valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje: • padėti vietiniams gamintojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos,padidinant jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje, ir • riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidausrinkoje. Dėl to dalis ribojančių metodų skirti apsaugoti vidaus rinką nuoužsienio konkurencijos, t.y. nukreipti prieš importą. Kita dalis skirtaeksporto skatinimui. (5.1 lentelė).Skirtingos pasaulio šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį,nustatyti kokį nors vidurkį yra gana sunku, ypač tai pasakytina apienetarifinių prekybos metodų naudojimą. 5.1 lentelė

Tarptautinės prekybos politikos reguliavimo metodų klasifikacija

|Metodai |Prekybos politikos metodai |Nukreiptas į || | |reguliavimą || | |eksporto |importo ||Tarifiniai |Muitų mokesčiai |X |X || |Tarifų kvotos |X |X ||N |Kiekiniai |Kvotos |X |X ||e | |Licencijos |X |X ||t | |Laisvas susitarimas |X | ||a |Paslėpti |Valstybės užpirkimai | |X ||r | |Reikalavimas, kad į sudėtį | | ||i | |įeitų vietinių žaliavų |X |X ||f | |komponentai | |X ||i | |Techniniai apribojimai | |X || | |Vidaus rinkos mokesčiai ir | | || | |rinkliavos | | ||n |finansiniai |Subsidijos |X | ||i | |Kreditavimas |X | ||a | |Kompensacinės rinkliavos | |X ||i | |Draudimas |X |X |

MUITAI

Muitai atsirado praktiškai vienu metu su prekyba. Žinoma, jie neturėjotokių uždavinių ir tikslų kaip dabartinė muitų politika: muitų ėmimas(dažniausiai už pervažiavimą per kieno nors nuosavybėje esančią žemę) buvopuikus būdas pasipelnyti. Viduramžiais ir vėlesniais laikais muitai buvoimami ne tik ties valstybės siena, bet ir įvairiose krašto vietose. Juosėmė atskiri ponai ties savo žemių ribomis ir laisvi miestai ties savo sienųvartais. Pirmoji muitus nukėlė ties valstybės siena ir juos suvalstybinoPrancūzija 1790 metais. Vėliau muitai pradėjo atlikti tokias funkcijas,kurios panašios į šiuolaikines, tik skyrėsi funkcijų svarbumu. Priešpusantro šimto metų, tikriausiai, buvo svarbiau, kad muitais galimaatsiriboti nuo kitų stiprių šalių prekių įvežimo į šalį ir jos kolonijas(pvz., Didžiosios Britanijos), o ne vietinių gamintojų interesų gynimas.Tad nuo XVIII amžiaus, kai Britanijos parlamentas pamėgino įvesti muituscukrui, arbatai savo kolonijoms Amerikoje, iki šių dienų muitų politika yraderlinga žemė revoliucijoms ir politinėms kovoms. Muitai – netiesioginiai valstybės mokesčiai, kuriais apmokestinamosprekės, gabenamos per valstybinę sieną. Muito tarifas – tai mokestis, uždedamas prekėms, kai jos kerta šaliessieną. Tarifas yra istoriškai labiausiai paplitusi prekybos apribojimopriemonė. Didžiausi muito tarifai pasaulyje buvo praeito šimtmečiopabaigoje ir šio šimtmečio 4 dešimtmetyje taikomi apie 40-50 procentųapmuitinamoms prekėms, tačiau pastaruoju metu vidutinis tarifo dydistarptautinėje prekyboje gerokai sumažėjo, tuo tarpu kai kitų apribojimųtaikymas gerokai išsiplėtė. Muitų tarifo mažinimui didelės įtakos turėjoderybos PPO rėmuose

Muitų tarifų taikymo priežastys

Pirma, tarifas kaip ir bet kuris kitas mokestis gali būti taikomastada, kai šalis nori sumažinti kokios nors prekės vartojimą. Tarifoįvedimas pakelia prekės kainą ir pabrangina jos vartojimą. Antra, tarifas įvedamas tada, kai vyriausybė ieško papildomų biudžetopajamų šaltinių. Tokiais tikslais tarifai retai taikomi industrinėsevalstybėse, kurios turi daug kitų priemonių tai pasiekti. Jei praeitošimtmečio viduryje JAV biudžeto pajamose muitai sudarė arti 90 procentų,tai dabar vos 2. Besivystančios šalys, kurios neturi stiprausadministracinio aparato mokesčiams surinkti, dažnai taiko muitus, kurie yralengviau administruojami prie sienos negu mokesčiai surenkami šaliesviduje. Trečia, tarifas įvedamas ar didinamas tada, kai reikia apribotiimportą, siekiant sumažinti prekybos balanso deficitą. Tokiu atveju tarifasgali būti uždedamas visoms arba bent jau daugumai prekių. Ketvirta ir dažniausia priežastis – tai protekcionistinė politika kaipbūdas apsaugoti vieną ar kitą namų šaką nuo konkurencijos ir tos pačiosprekės užsienio gamintojų pusės. Tarifo taikymas šiems tikslams leidžiavietiniams gamintojams tiek užimti didesnę rinkos dalį, tiek ir pakeltisavo gaminių kainas. Tarifai dažniausiai taikomi importui, o ne eksportui. JAV taikytimuitus eksportui draudžia net konstitucija. Muito mokesčiai vykdo šias tris pagrindines funkcijas: – Fiskalinė funkcija. Tai taikytina tiek importo, tiek eksportomokesčiams, kadangi šie pinigai eina į valstybės biudžetą. – Protekcinė funkcija. Tai liečia tik importuojamų prekių muitųmokesčius, kadangi jų pagalba vyriausybė apsaugo vietinių gamintojų prekesnuo užsienietiškų importuojamų prekių, mažindama pastarųjų konkurentabilumąšalyje. – Balansavimo funkcija. Ją vykdo muito mokesčiai eksportuojamomsprekėms, kurių eksportas valstybei yra nepageidaujamas ar šių prekių kainosnacionalinėje rinkoje yra daug žemesnės nei pasaulinėje.

Tarifų rūšys

Muitai klasifikuojami pagal požymius, pateiktus 5.2 paveiksle.

MUITŲ KLASIFIKAVIMO POŽYMIAI

Pagal kilmę Autonominiai

Konvenciniai

Įvežamieji (importo) Pagal prekių judėjimo Išvežamieji (eksporto) pobūdį Tranzitiniai

Pagal apskaičiavimo Specifiniai metodą Vertybiniai

Protekciniai

Fiskaliniai

Pagal ekonominį pobūdį Pirmenybiniai (preferenciniai) ir tarifų struktūrą Diskriminaciniai

Išlyginamieji

Antidempinginiai

Pagal apmuitinimo laiką Nuolatiniai

Laikini (sezoniniai)

1) pagal kilmę: – autonominiai – nustatomi vienos valstybės; – konvenciniai – įvedami kelių valstybių tarpusavio prekybos sutartimis; 2) pagal prekių judėjimo pobūdį: – įvežamieji (importo) – imami įvežant užsienio gamintojui prekes į šalį; – išvežamieji (eksporto) – muitai mokami vidaus gamintojams išvežant prekes į užsienį; – tranzitiniai–imami, kai prekės vežamos iš vienos valstybės į kitą per trečiosios teritoiją. 3) pagal apskaičiavimo metodą: – specifiniai – muitai nustatomi kaip fiksuota pinigų suma prekės natūriniam matavimo vienetui (pvz.: 50 dol/1 televizoriui). Šie muitai apskaičiuojami atsižvelgiant į vežamų prekių skaičių, svorį, indų talpą ir pan. privalumai – lengviau ir paprasčiau apskaičiuoti visą mokesčio sumą už vežamas prekes (muitininkui tereikia suskaičiuoti, kiek vnt.įvežama); trūkumai – 1) pagal šį metodą negalima uždėti muito daugeliui produkcijos rūšių (įrangai, technologinėms linijoms ir pan.; 2) jie neatsižvelgia į kainų kitimą, t.y.metams bėgant prekių kainos kyla, o tarifo dydis išlieka tas pats; 3) uždeda didesnę mokestinę naštą žemesnės, o ne aukštesnės kokybės prekėms kiekvienoje tarifikuojamųjų prekių grupėje (pvz.: nespalvotas televizorius kainuoja pigiau, nei spalvotas, o muitas – toks pat); – vertybiniai (advalioriniai)- jų dydis nustatomas kaip fiksuotas procentas nuo vežamos prekės vertės arba kainos. Privalumas – šių muitų nominalinis dydis kyla ir krenta kartu su prekės kaina. Tuo būdu, tarifo apsauginis poveikis išsaugomas ir kylant kainoms. Išaugus prekės kainai dvigubai, dvigubai daugiau surenkama ir mokesčių, nors tarifo dydis ir išlieka tas pats. Taikant advaliorinį tarifą, skirtingos kokybės prekės jau yra apmokestinamos skirtingos vertės muitu (pvz.: nespalvoto televizoriaus kaina – 120 dol, spalvoto – 600 dol. 10 procentų tarifas reikš 12 USD nespalvotiems ir net 60 USD spalvotiems televizoriams).trūkumas – jų administravimo sunkumai. Norint paimti 10 procentų muitą, būtina nustatyti televizoriaus vertę. 4) pagal ekonominį pobūdį ir tarifų struktūrą: – protekciniai (apsaugos) – jais siekiama sudaryti lengvatines sąlygas savo šalies gamintojams ir apsunkinti kitų šakių prekių realizavimą vartojimo rinkoje. Netobulai nustatyta apsaugos muitų sistema sukelia realaus DU mažėjimą dėl importinių prekių pabrangimo, netobulos gamybos struktūros formavimosi, nes neatsižvelgiama į gamybos specializacijos, darbo pasidalijimo objektyvius reikalavimus; – fiskaliniai (finansiniai)- daugiausiai imami už prabangos ar prestižo prekes, kurias perka dideles pajamas turintys pirkėjai. Jais siekiama padidinti biužeto pajamas. – pirmenybiniai (preferenciniai) – nustatomi mažesni kai kurių šalių prekėms. Tai išimtinė prekybos lengvata, nustatyta įvežamoms prekėms iš tų šalių, su kuriomis pasirašytos laisvosios prekybos, palankiausio prekybos režimo dvišalės sutartys; – diskriminaciniai – nustatomi didesni tam tikrų šalių kai kurioms prekėms tais atvejais, kai tos šalys vykdo diskriminaciją šalies prekių atžvilgiu arba kai tarp šalių nepasirašytos prekybinės dvišalės sutartys; – išlyginamieji – jais išlyginamos importuojamų ir savos gamybos prekių kainos; – antidempinginiai – jais ribojamos importo dempinginės kainos, taikoma tokioms šalims, kurios parduoda prekes žemesnėmis kainomis nei vidutiniai kaštai ar kainos jų pačių vidaus rinkose. 5) pagal apmuitinimo laiką: – nuolatiniai – skirti neribotam laikui; – laikini(sezoniniai) – galiojantys ribotą laiką.

Muitai Lietuvoje

Muitų atsiradimo istorija. Muitai Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje buvo imami jau XIII a.,tada lietuviai prekiavo ne tik su slavų gyvenamomis žemėmis, bet ir suRygos miestu. Vytauto laikais prekybos mastai gerokai išaugo ir buvosurenkama daug muito mokesčių. Vilniuje ir Kaune buvo įsikūrę svetimšaliųpirklių. Lietuvių prekyba su prūsais buvo palaikoma daugiausia Nemuno upe.Muitai pasidarė svarbus Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės pajamųšaltinis. Jie buvo imami įvežant ir išvežant prekes. Iš pradžių muitai buvomokami natūra, pačiomis prekėmis, vėliau – pinigais. Vytauto muitinės buvoįsteigtos Lietuvos pasieniuose. Muitai buvo renkami muitininkų arišnuomojami daugiausia žydams, įsikūrusiems Lietuvoje Vytauto laikais.Sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą sumą, jie gaudavo teisę metams arilgesniam laikui rinkti iš pirklių nustatytus muitus. Iš to jie gaudavodaug pelno. Lietuvoje buvo renkami ir vidaus muitai, pavyzdžiui, užnaudojimąsi tam tikrais keliais, tiltais ir keltais. Senovėje muitus nustatydavo pats Didysis Lietuvos kunigaikštis, betjau XVI a.bajorai pasiekė, kad ši teisė iš jo būtų atimta. 1566 m. Lietuvosstatutas atleido bajorus nuo muitų, todėl jų našta gulė ant miestiečių irpirklių pečių. XIX a. Lietuvoje įsigaliojo Rusijos muitų tarifai; jie buvo daugiausiaprotekcionistiniai. Lietuvos savarankiška muitų politika prasidėjo atkūrusNepriklausomybę, kai 1919 05 08 paskelbtas muitų laikinasis eksporto irimporto tarifas. Importuojamos prekės suskirstytos į 7 grupes ir taikytivertybiniai muitai: 1 grupei – priskirtos pačios būtiniausios prekės, kurių trūko

Lietuvoje (javai, bulvės, sėklos, daržovės, mėsa, pienas, druska,kiaušiniai ir kt.). Šioms prekėms nebuvo įvežimo muitų. 2 grupei – priskirti mažiau reikalingi ir daugiau apdoroti maisto irne maisto produktai (miltai, kruopos, vaisiai, statybinės medžiagos, vilnair kt.). Šioms prekėms – nustatytas 5 proc muito mokestis. 3 ir 4 grupėms – (15 ir 20 proc muitai) nustayti mažiau reikalingomsprekėms (alui, vynuogių vynui, kavai, šokoladui ir pan.) 5 grupei – (50 proc muitas) priklausė prabangos prekės (parfumerija,brangakmeniai, likeriai ir pan.), vaistai. 6 grupei – priklausė prekės nepaminėtos 1-5 grupėse, kurioms buvonustaytas 10 proc muito mokestis. 7 grupei – priskirtos draudžiamos įvežti į Lietuvą prekės (ginklai,sprogmenys, pornografija ir kt.). Muitų tarifai kasmet buvo keičiami. Eksporte vyravo licencijų sistema. Iš pradžių muitų rinkliavų nebuvo,užtekdavo gauti finansų ministro leidimą. Tačiau 1919 m. rudenį jau įvestikai kurioms prekėms išvežamieji muitai, ir jų sąrašas vis ilgėjo, kol 1922m. įvestas litas. Nuo 1923 m. licencijų sistema pamažu panaikinta. 1924 m.ši sistema pakeista muitų rinkliavos sistema, taip pat pakeisti muitųtarifų dydžiai. 1924 m. įvesti muitai buvo protekcionistiniai. Kaimyninėms valstybėms atsivėrus aukštais muitais, 1926 m. pr. Muitųtarifai smarkiai padidinti. Įvežamieji muitai Lietuvoje vidutiškai sudarė25 proc prekių vertės (Lenkijoje – 43 prc). Kai kurios prekės buvo įvežamosbe muitų, o kitoms prekėms – taikomas maksimalus muito dydis (kvepalams iki100 lt muitas, 1 l spirito – 40 Lt muitas ir t.t.)/ Eksporto muitai buvonustatyti labai dideli, pvz.: 100kg sviesto – 60 Lt; 100 kg linų – 20 Lt.Muitai neimti išvežant iš Lietuvos tik vėžius ir raguočių odą.

Muitų rūšys šių dienų Lietuvoje

Nuo 1998 m. liepos 1 d. Lietuvoje veikia naujas muitų įstatymas. Pagal jį muitai skirstomi: 1) pagal prekių judėjimo pobūdį: – importo – renkamas įvežant prekes į LR muitų teritoriją; – eksporto – renkamas už prekes, eksportuojamas iš LR muitų teritorijos; 2) pagal apskaičiavimo metodą: – specifiniai – nustatomi kaip fiksuota pinigų suma, tenkanti natūriniam prekės matavimo vienetui; – vertybiniai – nustatomi kaip fiksuotas procentas nuo prekės muitinės vertės; – mišrūs – kai specifiniai derinami su vertybiniais. 3) pagal ekonominį pobūdį ir tarifų struktūrą: – bendrieji – imami siekiant reguliuoti LR užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą; – specialieji – imami kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus LR atžvilgiu; – antidempingo – imami, kai į LR teritoriją importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomiseksportuojančios valstybės rinkoje, ir dėl to Lietuvos vietinė pramonė patiria materialinę žalą, dėl kurios vietinei pramonei kyla grėsmė arba atsiranda reali kliūtis kurti vietinę pramonę; – kompensaciniai – kai į LR muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai arba netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žalos LR interesams; – protekciniai – kai dėl į LR muitų teritoriją importuojamų prekių, vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją; 4) pagal muitų taikymo pobūdį: – nuolatiniai – mokami už importuojamas į LR muitų teritoriją ir eksportuojamas iš jos prekes, laikantis nuo metų laiko nepriklausančios muitų normos; – sezoniniai – mokami už prekes, tam tikrą metų laikotarpį importuojamas į LR muitų teritoriją ir eksportuojamas iš jos.

Muitų tarifų nustatymas

Lietuvos Respublikos muitų tarifai sudaromi pagal šią struktūrą: 1) prekės kodas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybosstatistikos nomenklatūrą; 2) prekės aprašas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybosstatistikos nomenklatūrą; 3) prekės natūrinis matavimo vienetas; 4) autonominė importo muito norma; 5) konvencinė importo muito norma; 6) preferencinės importo muito normos; 7) eksporto muito norma. Muitų tarifuose importo muitų normos nustatomos atsižvelgiant įvalstybę, iš kurios yra kilusios importuojamos į LR muitų teritorijąprekės. Importo muito norma, atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yrakilusios prekės, gali būti: 1) autonominė – taikoma, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jųgrupių, su kuriomis LR nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančiųdidžiausio palankumo prekybos statusą, ar nėra nustačiusi kito prekybosrežimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muitonormą, neįrodyta; 2) konvencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusiosiš valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR yra sudariusi tarptautinessutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą; 3) preferencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekėskilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR yra sudariusitarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Muitųtarifuose preferencinė muito norma nurodoma atskirai kiekvienai valstybeiar jų grupei, su kuria LR yra sudariusi tarptautinę sutartį, nustatančiąlaisvos prekybos režimą. Muitų naudojimo atskirose šalyse ypatybės Muitų tarifai visose šalyse yra pagrindinė importo reguliavimopriemonė. Jie atskirose šalyse turi keletą svarbių ypatybių: 1) Vyrauja tam tikras dėsningumas tarp šalies ekonominio išsivystymolygio ir importo muito tarifo dydžio (kuo aukštesnis ekonominio išsivystymolygis, tuo mažesni muito mokesčiai). Šaliai, kurios pramonė pakankamaikonkurencinga, nereikia vykdyti protekcionistinės politikos naudojantmuitus.; 2) Muito tarifo dydis priklauso nuo produkcijos apdirbimo laipsnio(žaliavoms taikomi minimalūs muitai, nes priešingu atveju vietinės pramonėsįmonių, naudojančių importinę žaliavą, konkurencingumas sumažėtų;pusgaminiai apmokestinami 3-5 proc, galutinė produkcija 10-15 proc.); 3) Muitų tarifai paprastai turi ne vieną, o keletą muitų dydžiųskirtingų šalių prekėms. Muitų tarifų dydis priklauso nuo dvišaliųprekybinių sutarčių pobūdžio. Muitus moka tos šalys, su kuriomisnepasirašyta palankiausio prekybos režimo sutartis arba kurių atžvilgiuvykdoma diskriminacinė politika. Mažiausi muitai taikomi šalims, sukuriomis pasirašyta palankiausio prekybos režimo sutartis. Gali būti imamimaži muitai arba iš viso neimami už prekes tų šalių, kurioms taikomosįvaitios lengvatos. Tokios lengvatos dažniausiai suteikiamos industriškaiišsivysčiusioms šalims. 4) Nepaisant daugybės muitų tarifų, turinčių keletą tūkstančiųpozicijų, dabartiniu metu jais naudotis paprasčiau, kadangi dauguma šaliųperėjo prie unifikuotos muitų tarifų sistemos. Pagrindu tapo bendra prekiųkodavimo ir aprašymo sistema, paruošta atsižvelgiant į sukauptą ilgametępasaulinę patirtį. Pagal šią sistemą kiekvienai prekei suteikiamas 9skaitmenų kodas. Muitų problemos: 1) Tarifą uždedanti šalis ir prekę eksportuojanti firma į muitinįvertinimą žiūri skirtingai. Muitininkas siekia, kad būtų nustatyta kuodidesnė prekes vertė, nes taip surenkama daugiau muito mokesčių. Prekėssavininkas siekia, kad prekė būtų įvertinta kuo mažiau. PPO rėmuose buvopadėta daug pastangų siekiant išspręsti ginčą dėl muitinio vertinimo. JauKenedžio raunde (pasibaigęs 1979) buvo priimtas pirmasis Muitinio VertinimoKodeksas. 2) Kita problema yra importuojamos prekės priskyrimas muitokategorijai, nes skirtingose kategorijose gali būti taikomas skirtingodydžio muitas. Lietuvoje taikoma kombinuotoji muitų tarifų nomenklatūra,kuri turi tūkstančius kategorijų. 3) Dar viena muitų problema – tai kyšininkavimas, korupcija irkontrabanda. Siekdamos užkirsti kelią šiems neigiamiems reiškiniams kaikurios šalys (Indonezija, Filipinai ir kitos) savo muitinėse naudojaprivačios Šveicarijos firmos Societe Generale de Surveilance (SGS)paslaugas. Pavyzdžiui, Indonezijoje jau pirmaisiais firmos veiklos metaispajamos iš muitų išaugo 58 procentais, nors importas ir sumažėjo 9procentais.

Ekonominis muitų vaidmuo (grafinis vaizdavimas)

Importo tarifo poveikis konkrečios šalies ekonomikai unikalus ir darlabai priklauso nuo to, ar šalis ekonominiu požiūriu maža, ar didelė. Jeišalyje pakitusi paklausa tam tikrai importuojamai prekei turi įtakos tosprekės kainai pasaulinėje rinkoje.

Muitų taikymo pasekmės mažai šaliai

Remiantis šia schema mes panagrinėsime muito įvedimo pasekmesįvedančios šalies gamybai, vartojimui ir kainoms. Turime Y prekės pasiūlosir paklausos kreives, kurios susikerta taške E. Esant autarkijai rinkoje Yprekės pusiausvyra yra taške E, kuriame pagaminamas Q0 kiekis ir prekėsparduodamos už kainą PA. Esant nesuvaržytai prekybai, pasaulinė Y prekėskaina bus P1, kuri yra žemesnė už autarkinę. Toks kainų skirtumas rodo, jogmūsų maža šalis neturi jokio santykinio pranašumo gaminant prekę Y.Reiškia, prekę Y šalis turėtų importuoti. Kadangi šalis yra maža, ji gali pirkti pasaulinėje rinkoje neribotą, Yprekės kiekį už kainą P1. Tarkime, pasaulio pasiūlos kreivė yra tobulaielastinga. Esant nesuvaržytai prekybai šalies ekonomika nusistovės taške F,kuriame bus vartojamas Ql kiekis prekės Y, iš kurio Q2 bus pagaminamasšalyje ir Ql minus Q2 importuojama už kainą P1. Esant nesuvaržytai prekybai vartotojai gali vartoti daugiau prekės Yir už žemesnę kainą, nei esant autarkijai. Tačiau vietiniai gamintojai galipagaminti ir parduoti mažiau savo prekių. Natūralu, jog jie yranepatenkinti ir reikalauja, kad vyriausybė įvestų muitus. Nesuvaržytaprekyba neeliminuoja Y šakos pilnai, bet sumažina jos gamybos apimtis irkainas. Namų gamybos kaštai yra tokie, jog Y prekės kiekis iki Q2 pigiaugalima pagaminti šalyje (tai rodo pasiūlos kreivė, kuri iki susikirtimo sukreive “E0” yra pastarosios apačioje), tačiau visą kitą prekės Y kiekįdidesnį už Q2 užsienyje pagaminti pigiau. Tarkime, jog šalis spaudžiama vietinių gamintojų įveda “t” dydžiotarifą. Horizontali linija El bus nauja šalies pusiausvyros (pasauliopasiūlos) kreivė. Dabar vietiniai vartotojai, norėdami įsigyti Y prekėsvienetą turi mokėti kainą Pl+t – “l” užsienio gamintojui plius “t” savošalies biudžetui. Taškas G parodo naują pusiausvyrą. Vartotojų paklausadabar yra Q3 vienetų prekės Y už kainą “Pl plius t”, iš jų vietiniaigamintojai pateikia Q4 vienetų ir Q3 minus Q4 kiekis yra importuojamas. Tarifo pasekoje: – pakilo vidaus rinkos kaina ir sumažėjo prekės Y vartojimas Q1 minus Q3 dydžiu. – tačiau pakilo vietinė šios prekės gamyba nuo Q2 iki Q4. – sumažėjo šios prekės importas nuo Q1 – Q2 iki Q3 – Q4. Vietiniai gamintojai dabar gali pagaminti daugiau prekių Y ir parduotijas už aukštesnę kainą, tačiau vartotojai dabar mažiau vartoja ir perkaprekes Y už aukštesnę kainą.

