EUROPOS MONETARINĖ SĄJUNGA
EMU turi dvi kryptis: ekonominę ir monetarinę. Trumpai, ekonominė sąjunga reiškia vieningos rinkos kūrimą be dirbtinių prekybos apribojimų, sąjunginė konkurencijos politika, įprasta vietinė politika ir makroekonomikos politikos koordinavimas. EU nariai susitarę dėl pelno ekonominės sąjungos ir daugelis reikalavimų jau išspręsti. EMU privalumai yra aiškiai išdėstyti dokumentuose ir aprašyti Goodhart [gerieji elniai] (1991)- taip pat 4 sk. Trumpai, yra diskutuoja, kad pašalinus prekybos apribojimus ir eliminavus valiutų kurso riziką, bus skatinama didesnė specializacija ir prekyba. Eliminavus valiutų kursų svyravimų riziką sumažės palūkanų norma, kadangi nebereikės formuoti papildomų draudimų valiutų kursų svyravimams. Kaip pasekmė, ginčijamasi ar ekonominis augimas ir pragyvenimo lygis pagerės.
Taip pat diskutuojama ar EMU sukūrimas paskatins EU tikrą išteklių taupymą. Vienas svarbiausių tokių taupymų šaltinių iškyla, kadangi nebereikės keisti pinigų tvarkant skolas atsirandančių vidinėje EU prekyboje. Komisija nustatė, kad santaupos tokiem susitarimai kainuoja tik apie 4 % EU Bendro Nacionalinio Produkto (GDP) per metus (EC komisija, 1990b). Be to, tokios priemonės kaip prekių užpirkimas iš anksto, pasirinkimas [opcionas] ir mainai [svopas], sukurti apsidrausti nuo valiutų kursų svyravimų rizikos, nebebus reikalingi vidinei EU prekybai. Abiem atvejais, atsargų atsiradimas gali būti panaudotas tikslui, kuris labiau įtakoja pragyvenimo lygį, nei pašalindamas riziką (Levine, 1990). Panašiai ir jei pašalinus valiutų kursų svyravimų riziką sąjungoje, taip pat galimai mažinami centrinio banko rezervų atsargos, tai taip po gi išlaisvintu išteklius, kurie galėtų būti panaudoti efektyvesniems tikslams.
Kita potenciali nauda priėmus vieningą valiutą tai, kad pagerėjo vietinių resursų paskirstymas [alokacija]. Labiausiai akivaizdu būdas kuriuo tai atsitiko, tai kad kapitalą galima laisvai perkelti ten kur pajamos yra didesnės. Taip pat padidėjo konkurencija prekių rinkoje, kadangi bet koks kainų skirtumas tuoj pat matomas potencialiems vartotojams.
Bet kuri šalis, kuri priklauso monetarinei sąjungai pritaria, kad politika vykdoma centro, dalinai, nėra galimybės įtikinti nepriklausomą monetarinę politiką reguliuojant valiutų kursą atstatant konkurentabilumą.
SUSIDOMĖJO EMU DIDĖJIMAS
Susidomėjimas EMU nėra nauja. Perlman (1991) garsus 1865 kad 1865 Prancūzija, Italija ir Šveicarija sudarė monetarinę sąjungą ir 1867 dvidešimties šalių sušauktoje konferencijoje Paryžiuje tirti [nagrinėti] “ troškimą matyti sąjungą, ne kaip apribotą keturių šalių, o taptu sąjungos plėtimosi pradžia, ir bendro judėjimo tarp išsivysčiusių šalių įkūrimo”. Šiuo atveju, nuspręsta jog tai neįmanoma ir ankstyvieji monetarinės sąjungos bandymai žlugo 1870m.
Susidomėjimas EMU padidėjo kai EMS pradėjo veikti 1979, kurios tikslas buvo įkurti “pinigų stabilumo zoną” (žr. 2 ir 3 skyrius). Nežiūrint to, pradžioje nebuvo sutarimo, kad galutinis EMS tikslas sukurti EMU. Taro narių paprasčiausiai buvo noras apdrausti, kad kainos ir valiutų kursai bus stabilesni ateityje, nei buvo anksčiau. Užtikrinti valiutų kursų stabilumą, buvo sukurta ERM ir po to dalyvaujančioms valiutoms buvo leista svyruoti sutartuose diapazone apie centrinį kainą (pradžioje ±2,25% daugeliui dalyvaujančių šalių, dabar ±15%).
