VALIUTŲ KURSAI IR TARPTAUTINĖ VALIUTŲ RINKA

VALIUTŲ KURSAI IR TARPTAUTINĖ VALIUTŲ RINKAEkonomikos teorijos kursinis darbas

ĮVADAS Kiekvienos valstybės, nesvarbu ar ji būtų didelė, ar maža, ūkis sudaro pasaulinio ūkio dalį. O pasaulinis ūkis susiformavo tarptautinės prekybos dėka.. Šiuo metu be tarptautinių prekių ir paslaugų mainų, ko gero, negali apsieiti nė viena valstybė (nors teoriškai galima autarkija, t.y. visiškas nepriklausomumas nuo užsienio prekybos ir paslaugų rinkos). Įvairios šalys gamina tik tas prekes ir paslaugas, kurias jų sąlygomis naudinga gaminti, todėl šiuo metu, turbūt, nė viena valstybė negali visiškai apsirūpinti visomis reikmėmis. Tokia padėtis susiformavo dėl kelių priežasčių:1) dėl skirtingų gamybos sąlygų įvairiose šalyse,2) dėl nevienodų gamtinių, klimatinių, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitų sąlygų,3) dėl skonių, prioritetų, polinkių įvairovės.Tuo būdu, kai vienos šalys gamino vienokią produkciją, o kitos – kitokią, jos buvo priverstos keistis arba pirkti vienos kitų prekes ir paslaugas…Pažvelgus į istoriją, matyti, jog pirmoji prekyba vyko mainant vieną prekę į kitą, t.y. natūriniu (barteriniu) būdu. Vėliau “…pinigų funkcijas atlikinėjo akmenys, įvairios kriauklės, žvėrių kailiai, sidabras, auksas ir kitos vertybės, kurios buvo visuotinai pripažįstamos mainų priemone” (4,227). Pinigai buvo visuotinai pripažintas ekvivalentas, tačiau visuomet kildavo problemų, kai reikėdavo dalomo ekvivalento. Matyt todėl sidabras ir auksas turėjo šiuo atžvilgiu privalumų prieš kitas mokėjimo priemones ir iš jų ilgą laiką buvo kaldinami įvairūs pinigai. Per amžius įvairiose šalyse susiformavo savita valiuta, t.y. skirtingi pinigai, turintys nevienodą perkamąją galią. Tarptautiniuose prekių ir paslaugų mainuose reikėjo ir tarptautinių atsiskaitymų, tačiau esant skirtingoms valstybių valiutoms sudėtinga buvo nustatyti jų kursus, t.y. vienos šalies piniginio vieneto keitimo koeficientą į kitos šalies pinigus. Istorijos eigoje matyti, jog valiutų kursai priklausė nuo vyravusios valiutų sistemos, kurioje pagal atitinkamą paritetą buvo skaičiuojami kursai. Ilgainiui įsikūrė įvairių tarptautinių organizacijų, reguliuojančių pasaulinę finansų rinką, kurios sudėtinė dalis yra ir tarptautinė valiutų rinka.…Šiandien jau netrūksta įvairių leidinių ir straipsnių ekonominėmis temomis, taip pat yra rašyta ir apie valiutų kursus ir tarptautinę valiutų rinką, joje kylančias problemas. Tačiau vis tik šios temos nėra kokiame nors lietuviškame leidinyje plačiau išnagrinėtos, o tik trumpai supažindinama su jomis teorine prasme ar dar dažniau panagrinėjama kokia nors dalinė problema, susijusi su valiutų kursais ar valiutų rinka. Taigi, manau, jog jau pats laikas būtų sukoncentruoti visas svarbesnes žinias šiomis temomis. Šio darbo pagrindinis tikslas – paaiškinti, kas tai yra valiutų kursai ir kokie jie gali būti, taip pat apie tai, kas yra tarptautinė valiutų rinka. Aprašant valiutų kursus iš pradžių bus rašoma apie tai, nuo ko jie priklauso ir kaip susiformavo. Valiutų kursai gali būti lankstūs ir fiksuoti, realieji ir nominalieji, reguliuojami ir laisvai plaukiojantys. Be šių visų kursų rūšių bus aprašyti ir šiuolaikinėje pasaulio rinkoje pripažįstami valiutų kursai. Taip pat bus paminėtos tarptautinę valiutų rinką įtakojančios pagrindinės finansinės institucijos ir peržvelgta kai kurių jų veikla pasaulinėje valiutų ir finansų sferoje. Šalia aprašytos pagrindinės kursinio darbo temos, bus panagrinėta Lietuvai aktuali, besiruošiant reformuoti šalies pinigų politiką ir Lietuvos banko veiklą, problema – lito kurso režimo pasirinkimas. Galima būtų aprašyti ne tik paminėtus svarbiausius klausimus, bet ir plačiau panagrinėti visas valiutų kursų problemas, kylančias skirtingomis politinėmis-ekonominėmis sąlygomis (pvz. tokia problema kaip valiutinės krizės ir pan.), tačiau dėl vietos stokos bus apsiribota tik pagrindiniais klausimais.

Visa tai, nuo ko priklauso valiutų kursai Istorijos eigoje valiutų kursai priklausė nuo valiutų sistemų, t.y. nuo to, su kuo buvo siejamas valiutų kursas, kas buvo imama už piniginių vienetų pagrindą… …Nemažą praeities laikotarpį – apie 1797-1821m. daugelis šalių “…taikė aukso standarto sistemą, pagal kurią auksas buvo vartojamas kaip šalies pinigų kiekio pagrindas” (5, 33),t.y. vienos valstybės pinigai buvo keičiami į kitos valstybės pinigus pagal jų santykį su auksu. Vėliau aukso standartas užleido vietą valiutų sistemoms, kurių pagrindas buvo – popieriniai pinigai ir metalinės monetos, o tarptautinėje rinkoje vyravo aukso devizų standartas (t.y. kada šalys šalia aukso mokėjimų balanso trūkumui padengti naudojo svarus sterlingų ir JAV dolerius). 1914-1945m. buvo laikinai atsisakyta aukso standarto sistemos dėl dviejų pasaulinių karų ir tarpukario metu buvusios depresijos (1925-1931 m. dar buvo trumpam sugrįžta prie aukso standarto sistemos). Pokariniu laikotarpiu – 1945-1971m. daugelyje valstybių buvo įsivyravusi vadinamoji Bretton-Woods sistema, t.y. fiksuotų valiutos kursų sistema, kai šalys buvo nustačiusios tvirtą keitimo kursą savo pinigams (tačiau TVF leidus, valstybė galėjo keisti savo valiutos kursą iki tam tikro lygio, kad galėtų sukurti savo mokėjimų balanso pusiausvyrą (kai būna nuolatinis mokėjimų perteklius arba trūkumas)). O šiuo metu (nuo 1971m.) daugelyje valstybių vyrauja plaukiojantys valiutų kursai, kurie yra nustatomi pagal piniginių vienetų pasiūlą ir paklausą rinkoje.