Tarifo pasekmės šalies gerovei: Vartotojų nuostoliai

Tarkim, jog Y prekė – tai dviračiai. Paklausa jiems priklauso nuokainos lygio. Mažiausia paklausa, kai kaina siekia 1000 USD. Esantpasaulinei kainai P1 lygyje Bl dviračių vartojimą (vartotojo naudą) parodotrikampis P1DB1. Įvedus muito tarifą 10 procentų dviračių kaina pakyla nuo300 iki 330 ir vartojimo (vartotojo naudos) mastas šalyje krenta ikitrikampio P2DB2. Trapecija PlP2B2Bl parodo tuos nuostolius, kuriuos patiriavartotojai įvedus muitą, kai dalis vartotojų tampa nepajėgūs pirktipabrangusių dviračių. Reikia pabrėžti, jog įvedus muitus pakyla ne tikimportuojamų, bet ir vietinės gamybos dviračių kainos.

Tarifo pasekmės šalies gerovei: Gamintojų perviršis

Dviračių kainai išaugus nuo Pl (300 USD) iki P2 (330 USD) išaugs irdviračių gamyba bei pasiūla, nes pakilus kainai pakyla ir minimali kaina,kuriai esant apsimoka gaminti. Trapecija PlP2C2Cl išreiškia gamintojųperteklių ir parodo, kiek daugiau dviračių gamintojai gali gaminti.

Importo muitų įvedimas sukelia dviejų rūšių efektą: – Perpaskirstymo efektas (įplaukų efektas ir perskirstymo efektas). – Nuostolio efektas (apsaugos efektas ir vartojimo efektas). – Įplaukų efektas ( pasireiškia įplaukų į biudžetą padidėjimu dėl importuojamų prekių apmokestinimo. Tačiau iš kitos pusės, dėl muitų padidėja prekės kaina, ir vartotojas daugiau sumoka už prekę, kurios kainos dalis (kaip PVM) nukeliauja į biudžetą. – Perskirstymo efektas pasireiškia kai perpaskirstymas įplaukų išvartotojų gamintojams, konkuruojantiems su importuojamomis prekėmis. Jeimuito nebūtų, laisvos prekybos sąlygomis vartotojai už prekę sumokėtųmažiau. Tačiau susumavus abu efektus, bendra perpaskirstymo efekto suma duodateigiamą efektą valstybei, kadangi dalis padidėjusių vartotojų išlaidųpereina gamintojams, kurie, esant muitams, pagamina daugiau ir pigiau neiuždaros prekybos sąlygomis. – Apsaugos efektas parodo ekonominius šalies nuostolius,atsirandančius dėl to, kad reikia remti vietinių gamintojųkonkurentabilumą. Tad augant jų apimtims, didėja tų prekių gamybaisunaudojamų išteklių kiekis. Tai yra nuostolinga palyginus su kainomis, užkuris galėjo nusipirkti importuojamų prekių. Taigi, apsaugos efektaspasireiškia tuo, kad rinka užpildoma mažiau efektyviomis gamybos atžvilgiuprekėmis nei užsienietiškomis. – Vartojimo efektas pasireiškia vartojimo vidaus rinkoje sumažėjimu,lyginant su apimtimis, kai nebuvo muitų ir prekės kaina buvo žemesnė.

Paveiksle apačioje grafiškai pavaizduotos visos tarifo įvedimopasekmės.

Esant autarkijai trikampis PALE parodo šalies vartojimo lygį(vartotojų gaunamą naudą). Esant nevaržomai prekybai vartojimo lygis(vartotojų perteklius ar vartotojų nauda) išauga iki PlLF. Kai įvedamastarifas, vartojimo lygis (vaitotojų perteklius ar vartotojų nauda) sumažėjaiki Pl+tLG. Taigi, muito tarifo įvedimas vartojimo lygį sumažino dydžiuPlPl+tGF. Tačiau tarifas duoda pajamas biudžetui, kurios atsispindi lauke HGKJ.Tai yra vartotojų perteklius, kuris vyriausybės atimamas tarifo forma.Kadangi šios pajamos po to gali būti panaudotos vyriausybės išlaidomsšvietimui ir sveikatos apsaugai, jos negali būti laikomos grynu gerovėsnuostoliu. Laukas PlPl+tHI parodo pajamų perskirstymo efektą. Vartotojų perteklionuostoliai pereina vietiniams gamintojams kaip jų gamybos padidėjimas. Taiirgi nėra grynas gerovės nuostolis, bet tik gerovės perdavimas iš vartotojųgamintojams. Perdavimas vyksta per aukštesnes kainas, kurias vartotojaimoka už prekes. Tačiau gamintojų perteklius yra mažesnis nei vartotojųnuostoliai, nes dalį vartotojų nuostolių suryja padidėję gamybos kaštai. Laukas IHJ parodo tarifo pasekmes gamybai. Gamyba padidėja nuo Q2 ikiQ4, tačiau visos šios prekės gaminamos su kaštais, aukštesniais nei importokaštai. Tai laukas, parodantis grynuosius gerovės nuostolius šaliai, kurieatsiranda dėl neefektyvios gamybos. Laukas GKF parodo dar vienus gerovės nuostolius šalyje. Tai vartojimonuostoliai, kurie atsiranda, dėl to, kad vartotojai daugiau negali įsigytiprekių kiekio Q1 – Q3, nes kaina yra didesnė už P1.

Šalies tarifų lygis

Šalys skirtingoms prekėms taiko skirtingo lygio tarifus, tačiauekonomistai ir politikai dažnai nori žinoti, koks yra bendras vienos arkitos šalies tarifinės apsaugos lygis. Tai nėra lengva padaryti, nestūkstančius tarifų reikia apjungti į vieną vidutinį tarifą. Yra taikomi šiebūdai jam apskaičiuoti. Pirmas būdas – tai apskaičiuoti paprastą be jokių svorių aritmetinįvidurkį. Tarkim, jeigu šalis importuoja 2 prekes po 50 USD ir vienai taiko10 procentų, o kitai 20 tarifą, tai vidutinis tarifas bus 15% (10+20/2).Nesvertinio vidurkio būdas tinka tada, kai šalis importuoja apytikriaipanašius įvairių prekių kiekius. Tačiau šis būdas yra netikslus tada, kai šalis importuoja skirtingusįvairų prekių kiekius. Tada yra taikomas antras būdas – svertinis vidurkis,kai atsižvelgiama ir į importuojamų prekių kiekį. Pavyzdžiui, jei pirmosprekės importuojama 80% nuo visų prekių ir jai taikomas 10% tarifas, oantros – importuojama 20% nuo visų prekių ir jai taikomas 20% tarifas, taitarifo vidurkis bus 12%: (80/100 x 10 + 20/100 x 20) = 12. Trečias būdas – nuo kiekio ir vertės (mišrūs tarifai), pvz.: 20 %tarifas plius atitinkama suma nuo 1 tonos importuojamo produkto. Vertinant bendrą šalies protekcionizmo lygį abiejų tarifų nustatymobūdų trūkumas tas, kad jie neatsižvelgia į tas prekybos apimtis, kuriosbūtų, jeigu nebūtų muitų, tai yra neatsižvelgia į tai, kad gal būtnetaikant jokių apribojimų abiejų prekių importas sudarytų ne 100 USD, ogal būt 100 mln. USD. Imkim pirmąjį pavyzdį, kai šalis importuoja 2 prekes,A ir B, po 50 USD kiekvieną. Dabar tarkime, jog B prekei muitas buvopadidintas nuo 15 iki 100 procentų ir šios prekės importas visai sustojo.Bendras importas dabar bus ne 100 USD, bet 50 USD. Tarifo svertinisvidurkis bus lygus irgi 10 procentų, nes antros prekės importas lygus 0. Gaunam paradoksą: padidinus vienos prekės tarifą iki 100 procentųbendras šalies tarifo vidurkis sumažėjo nuo 15 iki 10 procentų, tačiau jukšalis netapo atviresnė. Vidutinis tarifas pasaulyje pokario metais sumažėjo nuo 40 iki 4procentų, tačiau nemažam prekių kiekiui vis dar taikomi labai aukšti muitųtarifai, pavyzdžiui, siuvimo gaminiams.

Faktinis (tikrasis) apsaugos laipsnis (arba muitų apsaugos veiksmingumokoeficientas)

Savaime suprantama, kad kuo aukštesnis muitas, tuo didesnė šakosapsauga, tačiau realus tarifo poveikis nebūtinai sutampa su nominaliu muitotarifo lygiu. Pavyzdžiui, 10 procentų tarifas, kuris uždedamas ant kainos.Muitas netiesiogiai įtakoja šakos darbininkų pajamų lygį tarifas taip patapsaugo šakas, teikiančias žaliavas ir komponentus saugomai šakai. Reikiaatsižvelgti ir į tai, jog muitas, padidindamas prekės kainą, daugiaupadidina jos pridėtinę vertę nei kaštus, taigi realus šakos išlošimas galibūti didesnis nei pats muito dydis. Be to, šakos apsaugos lygiui turipoveikį ir apsaugos lygis su saugoma šaka susijusiose šakose. Siekiant apskaičiuoti realų įvedamo muito poveikį saugomai šakaiskaičiuojamas: faktinis (tikrasis) apsaugos laipsnis, kuris atsižvelgia į visosmuitų sistemos poveikį šakai. Jis skaičiuojamas kaip šakos pridėtinėsvertės prieaugis, o ne kaip priedas prie kainos, kai skaičiuojamasnominalinis apsaugos lygis. Tarkim, jog buvo uždėtas 10% muitas dviračiams (dviračio pardavimokaina 300 Lt, gamybos kaina 220 Lt) ir 5% muitas dviračių gamybos dalims.10% muitas dviračiams 10% padidins kainą (30 litų) ir tokiu pačiu dydžiupridėtinę vertę (PV), tenkančią vienam dviračiui. 5% muitas dalims padidinsdviračio gamybos kaštus 11 litų ir todėl sumažins PV tokiu pat didžiu. Abumuitai padidins šakos PV 19 litų (30-11), jei kiti veiksniai nekinta. Nominalinis apsaugos lygis (NAL) = Mokestis / kaina = 30/300 = 10%.

Faktinis apsaugos laipsnis (FAL), kai nėra muito komponentams = (PV’ –PV) / PV = (110 – 80) / 80 =37,5%. Faktinis apsaugos laipsnis, kai yra muitas komponentams = (PV’ – PV) /PV = (110 – 11 – 80) / 80 =23,75%. Taigi, matome, jog tikrasis apsaugos lygis yra didesnis už įvedamomuito dydį net ir tuo atveju, kai yra įvedamas muitas gamybos detalėms.Taip yra todėl, kad jis matuoja muito poveikį pridėtinės vertės, o nekainos padidėjimui. NAL parodo, kiek vietiniai gamintojai gali padidinti kainą ir vis vienkonkuruoti su importuotojais. FAL parodo kiek galima padidinti kaštus ir vis vien įmonei busnaudinga gaminti ir parduoti savo gaminius. Siekiant išvengti neigiamo faktinio apsaugos laipsnio muitų dydis yra“eskaluojamas” (diferencijuojamas) priklausomai nuo apdirbimo laipsnio.Didžiausias muitas taikomas gataviems gaminiams ir mažiausias žaliavoms. Kai išteklių muito norma lygi baigtinių prekių muito normai, NAL yralygus FAL, ir NAL patikimai parodo apsaugos lygį. Tačiau, jeigu išteklių muitas mažesnis už baigtinių prekių muitą, tadaNAL yra mažesnis už FAL.

Argumentai už muitų tarifų naudojimą

Muitus stengiamasi pateisinti šiais argumentais: – šalies gynybos būtinumas; – vidaus konkurencingumo ir gyventojų užimtumo užtikrinimas; – naujai atsirandančių šakų vystymosi galimybių užtikrinimas; – vyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimas; – apsaugojimas nuo pigesnės užsienio darbo jėgos; – siekimas apriboti prabangos daiktų įsigijimą ir t.t. Muitai dažnai yra naudojami kaip viena iš priemonių įvairiemsiškraipymams ir problemoms ekonomikoje spręsti. Muitai dažnai taikomi tada,kai nerandama ar neieškoma kitų priemonių ūkio problemoms spręsti. Tai taipvadinamas antro geriausio (second best) argumentas. Pavyzdžiui, statistikarodo, jog mažėja užimtumas tam tikroje šakoje. Atkurti darbo vietas galimaįvairiais būdais: suteikiant paramą šakai, perkvalifikuojant josdarbuotojus, tačiau panašų efektą galima pasiekti ir įvedant importo muitustos šakos gaminiams. Antro geriausio argumento taikymo sritys: 1. Siekis skatinti vidaus gamybą. Muitai taikomi šakos,konkuruojančios su importu, gaminiams. Jų taikymas gali būti paremtastokiais lozungais kaip “nacionalinė gynyba” ar “nacionalinė garbė”. Kaipekonominė priežastis gali būti siekis sukurti naujas darbo vietas. Muitaskartais padeda sumažinti nedarbą, tačiau vartotojai dėl to irgi patirianuostolių. Kadangi muitų tarifas padidina importuojamų prekių kainą, taipadidėja paklausa šalies vietinei produkcijai. Tokiu atveju samdoma daugiaudarbuotojų, norint padidinti prekių pasiūlą vidaus rinkoje ir nedarbassumažėja. Tai “kaimyno skurdinimo politika”, nes paklausa šaliesprodukcijai padidėja kitų šalių produkcijos sąskaita. Tokiose šalyse, jeikitos sąlygos nekinta, didėja nedarbas. Kontrargumentas: atlikti skaičiavimai rodo, jog tą patį galimapasiekti ne tik įvedant muitus, bet ir naudojant subsidijas, tačiaupastaruoju atveju nežlugdomas importas. Be to, subsidija tiesiogiai skatinagamybą, kai muitas – netiesiogiai. 2. Siekia apsaugoti bręstančią šaką. Tai populiariausias argumentas.Juo remiantis yra pateisinamas laikinas muitas, kuris riboja importą irleidžia vietinei pramonei išmokti geriau ir pigiau gaminti. Muitas tuo būduapsaugo šaką nuo užsienio konkurencijos tuo laikotarpiu, kai šakos kaštaiyra didžiausi. Šio argumento logika tokia: manoma, jog ilgainiui šakasustiprės ir pati sugebės konkuruoti vidaus ir pasaulinėje rinkoje, tai yraprisidės prie pasaulinės prekybos plėtojimo. Šis argumentas buvo pradėtasnaudoti jau 18 a. Šio šimtmečio 6-7 dešimtmetyje savo pramonę labai gynėJaponija, vėliau Korėja. Nors šis argumentas logiškai teisingas, tačiau: – Jis negali būti taikomas industriškai išsivysčiusioms šalims (JAV, ES). – Silpnai išsisvysčiusiose šalyse sunku nustatyti, kuri iš naujų atsiradusių šakų gali pasiekti aukštą išsivystymo lygį, ir todėl ją remti. – Apsaugos muitai gali likti pasiekus tam tikrą šakos išsivystymo lygį. – Ekonomistai mano, kad suteikti naujoms atsirandančioms šakomsreikalingą pagalbą galima daug geresnėmis priemonėmis negu muitai, pvz.: teikiant subsidijas, kurios aiškiau parodo, kuriai šakai ir kokio dydžio teikiama pagalba. 3. Gimstančios vyriausybės arba biudžeto pajamų argumentas Naujoje šalyje su žemu pragyvenimo lygiu didžiausiu “nukrypimu” galibūti nepakankamas socialinių paslaugų finansavimas. Tokiu atveju muitaigali padidinti šalies biudžeto pajamas. Taip elgiasi besivystančiosvalstybės. Kaip matome, muitai nėra efektyvūs nei gamintojų, nei vartotojųpožiūriu. Tačiau jie renkami dėl šių priežasčių: 1) Uždėtas konkrečioms prekėms muitas padeda atitinkamoms pramonės šakoms. Per palyginti trumpą laiką firmos ir jų darbuotojai organizuoja efektyvų politinį spaudimą vyriausybei dėl muitų nustatymo. Ypač tai lengvai pasiekiama, jeigu organizuojamos specialios grupės, pasisakančios už muitus, kurios balsuodamos gali paveikti rinkimų rezultatus; 2) Muitai imami dažnai dėl 2 priežasčių: a) uždėjus muitus, akivaizdžiai parodoma, kad vyriausybė tiesiogiai apriboja užsienio gamintojų veiklą; b) muitas yra patogesnis politine prasme, kadangi susidaro regimybė, kad muitai gausina valstybės pajamas. Vadinasi, muitai priverčia vyriausybę mažinti politinę įtampą. Tačiau muitai turi ir neigiamų pasekmių: 1) Muitai stabdo ekonomikos augimą – muitų įvedimas pasaulinei ekonomikai yra neefektyvus, kadangi mažina TP apimtis; 2) Vienpusis muitų įvedimas dažnai tampa prekybinių nesutarimų (“karų”) priežastimi – mažina TP apimtis. Dažnai vienpusis muito įvedimas, siekiant apsaugoti X šalies vidaus gamintojus, sąlygoja atsakomąją prekybos partnerių reakciją: jie įveda muitus minėtos šalies eksportuojamoms prekėms. Tokiu atveju problemos sprendžiamos atskirų valstybių derybose ir nustatomi dvišaliai (daugiašaliai) muitų tarifai. 3) Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius – kadangi padidėja prekės kaina, tai vartotojai daugiau pinigų sumoka už prekę, daugiau mokesčių į biudžetą gauna ir valstybė. Tai gali turėti neigiamą poveikį ekonomiškai silpnose šalyse. 4) Importo muitas netiesiogiai mažina eksporto apimtis, neigiamai veikia mokėjimo balansą. 5) Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą – ginant vietinių gamintojų

interesus, kenčia vieitiniai eksportuotojai ir kitos su muitais saugojamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Jų veikla tampa nepelninga, dalis jų bankrutuoja, o dalis tų ūkio šakų darbuotojų netenka darbo.

NETARIFINĖS UŽSIENIO PREKYBOS KLIŪTYS

Šalys yra sugalvojusios šimtus būdų, kaip apsisaugoti nuo importo.Vieni barjerai atsiranda sąmoningai, kiti yra tik įvairių teisinių aktųpasekmė. Kadangi šiais ekonomikos liberalizavimo laikais taikyti tarifineskliūtis plačiai negalima, daugelis šalių prisigalvoja įvairiausiųnetarifinių kliūčių. Jų yra apie 50. Plačiai taikomos yra tokios:sanitariniai reikalavimai, standartai, valstybės užsienio prekybosmonopolija, “pirk prekę lietuvišką”, administracinės kliūtys, valiutųkontrolė. Tačiau pagrindinės kliūtys yra vis tik šios: ✓ importo kvotos ✓ importo diskriminavimas ✓ eksporto subsidijos ✓ standartai ✓ viešieji pirkimai ✓ vietinio turinio reikalavimai ✓ sąmoningas valiutos nuvertinimas

KVOTOS

Tai labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma. Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamoms arimportuojamoms prekėms apriboti nustatytam kiekiui ar sumai, numatytamlaikotarpiui. Esminiai kvotų skirtumai: – paskirtis užsienio prekyboje; – veikimo sritis ir laikas; – importuojančios šalies leidimo į rinką apiforminimo procedūra. Kvotos gali būti eksporto ir importo. Eksporto kvota – tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiamaprodukcijos eksporto apimtis. Jas vyriausybė naudoja siekdama šių tikslų: – Aprūpinti savo šalies vartotojus pakankamomis prekių mažomis kainomis atsargomis, nes baiminamasi, kad gali baigtis gamtiniai ištekliai. – Padidinti eksporto kainas ribojant jo pristatymą į užsienio rinkas. Eksporto kvotos priimamos susitarimų forma. Jos naudojamos retai, tik esant: 1) dideliam tam tikros produkcijos deficitui šalies viduje; 2) siekiant politinių tikslų (norint diskriminuoti). Eksporto kvotos įvedamos suderinus su tarptautiniais susitarimais,nustatančiais kiekvienos šalies eksporto dalį konkrečiam produktui arbašalies vyriausybės norą sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekiųišvežimą. Importo kvota – tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiamaprodukcijos importo apimtis. Įvežimo kvotavimas importuojančioje šalyjesudaro eksportuotojams sunkumų. Tačiau jie nėra nenugalimi, jei geraiištiriama naudojama kvotos rūšis ir jos paskirstymo tvarka šalyje. Visadareguliavimo sistemoje įmanoma rasti reikalingą “nišą”. Importo kvotomiskiekvienos šalies vyriausybė naudojasi, siekdama konkrečių tikslų: – apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio konkurencijos; – palaikyti kainų stabilumą vidaus rinkoje; – ekonomiškiau naudoti užsienio valiutą; – ekvivalentinių, prekybinių nuolaidų iš kitų šalių; – išvengti per didelės šalies priklausomybės tų produktų atžvilgiu, kurių šalies ūkis negamina; – kontroliuoti prekių judėjimą; – mažinti nedarbą; – pagerinti mokėjimų balansą. Importo kvotomis ne vien tik vietiniai gamintojai apsaugomi nuoužsienio konkurentų. Pvz.: Japonija jas taiko net ir negaminamų šioješalyje produktų įvežimui. Ji kvotas naudoja kaip derybų instrumentą,siekdama palankesnių savo šalies prekių eksporto į kitas šalis sąlygų.Šalims, sutinkančioms importuoti daugiau japoniškų prekių, nustatomosdidesnės prekių įvežimo kvotos į Japoniją. Importo kvotų rūšys: 1) individualios kvotos – jomis paprastai paskirstomas bendras prekėsįvežimo kiekis į šalį tarp atskirų šalių eksportuotojų, reminatis teikimoapimtimi per praėjusį laikotarpį (paprastai per metus). Jos paskirsto tamtikros prekės įvežimą į šalį: – tarp visų pagrindinių šalių eksportuotojų; – tam tikrai šalių grupei; – mainais į šalių atitinkamus importo įsipareigojimus. 2) globalinės kvotos – tai bendras kiekybinis kokių nors prekiųimporto limitas, neskirstant jo pagal šalis. Jos suteikia galimybę šaliesimportuotojams pasirinkti eksportuotojus savo nuožiūra, o eksportuotojamspadidinti tiekimus. Jos nustatomos konkretaus produkto importui iš visųarba iš grupės šalių. 3) tarifinės kvotos – jos numato tam tikrų prekių kiekio įvežimąlengvatinėmis sąlygomis, o didesniam kiekiui taikomi aukštesni muitai. 4) sezoninės kvotos – jos naudojamos įvežant žemės ūkio prekes nuimantjų derlių šalyje ir pateikiant vidaus rinkai. Įvedimo priežastys: 1. tokia politika garantuoja, kad importo išlaidos, didėjant užsieniokonkurencijai, nebedidės. Kai importo apimtis griežtai fiksuota, išaugęsimportuojamų prekių konkurentiškumas sumažins jų kainas, o tai greitinsimporto mokesčių mažėjimą. Taigi importo kvotos palengvina mokėjimų balansoreguliavimo procesą; 2. kvotos yra palankesnės ir ta prasme, kad sudaro galimybę valstybeilanksčiau vykdyti ekonominę politiką, kadangi muitų tarifų didinimasreglamentuojamas tarptautiniais prekybiniais susitarimais.

Pasekmės

Deja, kvotos yra naudingos vyriausybei ir su importu konkuruojančiomsšakoms, bet jokiu būdu ne visai šaliai. Analizė rodo, jog toks importoapribojimo būdas ne tik nėra šalies gerovei palankesnis, bet ir kai kuriaisatvejais yra žalingesnis. Įmonės ir vyriausybės institucijos sugaišta dauglaiko, kol gauna licencijas. Čia naudą gauna įmonės, biurokratinis aparatasbei valdininkai, išduodantys licencijas. Dvi svarbios kvotų pasekmės: 1. Importo kvota sudaro prielaidas monopolijai atsirasti. Importokvotos žala didesnė negu tarifo, jeigu ji tampa vidaus rinkosmonopolizavimo priežastimi. Taikant tarifą dominuojanti šakos įmonėnevirsta monopolija, nes ji konkuruoja su importu. Tuo tarpu esant kvotoms,mūsų dominuojanti įmonė nebijo užsienio konkurencijos, nes kad ir kiekimportas butų pigus, jo apimtys negali būti didesnės už kvotas. Esantneelastingai paklausai ir vidaus rinkos dydžiui, viršijančiam kvotoslimitus, mūsų įmonė mažindama gamybos apimtis ir didindama kainas galigauti monopolinį viršpelnį. 2. Žala tautos gerovei ypač didelė, kai valdžia importo licencijaspaskirsto neefektyviai. Kai licencijos skirstomos nemokamai, jas gaunančiosįmonės gauna papildomą pelną. Yra keli būdai paskirstyti licencijas efektyviau: – Pirmojo esmė. Kas kelis mėnesius vyriausybė skelbia, kad vykslicencijų pardavimo aukcionas. Į šį pranešimą turi atsiliepti pakankamaspretendentų kiekis. Jame turi nusistovėti tokia licencijų kaina, kuri yraapytikriai lygi skirtumui tarp importuotojo kainos ir aukščiausios tosprekės kainos vidaus rinkoje. Tokiu atveju kvotos poveikis yra toks pat,kaip ir ekvivalentiško tarifo, tik turi kitą pavadinimą. Kvotos rentą,tokiu atveju gautų vyriausybė, ir galėtų panaudoti socialinėms programomsfinansuoti. – Antrojo esmė. Čia vyriausybė paskirsto licencijas be išankstiniųkonkursų, paraiškų ar derybų. Dažniau licencijos atitenka importuotojamsproporcingai jų importui, buvusiam iki importo kvotų įvedimo. Tokiu atvejulaimi tik importuojančios įmonės, ypač jeigu auga vidaus kainos. Licencijosgali būti išduodamos ir atsižvelgiant į įmonių gamybinius pajėgumus, tačiaujeigu jie apkrauti, įmonė licenciją gali perparduoti. Trečias būdas – tai gali būti principas “anksčiau paprašei, anksčiaugavai”. Tai pats neefektyviausias būdas. Muitų tarifai ir importo kvotos turi kai kurių panašių efektų: – padidina kainas importuojančioje šalyje; – sumažina kainas eksportuojančioje šalyje; – sumažina prekybos apimtis; – ir muitai, ir kvotos sudaro grynuosius kaštus importuojančiai šaliai. Tačiau išryškėja šie skirtumai: – importo kvota, priešingai negu muitų tarifai, nesurenka pajamų importuojančios šalies vyriausybei; – importo apimtis labiau reaguoja į ekonominių sąlygų pakitimus esant muitų tarifams negu importo kvotoms.