EMS sukūrimo pradžioje, buvo dažni valiutų persigrupavimas, kartais du kartus per metus. Ne pastovi pusiausvyros atsirasdavo šiame pradiniame laikotarpyje. Kai kurių valiutų persigrupavimai buvo tikėtini, kadangi lygybė neišvengiama “užrakinant” esančioms kainoms ir kaštų skirtingumus. Tačiau, buvo paaitrėjusi pirmaisiais metais, kadangi, persigrupavimas nebuvo lydimas suprantamos vidaus politikos kryptis, priemonė apsaugoti naujai sutartas lygybes pastoviai. Ši situacija lemiamai pasikeitė 1983 m. kai Prancūzų vyriausybė pakeitė ekonomikos politikos pabrėžimą, dėl infliacijos valdymo ir nuo vidinio plėtimosi. Kadangi tradiciškai Vokietijos infliacija buvo žemiausia ERM, vokietijos markė tapo inkaru prie kurios politika buvo pajungta ir poreikis palaikyti pastovų valiutų kursą buvo įprasta patenkinti defliacijos lygį. Panašus požiūris buvo priimtas ir kitų ERM dalyvių ir to pasekoje pergrupavimų skaičius sumažėjo. Tai buvo svarbi gairė EMU kelyje, kadangi tai reiškė lemiamą pasikeitimą ERM prigimtyje, kuri veiksmingai tapo vokietijos markės zona. Vėliau ERM išsiplėtė priimdama pesetą, eskudo ir sterlingus (nors vėlesnė draugystė, su lyra, dabar yra sustabdyta) ir bendrai pastebėtos 1980m kai buvo sėkmingai padėdama defliacijos procese ir stabilizuojant valiutos kursą.
Kiti du ekonominiai augimai sukėlė susidomėjimą EMU. Sprendimas sukurti vieningą rinką sukėlė daug ginčų kad maksimali nauda gali būti pasiekta tik jei valiutų kursai bus neatšaukiamai fiksuoti, ir padidintai taip buvo interpretuojamas vieningos valiutos sukūrimas. Kitas vystymasis buvo kai priimtas sprendimas pašalinantis kapitalo kontroliavimą 1990m. Buvo ginčijamasi, kad be kapitalo valdymo, kad valiutų kurso abejonės skatins kapitalo judėjimą tokiu mastu jog bus reikalingas persigrupavimas arba vidaus monetarinė politika bus mechanizmu kuris turės išvengti kapitalo išėjimo.
Finansinio įsipareigojimo fiksuoto valiutų kurso taisyklėms pašalinimas persigrupuojant ir tai duoda suprasti kad, net ir nesant monetariniai sąjungai, visiškai nepriklausoma politika baigtųsi buvusi realistinis pasirinkimas. Kadangi politikos suverenitetas gali būti atsitiktinai ar planingai prarastas, tai yra paskatinimas sukurti monetarinę sąjungą, kurioje kapitalas laisvai judėtų ten kur pajamos yra didesnės be įspūdingų pastangų valiutų kursuose.
Taip pat yra ir politinis EMU momentas, kuris atsirado augančiai didėjantis kai susijungė Vokietija. Susijungusi Vokietija dominuoja Europos sąjungoje (žr. 1 sk.) ir EMU pajuto daugelyje šalių ( ypač Prancūzai) , kaip ypatingai gerai vedamos Vokietijos ekonomikos jėga. EMU turės didesnį spaudimą Vokietijos atžvilgiu, kad ji labiau atsižvelgtų į kitus EU vadovaujant ekonomikos politikoje. (žr. Levine 1990). Nėra garantijų, kad EMU išorėje veikianti Vokietijos ekonominė politika nepadarytų žalos kitiems EU nariams.
DELORO PRANEIMAS
Oficialiai EMU susidomėjimo augimas buvo pripažintas vadovų derybose Hanoveryje 1988, kurioms vadovavo Jacques Delors, tuometinis Komiteto Prezidentas, išdėstė “konkrečius etapus”, kurie padės pasiekti EMU. Delors’o pranešime nustatytos trys būtinos sąlygos monetariniai sąjungai (Delors, 1989)
1 galutinis ir nepakeičiamas visų valiutų konvertavimas;
2 visiškas kapitalo judėjimo liberalizavimas ir pilnas bankų ir kitų finansinių rinkų integravimasis;
3 nepakečiams fiksuotų valiutų kursas ir visiškas svyrimo ribų eliminavimas
Šios sąlygos padės sukurti monetarinę sąjungą, bet Delors’o pranešimas taip pat pažymi, kad vieningos valiutos priėmimas, kol kas nėra būtinas monetarinei sąjungai, atrodytų “ natūralus ir pageidautinas vėlesnis monetarinės sujungos vystymasis”. Pranešime pažymima, kad vieningos valiutos priėmimas turėtų būti, tuoj pat po nepakeičiamo fiksuoto valiutų kurso priėmimo.
