Tarptautinė ekonomika

4546 0

TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA, PRIELAIDOS, KRYPTYS IR PRIEMONĖS

Tarptautinė ekonomika – ekonomikos sritis, nagrinėjanti atskirų šalių

ekonomikų tarpusavio santykius, traktuodama kiekvieną šalį kaip atskirą

ekonominį vienetą.

TE nagrinėja tarptautinių ekonominių santykių teorinius pagrindus,

aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptautines finansų

problemas, ekonomikos bei politikos tarpusavio sąveiką moderniajame

pasaulyje.

Tarptautinės prekybos esmė ir svarbiausios egzistavimo priežastys

Šiuo metu visos valstybės, neatsižvelgiant į jų dydį, ekonominę

padėtį, technologinį išsivystymą bei kitas daugiau ar mažiau svarbias

charakteristikas, yra pasaulinio ūkio dalis. Pastarasis suvokiamas kaip

technologinių, ekonominių, informacinių, ekologinių, kultūrinių,

geografinių ir panašių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis

prieš daugelį meetų ir tai visų pirma vyko tarptautinių mainų, o vėliau

prekybos dėka. Pradžioje tai buvo tik tam tikros žmonių grupės pragyvenimo

šaltinis bei kai kurių vartotojų norų tenkinimo šaltinis. Ilgainiui

tarptautinė prekyba išsivystė iki globaliai ir masiškai paplitusio

reiškinio, kuris tiesiogiai bei labai stipriai veikia kiekvienos valstybės

gerovę.

Šiuolaikinė TP – tai neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis. Viena su

kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnėmis kainomis

negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis

iš prekybos stengiasi gauti naudos. Kas gi sudaro prekybos tarp šalių

ekonominį pagrindą?

TP pagrindas yrra mainai ir specializacija. Taigi, TP yr apriemonė,

padedanti šalims vystyti specializaciją, didinti savo išteklių našumą ir

taip plėsti bendrą gamybos apimtį.

TP – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykdomas įvairiose šalyse tarp

pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.

Šiam procesui būdingi 2 pagr.bruožai:

1) jis vyksta tarp dviejų ar daugiau v

valstybių – todėl prekyba,

vykdoma už valstybės sienų tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos

objektu;

2) naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų

svyravimais.

TP ekonominės prielaidos:

1) Gamybos sąlygų skirtingumas – skiriasi gamtinės, klimatinės

sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, todėl gaminamos prekės ar teikiamos

paslaugos labai skirtingos.

2) Skirtingi gamybos našumo lygiai – kiekviena šalis, naudodama

pažangesnę technologiją, specializuojasi gaminti tai, kas jai sekasi

geriau. Gamybos kaštai įvairiose šalyse skirtingi (skiriasi darbo jėga,

transportavimo, gamybos išlaidos, technologija ir pan.)

Minėtos prielaidos lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant

tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių

gamyba šalies viduje palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar

paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas

pasulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai,

kas jai efektyviau.

Tačiau ekonominis efektyvumas, kurį pasiekia įvairios šalys,

gamindamos atskiras prekes, laikui bėgant keičiasi. Vystantis atskirų šalių

ūkiams, gali keistis daarbo jėgos kokybė ir kiekybė, kapitalo apimtis ir

sudėtis, sukuriamos naujos technologijos, gali keistis netgi žemės ir

gamtinių išteklių kokybė ir kiekybė.

3) Skonių, polinkių, prioritetų įvairovė – dėl šios aplinkybės, net

jei ir visose pasaulio šalyse gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos, šalys

siektų prekiauti.

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų:

eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir

importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją).

Pasaulinėje rinkoje yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Jei viena

šalis eksportuoja, tai kita importuoja, ir tie prekių judėjimai (iš” (į”

šalį tarpusavyje pasauliniu mastu susilygina. Tačiau šaliai n
nepavyktų

eksportuoti prekių nė už 1 litą, jei nebūtų kažkur vartotojų, dėl vienų ar

kitų priežasčių norinčių tą prekę įsigyti.

TP poveikis gamybai, vartojimui ir gerovei dažniausiai priklauso nuo

pasaulinių kainų santykio. Todėl ekonomistai didelę reikšmę skiria prekybos

sąlygoms.

Užsienio prekybos nauda valstybei įvertinama prekybos sąlygų (T)

rodikliu, kuris rodo valstybės eksporto (Px) ir importo (Pm) kainų santykį:

T=Px / Pm

Šio rodiklio didėjimas rodo užsienio prekybos sąlygų gerėjimą ir kartu

patiriamą naudą iš užsienio prekybos bei šalies gyventojų gyvenimo lygio

kilimą, o jo mažėjimas – prekybos sąlygų blogėjimą ir gyvenimo lygio kitimo

tendencijas.

TP nauda.

Ekonominę naudą sąlygoja specializacija. Vyraujant specializacijai,

galima užtikrinti didesnę prekių gamybos apimtį.

Specializacija ir prekyba sąlygoja aukštesnius veiklos rezultatus bei

efektyvumą. Tai lemia 4 prielaidos:

1) konkurencijos didėjimas;

2) pagamintų produktų gausa ir įvairovė;

3) masto ekonomija (vidutinių gamybos kaštų sumažėjimas, sąlygojamas

gamybos apimties augimo);

4) lyginamasis pranašumas (šalis turi lyginamąjį pranašumą gaminant

kurią nors prekę ar teikiamą paslaugą, jei gali ją pagaminti

sąlygiškai pigiau, t.y. patirdama mažesnius alternatyviuosius

kaštus negu jos prekybiai partneriai).

Užsienio prekyba yra būtina rinkos ekonomikos sąlygomis. Valstybinis

ekonominis bendradarbiavimas įgalina toliau kelti gamybos technologijų lygį

įmonėse. Šiandieną be užsienio prekybos plėtros neįmanoma pasaulinė

ekonomikos raida. Nebus užsienio prekybos – sužlugs visų valstybių

ekonomikos pagrindai.

Užsienio prekyba daro tiesioginę įtaką šalies vidinei rinkai: aktyvėja

konkurencija, nes atsiranda pajėgus konkurentas iš užsienio. Taigi,

užsienio prekyba pertvarko natūralią vidaus rinkoje veikiančią monopoliją į

natūralią oligopoliją. Padidėjusi konkurencija skatina mažinti gamybos

kaštus bei kainą, o tai naudinga ša

alies vartotojams. Be to, gali atsirasti

ir kitokių naudingumų, jeigu vietiniai gamintojai būtų priversti konkuruoti

ne kainomis, o prekės kokybe, dizainu ir pan.

Užsienio prekyba šalies gyventojams sudaro sąlygas nusipirkti kitose

šalyse pagamintų retų gaminių, vaisių ir pan. Kartais, esant mažam

poreikiui, kai kurių prekių neapsimoka gaminti, o ekonomiškai tikslingiau

atsivežti iš svetur. Taigi, užsienio prekyba leidžia šalims gauti tam tikrų

prekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti arba sudaro

sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo

šalies tiekėjų.

Panaikinus muito barjerus tarp Europos Sąjungos šalių, kiekvienos

šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo prekes bet kurioje šalyje,

priklausančioje Europos Sąjungai. Tai leidžia padidinti gamybos apimtis,

mažina gamybos kaštus ir sudaro sąlygas pardavinėti prekes mažesnėmis

kainomis. Užsienio prekyba skatina koncentruotai gaminti tokias prekes,

kurios turi absoliutų pranašumą, o prekės, neturinčios absoliutaus gamybos

pranašumo perduoti kitoms valstybėms. Tačiau kartais specializaciją lemia

ir lyginamasis pranašumas. Tokiu atveju tikslinga kiekvienoje šalyje

apskaičiuoti gaminio alternatyviuosius kaštus.

Taigi galima daryti išvadą, jog bet kuri šalis, nevykdanti užsienio

prekybos ir viską gaminanti pati bei neišvengiamai ko nors atsisakanti,

tikrai patiria didelius nuostolius. Tarptautinės prekybos dėka visą laiką

esantys riboti gamtos, darbo bei kiti gamybos veiksnių ištekliai yra

paskirstomi kiek galima efektyviau, ko pasekoje pasiekiama efektyvesnė

gamyba ir padidinamas darbo našumas.

Prekyba ir karas yra dvi seniausios tarptautinių santykių formos. Iš

prekybos gaunamos pajamos ir mokesčiai ištisus šimtmečius bu
uvo svarbiausias

šalies elito ir aukščiausios valdžios turto šaltinis. Tarp galingų pasaulio

valstybių vyko nuolatinės kovos dėl Amerikos, Azijos ir Vidurinių Rytų

prekybos maršrutų kontrolės.

Tarptautinės prekybos reikšmę nusako šie aspektai:

1. Iš šalies išvežamos vidaus rinkoje perteklinės ir įvežamos prekės,

kurių šalis negali pati pasigaminti;

2. Šalyje gaminamos ir išvežamos absoliutų ar lyginamąjį pranašumą

turinčios prekės ir tokiu būdu pasisavinamas prekybinis pelnas;

3. Užsienio prekybos dėka plinta pažangios technologijos,

padedančios kelti nacionalinio ūkio veiklos efektyvumą;

4. Šalies prekių ir paslaugų vartotojai įgyja didesnę galimybę

rinktis ir geriau tenkina savo poreikius;

5. Vystomos eksportą gaminančios ūkio šakos, mažinamos darbo ir

kapitalo sąnaudos išvežamoms prekėms gaminti.

Prekyba daro ir kitą, labiau ginčytiną poveikį visuomenės vertybėms,

idėjoms ir elgesio normoms. Taip ekonominio nacionalizmo šalininkai prekių

įvežimą (importą) dažnai vertina neigiamai. Jų nuomone, prekyba nepaiso

tradicijų ir papročių, ugdo materializmą ir troškimą vartoti atvežtines

prekes, žalingas šalies gyventojams. Kai kurie kritikai įžvelgia užsienio

prekyboje imperialistinės ekonominės, politinės ir kultūrinės ekspansijos

galimybes.

Įvairios nuomonės apie tarptautinę prekybą neužgožia svarbiausios

minties, kad prekių mainai padeda jų dalyviams sparčiau vystyti tautos ūkį,

sudaro sąlygas ekonominiam ir socialiniam atsilikimui įveikti. Tokios

nuomonės buvo D. Ricardo, o vėliau amerikiečių ekonomistai V.Stlper,

P.Samuelson, švedai E.Hechsher, B.Ohlin ir kiti ekonominio liberalizavimo

atstovai.

Spartų pasaulinės prekybos augimą lėmė šie veiksniai:

* tarptautinė darbo pasidalijimo plėtotė;

* mokslinė techninė pažanga reikalauja greito pagrindinio kapitalo

atnaujinimo ir naujų technologijų;

* aktyvi transnacionalinių ir daugianacionalinių korporacijų

veikla;

* tarptautinės prekybos liberalizavimas;

* ekonominės integracijos stiprėjimas.

Tarptautinė prekyba 20 a. antroje pusėje plito labai sparčiais

tempais. 1950-1994 m. ji išaugo 14 kartų. Kai kada tarptautinė prekyba

netgi sumažėdavo. Taip atsitikdavo ekonominių krizių arba karinių konfliktų

metu. Netolygus ekonominis ir politinis atskirų valstybių vystymasis

sąlygoja ir pasaulinės prekybos lyderių kaitą. Stambiausieji pasaulio

eksportuotojai: JAV, Vokietija, Japonija, Prancūzija, D. Britanija,

Italija, Kanada, Honkongas, Olandija ir kitos.

Tarptautinės prekybos efektyvumas daugeliu atvejų priklauso nuo jos

rinkos tyrimo rezultatų, todėl pirmiausia reikėtų susipažinti su

tarptautinėmis prekybos taisyklėmis ir normomis, pasirinkti pelningą rinką,

susirinkti duomenis apie konkretaus regiono produkcijos pasiūlą ir

paklausą, išsiaiškinti gamintojus ir jų gamybos ypatumus, finansinę būklę

ir pan.

Tarptautinė prekyba ir mokėjimų balansas

Šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines

sritis:

– prekybą prekėmis – prekių srautas apima materialinių gėrybių importą

ir eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą;

– paslaugų judėjimą – paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių

transportavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.;

– kapitalo judėjimą – kapitalo srautas apima skolinimų ir

įsipareigojimų užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos,

vertybinių popierių, nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.);

-mokėjimus – į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas

per bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui.

Šio srauto pagrindas yra įvykę sandoriai.

Suskirstymas į prekių, paslaugų, kapitalo ir mokėjimų srautus

atsispindi mokėjimų balanso atitinkamose dalyse.

Mokėjimų balansas yra sąskaitų sistema, parodanti visus šalies

sandorius su visu likusiu pasauliu, kuriuos atlieka gyventojai, įmonės ir

vyriausybės. Sandoriu (transakcija) vadinsime bet kokius mainus –

parduodant ar perkant prekes, apmokant paslaugas, perkant ir parduodant

turtą, dovanojant vertingus daiktus ar pinigus.

Šalies mokėjimų balansas parodo visas ekonomines transakcijas,

įvykdomas tarp šalies ir užsienio ekonominių subjektų per tam tikrą

laikotarpį (paprastai per metus, nors mokėjimų balansas gali būti

apskaičiuojamas ir trumpesniam laikotarpiui, pvz., mėnesiui, ketvirčiui).

Mokėjimų balansas kaip ir bet kuris kitas balansas turi dvi puses:

kreditą ir debetą. Kreditas – tai vertybės išvežimas iš šalies mainais už

tokios pačios vertės įvežimą į šalį. Tai šalies pajamos užsienio valiuta.

Debetas – vertybės įvežimas į šalį mainais už tam tikros vertės išvežimą iš

šalies. Tai šalies išlaidos užsienio valiuta. Kreditas – tai bet koks

sandoris, kuris baigiasi valiutos įplaukomis iš užsienio, o debetas – bet

koks sandoris, kuris baigiasi valiutos išplaukimu iš šalies.

Šalies mokėjimų balansas aktyvų pusėje sujungia mokėjimus, kuriuos

šalis gavo iš užsienio, o pasyvų pusėje – mokėjimus, kuriuos šalis sumokėjo

užsieniui. Tačiau čia vartojama balanso sąvoka nėra tapati balanso sąvokai,

taikomai įmonės lygmenyje. Įmonės balansas sudaromas tam tikrai datai ir

atspindi visą įmonės turtą bei visus įsipareigojimus; šalies mokėjimų

balansas sudaromas tam tikro laikotarpio ir įvertina tik mokėjimų

pasikeitimus.

Prekybos balanse atsispindi prekių eksportas ir importas. Fiziškai

eksportas reiškia, kad dalį šalies vidaus produkto suvartoja užsieniečiai,

o importas – kad dalį užsienio šalių nacionalinio produkto suvartoja šalies

vidaus gyventojai. Akivaizdu, kad prekių atveju tai reikš, kad dalis BVP

“gabenama per sieną”.

Prekybos balanse prekių eksportas ir importas paprastai įvertinamas

FOB kainomis, t.y. kainomis, kurios atspindi eksportuojančios šalies prekės

vertę, įskaitant krovimo į transporto priemonę kaštus. Pagal šią metodiką

sudaromas ir Lietuvos mokėjimų balansas. Kai kuriose šalyse prekių importas

prekybos balanse įvertinamas CIF kainomis, t.y. kainomis, kurios apima ir

prekių transportavimo į importuojančią šalį bei draudimo kaštus.

Aišku, jog valiutos įplaukos gerina mūsų balansą, o valiutos išplaukos

– blogina. Prekių importas yra debetas ir veda prie valiutos išplaukimo ar

įsiskolinimo užsieniui, kai eksportas didina mūsų šalies valiutines pajamas

bei užsienio įsiskolinimus mūsų šaliai. Skolinimas užsienyje mokėjimų

balanse atsispindi taip pat, kaip ir prekių eksportas. Panašiai atsispindi

ir tiesioginės užsienio investicijos. Dovanos, labdara, perlaidos

dažniausiai prilyginamos prekių importui ir atsispindi debete. Kartais būna

sudėtinga fiksuoti abi sandorio puses ir oficialūs organai gauna duomenis

tik apie vieną iš sandorio pusių. Pavyzdžiui, į Lietuvą įvežamos prekės,

bet nėra pinigų pervedimo už jas (buvo sumokėta grynais). Tokiu atveju

apskaičiavus visą balansą susidaro skirtumas, kuris įrašomas į klaidų ir

praleidimų eilutę.

Prekės gabenamos per sieną taip pat tranzito ir tranzitinės prekybos

atvejais. Nors šnekamojoje kalboje šios sąvokos dažnai suprantamos kaip

sinonimai, ekonominiu požiūriu jos nėra tapačios.

Tranzitas – tai betarpiškas prekių pervežimas iš užsienio per šalies

vidaus teritoriją vėl į užsienį, neleidžiant prekei laisvai judėti šalies

viduje.

Tranzitas skirstomas į:

– aktyvų – kai prekių siuntėjas yra šalies viduje. Pavyzdžiui,

Lietuvos firma perka prekes Lenkijoje ir parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės

gabenamos per Lietuvos teritoriją;

– pasyvų – kai prekių siuntėjas yra užsienyje. Pavyzdžiui, Lenkijos

firma prekes parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės gabenamos per Lietuvos

teritoriją.

Tranzitinė prekyba reiškia, kad šalies (vidaus) verslininkas įsigyja

užsienio prekių ir vėl jas parduoda užsienyje, tačiau fiziškai per šalies

teritoriją prekės negabenamos. Kaip pavyzdį galima paminėti tranzitinę

prekybą ginklais.

Pagrindinės mokėjimų balanso dalys: einamoji sąskaita, kapitalo

sąskaita ir oficialių atsiskaitymų balansas.

1.Einamoji sąskaita

Tai stambiausia sąskaita. Ji apima:

a) prekybos balansą,

b) paslaugų balansą (pervežimų, turizmo, verslo),

c) kapitalo ir darbo pajamų balansą,

d) einamuosius pervedimus.

Einamosios sąskaitos balansas parodo, ar šalis didina savo teises į

užsienio turtą (perviršis), ar mažina (deficitas). Einamosios sąskaitos

balansas yra labai atidžiai stebimas, nes manoma, kad jis lemia valiutos

kurso kitimą. Jeigu jo deficitas gilėja, tai galima laukti valiutos kurso

kritimo arba devalvavimo bei importo suvaržymų.

a)Prekybos balanso deficitas dažnai traktuojamas kaip neigiamas

reiškinys. Tačiau gali būti ir išimčių. Pavyzdžiui, kai į šalį įvežama daug

užsienio kapitalo ir tas kapitalas panaudojamas pirkti užsienyje naujoms

technologijoms, pradžioje gali susidaryti neigiamas balansas. Tačiau po

keleto metų, kai investicijos pradės duoti grąžą ir eksportas išaugs

prekybos balanso deficitas gali išnykti.

b)Paslaugų balanse atsispindi pajamos ir išlaidos, susijusios su

keleivių ir krovinių gabenimu, kelionėmis ir kt., Lietuvos atžvilgiu

paslaugos eksportas bus, kai Lietuvos transporto firma veš prekes iš

Lietuvos į užsienį, kai užsienio turistų grupė apsigyvens kokiame nors

Lietuvos viešbutyje ir kt.

c)Pajamų balanse atsispindi pajamos ir išlaidos, susiję su turimų

gamybos veiksnių – darbo, žemės, kapitalo – panaudojimu. Pvz., jeigu

Lietuvos pilietis išvažiavo trumpam padirbėti į užsienį, arba turi

nusipirkęs užsienio įmonės akcijų, ar laiko indėlį užsienio banke, tai jo

gautas darbo užmokestis, dividendai ar palūkanos sudarys pajamų balanso

aktyvą (kreditą). Analogiškai užsieniečių gautos Lietuvoje darbo ir

kapitalo pajamos atsispindės pajamų balanso pasyve (debete).

Kapitalo balansas apima kapitalo eksportą ir kapitalo importą.

Kapitalo eksportas vyksta, kai skolinimų ir įsipareigojimų saldo auga – tai

reiškia, jog skolinimų užsieniečiui daugėja ir (arba) įsipareigojimų

mažėja. Tai atitinka mokėjimų srautą į užsienį. Kapitalo importas vyksta,

kai minėtas saldo mažėja. Kapitalo balanso ypatybė ta, kad kapitalo

importas atsispindi aktyvų pusėje, nes šiuo atveju, kaip ir prekių paslaugų

eksporto atveju, šalis gauna valiutą (mokėjimus).

Kapitalo balansas skirstomas į daugelį smulkesnių balansų.

Ilgalaikio kapitalo balansas, kuris apima tiesiogines investicijas,

t.y. šalies įmonių dalyvavimą užsienio firmose, ir atvirkščiai, portfelines

investicijas, t.y. užsienio vertybinių popierių įsigijimą, taip pat

paskolas, kurių trukmė ilgesnė nei vieneri metai. Paskolos, kurių trukmė

trumpesnė nei vieneri metai, atsispindi trumpalaikio kapitalo balanse.

d)Einamųjų pervedimų balanso aktyvuose padaromi tie mokėjimai, kuriuos

gavo šalis iš užsienio, o pasyvuose – mokėjimai, kuriuos mūsų šalis

sumokėjo užsieniui. Šie mokėjimai yra transferiniai, t.y. vienpusiai

mokėjimai, nesusiję su tarptautiniu prekių, paslaugų ar kapitalo judėjimu.

Einamųjų pervedimų balanse atsispindi tiek privatūs vienpusiai mokėjimai –

įmonių mokamos užsieniečiams pensijos, paveldimas turtas, dovanos ir kt.,

tiek valstybės mastu atliekami pervedimai – įnašai į įvairias tarptautines

organizacijas, pagalba besivystančioms šalims, valstybės mokamos pensijos

užsieniečiams, kompensacijoms ir pan.

2.Kapitalo sąskaita

Ši sąskaita parodo kapitalo judėjimą iš šalies ir į šalį. Kapitalo

sąskaitoje yra trys pagrindiniai sandorių tipai: tiesioginės investicijos,

ilgalaikės portfelinės investicijos ir trumpalaikės kapitalo investicijos

(pavyzdžiui, iždo popieriai, depozitai).

3.Oficialios tarptautinės atsargos

Čia balansas subalansuojamas. Jei mokėjimų balansas teigiamas, tai

valstybės rezervai padidėja (pavyzdžiui, centrinis bankas įsigyja

konvertuojamos valiutos). Jei balansas neigiamas, tai gali tekti skolintis

valiutos deficitui padengti arba naudoti rezervus.

Bendras viso mokėjimų balanso subalansavimas šiais laikais ne toks

aktualus, kaip anksčiau. Viena, plaukiojančių valiutų kursų taikymas

amortizuoja neigiamą mokėjimų balanso poveikį. Antra, paklausą valiutai

iššaukia ir jos kaip rezervinio aktyvo paklausa

TP ir tarptautinis darbo pasidalijimas (TDP)

TDP – tai tarptautinių ryšių sistema, besiremianti tarptautine

specializacija ir prekių pasikeitimu. Skirtumai tarp atskirų šakų gamybos

lygių ir struktūrų bei jų gamybinės specializacijos sudaro TP plėtros

pagrindą, nulemia jo scharakterį, kryptis ir prekinę struktūrą.

TDP pastoviai keičiasi: kinta sferos ir charakteris tarptautinėje

gamybos specializacijoje, t.p. atskirų šalių vieta toje specializacijoje.

Keičiasi ekonominiai – prekybiniai ryšiai tarp valstybių.

TDP labia didelį impulsą gavo XVIII ir XIX a.sandūroje, sustiprėjus

pramoninei revoliucijai Anglijoje ir kt. VE kraštuose. Pigi gamyba kartu su

technine transporto ir ryšių pažanga nulėmė Vakarų valstybių ekonominę

pažangą. Susiformavęs tuo metu TDP parodė didelį skirtumą tarp pramoninių

valstybių ir tų valstybių, kurios tiekdavo žaliavas. Šie skirtumai neišnyko

ir iki šių dienų. Daugelio Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių

ūkių nėra pasiekę to lygio, kokį turi šiuolaikinės pramoninės šalys.

TDP pagrindinė varomoji jėga yra mokslo ir technikos pažanga. Kad

šiuolaikinė gamyba, besiremiati nauja technika ir technologija, būtų

rentabili, reikia atitinkamas prekes išleisti stambiomis serijomis. Masinė

gamyba veda prie gamybos automatizavimo ir valdymo pakeitimų

(modernizavimo). Vystant techniką ir technologiją kyla mokslinių tyrimų

reikšmė ir jų kaštai. Mokslas, technika ir gamyba tapo tarpusavyje

susijusiais modernaus pasaulio veiksmais. Dabar vyksta tarpt.

specializacija ir kooperacija mokslo ir technikos sferoje.

Istoriškai susiklostė, jog amerikietiškos technologijos buvo darbą

taupiančios technologijos, europietiškos – gamtinius išteklius taupančios,

Japonijos – ir darbo, ir išteklius taupančios, naujų industrinių valstybių

technologijos – daugiau darbui imlios, mažiau kapitalo imlios ir tobulos.

Formuojasi savas technologinis ir mokslinis-techninis Rytų Azijos

potencialas. Atsiranda alternatyvūs Japonijai, JAV, V.Europai pasaulinio

lygio investuotojai (Taivanas, P. Korėja, Singapūras). Azijos Ramiojo

vandenyno regione, kurių centrai – Japonija, JAV, Kinija, Australija,

formuojasi ekonominė sistema, naujos industrinės valstybės ir ASEAN. Jų

įtaka tarpt-me bendradarbiavime nevienoda.

Struktūriniai pakitimai, vykstantys TP-je, yra glaudžiai susieti su

permainomis pasauliniame ūkyje:

-pramonės struktūros pakitimai – dinamiškai vystosi naujos mokslui

imlios šakos (automatika, informacinės technologijos, mikroprocesiriai,

robototechnika, pluoštinė optika, naujų medžiagų gamyba, lazerinė technika,

aviakosminė technika, radioelektronika ir kt);

-struktūriniai pakitimai žaliavų gamyboje ir žemės ūkyje – vystantys

mokslui ir technikai žaliavas pakeitė naujos medžiagos ir žaliavų gavyba

sumažejo;

-pakitimai investicijų struktūroje – daugiau investuojama į

progresyvias šakas, mokslą ir techniką;

-vartojimo struktūros pakitimai;

-pakitimai technikoje ir technologijoje;

-industrializacijos procesai;

-nacionalonių ūkių modernizacija.

-Prie paminėtų struktūrinių veiksmų būtina pridėti ir konjunktūrinius

veiksnius. Tai ūkinės konjunktūros svyravimai, ypač industriniuose

kraštuose. Ūkinė konjunktūra atskiruose kraštuose pakilimo laikotarpiu

pozityviai įtakoja į TP-ą, jos apimtis ir struktūrą; ir neigiamai – smukimo

sąlygomis.

-Instituciniai veiksniai. Svarbiausias veiksnys – užsienio ekon

politika, pravedama atskirų ar grupės valstybių. Jos charakteris –

liberalus arba protekcionistinis. Tikslai – tarptautinė ekonominė politika

(derinimas, kainos, prekybos pretenzijos, muitai, prekybos ribojimai).

Ekonomikos atvirumo laipsnis.

Atskirų šalių ekonomika dabartinėmis sąlygomis negali vystytis

atitrūkusi nuo pasaulinio ūkio, nepalaikydama ryšių su kitomis šalimis.

Tačiau vienų šalių ekonomika yra atviresnė už kitų.

Pvz.:Lietuvos Respublikos ekonomika yra labai atvira: 2001 metais

užsienio prekybos apyvarta sudarė 91 % šalies Bendrojo vidaus produkto

(BVP) – taigi užsienio prekybos srautai daro labai didelę įtaką šalies ūkio

augimui bei gyventojų užimtumui ir gerbūviui. Užsienio prekybos skatinimas

yra svarbus Lietuvos Respublikos Vyriausybės tikslas, kuris įgyvendinamas

užsienio prekybos liberalizavimo priemonėmis bei eksporto skatinimo

programomis.