IMPORTO LICENCIJAVIMAS

Licencija – specialus dokumentas, kurį valstybiniai organai išduodaužsienio ekonominių ryčių dalyviams. Ji suteikia teisę išvežti arba įvežtiprekes į užsienį. Licencijavimą šalių vyriausybės naudoja: 1) užsienio prekybai reguliuoti, kai nėra muitų arba jie efektyviai nebegina vidaus rinkos; 2) prekybos mokėjimų balansų išlyginimo procesui palengvinti, ypač kai būtina sustabdyti užsienio prekybos deficito augimą; 3) siekiant racionaliai panaudoti užsienio valiutą, kai perkama šaliai reikalinga produkcija; 4) atitinkamoms gamybos prporcijoms tarp užsienio ir vietinės žaliavos išsaugoti, kai padidėjus importui šalies vidaus prekių gamintojai nepatirtų nuostolių. Licencijavimą naudoja tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios šalys. Yra 2 licencijų rūšys: 1) Vienkartinė – tai vienkartinis leidimas vienam prekybiniamsandoriui licencijoje nurodytai prekei. Čia nurodomas ne tik jo gavėjas,bet ir prekės kiekis bei vertė, veikimo laikas. Visa tai leidžia griežtaikontroliuoti eksporto ir importo operacijas. Vienkartinių licencijų sistemąnaudoja besivystančios šalys. Licencijos dažnai išduodamos tik su sąlyga,kad pirkėjas ar tiekėjas prisiims atitinkamus komercinius įsipareigojimus: – užsienio tiekėjas privalo įsigyti prekių importuotojo šalyje; – mašinas ir įrengimus importuojanti įmonė dalį savo pagamintos produkcijos privalo išvežti į užsienį; – vidaus rinkoje turi būti įsigyjama prekė, analogiška importuojamai. 2) Bendroji (generalinė) – ji numato, kad bet koks importuotojas areksportuotojas per ilgą laiką (iki 1 m) gali laisvai prekiauti specialiuosesąrašuose nurodytomis prekėmis be jokių kiekybinių ar vertinių apribojimųsu visomis ar tik nurodytomis licencijoje šalimis. Šią licenciją plačiaitaiko išvystytos šalys, kur didžioji importuojamų prekių dalis yralicencijuojama. Importo kvotų poveikis priklauso ir nuo to, kokiu būdu vyriausybė paskirsto teises į importą. Jeigu jos įsigyjamos nemokamai, laimi jų turėtojas. Pagrindiniai importo licencijų paskirstymo būdai: 1) Aukcionas konkurenciniu pagrindu – pigiausias ir teisingiausias – importo licencijas valstybė gali parduoti atvirame arba uždarame aukcione. 2) Naudojant aiškaus pranašumo sistemą – vyriausybė išduoda jas tam tikroms firmoms be išankstinės konkurencinės kovos ar derybų. Jos išduodamos autoritetą turinčioms firmoms pagal importo apimtį, kuri buvo iki kvotų įvedimo. 3) Paskirstant licencijas pagal “išlaidų metodą” – brangiausias būdas – valstybė priverčia pretendentus konkuruoti ne kainų atžvilgiu (pvz.: “anksčiau atėjai – anksčiau gavai”, jos išduodamos toms firmoms, kurios turi gausių gamybinių pajėgumų). Lietuva licencijas taiko – narkotinių ir psichotropinių medžiagų importui ir eksportui; – biologinių augalų apsaugos priemonių įvežimui; – naftos produktų importui ir eksportui bei kt.produktams. Estija licencijuoja: – tabako ir alkoholio produktų, nuodingų ir pavojingų medžiagų; – ginklų importą. Importuojant į Latviją – reikalingos licencijos šiems produktams:cukrui, grūdams, metalams, pirotechnikai, alkoholiui, sprogstamosiomsmedžiagoms, ginklams. Licencijas naudoja ir industriškai išsivysčiusios šalys. Pvz.:D.Britanija naudoja licencijas šaunamųjų ginklų, sprogmenų, kai kuriųvaistų, tekstilės pramonės, žemės ūkio produkcijos importui; JAV –tekstilės gaminių; Prancūzija – grūdų, pieno, sviesto, galvijų importui.

EKSPORTO SUBSIDIJOS

Iki šiol nagrinėjome tik apribojimus. Bet šalys vykdo ir tokiąprekybos politiką, kuria siekiama padidinti eksportą, ir naudoja įvairiaspriemones eksportui remti. Praktikoje eksportas dažniau subsidijuojamas,negu apmuitinamas. Eksporto subsidija – tai mokestis eksportuotojams, kurį mokavyriausybė. Eksporto subsidijų rūšys: 1) Netiesioginės – kai vyriausybė suteikia paramą eksportuotojams,organizuodama užsienyje parodas, muges; reklamuodama prekes; pateikdamainfo apie verslo rinkos konjuktūrą; padėdama užmegsti verslo kontaktus; 2) Tiesioginės – kai vyriausybė eksportuotojams skiria piniginesišmokas, kurios būna 2 rūšių: – specifinės – kai nustatoma fiksuota pinigų suma už eksportuojamos prekės vienetą; – vertybinės – kai nustatomas fiksuotas procentas nuo eksportuojamos prekės vertės. Subsidijos palengvina eksportą į užsienio šalis, todėl importuojančiosšalys ne visada jomis patenkintos. Šalys, subsidijuodamos eksportą, nenorisuprasti, kad taip darydamos jos subsidijuoja ir importą. Viena, didesnėseksporto pajamos veda prie didesnio importo, antra, didesnis eksportaspakelia valiutos kursą ir atpigina importuojamas prekes vidaus rinkoje. PPOnuostatai skelbia, kad eksporto subsidijavimas yra nesąžininga konkurencijąir leidžia imtis atsakomųjų priemonių (kompensacinių muitų -countervailingduties). Eksporto subsidijų formos: eksporto kreditai, draudimas,garantijos, taip pat skatinimas, nemokama informacija, PVM grąžinimas.Dažniausiai subsidijos taikomos žemės ūkio produktams. Vartotojai dėleksporto subsidijų patiria dvigubus nuostolius: 1. Iš jų sumokėtų mokesčių mokamos subsidijos; 2. Išauga eksporto, o tuo pačiu metu ir vidaus rinkos kaina eksportuojamiems produktams.

EKSPORTO KREDITAI

Tai finansinis netarifinis TP politikos metodas, numatantisvyriausybės finansinį skatinimą, norint vystyti nacionalinių firmųeksportą. Eksporto kreditai yra šie: 1) trumpalaikiai – iki 1 m., naudojami vartojimo prekių ir žaliavų eksportui kredituoti; 2) vidutiniai – nuo 1 iki 5 m., naudojami mašinų ir įrengimų eksportui kredituoti; 3) ilgalaikiai – ilgesni nei 5 m., naudojami investicinių prekių ir projektų eksportui kredituoti.

SAVANORIŠKI EKSPORTO APRIBOJIMAI

Tai susitarimai tarp eksportuojančios ir importuojančios šalies, kaieksportuotojas sutinka apriboti eksporto apimtį. Tai yra ir importoapribojimo būdas. Naudojant šią priemonę: – mažinama eksporto apimtis; – mažinami kasmetiniai eksporto augimo tempai; – padidinamos eksportuojamų prekių kainos. Šią priemonę šalys naudoja tekstilės, automobilių, plieno ir kitųproduktų eksportui apriboti, nes tokiu būdu tikisi išvengti griežtų TPapribojimų (kvotų, administracinių priemonių ir pan.). Naudojant šią priemonę, vartotojai patiria nuostolius, o gamintojai –naudą. Prekes importuojanti valstybė iš to negauna pajamų į biudžetą.

7. VALIUTŲ RINKA. VALIUTŲ KURSAS IR JO NUSTATYMAS

Valiutų rinka (VR) yra tarptautinės finansų rinkos sudėtinė dalis.Valiutų rinkoje vyksta valiutos pirkimo-pardavimo transakcijos(susitarimai). Šiuolaikinė valiutų rinka – tai, pirmiausiai, rinka užbiržos ribų (OTC – Over the Caunter Market) – decentralizuota ekonominiu,techniniu ir geografiniu atžvilgiais. Tai rinka, kuri yra kuriama pagrindebankų, ne bankinių-finansinių institucijų ir brokerinių firmų, kurioskeičiasi tarpusavyje informacija ir sudaro transakcijas telekomunikaciniųryšių pagalba (telefonu, telefaksu, spec. kompiuterių sistemomis, pvz. RMDS– Reuter Monitor Dealiny System). Kalbant apie valiutų rinką sunku tvirtinti, kad ši rinka fiziškai yrapatalpinta tam tikroje vietoje, tai greičiau tinklas, išsklaidytas po visąpasaulį. Bankų ir kitų institucijų transakcijų sudarymas vyksta visamepasaulyje, įvairiose laiko juostose. Tarptautinė VR nėra nacionalinių rinkų suma, tai didžiulė viena rinka,kuri dirba ištisą parą. Valiutų biržos savo pirminę reikšmę prarado.Šiuolaikinės TVR ypatumai: – tarptautinėje rinkoje transakcijos, mažesnės kaip 1mln. USD,nesudaromos. – Kitų, daug mažesnių, apie 20-25 proc. visos apyvartos valiutinėsrinkos segmentų yra taip vadinama transakcijų su klientais rinka, kuriojesudaromos transakcijos tarp tarpbankinės rinkos subjekto iš vienos pusėsir, pramoninių, komercinių, paslaugų firmų, tarptautinių korporacijų iškitos. Gali būti sudaromos transakcijos tiktai tarp tų firmų nedalyvaujanttarpbankinės rinkos subjektui. – Visai menkareikšmės yra apie 1 proc. visos apyvartos sudarančiosvaliutinės transakcijos, sudaromos dalyvaujant fiziniams asmenims(bankuose, valiutinėse sąskaitose, kontorose ir kt). Tarptautinė VR pagal savo apyvartą yra didžiausia pasaulyje, kasdienpasiekiama didesnė nei 800mln. USD apyvarta. Pagrindinis valiutųtransakcijų centras yra Londonas jau dešimtį metų. Dominuojantitarptautinių transakcijų valiuta pasaulyje yra JAV doleris, toliau Europoje– Euras, japonų iena, britų svaras sterlingų, Šveicarijos frankas. Didžiojidauguma sudaromų transakcijų tarptautinėje VR yra taip vadinamos tradicinėstransakcijos, funkcionuojančios šioje rinkoje daugelį metų. Prie jųpriskiriame: greitas (nedelsiamas) transakcijas (SPDT); terminuotas; apkeičiamas. 8-9 dešimtmetyje atsirado naujų transakcijos rūšių. Tai – Būsimostransakcijos (futures), taipogi – Opcijos (opcionai – options), Hibridinėstransakcijos (terminuotos ir opcionai). Valiutų rinkos funkcijos: – Atsiskaitymo arba kliringo; – Apsidraudimo, arba hedžingo; – Spekuliavimo, arba arbitražo. Atsiskaitymo valiutų rinkos pagrindinė funkcija išplaukia iš pinigųkaip mainų priemonės funkcijos. Prekyba prekėmis ir paslaugomis tarpskirtingų šalių sąlygoja užsienio valiutos pasiūlą ir paklausą. Prekių irpaslaugų eksportas savo šalyje sukuria užsienio valiutos pasiūlą, tuo tarpuprekių ir paslaugų importas – užsienio valiutos paklausą. Užsienio valiutataip pat naudojama kaip kaupimo priemonė, kai nepasitikima savo šaliesvaliuta. Apsidraudimo funkciją valiutų rinka atlieka tada, kai įmonė ar žmogusnori apsisaugoti nuo valiutos kurso nuvertėjimo ir su tuo susijusiųnuostolių. Siekiama išvengti tiek “ilgosios pozicijos”, kai gryniejiaktyvai laikomi užsienio valiuta, tiek “trumpos”, kai skolos užsieniovaliuta yra didesnės nei turima valiutos. Spekuliavimas — tai sandoriai užsienio valiuta siekiant gauti pelną išvaliutų kurso pasikeitimo ateityje. Tai sandoriai, priešingi apsidraudimosandoriams. Valiutų rinkos: 1) Pagrindinė valiutų rinka yra esamoji rinka, kurioje valiuta perkamair parduodama pagal tos dienos ar valandos kursą. Apmokėjimas vyksta tąpačią dieną ar kelių dienų laikotarpyje. 2) Išankstinė rinka yra, kurioje kontraktai pasirašomi iš anksto, onupirkta valiuta pateikiama po kelių mėnesių. Apmokėjimas vyksta taip patvėliau. Gali būti 30, 60, 90 ar net 180 dienų valiutos pateikimas suskirtingomis kainomis. 3) Yra dar ir būsimosios rinkos, kurios turi konkrečią geografinęvietą. Šiose rinkose prekiaujama tik keliomis pagrindinėmis pasauliovaliutomis. JAV, D Britanijos , Šveicarijos , Vokietijos ir Japonijosnacionaliniai pinigai yra laisvai perkami ir parduodami tarptautinėjevaliutų rinkoje pagal numatytą valiutų kursą. Nacionalinių valiutų kursaiiki 2002 m. buvo numatomi remiantis JAV doleriu, kuris atliko pagrindinįpasaulinių pinigų vaidmenį. Nuo 2002 m. – Euras. Pasaulinėje valiutų rinkoje per ilgą istorinį laikotarpį susiklostėtam tikra finansinių centrų hierarchija. Stambiausi valiutų prekybos centrai yra Londonas, Niujorkas irTokijas. Juose sukoncentruota didžiausia dalis operacijų su valiuta,Vertybiniais popieriais ir auksu. Regioninio mąsto valiutų rinkomis Europoje yra Frankfurtas prieMaino, Ciurichas , Paryžius, Briuselis, Singapūras ir Honkongas. Šalia pasaulinių ir regioninių valiutos prekybos centrų veikia irnacionalinės valiutų rinkos. Finansų centrai yra sujungti elektroniniaisryšių kanalais, per kuriuos perduodama tiksli ir išsami informacija apievaliutų kursų pokyčius įvairiuose pasaulio kontinentuose. Reikia pažymėti,kad valiutinių operacijų apimtis tarptautinėje pinigų rinkoje sparčiaididėja. 1986 metais valiutinių sandorių suma pinigų rinkoje siekė 330mlrd.dolerių.1989 metais –650 mlrd. JAV dolerių, 1995 jau 1200 mlrd JAVdolerių. Taigi, dieninė valiutų prekybos apyvarta per dešimtmetį išaugobeveik keturis kartus.

Valiutų kurso nustatymas palengvina tarptautinius mokėjimus iratsiskaitymus už pateiktas ar įsigytas prekes, leidžia apskaičiuoti realiusįvairių šalių prekių kainų santykius. Valiutų kurso kitimas gali skatinti arba stabdyti šalies prekiųeksportą ir importą. Tarkime, kad vienas JAV doleris lygus keturiemslitams. Tada japoniškas televizorius kurio kaina pasaulinėje rinkoje yra150 JAV dolerių, Lietuvoje kainuos 600 litų. Tuo pat laiku lietuviškų baldųkomplektas, kurio kaina vidaus rinkoje yra 1200 Lt, užsienyje kainuos 300JAV dolerių. Jeigu doleris brangs, o litas nuvertės , tai keisis ir šiųvaliutų kursas. Sakykime, 1 JAV doleris dabar lygus ne 4, o 6 Lt. Tokiekurso pokyčiai, jeigu jie vyktų , neigiamai atsilieptų japoniškųtelevizorių importuotojams, nes televizorių kaina padidėtų iki 900 Lt.Nuvertėjus litui laimėtų Lietuvos baldų importuotojai, kadangi litodevalvavimas dolerio atžvilgiu atpigintų minėtą baldų komplektą nuo 300 ik200 JAV dolerių. Vadinasi, dolerio brangimas padidins į Lietuvąimportuojamų prekių kainas ir atpigins Lietuvos gamintojų prekes užsieniorinkose. Tas pats ir su EURU. Nacionalinės valiutos kursui lemiamos įtakos turi šalies centriniobanko vykdoma monetarinė politika. Pvz: 1994 metais 03 mėn. buvo įsteigtaValiutos taryba, kuri, įgyvendindama Lito patikimumo įstatymą nustatėnekintamą fiksuotą JAV dolerio ir lito kursą t. y. 1 doleris- 4 litai. Laisvai svyruojančiam valiutos kursui įtakos turi nacionalinių pinigųpasiūla ir paklausa. Pvz. jeigu sezono metu Japonijos gyventojai vyksta atostogauti įHavajų kurortus, jų antplūdis į šią salą padidins dolerių paklausą ir jenųpasiūlą. Valiutos keitimo kursas – tai vienos šalies valiutos vienetų kiekis,reikalingas kitos šalies valiutos vienetui įsigyti. Taigi valiutos kursasparodo vienos šalies valiutos kainą, išreikštą kitos šalies valiuta,pavyzdžiui, 1 EUR lygus 3,4528 Lt. Keitimo kursas susieja įvairių šaliųvaliutas ir įgalina kainas ir sąnaudas palyginti tartautiniu mastu. Valiutos kurso nustatymas yra vad. – kotiravimu. Valiutos kursasnustatomas 2 būdais: 1) tiesioginė kotiruotė – kai kursas nustatomas kaip vidaus valiutoskiekis už užsienio valiutos vienetą. Pvz.: 3,4528 Lt mokami už 1 Eurą.Tiesioginė kotiruotė parodo užsienio valiutos vieneto kainą, išreikštą mūsųšalies valiuta. Kartais tiesioginė kotiruotė gali būti pateikiama už 100,1000, ar 10 000 užsienio valiutos vienetų. Tiesioginės kotiruotės pavyzdžiai:

Lietuvos banko nustayti lito ir užsienio valiutų santykiai, litais

|Užsienio valiuta |2002.10.0|2003.10.0|2004.10.0|2005.10.0|| |1 |1 |1 |1 ||1 LVL (Latvijos latas) |5,8166 |5,3347 |5,1876 |4,9601 ||10 EEK (Estijos kronų) |2,2067 |2,2064 |2,2067 |2,2067 ||100 JPY (Japonijos jena) |2,8831 |2,6773 |2,5270 |2,5348 ||1000 BYR (Baltarusijos |1,8783 |1,4048 |1,2890 |1,3289 ||rublis) | | | | ||1 000 000 (TRL) Turkijos |2,1149 |2,1476 |1,8622 |2,1269( ||lyrų | | | | |

( Naujoji Turkijos lyra 1 TRL.

Pasaulio bankas yra sudaręs valiutų identifikavimo kodų sistemą,vadinamą BIC – joje kiekvieną valiutą žymi 3 raidės, pvz.: USD (JAVdoleris), EUR (euras), CHF (Šveicarijos frankas), JPY (Japonijos jena),,PLZ (Lenkijos zlotas), HUF (Vengrijos forintas), VND (Vietnamo dongas) irkt. Lito kodas – LTL. 2) netiesioginė kotiruotė – kai kursas nustatomas kaip užsieniovaliutos kiekis, reikalingas vidaus valiutos vienetui nupirkti (pvz.: 0,29EUR/1 LTL). Tarp tiesioginės ir netiesioginės valiutos kurso kotiruotės egzistuojaatvirkštinis ryšys: WTK = 1 / WNK

kur: WTK – tiesioginė valiutos kurso kotiruotė; WNK – netiesioginė valiutos kurso kotiruotė. Paprastai biržoje, bankuose ir spaudoje skelbiamos tiesioginėskotiruotės, išskyrus D.Britaniją (Londono valiutų birža), kur naudojamanetiesioginė kotiruotė. Įvedus eurą, šios valiutos kursas irgi paprastainurodomas, naudojant netiesioginę kotiruotę, t.y. kirk užsienio valiutosmokama už 1 eurą. (Beje, bazinės valiutos t.y. JAV dolerio, oficialų kursąlito atžvilgiu Lietuvos Bankas iki 1998 m rudens irgi skelbė, naudodamasnetiesioginę kotiruotę, t.y. 0,25 JAV dolerio už 1 litą.).

Valiutos pirkimo ir pardavimo kursai

Valiutos kursas susidaro, kai valiutomis keičiasi bankai. Skirtingainuo daugelio kitų prekių ir nuo vertybinių popierių rinkų valiutų rinkaneturi specialios vietos. Valiutos mainus atlieka centrinių ir komerciniųbankų specialūs skyriai. Bankai, pirkdami ir parduodami valiutą, nustato du jos kursus. Kursaspagal kurį valiuta superkama, vadinamas pirkimo kursu. Kursas, kuriuovaliuta parduodama – yra pardavimo kursas. Bankai visada užsienio valiutą perka pigiau, o parduoda brangiau.Skirtumas tarp valiutos pardavimo ir pirkimo kainų yra banko papildomųpajamų šaltinis, t.y.pelnas arba marža. Kuo šis pinigų keitimo kursųskirtumas didesnis, tuo bankas daugiau uždirba, atlikdamas, valiutų pirkimoir pardavimo operacijas. Dažnai bankai didina valiutų pirkimo ir pardavimo kursų skirtumus, tuopažeisdami savo klientų interesus. Todėl šalies centrinis bankas galiįvesti valiutų konvertuojamumo maržą, kuri nustato maksimalius valiutųpirkimo ir pardavimo skirtumus. Marža išreiškiama % ir negali būti viršytaperkant ar parduodant. Valiutų skirtumas sudaro sąlygas fiz. ir juridiniams asmenimspasipelnyti. 1) Jeigu naudojama tiesioginė kotiruotė, tai užsienio valiutos pirkimokursas yra žemesnis nei pardavimo kursas. Pavz.: Lietuvoje skelbiamas lito kursas euro atžvilgiu:

Euro pirkimo kursas 3,4420 – 3,4635 Euro pardavimo kursas Skirtumas (0,0215 LTL) sudaro maržą. Keisdami litus į eurą aratvirkščiai, Lietuvos komerciniai bankai ima ne didesnį nei LB nustatytąatlyginimą už keitimo operacijas – ne daugiau kaip 1 proc nuo nustatytooficialaus keitimo kurso (3,4183 – 3,4873 LTL/EUR). (Iki 2001 m. pabaigosbuvo nustatyta 2 proc.). Kitas valiutas bankai perka ir parduoda pačiųbankų nustatytomis kainomis. 2) Jeigu naudojama netiesioginė kotiruotė, tai užsienio valiutospirkimo kursas yra aukštesnis nei pardavimo kursas. Pvz.: Londono valiutųbiržoje svaro sterlingų kursas dolerio atžvilgiu: Dolerio pirkimo kursas 1,5680 – 1,5850 Dolerio pardavimo kursas

Jei anglas savo banke nori nupirkti 20 000 USD, tai bankas parduosdolerius žemu kursu (1,5680). Klientas bankui sumokės 12 755,10 GBP (20000/1,5680). Jei klientas nori parduoti bankui 20 000 USD, tai bankas pirksaukštu kursu (1,5850). Bankas sumokės klientui 12 618,30GBP (20000/1,5850). Taigi banko gautas pelnas iš valiutos pirkimo ir pardavimooperacijų sudarys 136,8 GBP (12 755,10 – 12 618,3). Informacinėse priemonėse paprastai pateikiamas tik vienas keitimokursas, taigi neišskiriami valiutos pirkimo ir pardavimo kursai. Šiuoatveju kalbama apie oficialų vidutinį kursą. Anksčiau minėti LB skelbiamilito ir užsienio valiutų santykiai yra pateikiami kaip oficialusisvidutinis kursas. Euro oficialusis kursas nustatomas Frankfurto prie Maino valiutųbiržoje. Kiekvieną darbo dieną, pasibaigus biržų darbui, Europos centrinisbankas praneša naują oficialų kursą. Žinant tokiu būdu nustatytą vid.kursą,pirkimo ir pardavimo kursai nustatomi, taikant nuolaidas ir priedus. Tačiau užbiržinėje prekyboje (prekyba telefonu, per kompiuteriniustinklus) prekiaujama laisvai, kursai svyruoja priklausomai nuo rinkos.