Kiek kitokius tarptautinės valiutos sistemos tipus galima rasti R.A.Grižo knygoje “Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai”. Autorius čia išskiria keturis istorijos etapus:1) 1870-1914m., kai vyravo aukso valiutos sistema, kurios pagrindinis bruožas – banknotų emisijos susiejimas su auksu, kuris atliko įvairias funkcijas – mokėjimo, kaupimo, cirkuliacijos, buvo pagrindinis vertės matas. Tuo metu “šalies valiuta turėjo nustatytą paritetą, o valiutų kursai – pastovūs” (2, 5). 2) XX a. trečiojo dešimtmečio antroji pusė – 1944m., kai buvo įsigalėjusi modifikuota aukso valiutos sistema, kurioje pasikeitė valiutų keitimo į auksą pagrindai, t.y. “buvo nustatyta minimali suma, kurią galima keisti į auksą arba tam tikros valstybės valiutą į valiutą, kuri galėjo būti pakeista į auksą” (2, 6). Tačiau šiaip valiutų vertė buvo nustatoma pagal jų santykį su auksu, valiutų kursai išsilaikė stabilūs, išsilaikė pinigų emisijos susiejimas su auksu. Nors kita vertus, po pasaulinės ekonominės krizės, tarptautiniuose valiutiniuose santykiuose buvo įsivyravęs chaosas – buvo nesuderinta valiutų politika, valiutų apribojimai.3) 1944-1971m. R.A.Grižas išskiria dolerio-aukso valiutos sistemą, kurioje auksui vėlgi skiriama pagrindinė sistemos palaikymo funkcija. Pagal TVF statutą buvo nustatyta valstybių narių valiutų paritetai išreikšti auksu arba JAV doleriais, kuriuos prireikus JAV iždas galėjo keisti kitų valstybių centriniams bankams į auksą pagal griežtai nustatytą kursą. Ši valiutos keitimo sistema išsilaikė iki 8 dešimtmečio pradžios, kai JAV prezidentas R.Niksonas uždraudė keisti JAV dolerius į auksą.4) Nuo 1971m. iki šiol. Daugelyje valstybių įsigalėjo plaukiojančių valiutos kursų sistema, kurią jau sudaro ne tik JAV doleris, bet ir kitų valstybių valiutos. 1978m. TVF statute padarius pataisas, leidžiama narėms valstybėms laisvai nustatinėti savo valiutų kursus pagal kitą valiutą, valiutų krepšelį arba iš vis jo nenustatinėti. Jei kalbant apie valiutų krepšelį, anot R.A.Grižo, populiariausias yra EKIU – Europos valiutos vienetas, į kurį įeina Europos valiutos ir kurio vertė kasdien keičiasi priklausomai nuo to, kaip kaičiasi jį sudarančių valiutų kursai. 1979 metais Europos Ekonominės Bendrijos (dabar ES – Europos Sąjunga) šalims narėms įkūrus Europos valiutų sistemą, buvo priimti bendri principai, nustatantys valiutų kursų taikymą, t.y. kiekviena valiuta turi turėti “…nustatytą centrinį kursą, išreikštą ekiu, o atskirų valiutų rinkos kursai gali nukrypti nuo vadinamojo centrinio kurso neperžengiant tam tikrų ribų” (2, 8). Plaukiojančių valiutų kursų rinkoje vyrauja padidėjęs neužtikrintumas ir nestabilumas tarptautinėje valiutų apyvartoje. Štai 1992 metais buvo devalvuotos silpnosios to meto valiutos – Italijos lira ir Ispanijos pesetas, o 1993 metais, prasidėjus valiutų sistemos krizei, Europos Sąjungos vyriausybės nusprendė išplėsti iki tol siauras valiutų rinkos kursų svyravimo ribas – nuo 2,2-6 % iki 15 % aukštyn arba žemyn nuo centrinio kurso.

VALIUTŲ KURSAI…Tarptautinėje prekyboje, kitaip nei vidaus rinkoje, atsiskaitymams tarp šalių naudojamos skirtingos valiutos. Pvz. JAV gamintojas, pirkdamas žaliavas Didžiojoje Britanijoje, galėtų už jas sumokėti savo šalies valiuta – doleriais, tačiau tiekėjo šalyje naudojama kitokia valiuta, todėl šis užmokestį norės gauti svarais sterlingų. Tokiu atveju pirkėjas iš JAV iš pradžių turės kreiptis į užsienio valiutų rinką, kurioje galės pasikeisti dolerius į svarus, ir tik tuomet galės įsigyti reikalingų žaliavų. “Užsienio valiutų rinkos yra įsteigtos pagrindiniuose centruose, tokiuose kaip Londonas ir Niujorkas” (4, 291).Šiose rinkose vienos šalies pinigai yra keičiami į kitos valstybės pinigus pagal tuo metu esamus tų valiutų kursus. Valiutos kursas yra svarbus tarptautinės valiutų sistemos elementas, kurioje tarptautinių mokėjimų sąlygos bei būdai remiasi juridinėmis nuostatomis ir papročių normomis (tačiau šios taisyklės gali būti suderintos ir tarptautiniu lygiu ar sutarus atskiroms valstybėms). Valiutos kursas – “…tai vienos šalies piniginio vieneto išraiška kitos šalies piniginiais vienetais, t.y. vienos valiutos perskaičiavimo į kitą koeficientas, kuris nustatomas pasiūlos ir paklausos santykiu rinkoje.” (6, 3). Iš esmės – tai santykis tarp nacionalinės ir užsienio valiutos, kuris nustatomas iš tų valiutų perkamosios galios ir iš jų santykio su kitais tarptautiniais piniginiais apskaitos vienetais (SDR, EKIU ir kt.). Valiutos kursas išreiškia istorinį pinigų sistemos vystymąsį, kuris ilgą istorijos tarpsnį priklausė nuo aukso monometalizmo, t.y. kuomet “valiutos kurso pagrindas buvo monetinis aukso paritetas – įvairių šalių piniginių vienetų santykis pagal jų metalo turinį” (6, 3). Veikiant šiai sistemai šalių vyriausybės nustatydavo savo šalies piniginio vieneto aukso turinį, turėdavo palaikyti nustatytą santykį tarp aukso atsargų ir vidaus pinigų pasiūlos, taip pat privalėjo leisti laisvai įvežti auksą į šalį ar išvežti. Monometalizmo sistemoje valiutų kursai svyruodavo apie metalinį paritetą ir stichiškai svyruodavo aukso taškų ribose. Valiutos kurso svyravimai buvo nustatomi pagal aukso išvežimo į užsienį ir keitimo į kitos šalies valiutą išlaidas, tačiau faktiškai valiutos kurso nukrypimai nuo pariteto nebūdavo didesni nei 1 %. Valiutos kursas negalėjo nukrypti nuo aukso taškų ribų daugiau nei 1 %, nes tokiu atveju skolininkai butų pirkę už nacionalinę valiutą auksą, o ne užsienio valiutą, ir jį būtų vežę į atitinkamą valstybę savo įsiskolinimams padengti. Aukso taškų laikymosi sistema nustojo veikti, panaikinus aukso monometalizmą. Valiutos kursas atsiskyrė nuo aukso pariteto, nes auksas iš apyvartos buvo išstumtas į lobį. Iki pat 1976 metų valiutos kurso pagrindu buvo laikomas oficialus kainų mastas ir aukso paritetas, kurie buvo fiksuojami TVF (tarptautinio valiutos fondo). “Valiutų santykio matas buvo oficiali aukso kaina kreditiniais pinigais, kuri kartu su prekių kainomis parodydavo nacionalinių valiutų nuvertėjimo laipsnį”. (6, 4) Aukso standarto sistema – tai fiksuotų valiutų kursų sistema (kadangi skirtingų šalių valiutos turėdavo fiksuotą tarpusavio santykį pagal kiekvienos valiutos aukso turinį), kuri turėjo savo pranašumų ir trūkumų. Teigiama joje buvo tai, jog stabilūs šalių valiutų kursai mažino riziką ir tuo skatino tarptautinę prekybą, taipogi aukso standartas išlygindavo mokėjimų balanso deficitus, o kritikuojama ši sistema buvo už tai, kad neapsaugodavo valstybių, besilaikančių aukso standarto, nuo ilgų ir gilių recesijos periodų, kurių metu didėdavo bedarbystė, kildavo infliacijos ir kt. gamybos smukimo padariniai, šalies pinigų politika būdavo priklausoma nuo užsienio valiutos pasiūlos ir paklausos kitimų, o jei šalis išeikvodavo savo aukso atsargas, tuomet ji privalėdavo atsisakyti aukso standarto arba turėjo devalvuoti savo valiutą. “Iš tikrųjų įvairios šalys, kurios laikėsi aukso standarto, bandė devalvuoti savo valiutą aukso atžvilgiu tam, kad didėtų eksportas ir mažėtų importas” (4, 297). Tai ir buvo pagrindinė aukso standarto sistemos panaikinimo prielaida.