Delors’o Pranešime išskiriami trys etapai EMU formavimui. Pirmas etapas sudėtingiausias, vidaus rinkos užbaigimas, sumažinti priėmimo kriterijus (adoption of measures) regioninius skirtumus EU, padidinti makroekonomikos politikos koordinavimą ir priežiūrą Konsulą (Counsil), Finansų Ministerijai ir Centrinio banko valdybos komitetui, ir pilną dalyvavimą siauroje ERM juostoje. Antras etapas yra labiau ginčytinas, dalinai dėl to, kad jis siejasi su Europos Centrinio banko sistema (ESCB), kurios galinis tikslas sukurti ir įvesti bendrą monetarinę politiką. Antrame etape, ESCB spręs Ecofin ir CCBG užduotis. Be to, valiutų kursų reglamentavimas bus priimtas tik antrajame etape, tik išimtinėmis aplinkybėmis ir svyravimo ribos bus sumažintos. Trečiajame etape, Deloro pranešimas siūlo (propose), ESCB vadovaus EU monetariniai politikai ir dalyvaujančios valiutos bus neatšaukiamai fiksuotos.
Tai pagrindinės problemos. 1990 Romos sutartis pažengė link pirmosios problemos, kai vienuolika iš dvylikos šalių narių ( nebuvo Britanijos) sutarė, kad antras etapas prasidės 1994 m. sausį ir trečias etapas prasidės, kai bus pasiektas pakankamas suartėjimo laipsnis tarp narių. Tačiau, nebuvo apibrėžtas suartėjimo laipsnis reikalingas trečiajam etapui vykti ir daug buvo palikta Vidaus-Vyriausybiniai Konferencijai (IGC) kuri buvo sušaukta po dviejų savaičių ir paskelbė Mastrichto sutartį.
POLITINĖ EMU REIKŠMĖ
IGC taip pat žymę laiko dalį praleidžia diskutuodami dėl politinės EMU reikšmės. Populiariausiose diskusijose apie EMU privalumus ir trūkumus, dažniausiai besąlygiškai priimama kad valstybės narės stengiasi vietine monetarine politika pagerinti nacionalinę gerovę, tuo tarpu tikrame pasaulyje, demokratiškai išrinkta vyriausybė tradiciškai veda tokią politiką tikslu būti perrinktiems. Daugiapartinėse sistemose su periodiniais rinkimais ir trumparegiai ar tik dalinai informuoti rinkėjai, politika kuri padidina valdančiosios partijos (ar partijų koalicijos) tikimybę būti perrinktiems yra nepanašu į tiksliai suderinama su politika, kuri maksimilizuoja nacionalinės gerovės sąvoka. Šitoje situacijoje, konstitucinė struktūra kurioje monetarinė politika yra vadovaujanti – ypatingai kelyje (būdu), kuris dalija politiką darančias jėgas ir išrinktą valdžią it neišrinktą centrinį banką- tampa pirmo būtinumo. Pavyzdžiui Britanijoje centrinis bankas (Anglijos Bankas) yra valdžios rankose ir elgiasi pagal Chancellor of Excchequer instrukcijas. Vokietijoje atvirkščiai, centrinis bankas (Bundesbank) yra konstituciškai nepriklausomas nuo valdžios ir nustatytą įstatymu pareigą naudojant monetarinę politiką palaikyti kainų stabilumą.
Dabar gerai žinoma kad monetarinės politikos efektyvumas priklauso nuo kritiškos politikos ir institucinio ryšio kurioje politikos sprendimai suformuluoti ir įvykdyti (žr. Currie,1991). IGC diskusijos dėl EMU ateities formavimo taigi duotas didesnė reikšmė konstituciniai rėmams, kuriame EU monetarinė politika bus padaryta. Dabartinė ekonominė teorija teigia, kad jei pagrindinis tikslas virš monetarinės politikos yra nustatytas demokratinės vyriausybės (ar centrinės EU valstybės atstovaujant jų interesus, kaip Ministerijos Konsulato), rezultate panašu kad bus didesnė infliacija (ir didesnis nedarbo lygis) tada jei atstovaus nepriklausomas centrinis bankas (Kydland ur Prescott, 1977; Baro ur Gordon, 1983). Nagrinėjame kiekvieną konstitucinį įstatymą iš eilės.