Devizų ir banknotų kursai

Reikia skirti devizų kursą ir banknotų kursą. Devizų kursas – galiojanegryniems pinigams (pervedimams į eonamąją sąskaitą arba iš einamosiossąskaitos, vekseliams, čekiams, kelioniniams čekiams), o banknotų kursas –siejamas tik su grynaisiais pinigais. Banknotų pardavimo kursas yra aukštesnis nei devizų (naudojanttiesioginę kotiruotę), o tai reiškia, kad klientas, kuris nori turėtiužsienio valiutą grynaisiais moka aukštesnę kainą negu kad įsigydamaskelionių čekį. Skirtumą tarp devizų ir banknotų kurso galima paaiškintituo, kad bankui operuojant grynais pinigais susidaro transportavimo,sandėliavimo, draudimo kaštai, kurių nėra, kai cirkuliuoja negryni pinigai. Galima išskirti dar vieną kursą – čekių pirkimo kursą – pateikiantčekį užsienio valiuta, bankai atsiskaito vadinamuoju čekių pirkimo kursu,kuris yra žemesnis nei devizų pirkimo kursas. Taip yra todėl, kad vidaus

valiutos sumą čekio įteikėjui bankas anksčiau įrašys į (kredito) sąskaitą,nei čekį priimantis bankas atsiims šią sumą iš mokėtojo. Monetos dažnaivisiškai nesuperkamos, o jei ir superkamos, tai labai nepalankiu kursu.

Spekuliacija ir arbitražas

Gaunamo pelno iš valiutinių operacijų pobūdžio atžvilgiu išskiriamaspekuliacija ir arbitražas. 1) Valiutos kurso arbitražas – tai valiutos pirkimas ar pardavimas,siekiant gauti pelną iš kursų skirtumo tuo pačiu metu esančio įvairiosevaliutų biržose. Pvz.: galima parduoti JAV dolerius už eurus, eurusiškeisti į Japonijos jenas, o jenas vėl iškeisti į dolerius ir gauti jųdaugiau nei turėjote pradžioje. Pelnas iš arbitražo bus gaunamas ir tuoatveju, jei Tokijuje dolerį galima nupirkti už 1,5210 CHF (Šveicarijosfrankas), o Londone parduoti už 1,5220 CHF. (analogiškai egzistuoja irpalūkanų arbitražas – išnaudojami esami palūkanų skirtumai įvairiose pinigųrinkose). Pastaruoju metu valiutos kurso arbitražas darosi vis retesnis, nesšiuolaikinė informacinė sistema tokius skirtumus tuoj padeda pastebėtidaugybei prekiautojų valiuta. Taigi kursų skirtumai tuoj pat išlyginami,keičiantis valiutos paklausai ir pasiūlai. 2) Spekuliacija valiutos kursu – tai siekimas pelno, kai spėjama apiegalimą kurso pasikeitimą. Pvz.: jei tikimasi, kad dolerio kursas kils, taispekuliantas pirks dolerius, tikėdamasis, kai jų kursas pakils, gauti pelnąjuos pardavęs. Nurodomi šie pagrindiniai spekuliacijos ir arbitražo skirtumai: 1) arbitražas grindžiamas valiutų kursų skirtumu atskiruose regionuose, o spekuliacija remiasi valiutų kursų skirtumu dabartinio ir būsimo laikotarpio rinkose; 2) arbitražo atveju ekonominė rizika nėra didelė, nes žinomi valiutų kursai atskiruose regionuose; tuo tarpu spekuliacijai būdinga didelė ekonominė rizika, nes nežinomas būsimo laikotarpio valiutos kursas; 3) arbitražas suvienodina valiutos kursus atskirose teritorinėse rinkose, o spekuliacija gali sumažinti arba padidinti valiutų kursų skirtumus atskirais laikotarpiais. Visa, kas pasakyta apie valiutos keitimo kursą, galioja dabarties(nedelsiajam) kursui. Kursas, kuris skelbiamas tuoj įvyksiantiemssandoriams, t.y. einamiesiems sandoriams užsienio valiuta, vadinamasesamuoju (dabartiniu). Esamasis valiutos kursas naudojamas tarpbankinėseoperacijose, kai jos įvykdomos ne vėliau kaip per 2 darbo dienas. Kitas svarbus dabartinės valiutų rinkos kursas – kryžminis – taivaliutos kursas, apskaičiuotas remiantis kitais dviem valiutų kursais. Taikeitimo kursas tarp dviejų užsienio valiutų, pvz.: keitimo santykis tarpJaponijos jenos ir JAV dolerio Frankfurto prie Maino valiutų rinkoje.Vadinasi, kryžminis kursas rodo kursą, kuriuo A šalies valiuta įvertinama Bšalies valiutos atžvilgiu C šalies valiutų rinkoje. Galima išskirti dar vieną kursą – išankstinį – tai kursas, skelbiamasateityje įvyksiantiems sandoriams užsienio valiuta. Jis galioja sandoriams,kurie bus atliekami vėliau, tačiau šiandien sutarto kurso pagrindu. Šįkursą nustato bankas ar kita finansinė institucija, kuri siūlo šios rūšiessandorius. Sudarant tokius sandorius, įprasta laikotarpį matuoti mėnesiais,t.y. 30, 60, 90, 180 arba 360 dienų, tačiau gali būti sutarti ir kititerminai. Aptarsime išankstinį valiutinį sandorį išsamiau. Išankstinisvaliutinis sandoris – tai: – privalomas sandoris tarp banko ir jo kliento; – pirkti ar parduoti tam tikrą kiekį nurodytos valiutos; – pagal kursą, kuris užfiksuojamas sandorio sudarymo metu; – sandoris bus vykdomas (t.y. valiuta pateikiama ir už ją sumokama) ateityje, ir tas laikas nurodomas sandoryje. Tai gali būti konkreti data arba laikotarpis tarp dviejų konkrečių datų. Šiame pateiktame apibrėžime yra svarbūs šie momentai: – tai nenutraukiamas ir privalomas sandoris; jį sudarius, banko klientas nebegali šio sandorio atsisakyti. Jis privalo pirkti ar parduoti užsienio valiutą, numatytą sandorio sutartyje; – šis sandoris nurodo konkrečią užsienio valiutos sumą; klientas negali tos sumos pakeisti, t.y. pirkti ar parduoti didesnį ar mažesnį valiutos kiekį, nei nurodyta sandoryje; – sandoris turi būti įvykdytas konkrečiu terminu (t.y. tam tikrą dieną, arba, esant pasirinkimui – laikotarpiui tarp dviejų konkrečių datų) ateityje. Klientas negali nukelti ar priartinti įvykdymo datos. Taigi, valiutų rinkoje nuolat vyksta valiutų pirkimo ir pardavimosandoriai (transakcijos). Visa tai yra vadinama valiutinėmis operacijomis: 1) Arbitražas – transakcijos, sudaromos turint tikslą išnaudotivaliutų kursų skirtumus įvairiose geografinėse vietose. Tie skirtumaipaprastai yra minimalūs. Arbitražas yra dviejų rūšių: – paprastasis – tik du partneriai sudaro pardavimo – pirkimotransakcijas; – konversinis – vyksta darbas su valiutomis įvairiose pasauliovietose. Šios transakcijų rūšys vad. – einamosiomis. Sutartys sudaromos pagalvaliutų kursą, kuris egzistuoja tuo momentu, ir valiuta turi būtipristatoma ne vėliau kaip antrą darbo dieną, pavėlavęs moka baudą. Tarptautinėje pinigų rinkoje plačiai paplitusi valiutų operacija –palūkanų arbitražas. Pvz: Vokietijoje metinė palūkanų norma- 9 %, o Prancūzijoje 11 %;investuotojai gali be jokių kliūčių investuoti pinigus ten kur jiemsdidesnė nauda. Bankai, siūlydami aukštesnes palūkanas, pritraukia didelįįvairios valiutos kiekį, Bet pinigų judėjimas iš vienos šalies į kitąišlygina palūkanų normą pasaulio valiutų rinkose. Pvz: Londone 1 svar.st. yra 2 DM, o Frankfurte prie Maino – 2,02 DM.Jeigu finansų makleris Londone parduos 2 mln. DM už 1 mln. svarų sterlingųir už juos valiutų biržoje pirks 2,02 DM , jis, tik dėka šios operacijosgaus 0,02 mln. DM dydžio pelną. Tokios valiutinės operacijos – vadinamosvaliutų arbitražu. Valiutų arbitražas skatina nac. pinigų ” persiliejimą”iš vienos valiutų biržos į kitą keisdamas pinigų pasiūlą ir paklausą. 2) Išankstinės transakcijos – sandoriai sudaromi pagal kursą, kurisyra fiksuojamas tuo momentu. Valiuta pervedama po 1-3 mėn. o kai kuriaisatvejais šis terminas ilginamas iki 1 metų. 3) Opcionai (arba pasirinkimo transakcijos) – charakteringi tuo, kadjuos sudarant nefiksuojama valiutos pristatymo data. Užsienio valiutosopcionas suteikia teisę, bet ne įsipareigojimą, pirkti arba parduotivaliutą ateityje pagal iš anksto nustatytą kursą – kainą. a) Opcionas suteikiantis teisę pirkti – tai opcionas , kuriuoturėtojui nustatytu laiku leidžiama pirkti valiutą tvirtu kursu. b) Opcionas, suteikiantis teisę parduoti valiutą – tai opcionas,kuris leidžia jo turėtojui parduoti valiutą opciono pardavėjui. Tarptautinėje valiutų rinkoje prekyba opcionais yra labai populiari.Valiutų opcionus perka ir fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie tikisipasipelnyti dėka valiutų kursų svyravimų.Jeigu pirkimo opcionas leis įsigyti valiutą mažesnėmis kainomis, palyginussu oficialiu valiutu kursu, laimės opciono pirkėjas ir pralaimės jopardavėjas. Pardavimo opcionas bus naudingas jo turėtojui, jeigu valiutos kaina,numatyta opcione bus didesnė, negu duotu momentu esantis oficialus valiutųpardavimo kursas. Valiutos opcionai dažniausiai naudojami šioms pagrindinėms pasauliovaliutoms – pirkti – parduoti 1. Šveicarijos frankams 2. Vokietijos markėms 3. Prancūzijos frankams 4. Jungtinės Karalystės svarams sterlingų 5. Japonijos jenoms Valiutos opcionas kaip ir visi kiti finansiniai įsipareigojimai galibūti spekuliacijos objektu. Valiuotos opcionus galima panaudoti ir kaipapsaugos priemonę prieš nepageidaujamus valiutos kursų pasikeitimus. Svarbu pabrėžti, kad rinkose perkama ir parduodama valiuta, tuo tarpuvaliutos opcionuose įsigyjama tik teisė pirkti ar parduoti tam tikrąvaliutos kiekį pagal fiksuotą kursą tam tikrą subrendimo dieną. 4) Mainų transakcijos (svopai)- Tarpbankinėje prekyboje dažnai yrataikomi. – Tai valiutos pardavimas arba pirkimas fiksuoto kurso sąlygomis.Tuo pat metu yra sudaromos sutartys su kitais partneriais, o atsiskaitymųterminai paprastai nesutampa. Mainų sandoriai yra sudaromi norint padengtivaliutinę riziką, taip pat gauti galimos naudos ateityje. 5) Ateities transakcijos ( Fjučeriai) – tai sutartis pirkti arbaparduoti valiutą nustatytu laiku iš anksto sutartomis kainomis. Finansiniaifjučeriai skiriasi nuo opcionų tuo, kad fjučeriniai sandoriai sudaromi tikoficialioje valiutų biržoje. Jie atsirado kaip sutartys pristatant žaliavas ir maisto produktuspagal iš anksto suderintą kainą ir terminus. Pateikdami ateities sandoriusdėl pardavimo, brokeriai paprastai praneša sutarties sudarymo ir įvykdymodatas ir palūkanų normas. Pirkėjo nauda – priklauso nuo sutartyjenaudojamos valiutos kurso pasikeitimų ir palūkanų. 6) Hedging (hedžingas) – sudaromos transakcijos, norint apsidraustinuo nuostolių, kurie gali iškilti nepalankiai susiklosčius valiutų kursams.Jais gali būti bet kokie anksčiau išvardinti sandoriai, jei naudojamiapsidraudimo tikslais. 7) Spekuliacija – sąmoningai rizikuojama norint pasipelnyti. Šį pelnągalima gauti arba iš valiutų kurso smukimo arba jos kilimo.

Šiuolaikinėmis sąlygomis nacionalinės valiutos konvertavimas plačiąjaprasme yra ryšių mechanizmas tarp nacionalinės ekonomikos ir pasaulinėsrinkos. O šių ryšių stiprumas ir efektyvumas priklauso nuo valiutosapribojimų. Taigi, Nacionalinės valiutos konvertavimas – jos legali panaudojimogalimybė tarptautiniuose mokėjimuose, valiutinių apribojimų nebuvimasdaugumoje operacijų, susijęs su valstybine reguliavimo sistema, ir yraryšių mechanizmas tarp nacionalinės ekonomikos ir pasaulinės rinkos.

Atsiskaitymai. Konvertuojama valiuta yra tampriai susieta sutarptautiniais atsiskaitymais, kurie įvyksta tarp ūkio subjektų, esančiųįvairiose šalyse, tarpusavio prekybos, paslaugų ir investicijų sferose.Atsiskaitymai gali būti pravedami dvejopai: Grynais pinigais Neturint grynųjų pinigų 1) Mokėjimai grynaisiais pinigais įvyksta iš karto, kai prekės yraperduotos pirkėjų. Tarptautinėje prekyboje atsiskaitymas grynaisiais vyksta4 būdais: – Čekiais – Perlaidomis – Akredityvais – Inkaso Terminas “nedelsiamas mokestis” TP-je turi tam tikrų sąlygotumų.Nedelsiamas mokestis- kai jam atlikti sunaudota ne daugiau laiko negukontrahentų bankai sunaudoja laiko apdoroti mokėjimų dokumentus. Atliekantpaprasčiausias operacijas, pvz parduodant parodų eksponatus, mokėjimas galibūti atliktas nedelsiant, perdavus prekę ir jos dokumentus pirkėjui, kurisišrašo čekį pardavėjo vardu. Tačiau daugeliu atvejų mokėjimai grynaispinigais užima daugiau laiko: nuo kelių dienų iki kelių mėn. Atsiskaitant bankų perlaidomis reikia atlikti tokias operacijas: Pardavėjas išrašo sąskaitą ir kartu su kontrakte numatytaisdokumentais išsiunčia ją pirkėjui Priklausomai nuo nuotolio, dokumentų komplektas keliauja paštu nuokelių dienų iki kelių savaičių Pirkėjas, gavęs dokumentus, patikrina, ar jie atitinka kontraktosąlygas, sumoka reikiamą sumą į savo banką ir duoda jam pavedimą pervestipinigus iš savo sąskaitos į pardavėjo sąskaitą Pardavėjo bankas praneša savo partneriui apie pinigų gavimą Tarpt-se kontraktuose paprastai nustatomas 30 dienų mokėjimo terminas.Kontraktuose, kur sudėtingesni apskaičiavimai (įrangos pristatymas,paslaugų atlikimas) terminas 60 arba 90 dienų. Banko palūkanų už šį periodąpardavėjas neima. Į kontraktų sąlygas, atsiskaitant perlaidomis, įtraukiamipirkėjų įsipareigijimai suteikti pardavėjams mokėjimų finansinesgarantijas. Patikimiausios yra bankų garantijos, kurie įsipareigojasumokėti kontrakte numatytus mokesčius. Pirkėjai apmoka bankams šiųoperacijų garantijų vertę. Akredityvas numato pirkėjo įsipareigojimą atidaryti kontrakte numatytulaiku tam tikrame banke akredityvą sutartai sumai pardavėjo naudai. Inkaso atsiskaitymo forma vykdoma tarpininkaujant dviem bankamskorespondentams: inkasuojančio eksportuotojo banko ir importuotojo banko-mokėtojo. Atidėtas atsiskaitymas. Didelė dalis tarptautinių prekybiniųsandorių, susijusių su stambių prekių partijų pardavimu yra vykdomi kreditosąlygomis. Pagal mokėjimų atidėjimų trukmę prekinis kreditas paprastaiskirstomas į: trumpalaikį (iki 1 metų) vid. trukmės (iki 5 metų) ilgalaikį (virš 5 metų) Už mokėjimo atidėjimą pirkėjas moka pardavėjui metinį procentą, kuriųdydis būna mažesnis už banko proc. 2) Atsiskaitymai, nedalyvaujant gryniesiems pinigams, įgauna prekiniųkompensacijų formą. Galima išskirti 2 pagr dvišalių prekinių kompensacijųrūšis: pilna ir dalinė. Pilna kompensacija remiasi tuo, jog du ūkiosubjektai vykdo tarpusavio užpirkimus pagal tą pačią kvotą. Šikompensacijos rūšis gali įgauti dvi formas: barteris ir paralelinėstransakcijosBarterio atveju sudaroma pirkimo-pardavimo transakcija savitarpioatsiskaitymuose, nenaudojant pinigų. Naudojamos tuomet, kai vienas ar kelikontrahentai neturi pinigų sumokėti už importą.Sudarius paralelines transakcijas atskirai eina 2 kontrahentai: pardavimoir pirkimo. Atsiskaitymai šiuo atveju taip pat vyksta atskirai. Abiejųkontraktų vertė yra vienoda, o jų sudarymas abiejų pusių sąlygotas irsuderintas.

Valiutos kursą veikiantys veiksniai

Valiutos kursas valiutų rinkoje formuojasi sąveikaujant paklausai irpasiūlai. Keičiantis paklausia arba pasiūlai, keičiasi ir valiutų kursairinkoje. Pvz.: jei kovo 1 d. keitimo kursas buvo 0,85 USD/ 1 EUR, tai kovo15 d. – 0,87 USD/ 1 EUR, tai doleris euro atžvilgiu atpigo, o euro kursasdolerio atžvilgiu pakilo. Išskiriami šie bendri valiutos paklausą ir pasiūlą, o kartu irvaliutos kursą sąlygojantys veiksniai: 1) Užsienio prekyba – prekių importas sudaro paklausą užsieniovaliutai šalies viduje (jei importuotojas už gautas prekes moka užsieniovaliuta) arba užsienio eksportuotojas siūlys gautą mūsų šalies valiutąužsienyje – sudarys jo pasiūlą (jei už gautas prekes bus atsiskaitoma mūsųšalies valiuta). Prekių eksportas, jei mokėjimas gaunamas užsienio valiuta,sudaro užsienio valiutos pasiūlą vidaus rinkoje; arba užsienioimportuotojas savo šalyje sudarys paklausą eksportuotojo šalies valiutai(jei bus atsiskaitoma eksportuotojo šalies valiuta). 2) Šalies realių pajamų pasikeitimas – didėjant nacionalinėmspajamoms, didės importo paklausa ir gali pablogėti šalies mokėjimų balansas(ypač užsienio prekybos balansas). 3) Infliacijos tempai – jeigu infliacijos tempai A šalyje didesni užinfliacijos tempus B šalyje, tai A šalies valiuta pigs, palyginti su Bšalies valiuta. 4) Mokėjimų balansas (ypač užsienio prekybos balansas) – esantteigiamam užsienio prekybos balansui, šalis daugiau užsienio valiutosgauna, nei išleidžia. Ir atvirkščiai, jeigu užsienio prekybos balansasdeficitinis, tai vidaus valiuta parduodama, siekiant iškeisti ją į užsieniovaliutą (atsiskaitymams su užsienio firmomis). 5) Palūkanų skirtumai – investitoriai investuos kapitalą į tą šalį,kur palūkanos didesnės, vadinasi, šiai valiutai paklausa didės, ir josdabartinis kursas kils. 6) Pasitikėjimo laipsnis ir spekuliacija – pasitikėjimo šaliespolitiniu ir ekonominiu stabilumu laipsnis, kuris galbūt remiasi gandais irprognozėmis, veikia šalies valiutos kursą. Pvz.: nepasitikėjimas ateitimi(galimas vyriausybės pakeitimas) skatins investitorius parduoti tos šaliesvaliutą, ir jos kursas kris. 7) Atsiskaitymų už užsienio operacijas pagreitinimas ar uždelsimas –veikia analogiškai kaip ir valiutinė spekuliacija, t.y. priklausomai nuoto, kokio kurso pasikeitimo laukiama ateityje,importuotojų ir eksportuotojųreakcija bus skirtinga. Pvz.:jei laukiama, kad kris, tai importuotojaineims kredito, o mokės iš karto ir importuos daugiau prekių, kol valiutosvertė dar nenukrito. Šalies eksportuotojai, kuriems mokama užsieniovaliuta, neskubės jos keisti į šalies valiutą, nes lauks, kol kursas nuris. 8) Centrinio banko intervencijos (įsikišimas) – CB gali pirkti arparduoti valiutą, siekdamas palaikyti tam tikrą kursą. 9) Techniniai veiksniai – tokie veiksniai, kaip ekonominėsinformacijos prieinamumas (statistinių duomenų publikavimas), sezoninisvaliutos poreikis irgi veikia valiutos paklausą ir pasiūlą, o kartu – irvaliutos kursą. Dažnai valiutos kursą veikia keli veiksniai iš karto, todėl galutinisrezultatas priklausys nuo tų veiksnių stiprumo ir jų veikimo krypčių (arpapildo, ar veikia priešinga kryptimi). Be to, egzistuoja glaudi tarpusavio priklausomybė: ne tik minėtiveiksniai veikia valiutos kursą, bet ir valiutos kursas gali daryti jiemspoveikį. Pvz.: ne tik valiutos kursas priklauso nuo užsienio prekybos, betesama ir atvirkštinio ryšio – keitimo kursas gali veikti eksporto irimporto apimtis. Aukšta infliacija gali būti susijusi ne tik su pinigųkiekiu šalyje: ji gali būti sąlygota prekybos ir keitimo kurso (importuotainfliacija).

8 TEMA. VALIUTŲ KURSŲ REŽIMAI

Tarptautinės valiutos sistemos

Tarptautinė valiutos sistema (TVS) remiasi juridiniais nuostatais beipapročių normomis, kurie reguliuoja tarptautinių mokėjimų sąlygas ir būdus.Jos taisyklės gali būti suderintos plačiu tarptautiniu mastu, atskiromsvalstybėms susitarus, ypatingai toms valstybėms, kurios turi žymią įtakąpasaulinėje ūkinėje veikloje. Gerai veikianti TVS yra kertinis tarptautinės ekonomikos akmuo. Jipalengvina pasaulinės prekybos plėtrą, užsienio investicijas ir pasaulinętarpusavio priklausomybę. Šiuo metu pinigų stabilumas tapo itinreikšmingas, nes pinigų ir finansų srautai yra pagrindinė ryšio tarpnacionalinių ekonomikų grandis. Veiksminga ir stabili TVS turi išspręsti 3technines problemas: likvidumą, prisitaikymą ir pasitikėjimą. Kad būtų užtikrintas likvidumas, TVS turi būti aprūpintaneinfliaciniais valiutos ištekliais prekybai finansuoti, sudaryti jaisąlygas prisitaikyti prie rinkos ir skirti finansinius rezervus.Sprendžiant prisitaikymo problemą TVS turi nurodyti metodus nac. mokėjimųbalansų sutrikimams išspręsti. Žinomi 3 metodai: Valiutos kursų pokyčiai (eksporteriams gerai, jeigu šiek tiekdevalvuojasi valiuta, prekės atpinga ir būna konkurencingesnės užsienyje). Vidaus ekonominės veiklos skatinimas ar jos slopinimas (mokėjimųlengvatos, subsidijavimas).Tiesioginės tarptautinių atsiskaitymų kontrolės įvedimas. Sprendžiant pasitikėjimo problemą TVS turi užtikrinti keliądestabilizuojantiems nac. rezervų struktūros pokyčiams. Pastaruosius galinulemti prarastas pasitikėjimas valiuta ar valiutų atsargomis. Kad TVS veiktų efektyviai ir integruotų pasaulio ekonomiką, kiekvienašių problemų turi būti išspręsta. Kiekvienas tarptautinis monetarinisrėžimas grindžiamas tam tikra politine tvarka. Iškylant ir žlunganthegenominėms galioms vyksta TVS atitinkami pokyčiai. XIXa. TVS rodėD.Britanijos ekonominius ir politinius interesus. Kai amžiaus pabaigojesantykinai sumažėjo Amerikos galia, TVS vėlgi neišvengė įtampos. Yra žinomi 3 pilnai susiformavę TVS tipai. Tai: 1) Aukso v.s. 1870 – 1914m.; 2) Modifikuota aukso v.s. XXa. 3dešm. II pusėj; 3) Šiuolaikinė v.s.: a) Dolerio – aukso v.s. 1944 – 1971m.; b) Plaukiojantis daugelio valiutų kursas po 1971m. 1)Aukso valiutos sistema. Pagrindinis bruožas – banknotų emisijossusiejimas su valstybės aukso rezervais. Auksas atliko visas pinigųfunkcijas: kaupimą, cirkuliaciją, mokėjimus, buvo vertės matas. Šaliesvaliuta turėjo nustatytą aukso paritetą, o valiutų kursai buvo pastovūs.Buvo galimybė keisti pinigus į auksą ir vežti į kitas valstybes. Prekiųapsikeitimai ir mokėjimų sąlygos valstybės viduje ir pasaulyje rėmėsi taispačiais pinigais. Ši valiutos sistema buvo taikoma 41-je geriausiaiišvystytų valstybių. 2) Modifikuota aukso valiutos sistema. Dauguma šalių po I pas. karoatstatė valiutų keitimą į auksą. Taigi ir toliau tęsėsi aukso valiutossistema, t.y. valiutų vertė buvo nustatoma pagal jų santykį su auksu.Valiutų kursai buvo stabilūs. Išsilaikė aukso pervedimai (transferai)tarptautiniu mastu ir pinigų emisijos pririšimas prie turimų aukso rezervų.Tai buvo pavadinta modifikuota aukso v.s., nes pasikeitė valiutų keitimo įauksą pagrindai. Buvo nustatyta min. suma, kurią buvo galima keisti į auksą arba tamtikros valstybės valiutą, kuri galėjo būti pakeista į auksą. Tokiu būduvaliutos konversija į brangųjį metalą neretai buvo vykdoma ir netiesiogiai.

