Tarptautinė ekonomika

TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA, PRIELAIDOS, KRYPTYS IR PRIEMONĖS

Tarptautinė ekonomika – ekonomikos sritis, nagrinėjanti atskirų šalių ekonomikų tarpusavio santykius, traktuodama kiekvieną šalį kaip atskirą ekonominį vienetą.

TE nagrinėja tarptautinių ekonominių santykių teorinius pagrindus, aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptautines finansų problemas, ekonomikos bei politikos tarpusavio sąveiką moderniajame pasaulyje.

Tarptautinės prekybos esmė ir svarbiausios egzistavimo priežastys

Šiuo metu visos valstybės, neatsižvelgiant į jų dydį, ekonominę padėtį, technologinį išsivystymą bei kitas daugiau ar mažiau svarbias charakteristikas, yra pasaulinio ūkio dalis. Pastarasis suvokiamas kaip technologinių, ekonominių, informacinių, ekologinių, kultūrinių, geografinių ir panašių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis prieš daugelį metų ir tai visų pirma vyko tarptautinių mainų, o vėliau prekybos dėka. Pradžioje tai buvo tik tam tikros žmonių grupės pragyvenimo šaltinis bei kai kurių vartotojų norų tenkinimo šaltinis. Ilgainiui tarptautinė prekyba išsivystė iki globaliai ir masiškai paplitusio reiškinio, kuris tiesiogiai bei labai stipriai veikia kiekvienos valstybės gerovę.

Šiuolaikinė TP – tai neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis. Viena su kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Kas gi sudaro prekybos tarp šalių ekonominį pagrindą?

TP pagrindas yra mainai ir specializacija. Taigi, TP yr apriemonė, padedanti šalims vystyti specializaciją, didinti savo išteklių našumą ir taip plėsti bendrą gamybos apimtį.

TP – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykdomas įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.

Šiam procesui būdingi 2 pagr.bruožai:

1) jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių – todėl prekyba, vykdoma už valstybės sienų tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu;

2) naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais.

TP ekonominės prielaidos:

1) Gamybos sąlygų skirtingumas – skiriasi gamtinės, klimatinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, todėl gaminamos prekės ar teikiamos paslaugos labai skirtingos.

2) Skirtingi gamybos našumo lygiai – kiekviena šalis, naudodama pažangesnę technologiją, specializuojasi gaminti tai, kas jai sekasi geriau. Gamybos kaštai įvairiose šalyse skirtingi (skiriasi darbo jėga, transportavimo, gamybos išlaidos, technologija ir pan.)

Minėtos prielaidos lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas pasulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.

Tačiau ekonominis efektyvumas, kurį pasiekia įvairios šalys, gamindamos atskiras prekes, laikui bėgant keičiasi. Vystantis atskirų šalių ūkiams, gali keistis darbo jėgos kokybė ir kiekybė, kapitalo apimtis ir sudėtis, sukuriamos naujos technologijos, gali keistis netgi žemės ir gamtinių išteklių kokybė ir kiekybė.

3) Skonių, polinkių, prioritetų įvairovė – dėl šios aplinkybės, net jei ir visose pasaulio šalyse gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos, šalys siektų prekiauti.

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų:

eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją).

Pasaulinėje rinkoje yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Jei viena šalis eksportuoja, tai kita importuoja, ir tie prekių judėjimai (iš” (į”

šalį tarpusavyje pasauliniu mastu susilygina. Tačiau šaliai nepavyktų eksportuoti prekių nė už 1 litą, jei nebūtų kažkur vartotojų, dėl vienų ar kitų priežasčių norinčių tą prekę įsigyti.

TP poveikis gamybai, vartojimui ir gerovei dažniausiai priklauso nuo pasaulinių kainų santykio. Todėl ekonomistai didelę reikšmę skiria prekybos sąlygoms.

Užsienio prekybos nauda valstybei įvertinama prekybos sąlygų (T)

rodikliu, kuris rodo valstybės eksporto (Px) ir importo (Pm) kainų santykį:

T=Px / Pm

Šio rodiklio didėjimas rodo užsienio prekybos sąlygų gerėjimą ir kartu patiriamą naudą iš užsienio prekybos bei šalies gyventojų gyvenimo lygio kilimą, o jo mažėjimas – prekybos sąlygų blogėjimą ir gyvenimo lygio kitimo tendencijas.

TP nauda.

Ekonominę naudą sąlygoja specializacija. Vyraujant specializacijai, galima užtikrinti didesnę prekių gamybos apimtį.

Specializacija ir prekyba sąlygoja aukštesnius veiklos rezultatus bei efektyvumą. Tai lemia 4 prielaidos:

1) konkurencijos didėjimas;

2) pagamintų produktų gausa ir įvairovė;

3) masto ekonomija (vidutinių gamybos kaštų sumažėjimas, sąlygojamas gamybos apimties augimo);

4) lyginamasis pranašumas (šalis turi lyginamąjį pranašumą gaminant kurią nors prekę ar teikiamą paslaugą, jei gali ją pagaminti sąlygiškai pigiau, t.y. patirdama mažesnius alternatyviuosius kaštus negu jos prekybiai partneriai).

Užsienio prekyba yra būtina rinkos ekonomikos sąlygomis. Valstybinis ekonominis bendradarbiavimas įgalina toliau kelti gamybos technologijų lygį įmonėse. Šiandieną be užsienio prekybos plėtros neįmanoma pasaulinė ekonomikos raida. Nebus užsienio prekybos – sužlugs visų valstybių ekonomikos pagrindai.

Užsienio prekyba daro tiesioginę įtaką šalies vidinei rinkai: aktyvėja konkurencija, nes atsiranda pajėgus konkurentas iš užsienio. Taigi, užsienio prekyba pertvarko natūralią vidaus rinkoje veikiančią monopoliją į natūralią oligopoliją. Padidėjusi konkurencija skatina mažinti gamybos kaštus bei kainą, o tai naudinga šalies vartotojams. Be to, gali atsirasti ir kitokių naudingumų, jeigu vietiniai gamintojai būtų priversti konkuruoti ne kainomis, o prekės kokybe, dizainu ir pan.

Užsienio prekyba šalies gyventojams sudaro sąlygas nusipirkti kitose šalyse pagamintų retų gaminių, vaisių ir pan. Kartais, esant mažam poreikiui, kai kurių prekių neapsimoka gaminti, o ekonomiškai tikslingiau atsivežti iš svetur. Taigi, užsienio prekyba leidžia šalims gauti tam tikrų prekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti arba sudaro sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo šalies tiekėjų.

Panaikinus muito barjerus tarp Europos Sąjungos šalių, kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo prekes bet kurioje šalyje, priklausančioje Europos Sąjungai. Tai leidžia padidinti gamybos apimtis, mažina gamybos kaštus ir sudaro sąlygas pardavinėti prekes mažesnėmis kainomis. Užsienio prekyba skatina koncentruotai gaminti tokias prekes, kurios turi absoliutų pranašumą, o prekės, neturinčios absoliutaus gamybos pranašumo perduoti kitoms valstybėms. Tačiau kartais specializaciją lemia ir lyginamasis pranašumas. Tokiu atveju tikslinga kiekvienoje šalyje apskaičiuoti gaminio alternatyviuosius kaštus.

Taigi galima daryti išvadą, jog bet kuri šalis, nevykdanti užsienio prekybos ir viską gaminanti pati bei neišvengiamai ko nors atsisakanti, tikrai patiria didelius nuostolius. Tarptautinės prekybos dėka visą laiką esantys riboti gamtos, darbo bei kiti gamybos veiksnių ištekliai yra paskirstomi kiek galima efektyviau, ko pasekoje pasiekiama efektyvesnė gamyba ir padidinamas darbo našumas.

Prekyba ir karas yra dvi seniausios tarptautinių santykių formos. Iš prekybos gaunamos pajamos ir mokesčiai ištisus šimtmečius buvo svarbiausias šalies elito ir aukščiausios valdžios turto šaltinis. Tarp galingų pasaulio valstybių vyko nuolatinės kovos dėl Amerikos, Azijos ir Vidurinių Rytų prekybos maršrutų kontrolės.

Tarptautinės prekybos reikšmę nusako šie aspektai:

1. Iš šalies išvežamos vidaus rinkoje perteklinės ir įvežamos prekės, kurių šalis negali pati pasigaminti;

2. Šalyje gaminamos ir išvežamos absoliutų ar lyginamąjį pranašumą turinčios prekės ir tokiu būdu pasisavinamas prekybinis pelnas;

3. Užsienio prekybos dėka plinta pažangios technologijos, padedančios kelti nacionalinio ūkio veiklos efektyvumą;

4. Šalies prekių ir paslaugų vartotojai įgyja didesnę galimybę rinktis ir geriau tenkina savo poreikius;

5. Vystomos eksportą gaminančios ūkio šakos, mažinamos darbo ir kapitalo sąnaudos išvežamoms prekėms gaminti.

Prekyba daro ir kitą, labiau ginčytiną poveikį visuomenės vertybėms, idėjoms ir elgesio normoms. Taip ekonominio nacionalizmo šalininkai prekių įvežimą (importą) dažnai vertina neigiamai. Jų nuomone, prekyba nepaiso tradicijų ir papročių, ugdo materializmą ir troškimą vartoti atvežtines prekes, žalingas šalies gyventojams. Kai kurie kritikai įžvelgia užsienio prekyboje imperialistinės ekonominės, politinės ir kultūrinės ekspansijos galimybes.

Įvairios nuomonės apie tarptautinę prekybą neužgožia svarbiausios minties, kad prekių mainai padeda jų dalyviams sparčiau vystyti tautos ūkį, sudaro sąlygas ekonominiam ir socialiniam atsilikimui įveikti. Tokios nuomonės buvo D. Ricardo, o vėliau amerikiečių ekonomistai V.Stlper,

P.Samuelson, švedai E.Hechsher, B.Ohlin ir kiti ekonominio liberalizavimo atstovai.

Spartų pasaulinės prekybos augimą lėmė šie veiksniai:

* tarptautinė darbo pasidalijimo plėtotė;

* mokslinė techninė pažanga reikalauja greito pagrindinio kapitalo atnaujinimo ir naujų technologijų;

* aktyvi transnacionalinių ir daugianacionalinių korporacijų veikla;

* tarptautinės prekybos liberalizavimas;

* ekonominės integracijos stiprėjimas.

Tarptautinė prekyba 20 a. antroje pusėje plito labai sparčiais tempais. 1950-1994 m. ji išaugo 14 kartų. Kai kada tarptautinė prekyba netgi sumažėdavo. Taip atsitikdavo ekonominių krizių arba karinių konfliktų metu. Netolygus ekonominis ir politinis atskirų valstybių vystymasis sąlygoja ir pasaulinės prekybos lyderių kaitą. Stambiausieji pasaulio eksportuotojai: JAV, Vokietija, Japonija, Prancūzija, D. Britanija,

Italija, Kanada, Honkongas, Olandija ir kitos.

Tarptautinės prekybos efektyvumas daugeliu atvejų priklauso nuo jos rinkos tyrimo rezultatų, todėl pirmiausia reikėtų susipažinti su tarptautinėmis prekybos taisyklėmis ir normomis, pasirinkti pelningą rinką, susirinkti duomenis apie konkretaus regiono produkcijos pasiūlą ir paklausą, išsiaiškinti gamintojus ir jų gamybos ypatumus, finansinę būklę ir pan.

Tarptautinė prekyba ir mokėjimų balansas

Šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines sritis:

– prekybą prekėmis – prekių srautas apima materialinių gėrybių importą ir eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą;

– paslaugų judėjimą – paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių transportavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.;

– kapitalo judėjimą – kapitalo srautas apima skolinimų ir įsipareigojimų užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos, vertybinių popierių, nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.);

-mokėjimus – į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas per bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui.

Šio srauto pagrindas yra įvykę sandoriai.

Suskirstymas į prekių, paslaugų, kapitalo ir mokėjimų srautus atsispindi mokėjimų balanso atitinkamose dalyse.

Mokėjimų balansas yra sąskaitų sistema, parodanti visus šalies sandorius su visu likusiu pasauliu, kuriuos atlieka gyventojai, įmonės ir vyriausybės. Sandoriu (transakcija) vadinsime bet kokius mainus –

parduodant ar perkant prekes, apmokant paslaugas, perkant ir parduodant turtą, dovanojant vertingus daiktus ar pinigus.

Šalies mokėjimų balansas parodo visas ekonomines transakcijas, įvykdomas tarp šalies ir užsienio ekonominių subjektų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus, nors mokėjimų balansas gali būti apskaičiuojamas ir trumpesniam laikotarpiui, pvz., mėnesiui, ketvirčiui).

Mokėjimų balansas kaip ir bet kuris kitas balansas turi dvi puses:

kreditą ir debetą. Kreditas – tai vertybės išvežimas iš šalies mainais už tokios pačios vertės įvežimą į šalį. Tai šalies pajamos užsienio valiuta.

Debetas – vertybės įvežimas į šalį mainais už tam tikros vertės išvežimą iš šalies. Tai šalies išlaidos užsienio valiuta. Kreditas – tai bet koks sandoris, kuris baigiasi valiutos įplaukomis iš užsienio, o debetas – bet koks sandoris, kuris baigiasi valiutos išplaukimu iš šalies.

Šalies mokėjimų balansas aktyvų pusėje sujungia mokėjimus, kuriuos šalis gavo iš užsienio, o pasyvų pusėje – mokėjimus, kuriuos šalis sumokėjo užsieniui. Tačiau čia vartojama balanso sąvoka nėra tapati balanso sąvokai, taikomai įmonės lygmenyje. Įmonės balansas sudaromas tam tikrai datai ir atspindi visą įmonės turtą bei visus įsipareigojimus; šalies mokėjimų balansas sudaromas tam tikro laikotarpio ir įvertina tik mokėjimų pasikeitimus.

Prekybos balanse atsispindi prekių eksportas ir importas. Fiziškai eksportas reiškia, kad dalį šalies vidaus produkto suvartoja užsieniečiai, o importas – kad dalį užsienio šalių nacionalinio produkto suvartoja šalies vidaus gyventojai. Akivaizdu, kad prekių atveju tai reikš, kad dalis BVP

“gabenama per sieną”.

Prekybos balanse prekių eksportas ir importas paprastai įvertinamas

FOB kainomis, t.y. kainomis, kurios atspindi eksportuojančios šalies prekės vertę, įskaitant krovimo į transporto priemonę kaštus. Pagal šią metodiką sudaromas ir Lietuvos mokėjimų balansas. Kai kuriose šalyse prekių importas prekybos balanse įvertinamas CIF kainomis, t.y. kainomis, kurios apima ir prekių transportavimo į importuojančią šalį bei draudimo kaštus.

Aišku, jog valiutos įplaukos gerina mūsų balansą, o valiutos išplaukos

– blogina. Prekių importas yra debetas ir veda prie valiutos išplaukimo ar įsiskolinimo užsieniui, kai eksportas didina mūsų šalies valiutines pajamas bei užsienio įsiskolinimus mūsų šaliai. Skolinimas užsienyje mokėjimų balanse atsispindi taip pat, kaip ir prekių eksportas. Panašiai atsispindi ir tiesioginės užsienio investicijos. Dovanos, labdara, perlaidos dažniausiai prilyginamos prekių importui ir atsispindi debete. Kartais būna sudėtinga fiksuoti abi sandorio puses ir oficialūs organai gauna duomenis tik apie vieną iš sandorio pusių. Pavyzdžiui, į Lietuvą įvežamos prekės, bet nėra pinigų pervedimo už jas (buvo sumokėta grynais). Tokiu atveju apskaičiavus visą balansą susidaro skirtumas, kuris įrašomas į klaidų ir praleidimų eilutę.

Prekės gabenamos per sieną taip pat tranzito ir tranzitinės prekybos atvejais. Nors šnekamojoje kalboje šios sąvokos dažnai suprantamos kaip sinonimai, ekonominiu požiūriu jos nėra tapačios.

Tranzitas – tai betarpiškas prekių pervežimas iš užsienio per šalies vidaus teritoriją vėl į užsienį, neleidžiant prekei laisvai judėti šalies viduje.

Tranzitas skirstomas į:

– aktyvų – kai prekių siuntėjas yra šalies viduje. Pavyzdžiui,

Lietuvos firma perka prekes Lenkijoje ir parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės gabenamos per Lietuvos teritoriją;

– pasyvų – kai prekių siuntėjas yra užsienyje. Pavyzdžiui, Lenkijos firma prekes parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės gabenamos per Lietuvos teritoriją.

Tranzitinė prekyba reiškia, kad šalies (vidaus) verslininkas įsigyja užsienio prekių ir vėl jas parduoda užsienyje, tačiau fiziškai per šalies teritoriją prekės negabenamos. Kaip pavyzdį galima paminėti tranzitinę prekybą ginklais.

Pagrindinės mokėjimų balanso dalys: einamoji sąskaita, kapitalo sąskaita ir oficialių atsiskaitymų balansas.

1.Einamoji sąskaita

Tai stambiausia sąskaita. Ji apima:

a) prekybos balansą, b) paslaugų balansą (pervežimų, turizmo, verslo), c) kapitalo ir darbo pajamų balansą, d) einamuosius pervedimus.

Einamosios sąskaitos balansas parodo, ar šalis didina savo teises į užsienio turtą (perviršis), ar mažina (deficitas). Einamosios sąskaitos balansas yra labai atidžiai stebimas, nes manoma, kad jis lemia valiutos kurso kitimą. Jeigu jo deficitas gilėja, tai galima laukti valiutos kurso kritimo arba devalvavimo bei importo suvaržymų.

a)Prekybos balanso deficitas dažnai traktuojamas kaip neigiamas reiškinys. Tačiau gali būti ir išimčių. Pavyzdžiui, kai į šalį įvežama daug užsienio kapitalo ir tas kapitalas panaudojamas pirkti užsienyje naujoms technologijoms, pradžioje gali susidaryti neigiamas balansas. Tačiau po keleto metų, kai investicijos pradės duoti grąžą ir eksportas išaugs prekybos balanso deficitas gali išnykti.

b)Paslaugų balanse atsispindi pajamos ir išlaidos, susijusios su keleivių ir krovinių gabenimu, kelionėmis ir kt., Lietuvos atžvilgiu paslaugos eksportas bus, kai Lietuvos transporto firma veš prekes iš

Lietuvos į užsienį, kai užsienio turistų grupė apsigyvens kokiame nors

Lietuvos viešbutyje ir kt.

c)Pajamų balanse atsispindi pajamos ir išlaidos, susiję su turimų gamybos veiksnių – darbo, žemės, kapitalo – panaudojimu. Pvz., jeigu

Lietuvos pilietis išvažiavo trumpam padirbėti į užsienį, arba turi nusipirkęs užsienio įmonės akcijų, ar laiko indėlį užsienio banke, tai jo gautas darbo užmokestis, dividendai ar palūkanos sudarys pajamų balanso aktyvą (kreditą). Analogiškai užsieniečių gautos Lietuvoje darbo ir kapitalo pajamos atsispindės pajamų balanso pasyve (debete).

Kapitalo balansas apima kapitalo eksportą ir kapitalo importą.

Kapitalo eksportas vyksta, kai skolinimų ir įsipareigojimų saldo auga – tai reiškia, jog skolinimų užsieniečiui daugėja ir (arba) įsipareigojimų mažėja. Tai atitinka mokėjimų srautą į užsienį. Kapitalo importas vyksta, kai minėtas saldo mažėja. Kapitalo balanso ypatybė ta, kad kapitalo importas atsispindi aktyvų pusėje, nes šiuo atveju, kaip ir prekių paslaugų eksporto atveju, šalis gauna valiutą (mokėjimus).

Kapitalo balansas skirstomas į daugelį smulkesnių balansų.

Ilgalaikio kapitalo balansas, kuris apima tiesiogines investicijas, t.y. šalies įmonių dalyvavimą užsienio firmose, ir atvirkščiai, portfelines investicijas, t.y. užsienio vertybinių popierių įsigijimą, taip pat paskolas, kurių trukmė ilgesnė nei vieneri metai. Paskolos, kurių trukmė trumpesnė nei vieneri metai, atsispindi trumpalaikio kapitalo balanse.

d)Einamųjų pervedimų balanso aktyvuose padaromi tie mokėjimai, kuriuos gavo šalis iš užsienio, o pasyvuose – mokėjimai, kuriuos mūsų šalis sumokėjo užsieniui. Šie mokėjimai yra transferiniai, t.y. vienpusiai mokėjimai, nesusiję su tarptautiniu prekių, paslaugų ar kapitalo judėjimu.

Einamųjų pervedimų balanse atsispindi tiek privatūs vienpusiai mokėjimai –

įmonių mokamos užsieniečiams pensijos, paveldimas turtas, dovanos ir kt., tiek valstybės mastu atliekami pervedimai – įnašai į įvairias tarptautines organizacijas, pagalba besivystančioms šalims, valstybės mokamos pensijos užsieniečiams, kompensacijoms ir pan.

2.Kapitalo sąskaita

Ši sąskaita parodo kapitalo judėjimą iš šalies ir į šalį. Kapitalo sąskaitoje yra trys pagrindiniai sandorių tipai: tiesioginės investicijos, ilgalaikės portfelinės investicijos ir trumpalaikės kapitalo investicijos (pavyzdžiui, iždo popieriai, depozitai).

3.Oficialios tarptautinės atsargos

Čia balansas subalansuojamas. Jei mokėjimų balansas teigiamas, tai valstybės rezervai padidėja (pavyzdžiui, centrinis bankas įsigyja konvertuojamos valiutos). Jei balansas neigiamas, tai gali tekti skolintis valiutos deficitui padengti arba naudoti rezervus.

Bendras viso mokėjimų balanso subalansavimas šiais laikais ne toks aktualus, kaip anksčiau. Viena, plaukiojančių valiutų kursų taikymas amortizuoja neigiamą mokėjimų balanso poveikį. Antra, paklausą valiutai iššaukia ir jos kaip rezervinio aktyvo paklausa

TP ir tarptautinis darbo pasidalijimas (TDP)

TDP – tai tarptautinių ryšių sistema, besiremianti tarptautine specializacija ir prekių pasikeitimu. Skirtumai tarp atskirų šakų gamybos lygių ir struktūrų bei jų gamybinės specializacijos sudaro TP plėtros pagrindą, nulemia jo scharakterį, kryptis ir prekinę struktūrą.

TDP pastoviai keičiasi: kinta sferos ir charakteris tarptautinėje gamybos specializacijoje, t.p. atskirų šalių vieta toje specializacijoje.

Keičiasi ekonominiai – prekybiniai ryšiai tarp valstybių.

TDP labia didelį impulsą gavo XVIII ir XIX a.sandūroje, sustiprėjus pramoninei revoliucijai Anglijoje ir kt. VE kraštuose. Pigi gamyba kartu su technine transporto ir ryšių pažanga nulėmė Vakarų valstybių ekonominę pažangą. Susiformavęs tuo metu TDP parodė didelį skirtumą tarp pramoninių valstybių ir tų valstybių, kurios tiekdavo žaliavas. Šie skirtumai neišnyko ir iki šių dienų. Daugelio Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių ūkių nėra pasiekę to lygio, kokį turi šiuolaikinės pramoninės šalys.

TDP pagrindinė varomoji jėga yra mokslo ir technikos pažanga. Kad šiuolaikinė gamyba, besiremiati nauja technika ir technologija, būtų rentabili, reikia atitinkamas prekes išleisti stambiomis serijomis. Masinė gamyba veda prie gamybos automatizavimo ir valdymo pakeitimų (modernizavimo). Vystant techniką ir technologiją kyla mokslinių tyrimų reikšmė ir jų kaštai. Mokslas, technika ir gamyba tapo tarpusavyje susijusiais modernaus pasaulio veiksmais. Dabar vyksta tarpt.

specializacija ir kooperacija mokslo ir technikos sferoje.

Istoriškai susiklostė, jog amerikietiškos technologijos buvo darbą taupiančios technologijos, europietiškos – gamtinius išteklius taupančios,

Japonijos – ir darbo, ir išteklius taupančios, naujų industrinių valstybių technologijos – daugiau darbui imlios, mažiau kapitalo imlios ir tobulos.

Formuojasi savas technologinis ir mokslinis-techninis Rytų Azijos potencialas. Atsiranda alternatyvūs Japonijai, JAV, V.Europai pasaulinio lygio investuotojai (Taivanas, P. Korėja, Singapūras). Azijos Ramiojo vandenyno regione, kurių centrai – Japonija, JAV, Kinija, Australija, formuojasi ekonominė sistema, naujos industrinės valstybės ir ASEAN. Jų įtaka tarpt-me bendradarbiavime nevienoda.

Struktūriniai pakitimai, vykstantys TP-je, yra glaudžiai susieti su permainomis pasauliniame ūkyje:

-pramonės struktūros pakitimai – dinamiškai vystosi naujos mokslui imlios šakos (automatika, informacinės technologijos, mikroprocesiriai, robototechnika, pluoštinė optika, naujų medžiagų gamyba, lazerinė technika, aviakosminė technika, radioelektronika ir kt);

-struktūriniai pakitimai žaliavų gamyboje ir žemės ūkyje – vystantys mokslui ir technikai žaliavas pakeitė naujos medžiagos ir žaliavų gavyba sumažejo;

-pakitimai investicijų struktūroje – daugiau investuojama į progresyvias šakas, mokslą ir techniką;

-vartojimo struktūros pakitimai;

-pakitimai technikoje ir technologijoje;

-industrializacijos procesai;

-nacionalonių ūkių modernizacija.

-Prie paminėtų struktūrinių veiksmų būtina pridėti ir konjunktūrinius veiksnius. Tai ūkinės konjunktūros svyravimai, ypač industriniuose kraštuose. Ūkinė konjunktūra atskiruose kraštuose pakilimo laikotarpiu pozityviai įtakoja į TP-ą, jos apimtis ir struktūrą; ir neigiamai – smukimo sąlygomis.

-Instituciniai veiksniai. Svarbiausias veiksnys – užsienio ekon politika, pravedama atskirų ar grupės valstybių. Jos charakteris –

liberalus arba protekcionistinis. Tikslai – tarptautinė ekonominė politika (derinimas, kainos, prekybos pretenzijos, muitai, prekybos ribojimai).

Ekonomikos atvirumo laipsnis.

Atskirų šalių ekonomika dabartinėmis sąlygomis negali vystytis atitrūkusi nuo pasaulinio ūkio, nepalaikydama ryšių su kitomis šalimis.

Tačiau vienų šalių ekonomika yra atviresnė už kitų.

Pvz.:Lietuvos Respublikos ekonomika yra labai atvira: 2001 metais užsienio prekybos apyvarta sudarė 91 % šalies Bendrojo vidaus produkto

(BVP) – taigi užsienio prekybos srautai daro labai didelę įtaką šalies ūkio augimui bei gyventojų užimtumui ir gerbūviui. Užsienio prekybos skatinimas yra svarbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslas, kuris įgyvendinamas užsienio prekybos liberalizavimo priemonėmis bei eksporto skatinimo programomis.

Ekonomikos atvirumo laipsnis priklauso nuo šių veiksnių:

– apsirūpinimo gamtiniais ištekliais;

– gyventojų skaičiaus, jų perkamojo pajėgumo, kurį lemia gamybinių jėgų išsivystymo lygis;

– nacionalinės gamybos šakinės struktūros – kuo didesnis bazinių šakų (energetikos, metalurgijos) lyginamasis svoris, tuo šalissąlygiškai mažiau įtraukta į TDP-ą, t.y.mažesnis jos ekonomikos atvirumas;

– šalies ekonominio potencialo – t.y.darbo ir materialinių išteklių sugebėjimo užtikrinti maksimalų gamybinės ir negamybinės paskirties produkcijos ir paslaugų gamybos lygį efektyvaus išteklių panaudojimo sąlygomis.

Šalies ekonomikos atvirumo laipsnis tuo aukštesnis, kuo labiau išvystytos gamybinės jėgos, kuo didesnis šalies ūkio struktūroje lyginamasis svoris šakų, susijusių su TDP-o gilėjimu (chemijos, mašinų gamybos ir pan.), kuo mažesnis šalies ekonominis potencialas ir apsirūpinimas gamtiniais ištekliais. Kuo didesnis ekonomikos atvirumo laipsnis, tuo aukštesnis pajamų lygis, ir tai būdinga tiek mažoms ir didelėms valstybėms, tiek išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims.

Ekonomikos atvirumo laipsnį įvertinti padeda įvairūs rodikliai (dažniausiai eksporto ir importo kvotos). Dar ekonomikos atvirumo laipsniui įvertinti siūloma naudoti ekonomikos atvirumo indeksą, kuris apskaičiuojamas kaip užsienio prekybos apyvartos (eksporto ir importo sumos) ir BVP santykis.

Šuo metu nė vienai valstybei nėra protinga bei naudinga atsiriboti nuo užsieninio pasaulio ir vystyti uždarą ekonomiką:

– Visų pirma taip yra dėl to, kad nė viena šalis negali pasigaminti visų reikmenų ar paslaugų reikalingų įvairiems gyventojų poreikiams tenkinti.

– Ir antra, specializacijos dėka, kai kurias prekes ar paslaugas pirkti iš kaimyninių valstybių gali atsieiti pigiau nei jas gaminti šalies viduje. Taip jau civilizacijos vystymosi eigoje susiklostė, kad kiekviena valstybė gamina tas prekes ir paslaugas, kurias apsimoka gaminti.

Ekonominis saugumas.

Ekonomikos atvirumo laipsnio didinimas susiduria su daugeliu sudėtingų problemų, tarp jų – ekonominio saugumo problema. Industriškai išsivysčiusioms šalims, neturinčioms energetinių išteklių, žaliavų, ekonomikos atvirumas turi įtakos tolimesniam vystymuisi.

Ekonominis saugumas gali būti pažeidžiamas grasinimais, pvz.:

apribojami materialiniai, darbo, mokslo ir technikos pažangos ištekliai ir pan. Pagrindinės priemonės yra šios: ekonominė blokada, įvairūs diskriminaciniai metodai, embargas –

Taigi nacionalinį ekonominį saugumą galima apibūdinti kaip padėtį, kuriai esant apsirūpinimas prekėmis ir paslaugomis tam tikroje šalyje yra apsaugotas nuo poveikio išorinių veiksnių, grasinančių efektyviam nacionalinės ekonomikos funkcionavimui.

Jeigu BVP apimtis nepriklauso nuo išorinių įvykių (atsitiktinių ar tikslinių), tada šalies ekonomika saugi. Jeigu BVP reaguoja į išorės veiksnius ir jų pasekmių neįmanoma neutralizuoti, tada ekonominis saugumas sumažėja.

Tarptautinės prekybos struktūra ir plėtros tendencijos

Šalies ekonominis stiprumas priklauso nuo kitų šalių vykdomos ekonominės politikos. Kai kurias valstybes užsienio prekyba įtakoja mažiau, nes jos disponuoja dideliais ištekliais ar vykdo protekcionizmo politiką.

Tačiau ir jos turi taikstytis su tarptautine konjunktūra.

Užsienio prekybos struktūra:

– pagal prekių ir paslaugų judėjimą: eksportas, importas.

– pagal prekių ir paslaugų rūšis: žaliavos, komercinės paslaugos, prekės ir kt.

– pagal ūkio šakas: žemės ūkio produktai, lengvosios pramonės produkcija ir t.t.

– pagal geografinį požymį: ES, Šiaurės Amerikos laisvos prekybos asociacija, Pietryčių Azija.

Tarptautinės prekybos pobūdis

Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sitemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos: šalies teritorijos dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai ir t.t. prekių ir paslaugų eksporto dalis BNP (nacionaliniame produkte) didėja. (Pvz.: JAV eksporto dalis BNP 1960-1989 m. padidėjo nuo 5

iki 11 %, Japonijos – nuo 11 iki 15 %, Vokietijos – nuo 19 iki 37 %,

Italijos – nuo 14 iki 27 %). 1995 m. eksporto dalis BNP sudarė: JAV – 14 %,

Japonijoje – 17 %, Vokietijoje – 39 %, Italijoje – 30 %.

TP prekinė struktūra

Svarbiausi pasikeitimai, įvykę TP prekinėje struktūroje per pastarąjį dešimtmetį – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas ir gatavų gaminių dalies padidėjimas.

Tarptautinėje prekyboje paslaugos būna labai įvairios ir dažnai nepalyginamos. Priskaičiuota daugiau kaip 50 paslaugų rūšių, kurios sukasi tarptautinėje rinkoje. Dažniausiai teikiamos TP paslaugos yra šios:

-Transportas (frachtavimas, prekių pervežimas, draudimas, sandėliavimas, saugojimas ir kt paslaugos susijusios su transportu –

mokėjimai už keleivių pervežimą, stovėjimai uostuose).

-Tarptautinis turizmas ir kelionės (viešbučiai, maisto paslaugos, pramoginės paslaug.)

-Pašto paslaugos, keleivių aptarnavimas

-Žmonių draudimas, bankų paslaugos, kompiuterinės, teisinės paslaugos, reklama, lizingas, maklerio pasl ir pan.

-Pajamos iš užsienyje investuoto kapitalo

-Pajamos už darbą, atliktą užsienyje

Paslaugų apyvartos struktūra: didžiausia dalis tenka pelnui iš užsienio investicijų ~50%, transporto paslaugos ~15%, tarpt turizmas ir kelionės ~15%.

Paslaugų dalis bendroje prekių ir paslaugų prekybos apimtyje atskirose valstybėse: DB – 45%, Ispanija – 33%, JAV – 33%, Pranc – 33%, Vokietija –

25%, Japonija – 25%.

Pasauliniame paslaugų eksporte pirmauja JAV – 18%, DB – 8%, Pranc –

6%, Vokiet – 6%, Italija – 5%, Japonija – 5%.

Apie 80% tarptautinės paslaugų apyvartos priklauso industriniams kraštams. Didžiausias valiutinės įplaukos iš paslaugų eksporto gauna JAV,

Pranc, Ispan, Ital, Jap, Vok, Austrija, Kanada, Nyderlandai, Singapūras.

Besivystančių šalių dalis pasaulinėje paslaugų apyvartoje: Singapūras

– 2%, Mexika –1,5%, P. Korėja – 1,3%. Tailandas, Taivanas, Kinija,

Malaizija.

Užsienio prekybos balansas

Šalies užsienio prekybą apibūdina prekybos balansas. Prekybos balansas susideda iš prekių eksporto ir importo. Jis apima tik matomąsias prekes t.

y. gatavą produkciją, pusgaminius, gamtinius išteklius ir kita. Į terminą „

prekybos balansas” neįeina paslaugų importas ir eksportas.

Jeigu šalies prekių eksportas /pinigine išraiška / viršija jų importą prekybos balansas yra teigiamas. Ir atvirkščiai, jeigu prekių piniginėje išraiškoje importuoja daugiau – balansas bus neigiamas.

Neigiamas prekybos balansas gali skaudžiai atsiliepti nacionaliniam ūkiui, nes dideliais kiekiais išvežama valiuta, pakertamos šalies gamintojų pozicijos konkurencinėje kovoje, auga valstybės skola bei šalies einamosios mokėjimų sąskaitos deficitas. Todėl labai svarbu skatinti eksportą ir riboti prekių importą.