Nepriklausomų centrinių bankų atveju
Atlikta analizė teigia kad kontrolė pereina monetariniai politikai su vyriausybės neišvengiamai sukels pastovią infliaciją. Būtinybė susidurti su periodiniais rinkimais, vyriausybė elgiasi trumpo periodo būdu, stengdamasi maksimizuoti naudą savo naudą kiekvienu periodu įtakoje infliacijos pusiausvyrai. Vienas sprendimas šiai aklavietei yra perduoti monetarinės politikos atsakomybė centriniam bankui. Kadangi centriniai bankai paprastai yra orientuoti ilgam periodui ir nesusiduria su perrinkimais paprastas balsavimais, yra ginčijamasi kad jie yra geresnėje padėtyje, nei renkama valdžia, ilgu periodo atžvilgiu. Kadangi vyriausybės bandymai dirbtinai pagreitinti ekonomiką prieš įprastinius rinkimus gali neįveikiamas, egzistuoja nevienodas skatinimas centriniam bankui nukrypti nuo optimalaus, ilgo laikotarpio tikslo kainu stabilume.
CENTRINIO BANKO NEPRIKLAUSOMYBĖS SVARBA
Yra du dalykai apsprendžiantys centrinio banką. Pirmas, centrinis bankas turi būti politiškai nepriklausomas, ta prasme, kad sprendimai nebūtu priklausomi pritariant ar vyriausybės nukreiptas. Būtų idealu, esanti vyriausybė negalėtų “pokštauti” (‘rig’) bankų politikos vykdytojas paskiriant arba valdytoją arba vyresnįjį tarnautoją. Didinat tai vyriausybė turi jėgos paskirti tokius darbuotojus, domėjimasis (interest) politikos nepriklausomybe geriausiai tarnauja turint ilgį (lenghty), saugus kadencijos laikas svarbiausiems politikos vykdytojams, kuris yra paskleistas taip, kad net mažiausiomis dalimis mažėja dėl vyriausybės atnaujinimo laikotarpio. Mandatinė vyriausybė atstovaudama bankų vykdomai politikai taip pat trukdo prieš politinę nepriklausomybę.
Antra, centriniai bankai turėtų būti ekonomiškai nepriklausomi, ta prasme, kad galėtų vykdyti monetarinę politiką, kuriai vyriausybė nesutrukdytų. Pavyzdžiui, daugelyje šalių vyriausybė turi savo sąskaitas savo nacionaliniuose bankuose, kuris gali efektyviai perviršyti savo kreditą banke bet kuriuo laiku- tuo pačiu padidindama pinigų pasiūlą. Centriniai bankai taip pat gali būti priversti pirkti vyriausybės išleidžiamas obligacijas, kurios neperkamos plačiosios visuomenės, bus tas pats efektas pinigų pasiūlai. Tokiomis aplinkybėmis, suspausta monetarinė politika gali paskatinti biudžeto deficito padidėjimą. Yra priemonių, kuriomis vyriausybė gali kontroliuoti monetarinę politiką. Pavyzdžiui, istorinė Britanijos vyriausybė kontroliavo kiekybiškai ir kokybiškai centrinių bankų paskolų išdavimus. Lentelės 5.1 ir 5.2 rodo kaip nacionaliniai valstybių, EU narių, centriniai bankai išsirikiuoja pagal politinę ir ekonominę laisvės lygį.
Normalus centrinis bankas, nesuvaržytas valiutų valdybos apribojimų, gali kompensuoti pinigų kiekio didėjimą (sukeltą spekuliacinės užsienio valiutos antplūdžio ir jos konvertavimo į vietinę valiutą) priešinga kryptimi nukreiptomis pinigų politikos priemonėmis, pavyzdžiui, parduodamas vertybinius popierius antrinėje rinkoje. Atvirkščiai, kapitalo nuotėkio ir vietos pinigų mažėjimo problemą centrinis bankas gali neutralizuoti, teikdamas daugiau paskolų komerciniams bankams bei pirkdamas iš jų vertybinius popierius.