Lietuvos valiuta buvo tvirta, turėjo aukso atsargas, kurias, ikitarybinės valdžios atėjimo, suspėjo deponuoti į kitų valstybių bankus. Ponepriklausomybės atkūrimo Prancūzija, Anglija, Šveicarija auksą grąžino.1936-1937m. krizės įtakoje šalys pradėjo keisti savo valiutų keitimą įauksą. Tarptautinių atsiskaitymų sferoje tarp JAV ir kitų šalių CB-ų buvokeičiamas tik Amerikos doleris. O karo išvakarėse jau nebeteko kalbėti apieTVS. Chaosas valiutiniuose santykiuose, nesuderinta tarp šalių valiutinėpolitika, valiutiniai apribojimai – pagrindiniai to laikmečio bruožai. 3) Šiuolaikinė valiutos sistema Dolerio – aukso valiutos sistema. Po II pas. karo pirmą kartą pasaulioistorijoje TVS buvo sukurta tarptautinio susitarimo tvarka. Bretenvudokonferencijoje (Vašingtone) 1944m. liepą buvo įkurtas Tarptautinis ValiutosFondas (TVF), kurio statute, pradėjusiame veikti 1945m. gruodžio 27 d.,buvo numatyti pokarinės valiutinės tvarkos pagrindai. Dolerio – aukso v.s. buvo pavadinta Bretton – Woods sistema. Auksuibuvo skiriama vėlgi fundamentali funkcija, palaikanti visą sistemą. TVFstatute buvo pasakyta, kad valstybių narių valiutų paritetai išreiškiamiauksu, kurio vertė buvo pastovi – 35 USD už 1 unciją (paprastoji uncija–28g, Trojos- 31,1g), arba JAV doleriais, kurie buvo keičiami į auksą.Amerikos iždas kitų šalių CB-ams keitė dolerius į auksą pagal kursą. Valiutų rinkos kursai galėjo svyruoti l. siaurose ribose – 1% žemyn/aukštyn nuo pariteto kurso. Valiutų paritetų pakitimai – devalvacija,revalvacija įvykdavo retai. Bretenvudo sistema žlugo 8 dešm. pradžioje, kaiJAV 1971m. uždraudė keisti dolerius į auksą. Tuo pačiu doleris taposulygintas su kitų industrinių šalių valiutomis. Dauguma valstybių nustatėplaukiojantį savo valiutų kursą. Nuo to momento galima kalbėti apie naująTVS, kurią sudaro ne tik doleris, bet ir kitų šalių valiutos. Plaukiojantis valiutų kursas. Plaukiojančių valiutos kursų įvedimasbuvo vienas iš TVS krizės simptomų ir tuo pačiu vienu pagrindinių josreformų elementų. Pl.v. kursai turėjo užtikrinti makroekonominių tikslųįvykdymą – atstatyti pusiausvyrą kai kurių šalių mokėjimų balansuose.Pokarinės monetarinės tvarkos kūrėjai jos funkcionavimą grindė dominuojantJAV ir jos doleriui pasaulinėje ekonomikoje. XXa. bėgyje jėgų išsidėstymas pasikeitė, atsirado kiti ekonominiaigigantai – VE, Japonija, kurie nulėmė TVS pasikeitimą. Pakitusios realiossąlygos formaliai buvo legalizuotos TVF-e. 1978m. buvo įneštos pataisos įjo statutą. Dėl to valstybės dabar turi teisę laisvai pasirinkti valiutoskurso nustatymo taisykles. Savos valiutos kursą galima nustatyti pagal kitąvaliutą, remtis valiutų krepšeliu arba jo iš vis nenustatinėti. Populiariausia valiuta, besiremianti valiutų krepšeliu, buvo Ekiu(Ecu). Tai Europos valiutos vienetas, į kurio sudėtį įėjo ES šaliųvaliutos. SDR – Speciali Skolinimosi Teisė, tapusi pagrindiniu atsiskaitymovienetu TVFe, bet be realaus padengimo. Valiutų vertė, besiremianti valiutųkrepšeliu, keičiasi kasdieną priklausomai nuo rinkos kursų pasikeitimų(įeinančių į krepšelį) valiutų atžvilgiu. SDR sudėtis keičiasi reguliariaikas 5 metai ir apskaičiuojamas remiantis stipriausiomis valiutomis.Paprastai, tai – USD, DM, Jap. jena, Pranc. frankas ir Angl. svarassterlingų. Įnešta pataisa į TVF statutą legalizavo, taipogi, auksodemonitarizaciją. Auksas jau nevykdė pasaulinių pinigų funkcijos, todėl irnebegalėjo nustatinėti valiutų kurso. Dabartiniu metu praktikoje didžiojidalis tarptautinės prekybos apyvartos remiasi atsiskaitymais valiuta,kurios kursas yra plaukiojantis. Kaip tik tokį kursą turi valiutos tųvalstybių, kurios vaidina didžiausią vaidmenį prekyboje ir pasauliniameūkyje. 1979m. EEB šalys sukūrė Europos valiutų sistemą (EVS). Jos tikslasbuvo stabilizuoti valiutų kursus tų valstybių, kurios įeina į integracinęgrupuotę. Vienu iš šios sistemos elementų buvo bendrų principų taikymasnustatant valiutų kursus. Kursų mechanizmo esmė ES-je remiasi tuo, kadkiekviena iš valiutų turi nustatytą centrinį kursą, išreikštą ekiu, oatskirų valiutų rinkos kursai gali nukrypti nuo taip vadinamo centriniokurso neperžengiant tam tikrų ribų. Jeigu kurios nors valiutos kursas pasieks patį žemiausią arba patįaukščiausią leistiną svyravimo lygį kitos valiutos atžvilgiu, tai abiejųšalių CB privalo įsikišti į valiutos rinką, kad neleistų toliau kilti arbakristi tų valiutų rinkos kursui. Centriniai valiutų kursai gali būti keičiami tiktai nusprendus visomsšalims, dalyvaujančioms kursų nustatymo mechanizmo veikloje, ir taipogi EBkomisijai. 1992m. rugsėjį EVS-je prasidėjo paniškas bėgimas nuo silpniausiųtų laikų valiutų: britų svarų sterlingų, italų lyros ir ispanų pesetų. CB-ams nepavyko pakeisti minėtų valiutų kurso ir to pasekoje jos buvodevalvuotos. Šių sutrikimų išdavoje D.Britanijos valdžia priėmė nutarimą apieneterminuotą, o Italijos valdžia – apie laikiną savo valiutų dalyvavimą EVSvaliutų kursų nustatymo mechanizme. 1993m. vasarą prasidėjo eilinė EVSkrizė, o 1993m. rugpjūtį ES Vyriausybių sprendimu buvo išplėstos, iki tolbuvusios labai siauros, valiutų rinkos kursų svyravimo ribos. Nuo 2,2-6proc. iki 15 proc.žemyn arba aukštyn nuo centrinio kurso. Pagrindinė šiųsutrikimų priežastis buvo Vokietijos Bundesbanko pravedama monetarinėpolitika. Keletą kartų buvo vienpusiškai pakelta palūkanų norma – norintneprarasti kainų augimo kontrolės ir tuo pačiu stabdyti infliacijostendencijas, kurių grėsmė iškilo susijungus Vokietijoms. Įvedus plaukiojančius valiutų kursus padidėjo neužtikrintumas irnestabilumas tarpatautinėje valiutų apyvartoje, didėjo rizikos faktoriai. Nuo 1999m. sausio 1d. įvesta ES naujoji valiuta – Euras (Euro). TaiMastrikto sutarties realizacija. Šių pinigų įvedimas buvo numatytas 1999m.(Lietuva žada įsivesti Eurą nuo 2007 sausio 1 d.)

Valiutos kurso režimai

1) Lankstus arba slankus valiutos kursas Valiutų pasiūla ir paklausa priklauso nuo kapitalų judėjimo iš vienos

šalies į kitą, nuo vartotojų skonių kitimo, santykinio pajamų kitimo,santykinio kainų kitimo, santykinės realių palūkanų normos kitimo ir nuospekuliacijos. Kai lankstaus kurso valiutos kaina krenta kitų valiutų atžvilgiu,sakoma, jog ši valiuta nuvertėja (pvz. jei Euras pabrangtų nuo 3,45 iki 4litų, tuomet būtų sakoma, kad litas nuvertėjo Euro atžvilgiu), o kai josvertė kyla kitų valiutų atžvilgiu, sakoma, kad lankstaus kurso valiutosvertė didėja (pvz. jei Euras atpigtų nuo 3,45 iki 3 litų, tuomet būtųsakoma, kad lito vertė pakilo Euro atžvilgiu). Tokie valiutų kurso kitimai įvairiai veikia vidines šalių ekonomikasir valstybių tarpusavio ryšius. Pavyzdžiui, valiutos kurso nuvertėjimasskatintų nuvertėjusios valiutos šalies prekių ir paslaugų eksportą, bet tuopačiu stabdytų importą iš užsienio, kas gerintų valstybės mokėjimo balansą.Tačiau valiutos nuvertėjimo atveju neigiamai mažėtų prekių mainųefektyvumas, pelningumas, kapitalo įplaukos, palūkanų normos ir kt. Lakstaus kurso sistemų esama keletas atmainų: lakstaus kurso sitema, kai kursas tikrai laisvai formuojais rinkoje(pvz.: euro kursas Australijos dolerio atžvilgiu); lankstaus kurso sitema, kai kursas iš dalies yra veikiamas įvairių CBintervencijų, pvz.: euro kursas dolerio atžvilgiu. Tokiu atveju dar kalbamaapie valdomą slankumą, arba apie “nešvarų slankumą”, siekiant pabrėžti, kadį rinkos jėgų veikimą kišamasi. Ne visos valstybės priima lanksčius valiutų kursus, kai kurioslaikosi fiksuoto valiutų kurso. Taip yra, matyt, todėl, kad dar nėrasugalvota idealaus valiutų kurso, juk ir fiksuoti, ir lankstūs valiutųkursai turi savų pranašumų ir savų trūkumų. Lankstus valiutos kursas yra kritikuojamas daugelių aspektų: Net ekonomikos teorijoje teigiama, jog lanksčių valiutų kursųsvyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą,tačiau jau kai kurie ekonomistai diskutuoja “…ar šis griovimas, esantsvyruojantiems valiutų kursams, yra stipresnis, negu Tarptautiniam ValiutosFondui vykdant nors ir nedažnus, bet staigius valiutų santykiopasikeitimus”. Šis klausimas yra likęs dar neišspręstas. Lankstaus valiutos kurso šalininkai tokius svyravimus supranta kaipteigiamą dalyką, kuris suteikia daugiau laisvės monetarinei ir fiskalineipolitikai stabilizuojant vidaus ekonomiką, o ne vien tik patį valiutoskursą, o štai šio kurso priešininkai pasisako prieš tokią laivę, teigdami,jog labiau tikėtina, kad silpnos vyriausybės vadovausis infliacinepolitika. Lankstaus valiutos kurso svyravimai gali sukelti didelių vidiniųekonominių problemų, t.y. jei kristų nacionalinės valiutos vertė, tuometužsienietiškos prekės brangtų ir žmonės jų pirktų mažiau, taigi –importinių prekių kainų didėjimas vėlgi sąlygotų vidaus infliacijosatsiradimą. Atsiranda vadinamasis “klaidingas ciklas”. Tačiau taip galiatsitikti tik su tokia valstybe, kurios tarptautinių mokėjimų būklė silpna,o štai jei lankstaus kurso šalis vadovautųsi stabilia vidaus politika,tuomet jos vidaus rinkos neveiktų užsienyje atsirandantys infliaciniaireiškiniai, o šis ciklas netgi taptų palankus valstybei (Pvz. jei šalisvadovausis stabilia kainų politika, jos prekės taps patrauklesnės užsieniovartotojui ir jis kels šalies tiekėjos valiutos kainą, t.y. nuvertins savovaliutos kainą. Todėl importas stabilios kainų politikos viduje išlikspigus, nepaisant užsienio infliacijos). Daugelis lankstaus valiutos kurso priešininkų kritikuoja šį kursą dėl1973 metais ir vėliau kilusių didelių valiutų kursų svyravimų, kurie galibūti labai pragaištingi šalių vidaus pramonei. Šio valiutos kurso šalininkai kaip vieną įtikinamiausių lankstausvaliutos kurso privalumų pateikia tokį argumentą – jog jau aštuntojodešimtmečio pradžioje žlugusi fiksuotų valiutos kursų sistema įrodo jąesant prastesne už šiuo metu daugelyje šalių esančią lankstaus valiutoskurso sistemą. “Kai valiutų kursui leidžiama svyruoti, šalims nereikiaginti esamo valiutos kurso, taikant vidaus paklausą ribojančią ekonominępolitiką”, ir vyriausybės daugiau dėmesio gali skirti įgyvendinantvisuminės paklausos politiką, siekdama šalyje pakelti užimtumo lygį,išlaikyti stabilias kainas, o ne ginti fiksuotą valiutos kursą.

2) Fiksuotas valiutos kursas Griežta šio žodžio prasme fiksuotas keitimo kursas pasitaiko retai,paprastai tik tose šalyse, kur jis nustatomas administraciniu būdu. Pvz.:tarp Belgijos ir Liuksemburgo buvo sudaryta valiutos sąjunga, ir Belgijosfrankas buvo susietas su Liuksemburgo franku santykiu 1:1. Lankstaus valiutos kurso alternatyva yra fiksuotas valiutos kursas.Tačiau fiksuotas kursas nebūtinai gali išlikti toks, koks nustatytas(pvz.už 1 $ – 3,45 litai), nes, visų pirma, valiutų kursus veikia paklausair pasiūla. Pasiūla ir paklausa yra kintanti ir priklauso nuo daugeliorinkos veiksnių. Taigi vyriausybės, norėdamos išlaikyti fiksuotus savovaliutų kursus, bus priverstos kištis į valiutų rinką. Yra įvairių būdų,kaip vyriausybės gali bandyti išlaikyti fiksuotą savo valiutos kursą: 1) Jos gali panaudoti užsienio valiutų rezervus, kad paveikti užsieniovaliutų rinką. Tokiam atvejui įvairių šalių vyriausybės ir centriniaibankai laiko užsienio valiutų rezervus. Tačiau tai yra dirbtinas valiutoskurso palaikymas. 2) Ko gero, kur kas veiksmingesnis būdas fiksuotam valiutos kursuiišlaikyti būtų vyriausybės griežtos prekybos politikos vykdymas. Tokiutikslu ji (vyriausybė) gali: – riboti prekių importą iš atininkamos šalies ar bendrai iš užsienio, – gali skatinti eksportą į kitas šalis arba į konkrečią valstybę, – padidinus importo muitus, sumažinti prekių importą, – apmokestinus dividendus ir gaunamus procentus už investuotą kapitaląšalyje, sumažinti – vietinės valiutos paklausą dėl sumažėjusių investicijųiš užsienio, – taip pat siekdama padidinti savo valiutos pasiūlą, ji gali suteiktisubsidijas tam tikroms eksporto šakoms. 3) Kartais, vyriausybė siekdama palaikyti stabilų fiksuotos valiutoskursą, gali taikyti valiutos keitimo kontrolę arba normavimą. Tokiapolitika, kaip ir griežtos prekybos taikymo politika susilaukia daugkritikos. Visų pirma, tokie veiksmai, kaip kvotų taikymas, tarifai,eksporto subsidijos, valiutos keitimo normavimas, panaikina laisvosužsienio prekybos privalumus, ir taip atsiranda diskriminacija tarpimportuotojų ir tarp eksportuotojų. Tokią politiką kritikai vadinaprievartine, kuri skatina atsirasti “juodajai rinkai”, kur galėtų vyktinelegalūs pirkimo ir pardavimo sandėriai. 4) Dar viena vyriausybės veikla gali palaikyti nepakitusį savovaliutos kursą – tai griežtos fiskalinės ir monetarinės politikos vykdymas,kas sukeltų kainų lygių kritimą lyginant su importuojamomis prekėmis, todėllabiau būtų perkamos vietinės gamybos prekės, taip pat padidėtų valiutospalūkanų normos, dėl ko vietiniai gyventojai bei firmos daugiau lėšųinvestuotų savo šalyje, taipogi pigesnės prekės ir didesnės palūkanų normosskatintų užsienio šalis importuoti daugiau prekių ir investuoti daugiaukapitalo šioje valstybėje. Visa tai iš dalies sumažintų pradinį šaliesmokėjimų balanso deficitą. Iš apsvarstytų priemonių, kaip palaikyti pastovų fiksuotos valiutoskursą, matyti, kad šie būdai turi nemažai trūkumų: tai ir didėjantisnedarbas, ir žemas kainų lygis, mažėjantis gaminamos produkcijos kiekis.“Mokėjimų balanso sureguliavimas ir krašto ekonominis stabilumas yrakiekvienai šaliai svarbiausi ekonominiai tikslai, tačiau įgyvendinti šiuostikslus yra labai sudėtinga”.

Fiksuoto ir lankstaus valiutų kursų privalumai ir trūkumai 1) Fiksuoto kurso privalumai ir trūkumai: Privalumas pagrindinis tas, kad nėra kurso pasikeitimo rizikos, t.y.tarptautinėje prekyboje dalyvaujančios firmos tiksliai žino, kiek jos turisumokėti už pirktas prekes, ar kiek jos gaus, prekes pardavusios; Trūkumas svarbiausias tas, kad, siekdamas palaikyti fiksuotą keitimokursą, CB, gresiant devalvacijai (jei einamosios sąskaitos balansasdeficitinis), eikvoja užsienio valiutos rezervus ir netgi jei jų nepakanka,didės šalies tarptautinis įsiskolinimas; jei gresia valiutos revalavacija(kai einamosios sąskaitos balansas perteklinis), tai užsienio valiuta bussuperkama, o tai sąlygos infliacinį pinigų kiekio šalyje padidėjimą. 2) Lankstaus keitimo kurso privalumai ir trūkumai: Privalumas a) pagrindinis tas, kad šis kursas automatiškai reaguoja į rinkospasikeitimus, t.y.nėra galimų neteisingų įvertinimų. Keitimo kursųprisitaikymai, jei yra nustatytas fiksuotas keitimo kursas, – taip pat irEVS viduje – vykdavo “per vėlai” ir “per silpnai”. b) mokėjimo balanso pažeidimai, kuriuos gali sąlygoti tarptautiniųkainų, kaštų ar palūkanų skirtumai, savaime pašalinami, kai yra lankstuskeitimo kursas. Tai reiškia, kad šalyje galima vykdyti ekonominę politiką,kuriai negresia išorės jėgų poveikiai. Trūkumas – kad didėja rizika tarptautinėje prekyboje, nes neįmanomanuspėti galimo kurso pasikeitimo. Valiutos keitimo kursų svyravimų galimybėapibūdinama nepastovumo sąvoka.

Realusis ir nominalusis valiutų kursai Nominalusis valiutos kursas – tai viena valiuta išreikšta kitosvaliutos atžvilgiu (pvz. 1 $ – 4 litai). Nominalusis kursas laikui einantgali pasikeisti. Tai gali atspindėti vienos ar kitos valiutos vidaus kainųpokyčius, susidariusius dėl infliacijos. Realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas,įvertinantis šalių infliacijos skirtumus, t.y. realusis valiutos kursasišlieka nepakitęs, kai tuo tarpu nominalusis valiutos kursas kinta dėlinfliacijos. Sakoma, kad nominalusis kursas kompensuoja vidaus infliacijosskirtumus. Tačiau ši teorija neatitinka JAV dolerio kurso svyravimųpaskutiniais dviem dešimtmečiais, kas visai nebuvo infliacijos skirtumųatspindys, o realusis valiutos kursas taip pat smarkiai svyravo, sukeldamasJAV prekių konkurencinio pajėgumo pasaulinėse rinkose didesnius pokyčius.

Reguliuojami ir laisvai plaukiojantys valiutų kursai Kai valstybėje yra nustatytas fiksuotas valiutų kursas, ilgainiuikylant šalies prekių kainoms dėl vidaus infliacijos pasaulinėje rinkoje,susidaro šalies mokėjimų ir prekybos balanso deficitas. Tačiau jeiguvalstybėje nustatytas plaukiojantis valiutos kursas, ir šalies vidujevyrauja aukšti infliacijos tempai, tai net sumažėjus valiutos kursui,perkamosios galios paritetas ir prekybos konkurencingumas tarptautinėjerinkoje išliks nepakitęs. Tarptautinis konkurencingumas nustatomas, lyginant įvairių šaliųprekių santykines kainas, įvertintas vienoda valiuta, t.y. pastovustarptautinis konkurencingumo lygis išlaikomas, įvertinant plaukiojančiųkursų šalių valiutas pagal jų nominalų valiutos kursą. Taip vertinant, buspastebėta, jog šalių, kurių vidaus rinkoje vyrauja aukšti infliacijostempai, nominalusis valiutos kursas sumažės, ir atvirkščiai – nominalusisvaliutos kursas padidės toje plaukiojančių valiutų kursų valstybėje,kurioje vyraus neaukšti lyginant su kitomis šalimis infliacijos tempai.Vadinasi, ilguoju periodu plaukiojančių valiutos kursų režimas galisureguliuoti didžiulius tarptautinius vidaus infliacijos vystymosi irpinigų masės augimo tempų skirtumus. Tačiau, kaip žinia, plaukiojančiųvaliutų kursai parodo kasdieninės valiutos pasiūlos ir paklausos valiutųrinkoje pasikeitimus, kurie priklauso nuo mokėjimo balanso kapitalosąskaitoje, taip pat nuo palūkanų normos. Iš viso to matyti, kadplaukiojančių valiutų kursai neišlaiko perkamosios galios paritetotrumpuoju periodu. Faktiškai nuo 1973 metų pakeitus fiksuotų valiutos kursų sistemąlaisvai plaukiojančiais valiutų kursais, valstybių centriniai bankaineleisdavo laisvai svyruoti valiutų kursams, o reguliuodavo juos,kišdamiesi į užsienio valiutų rinką, kurioje iš turimų užsienio valiutųrezervų prekiaudavo dempingo pagrindais, taip keisdami valiutos kursopusiausvyrą. Valiutų kursų reguliavimas suteikė valiutų kursams lankstumorinkoje ir tuo pačiu užtikrino finansams jų skatinimą ir palaikymą, taippat palaikė tarptautinės prekybos augimą. Šio valiutos kurso šalininkaiteigia, kad tokia sistema padeda įveikti tokius nuolat ekonomiką lydinčiussukrėtimus, kaip pavyzdžiui staigus naftos kainų kilimas 1973-1974 m., 1979-1980m. Tačiau šios sistemos kritikai teigia, jog reguliuojamiems valiutoskursams nepavyko išsilaikyti pastoviems, net tokiu atveju, kai valstybėsvidaus ir išorės ekonominės ir finansinės sąlygos buvo stabilios.