Eksporto plėtra palankiai atsiliepia visam šalies ūkiui. Lietuvoje užsienio prekybos balansas apskaičiuojamas remiantis statistiniai duomenimis. Šie duomenys rengiami pagal muitinės deklaracijų rodiklius.

Visos importuojamos prekės skirstomos pagal prekės kilmę. 1998 m. Lietuva prekiavo su 161 pasaulio šalimi. Eksportuota produkcijos už 14842,4 mln.

Lt, importuota už 23174,3 mln. Lt. Reikia pastebėti, kad neigiamas balansas auga metai iš metų.

Lietuvos prekybos partneriai – ES – Bulgarija, Čekija, Lenkija,

Slovakija, Vengrija, Rumunija, Slovėnija ir NVS.

Dažnai manoma, jog susidariusį prekybos disbalansą galima pataisyti taikant tarifus, subsidijas ir kvotas bei kitus prekybos reguliavimo instrumentus. Dėl susidariusio prekybos deficito dažnai kaltinamos kitos valstybės dėl jų taikomos prekybos politikos.

Taigi, jeigu susidarė prekybos balanso deficitas, kur yra jo šaknys, ar prekybos partnerių politikoje, o gal glūdi pačioje mūsų ekonomikoje.

Bendrai kalbant, prekyboje tarp 2 valstybių neturėtų susidaryti prekybos deficito, nes vienos valstybės eksportas yra lygus kitos valstybės importui. Tačiau jis gali atsirasti tada, kai dalis prekių perkama ir parduodama skolon. Pasiskolinusi šalis vartojimui skiria daugiau prekių, negu pati pagamino, o paskolinusi, atvirkščiai. Pasiskolinusios šalies taupymas yra mažesnis už vartojimą paskolintų iš užsienio prekių dydžiu, tuo tarpu į skolintojo taupymą įeina ir prekės, paskolintos užsieniui.

Esant galimybei pirkti skolon susidaro prielaidos susidaryti 3

disbalansams:

• Importo – eksporto

• Taupymo – investicijų

• Gamybos – absorbavimo.

Jeigu šalis turi prekybos deficitą, pavyzdžiui, 2 mlrd. USD, tai galima teigti, kad ji gyvena skolon ir kad vidaus investicijos viršija nacionalinį taupymą tuo pačiu dydžiu. Arba kitais žodžiais tariant, mes galime pasakyti, jog šalies vartojimas, privatus ir vyriausybinis (viešasis), ir investicijos 2 mlrd. USD viršija mūsų šalies gamybos apimtį.

2 TEMA. TARPTAUTINĖS PREKYBOS TEORIJOS, JŲ ISTORINĖ APŽVALGA

TP vaidina vis didesnį vaidmenį ekonominėje raidoje. Visa dvidešimto amžiaus antroji pusė pasižymėjo aukštais pasaulinės prekybos augimo tempais. Jie 1,5 karto viršijo pasaulinės gamybos augimo tempus. TP tapo galingu visų šalių ekonomikos augimo veiksniu. Iš kitos pusės stipriai išaugo atskirų valstybių priklausomybė nuo užsienio prekybos (labiausiai priklausomos – Japonija, Vokietija, D.Britanija, Italija ir t.t., faktoriai

– nepakankami ištekliai, rinkos ribotumas, transnacionalinės monopolijos).

Vienas iš klausimų, į kurį turi atsakyti TP teorija: kur glūdi užsienio prekybos nauda? Arba, kitaip tariant, kaip nustatomos prekių srautų kryptys? Ekonomikos teorija padeda geriau suprasti, kad TP, per gamybos specializaciją ir paslaugų kokybę, didina darbo našumą, gerina prekių ir paslaugų kokybę, daro teigiamą įtaką žmonių gerovei.

TP teorijos ir jų reikšmė.

Kiekviena teorija skirtingai aiškina valstybės vaidmenį prekiaujant prekėmis ir paslaugomis tarptautiniu mastu. Iki šių dienų sukurtos tarptautinės teorijos skirstomos į 2 pagr.grupes:

1) Nusakančios natūralią prekybos eigą, nagrinėjančios ir paaiškinančios, kokia prekybos struktūra būtų, jeigu tarp šalių būtų vykdoma laisvoji prekyba (Absoliutaus ir santykinio (lyginamojo) pranašumo teorijos).

2) Šiai grupei priklausančios teorijos nagrinėja valstybės poveikį laisvajai prekybai tarp šalių, siekiant pakeisti prekybos apimtį, sudėtį ir kryptis (Merkantilizmas ir neomerkantilizmas).

Tačiau nė viena sukurta teorija nepaaiškina visų realiai egzistuojančių prekybos tipų, tik išreiškia teorinį požiūrį į TP problemas. TP teorijų reikšmė:

Šios teorijos padeda išaiškinti rinkoje konkurencingą produkciją;

Padeda suprasti valstybės vykdomos prekybos politikos formas ir praktiškai naudojamas priemones, turinčias įtakos konkurencingumui.

Tačiau nėra vienos teorijos, kuri galėtų paaiškinti “visų produktų ir visų laikų TP”.

MERKANTILIZMAS

TP problemos domino mokslininkus jau tada, kai kitos ekonominės minties teorijų kryptys nebuvo išnagrinėtos. Pirmasis bandymas teoriškai paaiškinti TP-ą ir pateikti rekomendacijas – merkantilizmo doktrina.

Ankstyvasis merkantilizmas atsirado XV a. ir buvo grindžiamas didinti turtus. Pagal šią teoriją šalies turtas išmatuojamas turimomis vertybėmis, paprastai auksu, o valstybės turi daugiau eksportuoti, negu importuoti.

Visus pinigus, gautus pardavus prekes, užsieniečiai turėjo išleisti vietiniams gaminiams pirkti.

Ankstyvųjų merkantilistų nuomone, valstybė turi parduoti užsienio rinkoje kuo daugiau bet kokių prekių, o pirkti kuo mažiau. Be to, turi būti kaupiamas auksas, tuo metu tapatintas su turtu.

Vėlyvasis merkantilizmas vystėsi XVII a. II pusėje-XVIII a.viduryje.

Pagr. Teiginys – aktyvus prekybos balansas. Turtas buvo tapatinamas su prekių pertekliumi, kuris užsienio rinkose turėjo virsti pinigais. Šio pertekliaus šaltiniu buvo laikomas išvežtų ir įvežtų prekių vertės skirtumas. Kad užtikrintų aktyvų prekybos balansą ir užimtų užsienio rinkas, valstybė apribodavo užsienio prekių įvežimą – uždėdavo muitus ir skatindavo šalyje pagamintų prekių išvežimą.

Tačiau kaip šalis gali eksportuoti daugiau negu importuoti? Tokiu atveju būtina:

– valstybės monopolija prekybos atžvilgiu;

– didelei daliai importo apribojimų įvedimas;

– didelės dalies eksportuojamos produkcijos subsidijavimas.

Tuo metu kolonijos padėdavo įgyvendinti šiuos prekybos tikslus:

– importuoti daugelį prekių kolonijoms nenaudingomis sąlygomis;

– siekti teigiamo užsienio prekybos balanso, padedant metropolijoms gauti papildomo pelno.

Siekiant šių tikslų ne tik monopolizuojama prekyba, bet ir stabdomas gamybos vystymas kolonijose. Kolonijos buvo priverstos eksportuoti nebrangias žaliavas ir importuoti brangius gatavus gaminius.

Merkantilizmo teorija buvo skirta metropolijų praturtėjimui, todėl prekybos reguliavimas šios teorijos pagrindu sukėlė didžiulį nepasitenkinimą kolonijose ir tapo viena iš karo už nepriklausomybę

Š.Amerikoje priežasčių.

Po 1800 metų susilpnėjus merkantilizmo įtakai, kolonijinės valstybės retai ribojo pramoninio potencialo vystymąsi savo kolonijose, tačiau organizacinėmis ir teisinėmis priemonėmis trukdė kolonijų prekybą su jų išvystytomis metropolijomis.

Dalis merkantilizmo terminų išliko ir dar tebevartojama. Pvz.:

terminas aktyvus prekybos balansas vartojamas norint pabrėžti, kad šalis daugiau eksportuoja negu importuoja; pasyvus prekybos balansas – parodo užsienio prekybos balanso deficitą.

Pastaruoju metu terminas – neomerkantilizmas vartojamas kalbant apie tokias šalis, kurios stengiasi turėti aktyvų užsienio prekybos balansą, norėdamos pasiekti tam tikrų politinių ir soc. tikslų. Pvz.: šalis stengiasi užtikrinti visišką užimtumą, gamindama daug daugiau prekių, palyginti su jų paklausa šalies viduje. Tada ji stengiasi išvežti prekių perteklių į užsienio rinkas, išsaugoti politinę įtaką tam tikrame regione, eksportuodama daugiau prekių negu importuodama iš tokio regiono.

Absoliutus ir santykinis (lyginamasis) pranašumas tarptautinėje prekyboje

TP teorijos pagrindus sukūrė anglų ekonomistai Adamas Smitas ir

Davidas Rikardo (18 amž. pabaiga – 19 pradžia).

A.Smitas savo knygoje “Gamtos ir tautos turtingumo priežasčių tyrimai”

(1776 m.) suformulavo absoliutaus pranašumo teoriją parodė, kad šalys suinteresuotos vystyti TP, nes iš prekių eksporto ir importo gali turėti naudą.

D. Rikardas savo darbe “ Politinės ekonomikos ir apmokestinimo pradmenys” (1817 m.) įrodė, kad absoliutaus pranašumo principas yra bendrosios taisyklės atskiras reiškinys, ir pagrindė santykinio pranašumo teoriją.

Analizuojant užsienio prekybos naudą reikia atkreipti dėmesį į 2

dalykus:

– Ekonominius išteklius, (gamtinius, darbo ir kt. – jie kiekvienoje šalyje skirtingi);

– Techniką ir technologiją (jos lygis daugumoje šalių yra nevienodas).

Būtina pabrėžti, kad ekonominis efektyvumas kiekvienoje valstybėje laikui bėgant keičiasi, taigi absoliutus ir santykinis pranašumas irgi gali keistis.

Absoliutus pranašumas (Absoliute Advantage) būna tuomet, kai kuri nors šalis sąnaudų vienetui gali pagaminti daugiausia prekių negu kt šalys.

Pvz., sanaudų vienetui Argentina gali pagaminti 50 t grūdų ar 25 t cukraus. Brazilija gali – 40 t grūdų arba 100 t cukraus. Šiuo atveju

Argentina turi abs pranašumą grūdų gamyboje, Brazilija – cukraus.

Argentinoje 1 t grūdų gamybos kaštai atitinka 0,5 t cukraus, Brazilijoje 1

t grūdų – 2,5 t cukraus. Argentinai apsimoka eksportuoti grūdus, import –

cukrų, Brazilijoje – atvirkščiai.

Kad prekyba būtų abipusiškai naudinga, kai kurių prekių kaina išorės rinkose turi būti aukštesnė negu vidaus kaina eksportuojančioje šalyje ir žemesnė negu importuojančioje.

Keičiame 1 iš rodiklių :

Santykinio pranašumo dėsnis (Comparativ Advantage).

Pagal santykinio pranašumo dėsnį, sąnaudų vienetui Argentina gali pagaminti 50 t grūdų ar 25 t cukraus, Brazilija 67 t grūdų ar 100 t cukraus. Brazilija turi absoliutų pranašumą grūdų ir cukraus gamyboje.

Tačiau, kol egzistuoja vidaus kainų skirtumai, kiekviena šalis turės santykinį pranašumą.

Nors Argentinoje abiejų prekių gamyba atsieina absoliučiai brangiau negu Brazilijoje, tačiau grūdai pasirodo santykinai pigesni. 1t grūdų = 0,5

t cukraus, palyginus su 1 t grūdų=1,5 t cukraus Brazilijoje. Tokiu būdu

Argentina turi grūdų santykinį pranašumą ir gali eksportuoti mainais į cukrų.

Absoliutaus pranašumo teorija (ATP)

Kaip jau minėjau, APT sukūrė A.Smitas. Jis sukritikavo merkantilizmo idėjas ir nurodė, kad realų šalies turtą sudaro prekės ir paslaugos, prieinamos jos piliečiams. Šios teorijos pagrindu jis iškėlė tokį klausimą:

„Kodėl šalies piliečiai privalo įsigyti savo tėvynės gamybos prekes, jeigu jie gali tokias pačias prekes pirkti užsienyje mažesnėmis kainomis?“

A.Smitas teigė, kad valstybei gali būti naudinga ne tik parduoti, bet ir pirkti prekes užsienio rinkoje. Jis bandė nustatyti, kokias prekes naudinga eksportuoti ir kokias – importuoti.

Jis teigė, jeigu prekyba nebus apribojama, kiekviena šalis pradės specializuotis gamindama produkciją, kuri turi konkurencinį pranašumą.

Kiekvienos šalies ištekliai pereis į rentabilias šakas, kadangi šalis negalės konkuruoti nerentabiliose šakose. Specializacija leis šalims padidinti darbo našumą, tačiau kokią produkciją gamindama šalis turi specializuotis?

A.Smitas manė, kad į šį klausimą padės atasakyti rinka, tačiau būtina atsižvelgti į šalies:

1)natūralų pranašumą – šalis, gamindama produkciją, gali turėti natūralų pranašumą dėl klimatinių sąlygų ir turimų gamtinių išteklių. Kuo dviejų šalių didesni klimatinių sąlygų skirtumai, tuo jos turi didesnį natūralų pranašumą, prekiaudamos viena su kita.

2) įgytą pranašumą – susijęs su technologijos vystymu ir aukšta kvalifikacija. Šiuo metu didelę prekių apyvartos dalį sudaro gatavi gaminiai ir paslaugos.

A. Smito absoliutaus pranašumo įdėją analizuosime pagal paprastą modelį. Jame priimtos tam tikros prielaidos, svarbiausios iš jų:

– prekyba vykdoma tarp 2 šalių;

– šalyse gaminamos dvi prekės;

– prekyba tarp šalių vyksta be apribojimų;

– TP subalansuota;

– tik darbas turi įtakos darbo našumui ir prekės kainai (tuo metu buvo natūralu);

– abiejose šalyse ir abiejose šakose vyrauja tobula konkurencija.

Panagrinėkime AP principą, pasitelkę elementarų modelį. (1 lentelė)

1 lentelė. Darbo sąnaudos produkcijos vienetui pagaminti, val/vnt.

|Prekės |A šalis |B šalis |

|S |3 |12 |

|T |6 |4 |

Kaip matome, A šalyje gaminant prekės S vientą sugaištama mažiau laiko negu B. Tai reiškia, kad A šalis turi absoliutų pranašumą gamindama prekę S. Tuo tarpu B šalis turi absoliutų pranašumą, gamindama prekę T.

Jeigu A šalis sumažins prekės T gamybą ir padidins prekės S gamybą, o

B šalis elgsis atvirkščiai – sumažins prekės S gamybą` ir padidins prekės prekės T gamybą, tai bus vykdoma TP pagal absoliutaus pranašumo principą, specializuojantis šalims, gaminančioms atskiras prekes. (2 lentelė).

2 lentelė. T darbo pasidalijimo specializacijos nauda pagal absoliutaus pranašumo principą.

|S |+2 vnt. |-1 vnt. |+1 vnt. |

|T |-1 vnt. |+3 vnt. |+2 vnt. |

Kai A šalyje prekės T gamyba sumažinama 1 vnt., tai leidžia sutaupyti

6 val., per kurias galima pagaminti papildomai 2 vnt prekės S (6:3(2).

Panaši situacija yra ir B šalyje. Kai prekės S gamyba sumažinama 1

vnt., bus sutaupoma 12 val., per kurias galima pagaminti papildomai 3

vnt.prekės T (12:4(3).

Vadinasi, pasaaulinė prekės S gamyba padidės 1 vnt., o prekės T +2

vnt., tik dėl TDP-o, nenaudojant papildomų išteklių.

A.Smitas nenagrinėjo situacijos, kai kuri nors šalis turi absoliutų pranašumą visų prekių atžvilgiu. Ją išnagrinėjo D.Rikardas. Jis išvystė

A.Smito modelį, suformuluodamas daug bendresnį tarpusavio naudingos prekybos principą.

4. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS FORMOS

TEP esmė ir samprata

TPP – tai dalis ekonominės politikos, kurią vykdo atskiros valstybės savo užsienio partnerių atžvilgiu, kur per TP-ą prekėmis ir paslaugomis, o taip pat – per kapitalo apyvartą yra nustatyti jos realizavimo tikslai ir priemonės. Kiekvienos šalies vidaus ekonominė politika yra tampriai susijusi su jos vykdoma ek politika užsienyje.

Veiksniai, formuojantys užsienio ekonominę politiką

Išorės: – kitų šalių konkurencingumo sugebėjimų pakitimai;

– pakitimai tarptautinėje prekybos politikoje;

– tarptautinės konkurencijos charakterio pakitimai;

– šalies sugebėjimas konkuruoti tarptautinėje arenoje;

– ekonominė lygsvara (subalansuotumas) – eksportas-importas, mokėjimų balansas, subalansuotas biudžetas;

Vidaus: – ekonominio potencialo pakitimai;

– ūkininkavimo efektyvumo pakitimai – gauti geresnį rezultatą su mažiausiomis sąnaudomis;

– ūkio modernumo laipsnis, jo sugebėjimas adaptuotis.

Kiekviena valstybė, dalyvaudama TP-e, veda atitinkamą prekybos politiką, kuri yra ekonominės politicos sudėtinė dalis. Pagr. šios politicos siekiai – apsaugoti nacionalinę gamybą, užimtumą ir užsienio prekybos balansą.

TP-os politikoje ilgus metus vyravo 2 susijusios tendencijos:

1) Siekimas liberalizuoti TP-ą, panaikinti prekybos apribojimus, trukdančius TDP-o gilėjimo, gamybinių jėgų internacionalizacijos procesui;

2) Protekcionizmo stiprinimas, bandymas apriboti prekių įvežimą į šalį.

Šios dvi tendencijos TP-os politikoje išryškėjo įvairiais būdais:

– muitų, kaip tradicinių vidaus rinkos apsaugos priemonių, vaidmens mažėjimu;

– agrariniu protekcionizmu;

– apsaugos priemonių gatavų gaminių eksportui iš besivystančių šalių nustatymu;

– vidaus rinkos apsaugos priemonių nuo užsienio konkurentų išplėtimu.

Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę, kitus veiksnius, vykdo skirtingą užsienio prekybos politiką. Valstybės prekybos politika pasireiškia įvairiomis formomis: laisvąja prekyba, protekcionizmu, dempingu ir embargo.

LAISVOJI PREKYBA

Laisvoji prekyba – tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių muitų ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritotinio gamybos specializavimo privalumais.

Ji padeda efektyviai paskirstyti pasaulinius resursus ir maksimalizuoti pasaulines pajamas. Laisvoji prekyba labai retai buvo kokios nors šalies praktikuojama, nekalbant jau apie visų šalių sandraugą.

Valstybė gali kištis į užsienio prekybą dėl neekonominių priežasčių, pvz.;

dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo arba dėl socialinių priežasčių, arba dėl ekonominių priežasčių. Pastarosioms priskiriama:

– svarbiausių pramonės šakų apsauga nuo importo;

– jaunų šakų apsauga;

– palankių prekybos santykių sudarymas;

– importo iš šalių, kuriose mokami gyventojams maži mokesčiai, apsauga.

Laisvosios prekybos pagrindinis teiginys, kad kiekviena šalis turinti plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios šaliai patogiausios palyginti su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba.

Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra šie:

– ji skatina konkurenciją ir apriboja monopolijų viešpatavimą;

– suteikia pasirinkimo laisvę vartotojams, nes praplečia produkcijos asortimentą, užtikrina pagamintų produktų gausą ir įvairovę;

– sąlygoja efektyvesnę gamybą;

– padeda daug efektyviau paskirstyti išteklius ir užtikrinti aukštesnį materialinės gerovės lygį tiek atskirose šalyse, tiek viso pasaulio mastu.

Panagrinėkime vartotojui ir gamintojui teikiamą laisvosios prekybos naudą (4.1 pav.). Šiame paveiksle parodyta atskiros šalies (tarkime A)

rinka. Uždaro ūkio sąlygomis prekės (pvz.; vynuogių) kaina būtų PA ir pagaminamas prekės kiekis QA.

P Pasiūla

PW a b c

Paklausa

QA Q2 Q, Prekės kiekis

Importas

4.1 pav. Laisvosios prekybos nauda (importo požiūriu)

Tarkime šalis pradeda prekiauti su kt.užsienio šalimis. Tegul A

šalis ekonomine prasme yra maža. Tai reiškia, kad A šaliai pradėjus prekiauti su kt.šalimis, A šalies vartotojai gali pirkti tiek prekės, kiek jie nori, ir tai neturi įtakos pasaulinės kainos lygiui. PW – prekės pasaulinės rinkos kaina yra mažesnė. Kai A šalis pradeda prekiauti su kt.šalimis, prekės kaina A šalyje sumažėja iki PW . Tada vartojimas padidėja iki Q2, o vidaus gamyba sumažėja iki Q1. Vidaus vartojimo ir gamybos skirtumas bus importo apimtis.

Kokius ekonominius pokyčius sukels šie pakitimai A šalies prekės rinkoje?

– vartotojai bus patenkinti, nes galės įsigyti šių prekių mažesnėmis kainomis ir daugiau negu uždaro ūkio sąlygomis;

– gamintojai, aišku, sumažėjus kainai, patirs nuostolių ir bus priversti mažinti prekių gamybos apimtis.

Kad galėtume įvertinti laisvosios prekybos naudą, reikia išsiaiškinti vartotojo ir gamintojo papildomą naudą. Gamintojo ir vartotojo naudos pasikeitimai parodo, kiek laimi ar pralaimi gamintojai ir vartotojai.

Vartotojo papildomą naudą, gaunamą pereinant iš uždaro ūkio prie laisvosios prekybos parodo a, b ir c figūrų plotai. Gamintojas patiria nuostolių, kuriuos vaizduoja a figūros plotas. Laisvosios prekybos grynasis efektas – visuomeninės gerovės padidėjimas.

Laisvosios prekybos grynasis efektas importo atveju:

1. Vartotojo papildoma nauda a+b+c

2. Gamintojo papildoma nauda -a

3. Grynos gerovės pokyčiai +b+c

šis pavyzdys parodo laisvosios prekybos efektą rinkoje įvežant prekes. Panagrinėkime, kokie pakitimai įvyksta rinkoje, prekes eksportuojant.

Tarkime, 4.2 pav. Pavaizduota A šalies rinka. Uždaro ūkio sąlygomis prekės (pvz.: medaus) kainą nustato vidaus paklausa ir pasiūla. Šiuo atveju prekės kaina P’A. Sakykim, prekės pasaulinės rinkos kaina – P’W , ir šalis pradeda prekiauti su kt.užsienio šalimis. Tuomet vidaus gamintojai išleis daugiau prekių, nes vidaus vartojimas, sumažės pakilus prekės kainai. Pasiūlos ir paklausos skirtumas, pasikeitus prekės kainai, 4.2 pav.

vaizduoja prekės (medaus) eksportą į kitas šalis.

P Pasiūla

P’W

e f g

P’A

Paklausa

QA Q4 Q, Prekės kiekis

4.2 pav. Laisvosios prekybos nauda (eksporto požiūriu)

Laisvosios prekybos nauda šiuo atveju bus:

– kadangi prekės kaina padidėja, vartotojo papildoma nauda sumažėja.

Vartotojo naudos sumažėjimą išreiškia e ir f figūrų plotai;

– prekės kainos padidėjimas padidins gamintojo gaunamą papildomą naudą, kurią vaizduoja e, f ir g figūrų plotai (e+f+g).

Laisvosios prekybos grynas efektas – visuomenės gerovės padidėjimas.

Laisvosios prekybos grynasis efektas eksporto atveju:

1. Vartotojo papildoma nauda -e-f

2. Gamintojo papildoma nauda +e+f+g

3. Grynos gerovės pokyčiai +g

Išvada: TP šalies gerovei naudinga, ir importuojant, ir eksportuojant prekes. Vadinasi, laisvoji prekyba A šaliai naudingiau, negu uždaras ūkis.

Todėl yra naudingiausia gaminti prekes, kurių sąnaudos yra palyginus su kitų gamintojų žemos, prekės yra paklausios toliau už valstybės ribų.

Laisva prekyba pateisinama tik tuomet, kada nauda gaunama ne kitų sąskaita.

PROTEKCIONIZMAS

Protekcionizmas – valstybės formuojama politika, kurios tikslas (

apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, panaudojant tarifinius ir netarifinius prekybos politikos metodus. Čia naudojami muitai, teikiamos subsidijos nacionalinio ūkio vystymuisi, kitais būdais apribojamas prekių judėjimas. Nors tokią apsaugą galima iš dalies pateisinti, vis dėlto protekcionizmas, kaip svarbiausia nacionalinių interesų gynybos priemonė, apskritai nėra toleruotina.

Protekcionistinės apsaugos reikėtų tam, kad trumpam laikui būtų palengvintas organizuotas nacionalinės ekonomikos pertvarkymas. Tačiau kyla pavojus, kad tokia apsauga gali tapti nuolatinė.

Protekcionistinės apsaugos priemones labiausiai pateisina besivystančios nacionalinės ekonomikos šakos. Apsauga gali būti efektyvi priemonė skatinti ūkio šakas, kurios gerai tinka šaliai, tačiau kuri negali sėkmingai vystytis, jeigu neapsaugoma nuo importo. Per tam tikrą laiką tinkamai apsaugotą nacionalinė ekonomikos šaka gali tapti gyvybinga ir sėkmingai konkuruoti su kitomis šalimis. Tokia laikina nacionalinės ekonomikos šakų apsauga neprieštarauja rinkos ekonomikos principams. Tik laikinai suvienodinus konkurencines sąlygas, nacionalinės ekonomikos šakos gali pasiekti tokią raidos pakopą, kai ji gali efektyviai vystytis.

Agrarinėse šalyse protekcionizmas – būtina industrializacijos sąlyga.

Be to, vyraujant protekcionizmui, sumažėja nedarbas. Tačiau ši politika per ilgą laikotarpį gali sukelti ekonominę stagnaciją, kadangi panaikinus užsienio gamintojų konkurenciją, susilpnėja vietinių verslinikų suinteresuotumas didinti gamybos efektyvumą.

Kraštutinė protekcionizmo forma – ekonominė autarkija, kuriai vyraujant šalys stengiasi apriboti importą, t.y.importuoti tik tokias prekes, kurių gamyba tam tikroje šalyje yr neįmanoma. Eksportuoti leidžiama tik tiek, kad galima būtų atsiskaityti už būtiną importą. Tokia politika numato, kad bet koks importas turi būti pakeistas vietine produkcija. Pvz.:

jeigu mažaiau išsivysčiusios šalys plėtoja šaliai nenaudingą vietinę pramoninę gamybą ir tik tam, kad pakeistų importą, tai jau yra autarkinė politika.

Protekcionizmas, taikydamas laisvosios prekybos apribojimus, sumažina specializacijos naudą arba visai jos neteikia. Jeigu šalys negali laisvai prekiauti, jos yra priverstos perkelti išteklius iš efektyvios (žemų kaštų)

jų naudojimo sferos į neefektyvią, kad patenkintų įvairius savo poreikius.

Protekcionistinių priemonių naudojimas turi įtakos vartotojų ir gamintojų išlaidoms. Dėl prekybinių apribojimų padidėja vartotojų išlaidos, nes:

– padidėja importuojamo produkto kaina;

– aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos vartotojus pirkti brangesnes vietinės gamybos prekes;

– susilpnėjus konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų importuojamų produktų kainų, vietinės gamybos prekių kainos gali padidėti.

Vykdant protekcionistinę politiką, didinami importo muitai, eksporto –

mažinami arba iš viso atsisakoma eksporto muitų.

Protekcionizmo politika priklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio. Kartais laisvosios prekybos ir protekcionizmo politika toje pačioje šalyje taikoma tik skirtingai produkcijai. P populiarus ne tik besivystančiose, bet ir industriškai išsivysčiusiose šalyse, norint apsaugoti savo šalies gamintojus nuo stiprėjančios užsienio gamintojų konkurencijos.

Pastaruoju metu pastebimas protekcionizmo atgimimas susijęs su šiomis priežastimis:

1) Kova už prekybos apribojimų įvedimą yra iš dalies atsakomoji reakcija į jų panaikinimą praeityje. Pvz.: tų šalių pramonės šakos, darbininkai, nukentėję nuo prekybos liberalizavimo, stengiasi atgaivinti P-

ą. JAV ekonomika daug atviresnė, negu prieš dešimtmetį, ir todėl daugiau firmų ir jose dirbančių darbinikų gali nukentėti dėl užsienio konkurencijos.

2) Ekonominės ir politinės situacijos pasikeitimas pasaulyje. JAV,

Japonija ir ES šalys patiria vis didesnę naujų industrinių šalių

(P.Korėjos, Taivanio, Singapūro ir kt.) konkurenciją. Nepriklausomybę atkūrusios šalys (Lietuva, Latvija, Estija ir kt.), kurių ekonominis išsivytymas žemesnis negu industriškai išsivysčiusių šalių, vykdo savarankišką prekybos politiką. Todėl tokių šalių eksportuojamai produkcijai taikomi prekybiniai apribojimai.

Protekcionizmas kinta. Išskiriamos šios pagr.jo formos:

– rūšinis – nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus;

– šakinis – ginantis tam tikras ūkio šakas, dažnai taikomas žemės ūkiui ir vadinamas agrariniu protekcionizmu;

– kolektyvinis – vykdomas kelių valstybių susitarimu, siekiant įsitvirtinti naujose prekių rinkose, perdalyti esamas rinkas;

– paslėptasis – įgyvendinams užslėptais vidinės ekonomikos politicos metodais.? Kokiais???

– agresyvus – jo tikslas – maksimaliai skatinti eksportą, o taktika pagrįsta puolimu, konkurentų smukdymu, monopolinių kainų šalies viduje palaikymu, įsigalėjimu užsienio rinkose, naudojant bet kokias priemones.

Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika, nors sunku, apibrėžti, kada jau prasideda protekcionizmas, o kada pereinama į laisvą prekybą. Tai padaryti yra beveik neįmanoma. Todėl visi šie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visai atsiriboti nuo užsienio prekybos ir kada valstybė visai nesikiša į užsienio prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas užsienio prekybos reguliavimo intensyvumas.

Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė, pirmiausia, turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.

Į klausimą – ką valstybė turėtų taikyti – protekcionizmą, suteikiantį sąlygas vystytis nacionalinei ekonomikai, ar – laisvą prekybą, leidžiančią tiesiogiai sulyginti nacionalinius prekybos išteklius su tarptautiniais, kyla nesiliaujantys ginčai ir diskusijos tarp politikų ir ekonomistų.

Atrodytų, kad ne tokia jau trumpa praktika šioje srityje galėtų duoti realų atsakymą, nulemiantį kurios nors vienos politikos pranašumą kitos atžvilgiu. Bet praktika pateikia akibrokštą: įvairiais pasaulinės ekonomikos laikotarpiais labiau pasiteisino tai viena, tai kita politika.

Tačiau niekuomet nebuvo efektyvi tik viena: efektyviausiai veikia protingas abiejų politikų derinimas atsižvelgiant į situaciją.

DEMPINGAS

Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus.

Pirmiausia, panagrinėsime, kodėl kai kurios firmos savo prekes parduoda užsienyje mažesnėmis kainomis?

Jeigu vidaus rinkoje firma turi monopolinę galią didesnę, negu užsienyje, ir šalies vartotojai neturi galimybių įsigyti tam tikros prekės mažesne kaina užsienyje, tai ir mažesnės eksportuojamų prekių kainos maksimalizuos tam tikros firmos pelną.

Dažniausi dempingo taikymo atvejai:

1) Siekiant įsigalėti užsienio rinkose ir jas užvaldyti, – Dempingas taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinę kovą ir pasitraukia iš rinkos. Tuomet kainos padidinamos ir dažnai pranoksta iki tol buvusį lygį. Tai įvyksta, kai dempingą taikančios įmonės įgyja toje šalyje monopolinę ar oligopolinę padėtį.

2) Siekiant išplėsti gamybą ir gauti didesnę ekonomiją dėl gamybos masto. Šiuo atveju dempingo būdu realizuojama kitose šalyse ta produkcija, kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoje;

3) Norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių.

Prekių dempinginių kainų ribų nustatymo taisyklė: Jeigu, kuri nors štaiko žemas dempingo kainas, tai tų prekių kainos šalies viduje ir užsienyje skirtumas turi būti mažesnis negu prekių transportavimo kaštai plius tai prekei nustatytas muitas.

P-Pd < TC + IT

P – prekės kaina šalyje, taikančioje dempingą;

Pd – dempinginis tos prekės kainos lygis;

TC – prekės transportavimo kaštai iš vienos šalies į kitą;

IT – prekei nustatytas importo muitų tarifas.

Išskiriamos dempingo rūšys:

1) Grobuoniškas – kai laikinai nustatomos žemos kainos, siekiant išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau, juos sužlugdžius, kainas padidinti;

2) Socialinis – dėl mažų išlaidų DU-ui ir soc.reikalams šalis gali parduoti prekes pasaulinėje rinkoje žemesnėmis kainomis negu jos konkurentai;

3) Valiutinis – grindžiamas nacionalinės valiutos perkamosios galios skirtumu šalies viduje ir užsienyje. Jį skatina nacionalinės valiutos devalvavimas. Nuvertinus šalies valiutą, įmonės, kurių gamybos kaštai dideli, gali parduoti prekes tarptautinėje rinkoje mažesnėmis kainomis negu pasaulinė;

4) Pastovusis – pastovus prekių eksportas žemesnėmis kainomis, kuris gali tęstis neribotą laiką;

5) Atsitiktinis – epizodinis atliekamų prekių pardavimas į užsienio rinką sumažintomis kainomis;

6) Sezoninis – kai firmos dėl specialių priežasčių nori išlaikyti stabilesnes kainas vienoje rinkoje negu kitoje.

Atskiros šalys, naudodamos antidempingines priemones (įstatymus, sankcijas, papildomus muitus ir pan.) kovoja su importuojamų prekių dempinginėmis kainomis.

Paprastai laisvosios prekybos šalininkai rekomenduoja netaikyti sankcijų prieš importą, kadangi laimi vartotojai, palyginti su tais nuostoliais, kuriuos patiria gamintojai, konkuruojantys su importuojama produkcija. Tačiau pasitelkiami ir argumentai prieš dempingą. Teigiama –

kad antidempinginiai muitai gali būti naudingi importuojančiai šaliai –

priversti importuotoją sumažinti prekės kainą.