Be to, centrinis bankas gali veikti pinigų rinką, nustatydamas ir keisdamas bazines palūkanų normas. Žinoma, per ilgą laiką trumpalaikio kapitalo judėjimo pusiausvyra gali būti atstatyta tik panaudojus fiskalinius svertus, pirmiausia – vykdant griežtą biudžeto deficito planavimo ir finansavimo politiką.
Paprastai pinigų kiekis ir pinigų multiplikatorius pradeda mažėti ekonomikos nuosmukio metu. Bankai linkę laikyti didesnes likvidžias atsargas, vengdami kredituoti sumažėjusio pelningumo ir padidėjusio rizikingumo verslus. Taigi bankų sistema “iš vidaus” mažina pinigų kiekį nuosmukio sąlygomis, todėl ekonomikos krizė gali būti ir gilesnė, ir ilgesnė.
Atvirkščiai, ekonomikos pakilimo metu padidėja paskolų paklausa, todėl bankų sistema stengiasi sukaupti kiek įmanoma didesnius kredito išteklius, didindama palūkanas už įmonių bei gyventojų indėlius, mažindama likvidžių lėšų atsargas ir pan. Pinigų multiplikatorius turi tendenciją didėti, o tai gresia ekonomikos “perkaitimu” ir didele infliacija.
Nepriklausomas centrinis bankas, disponuojantis šiuolaikinėmis pinigų politikos priemonėmis, gali išlyginti tokius konjunktūrinius svyravimus arba net tam tikru mastu imtis jų prevencijos. Tuo tikslu būtina turėti pajėgų mokslinio tyrimo padalinį, atliekantį išsamią makroekonominių procesų analizę ir teikiantį patikimas prognozes.
Valiutų valdybos modifikavimas arba atsisakymas yra gana sudėtingas procesas, kadangi daugelis gyventojų valiutų valdybą tapatina su fiksuotu valiutos kursu, todėl bet kokie mėginimai ją reformuoti traktuojami kaip galimas nacionalinės valiutos nuvertinimas. Todėl rengiantis pertvarkyti pinigų politiką, svarbiausia yra išaiškinti visuomenei valiutų valdybos ir fiksuoto valiutos kurso skirtumus, supažindinti ją su Europos valiutinės integracijos procesais ir įtikinti reformų būtinumu.
EMU reikšmė visuomenės finansams
Nepriklausomų ECB sukūrimas, kuris įstatymiškai atsakingas palaikyti kainų stabilumą, suprantama, kad turės svarbią reikšmę valstybių, priklausančių EU, vyriausybėms. Kaip pažymėta aukščiau, tai pasibaigs galimybė nacionalinėms vyriausybėms naudotis netikėta infliacija rinkiminiais tikslais. Bet EMU taip pat turės įtaką nacionaliniams visuomenės pajamoms kitais dviem būdais (Healey ir Levine, 1992b).
Pirma, teisė išleisti pinigų įsaką (t.y, banknotai ir monetos) bus pervesti iš nacionalinių vyriausybių į ECB, tai gi pelnas už “teisę kalti pinigus” bus prarastos vyriausybių, EU narių (Drazen, 1989; Grilli 1989). Lentelė 5.3 rodo, kad pietinės Mediterano šalys (Graikija, Portugalija ir Ispanija) ypatingai priešinsis šiems pasikeitimams. Dabar šiose šalyse sąlyginai neišvystyta finansinė sistema, kuri reiškia kad šių šalių valiutų santykis (t.y. valiutų kaip valiutų biržos santykis) yra aukštesnis nei šiaurinių valstijų. Šis regionas taip pat kenčia santykinai aukštą infliacijos lygį, kuris nuolatos ardo tikrą valiutos vertę apyvartoje, priverčiantį privatų sektorių laikyti didelį pinigų kiekį sudarant sandorius. Mažinant infliaciją, pelnas iš pinigų kalimo atneša svarbią pajamų šaltinį nacionalinėms vyriausybėms. Ir kuo aukštesnis valiutos santykis ir didesnis infliacijos lygis, tuo didesnė pinigų kalimo pajamų svarba kaip priemonė vyriausybes išaidų finansavimui.