Šiuolaikinių valiutos kursų rūšys Valstybės TVF narės šiuo metu gali laisvai pasirinkti vieną iš penkiųdabar esančių valiutos kursų, kurie gali būti fiksuoti, lankstūs arba jųabiejų mišinys. Pagal pavadinimus dabar išskiriami tokie valiutų kursai: – Nepriklausomai plaukiojantys, – Bendri plaukiojantys, – Netiesiogiai susijusieji valiutos kursai, – Krepšiu susijusieji valiutos kursai, – Valiutos kursas pagal “čiuožiančio pariteto” sistemą. Pirmajai valiutos kurso sistemai priskiriami tokie valiutos kursai,kurie susidaro priklausomai nuo devizų pasiūlos ir paklausos rinkoje, taippat šiuos kursus gali reguliuoti šalių centriniai bankai, stengdamiesiišlaikyti stabilius valiutos kursus arba valdydavo trumpalaikius jo (kurso)pasikeitimus. Todėl šis valiutos kursas dar vadinamas “valdomu”. Šiąsistemą taiko tokios išsivysčiusios šalys kaip JAV, Didžioji Britanija,“…kai kurios OPEK šalys – Kataras, Saudo Arabija, Indija”. Bendrus plaukiojančius valiutos kursus taiko Europos valiutinėssistemos šalys, kurios tarpusavio atsiskaitymams naudoja fiksuotus valiutoskursus su tam tikra leidžiama kursų svyravimų riba, o atsiskaitydamos sukitomis valstybėmis Europos valiutinės sistemos šalys taiko kaip ir pirmosgrupės sistemoje – nepriklausomai plaukiojančius valiutos kursus. Netiesiogiai susijusieji valiutos kursai pasižymi tuo, kad yragriežtai nustatytas dydis vienos iš vadovaujančių šalies valiutosatžvilgiu. Tai daugiausiai TVF valstybių narių naudojamas valiutos kursas(beveik 50 % TVF narių jį naudoja), kuris yra laikomas vienu labiausiaipriklausomu valiutos kursu. Pavyzdžiui “prie JAV dolerio pririštos Egipto,Pietų Korėjos,…., prie franko – šalys įeinančios į Vakarų Afrikos ekonominębendriją ir Centrinę Afrikos sąjungą” ir kt. Krepšiu susijusiais valiutos kursais vadinami tokie valiutų kursai,kurie būna nustatomi pagal SDR arba kokią kitą dirbtinai kontroliuojamąvaliutinio krepšio fiksuotą valiutos kursą. Pavyzdžiui prie įvairiųvaliutinių krepšių yra prisirišusios Gvinėja, Zairas, Austrija, Suomija,Norvegija, Singapūras ir kt.Valiutos kursas pagal “čiuožiančio pariteto” sistemą pasižymi tuo, kadšalyse, kuriose jis naudojamas, vietinės valiutos kursas tvirtai nustatomassu atskiromis valiutomis, tačiau ryšys tarp valiutų dinamikos neautomatiškas, o apskaičiuojamas pagal ypatingas koreguojančias formules .Tokio valiutos kurso sistema naudojama Portugalijoje, Peru, Brazilijoje irkt.

Revalvacija ir devalvacija

Revalvacija – tai valiutos kurso kilimas, jis reiškia valiutosužsienio vertės didėjimą. Priklausomai nuo to, kokia naudojama kotiruotė jipasireikš: a) esant tiesioginei kotiruotei, kursas sumažės, pvz.: nuo 3,45 LTL/ 1EUR iki 3 LTL / 1 EUR; b) esant netiesioginei kotiruotei, kursas padidės, pvz.: 0,29 EUR / 1LTL iki 0,35 EUR / 1 LTL. Devalvacija – tai valiutos nuvertėjimas, jis reikšia valiutos užsieniovertės mažėjimą. Priklausomai nuo to, kokia naudojama kotiruotė jipasireikš: a) esant tiesioginei kotiruotei, kursas padidės, pvz.: nuo 3,45 LTL/ 1EUR iki 4 LTL / 1 EUR; b) esant netiesioginei kotiruotei, kursas sumažės, pvz.: 0,29 EUR / 1LTL iki 0,20 EUR / 1 LTL. Galima apskaičiuoti valiutos devalvacijos normą ir revalvacijos normą.Skaičiuojant būtina atsižvelgti į naudojamą kotiruotę. Devalvacijos norma esant tiesioginei kotiruotei: Dev = (W0 LTL/USD / W1 LTL/USD ) – 1 Kur, W0 – pradinis valiutos kursas; W1 – naujas valiutos kursas.

Devalvacijos norma esant netiesioginei kotiruotei: Dev = (W1 USD/LTL – W0 USD/LTL ) / W0 USD/LTL

Revalvacijos norma esant tiesioginei kotiruotei: Rev = (W0 LTL/USD / W1 LTL/USD ) – 1

Revalvacijos norma esant netiesioginei kotiruotei: Rev = (W1 USD/LTL – W0 USD/LTL ) / W0 USD/LTL Kadangi keitimo kursas visada susieja dvi valiutas, tai vienosvaliutos revalvacija (devalvacija) kartu reiškia kitos valiutos devalvaciją(revalvaciją)

Revalvacijos poveikis makrolygiu: 1) užsienio prekyboje R-os poveikis bus skirtingas šalies eksportuiir importui. – Šalies valiutos R-as sąlygoja eksportuojamų prekių pabrangimąužsienyje. Pvz.: Jei Lietuvos eksportuotojas siūlo prekę už 345 Lt, taiEuropoje (pvz.: Vokietijoje) ji kainuos 100 eurų (3,45 lt = 1 euras). Jeilitas revolvuojamas (pvz.: 3 LTL = 1 euras, tai ta pati prekė Vokietijospirkėjui dabar kainuos 115 eurus (3,45 : 3 x 100). Paklausos dėsnisteigia, jog kylant prekės kainai, mažėja jos perkamas kiekis. Vadinasi,tikėtina, jog savos valiutos R-as sumažins prekių ir paslaugų eksportoapimtis. – Importo atžvilgiu bus priešinga reakcija. Jeigu importuojama prekėkainavo 100 eurų, t.y. 345 Lt, tai po lito revalvacijos ji Lietuvojekainuotų tik 300 Lt. Vadinasi, šalies valiutos R-as sąlygoja importuojamųprekių atpigimą šalies viduje. Paklausos dėsnis teigia, jog, mažėjantprekės kainai, didėja jos perkamas kiekis. Taigi tikėtina, jog savosvaliutos R-as padidins prekių ir paslaugų importo apimtis. 2) Nedarbo didėjimas šalyje – dėl vidaus valiutos R-os mažėjančioseksporto apimtys gali priversti įmones mažinti gamybą, atleisti dalįdarbuotojų. Kita vertus, pingant importui, vietinės gamybos prekėms bus vissunkiau konkuruoti su analogiška importuojama produkcija vidaus rinkoje.Vadinasi, gali sumažėti vietinės gamybos prekių paklausa. Todėl realizavimosunkumus pajus ir vietinei rinkai gaminančios įmonės, o tai dar labiaupablogintų situaciją darbo jėgos rinkoje. 3) Infliacijos sumažėjimas šalies viduje – atpigus importui, ypač jeipinga importuojamos strateginės žaliavos (pvz.:nafta), sumažėja importuotossąnaudų infliacijos spaudimas. Kita vertus, mažėjant eksportui, šalis gaunamažiau užsienio valiutos įplaukų (jei eksporto paklausa elastinga kainųatžvilgiu). Taigi sumažėja pinigų kiekio augimas, susijęs su gautosužsienio valiutos keitimu į vidaus valiutą. Matome, jog vidaus R-os atveju vėl išryškėja klasikinis konfliktastarp kainų lygio stabilumo ir aukšto užimtumo tikslų. Tad sąmoningas vidausvaliutos nuvertinimas, daro panašų poveikį kaip apsauginiai muitai beieksporto subsidijos. Revalavacijos poveikis įmonės lygmeniu: 1) R-a dėl eksportuojamų prekių kainų užsienyje padidėjimo pabloginaeksportuojančių įmonių konkurencingumą užsienio rinkose; pingantimportuojamoms prekėms, tuo pačiu metu didėja importuojamų firmųkonkurencingumas šalies viduje; 2) Sumažėja vertė reikalavimų, išreikštų užsienio valiuta,perskaičiavus juos į vidaus valiutą (pvz.:, užsienio valiuta išreikštoseksporto sąskaitos); analogiškai sumažėja ir skolų, išreikštų užsieniovaliuta, vertė, perskaičiavus jas į vidaus valiutą (pvz., užsienio valiutaišreikštos importo sąskaitos); 3) dėl R-os sumažėja įmonių balanso (išreikšto šalies valiuta) tosaktyvų ar pasyvų dalys, kurios pradžioje buvo išreikštos užsienio valiuta(pvz., tiesioginės investicijos užsienyje arba užsienio valiuta paimtikreditai). Devalvacijos poveikis makrolygiu: 1) Užsienio prekyboje D-os poveikis bus skirtingas šalies eksportuiir importui. – Šalies valiutos D-as sąlygoja eksportuojamų prekių atpigimąužsienyje. Pvz.: Jei Lietuvos eksportuotojas siūlo prekę už 345 Lt, taiVokietijoje ji kainuos 100 eurų (3,45 lt = 1 euras). Jei litasdevalvuojamas (pvz.: 4 LTL = 1 euras, tai ta pati prekė Vokietijos pirkėjuidabar kainuos 86,25 euro (3,45 : 4 x 100). Paklausos dėsnis teigia, jogkylant prekės kainai, didėja jos perkamas kiekis. Vadinasi, tikėtina, jogsavos valiutos D-as padidins prekių ir paslaugų eksporto apimtis. – Importo atžvilgiu bus priešinga reakcija. Jeigu importuojama prekėkainavo 100 eurų, t.y. 345 Lt, tai po lito devalvacijos ji Lietuvojekainuotų 400 Lt. Vadinasi, šalies valiutos D-as sąlygoja importuojamųprekių pabrangimą šalies viduje. Paklausos dėsnis teigia, jog, didėjantprekės kainai, mažėja jos perkamas kiekis. Taigi tikėtina, jog savosvaliutos D-as sumažins prekių ir paslaugų importo apimtis. Minėtas eksporto ir importo kainų pasikeitimas pabloginyų prekybossąlygas. Kadangi, devalvuojant vidaus valiutą, eksporto kainos mažėja, oimporto – auga, tai pajamų, gautų už pastovų eksportuojamų prekių kiekį,pakaktų tik mažesniam importuojamų prekių kiekiui apmokėti. 2) teigiami užimtumo efektai šalies viduje – vidaus valiutos D-ossąlygotas eksporto apimčių augimas skatina didinti užimtumą eksportuigaminančiose įmonėse. Kita vertus, brangstant importui, vietinės gamybosprekės gali lengviau konkuruoti su analogiška importuojama produkcij,t.y.skatinamas užimtumo augimas ir vidaus rinkai gaminančiose įmonėse. 3) Infliacijos padidėjimas šalies viduje – Užimtumo didėjimo,devolvuojant vidaus valiutą, “kaina” yra sustiprėjusi infliacija.Pirmiausia, pasireiškia importuotos sąnaudų infliacijos spaudimas, jeiimporto paklausa yra santykinai neelastinga kainų atžvilgiu (tai būdingažaliavų ir žemės ūkio produkcijos paklausai). Kita vertus, didėjanteksportui, šalis gauna daugiau užsienio valiutos įplaukų (jei eksportopaklausa elastinga kainų atžvilgiu). Taigi daugiau užsienio valiutos buskeičiama į vidaus valiutą, didės pinigų kiekis šalyje, kas irgi galididinti infliacinį spaudimą. Devalavacijos poveikis įmonės lygmeniu: 1) D-a dėl aptarto eksportuojamų prekių kainų užsienyje sumažėjimoefekto pagerina eksportuojančių įmonių konkurencines galimybes užsieniorinkose; brangstant importuojamoms prekėms, tuo pačiu metu mažėjaimportuojančių firmų konkurencingumas šalies viduje. 2) Padidėja vertė reikalavimų ir skolų, išreikštų užsienio valiuta,perskiačiavus tai į vidaus valiutą; 3) Dėl D-os padidėja įmonių balanso (išreikšto šalies valiuta) tosaktyvų ar pasyvų dalys, kurios pradžioje buvo išreikštos užsienio valiuta.

9 TEMA. SVARBIAUSIOS INSTITUCIJOS BENDRADARBIAUJANČIOS VALIUTOS IR FINANSŲ SFEROJE, JŲ STRUKTŪRA, VEIKLA, DARBO METODAI

Tarptautinės finansų institucijos

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulio ūkio dalis.Gerai žinoma, kad per pastaruosius 50 metų įvyko didelių pasaulio ūkiopokyčių. Tie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti, kadprasidėjo kokybiškai naujas tarptautinių valiutinių ir finansinių santykiųetapas. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys – vad. Globalizacija arbavaliutos ir finansų rinkų bei eurorinkos ir nacionalinių valiutos rinkųintegracija į vieną globalinę tarptautinę rinką. Taigi, Tarptautinę finansų ir valiutų rinkų veiklą reguliuoja irskatina įvairios tarptautinės finansinės institucijos, – tokie valstybių irbankų susivienijimai ar sąjungos, susikūrę remiantis tarptautinėmisdaugiašalėmis sutartimis socialinei – ekonominei valstybių raidai remti,teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesiniolavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą. Visuotinai tarptautiniu mastu pripažįstama, kad tarptautinėmis finansųinstitucijomis laikomos šios organizacijos: 1) Tarptautinis valiutos fondas (TVF), 2)Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – vadinamasPasaulio banku (PB). Jį sudaro pasaulio bankų grupė. Tai : a) Tarptautinė finansų korporacija (TFK), b) Tarptautinė vystymo asociacija (TVA), c) Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA), d) Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (TIGSC). 3) Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB), 4) Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB), 5) Europos investicijų bankas (EIB), 6) Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos centrinių bankų sistema(ECBS), 7) Tarptautinis investicijų bankas (TIB), 8) Azijos plėtros bankas (APB), 9) Afrikos plėtros bankas (AfPB), 10) Tarptautinis Amerikos plėtros bankas (TAPB), 11) Islamo plėtros bankas (IPB), 12) Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB), 13) Šiaurės investicijų bankas (ŠIB), 14) Arabų valiutos fondas (AVF), 15) Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF).

T finansų rinkos skirstomos: 1) Globalines ( 2 didžiausios T finansų institucijos – TVF ir Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) arba kitaip Pasaulinio banko grupė (PB) ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB). 2) Regioninės – visos kitos institucijos. Pagal veiklos pobūdį: 1) Tarptautinės bankinės institucijos – tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB). 2) Tarptautinės finansinės nebankinės institucijos – TVF ir Europos monetarinis institutas (t.y. Europos centrinis bankas ir ECB sistema), kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką TFI atlieka šias funkcijas: 1) kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu; 2) ekonomikos stabilizavimas; 3) šalių narių integracija; 4) keitimasis informacija ir patyrimu; 5) informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkio raidą skleidimas; 6) techninė parama ir kadrų mokymas; Svarbiausia, kad padeda bendradarbiauti skirtingų šalių bankams,verslininkams, nebankinėms finansinėms institucijoms, vyriausybinėmsorganizacijoms.

GLOBALINĖS INSTITUCIJOS

I. TVF – tarptautinė organizacija, kurios paskirtis: – reguliuoti valstybių fondo narių valiutinius ir kreditinius santykius, – teikti joms finansinę pagalbą mokėjimų balanso deficito sąlygomis. Fondas turi specializuotos Jungtinių Tautų įstaigos statusą. Ši organizacija įkurta 1944 m. liepos 1-22 d. Breton – Wotts mieste(JAV) Jungtinių Tautų konferencijoje. Jos metu buvo priimti TVF sutartiesstraipsniai, vykdantys ir įstatų funkcijas. Šis dokumentas įsigaliojo 1945m. gruodžio 27 d., o praktinę veiklą Fondas pradėjo 1946 m. gegužę; tada jįsudarė 39 valstybės. Valiutinės operacijos atliekamos nuo 1947 m. kovo 1 d. Fondo narėmis yra daugiau kaip 180 šalių. 1997 metų duomenimis TVFpriklausė 181 valstybė (Lietuva TVF nare tapo 1992 metais). Būstinė – Vašingtone (JAV), be to, TVF turi skyrius Paryžiuje(Prancūzijoje), Ženevoje (Šveicarija), Tokijuje (Japonija) ir prieJungtinių Tautų Niujorke (JAV). Oficialus TVF uždavinys – skatinti tarptautinį bendradarbiavimąvaliutos srityje ir prekybą. Fondas kontroliuoja tarptautinių valiutų ir

prekybos sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius kreditusmokėjimų balansui išlyginti, skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymųsistemos kūrimą. Valdymo organai 1) Valdytojų taryba – Aukščiausias TVF organas – kurioje kiekvienaišaliai atstovauja valdytojas ir jo pavaduotojas, paprastai tai finansųministrai arba centrinių bankų vadovai. Tarybos kompetencija – spręsti visus fondo veiklos pagrindiniusklausimus: – TVF sutarties straipsnių keitimą; – Naujų narių priėmimą; – Jų fondo kapitalo dalies nustatymą ir pakeitimą; – Vykdomųjų direktorių rinkimus. Valdytojai į sesijas renkasi 1 kartą per metus, tačiau bet kada galirengti savo posėdžius, taip pat balsuoti paštu. Kiekviena valstybė turi 250 pagrindinių balsų, nesvarbu, koks josįnašo į fondo kapitalą dydis, ir papildomai po vieną balsą už kiekvieną 100tūkst. specialią skolinimosi teisę – SDR šio įnašo sumos. Tokia tvarkaužtikrina stambiausioms valstybėms lemiamą balsų daugumą. Balsai TVF-e –JAV – 17,78 proc, Vokietija – 5,53 proc, Japonija – 5,53 proc, D.Britanija– 4,98 proc, Prancūzija – 4,98 proc. Saudo Arabija – 3,45 proc, 15 ES šalių– 28,8 proc. Įstatinis kapitalas 1999 m. sudarė 145 mlrd. SDR. Valdytojų sprendimai priimami paprasta balsų dauguma (ne mažiau kaippusė visų balsų), o svarbiausiais operatyviniais arba strateginiaisklausimais – specialia dauguma ( atitinkamai 70 arba 80 šalių narių balsų).Taigi JAV kartu su Vakarų valstybėmis praktiškai turi galimybę kontroliuotiTVF sprendimus ir pakreipti jo veiklą nepažeidžiant savų interesų. 2) Vykdomoji Taryba – valdytojų taryba daugelį savo įgaliojimųdelegavo jai, t.y.direktoratui, kuris atsakingas už TVF reikalų tvarkymą. Tai nemažai klausimų, susijusių su politiniais, administraciniais iroperatyvinbiais aspektais: kreditų suteikimas šalims narėms ir jų valiutoskursų politikos kontrolė. Vykdomoji taryba nuolat dirba fondo būstinėje Vašingtone ir rengiaposėdžius paprastai 3 kartus per savaitę. Nuo 1992 m.vykdomųjų direktoriųskaičius padidintas iki 24. Penki iš jų pagal TVF įnašus yra skiriami JAV,Vokietijos, Japonijos, D.Britanijos ir Prancūzijos, t.y. tų valstybių,kurios fondo kapitale turi didžiausias kvotas, 3 vykdomieji direktoriai yraformaliai išrinkti, tačiau kiekvienas atstovauja savo šaliai – SaudoArabijai, Rusijai ir Kinijai. 16 direktorių yra išrinkti nuo likusių šaliųnarių, suskirstytų į atitinkamas grupes, suformuotų atsižvelgiant įgeografinio atstovavimo principą arba į bendrus interesus. Vykdomieji direktoriai skiriami ir renkami 1 kartą per 2 metus.Direktorius disponuoja tokiu balsų kiekiu, kuriais naudojasi bendraiišrinkę jį valdytojai. Tačiau daugeliu atvejų sprendimai čia priimami neformaliu balsavimu, o iš anksto susitarus jos nariams. TVF vykdomoji taryba išrenka 5 metams direktorių valdytoją, kuriskartu yra ir vykdomosios tarybos pirmininkas. Taigi pagrindinė TVF veikla – tai valiutų kursų reguliavimas irtarptautinio likvidumo palaikymas. Iki 1971 metų, kuomet vyravo fiksuotųvaliutų kursų sistema, šalys, norėdamos pakeisti savo valiutos kursą (t.y.padidinti jį ar sumažinti, kad išlygintų savo mokėjimų balansopusiausvyrą), turėdavo gauti TVF sutikimą, o po 1971 metų, kai daugelisvalstybių savo valiutų kursus pakeitė laisvai svyruojančiais, TVFnebereguliuoja valiutos kurso svyravimų, tačiau šalys TVF narės yraįpareigotos laikytis “gero elgesio” taisyklių, kurias nustatė fondas,atsisakydamas tiesioginės valiutų kontrolės. Iš pradžių kiekviena TVF šalis narė turėjo nustatyti savo valiutosparitetą pagal JAV dolerį arba auksą, tačiau 1970 metais fondas sukūrėnaują tarptautinį atsargos kapitalą, specialią skolinimosi teisę – SDR,padidinančią tarptautinio likvidumo kiekį. Taip buvo padaryta todėl, jogbuvo manyta, kad gali neužtekti aukso ir kitų tarptautinių rezervų aktyvų,ir todėl, kad dauguma šalių negalėjo patenkinti savo rezervų poreikiųnesukeldamos JAV mokėjimo deficito. 1972 metais auksas nustojo būti TVFapskaitiniais pinigais. SDR – tai TVF šalių narių piniginiai aktyvai laikomi kaip užsienioatsargos. Šis atsiskaitymo vienetas neturi realaus padengimo. SDR sudėtisapskaičiuojama kas penkeri metai iš penkių stipriausių pasaulio valiutų –JAV dolerio (šiuo metu 39 %), Vokietijos markės (21 %), Japonijos jenos (18%), Prancūzijos franko (11 %) ir Anglijos svarų sterlingo (11 %).

Kapitalas ir paskolų ištekliai

Tarptautinio valiutos fondo lėšos formuojamos valstybių narių išmokėtųkvotų sąskaita. Kiekvienos valstybės kvota TVF kapitale apskaičiuojamaatsižvelgiant į tos valstybės bendrąjį nacionalinį produktą vienam žmogui,užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių, tuoapsprendžiant kiekvieno dalyvio balsų skaičių priimant sprendimus. TVF turi galimybę papildyti nuosavą kapitalą iš pasiskolintų lėšų,buvo sudarinėjamos paskolų sutartys. 1997 m sutartį pasirašė 25 valstybėsarba centriniai bankai. Fondas gaudavo paskolų iš Belgijos, Saudo Arabijos,Šveicarijos, Japonijos ir kai kurių kitų šalių centrinių bankų, t.p. irTarptautinio atsiskaitymų banko (TAB) – Bazelis, Šveicarija.

Finansų politika

1) Svarbi TVF funkcija – padėti savo nariams padengti mokėjimų balansodeficitą – t.y. trumpalaikio (3-5 metams) kredito teikimas valstybėmsnarėms, kuris gali sudaryti 125 % šalies kvotos dydžio, ir yra teikiamasSDR arba reikalaujama valiuta. Tačiau tuomet šalys yra priklausomos nuoatitinkamų TVF keliamų politinių-ekonominių sąlygų. Rekomenduojamos priemonės, skirtos sutvarkyti mokėjimų balansą, kuriosTVF paprastai nulemia savo kreditų išdavimą: a) Vyriausybės išlaidų mažinimas, tarp jų švietimo reikalams,sveikatos apsaugai, pensijoms ir kt.soc.reikmėms; b) Mokesčių didinimas asmeninėms pajamoms; c) Valstybės subsidijų mažinimas arba panaikinimas maisto ir vartojimoprekėms, tai ir nulemia šių prekių kainų kilimą; d)Nacionalinės valiutos devalvacija. Atsižvelgiant į konkrečią padėtį, šias priemones galima taikytiįvairiai jas derinant. TVF leidžia valstybėms skolininkėms pačioms spręsti,kokiu būdu reikia pasiskirstyti skolų naštą visuomenės soc.sluoksniams. 2) Be tokios tiesioginės pagalbos, TVF dar padeda valstybėmssudarinėti įvairias sutartis, kuriose numatoma pagalba fondo narėms supramoninių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Tarptautiniuatsiskaitymų banku Bazelyje, Pasaulio banku ir kitais privačiais bankais. 3) TVF organizuoja tarptautinių ekonominių ir finansinių problemųtyrimus ir skelbia jų rezultatus; t.y. Tarptautinis valiutos fondas kasmėnesį leidžia tarptautinės finansų statistikos leidinius su TVF šaliųnarių suvestinėmis lentelėmis, kuriose pateikiami valiutų keitimo kursai,surinkti duomenys apie atitinkamos valstybės poziciją TVF, jos (šalies)likvidumą, palūkanų normas, šalies importą ir eksportą, valstybės finansus,nacionalines sąskaitas ir kt. 4) Be veiklos finansinio pobūdžio, TVF: – suteikia valstybėms narėms techninę pagalbą mokesčių ir pinigų politikos srityje; – rengia specialistus finansų ministerijoms ir bankams. Šios institucijos yra Vašingtone ir Vienoje. 5) TVF teikia pačioms neturtingiausioms besivystančioms šalims (nenarėms) ilgalaikes lengvatines paskolas mokėjimų balansų pusiausvyraipasiekti ir struktūrinei ekonomikos pertvarkai atlikti. Šios paskolos yrafinansuojamos ne iš bendrų fondo išteklių, o daugiausia teikiant kreditusir subsidijas, kurias valstybės suteikia pačiam TVF-ui, tuo pačiusuteikdamos jam galimybę suteikti lengvatinę finansinę pagalbą kitomsšalims, turinčioms teisę ją gauti. Šios lėšos, ateinančios iš minėtųšaltinių, valdomos atskirai nuo savųjų TVF išteklių. Nuo 1994 m. didėjant valiutinių krizių ir globalinių sukrėtimųgrėsmei, TVF į savo veiklą įtraukė nemažai naujovių: 1) Skubaus finansavimo mechanizmas – tai procedūrų kompleksas, užtikrinantis greitą kreditų suteikimą valstybėms fondo narėms, kuriose kyla tarptautinių atsiskaitymų krizių ir reikia nedelsiant TVF pagalbos. Šios procedūros ne kartą buvo naudojamos 1997-1998 m. kredituojant Pietryčių Azijos šalis, Rusiją, atsidūrusias finansinėse ir valiutinėse krizėse. 2) Valiutinės stabilizacijos fondų palaikymas – jis g.b.taikomas remiantis susitarimais dėl kreditų su valstybėmis narėmis, stabilizuojant jų valiutos kursus ir numatant sukurti valiutos stabilizacijos fondus (daugiausia taikoma stiprinant valiutos kurso pririšimo sistemą prie kitos šalies valiutos). 3) Skubi pagalba – ji padeda valstybėms narėms įveikti mokėjimų balanso pusiauvyros sutrikimus, iškilusius dėl stichinių nelaimių. 4) Pagalba šalims, išgyvenusioms konfliktus – 1995 m.vykdomoji taryba išplatino skubios finansinės pagalbos suteikimo šalims, patyrusioms karinius-politinius konfliktus, nuostatus. Šiuo pagrindu 1997-1998 m.b.suteikta finansinė pagalba Albanijai, Ruandai ir Tadžikistanui. Fondas bendradarbiauja su kitomis tarptautinėmis organizacijomis irpirmiausia su Pasaulio banku. Svarbų vaidmenį vaidina TVF ryšiai suTarptautiniu atsiskaitymų banku ir ypač su ten veikiančiu Bazelio bankupriežiūros komitetu Kaip ir kiekviena tarptautinė organizacija, TVF atlieka šalių dalyviųpartnerystės skatinimo ir tarpininkavimo vaidmenį, taip pat yranacionalinių, ekonominių ir politinių interesų konkurencijos arena. JAVprarado monopolinę galimybę nustatinėti fondo politiką. Amerika yrapriversta derinti savo veiklą su stambiausiomis Vakarų Europos valstybėmisir Japonija. TVF-e didėja ir besivystančių Azijos, Afrikos ir LotynųAmerikos šalių įtaka. Tačiau JAV įtaka TVF-e dar išlieka dominuojanti irypač tai pasakytina apie galimybę blokuoti nepriimtus sprendimus.

II. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – vadinamas Pasaulio banku (PB).

– Tai pagrindinis tarptautinis kreditavimo organas. Tai tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, specializuotaJungtinių Tautų įstaiga, įkurta 1944 m. Jungtinių Tautų Breton – Wottskonferencijos sprendimu. Banko statutas įsigaliojo 1946 12 27, o savoveiklą pradėjo 1946 06 25.Pasaulio banko nariais gali būti tik tos šalys,kurios priklauso TVF. Tai bandoma aiškinti tuo, jog šitaip šalys buspriverstos vykdyti valiutinę -finansinę politiką pagal TVF įstatus. Aukščiausias PB organas – valdytojų taryba (kitaip dar vadinamagubernatorių taryba) – susideda iš valdytojų ir jų pavaduotojų, paskirtų povieną iš kiekvienos valstybės narės. Taryba renkasi 1 kartą per 1 metuskartu su TVF valdytojų taryba ir nustato bendrąją PB politiką. Operatyvinęveiklą įgyvendina direktorių taryba, vadovaujama banko prezidento.Direktorius 2 metams renka valdytojų taryba arba skiria valstybės,turinčios didžiausią dalį banke, pvz.: JAV. Pagrindiniai Pasaulio banko tikslai: – finansinė ir techninė pagalba jo nariams, – ekonomikos vystymas, – mokėjimų balanso pusiausvyros palaikymas, – privačių kapitalinių įdėjimų skatinimas. Nors PB-o ir TVF-o funkcijos papildo viena kitą, tačiau yra visiškaiskirtingos: Bankas yra skolinanti organizacija, o TVF funkcionuoja kaippasaulio valiutų kontrolierius, padedantis išsaugoti tarp visų šaliųtvarkingą atsiskaitymų sistemą. PB leidžia savo obligacijas su įvairiais išpirkimo terminais. Jasdaugiausia perka išsivysčiusių šalių privatus sektorius, o kadangi bankasturi aukštą reitingą, kapitalo investavimas į jo vertybinius popierius yralabai patikimas ir saugus. Pasaulio banko skolinimosi sąlygos priklauso nuo besiskolinančiosšalies nacionalinių pajamų lygio. Skolos grąžinimo terminai – 15-20 metų.Palūkanų normos visiems skolininkams vienodos. Paskolas gali gauti ūkiosubjektai arba bankai su Vyriausybės garantija. Jos yra išduodamoskonvertuojama valiuta. Pasaulio banko paskolos gali būti paskirstytos taip: 1) Paskolos ūkio restruktūrizacijai – jos yra skiriamos šalių nariųvyriausybėms biudžeto ir mokėjimų balansui sustiprinti. 2) Tikslinės paskolos: a) tiesioginės – skirtos įgyvendinti konkrečias priemones ūkinėsir socialinės infrastruktūros srityse arba gamybos srityse; b) kredito linijos – kai paskolų ėmėjas yra bankas arbavalstybinės administracijos institucija (pvz.: Finansų ministerija), kurietiesiogiai arba per savo tarpininkus (pvz.: bankus) skolina gautas lėšasmažesniems projektams realizuoti.

Pasaulio banko grupė

a) Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – įkurta 1956 m. skatintiprivataus sektoriaus ekonominį augimą besivystančiose šalyse, teiktikonsultacijas ir investutoi kapitalą be atitinkamos šalies vyriausybėsgarantijos. 1997 m. korporacijos narėmis buvo 165 narės. TFK glaudžiaibendradarbiauja su PB-u, papildydama jo veiklą. Tačiau ji yra nepriklausomaorganizacija, turinti savo personalą ir fondus. TFK funkcijos: – suteikia paskolas ir gali įsigyti dalį įmonės; – remia gamybinių įmonių restruktūrizavimą, – pataria technologijų pasirinkimo, derybų vedimo, organizacinaiis ir rinkodaros klausimais, – padeda užmegsti ekonominius ryšius, – finasuoja tiktai tuos projektus, kurie daro teigiamą įtaką visam šalies ūkiui. Didžiausia kapitalo dalis tenka JAV (22,4 proc), Japonijai (7,5 proc),Vokietijai (5,7 proc), Prancūzijai ir D.Britanijai (po 5,3 proc). TFK paprastai teikia ne didesnes kaip 1 mln. JAV dol.paskolas.Finansavimo sąlygos priklauso nuo kvotos, termino, aprūpinimo ir kt.,skolos grąžinimo laikas – 7-12 metų. b) Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – įsteigta 1960 m. paramailengvatinėms sąlygoms teikti pačioms neturtingiausioms šalims (nacionalinėspajamos, tenkančios vienam žmogui, neturi būti didesnis kaip 1465 JAV dol).Kreditavimo terminai – 35-40 metų, finansavimas – beprocentinis. DaugumaTVA lėšų skiriama žemės ūkiui, švietimui, soc.programoms ir infrastruktūraiplėtoti. c) Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DIGA) – įkurta 1988 m.užsienio kapitalo investicijoms besivystančiose šalyse skatinti,apdraudžiant jas nuo politinės rizikos. DIGA kapitalas sudaro daugiau 1mlrd. JAV dol. d) Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (TIGSC) – įkurta1966 m., funkcionuoja gaudama PB-o subsidijas, jos tikslai – teikti teisinępagalbą šalims narėms, kilus ginčytinoms tarptautinių kreditinių santykiųsituacijoms. Leidžia savo periodinius leidinius, nagrinėjančius teisiniusinvesticijų aspektus įvairiose pasaulio šalyse. Kiekviena PB-o organizacija įkurta skirtingais tikslais, kiekvienaturi savo įstatus ir narius. PB prezidentas kartu yra ir kiekvienos kitosorganizacijos prezidentas, tie patys direktoriai vadovauja PB-ui, TFK-ai irTVA-ai. Tiktai DIGA turi savo direktorių valdybą, o joje daugumą sudarodirektoriai iš PB-o direktorių valdybos.

III. Tarptautinių atsiskaitymų bankas

Įkurtas 1930 m. Hagos konferencijoje, jo paskirtis – svarbiausiųfinansų problemų sprendimas. Tai tarpvalstybinis bankas, kuriame atliekamosįvairios komercinės operacijos, taip pat dalyvaujama organizuojanttarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje. TAB nariais yra 32 Europos šalys, taip pat JAV, Japonijos,Australijos, Kanados ir Pietų Afrikos centriniai bankai. TAB palaikoglaudžius ryšius su JAV federaline rezervų sistema, o per ją su JAV pinigųrinka. TAB įstatuose yra numatytos šios operacijos: – aukso pirkimas ir pardavimas, – depozitiniai sandoriai su šalių centriniais bankais, – vertybinių popierių (išskyrus akcijas) ir valiutinės operacijos, – sutarčių sudarymas su emisiniais bankais, – konsultacijų teikimas pajininkams valiutiniais ar kitais finansiniais klausimais ir kt. Pagrindinės TAB veiklos kryptys: – centrinių bankų ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimo koordinavimas; – pavedimų vykdymas; – finansinė pagalba centriniams bankams; – tiriamieji darbai ir statistinių duomenų rengimas; – pagalbos Vidurio ir Rytų Europos šalims koordinavimas. Koordinacinė TAB veikla, susijusi su centriniais bankais irtarptautinėmis finansų institucijomis, yra įgyvendinama per nuolatiniuskomitetus ir tarnybas. Pačios svarbiausios: 1) Nuolatinis eurovaliutų komitetas – nagrinėja tartautinių finansųrinkų plėtros problemas, t.p. Rytų Europos šalių ekonomikos transformacijosprocesus. ES centrinių bankų pavedimu TAB vykdo operacijas, susijusias sueurovaliutos paklausa ir pasiūla. 2) Bazelio bankų priežiūros komitetas – tikslas – padidinti bankųpriežiūros efektyvumą ir pasauliniu mastu koordinuoti bendradarbiavimąbankų priežiūros srityje. Be to, komitetas yra tarptautinių konferencijųdėl bankų priežiūros organizatorius. 3) Pagalbos Rytų Europos šalims ir tarptautinėms organizacijomstarnyba – įsteigta 1990 m., teikia techninę pagalbą, koordinuoja mokymus,kuriuos organizuoja “Paryžiaus klubo” šalių centriniai bankai. 4) Mokėjimų ir atsiskaitymų sistemos komitetas – užsiima mokėjimų iratsiskaitymų įvairiose šalyse problemomis. 5) Kompiuterių ekspertų grupė – jos veiklos sritis – techninėinfrastruktūra, skirta “Paryžiaus klubo” šalių pagrindinei mokėjimųsistemai (telekomunikacijos, kompiuterinės sistemos). 6) Bankų ekonominių duomenų ekspertų grupė – užsiima duomenų bazėsapie bankų paslaugas kūrimu, pateikia statistinius duomenis, kontroliuojajų kokybę, apdoroja informacinę medžiagą ir dokumentų rinkinius, kuriųdalis skirta tik šalių narių bankams. Aukščiausias TAB organas – kasmetinis visuotinis akcininkųsusirinkimas. Jis nustato pagrindines bendradarbiavimo kryptis, skirstopajamas, keičia įstatus, sprendžia narystės ir kt.klausimus. Sprendžiamojobalso teisę turi tik centrinių bankų atstovai. Jų balsai skirstomiproporcingai kiekvieno nario akcijų skaičiui. Apie 16 proc akcijų turiprivatūs indėlininkai. Jie turi ir patariamojo balso teisę. TAB veiklai vadovauja 3 metams susirinkimo renkama 11 žmoniųadministracinė taryba. Jai vadovauja prezidentas ir viceprezidentas. TABprazidentas pirmininkauja akcininkų susirinkimui ir, jeigu delegatųnuomonės pasiskirsto po lygiai, turi sprendžiamojo balso teisę. Einamiesiems TAB reikalams vadovauja nuolatinė direktorių taryba. TABbūstinė – Bazelyje (Šveicarija).

REGIONINĖS INSTITUCIJOS

Prie svarbiausių regioninių bankų priskiriami 4 bankai, glaudžiaiberndradarbiaujantys su PB-u, t.p. Europos investicijų bankas (EIB).Regioninių bankų tikslas – sukurti alternatyvą PB-o grupei. Šie bankaiatlieka panašias funkcijas, tačiau atsižvelgdami į atitinkamo regionospecifiką. Seniausieji bankai šioje grupėje yra Tarpamerikinis plėtros bankas(TAPB) su būstine Vašingtone, pradėjęs savo veiklą 1960 m., Azijos plėtrosbankas (APB) su būstine Maniloje (Filipinai), Afrikos plėtros bankas (AfPB)su būstine Abidžane (Dramblio Kaulo Krantas), pradėjęs savo finansinesoperacijas 1966 m. ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) buvoįkurtas 1991 m, t.y.tuo metu, kai atsirado postkomunistinės valstybės,kurios ėmėsi pertvarkyti savo ekonomiką. Minėtų bankų nariai yra atitinkamųregionų šalys, taip pat grupė labiau išsivysčiusių valstyvių.

I. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)

Įkūrimo idėją iškėlė tuometinis Prancūzijos prezidentas FransuaMiteranas. Sutartis buvo pasirašyta 1990 05 29, ją pasirašė 39 valstybės,Europos investicijų bankas ir Europos ekonominė bendrija. Savo veikląpradėjo 1991 04 mėn. Dabartiniu metu banko narės yra 25 Vidurio ir RytųEuropos valstybė, NVS šalys ir 32 kitos valstybės, tarp kurių visos ESnarės. Aukščiausias banko organas – valdytojų taryba, kuri renka direktoriųtarybą – vykdomosios valdžios organą. Didžiausia banko dalininkė – JAV (10proc), po to seka Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, D.Britanija,Vidurio ir Rytų Europos šalys kartu turi 11 proc, Rusija – 4 proc. Pagrindiniai banko tikslai : – padėti Vidurio ir Rytų Europos valstybėms transformuoti savo ekonomiką; – bankas ypač remia struktūrines reformas, susijusias su demonopolitizavimu, decentralizavimu ir privatizavimu. Bankas daugiausia finansuoja šias sritis: 1) privatų sektorių; 2) valstybinių įmonių privatizavimą; 3) tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą; 4) finansų institucijų kūrimą ir stiprinimą; 5) pramonės restruktūrizavimą; 6) šiuolaikinės infrastruktūros kūrimą; 7) mažų ir vidutinių įmonių skatinimą; 8) ekologiją. Bankas gali finansuoti bei suteikti paskolas be atitinkamų šaliųvyriausybių garantijų. Jis teikia paskolas valiutomis 10-15 metų. Mažesnifinansiniai projektai yra įgyvendinami padedant finansiniams tarpininkamsper kredito linijas. Kai kuriais atvejais bankas gali teikti finansiniuspatarimus, techninę pagalbą, mokyti specialistus, jeigu tai padės pasiektinumatytus tikslus.

II. Europos investicijų bankas (EIB)

Įkurtas 1958 m. Romos sutarties pagrindu kaip nepriklausoma finasųinstitucija, priklausanti ES. EIB tikslas – palaikyti stabilią ES šalių plėtrą, suteikiant jomspaskolas ir investicinių priemonių realizavimo garantijas. Apie 90 procvisų banko paskolų naudojama ES viduje, likusioji dalis – už jos ribų. EIB ūkinės veiklos sritys: – infrastruktūra (vandentiekiai, energetika – gamybos ir energijos paskirstymas, alternatyvūs šaltiniai ir jų racionalus naudojimas); – pramonė; – žemės ūkis; – paslaugos. EIB aukščiausias valdymo organas – valdytojų taryba, susidedanti iškiekvienos valstybės narės atstovo – ministro. Ji nustato bendras kreditopolitikos kryptis, tvirtina banko balansą ir ataskaitas. Direktorių tarybą sudaro direktoriai, kuriuos skiria valstybės narės,ir direktorius, skiriamas ES Komisijos. Direktorių taryba užtikrina EIBdarbą, vadovaudamasi Romos sutarties nuostatais, banko įstatais irvaldytojų tarybos direktyvomis. Pagrindinis banko vykdomosios valdžios organas – valdybos komitetas.Jis sisideda iš pirmininko ir 6 pabaduotojų, kurie rengia nutarimus valdymoklausimais ir prižiūri, kaip jie vykdomi. EIB pramonės sritims suteikia paskolas 7-12 metų, o infrastruktūrai –iki 20 m. Suteikdamas paskolas, EIB reikalauja vyriausybės garantijų. III. Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos centrinių bankų sistema (ECBS) ECB – oficialiai pradėjo funkcionuoti 1988 06 01, o ECBS – 1999 0101. Pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos bankas yra Europoscentrinis bankas (ECB), kurio būstinė yra Frankfurte prie Maino(Vokietija). Jis turi juridinio asmens statusą ir koordinuoja nacionaliniųcentrinių bankų veiklą. Svarbiausi ECB valdymo organai – Aukščiausioji taryba, valdyba irgeneralinė taryba. 1) Aukščiausioji taryba – jos sudėtyje dirba 6 ECB valdybos nariai ir nacionalinių centrinių bankų, įeinančių į Europos centrinių bankų sistemą, vadovai (2000 m. Pr. Jų buvo 11). 2) Valdyba – susideda iš pirmininko, vicepirmininko ir 4 narių.Valdybos darbuotojai yra skiriami šalių narių vadovų arba premjerų siūlymu ir suderinus su E Parlamentu ir ECB aukščiausiąja taryba. Visų valdybos narių kadencija trunka 8 metus, be pratęsimo galimybės. 3) Į generalinę tarybą – įeina pirmininkas, vicepirmininkas, nacionalinių centrinių bankų vadovai. Generalinė Taryba yra patariamasis organas, padeda rinkti statistinę info, rengia ECB ataskaitas ir tvarko kai kuriuos ECB personalo reikalus. ECB svarbiausioji funkcija – nustatyti ES pinigų politiką. ECB Aukščiausioji taryba – įgaliota teikti atitinkamasrekomendacijas, formuojant ir realizuojant pinigų politiką ir ypač jųkiekybės klausimus, sprendžiant finalinius ir tarpinius pinigų politikostikslus, nustatant pagrndines palūkanų normas ir privalomus ECB rezervus,taip pat banknotų emisijos apimtis. ECB valdyba – yra šių rekomendacijų vykdytoja ir pateikia galutinesinstrukcijas nacionaliniams centriniams bankams. ECB turi teisę teikti banknotų emisijos leidinius. Euroemitentais galibūti nacionaliniai centriniai bankai ir ECB. ES šalys privalo garantuotisavo centriniams bankams atlikti šias funkcijas. Monetos gali būti kalamosvalstybėse narėse, suderinus kiekybinius emisijos klausimus su ECB. ECB yra įgaliotas leisti potvarkius, susijusius su pagrindinėmisužduotimis, skirtomis ECB, sprendimus igalaikėmis užduotimis realizuoti,taip pat rekomendacijas ir vertinimus, neturinčius visuotinės galios. ECB potvarkiai parastai yra bendri, įpareigojantys visas šalis nares,o sprendimai yra skiriami centriniams bankams, atliekantiems konkrečiąveiklą. ECB gali E Parlamento sutikimu atlikti patikėtas jam užduotis,susijusias su kredito ir kitų finansinių institucijų (išskyrusdraudimą)priežiūrą. Pagrindiniai ECB tikslai: – stabilių kainų išlaikymas; – bendros ES ekonominės politikos rėmimas; – valiutos rezervų kaupimas ir valdymas.

LIETUVOS IR TARPTAUTINIŲ FINANSŲ ORGANIZACIJŲ RYŠIAI

Su globalinėmis, taip pat su E regioninėmis finansinėmisinstitucijomis glaudžiai siejasi Lietuvos ekonominiai ir finansiniaiinteresai. Į TVF-ą ir PB-ą Lietuva įstojo 1992 m., o Tarptautiniųatsiskaitymų banko nare ji tapo dar 1931 m., turėjo savo akcijų ir auksoatsargų. Atkūrus Nepriklausomybę narystė jame atkurta 1992 m. Stambiausieji Lietuvos kreditoriai buvo ir tebėra TVF ir PB, kuriedar 1992 m.suteikė pirmąsias paskolas (atitinkamai 80 mln. Ir 58,8 mln. JAVdolerių). Iš viso fondas iki 2000 m.pab. yra paskolinęs Lietuvai daugiaukaip 349 mln.JAV dol, o PB – daugiau kaip 428 mln.JAV dol. Iš regioninių institucijų Lietuva daugiausia yra susijusi su Europosinvesticiniu banku ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku. Lietuvosryšiai su kitomis finansinėmis institucijomis žymiai silpnesni. Iš Lietuvą kredituojančių valstybių išsiskiria JAV (1991-2000 m. –783,3 mln.JAV dol.paskolų, toliau – Vokietija (426,7 mln) ir trečia –Japonija (262 mln. JAV dol.).

10. LR TARPTAUTINĖ PREKYBA IR VALIUTŲ RINKA

Viena iš aktualiausių užsienio prekybos problemų Lietuvoje yra neigiamasužsienio prekybos balansas. Tokiu būdu reikia: * plačiai taikyti visas įmanomas eksporto skatinimo ir rėmimo priemones * muitų ir kvotų pagalba riboti tų prekių įvežimą, kurias šalis gali pasigaminti pati * gerinti lietuviškų prekių kokybę ir pasiekti Europos Sąjungos standartus * sukurti vieningą informacinę sistemą apie prekybos sąlygas užsienio valstybių rinkose.

Pasaulinė prekybos organizacija (PPO)

Įkurta 1995 sausio 1 Urugvajaus raundo, vykusio 1986-1994, rezultate.Narėmis yra apie 140 valstybių. Būstinėje Ženevoje dirba apie 500 žmonių.PPO yra vienintelė tarptautine organizacija, besirūpinanti prekybos tarpšalių taisyklėmis. Ji remiasi sutartimis, kurias ji inicijavo ir kuriaspasirašė daugelis pasaulio valstybių. Šios sutartys sudaro teisinįpasaulinės prekybos pagrindą. Pagrindinis PPO tikslas yra sudaryti sąlygas kiek galima laisvesneiprekybai. Tai atliekama šalinant arba mažinant prekybos kliūtis,užtikrinant prekybos skaidrumą ir nuspėjamumą. FUNKCIJOS: – PPO sutarčių administravimas; – forumas prekybos deryboms; – prekybos ginčų sprendimas; – nacionalinių prekybos politikų monitoringas; – techninė pagalba ir apmokymai besivystančioms šalims; – bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. Pagrindiniai PPO principai: 1. Prekyba be diskriminavimo. Tai pasireiškia tuo, jog a) visos šalys tarpusavio prekyboje taiko didžiausio palankumo statusąir b) užsienio prekėms ir paslaugoms taiko tą patį nacionalinį režimąkaip ir savo šalyje pagamintoms. Didžiausio palankumo statusas reikalauja, jog jeigu šalis kokiai kitaišaliai suteikė palankesnes sąlygas, tai ji turi jas taikyti ir visomskitoms PPO narėms. Ankščiau šis principas buvo taikomas tik prekėms (GATT),o dabar ir paslaugoms (GATS) bei intelektualines nuosavybės (TRIPS). Tiesa,yra leidžiamos išimtys. Viena jų, tai teisė kurti laisvos prekybos zonas.Kita – tai teisė taikyti prekybos apribojimus prieš šalį, kuri taikonesąžiningas priemones. Paslaugose taip pat numatytos tam tikros išimtys.

Nacionalinis režimas reiškia, jog vietinėje rinkoje tiek savų gamintojų,tiek užsieniečių prekės ir paslaugos, kai jos perkirto sieną, turi būtitraktuojamos vienodai. Apmuitinimas tuo atveju nelaikomas nusižengimu. 2. Laisvėjanti prekyba, pasiekiama derybų metu. Laisvesnė prekybapasiekiama mažinant įvairius prekybos barjerus kaip muitai, kvotos,valiutos politika ir panašai. Nuo GATT įkūrimo pradžios 1947-48 metais, jaupravesti 8 derybų raundai. Iš pradžių jų tikslas buvo mažinti tarifus, betvėliau išsiplėtė ir į kitas sritis (paslaugas, intelektualinę nuosavybę).Industrinės valstybės liberalizuoja prekybą sparčiau nei besivystančios. 3. Prekybos sąlygų nuspėjamumas. Įmonės, investuotojai ir vyriausybėsturi būti tikri, jog prekyboje niekad staiga neatsiras kliūčių. Vis daugiauir daugiau prekybos sąlygų yra “pririšamos”. Prekybos sąlygų stabilumas irnuspėjamumas skatina investicijas ir prekybą, o tai veda prie naujų darbovietų sukūrimo ir pigesnių prekių vartotojams. Visos PPO narys prisiimaįsipareigojimus pririšdamos savo muitus, tai yra įsipareigodamos jų nekeltiaukščiau tam tikrų ribų. Urugvajaus raundo rezultate industrinės valstybėsįsipareigojo pririšti 99 procentus tarifų, o besivystančios 73. Žemės ūkyje100 procentų tarifų yra pririšta. Šalis gali pakeisti savo tarifų lubas,bet tik derybų metu ir kompensavus prekybos partneriams nuostolius. Kitasbūdas padidinti nuspėjamumą – tai apriboti kvotas ir kitus kiekybiniusapribojimus, kurie veda prie korupcijos ir nesąžiningos konkurencijos. Darvienas būdas – tai užtikrinti šalies prekybos taisyklių skaidrumą. Šalysturi pastoviai informuoti apie prekybos taisyklių pakeitimus, yra įkurtasprekybos politikos peržiūros mechanizmas. 4. Sudaromos palankesnės sąlygos konkurencijai šalinant nesąžiningusveiksnius, tokius kaip eksporto subsidijos ar dempingas (prekių pardavimaskainomis žemiau kaštų ar vidaus rinkos kainų). PPO taisyklės siekiaapibrėžti, kas yra sąžininga ir kas ne, ir kokias priemones šalys galitaikyti, kai su jomis vykdoma nesąžininga prekyba. Daugelis PPO sutarčiųyra skirtos sąžiningai konkurencijai užtikrinti. 5. Palankesnių prekybos sąlygų sudarymas besivystančioms šalims.Dauguma prekybos sutarčių numato įvairias lengvatas besivystančioms šalims.Urugvajaus raundas numatė joms pereinamuosius laikotarpius įsipareigojimamsįgyvendinti. Specialus statutas numatytas labiausiai atsilikusioms šalims.