Šiuo metu valiutos kursas remiasi valiutiniu paritetu, t.y. valiutų santykiu, kuris nustatytas įstatymų tvarka ir svyruoja apie jį. 1944 m. atsisakius aukso pariteto sistemos, valiutų kursai buvo nustatomi iš jų (valiutų) santykio su JAV doleriu. Tačiau tuo metu egzistavo griežtai reglamentuotas JAV dolerio ryšys su auksu. Bretton-Wood sistema numatė dolerį ir auksą kaip tarptautinius valiutos rezervus. Doleris tapo pripažintas tarptautiniu mastu dėlto, kad po II-ojo pasaulinio karo JAV turėjo labiau išvystytą ekonominę padėtį nei kitos pasaulio valstybės, taip pat JAV buvo susikaupę dideli kiekiai aukso dėl tarptautiniu mastu vykdytos aukso supirkimo ir pardavimo akcijos. “Pagrindinis skirtumas tarp aukso ir dolerio standarto buvo tas, kad šalies vidaus pinigų pasiūla neturėjo jokio ryšio su tomis dolerio atsargomis, kurios buvo laikomos banke” (4, 298), todėl įvairios šalys galėjo prisispausdinti tiek pinigų, kiek jų reikėjo, nesiedamos jų su jokiomis atsargomis. Tokiu elgesiu vyriausybės tik laikinai pagerindavo savo šalių padėtį, tačiau ilgesniu periodu jau neveikdavo kainų reguliavimo ir pinigų kiekio mažinimo mechanizmas, kurio tikslas būdavo vidaus konkurencingumo didinimas. Taip pat papildomas savų pinigų išleidimas nepanaikindavo mokėjimų balanso deficito ir versdavo šalis vis daugiau sunaudoti užsienio valiutų rezervų, kol galų gale šie baigdavosi ir valstybės būdavo priverstos devalvuoti savo valiutas. Šioje dolerio standarto sistemoje turėdavo būti fiksuoti valiutų kursai, tačiau pastoviai vykdomi valiutos kurso reguliavimai prieštaravo veikiančios sistemos ypatybėms. Dar vienas dolerio sistemos trūkumas buvo tas, kad “…JAV įsigijo neišeikvojamus užsienio rezervus – JAV vyriausybė visuomet galėjo padengti savo šalies mokėjimų balanso deficitą spausdindama daugiau dolerių” (4, 299), jos (JAV) rezervai mažai tekisdavo, o pinigų pasiūlai tai būdavo naudinga, nes ji mažai kisdavo. Vėliau pagal TVF įstatus, valiutų paritetas buvo nustatomas SDR, EKIU ar kito tarptautinio piniginio vieneto pagrindu, o paskutiniu metu – valiutos rinkinio (krepšio) pagrindu, t.y. kai vienos valiutos kurso vidurkis matuojamas lyginant su atitinkamu kitų valiutų rinkiniu. Valiutos krepšio panaudojimas vietoje dolerio – tai perėjimas prie daugiavaliutinio standarto. Viena svarbesnių problemų – tai valiutos krepšelio sudėties nustatymas, t.y. kiek ir kokių valiutų galėtų sudaryti šį rinkinį. Šiuo metu SDR valiutos krepšį sudaro 5 valiutų rinkinys (iki 1981m. sudarė 16 valiutų), kurių lyginamasis svoris priklauso nuo tos valiutos dalies tarptautiniuose atsiskaitymuose. “Todėl JAV doleris valiutos krepšyje užima 42 %, VFR markė – 19 %, Japonų jena – 15 %, Prancūzijos frankas – 12 % ir Anglijos svaras sterlingų – 12 %.” (4 psl Zaicevo kn) Tačiau valiutos kurso išreiškimas SDR yra tik formalus dalykas ir naudojamas tik registruojant valiutos rinkos kursą su JAV doleriu ar pagal jį su kita valiuta. Valiutos kurso – laisvai plaukiojančio ar fiksuoto, susieto su kokia nors užsienio valiuta ar valiutų krepšeliu, pasirinkimas tam tikroje valstybėje priklauso nuo vyraujančios politinės-ekonominės padėties šalyje. O valiutos kurso svyravimams įtakos turi daugelis veiksnių – tai ir globaliniai ekonominiai procesai, vykstantys nacionalinės gamybos ir cirkuliacijos sferoje, ir darbo našumo kitimai, infliacija, nacionalinis mokėjimo balansas, taip pat užsienio ekonominių ryšių struktūra, konkreti mokėjimo balanso padėtis su šalimis, kurios turi pagrindines valiutas, taip pat “valiutos kursą veikia antriniai veiksniai – tarptautinė sfera: spekuliacija valiutos rinkose, valiutos kursų svyravimai, susiję su šalių ir centrinių emisijos bankų ekonominės politikos nekoordinavimų” (6, 6).

Lankstus valiutos kursas Valiutos kursai, kuriuos formuoja pasiūlos ir paklausos sankirta tarptautinėje rinkoje, gali keistis. Jų (valiutų kursų) svyravimus sąlygoja ir “…realių vertinimų santykiai valiutų perkamąja galia įvairių šalių vidaus rinkose”. (6, 5) Valiutų pasiūla ir paklausa priklauso nuo kapitalų judėjimo iš vienos šalies į kitą, nuo vartotojų skonių kitimo, santykinio pajamų kitimo, santykinio kainų kitimo, santykinės realių palūkanų normos kitimo ir nuo spekuliacijos. Kai lankstaus kurso valiutos kaina krenta kitų valiutų atžvilgiu, sakoma, jog ši valiuta nuvertėja (pvz. jei JAV doleris pabrangtų nuo 4 iki 5 litų, tuomet būtų sakoma, kad litas nuvertėjo JAV dolerio atžvilgiu), o kai jos vertė kyla kitų valiutų atžvilgiu, sakoma, kad lankstaus kurso valiutos vertė didėja (pvz. jei JAV doleris atpigtų nuo 4 iki 3 litų, tuomet būtų sakoma, kad lito vertė pakilo JAV dolerio atžvilgiu). Tokie valiutų kurso kitimai įvairiai veikia vidines šalių ekonomikas ir valstybių tarpusavio ryšius. Pavyzdžiui, valiutos kurso nuvertėjimas skatintų nuvertėjusios valiutos šalies prekių ir paslaugų eksportą, bet tuo pačiu stabdytų importą iš užsienio, kas gerintų valstybės mokėjimo balansą. Tačiau valiutos nuvertėjimo atveju neigiamai mažėtų prekių mainų efektyvumas, pelningumas, kapitalo įplaukos, palūkanų normos ir kt. Ne visos valstybės priima lanksčius valiutų kursus, kai kurios laikosi fiksuoto valiutų kurso. Taip yra, matyt, todėl, kad dar nėra sugalvota idealaus valiutų kurso, juk ir fiksuoti, ir lankstūs valiutų kursai turi savų pranašumų ir savų trūkumų. Štai lankstus valiutos kursas yra kritikuojamas daugelių aspektų:

1) Net ekonomikos teorijoje teigiama,jog lanksčių valiutų kursų svyravimai gali sugriauti tarptautinės prekybos ir investicijų sistemą, tačiau jau kai kurie ekonomistai diskutuoja “…ar šis griovimas, esant svyruojantiems valiutų kursams, yra stipresnis, negu Tarptautiniam Valiutos Fondui vykdant nors ir nedažnus, bet staigius valiutų santykio pasikeitimus” (4, 293). Šis klausimas yra likęs dar neišspręstas.2) Lankstaus valiutos kurso šalininkai tokius svyravimus supranta kaip teigiamą dalyką, kuris suteikia daugiau laisvės monetarinei ir fiskalinei politikai stabilizuojant vidaus ekonomiką, o ne vien tik patį valiutos kursą, o štai šio kurso priešininkai pasisako prieš tokią laivę, teigdami, jog labiau tikėtina, kad silpnos vyriausybės vadovausis infliacine politika. 3) Lankstaus valiutos kurso svyravimai gali sukelti didelių vidinių ekonominių problemų, t.y. jei kristų nacionalinės valiutos vertė, tuomet užsienietiškos prekės brangtų ir žmonės jų pirktų mažiau, taigi – importinių prekių kainų didėjimas vėlgi sąlygotų vidaus infliacijos atsiradimą. Atsiranda vadinamasis “klaidingas ciklas”. Tačiau taip gali atsitikti tik su tokia valstybe, kurios tarptautinių mokėjimų būklė silpna, o štai jei lankstaus kurso šalis vadovautųsi stabilia vidaus politika, tuomet jos vidaus rinkos neveiktų užsienyje atsirandantys infliaciniai reiškiniai, o šis ciklas netgi taptų palankus valstybei (Pvz. jei šalis vadovausis stabilia kainų politika, jos prekės taps patrauklesnės užsienio vartotojui ir jis kels šalies tiekėjos valiutos kainą, t.y. nuvertins savo valiutos kainą. Todėl importas stabilios kainų politikos viduje išliks pigus, nepaisant užsienio infliacijos).4) Daugelis lankstaus valiutos kurso priešininkų kritikuoja šį kursą dėl 1973 metais ir vėliau kilusių didelių valiutų kursų svyravimų, kurie gali būti labai pragaištingi šalių vidaus pramonei.Šio valiutos kurso šalininkai kaip vieną įtikinamiausių lankstaus valiutos kurso privalumų pateikia tokį argumentą – jog jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje žlugusi fiksuotų valiutos kursų sistema įrodo ją esant prastesne už šiuo metu daugelyje šalių esančią lankstaus valiutos kurso sistemą. “Kai valiutų kursui leidžiama svyruoti, šalims nereikia ginti esamo valiutos kurso, taikant vidaus paklausą ribojančią ekonominę politiką” (4, 293), ir vyriausybės daugiau dėmesio gali skirti įgyvendinant visuminės paklausos politiką, siekdama šalyje pakelti užimtumo lygį, išlaikyti stabilias kainas, o ne ginti fiksuotą valiutos kursą.