Visos valstybės, pertvarkančios savo ekonomiką rinkos principais, daugiau ar mažiau susidūrė su spekuliacinio užsienio kapitalo problema. Sunkiai prognozuojamos šio kapitalo įplaukos tam tikrais laikotarpiais nulemia infliacinį pinigų kiekio didėjimą, ir, atvirkščiai, padidėjus finansų rinkos nestabilumui, prasidedantis užsienio kapitalo nuotėkis sukelia problemas Vyriausybės vertybinių popierių rinkoje ir jų palūkanų svyravimus.
Trumpalaikio užsienio kapitalo srautai Lietuvoje kol kas lieka palyginti nežymūs, nors juos ir skatino du veiksniai – fiskalinės politikos nulemtas valstybės skolinimosi poreikis (atsiradus Vyriausybės vertybiniams popieriams) ir išlikęs palūkanų normų skirtumas Lietuvoje bei užsienyje. Tačiau ateityje ši problema gali tapti ne mažiau aštri kaip, pavyzdžiui, Čekijoje, Slovakijoje ar Slovėnijoje, kurios buvo priverstos atitinkamai pakoreguoti valiutos kurso politiką.
Politinės nepriklausomybės lygis
5.1 lentelė
Centrinis bankas 1 2 3 4 5 6 7 8 9
Vokietija * * * * * * 6
Olandija * * * * * * 6
Italija * * * * 4
Danija * * * 3
Airija * * * 3
Prancūzija * * 2
Graikija * * 2
Ispanija * * 2
Belgija * 1
Portugalija * 1
Britanija * 1
1 valdytojas neskiriamas vald˛ios
2. valdytojas skiriamas penkiems metams
3 vykdytojas neskiriamas vyriausybės
4 vykdytojas skiriamas 5 metams
5 mandatinė vyriausybė neatstovauja vykdytojų
6 nereikalingas vyriausybės pritarimas monetarinės politikos sprendimams
7 įstatymai reikalauja centrinių bankų palaikyti kainų stabilumą
8 tikslūs nesitarimai tarp vyriausybės ir centrinių bankų galimi
9 politinės nepriklausomybės indeksas
Ekonominės nepriklausomybės lygis
5.2 lentelė
Centrinis bankas 1 2 3 4 5 6 7 8 9
Vokietija * * * * * * * * 8
Belgija * * * * * * 6
Britanija * * * * * * 6
Danija * * * * 4
Prancūzija * * * * 4
Airija * * 4
Olandija * * * * 4
Ispanija * * * 3
Graikija * * 2
Portugalija * * 2
Italija * 1
1 vyriausybės kreditavimas centrinio banko nėra automatinis
2. vyriausybės kreditavimas centrinio banko rinkos palūkanomis
3 vyriausybė kredituojama tik laikinam laikotarpiui
4 vyriausybė kreditavimas iš centrinio banko limituota suma
5 centrinis bankas neima neparduotų vyriausybės obligacijų
6 nuolaida nustatoma centrinio banko
7 nėra vyriausybės kokybės kontrolės komercinių bankų paskoloms nuo 1980
8 nėra vyriausybės kiekybės kontrolės bankų paskoloms nuo 1980
9 ekonominės nepriklausomybės indeksas
Pinigų kalimo pajamos procentais nuo Bendro nacionalinio produkto
5.3 lentelė
Centrinis bankas Pinigų kalimo pajamos
Belgija 0.60
Britanija 0.30
Danija 0.32
Prancūzija 0.40
Vokietija 0.57
Graikija 1.37
Italija 0.74
Airija 0.47
Liuksemburgas 0.16
Olandija 0.60
Portugalija 1.63
Ispanija 1.07
MASTRICHTO SUTARTIS
Apsvarstant naują ECB konstitucinį statusą, Mastrichto sutartis reikalauja, kad kuriama Europos centrinė bankinė sistema būtų konstituciškai nepriklausoma nuo renkamos vyriausybės ir teisiškai palaikytų kainų stabilumo ribas EU. Nors kolektyviai vadinama ECB, sistema apims:
1 ECB, kuri turės prezidentą ir šešis vykdomuosius narius paskirtus Europos Tarybos aštuonerių metų laikotarpiui, ir valdybos taryba (vykdytojai plius nacionalinių centrinių bankų valdytojai, iš šalių-narių); bei
2 Europos Centrinio Banko Sistema (ESCB), susidedanti iš dalyvaujančių nacionalinių centrinių bankų, kurie veiks kaip vietiniai atstovai vykdydami ESCB politikos nurodymus.