Panagrinėkime, kokią naudą gamintojams ir vartotojams duoda dempingo taikymas?

a b c d

0 R M N

4.3 pav. Dempingo naudojimo ekonominės pasekmės

Tarkime, kad 4.3 pav.vaizduoja JAV automobilių rinką. PW –

automobilių kaina pasaulinėje rinkoje. Sakysim, kad tokia pati yra automobilio kaina ir Japonijos vidaus rinkoje, kuri eksportuoja automobilius į JAV. Laisvos prekybos sąlygomis JAV automobilių kaina būtų

PW ir importuojamų automobilių kiekis – MN.

Panagrinėkime, kas atsitiktų, jeigu Japonija sumažintų automobilio kainą (nustatytų ja lygią P1 )? Ar tai būtų dempinginė automobilio kaina

JAV rinkoje? Taip.

Jiegu Japonija realizuotų automobilius dempinginėmis P1 kainomis, kokias pasekmes tai sukeltų JAV vidaus rinkoje? Šiuo atveju vartotojai patiria naudą, nes įsigytų daugiau automobilių (RT) mažesne kaina. Tokiu atveju vartotojų gaunama nauda būtų lygi a, b, c ir d figūrų plotui (a+b+c+d). Vietiniai automobilių gamintojai patirtų nuostolių, kuriuos vaizduoja a figūros plotas. Tačiau vartotojų nauda viršija vidaus gamintojų nuostolius ((a+b+c+d) – a = b+c+d). Vadinasi, šalies gerovė padidėtų.

Tačiau kodėl taikomi įstatymai, nukreipti prieš dempingą? Mat stengiamasi apginti vietinius gamintojus, išsaugoti jų gaunamą pelną. Be to, baimainamasi, kad dempingas gali būti grobikiško pobūdžio.

Kas atsitiktų, jei japonija nustatytų automobilio kainą, lygią P2

vietoj P1 ?

Tokiu atveju JAV firmos būtų išstumtos iš vidaus rinkos, nes kaina P2

yra mažesnė už minimalią kainą, būtiną vidaus pasiūlai palaikyti. Kadangi vidaus firmos tokiomis sąlygomis negalėtų konkuruoti su užsienio gamintojais, jos būtų priverstos išeiti iš rinkos. Japonijos automobilių gamintojai užimtų monopolinę padėtį JAV vidaus rinkoje, imtų diktuoti tam tikras sąlygas, pradėtų nustatinėti monopolines, žymiai aukštesnes kainas.

Tokia rinka imtų vilioti naujas firmas įeiti arba senas firmas sugrįžti.

Todėl Japonijos automobilių gamintojai, norėdami išsilaikyti JAV rinkoje, turi palaikyti tokį kainų lygį, kutis neskatintų JAV firmas sugrįti į rinką.

EMBARGAS

Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į kurią nors šalį bet kurios rūšies prekes.

Embargas taikomas dėl šių pagr.priežasčių:

1) politinių. Politinis embargas taikomas prieš šalis, kurios nedemokratiniais būdais bando kitoms šalims primesti savo vystymosi kelią, kišasi į jų reikalus, sukelia karinius konfliktus, vykdo teroristinius išpuolius;

2) sveikatos apsaugos – šalių vyriausybės gali uždrausti įvežti į šalį įvairių vaistų, gyvūnų, augalų, daržovių, chemikalų ir pan.;

3) moralinių – dėl kultūrinių ir nacionalinių tradicijų, religinių įsitikinimų į kai kurias šalis draudžiama įvežti alkoholinių gėrimų, pornografinės literatūros ir pan.

Panagrinėkime, kokias pasekmes sukelia šalims embargo naudojimas (4.4

pav.)

Q, Prekės kiekis

4.4 pav. Embargo poveikis eksportui į Iraką

b c

F Sn+ Se a

4.4 pav.pavaizduotas embargo poveikis eksportui į Iraką. Laisvosios prekybos pusiausvyra atvaizduota taške F. Šiame taške Irako importo paklausa Dm yra subalansuota su likusia pasaulio eksporto pasiūla Sn+ Se, kai kaina P0. Bet kuriai eksportuojančiai šaliai eksporto pasiūlos kreivė yra skirtumas tarp jos vidaus rinkos pasiūlos kreivės Sd ir vidaus rinkos paklausos kreivės Dd, kaip parodyta 4.4 pav.viršuje.

kai kelios šalys nusprebdžia taikyti embargą eksportui į Iraką, pasaulio eksporto pasiūla į Iraką sumažėja. 4.4 pav.parodo šalių, taikančių embargą, pasiūlos Se išnykimą, kuris reiškia, kad bendra pasiūlos kreivė

Sn+ Se pakeičiama viena Sn kreive (eksporto pasiūla iš šalių, kurios netaiko embargo Irakui). Dėl embargo sumažėja į Iraką importuojamų prekių kiekis, ir prekės kaina padidėja nuo P0 iki P1.

Laisvosios prekybos pusiausvyra iš taško F persikelia į embargo pusiausvyrą; tašką E. Dėl embargo Irakas patiria nuostolių, kuriuos vaizduoja b ir c figūrų plotai (b+c). Šalys palaikančios embargą, patiria nuostolių, kuriuos vaizduoja a figūros plotas.

Šis praradimas 4.4 pav. parodytas 2 tolygiais būdais: viršuje kaip skirtumas tarp gamintojo nuostolių ir vartotojo naudos, o apačioje – kaip pelno iš eksporto praradimas.

Šalys, nedalyvaujančios embarge, laimi, nes parduoda Irakui prekes aukštesne kaina. Šių šalių gaunamą naudą vaizduoja b figūros plotas. Tai, ką pasaulis praranda apskritai vaizduoja a ir c figūrų plotai (a+c). Tai yra efektyvios pasaulinės prekybos nuostolis.

Embargas atskiroms šalims sukelia skirtingas pasekmes. Pvz.: JAV,

Kanadoje ir kt.embargas sumažina prekių kainas. Jos tampa mažesnės už P0

kainą. Tai naudinga vartotojams, tačiau nuostolinga gamintojams. Irake embargas naudingas su importu konkuruojantiems gamintojams, kurie gauna naudos, pašalinus užsienio gamintojų konkurenciją.

Embargas nuostolingas abiem pusėms. Kodėl?

1) Šalys, taikančios embargą, nusprendžia paaukoti pelną, gaunamą iš prekybos su Iraku (a figūros plotą)

2) kitiems tikslams pasiekti, pvz.: sustabdyti Irako agresijai prieš jo kaimynus ir pan.

Tokios šalys mano, kad jų nauda, palyginus su nuostoliais, yra didesnė.

5. TARPTAUTINĖS PREKYBOS REGULIAVIMAS.

MUITŲ ESMĖ, RŪŠYS, EKONOMINĖS PASEKMĖS

TP reguliavimas

Tarptautinės ekonomikos atsiradimas, formavimasis ir vystymasis privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomas nacionalinių vyriausybių, kurio pagrindiniai bruožai yra:

1) valstybinis užsienio prekybos reguliavimas pasireiškia tarifiniais ir netarifiniais metodais;

2) valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo importo(eksporto, darbo jėgos technologijų);

3) valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame lygyje).

Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifai, netarifiniai veiksniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniai režimai) veiksniais.

Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas gali būti:

• vienpusis, kada valstybinio prekybos apribojimo veiksmai naudojami šalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybiniais partneriais. Dažniausiai tokie vienpusiai veiksmai naudojami atsižvelgiant į analogiškus kitų valstybių veiksmus, kurie tik priveda prie įtampos tarp prekybinių partnerių. Tie veiksmai: kvotų importui nustatymas, tarifų atskiroms prekėms įvedimas ir pan.

• dvipusis, kada prekybos politika vykdoma derinant abiejų valstybių-

prekybos partnerių interesus ir veiksmus. Pvz., abiem šalims susitarus, gali būti įvestos konvenciniai muitai, nepažeidžiant nei vienos iš partnerių interesų, gali būti suderinami techniniai reikalavimai prekių žymėjimui, pakuotei, pripažįstami kokybės sertifikatai ir pan.

• daugiapusis, kada prekybos politika aptariama ir reguliuojama daugiašaliais susitarimais. Tokių daugiašalių susitarimų vienas ryškiausių pavyzdžių – Pasaulinė prekybos organizacijos (PPO) politika, liečianti

Europos Sąjungos (ES) šalis prekybiniuose santykiuose.

Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų sričių klausimus (ekonomikos, politikos, organizacinius, administracinius, teisės ir kt.).

Šios sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai, politinėmis valstybės nuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis.

Tarptautinės prekybos reguliavimo metodai dažniausiai taikomi norint apriboti importą arba sudaryti palankesnes sąlygas eksportui.

Pagrindinė valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje:

• padėti vietiniams gamintojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos, padidinant jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje, ir

• riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidaus rinkoje.

Dėl to dalis ribojančių metodų skirti apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, t.y. nukreipti prieš importą. Kita dalis skirta eksporto skatinimui. (5.1 lentelė).

Skirtingos pasaulio šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį, nustatyti kokį nors vidurkį yra gana sunku, ypač tai pasakytina apie netarifinių prekybos metodų naudojimą.

5.1 lentelė

Tarptautinės prekybos politikos reguliavimo metodų klasifikacija

|Metodai |Prekybos politikos metodai |Nukreiptas į |

| | |reguliavimą |

|Tarifiniai |Muitų mokesčiai |X |X |

| |Tarifų kvotos |X |X |

|N |Kiekiniai |Kvotos |X |X |

|e | |Licencijos |X |X |

|t | |Laisvas susitarimas |X | |

|a |Paslėpti |Valstybės užpirkimai | |X |

|r | |Reikalavimas, kad į sudėtį | | |

|i | |įeitų vietinių žaliavų |X |X |

|f | |komponentai | |X |

|i | |Techniniai apribojimai | |X |

|n |finansiniai |Subsidijos |X | |

|i | |Kreditavimas |X | |

|a | |Kompensacinės rinkliavos | |X |

|i | |Draudimas |X |X |

MUITAI

Muitai atsirado praktiškai vienu metu su prekyba. Žinoma, jie neturėjo tokių uždavinių ir tikslų kaip dabartinė muitų politika: muitų ėmimas (dažniausiai už pervažiavimą per kieno nors nuosavybėje esančią žemę) buvo puikus būdas pasipelnyti. Viduramžiais ir vėlesniais laikais muitai buvo imami ne tik ties valstybės siena, bet ir įvairiose krašto vietose. Juos ėmė atskiri ponai ties savo žemių ribomis ir laisvi miestai ties savo sienų vartais.

Pirmoji muitus nukėlė ties valstybės siena ir juos suvalstybino

Prancūzija 1790 metais. Vėliau muitai pradėjo atlikti tokias funkcijas, kurios panašios į šiuolaikines, tik skyrėsi funkcijų svarbumu. Prieš pusantro šimto metų, tikriausiai, buvo svarbiau, kad muitais galima atsiriboti nuo kitų stiprių šalių prekių įvežimo į šalį ir jos kolonijas (pvz., Didžiosios Britanijos), o ne vietinių gamintojų interesų gynimas.

Tad nuo XVIII amžiaus, kai Britanijos parlamentas pamėgino įvesti muitus cukrui, arbatai savo kolonijoms Amerikoje, iki šių dienų muitų politika yra derlinga žemė revoliucijoms ir politinėms kovoms.

Muitai – netiesioginiai valstybės mokesčiai, kuriais apmokestinamos prekės, gabenamos per valstybinę sieną.

Muito tarifas – tai mokestis, uždedamas prekėms, kai jos kerta šalies sieną. Tarifas yra istoriškai labiausiai paplitusi prekybos apribojimo priemonė. Didžiausi muito tarifai pasaulyje buvo praeito šimtmečio pabaigoje ir šio šimtmečio 4 dešimtmetyje taikomi apie 40-50 procentų apmuitinamoms prekėms, tačiau pastaruoju metu vidutinis tarifo dydis tarptautinėje prekyboje gerokai sumažėjo, tuo tarpu kai kitų apribojimų taikymas gerokai išsiplėtė. Muitų tarifo mažinimui didelės įtakos turėjo derybos PPO rėmuose

Muitų tarifų taikymo priežastys

Pirma, tarifas kaip ir bet kuris kitas mokestis gali būti taikomas tada, kai šalis nori sumažinti kokios nors prekės vartojimą. Tarifo įvedimas pakelia prekės kainą ir pabrangina jos vartojimą.

Antra, tarifas įvedamas tada, kai vyriausybė ieško papildomų biudžeto pajamų šaltinių. Tokiais tikslais tarifai retai taikomi industrinėse valstybėse, kurios turi daug kitų priemonių tai pasiekti. Jei praeito šimtmečio viduryje JAV biudžeto pajamose muitai sudarė arti 90 procentų, tai dabar vos 2. Besivystančios šalys, kurios neturi stipraus administracinio aparato mokesčiams surinkti, dažnai taiko muitus, kurie yra lengviau administruojami prie sienos negu mokesčiai surenkami šalies viduje.

Trečia, tarifas įvedamas ar didinamas tada, kai reikia apriboti importą, siekiant sumažinti prekybos balanso deficitą. Tokiu atveju tarifas gali būti uždedamas visoms arba bent jau daugumai prekių.

Ketvirta ir dažniausia priežastis – tai protekcionistinė politika kaip būdas apsaugoti vieną ar kitą namų šaką nuo konkurencijos ir tos pačios prekės užsienio gamintojų pusės. Tarifo taikymas šiems tikslams leidžia vietiniams gamintojams tiek užimti didesnę rinkos dalį, tiek ir pakelti savo gaminių kainas.

Tarifai dažniausiai taikomi importui, o ne eksportui. JAV taikyti muitus eksportui draudžia net konstitucija.

Muito mokesčiai vykdo šias tris pagrindines funkcijas:

– Fiskalinė funkcija. Tai taikytina tiek importo, tiek eksporto mokesčiams, kadangi šie pinigai eina į valstybės biudžetą.

– Protekcinė funkcija. Tai liečia tik importuojamų prekių muitų mokesčius, kadangi jų pagalba vyriausybė apsaugo vietinių gamintojų prekes nuo užsienietiškų importuojamų prekių, mažindama pastarųjų konkurentabilumą šalyje.

– Balansavimo funkcija. Ją vykdo muito mokesčiai eksportuojamoms prekėms, kurių eksportas valstybei yra nepageidaujamas ar šių prekių kainos nacionalinėje rinkoje yra daug žemesnės nei pasaulinėje.

Tarifų rūšys

Muitai klasifikuojami pagal požymius, pateiktus 5.2 paveiksle.

MUITŲ KLASIFIKAVIMO

POŽYMIAI

Pagal kilmę

Autonominiai

Konvenciniai

Įvežamieji (importo) Pagal prekių judėjimo

Išvežamieji (eksporto)

pobūdį

Tranzitiniai

Pagal apskaičiavimo

Specifiniai metodą

Vertybiniai

Protekciniai

Fiskaliniai

Pagal ekonominį pobūdį

Pirmenybiniai (preferenciniai)

ir tarifų struktūrą

Diskriminaciniai

Išlyginamieji

Antidempinginiai

Pagal apmuitinimo laiką

Nuolatiniai

Laikini (sezoniniai)

1) pagal kilmę:

– autonominiai – nustatomi vienos valstybės;

– konvenciniai – įvedami kelių valstybių tarpusavio prekybos sutartimis;

2) pagal prekių judėjimo pobūdį:

– įvežamieji (importo) – imami įvežant užsienio gamintojui prekes į šalį;

– išvežamieji (eksporto) – muitai mokami vidaus gamintojams išvežant prekes į užsienį;

– tranzitiniai–imami, kai prekės vežamos iš vienos valstybės į kitą per trečiosios teritoiją.

3) pagal apskaičiavimo metodą:

– specifiniai – muitai nustatomi kaip fiksuota pinigų suma prekės natūriniam matavimo vienetui (pvz.: 50 dol/1 televizoriui). Šie muitai apskaičiuojami atsižvelgiant į vežamų prekių skaičių, svorį, indų talpą ir pan. privalumai – lengviau ir paprasčiau apskaičiuoti visą mokesčio sumą už vežamas prekes (muitininkui tereikia suskaičiuoti, kiek vnt.įvežama); trūkumai – 1) pagal šį metodą negalima uždėti muito daugeliui produkcijos rūšių (įrangai, technologinėms linijoms ir pan.; 2) jie neatsižvelgia į kainų kitimą, t.y.metams bėgant prekių kainos kyla, o tarifo dydis išlieka tas pats;

3) uždeda didesnę mokestinę naštą žemesnės, o ne aukštesnės kokybės prekėms kiekvienoje tarifikuojamųjų prekių grupėje (pvz.: nespalvotas televizorius kainuoja pigiau, nei spalvotas, o muitas – toks pat);

– vertybiniai (advalioriniai)- jų dydis nustatomas kaip fiksuotas procentas nuo vežamos prekės vertės arba kainos. Privalumas

– šių muitų nominalinis dydis kyla ir krenta kartu su prekės kaina.

Tuo būdu, tarifo apsauginis poveikis išsaugomas ir kylant kainoms.

Išaugus prekės kainai dvigubai, dvigubai daugiau surenkama ir mokesčių, nors tarifo dydis ir išlieka tas pats. Taikant advaliorinį tarifą, skirtingos kokybės prekės jau yra apmokestinamos skirtingos vertės muitu (pvz.: nespalvoto televizoriaus kaina – 120 dol, spalvoto

– 600 dol. 10 procentų tarifas reikš 12 USD nespalvotiems ir net 60

USD spalvotiems televizoriams).trūkumas – jų administravimo sunkumai.

Norint paimti 10 procentų muitą, būtina nustatyti televizoriaus vertę.

4) pagal ekonominį pobūdį ir tarifų struktūrą:

– protekciniai (apsaugos) – jais siekiama sudaryti lengvatines sąlygas savo šalies gamintojams ir apsunkinti kitų šakių prekių realizavimą vartojimo rinkoje. Netobulai nustatyta apsaugos muitų sistema sukelia realaus DU mažėjimą dėl importinių prekių pabrangimo, netobulos gamybos struktūros formavimosi, nes neatsižvelgiama į gamybos specializacijos, darbo pasidalijimo objektyvius reikalavimus;

– fiskaliniai (finansiniai)- daugiausiai imami už prabangos ar prestižo prekes, kurias perka dideles pajamas turintys pirkėjai. Jais siekiama padidinti biužeto pajamas.

– pirmenybiniai (preferenciniai) – nustatomi mažesni kai kurių šalių prekėms. Tai išimtinė prekybos lengvata, nustatyta įvežamoms prekėms iš tų šalių, su kuriomis pasirašytos laisvosios prekybos, palankiausio prekybos režimo dvišalės sutartys;

– diskriminaciniai – nustatomi didesni tam tikrų šalių kai kurioms prekėms tais atvejais, kai tos šalys vykdo diskriminaciją šalies prekių atžvilgiu arba kai tarp šalių nepasirašytos prekybinės dvišalės sutartys;

– išlyginamieji – jais išlyginamos importuojamų ir savos gamybos prekių kainos;

– antidempinginiai – jais ribojamos importo dempinginės kainos, taikoma tokioms šalims, kurios parduoda prekes žemesnėmis kainomis nei vidutiniai kaštai ar kainos jų pačių vidaus rinkose.

5) pagal apmuitinimo laiką:

– nuolatiniai – skirti neribotam laikui;

– laikini(sezoniniai) – galiojantys ribotą laiką.

Muitai Lietuvoje

Muitų atsiradimo istorija.

Muitai Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje buvo imami jau XIII a., tada lietuviai prekiavo ne tik su slavų gyvenamomis žemėmis, bet ir su

Rygos miestu. Vytauto laikais prekybos mastai gerokai išaugo ir buvo surenkama daug muito mokesčių. Vilniuje ir Kaune buvo įsikūrę svetimšalių pirklių. Lietuvių prekyba su prūsais buvo palaikoma daugiausia Nemuno upe.

Muitai pasidarė svarbus Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės pajamų šaltinis. Jie buvo imami įvežant ir išvežant prekes. Iš pradžių muitai buvo mokami natūra, pačiomis prekėmis, vėliau – pinigais. Vytauto muitinės buvo įsteigtos Lietuvos pasieniuose. Muitai buvo renkami muitininkų ar išnuomojami daugiausia žydams, įsikūrusiems Lietuvoje Vytauto laikais.

Sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą sumą, jie gaudavo teisę metams ar ilgesniam laikui rinkti iš pirklių nustatytus muitus. Iš to jie gaudavo daug pelno. Lietuvoje buvo renkami ir vidaus muitai, pavyzdžiui, už naudojimąsi tam tikrais keliais, tiltais ir keltais.

Senovėje muitus nustatydavo pats Didysis Lietuvos kunigaikštis, bet jau XVI a.bajorai pasiekė, kad ši teisė iš jo būtų atimta. 1566 m. Lietuvos statutas atleido bajorus nuo muitų, todėl jų našta gulė ant miestiečių ir pirklių pečių.

XIX a. Lietuvoje įsigaliojo Rusijos muitų tarifai; jie buvo daugiausia protekcionistiniai.

Lietuvos savarankiška muitų politika prasidėjo atkūrus

Nepriklausomybę, kai 1919 05 08 paskelbtas muitų laikinasis eksporto ir importo tarifas. Importuojamos prekės suskirstytos į 7 grupes ir taikyti vertybiniai muitai:

1 grupei – priskirtos pačios būtiniausios prekės, kurių trūko

Lietuvoje (javai, bulvės, sėklos, daržovės, mėsa, pienas, druska, kiaušiniai ir kt.). Šioms prekėms nebuvo įvežimo muitų.

2 grupei – priskirti mažiau reikalingi ir daugiau apdoroti maisto ir ne maisto produktai (miltai, kruopos, vaisiai, statybinės medžiagos, vilna ir kt.). Šioms prekėms – nustatytas 5 proc muito mokestis.

3 ir 4 grupėms – (15 ir 20 proc muitai) nustayti mažiau reikalingoms prekėms (alui, vynuogių vynui, kavai, šokoladui ir pan.)

5 grupei – (50 proc muitas) priklausė prabangos prekės (parfumerija, brangakmeniai, likeriai ir pan.), vaistai.

6 grupei – priklausė prekės nepaminėtos 1-5 grupėse, kurioms buvo nustaytas 10 proc muito mokestis.

7 grupei – priskirtos draudžiamos įvežti į Lietuvą prekės (ginklai, sprogmenys, pornografija ir kt.).

Muitų tarifai kasmet buvo keičiami.

Eksporte vyravo licencijų sistema. Iš pradžių muitų rinkliavų nebuvo, užtekdavo gauti finansų ministro leidimą. Tačiau 1919 m. rudenį jau įvesti kai kurioms prekėms išvežamieji muitai, ir jų sąrašas vis ilgėjo, kol 1922

m. įvestas litas. Nuo 1923 m. licencijų sistema pamažu panaikinta. 1924 m.

ši sistema pakeista muitų rinkliavos sistema, taip pat pakeisti muitų tarifų dydžiai. 1924 m. įvesti muitai buvo protekcionistiniai.

Kaimyninėms valstybėms atsivėrus aukštais muitais, 1926 m. pr. Muitų tarifai smarkiai padidinti. Įvežamieji muitai Lietuvoje vidutiškai sudarė

25 proc prekių vertės (Lenkijoje – 43 prc). Kai kurios prekės buvo įvežamos be muitų, o kitoms prekėms – taikomas maksimalus muito dydis (kvepalams iki

100 lt muitas, 1 l spirito – 40 Lt muitas ir t.t.)/ Eksporto muitai buvo nustatyti labai dideli, pvz.: 100kg sviesto – 60 Lt; 100 kg linų – 20 Lt.

Muitai neimti išvežant iš Lietuvos tik vėžius ir raguočių odą.

Muitų rūšys šių dienų Lietuvoje

Nuo 1998 m. liepos 1 d. Lietuvoje veikia naujas muitų įstatymas. Pagal jį muitai skirstomi:

1) pagal prekių judėjimo pobūdį:

– importo – renkamas įvežant prekes į LR muitų teritoriją;

– eksporto – renkamas už prekes, eksportuojamas iš LR muitų teritorijos;

2) pagal apskaičiavimo metodą:

– specifiniai – nustatomi kaip fiksuota pinigų suma, tenkanti natūriniam prekės matavimo vienetui;

– vertybiniai – nustatomi kaip fiksuotas procentas nuo prekės muitinės vertės;

– mišrūs – kai specifiniai derinami su vertybiniais.

3) pagal ekonominį pobūdį ir tarifų struktūrą:

– bendrieji – imami siekiant reguliuoti LR užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą;

– specialieji – imami kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus LR atžvilgiu;

– antidempingo – imami, kai į LR teritoriją importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomiseksportuojančios valstybės rinkoje, ir dėl to Lietuvos vietinė pramonė patiria materialinę žalą, dėl kurios vietinei pramonei kyla grėsmė arba atsiranda reali kliūtis kurti vietinę pramonę;

– kompensaciniai – kai į LR muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai arba netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žalos LR interesams;

– protekciniai – kai dėl į LR muitų teritoriją importuojamų prekių, vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją;

4) pagal muitų taikymo pobūdį:

– nuolatiniai – mokami už importuojamas į LR muitų teritoriją ir eksportuojamas iš jos prekes, laikantis nuo metų laiko nepriklausančios muitų normos;

– sezoniniai – mokami už prekes, tam tikrą metų laikotarpį importuojamas į LR muitų teritoriją ir eksportuojamas iš jos.

Muitų tarifų nustatymas

Lietuvos Respublikos muitų tarifai sudaromi pagal šią struktūrą:

1) prekės kodas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;

2) prekės aprašas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą;

3) prekės natūrinis matavimo vienetas;

4) autonominė importo muito norma;

5) konvencinė importo muito norma;

6) preferencinės importo muito normos;

7) eksporto muito norma.

Muitų tarifuose importo muitų normos nustatomos atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios importuojamos į LR muitų teritoriją prekės. Importo muito norma, atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios prekės, gali būti:

1) autonominė – taikoma, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo prekybos statusą, ar nėra nustačiusi kito prekybos režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta;

2) konvencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą;

3) preferencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Muitų tarifuose preferencinė muito norma nurodoma atskirai kiekvienai valstybei ar jų grupei, su kuria LR yra sudariusi tarptautinę sutartį, nustatančią laisvos prekybos režimą.

Muitų naudojimo atskirose šalyse ypatybės

Muitų tarifai visose šalyse yra pagrindinė importo reguliavimo priemonė. Jie atskirose šalyse turi keletą svarbių ypatybių:

1) Vyrauja tam tikras dėsningumas tarp šalies ekonominio išsivystymo lygio ir importo muito tarifo dydžio (kuo aukštesnis ekonominio išsivystymo lygis, tuo mažesni muito mokesčiai). Šaliai, kurios pramonė pakankamai konkurencinga, nereikia vykdyti protekcionistinės politikos naudojant muitus.;

2) Muito tarifo dydis priklauso nuo produkcijos apdirbimo laipsnio (žaliavoms taikomi minimalūs muitai, nes priešingu atveju vietinės pramonės įmonių, naudojančių importinę žaliavą, konkurencingumas sumažėtų;

pusgaminiai apmokestinami 3-5 proc, galutinė produkcija 10-15 proc.);

3) Muitų tarifai paprastai turi ne vieną, o keletą muitų dydžių skirtingų šalių prekėms. Muitų tarifų dydis priklauso nuo dvišalių prekybinių sutarčių pobūdžio. Muitus moka tos šalys, su kuriomis nepasirašyta palankiausio prekybos režimo sutartis arba kurių atžvilgiu vykdoma diskriminacinė politika. Mažiausi muitai taikomi šalims, su kuriomis pasirašyta palankiausio prekybos režimo sutartis. Gali būti imami maži muitai arba iš viso neimami už prekes tų šalių, kurioms taikomos įvaitios lengvatos. Tokios lengvatos dažniausiai suteikiamos industriškai išsivysčiusioms šalims.

4) Nepaisant daugybės muitų tarifų, turinčių keletą tūkstančių pozicijų, dabartiniu metu jais naudotis paprasčiau, kadangi dauguma šalių perėjo prie unifikuotos muitų tarifų sistemos. Pagrindu tapo bendra prekių kodavimo ir aprašymo sistema, paruošta atsižvelgiant į sukauptą ilgametę pasaulinę patirtį. Pagal šią sistemą kiekvienai prekei suteikiamas 9

skaitmenų kodas.

Muitų problemos:

1) Tarifą uždedanti šalis ir prekę eksportuojanti firma į muitinį vertinimą žiūri skirtingai. Muitininkas siekia, kad būtų nustatyta kuo didesnė prekes vertė, nes taip surenkama daugiau muito mokesčių. Prekės savininkas siekia, kad prekė būtų įvertinta kuo mažiau. PPO rėmuose buvo padėta daug pastangų siekiant išspręsti ginčą dėl muitinio vertinimo. Jau

Kenedžio raunde (pasibaigęs 1979) buvo priimtas pirmasis Muitinio Vertinimo

Kodeksas.

2) Kita problema yra importuojamos prekės priskyrimas muito kategorijai, nes skirtingose kategorijose gali būti taikomas skirtingo dydžio muitas. Lietuvoje taikoma kombinuotoji muitų tarifų nomenklatūra, kuri turi tūkstančius kategorijų.

3) Dar viena muitų problema – tai kyšininkavimas, korupcija ir kontrabanda. Siekdamos užkirsti kelią šiems neigiamiems reiškiniams kai kurios šalys (Indonezija, Filipinai ir kitos) savo muitinėse naudoja privačios Šveicarijos firmos Societe Generale de Surveilance (SGS)

paslaugas. Pavyzdžiui, Indonezijoje jau pirmaisiais firmos veiklos metais pajamos iš muitų išaugo 58 procentais, nors importas ir sumažėjo 9

procentais.

Ekonominis muitų vaidmuo (grafinis vaizdavimas)

Importo tarifo poveikis konkrečios šalies ekonomikai unikalus ir dar labai priklauso nuo to, ar šalis ekonominiu požiūriu maža, ar didelė. Jei šalyje pakitusi paklausa tam tikrai importuojamai prekei turi įtakos tos prekės kainai pasaulinėje rinkoje.

Muitų taikymo pasekmės mažai šaliai

Remiantis šia schema mes panagrinėsime muito įvedimo pasekmes įvedančios šalies gamybai, vartojimui ir kainoms. Turime Y prekės pasiūlos ir paklausos kreives, kurios susikerta taške E. Esant autarkijai rinkoje Y

prekės pusiausvyra yra taške E, kuriame pagaminamas Q0 kiekis ir prekės parduodamos už kainą PA. Esant nesuvaržytai prekybai, pasaulinė Y prekės kaina bus P1, kuri yra žemesnė už autarkinę. Toks kainų skirtumas rodo, jog mūsų maža šalis neturi jokio santykinio pranašumo gaminant prekę Y.

Reiškia, prekę Y šalis turėtų importuoti.

Kadangi šalis yra maža, ji gali pirkti pasaulinėje rinkoje neribotą, Y

prekės kiekį už kainą P1. Tarkime, pasaulio pasiūlos kreivė yra tobulai elastinga. Esant nesuvaržytai prekybai šalies ekonomika nusistovės taške F, kuriame bus vartojamas Ql kiekis prekės Y, iš kurio Q2 bus pagaminamas šalyje ir Ql minus Q2 importuojama už kainą P1.

Esant nesuvaržytai prekybai vartotojai gali vartoti daugiau prekės Y

ir už žemesnę kainą, nei esant autarkijai. Tačiau vietiniai gamintojai gali pagaminti ir parduoti mažiau savo prekių. Natūralu, jog jie yra nepatenkinti ir reikalauja, kad vyriausybė įvestų muitus. Nesuvaržyta prekyba neeliminuoja Y šakos pilnai, bet sumažina jos gamybos apimtis ir kainas. Namų gamybos kaštai yra tokie, jog Y prekės kiekis iki Q2 pigiau galima pagaminti šalyje (tai rodo pasiūlos kreivė, kuri iki susikirtimo su kreive „E0” yra pastarosios apačioje), tačiau visą kitą prekės Y kiekį didesnį už Q2 užsienyje pagaminti pigiau.

Tarkime, jog šalis spaudžiama vietinių gamintojų įveda „t” dydžio tarifą. Horizontali linija El bus nauja šalies pusiausvyros (pasaulio pasiūlos) kreivė. Dabar vietiniai vartotojai, norėdami įsigyti Y prekės vienetą turi mokėti kainą Pl+t – “l” užsienio gamintojui plius “t” savo šalies biudžetui. Taškas G parodo naują pusiausvyrą. Vartotojų paklausa dabar yra Q3 vienetų prekės Y už kainą “Pl plius t”, iš jų vietiniai gamintojai pateikia Q4 vienetų ir Q3 minus Q4 kiekis yra importuojamas.

Tarifo pasekoje:

– pakilo vidaus rinkos kaina ir sumažėjo prekės Y vartojimas Q1 minus

Q3 dydžiu.

– tačiau pakilo vietinė šios prekės gamyba nuo Q2 iki Q4.

– sumažėjo šios prekės importas nuo Q1 – Q2 iki Q3 – Q4.

Vietiniai gamintojai dabar gali pagaminti daugiau prekių Y ir parduoti jas už aukštesnę kainą, tačiau vartotojai dabar mažiau vartoja ir perka prekes Y už aukštesnę kainą.

Tarifo pasekmės šalies gerovei: Vartotojų nuostoliai

Tarkim, jog Y prekė – tai dviračiai. Paklausa jiems priklauso nuo kainos lygio. Mažiausia paklausa, kai kaina siekia 1000 USD. Esant pasaulinei kainai P1 lygyje Bl dviračių vartojimą (vartotojo naudą) parodo trikampis P1DB1. Įvedus muito tarifą 10 procentų dviračių kaina pakyla nuo

300 iki 330 ir vartojimo (vartotojo naudos) mastas šalyje krenta iki trikampio P2DB2. Trapecija PlP2B2Bl parodo tuos nuostolius, kuriuos patiria vartotojai įvedus muitą, kai dalis vartotojų tampa nepajėgūs pirkti pabrangusių dviračių. Reikia pabrėžti, jog įvedus muitus pakyla ne tik importuojamų, bet ir vietinės gamybos dviračių kainos.

Tarifo pasekmės šalies gerovei: Gamintojų perviršis

Dviračių kainai išaugus nuo Pl (300 USD) iki P2 (330 USD) išaugs ir dviračių gamyba bei pasiūla, nes pakilus kainai pakyla ir minimali kaina, kuriai esant apsimoka gaminti. Trapecija PlP2C2Cl išreiškia gamintojų perteklių ir parodo, kiek daugiau dviračių gamintojai gali gaminti.

Importo muitų įvedimas sukelia dviejų rūšių efektą:

– Perpaskirstymo efektas (įplaukų efektas ir perskirstymo efektas).

– Nuostolio efektas (apsaugos efektas ir vartojimo efektas).

– Įplaukų efektas ( pasireiškia įplaukų į biudžetą padidėjimu dėl importuojamų prekių apmokestinimo. Tačiau iš kitos pusės, dėl muitų padidėja prekės kaina, ir vartotojas daugiau sumoka už prekę, kurios kainos dalis (kaip PVM) nukeliauja į biudžetą.