Valiutų valdyba Lietuvoje

Į šalies centrinį banką, kaip į vieną iš svarbiausių valstybėsinstitucijų, ženkliai įtakojančių šalies makroekonomiką, dėmesys buvoatkreiptas jau pirmosiomis nepriklausomybės dienomis. Buvo pradėta plėtotišios institucijos veiklą, imta vykdyti tam tikrą pinigų politiką, naudotikai kuriuos klasikinio centrinio banko finansinius instrumentus. Kiekvėliau Lietuvos Respublikos centrinio banko – Lietuvos banko – veikla buvoapribota: įvestas valiutų valdybos modelis. Dėl šio modelio atsiradimoLietuvos monetarinėje sistemoje buvo plačiai diskutuojama tiek priešįvedant, tiek įvedus šį modelį, tiek ir dabar – siekiant šio modelioatsisakyti. Valiutų valdybos modelio esmė Valiutų valdybos modelis (VVM) gali būti apibūdintas kaip monetarinisrežimas, kuris remiasi įstatymiškai įteisintu įsipareigojimu visą įapyvartą išleidžiamą vietinę valiutą padengti konvertuojamos užsieniovaliutos atsargomis. Emituojamoji vietinė valiuta bet kuriuo momentufiksuotu kursu gali būti visiškai konvertuojama į rezervinę valiutą.Rezervinė valiuta – tai konvertuojamoji užsienio valiuta, pasirinktatikintis jos vertės stabilumo. Šalis, kurios valiuta pasirinkta kaiprezervinė, vadinama rezervine šalimi. Kartais VVM vadinamas valiutų valdyba arba valiutų taryba. Tai yrasinonimai VVM, o be to, taip kartais vadinama, nes kai kuriose valstybėse,kuriose šis monetarinis režimas funkcionuoja, realiai egzistuoja iš keliųasmenų sudaryta direktorių taryba, kuri ir yra atsakinga už vietinėsvaliutos emisiją, visiškai padengtą rezervine valiuta, ir už fiksuoto kursosu rezervine valiuta palaikymą. Tipinis valiutų valdybos modelis reikalauja, kad išleidžiama įapyvartą vietinė valiuta būtų 100 procentų arba net daugiau padengtavaliutos atsargomis. Emituojamos nacionalinės valiutos padengimo bazėskirtingose šalyse yra nevienoda. Daugelyje VVM įsivedusių šalių fiksuotasnacionalinės valiutos keitimo kursas į rezervinę valiutą paprastai būnanustatomas paties įstatymo. Išimtinė kurso nustatymo tvarka taikomaLietuvoje, kur Lietuvos bankas suderinęs su Vyriausybe, gali keisti tiekbazinę valiutą, tiek oficialų nacionalinės valiutos kursą, esantnepaprastoms ekonominėms aplinkybėms. Įvedus VVM, žymiai apribojamoscentrinio banko teisės bei funkcijos, kitaip grindžiama pinigų emisija,pasikeičia monetarinės politikos vykdymas bei tikslai. Pagrindiniai VVM ir centrinio banko skirtumai 1) Valiutų valdyba paprastai leidžia tik banknotus ir monetas, ocentrinis bankas emituoja dar ir indėlius. 2) Esant VVM, turi būti griežtai palaikomas vietinės valiutosfiksuotas kursas su rezervine valiuta. 3) VVM atveju, visa emituojamoji nacionalinė valiuta 100 procentų arbadaugiau turi būti padengta konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis,kurios sudaromos iš mažai rizikingų, palūkanas duodančių vertybiniųpopierių bei kitų aktyvų, apmokamų rezervine valiuta. 4) Egzistuojant VVM, nacionalinė valiuta nustatytu fiksuotu kursu beapribojimų keičiama į rezervinę valiutą ir atvirkščiai. Klasikiniocentrinio banko išleista valiuta gali būti konvertuojama tiek ir neribotai,tiek ir ribotai. 5) Monetarinė politika, funkcionuojant VVM, yra griežtai reglamentuotataisyklėmis. Jokia diskretinė monetarinė politika negalima, pinigų kiekioapyvartoje pokyčiai priklauso tik nuo užsienio valiutos srautų iš užsienioir atvirkščiai. Centrinis bankas vykdo diskretinę monetarinę politiką,darydamas įtaką pinigų emisijai. Centrinis bankas, reguliuodamas pinigųemisiją, siekia įtakoti tokius valstybės makroekonominius rodiklius, kaipinfliacijos tempus, ekonominį augimą, nedarbo lygį, pinigų rinkos palūkanųnormas. Taip centrinis bankas ženkliai prisideda prie valstybės ekonominėsplėtros, kas jam visiškai uždraudžiama VVM atveju. 6) Esant VVM, centrinis bankas netenka paskutiniojo skolintojofunkcijos. Šis VVM aspektas VVM šalininkų grindžiamas tuo, kad komerciniaibankai turi patys rūpintis savo finansine padėtimi ir nelaukti pagalbos iššalies. 7) Valiutų valdyba nekontroliuoja komercinių bankų, šią funkcijąpaprastai atlieka Finansų ministerija. Tačiau funkcionuojant VVM, yra vistiek reikalinga griežta kredito sistemos priežiūra ir kontrolė. Klasikiniocentrinio banko funkcionavimo atveju, komerciniai bankai būnakontroliuojami centrinio banko, reguliariai būna peržiūrima jų aktyvų beikapitalo struktūra, stebimi likvidumo, kapitalo pakankamumo rodikliai,nustatomos jų veiklą reglamentuojančios taisyklės, kas mažina komerciniųbankų bankrotų tikimybę, užtikrina stabilesnę bankų sistemą bei didesnįvisuomenės pasitikėjimą ja.Valiutų valdyba negali finansuoti vietinės Vyriausybės išlaidų, kas VVMšalininkų teigimu, apsaugo centrinį banką nuo politinio bei kitokiospaudimo. Be šių minėtųjų VVM ir centrinio banko pagrindinių skirtumų darpaprastai VVM šalininkų būna iškeliami tokie valiutų valdybos privalumai,kaip “skaidri” veikla, veikla apsaugota nuo politinio spaudimo, didelispatikimumas, negalėjimas sąlygoti infliacijos. Nevienareikšmiškaivertinamas VVM iš vienos pusės yra paprastas monetarinis režimasreikalaujantis visus į apyvartą išleidžiamus nacionalinius pinigus padengtikonvertuojamos užsienio valiutos atsargomis, o emituojamąją vietinę valiutąfiksuotu kursu neribotai konvertuoti į rezervinę valiutą. Tačiau iš kitospusės šis modelis apriboja centrinio banko teises vykdyti diskretinęmonetarinę politiką bei kontroliuoti komercinius bankus. Pagrindiniai VVM Centrinio banko ypatumai: – negalima įtakoti palūkanų normos, – jis negali būti kaip paskutinis likvidumo šaltinis; – negali kredituoti valstybės. Valiutų valdybos privalumai: – Neutralizuojama politikų įtaka; – Pinigų politika tampa aiški, suprantama; – Ekonomine prasme fiksuotas valiutos kursas stiprina pasitikėjimą,užtikrinamos ilgalaikės užsienio investicijos. Valdžia negali įtakotipalūkanų normos; – Infliacijos ir palūkanų normos sumažėjimas iki bazinės valiutosnormos lygio; – TVF palankumas. Didžiausias VVM trūkumas yra tas, kad išnyksta pinigų politika, kuriyra labai svarbus įrankis veikiantis mokėjimų balansą. Šiam tikslui beliekanaudoti tik fiskalinę politiką. Lietuvos banko veikla įvedus valiutų valdybos modelį Per kelerius nepriklausomybės melus įvyko gana daug mūsų valstybeisvarbių įvykių, susijusių su finansų ir kredito sistema. Pirmiausia buvostengiamasi sukurti savarankišką finansų ir kredito sistemą, daug pastangųbuvo dedama nacionalinės valiutos – lito – įvedimui, buvo stengiamasi kurtistabiliai ir patikimai funkcionuojančią bankinę sistemą, buvo atkuriamasLietuvos bankas klasikinio centrinio banko pavyzdžiu. Apie VVM įvedimą Lietuvos monetarinėje sistemoje buvo pradėtadiskutuoti 1993m. pabaigoje. VVM šalininkų nuomone, būtent VVM, o neklasikinis centrinis bankas, galėjo: 1. Garantuoti lito kurso pastovumą palyginus su laisvaikonvertuojamomis valiutomis; 2. Padėti įveikti kainų kilimą; šį tikslą pasiekti turėjo padėtipinigų politika, pagrįsta automatine pinigų emisija; 3. Skatinti eksportuotojus greičiau pertvarkyti gamybą. Psichologiniai šio modelio teikiami efektai: 1. Apriboti Lietuvos banko vykdomą pinigų politiką nuo įvairiųinteresų grupių įtakos; 2. Garantuoti visuomenės, vietinių bei užsienio investuotojųpasitikėjimą fiksuoto valiutos kurso režimo pastovumu; 3. Garantuoti patenkinamą Lietuvos banko veiklą. Taip 1994 m. pavasarį Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodė VVM.Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir TVF pasirašytą ekonominėspolitikos memorandumą 1994 m. spalio 1 d. – 1997 m. rugsėjo 30 d.laikotarpiui, Lietuvai buvo pasiūlytas specialus pinigų politikos režimas,orientuotas į lito stabilumą, tačiau gerokai susiaurinęs Lietuvos bankoveiklą. VVM buvo įteisintas 1994 m. kovo 17 d. priimtu Lito patikimumoįstatymu, kuris įsigaliojo nuo tų pačių metų balandžio 1 d. Šio įstatymo 1ir 2 straipsniais buvo įteisintos automatinės pinigų emisijos, kitaiptariant, valiutų valdybos modelis. Įstatyme skelbiama, kad “Lietuvos bankoišleisti į apyvartą litai yra visiškai padengti aukso atsargomis irLietuvos banko konvertuojamos užsienio valiutos rezervu… Oficialus litokursas nustatomas pasirinktos bazinės valiutos atžvilgiu. Bazinė valiutą iroficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su LietuvosRespublikos Vyriausybe” Bazine valiuta buvo pasirinktas JAV doleris irnustatytas fiksuotas keitimo santykis 4:1 (4 litai už 1 JAV dolerį). Įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui, Lietuvos bankas neteko daugelioklasikinio centrinio banko funkcijų, o svarbiausia centrinio banko funkcija– emituoti pinigus ir reguliuoti jų pasiūlą buvo apribota nacionalinėsvaliutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijomis. Įsigaliojęs VVM nebuvo toks griežtas, kokio reikalavo šio modeliošalininkai. Lietuvos bankas išsaugojo kelis klasikinio centrinio bankofunkcionavimo principus: 1) Iš komercinių bankų ir toliau buvo reikalaujama laikytiprivalomąsias atsargas Lietuvos banke; 2) Lietuvos bankas turėjo teisę teikti labai riboto dydžio likvidumopaskolas komerciniams bankams, taigi vykdyti paskutinio likvidumo šaltiniofunkciją; 3) Bankų priežiūros struktūrinis padalinys nebuvo atskirtas nuoLietuvos banko. Šie Lietuvos banko funkcionavimo aspektai leido jam veikti kieklanksčiau, o tai savo ruožtu leido tinkamiau reaguoti į šalies ekonomineskrizes, o ypač į 1995 m. pabaigos – 1996 m. pradžios bankų krizę. Taigi1994 m. Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodęs VVM buvo įvestas tikintistam tikro monetarinio stabilumo – norint garantuoti nacionalinės valiutoskurso bei kainų lygio pastovumą, o taip pat siekiant užtikrinti kuoneutralesnę Lietuvos banko veiklą. Lietuvos banko veikla buvo gerokaiapribota, susiaurintos šios institucijos teisės vykdant monetarinę politikąbei užsiimant bankinės sistemos priežiūra ir kontrole. Įvedus VVM, Lietuvos banko veikla buvo smarkiai apribota. Šiaiinstitucijai buvo pavesta atlikinėti tik kelias funkcijas: Lietuvos bankas privalėjo garantuoti laisvą litų keitimą LietuvosRespublikos teritorijoje į bazinę valiutą pagal oficialų fiksuotą litokursą ir atvirkščiai; Lietuvos bankui buvo pavesta valdyti oficialiąsias atsargas; tiesa,centrinis bankas turėjo sprendimų laisvę tik investuojant atsargas, nespačių atsargų apimtys priklausė nuo užsienio valiutos srautų; Lietuvos bankas turėjo užsiimti finansinių institucijų veiklospriežiūra; ši Lietuvos banko funkcija apsiribojo finansinių institucijųlicencijavimu bei formalia juridinių aktų laikymosi kontrole. Lietuvos bankas neteko galimybės: – Monetarinėmis priemonėmis įtakoti pinigų emisijos dydį; – Atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją; – Būti finansiniu agentu Vyriausybei; – Reguliuoti užsienio valiutų srautų įtaką pinigų pasiūlai. VVM neleido Lietuvos bankui efektyviai veikti monetarinės politikosvykdymo bei plėtojimo, kredito sistemos priežiūros bei kontrolės srityse.Todėl Lietuvos bankas kartais privalėjo nesilaikyti griežtų VVM principų, ostengtis įtakoti minėtąsias ūkio sferas, atsižvelgdamas į realiasekonomines aplinkybes. 1) Infliacijos tempų mažinimas bei negalėjimas sąlygoti infliacijosbuvo minimas, kaip vienas didžiausių VVM privalumų. Pats VVM gali sukurtiinfliacinius arba defliacinius procesus. Dar daugiau, šie procesai yranekontroliuojami, nes abiem atvejais centrinis bankas, sukaustytas VVM,negali paveikti pinigų pasiūlos, o kartu ir infliacinių bei deinfliaciniųprocesų. Įtakoti šiuos procesus tada gali tik Vyriausybė, pasitelkdama įpagalbą stiprią fiskalinę politiką, tačiau tai paprastai būna sunkiaipasiekiama, nes ekonomiškai besivystančios šalys, kurios daugiausia irnaudoja VVM, labai dažnai susiduria su biudžeto subalansavimo problema. Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodęs VVM įgalino atsirasti tamtikram nesuderinamumui tarp pinigų emisijos ir realios ūkio plėtros. Jisneleido vykdyti pinigų emisijos, atsižvelgiant į kintančias ekonominessąlygas, realią ūkio veiklą, o taip pat jis neužtikrino infliacijosnesąlygojimo, kainų lygio kontroliuojamumo bei monetarinio stabilumo. 2) Kitas VVM įvedimo tikslas – geresnės eksportuotojų situacijosužtikrinimas. Žinoma, įvedus fiksuota lito kursą, eksportuotojams buvolengviau organizuoti savo verslą, planuoti pajamas bei išlaidas. Tačiauįvedus VVM, infliacijos tempai nebuvo visai minimizuoti. Tai reiškė, kadlito kursas JAV dolerio atžvilgiu nesikeitė, tačiau gamintojų veikloskaštai didėjo: augo darbo užmokesčio, nuomos bei kitos sąnaudos. Taposunkiau eksportuoti bei konkuruoti su užsienio gamintojais. Be to, taipbuvo sudaromos palankios sąlygos importui. Šitaip apsunkinant veikląįmonių, gaminančių produkciją vietinei rinkai. Taigi ir šie VVM šalininkųlūkesčiai, susiję su eksportuotojų veikla, ne visai išsipildė. Be šių išvardintų VVM duodamų efektų, susijusių su šio monetariniorežimo įvedimo tikslais, yra ir dar keletas ūkio sferų, kurias paveikė šipinigų sistema. Vienas iš tokių minėtinų momentų yra tas, kad egzistuojant VVM,Lietuva, pati stokojanti kreditinių išteklių, yra priversta kredituotiVakarų valstybes. Mat Lietuvos banko sudaromos užsienio valiutos atsargosturi būti saugomos Vakarų centriniuose bankuose. Lietuvos bankas, įsigaliojus VVM, negalėjo kredituoti Vyriausybės. Taididino centrinio banko neutralumą ir nepolitizuotumą, tačiau be jauaukščiau minėtų šios VVM savybės trūkumų, įvedus šį monetarinį režimą,pinigų politikos ir pinigų rinkos palūkanų reguliavimo funkciją perėmėVyriausybė, platindama savo VVP. Tokiu būdu įvestasis VVM didžiąja dalimineišpildė šio monetarinio režimo šalininkų lūkesčių. Buvo pasiekta tikkelių teigiamų rezultatų. Iš tiesų buvo užtikrintas visiškas litokeičiamumas fiksuotu kursu į JAV dolerį, kas tam tikru laikotarpiu kėlėvisuomenės pasitikėjimą nacionaline valiuta. Buvo garantuota visainepriklausoma Lietuvos banko veikla. Tad jei buvo įgyvendinti, tai tikpsichologiniai tikslai. Ekonominiai tikslai, susiję su kainų lygio beinacionalinės valiutos stabilumo palaikymu, geresne eksportuotojų padėtimi,nebuvo pilnai įgyvendinti. Valiutų valdybos modelio panaikinimas Lietuvos monetarinės politikos permainų nuotaikos ėmė rastis 1996 metųpabaigoje. Ėmus plačiau diskutuoti apie VVM demontavimą, Lietuvos bankasnutarė oficialiai išreikšti nuomonę šiuo klausimu bei parengti pinigųpolitikos programą, detaliai apibrėžusią, koks VVM veikė Lietuvoje, koksbuvo šio monetarinio režimo poveikis visai finansų ir kredito sistemai,kaip buvo apribotos Lietuvos banko teisės bei funkcijos, o svarbiausia,kokiu keliu ir kodėl bus siekiama atsisakyti VVM, kokie bus keliamiilgalaikiai bei trumpalaikiai centrinio banko tikslai. Galima būtų išskirti kelias pagrindines šioje programoje iškeltaspriežastis, dėl kurių buvo numatyta palaipsniui atsisakyti VVM: 1) VVM neleidžia Lietuvos bankui siekti Lietuvos banko įstatymesuformuluoto tikslo – Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo; 2) VVM trukdo racionaliai plėtoti šalies ūkį; 3) VVM stabdo Lietuvos finansinę integraciją į Europos Sąjungą (ES)bei Europos Pinigų Sąjungą (EPS), nes: – Lietuvos bankas negali veikti kaip klasikinis centrinis bankas, otai trukdo aktyviau dalyvauti ES pinigų politikos procese; – Lietuvos lito, susieto su JAV doleriu, kursas pastebimai svyruoja,palyginti su ES valiutomis, todėl litas nėra stabilus Vokietijos markės arEuro atžvilgiu, o šalių-kandidačių į LPS nacionalinių valiutų kursas bentdvejus metus turi būti palyginti stabilus nustatytų paritetų atžvilgiu. Šalims, kuriose veikia VVM, siekiančioms integruotis į EPS, egzistuojadvi šių tikslų įgyvendinimo alternatyvos: 1. Atsisakyti VVM, o iki įstojimo į EPS siekti suderinti savo pinigųpolitikos priemones su Vakarų Europoje taikomomis priemonėmis; 2. Nepanaikinti VVM iki pat įstojimo į EPS ir pakeisti vieną ribotosavarankiškumo pinigų sistemą kita. Dėl dabartinio lito susiejimo su ne ES valiuta bei dėl prioritetųatidavimo centriniam bankui, o ne VVM, Lietuvos Respublikos Vyriausybė irLietuvos bankas pasirinko pirmąją alternatyvą, kas reiškia, kad VVM turibūti palaipsniui atsisakyta. Programa numato, jog ir toliau bus laikomasifiksuoto lito kurso. Pastebima, kad fiksuotas lito kursas yra visaiįmanomas ir be VVM, nors pats VVM be fiksuoto vietinės valiutos kurso nėragalimas. Pagal naujai parengtą Lietuvos banko įstatymą, centrinis bankasturėtų ateityje orientuotis į kainų stabilumą. VVM atsisakymas yra sudėtingas ir lėtas procesas. Jo metu bet kokieneapgalvoti žingsniai gali sukelti nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Tuotikslu buvo nustatyti trys Lietuvos banko pinigų politikos įgyvendinimoetapai. Pirmasis etapas, vis dar egzistuojant VVM, jau prasidėjo 1997m.pradžioje. Pagal programą šiame etape turėjo būti atlikti parengiamiejiLietuvos banko pinigų politikos formavimo darbai. Buvo numatyta pradėtitaikyti naujas pinigų politikos priemones (VVP atpirkimo (repo) sandoriai,atvirkštiniai atpirkimo sandoriai). Pabrėžtina, kad šiame etape naujomispinigų politikos priemonėmis buvo siekiama efektyviau reguliuoti bankųsistemos likvidumų, vengiant sutrikimų atsiskaitymo sistemose, o be to,buvo norima, dar nepanaikinus Lito patikimumo įstatymo galiojimo, pradėtivykdyti diskretinę pinigų politiką. Antrajame etape, bus siekiama galutinai pereiti prie diskretiškaireguliuojamos pinigų emisijos, prieš tai pakeitus ir papildžius Litopatikimumo įstatymą. Reformuojant VVM, išliks fiksuotas lito kursas JAVdolerio atžvilgiu, kaip pasitikėjimo pinigų politika garantas. Svarbu irtai, kad tiek šiame, tiek ir kituose etapuose išliks šimtaprocentinisnacionalinės valiutos padengimas Lietuvos banko aktyvais. Trečiajame etape, kai finansų ir valiutų rinka taps palyginti stabili,o infliacija keletą mėnesių iš eilės neviršys 0,8-1,0 procento per mėnesįbūtų galima įgyvendinti laipsnišką valiutos kurso perorientavimo politiką.Litą būtų tikslinga susieti su ES valiutomis. Tokiu būdu Lietuvos bankas, taikydamasis pinigų politikos programoje1997-1999 metams nustatytų tikslų bei orientyrų, palaipsniui atsisakys VVM,sieks įvaldyti įvairius pinigų politikos instrumentus, pereis priediskretiškai vykdomos monetarinės politikos, taigi taps klasikiniucentriniu banku. Be to, atsižvelgdamas į Lietuvos integracinius procesus įVakarų ekonomines struktūras bei procesus, vykstančius ES ir EPS, sieksvykdyti lito kurso perorientavimo politiką. Lietuvos banko atliekamų operacijų – atpirkimo sandorių, indėliųaukcionų, vienos nakties paskolų – įvedimas buvo svarbus ne tik kaipbankinės sistemos likvidumo reguliavimo priemonių įdiegimo pradžia, bet irkaip vienas iš žingsnių pradedant plėtoti diskretinę pinigų politiką beipalaipsniui atsisakyti VVM. Lietuvos bankas, pradėjęs vykdyti aprašytąsiasoperacijas, palaipsniui ėmė atsisakyti automatinės pinigų emisijos principo– pagrindinio VVM principo. Tai reiškė diskretinės Lietuvos banko pinigųpolitikos pradžią. Nutarus palaipsniui atsisakyti VVM, buvo pradėtas atsargus, viešaivykdomas šio tikslo įgyvendinimo procesas. Konkrečiai suformulavus šioproceso priežastis, vykdymo tvarka, užsibrėžus tikslus, buvo imtasi pirmųjųLietuvos banko pinigų politikos parengiamųjų darbų. Tai buvo pirmiejižingsniai, įgalinę atsisakyti VVM veikimo principų, pereiti priediskretiškai vykdomos pinigų politikos vykdymo bei klasikinio centriniobanko funkcionavimo. Dera pastebėti, kad tuo Lietuvos bankas, o kartu irvisa Lietuvos valstybė, įgavo daugiau laisvės ir iniciatyvos, plėtojantšalies pinigų politiką bei prisidedant prie Lietuvos nacionalinio ūkiovystymo ir augimo.

———————–E

Paklausa

E0 – pasaulinė pasiūla iki tarifo

Pasiūla

E1 – pasaulinė pasiūla taikant tarifą

P1+t

P, Kaina

Q, Prekės kiekis

1000

330

300

P, Kaina

Paklausa

Pasaulinė kaina

Kaina su muitais

Q, Prekės kiekis

Pasiūla

Paklausa

E0 – pasaulinė pasiūla iki tarifo

Pasiūla

E1 – pasaulinė pasiūla taikant tarifą

P1+t

P, Kaina

Q, Prekės kiekis

PV=80

kaštai=220

PV=110

kaštai=220

PV=99

kaštai=220

k驡慴㵩ㄱ഍഍aštai=11