Išplečiant tai, sprendimų priėmimo jėgos reikšmė pasireikš centre kartu su ECB, naudojamas terminas ECB paimamas apibūdinti visą sistemą. Visi politiniai ir ekonominiai nepriklausomybės indeksai siūlomai ECB bus identiški Vokietijos Bundesbank’o, kuris dabar yra pats nepriklausomiškaiusiais centrinis bankas (žr. lentelės 5.1 ir 5.2).
Kadangi ECB apims ir veiks per centrinius nacionalinius bankus, Mastrichto sutartis reikalauja, kad bankai nutrauktų ryšius su savo vyriausybėmis ir tampų visiškai ekonomiškai ir politiškai nepriklausomi prieš įstojant į ESCB. Sutarties 7 punktas, pavyzdžiui, draudžia bet kuriam centriniam bankui priklausančiam ECB ieškoti ar vadovautis kitomis EU institucijomis, įskaitant ir savo nacionalinę vyriausybę (Ministerijos taryba, 1992).
Sumažinant pereinamojo nedarbo EMU kaštus istoriškai aukšto infliacijos lygio šalyse priklausančioms EU (t.y. Britanija, Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija), Sutartis įsivaizduoja, kad artėjimas prie vieningos valiutos priklauso nuo “suartėjimo kriterijų” įvykdymo. Šių aplinkybių nuoseklumas yra tai, jei patenkins, trumpalaikių kaštų atsisakyti monetariniam suverenitetui būtu kuklu, pagal prasmę, pralenktų panaše nauda. Kriterijai apimantys tris rodiklius infliacijos susiliejimui:
1 laimingo kandidato infliacijos lygis negali būti didesnis kaip 1,5% virš trijų EU šalių, kurių yra žemiausias infliacijos lygis;
2 ilgalaikių palūkanų norma negali būti didesnė kaip 2%, trijų šalių su žemiausiu palūkanų lygiu; ir
3 nacionalinė valiuta negali būti devalvuota ir turi pasilikti “normaliuose” ERM rėmuose (±15%) per paskutinius du metus.
Šie trys kriterijai patys save paaiškina, išskyrus 2-ąjį. 2-jo kriterijaus reikšmė ta, kad ilgalaikės palūkanas nustato finansinė rinka tikėdamasi infliacijos ateityje. Esmė paprasta, šios dienos ilgalaikės palūkanos yra vidutinio dydžio tikėtino būsimo trumpalaikio palūkanų dydžio. Jie investitoriai tikisi didelio infliacijos lygio ateityje, atitinkamai jie tikėsis ir aukšto trumpalaikio palūkanų dydžio ateityje taip pat. Šios dienos ilgalaikių palūkanų norma atitinkamai bus aukšta ir tada šalyje, kur tikimasi infliacijos, pasiliks žema ir ateityje.
Yra dar du suartėjimo kriterijai kurie susiję su narių-valstybių galimybe elgtis pagal fiskalinę politiką taip kaip nustatyta EMU narystėje. Kaip pažymėta aukščiau, pinigų kalimo ir automatinio skolinimosi galimybių praradimas vyriausybėms reikš sunkesnį deficitinio biudžeto finansavimą ir didelių valstybės sektoriaus skolų gražinimą. Mastrichto sutartis be to reikalauja dviejų apribojimų visuomeniniam finansavimui (o gal visuomenės pajamom)
1 nacionalinis biudžetas turi būti nemažesnis 3% GDP;
2 nacionalinės skolos turi būti mažesnės kaip 60% GDP.
Mini EMU modelis
Labiausiai tikėtinas bet kokio mini EMU modelis bus “sunkus” egzistuojančios EMS variantas. Pagrindinė EMS ypatybė, žinoma, yra ERM, sutarimas kuriuo valstybės- narės įsipareigoje palaikyti jų dvišalius valiutų kursus siaurose ribose apie nustatytus vidutinį lygevertiškumą. Oficiali ribų juosta dabar yra ±15%. Kaip pažymėta anksčiau, kapitalo kontrolės nebuvimas, reikalauja monetarinės politikos kontrolės didelio laipsnio palaikyti valiutų kursus nustatytoje juostoje (t.y. svarbus pinigų suvereno paaukojimo). Aukštesnė palūkanų norma vienoje šalyje iššaukia aukštesnė palūkanų normą kitose šalyse, norint išsaugoti tokius pat dvišalius valiutų kursus.