– Perskirstymo efektas pasireiškia kai perpaskirstymas įplaukų iš vartotojų gamintojams, konkuruojantiems su importuojamomis prekėmis. Jei muito nebūtų, laisvos prekybos sąlygomis vartotojai už prekę sumokėtų mažiau.

Tačiau susumavus abu efektus, bendra perpaskirstymo efekto suma duoda teigiamą efektą valstybei, kadangi dalis padidėjusių vartotojų išlaidų pereina gamintojams, kurie, esant muitams, pagamina daugiau ir pigiau nei uždaros prekybos sąlygomis.

– Apsaugos efektas parodo ekonominius šalies nuostolius, atsirandančius dėl to, kad reikia remti vietinių gamintojų konkurentabilumą. Tad augant jų apimtims, didėja tų prekių gamybai sunaudojamų išteklių kiekis. Tai yra nuostolinga palyginus su kainomis, už kuris galėjo nusipirkti importuojamų prekių. Taigi, apsaugos efektas pasireiškia tuo, kad rinka užpildoma mažiau efektyviomis gamybos atžvilgiu prekėmis nei užsienietiškomis.

– Vartojimo efektas pasireiškia vartojimo vidaus rinkoje sumažėjimu, lyginant su apimtimis, kai nebuvo muitų ir prekės kaina buvo žemesnė.

Paveiksle apačioje grafiškai pavaizduotos visos tarifo įvedimo pasekmės.

Esant autarkijai trikampis PALE parodo šalies vartojimo lygį (vartotojų gaunamą naudą). Esant nevaržomai prekybai vartojimo lygis (vartotojų perteklius ar vartotojų nauda) išauga iki PlLF. Kai įvedamas tarifas, vartojimo lygis (vaitotojų perteklius ar vartotojų nauda) sumažėja iki Pl+tLG. Taigi, muito tarifo įvedimas vartojimo lygį sumažino dydžiu

PlPl+tGF.

Tačiau tarifas duoda pajamas biudžetui, kurios atsispindi lauke HGKJ.

Tai yra vartotojų perteklius, kuris vyriausybės atimamas tarifo forma.

Kadangi šios pajamos po to gali būti panaudotos vyriausybės išlaidoms švietimui ir sveikatos apsaugai, jos negali būti laikomos grynu gerovės nuostoliu.

Laukas PlPl+tHI parodo pajamų perskirstymo efektą. Vartotojų perteklio nuostoliai pereina vietiniams gamintojams kaip jų gamybos padidėjimas. Tai irgi nėra grynas gerovės nuostolis, bet tik gerovės perdavimas iš vartotojų gamintojams. Perdavimas vyksta per aukštesnes kainas, kurias vartotojai moka už prekes. Tačiau gamintojų perteklius yra mažesnis nei vartotojų nuostoliai, nes dalį vartotojų nuostolių suryja padidėję gamybos kaštai.

Laukas IHJ parodo tarifo pasekmes gamybai. Gamyba padidėja nuo Q2 iki

Q4, tačiau visos šios prekės gaminamos su kaštais, aukštesniais nei importo kaštai. Tai laukas, parodantis grynuosius gerovės nuostolius šaliai, kurie atsiranda dėl neefektyvios gamybos.

Laukas GKF parodo dar vienus gerovės nuostolius šalyje. Tai vartojimo nuostoliai, kurie atsiranda, dėl to, kad vartotojai daugiau negali įsigyti prekių kiekio Q1 – Q3, nes kaina yra didesnė už P1.

Šalies tarifų lygis

Šalys skirtingoms prekėms taiko skirtingo lygio tarifus, tačiau ekonomistai ir politikai dažnai nori žinoti, koks yra bendras vienos ar kitos šalies tarifinės apsaugos lygis. Tai nėra lengva padaryti, nes tūkstančius tarifų reikia apjungti į vieną vidutinį tarifą. Yra taikomi šie būdai jam apskaičiuoti.

Pirmas būdas – tai apskaičiuoti paprastą be jokių svorių aritmetinį vidurkį. Tarkim, jeigu šalis importuoja 2 prekes po 50 USD ir vienai taiko

10 procentų, o kitai 20 tarifą, tai vidutinis tarifas bus 15% (10+20/2).

Nesvertinio vidurkio būdas tinka tada, kai šalis importuoja apytikriai panašius įvairių prekių kiekius.

Tačiau šis būdas yra netikslus tada, kai šalis importuoja skirtingus įvairų prekių kiekius. Tada yra taikomas antras būdas – svertinis vidurkis, kai atsižvelgiama ir į importuojamų prekių kiekį. Pavyzdžiui, jei pirmos prekės importuojama 80% nuo visų prekių ir jai taikomas 10% tarifas, o antros – importuojama 20% nuo visų prekių ir jai taikomas 20% tarifas, tai tarifo vidurkis bus 12%: (80/100 x 10 + 20/100 x 20) = 12.

Trečias būdas – nuo kiekio ir vertės (mišrūs tarifai), pvz.: 20 %

tarifas plius atitinkama suma nuo 1 tonos importuojamo produkto.

Vertinant bendrą šalies protekcionizmo lygį abiejų tarifų nustatymo būdų trūkumas tas, kad jie neatsižvelgia į tas prekybos apimtis, kurios būtų, jeigu nebūtų muitų, tai yra neatsižvelgia į tai, kad gal būt netaikant jokių apribojimų abiejų prekių importas sudarytų ne 100 USD, o gal būt 100 mln. USD. Imkim pirmąjį pavyzdį, kai šalis importuoja 2 prekes,

A ir B, po 50 USD kiekvieną. Dabar tarkime, jog B prekei muitas buvo padidintas nuo 15 iki 100 procentų ir šios prekės importas visai sustojo.

Bendras importas dabar bus ne 100 USD, bet 50 USD. Tarifo svertinis vidurkis bus lygus irgi 10 procentų, nes antros prekės importas lygus 0.

Gaunam paradoksą: padidinus vienos prekės tarifą iki 100 procentų bendras šalies tarifo vidurkis sumažėjo nuo 15 iki 10 procentų, tačiau juk šalis netapo atviresnė.

Vidutinis tarifas pasaulyje pokario metais sumažėjo nuo 40 iki 4

procentų, tačiau nemažam prekių kiekiui vis dar taikomi labai aukšti muitų tarifai, pavyzdžiui, siuvimo gaminiams.

Faktinis (tikrasis) apsaugos laipsnis (arba muitų apsaugos veiksmingumo koeficientas)

Savaime suprantama, kad kuo aukštesnis muitas, tuo didesnė šakos apsauga, tačiau realus tarifo poveikis nebūtinai sutampa su nominaliu muito tarifo lygiu. Pavyzdžiui, 10 procentų tarifas, kuris uždedamas ant kainos.

Muitas netiesiogiai įtakoja šakos darbininkų pajamų lygį tarifas taip pat apsaugo šakas, teikiančias žaliavas ir komponentus saugomai šakai. Reikia atsižvelgti ir į tai, jog muitas, padidindamas prekės kainą, daugiau padidina jos pridėtinę vertę nei kaštus, taigi realus šakos išlošimas gali būti didesnis nei pats muito dydis. Be to, šakos apsaugos lygiui turi poveikį ir apsaugos lygis su saugoma šaka susijusiose šakose.

Siekiant apskaičiuoti realų įvedamo muito poveikį saugomai šakai skaičiuojamas:

faktinis (tikrasis) apsaugos laipsnis, kuris atsižvelgia į visos muitų sistemos poveikį šakai. Jis skaičiuojamas kaip šakos pridėtinės vertės prieaugis, o ne kaip priedas prie kainos, kai skaičiuojamas nominalinis apsaugos lygis.

Tarkim, jog buvo uždėtas 10% muitas dviračiams (dviračio pardavimo kaina 300 Lt, gamybos kaina 220 Lt) ir 5% muitas dviračių gamybos dalims.

10% muitas dviračiams 10% padidins kainą (30 litų) ir tokiu pačiu dydžiu pridėtinę vertę (PV), tenkančią vienam dviračiui. 5% muitas dalims padidins dviračio gamybos kaštus 11 litų ir todėl sumažins PV tokiu pat didžiu. Abu muitai padidins šakos PV 19 litų (30-11), jei kiti veiksniai nekinta.

Nominalinis apsaugos lygis (NAL) = Mokestis / kaina = 30/300 = 10%.

Faktinis apsaugos laipsnis (FAL), kai nėra muito komponentams = (PV’ –

PV) / PV = (110 – 80) / 80 =37,5%.

Faktinis apsaugos laipsnis, kai yra muitas komponentams = (PV’ – PV) /

PV = (110 – 11 – 80) / 80 =23,75%.

Taigi, matome, jog tikrasis apsaugos lygis yra didesnis už įvedamo muito dydį net ir tuo atveju, kai yra įvedamas muitas gamybos detalėms.

Taip yra todėl, kad jis matuoja muito poveikį pridėtinės vertės, o ne kainos padidėjimui.

NAL parodo, kiek vietiniai gamintojai gali padidinti kainą ir vis vien konkuruoti su importuotojais.

FAL parodo kiek galima padidinti kaštus ir vis vien įmonei bus naudinga gaminti ir parduoti savo gaminius.

Siekiant išvengti neigiamo faktinio apsaugos laipsnio muitų dydis yra „eskaluojamas” (diferencijuojamas) priklausomai nuo apdirbimo laipsnio.

Didžiausias muitas taikomas gataviems gaminiams ir mažiausias žaliavoms.

Kai išteklių muito norma lygi baigtinių prekių muito normai, NAL yra lygus FAL, ir NAL patikimai parodo apsaugos lygį.

Tačiau, jeigu išteklių muitas mažesnis už baigtinių prekių muitą, tada

NAL yra mažesnis už FAL.

Argumentai už muitų tarifų naudojimą

Muitus stengiamasi pateisinti šiais argumentais:

– šalies gynybos būtinumas;

– vidaus konkurencingumo ir gyventojų užimtumo užtikrinimas;

– naujai atsirandančių šakų vystymosi galimybių užtikrinimas;

– vyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimas;

– apsaugojimas nuo pigesnės užsienio darbo jėgos;

– siekimas apriboti prabangos daiktų įsigijimą ir t.t.

Muitai dažnai yra naudojami kaip viena iš priemonių įvairiems iškraipymams ir problemoms ekonomikoje spręsti. Muitai dažnai taikomi tada, kai nerandama ar neieškoma kitų priemonių ūkio problemoms spręsti. Tai taip vadinamas antro geriausio (second best) argumentas. Pavyzdžiui, statistika rodo, jog mažėja užimtumas tam tikroje šakoje. Atkurti darbo vietas galima įvairiais būdais: suteikiant paramą šakai, perkvalifikuojant jos darbuotojus, tačiau panašų efektą galima pasiekti ir įvedant importo muitus tos šakos gaminiams.

Antro geriausio argumento taikymo sritys:

1. Siekis skatinti vidaus gamybą. Muitai taikomi šakos, konkuruojančios su importu, gaminiams. Jų taikymas gali būti paremtas tokiais lozungais kaip „nacionalinė gynyba” ar „nacionalinė garbė”. Kaip ekonominė priežastis gali būti siekis sukurti naujas darbo vietas. Muitas kartais padeda sumažinti nedarbą, tačiau vartotojai dėl to irgi patiria nuostolių. Kadangi muitų tarifas padidina importuojamų prekių kainą, tai padidėja paklausa šalies vietinei produkcijai. Tokiu atveju samdoma daugiau darbuotojų, norint padidinti prekių pasiūlą vidaus rinkoje ir nedarbas sumažėja. Tai “kaimyno skurdinimo politika”, nes paklausa šalies produkcijai padidėja kitų šalių produkcijos sąskaita. Tokiose šalyse, jei kitos sąlygos nekinta, didėja nedarbas.

Kontrargumentas: atlikti skaičiavimai rodo, jog tą patį galima pasiekti ne tik įvedant muitus, bet ir naudojant subsidijas, tačiau pastaruoju atveju nežlugdomas importas. Be to, subsidija tiesiogiai skatina gamybą, kai muitas – netiesiogiai.

2. Siekia apsaugoti bręstančią šaką. Tai populiariausias argumentas.

Juo remiantis yra pateisinamas laikinas muitas, kuris riboja importą ir leidžia vietinei pramonei išmokti geriau ir pigiau gaminti. Muitas tuo būdu apsaugo šaką nuo užsienio konkurencijos tuo laikotarpiu, kai šakos kaštai yra didžiausi. Šio argumento logika tokia: manoma, jog ilgainiui šaka sustiprės ir pati sugebės konkuruoti vidaus ir pasaulinėje rinkoje, tai yra prisidės prie pasaulinės prekybos plėtojimo. Šis argumentas buvo pradėtas naudoti jau 18 a. Šio šimtmečio 6-7 dešimtmetyje savo pramonę labai gynė

Japonija, vėliau Korėja.

Nors šis argumentas logiškai teisingas, tačiau:

– Jis negali būti taikomas industriškai išsivysčiusioms šalims (JAV,

ES).

– Silpnai išsisvysčiusiose šalyse sunku nustatyti, kuri iš naujų atsiradusių šakų gali pasiekti aukštą išsivystymo lygį, ir todėl ją remti.

– Apsaugos muitai gali likti pasiekus tam tikrą šakos išsivystymo lygį.

– Ekonomistai mano, kad suteikti naujoms atsirandančioms šakomsreikalingą pagalbą galima daug geresnėmis priemonėmis negu muitai, pvz.: teikiant subsidijas, kurios aiškiau parodo, kuriai šakai ir kokio dydžio teikiama pagalba.

3. Gimstančios vyriausybės arba biudžeto pajamų argumentas

Naujoje šalyje su žemu pragyvenimo lygiu didžiausiu „nukrypimu” gali būti nepakankamas socialinių paslaugų finansavimas. Tokiu atveju muitai gali padidinti šalies biudžeto pajamas. Taip elgiasi besivystančios valstybės.

Kaip matome, muitai nėra efektyvūs nei gamintojų, nei vartotojų požiūriu. Tačiau jie renkami dėl šių priežasčių:

1) Uždėtas konkrečioms prekėms muitas padeda atitinkamoms pramonės šakoms. Per palyginti trumpą laiką firmos ir jų darbuotojai organizuoja efektyvų politinį spaudimą vyriausybei dėl muitų nustatymo. Ypač tai lengvai pasiekiama, jeigu organizuojamos specialios grupės, pasisakančios už muitus, kurios balsuodamos gali paveikti rinkimų rezultatus;

2) Muitai imami dažnai dėl 2 priežasčių:

a) uždėjus muitus, akivaizdžiai parodoma, kad vyriausybė tiesiogiai apriboja užsienio gamintojų veiklą;

b) muitas yra patogesnis politine prasme, kadangi susidaro regimybė, kad muitai gausina valstybės pajamas. Vadinasi, muitai priverčia vyriausybę mažinti politinę įtampą.

Tačiau muitai turi ir neigiamų pasekmių:

1) Muitai stabdo ekonomikos augimą – muitų įvedimas pasaulinei ekonomikai yra neefektyvus, kadangi mažina TP apimtis;

2) Vienpusis muitų įvedimas dažnai tampa prekybinių nesutarimų (“karų”) priežastimi – mažina TP apimtis. Dažnai vienpusis muito įvedimas, siekiant apsaugoti X šalies vidaus gamintojus, sąlygoja atsakomąją prekybos partnerių reakciją: jie įveda muitus minėtos šalies eksportuojamoms prekėms. Tokiu atveju problemos sprendžiamos atskirų valstybių derybose ir nustatomi dvišaliai (daugiašaliai)

muitų tarifai.

3) Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius – kadangi padidėja prekės kaina, tai vartotojai daugiau pinigų sumoka už prekę, daugiau mokesčių į biudžetą gauna ir valstybė. Tai gali turėti neigiamą poveikį ekonomiškai silpnose šalyse.

4) Importo muitas netiesiogiai mažina eksporto apimtis, neigiamai veikia mokėjimo balansą.

5) Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą – ginant vietinių gamintojų interesus, kenčia vieitiniai eksportuotojai ir kitos su muitais saugojamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Jų veikla tampa nepelninga, dalis jų bankrutuoja, o dalis tų ūkio šakų darbuotojų netenka darbo.

NETARIFINĖS UŽSIENIO PREKYBOS KLIŪTYS

Šalys yra sugalvojusios šimtus būdų, kaip apsisaugoti nuo importo.

Vieni barjerai atsiranda sąmoningai, kiti yra tik įvairių teisinių aktų pasekmė. Kadangi šiais ekonomikos liberalizavimo laikais taikyti tarifines kliūtis plačiai negalima, daugelis šalių prisigalvoja įvairiausių netarifinių kliūčių. Jų yra apie 50. Plačiai taikomos yra tokios:

sanitariniai reikalavimai, standartai, valstybės užsienio prekybos monopolija, „pirk prekę lietuvišką”, administracinės kliūtys, valiutų kontrolė. Tačiau pagrindinės kliūtys yra vis tik šios:

✓ importo kvotos

✓ importo diskriminavimas

✓ eksporto subsidijos

✓ standartai

✓ viešieji pirkimai

✓ vietinio turinio reikalavimai

✓ sąmoningas valiutos nuvertinimas

KVOTOS

Tai labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma.

Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamoms ar importuojamoms prekėms apriboti nustatytam kiekiui ar sumai, numatytam laikotarpiui.

Esminiai kvotų skirtumai:

– paskirtis užsienio prekyboje;

– veikimo sritis ir laikas;

– importuojančios šalies leidimo į rinką apiforminimo procedūra.

Kvotos gali būti eksporto ir importo.

Eksporto kvota – tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos eksporto apimtis. Jas vyriausybė naudoja siekdama šių tikslų:

– Aprūpinti savo šalies vartotojus pakankamomis prekių mažomis kainomis atsargomis, nes baiminamasi, kad gali baigtis gamtiniai ištekliai.

– Padidinti eksporto kainas ribojant jo pristatymą į užsienio rinkas.

Eksporto kvotos priimamos susitarimų forma. Jos naudojamos retai, tik esant:

1) dideliam tam tikros produkcijos deficitui šalies viduje;

2) siekiant politinių tikslų (norint diskriminuoti).

Eksporto kvotos įvedamos suderinus su tarptautiniais susitarimais, nustatančiais kiekvienos šalies eksporto dalį konkrečiam produktui arba šalies vyriausybės norą sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekių išvežimą.

Importo kvota – tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama produkcijos importo apimtis. Įvežimo kvotavimas importuojančioje šalyje sudaro eksportuotojams sunkumų. Tačiau jie nėra nenugalimi, jei gerai ištiriama naudojama kvotos rūšis ir jos paskirstymo tvarka šalyje. Visada reguliavimo sistemoje įmanoma rasti reikalingą “nišą”. Importo kvotomis kiekvienos šalies vyriausybė naudojasi, siekdama konkrečių tikslų:

– apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio konkurencijos;

– palaikyti kainų stabilumą vidaus rinkoje;

– ekonomiškiau naudoti užsienio valiutą;

– ekvivalentinių, prekybinių nuolaidų iš kitų šalių;

– išvengti per didelės šalies priklausomybės tų produktų atžvilgiu, kurių šalies ūkis negamina;

– kontroliuoti prekių judėjimą;

– mažinti nedarbą;

– pagerinti mokėjimų balansą.

Importo kvotomis ne vien tik vietiniai gamintojai apsaugomi nuo užsienio konkurentų. Pvz.: Japonija jas taiko net ir negaminamų šioje šalyje produktų įvežimui. Ji kvotas naudoja kaip derybų instrumentą, siekdama palankesnių savo šalies prekių eksporto į kitas šalis sąlygų.

Šalims, sutinkančioms importuoti daugiau japoniškų prekių, nustatomos didesnės prekių įvežimo kvotos į Japoniją.

Importo kvotų rūšys:

1) individualios kvotos – jomis paprastai paskirstomas bendras prekės įvežimo kiekis į šalį tarp atskirų šalių eksportuotojų, reminatis teikimo apimtimi per praėjusį laikotarpį (paprastai per metus). Jos paskirsto tam tikros prekės įvežimą į šalį:

– tarp visų pagrindinių šalių eksportuotojų;

– tam tikrai šalių grupei;

– mainais į šalių atitinkamus importo įsipareigojimus.

2) globalinės kvotos – tai bendras kiekybinis kokių nors prekių importo limitas, neskirstant jo pagal šalis. Jos suteikia galimybę šalies importuotojams pasirinkti eksportuotojus savo nuožiūra, o eksportuotojams padidinti tiekimus. Jos nustatomos konkretaus produkto importui iš visų arba iš grupės šalių.

3) tarifinės kvotos – jos numato tam tikrų prekių kiekio įvežimą lengvatinėmis sąlygomis, o didesniam kiekiui taikomi aukštesni muitai.

4) sezoninės kvotos – jos naudojamos įvežant žemės ūkio prekes nuimant jų derlių šalyje ir pateikiant vidaus rinkai.

Įvedimo priežastys:

1. tokia politika garantuoja, kad importo išlaidos, didėjant užsienio konkurencijai, nebedidės. Kai importo apimtis griežtai fiksuota, išaugęs importuojamų prekių konkurentiškumas sumažins jų kainas, o tai greitins importo mokesčių mažėjimą. Taigi importo kvotos palengvina mokėjimų balanso reguliavimo procesą;

2. kvotos yra palankesnės ir ta prasme, kad sudaro galimybę valstybei lanksčiau vykdyti ekonominę politiką, kadangi muitų tarifų didinimas reglamentuojamas tarptautiniais prekybiniais susitarimais.

Pasekmės

Deja, kvotos yra naudingos vyriausybei ir su importu konkuruojančioms šakoms, bet jokiu būdu ne visai šaliai. Analizė rodo, jog toks importo apribojimo būdas ne tik nėra šalies gerovei palankesnis, bet ir kai kuriais atvejais yra žalingesnis. Įmonės ir vyriausybės institucijos sugaišta daug laiko, kol gauna licencijas. Čia naudą gauna įmonės, biurokratinis aparatas bei valdininkai, išduodantys licencijas.

Dvi svarbios kvotų pasekmės:

1. Importo kvota sudaro prielaidas monopolijai atsirasti. Importo kvotos žala didesnė negu tarifo, jeigu ji tampa vidaus rinkos monopolizavimo priežastimi. Taikant tarifą dominuojanti šakos įmonė nevirsta monopolija, nes ji konkuruoja su importu. Tuo tarpu esant kvotoms, mūsų dominuojanti įmonė nebijo užsienio konkurencijos, nes kad ir kiek importas butų pigus, jo apimtys negali būti didesnės už kvotas. Esant neelastingai paklausai ir vidaus rinkos dydžiui, viršijančiam kvotos limitus, mūsų įmonė mažindama gamybos apimtis ir didindama kainas gali gauti monopolinį viršpelnį.

2. Žala tautos gerovei ypač didelė, kai valdžia importo licencijas paskirsto neefektyviai. Kai licencijos skirstomos nemokamai, jas gaunančios įmonės gauna papildomą pelną.

Yra keli būdai paskirstyti licencijas efektyviau:

– Pirmojo esmė. Kas kelis mėnesius vyriausybė skelbia, kad vyks licencijų pardavimo aukcionas. Į šį pranešimą turi atsiliepti pakankamas pretendentų kiekis. Jame turi nusistovėti tokia licencijų kaina, kuri yra apytikriai lygi skirtumui tarp importuotojo kainos ir aukščiausios tos prekės kainos vidaus rinkoje. Tokiu atveju kvotos poveikis yra toks pat, kaip ir ekvivalentiško tarifo, tik turi kitą pavadinimą. Kvotos rentą, tokiu atveju gautų vyriausybė, ir galėtų panaudoti socialinėms programoms finansuoti.

– Antrojo esmė. Čia vyriausybė paskirsto licencijas be išankstinių konkursų, paraiškų ar derybų. Dažniau licencijos atitenka importuotojams proporcingai jų importui, buvusiam iki importo kvotų įvedimo. Tokiu atveju laimi tik importuojančios įmonės, ypač jeigu auga vidaus kainos. Licencijos gali būti išduodamos ir atsižvelgiant į įmonių gamybinius pajėgumus, tačiau jeigu jie apkrauti, įmonė licenciją gali perparduoti.

Trečias būdas – tai gali būti principas „anksčiau paprašei, anksčiau gavai”. Tai pats neefektyviausias būdas.

Muitų tarifai ir importo kvotos turi kai kurių panašių efektų:

– padidina kainas importuojančioje šalyje;

– sumažina kainas eksportuojančioje šalyje;

– sumažina prekybos apimtis;

– ir muitai, ir kvotos sudaro grynuosius kaštus importuojančiai šaliai.

Tačiau išryškėja šie skirtumai:

– importo kvota, priešingai negu muitų tarifai, nesurenka pajamų importuojančios šalies vyriausybei;

– importo apimtis labiau reaguoja į ekonominių sąlygų pakitimus esant muitų tarifams negu importo kvotoms.

IMPORTO LICENCIJAVIMAS

Licencija – specialus dokumentas, kurį valstybiniai organai išduoda užsienio ekonominių ryčių dalyviams. Ji suteikia teisę išvežti arba įvežti prekes į užsienį.

Licencijavimą šalių vyriausybės naudoja:

1) užsienio prekybai reguliuoti, kai nėra muitų arba jie efektyviai nebegina vidaus rinkos;

2) prekybos mokėjimų balansų išlyginimo procesui palengvinti, ypač kai būtina sustabdyti užsienio prekybos deficito augimą;

3) siekiant racionaliai panaudoti užsienio valiutą, kai perkama šaliai reikalinga produkcija;

4) atitinkamoms gamybos prporcijoms tarp užsienio ir vietinės žaliavos išsaugoti, kai padidėjus importui šalies vidaus prekių gamintojai nepatirtų nuostolių.

Licencijavimą naudoja tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios šalys.

Yra 2 licencijų rūšys:

1) Vienkartinė – tai vienkartinis leidimas vienam prekybiniam sandoriui licencijoje nurodytai prekei. Čia nurodomas ne tik jo gavėjas, bet ir prekės kiekis bei vertė, veikimo laikas. Visa tai leidžia griežtai kontroliuoti eksporto ir importo operacijas. Vienkartinių licencijų sistemą naudoja besivystančios šalys. Licencijos dažnai išduodamos tik su sąlyga, kad pirkėjas ar tiekėjas prisiims atitinkamus komercinius įsipareigojimus:

– užsienio tiekėjas privalo įsigyti prekių importuotojo šalyje;

– mašinas ir įrengimus importuojanti įmonė dalį savo pagamintos produkcijos privalo išvežti į užsienį;

– vidaus rinkoje turi būti įsigyjama prekė, analogiška importuojamai.

2) Bendroji (generalinė) – ji numato, kad bet koks importuotojas ar eksportuotojas per ilgą laiką (iki 1 m) gali laisvai prekiauti specialiuose sąrašuose nurodytomis prekėmis be jokių kiekybinių ar vertinių apribojimų su visomis ar tik nurodytomis licencijoje šalimis. Šią licenciją plačiai taiko išvystytos šalys, kur didžioji importuojamų prekių dalis yra licencijuojama.

Importo kvotų poveikis priklauso ir nuo to, kokiu būdu vyriausybė paskirsto teises į importą. Jeigu jos įsigyjamos nemokamai, laimi jų turėtojas.

Pagrindiniai importo licencijų paskirstymo būdai:

1) Aukcionas konkurenciniu pagrindu – pigiausias ir teisingiausias –

importo licencijas valstybė gali parduoti atvirame arba uždarame aukcione.

2) Naudojant aiškaus pranašumo sistemą – vyriausybė išduoda jas tam tikroms firmoms be išankstinės konkurencinės kovos ar derybų. Jos išduodamos autoritetą turinčioms firmoms pagal importo apimtį, kuri buvo iki kvotų įvedimo.

3) Paskirstant licencijas pagal “išlaidų metodą” – brangiausias būdas

– valstybė priverčia pretendentus konkuruoti ne kainų atžvilgiu (pvz.: “anksčiau atėjai – anksčiau gavai”, jos išduodamos toms firmoms, kurios turi gausių gamybinių pajėgumų).

Lietuva licencijas taiko – narkotinių ir psichotropinių medžiagų importui ir eksportui;

– biologinių augalų apsaugos priemonių įvežimui;

– naftos produktų importui ir eksportui bei kt.produktams.

Estija licencijuoja: – tabako ir alkoholio produktų, nuodingų ir pavojingų medžiagų;

– ginklų importą.

Importuojant į Latviją – reikalingos licencijos šiems produktams:

cukrui, grūdams, metalams, pirotechnikai, alkoholiui, sprogstamosioms medžiagoms, ginklams.

Licencijas naudoja ir industriškai išsivysčiusios šalys. Pvz.:

D.Britanija naudoja licencijas šaunamųjų ginklų, sprogmenų, kai kurių vaistų, tekstilės pramonės, žemės ūkio produkcijos importui; JAV –

tekstilės gaminių; Prancūzija – grūdų, pieno, sviesto, galvijų importui.

EKSPORTO SUBSIDIJOS

Iki šiol nagrinėjome tik apribojimus. Bet šalys vykdo ir tokią prekybos politiką, kuria siekiama padidinti eksportą, ir naudoja įvairias priemones eksportui remti. Praktikoje eksportas dažniau subsidijuojamas, negu apmuitinamas.

Eksporto subsidija – tai mokestis eksportuotojams, kurį moka vyriausybė.

Eksporto subsidijų rūšys:

1) Netiesioginės – kai vyriausybė suteikia paramą eksportuotojams, organizuodama užsienyje parodas, muges; reklamuodama prekes; pateikdama info apie verslo rinkos konjuktūrą; padėdama užmegsti verslo kontaktus;

2) Tiesioginės – kai vyriausybė eksportuotojams skiria pinigines išmokas, kurios būna 2 rūšių:

– specifinės – kai nustatoma fiksuota pinigų suma už eksportuojamos prekės vienetą;

– vertybinės – kai nustatomas fiksuotas procentas nuo eksportuojamos prekės vertės.

Subsidijos palengvina eksportą į užsienio šalis, todėl importuojančios šalys ne visada jomis patenkintos. Šalys, subsidijuodamos eksportą, nenori suprasti, kad taip darydamos jos subsidijuoja ir importą. Viena, didesnės eksporto pajamos veda prie didesnio importo, antra, didesnis eksportas pakelia valiutos kursą ir atpigina importuojamas prekes vidaus rinkoje. PPO

nuostatai skelbia, kad eksporto subsidijavimas yra nesąžininga konkurenciją ir leidžia imtis atsakomųjų priemonių (kompensacinių muitų -countervailing duties). Eksporto subsidijų formos: eksporto kreditai, draudimas, garantijos, taip pat skatinimas, nemokama informacija, PVM grąžinimas.

Dažniausiai subsidijos taikomos žemės ūkio produktams. Vartotojai dėl eksporto subsidijų patiria dvigubus nuostolius:

1. Iš jų sumokėtų mokesčių mokamos subsidijos;

2. Išauga eksporto, o tuo pačiu metu ir vidaus rinkos kaina eksportuojamiems produktams.

EKSPORTO KREDITAI

Tai finansinis netarifinis TP politikos metodas, numatantis vyriausybės finansinį skatinimą, norint vystyti nacionalinių firmų eksportą.

Eksporto kreditai yra šie:

1) trumpalaikiai – iki 1 m., naudojami vartojimo prekių ir žaliavų eksportui kredituoti;

2) vidutiniai – nuo 1 iki 5 m., naudojami mašinų ir įrengimų eksportui kredituoti;

3) ilgalaikiai – ilgesni nei 5 m., naudojami investicinių prekių ir projektų eksportui kredituoti.

SAVANORIŠKI EKSPORTO APRIBOJIMAI

Tai susitarimai tarp eksportuojančios ir importuojančios šalies, kai eksportuotojas sutinka apriboti eksporto apimtį. Tai yra ir importo apribojimo būdas.

Naudojant šią priemonę:

– mažinama eksporto apimtis;

– mažinami kasmetiniai eksporto augimo tempai;

– padidinamos eksportuojamų prekių kainos.

Šią priemonę šalys naudoja tekstilės, automobilių, plieno ir kitų produktų eksportui apriboti, nes tokiu būdu tikisi išvengti griežtų TP

apribojimų (kvotų, administracinių priemonių ir pan.).

Naudojant šią priemonę, vartotojai patiria nuostolius, o gamintojai –

naudą. Prekes importuojanti valstybė iš to negauna pajamų į biudžetą.

7. VALIUTŲ RINKA. VALIUTŲ KURSAS IR JO NUSTATYMAS

Valiutų rinka (VR) yra tarptautinės finansų rinkos sudėtinė dalis.

Valiutų rinkoje vyksta valiutos pirkimo-pardavimo transakcijos (susitarimai). Šiuolaikinė valiutų rinka – tai, pirmiausiai, rinka už biržos ribų (OTC – Over the Caunter Market) – decentralizuota ekonominiu, techniniu ir geografiniu atžvilgiais. Tai rinka, kuri yra kuriama pagrinde bankų, ne bankinių-finansinių institucijų ir brokerinių firmų, kurios keičiasi tarpusavyje informacija ir sudaro transakcijas telekomunikacinių ryšių pagalba (telefonu, telefaksu, spec. kompiuterių sistemomis, pvz. RMDS

– Reuter Monitor Dealiny System).

Kalbant apie valiutų rinką sunku tvirtinti, kad ši rinka fiziškai yra patalpinta tam tikroje vietoje, tai greičiau tinklas, išsklaidytas po visą pasaulį. Bankų ir kitų institucijų transakcijų sudarymas vyksta visame pasaulyje, įvairiose laiko juostose.

Tarptautinė VR nėra nacionalinių rinkų suma, tai didžiulė viena rinka, kuri dirba ištisą parą. Valiutų biržos savo pirminę reikšmę prarado.

Šiuolaikinės TVR ypatumai:

– tarptautinėje rinkoje transakcijos, mažesnės kaip 1mln. USD, nesudaromos.

– Kitų, daug mažesnių, apie 20-25 proc. visos apyvartos valiutinės rinkos segmentų yra taip vadinama transakcijų su klientais rinka, kurioje sudaromos transakcijos tarp tarpbankinės rinkos subjekto iš vienos pusės ir, pramoninių, komercinių, paslaugų firmų, tarptautinių korporacijų iš kitos. Gali būti sudaromos transakcijos tiktai tarp tų firmų nedalyvaujant tarpbankinės rinkos subjektui.

– Visai menkareikšmės yra apie 1 proc. visos apyvartos sudarančios valiutinės transakcijos, sudaromos dalyvaujant fiziniams asmenims (bankuose, valiutinėse sąskaitose, kontorose ir kt).

Tarptautinė VR pagal savo apyvartą yra didžiausia pasaulyje, kasdien pasiekiama didesnė nei 800mln. USD apyvarta. Pagrindinis valiutų transakcijų centras yra Londonas jau dešimtį metų. Dominuojanti tarptautinių transakcijų valiuta pasaulyje yra JAV doleris, toliau Europoje

– Euras, japonų iena, britų svaras sterlingų, Šveicarijos frankas. Didžioji dauguma sudaromų transakcijų tarptautinėje VR yra taip vadinamos tradicinės transakcijos, funkcionuojančios šioje rinkoje daugelį metų. Prie jų priskiriame:

greitas (nedelsiamas) transakcijas (SPDT);

terminuotas;

apkeičiamas.