Ekonomikos atvirumo laipsnis priklauso nuo šių veiksnių:

– apsirūpinimo gamtiniais ištekliais;

– gyventojų skaičiaus, jų perkamojo pajėgumo, kurį lemia gamybinių

jėgų išsivystymo lygis;

– nacionalinės gamybos šakinės struktūros – kuo didesnis bazinių šakų

(energetikos, metalurgijos) lyginamasis svoris, tuo šalissąlygiškai

mažiau įtraukta į TDP-ą, t.y.mažesnis jos ekonomikos atvirumas;

– šalies ekonominio potencialo – t.y.darbo ir materialinių išteklių

sugebėjimo užtikrinti maksimalų gamybinės ir negamybinės paskirties

produkcijos ir paslaugų gamybos lygį efektyvaus išteklių

panaudojimo sąlygomis.

Šalies ekonomikos atvirumo laipsnis tuo aukštesnis, kuo labiau

išvystytos gamybinės jėgos, kuo didesnis šalies ūkio struktūroje

lyginamasis svoris šakų, susijusių su TDP-o gilėjimu (chemijos, mašinų

gamybos ir pan.), kuo mažesnis šalies ekonominis potencialas ir

apsirūpinimas gamtiniais ištekliais. Kuo didesnis ekonomikos atvirumo

laipsnis, tuo aukštesnis pajamų lygis, ir tai būdinga tiek mažoms ir

didelėms valstybėms, tiek išsivysčiusioms ir besivystančioms šalims.

Ekonomikos atvirumo laipsnį įvertinti padeda įvairūs rodikliai

(dažniausiai eksporto ir importo kvotos). Dar ekonomikos atvirumo laipsniui

įvertinti siūloma naudoti ekonomikos atvirumo indeksą, kuris

apskaičiuojamas kaip užsienio prekybos apyvartos (eksporto ir importo

sumos) ir BVP santykis.

Šuo metu nė vienai valstybei nėra protinga bei naudinga atsiriboti nuo

užsieninio pasaulio ir vystyti uždarą ekonomiką:

– Visų pirma taip yra dėl to, kad nė viena šalis negali pasigaminti

visų reikmenų ar paslaugų reikalingų įvairiems gyventojų poreikiams

tenkinti.

– Ir antra, specializacijos dėka, kai kurias prekes ar paslaugas

pirkti iš kaimyninių valstybių gali atsieiti pigiau nei jas gaminti šalies

viduje. Taip jau civilizacijos vystymosi eigoje susiklostė, kad kiekviena

valstybė gamina tas prekes ir paslaugas, kurias apsimoka gaminti.

Ekonominis saugumas.

Ekonomikos atvirumo laipsnio didinimas susiduria su daugeliu sudėtingų

problemų, tarp jų – ekonominio saugumo problema. Industriškai

išsivysčiusioms šalims, neturinčioms energetinių išteklių, žaliavų,

ekonomikos atvirumas turi įtakos tolimesniam vystymuisi.

Ekonominis saugumas gali būti pažeidžiamas grasinimais, pvz.:

apribojami materialiniai, darbo, mokslo ir technikos pažangos ištekliai ir

pan. Pagrindinės priemonės yra šios: ekonominė blokada, įvairūs

diskriminaciniai metodai, embargas –

Taigi nacionalinį ekonominį saugumą galima apibūdinti kaip padėtį,

kuriai esant apsirūpinimas prekėmis ir paslaugomis tam tikroje šalyje yra

apsaugotas nuo poveikio išorinių veiksnių, grasinančių efektyviam

nacionalinės ekonomikos funkcionavimui.

Jeigu BVP apimtis nepriklauso nuo išorinių įvykių (atsitiktinių ar

tikslinių), tada šalies ekonomika saugi. Jeigu BVP reaguoja į išorės

veiksnius ir jų pasekmių neįmanoma neutralizuoti, tada ekonominis saugumas

sumažėja.

Tarptautinės prekybos struktūra ir plėtros tendencijos

Šalies ekonominis stiprumas priklauso nuo kitų šalių vykdomos

ekonominės politikos. Kai kurias valstybes užsienio prekyba įtakoja mažiau,

nes jos disponuoja dideliais ištekliais ar vykdo protekcionizmo politiką.

Tačiau ir jos turi taikstytis su tarptautine konjunktūra.

Užsienio prekybos struktūra:

– pagal prekių ir paslaugų judėjimą: eksportas, importas.

– pagal prekių ir paslaugų rūšis: žaliavos, komercinės paslaugos,

prekės ir kt.

– pagal ūkio šakas: žemės ūkio produktai, lengvosios pramonės

produkcija ir t.t.

– pagal geografinį požymį: ES, Šiaurės Amerikos laisvos prekybos

asociacija, Pietryčių Azija.

Tarptautinės prekybos pobūdis

Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į

bendrą rinkos sitemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę

priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos: šalies teritorijos

dydis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai

ištekliai ir t.t. prekių ir paslaugų eksporto dalis BNP (nacionaliniame

produkte) didėja. (Pvz.: JAV eksporto dalis BNP 1960-1989 m. padidėjo nuo 5

iki 11 %, Japonijos – nuo 11 iki 15 %, Vokietijos – nuo 19 iki 37 %,

Italijos – nuo 14 iki 27 %). 1995 m. eksporto dalis BNP sudarė: JAV – 14 %,

Japonijoje – 17 %, Vokietijoje – 39 %, Italijoje – 30 %.

TP prekinė struktūra

Svarbiausi pasikeitimai, įvykę TP prekinėje struktūroje per pastarąjį

dešimtmetį – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas ir gatavų gaminių

dalies padidėjimas.

Tarptautinėje prekyboje paslaugos būna labai įvairios ir dažnai

nepalyginamos. Priskaičiuota daugiau kaip 50 paslaugų rūšių, kurios sukasi

tarptautinėje rinkoje. Dažniausiai teikiamos TP paslaugos yra šios:

-Transportas (frachtavimas, prekių pervežimas, draudimas,

sandėliavimas, saugojimas ir kt paslaugos susijusios su transportu –

mokėjimai už keleivių pervežimą, stovėjimai uostuose).

-Tarptautinis turizmas ir kelionės (viešbučiai, maisto paslaugos,

pramoginės paslaug.)

-Pašto paslaugos, keleivių aptarnavimas

-Žmonių draudimas, bankų paslaugos, kompiuterinės, teisinės paslaugos,

reklama, lizingas, maklerio pasl ir pan.

-Pajamos iš užsienyje investuoto kapitalo

-Pajamos už darbą, atliktą užsienyje

Paslaugų apyvartos struktūra: didžiausia dalis tenka pelnui iš

užsienio investicijų ~50%, transporto paslaugos ~15%, tarpt turizmas ir

kelionės ~15%.

Paslaugų dalis bendroje prekių ir paslaugų prekybos apimtyje atskirose

valstybėse: DB – 45%, Ispanija – 33%, JAV – 33%, Pranc – 33%, Vokietija –

25%, Japonija – 25%.

Pasauliniame paslaugų eksporte pirmauja JAV – 18%, DB – 8%, Pranc –

6%, Vokiet – 6%, Italija – 5%, Japonija – 5%.

Apie 80% tarptautinės paslaugų apyvartos priklauso industriniams

kraštams. Didžiausias valiutinės įplaukos iš paslaugų eksporto gauna JAV,

Pranc, Ispan, Ital, Jap, Vok, Austrija, Kanada, Nyderlandai, Singapūras.

Besivystančių šalių dalis pasaulinėje paslaugų apyvartoje: Singapūras

– 2%, Mexika –1,5%, P. Korėja – 1,3%. Tailandas, Taivanas, Kinija,

Malaizija.

Užsienio prekybos balansas

Šalies užsienio prekybą apibūdina prekybos balansas. Prekybos balansas

susideda iš prekių eksporto ir importo. Jis apima tik matomąsias prekes t.

y. gatavą produkciją, pusgaminius, gamtinius išteklius ir kita. Į terminą “

prekybos balansas” neįeina paslaugų importas ir eksportas.

Jeigu šalies prekių eksportas /pinigine išraiška / viršija jų importą

prekybos balansas yra teigiamas. Ir atvirkščiai, jeigu prekių piniginėje

išraiškoje importuoja daugiau – balansas bus neigiamas.

Neigiamas prekybos balansas gali skaudžiai atsiliepti nacionaliniam

ūkiui, nes dideliais kiekiais išvežama valiuta, pakertamos šalies gamintojų

pozicijos konkurencinėje kovoje, auga valstybės skola bei šalies einamosios

mokėjimų sąskaitos deficitas. Todėl labai svarbu skatinti eksportą ir

riboti prekių importą.

Eksporto plėtra palankiai atsiliepia visam šalies ūkiui. Lietuvoje

užsienio prekybos balansas apskaičiuojamas remiantis statistiniai

duomenimis. Šie duomenys rengiami pagal muitinės deklaracijų rodiklius.

Visos importuojamos prekės skirstomos pagal prekės kilmę. 1998 m. Lietuva

prekiavo su 161 pasaulio šalimi. Eksportuota produkcijos už 14842,4 mln.

Lt, importuota už 23174,3 mln. Lt. Reikia pastebėti, kad neigiamas

balansas auga metai iš metų.

Lietuvos prekybos partneriai – ES – Bulgarija, Čekija, Lenkija,

Slovakija, Vengrija, Rumunija, Slovėnija ir NVS.

Dažnai manoma, jog susidariusį prekybos disbalansą galima pataisyti

taikant tarifus, subsidijas ir kvotas bei kitus prekybos reguliavimo

instrumentus. Dėl susidariusio prekybos deficito dažnai kaltinamos kitos

valstybės dėl jų taikomos prekybos politikos.

Taigi, jeigu susidarė prekybos balanso deficitas, kur yra jo šaknys,

ar prekybos partnerių politikoje, o gal glūdi pačioje mūsų ekonomikoje.

Bendrai kalbant, prekyboje tarp 2 valstybių neturėtų susidaryti

prekybos deficito, nes vienos valstybės eksportas yra lygus kitos valstybės

importui. Tačiau jis gali atsirasti tada, kai dalis prekių perkama ir

parduodama skolon. Pasiskolinusi šalis vartojimui skiria daugiau prekių,

negu pati pagamino, o paskolinusi, atvirkščiai. Pasiskolinusios šalies

taupymas yra mažesnis už vartojimą paskolintų iš užsienio prekių dydžiu,

tuo tarpu į skolintojo taupymą įeina ir prekės, paskolintos užsieniui.

Esant galimybei pirkti skolon susidaro prielaidos susidaryti 3

disbalansams:

• Importo – eksporto

• Taupymo – investicijų

• Gamybos – absorbavimo.

Jeigu šalis turi prekybos deficitą, pavyzdžiui, 2 mlrd. USD, tai

galima teigti, kad ji gyvena skolon ir kad vidaus investicijos viršija

nacionalinį taupymą tuo pačiu dydžiu. Arba kitais žodžiais tariant, mes

galime pasakyti, jog šalies vartojimas, privatus ir vyriausybinis

(viešasis), ir investicijos 2 mlrd. USD viršija mūsų šalies gamybos apimtį.

2 TEMA. TARPTAUTINĖS PREKYBOS TEORIJOS, JŲ ISTORINĖ APŽVALGA

TP vaidina vis didesnį vaidmenį ekonominėje raidoje. Visa dvidešimto

amžiaus antroji pusė pasižymėjo aukštais pasaulinės prekybos augimo

tempais. Jie 1,5 karto viršijo pasaulinės gamybos augimo tempus. TP tapo

galingu visų šalių ekonomikos augimo veiksniu. Iš kitos pusės stipriai

išaugo atskirų valstybių priklausomybė nuo užsienio prekybos (labiausiai

priklausomos – Japonija, Vokietija, D.Britanija, Italija ir t.t., faktoriai

– nepakankami ištekliai, rinkos ribotumas, transnacionalinės monopolijos).

Vienas iš klausimų, į kurį turi atsakyti TP teorija: kur glūdi

užsienio prekybos nauda? Arba, kitaip tariant, kaip nustatomos prekių

srautų kryptys? Ekonomikos teorija padeda geriau suprasti, kad TP, per

gamybos specializaciją ir paslaugų kokybę, didina darbo našumą, gerina

prekių ir paslaugų kokybę, daro teigiamą įtaką žmonių gerovei.

TP teorijos ir jų reikšmė.

Kiekviena teorija skirtingai aiškina valstybės vaidmenį prekiaujant

prekėmis ir paslaugomis tarptautiniu mastu. Iki šių dienų sukurtos

tarptautinės teorijos skirstomos į 2 pagr.grupes:

1) Nusakančios natūralią prekybos eigą, nagrinėjančios ir

paaiškinančios, kokia prekybos struktūra būtų, jeigu tarp šalių būtų

vykdoma laisvoji prekyba (Absoliutaus ir santykinio (lyginamojo) pranašumo

teorijos).

2) Šiai grupei priklausančios teorijos nagrinėja valstybės poveikį

laisvajai prekybai tarp šalių, siekiant pakeisti prekybos apimtį, sudėtį ir

kryptis (Merkantilizmas ir neomerkantilizmas).

Tačiau nė viena sukurta teorija nepaaiškina visų realiai egzistuojančių

prekybos tipų, tik išreiškia teorinį požiūrį į TP problemas. TP teorijų

reikšmė:

Šios teorijos padeda išaiškinti rinkoje konkurencingą produkciją;

Padeda suprasti valstybės vykdomos prekybos politikos formas ir

praktiškai naudojamas priemones, turinčias įtakos konkurencingumui.

Tačiau nėra vienos teorijos, kuri galėtų paaiškinti “visų produktų ir

visų laikų TP”.

MERKANTILIZMAS

TP problemos domino mokslininkus jau tada, kai kitos ekonominės

minties teorijų kryptys nebuvo išnagrinėtos. Pirmasis bandymas teoriškai

paaiškinti TP-ą ir pateikti rekomendacijas – merkantilizmo doktrina.

Ankstyvasis merkantilizmas atsirado XV a. ir buvo grindžiamas didinti

turtus. Pagal šią teoriją šalies turtas išmatuojamas turimomis vertybėmis,

paprastai auksu, o valstybės turi daugiau eksportuoti, negu importuoti.

Visus pinigus, gautus pardavus prekes, užsieniečiai turėjo išleisti

vietiniams gaminiams pirkti.

Ankstyvųjų merkantilistų nuomone, valstybė turi parduoti užsienio

rinkoje kuo daugiau bet kokių prekių, o pirkti kuo mažiau. Be to, turi būti

kaupiamas auksas, tuo metu tapatintas su turtu.

Vėlyvasis merkantilizmas vystėsi XVII a. II pusėje-XVIII a.viduryje.

Pagr. Teiginys – aktyvus prekybos balansas. Turtas buvo tapatinamas su

prekių pertekliumi, kuris užsienio rinkose turėjo virsti pinigais. Šio

pertekliaus šaltiniu buvo laikomas išvežtų ir įvežtų prekių vertės

skirtumas. Kad užtikrintų aktyvų prekybos balansą ir užimtų užsienio

rinkas, valstybė apribodavo užsienio prekių įvežimą – uždėdavo muitus ir

skatindavo šalyje pagamintų prekių išvežimą.

Tačiau kaip šalis gali eksportuoti daugiau negu importuoti? Tokiu

atveju būtina:

– valstybės monopolija prekybos atžvilgiu;

– didelei daliai importo apribojimų įvedimas;

– didelės dalies eksportuojamos produkcijos subsidijavimas.

Tuo metu kolonijos padėdavo įgyvendinti šiuos prekybos tikslus:

– importuoti daugelį prekių kolonijoms nenaudingomis sąlygomis;

– siekti teigiamo užsienio prekybos balanso, padedant metropolijoms

gauti papildomo pelno.

Siekiant šių tikslų ne tik monopolizuojama prekyba, bet ir stabdomas

gamybos vystymas kolonijose. Kolonijos buvo priverstos eksportuoti

nebrangias žaliavas ir importuoti brangius gatavus gaminius.

Merkantilizmo teorija buvo skirta metropolijų praturtėjimui, todėl

prekybos reguliavimas šios teorijos pagrindu sukėlė didžiulį

nepasitenkinimą kolonijose ir tapo viena iš karo už nepriklausomybę

Š.Amerikoje priežasčių.

Po 1800 metų susilpnėjus merkantilizmo įtakai, kolonijinės valstybės

retai ribojo pramoninio potencialo vystymąsi savo kolonijose, tačiau

organizacinėmis ir teisinėmis priemonėmis trukdė kolonijų prekybą su jų

išvystytomis metropolijomis.

Dalis merkantilizmo terminų išliko ir dar tebevartojama. Pvz.:

terminas aktyvus prekybos balansas vartojamas norint pabrėžti, kad šalis

daugiau eksportuoja negu importuoja; pasyvus prekybos balansas – parodo

užsienio prekybos balanso deficitą.

Pastaruoju metu terminas – neomerkantilizmas vartojamas kalbant apie

tokias šalis, kurios stengiasi turėti aktyvų užsienio prekybos balansą,

norėdamos pasiekti tam tikrų politinių ir soc. tikslų. Pvz.: šalis

stengiasi užtikrinti visišką užimtumą, gamindama daug daugiau prekių,

palyginti su jų paklausa šalies viduje. Tada ji stengiasi išvežti prekių

perteklių į užsienio rinkas, išsaugoti politinę įtaką tam tikrame regione,

eksportuodama daugiau prekių negu importuodama iš tokio regiono.

Absoliutus ir santykinis (lyginamasis) pranašumas tarptautinėje prekyboje

TP teorijos pagrindus sukūrė anglų ekonomistai Adamas Smitas ir

Davidas Rikardo (18 amž. pabaiga – 19 pradžia).

A.Smitas savo knygoje “Gamtos ir tautos turtingumo priežasčių tyrimai”

(1776 m.) suformulavo absoliutaus pranašumo teoriją parodė, kad šalys

suinteresuotos vystyti TP, nes iš prekių eksporto ir importo gali turėti

naudą.

D. Rikardas savo darbe “ Politinės ekonomikos ir apmokestinimo

pradmenys” (1817 m.) įrodė, kad absoliutaus pranašumo principas yra

bendrosios taisyklės atskiras reiškinys, ir pagrindė santykinio pranašumo

teoriją.

Analizuojant užsienio prekybos naudą reikia atkreipti dėmesį į 2

dalykus:

– Ekonominius išteklius, (gamtinius, darbo ir kt. – jie kiekvienoje

šalyje skirtingi);

– Techniką ir technologiją (jos lygis daugumoje šalių yra nevienodas).

Būtina pabrėžti, kad ekonominis efektyvumas kiekvienoje valstybėje

laikui bėgant keičiasi, taigi absoliutus ir santykinis pranašumas irgi

gali keistis.

Absoliutus pranašumas (Absoliute Advantage) būna tuomet, kai kuri nors

šalis sąnaudų vienetui gali pagaminti daugiausia prekių negu kt šalys.

Pvz., sanaudų vienetui Argentina gali pagaminti 50 t grūdų ar 25 t

cukraus. Brazilija gali – 40 t grūdų arba 100 t cukraus. Šiuo atveju

Argentina turi abs pranašumą grūdų gamyboje, Brazilija – cukraus.

Argentinoje 1 t grūdų gamybos kaštai atitinka 0,5 t cukraus, Brazilijoje 1

t grūdų – 2,5 t cukraus. Argentinai apsimoka eksportuoti grūdus, import –

cukrų, Brazilijoje – atvirkščiai.

Kad prekyba būtų abipusiškai naudinga, kai kurių prekių kaina išorės

rinkose turi būti aukštesnė negu vidaus kaina eksportuojančioje šalyje ir

žemesnė negu importuojančioje.

Keičiame 1 iš rodiklių :

Santykinio pranašumo dėsnis (Comparativ Advantage).

Pagal santykinio pranašumo dėsnį, sąnaudų vienetui Argentina gali

pagaminti 50 t grūdų ar 25 t cukraus, Brazilija 67 t grūdų ar 100 t

cukraus. Brazilija turi absoliutų pranašumą grūdų ir cukraus gamyboje.

Tačiau, kol egzistuoja vidaus kainų skirtumai, kiekviena šalis turės

santykinį pranašumą.

Nors Argentinoje abiejų prekių gamyba atsieina absoliučiai brangiau

negu Brazilijoje, tačiau grūdai pasirodo santykinai pigesni. 1t grūdų = 0,5

t cukraus, palyginus su 1 t grūdų=1,5 t cukraus Brazilijoje. Tokiu būdu

Argentina turi grūdų santykinį pranašumą ir gali eksportuoti mainais į

cukrų.

Absoliutaus pranašumo teorija (ATP)

Kaip jau minėjau, APT sukūrė A.Smitas. Jis sukritikavo merkantilizmo

idėjas ir nurodė, kad realų šalies turtą sudaro prekės ir paslaugos,

prieinamos jos piliečiams. Šios teorijos pagrindu jis iškėlė tokį klausimą:

„Kodėl šalies piliečiai privalo įsigyti savo tėvynės gamybos prekes,

jeigu jie gali tokias pačias prekes pirkti užsienyje mažesnėmis kainomis?“

A.Smitas teigė, kad valstybei gali būti naudinga ne tik parduoti, bet

ir pirkti prekes užsienio rinkoje. Jis bandė nustatyti, kokias prekes

naudinga eksportuoti ir kokias – importuoti.

Jis teigė, jeigu prekyba nebus apribojama, kiekviena šalis pradės

specializuotis gamindama produkciją, kuri turi konkurencinį pranašumą.

Kiekvienos šalies ištekliai pereis į rentabilias šakas, kadangi šalis

negalės konkuruoti nerentabiliose šakose. Specializacija leis šalims

padidinti darbo našumą, tačiau kokią produkciją gamindama šalis turi

specializuotis?

A.Smitas manė, kad į šį klausimą padės atasakyti rinka, tačiau būtina

atsižvelgti į šalies:

1)natūralų pranašumą – šalis, gamindama produkciją, gali turėti

natūralų pranašumą dėl klimatinių sąlygų ir turimų gamtinių išteklių. Kuo

dviejų šalių didesni klimatinių sąlygų skirtumai, tuo jos turi didesnį

natūralų pranašumą, prekiaudamos viena su kita.

2) įgytą pranašumą – susijęs su technologijos vystymu ir aukšta

kvalifikacija. Šiuo metu didelę prekių apyvartos dalį sudaro gatavi

gaminiai ir paslaugos.

A. Smito absoliutaus pranašumo įdėją analizuosime pagal paprastą

modelį. Jame priimtos tam tikros prielaidos, svarbiausios iš jų:

– prekyba vykdoma tarp 2 šalių;

– šalyse gaminamos dvi prekės;

– prekyba tarp šalių vyksta be apribojimų;

– TP subalansuota;

– tik darbas turi įtakos darbo našumui ir prekės kainai (tuo metu

buvo natūralu);

– abiejose šalyse ir abiejose šakose vyrauja tobula konkurencija.

Panagrinėkime AP principą, pasitelkę elementarų modelį. (1 lentelė)

1 lentelė. Darbo sąnaudos produkcijos vienetui pagaminti, val/vnt.

|Prekės |A šalis |B šalis |

|S |3 |12 |

|T |6 |4 |

Kaip matome, A šalyje gaminant prekės S vientą sugaištama mažiau

laiko negu B. Tai reiškia, kad A šalis turi absoliutų pranašumą gamindama

prekę S. Tuo tarpu B šalis turi absoliutų pranašumą, gamindama prekę T.

Jeigu A šalis sumažins prekės T gamybą ir padidins prekės S gamybą, o

B šalis elgsis atvirkščiai – sumažins prekės S gamybą` ir padidins prekės

prekės T gamybą, tai bus vykdoma TP pagal absoliutaus pranašumo principą,

specializuojantis šalims, gaminančioms atskiras prekes. (2 lentelė).

2 lentelė. T darbo pasidalijimo specializacijos nauda pagal

absoliutaus pranašumo principą.

|Prekės |A šalis |B šalis |Visas |

| | | |pasaulis |

|S |+2 vnt. |-1 vnt. |+1 vnt. |

|T |-1 vnt. |+3 vnt. |+2 vnt. |

Kai A šalyje prekės T gamyba sumažinama 1 vnt., tai leidžia sutaupyti

6 val., per kurias galima pagaminti papildomai 2 vnt prekės S (6:3(2).

Panaši situacija yra ir B šalyje. Kai prekės S gamyba sumažinama 1

vnt., bus sutaupoma 12 val., per kurias galima pagaminti papildomai 3

vnt.prekės T (12:4(3).

Vadinasi, pasaaulinė prekės S gamyba padidės 1 vnt., o prekės T +2

vnt., tik dėl TDP-o, nenaudojant papildomų išteklių.

A.Smitas nenagrinėjo situacijos, kai kuri nors šalis turi absoliutų

pranašumą visų prekių atžvilgiu. Ją išnagrinėjo D.Rikardas. Jis išvystė

A.Smito modelį, suformuluodamas daug bendresnį tarpusavio naudingos

prekybos principą.

4. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS FORMOS

TEP esmė ir samprata

TPP – tai dalis ekonominės politikos, kurią vykdo atskiros valstybės

savo užsienio partnerių atžvilgiu, kur per TP-ą prekėmis ir paslaugomis, o

taip pat – per kapitalo apyvartą yra nustatyti jos realizavimo tikslai ir

priemonės. Kiekvienos šalies vidaus ekonominė politika yra tampriai

susijusi su jos vykdoma ek politika užsienyje.

Veiksniai, formuojantys užsienio ekonominę politiką

Išorės: – kitų šalių konkurencingumo sugebėjimų pakitimai;

– pakitimai tarptautinėje prekybos politikoje;

– tarptautinės konkurencijos charakterio pakitimai;

– šalies sugebėjimas konkuruoti tarptautinėje arenoje;

– ekonominė lygsvara (subalansuotumas) – eksportas-importas, mokėjimų

balansas, subalansuotas biudžetas;

Vidaus: – ekonominio potencialo pakitimai;

– ūkininkavimo efektyvumo pakitimai – gauti geresnį rezultatą su

mažiausiomis

sąnaudomis;

– ūkio modernumo laipsnis, jo sugebėjimas adaptuotis.

Kiekviena valstybė, dalyvaudama TP-e, veda atitinkamą prekybos

politiką, kuri yra ekonominės politicos sudėtinė dalis. Pagr. šios

politicos siekiai – apsaugoti nacionalinę gamybą, užimtumą ir užsienio

prekybos balansą.

TP-os politikoje ilgus metus vyravo 2 susijusios tendencijos:

1) Siekimas liberalizuoti TP-ą, panaikinti prekybos apribojimus,

trukdančius TDP-o gilėjimo, gamybinių jėgų internacionalizacijos

procesui;

2) Protekcionizmo stiprinimas, bandymas apriboti prekių įvežimą į

šalį.

Šios dvi tendencijos TP-os politikoje išryškėjo įvairiais būdais:

– muitų, kaip tradicinių vidaus rinkos apsaugos priemonių, vaidmens

mažėjimu;

– agrariniu protekcionizmu;

– apsaugos priemonių gatavų gaminių eksportui iš besivystančių šalių

nustatymu;

– vidaus rinkos apsaugos priemonių nuo užsienio konkurentų išplėtimu.

Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo ūkio būklę, kitus veiksnius,

vykdo skirtingą užsienio prekybos politiką. Valstybės prekybos politika

pasireiškia įvairiomis formomis: laisvąja prekyba, protekcionizmu, dempingu

ir embargo.

LAISVOJI PREKYBA

Laisvoji prekyba – tai valstybės ekonominė politika, kai be jokių

muitų ir suvaržymų visos šalys naudojasi tarptautinio teritotinio gamybos

specializavimo privalumais.