Fiksuotas valiutos kursasLankstaus valiutos kurso alternatyva yra fiksuotas valiutos kursas. Tačiau fiksuotas kursas nebūtinai gali išlikti toks, koks nustatytas (pvz.už 1 $ – 4 litai), nes, visų pirma, valiutų kursus veikia paklausa ir pasiūla. Pasiūla ir paklausa yra kintanti ir priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių. Taigi vyriausybės, norėdamos išlaikyti fiksuotus savo valiutų kursus, bus priverstos kištis į valiutų rinką. Yra įvairių būdų, kaip vyriausybės gali bandyti išlaikyti fiksuotą savo valiutos kursą:1) Jos gali panaudoti užsienio valiutų rezervus, kad paveikti užsienio valiutų rinką. Tokiam atvejui įvairių šalių vyriausybės ir centriniai bankai laiko užsienio valiutų rezervus. Tačiau tai yra dirbtinas valiutos kurso palaikymas.2) Ko gero, kur kas veiksmingesnis būdas fiksuotam valiutos kursui išlaikyti būtų vyriausybės griežtos prekybos politikos vykdymas. Tokiu tikslu ji (vyriausybė) gali:a) riboti prekių importą iš atininkamos šalies ar bendrai iš užsienio,b) gali skatinti eksportą į kitas šalis arba į konkrečią valstybę,c) padidinus importo muitus, sumažinti prekių importą,d) apmokestinus dividendus ir gaunamus procentus už investuotą kapitalą šalyje, sumažinti vietinės valiutos paklausą dėl sumažėjusių investicijų iš užsienio,e) taip pat siekdama padidinti savo valiutos pasiūlą, ji gali suteikti subsidijas tam tikroms eksporto šakoms. 3) Kartais, vyriausybė siekdama palaikyti stabilų fiksuotos valiutos kursą, gali taikyti valiutos keitimo kontrolę arba normavimą. Tokia politika, kaip ir griežtos prekybos taikymo politika susilaukia daug kritikos. Visų pirma, tokie veiksmai, kaip kvotų taikymas, tarifai, eksporto subsidijos, valiutos keitimo normavimas, panaikina laisvos užsienio prekybos privalumus, ir taip atsiranda diskriminacija tarp importuotojų ir tarp eksportuotojų. Tokią politiką kritikai vadina prievartine, kuri skatina atsirasti “juodajai rinkai”, kur galėtų vykti nelegalūs pirkimo ir pardavimo sandėriai.4) Dar viena vyriausybės veikla gali palaikyti nepakitusį savo valiutos kursą – tai griežtos fiskalinės ir monetarinės politikos vykdymas, kas sukeltų kainų lygių kritimą lyginant su importuojamomis prekėmis, todėl labiau būtų perkamos vietinės gamybos prekės, taip pat padidėtų valiutos palūkanų normos, dėl ko vietiniai gyventojai bei firmos daugiau lėšų investuotų savo šalyje, taipogi pigesnės prekės ir didesnės palūkanų normos skatintų užsienio šalis importuoti daugiau prekių ir investuoti daugiau kapitalo šioje valstybėje. Visa tai iš dalies sumažintų pradinį šalies mokėjimų balanso deficitą.Iš apsvarstytų priemonių, kaip palaikyti pastovų fiksuotos valiutos kursą, matyti, kad šie būdai turi nemažai trūkumų: tai ir didėjantis nedarbas, ir žemas kainų lygis, mažėjantis gaminamos produkcijos kiekis. “Mokėjimų balanso sureguliavimas ir krašto ekonominis stabilumas yra kiekvienai šaliai svarbiausi ekonominiai tikslai, tačiau įgyvendinti šiuos tikslus yra labai sudėtinga” (4, 296).

Realusis ir nominalusis valiutų kursai Nominalusis valiutos kursas – tai viena valiuta išreikšta kitos valiutos atžvilgiu (pvz. 1 $ – 4 litai). Nominalusis kursas laikui einant gali pasikeisti. Tai gali atspindėti vienos ar kitos valiutos vidaus kainų pokyčius, susidariusius dėl infliacijos. “Realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus” (4, 296), t.y. realusis valiutos kursas išlieka nepakitęs, kai tuo tarpu nominalusis valiutos kursas kinta dėl infliacijos. Sakoma, kad nominalusis kursas kompensuoja vidaus infliacijos skirtumus. Tačiau ši teorija neatitinka JAV dolerio kurso svyravimų paskutiniais dviem dešimtmečiais, kas visai nebuvo infliacijos skirtumų atspindys, o “…realusis valiutos kursas taip pat smarkiai svyravo, sukeldamas JAV prekių konkurencinio pajėgumo pasaulinėse rinkose didesnius pokyčius” (4, 296).

Reguliuojami ir laisvai plaukiojantys valiutų kursai Kai valstybėje yra nustatytas fiksuotas valiutų kursas, ilgainiui kylant šalies prekių kainoms dėl vidaus infliacijos pasaulinėje rinkoje, susidaro šalies mokėjimų ir prekybos balanso deficitas. Tačiau jeigu valstybėje nustatytas plaukiojantis valiutos kursas, ir šalies viduje vyrauja aukšti infliacijos tempai, tai net sumažėjus valiutos kursui, perkamosios galios paritetas ir prekybos konkurencingumas tarptautinėje rinkoje išliks nepakitęs. “Tarptautinis konkurencingumas nustatomas, lyginant įvairių šalių prekių santykines kainas, įvertintas vienoda valiuta” (4, 299), t.y. pastovus tarptautinis konkurencingumo lygis išlaikomas, įvertinant plaukiojančių kursų šalių valiutas pagal jų nominalų valiutos kursą. Taip vertinant, bus pastebėta, jog šalių, kurių vidaus rinkoje vyrauja aukšti infliacijos tempai, nominalusis valiutos kursas sumažės, ir atvirkščiai – nominalusis valiutos kursas padidės toje plaukiojančių valiutų kursų valstybėje, kurioje vyraus neaukšti lyginant su kitomis šalimis infliacijos tempai. Vadinasi, ilguoju periodu plaukiojančių valiutos kursų režimas “…gali sureguliuoti didžiulius tarptautinius vidaus infliacijos vystymosi ir pinigų masės augimo tempų skirtumus” (4, 300). Tačiau, kaip žinia, plaukiojančių valiutų kursai parodo kasdieninės valiutos pasiūlos ir paklausos valiutų rinkoje pasikeitimus, kurie priklauso nuo mokėjimo balanso kapitalo sąskaitoje, taip pat nuo palūkanų normos. Iš viso to matyti, kad plaukiojančių valiutų kursai neišlaiko perkamosios galios pariteto trumpuoju periodu. Faktiškai nuo 1973 metų pakeitus fiksuotų valiutos kursų sistemą laisvai plaukiojančiais valiutų kursais, valstybių centriniai bankai neleisdavo laisvai svyruoti valiutų kursams, o reguliuodavo juos, kišdamiesi į užsienio valiutų rinką, kurioje iš turimų užsienio valiutų rezervų prekiaudavo dempingo pagrindais, taip keisdami valiutos kurso pusiausvyrą. Valiutų kursų reguliavimas suteikė jiems (valiutų kursams) lankstumo rinkoje ir tuo pačiu užtikrino finansams jų skatinimą ir palaikymą, taip pat palaikė tarptautinės prekybos augimą. Šio valiutos kurso šalininkai teigia, kad tokia sistema padeda įveikti tokius nuolat ekonomiką lydinčius sukrėtimus, kaip pavyzdžiui staigus naftos kainų kilimas 1973-1974m., 1979-1980m. Tačiau šios sistemos kritikai teigia, jog reguliuojamiems valiutos kursams nepavyko išsilaikyti pastoviems, net tokiu atveju, kai valstybės vidaus ir išorės ekonominės ir finansinės sąlygos buvo stabilios.