8-9 dešimtmetyje atsirado naujų transakcijos rūšių. Tai – Būsimos transakcijos (futures), taipogi – Opcijos (opcionai – options), Hibridinės transakcijos (terminuotos ir opcionai).

Valiutų rinkos funkcijos:

– Atsiskaitymo arba kliringo;

– Apsidraudimo, arba hedžingo;

– Spekuliavimo, arba arbitražo.

Atsiskaitymo valiutų rinkos pagrindinė funkcija išplaukia iš pinigų kaip mainų priemonės funkcijos. Prekyba prekėmis ir paslaugomis tarp skirtingų šalių sąlygoja užsienio valiutos pasiūlą ir paklausą. Prekių ir paslaugų eksportas savo šalyje sukuria užsienio valiutos pasiūlą, tuo tarpu prekių ir paslaugų importas – užsienio valiutos paklausą. Užsienio valiuta taip pat naudojama kaip kaupimo priemonė, kai nepasitikima savo šalies valiuta.

Apsidraudimo funkciją valiutų rinka atlieka tada, kai įmonė ar žmogus nori apsisaugoti nuo valiutos kurso nuvertėjimo ir su tuo susijusių nuostolių. Siekiama išvengti tiek “ilgosios pozicijos”, kai grynieji aktyvai laikomi užsienio valiuta, tiek “trumpos”, kai skolos užsienio valiuta yra didesnės nei turima valiutos.

Spekuliavimas — tai sandoriai užsienio valiuta siekiant gauti pelną iš valiutų kurso pasikeitimo ateityje. Tai sandoriai, priešingi apsidraudimo sandoriams.

Valiutų rinkos:

1) Pagrindinė valiutų rinka yra esamoji rinka, kurioje valiuta perkama ir parduodama pagal tos dienos ar valandos kursą. Apmokėjimas vyksta tą pačią dieną ar kelių dienų laikotarpyje.

2) Išankstinė rinka yra, kurioje kontraktai pasirašomi iš anksto, o nupirkta valiuta pateikiama po kelių mėnesių. Apmokėjimas vyksta taip pat vėliau. Gali būti 30, 60, 90 ar net 180 dienų valiutos pateikimas su skirtingomis kainomis.

3) Yra dar ir būsimosios rinkos, kurios turi konkrečią geografinę vietą. Šiose rinkose prekiaujama tik keliomis pagrindinėmis pasaulio valiutomis.

JAV, D Britanijos , Šveicarijos , Vokietijos ir Japonijos nacionaliniai pinigai yra laisvai perkami ir parduodami tarptautinėje valiutų rinkoje pagal numatytą valiutų kursą. Nacionalinių valiutų kursai iki 2002 m. buvo numatomi remiantis JAV doleriu, kuris atliko pagrindinį pasaulinių pinigų vaidmenį. Nuo 2002 m. – Euras.

Pasaulinėje valiutų rinkoje per ilgą istorinį laikotarpį susiklostė tam tikra finansinių centrų hierarchija.

Stambiausi valiutų prekybos centrai yra Londonas, Niujorkas ir

Tokijas. Juose sukoncentruota didžiausia dalis operacijų su valiuta,

Vertybiniais popieriais ir auksu.

Regioninio mąsto valiutų rinkomis Europoje yra Frankfurtas prie

Maino, Ciurichas , Paryžius, Briuselis, Singapūras ir Honkongas.

Šalia pasaulinių ir regioninių valiutos prekybos centrų veikia ir nacionalinės valiutų rinkos. Finansų centrai yra sujungti elektroniniais ryšių kanalais, per kuriuos perduodama tiksli ir išsami informacija apie valiutų kursų pokyčius įvairiuose pasaulio kontinentuose. Reikia pažymėti, kad valiutinių operacijų apimtis tarptautinėje pinigų rinkoje sparčiai didėja. 1986 metais valiutinių sandorių suma pinigų rinkoje siekė 330

mlrd.dolerių.1989 metais –650 mlrd. JAV dolerių, 1995 jau 1200 mlrd JAV

dolerių. Taigi, dieninė valiutų prekybos apyvarta per dešimtmetį išaugo beveik keturis kartus.

Valiutų kurso nustatymas palengvina tarptautinius mokėjimus ir atsiskaitymus už pateiktas ar įsigytas prekes, leidžia apskaičiuoti realius įvairių šalių prekių kainų santykius.

Valiutų kurso kitimas gali skatinti arba stabdyti šalies prekių eksportą ir importą. Tarkime, kad vienas JAV doleris lygus keturiems litams. Tada japoniškas televizorius kurio kaina pasaulinėje rinkoje yra

150 JAV dolerių, Lietuvoje kainuos 600 litų. Tuo pat laiku lietuviškų baldų komplektas, kurio kaina vidaus rinkoje yra 1200 Lt, užsienyje kainuos 300

JAV dolerių. Jeigu doleris brangs, o litas nuvertės , tai keisis ir šių valiutų kursas. Sakykime, 1 JAV doleris dabar lygus ne 4, o 6 Lt. Tokie kurso pokyčiai, jeigu jie vyktų , neigiamai atsilieptų japoniškų televizorių importuotojams, nes televizorių kaina padidėtų iki 900 Lt.

Nuvertėjus litui laimėtų Lietuvos baldų importuotojai, kadangi lito devalvavimas dolerio atžvilgiu atpigintų minėtą baldų komplektą nuo 300 ik

200 JAV dolerių. Vadinasi, dolerio brangimas padidins į Lietuvą importuojamų prekių kainas ir atpigins Lietuvos gamintojų prekes užsienio rinkose. Tas pats ir su EURU.

Nacionalinės valiutos kursui lemiamos įtakos turi šalies centrinio banko vykdoma monetarinė politika. Pvz: 1994 metais 03 mėn. buvo įsteigta

Valiutos taryba, kuri, įgyvendindama Lito patikimumo įstatymą nustatė nekintamą fiksuotą JAV dolerio ir lito kursą t. y. 1 doleris- 4 litai.

Laisvai svyruojančiam valiutos kursui įtakos turi nacionalinių pinigų pasiūla ir paklausa.

Pvz. jeigu sezono metu Japonijos gyventojai vyksta atostogauti į

Havajų kurortus, jų antplūdis į šią salą padidins dolerių paklausą ir jenų pasiūlą.

Valiutos keitimo kursas – tai vienos šalies valiutos vienetų kiekis, reikalingas kitos šalies valiutos vienetui įsigyti. Taigi valiutos kursas parodo vienos šalies valiutos kainą, išreikštą kitos šalies valiuta, pavyzdžiui, 1 EUR lygus 3,4528 Lt. Keitimo kursas susieja įvairių šalių valiutas ir įgalina kainas ir sąnaudas palyginti tartautiniu mastu.

Valiutos kurso nustatymas yra vad. – kotiravimu. Valiutos kursas nustatomas 2 būdais:

1) tiesioginė kotiruotė – kai kursas nustatomas kaip vidaus valiutos kiekis už užsienio valiutos vienetą. Pvz.: 3,4528 Lt mokami už 1 Eurą.

Tiesioginė kotiruotė parodo užsienio valiutos vieneto kainą, išreikštą mūsų šalies valiuta. Kartais tiesioginė kotiruotė gali būti pateikiama už 100,

1000, ar 10 000 užsienio valiutos vienetų.

Tiesioginės kotiruotės pavyzdžiai:

Lietuvos banko nustayti lito ir užsienio valiutų santykiai, litais

|Užsienio valiuta |2002.10.0|2003.10.0|2004.10.0|2005.10.0|

| |1 |1 |1 |1 |

|1 LVL (Latvijos latas) |5,8166 |5,3347 |5,1876 |4,9601 |

|10 EEK (Estijos kronų) |2,2067 |2,2064 |2,2067 |2,2067 |

|100 JPY (Japonijos jena) |2,8831 |2,6773 |2,5270 |2,5348 |

|1000 BYR (Baltarusijos |1,8783 |1,4048 |1,2890 |1,3289 |

|1 000 000 (TRL) Turkijos |2,1149 |2,1476 |1,8622 |2,1269( |

( Naujoji Turkijos lyra 1 TRL.

Pasaulio bankas yra sudaręs valiutų identifikavimo kodų sistemą, vadinamą BIC – joje kiekvieną valiutą žymi 3 raidės, pvz.: USD (JAV

doleris), EUR (euras), CHF (Šveicarijos frankas), JPY (Japonijos jena),,

PLZ (Lenkijos zlotas), HUF (Vengrijos forintas), VND (Vietnamo dongas) ir kt. Lito kodas – LTL.

2) netiesioginė kotiruotė – kai kursas nustatomas kaip užsienio valiutos kiekis, reikalingas vidaus valiutos vienetui nupirkti (pvz.: 0,29

EUR/1 LTL).

Tarp tiesioginės ir netiesioginės valiutos kurso kotiruotės egzistuoja atvirkštinis ryšys:

WTK = 1 / WNK

kur: WTK – tiesioginė valiutos kurso kotiruotė;

WNK – netiesioginė valiutos kurso kotiruotė.

Paprastai biržoje, bankuose ir spaudoje skelbiamos tiesioginės kotiruotės, išskyrus D.Britaniją (Londono valiutų birža), kur naudojama netiesioginė kotiruotė. Įvedus eurą, šios valiutos kursas irgi paprastai nurodomas, naudojant netiesioginę kotiruotę, t.y. kirk užsienio valiutos mokama už 1 eurą. (Beje, bazinės valiutos t.y. JAV dolerio, oficialų kursą lito atžvilgiu Lietuvos Bankas iki 1998 m rudens irgi skelbė, naudodamas netiesioginę kotiruotę, t.y. 0,25 JAV dolerio už 1 litą.).

Valiutos pirkimo ir pardavimo kursai

Valiutos kursas susidaro, kai valiutomis keičiasi bankai. Skirtingai nuo daugelio kitų prekių ir nuo vertybinių popierių rinkų valiutų rinka neturi specialios vietos. Valiutos mainus atlieka centrinių ir komercinių bankų specialūs skyriai.

Bankai, pirkdami ir parduodami valiutą, nustato du jos kursus. Kursas pagal kurį valiuta superkama, vadinamas pirkimo kursu. Kursas, kuriuo valiuta parduodama – yra pardavimo kursas.

Bankai visada užsienio valiutą perka pigiau, o parduoda brangiau.

Skirtumas tarp valiutos pardavimo ir pirkimo kainų yra banko papildomų pajamų šaltinis, t.y.pelnas arba marža. Kuo šis pinigų keitimo kursų skirtumas didesnis, tuo bankas daugiau uždirba, atlikdamas, valiutų pirkimo ir pardavimo operacijas.

Dažnai bankai didina valiutų pirkimo ir pardavimo kursų skirtumus, tuo pažeisdami savo klientų interesus. Todėl šalies centrinis bankas gali įvesti valiutų konvertuojamumo maržą, kuri nustato maksimalius valiutų pirkimo ir pardavimo skirtumus. Marža išreiškiama % ir negali būti viršyta perkant ar parduodant.

Valiutų skirtumas sudaro sąlygas fiz. ir juridiniams asmenims pasipelnyti.

1) Jeigu naudojama tiesioginė kotiruotė, tai užsienio valiutos pirkimo kursas yra žemesnis nei pardavimo kursas.

Pavz.: Lietuvoje skelbiamas lito kursas euro atžvilgiu:

Euro pirkimo kursas 3,4420 – 3,4635

Euro pardavimo kursas

Skirtumas (0,0215 LTL) sudaro maržą. Keisdami litus į eurą ar atvirkščiai, Lietuvos komerciniai bankai ima ne didesnį nei LB nustatytą atlyginimą už keitimo operacijas – ne daugiau kaip 1 proc nuo nustatyto oficialaus keitimo kurso (3,4183 – 3,4873 LTL/EUR). (Iki 2001 m. pabaigos buvo nustatyta 2 proc.). Kitas valiutas bankai perka ir parduoda pačių bankų nustatytomis kainomis.

2) Jeigu naudojama netiesioginė kotiruotė, tai užsienio valiutos pirkimo kursas yra aukštesnis nei pardavimo kursas. Pvz.: Londono valiutų biržoje svaro sterlingų kursas dolerio atžvilgiu:

Dolerio pirkimo kursas 1,5680 – 1,5850

Dolerio pardavimo kursas

Jei anglas savo banke nori nupirkti 20 000 USD, tai bankas parduos dolerius žemu kursu (1,5680). Klientas bankui sumokės 12 755,10 GBP (20

000/1,5680). Jei klientas nori parduoti bankui 20 000 USD, tai bankas pirks aukštu kursu (1,5850). Bankas sumokės klientui 12 618,30GBP (20

000/1,5850). Taigi banko gautas pelnas iš valiutos pirkimo ir pardavimo operacijų sudarys 136,8 GBP (12 755,10 – 12 618,3).

Informacinėse priemonėse paprastai pateikiamas tik vienas keitimo kursas, taigi neišskiriami valiutos pirkimo ir pardavimo kursai. Šiuo atveju kalbama apie oficialų vidutinį kursą. Anksčiau minėti LB skelbiami lito ir užsienio valiutų santykiai yra pateikiami kaip oficialusis vidutinis kursas.

Euro oficialusis kursas nustatomas Frankfurto prie Maino valiutų biržoje. Kiekvieną darbo dieną, pasibaigus biržų darbui, Europos centrinis bankas praneša naują oficialų kursą. Žinant tokiu būdu nustatytą vid.kursą, pirkimo ir pardavimo kursai nustatomi, taikant nuolaidas ir priedus.

Tačiau užbiržinėje prekyboje (prekyba telefonu, per kompiuterinius tinklus) prekiaujama laisvai, kursai svyruoja priklausomai nuo rinkos.

Devizų ir banknotų kursai

Reikia skirti devizų kursą ir banknotų kursą. Devizų kursas – galioja negryniems pinigams (pervedimams į eonamąją sąskaitą arba iš einamosios sąskaitos, vekseliams, čekiams, kelioniniams čekiams), o banknotų kursas –

siejamas tik su grynaisiais pinigais.

Banknotų pardavimo kursas yra aukštesnis nei devizų (naudojant tiesioginę kotiruotę), o tai reiškia, kad klientas, kuris nori turėti užsienio valiutą grynaisiais moka aukštesnę kainą negu kad įsigydamas kelionių čekį. Skirtumą tarp devizų ir banknotų kurso galima paaiškinti tuo, kad bankui operuojant grynais pinigais susidaro transportavimo, sandėliavimo, draudimo kaštai, kurių nėra, kai cirkuliuoja negryni pinigai.

Galima išskirti dar vieną kursą – čekių pirkimo kursą – pateikiant čekį užsienio valiuta, bankai atsiskaito vadinamuoju čekių pirkimo kursu, kuris yra žemesnis nei devizų pirkimo kursas. Taip yra todėl, kad vidaus valiutos sumą čekio įteikėjui bankas anksčiau įrašys į (kredito) sąskaitą, nei čekį priimantis bankas atsiims šią sumą iš mokėtojo. Monetos dažnai visiškai nesuperkamos, o jei ir superkamos, tai labai nepalankiu kursu.

Spekuliacija ir arbitražas

Gaunamo pelno iš valiutinių operacijų pobūdžio atžvilgiu išskiriama spekuliacija ir arbitražas.

1) Valiutos kurso arbitražas – tai valiutos pirkimas ar pardavimas, siekiant gauti pelną iš kursų skirtumo tuo pačiu metu esančio įvairiose valiutų biržose. Pvz.: galima parduoti JAV dolerius už eurus, eurus iškeisti į Japonijos jenas, o jenas vėl iškeisti į dolerius ir gauti jų daugiau nei turėjote pradžioje. Pelnas iš arbitražo bus gaunamas ir tuo atveju, jei Tokijuje dolerį galima nupirkti už 1,5210 CHF (Šveicarijos frankas), o Londone parduoti už 1,5220 CHF. (analogiškai egzistuoja ir palūkanų arbitražas – išnaudojami esami palūkanų skirtumai įvairiose pinigų rinkose).

Pastaruoju metu valiutos kurso arbitražas darosi vis retesnis, nes šiuolaikinė informacinė sistema tokius skirtumus tuoj padeda pastebėti daugybei prekiautojų valiuta. Taigi kursų skirtumai tuoj pat išlyginami, keičiantis valiutos paklausai ir pasiūlai.

2) Spekuliacija valiutos kursu – tai siekimas pelno, kai spėjama apie galimą kurso pasikeitimą. Pvz.: jei tikimasi, kad dolerio kursas kils, tai spekuliantas pirks dolerius, tikėdamasis, kai jų kursas pakils, gauti pelną juos pardavęs.

Nurodomi šie pagrindiniai spekuliacijos ir arbitražo skirtumai:

1) arbitražas grindžiamas valiutų kursų skirtumu atskiruose regionuose, o spekuliacija remiasi valiutų kursų skirtumu dabartinio ir būsimo laikotarpio rinkose;

2) arbitražo atveju ekonominė rizika nėra didelė, nes žinomi valiutų kursai atskiruose regionuose; tuo tarpu spekuliacijai būdinga didelė ekonominė rizika, nes nežinomas būsimo laikotarpio valiutos kursas;

3) arbitražas suvienodina valiutos kursus atskirose teritorinėse rinkose, o spekuliacija gali sumažinti arba padidinti valiutų kursų skirtumus atskirais laikotarpiais.

Visa, kas pasakyta apie valiutos keitimo kursą, galioja dabarties (nedelsiajam) kursui. Kursas, kuris skelbiamas tuoj įvyksiantiems sandoriams, t.y. einamiesiems sandoriams užsienio valiuta, vadinamas esamuoju (dabartiniu). Esamasis valiutos kursas naudojamas tarpbankinėse operacijose, kai jos įvykdomos ne vėliau kaip per 2 darbo dienas.

Kitas svarbus dabartinės valiutų rinkos kursas – kryžminis – tai valiutos kursas, apskaičiuotas remiantis kitais dviem valiutų kursais. Tai keitimo kursas tarp dviejų užsienio valiutų, pvz.: keitimo santykis tarp

Japonijos jenos ir JAV dolerio Frankfurto prie Maino valiutų rinkoje.

Vadinasi, kryžminis kursas rodo kursą, kuriuo A šalies valiuta įvertinama B

šalies valiutos atžvilgiu C šalies valiutų rinkoje.

Galima išskirti dar vieną kursą – išankstinį – tai kursas, skelbiamas ateityje įvyksiantiems sandoriams užsienio valiuta. Jis galioja sandoriams, kurie bus atliekami vėliau, tačiau šiandien sutarto kurso pagrindu. Šį kursą nustato bankas ar kita finansinė institucija, kuri siūlo šios rūšies sandorius. Sudarant tokius sandorius, įprasta laikotarpį matuoti mėnesiais, t.y. 30, 60, 90, 180 arba 360 dienų, tačiau gali būti sutarti ir kiti terminai.

Aptarsime išankstinį valiutinį sandorį išsamiau. Išankstinis valiutinis sandoris – tai:

– privalomas sandoris tarp banko ir jo kliento;

– pirkti ar parduoti tam tikrą kiekį nurodytos valiutos;

– pagal kursą, kuris užfiksuojamas sandorio sudarymo metu;

– sandoris bus vykdomas (t.y. valiuta pateikiama ir už ją sumokama)

ateityje, ir tas laikas nurodomas sandoryje. Tai gali būti konkreti data arba laikotarpis tarp dviejų konkrečių datų.

Šiame pateiktame apibrėžime yra svarbūs šie momentai:

– tai nenutraukiamas ir privalomas sandoris; jį sudarius, banko klientas nebegali šio sandorio atsisakyti. Jis privalo pirkti ar parduoti užsienio valiutą, numatytą sandorio sutartyje;

– šis sandoris nurodo konkrečią užsienio valiutos sumą; klientas negali tos sumos pakeisti, t.y. pirkti ar parduoti didesnį ar mažesnį valiutos kiekį, nei nurodyta sandoryje;

– sandoris turi būti įvykdytas konkrečiu terminu (t.y. tam tikrą dieną, arba, esant pasirinkimui – laikotarpiui tarp dviejų konkrečių datų) ateityje. Klientas negali nukelti ar priartinti įvykdymo datos.

Taigi, valiutų rinkoje nuolat vyksta valiutų pirkimo ir pardavimo sandoriai (transakcijos). Visa tai yra vadinama valiutinėmis operacijomis:

1) Arbitražas – transakcijos, sudaromos turint tikslą išnaudoti valiutų kursų skirtumus įvairiose geografinėse vietose. Tie skirtumai paprastai yra minimalūs. Arbitražas yra dviejų rūšių:

– paprastasis – tik du partneriai sudaro pardavimo – pirkimo transakcijas;

– konversinis – vyksta darbas su valiutomis įvairiose pasaulio vietose.

Šios transakcijų rūšys vad. – einamosiomis. Sutartys sudaromos pagal valiutų kursą, kuris egzistuoja tuo momentu, ir valiuta turi būti pristatoma ne vėliau kaip antrą darbo dieną, pavėlavęs moka baudą.

Tarptautinėje pinigų rinkoje plačiai paplitusi valiutų operacija –

palūkanų arbitražas.

Pvz: Vokietijoje metinė palūkanų norma- 9 %, o Prancūzijoje 11 %;

investuotojai gali be jokių kliūčių investuoti pinigus ten kur jiems didesnė nauda. Bankai, siūlydami aukštesnes palūkanas, pritraukia didelį įvairios valiutos kiekį, Bet pinigų judėjimas iš vienos šalies į kitą išlygina palūkanų normą pasaulio valiutų rinkose.

Pvz: Londone 1 svar.st. yra 2 DM, o Frankfurte prie Maino – 2,02 DM.

Jeigu finansų makleris Londone parduos 2 mln. DM už 1 mln. svarų sterlingų ir už juos valiutų biržoje pirks 2,02 DM , jis, tik dėka šios operacijos gaus 0,02 mln. DM dydžio pelną. Tokios valiutinės operacijos – vadinamos valiutų arbitražu. Valiutų arbitražas skatina nac. pinigų ” persiliejimą”

iš vienos valiutų biržos į kitą keisdamas pinigų pasiūlą ir paklausą.

2) Išankstinės transakcijos – sandoriai sudaromi pagal kursą, kuris yra fiksuojamas tuo momentu. Valiuta pervedama po 1-3 mėn. o kai kuriais atvejais šis terminas ilginamas iki 1 metų.

3) Opcionai (arba pasirinkimo transakcijos) – charakteringi tuo, kad juos sudarant nefiksuojama valiutos pristatymo data. Užsienio valiutos opcionas suteikia teisę, bet ne įsipareigojimą, pirkti arba parduoti valiutą ateityje pagal iš anksto nustatytą kursą – kainą.

a) Opcionas suteikiantis teisę pirkti – tai opcionas , kuriuo turėtojui nustatytu laiku leidžiama pirkti valiutą tvirtu kursu.

b) Opcionas, suteikiantis teisę parduoti valiutą – tai opcionas, kuris leidžia jo turėtojui parduoti valiutą opciono pardavėjui.

Tarptautinėje valiutų rinkoje prekyba opcionais yra labai populiari.

Valiutų opcionus perka ir fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie tikisi pasipelnyti dėka valiutų kursų svyravimų.

Jeigu pirkimo opcionas leis įsigyti valiutą mažesnėmis kainomis, palyginus su oficialiu valiutu kursu, laimės opciono pirkėjas ir pralaimės jo pardavėjas.

Pardavimo opcionas bus naudingas jo turėtojui, jeigu valiutos kaina, numatyta opcione bus didesnė, negu duotu momentu esantis oficialus valiutų pardavimo kursas.

Valiutos opcionai dažniausiai naudojami šioms pagrindinėms pasaulio valiutoms – pirkti – parduoti

1. Šveicarijos frankams

2. Vokietijos markėms

3. Prancūzijos frankams

4. Jungtinės Karalystės svarams sterlingų

5. Japonijos jenoms

Valiutos opcionas kaip ir visi kiti finansiniai įsipareigojimai gali būti spekuliacijos objektu. Valiuotos opcionus galima panaudoti ir kaip apsaugos priemonę prieš nepageidaujamus valiutos kursų pasikeitimus.

Svarbu pabrėžti, kad rinkose perkama ir parduodama valiuta, tuo tarpu valiutos opcionuose įsigyjama tik teisė pirkti ar parduoti tam tikrą valiutos kiekį pagal fiksuotą kursą tam tikrą subrendimo dieną.

4) Mainų transakcijos (svopai)- Tarpbankinėje prekyboje dažnai yra taikomi. – Tai valiutos pardavimas arba pirkimas fiksuoto kurso sąlygomis.

Tuo pat metu yra sudaromos sutartys su kitais partneriais, o atsiskaitymų terminai paprastai nesutampa. Mainų sandoriai yra sudaromi norint padengti valiutinę riziką, taip pat gauti galimos naudos ateityje.

5) Ateities transakcijos ( Fjučeriai) – tai sutartis pirkti arba parduoti valiutą nustatytu laiku iš anksto sutartomis kainomis. Finansiniai fjučeriai skiriasi nuo opcionų tuo, kad fjučeriniai sandoriai sudaromi tik oficialioje valiutų biržoje.

Jie atsirado kaip sutartys pristatant žaliavas ir maisto produktus pagal iš anksto suderintą kainą ir terminus. Pateikdami ateities sandorius dėl pardavimo, brokeriai paprastai praneša sutarties sudarymo ir įvykdymo datas ir palūkanų normas. Pirkėjo nauda – priklauso nuo sutartyje naudojamos valiutos kurso pasikeitimų ir palūkanų.

6) Hedging (hedžingas) – sudaromos transakcijos, norint apsidrausti nuo nuostolių, kurie gali iškilti nepalankiai susiklosčius valiutų kursams.

Jais gali būti bet kokie anksčiau išvardinti sandoriai, jei naudojami apsidraudimo tikslais.

7) Spekuliacija – sąmoningai rizikuojama norint pasipelnyti. Šį pelną galima gauti arba iš valiutų kurso smukimo arba jos kilimo.

Šiuolaikinėmis sąlygomis nacionalinės valiutos konvertavimas plačiąja prasme yra ryšių mechanizmas tarp nacionalinės ekonomikos ir pasaulinės rinkos. O šių ryšių stiprumas ir efektyvumas priklauso nuo valiutos apribojimų.

Taigi, Nacionalinės valiutos konvertavimas – jos legali panaudojimo galimybė tarptautiniuose mokėjimuose, valiutinių apribojimų nebuvimas daugumoje operacijų, susijęs su valstybine reguliavimo sistema, ir yra ryšių mechanizmas tarp nacionalinės ekonomikos ir pasaulinės rinkos.

Atsiskaitymai. Konvertuojama valiuta yra tampriai susieta su tarptautiniais atsiskaitymais, kurie įvyksta tarp ūkio subjektų, esančių įvairiose šalyse, tarpusavio prekybos, paslaugų ir investicijų sferose.

Atsiskaitymai gali būti pravedami dvejopai:

Grynais pinigais

Neturint grynųjų pinigų

1) Mokėjimai grynaisiais pinigais įvyksta iš karto, kai prekės yra perduotos pirkėjų. Tarptautinėje prekyboje atsiskaitymas grynaisiais vyksta

4 būdais:

– Čekiais

– Perlaidomis

– Akredityvais

– Inkaso

Terminas “nedelsiamas mokestis” TP-je turi tam tikrų sąlygotumų.

Nedelsiamas mokestis- kai jam atlikti sunaudota ne daugiau laiko negu kontrahentų bankai sunaudoja laiko apdoroti mokėjimų dokumentus. Atliekant paprasčiausias operacijas, pvz parduodant parodų eksponatus, mokėjimas gali būti atliktas nedelsiant, perdavus prekę ir jos dokumentus pirkėjui, kuris išrašo čekį pardavėjo vardu. Tačiau daugeliu atvejų mokėjimai grynais pinigais užima daugiau laiko: nuo kelių dienų iki kelių mėn.

Atsiskaitant bankų perlaidomis reikia atlikti tokias operacijas:

Pardavėjas išrašo sąskaitą ir kartu su kontrakte numatytais dokumentais išsiunčia ją pirkėjui

Priklausomai nuo nuotolio, dokumentų komplektas keliauja paštu nuo kelių dienų iki kelių savaičių

Pirkėjas, gavęs dokumentus, patikrina, ar jie atitinka kontrakto sąlygas, sumoka reikiamą sumą į savo banką ir duoda jam pavedimą pervesti pinigus iš savo sąskaitos į pardavėjo sąskaitą

Pardavėjo bankas praneša savo partneriui apie pinigų gavimą

Tarpt-se kontraktuose paprastai nustatomas 30 dienų mokėjimo terminas.

Kontraktuose, kur sudėtingesni apskaičiavimai (įrangos pristatymas, paslaugų atlikimas) terminas 60 arba 90 dienų. Banko palūkanų už šį periodą pardavėjas neima. Į kontraktų sąlygas, atsiskaitant perlaidomis, įtraukiami pirkėjų įsipareigijimai suteikti pardavėjams mokėjimų finansines garantijas. Patikimiausios yra bankų garantijos, kurie įsipareigoja sumokėti kontrakte numatytus mokesčius. Pirkėjai apmoka bankams šių operacijų garantijų vertę.

Akredityvas numato pirkėjo įsipareigojimą atidaryti kontrakte numatytu laiku tam tikrame banke akredityvą sutartai sumai pardavėjo naudai.

Inkaso atsiskaitymo forma vykdoma tarpininkaujant dviem bankams korespondentams: inkasuojančio eksportuotojo banko ir importuotojo banko-

mokėtojo.

Atidėtas atsiskaitymas. Didelė dalis tarptautinių prekybinių sandorių, susijusių su stambių prekių partijų pardavimu yra vykdomi kredito sąlygomis. Pagal mokėjimų atidėjimų trukmę prekinis kreditas paprastai skirstomas į:

trumpalaikį (iki 1 metų)

vid. trukmės (iki 5 metų)

ilgalaikį (virš 5 metų)

Už mokėjimo atidėjimą pirkėjas moka pardavėjui metinį procentą, kurių dydis būna mažesnis už banko proc.

2) Atsiskaitymai, nedalyvaujant gryniesiems pinigams, įgauna prekinių kompensacijų formą. Galima išskirti 2 pagr dvišalių prekinių kompensacijų rūšis: pilna ir dalinė. Pilna kompensacija remiasi tuo, jog du ūkio subjektai vykdo tarpusavio užpirkimus pagal tą pačią kvotą. Ši kompensacijos rūšis gali įgauti dvi formas: barteris ir paralelinės transakcijos

Barterio atveju sudaroma pirkimo-pardavimo transakcija savitarpio atsiskaitymuose, nenaudojant pinigų. Naudojamos tuomet, kai vienas ar keli kontrahentai neturi pinigų sumokėti už importą.

Sudarius paralelines transakcijas atskirai eina 2 kontrahentai: pardavimo ir pirkimo. Atsiskaitymai šiuo atveju taip pat vyksta atskirai. Abiejų kontraktų vertė yra vienoda, o jų sudarymas abiejų pusių sąlygotas ir suderintas.

Valiutos kursą veikiantys veiksniai

Valiutos kursas valiutų rinkoje formuojasi sąveikaujant paklausai ir pasiūlai. Keičiantis paklausia arba pasiūlai, keičiasi ir valiutų kursai rinkoje. Pvz.: jei kovo 1 d. keitimo kursas buvo 0,85 USD/ 1 EUR, tai kovo

15 d. – 0,87 USD/ 1 EUR, tai doleris euro atžvilgiu atpigo, o euro kursas dolerio atžvilgiu pakilo.

Išskiriami šie bendri valiutos paklausą ir pasiūlą, o kartu ir valiutos kursą sąlygojantys veiksniai:

1) Užsienio prekyba – prekių importas sudaro paklausą užsienio valiutai šalies viduje (jei importuotojas už gautas prekes moka užsienio valiuta) arba užsienio eksportuotojas siūlys gautą mūsų šalies valiutą užsienyje – sudarys jo pasiūlą (jei už gautas prekes bus atsiskaitoma mūsų šalies valiuta). Prekių eksportas, jei mokėjimas gaunamas užsienio valiuta, sudaro užsienio valiutos pasiūlą vidaus rinkoje; arba užsienio importuotojas savo šalyje sudarys paklausą eksportuotojo šalies valiutai (jei bus atsiskaitoma eksportuotojo šalies valiuta).

2) Šalies realių pajamų pasikeitimas – didėjant nacionalinėms pajamoms, didės importo paklausa ir gali pablogėti šalies mokėjimų balansas (ypač užsienio prekybos balansas).

3) Infliacijos tempai – jeigu infliacijos tempai A šalyje didesni už infliacijos tempus B šalyje, tai A šalies valiuta pigs, palyginti su B

šalies valiuta.

4) Mokėjimų balansas (ypač užsienio prekybos balansas) – esant teigiamam užsienio prekybos balansui, šalis daugiau užsienio valiutos gauna, nei išleidžia. Ir atvirkščiai, jeigu užsienio prekybos balansas deficitinis, tai vidaus valiuta parduodama, siekiant iškeisti ją į užsienio valiutą (atsiskaitymams su užsienio firmomis).

5) Palūkanų skirtumai – investitoriai investuos kapitalą į tą šalį, kur palūkanos didesnės, vadinasi, šiai valiutai paklausa didės, ir jos dabartinis kursas kils.

6) Pasitikėjimo laipsnis ir spekuliacija – pasitikėjimo šalies politiniu ir ekonominiu stabilumu laipsnis, kuris galbūt remiasi gandais ir prognozėmis, veikia šalies valiutos kursą. Pvz.: nepasitikėjimas ateitimi (galimas vyriausybės pakeitimas) skatins investitorius parduoti tos šalies valiutą, ir jos kursas kris.

7) Atsiskaitymų už užsienio operacijas pagreitinimas ar uždelsimas –

veikia analogiškai kaip ir valiutinė spekuliacija, t.y. priklausomai nuo to, kokio kurso pasikeitimo laukiama ateityje,importuotojų ir eksportuotojų reakcija bus skirtinga. Pvz.:jei laukiama, kad kris, tai importuotojai neims kredito, o mokės iš karto ir importuos daugiau prekių, kol valiutos vertė dar nenukrito. Šalies eksportuotojai, kuriems mokama užsienio valiuta, neskubės jos keisti į šalies valiutą, nes lauks, kol kursas nuris.

8) Centrinio banko intervencijos (įsikišimas) – CB gali pirkti ar parduoti valiutą, siekdamas palaikyti tam tikrą kursą.

9) Techniniai veiksniai – tokie veiksniai, kaip ekonominės informacijos prieinamumas (statistinių duomenų publikavimas), sezoninis valiutos poreikis irgi veikia valiutos paklausą ir pasiūlą, o kartu – ir valiutos kursą.

Dažnai valiutos kursą veikia keli veiksniai iš karto, todėl galutinis rezultatas priklausys nuo tų veiksnių stiprumo ir jų veikimo krypčių (ar papildo, ar veikia priešinga kryptimi).