Ji padeda efektyviai paskirstyti pasaulinius resursus ir

maksimalizuoti pasaulines pajamas. Laisvoji prekyba labai retai buvo kokios

nors šalies praktikuojama, nekalbant jau apie visų šalių sandraugą.

Valstybė gali kištis į užsienio prekybą dėl neekonominių priežasčių, pvz.;

dėl nacionalinio saugumo užtikrinimo arba dėl socialinių priežasčių, arba

dėl ekonominių priežasčių. Pastarosioms priskiriama:

– svarbiausių pramonės šakų apsauga nuo importo;

– jaunų šakų apsauga;

– palankių prekybos santykių sudarymas;

– importo iš šalių, kuriose mokami gyventojams maži mokesčiai,

apsauga.

Laisvosios prekybos pagrindinis teiginys, kad kiekviena šalis turinti

plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios šaliai patogiausios palyginti su

kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinius ryšius yra

konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba.

Svarbiausi laisvosios prekybos privalumai yra šie:

– ji skatina konkurenciją ir apriboja monopolijų viešpatavimą;

– suteikia pasirinkimo laisvę vartotojams, nes praplečia produkcijos

asortimentą, užtikrina pagamintų produktų gausą ir įvairovę;

– sąlygoja efektyvesnę gamybą;

– padeda daug efektyviau paskirstyti išteklius ir užtikrinti

aukštesnį materialinės gerovės lygį tiek atskirose šalyse, tiek

viso pasaulio mastu.

Panagrinėkime vartotojui ir gamintojui teikiamą laisvosios prekybos

naudą (4.1 pav.). Šiame paveiksle parodyta atskiros šalies (tarkime A)

rinka. Uždaro ūkio sąlygomis prekės (pvz.; vynuogių) kaina būtų PA ir

pagaminamas prekės kiekis QA.

P Pasiūla

S

PA

PW a b

c

D

Paklausa

Q1

QA Q2 Q, Prekės kiekis

Importas

4.1 pav. Laisvosios prekybos nauda (importo

požiūriu)

Tarkime šalis pradeda prekiauti su kt.užsienio šalimis. Tegul A

šalis ekonomine prasme yra maža. Tai reiškia, kad A šaliai pradėjus

prekiauti su kt.šalimis, A šalies vartotojai gali pirkti tiek prekės, kiek

jie nori, ir tai neturi įtakos pasaulinės kainos lygiui. PW – prekės

pasaulinės rinkos kaina yra mažesnė. Kai A šalis pradeda prekiauti su

kt.šalimis, prekės kaina A šalyje sumažėja iki PW . Tada vartojimas

padidėja iki Q2, o vidaus gamyba sumažėja iki Q1. Vidaus vartojimo ir

gamybos skirtumas bus importo apimtis.

Kokius ekonominius pokyčius sukels šie pakitimai A šalies prekės

rinkoje?

– vartotojai bus patenkinti, nes galės įsigyti šių prekių mažesnėmis

kainomis ir daugiau negu uždaro ūkio sąlygomis;

– gamintojai, aišku, sumažėjus kainai, patirs nuostolių ir bus

priversti mažinti prekių gamybos apimtis.

Kad galėtume įvertinti laisvosios prekybos naudą, reikia išsiaiškinti

vartotojo ir gamintojo papildomą naudą. Gamintojo ir vartotojo naudos

pasikeitimai parodo, kiek laimi ar pralaimi gamintojai ir vartotojai.

Vartotojo papildomą naudą, gaunamą pereinant iš uždaro ūkio prie

laisvosios prekybos parodo a, b ir c figūrų plotai. Gamintojas patiria

nuostolių, kuriuos vaizduoja a figūros plotas. Laisvosios prekybos grynasis

efektas – visuomeninės gerovės padidėjimas.

Laisvosios prekybos grynasis efektas importo atveju:

1. Vartotojo papildoma nauda a+b+c

2. Gamintojo papildoma nauda -a

3. Grynos gerovės pokyčiai +b+c

šis pavyzdys parodo laisvosios prekybos efektą rinkoje įvežant

prekes. Panagrinėkime, kokie pakitimai įvyksta rinkoje, prekes

eksportuojant.

Tarkime, 4.2 pav. Pavaizduota A šalies rinka. Uždaro ūkio sąlygomis

prekės (pvz.: medaus) kainą nustato vidaus paklausa ir pasiūla. Šiuo atveju

prekės kaina P’A. Sakykim, prekės pasaulinės rinkos kaina – P’W , ir

šalis pradeda prekiauti su kt.užsienio šalimis. Tuomet vidaus gamintojai

išleis daugiau prekių, nes vidaus vartojimas, sumažės pakilus prekės

kainai. Pasiūlos ir paklausos skirtumas, pasikeitus prekės kainai, 4.2 pav.

vaizduoja prekės (medaus) eksportą į kitas šalis.

S

P Pasiūla

P’W

e f

g

P’A

D

Paklausa

Q3

QA Q4 Q, Prekės kiekis

4.2 pav. Laisvosios prekybos nauda (eksporto požiūriu)

Laisvosios prekybos nauda šiuo atveju bus:

– kadangi prekės kaina padidėja, vartotojo papildoma nauda sumažėja.

Vartotojo naudos sumažėjimą išreiškia e ir f figūrų plotai;

– prekės kainos padidėjimas padidins gamintojo gaunamą papildomą

naudą, kurią vaizduoja e, f ir g figūrų plotai (e+f+g).

Laisvosios prekybos grynas efektas – visuomenės gerovės padidėjimas.

Laisvosios prekybos grynasis efektas eksporto atveju:

1. Vartotojo papildoma nauda -e-f

2. Gamintojo papildoma nauda +e+f+g

3. Grynos gerovės pokyčiai +g

Išvada: TP šalies gerovei naudinga, ir importuojant, ir eksportuojant

prekes. Vadinasi, laisvoji prekyba A šaliai naudingiau, negu uždaras ūkis.

Todėl yra naudingiausia gaminti prekes, kurių sąnaudos yra palyginus

su kitų gamintojų žemos, prekės yra paklausios toliau už valstybės ribų.

Laisva prekyba pateisinama tik tuomet, kada nauda gaunama ne kitų sąskaita.

PROTEKCIONIZMAS

Protekcionizmas – valstybės formuojama politika, kurios tikslas (

apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos, panaudojant tarifinius

ir netarifinius prekybos politikos metodus. Čia naudojami muitai, teikiamos

subsidijos nacionalinio ūkio vystymuisi, kitais būdais apribojamas prekių

judėjimas. Nors tokią apsaugą galima iš dalies pateisinti, vis dėlto

protekcionizmas, kaip svarbiausia nacionalinių interesų gynybos priemonė,

apskritai nėra toleruotina.

Protekcionistinės apsaugos reikėtų tam, kad trumpam laikui būtų

palengvintas organizuotas nacionalinės ekonomikos pertvarkymas. Tačiau kyla

pavojus, kad tokia apsauga gali tapti nuolatinė.

Protekcionistinės apsaugos priemones labiausiai pateisina

besivystančios nacionalinės ekonomikos šakos. Apsauga gali būti efektyvi

priemonė skatinti ūkio šakas, kurios gerai tinka šaliai, tačiau kuri negali

sėkmingai vystytis, jeigu neapsaugoma nuo importo. Per tam tikrą laiką

tinkamai apsaugotą nacionalinė ekonomikos šaka gali tapti gyvybinga ir

sėkmingai konkuruoti su kitomis šalimis. Tokia laikina nacionalinės

ekonomikos šakų apsauga neprieštarauja rinkos ekonomikos principams. Tik

laikinai suvienodinus konkurencines sąlygas, nacionalinės ekonomikos šakos

gali pasiekti tokią raidos pakopą, kai ji gali efektyviai vystytis.

Agrarinėse šalyse protekcionizmas – būtina industrializacijos sąlyga.

Be to, vyraujant protekcionizmui, sumažėja nedarbas. Tačiau ši politika per

ilgą laikotarpį gali sukelti ekonominę stagnaciją, kadangi panaikinus

užsienio gamintojų konkurenciją, susilpnėja vietinių verslinikų

suinteresuotumas didinti gamybos efektyvumą.

Kraštutinė protekcionizmo forma – ekonominė autarkija, kuriai

vyraujant šalys stengiasi apriboti importą, t.y.importuoti tik tokias

prekes, kurių gamyba tam tikroje šalyje yr neįmanoma. Eksportuoti leidžiama

tik tiek, kad galima būtų atsiskaityti už būtiną importą. Tokia politika

numato, kad bet koks importas turi būti pakeistas vietine produkcija. Pvz.:

jeigu mažaiau išsivysčiusios šalys plėtoja šaliai nenaudingą vietinę

pramoninę gamybą ir tik tam, kad pakeistų importą, tai jau yra autarkinė

politika.

Protekcionizmas, taikydamas laisvosios prekybos apribojimus, sumažina

specializacijos naudą arba visai jos neteikia. Jeigu šalys negali laisvai

prekiauti, jos yra priverstos perkelti išteklius iš efektyvios (žemų kaštų)

jų naudojimo sferos į neefektyvią, kad patenkintų įvairius savo poreikius.

Protekcionistinių priemonių naudojimas turi įtakos vartotojų ir

gamintojų išlaidoms. Dėl prekybinių apribojimų padidėja vartotojų išlaidos,

nes:

– padidėja importuojamo produkto kaina;

– aukštesnė importuojamo produkto kaina priverčia kai kuriuos

vartotojus pirkti brangesnes vietinės gamybos prekes;

– susilpnėjus konkurencijai šalies vidaus rinkoje dėl aukštų

importuojamų produktų kainų, vietinės gamybos prekių kainos gali

padidėti.

Vykdant protekcionistinę politiką, didinami importo muitai, eksporto –

mažinami arba iš viso atsisakoma eksporto muitų.

Protekcionizmo politika priklauso nuo šalies ekonominio išsivystymo

lygio. Kartais laisvosios prekybos ir protekcionizmo politika toje pačioje

šalyje taikoma tik skirtingai produkcijai. P populiarus ne tik

besivystančiose, bet ir industriškai išsivysčiusiose šalyse, norint

apsaugoti savo šalies gamintojus nuo stiprėjančios užsienio gamintojų

konkurencijos.

Pastaruoju metu pastebimas protekcionizmo atgimimas susijęs su šiomis

priežastimis:

1) Kova už prekybos apribojimų įvedimą yra iš dalies atsakomoji

reakcija į jų panaikinimą praeityje. Pvz.: tų šalių pramonės šakos,

darbininkai, nukentėję nuo prekybos liberalizavimo, stengiasi atgaivinti P-

ą. JAV ekonomika daug atviresnė, negu prieš dešimtmetį, ir todėl daugiau

firmų ir jose dirbančių darbinikų gali nukentėti dėl užsienio

konkurencijos.

2) Ekonominės ir politinės situacijos pasikeitimas pasaulyje. JAV,

Japonija ir ES šalys patiria vis didesnę naujų industrinių šalių

(P.Korėjos, Taivanio, Singapūro ir kt.) konkurenciją. Nepriklausomybę

atkūrusios šalys (Lietuva, Latvija, Estija ir kt.), kurių ekonominis

išsivytymas žemesnis negu industriškai išsivysčiusių šalių, vykdo

savarankišką prekybos politiką. Todėl tokių šalių eksportuojamai

produkcijai taikomi prekybiniai apribojimai.

Protekcionizmas kinta. Išskiriamos šios pagr.jo formos:

– rūšinis – nukreiptas į tam tikras valstybes ar atskirus produktus;

– šakinis – ginantis tam tikras ūkio šakas, dažnai taikomas žemės

ūkiui ir vadinamas agrariniu protekcionizmu;

– kolektyvinis – vykdomas kelių valstybių susitarimu, siekiant

įsitvirtinti naujose prekių rinkose, perdalyti esamas rinkas;

– paslėptasis – įgyvendinams užslėptais vidinės ekonomikos politicos

metodais.? Kokiais???

– agresyvus – jo tikslas – maksimaliai skatinti eksportą, o taktika

pagrįsta puolimu, konkurentų smukdymu, monopolinių kainų šalies

viduje palaikymu, įsigalėjimu užsienio rinkose, naudojant bet

kokias priemones.

Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos

politika, nors sunku, apibrėžti, kada jau prasideda protekcionizmas, o kada

pereinama į laisvą prekybą. Tai padaryti yra beveik neįmanoma. Todėl visi

šie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visai

atsiriboti nuo užsienio prekybos ir kada valstybė visai nesikiša į užsienio

prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį

gali būti nustatomas užsienio prekybos reguliavimo intensyvumas.

Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus,

valstybė, pirmiausia, turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos

politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.

Į klausimą – ką valstybė turėtų taikyti – protekcionizmą, suteikiantį

sąlygas vystytis nacionalinei ekonomikai, ar – laisvą prekybą, leidžiančią

tiesiogiai sulyginti nacionalinius prekybos išteklius su tarptautiniais,

kyla nesiliaujantys ginčai ir diskusijos tarp politikų ir ekonomistų.

Atrodytų, kad ne tokia jau trumpa praktika šioje srityje galėtų duoti realų

atsakymą, nulemiantį kurios nors vienos politikos pranašumą kitos

atžvilgiu. Bet praktika pateikia akibrokštą: įvairiais pasaulinės

ekonomikos laikotarpiais labiau pasiteisino tai viena, tai kita politika.

Tačiau niekuomet nebuvo efektyvi tik viena: efektyviausiai veikia protingas

abiejų politikų derinimas atsižvelgiant į situaciją.

DEMPINGAS

Dempingas – prekių pardavimas užsienio rinkose žemesnėmis negu vidaus

ar pasaulinės rinkos kainomis, kartais net žemesnėmis už gamybos kaštus.

Pirmiausia, panagrinėsime, kodėl kai kurios firmos savo prekes

parduoda užsienyje mažesnėmis kainomis?

Jeigu vidaus rinkoje firma turi monopolinę galią didesnę, negu

užsienyje, ir šalies vartotojai neturi galimybių įsigyti tam tikros prekės

mažesne kaina užsienyje, tai ir mažesnės eksportuojamų prekių kainos

maksimalizuos tam tikros firmos pelną.

Dažniausi dempingo taikymo atvejai:

1) Siekiant įsigalėti užsienio rinkose ir jas užvaldyti, – Dempingas

taikomas tol, kol vietiniai gamintojai pralaimi konkurencinę kovą ir

pasitraukia iš rinkos. Tuomet kainos padidinamos ir dažnai pranoksta iki

tol buvusį lygį. Tai įvyksta, kai dempingą taikančios įmonės įgyja toje

šalyje monopolinę ar oligopolinę padėtį.

2) Siekiant išplėsti gamybą ir gauti didesnę ekonomiją dėl gamybos

masto. Šiuo atveju dempingo būdu realizuojama kitose šalyse ta produkcija,

kuri neturėjo paklausos šalies vidaus rinkoje;

3) Norint realizuoti produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai

įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių.

Prekių dempinginių kainų ribų nustatymo taisyklė: Jeigu, kuri nors

štaiko žemas dempingo kainas, tai tų prekių kainos šalies viduje ir

užsienyje skirtumas turi būti mažesnis negu prekių transportavimo kaštai

plius tai prekei nustatytas muitas.

P-Pd < TC + IT

P – prekės kaina šalyje, taikančioje dempingą;

Pd – dempinginis tos prekės kainos lygis;

TC – prekės transportavimo kaštai iš vienos šalies į kitą;

IT – prekei nustatytas importo muitų tarifas.

Išskiriamos dempingo rūšys:

1) Grobuoniškas – kai laikinai nustatomos žemos kainos, siekiant

išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau, juos sužlugdžius, kainas

padidinti;

2) Socialinis – dėl mažų išlaidų DU-ui ir soc.reikalams šalis gali

parduoti prekes pasaulinėje rinkoje žemesnėmis kainomis negu jos

konkurentai;

3) Valiutinis – grindžiamas nacionalinės valiutos perkamosios galios

skirtumu šalies viduje ir užsienyje. Jį skatina nacionalinės

valiutos devalvavimas. Nuvertinus šalies valiutą, įmonės, kurių

gamybos kaštai dideli, gali parduoti prekes tarptautinėje rinkoje

mažesnėmis kainomis negu pasaulinė;

4) Pastovusis – pastovus prekių eksportas žemesnėmis kainomis, kuris

gali tęstis neribotą laiką;

5) Atsitiktinis – epizodinis atliekamų prekių pardavimas į užsienio

rinką sumažintomis kainomis;

6) Sezoninis – kai firmos dėl specialių priežasčių nori išlaikyti

stabilesnes kainas vienoje rinkoje negu kitoje.

Atskiros šalys, naudodamos antidempingines priemones (įstatymus,

sankcijas, papildomus muitus ir pan.) kovoja su importuojamų prekių

dempinginėmis kainomis.

Paprastai laisvosios prekybos šalininkai rekomenduoja netaikyti

sankcijų prieš importą, kadangi laimi vartotojai, palyginti su tais

nuostoliais, kuriuos patiria gamintojai, konkuruojantys su importuojama

produkcija. Tačiau pasitelkiami ir argumentai prieš dempingą. Teigiama –

kad antidempinginiai muitai gali būti naudingi importuojančiai šaliai –

priversti importuotoją sumažinti prekės kainą.

Panagrinėkime, kokią naudą gamintojams ir vartotojams duoda dempingo

taikymas?

S

P

PW

a b c

d

P1

P2

D

D

0 R M N

T

4.3 pav. Dempingo naudojimo ekonominės pasekmės

Tarkime, kad 4.3 pav.vaizduoja JAV automobilių rinką. PW –

automobilių kaina pasaulinėje rinkoje. Sakysim, kad tokia pati yra

automobilio kaina ir Japonijos vidaus rinkoje, kuri eksportuoja

automobilius į JAV. Laisvos prekybos sąlygomis JAV automobilių kaina būtų

PW ir importuojamų automobilių kiekis – MN.

Panagrinėkime, kas atsitiktų, jeigu Japonija sumažintų automobilio

kainą (nustatytų ja lygią P1 )? Ar tai būtų dempinginė automobilio kaina

JAV rinkoje? Taip.

Jiegu Japonija realizuotų automobilius dempinginėmis P1 kainomis,

kokias pasekmes tai sukeltų JAV vidaus rinkoje? Šiuo atveju vartotojai

patiria naudą, nes įsigytų daugiau automobilių (RT) mažesne kaina. Tokiu

atveju vartotojų gaunama nauda būtų lygi a, b, c ir d figūrų plotui

(a+b+c+d). Vietiniai automobilių gamintojai patirtų nuostolių, kuriuos

vaizduoja a figūros plotas. Tačiau vartotojų nauda viršija vidaus gamintojų

nuostolius ((a+b+c+d) – a = b+c+d). Vadinasi, šalies gerovė padidėtų.

Tačiau kodėl taikomi įstatymai, nukreipti prieš dempingą? Mat

stengiamasi apginti vietinius gamintojus, išsaugoti jų gaunamą pelną. Be

to, baimainamasi, kad dempingas gali būti grobikiško pobūdžio.

Kas atsitiktų, jei japonija nustatytų automobilio kainą, lygią P2

vietoj P1 ?

Tokiu atveju JAV firmos būtų išstumtos iš vidaus rinkos, nes kaina P2

yra mažesnė už minimalią kainą, būtiną vidaus pasiūlai palaikyti. Kadangi

vidaus firmos tokiomis sąlygomis negalėtų konkuruoti su užsienio

gamintojais, jos būtų priverstos išeiti iš rinkos. Japonijos automobilių

gamintojai užimtų monopolinę padėtį JAV vidaus rinkoje, imtų diktuoti tam

tikras sąlygas, pradėtų nustatinėti monopolines, žymiai aukštesnes kainas.

Tokia rinka imtų vilioti naujas firmas įeiti arba senas firmas sugrįžti.

Todėl Japonijos automobilių gamintojai, norėdami išsilaikyti JAV rinkoje,

turi palaikyti tokį kainų lygį, kutis neskatintų JAV firmas sugrįti į

rinką.

EMBARGAS

Embargas – draudimas išvežti iš kurios nors šalies arba įvežti į

kurią nors šalį bet kurios rūšies prekes.

Embargas taikomas dėl šių pagr.priežasčių:

1) politinių. Politinis embargas taikomas prieš šalis, kurios

nedemokratiniais būdais bando kitoms šalims primesti savo vystymosi

kelią, kišasi į jų reikalus, sukelia karinius konfliktus, vykdo

teroristinius išpuolius;

2) sveikatos apsaugos – šalių vyriausybės gali uždrausti įvežti į šalį

įvairių vaistų, gyvūnų, augalų, daržovių, chemikalų ir pan.;

3) moralinių – dėl kultūrinių ir nacionalinių tradicijų, religinių

įsitikinimų į kai kurias šalis draudžiama įvežti alkoholinių

gėrimų, pornografinės literatūros ir pan.

Panagrinėkime, kokias pasekmes sukelia šalims embargo naudojimas (4.4

pav.)

P

Sd

P0

a

Dd

0

Q, Prekės kiekis

4.4 pav. Embargo poveikis eksportui į Iraką

Sn

P

E

P1

b c

P0

F Sn+ Se

a

Dm

0

Q

4.4 pav.pavaizduotas embargo poveikis eksportui į Iraką. Laisvosios

prekybos pusiausvyra atvaizduota taške F. Šiame taške Irako importo

paklausa Dm yra subalansuota su likusia pasaulio eksporto pasiūla Sn+ Se,

kai kaina P0. Bet kuriai eksportuojančiai šaliai eksporto pasiūlos kreivė

yra skirtumas tarp jos vidaus rinkos pasiūlos kreivės Sd ir vidaus rinkos

paklausos kreivės Dd, kaip parodyta 4.4 pav.viršuje.

kai kelios šalys nusprebdžia taikyti embargą eksportui į Iraką,

pasaulio eksporto pasiūla į Iraką sumažėja. 4.4 pav.parodo šalių, taikančių

embargą, pasiūlos Se išnykimą, kuris reiškia, kad bendra pasiūlos kreivė

Sn+ Se pakeičiama viena Sn kreive (eksporto pasiūla iš šalių, kurios

netaiko embargo Irakui). Dėl embargo sumažėja į Iraką importuojamų prekių

kiekis, ir prekės kaina padidėja nuo P0 iki P1.

Laisvosios prekybos pusiausvyra iš taško F persikelia į embargo

pusiausvyrą; tašką E. Dėl embargo Irakas patiria nuostolių, kuriuos

vaizduoja b ir c figūrų plotai (b+c). Šalys palaikančios embargą, patiria

nuostolių, kuriuos vaizduoja a figūros plotas.

Šis praradimas 4.4 pav. parodytas 2 tolygiais būdais: viršuje kaip

skirtumas tarp gamintojo nuostolių ir vartotojo naudos, o apačioje – kaip

pelno iš eksporto praradimas.

Šalys, nedalyvaujančios embarge, laimi, nes parduoda Irakui prekes

aukštesne kaina. Šių šalių gaunamą naudą vaizduoja b figūros plotas. Tai,

ką pasaulis praranda apskritai vaizduoja a ir c figūrų plotai (a+c). Tai

yra efektyvios pasaulinės prekybos nuostolis.

Embargas atskiroms šalims sukelia skirtingas pasekmes. Pvz.: JAV,

Kanadoje ir kt.embargas sumažina prekių kainas. Jos tampa mažesnės už P0

kainą. Tai naudinga vartotojams, tačiau nuostolinga gamintojams. Irake

embargas naudingas su importu konkuruojantiems gamintojams, kurie gauna

naudos, pašalinus užsienio gamintojų konkurenciją.

Embargas nuostolingas abiem pusėms. Kodėl?

1) Šalys, taikančios embargą, nusprendžia paaukoti pelną, gaunamą iš

prekybos su Iraku (a figūros plotą)

2) kitiems tikslams pasiekti, pvz.: sustabdyti Irako agresijai prieš

jo kaimynus ir pan.

Tokios šalys mano, kad jų nauda, palyginus su nuostoliais, yra

didesnė.

5. TARPTAUTINĖS PREKYBOS REGULIAVIMAS.

MUITŲ ESMĖ, RŪŠYS, EKONOMINĖS PASEKMĖS

TP reguliavimas

Tarptautinės ekonomikos atsiradimas, formavimasis ir vystymasis

privertė nacionalines vyriausybes ir tarptautines institucijas galvoti apie

naują bruožą ekonominėje politikoje: tai ekonomikos reguliavimas, vykdomas

nacionalinių vyriausybių, kurio pagrindiniai bruožai yra:

1) valstybinis užsienio prekybos reguliavimas pasireiškia tarifiniais

ir netarifiniais metodais;

2) valstybinis reguliavimas gamybos faktorių judėjimo (kapitalo

importo(eksporto, darbo jėgos technologijų);

3) valstybės reguliavimas valiutos ir finansų (makroekonominiame

lygyje).

Tarptautinės prekybos reguliavimas vyksta ekonominiais (tarifai,

netarifiniai veiksniai) ir neekonominiais (prekybinės sutartys, teisiniai

režimai) veiksniais.

Valstybinis tarptautinės prekybos reguliavimas gali būti:

• vienpusis, kada valstybinio prekybos apribojimo veiksmai naudojami

šalies be atskirų susitarimų ar konsultacijų su jos prekybiniais

partneriais. Dažniausiai tokie vienpusiai veiksmai naudojami atsižvelgiant

į analogiškus kitų valstybių veiksmus, kurie tik priveda prie įtampos tarp

prekybinių partnerių. Tie veiksmai: kvotų importui nustatymas, tarifų

atskiroms prekėms įvedimas ir pan.

• dvipusis, kada prekybos politika vykdoma derinant abiejų valstybių-

prekybos partnerių interesus ir veiksmus. Pvz., abiem šalims susitarus,

gali būti įvestos konvenciniai muitai, nepažeidžiant nei vienos iš

partnerių interesų, gali būti suderinami techniniai reikalavimai prekių

žymėjimui, pakuotei, pripažįstami kokybės sertifikatai ir pan.

• daugiapusis, kada prekybos politika aptariama ir reguliuojama

daugiašaliais susitarimais. Tokių daugiašalių susitarimų vienas ryškiausių

pavyzdžių – Pasaulinė prekybos organizacijos (PPO) politika, liečianti

Europos Sąjungos (ES) šalis prekybiniuose santykiuose.

Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų sričių klausimus

(ekonomikos, politikos, organizacinius, administracinius, teisės ir kt.).

Šios sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai,

politinėmis valstybės nuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis.

Tarptautinės prekybos reguliavimo metodai dažniausiai taikomi norint

apriboti importą arba sudaryti palankesnes sąlygas eksportui.

Pagrindinė valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje:

• padėti vietiniams gamintojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos,

padidinant jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje, ir

• riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidaus

rinkoje.

Dėl to dalis ribojančių metodų skirti apsaugoti vidaus rinką nuo

užsienio konkurencijos, t.y. nukreipti prieš importą. Kita dalis skirta

eksporto skatinimui. (5.1 lentelė).

Skirtingos pasaulio šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį,

nustatyti kokį nors vidurkį yra gana sunku, ypač tai pasakytina apie

netarifinių prekybos metodų naudojimą.