Šiuolaikinių valiutos kursų rūšys Valstybės TVF narės šiuo metu gali laisvai pasirinkti vieną iš penkių dabar esančių valiutos kursų, kurie gali būti fiksuoti, lankstūs arba jų abiejų mišinys.Pagal pavadinimus dabar išskiriami tokie valiutų kursai:1) Nepriklausomai plaukiojantys,2) Bendri plaukiojantys,3) Netiesiogiai susijusieji valiutos kursai,4) Krepšiu susijusieji valiutos kursai,5) Valiutos kursas pagal “čiuožiančio pariteto” sistemą.Pirmajai valiutos kurso sistemai priskiriami tokie valiutos kursai, kurie susidaro priklausomai nuo devizų pasiūlos ir paklausos rinkoje, taip pat šiuos kursus gali reguliuoti šalių centriniai bankai, stengdamiesi išlaikyti stabilius valiutos kursus arba valdydavo trumpalaikius jo (kurso) pasikeitimus. Todėl šis valiutos kursas dar vadinamas “valdomu”. Šią sistemą taiko tokios išsivysčiusios šalys kaip JAV, Didžioji Britanija, “…kai kurios OPEK šalys – Kataras, Saudo Arabija, Indija” (6, 6).Bendrus plaukiojančius valiutos kursus taiko Europos valiutinės sistemos šalys, kurios tarpusavio atsiskaitymams naudoja fiksuotus valiutos kursus su tam tikra leidžiama kursų svyravimų riba, o atsiskaitydamos su kitomis valstybėmis Europos valiutinės sistemos šalys taiko kaip ir pirmos grupės sistemoje – nepriklausomai plaukiojančius valiutos kursus.Netiesiogiai susijusieji valiutos kursai pasižymi tuo, kad yra griežtai nustatytas dydis vienos iš vadovaujančių šalies valiutos atžvilgiu. Tai daugiausiai TVF valstybių narių naudojamas valiutos kursas (beveik 50 % TVF narių jį naudoja), kuris yra laikomas vienu labiausiai priklausomu valiutos kursu. Pavyzdžiui “prie JAV dolerio pririštos Egipto,Pietų Korėjos,…., prie franko – šalys įeinančios į Vakarų Afrikos ekonominę bendriją ir Centrinę Afrikos sąjungą” (4, 301) ir kt.Krepšiu susijusiais valiutos kursais vadinami tokie valiutų kursai, kurie būna nustatomi pagal SDR arba kokią kitą dirbtinai kontroliuojamą valiutinio krepšio fiksuotą valiutos kursą. Pavyzdžiui prie įvairių valiutinių krepšių yra prisirišusios Gvinėja, Zairas, Austrija, Suomija, Norvegija, Singapūras ir kt.Valiutos kursas pagal “čiuožiančio pariteto” sistemą pasižymi tuo, kad šalyse, kuriose jis naudojamas, vietinės valiutos kursas tvirtai nustatomas su atskiromis valiutomis, “…tačiau ryšys tarp valiutų dinamikos ne automatiškas, o apskaičiuojamas pagal ypatingas koreguojančias formules” (6, 7). Tokio valiutos kurso sistema naudojama Portugalijoje, Peru, Brazilijoje ir kt.

TARPTAUTINĖ VALIUTŲ RINKATarptautinė pinigų sistema yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis, nes tik jo dėka vienos šalies gyventojai gali atsiskaityti su kitos šalies gyventojais. Tokie atsiskaitymai yra būtini, kadangi tik taip gali vienos valstybės importuotojai atsiskaityti su kitų valstybių eksportuotojais, bet prieš tai “…arba importuotojas turi įsigyti eksportuotojo šalies valiutos, arba eksportuotojas, kuriam sumokėta importuotojo šalies valiuta, turi ją išsikeisti į savo valiutą” (4, 305).Įvairių šalių gamintojams ir prekiautojams yra svarbu sumažinti tarptautinių prekybos operacijų tarpines išlaidas, nepatogumus ir riziką, kurie kinta priklausomai nuo to, kaip keičiasi valiutų rinka ir kaip organizuojami tarptautiniai atsiskaitymai. Per šį šimtmetį tarptautinė pinigų sistema keitėsi kelis kartus: Iš pradžių, prieš I-ąjį pasaulinį karą vyravo aukso standarto sistema, kurios svarbiausia ypatybė buvo – auksu išreikšta nacionalinių pinigų vertė; po I-ojo pasaulinio karo – aukso devizų standarto sistema (“Aukso devizų standartas – tai santykis tarp aukso ir valiutos tarptautiniuose atsiskaitymuose” (4, 305)), II-ojo pasaulinio karo metu buvo sukurta Bretton-Woods sistema (dar vadinama fiksuotų valiutos kursų sistema), kuri išsilaikė iki 8-ojo dešimtmečio pradžios, o nuo 8-to dešimtmečio pradžios iki šių dienų dar veikia plaukiojančių kursų sistema arba sistema po Bretton-Woods-o. Ko gero vienas svarbiausių šių pokyčių aspektų yra tai, jog per visą šį laikotarpį sparčiai vystėsi globalinė valiutinės ir finansinės sferos veiklos sritis.Tokia valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija” pasireiškia nacionalinių valiutų ir finansų rinkų integracija su Eurorinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. “Valiutų rinka yra tarptautinės finansų rinkos sudėtinė dalis” (2, 25). Pagrindinė tarptautinės valiutų rinkos veikla – tai pirkimo ir pardavimo transakcijų vykdymas. Kalbant apie šiuolaikinę tarptautinę valiutų rinką, reikia pasakyti, jog tai nėra rinka apibrėžtoje teritorijoje – tai rinka už biržos ribų. Ji yra decentralizuota tiek ekonominiu, tiek geografiniu ar techniniu požiūriu. Šios rinkos nėra fiziškai vienoje vietoje. Tarptautinėje valiutų rinkoje informacija yra keičiamasi telekomunikacinių tinklų – telefonų, telefaksu ar kompiuterinių sistemų pagalba. Šioje rinkoje transakcijas vykdo bankai, nebankinės finansinės institucijos, brokerių firmos ir kt., tačiau tai nėra nacionalinių rinkų visuma. Greičiau galima būtų pasakyti, kad tai yra tinklas, išsklaidytas po visą pasaulį ir veikiantis visą parą įvairiose laiko juostose. Tarptautinėje valiutų rinkoje nesudarinėjamos transakcijos mažesnės kaip 1 mln. JAV dolerių. Kitoje, mažesnėje transakcijų su klientais rinkoje, sudaromi sandoriai iš vienos pusės tarp tarpbankinės rinkos subjekto ir įvairių šalių gamintojų, paslaugų tiekėjų, prekybininkų, tarptautinių korporacijų iš kitos pusės. Nors gali būti sudaromos transakcijos ir tarp įvairių firmų, nedalyvaujant tarpbankinės rinko subjektui. Šioje tarptautinės valiutų rinkos dalyje sudaroma apie 20-25 % visos rinkos apyvartos transakcijų.Pati mažiausia tarptautinės valiutų rinkos transakcijų dalis – apie 1 % – yra sudaroma bankuose, valiutų keitimo kasose, įv. kontorose, kur valiutinės operacijos sudaromos dalyvaujant fiziniams asmenims.Tarptautinėje valiutų rinkoje kasdieninė apyvarta siekia 800 mlrd. JAV dolerių. Tai didžiausia rinka pasaulyje, kurios pagrindinis operacijų centras yra Londone.Didžioji dalis transakcijų šioje rinkoje (apie 90 %) vykdoma JAV doleriais, po jų pagal apyvartos apimtis seka Vokietijos markė, Japonijos jena, Didžiosios Britanijos svaras sterlingų ir Šveicarijos frankas.Tarptautinėje valiutų rinkoje vykdomos transakcijos yra skirstomos pagal savo atlikimo būdą į:1) tradicines transakcijas, tokias, kurios būdavo vykdamos daugelį dešimtmečių,2) greitąsias transakcijas (vykdomos nedelsiant),3) terminuotas transakcijas,4) keičiamąsias transakcijas,5) būsimąsias transakcijas,6) opcijas (kas reiškia iš anglų kalbos – išsirinkimo galimybę),7) hibridines transakcijas (kurias sudaro terminuotosios transakcijos ir opcijos).Išskiriamos trys rūšys operacijų, vykdomų tarptautinėje valiutų rinkoje : tai arbitražas, “hedging”-as ir spekuliacija. Arbitražas – tai tokios transakcijos, kurios vykdomos norint išnaudoti valiutų kursų skirtumus įvairiose geografinėse vietovėse. Hedging-as iš anglų kalbos reiškia atsiribojimą, atsitvėrimą, o iš tikrųjų, tai tokios transakcijos, kuriomis siekiama apsisaugoti nuo nuostolių, galinčių iškilti nepalankiai susiklosčius valiutų kursams. O spekuliacijomis vadinamos tokios transakcijos, iš kurių bandoma pasipelnyti sąmoningai rizikuojant, t.y. kai naudą galima gauti iš valiutos kurso smukimo arba jo kilimo.Paskutiniu metu tarptautinės valiutos rinkos vystymasis buvo susijęs su daugeliu naujų veiksnių : “…dolerio keitimo į auksą uždraudimu ir plaukiojančių valiutos kursų nustatymu; naujų rūšių valiutinių transakcijų įgyvendinimu (t.y. būsimosios transakcijos, opcijos, hibridinės transakcijos, kurios atsirado tik per aštuntąjį ir devintąjį dešimtmetį.-R.L.) ir platinimu; naujų telekomunikacijos priemonių vystymu ir pritaikymu, kompiuterizacija, elektronine informacija”. (2, 26).