Be to, egzistuoja glaudi tarpusavio priklausomybė: ne tik minėti veiksniai veikia valiutos kursą, bet ir valiutos kursas gali daryti jiems poveikį. Pvz.: ne tik valiutos kursas priklauso nuo užsienio prekybos, bet esama ir atvirkštinio ryšio – keitimo kursas gali veikti eksporto ir importo apimtis. Aukšta infliacija gali būti susijusi ne tik su pinigų kiekiu šalyje: ji gali būti sąlygota prekybos ir keitimo kurso (importuota infliacija).

8 TEMA. VALIUTŲ KURSŲ REŽIMAI

Tarptautinės valiutos sistemos

Tarptautinė valiutos sistema (TVS) remiasi juridiniais nuostatais bei papročių normomis, kurie reguliuoja tarptautinių mokėjimų sąlygas ir būdus.

Jos taisyklės gali būti suderintos plačiu tarptautiniu mastu, atskiroms valstybėms susitarus, ypatingai toms valstybėms, kurios turi žymią įtaką pasaulinėje ūkinėje veikloje.

Gerai veikianti TVS yra kertinis tarptautinės ekonomikos akmuo. Ji palengvina pasaulinės prekybos plėtrą, užsienio investicijas ir pasaulinę tarpusavio priklausomybę. Šiuo metu pinigų stabilumas tapo itin reikšmingas, nes pinigų ir finansų srautai yra pagrindinė ryšio tarp nacionalinių ekonomikų grandis. Veiksminga ir stabili TVS turi išspręsti 3

technines problemas: likvidumą, prisitaikymą ir pasitikėjimą.

Kad būtų užtikrintas likvidumas, TVS turi būti aprūpinta neinfliaciniais valiutos ištekliais prekybai finansuoti, sudaryti jai sąlygas prisitaikyti prie rinkos ir skirti finansinius rezervus.

Sprendžiant prisitaikymo problemą TVS turi nurodyti metodus nac. mokėjimų balansų sutrikimams išspręsti. Žinomi 3 metodai:

Valiutos kursų pokyčiai (eksporteriams gerai, jeigu šiek tiek devalvuojasi valiuta, prekės atpinga ir būna konkurencingesnės užsienyje).

Vidaus ekonominės veiklos skatinimas ar jos slopinimas (mokėjimų lengvatos, subsidijavimas).

Tiesioginės tarptautinių atsiskaitymų kontrolės įvedimas.

Sprendžiant pasitikėjimo problemą TVS turi užtikrinti kelią destabilizuojantiems nac. rezervų struktūros pokyčiams. Pastaruosius gali nulemti prarastas pasitikėjimas valiuta ar valiutų atsargomis.

Kad TVS veiktų efektyviai ir integruotų pasaulio ekonomiką, kiekviena šių problemų turi būti išspręsta. Kiekvienas tarptautinis monetarinis rėžimas grindžiamas tam tikra politine tvarka. Iškylant ir žlungant hegenominėms galioms vyksta TVS atitinkami pokyčiai. XIXa. TVS rodė

D.Britanijos ekonominius ir politinius interesus. Kai amžiaus pabaigoje santykinai sumažėjo Amerikos galia, TVS vėlgi neišvengė įtampos.

Yra žinomi 3 pilnai susiformavę TVS tipai. Tai:

1) Aukso v.s. 1870 – 1914m.;

2) Modifikuota aukso v.s. XXa. 3dešm. II pusėj;

3) Šiuolaikinė v.s.:

a) Dolerio – aukso v.s. 1944 – 1971m.;

b) Plaukiojantis daugelio valiutų kursas po 1971m.

1)Aukso valiutos sistema. Pagrindinis bruožas – banknotų emisijos susiejimas su valstybės aukso rezervais. Auksas atliko visas pinigų funkcijas: kaupimą, cirkuliaciją, mokėjimus, buvo vertės matas. Šalies valiuta turėjo nustatytą aukso paritetą, o valiutų kursai buvo pastovūs.

Buvo galimybė keisti pinigus į auksą ir vežti į kitas valstybes. Prekių apsikeitimai ir mokėjimų sąlygos valstybės viduje ir pasaulyje rėmėsi tais pačiais pinigais. Ši valiutos sistema buvo taikoma 41-je geriausiai išvystytų valstybių.

2) Modifikuota aukso valiutos sistema. Dauguma šalių po I pas. karo atstatė valiutų keitimą į auksą. Taigi ir toliau tęsėsi aukso valiutos sistema, t.y. valiutų vertė buvo nustatoma pagal jų santykį su auksu.

Valiutų kursai buvo stabilūs. Išsilaikė aukso pervedimai (transferai)

tarptautiniu mastu ir pinigų emisijos pririšimas prie turimų aukso rezervų.

Tai buvo pavadinta modifikuota aukso v.s., nes pasikeitė valiutų keitimo į auksą pagrindai.

Buvo nustatyta min. suma, kurią buvo galima keisti į auksą arba tam tikros valstybės valiutą, kuri galėjo būti pakeista į auksą. Tokiu būdu valiutos konversija į brangųjį metalą neretai buvo vykdoma ir netiesiogiai.

Lietuvos valiuta buvo tvirta, turėjo aukso atsargas, kurias, iki tarybinės valdžios atėjimo, suspėjo deponuoti į kitų valstybių bankus. Po nepriklausomybės atkūrimo Prancūzija, Anglija, Šveicarija auksą grąžino.

1936-1937m. krizės įtakoje šalys pradėjo keisti savo valiutų keitimą į auksą. Tarptautinių atsiskaitymų sferoje tarp JAV ir kitų šalių CB-ų buvo keičiamas tik Amerikos doleris. O karo išvakarėse jau nebeteko kalbėti apie

TVS. Chaosas valiutiniuose santykiuose, nesuderinta tarp šalių valiutinė politika, valiutiniai apribojimai – pagrindiniai to laikmečio bruožai.

3) Šiuolaikinė valiutos sistema

Dolerio – aukso valiutos sistema. Po II pas. karo pirmą kartą pasaulio istorijoje TVS buvo sukurta tarptautinio susitarimo tvarka. Bretenvudo konferencijoje (Vašingtone) 1944m. liepą buvo įkurtas Tarptautinis Valiutos

Fondas (TVF), kurio statute, pradėjusiame veikti 1945m. gruodžio 27 d., buvo numatyti pokarinės valiutinės tvarkos pagrindai.

Dolerio – aukso v.s. buvo pavadinta Bretton – Woods sistema. Auksui buvo skiriama vėlgi fundamentali funkcija, palaikanti visą sistemą. TVF

statute buvo pasakyta, kad valstybių narių valiutų paritetai išreiškiami auksu, kurio vertė buvo pastovi – 35 USD už 1 unciją (paprastoji uncija–

28g, Trojos- 31,1g), arba JAV doleriais, kurie buvo keičiami į auksą.

Amerikos iždas kitų šalių CB-ams keitė dolerius į auksą pagal kursą.

Valiutų rinkos kursai galėjo svyruoti l. siaurose ribose – 1% žemyn/

aukštyn nuo pariteto kurso. Valiutų paritetų pakitimai – devalvacija, revalvacija įvykdavo retai. Bretenvudo sistema žlugo 8 dešm. pradžioje, kai

JAV 1971m. uždraudė keisti dolerius į auksą. Tuo pačiu doleris tapo sulygintas su kitų industrinių šalių valiutomis. Dauguma valstybių nustatė plaukiojantį savo valiutų kursą. Nuo to momento galima kalbėti apie naują

TVS, kurią sudaro ne tik doleris, bet ir kitų šalių valiutos.

Plaukiojantis valiutų kursas. Plaukiojančių valiutos kursų įvedimas buvo vienas iš TVS krizės simptomų ir tuo pačiu vienu pagrindinių jos reformų elementų. Pl.v. kursai turėjo užtikrinti makroekonominių tikslų įvykdymą – atstatyti pusiausvyrą kai kurių šalių mokėjimų balansuose.

Pokarinės monetarinės tvarkos kūrėjai jos funkcionavimą grindė dominuojant

JAV ir jos doleriui pasaulinėje ekonomikoje.

XXa. bėgyje jėgų išsidėstymas pasikeitė, atsirado kiti ekonominiai gigantai – VE, Japonija, kurie nulėmė TVS pasikeitimą. Pakitusios realios sąlygos formaliai buvo legalizuotos TVF-e. 1978m. buvo įneštos pataisos į jo statutą. Dėl to valstybės dabar turi teisę laisvai pasirinkti valiutos kurso nustatymo taisykles. Savos valiutos kursą galima nustatyti pagal kitą valiutą, remtis valiutų krepšeliu arba jo iš vis nenustatinėti.

Populiariausia valiuta, besiremianti valiutų krepšeliu, buvo Ekiu

(Ecu). Tai Europos valiutos vienetas, į kurio sudėtį įėjo ES šalių valiutos. SDR – Speciali Skolinimosi Teisė, tapusi pagrindiniu atsiskaitymo vienetu TVFe, bet be realaus padengimo. Valiutų vertė, besiremianti valiutų krepšeliu, keičiasi kasdieną priklausomai nuo rinkos kursų pasikeitimų (įeinančių į krepšelį) valiutų atžvilgiu. SDR sudėtis keičiasi reguliariai kas 5 metai ir apskaičiuojamas remiantis stipriausiomis valiutomis.

Paprastai, tai – USD, DM, Jap. jena, Pranc. frankas ir Angl. svaras sterlingų.

Įnešta pataisa į TVF statutą legalizavo, taipogi, aukso demonitarizaciją. Auksas jau nevykdė pasaulinių pinigų funkcijos, todėl ir nebegalėjo nustatinėti valiutų kurso. Dabartiniu metu praktikoje didžioji dalis tarptautinės prekybos apyvartos remiasi atsiskaitymais valiuta, kurios kursas yra plaukiojantis. Kaip tik tokį kursą turi valiutos tų valstybių, kurios vaidina didžiausią vaidmenį prekyboje ir pasauliniame ūkyje.

1979m. EEB šalys sukūrė Europos valiutų sistemą (EVS). Jos tikslas buvo stabilizuoti valiutų kursus tų valstybių, kurios įeina į integracinę grupuotę.

Vienu iš šios sistemos elementų buvo bendrų principų taikymas nustatant valiutų kursus. Kursų mechanizmo esmė ES-je remiasi tuo, kad kiekviena iš valiutų turi nustatytą centrinį kursą, išreikštą ekiu, o atskirų valiutų rinkos kursai gali nukrypti nuo taip vadinamo centrinio kurso neperžengiant tam tikrų ribų.

Jeigu kurios nors valiutos kursas pasieks patį žemiausią arba patį aukščiausią leistiną svyravimo lygį kitos valiutos atžvilgiu, tai abiejų šalių CB privalo įsikišti į valiutos rinką, kad neleistų toliau kilti arba kristi tų valiutų rinkos kursui.

Centriniai valiutų kursai gali būti keičiami tiktai nusprendus visoms šalims, dalyvaujančioms kursų nustatymo mechanizmo veikloje, ir taipogi EB

komisijai. 1992m. rugsėjį EVS-je prasidėjo paniškas bėgimas nuo silpniausių tų laikų valiutų: britų svarų sterlingų, italų lyros ir ispanų pesetų. CB-

ams nepavyko pakeisti minėtų valiutų kurso ir to pasekoje jos buvo devalvuotos.

Šių sutrikimų išdavoje D.Britanijos valdžia priėmė nutarimą apie neterminuotą, o Italijos valdžia – apie laikiną savo valiutų dalyvavimą EVS

valiutų kursų nustatymo mechanizme. 1993m. vasarą prasidėjo eilinė EVS

krizė, o 1993m. rugpjūtį ES Vyriausybių sprendimu buvo išplėstos, iki tol buvusios labai siauros, valiutų rinkos kursų svyravimo ribos. Nuo 2,2-6

proc. iki 15 proc.žemyn arba aukštyn nuo centrinio kurso. Pagrindinė šių sutrikimų priežastis buvo Vokietijos Bundesbanko pravedama monetarinė politika. Keletą kartų buvo vienpusiškai pakelta palūkanų norma – norint neprarasti kainų augimo kontrolės ir tuo pačiu stabdyti infliacijos tendencijas, kurių grėsmė iškilo susijungus Vokietijoms.

Įvedus plaukiojančius valiutų kursus padidėjo neužtikrintumas ir nestabilumas tarpatautinėje valiutų apyvartoje, didėjo rizikos faktoriai.

Nuo 1999m. sausio 1d. įvesta ES naujoji valiuta – Euras (Euro). Tai

Mastrikto sutarties realizacija. Šių pinigų įvedimas buvo numatytas 1999m.

(Lietuva žada įsivesti Eurą nuo 2007 sausio 1 d.)

Valiutos kurso režimai

1) Lankstus arba slankus valiutos kursas

Valiutų pasiūla ir paklausa priklauso nuo kapitalų judėjimo iš vienos šalies į kitą, nuo vartotojų skonių kitimo, santykinio pajamų kitimo, santykinio kainų kitimo, santykinės realių palūkanų normos kitimo ir nuo spekuliacijos.

Kai lankstaus kurso valiutos kaina krenta kitų valiutų atžvilgiu, sakoma, jog ši valiuta nuvertėja (pvz. jei Euras pabrangtų nuo 3,45 iki 4

litų, tuomet būtų sakoma, kad litas nuvertėjo Euro atžvilgiu), o kai jos vertė kyla kitų valiutų atžvilgiu, sakoma, kad lankstaus kurso valiutos vertė didėja (pvz. jei Euras atpigtų nuo 3,45 iki 3 litų, tuomet būtų sakoma, kad lito vertė pakilo Euro atžvilgiu).

Tokie valiutų kurso kitimai įvairiai veikia vidines šalių ekonomikas ir valstybių tarpusavio ryšius. Pavyzdžiui, valiutos kurso nuvertėjimas skatintų nuvertėjusios valiutos šalies prekių ir paslaugų eksportą, bet tuo pačiu stabdytų importą iš užsienio, kas gerintų valstybės mokėjimo balansą.

Tačiau valiutos nuvertėjimo atveju neigiamai mažėtų prekių mainų efektyvumas, pelningumas, kapitalo įplaukos, palūkanų normos ir kt.

Lakstaus kurso sistemų esama keletas atmainų:

lakstaus kurso sitema, kai kursas tikrai laisvai formuojais rinkoje (pvz.: euro kursas Australijos dolerio atžvilgiu);

lankstaus kurso sitema, kai kursas iš dalies yra veikiamas įvairių CB

intervencijų, pvz.: euro kursas dolerio atžvilgiu. Tokiu atveju dar kalbama apie valdomą slankumą, arba apie “nešvarų slankumą”, siekiant pabrėžti, kad į rinkos jėgų veikimą kišamasi.

Ne visos valstybės priima lanksčius valiutų kursus, kai kurios laikosi fiksuoto valiutų kurso. Taip yra, matyt, todėl, kad dar nėra sugalvota idealaus valiutų kurso, juk ir fiksuoti, ir lankstūs valiutų kursai turi savų pranašumų ir savų trūkumų.

Lankstus valiutos kursas yra kritikuojamas daugelių aspektų:

Net ekonomikos teorijoje teigiama, jog lanksčių valiutų kursų svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą, tačiau jau kai kurie ekonomistai diskutuoja “…ar šis griovimas, esant svyruojantiems valiutų kursams, yra stipresnis, negu Tarptautiniam Valiutos

Fondui vykdant nors ir nedažnus, bet staigius valiutų santykio pasikeitimus”. Šis klausimas yra likęs dar neišspręstas.

Lankstaus valiutos kurso šalininkai tokius svyravimus supranta kaip teigiamą dalyką, kuris suteikia daugiau laisvės monetarinei ir fiskalinei politikai stabilizuojant vidaus ekonomiką, o ne vien tik patį valiutos kursą, o štai šio kurso priešininkai pasisako prieš tokią laivę, teigdami, jog labiau tikėtina, kad silpnos vyriausybės vadovausis infliacine politika.

Lankstaus valiutos kurso svyravimai gali sukelti didelių vidinių ekonominių problemų, t.y. jei kristų nacionalinės valiutos vertė, tuomet užsienietiškos prekės brangtų ir žmonės jų pirktų mažiau, taigi –

importinių prekių kainų didėjimas vėlgi sąlygotų vidaus infliacijos atsiradimą. Atsiranda vadinamasis “klaidingas ciklas”. Tačiau taip gali atsitikti tik su tokia valstybe, kurios tarptautinių mokėjimų būklė silpna, o štai jei lankstaus kurso šalis vadovautųsi stabilia vidaus politika, tuomet jos vidaus rinkos neveiktų užsienyje atsirandantys infliaciniai reiškiniai, o šis ciklas netgi taptų palankus valstybei (Pvz. jei šalis vadovausis stabilia kainų politika, jos prekės taps patrauklesnės užsienio vartotojui ir jis kels šalies tiekėjos valiutos kainą, t.y. nuvertins savo valiutos kainą. Todėl importas stabilios kainų politikos viduje išliks pigus, nepaisant užsienio infliacijos).

Daugelis lankstaus valiutos kurso priešininkų kritikuoja šį kursą dėl

1973 metais ir vėliau kilusių didelių valiutų kursų svyravimų, kurie gali būti labai pragaištingi šalių vidaus pramonei.

Šio valiutos kurso šalininkai kaip vieną įtikinamiausių lankstaus valiutos kurso privalumų pateikia tokį argumentą – jog jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje žlugusi fiksuotų valiutos kursų sistema įrodo ją esant prastesne už šiuo metu daugelyje šalių esančią lankstaus valiutos kurso sistemą. “Kai valiutų kursui leidžiama svyruoti, šalims nereikia ginti esamo valiutos kurso, taikant vidaus paklausą ribojančią ekonominę politiką”, ir vyriausybės daugiau dėmesio gali skirti įgyvendinant visuminės paklausos politiką, siekdama šalyje pakelti užimtumo lygį, išlaikyti stabilias kainas, o ne ginti fiksuotą valiutos kursą.

2) Fiksuotas valiutos kursas

Griežta šio žodžio prasme fiksuotas keitimo kursas pasitaiko retai, paprastai tik tose šalyse, kur jis nustatomas administraciniu būdu. Pvz.:

tarp Belgijos ir Liuksemburgo buvo sudaryta valiutos sąjunga, ir Belgijos frankas buvo susietas su Liuksemburgo franku santykiu 1:1.

Lankstaus valiutos kurso alternatyva yra fiksuotas valiutos kursas.

Tačiau fiksuotas kursas nebūtinai gali išlikti toks, koks nustatytas (pvz.už 1 $ – 3,45 litai), nes, visų pirma, valiutų kursus veikia paklausa ir pasiūla. Pasiūla ir paklausa yra kintanti ir priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių. Taigi vyriausybės, norėdamos išlaikyti fiksuotus savo valiutų kursus, bus priverstos kištis į valiutų rinką. Yra įvairių būdų, kaip vyriausybės gali bandyti išlaikyti fiksuotą savo valiutos kursą:

1) Jos gali panaudoti užsienio valiutų rezervus, kad paveikti užsienio valiutų rinką. Tokiam atvejui įvairių šalių vyriausybės ir centriniai bankai laiko užsienio valiutų rezervus. Tačiau tai yra dirbtinas valiutos kurso palaikymas.

2) Ko gero, kur kas veiksmingesnis būdas fiksuotam valiutos kursui išlaikyti būtų vyriausybės griežtos prekybos politikos vykdymas. Tokiu tikslu ji (vyriausybė) gali:

– riboti prekių importą iš atininkamos šalies ar bendrai iš užsienio,

– gali skatinti eksportą į kitas šalis arba į konkrečią valstybę,

– padidinus importo muitus, sumažinti prekių importą,

– apmokestinus dividendus ir gaunamus procentus už investuotą kapitalą šalyje, sumažinti – vietinės valiutos paklausą dėl sumažėjusių investicijų iš užsienio,

– taip pat siekdama padidinti savo valiutos pasiūlą, ji gali suteikti subsidijas tam tikroms eksporto šakoms.

3) Kartais, vyriausybė siekdama palaikyti stabilų fiksuotos valiutos kursą, gali taikyti valiutos keitimo kontrolę arba normavimą. Tokia politika, kaip ir griežtos prekybos taikymo politika susilaukia daug kritikos. Visų pirma, tokie veiksmai, kaip kvotų taikymas, tarifai, eksporto subsidijos, valiutos keitimo normavimas, panaikina laisvos užsienio prekybos privalumus, ir taip atsiranda diskriminacija tarp importuotojų ir tarp eksportuotojų. Tokią politiką kritikai vadina prievartine, kuri skatina atsirasti “juodajai rinkai”, kur galėtų vykti nelegalūs pirkimo ir pardavimo sandėriai.

4) Dar viena vyriausybės veikla gali palaikyti nepakitusį savo valiutos kursą – tai griežtos fiskalinės ir monetarinės politikos vykdymas, kas sukeltų kainų lygių kritimą lyginant su importuojamomis prekėmis, todėl labiau būtų perkamos vietinės gamybos prekės, taip pat padidėtų valiutos palūkanų normos, dėl ko vietiniai gyventojai bei firmos daugiau lėšų investuotų savo šalyje, taipogi pigesnės prekės ir didesnės palūkanų normos skatintų užsienio šalis importuoti daugiau prekių ir investuoti daugiau kapitalo šioje valstybėje. Visa tai iš dalies sumažintų pradinį šalies mokėjimų balanso deficitą.

Iš apsvarstytų priemonių, kaip palaikyti pastovų fiksuotos valiutos kursą, matyti, kad šie būdai turi nemažai trūkumų: tai ir didėjantis nedarbas, ir žemas kainų lygis, mažėjantis gaminamos produkcijos kiekis.

“Mokėjimų balanso sureguliavimas ir krašto ekonominis stabilumas yra kiekvienai šaliai svarbiausi ekonominiai tikslai, tačiau įgyvendinti šiuos tikslus yra labai sudėtinga”.

Fiksuoto ir lankstaus valiutų kursų privalumai ir trūkumai

1) Fiksuoto kurso privalumai ir trūkumai:

Privalumas pagrindinis tas, kad nėra kurso pasikeitimo rizikos, t.y.

tarptautinėje prekyboje dalyvaujančios firmos tiksliai žino, kiek jos turi sumokėti už pirktas prekes, ar kiek jos gaus, prekes pardavusios;

Trūkumas svarbiausias tas, kad, siekdamas palaikyti fiksuotą keitimo kursą, CB, gresiant devalvacijai (jei einamosios sąskaitos balansas deficitinis), eikvoja užsienio valiutos rezervus ir netgi jei jų nepakanka, didės šalies tarptautinis įsiskolinimas; jei gresia valiutos revalavacija (kai einamosios sąskaitos balansas perteklinis), tai užsienio valiuta bus superkama, o tai sąlygos infliacinį pinigų kiekio šalyje padidėjimą.

2) Lankstaus keitimo kurso privalumai ir trūkumai:

Privalumas a) pagrindinis tas, kad šis kursas automatiškai reaguoja į rinkos pasikeitimus, t.y.nėra galimų neteisingų įvertinimų. Keitimo kursų prisitaikymai, jei yra nustatytas fiksuotas keitimo kursas, – taip pat ir

EVS viduje – vykdavo “per vėlai” ir “per silpnai”.

b) mokėjimo balanso pažeidimai, kuriuos gali sąlygoti tarptautinių kainų, kaštų ar palūkanų skirtumai, savaime pašalinami, kai yra lankstus keitimo kursas. Tai reiškia, kad šalyje galima vykdyti ekonominę politiką, kuriai negresia išorės jėgų poveikiai.

Trūkumas – kad didėja rizika tarptautinėje prekyboje, nes neįmanoma nuspėti galimo kurso pasikeitimo. Valiutos keitimo kursų svyravimų galimybė apibūdinama nepastovumo sąvoka.

Realusis ir nominalusis valiutų kursai

Nominalusis valiutos kursas – tai viena valiuta išreikšta kitos valiutos atžvilgiu (pvz. 1 $ – 4 litai). Nominalusis kursas laikui einant gali pasikeisti. Tai gali atspindėti vienos ar kitos valiutos vidaus kainų pokyčius, susidariusius dėl infliacijos.

Realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus, t.y. realusis valiutos kursas išlieka nepakitęs, kai tuo tarpu nominalusis valiutos kursas kinta dėl infliacijos. Sakoma, kad nominalusis kursas kompensuoja vidaus infliacijos skirtumus. Tačiau ši teorija neatitinka JAV dolerio kurso svyravimų paskutiniais dviem dešimtmečiais, kas visai nebuvo infliacijos skirtumų atspindys, o realusis valiutos kursas taip pat smarkiai svyravo, sukeldamas

JAV prekių konkurencinio pajėgumo pasaulinėse rinkose didesnius pokyčius.

Reguliuojami ir laisvai plaukiojantys valiutų kursai

Kai valstybėje yra nustatytas fiksuotas valiutų kursas, ilgainiui kylant šalies prekių kainoms dėl vidaus infliacijos pasaulinėje rinkoje, susidaro šalies mokėjimų ir prekybos balanso deficitas. Tačiau jeigu valstybėje nustatytas plaukiojantis valiutos kursas, ir šalies viduje vyrauja aukšti infliacijos tempai, tai net sumažėjus valiutos kursui, perkamosios galios paritetas ir prekybos konkurencingumas tarptautinėje rinkoje išliks nepakitęs.

Tarptautinis konkurencingumas nustatomas, lyginant įvairių šalių prekių santykines kainas, įvertintas vienoda valiuta, t.y. pastovus tarptautinis konkurencingumo lygis išlaikomas, įvertinant plaukiojančių kursų šalių valiutas pagal jų nominalų valiutos kursą. Taip vertinant, bus pastebėta, jog šalių, kurių vidaus rinkoje vyrauja aukšti infliacijos tempai, nominalusis valiutos kursas sumažės, ir atvirkščiai – nominalusis valiutos kursas padidės toje plaukiojančių valiutų kursų valstybėje, kurioje vyraus neaukšti lyginant su kitomis šalimis infliacijos tempai.

Vadinasi, ilguoju periodu plaukiojančių valiutos kursų režimas gali sureguliuoti didžiulius tarptautinius vidaus infliacijos vystymosi ir pinigų masės augimo tempų skirtumus. Tačiau, kaip žinia, plaukiojančių valiutų kursai parodo kasdieninės valiutos pasiūlos ir paklausos valiutų rinkoje pasikeitimus, kurie priklauso nuo mokėjimo balanso kapitalo sąskaitoje, taip pat nuo palūkanų normos. Iš viso to matyti, kad plaukiojančių valiutų kursai neišlaiko perkamosios galios pariteto trumpuoju periodu.

Faktiškai nuo 1973 metų pakeitus fiksuotų valiutos kursų sistemą laisvai plaukiojančiais valiutų kursais, valstybių centriniai bankai neleisdavo laisvai svyruoti valiutų kursams, o reguliuodavo juos, kišdamiesi į užsienio valiutų rinką, kurioje iš turimų užsienio valiutų rezervų prekiaudavo dempingo pagrindais, taip keisdami valiutos kurso pusiausvyrą. Valiutų kursų reguliavimas suteikė valiutų kursams lankstumo rinkoje ir tuo pačiu užtikrino finansams jų skatinimą ir palaikymą, taip pat palaikė tarptautinės prekybos augimą. Šio valiutos kurso šalininkai teigia, kad tokia sistema padeda įveikti tokius nuolat ekonomiką lydinčius sukrėtimus, kaip pavyzdžiui staigus naftos kainų kilimas 1973-1974 m., 1979-

1980m. Tačiau šios sistemos kritikai teigia, jog reguliuojamiems valiutos kursams nepavyko išsilaikyti pastoviems, net tokiu atveju, kai valstybės vidaus ir išorės ekonominės ir finansinės sąlygos buvo stabilios.

Šiuolaikinių valiutos kursų rūšys

Valstybės TVF narės šiuo metu gali laisvai pasirinkti vieną iš penkių dabar esančių valiutos kursų, kurie gali būti fiksuoti, lankstūs arba jų abiejų mišinys. Pagal pavadinimus dabar išskiriami tokie valiutų kursai:

– Nepriklausomai plaukiojantys,

– Bendri plaukiojantys,

– Netiesiogiai susijusieji valiutos kursai,

– Krepšiu susijusieji valiutos kursai,

– Valiutos kursas pagal “čiuožiančio pariteto” sistemą.

Pirmajai valiutos kurso sistemai priskiriami tokie valiutos kursai, kurie susidaro priklausomai nuo devizų pasiūlos ir paklausos rinkoje, taip pat šiuos kursus gali reguliuoti šalių centriniai bankai, stengdamiesi išlaikyti stabilius valiutos kursus arba valdydavo trumpalaikius jo (kurso)

pasikeitimus. Todėl šis valiutos kursas dar vadinamas “valdomu”. Šią sistemą taiko tokios išsivysčiusios šalys kaip JAV, Didžioji Britanija,

“…kai kurios OPEK šalys – Kataras, Saudo Arabija, Indija”.

Bendrus plaukiojančius valiutos kursus taiko Europos valiutinės sistemos šalys, kurios tarpusavio atsiskaitymams naudoja fiksuotus valiutos kursus su tam tikra leidžiama kursų svyravimų riba, o atsiskaitydamos su kitomis valstybėmis Europos valiutinės sistemos šalys taiko kaip ir pirmos grupės sistemoje – nepriklausomai plaukiojančius valiutos kursus.

Netiesiogiai susijusieji valiutos kursai pasižymi tuo, kad yra griežtai nustatytas dydis vienos iš vadovaujančių šalies valiutos atžvilgiu. Tai daugiausiai TVF valstybių narių naudojamas valiutos kursas (beveik 50 % TVF narių jį naudoja), kuris yra laikomas vienu labiausiai priklausomu valiutos kursu. Pavyzdžiui “prie JAV dolerio pririštos Egipto,

Pietų Korėjos,…., prie franko – šalys įeinančios į Vakarų Afrikos ekonominę bendriją ir Centrinę Afrikos sąjungą” ir kt.

Krepšiu susijusiais valiutos kursais vadinami tokie valiutų kursai, kurie būna nustatomi pagal SDR arba kokią kitą dirbtinai kontroliuojamą valiutinio krepšio fiksuotą valiutos kursą. Pavyzdžiui prie įvairių valiutinių krepšių yra prisirišusios Gvinėja, Zairas, Austrija, Suomija,

Norvegija, Singapūras ir kt.

Valiutos kursas pagal “čiuožiančio pariteto” sistemą pasižymi tuo, kad šalyse, kuriose jis naudojamas, vietinės valiutos kursas tvirtai nustatomas su atskiromis valiutomis, tačiau ryšys tarp valiutų dinamikos ne automatiškas, o apskaičiuojamas pagal ypatingas koreguojančias formules .

Tokio valiutos kurso sistema naudojama Portugalijoje, Peru, Brazilijoje ir kt.

Revalvacija ir devalvacija

Revalvacija – tai valiutos kurso kilimas, jis reiškia valiutos užsienio vertės didėjimą. Priklausomai nuo to, kokia naudojama kotiruotė ji pasireikš:

a) esant tiesioginei kotiruotei, kursas sumažės, pvz.: nuo 3,45 LTL/ 1

EUR iki 3 LTL / 1 EUR;

b) esant netiesioginei kotiruotei, kursas padidės, pvz.: 0,29 EUR / 1

LTL iki 0,35 EUR / 1 LTL.

Devalvacija – tai valiutos nuvertėjimas, jis reikšia valiutos užsienio vertės mažėjimą. Priklausomai nuo to, kokia naudojama kotiruotė ji pasireikš:

a) esant tiesioginei kotiruotei, kursas padidės, pvz.: nuo 3,45 LTL/ 1

EUR iki 4 LTL / 1 EUR;

b) esant netiesioginei kotiruotei, kursas sumažės, pvz.: 0,29 EUR / 1

LTL iki 0,20 EUR / 1 LTL.

Galima apskaičiuoti valiutos devalvacijos normą ir revalvacijos normą.

Skaičiuojant būtina atsižvelgti į naudojamą kotiruotę.

Devalvacijos norma esant tiesioginei kotiruotei:

Dev = (W0 LTL/USD / W1 LTL/USD ) – 1

Kur, W0 – pradinis valiutos kursas; W1 – naujas valiutos kursas.

Devalvacijos norma esant netiesioginei kotiruotei:

Dev = (W1 USD/LTL – W0 USD/LTL ) / W0 USD/LTL

Revalvacijos norma esant tiesioginei kotiruotei:

Rev = (W0 LTL/USD / W1 LTL/USD ) – 1

Revalvacijos norma esant netiesioginei kotiruotei:

Rev = (W1 USD/LTL – W0 USD/LTL ) / W0 USD/LTL

Kadangi keitimo kursas visada susieja dvi valiutas, tai vienos valiutos revalvacija (devalvacija) kartu reiškia kitos valiutos devalvaciją (revalvaciją)

Revalvacijos poveikis makrolygiu:

1) užsienio prekyboje R-os poveikis bus skirtingas šalies eksportui ir importui.

– Šalies valiutos R-as sąlygoja eksportuojamų prekių pabrangimą užsienyje. Pvz.: Jei Lietuvos eksportuotojas siūlo prekę už 345 Lt, tai

Europoje (pvz.: Vokietijoje) ji kainuos 100 eurų (3,45 lt = 1 euras). Jei litas revolvuojamas (pvz.: 3 LTL = 1 euras, tai ta pati prekė Vokietijos pirkėjui dabar kainuos 115 eurus (3,45 : 3 x 100). Paklausos dėsnis teigia, jog kylant prekės kainai, mažėja jos perkamas kiekis. Vadinasi, tikėtina, jog savos valiutos R-as sumažins prekių ir paslaugų eksporto apimtis.

– Importo atžvilgiu bus priešinga reakcija. Jeigu importuojama prekė kainavo 100 eurų, t.y. 345 Lt, tai po lito revalvacijos ji Lietuvoje kainuotų tik 300 Lt. Vadinasi, šalies valiutos R-as sąlygoja importuojamų prekių atpigimą šalies viduje. Paklausos dėsnis teigia, jog, mažėjant prekės kainai, didėja jos perkamas kiekis. Taigi tikėtina, jog savos valiutos R-as padidins prekių ir paslaugų importo apimtis.

2) Nedarbo didėjimas šalyje – dėl vidaus valiutos R-os mažėjančios eksporto apimtys gali priversti įmones mažinti gamybą, atleisti dalį darbuotojų. Kita vertus, pingant importui, vietinės gamybos prekėms bus vis sunkiau konkuruoti su analogiška importuojama produkcija vidaus rinkoje.

Vadinasi, gali sumažėti vietinės gamybos prekių paklausa. Todėl realizavimo sunkumus pajus ir vietinei rinkai gaminančios įmonės, o tai dar labiau pablogintų situaciją darbo jėgos rinkoje.

3) Infliacijos sumažėjimas šalies viduje – atpigus importui, ypač jei pinga importuojamos strateginės žaliavos (pvz.:nafta), sumažėja importuotos sąnaudų infliacijos spaudimas. Kita vertus, mažėjant eksportui, šalis gauna mažiau užsienio valiutos įplaukų (jei eksporto paklausa elastinga kainų atžvilgiu). Taigi sumažėja pinigų kiekio augimas, susijęs su gautos užsienio valiutos keitimu į vidaus valiutą.