5.1 lentelė

Tarptautinės prekybos politikos reguliavimo metodų klasifikacija

|Metodai |Prekybos politikos metodai |Nukreiptas į |

| | |reguliavimą |

| | |eksporto |importo |

|Tarifiniai |Muitų mokesčiai |X |X |

| |Tarifų kvotos |X |X |

|N |Kiekiniai |Kvotos |X |X |

|e | |Licencijos |X |X |

|t | |Laisvas susitarimas |X | |

|a |Paslėpti |Valstybės užpirkimai | |X |

|r | |Reikalavimas, kad į sudėtį | | |

|i | |įeitų vietinių žaliavų |X |X |

|f | |komponentai | |X |

|i | |Techniniai apribojimai | |X |

| | |Vidaus rinkos mokesčiai ir | | |

| | |rinkliavos | | |

|n |finansiniai |Subsidijos |X | |

|i | |Kreditavimas |X | |

|a | |Kompensacinės rinkliavos | |X |

|i | |Draudimas |X |X |

MUITAI

Muitai atsirado praktiškai vienu metu su prekyba. Žinoma, jie neturėjo

tokių uždavinių ir tikslų kaip dabartinė muitų politika: muitų ėmimas

(dažniausiai už pervažiavimą per kieno nors nuosavybėje esančią žemę) buvo

puikus būdas pasipelnyti. Viduramžiais ir vėlesniais laikais muitai buvo

imami ne tik ties valstybės siena, bet ir įvairiose krašto vietose. Juos

ėmė atskiri ponai ties savo žemių ribomis ir laisvi miestai ties savo sienų

vartais.

Pirmoji muitus nukėlė ties valstybės siena ir juos suvalstybino

Prancūzija 1790 metais. Vėliau muitai pradėjo atlikti tokias funkcijas,

kurios panašios į šiuolaikines, tik skyrėsi funkcijų svarbumu. Prieš

pusantro šimto metų, tikriausiai, buvo svarbiau, kad muitais galima

atsiriboti nuo kitų stiprių šalių prekių įvežimo į šalį ir jos kolonijas

(pvz., Didžiosios Britanijos), o ne vietinių gamintojų interesų gynimas.

Tad nuo XVIII amžiaus, kai Britanijos parlamentas pamėgino įvesti muitus

cukrui, arbatai savo kolonijoms Amerikoje, iki šių dienų muitų politika yra

derlinga žemė revoliucijoms ir politinėms kovoms.

Muitai – netiesioginiai valstybės mokesčiai, kuriais apmokestinamos

prekės, gabenamos per valstybinę sieną.

Muito tarifas – tai mokestis, uždedamas prekėms, kai jos kerta šalies

sieną. Tarifas yra istoriškai labiausiai paplitusi prekybos apribojimo

priemonė. Didžiausi muito tarifai pasaulyje buvo praeito šimtmečio

pabaigoje ir šio šimtmečio 4 dešimtmetyje taikomi apie 40-50 procentų

apmuitinamoms prekėms, tačiau pastaruoju metu vidutinis tarifo dydis

tarptautinėje prekyboje gerokai sumažėjo, tuo tarpu kai kitų apribojimų

taikymas gerokai išsiplėtė. Muitų tarifo mažinimui didelės įtakos turėjo

derybos PPO rėmuose

Muitų tarifų taikymo priežastys

Pirma, tarifas kaip ir bet kuris kitas mokestis gali būti taikomas

tada, kai šalis nori sumažinti kokios nors prekės vartojimą. Tarifo

įvedimas pakelia prekės kainą ir pabrangina jos vartojimą.

Antra, tarifas įvedamas tada, kai vyriausybė ieško papildomų biudžeto

pajamų šaltinių. Tokiais tikslais tarifai retai taikomi industrinėse

valstybėse, kurios turi daug kitų priemonių tai pasiekti. Jei praeito

šimtmečio viduryje JAV biudžeto pajamose muitai sudarė arti 90 procentų,

tai dabar vos 2. Besivystančios šalys, kurios neturi stipraus

administracinio aparato mokesčiams surinkti, dažnai taiko muitus, kurie yra

lengviau administruojami prie sienos negu mokesčiai surenkami šalies

viduje.

Trečia, tarifas įvedamas ar didinamas tada, kai reikia apriboti

importą, siekiant sumažinti prekybos balanso deficitą. Tokiu atveju tarifas

gali būti uždedamas visoms arba bent jau daugumai prekių.

Ketvirta ir dažniausia priežastis – tai protekcionistinė politika kaip

būdas apsaugoti vieną ar kitą namų šaką nuo konkurencijos ir tos pačios

prekės užsienio gamintojų pusės. Tarifo taikymas šiems tikslams leidžia

vietiniams gamintojams tiek užimti didesnę rinkos dalį, tiek ir pakelti

savo gaminių kainas.

Tarifai dažniausiai taikomi importui, o ne eksportui. JAV taikyti

muitus eksportui draudžia net konstitucija.

Muito mokesčiai vykdo šias tris pagrindines funkcijas:

– Fiskalinė funkcija. Tai taikytina tiek importo, tiek eksporto

mokesčiams, kadangi šie pinigai eina į valstybės biudžetą.

– Protekcinė funkcija. Tai liečia tik importuojamų prekių muitų

mokesčius, kadangi jų pagalba vyriausybė apsaugo vietinių gamintojų prekes

nuo užsienietiškų importuojamų prekių, mažindama pastarųjų konkurentabilumą

šalyje.

– Balansavimo funkcija. Ją vykdo muito mokesčiai eksportuojamoms

prekėms, kurių eksportas valstybei yra nepageidaujamas ar šių prekių kainos

nacionalinėje rinkoje yra daug žemesnės nei pasaulinėje.

Tarifų rūšys

Muitai klasifikuojami pagal požymius, pateiktus 5.2 paveiksle.

MUITŲ KLASIFIKAVIMO

POŽYMIAI

Pagal kilmę

Autonominiai

Konvenciniai

Įvežamieji (importo) Pagal prekių judėjimo

Išvežamieji (eksporto)

pobūdį

Tranzitiniai

Pagal apskaičiavimo

Specifiniai

metodą

Vertybiniai

Protekciniai

Fiskaliniai

Pagal ekonominį pobūdį

Pirmenybiniai (preferenciniai)

ir tarifų struktūrą

Diskriminaciniai

Išlyginamieji

Antidempinginiai

Pagal apmuitinimo laiką

Nuolatiniai

Laikini (sezoniniai)

1) pagal kilmę:

– autonominiai – nustatomi vienos valstybės;

– konvenciniai – įvedami kelių valstybių tarpusavio prekybos

sutartimis;

2) pagal prekių judėjimo pobūdį:

– įvežamieji (importo) – imami įvežant užsienio gamintojui

prekes į šalį;

– išvežamieji (eksporto) – muitai mokami vidaus gamintojams

išvežant prekes į užsienį;

– tranzitiniai–imami, kai prekės vežamos iš vienos valstybės į

kitą per trečiosios teritoiją.

3) pagal apskaičiavimo metodą:

– specifiniai – muitai nustatomi kaip fiksuota pinigų suma

prekės natūriniam matavimo vienetui (pvz.: 50 dol/1 televizoriui). Šie

muitai apskaičiuojami atsižvelgiant į vežamų prekių skaičių, svorį,

indų talpą ir pan. privalumai – lengviau ir paprasčiau apskaičiuoti

visą mokesčio sumą už vežamas prekes (muitininkui tereikia

suskaičiuoti, kiek vnt.įvežama); trūkumai – 1) pagal šį metodą

negalima uždėti muito daugeliui produkcijos rūšių (įrangai,

technologinėms linijoms ir pan.; 2) jie neatsižvelgia į kainų kitimą,

t.y.metams bėgant prekių kainos kyla, o tarifo dydis išlieka tas pats;

3) uždeda didesnę mokestinę naštą žemesnės, o ne aukštesnės kokybės

prekėms kiekvienoje tarifikuojamųjų prekių grupėje (pvz.: nespalvotas

televizorius kainuoja pigiau, nei spalvotas, o muitas – toks pat);

– vertybiniai (advalioriniai)- jų dydis nustatomas kaip

fiksuotas procentas nuo vežamos prekės vertės arba kainos. Privalumas

– šių muitų nominalinis dydis kyla ir krenta kartu su prekės kaina.

Tuo būdu, tarifo apsauginis poveikis išsaugomas ir kylant kainoms.

Išaugus prekės kainai dvigubai, dvigubai daugiau surenkama ir

mokesčių, nors tarifo dydis ir išlieka tas pats. Taikant advaliorinį

tarifą, skirtingos kokybės prekės jau yra apmokestinamos skirtingos

vertės muitu (pvz.: nespalvoto televizoriaus kaina – 120 dol, spalvoto

– 600 dol. 10 procentų tarifas reikš 12 USD nespalvotiems ir net 60

USD spalvotiems televizoriams).trūkumas – jų administravimo sunkumai.

Norint paimti 10 procentų muitą, būtina nustatyti televizoriaus vertę.

4) pagal ekonominį pobūdį ir tarifų struktūrą:

– protekciniai (apsaugos) – jais siekiama sudaryti lengvatines

sąlygas savo šalies gamintojams ir apsunkinti kitų šakių prekių

realizavimą vartojimo rinkoje. Netobulai nustatyta apsaugos muitų

sistema sukelia realaus DU mažėjimą dėl importinių prekių pabrangimo,

netobulos gamybos struktūros formavimosi, nes neatsižvelgiama į

gamybos specializacijos, darbo pasidalijimo objektyvius reikalavimus;

– fiskaliniai (finansiniai)- daugiausiai imami už prabangos ar

prestižo prekes, kurias perka dideles pajamas turintys pirkėjai. Jais

siekiama padidinti biužeto pajamas.

– pirmenybiniai (preferenciniai) – nustatomi mažesni kai kurių

šalių prekėms. Tai išimtinė prekybos lengvata, nustatyta įvežamoms

prekėms iš tų šalių, su kuriomis pasirašytos laisvosios prekybos,

palankiausio prekybos režimo dvišalės sutartys;

– diskriminaciniai – nustatomi didesni tam tikrų šalių kai

kurioms prekėms tais atvejais, kai tos šalys vykdo diskriminaciją

šalies prekių atžvilgiu arba kai tarp šalių nepasirašytos prekybinės

dvišalės sutartys;

– išlyginamieji – jais išlyginamos importuojamų ir savos gamybos

prekių kainos;

– antidempinginiai – jais ribojamos importo dempinginės kainos,

taikoma tokioms šalims, kurios parduoda prekes žemesnėmis kainomis nei

vidutiniai kaštai ar kainos jų pačių vidaus rinkose.

5) pagal apmuitinimo laiką:

– nuolatiniai – skirti neribotam laikui;

– laikini(sezoniniai) – galiojantys ribotą laiką.

Muitai Lietuvoje

Muitų atsiradimo istorija.

Muitai Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje buvo imami jau XIII a.,

tada lietuviai prekiavo ne tik su slavų gyvenamomis žemėmis, bet ir su

Rygos miestu. Vytauto laikais prekybos mastai gerokai išaugo ir buvo

surenkama daug muito mokesčių. Vilniuje ir Kaune buvo įsikūrę svetimšalių

pirklių. Lietuvių prekyba su prūsais buvo palaikoma daugiausia Nemuno upe.

Muitai pasidarė svarbus Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės pajamų

šaltinis. Jie buvo imami įvežant ir išvežant prekes. Iš pradžių muitai buvo

mokami natūra, pačiomis prekėmis, vėliau – pinigais. Vytauto muitinės buvo

įsteigtos Lietuvos pasieniuose. Muitai buvo renkami muitininkų ar

išnuomojami daugiausia žydams, įsikūrusiems Lietuvoje Vytauto laikais.

Sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą sumą, jie gaudavo teisę metams ar

ilgesniam laikui rinkti iš pirklių nustatytus muitus. Iš to jie gaudavo

daug pelno. Lietuvoje buvo renkami ir vidaus muitai, pavyzdžiui, už

naudojimąsi tam tikrais keliais, tiltais ir keltais.

Senovėje muitus nustatydavo pats Didysis Lietuvos kunigaikštis, bet

jau XVI a.bajorai pasiekė, kad ši teisė iš jo būtų atimta. 1566 m. Lietuvos

statutas atleido bajorus nuo muitų, todėl jų našta gulė ant miestiečių ir

pirklių pečių.

XIX a. Lietuvoje įsigaliojo Rusijos muitų tarifai; jie buvo daugiausia

protekcionistiniai.

Lietuvos savarankiška muitų politika prasidėjo atkūrus

Nepriklausomybę, kai 1919 05 08 paskelbtas muitų laikinasis eksporto ir

importo tarifas. Importuojamos prekės suskirstytos į 7 grupes ir taikyti

vertybiniai muitai:

1 grupei – priskirtos pačios būtiniausios prekės, kurių trūko

Lietuvoje (javai, bulvės, sėklos, daržovės, mėsa, pienas, druska,

kiaušiniai ir kt.). Šioms prekėms nebuvo įvežimo muitų.

2 grupei – priskirti mažiau reikalingi ir daugiau apdoroti maisto ir

ne maisto produktai (miltai, kruopos, vaisiai, statybinės medžiagos, vilna

ir kt.). Šioms prekėms – nustatytas 5 proc muito mokestis.

3 ir 4 grupėms – (15 ir 20 proc muitai) nustayti mažiau reikalingoms

prekėms (alui, vynuogių vynui, kavai, šokoladui ir pan.)

5 grupei – (50 proc muitas) priklausė prabangos prekės (parfumerija,

brangakmeniai, likeriai ir pan.), vaistai.

6 grupei – priklausė prekės nepaminėtos 1-5 grupėse, kurioms buvo

nustaytas 10 proc muito mokestis.

7 grupei – priskirtos draudžiamos įvežti į Lietuvą prekės (ginklai,

sprogmenys, pornografija ir kt.).

Muitų tarifai kasmet buvo keičiami.

Eksporte vyravo licencijų sistema. Iš pradžių muitų rinkliavų nebuvo,

užtekdavo gauti finansų ministro leidimą. Tačiau 1919 m. rudenį jau įvesti

kai kurioms prekėms išvežamieji muitai, ir jų sąrašas vis ilgėjo, kol 1922

m. įvestas litas. Nuo 1923 m. licencijų sistema pamažu panaikinta. 1924 m.

ši sistema pakeista muitų rinkliavos sistema, taip pat pakeisti muitų

tarifų dydžiai. 1924 m. įvesti muitai buvo protekcionistiniai.

Kaimyninėms valstybėms atsivėrus aukštais muitais, 1926 m. pr. Muitų

tarifai smarkiai padidinti. Įvežamieji muitai Lietuvoje vidutiškai sudarė

25 proc prekių vertės (Lenkijoje – 43 prc). Kai kurios prekės buvo įvežamos

be muitų, o kitoms prekėms – taikomas maksimalus muito dydis (kvepalams iki

100 lt muitas, 1 l spirito – 40 Lt muitas ir t.t.)/ Eksporto muitai buvo

nustatyti labai dideli, pvz.: 100kg sviesto – 60 Lt; 100 kg linų – 20 Lt.

Muitai neimti išvežant iš Lietuvos tik vėžius ir raguočių odą.

Muitų rūšys šių dienų Lietuvoje

Nuo 1998 m. liepos 1 d. Lietuvoje veikia naujas muitų įstatymas. Pagal

jį muitai skirstomi:

1) pagal prekių judėjimo pobūdį:

– importo – renkamas įvežant prekes į LR muitų teritoriją;

– eksporto – renkamas už prekes, eksportuojamas iš LR muitų

teritorijos;

2) pagal apskaičiavimo metodą:

– specifiniai – nustatomi kaip fiksuota pinigų suma, tenkanti

natūriniam prekės matavimo vienetui;

– vertybiniai – nustatomi kaip fiksuotas procentas nuo prekės

muitinės vertės;

– mišrūs – kai specifiniai derinami su vertybiniais.

3) pagal ekonominį pobūdį ir tarifų struktūrą:

– bendrieji – imami siekiant reguliuoti LR užsienio prekybą ir

gauti pajamų į valstybės biudžetą;

– specialieji – imami kaip atsakomoji priemonė prieš

diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus LR atžvilgiu;

– antidempingo – imami, kai į LR teritoriją importuojamos

prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas,

mokamas įprastomis verslo sąlygomiseksportuojančios valstybės rinkoje,

ir dėl to Lietuvos vietinė pramonė patiria materialinę žalą, dėl

kurios vietinei pramonei kyla grėsmė arba atsiranda reali kliūtis

kurti vietinę pramonę;

– kompensaciniai – kai į LR muitų teritoriją importuojamos

prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai arba netiesiogiai buvo

naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali

būti padaryta žalos LR interesams;

– protekciniai – kai dėl į LR muitų teritoriją importuojamų

prekių, vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių

konkurenciją;

4) pagal muitų taikymo pobūdį:

– nuolatiniai – mokami už importuojamas į LR muitų teritoriją ir

eksportuojamas iš jos prekes, laikantis nuo metų laiko

nepriklausančios muitų normos;

– sezoniniai – mokami už prekes, tam tikrą metų laikotarpį

importuojamas į LR muitų teritoriją ir eksportuojamas iš jos.

Muitų tarifų nustatymas

Lietuvos Respublikos muitų tarifai sudaromi pagal šią struktūrą:

1) prekės kodas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos

statistikos nomenklatūrą;

2) prekės aprašas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos

statistikos nomenklatūrą;

3) prekės natūrinis matavimo vienetas;

4) autonominė importo muito norma;

5) konvencinė importo muito norma;

6) preferencinės importo muito normos;

7) eksporto muito norma.

Muitų tarifuose importo muitų normos nustatomos atsižvelgiant į

valstybę, iš kurios yra kilusios importuojamos į LR muitų teritoriją

prekės. Importo muito norma, atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra

kilusios prekės, gali būti:

1) autonominė – taikoma, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų

grupių, su kuriomis LR nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių

didžiausio palankumo prekybos statusą, ar nėra nustačiusi kito prekybos

režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito

normą, neįrodyta;

2) konvencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios

iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR yra sudariusi tarptautines

sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą;

3) preferencinė – taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės

kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR yra sudariusi

tarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Muitų

tarifuose preferencinė muito norma nurodoma atskirai kiekvienai valstybei

ar jų grupei, su kuria LR yra sudariusi tarptautinę sutartį, nustatančią

laisvos prekybos režimą.

Muitų naudojimo atskirose šalyse ypatybės

Muitų tarifai visose šalyse yra pagrindinė importo reguliavimo

priemonė. Jie atskirose šalyse turi keletą svarbių ypatybių:

1) Vyrauja tam tikras dėsningumas tarp šalies ekonominio išsivystymo

lygio ir importo muito tarifo dydžio (kuo aukštesnis ekonominio išsivystymo

lygis, tuo mažesni muito mokesčiai). Šaliai, kurios pramonė pakankamai

konkurencinga, nereikia vykdyti protekcionistinės politikos naudojant

muitus.;

2) Muito tarifo dydis priklauso nuo produkcijos apdirbimo laipsnio

(žaliavoms taikomi minimalūs muitai, nes priešingu atveju vietinės pramonės

įmonių, naudojančių importinę žaliavą, konkurencingumas sumažėtų;

pusgaminiai apmokestinami 3-5 proc, galutinė produkcija 10-15 proc.);

3) Muitų tarifai paprastai turi ne vieną, o keletą muitų dydžių

skirtingų šalių prekėms. Muitų tarifų dydis priklauso nuo dvišalių

prekybinių sutarčių pobūdžio. Muitus moka tos šalys, su kuriomis

nepasirašyta palankiausio prekybos režimo sutartis arba kurių atžvilgiu

vykdoma diskriminacinė politika. Mažiausi muitai taikomi šalims, su

kuriomis pasirašyta palankiausio prekybos režimo sutartis. Gali būti imami

maži muitai arba iš viso neimami už prekes tų šalių, kurioms taikomos

įvaitios lengvatos. Tokios lengvatos dažniausiai suteikiamos industriškai

išsivysčiusioms šalims.

4) Nepaisant daugybės muitų tarifų, turinčių keletą tūkstančių

pozicijų, dabartiniu metu jais naudotis paprasčiau, kadangi dauguma šalių

perėjo prie unifikuotos muitų tarifų sistemos. Pagrindu tapo bendra prekių

kodavimo ir aprašymo sistema, paruošta atsižvelgiant į sukauptą ilgametę

pasaulinę patirtį. Pagal šią sistemą kiekvienai prekei suteikiamas 9

skaitmenų kodas.

Muitų problemos:

1) Tarifą uždedanti šalis ir prekę eksportuojanti firma į muitinį

vertinimą žiūri skirtingai. Muitininkas siekia, kad būtų nustatyta kuo

didesnė prekes vertė, nes taip surenkama daugiau muito mokesčių. Prekės

savininkas siekia, kad prekė būtų įvertinta kuo mažiau. PPO rėmuose buvo

padėta daug pastangų siekiant išspręsti ginčą dėl muitinio vertinimo. Jau

Kenedžio raunde (pasibaigęs 1979) buvo priimtas pirmasis Muitinio Vertinimo

Kodeksas.

2) Kita problema yra importuojamos prekės priskyrimas muito

kategorijai, nes skirtingose kategorijose gali būti taikomas skirtingo

dydžio muitas. Lietuvoje taikoma kombinuotoji muitų tarifų nomenklatūra,

kuri turi tūkstančius kategorijų.

3) Dar viena muitų problema – tai kyšininkavimas, korupcija ir

kontrabanda. Siekdamos užkirsti kelią šiems neigiamiems reiškiniams kai

kurios šalys (Indonezija, Filipinai ir kitos) savo muitinėse naudoja

privačios Šveicarijos firmos Societe Generale de Surveilance (SGS)

paslaugas. Pavyzdžiui, Indonezijoje jau pirmaisiais firmos veiklos metais

pajamos iš muitų išaugo 58 procentais, nors importas ir sumažėjo 9

procentais.

Ekonominis muitų vaidmuo (grafinis vaizdavimas)

Importo tarifo poveikis konkrečios šalies ekonomikai unikalus ir dar

labai priklauso nuo to, ar šalis ekonominiu požiūriu maža, ar didelė. Jei

šalyje pakitusi paklausa tam tikrai importuojamai prekei turi įtakos tos

prekės kainai pasaulinėje rinkoje.

Muitų taikymo pasekmės mažai šaliai

Remiantis šia schema mes panagrinėsime muito įvedimo pasekmes

įvedančios šalies gamybai, vartojimui ir kainoms. Turime Y prekės pasiūlos

ir paklausos kreives, kurios susikerta taške E. Esant autarkijai rinkoje Y

prekės pusiausvyra yra taške E, kuriame pagaminamas Q0 kiekis ir prekės

parduodamos už kainą PA. Esant nesuvaržytai prekybai, pasaulinė Y prekės

kaina bus P1, kuri yra žemesnė už autarkinę. Toks kainų skirtumas rodo, jog

mūsų maža šalis neturi jokio santykinio pranašumo gaminant prekę Y.

Reiškia, prekę Y šalis turėtų importuoti.

Kadangi šalis yra maža, ji gali pirkti pasaulinėje rinkoje neribotą, Y

prekės kiekį už kainą P1. Tarkime, pasaulio pasiūlos kreivė yra tobulai

elastinga. Esant nesuvaržytai prekybai šalies ekonomika nusistovės taške F,

kuriame bus vartojamas Ql kiekis prekės Y, iš kurio Q2 bus pagaminamas

šalyje ir Ql minus Q2 importuojama už kainą P1.

Esant nesuvaržytai prekybai vartotojai gali vartoti daugiau prekės Y

ir už žemesnę kainą, nei esant autarkijai. Tačiau vietiniai gamintojai gali

pagaminti ir parduoti mažiau savo prekių. Natūralu, jog jie yra

nepatenkinti ir reikalauja, kad vyriausybė įvestų muitus. Nesuvaržyta

prekyba neeliminuoja Y šakos pilnai, bet sumažina jos gamybos apimtis ir

kainas. Namų gamybos kaštai yra tokie, jog Y prekės kiekis iki Q2 pigiau

galima pagaminti šalyje (tai rodo pasiūlos kreivė, kuri iki susikirtimo su

kreive “E0” yra pastarosios apačioje), tačiau visą kitą prekės Y kiekį

didesnį už Q2 užsienyje pagaminti pigiau.

Tarkime, jog šalis spaudžiama vietinių gamintojų įveda “t” dydžio

tarifą. Horizontali linija El bus nauja šalies pusiausvyros (pasaulio

pasiūlos) kreivė. Dabar vietiniai vartotojai, norėdami įsigyti Y prekės

vienetą turi mokėti kainą Pl+t – “l” užsienio gamintojui plius “t” savo

šalies biudžetui. Taškas G parodo naują pusiausvyrą. Vartotojų paklausa

dabar yra Q3 vienetų prekės Y už kainą “Pl plius t”, iš jų vietiniai

gamintojai pateikia Q4 vienetų ir Q3 minus Q4 kiekis yra importuojamas.

Tarifo pasekoje:

– pakilo vidaus rinkos kaina ir sumažėjo prekės Y vartojimas Q1 minus

Q3 dydžiu.

– tačiau pakilo vietinė šios prekės gamyba nuo Q2 iki Q4.

– sumažėjo šios prekės importas nuo Q1 – Q2 iki Q3 – Q4.

Vietiniai gamintojai dabar gali pagaminti daugiau prekių Y ir parduoti

jas už aukštesnę kainą, tačiau vartotojai dabar mažiau vartoja ir perka

prekes Y už aukštesnę kainą.

Tarifo pasekmės šalies gerovei: Vartotojų nuostoliai

Tarkim, jog Y prekė – tai dviračiai. Paklausa jiems priklauso nuo

kainos lygio. Mažiausia paklausa, kai kaina siekia 1000 USD. Esant

pasaulinei kainai P1 lygyje Bl dviračių vartojimą (vartotojo naudą) parodo

trikampis P1DB1. Įvedus muito tarifą 10 procentų dviračių kaina pakyla nuo

300 iki 330 ir vartojimo (vartotojo naudos) mastas šalyje krenta iki

trikampio P2DB2. Trapecija PlP2B2Bl parodo tuos nuostolius, kuriuos patiria

vartotojai įvedus muitą, kai dalis vartotojų tampa nepajėgūs pirkti

pabrangusių dviračių. Reikia pabrėžti, jog įvedus muitus pakyla ne tik

importuojamų, bet ir vietinės gamybos dviračių kainos.

Tarifo pasekmės šalies gerovei: Gamintojų perviršis

Dviračių kainai išaugus nuo Pl (300 USD) iki P2 (330 USD) išaugs ir

dviračių gamyba bei pasiūla, nes pakilus kainai pakyla ir minimali kaina,

kuriai esant apsimoka gaminti. Trapecija PlP2C2Cl išreiškia gamintojų

perteklių ir parodo, kiek daugiau dviračių gamintojai gali gaminti.

Importo muitų įvedimas sukelia dviejų rūšių efektą:

– Perpaskirstymo efektas (įplaukų efektas ir perskirstymo efektas).

– Nuostolio efektas (apsaugos efektas ir vartojimo efektas).

– Įplaukų efektas ( pasireiškia įplaukų į biudžetą padidėjimu dėl

importuojamų prekių apmokestinimo. Tačiau iš kitos pusės, dėl muitų

padidėja prekės kaina, ir vartotojas daugiau sumoka už prekę, kurios

kainos dalis (kaip PVM) nukeliauja į biudžetą.

– Perskirstymo efektas pasireiškia kai perpaskirstymas įplaukų iš

vartotojų gamintojams, konkuruojantiems su importuojamomis prekėmis. Jei

muito nebūtų, laisvos prekybos sąlygomis vartotojai už prekę sumokėtų

mažiau.

Tačiau susumavus abu efektus, bendra perpaskirstymo efekto suma duoda

teigiamą efektą valstybei, kadangi dalis padidėjusių vartotojų išlaidų

pereina gamintojams, kurie, esant muitams, pagamina daugiau ir pigiau nei

uždaros prekybos sąlygomis.

– Apsaugos efektas parodo ekonominius šalies nuostolius,

atsirandančius dėl to, kad reikia remti vietinių gamintojų

konkurentabilumą. Tad augant jų apimtims, didėja tų prekių gamybai

sunaudojamų išteklių kiekis. Tai yra nuostolinga palyginus su kainomis, už

kuris galėjo nusipirkti importuojamų prekių. Taigi, apsaugos efektas

pasireiškia tuo, kad rinka užpildoma mažiau efektyviomis gamybos atžvilgiu

prekėmis nei užsienietiškomis.