PAGRINDINĖS TARPTAUTINĘ FINANSŲ IR VALIUTŲ VEIKLĄ REGLAMENTUOJANČIOS INSTITUCIJOS

Tarptautinę finansų ir valiutų rinkų veiklą reguliuoja ir skatina įvairios tarptautinės finansinės institucijos, t.y. tokie valstybių ir bankų susivienijimai ar sąjungos, kurie yra susikūrę “…tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu socialiniam-ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą” (2, 9). Tarptautinės finansinės institucijos padeda bendradarbiauti skirtingų šalių bankams, verslininkams, nebankinėms finansinėms institucijoms, vyriausybinėms organizacijoms, padeda keistis informacija ir patyrimu, teikia kreditus, techninę paramą, atlieka kadrų apmokymą, vykdo investicijas globaliniu ir regioniniu mastu, padeda šalims siekti ekonominio stabilumo ir kt.

Visuotinai tarptautiniu mastu pripažįstama, kad tarptautinėmis finansų institucijomis laikomos šios organizacijos:1) Tarptautinis valiutos fondas,2) Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas – vadinamas Pasaulio banku. Jį sudaro pasaulio bankų grupė. Tai :a) Tarptautinė finansų korporacija,b) Tarptautinė vystymo asociacija,c) Daugiašalių investicijų garantijų agentūrad) Tarptautinis investicinių ginčų sprendimo centras.3) Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas,4) Azijos plėtros bankas,5) Afrikos plėtros bankas,6) Tarptautinis plėtros bankas,7) Islamo plėtros bankas,8) Tarptautinis investicijų bankas,9) Europos investicijų bankas,10) Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas,11) Šiaurės investicijų bankas,12) Europos monetarinis institutas,13) Arabų valiutos fondas,14) Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas,15) Tarptautinių atsiskaitymų bankas.Tarptautinės finansinės institucijos kartais grupuojamos į globalines ir regionines. Prie globalinių priskiriamas Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio banko grupė ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas. O štai pagal veiklos pobūdį galima išskirti tarptautines bankines ir nebankines finansines institucijas. Nebankinėms finansinėms institucijoms priklauso Tarptautinis valiutos fondas, taip pat Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką. Svarbiausia tarptautinei valiutų rinkai institucija – Tarptautinis valiutos fondas, buvo įkurtas po Didžiosios depresijos metų (1929-1932m.) per antrąjį pasaulinį karą, t.y. 1944 metais. Prieš 1929 metų įvykius šalys mokėjimų balanso trūkumui padengti šalia aukso naudojo svarus sterlingų ir JAV dolerius, kurie buvo vartojami kaip atsargos kapitalas. Tačiau Didžiosios depresijos metais ši sistema išsiderino – įvairios valstybės pradėjo kaupti aukso ir tokių valiutų atsargas, kurias prireikus galima buvo iškeisti į auksą. Dėl tokių šalių veiksmų sumažėjo tarptautinės prekybos mastai, taip pat sumažėjo tarptautinių finansinių operacijų apimtys, padidėjo nedarbas, krito žmonių pragyvenimo lygis. Buvo pradėti vykdyti barteriniai mainai. Ketvirtame dešimtmetyje kelis kartus buvo bandoma sukurti naują pasaulio valiutų sistemą, tačiau tik 1944 metų liepos mėnesį 44 šalių atstovai Bretton-Woods-e po daugelio derybų, vykusių antrojo pasaulinio karo sąlygomis, įsteigė tarptautinę organizaciją, kuri ne epizodiškai, o nuolat kontroliuotų tarptautinę valiutų sistemą. Savo veiklą tarptautinis valiutos fondas (TVF) pradėjo 1946 metais, turėdamas 39 šalis nares. 1997 metų duomenimis TVF priklausė 181 valstybė (Lietuva TVF nare tapo 1992 metais). TVF vadovaudama tarptautinei valiutų sistemai, reguliuoja valiutų kursus, “stengdamasi didinti tarptautinę prekybą ir palaikyti mokėjimų balanso pusiausvyrą, padeda plėtoti sistemingus šalių (fondo dalyvių) piniginius santykius” (5, 34), kontroliuoja tarptautinių valiutinių prekybos sutarčių vykdymą, teikia valstybėms trumpalaikius kreditus, skatina daugiašalės atsiskaitymų sistemos kūrimą. Taigi pagrindinė TVF veikla – tai valiutų kursų reguliavimas ir tarptautinio likvidumo palaikymas. Iki 1971 metų, kuomet vyravo fiksuotų valiutų kursų sistema, šalys, norėdamos pakeisti savo valiutos kursą (t.y. padidinti jį ar sumažinti, kad išlygintų savo mokėjimų balanso pusiausvyrą), turėdavo gauti TVF sutikimą, o po 1971 metų, kai daugelis valstybių savo valiutų kursus pakeitė laisvai svyruojančiais, TVF nebereguliuoja valiutos kurso svyravimų, tačiau šalys TVF narės yra įpareigotos laikytis “gero elgesio” taisyklių, kurias nustatė fondas, atsisakydamas tiesioginės valiutų kontrolės. Iš pradžių kiekviena TVF šalis narė turėjo nustatyti savo valiutos paritetą pagal JAV dolerį arba auksą, tačiau “1970 metais fondas sukūrė naują tarptautinį atsargos kapitalą, specialią skolinimosi teisę – SDR, padidinančią tarptautinio likvidumo kiekį”(5, 34). Taip buvo padaryta todėl, jog buvo manyta, kad gali neužtekti aukso ir kitų tarptautinių rezervų aktyvų, “…ir todėl, kad dauguma šalių negalėjo patenkinti savo rezervų poreikių nesukeldamos JAV mokėjimo deficito” (4, 310). 1972 metais auksas nustojo būti TVF apskaitiniais pinigais. SDR – tai TVF šalių narių piniginiai aktyvai laikomi kaip užsienio atsargos. Šis atsiskaitymo vienetas neturi realaus padengimo. SDR sudėtis apskaičiuojama kas penkeri metai iš penkių stipriausių pasaulio valiutų – JAV dolerio (šiuo metu 39 %), Vokietijos markės (21 %), Japonijos jenos (18 %), Prancūzijos franko (11 %) ir Anglijos svarų sterlingo (11 %). (Priedas Nr.1). Tarptautinio valiutos fondo lėšos formuojamos valstybių narių išmokėtų kvotų sąskaita. “Kiekvienos valstybės kvota TVF kapitale apskaičiuojama atsižvelgiant į tos valstybės bendrąjį nacionalinį produktą vienam žmogui, užsienio prekybos apimtį ir daugelį kitų ekonominių rodiklių, tuo apsprendžiant kiekvieno dalyvio balsų skaičių priimant sprendimus” (2, 12). Svarbi TVF funkcija – trumpalaikio (3-5 metams) kredito teikimas valstybėms narėms, kuris gali sudaryti 125 % šalies kvotos dydžio, ir yra teikiamas SDR arba reikalaujama valiuta. Tačiau tuomet šalys yra priklausomos nuo atitinkamų TVF keliamų politinių-ekonominių sąlygų. Be tokios tiesioginės pagalbos, TVF dar padeda valstybėms sudarinėti įvairias sutartis, kuriose numatoma pagalba fondo narėms) su pramoninių šalių vyriausybėmis, centriniais bankais, Tarptautiniu atsiskaitymų banku, Pasaulio banku ir kitais privačiais bankais. Tarptautinis valiutos fondas kas mėnesį leidžia tarptautinės finansų statistikos leidinius su TVF šalių narių suvestinėmis lentelėmis, kuriose pateikiami valiutų keitimo kursai, surinkti duomenys apie atitinkamos valstybės poziciją TVF, jos (šalies) likvidumą, palūkanų normas, šalies importą ir eksportą, valstybės finansus, nacionalines sąskaitas ir kt. Pasaulio bankas arba tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas buvo įkurtas 1944 metais kartu su TVF. Tai pagrindinis tarptautinis kreditavimo organas. Pasaulio banko nariais gali būti tik tos šalys, kurios priklauso TVF. Tai bandoma aiškinti tuo, jog šitaip šalys bus priverstos vykdyti valiutinę-finansinę politiką pagal TVF įstatus. Pagrindiniai Pasaulio banko tikslai – tai finansinė ir techninė parama jo nariams, ekonomikos vystymas, mokėjimų balanso pusiausvyros palaikymas, privačių kapitalinių įdėjimų skatinimas. Nors Banko ir TVF funkcijos papildo viena kitą, tačiau yra visiškai skirtingos: Bankas yra skolinanti organizacija, o “…TVF funkcionuoja kaip pasaulio valiutų kontrolierius, padedantis išsaugoti tarp visų šalių tvarkingą atsiskaitymų sistemą” (2, 15).
Kita svarbi tarptautinė organizacija – Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Tai tarpvalstybinis bankas, kuriame atliekamos įvairios komercinės operacijos, taip pat dalyvaujama organizuojant tarptautinį bendradarbiavimą valiutų sferoje. Tarptautinių atsiskaitymų banko nariais yra daugiau kaip 30 Europos, JAV, Japonijos, Australijos, Kanados ir Pietų Afrikos respublikos centrinių bankų. Šio banko įstatuose yra numatyta aukso pirkimas ir pardavimas, depozitiniai sandoriai su šalių centriniais bankais, vertybinių popierių (išskyrus akcijas) ir valiutinės operacijos, sutarčių sudarymas su emisiniais bankais, taip pap konsultacijų teikimas pajininkams valiutiniais ar kitais finansiniais klausimais ir kt. Tarptautinių atsiskaitymų bankas savo veiklą vykdo per nuolatinius komitetus ir tarybas. Vienas jų – Nuolatinis eurovaliutų komitetas nagrinėja tarptautinių finansų rinkų vystymosi problemas, vykdo eurovaliutos pasiūlos ir paklausos operacijas.Vienoje iš regioninių institucijų – Europos monetariniame institute, įkurtame tik 1993 metais Europos Sąjungos sutartimi, planuojama paruošti Europos Sąjungos šalis nares pereiti prie bendros valiutos ir vieningos valiutų politikos, kuri būtų realizuojama per Europos centrinių bankų sistemą. Tai nusako ir pagrindiniai Instituto tikslai :“- bendradarbiavimo tarp nacionalinių bankų stiprinimas,– šalių narių politikos koordinavimas,– Europos valiutų sistemos funkcionavimo kontrolė,– Teisinis ir organizacinis pasirengimas, įgyvendinant Europos centrinių bankų sistemą”. (2, 23)