Matome, jog vidaus R-os atveju vėl išryškėja klasikinis konfliktas tarp kainų lygio stabilumo ir aukšto užimtumo tikslų. Tad sąmoningas vidaus valiutos nuvertinimas, daro panašų poveikį kaip apsauginiai muitai bei eksporto subsidijos.

Revalavacijos poveikis įmonės lygmeniu:

1) R-a dėl eksportuojamų prekių kainų užsienyje padidėjimo pablogina eksportuojančių įmonių konkurencingumą užsienio rinkose; pingant importuojamoms prekėms, tuo pačiu metu didėja importuojamų firmų konkurencingumas šalies viduje;

2) Sumažėja vertė reikalavimų, išreikštų užsienio valiuta, perskaičiavus juos į vidaus valiutą (pvz.:, užsienio valiuta išreikštos eksporto sąskaitos); analogiškai sumažėja ir skolų, išreikštų užsienio valiuta, vertė, perskaičiavus jas į vidaus valiutą (pvz., užsienio valiuta išreikštos importo sąskaitos);

3) dėl R-os sumažėja įmonių balanso (išreikšto šalies valiuta) tos aktyvų ar pasyvų dalys, kurios pradžioje buvo išreikštos užsienio valiuta (pvz., tiesioginės investicijos užsienyje arba užsienio valiuta paimti kreditai).

Devalvacijos poveikis makrolygiu:

1) Užsienio prekyboje D-os poveikis bus skirtingas šalies eksportui ir importui.

– Šalies valiutos D-as sąlygoja eksportuojamų prekių atpigimą užsienyje. Pvz.: Jei Lietuvos eksportuotojas siūlo prekę už 345 Lt, tai

Vokietijoje ji kainuos 100 eurų (3,45 lt = 1 euras). Jei litas devalvuojamas (pvz.: 4 LTL = 1 euras, tai ta pati prekė Vokietijos pirkėjui dabar kainuos 86,25 euro (3,45 : 4 x 100). Paklausos dėsnis teigia, jog kylant prekės kainai, didėja jos perkamas kiekis. Vadinasi, tikėtina, jog savos valiutos D-as padidins prekių ir paslaugų eksporto apimtis.

– Importo atžvilgiu bus priešinga reakcija. Jeigu importuojama prekė kainavo 100 eurų, t.y. 345 Lt, tai po lito devalvacijos ji Lietuvoje kainuotų 400 Lt. Vadinasi, šalies valiutos D-as sąlygoja importuojamų prekių pabrangimą šalies viduje. Paklausos dėsnis teigia, jog, didėjant prekės kainai, mažėja jos perkamas kiekis. Taigi tikėtina, jog savos valiutos D-as sumažins prekių ir paslaugų importo apimtis.

Minėtas eksporto ir importo kainų pasikeitimas pabloginyų prekybos sąlygas. Kadangi, devalvuojant vidaus valiutą, eksporto kainos mažėja, o importo – auga, tai pajamų, gautų už pastovų eksportuojamų prekių kiekį, pakaktų tik mažesniam importuojamų prekių kiekiui apmokėti.

2) teigiami užimtumo efektai šalies viduje – vidaus valiutos D-os sąlygotas eksporto apimčių augimas skatina didinti užimtumą eksportui gaminančiose įmonėse. Kita vertus, brangstant importui, vietinės gamybos prekės gali lengviau konkuruoti su analogiška importuojama produkcij, t.y.skatinamas užimtumo augimas ir vidaus rinkai gaminančiose įmonėse.

3) Infliacijos padidėjimas šalies viduje – Užimtumo didėjimo, devolvuojant vidaus valiutą, “kaina” yra sustiprėjusi infliacija.

Pirmiausia, pasireiškia importuotos sąnaudų infliacijos spaudimas, jei importo paklausa yra santykinai neelastinga kainų atžvilgiu (tai būdinga žaliavų ir žemės ūkio produkcijos paklausai). Kita vertus, didėjant eksportui, šalis gauna daugiau užsienio valiutos įplaukų (jei eksporto paklausa elastinga kainų atžvilgiu). Taigi daugiau užsienio valiutos bus keičiama į vidaus valiutą, didės pinigų kiekis šalyje, kas irgi gali didinti infliacinį spaudimą.

Devalavacijos poveikis įmonės lygmeniu:

1) D-a dėl aptarto eksportuojamų prekių kainų užsienyje sumažėjimo efekto pagerina eksportuojančių įmonių konkurencines galimybes užsienio rinkose; brangstant importuojamoms prekėms, tuo pačiu metu mažėja importuojančių firmų konkurencingumas šalies viduje.

2) Padidėja vertė reikalavimų ir skolų, išreikštų užsienio valiuta, perskiačiavus tai į vidaus valiutą;

3) Dėl D-os padidėja įmonių balanso (išreikšto šalies valiuta) tos aktyvų ar pasyvų dalys, kurios pradžioje buvo išreikštos užsienio valiuta.

9 TEMA. SVARBIAUSIOS INSTITUCIJOS BENDRADARBIAUJANČIOS VALIUTOS IR FINANSŲ

SFEROJE, JŲ STRUKTŪRA, VEIKLA, DARBO METODAI

Tarptautinės finansų institucijos

Finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulio ūkio dalis.

Gerai žinoma, kad per pastaruosius 50 metų įvyko didelių pasaulio ūkio pokyčių. Tie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti, kad prasidėjo kokybiškai naujas tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių etapas.

Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys – vad. Globalizacija arba valiutos ir finansų rinkų bei eurorinkos ir nacionalinių valiutos rinkų integracija į vieną globalinę tarptautinę rinką.

Taigi, Tarptautinę finansų ir valiutų rinkų veiklą reguliuoja ir skatina įvairios tarptautinės finansinės institucijos, – tokie valstybių ir bankų susivienijimai ar sąjungos, susikūrę remiantis tarptautinėmis daugiašalėmis sutartimis socialinei – ekonominei valstybių raidai remti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.

Visuotinai tarptautiniu mastu pripažįstama, kad tarptautinėmis finansų institucijomis laikomos šios organizacijos:

1) Tarptautinis valiutos fondas (TVF),

2)Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – vadinamas

Pasaulio banku (PB). Jį sudaro pasaulio bankų grupė. Tai :

a) Tarptautinė finansų korporacija (TFK), b) Tarptautinė vystymo asociacija (TVA), c) Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA), d) Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (TIGSC).

3) Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB),

4) Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB),

5) Europos investicijų bankas (EIB),

6) Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos centrinių bankų sistema

(ECBS),

7) Tarptautinis investicijų bankas (TIB),

8) Azijos plėtros bankas (APB),

9) Afrikos plėtros bankas (AfPB),

10) Tarptautinis Amerikos plėtros bankas (TAPB),

11) Islamo plėtros bankas (IPB),

12) Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB),

13) Šiaurės investicijų bankas (ŠIB),

14) Arabų valiutos fondas (AVF),

15) Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF).

T finansų rinkos skirstomos:

1) Globalines ( 2 didžiausios T finansų institucijos – TVF ir

Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) arba kitaip Pasaulinio banko grupė (PB) ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB).

2) Regioninės – visos kitos institucijos.

Pagal veiklos pobūdį:

1) Tarptautinės bankinės institucijos – tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB).

2) Tarptautinės finansinės nebankinės institucijos – TVF ir Europos monetarinis institutas (t.y. Europos centrinis bankas ir ECB

sistema), kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką

TFI atlieka šias funkcijas:

1) kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu;

2) ekonomikos stabilizavimas;

3) šalių narių integracija;

4) keitimasis informacija ir patyrimu;

5) informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkio raidą skleidimas;

6) techninė parama ir kadrų mokymas;

Svarbiausia, kad padeda bendradarbiauti skirtingų šalių bankams, verslininkams, nebankinėms finansinėms institucijoms, vyriausybinėms organizacijoms.

GLOBALINĖS INSTITUCIJOS

I. TVF – tarptautinė organizacija, kurios paskirtis:

– reguliuoti valstybių fondo narių valiutinius ir kreditinius santykius,

– teikti joms finansinę pagalbą mokėjimų balanso deficito sąlygomis.

Fondas turi specializuotos Jungtinių Tautų įstaigos statusą.

Ši organizacija įkurta 1944 m. liepos 1-22 d. Breton – Wotts mieste

(JAV) Jungtinių Tautų konferencijoje. Jos metu buvo priimti TVF sutarties straipsniai, vykdantys ir įstatų funkcijas. Šis dokumentas įsigaliojo 1945

m. gruodžio 27 d., o praktinę veiklą Fondas pradėjo 1946 m. gegužę; tada jį sudarė 39 valstybės. Valiutinės operacijos atliekamos nuo 1947 m. kovo 1 d.

Fondo narėmis yra daugiau kaip 180 šalių. 1997 metų duomenimis TVF

priklausė 181 valstybė (Lietuva TVF nare tapo 1992 metais).

Būstinė – Vašingtone (JAV), be to, TVF turi skyrius Paryžiuje

(Prancūzijoje), Ženevoje (Šveicarija), Tokijuje (Japonija) ir prie

Jungtinių Tautų Niujorke (JAV).

Oficialus TVF uždavinys – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą valiutos srityje ir prekybą. Fondas kontroliuoja tarptautinių valiutų ir prekybos sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius kreditus mokėjimų balansui išlyginti, skatina ir remia daugiašalės atsiskaitymų sistemos kūrimą.

Valdymo organai

1) Valdytojų taryba – Aukščiausias TVF organas – kurioje kiekvienai šaliai atstovauja valdytojas ir jo pavaduotojas, paprastai tai finansų ministrai arba centrinių bankų vadovai.

Tarybos kompetencija – spręsti visus fondo veiklos pagrindinius klausimus:

– TVF sutarties straipsnių keitimą;

– Naujų narių priėmimą;

– Jų fondo kapitalo dalies nustatymą ir pakeitimą;

– Vykdomųjų direktorių rinkimus.

Valdytojai į sesijas renkasi 1 kartą per metus, tačiau bet kada gali rengti savo posėdžius, taip pat balsuoti paštu.

Kiekviena valstybė turi 250 pagrindinių balsų, nesvarbu, koks jos įnašo į fondo kapitalą dydis, ir papildomai po vieną balsą už kiekvieną 100

tūkst. specialią skolinimosi teisę – SDR šio įnašo sumos. Tokia tvarka užtikrina stambiausioms valstybėms lemiamą balsų daugumą. Balsai TVF-e –

JAV – 17,78 proc, Vokietija – 5,53 proc, Japonija – 5,53 proc, D.Britanija

– 4,98 proc, Prancūzija – 4,98 proc. Saudo Arabija – 3,45 proc, 15 ES šalių

– 28,8 proc. Įstatinis kapitalas 1999 m. sudarė 145 mlrd. SDR.

Valdytojų sprendimai priimami paprasta balsų dauguma (ne mažiau kaip pusė visų balsų), o svarbiausiais operatyviniais arba strateginiais klausimais – specialia dauguma ( atitinkamai 70 arba 80 šalių narių balsų).

Taigi JAV kartu su Vakarų valstybėmis praktiškai turi galimybę kontroliuoti

TVF sprendimus ir pakreipti jo veiklą nepažeidžiant savų interesų.

2) Vykdomoji Taryba – valdytojų taryba daugelį savo įgaliojimų delegavo jai, t.y.direktoratui, kuris atsakingas už TVF reikalų tvarkymą.

Tai nemažai klausimų, susijusių su politiniais, administraciniais ir operatyvinbiais aspektais: kreditų suteikimas šalims narėms ir jų valiutos kursų politikos kontrolė.

Vykdomoji taryba nuolat dirba fondo būstinėje Vašingtone ir rengia posėdžius paprastai 3 kartus per savaitę. Nuo 1992 m.vykdomųjų direktorių skaičius padidintas iki 24. Penki iš jų pagal TVF įnašus yra skiriami JAV,

Vokietijos, Japonijos, D.Britanijos ir Prancūzijos, t.y. tų valstybių, kurios fondo kapitale turi didžiausias kvotas, 3 vykdomieji direktoriai yra formaliai išrinkti, tačiau kiekvienas atstovauja savo šaliai – Saudo

Arabijai, Rusijai ir Kinijai. 16 direktorių yra išrinkti nuo likusių šalių narių, suskirstytų į atitinkamas grupes, suformuotų atsižvelgiant į geografinio atstovavimo principą arba į bendrus interesus.

Vykdomieji direktoriai skiriami ir renkami 1 kartą per 2 metus.

Direktorius disponuoja tokiu balsų kiekiu, kuriais naudojasi bendrai išrinkę jį valdytojai. Tačiau daugeliu atvejų sprendimai čia priimami ne formaliu balsavimu, o iš anksto susitarus jos nariams.

TVF vykdomoji taryba išrenka 5 metams direktorių valdytoją, kuris kartu yra ir vykdomosios tarybos pirmininkas.

Taigi pagrindinė TVF veikla – tai valiutų kursų reguliavimas ir tarptautinio likvidumo palaikymas. Iki 1971 metų, kuomet vyravo fiksuotų valiutų kursų sistema, šalys, norėdamos pakeisti savo valiutos kursą (t.y.

padidinti jį ar sumažinti, kad išlygintų savo mokėjimų balanso pusiausvyrą), turėdavo gauti TVF sutikimą, o po 1971 metų, kai daugelis valstybių savo valiutų kursus pakeitė laisvai svyruojančiais, TVF

nebereguliuoja valiutos kurso svyravimų, tačiau šalys TVF narės yra įpareigotos laikytis “gero elgesio” taisyklių, kurias nustatė fondas, atsisakydamas tiesioginės valiutų kontrolės.

Iš pradžių kiekviena TVF šalis narė turėjo nustatyti savo valiutos paritetą pagal JAV dolerį arba auksą, tačiau 1970 metais fondas sukūrė naują tarptautinį atsargos kapitalą, specialią skolinimosi teisę – SDR, padidinančią tarptautinio likvidumo kiekį. Taip buvo padaryta todėl, jog buvo manyta, kad gali neužtekti aukso ir kitų tarptautinių rezervų aktyvų, ir todėl, kad dauguma šalių negalėjo patenkinti savo rezervų poreikių nesukeldamos JAV mokėjimo deficito. 1972 metais auksas nustojo būti TVF

apskaitiniais pinigais.

SDR – tai TVF šalių narių piniginiai aktyvai laikomi kaip užsienio atsargos. Šis atsiskaitymo vienetas neturi realaus padengimo. SDR sudėtis apskaičiuojama kas penkeri metai iš penkių stipriausių pasaulio valiutų –

JAV dolerio (šiuo metu 39 %), Vokietijos markės (21 %), Japonijos jenos (18

%), Prancūzijos franko (11 %) ir Anglijos svarų sterlingo (11 %).

Kapitalas ir paskolų ištekliai

Tarptautinio valiutos fondo lėšos formuojamos valstybių narių išmokėtų kvotų sąskaita. Kiekvienos valstybės kvota TVF kapitale apskaičiuojama atsižvelgiant į tos valstybės bendrąjį nacionalinį produktą vienam žmogui, užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių, tuo apsprendžiant kiekvieno dalyvio balsų skaičių priimant sprendimus.

TVF turi galimybę papildyti nuosavą kapitalą iš pasiskolintų lėšų, buvo sudarinėjamos paskolų sutartys. 1997 m sutartį pasirašė 25 valstybės arba centriniai bankai. Fondas gaudavo paskolų iš Belgijos, Saudo Arabijos,

Šveicarijos, Japonijos ir kai kurių kitų šalių centrinių bankų, t.p. ir

Tarptautinio atsiskaitymų banko (TAB) – Bazelis, Šveicarija.

Finansų politika

1) Svarbi TVF funkcija – padėti savo nariams padengti mokėjimų balanso deficitą – t.y. trumpalaikio (3-5 metams) kredito teikimas valstybėms narėms, kuris gali sudaryti 125 % šalies kvotos dydžio, ir yra teikiamas

SDR arba reikalaujama valiuta. Tačiau tuomet šalys yra priklausomos nuo atitinkamų TVF keliamų politinių-ekonominių sąlygų.

Rekomenduojamos priemonės, skirtos sutvarkyti mokėjimų balansą, kurios

TVF paprastai nulemia savo kreditų išdavimą:

a) Vyriausybės išlaidų mažinimas, tarp jų švietimo reikalams, sveikatos apsaugai, pensijoms ir kt.soc.reikmėms;

b) Mokesčių didinimas asmeninėms pajamoms;

c) Valstybės subsidijų mažinimas arba panaikinimas maisto ir vartojimo prekėms, tai ir nulemia šių prekių kainų kilimą;

d)Nacionalinės valiutos devalvacija.

Atsižvelgiant į konkrečią padėtį, šias priemones galima taikyti įvairiai jas derinant. TVF leidžia valstybėms skolininkėms pačioms spręsti, kokiu būdu reikia pasiskirstyti skolų naštą visuomenės soc.sluoksniams.

2) Be tokios tiesioginės pagalbos, TVF dar padeda valstybėms sudarinėti įvairias sutartis, kuriose numatoma pagalba fondo narėms su pramoninių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Tarptautiniu atsiskaitymų banku Bazelyje, Pasaulio banku ir kitais privačiais bankais.

3) TVF organizuoja tarptautinių ekonominių ir finansinių problemų tyrimus ir skelbia jų rezultatus; t.y. Tarptautinis valiutos fondas kas mėnesį leidžia tarptautinės finansų statistikos leidinius su TVF šalių narių suvestinėmis lentelėmis, kuriose pateikiami valiutų keitimo kursai, surinkti duomenys apie atitinkamos valstybės poziciją TVF, jos (šalies)

likvidumą, palūkanų normas, šalies importą ir eksportą, valstybės finansus, nacionalines sąskaitas ir kt.

4) Be veiklos finansinio pobūdžio, TVF:

– suteikia valstybėms narėms techninę pagalbą mokesčių ir pinigų politikos srityje;

– rengia specialistus finansų ministerijoms ir bankams. Šios institucijos yra Vašingtone ir Vienoje.

5) TVF teikia pačioms neturtingiausioms besivystančioms šalims (ne narėms) ilgalaikes lengvatines paskolas mokėjimų balansų pusiausvyrai pasiekti ir struktūrinei ekonomikos pertvarkai atlikti. Šios paskolos yra finansuojamos ne iš bendrų fondo išteklių, o daugiausia teikiant kreditus ir subsidijas, kurias valstybės suteikia pačiam TVF-ui, tuo pačiu suteikdamos jam galimybę suteikti lengvatinę finansinę pagalbą kitoms šalims, turinčioms teisę ją gauti. Šios lėšos, ateinančios iš minėtų šaltinių, valdomos atskirai nuo savųjų TVF išteklių.

Nuo 1994 m. didėjant valiutinių krizių ir globalinių sukrėtimų grėsmei, TVF į savo veiklą įtraukė nemažai naujovių:

1) Skubaus finansavimo mechanizmas – tai procedūrų kompleksas, užtikrinantis greitą kreditų suteikimą valstybėms fondo narėms, kuriose kyla tarptautinių atsiskaitymų krizių ir reikia nedelsiant TVF pagalbos. Šios procedūros ne kartą buvo naudojamos 1997-1998 m. kredituojant Pietryčių Azijos šalis,

Rusiją, atsidūrusias finansinėse ir valiutinėse krizėse.

2) Valiutinės stabilizacijos fondų palaikymas – jis g.b.taikomas remiantis susitarimais dėl kreditų su valstybėmis narėmis, stabilizuojant jų valiutos kursus ir numatant sukurti valiutos stabilizacijos fondus (daugiausia taikoma stiprinant valiutos kurso pririšimo sistemą prie kitos šalies valiutos).

3) Skubi pagalba – ji padeda valstybėms narėms įveikti mokėjimų balanso pusiauvyros sutrikimus, iškilusius dėl stichinių nelaimių.

4) Pagalba šalims, išgyvenusioms konfliktus – 1995 m.vykdomoji taryba išplatino skubios finansinės pagalbos suteikimo šalims, patyrusioms karinius-politinius konfliktus, nuostatus. Šiuo pagrindu 1997-1998 m.b.suteikta finansinė pagalba Albanijai,

Ruandai ir Tadžikistanui.

Fondas bendradarbiauja su kitomis tarptautinėmis organizacijomis ir pirmiausia su Pasaulio banku. Svarbų vaidmenį vaidina TVF ryšiai su

Tarptautiniu atsiskaitymų banku ir ypač su ten veikiančiu Bazelio banku priežiūros komitetu

Kaip ir kiekviena tarptautinė organizacija, TVF atlieka šalių dalyvių partnerystės skatinimo ir tarpininkavimo vaidmenį, taip pat yra nacionalinių, ekonominių ir politinių interesų konkurencijos arena. JAV

prarado monopolinę galimybę nustatinėti fondo politiką. Amerika yra priversta derinti savo veiklą su stambiausiomis Vakarų Europos valstybėmis ir Japonija. TVF-e didėja ir besivystančių Azijos, Afrikos ir Lotynų

Amerikos šalių įtaka. Tačiau JAV įtaka TVF-e dar išlieka dominuojanti ir ypač tai pasakytina apie galimybę blokuoti nepriimtus sprendimus.

II. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – vadinamas

Pasaulio banku (PB).

– Tai pagrindinis tarptautinis kreditavimo organas.

Tai tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, specializuota

Jungtinių Tautų įstaiga, įkurta 1944 m. Jungtinių Tautų Breton – Wotts konferencijos sprendimu. Banko statutas įsigaliojo 1946 12 27, o savo veiklą pradėjo 1946 06 25.Pasaulio banko nariais gali būti tik tos šalys, kurios priklauso TVF. Tai bandoma aiškinti tuo, jog šitaip šalys bus priverstos vykdyti valiutinę -finansinę politiką pagal TVF įstatus.

Aukščiausias PB organas – valdytojų taryba (kitaip dar vadinama gubernatorių taryba) – susideda iš valdytojų ir jų pavaduotojų, paskirtų po vieną iš kiekvienos valstybės narės. Taryba renkasi 1 kartą per 1 metus kartu su TVF valdytojų taryba ir nustato bendrąją PB politiką. Operatyvinę veiklą įgyvendina direktorių taryba, vadovaujama banko prezidento.

Direktorius 2 metams renka valdytojų taryba arba skiria valstybės, turinčios didžiausią dalį banke, pvz.: JAV.

Pagrindiniai Pasaulio banko tikslai:

– finansinė ir techninė pagalba jo nariams,

– ekonomikos vystymas,

– mokėjimų balanso pusiausvyros palaikymas,

– privačių kapitalinių įdėjimų skatinimas.

Nors PB-o ir TVF-o funkcijos papildo viena kitą, tačiau yra visiškai skirtingos: Bankas yra skolinanti organizacija, o TVF funkcionuoja kaip pasaulio valiutų kontrolierius, padedantis išsaugoti tarp visų šalių tvarkingą atsiskaitymų sistemą.

PB leidžia savo obligacijas su įvairiais išpirkimo terminais. Jas daugiausia perka išsivysčiusių šalių privatus sektorius, o kadangi bankas turi aukštą reitingą, kapitalo investavimas į jo vertybinius popierius yra labai patikimas ir saugus.

Pasaulio banko skolinimosi sąlygos priklauso nuo besiskolinančios šalies nacionalinių pajamų lygio. Skolos grąžinimo terminai – 15-20 metų.

Palūkanų normos visiems skolininkams vienodos. Paskolas gali gauti ūkio subjektai arba bankai su Vyriausybės garantija. Jos yra išduodamos konvertuojama valiuta.

Pasaulio banko paskolos gali būti paskirstytos taip:

1) Paskolos ūkio restruktūrizacijai – jos yra skiriamos šalių narių vyriausybėms biudžeto ir mokėjimų balansui sustiprinti.

2) Tikslinės paskolos:

a) tiesioginės – skirtos įgyvendinti konkrečias priemones ūkinės ir socialinės infrastruktūros srityse arba gamybos srityse;

b) kredito linijos – kai paskolų ėmėjas yra bankas arba valstybinės administracijos institucija (pvz.: Finansų ministerija), kurie tiesiogiai arba per savo tarpininkus (pvz.: bankus) skolina gautas lėšas mažesniems projektams realizuoti.

Pasaulio banko grupė

a) Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – įkurta 1956 m. skatinti privataus sektoriaus ekonominį augimą besivystančiose šalyse, teikti konsultacijas ir investutoi kapitalą be atitinkamos šalies vyriausybės garantijos. 1997 m. korporacijos narėmis buvo 165 narės. TFK glaudžiai bendradarbiauja su PB-u, papildydama jo veiklą. Tačiau ji yra nepriklausoma organizacija, turinti savo personalą ir fondus.

TFK funkcijos:

– suteikia paskolas ir gali įsigyti dalį įmonės;

– remia gamybinių įmonių restruktūrizavimą,

– pataria technologijų pasirinkimo, derybų vedimo, organizacinaiis ir rinkodaros klausimais,

– padeda užmegsti ekonominius ryšius,

– finasuoja tiktai tuos projektus, kurie daro teigiamą įtaką visam šalies ūkiui.

Didžiausia kapitalo dalis tenka JAV (22,4 proc), Japonijai (7,5 proc),

Vokietijai (5,7 proc), Prancūzijai ir D.Britanijai (po 5,3 proc).

TFK paprastai teikia ne didesnes kaip 1 mln. JAV dol.paskolas.

Finansavimo sąlygos priklauso nuo kvotos, termino, aprūpinimo ir kt., skolos grąžinimo laikas – 7-12 metų.

b) Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – įsteigta 1960 m. paramai lengvatinėms sąlygoms teikti pačioms neturtingiausioms šalims (nacionalinės pajamos, tenkančios vienam žmogui, neturi būti didesnis kaip 1465 JAV dol).

Kreditavimo terminai – 35-40 metų, finansavimas – beprocentinis. Dauguma

TVA lėšų skiriama žemės ūkiui, švietimui, soc.programoms ir infrastruktūrai plėtoti.

c) Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DIGA) – įkurta 1988 m.

užsienio kapitalo investicijoms besivystančiose šalyse skatinti, apdraudžiant jas nuo politinės rizikos. DIGA kapitalas sudaro daugiau 1

mlrd. JAV dol.

d) Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras (TIGSC) – įkurta

1966 m., funkcionuoja gaudama PB-o subsidijas, jos tikslai – teikti teisinę pagalbą šalims narėms, kilus ginčytinoms tarptautinių kreditinių santykių situacijoms. Leidžia savo periodinius leidinius, nagrinėjančius teisinius investicijų aspektus įvairiose pasaulio šalyse.

Kiekviena PB-o organizacija įkurta skirtingais tikslais, kiekviena turi savo įstatus ir narius. PB prezidentas kartu yra ir kiekvienos kitos organizacijos prezidentas, tie patys direktoriai vadovauja PB-ui, TFK-ai ir

TVA-ai. Tiktai DIGA turi savo direktorių valdybą, o joje daugumą sudaro direktoriai iš PB-o direktorių valdybos.

III. Tarptautinių atsiskaitymų bankas

Įkurtas 1930 m. Hagos konferencijoje, jo paskirtis – svarbiausių finansų problemų sprendimas. Tai tarpvalstybinis bankas, kuriame atliekamos įvairios komercinės operacijos, taip pat dalyvaujama organizuojant tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje.

TAB nariais yra 32 Europos šalys, taip pat JAV, Japonijos,

Australijos, Kanados ir Pietų Afrikos centriniai bankai. TAB palaiko glaudžius ryšius su JAV federaline rezervų sistema, o per ją su JAV pinigų rinka.

TAB įstatuose yra numatytos šios operacijos:

– aukso pirkimas ir pardavimas,

– depozitiniai sandoriai su šalių centriniais bankais,

– vertybinių popierių (išskyrus akcijas) ir valiutinės operacijos,

– sutarčių sudarymas su emisiniais bankais,

– konsultacijų teikimas pajininkams valiutiniais ar kitais finansiniais klausimais ir kt.

Pagrindinės TAB veiklos kryptys:

– centrinių bankų ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimo koordinavimas;

– pavedimų vykdymas;

– finansinė pagalba centriniams bankams;

– tiriamieji darbai ir statistinių duomenų rengimas;

– pagalbos Vidurio ir Rytų Europos šalims koordinavimas.

Koordinacinė TAB veikla, susijusi su centriniais bankais ir tarptautinėmis finansų institucijomis, yra įgyvendinama per nuolatinius komitetus ir tarnybas. Pačios svarbiausios:

1) Nuolatinis eurovaliutų komitetas – nagrinėja tartautinių finansų rinkų plėtros problemas, t.p. Rytų Europos šalių ekonomikos transformacijos procesus. ES centrinių bankų pavedimu TAB vykdo operacijas, susijusias su eurovaliutos paklausa ir pasiūla.

2) Bazelio bankų priežiūros komitetas – tikslas – padidinti bankų priežiūros efektyvumą ir pasauliniu mastu koordinuoti bendradarbiavimą bankų priežiūros srityje. Be to, komitetas yra tarptautinių konferencijų dėl bankų priežiūros organizatorius.

3) Pagalbos Rytų Europos šalims ir tarptautinėms organizacijoms tarnyba – įsteigta 1990 m., teikia techninę pagalbą, koordinuoja mokymus, kuriuos organizuoja “Paryžiaus klubo” šalių centriniai bankai.

4) Mokėjimų ir atsiskaitymų sistemos komitetas – užsiima mokėjimų ir atsiskaitymų įvairiose šalyse problemomis.

5) Kompiuterių ekspertų grupė – jos veiklos sritis – techninė infrastruktūra, skirta “Paryžiaus klubo” šalių pagrindinei mokėjimų sistemai (telekomunikacijos, kompiuterinės sistemos).

6) Bankų ekonominių duomenų ekspertų grupė – užsiima duomenų bazės apie bankų paslaugas kūrimu, pateikia statistinius duomenis, kontroliuoja jų kokybę, apdoroja informacinę medžiagą ir dokumentų rinkinius, kurių dalis skirta tik šalių narių bankams.

Aukščiausias TAB organas – kasmetinis visuotinis akcininkų susirinkimas. Jis nustato pagrindines bendradarbiavimo kryptis, skirsto pajamas, keičia įstatus, sprendžia narystės ir kt.klausimus. Sprendžiamojo balso teisę turi tik centrinių bankų atstovai. Jų balsai skirstomi proporcingai kiekvieno nario akcijų skaičiui. Apie 16 proc akcijų turi privatūs indėlininkai. Jie turi ir patariamojo balso teisę.

TAB veiklai vadovauja 3 metams susirinkimo renkama 11 žmonių administracinė taryba. Jai vadovauja prezidentas ir viceprezidentas. TAB

prazidentas pirmininkauja akcininkų susirinkimui ir, jeigu delegatų nuomonės pasiskirsto po lygiai, turi sprendžiamojo balso teisę.

Einamiesiems TAB reikalams vadovauja nuolatinė direktorių taryba. TAB

būstinė – Bazelyje (Šveicarija).

REGIONINĖS INSTITUCIJOS

Prie svarbiausių regioninių bankų priskiriami 4 bankai, glaudžiai berndradarbiaujantys su PB-u, t.p. Europos investicijų bankas (EIB).

Regioninių bankų tikslas – sukurti alternatyvą PB-o grupei. Šie bankai atlieka panašias funkcijas, tačiau atsižvelgdami į atitinkamo regiono specifiką.

Seniausieji bankai šioje grupėje yra Tarpamerikinis plėtros bankas

(TAPB) su būstine Vašingtone, pradėjęs savo veiklą 1960 m., Azijos plėtros bankas (APB) su būstine Maniloje (Filipinai), Afrikos plėtros bankas (AfPB)

su būstine Abidžane (Dramblio Kaulo Krantas), pradėjęs savo finansines operacijas 1966 m. ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) buvo įkurtas 1991 m, t.y.tuo metu, kai atsirado postkomunistinės valstybės, kurios ėmėsi pertvarkyti savo ekonomiką. Minėtų bankų nariai yra atitinkamų regionų šalys, taip pat grupė labiau išsivysčiusių valstyvių.

I. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB)

Įkūrimo idėją iškėlė tuometinis Prancūzijos prezidentas Fransua

Miteranas. Sutartis buvo pasirašyta 1990 05 29, ją pasirašė 39 valstybės,

Europos investicijų bankas ir Europos ekonominė bendrija. Savo veiklą pradėjo 1991 04 mėn. Dabartiniu metu banko narės yra 25 Vidurio ir Rytų

Europos valstybė, NVS šalys ir 32 kitos valstybės, tarp kurių visos ES

narės.

Aukščiausias banko organas – valdytojų taryba, kuri renka direktorių tarybą – vykdomosios valdžios organą. Didžiausia banko dalininkė – JAV (10

proc), po to seka Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, D.Britanija,

Vidurio ir Rytų Europos šalys kartu turi 11 proc, Rusija – 4 proc.

Pagrindiniai banko tikslai :

– padėti Vidurio ir Rytų Europos valstybėms transformuoti savo ekonomiką;

– bankas ypač remia struktūrines reformas, susijusias su demonopolitizavimu, decentralizavimu ir privatizavimu.

Bankas daugiausia finansuoja šias sritis:

1) privatų sektorių;

2) valstybinių įmonių privatizavimą;

3) tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą;

4) finansų institucijų kūrimą ir stiprinimą;

5) pramonės restruktūrizavimą;

6) šiuolaikinės infrastruktūros kūrimą;

7) mažų ir vidutinių įmonių skatinimą;

8) ekologiją.

Bankas gali finansuoti bei suteikti paskolas be atitinkamų šalių vyriausybių garantijų. Jis teikia paskolas valiutomis 10-15 metų. Mažesni finansiniai projektai yra įgyvendinami padedant finansiniams tarpininkams per kredito linijas. Kai kuriais atvejais bankas gali teikti finansinius patarimus, techninę pagalbą, mokyti specialistus, jeigu tai padės pasiekti numatytus tikslus.

II. Europos investicijų bankas (EIB)

Įkurtas 1958 m. Romos sutarties pagrindu kaip nepriklausoma finasų institucija, priklausanti ES.

EIB tikslas – palaikyti stabilią ES šalių plėtrą, suteikiant joms paskolas ir investicinių priemonių realizavimo garantijas. Apie 90 proc visų banko paskolų naudojama ES viduje, likusioji dalis – už jos ribų.

EIB ūkinės veiklos sritys:

– infrastruktūra (vandentiekiai, energetika – gamybos ir energijos paskirstymas, alternatyvūs šaltiniai ir jų racionalus naudojimas);

– pramonė;

– žemės ūkis;

– paslaugos.

EIB aukščiausias valdymo organas – valdytojų taryba, susidedanti iš kiekvienos valstybės narės atstovo – ministro. Ji nustato bendras kredito politikos kryptis, tvirtina banko balansą ir ataskaitas.

Direktorių tarybą sudaro direktoriai, kuriuos skiria valstybės narės, ir direktorius, skiriamas ES Komisijos. Direktorių taryba užtikrina EIB

darbą, vadovaudamasi Romos sutarties nuostatais, banko įstatais ir valdytojų tarybos direktyvomis.