– Vartojimo efektas pasireiškia vartojimo vidaus rinkoje sumažėjimu,

lyginant su apimtimis, kai nebuvo muitų ir prekės kaina buvo žemesnė.

Paveiksle apačioje grafiškai pavaizduotos visos tarifo įvedimo

pasekmės.

Esant autarkijai trikampis PALE parodo šalies vartojimo lygį

(vartotojų gaunamą naudą). Esant nevaržomai prekybai vartojimo lygis

(vartotojų perteklius ar vartotojų nauda) išauga iki PlLF. Kai įvedamas

tarifas, vartojimo lygis (vaitotojų perteklius ar vartotojų nauda) sumažėja

iki Pl+tLG. Taigi, muito tarifo įvedimas vartojimo lygį sumažino dydžiu

PlPl+tGF.

Tačiau tarifas duoda pajamas biudžetui, kurios atsispindi lauke HGKJ.

Tai yra vartotojų perteklius, kuris vyriausybės atimamas tarifo forma.

Kadangi šios pajamos po to gali būti panaudotos vyriausybės išlaidoms

švietimui ir sveikatos apsaugai, jos negali būti laikomos grynu gerovės

nuostoliu.

Laukas PlPl+tHI parodo pajamų perskirstymo efektą. Vartotojų perteklio

nuostoliai pereina vietiniams gamintojams kaip jų gamybos padidėjimas. Tai

irgi nėra grynas gerovės nuostolis, bet tik gerovės perdavimas iš vartotojų

gamintojams. Perdavimas vyksta per aukštesnes kainas, kurias vartotojai

moka už prekes. Tačiau gamintojų perteklius yra mažesnis nei vartotojų

nuostoliai, nes dalį vartotojų nuostolių suryja padidėję gamybos kaštai.

Laukas IHJ parodo tarifo pasekmes gamybai. Gamyba padidėja nuo Q2 iki

Q4, tačiau visos šios prekės gaminamos su kaštais, aukštesniais nei importo

kaštai. Tai laukas, parodantis grynuosius gerovės nuostolius šaliai, kurie

atsiranda dėl neefektyvios gamybos.

Laukas GKF parodo dar vienus gerovės nuostolius šalyje. Tai vartojimo

nuostoliai, kurie atsiranda, dėl to, kad vartotojai daugiau negali įsigyti

prekių kiekio Q1 – Q3, nes kaina yra didesnė už P1.

Šalies tarifų lygis

Šalys skirtingoms prekėms taiko skirtingo lygio tarifus, tačiau

ekonomistai ir politikai dažnai nori žinoti, koks yra bendras vienos ar

kitos šalies tarifinės apsaugos lygis. Tai nėra lengva padaryti, nes

tūkstančius tarifų reikia apjungti į vieną vidutinį tarifą. Yra taikomi šie

būdai jam apskaičiuoti.

Pirmas būdas – tai apskaičiuoti paprastą be jokių svorių aritmetinį

vidurkį. Tarkim, jeigu šalis importuoja 2 prekes po 50 USD ir vienai taiko

10 procentų, o kitai 20 tarifą, tai vidutinis tarifas bus 15% (10+20/2).

Nesvertinio vidurkio būdas tinka tada, kai šalis importuoja apytikriai

panašius įvairių prekių kiekius.

Tačiau šis būdas yra netikslus tada, kai šalis importuoja skirtingus

įvairų prekių kiekius. Tada yra taikomas antras būdas – svertinis vidurkis,

kai atsižvelgiama ir į importuojamų prekių kiekį. Pavyzdžiui, jei pirmos

prekės importuojama 80% nuo visų prekių ir jai taikomas 10% tarifas, o

antros – importuojama 20% nuo visų prekių ir jai taikomas 20% tarifas, tai

tarifo vidurkis bus 12%: (80/100 x 10 + 20/100 x 20) = 12.

Trečias būdas – nuo kiekio ir vertės (mišrūs tarifai), pvz.: 20 %

tarifas plius atitinkama suma nuo 1 tonos importuojamo produkto.

Vertinant bendrą šalies protekcionizmo lygį abiejų tarifų nustatymo

būdų trūkumas tas, kad jie neatsižvelgia į tas prekybos apimtis, kurios

būtų, jeigu nebūtų muitų, tai yra neatsižvelgia į tai, kad gal būt

netaikant jokių apribojimų abiejų prekių importas sudarytų ne 100 USD, o

gal būt 100 mln. USD. Imkim pirmąjį pavyzdį, kai šalis importuoja 2 prekes,

A ir B, po 50 USD kiekvieną. Dabar tarkime, jog B prekei muitas buvo

padidintas nuo 15 iki 100 procentų ir šios prekės importas visai sustojo.

Bendras importas dabar bus ne 100 USD, bet 50 USD. Tarifo svertinis

vidurkis bus lygus irgi 10 procentų, nes antros prekės importas lygus 0.

Gaunam paradoksą: padidinus vienos prekės tarifą iki 100 procentų

bendras šalies tarifo vidurkis sumažėjo nuo 15 iki 10 procentų, tačiau juk

šalis netapo atviresnė.

Vidutinis tarifas pasaulyje pokario metais sumažėjo nuo 40 iki 4

procentų, tačiau nemažam prekių kiekiui vis dar taikomi labai aukšti muitų

tarifai, pavyzdžiui, siuvimo gaminiams.

Faktinis (tikrasis) apsaugos laipsnis (arba muitų apsaugos veiksmingumo

koeficientas)

Savaime suprantama, kad kuo aukštesnis muitas, tuo didesnė šakos

apsauga, tačiau realus tarifo poveikis nebūtinai sutampa su nominaliu muito

tarifo lygiu. Pavyzdžiui, 10 procentų tarifas, kuris uždedamas ant kainos.

Muitas netiesiogiai įtakoja šakos darbininkų pajamų lygį tarifas taip pat

apsaugo šakas, teikiančias žaliavas ir komponentus saugomai šakai. Reikia

atsižvelgti ir į tai, jog muitas, padidindamas prekės kainą, daugiau

padidina jos pridėtinę vertę nei kaštus, taigi realus šakos išlošimas gali

būti didesnis nei pats muito dydis. Be to, šakos apsaugos lygiui turi

poveikį ir apsaugos lygis su saugoma šaka susijusiose šakose.

Siekiant apskaičiuoti realų įvedamo muito poveikį saugomai šakai

skaičiuojamas:

faktinis (tikrasis) apsaugos laipsnis, kuris atsižvelgia į visos

muitų sistemos poveikį šakai. Jis skaičiuojamas kaip šakos pridėtinės

vertės prieaugis, o ne kaip priedas prie kainos, kai skaičiuojamas

nominalinis apsaugos lygis.

Tarkim, jog buvo uždėtas 10% muitas dviračiams (dviračio pardavimo

kaina 300 Lt, gamybos kaina 220 Lt) ir 5% muitas dviračių gamybos dalims.

10% muitas dviračiams 10% padidins kainą (30 litų) ir tokiu pačiu dydžiu

pridėtinę vertę (PV), tenkančią vienam dviračiui. 5% muitas dalims padidins

dviračio gamybos kaštus 11 litų ir todėl sumažins PV tokiu pat didžiu. Abu

muitai padidins šakos PV 19 litų (30-11), jei kiti veiksniai nekinta.

Nominalinis apsaugos lygis (NAL) = Mokestis / kaina = 30/300 = 10%.

Faktinis apsaugos laipsnis (FAL), kai nėra muito komponentams = (PV’ –

PV) / PV = (110 – 80) / 80 =37,5%.

Faktinis apsaugos laipsnis, kai yra muitas komponentams = (PV’ – PV) /

PV = (110 – 11 – 80) / 80 =23,75%.

Taigi, matome, jog tikrasis apsaugos lygis yra didesnis už įvedamo

muito dydį net ir tuo atveju, kai yra įvedamas muitas gamybos detalėms.

Taip yra todėl, kad jis matuoja muito poveikį pridėtinės vertės, o ne

kainos padidėjimui.

NAL parodo, kiek vietiniai gamintojai gali padidinti kainą ir vis vien

konkuruoti su importuotojais.

FAL parodo kiek galima padidinti kaštus ir vis vien įmonei bus

naudinga gaminti ir parduoti savo gaminius.

Siekiant išvengti neigiamo faktinio apsaugos laipsnio muitų dydis yra

“eskaluojamas” (diferencijuojamas) priklausomai nuo apdirbimo laipsnio.

Didžiausias muitas taikomas gataviems gaminiams ir mažiausias žaliavoms.

Kai išteklių muito norma lygi baigtinių prekių muito normai, NAL yra

lygus FAL, ir NAL patikimai parodo apsaugos lygį.

Tačiau, jeigu išteklių muitas mažesnis už baigtinių prekių muitą, tada

NAL yra mažesnis už FAL.

Argumentai už muitų tarifų naudojimą

Muitus stengiamasi pateisinti šiais argumentais:

– šalies gynybos būtinumas;

– vidaus konkurencingumo ir gyventojų užimtumo užtikrinimas;

– naujai atsirandančių šakų vystymosi galimybių užtikrinimas;

– vyriausybės pajamų ir socialinių klausimų sprendimas;

– apsaugojimas nuo pigesnės užsienio darbo jėgos;

– siekimas apriboti prabangos daiktų įsigijimą ir t.t.

Muitai dažnai yra naudojami kaip viena iš priemonių įvairiems

iškraipymams ir problemoms ekonomikoje spręsti. Muitai dažnai taikomi tada,

kai nerandama ar neieškoma kitų priemonių ūkio problemoms spręsti. Tai taip

vadinamas antro geriausio (second best) argumentas. Pavyzdžiui, statistika

rodo, jog mažėja užimtumas tam tikroje šakoje. Atkurti darbo vietas galima

įvairiais būdais: suteikiant paramą šakai, perkvalifikuojant jos

darbuotojus, tačiau panašų efektą galima pasiekti ir įvedant importo muitus

tos šakos gaminiams.

Antro geriausio argumento taikymo sritys:

1. Siekis skatinti vidaus gamybą. Muitai taikomi šakos,

konkuruojančios su importu, gaminiams. Jų taikymas gali būti paremtas

tokiais lozungais kaip “nacionalinė gynyba” ar “nacionalinė garbė”. Kaip

ekonominė priežastis gali būti siekis sukurti naujas darbo vietas. Muitas

kartais padeda sumažinti nedarbą, tačiau vartotojai dėl to irgi patiria

nuostolių. Kadangi muitų tarifas padidina importuojamų prekių kainą, tai

padidėja paklausa šalies vietinei produkcijai. Tokiu atveju samdoma daugiau

darbuotojų, norint padidinti prekių pasiūlą vidaus rinkoje ir nedarbas

sumažėja. Tai “kaimyno skurdinimo politika”, nes paklausa šalies

produkcijai padidėja kitų šalių produkcijos sąskaita. Tokiose šalyse, jei

kitos sąlygos nekinta, didėja nedarbas.

Kontrargumentas: atlikti skaičiavimai rodo, jog tą patį galima

pasiekti ne tik įvedant muitus, bet ir naudojant subsidijas, tačiau

pastaruoju atveju nežlugdomas importas. Be to, subsidija tiesiogiai skatina

gamybą, kai muitas – netiesiogiai.

2. Siekia apsaugoti bręstančią šaką. Tai populiariausias argumentas.

Juo remiantis yra pateisinamas laikinas muitas, kuris riboja importą ir

leidžia vietinei pramonei išmokti geriau ir pigiau gaminti. Muitas tuo būdu

apsaugo šaką nuo užsienio konkurencijos tuo laikotarpiu, kai šakos kaštai

yra didžiausi. Šio argumento logika tokia: manoma, jog ilgainiui šaka

sustiprės ir pati sugebės konkuruoti vidaus ir pasaulinėje rinkoje, tai yra

prisidės prie pasaulinės prekybos plėtojimo. Šis argumentas buvo pradėtas

naudoti jau 18 a. Šio šimtmečio 6-7 dešimtmetyje savo pramonę labai gynė

Japonija, vėliau Korėja.

Nors šis argumentas logiškai teisingas, tačiau:

– Jis negali būti taikomas industriškai išsivysčiusioms šalims (JAV,

ES).

– Silpnai išsisvysčiusiose šalyse sunku nustatyti, kuri iš naujų

atsiradusių šakų gali pasiekti aukštą išsivystymo lygį, ir todėl ją

remti.

– Apsaugos muitai gali likti pasiekus tam tikrą šakos išsivystymo

lygį.

– Ekonomistai mano, kad suteikti naujoms atsirandančioms

šakomsreikalingą pagalbą galima daug geresnėmis priemonėmis negu

muitai, pvz.: teikiant subsidijas, kurios aiškiau parodo, kuriai

šakai ir kokio dydžio teikiama pagalba.

3. Gimstančios vyriausybės arba biudžeto pajamų argumentas

Naujoje šalyje su žemu pragyvenimo lygiu didžiausiu “nukrypimu” gali

būti nepakankamas socialinių paslaugų finansavimas. Tokiu atveju muitai

gali padidinti šalies biudžeto pajamas. Taip elgiasi besivystančios

valstybės.

Kaip matome, muitai nėra efektyvūs nei gamintojų, nei vartotojų

požiūriu. Tačiau jie renkami dėl šių priežasčių:

1) Uždėtas konkrečioms prekėms muitas padeda atitinkamoms

pramonės šakoms. Per palyginti trumpą laiką firmos ir jų

darbuotojai organizuoja efektyvų politinį spaudimą vyriausybei

dėl muitų nustatymo. Ypač tai lengvai pasiekiama, jeigu

organizuojamos specialios grupės, pasisakančios už muitus,

kurios balsuodamos gali paveikti rinkimų rezultatus;

2) Muitai imami dažnai dėl 2 priežasčių:

a) uždėjus muitus, akivaizdžiai parodoma, kad vyriausybė

tiesiogiai apriboja užsienio gamintojų veiklą;

b) muitas yra patogesnis politine prasme, kadangi susidaro

regimybė, kad muitai gausina valstybės pajamas. Vadinasi,

muitai priverčia vyriausybę mažinti politinę įtampą.

Tačiau muitai turi ir neigiamų pasekmių:

1) Muitai stabdo ekonomikos augimą – muitų įvedimas pasaulinei

ekonomikai yra neefektyvus, kadangi mažina TP apimtis;

2) Vienpusis muitų įvedimas dažnai tampa prekybinių nesutarimų

(“karų”) priežastimi – mažina TP apimtis. Dažnai vienpusis muito

įvedimas, siekiant apsaugoti X šalies vidaus gamintojus, sąlygoja

atsakomąją prekybos partnerių reakciją: jie įveda muitus minėtos

šalies eksportuojamoms prekėms. Tokiu atveju problemos sprendžiamos

atskirų valstybių derybose ir nustatomi dvišaliai (daugiašaliai)

muitų tarifai.

3) Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius – kadangi padidėja

prekės kaina, tai vartotojai daugiau pinigų sumoka už prekę,

daugiau mokesčių į biudžetą gauna ir valstybė. Tai gali turėti

neigiamą poveikį ekonomiškai silpnose šalyse.

4) Importo muitas netiesiogiai mažina eksporto apimtis, neigiamai

veikia mokėjimo balansą.

5) Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą – ginant vietinių gamintojų

interesus, kenčia vieitiniai eksportuotojai ir kitos su muitais

saugojamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Jų veikla tampa

nepelninga, dalis jų bankrutuoja, o dalis tų ūkio šakų darbuotojų

netenka darbo.

NETARIFINĖS UŽSIENIO PREKYBOS KLIŪTYS

Šalys yra sugalvojusios šimtus būdų, kaip apsisaugoti nuo importo.

Vieni barjerai atsiranda sąmoningai, kiti yra tik įvairių teisinių aktų

pasekmė. Kadangi šiais ekonomikos liberalizavimo laikais taikyti tarifines

kliūtis plačiai negalima, daugelis šalių prisigalvoja įvairiausių

netarifinių kliūčių. Jų yra apie 50. Plačiai taikomos yra tokios:

sanitariniai reikalavimai, standartai, valstybės užsienio prekybos

monopolija, “pirk prekę lietuvišką”, administracinės kliūtys, valiutų

kontrolė. Tačiau pagrindinės kliūtys yra vis tik šios:

✓ importo kvotos

✓ importo diskriminavimas

✓ eksporto subsidijos

✓ standartai

✓ viešieji pirkimai

✓ vietinio turinio reikalavimai

✓ sąmoningas valiutos nuvertinimas

KVOTOS

Tai labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma.

Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamoms ar

importuojamoms prekėms apriboti nustatytam kiekiui ar sumai, numatytam

laikotarpiui.

Esminiai kvotų skirtumai:

– paskirtis užsienio prekyboje;

– veikimo sritis ir laikas;

– importuojančios šalies leidimo į rinką apiforminimo procedūra.

Kvotos gali būti eksporto ir importo.

Eksporto kvota – tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama

produkcijos eksporto apimtis. Jas vyriausybė naudoja siekdama šių tikslų:

– Aprūpinti savo šalies vartotojus pakankamomis prekių mažomis

kainomis atsargomis, nes baiminamasi, kad gali baigtis gamtiniai

ištekliai.

– Padidinti eksporto kainas ribojant jo pristatymą į užsienio rinkas.

Eksporto kvotos priimamos susitarimų forma. Jos naudojamos retai, tik

esant:

1) dideliam tam tikros produkcijos deficitui šalies viduje;

2) siekiant politinių tikslų (norint diskriminuoti).

Eksporto kvotos įvedamos suderinus su tarptautiniais susitarimais,

nustatančiais kiekvienos šalies eksporto dalį konkrečiam produktui arba

šalies vyriausybės norą sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekių

išvežimą.

Importo kvota – tai vyriausybės nustatyta didžiausia leidžiama

produkcijos importo apimtis. Įvežimo kvotavimas importuojančioje šalyje

sudaro eksportuotojams sunkumų. Tačiau jie nėra nenugalimi, jei gerai

ištiriama naudojama kvotos rūšis ir jos paskirstymo tvarka šalyje. Visada

reguliavimo sistemoje įmanoma rasti reikalingą “nišą”. Importo kvotomis

kiekvienos šalies vyriausybė naudojasi, siekdama konkrečių tikslų:

– apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio konkurencijos;

– palaikyti kainų stabilumą vidaus rinkoje;

– ekonomiškiau naudoti užsienio valiutą;

– ekvivalentinių, prekybinių nuolaidų iš kitų šalių;

– išvengti per didelės šalies priklausomybės tų produktų atžvilgiu,

kurių šalies ūkis negamina;

– kontroliuoti prekių judėjimą;

– mažinti nedarbą;

– pagerinti mokėjimų balansą.

Importo kvotomis ne vien tik vietiniai gamintojai apsaugomi nuo

užsienio konkurentų. Pvz.: Japonija jas taiko net ir negaminamų šioje

šalyje produktų įvežimui. Ji kvotas naudoja kaip derybų instrumentą,

siekdama palankesnių savo šalies prekių eksporto į kitas šalis sąlygų.

Šalims, sutinkančioms importuoti daugiau japoniškų prekių, nustatomos

didesnės prekių įvežimo kvotos į Japoniją.

Importo kvotų rūšys:

1) individualios kvotos – jomis paprastai paskirstomas bendras prekės

įvežimo kiekis į šalį tarp atskirų šalių eksportuotojų, reminatis teikimo

apimtimi per praėjusį laikotarpį (paprastai per metus). Jos paskirsto tam

tikros prekės įvežimą į šalį:

– tarp visų pagrindinių šalių eksportuotojų;

– tam tikrai šalių grupei;

– mainais į šalių atitinkamus importo įsipareigojimus.

2) globalinės kvotos – tai bendras kiekybinis kokių nors prekių

importo limitas, neskirstant jo pagal šalis. Jos suteikia galimybę šalies

importuotojams pasirinkti eksportuotojus savo nuožiūra, o eksportuotojams

padidinti tiekimus. Jos nustatomos konkretaus produkto importui iš visų

arba iš grupės šalių.

3) tarifinės kvotos – jos numato tam tikrų prekių kiekio įvežimą

lengvatinėmis sąlygomis, o didesniam kiekiui taikomi aukštesni muitai.

4) sezoninės kvotos – jos naudojamos įvežant žemės ūkio prekes nuimant

jų derlių šalyje ir pateikiant vidaus rinkai.

Įvedimo priežastys:

1. tokia politika garantuoja, kad importo išlaidos, didėjant užsienio

konkurencijai, nebedidės. Kai importo apimtis griežtai fiksuota, išaugęs

importuojamų prekių konkurentiškumas sumažins jų kainas, o tai greitins

importo mokesčių mažėjimą. Taigi importo kvotos palengvina mokėjimų balanso

reguliavimo procesą;

2. kvotos yra palankesnės ir ta prasme, kad sudaro galimybę valstybei

lanksčiau vykdyti ekonominę politiką, kadangi muitų tarifų didinimas

reglamentuojamas tarptautiniais prekybiniais susitarimais.

Pasekmės

Deja, kvotos yra naudingos vyriausybei ir su importu konkuruojančioms

šakoms, bet jokiu būdu ne visai šaliai. Analizė rodo, jog toks importo

apribojimo būdas ne tik nėra šalies gerovei palankesnis, bet ir kai kuriais

atvejais yra žalingesnis. Įmonės ir vyriausybės institucijos sugaišta daug

laiko, kol gauna licencijas. Čia naudą gauna įmonės, biurokratinis aparatas

bei valdininkai, išduodantys licencijas.

Dvi svarbios kvotų pasekmės:

1. Importo kvota sudaro prielaidas monopolijai atsirasti. Importo

kvotos žala didesnė negu tarifo, jeigu ji tampa vidaus rinkos

monopolizavimo priežastimi. Taikant tarifą dominuojanti šakos įmonė

nevirsta monopolija, nes ji konkuruoja su importu. Tuo tarpu esant kvotoms,

mūsų dominuojanti įmonė nebijo užsienio konkurencijos, nes kad ir kiek

importas butų pigus, jo apimtys negali būti didesnės už kvotas. Esant

neelastingai paklausai ir vidaus rinkos dydžiui, viršijančiam kvotos

limitus, mūsų įmonė mažindama gamybos apimtis ir didindama kainas gali

gauti monopolinį viršpelnį.

2. Žala tautos gerovei ypač didelė, kai valdžia importo licencijas

paskirsto neefektyviai. Kai licencijos skirstomos nemokamai, jas gaunančios

įmonės gauna papildomą pelną.

Yra keli būdai paskirstyti licencijas efektyviau:

– Pirmojo esmė. Kas kelis mėnesius vyriausybė skelbia, kad vyks

licencijų pardavimo aukcionas. Į šį pranešimą turi atsiliepti pakankamas

pretendentų kiekis. Jame turi nusistovėti tokia licencijų kaina, kuri yra

apytikriai lygi skirtumui tarp importuotojo kainos ir aukščiausios tos

prekės kainos vidaus rinkoje. Tokiu atveju kvotos poveikis yra toks pat,

kaip ir ekvivalentiško tarifo, tik turi kitą pavadinimą. Kvotos rentą,

tokiu atveju gautų vyriausybė, ir galėtų panaudoti socialinėms programoms

finansuoti.

– Antrojo esmė. Čia vyriausybė paskirsto licencijas be išankstinių

konkursų, paraiškų ar derybų. Dažniau licencijos atitenka importuotojams

proporcingai jų importui, buvusiam iki importo kvotų įvedimo. Tokiu atveju

laimi tik importuojančios įmonės, ypač jeigu auga vidaus kainos. Licencijos

gali būti išduodamos ir atsižvelgiant į įmonių gamybinius pajėgumus, tačiau

jeigu jie apkrauti, įmonė licenciją gali perparduoti.

Trečias būdas – tai gali būti principas “anksčiau paprašei, anksčiau

gavai”. Tai pats neefektyviausias būdas.

Muitų tarifai ir importo kvotos turi kai kurių panašių efektų:

– padidina kainas importuojančioje šalyje;

– sumažina kainas eksportuojančioje šalyje;

– sumažina prekybos apimtis;

– ir muitai, ir kvotos sudaro grynuosius kaštus importuojančiai

šaliai.

Tačiau išryškėja šie skirtumai:

– importo kvota, priešingai negu muitų tarifai, nesurenka pajamų

importuojančios šalies vyriausybei;

– importo apimtis labiau reaguoja į ekonominių sąlygų pakitimus esant

muitų tarifams negu importo kvotoms.

IMPORTO LICENCIJAVIMAS

Licencija – specialus dokumentas, kurį valstybiniai organai išduoda

užsienio ekonominių ryčių dalyviams. Ji suteikia teisę išvežti arba įvežti

prekes į užsienį.

Licencijavimą šalių vyriausybės naudoja:

1) užsienio prekybai reguliuoti, kai nėra muitų arba jie efektyviai

nebegina vidaus rinkos;

2) prekybos mokėjimų balansų išlyginimo procesui palengvinti, ypač kai

būtina sustabdyti užsienio prekybos deficito augimą;

3) siekiant racionaliai panaudoti užsienio valiutą, kai perkama šaliai

reikalinga produkcija;

4) atitinkamoms gamybos prporcijoms tarp užsienio ir vietinės žaliavos

išsaugoti, kai padidėjus importui šalies vidaus prekių gamintojai

nepatirtų nuostolių.

Licencijavimą naudoja tiek išsivysčiusios, tiek besivystančios šalys.

Yra 2 licencijų rūšys:

1) Vienkartinė – tai vienkartinis leidimas vienam prekybiniam

sandoriui licencijoje nurodytai prekei. Čia nurodomas ne tik jo gavėjas,

bet ir prekės kiekis bei vertė, veikimo laikas. Visa tai leidžia griežtai

kontroliuoti eksporto ir importo operacijas. Vienkartinių licencijų sistemą

naudoja besivystančios šalys. Licencijos dažnai išduodamos tik su sąlyga,

kad pirkėjas ar tiekėjas prisiims atitinkamus komercinius įsipareigojimus:

– užsienio tiekėjas privalo įsigyti prekių importuotojo šalyje;

– mašinas ir įrengimus importuojanti įmonė dalį savo pagamintos

produkcijos privalo išvežti į užsienį;

– vidaus rinkoje turi būti įsigyjama prekė, analogiška importuojamai.

2) Bendroji (generalinė) – ji numato, kad bet koks importuotojas ar

eksportuotojas per ilgą laiką (iki 1 m) gali laisvai prekiauti specialiuose

sąrašuose nurodytomis prekėmis be jokių kiekybinių ar vertinių apribojimų

su visomis ar tik nurodytomis licencijoje šalimis. Šią licenciją plačiai

taiko išvystytos šalys, kur didžioji importuojamų prekių dalis yra

licencijuojama.

Importo kvotų poveikis priklauso ir nuo to, kokiu būdu vyriausybė

paskirsto teises į importą. Jeigu jos įsigyjamos nemokamai, laimi jų

turėtojas.

Pagrindiniai importo licencijų paskirstymo būdai:

1) Aukcionas konkurenciniu pagrindu – pigiausias ir teisingiausias –

importo licencijas valstybė gali parduoti atvirame arba uždarame

aukcione.

2) Naudojant aiškaus pranašumo sistemą – vyriausybė išduoda jas tam

tikroms firmoms be išankstinės konkurencinės kovos ar derybų. Jos

išduodamos autoritetą turinčioms firmoms pagal importo apimtį, kuri

buvo iki kvotų įvedimo.

3) Paskirstant licencijas pagal “išlaidų metodą” – brangiausias būdas

– valstybė priverčia pretendentus konkuruoti ne kainų atžvilgiu

(pvz.: “anksčiau atėjai – anksčiau gavai”, jos išduodamos toms

firmoms, kurios turi gausių gamybinių pajėgumų).

Lietuva licencijas taiko – narkotinių ir psichotropinių medžiagų

importui ir eksportui;

– biologinių augalų apsaugos priemonių įvežimui;

– naftos produktų importui ir eksportui bei kt.produktams.