PAMĄSTYMAS DĖL LITO KURSO REŽIMO PASIRINKIMO Ruošiantis reformuoti Lietuvos pinigų politiką ir Lietuvos banko veiklą, iškyla aktualus klausimas – kokį pasirinkti valiutos kurso režimą. Nuo šio pasirinkimo priklauso ar teigiama linkme vystysis Lietuvos ekonomika, ar gerės ūkininkavimo sąlygos, ar kils žmonių pragyvenimo lygis. Atviros ekonomikos šalyje valiutos kurso “…lankstumas gali padėti pasiekti ir išlaikyti konkurencingumą tarptautinėse rinkose bei “sveiką” mokėjimų balansą” (1, 17), tačiau iš kitos pusės – fiksuotas valiutos kursas padeda išlaikyti stabilumą valstybės ekonomikoje. Be to, iškyla kitas svarbus klausimas, susijęs su Lietuvos siekiais tapti Europos Sąjungos nare – lito pririšimas prie JAV dolerio gali tapti ne visai tinkamu, kadangi lito svyravimai susiję su dolerio svyravimais kitų valiutų atžvilgiu kartais gali peržengti ribas, numatytas Europos ekonominės ir pinigų sąjungos. “Staigus perėjimas prie euro, …., galėtų būti komplikuotas dėl didelės JAV dolerio dalies užsienio mokėjimuose ir jo populiarumo tarp Lietuvos gyventojų ir ūkio subjektų”. (1, 17) Tuo būdu Lietuvos ekonomistai siūlo iš pradžių pereiti prie tarpinio varianto – bazinio valiutų krepšelio, susidedančio iš JAV dolerio ir euro. Lietuvoje yra nustatytas fiksuoto kurso režimas. O šalies valiutų valdybos modelis pažymi automatinio pinigų kiekio rinkoje nustatymo savybe. Besivystančios ir pereinamosios ekonomikos šalys, siekdamos sumažinti infliaciją, laikosi fiksuoto valiutų kurso, nors “…ekonomistai, svarbiausiu tikslu laikantys ekonomikos augimą, pasisako už laisvesnį valiutos kurso režimą” (1, 20). Vis tik nėra prieita vienos nuomonės, koks valiutų kursas yra geresnis, kadangi jo pasirinkimą lemia daugybė išorinių ir vidinių šalies ekonomikos bei politikos veiksnių. Ekonomistai išskiria keturis pagrindinius dalykus, nuo kurių priklauso valiutos kurso režimo pasirinkimas. Tai nuo:“1) ekonominės politikos tikslų, 2) stochastinės aplinkos pobūdžio, 3) šalies struktūrinių charakteristikų, 4) politikos vykdytojų patikimumo laipsnio.” (1, 22) Dar 1953 metais M.Friedman pasisakė už laisvo valiutos kurso pasirinkimą, nes šis geriausiai apsaugo šalies ekonomiką nuo užsienio kilmės šokų. Tačiau ekonomistai priėjo išvados, kad fiksuotas valiutos kursas yra efektyvesnis stabilizuojant ekonomiką, jei šalies vidiniai sukrėtimai atsiranda pinigų rinkoje, bet jei tai įvyksta prekių rinkoje, tuomet stabilizuoti gamybos lygį geriau padeda lankstus kursas. “Taigi, ekonomikai susiduriant tiek su vidiniais, tiek su išoriniais (nominaliaisiais ir realiaisiais) šokais, geriausiai stabilizuojantis gamybos lygį kurso režimas pasižymėtų tam tikru tarpiniu lankstumu”.(1, 23) Lietuva pagal savo užsienio prekybos apimtis bendroje gamyboje (t.y. didelė eksporto ir importo dalis) priskiriama atviros ekonomikos šalims. Ekonomistų pripažįstama, kad tokiu atveju šaliai geresnis variantas yra fiksuotas valiutos kursas, nes esant lanksčiam kursui, ypač jei jis nepastovus, gali sumažėti šalies pinigų, kaip manų ir vertės mato vaidmuo. Taip pat valiutos kurso pasirinkimui įtakos turi ir šalies finansų rinkos integracijos laipsnis į pasaulio finansų rinką. Tačiau Lietuva dar nėra stipriai integruota į pasaulinę finansų sistemą – didžiosios pasaulio finansinės institucijos dar pamažu žengia į Lietuvos rinką, o ir pačioje šalyje nėra didelės finansinių organizacijų įvairovės – pagrinde vyrauja tik komerciniai bankai. Todėl Lietuvos finansinės sferos integracijos kriterijus kol kas didesnio vaidmens neatlieka, renkantis valiutos kursą. Lietuvos nedidelei atvirai ekonomikai, kur gaminamų prekių ir importo substitucijos laipsnis mažas, didelis realiojo darbo užmokesčio lankstumas, kuris (darbo užmokestis) sudaro nedidelę BVP dalį (apie 33 %) palyginus su išsivysčiusiomis šalimis, rinktis laisvai plaukiojantį valiutos kursą būtų nenaudinga, kadangi tuomet galima lito devalvacija sukeltų daugybę neigiamų padarinių. Tai būtų – padidėjusi metinė infliacija, sumažėjęs BVP dėl ne visiškai indeksuoto darbo užmokesčio, taip pat tai pablogintų šalies einamosios sąskaitos deficitą (nors pagal teoriją valiutos devalvavimas – tai būtina valstybės išorinių balansų pagerėjimo sąlyga, tačiau kadangi Lietuvoje yra mažas prekių substitucijos laipsnis, taip pat šalis yra priklausoma nuo konkurencinio importo: energijos, žaliavų, įvairių įrengimų ir pan., todėl ši teorija nepasiteisintų).