Pagrindinis banko vykdomosios valdžios organas – valdybos komitetas.

Jis sisideda iš pirmininko ir 6 pabaduotojų, kurie rengia nutarimus valdymo klausimais ir prižiūri, kaip jie vykdomi.

EIB pramonės sritims suteikia paskolas 7-12 metų, o infrastruktūrai –

iki 20 m. Suteikdamas paskolas, EIB reikalauja vyriausybės garantijų.

III. Europos centrinis bankas (ECB) ir Europos centrinių bankų sistema

(ECBS)

ECB – oficialiai pradėjo funkcionuoti 1988 06 01, o ECBS – 1999 01

01.

Pagrindinis Europos centrinių bankų sistemos bankas yra Europos centrinis bankas (ECB), kurio būstinė yra Frankfurte prie Maino

(Vokietija). Jis turi juridinio asmens statusą ir koordinuoja nacionalinių centrinių bankų veiklą.

Svarbiausi ECB valdymo organai – Aukščiausioji taryba, valdyba ir generalinė taryba.

1) Aukščiausioji taryba – jos sudėtyje dirba 6 ECB valdybos nariai ir nacionalinių centrinių bankų, įeinančių į Europos centrinių bankų sistemą, vadovai (2000 m. Pr. Jų buvo 11).

2) Valdyba – susideda iš pirmininko, vicepirmininko ir 4

narių.Valdybos darbuotojai yra skiriami šalių narių vadovų arba premjerų siūlymu ir suderinus su E Parlamentu ir ECB aukščiausiąja taryba. Visų valdybos narių kadencija trunka 8 metus, be pratęsimo galimybės.

3) Į generalinę tarybą – įeina pirmininkas, vicepirmininkas, nacionalinių centrinių bankų vadovai. Generalinė Taryba yra patariamasis organas, padeda rinkti statistinę info, rengia ECB

ataskaitas ir tvarko kai kuriuos ECB personalo reikalus.

ECB svarbiausioji funkcija – nustatyti ES pinigų politiką.

ECB Aukščiausioji taryba – įgaliota teikti atitinkamas rekomendacijas, formuojant ir realizuojant pinigų politiką ir ypač jų kiekybės klausimus, sprendžiant finalinius ir tarpinius pinigų politikos tikslus, nustatant pagrndines palūkanų normas ir privalomus ECB rezervus, taip pat banknotų emisijos apimtis.

ECB valdyba – yra šių rekomendacijų vykdytoja ir pateikia galutines instrukcijas nacionaliniams centriniams bankams.

ECB turi teisę teikti banknotų emisijos leidinius. Euroemitentais gali būti nacionaliniai centriniai bankai ir ECB. ES šalys privalo garantuoti savo centriniams bankams atlikti šias funkcijas. Monetos gali būti kalamos valstybėse narėse, suderinus kiekybinius emisijos klausimus su ECB.

ECB yra įgaliotas leisti potvarkius, susijusius su pagrindinėmis užduotimis, skirtomis ECB, sprendimus igalaikėmis užduotimis realizuoti, taip pat rekomendacijas ir vertinimus, neturinčius visuotinės galios.

ECB potvarkiai parastai yra bendri, įpareigojantys visas šalis nares, o sprendimai yra skiriami centriniams bankams, atliekantiems konkrečią veiklą.

ECB gali E Parlamento sutikimu atlikti patikėtas jam užduotis, susijusias su kredito ir kitų finansinių institucijų (išskyrus draudimą)priežiūrą.

Pagrindiniai ECB tikslai:

– stabilių kainų išlaikymas; – bendros ES ekonominės politikos rėmimas;

– valiutos rezervų kaupimas ir valdymas.

LIETUVOS IR TARPTAUTINIŲ FINANSŲ ORGANIZACIJŲ RYŠIAI

Su globalinėmis, taip pat su E regioninėmis finansinėmis institucijomis glaudžiai siejasi Lietuvos ekonominiai ir finansiniai interesai. Į TVF-ą ir PB-ą Lietuva įstojo 1992 m., o Tarptautinių atsiskaitymų banko nare ji tapo dar 1931 m., turėjo savo akcijų ir aukso atsargų. Atkūrus Nepriklausomybę narystė jame atkurta 1992 m.

Stambiausieji Lietuvos kreditoriai buvo ir tebėra TVF ir PB, kurie dar 1992 m.suteikė pirmąsias paskolas (atitinkamai 80 mln. Ir 58,8 mln. JAV

dolerių). Iš viso fondas iki 2000 m.pab. yra paskolinęs Lietuvai daugiau kaip 349 mln.JAV dol, o PB – daugiau kaip 428 mln.JAV dol.

Iš regioninių institucijų Lietuva daugiausia yra susijusi su Europos investiciniu banku ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku. Lietuvos ryšiai su kitomis finansinėmis institucijomis žymiai silpnesni.

Iš Lietuvą kredituojančių valstybių išsiskiria JAV (1991-2000 m. –

783,3 mln.JAV dol.paskolų, toliau – Vokietija (426,7 mln) ir trečia –

Japonija (262 mln. JAV dol.).

10. LR TARPTAUTINĖ PREKYBA IR VALIUTŲ RINKA

Viena iš aktualiausių užsienio prekybos problemų Lietuvoje yra neigiamas užsienio prekybos balansas.

Tokiu būdu reikia: * plačiai taikyti visas įmanomas eksporto skatinimo ir rėmimo priemones

* muitų ir kvotų pagalba riboti tų prekių įvežimą, kurias šalis gali pasigaminti pati

* gerinti lietuviškų prekių kokybę ir pasiekti

Europos Sąjungos standartus

* sukurti vieningą informacinę sistemą apie prekybos sąlygas užsienio valstybių rinkose.

Pasaulinė prekybos organizacija (PPO)

Įkurta 1995 sausio 1 Urugvajaus raundo, vykusio 1986-1994, rezultate.

Narėmis yra apie 140 valstybių. Būstinėje Ženevoje dirba apie 500 žmonių.

PPO yra vienintelė tarptautine organizacija, besirūpinanti prekybos tarp šalių taisyklėmis. Ji remiasi sutartimis, kurias ji inicijavo ir kurias pasirašė daugelis pasaulio valstybių. Šios sutartys sudaro teisinį pasaulinės prekybos pagrindą.

Pagrindinis PPO tikslas yra sudaryti sąlygas kiek galima laisvesnei prekybai. Tai atliekama šalinant arba mažinant prekybos kliūtis, užtikrinant prekybos skaidrumą ir nuspėjamumą.

FUNKCIJOS:

– PPO sutarčių administravimas;

– forumas prekybos deryboms;

– prekybos ginčų sprendimas;

– nacionalinių prekybos politikų monitoringas;

– techninė pagalba ir apmokymai besivystančioms šalims;

– bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis.

Pagrindiniai PPO principai:

1. Prekyba be diskriminavimo. Tai pasireiškia tuo, jog a) visos šalys tarpusavio prekyboje taiko didžiausio palankumo statusą ir b) užsienio prekėms ir paslaugoms taiko tą patį nacionalinį režimą kaip ir savo šalyje pagamintoms.

Didžiausio palankumo statusas reikalauja, jog jeigu šalis kokiai kitai šaliai suteikė palankesnes sąlygas, tai ji turi jas taikyti ir visoms kitoms PPO narėms. Ankščiau šis principas buvo taikomas tik prekėms (GATT), o dabar ir paslaugoms (GATS) bei intelektualines nuosavybės (TRIPS). Tiesa, yra leidžiamos išimtys. Viena jų, tai teisė kurti laisvos prekybos zonas.

Kita – tai teisė taikyti prekybos apribojimus prieš šalį, kuri taiko nesąžiningas priemones. Paslaugose taip pat numatytos tam tikros išimtys.

Nacionalinis režimas reiškia, jog vietinėje rinkoje tiek savų gamintojų, tiek užsieniečių prekės ir paslaugos, kai jos perkirto sieną, turi būti traktuojamos vienodai. Apmuitinimas tuo atveju nelaikomas nusižengimu.

2. Laisvėjanti prekyba, pasiekiama derybų metu. Laisvesnė prekyba pasiekiama mažinant įvairius prekybos barjerus kaip muitai, kvotos, valiutos politika ir panašai. Nuo GATT įkūrimo pradžios 1947-48 metais, jau pravesti 8 derybų raundai. Iš pradžių jų tikslas buvo mažinti tarifus, bet vėliau išsiplėtė ir į kitas sritis (paslaugas, intelektualinę nuosavybę).

Industrinės valstybės liberalizuoja prekybą sparčiau nei besivystančios.

3. Prekybos sąlygų nuspėjamumas. Įmonės, investuotojai ir vyriausybės turi būti tikri, jog prekyboje niekad staiga neatsiras kliūčių. Vis daugiau ir daugiau prekybos sąlygų yra „pririšamos”. Prekybos sąlygų stabilumas ir nuspėjamumas skatina investicijas ir prekybą, o tai veda prie naujų darbo vietų sukūrimo ir pigesnių prekių vartotojams. Visos PPO narys prisiima įsipareigojimus pririšdamos savo muitus, tai yra įsipareigodamos jų nekelti aukščiau tam tikrų ribų. Urugvajaus raundo rezultate industrinės valstybės įsipareigojo pririšti 99 procentus tarifų, o besivystančios 73. Žemės ūkyje

100 procentų tarifų yra pririšta. Šalis gali pakeisti savo tarifų lubas, bet tik derybų metu ir kompensavus prekybos partneriams nuostolius. Kitas būdas padidinti nuspėjamumą – tai apriboti kvotas ir kitus kiekybinius apribojimus, kurie veda prie korupcijos ir nesąžiningos konkurencijos. Dar vienas būdas – tai užtikrinti šalies prekybos taisyklių skaidrumą. Šalys turi pastoviai informuoti apie prekybos taisyklių pakeitimus, yra įkurtas prekybos politikos peržiūros mechanizmas.

4. Sudaromos palankesnės sąlygos konkurencijai šalinant nesąžiningus veiksnius, tokius kaip eksporto subsidijos ar dempingas (prekių pardavimas kainomis žemiau kaštų ar vidaus rinkos kainų). PPO taisyklės siekia apibrėžti, kas yra sąžininga ir kas ne, ir kokias priemones šalys gali taikyti, kai su jomis vykdoma nesąžininga prekyba. Daugelis PPO sutarčių yra skirtos sąžiningai konkurencijai užtikrinti.

5. Palankesnių prekybos sąlygų sudarymas besivystančioms šalims.

Dauguma prekybos sutarčių numato įvairias lengvatas besivystančioms šalims.

Urugvajaus raundas numatė joms pereinamuosius laikotarpius įsipareigojimams įgyvendinti. Specialus statutas numatytas labiausiai atsilikusioms šalims.

Valiutų valdyba Lietuvoje

Į šalies centrinį banką, kaip į vieną iš svarbiausių valstybės institucijų, ženkliai įtakojančių šalies makroekonomiką, dėmesys buvo atkreiptas jau pirmosiomis nepriklausomybės dienomis. Buvo pradėta plėtoti šios institucijos veiklą, imta vykdyti tam tikrą pinigų politiką, naudoti kai kuriuos klasikinio centrinio banko finansinius instrumentus. Kiek vėliau Lietuvos Respublikos centrinio banko – Lietuvos banko – veikla buvo apribota: įvestas valiutų valdybos modelis. Dėl šio modelio atsiradimo

Lietuvos monetarinėje sistemoje buvo plačiai diskutuojama tiek prieš įvedant, tiek įvedus šį modelį, tiek ir dabar – siekiant šio modelio atsisakyti.

Valiutų valdybos modelio esmė

Valiutų valdybos modelis (VVM) gali būti apibūdintas kaip monetarinis režimas, kuris remiasi įstatymiškai įteisintu įsipareigojimu visą į apyvartą išleidžiamą vietinę valiutą padengti konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis. Emituojamoji vietinė valiuta bet kuriuo momentu fiksuotu kursu gali būti visiškai konvertuojama į rezervinę valiutą.

Rezervinė valiuta – tai konvertuojamoji užsienio valiuta, pasirinkta tikintis jos vertės stabilumo. Šalis, kurios valiuta pasirinkta kaip rezervinė, vadinama rezervine šalimi.

Kartais VVM vadinamas valiutų valdyba arba valiutų taryba. Tai yra sinonimai VVM, o be to, taip kartais vadinama, nes kai kuriose valstybėse, kuriose šis monetarinis režimas funkcionuoja, realiai egzistuoja iš kelių asmenų sudaryta direktorių taryba, kuri ir yra atsakinga už vietinės valiutos emisiją, visiškai padengtą rezervine valiuta, ir už fiksuoto kurso su rezervine valiuta palaikymą.

Tipinis valiutų valdybos modelis reikalauja, kad išleidžiama į apyvartą vietinė valiuta būtų 100 procentų arba net daugiau padengta valiutos atsargomis. Emituojamos nacionalinės valiutos padengimo bazė skirtingose šalyse yra nevienoda. Daugelyje VVM įsivedusių šalių fiksuotas nacionalinės valiutos keitimo kursas į rezervinę valiutą paprastai būna nustatomas paties įstatymo. Išimtinė kurso nustatymo tvarka taikoma

Lietuvoje, kur Lietuvos bankas suderinęs su Vyriausybe, gali keisti tiek bazinę valiutą, tiek oficialų nacionalinės valiutos kursą, esant nepaprastoms ekonominėms aplinkybėms. Įvedus VVM, žymiai apribojamos centrinio banko teisės bei funkcijos, kitaip grindžiama pinigų emisija, pasikeičia monetarinės politikos vykdymas bei tikslai.

Pagrindiniai VVM ir centrinio banko skirtumai

1) Valiutų valdyba paprastai leidžia tik banknotus ir monetas, o centrinis bankas emituoja dar ir indėlius.

2) Esant VVM, turi būti griežtai palaikomas vietinės valiutos fiksuotas kursas su rezervine valiuta.

3) VVM atveju, visa emituojamoji nacionalinė valiuta 100 procentų arba daugiau turi būti padengta konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis, kurios sudaromos iš mažai rizikingų, palūkanas duodančių vertybinių popierių bei kitų aktyvų, apmokamų rezervine valiuta.

4) Egzistuojant VVM, nacionalinė valiuta nustatytu fiksuotu kursu be apribojimų keičiama į rezervinę valiutą ir atvirkščiai. Klasikinio centrinio banko išleista valiuta gali būti konvertuojama tiek ir neribotai, tiek ir ribotai.

5) Monetarinė politika, funkcionuojant VVM, yra griežtai reglamentuota taisyklėmis. Jokia diskretinė monetarinė politika negalima, pinigų kiekio apyvartoje pokyčiai priklauso tik nuo užsienio valiutos srautų iš užsienio ir atvirkščiai. Centrinis bankas vykdo diskretinę monetarinę politiką, darydamas įtaką pinigų emisijai. Centrinis bankas, reguliuodamas pinigų emisiją, siekia įtakoti tokius valstybės makroekonominius rodiklius, kaip infliacijos tempus, ekonominį augimą, nedarbo lygį, pinigų rinkos palūkanų normas. Taip centrinis bankas ženkliai prisideda prie valstybės ekonominės plėtros, kas jam visiškai uždraudžiama VVM atveju.

6) Esant VVM, centrinis bankas netenka paskutiniojo skolintojo funkcijos. Šis VVM aspektas VVM šalininkų grindžiamas tuo, kad komerciniai bankai turi patys rūpintis savo finansine padėtimi ir nelaukti pagalbos iš šalies.

7) Valiutų valdyba nekontroliuoja komercinių bankų, šią funkciją paprastai atlieka Finansų ministerija. Tačiau funkcionuojant VVM, yra vis tiek reikalinga griežta kredito sistemos priežiūra ir kontrolė. Klasikinio centrinio banko funkcionavimo atveju, komerciniai bankai būna kontroliuojami centrinio banko, reguliariai būna peržiūrima jų aktyvų bei kapitalo struktūra, stebimi likvidumo, kapitalo pakankamumo rodikliai, nustatomos jų veiklą reglamentuojančios taisyklės, kas mažina komercinių bankų bankrotų tikimybę, užtikrina stabilesnę bankų sistemą bei didesnį visuomenės pasitikėjimą ja.

Valiutų valdyba negali finansuoti vietinės Vyriausybės išlaidų, kas VVM

šalininkų teigimu, apsaugo centrinį banką nuo politinio bei kitokio spaudimo.

Be šių minėtųjų VVM ir centrinio banko pagrindinių skirtumų dar paprastai VVM šalininkų būna iškeliami tokie valiutų valdybos privalumai, kaip “skaidri” veikla, veikla apsaugota nuo politinio spaudimo, didelis patikimumas, negalėjimas sąlygoti infliacijos. Nevienareikšmiškai vertinamas VVM iš vienos pusės yra paprastas monetarinis režimas reikalaujantis visus į apyvartą išleidžiamus nacionalinius pinigus padengti konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis, o emituojamąją vietinę valiutą fiksuotu kursu neribotai konvertuoti į rezervinę valiutą. Tačiau iš kitos pusės šis modelis apriboja centrinio banko teises vykdyti diskretinę monetarinę politiką bei kontroliuoti komercinius bankus.

Pagrindiniai VVM Centrinio banko ypatumai:

– negalima įtakoti palūkanų normos,

– jis negali būti kaip paskutinis likvidumo šaltinis;

– negali kredituoti valstybės.

Valiutų valdybos privalumai:

– Neutralizuojama politikų įtaka;

– Pinigų politika tampa aiški, suprantama;

– Ekonomine prasme fiksuotas valiutos kursas stiprina pasitikėjimą, užtikrinamos ilgalaikės užsienio investicijos. Valdžia negali įtakoti palūkanų normos;

– Infliacijos ir palūkanų normos sumažėjimas iki bazinės valiutos normos lygio;

– TVF palankumas.

Didžiausias VVM trūkumas yra tas, kad išnyksta pinigų politika, kuri yra labai svarbus įrankis veikiantis mokėjimų balansą. Šiam tikslui belieka naudoti tik fiskalinę politiką.

Lietuvos banko veikla įvedus valiutų valdybos modelį

Per kelerius nepriklausomybės melus įvyko gana daug mūsų valstybei svarbių įvykių, susijusių su finansų ir kredito sistema. Pirmiausia buvo stengiamasi sukurti savarankišką finansų ir kredito sistemą, daug pastangų buvo dedama nacionalinės valiutos – lito – įvedimui, buvo stengiamasi kurti stabiliai ir patikimai funkcionuojančią bankinę sistemą, buvo atkuriamas

Lietuvos bankas klasikinio centrinio banko pavyzdžiu.

Apie VVM įvedimą Lietuvos monetarinėje sistemoje buvo pradėta diskutuoti 1993m. pabaigoje. VVM šalininkų nuomone, būtent VVM, o ne klasikinis centrinis bankas, galėjo:

1. Garantuoti lito kurso pastovumą palyginus su laisvai konvertuojamomis valiutomis;

2. Padėti įveikti kainų kilimą; šį tikslą pasiekti turėjo padėti pinigų politika, pagrįsta automatine pinigų emisija;

3. Skatinti eksportuotojus greičiau pertvarkyti gamybą.

Psichologiniai šio modelio teikiami efektai:

1. Apriboti Lietuvos banko vykdomą pinigų politiką nuo įvairių interesų grupių įtakos;

2. Garantuoti visuomenės, vietinių bei užsienio investuotojų pasitikėjimą fiksuoto valiutos kurso režimo pastovumu;

3. Garantuoti patenkinamą Lietuvos banko veiklą.

Taip 1994 m. pavasarį Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodė VVM.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir TVF pasirašytą ekonominės politikos memorandumą 1994 m. spalio 1 d. – 1997 m. rugsėjo 30 d.

laikotarpiui, Lietuvai buvo pasiūlytas specialus pinigų politikos režimas, orientuotas į lito stabilumą, tačiau gerokai susiaurinęs Lietuvos banko veiklą.

VVM buvo įteisintas 1994 m. kovo 17 d. priimtu Lito patikimumo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo tų pačių metų balandžio 1 d. Šio įstatymo 1

ir 2 straipsniais buvo įteisintos automatinės pinigų emisijos, kitaip tariant, valiutų valdybos modelis. Įstatyme skelbiama, kad “Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai yra visiškai padengti aukso atsargomis ir

Lietuvos banko konvertuojamos užsienio valiutos rezervu… Oficialus lito kursas nustatomas pasirinktos bazinės valiutos atžvilgiu. Bazinė valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos

Respublikos Vyriausybe” Bazine valiuta buvo pasirinktas JAV doleris ir nustatytas fiksuotas keitimo santykis 4:1 (4 litai už 1 JAV dolerį).

Įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui, Lietuvos bankas neteko daugelio klasikinio centrinio banko funkcijų, o svarbiausia centrinio banko funkcija

– emituoti pinigus ir reguliuoti jų pasiūlą buvo apribota nacionalinės valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijomis.

Įsigaliojęs VVM nebuvo toks griežtas, kokio reikalavo šio modelio šalininkai. Lietuvos bankas išsaugojo kelis klasikinio centrinio banko funkcionavimo principus:

1) Iš komercinių bankų ir toliau buvo reikalaujama laikyti privalomąsias atsargas Lietuvos banke;

2) Lietuvos bankas turėjo teisę teikti labai riboto dydžio likvidumo paskolas komerciniams bankams, taigi vykdyti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją;

3) Bankų priežiūros struktūrinis padalinys nebuvo atskirtas nuo

Lietuvos banko.

Šie Lietuvos banko funkcionavimo aspektai leido jam veikti kiek lanksčiau, o tai savo ruožtu leido tinkamiau reaguoti į šalies ekonomines krizes, o ypač į 1995 m. pabaigos – 1996 m. pradžios bankų krizę. Taigi

1994 m. Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodęs VVM buvo įvestas tikintis tam tikro monetarinio stabilumo – norint garantuoti nacionalinės valiutos kurso bei kainų lygio pastovumą, o taip pat siekiant užtikrinti kuo neutralesnę Lietuvos banko veiklą. Lietuvos banko veikla buvo gerokai apribota, susiaurintos šios institucijos teisės vykdant monetarinę politiką bei užsiimant bankinės sistemos priežiūra ir kontrole.

Įvedus VVM, Lietuvos banko veikla buvo smarkiai apribota. Šiai institucijai buvo pavesta atlikinėti tik kelias funkcijas:

Lietuvos bankas privalėjo garantuoti laisvą litų keitimą Lietuvos

Respublikos teritorijoje į bazinę valiutą pagal oficialų fiksuotą lito kursą ir atvirkščiai;

Lietuvos bankui buvo pavesta valdyti oficialiąsias atsargas; tiesa, centrinis bankas turėjo sprendimų laisvę tik investuojant atsargas, nes pačių atsargų apimtys priklausė nuo užsienio valiutos srautų;

Lietuvos bankas turėjo užsiimti finansinių institucijų veiklos priežiūra; ši Lietuvos banko funkcija apsiribojo finansinių institucijų licencijavimu bei formalia juridinių aktų laikymosi kontrole.

Lietuvos bankas neteko galimybės:

– Monetarinėmis priemonėmis įtakoti pinigų emisijos dydį;

– Atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją;

– Būti finansiniu agentu Vyriausybei;

– Reguliuoti užsienio valiutų srautų įtaką pinigų pasiūlai.

VVM neleido Lietuvos bankui efektyviai veikti monetarinės politikos vykdymo bei plėtojimo, kredito sistemos priežiūros bei kontrolės srityse.

Todėl Lietuvos bankas kartais privalėjo nesilaikyti griežtų VVM principų, o stengtis įtakoti minėtąsias ūkio sferas, atsižvelgdamas į realias ekonomines aplinkybes.

1) Infliacijos tempų mažinimas bei negalėjimas sąlygoti infliacijos buvo minimas, kaip vienas didžiausių VVM privalumų. Pats VVM gali sukurti infliacinius arba defliacinius procesus. Dar daugiau, šie procesai yra nekontroliuojami, nes abiem atvejais centrinis bankas, sukaustytas VVM, negali paveikti pinigų pasiūlos, o kartu ir infliacinių bei deinfliacinių procesų. Įtakoti šiuos procesus tada gali tik Vyriausybė, pasitelkdama į pagalbą stiprią fiskalinę politiką, tačiau tai paprastai būna sunkiai pasiekiama, nes ekonomiškai besivystančios šalys, kurios daugiausia ir naudoja VVM, labai dažnai susiduria su biudžeto subalansavimo problema.

Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodęs VVM įgalino atsirasti tam tikram nesuderinamumui tarp pinigų emisijos ir realios ūkio plėtros. Jis neleido vykdyti pinigų emisijos, atsižvelgiant į kintančias ekonomines sąlygas, realią ūkio veiklą, o taip pat jis neužtikrino infliacijos nesąlygojimo, kainų lygio kontroliuojamumo bei monetarinio stabilumo.

2) Kitas VVM įvedimo tikslas – geresnės eksportuotojų situacijos užtikrinimas. Žinoma, įvedus fiksuota lito kursą, eksportuotojams buvo lengviau organizuoti savo verslą, planuoti pajamas bei išlaidas. Tačiau įvedus VVM, infliacijos tempai nebuvo visai minimizuoti. Tai reiškė, kad lito kursas JAV dolerio atžvilgiu nesikeitė, tačiau gamintojų veiklos kaštai didėjo: augo darbo užmokesčio, nuomos bei kitos sąnaudos. Tapo sunkiau eksportuoti bei konkuruoti su užsienio gamintojais. Be to, taip buvo sudaromos palankios sąlygos importui. Šitaip apsunkinant veiklą įmonių, gaminančių produkciją vietinei rinkai. Taigi ir šie VVM šalininkų lūkesčiai, susiję su eksportuotojų veikla, ne visai išsipildė.

Be šių išvardintų VVM duodamų efektų, susijusių su šio monetarinio režimo įvedimo tikslais, yra ir dar keletas ūkio sferų, kurias paveikė ši pinigų sistema.

Vienas iš tokių minėtinų momentų yra tas, kad egzistuojant VVM,

Lietuva, pati stokojanti kreditinių išteklių, yra priversta kredituoti

Vakarų valstybes. Mat Lietuvos banko sudaromos užsienio valiutos atsargos turi būti saugomos Vakarų centriniuose bankuose.

Lietuvos bankas, įsigaliojus VVM, negalėjo kredituoti Vyriausybės. Tai didino centrinio banko neutralumą ir nepolitizuotumą, tačiau be jau aukščiau minėtų šios VVM savybės trūkumų, įvedus šį monetarinį režimą, pinigų politikos ir pinigų rinkos palūkanų reguliavimo funkciją perėmė

Vyriausybė, platindama savo VVP. Tokiu būdu įvestasis VVM didžiąja dalimi neišpildė šio monetarinio režimo šalininkų lūkesčių. Buvo pasiekta tik kelių teigiamų rezultatų. Iš tiesų buvo užtikrintas visiškas lito keičiamumas fiksuotu kursu į JAV dolerį, kas tam tikru laikotarpiu kėlė visuomenės pasitikėjimą nacionaline valiuta. Buvo garantuota visai nepriklausoma Lietuvos banko veikla. Tad jei buvo įgyvendinti, tai tik psichologiniai tikslai. Ekonominiai tikslai, susiję su kainų lygio bei nacionalinės valiutos stabilumo palaikymu, geresne eksportuotojų padėtimi, nebuvo pilnai įgyvendinti.

Valiutų valdybos modelio panaikinimas

Lietuvos monetarinės politikos permainų nuotaikos ėmė rastis 1996 metų pabaigoje. Ėmus plačiau diskutuoti apie VVM demontavimą, Lietuvos bankas nutarė oficialiai išreikšti nuomonę šiuo klausimu bei parengti pinigų politikos programą, detaliai apibrėžusią, koks VVM veikė Lietuvoje, koks buvo šio monetarinio režimo poveikis visai finansų ir kredito sistemai, kaip buvo apribotos Lietuvos banko teisės bei funkcijos, o svarbiausia, kokiu keliu ir kodėl bus siekiama atsisakyti VVM, kokie bus keliami ilgalaikiai bei trumpalaikiai centrinio banko tikslai.

Galima būtų išskirti kelias pagrindines šioje programoje iškeltas priežastis, dėl kurių buvo numatyta palaipsniui atsisakyti VVM:

1) VVM neleidžia Lietuvos bankui siekti Lietuvos banko įstatyme suformuluoto tikslo – Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo;

2) VVM trukdo racionaliai plėtoti šalies ūkį;

3) VVM stabdo Lietuvos finansinę integraciją į Europos Sąjungą (ES)

bei Europos Pinigų Sąjungą (EPS), nes:

– Lietuvos bankas negali veikti kaip klasikinis centrinis bankas, o tai trukdo aktyviau dalyvauti ES pinigų politikos procese;

– Lietuvos lito, susieto su JAV doleriu, kursas pastebimai svyruoja, palyginti su ES valiutomis, todėl litas nėra stabilus Vokietijos markės ar

Euro atžvilgiu, o šalių-kandidačių į LPS nacionalinių valiutų kursas bent dvejus metus turi būti palyginti stabilus nustatytų paritetų atžvilgiu.

Šalims, kuriose veikia VVM, siekiančioms integruotis į EPS, egzistuoja dvi šių tikslų įgyvendinimo alternatyvos:

1. Atsisakyti VVM, o iki įstojimo į EPS siekti suderinti savo pinigų politikos priemones su Vakarų Europoje taikomomis priemonėmis;

2. Nepanaikinti VVM iki pat įstojimo į EPS ir pakeisti vieną riboto savarankiškumo pinigų sistemą kita.

Dėl dabartinio lito susiejimo su ne ES valiuta bei dėl prioritetų atidavimo centriniam bankui, o ne VVM, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir

Lietuvos bankas pasirinko pirmąją alternatyvą, kas reiškia, kad VVM turi būti palaipsniui atsisakyta. Programa numato, jog ir toliau bus laikomasi fiksuoto lito kurso. Pastebima, kad fiksuotas lito kursas yra visai įmanomas ir be VVM, nors pats VVM be fiksuoto vietinės valiutos kurso nėra galimas. Pagal naujai parengtą Lietuvos banko įstatymą, centrinis bankas turėtų ateityje orientuotis į kainų stabilumą.

VVM atsisakymas yra sudėtingas ir lėtas procesas. Jo metu bet kokie neapgalvoti žingsniai gali sukelti nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Tuo tikslu buvo nustatyti trys Lietuvos banko pinigų politikos įgyvendinimo etapai.

Pirmasis etapas, vis dar egzistuojant VVM, jau prasidėjo 1997m.

pradžioje. Pagal programą šiame etape turėjo būti atlikti parengiamieji

Lietuvos banko pinigų politikos formavimo darbai. Buvo numatyta pradėti taikyti naujas pinigų politikos priemones (VVP atpirkimo (repo) sandoriai, atvirkštiniai atpirkimo sandoriai). Pabrėžtina, kad šiame etape naujomis pinigų politikos priemonėmis buvo siekiama efektyviau reguliuoti bankų sistemos likvidumų, vengiant sutrikimų atsiskaitymo sistemose, o be to, buvo norima, dar nepanaikinus Lito patikimumo įstatymo galiojimo, pradėti vykdyti diskretinę pinigų politiką.

Antrajame etape, bus siekiama galutinai pereiti prie diskretiškai reguliuojamos pinigų emisijos, prieš tai pakeitus ir papildžius Lito patikimumo įstatymą. Reformuojant VVM, išliks fiksuotas lito kursas JAV

dolerio atžvilgiu, kaip pasitikėjimo pinigų politika garantas. Svarbu ir tai, kad tiek šiame, tiek ir kituose etapuose išliks šimtaprocentinis nacionalinės valiutos padengimas Lietuvos banko aktyvais.

Trečiajame etape, kai finansų ir valiutų rinka taps palyginti stabili, o infliacija keletą mėnesių iš eilės neviršys 0,8-1,0 procento per mėnesį būtų galima įgyvendinti laipsnišką valiutos kurso perorientavimo politiką.

Litą būtų tikslinga susieti su ES valiutomis.

Tokiu būdu Lietuvos bankas, taikydamasis pinigų politikos programoje

1997-1999 metams nustatytų tikslų bei orientyrų, palaipsniui atsisakys VVM, sieks įvaldyti įvairius pinigų politikos instrumentus, pereis prie diskretiškai vykdomos monetarinės politikos, taigi taps klasikiniu centriniu banku. Be to, atsižvelgdamas į Lietuvos integracinius procesus į

Vakarų ekonomines struktūras bei procesus, vykstančius ES ir EPS, sieks vykdyti lito kurso perorientavimo politiką.

Lietuvos banko atliekamų operacijų – atpirkimo sandorių, indėlių aukcionų, vienos nakties paskolų – įvedimas buvo svarbus ne tik kaip bankinės sistemos likvidumo reguliavimo priemonių įdiegimo pradžia, bet ir kaip vienas iš žingsnių pradedant plėtoti diskretinę pinigų politiką bei palaipsniui atsisakyti VVM. Lietuvos bankas, pradėjęs vykdyti aprašytąsias operacijas, palaipsniui ėmė atsisakyti automatinės pinigų emisijos principo

– pagrindinio VVM principo. Tai reiškė diskretinės Lietuvos banko pinigų politikos pradžią.

Nutarus palaipsniui atsisakyti VVM, buvo pradėtas atsargus, viešai vykdomas šio tikslo įgyvendinimo procesas. Konkrečiai suformulavus šio proceso priežastis, vykdymo tvarka, užsibrėžus tikslus, buvo imtasi pirmųjų

Lietuvos banko pinigų politikos parengiamųjų darbų. Tai buvo pirmieji žingsniai, įgalinę atsisakyti VVM veikimo principų, pereiti prie diskretiškai vykdomos pinigų politikos vykdymo bei klasikinio centrinio banko funkcionavimo. Dera pastebėti, kad tuo Lietuvos bankas, o kartu ir visa Lietuvos valstybė, įgavo daugiau laisvės ir iniciatyvos, plėtojant šalies pinigų politiką bei prisidedant prie Lietuvos nacionalinio ūkio vystymo ir augimo.

Paklausa

E0 – pasaulinė pasiūla iki tarifo

Pasiūla

E1 – pasaulinė pasiūla taikant tarifą

P1+t

P, Kaina

Q, Prekės kiekis

1000

330

300

P, Kaina

Paklausa

Pasaulinė kaina

Kaina su muitais

Q, Prekės kiekis

Pasiūla

Paklausa

E0 – pasaulinė pasiūla iki tarifo

Pasiūla

E1 – pasaulinė pasiūla taikant tarifą

P1+t

P, Kaina

Q, Prekės kiekis

PV=80

kaštai=220

PV=110

kaštai=220

PV=99

kaštai=220

k驡慴㵩ㄱ഍഍aštai=11

Panašūs darbai

TARPTAUTINĖ EKONOMIKA

Tarptautinė prekyba ir muitų politika

Seseline ekonomika

LIETUVOS EKONOMIKOS AUGIMAS: RAIDA, IŠORINĖ APLINKA IR PERSPEKTYVOS

Ekonomikos kaip mokslo samprata.

Valstybės ekonominė politika