Estija licencijuoja: – tabako ir alkoholio produktų, nuodingų ir

pavojingų medžiagų;

– ginklų importą.

Importuojant į Latviją – reikalingos licencijos šiems produktams:

cukrui, grūdams, metalams, pirotechnikai, alkoholiui, sprogstamosioms

medžiagoms, ginklams.

Licencijas naudoja ir industriškai išsivysčiusios šalys. Pvz.:

D.Britanija naudoja licencijas šaunamųjų ginklų, sprogmenų, kai kurių

vaistų, tekstilės pramonės, žemės ūkio produkcijos importui; JAV –

tekstilės gaminių; Prancūzija – grūdų, pieno, sviesto, galvijų importui.

EKSPORTO SUBSIDIJOS

Iki šiol nagrinėjome tik apribojimus. Bet šalys vykdo ir tokią

prekybos politiką, kuria siekiama padidinti eksportą, ir naudoja įvairias

priemones eksportui remti. Praktikoje eksportas dažniau subsidijuojamas,

negu apmuitinamas.

Eksporto subsidija – tai mokestis eksportuotojams, kurį moka

vyriausybė.

Eksporto subsidijų rūšys:

1) Netiesioginės – kai vyriausybė suteikia paramą eksportuotojams,

organizuodama užsienyje parodas, muges; reklamuodama prekes; pateikdama

info apie verslo rinkos konjuktūrą; padėdama užmegsti verslo kontaktus;

2) Tiesioginės – kai vyriausybė eksportuotojams skiria pinigines

išmokas, kurios būna 2 rūšių:

– specifinės – kai nustatoma fiksuota pinigų suma už eksportuojamos

prekės vienetą;

– vertybinės – kai nustatomas fiksuotas procentas nuo eksportuojamos

prekės vertės.

Subsidijos palengvina eksportą į užsienio šalis, todėl importuojančios

šalys ne visada jomis patenkintos. Šalys, subsidijuodamos eksportą, nenori

suprasti, kad taip darydamos jos subsidijuoja ir importą. Viena, didesnės

eksporto pajamos veda prie didesnio importo, antra, didesnis eksportas

pakelia valiutos kursą ir atpigina importuojamas prekes vidaus rinkoje. PPO

nuostatai skelbia, kad eksporto subsidijavimas yra nesąžininga konkurenciją

ir leidžia imtis atsakomųjų priemonių (kompensacinių muitų -countervailing

duties). Eksporto subsidijų formos: eksporto kreditai, draudimas,

garantijos, taip pat skatinimas, nemokama informacija, PVM grąžinimas.

Dažniausiai subsidijos taikomos žemės ūkio produktams. Vartotojai dėl

eksporto subsidijų patiria dvigubus nuostolius:

1. Iš jų sumokėtų mokesčių mokamos subsidijos;

2. Išauga eksporto, o tuo pačiu metu ir vidaus rinkos kaina

eksportuojamiems produktams.

EKSPORTO KREDITAI

Tai finansinis netarifinis TP politikos metodas, numatantis

vyriausybės finansinį skatinimą, norint vystyti nacionalinių firmų

eksportą.

Eksporto kreditai yra šie:

1) trumpalaikiai – iki 1 m., naudojami vartojimo prekių ir žaliavų

eksportui kredituoti;

2) vidutiniai – nuo 1 iki 5 m., naudojami mašinų ir įrengimų eksportui

kredituoti;

3) ilgalaikiai – ilgesni nei 5 m., naudojami investicinių prekių ir

projektų eksportui kredituoti.

SAVANORIŠKI EKSPORTO APRIBOJIMAI

Tai susitarimai tarp eksportuojančios ir importuojančios šalies, kai

eksportuotojas sutinka apriboti eksporto apimtį. Tai yra ir importo

apribojimo būdas.

Naudojant šią priemonę:

– mažinama eksporto apimtis;

– mažinami kasmetiniai eksporto augimo tempai;

– padidinamos eksportuojamų prekių kainos.

Šią priemonę šalys naudoja tekstilės, automobilių, plieno ir kitų

produktų eksportui apriboti, nes tokiu būdu tikisi išvengti griežtų TP

apribojimų (kvotų, administracinių priemonių ir pan.).

Naudojant šią priemonę, vartotojai patiria nuostolius, o gamintojai –

naudą. Prekes importuojanti valstybė iš to negauna pajamų į biudžetą.

7. VALIUTŲ RINKA. VALIUTŲ KURSAS IR JO NUSTATYMAS

Valiutų rinka (VR) yra tarptautinės finansų rinkos sudėtinė dalis.

Valiutų rinkoje vyksta valiutos pirkimo-pardavimo transakcijos

(susitarimai). Šiuolaikinė valiutų rinka – tai, pirmiausiai, rinka už

biržos ribų (OTC – Over the Caunter Market) – decentralizuota ekonominiu,

techniniu ir geografiniu atžvilgiais. Tai rinka, kuri yra kuriama pagrinde

bankų, ne bankinių-finansinių institucijų ir brokerinių firmų, kurios

keičiasi tarpusavyje informacija ir sudaro transakcijas telekomunikacinių

ryšių pagalba (telefonu, telefaksu, spec. kompiuterių sistemomis, pvz. RMDS

– Reuter Monitor Dealiny System).

Kalbant apie valiutų rinką sunku tvirtinti, kad ši rinka fiziškai yra

patalpinta tam tikroje vietoje, tai greičiau tinklas, išsklaidytas po visą

pasaulį. Bankų ir kitų institucijų transakcijų sudarymas vyksta visame

pasaulyje, įvairiose laiko juostose.

Tarptautinė VR nėra nacionalinių rinkų suma, tai didžiulė viena rinka,

kuri dirba ištisą parą. Valiutų biržos savo pirminę reikšmę prarado.

Šiuolaikinės TVR ypatumai:

– tarptautinėje rinkoje transakcijos, mažesnės kaip 1mln. USD,

nesudaromos.

– Kitų, daug mažesnių, apie 20-25 proc. visos apyvartos valiutinės

rinkos segmentų yra taip vadinama transakcijų su klientais rinka, kurioje

sudaromos transakcijos tarp tarpbankinės rinkos subjekto iš vienos pusės

ir, pramoninių, komercinių, paslaugų firmų, tarptautinių korporacijų iš

kitos. Gali būti sudaromos transakcijos tiktai tarp tų firmų nedalyvaujant

tarpbankinės rinkos subjektui.

– Visai menkareikšmės yra apie 1 proc. visos apyvartos sudarančios

valiutinės transakcijos, sudaromos dalyvaujant fiziniams asmenims

(bankuose, valiutinėse sąskaitose, kontorose ir kt).

Tarptautinė VR pagal savo apyvartą yra didžiausia pasaulyje, kasdien

pasiekiama didesnė nei 800mln. USD apyvarta. Pagrindinis valiutų

transakcijų centras yra Londonas jau dešimtį metų. Dominuojanti

tarptautinių transakcijų valiuta pasaulyje yra JAV doleris, toliau Europoje

– Euras, japonų iena, britų svaras sterlingų, Šveicarijos frankas. Didžioji

dauguma sudaromų transakcijų tarptautinėje VR yra taip vadinamos tradicinės

transakcijos, funkcionuojančios šioje rinkoje daugelį metų. Prie jų

priskiriame:

greitas (nedelsiamas) transakcijas (SPDT);

terminuotas;

apkeičiamas.

8-9 dešimtmetyje atsirado naujų transakcijos rūšių. Tai – Būsimos

transakcijos (futures), taipogi – Opcijos (opcionai – options), Hibridinės

transakcijos (terminuotos ir opcionai).

Valiutų rinkos funkcijos:

– Atsiskaitymo arba kliringo;

– Apsidraudimo, arba hedžingo;

– Spekuliavimo, arba arbitražo.

Atsiskaitymo valiutų rinkos pagrindinė funkcija išplaukia iš pinigų

kaip mainų priemonės funkcijos. Prekyba prekėmis ir paslaugomis tarp

skirtingų šalių sąlygoja užsienio valiutos pasiūlą ir paklausą. Prekių ir

paslaugų eksportas savo šalyje sukuria užsienio valiutos pasiūlą, tuo tarpu

prekių ir paslaugų importas – užsienio valiutos paklausą. Užsienio valiuta

taip pat naudojama kaip kaupimo priemonė, kai nepasitikima savo šalies

valiuta.

Apsidraudimo funkciją valiutų rinka atlieka tada, kai įmonė ar žmogus

nori apsisaugoti nuo valiutos kurso nuvertėjimo ir su tuo susijusių

nuostolių. Siekiama išvengti tiek “ilgosios pozicijos”, kai grynieji

aktyvai laikomi užsienio valiuta, tiek “trumpos”, kai skolos užsienio

valiuta yra didesnės nei turima valiutos.

Spekuliavimas — tai sandoriai užsienio valiuta siekiant gauti pelną iš

valiutų kurso pasikeitimo ateityje. Tai sandoriai, priešingi apsidraudimo

sandoriams.

Valiutų rinkos:

1) Pagrindinė valiutų rinka yra esamoji rinka, kurioje valiuta perkama

ir parduodama pagal tos dienos ar valandos kursą. Apmokėjimas vyksta tą

pačią dieną ar kelių dienų laikotarpyje.

2) Išankstinė rinka yra, kurioje kontraktai pasirašomi iš anksto, o

nupirkta valiuta pateikiama po kelių mėnesių. Apmokėjimas vyksta taip pat

vėliau. Gali būti 30, 60, 90 ar net 180 dienų valiutos pateikimas su

skirtingomis kainomis.

3) Yra dar ir būsimosios rinkos, kurios turi konkrečią geografinę

vietą. Šiose rinkose prekiaujama tik keliomis pagrindinėmis pasaulio

valiutomis.

JAV, D Britanijos , Šveicarijos , Vokietijos ir Japonijos

nacionaliniai pinigai yra laisvai perkami ir parduodami tarptautinėje

valiutų rinkoje pagal numatytą valiutų kursą. Nacionalinių valiutų kursai

iki 2002 m. buvo numatomi remiantis JAV doleriu, kuris atliko pagrindinį

pasaulinių pinigų vaidmenį. Nuo 2002 m. – Euras.

Pasaulinėje valiutų rinkoje per ilgą istorinį laikotarpį susiklostė

tam tikra finansinių centrų hierarchija.

Stambiausi valiutų prekybos centrai yra Londonas, Niujorkas ir

Tokijas. Juose sukoncentruota didžiausia dalis operacijų su valiuta,

Vertybiniais popieriais ir auksu.

Regioninio mąsto valiutų rinkomis Europoje yra Frankfurtas prie

Maino, Ciurichas , Paryžius, Briuselis, Singapūras ir Honkongas.

Šalia pasaulinių ir regioninių valiutos prekybos centrų veikia ir

nacionalinės valiutų rinkos. Finansų centrai yra sujungti elektroniniais

ryšių kanalais, per kuriuos perduodama tiksli ir išsami informacija apie

valiutų kursų pokyčius įvairiuose pasaulio kontinentuose. Reikia pažymėti,

kad valiutinių operacijų apimtis tarptautinėje pinigų rinkoje sparčiai

didėja. 1986 metais valiutinių sandorių suma pinigų rinkoje siekė 330

mlrd.dolerių.1989 metais –650 mlrd. JAV dolerių, 1995 jau 1200 mlrd JAV

dolerių. Taigi, dieninė valiutų prekybos apyvarta per dešimtmetį išaugo

beveik keturis kartus.

Valiutų kurso nustatymas palengvina tarptautinius mokėjimus ir

atsiskaitymus už pateiktas ar įsigytas prekes, leidžia apskaičiuoti realius

įvairių šalių prekių kainų santykius.

Valiutų kurso kitimas gali skatinti arba stabdyti šalies prekių

eksportą ir importą. Tarkime, kad vienas JAV doleris lygus keturiems

litams. Tada japoniškas televizorius kurio kaina pasaulinėje rinkoje yra

150 JAV dolerių, Lietuvoje kainuos 600 litų. Tuo pat laiku lietuviškų baldų

komplektas, kurio kaina vidaus rinkoje yra 1200 Lt, užsienyje kainuos 300

JAV dolerių. Jeigu doleris brangs, o litas nuvertės , tai keisis ir šių

valiutų kursas. Sakykime, 1 JAV doleris dabar lygus ne 4, o 6 Lt. Tokie

kurso pokyčiai, jeigu jie vyktų , neigiamai atsilieptų japoniškų

televizorių importuotojams, nes televizorių kaina padidėtų iki 900 Lt.

Nuvertėjus litui laimėtų Lietuvos baldų importuotojai, kadangi lito

devalvavimas dolerio atžvilgiu atpigintų minėtą baldų komplektą nuo 300 ik

200 JAV dolerių. Vadinasi, dolerio brangimas padidins į Lietuvą

importuojamų prekių kainas ir atpigins Lietuvos gamintojų prekes užsienio

rinkose. Tas pats ir su EURU.

Nacionalinės valiutos kursui lemiamos įtakos turi šalies centrinio

banko vykdoma monetarinė politika. Pvz: 1994 metais 03 mėn. buvo įsteigta

Valiutos taryba, kuri, įgyvendindama Lito patikimumo įstatymą nustatė

nekintamą fiksuotą JAV dolerio ir lito kursą t. y. 1 doleris- 4 litai.

Laisvai svyruojančiam valiutos kursui įtakos turi nacionalinių pinigų

pasiūla ir paklausa.

Pvz. jeigu sezono metu Japonijos gyventojai vyksta atostogauti į

Havajų kurortus, jų antplūdis į šią salą padidins dolerių paklausą ir jenų

pasiūlą.

Valiutos keitimo kursas – tai vienos šalies valiutos vienetų kiekis,

reikalingas kitos šalies valiutos vienetui įsigyti. Taigi valiutos kursas

parodo vienos šalies valiutos kainą, išreikštą kitos šalies valiuta,

pavyzdžiui, 1 EUR lygus 3,4528 Lt. Keitimo kursas susieja įvairių šalių

valiutas ir įgalina kainas ir sąnaudas palyginti tartautiniu mastu.

Valiutos kurso nustatymas yra vad. – kotiravimu. Valiutos kursas

nustatomas 2 būdais:

1) tiesioginė kotiruotė – kai kursas nustatomas kaip vidaus valiutos

kiekis už užsienio valiutos vienetą. Pvz.: 3,4528 Lt mokami už 1 Eurą.

Tiesioginė kotiruotė parodo užsienio valiutos vieneto kainą, išreikštą mūsų

šalies valiuta. Kartais tiesioginė kotiruotė gali būti pateikiama už 100,

1000, ar 10 000 užsienio valiutos vienetų.

Tiesioginės kotiruotės pavyzdžiai:

Lietuvos banko nustayti lito ir užsienio valiutų santykiai, litais

|Užsienio valiuta |2002.10.0|2003.10.0|2004.10.0|2005.10.0|

| |1 |1 |1 |1 |

|1 LVL (Latvijos latas) |5,8166 |5,3347 |5,1876 |4,9601 |

|10 EEK (Estijos kronų) |2,2067 |2,2064 |2,2067 |2,2067 |

|100 JPY (Japonijos jena) |2,8831 |2,6773 |2,5270 |2,5348 |

|1000 BYR (Baltarusijos |1,8783 |1,4048 |1,2890 |1,3289 |

|rublis) | | | | |

|1 000 000 (TRL) Turkijos |2,1149 |2,1476 |1,8622 |2,1269( |

|lyrų | | | | |

( Naujoji Turkijos lyra 1 TRL.

Pasaulio bankas yra sudaręs valiutų identifikavimo kodų sistemą,

vadinamą BIC – joje kiekvieną valiutą žymi 3 raidės, pvz.: USD (JAV

doleris), EUR (euras), CHF (Šveicarijos frankas), JPY (Japonijos jena),,

PLZ (Lenkijos zlotas), HUF (Vengrijos forintas), VND (Vietnamo dongas) ir

kt. Lito kodas – LTL.

2) netiesioginė kotiruotė – kai kursas nustatomas kaip užsienio

valiutos kiekis, reikalingas vidaus valiutos vienetui nupirkti (pvz.: 0,29

EUR/1 LTL).

Tarp tiesioginės ir netiesioginės valiutos kurso kotiruotės egzistuoja

atvirkštinis ryšys:

WTK = 1 / WNK

kur: WTK – tiesioginė valiutos kurso kotiruotė;

WNK – netiesioginė valiutos kurso kotiruotė.

Paprastai biržoje, bankuose ir spaudoje skelbiamos tiesioginės

kotiruotės, išskyrus D.Britaniją (Londono valiutų birža), kur naudojama

netiesioginė kotiruotė. Įvedus eurą, šios valiutos kursas irgi paprastai

nurodomas, naudojant netiesioginę kotiruotę, t.y. kirk užsienio valiutos

mokama už 1 eurą. (Beje, bazinės valiutos t.y. JAV dolerio, oficialų kursą

lito atžvilgiu Lietuvos Bankas iki 1998 m rudens irgi skelbė, naudodamas

netiesioginę kotiruotę, t.y. 0,25 JAV dolerio už 1 litą.).

Valiutos pirkimo ir pardavimo kursai

Valiutos kursas susidaro, kai valiutomis keičiasi bankai. Skirtingai

nuo daugelio kitų prekių ir nuo vertybinių popierių rinkų valiutų rinka

neturi specialios vietos. Valiutos mainus atlieka centrinių ir komercinių

bankų specialūs skyriai.

Bankai, pirkdami ir parduodami valiutą, nustato du jos kursus. Kursas

pagal kurį valiuta superkama, vadinamas pirkimo kursu. Kursas, kuriuo

valiuta parduodama – yra pardavimo kursas.

Bankai visada užsienio valiutą perka pigiau, o parduoda brangiau.

Skirtumas tarp valiutos pardavimo ir pirkimo kainų yra banko papildomų

pajamų šaltinis, t.y.pelnas arba marža. Kuo šis pinigų keitimo kursų

skirtumas didesnis, tuo bankas daugiau uždirba, atlikdamas, valiutų pirkimo

ir pardavimo operacijas.

Dažnai bankai didina valiutų pirkimo ir pardavimo kursų skirtumus, tuo

pažeisdami savo klientų interesus. Todėl šalies centrinis bankas gali

įvesti valiutų konvertuojamumo maržą, kuri nustato maksimalius valiutų

pirkimo ir pardavimo skirtumus. Marža išreiškiama % ir negali būti viršyta

perkant ar parduodant.

Valiutų skirtumas sudaro sąlygas fiz. ir juridiniams asmenims

pasipelnyti.

1) Jeigu naudojama tiesioginė kotiruotė, tai užsienio valiutos pirkimo

kursas yra žemesnis nei pardavimo kursas.

Pavz.: Lietuvoje skelbiamas lito kursas euro atžvilgiu:

Euro pirkimo kursas 3,4420 – 3,4635

Euro pardavimo kursas

Skirtumas (0,0215 LTL) sudaro maržą. Keisdami litus į eurą ar

atvirkščiai, Lietuvos komerciniai bankai ima ne didesnį nei LB nustatytą

atlyginimą už keitimo operacijas – ne daugiau kaip 1 proc nuo nustatyto

oficialaus keitimo kurso (3,4183 – 3,4873 LTL/EUR). (Iki 2001 m. pabaigos

buvo nustatyta 2 proc.). Kitas valiutas bankai perka ir parduoda pačių

bankų nustatytomis kainomis.

2) Jeigu naudojama netiesioginė kotiruotė, tai užsienio valiutos

pirkimo kursas yra aukštesnis nei pardavimo kursas. Pvz.: Londono valiutų

biržoje svaro sterlingų kursas dolerio atžvilgiu:

Dolerio pirkimo kursas 1,5680 – 1,5850

Dolerio pardavimo kursas

Jei anglas savo banke nori nupirkti 20 000 USD, tai bankas parduos

dolerius žemu kursu (1,5680). Klientas bankui sumokės 12 755,10 GBP (20

000/1,5680). Jei klientas nori parduoti bankui 20 000 USD, tai bankas pirks

aukštu kursu (1,5850). Bankas sumokės klientui 12 618,30GBP (20

000/1,5850). Taigi banko gautas pelnas iš valiutos pirkimo ir pardavimo

operacijų sudarys 136,8 GBP (12 755,10 – 12 618,3).

Informacinėse priemonėse paprastai pateikiamas tik vienas keitimo

kursas, taigi neišskiriami valiutos pirkimo ir pardavimo kursai. Šiuo

atveju kalbama apie oficialų vidutinį kursą. Anksčiau minėti LB skelbiami

lito ir užsienio valiutų santykiai yra pateikiami kaip oficialusis

vidutinis kursas.

Euro oficialusis kursas nustatomas Frankfurto prie Maino valiutų

biržoje. Kiekvieną darbo dieną, pasibaigus biržų darbui, Europos centrinis

bankas praneša naują oficialų kursą. Žinant tokiu būdu nustatytą vid.kursą,

pirkimo ir pardavimo kursai nustatomi, taikant nuolaidas ir priedus.

Tačiau užbiržinėje prekyboje (prekyba telefonu, per kompiuterinius

tinklus) prekiaujama laisvai, kursai svyruoja priklausomai nuo rinkos.

Devizų ir banknotų kursai

Reikia skirti devizų kursą ir banknotų kursą. Devizų kursas – galioja

negryniems pinigams (pervedimams į eonamąją sąskaitą arba iš einamosios

sąskaitos, vekseliams, čekiams, kelioniniams čekiams), o banknotų kursas –

siejamas tik su grynaisiais pinigais.

Banknotų pardavimo kursas yra aukštesnis nei devizų (naudojant

tiesioginę kotiruotę), o tai reiškia, kad klientas, kuris nori turėti

užsienio valiutą grynaisiais moka aukštesnę kainą negu kad įsigydamas

kelionių čekį. Skirtumą tarp devizų ir banknotų kurso galima paaiškinti

tuo, kad bankui operuojant grynais pinigais susidaro transportavimo,

sandėliavimo, draudimo kaštai, kurių nėra, kai cirkuliuoja negryni pinigai.

Galima išskirti dar vieną kursą – čekių pirkimo kursą – pateikiant

čekį užsienio valiuta, bankai atsiskaito vadinamuoju čekių pirkimo kursu,

kuris yra žemesnis nei devizų pirkimo kursas. Taip yra todėl, kad vidaus

valiutos sumą čekio įteikėjui bankas anksčiau įrašys į (kredito) sąskaitą,

nei čekį priimantis bankas atsiims šią sumą iš mokėtojo. Monetos dažnai

visiškai nesuperkamos, o jei ir superkamos, tai labai nepalankiu kursu.

Spekuliacija ir arbitražas

Gaunamo pelno iš valiutinių operacijų pobūdžio atžvilgiu išskiriama

spekuliacija ir arbitražas.

1) Valiutos kurso arbitražas – tai valiutos pirkimas ar pardavimas,

siekiant gauti pelną iš kursų skirtumo tuo pačiu metu esančio įvairiose

valiutų biržose. Pvz.: galima parduoti JAV dolerius už eurus, eurus

iškeisti į Japonijos jenas, o jenas vėl iškeisti į dolerius ir gauti jų

daugiau nei turėjote pradžioje. Pelnas iš arbitražo bus gaunamas ir tuo

atveju, jei Tokijuje dolerį galima nupirkti už 1,5210 CHF (Šveicarijos

frankas), o Londone parduoti už 1,5220 CHF. (analogiškai egzistuoja ir

palūkanų arbitražas – išnaudojami esami palūkanų skirtumai įvairiose pinigų

rinkose).

Pastaruoju metu valiutos kurso arbitražas darosi vis retesnis, nes

šiuolaikinė informacinė sistema tokius skirtumus tuoj padeda pastebėti

daugybei prekiautojų valiuta. Taigi kursų skirtumai tuoj pat išlyginami,

keičiantis valiutos paklausai ir pasiūlai.

2) Spekuliacija valiutos kursu – tai siekimas pelno, kai spėjama apie

galimą kurso pasikeitimą. Pvz.: jei tikimasi, kad dolerio kursas kils, tai

spekuliantas pirks dolerius, tikėdamasis, kai jų kursas pakils, gauti pelną

juos pardavęs.

Nurodomi šie pagrindiniai spekuliacijos ir arbitražo skirtumai:

1) arbitražas grindžiamas valiutų kursų skirtumu atskiruose

regionuose, o spekuliacija remiasi valiutų kursų skirtumu

dabartinio ir būsimo laikotarpio rinkose;

2) arbitražo atveju ekonominė rizika nėra didelė, nes žinomi valiutų

kursai atskiruose regionuose; tuo tarpu spekuliacijai būdinga

didelė ekonominė rizika, nes nežinomas būsimo laikotarpio valiutos

kursas;

3) arbitražas suvienodina valiutos kursus atskirose teritorinėse

rinkose, o spekuliacija gali sumažinti arba padidinti valiutų kursų

skirtumus atskirais laikotarpiais.

Visa, kas pasakyta apie valiutos keitimo kursą, galioja dabarties

(nedelsiajam) kursui. Kursas, kuris skelbiamas tuoj įvyksiantiems

sandoriams, t.y. einamiesiems sandoriams užsienio valiuta, vadinamas

esamuoju (dabartiniu). Esamasis valiutos kursas naudojamas tarpbankinėse

operacijose, kai jos įvykdomos ne vėliau kaip per 2 darbo dienas.

Kitas svarbus dabartinės valiutų rinkos kursas – kryžminis – tai

valiutos kursas, apskaičiuotas remiantis kitais dviem valiutų kursais. Tai

keitimo kursas tarp dviejų užsienio valiutų, pvz.: keitimo santykis tarp

Japonijos jenos ir JAV dolerio Frankfurto prie Maino valiutų rinkoje.

Vadinasi, kryžminis kursas rodo kursą, kuriuo A šalies valiuta įvertinama B

šalies valiutos atžvilgiu C šalies valiutų rinkoje.

Galima išskirti dar vieną kursą – išankstinį – tai kursas, skelbiamas

ateityje įvyksiantiems sandoriams užsienio valiuta. Jis galioja sandoriams,

kurie bus atliekami vėliau, tačiau šiandien sutarto kurso pagrindu. Šį

kursą nustato bankas ar kita finansinė institucija, kuri siūlo šios rūšies

sandorius. Sudarant tokius sandorius, įprasta laikotarpį matuoti mėnesiais,

t.y. 30, 60, 90, 180 arba 360 dienų, tačiau gali būti sutarti ir kiti

terminai.

Aptarsime išankstinį valiutinį sandorį išsamiau. Išankstinis

valiutinis sandoris – tai:

– privalomas sandoris tarp banko ir jo kliento;

– pirkti ar parduoti tam tikrą kiekį nurodytos valiutos;

– pagal kursą, kuris užfiksuojamas sandorio sudarymo metu;

– sandoris bus vykdomas (t.y. valiuta pateikiama ir už ją sumokama)

ateityje, ir tas laikas nurodomas sandoryje. Tai gali būti konkreti

data arba laikotarpis tarp dviejų konkrečių datų.

Šiame pateiktame apibrėžime yra svarbūs šie momentai:

– tai nenutraukiamas ir privalomas sandoris; jį sudarius, banko

klientas nebegali šio sandorio atsisakyti. Jis privalo pirkti ar

parduoti užsienio valiutą, numatytą sandorio sutartyje;

– šis sandoris nurodo konkrečią užsienio valiutos sumą; klientas

negali tos sumos pakeisti, t.y. pirkti ar parduoti didesnį ar

mažesnį valiutos kiekį, nei nurodyta sandoryje;

– sandoris turi būti įvykdytas konkrečiu terminu (t.y. tam tikrą

dieną, arba, esant pasirinkimui – laikotarpiui tarp dviejų

konkrečių datų) ateityje. Klientas negali nukelti ar priartinti

įvykdymo datos.