Atsižvelgiant į paminėtus argumentus, galima būtų teigti, jog “…Lietuvai ir toliau naudinga laikytis fiksuoto kurso politikos, konkurencingumą ir “sveiką” mokėjimų balansą išlaikant ne tokiomis pinigų politikos priemonėmis kaip laisvai ar valdomai plaukiojantis (šliaužianti devalvacija) lito kursas, o pirmiausia – naudojant kitų ekonominės politikos sričių priemones”(1, 26), tokias kaip fiskalinė ir pajamų politika, darbo santykių reguliavimas, muitų ir prekybos politika. Jei Lietuvos bankas ir Vyriausybė tęstų fiksuoto valiutos kurso politiką, tai reikėtų išspręsti kitą svarbų klausimą, t.y. pasirinkti susiejimui su litu bazinę valiutą ar valiutų krepšelio sudėtį. Kaip jau buvo minėta, susiejimas su viena valiuta sukelia tam tikrus lito kurso ir susietosios valiutos svyravimus kitų valiutų atžvilgiu, kai tuo tarpu kurso susiejimas su valiutų krepšeliu “…sušvelnina vidutinį valiutos svyravimą, kartu sumažindamas riziką tiems, kurie turi atviras pozicijas įvairiomis valiutomis” (1, 27). Kita vertus pažvelgus į pasaulinę rinką, matyti, jog dauguma sutarčių yra sudaromos JAV doleriais, užsienio valiutų atsargos taip pat laikomos šia valiuta. Tačiau pagrindinis Lietuvos prekybos partneris Vakaruose yra Europos Sąjunga, kurioje daugiau yra naudojamos atsiskaitymams tokios valiutos kaip Vokietijos markė, SDR, ECU. Taigi, ekonomistai yra priėję tokios nuomonės, jog palankiausias variantas Lietuvai būtų lito susiejimas su 0,6 USD ir 0,4 DEM valiutų krepšeliu, turint omenyje trumpalaikę jo paskirtį prieš pereinant prie euro.

IŠVADOS XX amžių galima apibūdinti kaip didelių permainų laikmetį, kuriuo formavosi naujas požiūris į pasaulinio ūkio problemas. Pasaulinis ūkis susideda iš nacionalinių ūkių, kurių dėka ir pradėjo palaipsniui formuotis pasaulinė rinka kartu su tarptautine valiutos sistema. Įvairiu metu, veikiant skirtingoms valiutų sistemoms, nevienodai buvo nustatinėjami valiutų kursai – skyrėsi kurso nustatymo paritetai, kurso reguliuojamumas ar laisvumas, valiutos kurso svyravimo pasirinkimas – fiksuotas ar plaukiojantis ir kt. (Iš tikrųjų šalys pasirinkusios fiksuotą ar plaukiojantį valiutos kurso režimą (kurį reguliuoja rinkos svyravimai ir pokyčiai joje), gana retai taiko ekstremalius jų variantus. Dažnai praktikoje naudojami įvairūs tarpiniai kursų variantai, kuriuos riboja pasirinktas ekstremumas.) Šiame darbe plačiau panagrinėtos tokios valiutų sistemos, kaip aukso standarto, kurio sąlygomis vienos valstybės pinigai buvo keičiami į kitos šalies pinigus pagal jų santykį su auksu; vėliau valiutų sistemos, kuomet aukso devizo standarto sąlygomis šalia aukso buvo plačiai naudojami JAV doleriai ir kitos valiutos šalių mokėjimo balansams išlyginti; taip pat aprašoma dar vėlesniu laikotarpiu veikusi fiksuotų valiutos kursų sistema, kurios pagrindinis bruožas – tai šalių nustatyti tvirti keitimo kursai savo valiutoms; o galiausiai pasakojama apie nuo 1971 metų iki šių dienų plačiausiai vyraujančią plaukiojančių valiutų kursų sistemą, kurioje skirtingų piniginių vienetų kursai nustatomi iš jų paklausos ir pasiūlos rinkoje.Valiutų kursai – svarbus valiutų sistemos elementas, ir be jų šiuolaikinėje tarptautinėje prekybos ir paslaugų rinkoje šalims, ko gero, nepavyktų susitarti. Todėl pasirenkant šaliai tam tikrą valiutos kursą, reikia nuoseklių specialistų analizių ir tyrimų, kadangi kiekvieno kurso poveikis atitinkamoje nacionalinėje rinkoje bus skirtingas dėl nevienodų ir pastoviai besikeičiančių ekonominių ir politinių sąlygų. Štai dėl to ir šiame darbe yra panagrinėti valiutų kursai, paminėtos jų teigiamos ir neigiamos savybės ekonomikai, tačiau dėl vietos stokos nebuvo plačiau išsiplėsta ir todėl tokių kursų aprašymų nepakaktų, kad priimti tinkamą sprendimą, koks valiutos kursas būtų geresnis vienai ar kitai šaliai.Šiame darbe taip pat aprašoma tarptautinė valiutų rinka, kurios negalima tiesiogiai suprasti kaip tam tikros rinkos – tai rinka už biržos ribų, kuri egzistuoja ištisą parą ir vienu metu veikia visose laiko juostose. Tarptautinėje valiutų rinkoje ryšiai palaikomi telekomunikacinių priemonių pagalba. Tačiau šiai veiklai reguliuoti reikalingos atitinkamos organizacijos. Todėl šiame darbe ir rašoma apie tarptautines finansines institucijas, reguliuojančias tarptautinę finansų ir valiutų rinkų veiklą. Kaip svarbesnės valiutų rinkai, plačiau aprašomas Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), Tarptautinių atsiskaitymų bankas, Europos monetarinis institutas. Pastebima, kad pagrindinė TVF veikla – reguliuoti valiutų kursus, siekiant didinti tarptautinį šalių bendradarbiavimą (t.y. plėtoti prekybinius ir piniginius tarptautinius santykius), taip pat kontroliavimas tarptautinių valiutinių prekybos sutarčių vykdymo. TVF savo veikla padeda išsaugoti tarp šalių tvarkingą atsiskaitymą, palaiko tarptautinį likvidumą.Pastebima, kad Tarptautinių atsiskaitymų bankas – mažesnė institucija už TVF, ir jo pagrindinė veikla tarptautinėje rinkoje – bendradarbiavimo valiutų sferoje palaikymas. O štai kita regioninio pobūdžio institucija – Europos monetarinis institutas, užsiima tik tokio regiono kaip Europos Sąjunga narių ruošimo perėjimui prie bendros valiutos ir vieningos valiutų sistemos.Galiausiai šiame darbe pateikiami kai kurie pasvarstymai dėl būsimo lito kurso režimo keitimo, pertvarkant šalies pinigų sistemą ir bandant visa tai suderinti kuo geresniu variantu Lietuvai, siekiančiai integruotis į Europos Sąjungos narių ratą. Pripažįstama, jog Lietuvai, kol kas dar priskiriamai prie besivystančių valstybių, geriausias variantas yra išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, tačiau reikėtų keisti lito susiejimo variantą, pereinant nuo JAV dolerio prie valiutų krepšelio, susidedančio iš 0,6 USD ir 0,4 DEM.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Geralavičius V., Kuodis R. Lito kurso režimo pasirinkimas: teoriniai ir praktiniai sprendimo būdai.// Pinigų studijos.-1997, 1, p.17-31.2. Grižas R.A. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai.-V.Lietuvos informacijos institutas, 1997.-P.44.3. Grižas R.A. Tarptautinė valiutos ir kredito sistema.-V.Lietuvos informacijos institutas, 1992.-P.22.4. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A., Šečkutė L.,Zaicev S. Ekonomikos teorijos pagrindai.-Kaunas.:Smaltija, 1999.-P.390.5. Povilaitis B. Valiutų padengimo užsienio atsargomis istoriniai ir praktiniai aspektai.// Pinigų studijos.-1997, 1, p.33-39.6. Zaicevas S. Valiutos kursas ir tarptautinė finansų sistema.-V.Technika, 1992.-P.20

1 Priedas1_lentelė.SDR sudėtisPiniginis vienetas Nuo 1986 m.Sausio 1 d. Nuo 1991 m.Sausio 1 d.Amerikos doleris 0,452 0,572Vokietijos markė 0,527 0,453Japonijos jena 33,4 31,8Prancūzijos frankas 1,020 0,800Anglijos svaras sterlingų 0,0893 0,0812