Taigi, valiutų rinkoje nuolat vyksta valiutų pirkimo ir pardavimo

sandoriai (transakcijos). Visa tai yra vadinama valiutinėmis operacijomis:

1) Arbitražas – transakcijos, sudaromos turint tikslą išnaudoti

valiutų kursų skirtumus įvairiose geografinėse vietose. Tie skirtumai

paprastai yra minimalūs. Arbitražas yra dviejų rūšių:

– paprastasis – tik du partneriai sudaro pardavimo – pirkimo

transakcijas;

– konversinis – vyksta darbas su valiutomis įvairiose pasaulio

vietose.

Šios transakcijų rūšys vad. – einamosiomis. Sutartys sudaromos pagal

valiutų kursą, kuris egzistuoja tuo momentu, ir valiuta turi būti

pristatoma ne vėliau kaip antrą darbo dieną, pavėlavęs moka baudą.

Tarptautinėje pinigų rinkoje plačiai paplitusi valiutų operacija –

palūkanų arbitražas.

Pvz: Vokietijoje metinė palūkanų norma- 9 %, o Prancūzijoje 11 %;

investuotojai gali be jokių kliūčių investuoti pinigus ten kur jiems

didesnė nauda. Bankai, siūlydami aukštesnes palūkanas, pritraukia didelį

įvairios valiutos kiekį, Bet pinigų judėjimas iš vienos šalies į kitą

išlygina palūkanų normą pasaulio valiutų rinkose.

Pvz: Londone 1 svar.st. yra 2 DM, o Frankfurte prie Maino – 2,02 DM.

Jeigu finansų makleris Londone parduos 2 mln. DM už 1 mln. svarų sterlingų

ir už juos valiutų biržoje pirks 2,02 DM , jis, tik dėka šios operacijos

gaus 0,02 mln. DM dydžio pelną. Tokios valiutinės operacijos – vadinamos

valiutų arbitražu. Valiutų arbitražas skatina nac. pinigų ” persiliejimą”

iš vienos valiutų biržos į kitą keisdamas pinigų pasiūlą ir paklausą.

2) Išankstinės transakcijos – sandoriai sudaromi pagal kursą, kuris

yra fiksuojamas tuo momentu. Valiuta pervedama po 1-3 mėn. o kai kuriais

atvejais šis terminas ilginamas iki 1 metų.

3) Opcionai (arba pasirinkimo transakcijos) – charakteringi tuo, kad

juos sudarant nefiksuojama valiutos pristatymo data. Užsienio valiutos

opcionas suteikia teisę, bet ne įsipareigojimą, pirkti arba parduoti

valiutą ateityje pagal iš anksto nustatytą kursą – kainą.

a) Opcionas suteikiantis teisę pirkti – tai opcionas , kuriuo

turėtojui nustatytu laiku leidžiama pirkti valiutą tvirtu kursu.

b) Opcionas, suteikiantis teisę parduoti valiutą – tai opcionas,

kuris leidžia jo turėtojui parduoti valiutą opciono pardavėjui.

Tarptautinėje valiutų rinkoje prekyba opcionais yra labai populiari.

Valiutų opcionus perka ir fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie tikisi

pasipelnyti dėka valiutų kursų svyravimų.

Jeigu pirkimo opcionas leis įsigyti valiutą mažesnėmis kainomis, palyginus

su oficialiu valiutu kursu, laimės opciono pirkėjas ir pralaimės jo

pardavėjas.

Pardavimo opcionas bus naudingas jo turėtojui, jeigu valiutos kaina,

numatyta opcione bus didesnė, negu duotu momentu esantis oficialus valiutų

pardavimo kursas.

Valiutos opcionai dažniausiai naudojami šioms pagrindinėms pasaulio

valiutoms – pirkti – parduoti

1. Šveicarijos frankams

2. Vokietijos markėms

3. Prancūzijos frankams

4. Jungtinės Karalystės svarams sterlingų

5. Japonijos jenoms

Valiutos opcionas kaip ir visi kiti finansiniai įsipareigojimai gali

būti spekuliacijos objektu. Valiuotos opcionus galima panaudoti ir kaip

apsaugos priemonę prieš nepageidaujamus valiutos kursų pasikeitimus.

Svarbu pabrėžti, kad rinkose perkama ir parduodama valiuta, tuo tarpu

valiutos opcionuose įsigyjama tik teisė pirkti ar parduoti tam tikrą

valiutos kiekį pagal fiksuotą kursą tam tikrą subrendimo dieną.

4) Mainų transakcijos (svopai)- Tarpbankinėje prekyboje dažnai yra

taikomi. – Tai valiutos pardavimas arba pirkimas fiksuoto kurso sąlygomis.

Tuo pat metu yra sudaromos sutartys su kitais partneriais, o atsiskaitymų

terminai paprastai nesutampa. Mainų sandoriai yra sudaromi norint padengti

valiutinę riziką, taip pat gauti galimos naudos ateityje.

5) Ateities transakcijos ( Fjučeriai) – tai sutartis pirkti arba

parduoti valiutą nustatytu laiku iš anksto sutartomis kainomis. Finansiniai

fjučeriai skiriasi nuo opcionų tuo, kad fjučeriniai sandoriai sudaromi tik

oficialioje valiutų biržoje.

Jie atsirado kaip sutartys pristatant žaliavas ir maisto produktus

pagal iš anksto suderintą kainą ir terminus. Pateikdami ateities sandorius

dėl pardavimo, brokeriai paprastai praneša sutarties sudarymo ir įvykdymo

datas ir palūkanų normas. Pirkėjo nauda – priklauso nuo sutartyje

naudojamos valiutos kurso pasikeitimų ir palūkanų.

6) Hedging (hedžingas) – sudaromos transakcijos, norint apsidrausti

nuo nuostolių, kurie gali iškilti nepalankiai susiklosčius valiutų kursams.

Jais gali būti bet kokie anksčiau išvardinti sandoriai, jei naudojami

apsidraudimo tikslais.

7) Spekuliacija – sąmoningai rizikuojama norint pasipelnyti. Šį pelną

galima gauti arba iš valiutų kurso smukimo arba jos kilimo.

Šiuolaikinėmis sąlygomis nacionalinės valiutos konvertavimas plačiąja

prasme yra ryšių mechanizmas tarp nacionalinės ekonomikos ir pasaulinės

rinkos. O šių ryšių stiprumas ir efektyvumas priklauso nuo valiutos

apribojimų.

Taigi, Nacionalinės valiutos konvertavimas – jos legali panaudojimo

galimybė tarptautiniuose mokėjimuose, valiutinių apribojimų nebuvimas

daugumoje operacijų, susijęs su valstybine reguliavimo sistema, ir yra

ryšių mechanizmas tarp nacionalinės ekonomikos ir pasaulinės rinkos.

Atsiskaitymai. Konvertuojama valiuta yra tampriai susieta su

tarptautiniais atsiskaitymais, kurie įvyksta tarp ūkio subjektų, esančių

įvairiose šalyse, tarpusavio prekybos, paslaugų ir investicijų sferose.

Atsiskaitymai gali būti pravedami dvejopai:

Grynais pinigais

Neturint grynųjų pinigų

1) Mokėjimai grynaisiais pinigais įvyksta iš karto, kai prekės yra

perduotos pirkėjų. Tarptautinėje prekyboje atsiskaitymas grynaisiais vyksta

4 būdais:

– Čekiais

– Perlaidomis

– Akredityvais

– Inkaso

Terminas “nedelsiamas mokestis” TP-je turi tam tikrų sąlygotumų.

Nedelsiamas mokestis- kai jam atlikti sunaudota ne daugiau laiko negu

kontrahentų bankai sunaudoja laiko apdoroti mokėjimų dokumentus. Atliekant

paprasčiausias operacijas, pvz parduodant parodų eksponatus, mokėjimas gali

būti atliktas nedelsiant, perdavus prekę ir jos dokumentus pirkėjui, kuris

išrašo čekį pardavėjo vardu. Tačiau daugeliu atvejų mokėjimai grynais

pinigais užima daugiau laiko: nuo kelių dienų iki kelių mėn.

Atsiskaitant bankų perlaidomis reikia atlikti tokias operacijas:

Pardavėjas išrašo sąskaitą ir kartu su kontrakte numatytais

dokumentais išsiunčia ją pirkėjui

Priklausomai nuo nuotolio, dokumentų komplektas keliauja paštu nuo

kelių dienų iki kelių savaičių

Pirkėjas, gavęs dokumentus, patikrina, ar jie atitinka kontrakto

sąlygas, sumoka reikiamą sumą į savo banką ir duoda jam pavedimą pervesti

pinigus iš savo sąskaitos į pardavėjo sąskaitą

Pardavėjo bankas praneša savo partneriui apie pinigų gavimą

Tarpt-se kontraktuose paprastai nustatomas 30 dienų mokėjimo terminas.

Kontraktuose, kur sudėtingesni apskaičiavimai (įrangos pristatymas,

paslaugų atlikimas) terminas 60 arba 90 dienų. Banko palūkanų už šį periodą

pardavėjas neima. Į kontraktų sąlygas, atsiskaitant perlaidomis, įtraukiami

pirkėjų įsipareigijimai suteikti pardavėjams mokėjimų finansines

garantijas. Patikimiausios yra bankų garantijos, kurie įsipareigoja

sumokėti kontrakte numatytus mokesčius. Pirkėjai apmoka bankams šių

operacijų garantijų vertę.

Akredityvas numato pirkėjo įsipareigojimą atidaryti kontrakte numatytu

laiku tam tikrame banke akredityvą sutartai sumai pardavėjo naudai.

Inkaso atsiskaitymo forma vykdoma tarpininkaujant dviem bankams

korespondentams: inkasuojančio eksportuotojo banko ir importuotojo banko-

mokėtojo.

Atidėtas atsiskaitymas. Didelė dalis tarptautinių prekybinių

sandorių, susijusių su stambių prekių partijų pardavimu yra vykdomi kredito

sąlygomis. Pagal mokėjimų atidėjimų trukmę prekinis kreditas paprastai

skirstomas į:

trumpalaikį (iki 1 metų)

vid. trukmės (iki 5 metų)

ilgalaikį (virš 5 metų)

Už mokėjimo atidėjimą pirkėjas moka pardavėjui metinį procentą, kurių

dydis būna mažesnis už banko proc.

2) Atsiskaitymai, nedalyvaujant gryniesiems pinigams, įgauna prekinių

kompensacijų formą. Galima išskirti 2 pagr dvišalių prekinių kompensacijų

rūšis: pilna ir dalinė. Pilna kompensacija remiasi tuo, jog du ūkio

subjektai vykdo tarpusavio užpirkimus pagal tą pačią kvotą. Ši

kompensacijos rūšis gali įgauti dvi formas: barteris ir paralelinės

transakcijos

Barterio atveju sudaroma pirkimo-pardavimo transakcija savitarpio

atsiskaitymuose, nenaudojant pinigų. Naudojamos tuomet, kai vienas ar keli

kontrahentai neturi pinigų sumokėti už importą.

Sudarius paralelines transakcijas atskirai eina 2 kontrahentai: pardavimo

ir pirkimo. Atsiskaitymai šiuo atveju taip pat vyksta atskirai. Abiejų

kontraktų vertė yra vienoda, o jų sudarymas abiejų pusių sąlygotas ir

suderintas.

Valiutos kursą veikiantys veiksniai

Valiutos kursas valiutų rinkoje formuojasi sąveikaujant paklausai ir

pasiūlai. Keičiantis paklausia arba pasiūlai, keičiasi ir valiutų kursai

rinkoje. Pvz.: jei kovo 1 d. keitimo kursas buvo 0,85 USD/ 1 EUR, tai kovo

15 d. – 0,87 USD/ 1 EUR, tai doleris euro atžvilgiu atpigo, o euro kursas

dolerio atžvilgiu pakilo.

Išskiriami šie bendri valiutos paklausą ir pasiūlą, o kartu ir

valiutos kursą sąlygojantys veiksniai:

1) Užsienio prekyba – prekių importas sudaro paklausą užsienio

valiutai šalies viduje (jei importuotojas už gautas prekes moka užsienio

valiuta) arba užsienio eksportuotojas siūlys gautą mūsų šalies valiutą

užsienyje – sudarys jo pasiūlą (jei už gautas prekes bus atsiskaitoma mūsų

šalies valiuta). Prekių eksportas, jei mokėjimas gaunamas užsienio valiuta,

sudaro užsienio valiutos pasiūlą vidaus rinkoje; arba užsienio

importuotojas savo šalyje sudarys paklausą eksportuotojo šalies valiutai

(jei bus atsiskaitoma eksportuotojo šalies valiuta).

2) Šalies realių pajamų pasikeitimas – didėjant nacionalinėms

pajamoms, didės importo paklausa ir gali pablogėti šalies mokėjimų balansas

(ypač užsienio prekybos balansas).

3) Infliacijos tempai – jeigu infliacijos tempai A šalyje didesni už

infliacijos tempus B šalyje, tai A šalies valiuta pigs, palyginti su B

šalies valiuta.

4) Mokėjimų balansas (ypač užsienio prekybos balansas) – esant

teigiamam užsienio prekybos balansui, šalis daugiau užsienio valiutos

gauna, nei išleidžia. Ir atvirkščiai, jeigu užsienio prekybos balansas

deficitinis, tai vidaus valiuta parduodama, siekiant iškeisti ją į užsienio

valiutą (atsiskaitymams su užsienio firmomis).

5) Palūkanų skirtumai – investitoriai investuos kapitalą į tą šalį,

kur palūkanos didesnės, vadinasi, šiai valiutai paklausa didės, ir jos

dabartinis kursas kils.

6) Pasitikėjimo laipsnis ir spekuliacija – pasitikėjimo šalies

politiniu ir ekonominiu stabilumu laipsnis, kuris galbūt remiasi gandais ir

prognozėmis, veikia šalies valiutos kursą. Pvz.: nepasitikėjimas ateitimi

(galimas vyriausybės pakeitimas) skatins investitorius parduoti tos šalies

valiutą, ir jos kursas kris.

7) Atsiskaitymų už užsienio operacijas pagreitinimas ar uždelsimas –

veikia analogiškai kaip ir valiutinė spekuliacija, t.y. priklausomai nuo

to, kokio kurso pasikeitimo laukiama ateityje,importuotojų ir eksportuotojų

reakcija bus skirtinga. Pvz.:jei laukiama, kad kris, tai importuotojai

neims kredito, o mokės iš karto ir importuos daugiau prekių, kol valiutos

vertė dar nenukrito. Šalies eksportuotojai, kuriems mokama užsienio

valiuta, neskubės jos keisti į šalies valiutą, nes lauks, kol kursas nuris.

8) Centrinio banko intervencijos (įsikišimas) – CB gali pirkti ar

parduoti valiutą, siekdamas palaikyti tam tikrą kursą.

9) Techniniai veiksniai – tokie veiksniai, kaip ekonominės

informacijos prieinamumas (statistinių duomenų publikavimas), sezoninis

valiutos poreikis irgi veikia valiutos paklausą ir pasiūlą, o kartu – ir

valiutos kursą.

Dažnai valiutos kursą veikia keli veiksniai iš karto, todėl galutinis

rezultatas priklausys nuo tų veiksnių stiprumo ir jų veikimo krypčių (ar

papildo, ar veikia priešinga kryptimi).

Be to, egzistuoja glaudi tarpusavio priklausomybė: ne tik minėti

veiksniai veikia valiutos kursą, bet ir valiutos kursas gali daryti jiems

poveikį. Pvz.: ne tik valiutos kursas priklauso nuo užsienio prekybos, bet

esama ir atvirkštinio ryšio – keitimo kursas gali veikti eksporto ir

importo apimtis. Aukšta infliacija gali būti susijusi ne tik su pinigų

kiekiu šalyje: ji gali būti sąlygota prekybos ir keitimo kurso (importuota

infliacija).

8 TEMA. VALIUTŲ KURSŲ REŽIMAI

Tarptautinės valiutos sistemos

Tarptautinė valiutos sistema (TVS) remiasi juridiniais nuostatais bei

papročių normomis, kurie reguliuoja tarptautinių mokėjimų sąlygas ir būdus.

Jos taisyklės gali būti suderintos plačiu tarptautiniu mastu, atskiroms

valstybėms susitarus, ypatingai toms valstybėms, kurios turi žymią įtaką

pasaulinėje ūkinėje veikloje.

Gerai veikianti TVS yra kertinis tarptautinės ekonomikos akmuo. Ji

palengvina pasaulinės prekybos plėtrą, užsienio investicijas ir pasaulinę

tarpusavio priklausomybę. Šiuo metu pinigų stabilumas tapo itin

reikšmingas, nes pinigų ir finansų srautai yra pagrindinė ryšio tarp

nacionalinių ekonomikų grandis. Veiksminga ir stabili TVS turi išspręsti 3

technines problemas: likvidumą, prisitaikymą ir pasitikėjimą.

Kad būtų užtikrintas likvidumas, TVS turi būti aprūpinta

neinfliaciniais valiutos ištekliais prekybai finansuoti, sudaryti jai

sąlygas prisitaikyti prie rinkos ir skirti finansinius rezervus.

Sprendžiant prisitaikymo problemą TVS turi nurodyti metodus nac. mokėjimų

balansų sutrikimams išspręsti. Žinomi 3 metodai:

Valiutos kursų pokyčiai (eksporteriams gerai, jeigu šiek tiek

devalvuojasi valiuta, prekės atpinga ir būna konkurencingesnės užsienyje).

Vidaus ekonominės veiklos skatinimas ar jos slopinimas (mokėjimų

lengvatos, subsidijavimas).

Tiesioginės tarptautinių atsiskaitymų kontrolės įvedimas.

Sprendžiant pasitikėjimo problemą TVS turi užtikrinti kelią

destabilizuojantiems nac. rezervų struktūros pokyčiams. Pastaruosius gali

nulemti prarastas pasitikėjimas valiuta ar valiutų atsargomis.

Kad TVS veiktų efektyviai ir integruotų pasaulio ekonomiką, kiekviena

šių problemų turi būti išspręsta. Kiekvienas tarptautinis monetarinis

rėžimas grindžiamas tam tikra politine tvarka. Iškylant ir žlungant

hegenominėms galioms vyksta TVS atitinkami pokyčiai. XIXa. TVS rodė

D.Britanijos ekonominius ir politinius interesus. Kai amžiaus pabaigoje

santykinai sumažėjo Amerikos galia, TVS vėlgi neišvengė įtampos.

Yra žinomi 3 pilnai susiformavę TVS tipai. Tai:

1) Aukso v.s. 1870 – 1914m.;

2) Modifikuota aukso v.s. XXa. 3dešm. II pusėj;

3) Šiuolaikinė v.s.:

a) Dolerio – aukso v.s. 1944 – 1971m.;

b) Plaukiojantis daugelio valiutų kursas po 1971m.

1)Aukso valiutos sistema. Pagrindinis bruožas – banknotų emisijos

susiejimas su valstybės aukso rezervais. Auksas atliko visas pinigų

funkcijas: kaupimą, cirkuliaciją, mokėjimus, buvo vertės matas. Šalies

valiuta turėjo nustatytą aukso paritetą, o valiutų kursai buvo pastovūs.

Buvo galimybė keisti pinigus į auksą ir vežti į kitas valstybes. Prekių

apsikeitimai ir mokėjimų sąlygos valstybės viduje ir pasaulyje rėmėsi tais

pačiais pinigais. Ši valiutos sistema buvo taikoma 41-je geriausiai

išvystytų valstybių.

2) Modifikuota aukso valiutos sistema. Dauguma šalių po I pas. karo

atstatė valiutų keitimą į auksą. Taigi ir toliau tęsėsi aukso valiutos

sistema, t.y. valiutų vertė buvo nustatoma pagal jų santykį su auksu.

Valiutų kursai buvo stabilūs. Išsilaikė aukso pervedimai (transferai)

tarptautiniu mastu ir pinigų emisijos pririšimas prie turimų aukso rezervų.

Tai buvo pavadinta modifikuota aukso v.s., nes pasikeitė valiutų keitimo į

auksą pagrindai.

Buvo nustatyta min. suma, kurią buvo galima keisti į auksą arba tam

tikros valstybės valiutą, kuri galėjo būti pakeista į auksą. Tokiu būdu

valiutos konversija į brangųjį metalą neretai buvo vykdoma ir netiesiogiai.

Lietuvos valiuta buvo tvirta, turėjo aukso atsargas, kurias, iki

tarybinės valdžios atėjimo, suspėjo deponuoti į kitų valstybių bankus. Po

nepriklausomybės atkūrimo Prancūzija, Anglija, Šveicarija auksą grąžino.

1936-1937m. krizės įtakoje šalys pradėjo keisti savo valiutų keitimą į

auksą. Tarptautinių atsiskaitymų sferoje tarp JAV ir kitų šalių CB-ų buvo

keičiamas tik Amerikos doleris. O karo išvakarėse jau nebeteko kalbėti apie

TVS. Chaosas valiutiniuose santykiuose, nesuderinta tarp šalių valiutinė

politika, valiutiniai apribojimai – pagrindiniai to laikmečio bruožai.

3) Šiuolaikinė valiutos sistema

Dolerio – aukso valiutos sistema. Po II pas. karo pirmą kartą pasaulio

istorijoje TVS buvo sukurta tarptautinio susitarimo tvarka. Bretenvudo

konferencijoje (Vašingtone) 1944m. liepą buvo įkurtas Tarptautinis Valiutos

Fondas (TVF), kurio statute, pradėjusiame veikti 1945m. gruodžio 27 d.,

buvo numatyti pokarinės valiutinės tvarkos pagrindai.

Dolerio – aukso v.s. buvo pavadinta Bretton – Woods sistema. Auksui

buvo skiriama vėlgi fundamentali funkcija, palaikanti visą sistemą. TVF

statute buvo pasakyta, kad valstybių narių valiutų paritetai išreiškiami

auksu, kurio vertė buvo pastovi – 35 USD už 1 unciją (paprastoji uncija–

28g, Trojos- 31,1g), arba JAV doleriais, kurie buvo keičiami į auksą.

Amerikos iždas kitų šalių CB-ams keitė dolerius į auksą pagal kursą.

Valiutų rinkos kursai galėjo svyruoti l. siaurose ribose – 1% žemyn/

aukštyn nuo pariteto kurso. Valiutų paritetų pakitimai – devalvacija,

revalvacija įvykdavo retai. Bretenvudo sistema žlugo 8 dešm. pradžioje, kai

JAV 1971m. uždraudė keisti dolerius į auksą. Tuo pačiu doleris tapo

sulygintas su kitų industrinių šalių valiutomis. Dauguma valstybių nustatė

plaukiojantį savo valiutų kursą. Nuo to momento galima kalbėti apie naują

TVS, kurią sudaro ne tik doleris, bet ir kitų šalių valiutos.

Plaukiojantis valiutų kursas. Plaukiojančių valiutos kursų įvedimas

buvo vienas iš TVS krizės simptomų ir tuo pačiu vienu pagrindinių jos

reformų elementų. Pl.v. kursai turėjo užtikrinti makroekonominių tikslų

įvykdymą – atstatyti pusiausvyrą kai kurių šalių mokėjimų balansuose.

Pokarinės monetarinės tvarkos kūrėjai jos funkcionavimą grindė dominuojant

JAV ir jos doleriui pasaulinėje ekonomikoje.

XXa. bėgyje jėgų išsidėstymas pasikeitė, atsirado kiti ekonominiai

gigantai – VE, Japonija, kurie nulėmė TVS pasikeitimą. Pakitusios realios

sąlygos formaliai buvo legalizuotos TVF-e. 1978m. buvo įneštos pataisos į

jo statutą. Dėl to valstybės dabar turi teisę laisvai pasirinkti valiutos

kurso nustatymo taisykles. Savos valiutos kursą galima nustatyti pagal kitą

valiutą, remtis valiutų krepšeliu arba jo iš vis nenustatinėti.

Populiariausia valiuta, besiremianti valiutų krepšeliu, buvo Ekiu

(Ecu). Tai Europos valiutos vienetas, į kurio sudėtį įėjo ES šalių

valiutos. SDR – Speciali Skolinimosi Teisė, tapusi pagrindiniu atsiskaitymo

vienetu TVFe, bet be realaus padengimo. Valiutų vertė, besiremianti valiutų

krepšeliu, keičiasi kasdieną priklausomai nuo rinkos kursų pasikeitimų

(įeinančių į krepšelį) valiutų atžvilgiu. SDR sudėtis keičiasi reguliariai

kas 5 metai ir apskaičiuojamas remiantis stipriausiomis valiutomis.

Paprastai, tai – USD, DM, Jap. jena, Pranc. frankas ir Angl. svaras

sterlingų.

Įnešta pataisa į TVF statutą legalizavo, taipogi, aukso

demonitarizaciją. Auksas jau nevykdė pasaulinių pinigų funkcijos, todėl ir

nebegalėjo nustatinėti valiutų kurso. Dabartiniu metu praktikoje didžioji

dalis tarptautinės prekybos apyvartos remiasi atsiskaitymais valiuta,

kurios kursas yra plaukiojantis. Kaip tik tokį kursą turi valiutos tų

valstybių, kurios vaidina didžiausią vaidmenį prekyboje ir pasauliniame

ūkyje.

1979m. EEB šalys sukūrė Europos valiutų sistemą (EVS). Jos tikslas

buvo stabilizuoti valiutų kursus tų valstybių, kurios įeina į integracinę

grupuotę.

Vienu iš šios sistemos elementų buvo bendrų principų taikymas

nustatant valiutų kursus. Kursų mechanizmo esmė ES-je remiasi tuo, kad

kiekviena iš valiutų turi nustatytą centrinį kursą, išreikštą ekiu, o

atskirų valiutų rinkos kursai gali nukrypti nuo taip vadinamo centrinio

kurso neperžengiant tam tikrų ribų.

Jeigu kurios nors valiutos kursas pasieks patį žemiausią arba patį

aukščiausią leistiną svyravimo lygį kitos valiutos atžvilgiu, tai abiejų

šalių CB privalo įsikišti į valiutos rinką, kad neleistų toliau kilti arba

kristi tų valiutų rinkos kursui.

Centriniai valiutų kursai gali būti keičiami tiktai nusprendus visoms

šalims, dalyvaujančioms kursų nustatymo mechanizmo veikloje, ir taipogi EB

komisijai. 1992m. rugsėjį EVS-je prasidėjo paniškas bėgimas nuo silpniausių

tų laikų valiutų: britų svarų sterlingų, italų lyros ir ispanų pesetų. CB-

ams nepavyko pakeisti minėtų valiutų kurso ir to pasekoje jos buvo

devalvuotos.

Šių sutrikimų išdavoje D.Britanijos valdžia priėmė nutarimą apie

neterminuotą, o Italijos valdžia – apie laikiną savo valiutų dalyvavimą EVS

valiutų kursų nustatymo mechanizme. 1993m. vasarą prasidėjo eilinė EVS

krizė, o 1993m. rugpjūtį ES Vyriausybių sprendimu buvo išplėstos, iki tol

buvusios labai siauros, valiutų rinkos kursų svyravimo ribos. Nuo 2,2-6

proc. iki 15 proc.žemyn arba aukštyn nuo centrinio kurso. Pagrindinė šių

sutrikimų priežastis buvo Vokietijos Bundesbanko pravedama monetarinė

politika. Keletą kartų buvo vienpusiškai pakelta palūkanų norma – norint

neprarasti kainų augimo kontrolės ir tuo pačiu stabdyti infliacijos

tendencijas, kurių grėsmė iškilo susijungus Vokietijoms.

Įvedus plaukiojančius valiutų kursus padidėjo neužtikrintumas ir

nestabilumas tarpatautinėje valiutų apyvartoje, didėjo rizikos faktoriai.

Nuo 1999m. sausio 1d. įvesta ES naujoji valiuta – Euras (Euro). Tai

Mastrikto sutarties realizacija. Šių pinigų įvedimas buvo numatytas 1999m.

(Lietuva žada įsivesti Eurą nuo 2007 sausio 1 d.)

Valiutos kurso režimai

1) Lankstus arba slankus valiutos kursas

Valiutų pasiūla ir paklausa priklauso nuo kapitalų judėjimo iš vienos

šalies į kitą, nuo vartotojų skonių kitimo, santykinio pajamų kitimo,

santykinio kainų kitimo, santykinės realių palūkanų normos kitimo ir nuo

spekuliacijos.

Kai lankstaus kurso valiutos kaina krenta kitų valiutų atžvilgiu,

sakoma, jog ši valiuta nuvertėja (pvz. jei Euras pabrangtų nuo 3,45 iki 4

litų, tuomet būtų sakoma, kad litas nuvertėjo Euro atžvilgiu), o kai jos

vertė kyla kitų valiutų atžvilgiu, sakoma, kad lankstaus kurso valiutos

vertė didėja (pvz. jei Euras atpigtų nuo 3,45 iki 3 litų, tuomet būtų

sakoma, kad lito vertė pakilo Euro atžvilgiu).

Tokie valiutų kurso kitimai įvairiai veikia vidines šalių ekonomikas

ir valstybių tarpusavio ryšius. Pavyzdžiui, valiutos kurso nuvertėjimas

skatintų nuvertėjusios valiutos šalies prekių ir paslaugų eksportą, bet tuo

pačiu stabdytų importą iš užsienio, kas gerintų valstybės mokėjimo balansą.

Tačiau valiutos nuvertėjimo atveju neigiamai mažėtų prekių mainų

efektyvumas, pelningumas, kapitalo įplaukos, palūkanų normos ir kt.

Lakstaus kurso sistemų esama keletas atmainų:

lakstaus kurso sitema, kai kursas tikrai laisvai formuojais rinkoje

(pvz.: euro kursas Australijos dolerio atžvilgiu);

lankstaus kurso sitema, kai kursas iš dalies yra veikiamas įvairių CB

intervencijų, pvz.: euro kursas dolerio atžvilgiu. Tokiu atveju dar kalbama

apie valdomą slankumą, arba apie “nešvarų slankumą”, siekiant pabrėžti, kad

į rinkos jėgų veikimą kišamasi.

Ne visos valstybės priima lanksčius valiutų kursus, kai kurios

laikosi fiksuoto valiutų kurso. Taip yra, matyt, todėl, kad dar nėra

sugalvota idealaus valiutų kurso, juk ir fiksuoti, ir lankstūs valiutų

kursai turi savų pranašumų ir savų trūkumų.

Lankstus valiutos kursas yra kritikuojamas daugelių aspektų:

Net

. . .

Valiutų valdyba Lietuvoje

Į šalies centrinį banką, kaip į vieną iš svarbiausių valstybės

institucijų, ženkliai įtakojančių šalies makroekonomiką, dėmesys buvo

atkreiptas jau pirmosiomis nepriklausomybės dienomis. Buvo pradėta plėtoti

šios institucijos veiklą, imta vykdyti tam tikrą pinigų politiką, naudoti

kai kuriuos klasikinio centrinio banko finansinius instrumentus. Kiek

vėliau Lietuvos Respublikos centrinio banko – Lietuvos banko – veikla buvo

apribota: įvestas valiutų valdybos modelis. Dėl šio modelio atsiradimo

Lietuvos monetarinėje sistemoje buvo plačiai diskutuojama tiek prieš

įvedant, tiek įvedus šį modelį, tiek ir dabar – siekiant šio modelio

atsisakyti.

Valiutų valdybos modelio esmė

Valiutų valdybos modelis (VVM) gali būti apibūdintas kaip monetarinis

režimas, kuris remiasi įstatymiškai įteisintu įsipareigojimu visą į

apyvartą išleidžiamą vietinę valiutą padengti konvertuojamos užsienio

valiutos atsargomis. Emituojamoji vietinė valiuta bet kuriuo momentu

fiksuotu kursu gali būti visiškai konvertuojama į rezervinę valiutą.

Rezervinė valiuta – tai konvertuojamoji užsienio valiuta, pasirinkta

tikintis jos vertės stabilumo. Šalis, kurios valiuta pasirinkta kaip

rezervinė, vadinama rezervine šalimi.

Kartais VVM vadinamas valiutų valdyba arba valiutų taryba. Tai yra

sinonimai VVM, o be to, taip kartais vadinama, nes kai kuriose valstybėse,

kuriose šis monetarinis režimas funkcionuoja, realiai egzistuoja iš kelių

asmenų sudaryta direktorių taryba, kuri ir yra atsakinga už vietinės

valiutos emisiją, visiškai padengtą rezervine valiuta, ir už fiksuoto kurso

su rezervine valiuta palaikymą.

Tipinis valiutų valdybos modelis reikalauja, kad išleidžiama į

apyvartą vietinė valiuta būtų 100 procentų arba net daugiau padengta

valiutos atsargomis. Emituojamos nacionalinės valiutos padengimo bazė

skirtingose šalyse yra nevienoda. Daugelyje VVM įsivedusių šalių fiksuotas

nacionalinės valiutos keitimo kursas į rezervinę valiutą paprastai būna

nustatomas paties įstatymo. Išimtinė kurso nustatymo tvarka taikoma

Lietuvoje, kur Lietuvos bankas suderinęs su Vyriausybe, gali keisti tiek

bazinę valiutą, tiek oficialų nacionalinės valiutos kursą, esant

nepaprastoms ekonominėms aplinkybėms. Įvedus VVM, žymiai apribojamos

centrinio banko teisės bei funkcijos, kitaip grindžiama pinigų emisija,

pasikeičia monetarinės politikos vykdymas bei tikslai.

Pagrindiniai VVM ir centrinio banko skirtumai

1) Valiutų valdyba paprastai leidžia tik banknotus ir monetas, o

centrinis bankas emituoja dar ir indėlius.

2) Esant VVM, turi būti griežtai palaikomas vietinės valiutos

fiksuotas kursas su rezervine valiuta.

3) VVM atveju, visa emituojamoji nacionalinė valiuta 100 procentų arba

daugiau turi būti padengta konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis,

kurios sudaromos iš mažai rizikingų, palūkanas duodančių vertybinių

popierių bei kitų aktyvų, apmokamų rezervine valiuta.

4) Egzistuojant VVM, nacionalinė valiuta nustatytu fiksuotu kursu be

apribojimų keičiama į rezervinę valiutą ir atvirkščiai. Klasikinio

centrinio banko išleista valiuta gali būti konvertuojama tiek ir neribotai,

tiek ir ribotai.

5) Monetarinė politika, funkcionuojant VVM, yra griežtai reglamentuota

taisyklėmis. Jokia diskretinė monetarinė politika negalima, pinigų kiekio

apyvartoje pokyčiai priklauso tik nuo užsienio valiutos srautų iš užsienio

ir atvirkščiai. Centrinis bankas vykdo diskretinę monetarinę politiką,

darydamas įtaką pinigų emisijai. Centrinis bankas, reguliuodamas pinigų

emisiją, siekia įtakoti tokius valstybės makroekonominius rodiklius, kaip

infliacijos tempus, ekonominį augimą, nedarbo lygį, pinigų rinkos palūkanų

normas. Taip centrinis bankas ženkliai prisideda prie valstybės ekonominės

plėtros, kas jam visiškai uždraudžiama VVM atveju.

6) Esant VVM, centrinis bankas netenka paskutiniojo skolintojo

funkcijos. Šis VVM aspektas VVM šalininkų grindžiamas tuo, kad komerciniai

bankai turi patys rūpintis savo finansine padėtimi ir nelaukti pagalbos iš

šalies.

7) Valiutų valdyba nekontroliuoja komercinių bankų, šią funkciją

paprastai atlieka Finansų ministerija. Tačiau funkcionuojant VVM, yra vis

tiek reikalinga griežta kredito sistemos priežiūra ir kontrolė. Klasikinio

centrinio banko funkcionavimo atveju, komerciniai bankai būna

kontroliuojami centrinio banko, reguliariai būna peržiūrima jų aktyvų bei

kapitalo struktūra, stebimi likvidumo, kapitalo pakankamumo rodikliai,

nustatomos jų veiklą reglamentuojančios taisyklės, kas mažina komercinių

bankų bankrotų tikimybę, užtikrina stabilesnę bankų sistemą bei didesnį

visuomenės pasitikėjimą ja.

Valiutų valdyba negali finansuoti vietinės Vyriausybės išlaidų, kas VVM

šalininkų teigimu, apsaugo centrinį banką nuo politinio bei kitokio

spaudimo.

Be šių minėtųjų VVM ir centrinio banko pagrindinių skirtumų dar

paprastai VVM šalininkų būna iškeliami tokie valiutų valdybos privalumai,

kaip “skaidri” veikla, veikla apsaugota nuo politinio spaudimo, didelis

patikimumas, negalėjimas sąlygoti infliacijos. Nevienareikšmiškai

vertinamas VVM iš vienos pusės yra paprastas monetarinis režimas

reikalaujantis visus į apyvartą išleidžiamus nacionalinius pinigus padengti

konvertuojamos užsienio valiutos atsargomis, o emituojamąją vietinę valiutą

fiksuotu kursu neribotai konvertuoti į rezervinę valiutą. Tačiau iš kitos

pusės šis modelis apriboja centrinio banko teises vykdyti diskretinę

monetarinę politiką bei kontroliuoti komercinius bankus.

Pagrindiniai VVM Centrinio banko ypatumai:

– negalima įtakoti palūkanų normos,

– jis negali būti kaip paskutinis likvidumo šaltinis;

– negali kredituoti valstybės.

Valiutų valdybos privalumai:

– Neutralizuojama politikų įtaka;

– Pinigų politika tampa aiški, suprantama;

– Ekonomine prasme fiksuotas valiutos kursas stiprina pasitikėjimą,

užtikrinamos ilgalaikės užsienio investicijos. Valdžia negali įtakoti

palūkanų normos;

– Infliacijos ir palūkanų normos sumažėjimas iki bazinės valiutos

normos lygio;

– TVF palankumas.

Didžiausias VVM trūkumas yra tas, kad išnyksta pinigų politika, kuri

yra labai svarbus įrankis veikiantis mokėjimų balansą. Šiam tikslui belieka

naudoti tik fiskalinę politiką.

Lietuvos banko veikla įvedus valiutų valdybos modelį

Per kelerius nepriklausomybės melus įvyko gana daug mūsų valstybei

svarbių įvykių, susijusių su finansų ir kredito sistema. Pirmiausia buvo

stengiamasi sukurti savarankišką finansų ir kredito sistemą, daug pastangų

buvo dedama nacionalinės valiutos – lito – įvedimui, buvo stengiamasi kurti

stabiliai ir patikimai funkcionuojančią bankinę sistemą, buvo atkuriamas

Lietuvos bankas klasikinio centrinio banko pavyzdžiu.

Apie VVM įvedimą Lietuvos monetarinėje sistemoje buvo pradėta

diskutuoti 1993m. pabaigoje. VVM šalininkų nuomone, būtent VVM, o ne

klasikinis centrinis bankas, galėjo:

1. Garantuoti lito kurso pastovumą palyginus su laisvai

konvertuojamomis valiutomis;

2. Padėti įveikti kainų kilimą; šį tikslą pasiekti turėjo padėti

pinigų politika, pagrįsta automatine pinigų emisija;

3. Skatinti eksportuotojus greičiau pertvarkyti gamybą.

Psichologiniai šio modelio teikiami efektai:

1. Apriboti Lietuvos banko vykdomą pinigų politiką nuo įvairių

interesų grupių įtakos;

2. Garantuoti visuomenės, vietinių bei užsienio investuotojų

pasitikėjimą fiksuoto valiutos kurso režimo pastovumu;

3. Garantuoti patenkinamą Lietuvos banko veiklą.

Taip 1994 m. pavasarį Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodė VVM.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir TVF pasirašytą ekonominės

politikos memorandumą 1994 m. spalio 1 d. – 1997 m. rugsėjo 30 d.

laikotarpiui, Lietuvai buvo pasiūlytas specialus pinigų politikos režimas,

orientuotas į lito stabilumą, tačiau gerokai susiaurinęs Lietuvos banko

veiklą.

VVM buvo įteisintas 1994 m. kovo 17 d. priimtu Lito patikimumo

įstatymu, kuris įsigaliojo nuo tų pačių metų balandžio 1 d. Šio įstatymo 1

ir 2 straipsniais buvo įteisintos automatinės pinigų emisijos, kitaip

tariant, valiutų valdybos modelis. Įstatyme skelbiama, kad “Lietuvos banko

išleisti į apyvartą litai yra visiškai padengti aukso atsargomis ir

Lietuvos banko konvertuojamos užsienio valiutos rezervu. Oficialus lito

kursas nustatomas pasirinktos bazinės valiutos atžvilgiu. Bazinė valiutą ir

oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos

Respublikos Vyriausybe” Bazine valiuta buvo pasirinktas JAV doleris ir

nustatytas fiksuotas keitimo santykis 4:1 (4 litai už 1 JAV dolerį).

Įsigaliojus Lito patikimumo įstatymui, Lietuvos bankas neteko daugelio

klasikinio centrinio banko funkcijų, o svarbiausia centrinio banko funkcija

– emituoti pinigus ir reguliuoti jų pasiūlą buvo apribota nacionalinės

valiutos keitimo į bazinę užsienio valiutą operacijomis.

Įsigaliojęs VVM nebuvo toks griežtas, kokio reikalavo šio modelio

šalininkai. Lietuvos bankas išsaugojo kelis klasikinio centrinio banko

funkcionavimo principus:

1) Iš komercinių bankų ir toliau buvo reikalaujama laikyti

privalomąsias atsargas Lietuvos banke;

2) Lietuvos bankas turėjo teisę teikti labai riboto dydžio likvidumo

paskolas komerciniams bankams, taigi vykdyti paskutinio likvidumo šaltinio

funkciją;

3) Bankų priežiūros struktūrinis padalinys nebuvo atskirtas nuo

Lietuvos banko.

Šie Lietuvos banko funkcionavimo aspektai leido jam veikti kiek

lanksčiau, o tai savo ruožtu leido tinkamiau reaguoti į šalies ekonomines

krizes, o ypač į 1995 m. pabaigos – 1996 m. pradžios bankų krizę. Taigi

1994 m. Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodęs VVM buvo įvestas tikintis

tam tikro monetarinio stabilumo – norint garantuoti nacionalinės valiutos

kurso bei kainų lygio pastovumą, o taip pat siekiant užtikrinti kuo

neutralesnę Lietuvos banko veiklą. Lietuvos banko veikla buvo gerokai

apribota, susiaurintos šios institucijos teisės vykdant monetarinę politiką

bei užsiimant bankinės sistemos priežiūra ir kontrole.

Įvedus VVM, Lietuvos banko veikla buvo smarkiai apribota. Šiai

institucijai buvo pavesta atlikinėti tik kelias funkcijas:

Lietuvos bankas privalėjo garantuoti laisvą litų keitimą Lietuvos

Respublikos teritorijoje į bazinę valiutą pagal oficialų fiksuotą lito

kursą ir atvirkščiai;

Lietuvos bankui buvo pavesta valdyti oficialiąsias atsargas; tiesa,

centrinis bankas turėjo sprendimų laisvę tik investuojant atsargas, nes

pačių atsargų apimtys priklausė nuo užsienio valiutos srautų;

Lietuvos bankas turėjo užsiimti finansinių institucijų veiklos

priežiūra; ši Lietuvos banko funkcija apsiribojo finansinių institucijų

licencijavimu bei formalia juridinių aktų laikymosi kontrole.

Lietuvos bankas neteko galimybės:

– Monetarinėmis priemonėmis įtakoti pinigų emisijos dydį;

– Atlikti paskutinio likvidumo šaltinio funkciją;

– Būti finansiniu agentu Vyriausybei;

– Reguliuoti užsienio valiutų srautų įtaką pinigų pasiūlai.

VVM neleido Lietuvos bankui efektyviai veikti monetarinės politikos

vykdymo bei plėtojimo, kredito sistemos priežiūros bei kontrolės srityse.

Todėl Lietuvos bankas kartais privalėjo nesilaikyti griežtų VVM principų, o

stengtis įtakoti minėtąsias ūkio sferas, atsižvelgdamas į realias

ekonomines aplinkybes.

1) Infliacijos tempų mažinimas bei negalėjimas sąlygoti infliacijos

buvo minimas, kaip vienas didžiausių VVM privalumų. Pats VVM gali sukurti

infliacinius arba defliacinius procesus. Dar daugiau, šie procesai yra

nekontroliuojami, nes abiem atvejais centrinis bankas, sukaustytas VVM,

negali paveikti pinigų pasiūlos, o kartu ir infliacinių bei deinfliacinių

procesų. Įtakoti šiuos procesus tada gali tik Vyriausybė, pasitelkdama į

pagalbą stiprią fiskalinę politiką, tačiau tai paprastai būna sunkiai

pasiekiama, nes ekonomiškai besivystančios šalys, kurios daugiausia ir

naudoja VVM, labai dažnai susiduria su biudžeto subalansavimo problema.

Lietuvos monetarinėje sistemoje pasirodęs VVM įgalino atsirasti tam

tikram nesuderinamumui tarp pinigų emisijos ir realios ūkio plėtros. Jis

neleido vykdyti pinigų emisijos, atsižvelgiant į kintančias ekonomines

sąlygas, realią ūkio veiklą, o taip pat jis neužtikrino infliacijos

nesąlygojimo, kainų lygio kontroliuojamumo bei monetarinio stabilumo.

2) Kitas VVM įvedimo tikslas – geresnės eksportuotojų situacijos

užtikrinimas. Žinoma, įvedus fiksuota lito kursą, eksportuotojams buvo

lengviau organizuoti savo verslą, planuoti pajamas bei išlaidas. Tačiau

įvedus VVM, infliacijos tempai nebuvo visai minimizuoti. Tai reiškė, kad

lito kursas JAV dolerio atžvilgiu nesikeitė, tačiau gamintojų veiklos

kaštai didėjo: augo darbo užmokesčio, nuomos bei kitos sąnaudos. Tapo

sunkiau eksportuoti bei konkuruoti su užsienio gamintojais. Be to, taip

buvo sudaromos palankios sąlygos importui. Šitaip apsunkinant veiklą

įmonių, gaminančių produkciją vietinei rinkai. Taigi ir šie VVM šalininkų

lūkesčiai, susiję su eksportuotojų veikla, ne visai išsipildė.

Be šių išvardintų VVM duodamų efektų, susijusių su šio monetarinio

režimo įvedimo tikslais, yra ir dar keletas ūkio sferų, kurias paveikė ši

pinigų sistema.

Vienas iš tokių minėtinų momentų yra tas, kad egzistuojant VVM,

Lietuva, pati stokojanti kreditinių išteklių, yra priversta kredituoti

Vakarų valstybes. Mat Lietuvos banko sudaromos užsienio valiutos atsargos

turi būti saugomos Vakarų centriniuose bankuose.

Lietuvos bankas, įsigaliojus VVM, negalėjo kredituoti Vyriausybės. Tai

didino centrinio banko neutralumą ir nepolitizuotumą, tačiau be jau

aukščiau minėtų šios VVM savybės trūkumų, įvedus šį monetarinį režimą,

pinigų politikos ir pinigų rinkos palūkanų reguliavimo funkciją perėmė

Vyriausybė, platindama savo VVP. Tokiu būdu įvestasis VVM didžiąja dalimi

neišpildė šio monetarinio režimo šalininkų lūkesčių. Buvo pasiekta tik

kelių teigiamų rezultatų. Iš tiesų buvo užtikrintas visiškas lito

keičiamumas fiksuotu kursu į JAV dolerį, kas tam tikru laikotarpiu kėlė

visuomenės pasitikėjimą nacionaline valiuta. Buvo garantuota visai

nepriklausoma Lietuvos banko veikla. Tad jei buvo įgyvendinti, tai tik

psichologiniai tikslai. Ekonominiai tikslai, susiję su kainų lygio bei

nacionalinės valiutos stabilumo palaikymu, geresne eksportuotojų padėtimi,

nebuvo pilnai įgyvendinti.

Valiutų valdybos modelio panaikinimas

Lietuvos monetarinės politikos permainų nuotaikos ėmė rastis 1996 metų

pabaigoje. Ėmus plačiau diskutuoti apie VVM demontavimą, Lietuvos bankas

nutarė oficialiai išreikšti nuomonę šiuo klausimu bei parengti pinigų

politikos programą, detaliai apibrėžusią, koks VVM veikė Lietuvoje, koks

buvo šio monetarinio režimo poveikis visai finansų ir kredito sistemai,

kaip buvo apribotos Lietuvos banko teisės bei funkcijos, o svarbiausia,

kokiu keliu ir kodėl bus siekiama atsisakyti VVM, kokie bus keliami

ilgalaikiai bei trumpalaikiai centrinio banko tikslai.

Galima būtų išskirti kelias pagrindines šioje programoje iškeltas

priežastis, dėl kurių buvo numatyta palaipsniui atsisakyti VVM:

1) VVM neleidžia Lietuvos bankui siekti Lietuvos banko įstatyme

suformuluoto tikslo – Lietuvos Respublikos pinigų stabilumo;

2) VVM trukdo racionaliai plėtoti šalies ūkį;

3) VVM stabdo Lietuvos finansinę integraciją į Europos Sąjungą (ES)

bei Europos Pinigų Sąjungą (EPS), nes:

– Lietuvos bankas negali veikti kaip klasikinis centrinis bankas, o

tai trukdo aktyviau dalyvauti ES pinigų politikos procese;

– Lietuvos lito, susieto su JAV doleriu, kursas pastebimai svyruoja,

palyginti su ES valiutomis, todėl litas nėra stabilus Vokietijos markės ar

Euro atžvilgiu, o šalių-kandidačių į LPS nacionalinių valiutų kursas bent

dvejus metus turi būti palyginti stabilus nustatytų paritetų atžvilgiu.

Šalims, kuriose veikia VVM, siekiančioms integruotis į EPS, egzistuoja

dvi šių tikslų įgyvendinimo alternatyvos:

1. Atsisakyti VVM, o iki įstojimo į EPS siekti suderinti savo pinigų

politikos priemones su Vakarų Europoje taikomomis priemonėmis;

2. Nepanaikinti VVM iki pat įstojimo į EPS ir pakeisti vieną riboto

savarankiškumo pinigų sistemą kita.

Dėl dabartinio lito susiejimo su ne ES valiuta bei dėl prioritetų

atidavimo centriniam bankui, o ne VVM, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir

Lietuvos bankas pasirinko pirmąją alternatyvą, kas reiškia, kad VVM turi

būti palaipsniui atsisakyta. Programa numato, jog ir toliau bus laikomasi

fiksuoto lito kurso. Pastebima, kad fiksuotas lito kursas yra visai

įmanomas ir be VVM, nors pats VVM be fiksuoto vietinės valiutos kurso nėra

galimas. Pagal naujai parengtą Lietuvos banko įstatymą, centrinis bankas

turėtų ateityje orientuotis į kainų stabilumą.

VVM atsisakymas yra sudėtingas ir lėtas procesas. Jo metu bet kokie

neapgalvoti žingsniai gali sukelti nacionalinės valiutos nuvertėjimą. Tuo

tikslu buvo nustatyti trys Lietuvos banko pinigų politikos įgyvendinimo

etapai.

Pirmasis etapas, vis dar egzistuojant VVM, jau prasidėjo 1997m.

pradžioje. Pagal programą šiame etape turėjo būti atlikti parengiamieji

Lietuvos banko pinigų politikos formavimo darbai. Buvo numatyta pradėti

taikyti naujas pinigų politikos priemones (VVP atpirkimo (repo) sandoriai,

atvirkštiniai atpirkimo sandoriai). Pabrėžtina, kad šiame etape naujomis

pinigų politikos priemonėmis buvo siekiama efektyviau reguliuoti bankų

sistemos likvidumų, vengiant sutrikimų atsiskaitymo sistemose, o be to,

buvo norima, dar nepanaikinus Lito patikimumo įstatymo galiojimo, pradėti

vykdyti diskretinę pinigų politiką.

Antrajame etape, bus siekiama galutinai pereiti prie diskretiškai

reguliuojamos pinigų emisijos, prieš tai pakeitus ir papildžius Lito

patikimumo įstatymą. Reformuojant VVM, išliks fiksuotas lito kursas JAV

dolerio atžvilgiu, kaip pasitikėjimo pinigų politika garantas. Svarbu ir

tai, kad tiek šiame, tiek ir kituose etapuose išliks šimtaprocentinis

nacionalinės valiutos padengimas Lietuvos banko aktyvais.

Trečiajame etape, kai finansų ir valiutų rinka taps palyginti stabili,

o infliacija keletą mėnesių iš eilės neviršys 0,8-1,0 procento per mėnesį

būtų galima įgyvendinti laipsnišką valiutos kurso perorientavimo politiką.

Litą būtų tikslinga susieti su ES valiutomis.

Tokiu būdu Lietuvos bankas, taikydamasis pinigų politikos programoje

1997-1999 metams nustatytų tikslų bei orientyrų, palaipsniui atsisakys VVM,

sieks įvaldyti įvairius pinigų politikos instrumentus, pereis prie

diskretiškai vykdomos monetarinės politikos, taigi taps klasikiniu

centriniu banku. Be to, atsižvelgdamas į Lietuvos integracinius procesus į

Vakarų ekonomines struktūras bei procesus, vykstančius ES ir EPS, sieks

vykdyti lito kurso perorientavimo politiką.

Lietuvos banko atliekamų operacijų – atpirkimo sandorių, indėlių

aukcionų, vienos nakties paskolų – įvedimas buvo svarbus ne tik kaip

bankinės sistemos likvidumo reguliavimo priemonių įdiegimo pradžia, bet ir

kaip vienas iš žingsnių pradedant plėtoti diskretinę pinigų politiką bei

palaipsniui atsisakyti VVM. Lietuvos bankas, pradėjęs vykdyti aprašytąsias

operacijas, palaipsniui ėmė atsisakyti automatinės pinigų emisijos principo

– pagrindinio VVM principo. Tai reiškė diskretinės Lietuvos banko pinigų

politikos pradžią.

Nutarus palaipsniui atsisakyti VVM, buvo pradėtas atsargus, viešai

vykdomas šio tikslo įgyvendinimo procesas. Konkrečiai suformulavus šio

proceso priežastis, vykdymo tvarka, užsibrėžus tikslus, buvo imtasi pirmųjų

Lietuvos banko pinigų politikos parengiamųjų darbų. Tai buvo pirmieji

žingsniai, įgalinę atsisakyti VVM veikimo principų, pereiti prie

diskretiškai vykdomos pinigų politikos vykdymo bei klasikinio centrinio

banko funkcionavimo. Dera pastebėti, kad tuo Lietuvos bankas, o kartu ir

visa Lietuvos valstybė, įgavo daugiau laisvės ir iniciatyvos, plėtojant

šalies pinigų politiką bei prisidedant prie Lietuvos nacionalinio ūkio

vystymo ir augimo.

———————–

E

F

G

Paklausa

E0 – pasaulinė pasiūla iki tarifo

Pasiūla

E1 – pasaulinė pasiūla taikant tarifą

PA

P1+t

P1

P, Kaina

Q, Prekės kiekis

Q1

Q0

Q2

Q3

Q4

P, Kaina

Paklausa

Pasaulinė kaina

Kaina su muitais

Q, Prekės kiekis

P2

B1

P1

B2

D

C2

C1

E

Pasiūla

Paklausa

E0 – pasaulinė pasiūla iki tarifo

Pasiūla

E1 – pasaulinė pasiūla taikant tarifą

PA

P1+t

P1

P, Kaina

Q, Prekės kiekis

Q1

Q0

Q2

Q3

Q4

E

F

G

H

I

J

K

L

PV=80

kaštai=220

PV=110

kaštai=220

PV=99

kaštai=220

k驡慴㵩ㄱ഍഍aštai=11

Join the Conversation

×
×