Pradiniame EMS modelyje, kuris pradėjo veikti 1979, buvo siekiama, kad dalyvaujančių valstybių nacionaliniai centriniai bankai suvienytai sutiktų pritarti monetariniam pažiūriui, padidinti kolektyvinė gerovė. Praktiškai, Vokietijos Bundesbank- nepriklausomas centrinis bankas įstatymiškai įpareigotas palaikyti Vokietijos kainų stabilumą (žr. Anksčiau)- turėjo nuosekliai atsisakyti būti pririštiems prie tokių kolektyvinių diskusijų, bijant priėmus tokį monetarinį požiūrį atsiras pavojus vidaus infliacijai. Bundesabk’o nenoras yra suprantamas. Tai žemos ir stabilios infliacijos išsilaikymo rekordas rinkoje palyginus su kitom pagrindinėm EU valstybėm . Atitinkamai, Bundesbank’as tęsė nustatytą Vokietijos palūkanų normas išskirtinai sąryšiu su Vokietijos ekonomikos lygiu po 1979, atstovaujant kitus, didesnės infliacijos šalims su absoliučia alternatyva:
1 arba jie seka Vokietija, siekia ir įveda atitinkamas palūkanų normas; arba
2 jų valiutos bus nuvertintos palyginus su Vokietijos marke, priverčiant jas devalvuoti
3 jos visos paliks ERM
Įtampa EMS, turėjo tiesioginį būdingą rezultatą, valiutų kursų pertvarkymas per paskutiniuosius metus, kitų EU valdžių pritarimas “vokietijos politikos dominavimo” įsigalėjimui- t.y. pasyviai sekant Vokietijos monetarinį požiūrį- galėjo pasiūlyti priemones pasiekti didesnį valiutų kursų stabilumą (t.y. sumažinti nestabilumo įtampą) ir garantuoti didesnį vidaus kainų stabilumą. 1980m viduryje, EMS išaugo į “vokietijos markės bloką”, su Vokietijos Bundesbanku nustatant bendrą monetarinį požiūrį visoms dalyvaujančioms narėms- valstybėms. Taip monetarinės politikos sutvarkymas, EMS turi daug pranašumų ir trūkumų prieš EMU:
1 sumažina valiutų kursus netikėtai
2 iššaukia monetarinio suvereniteto aukojimą ne Vokietijos šalims- narėm.
3 jo centre nepriklausomas Bundesbank’as, įkurtas kainų stabilumui.
Paskutinės įtampos EMS turėjo, pasisuko į vidų (užėjo), didelį kilimą nuo staigaus padidėjimo monetarinio suvereniteto praradimo kaštuose silpnesnių valstybių-nairų. Kaip jau minėta, laikantis bendros monetarinės politikos pasinaudoja trumpo laikotarpio valstybės- narės kaštais, kadangi infliacija visose valstybėse yra suderinta. Svarbiausia pastarųjų metų problema buvo didelis ekonominis smūgis suduotas Vokietijos, kai kitose valstybės buvo prasidedantis nuosmukis. Vokietijos susijungimas paspartino Vokietijos ekonomiką, įtakojo stiprų ekonomikos augimą 1990-91m ir sukėlė infliacijos spaudimą. Pietinis Europos ekonomikos {ūkiai}(t.y. Danija, Beneliuksas ir maža išimtim, Prancūzija), kurios yra labai integruotos su Vokietija dalijasi laikino bumo vaisiais, bet Britanijai ir neturtingesnėms šiaurinėms šalims, susijungimas išmušė iš vėžių jų verslo ritmą iš Vokietijos ritmo. Kai Bundesbank’as pakėlė palūkanų normas, bijodama Vokietijoje infliacijos, Vokietija sukėlė nesveikintiną ir nereikalingą defliacijos spaudimą silpnesnėm valstybėms- narėms.
Kai nuosmukis pagilėjo ir nedarbas padidėjo, pagausėjo vyriausybių prašymai, šalyse kaip Britanija, sumažinti palūkanų normas ir devalvuoti prieš Vokietijos markę. Pasisuko į vidų, devalvacijos baimė sukėlė stiprią valiutų kursų rinkos spekuliaciją, kad silpnesnės valiutos atsidūrė neįveikiamame spaudime, ir viena po kitos, buvo išstumtos ši EMS ar devalvuotos. Toms šiaurinėms valstybėms, kurios liko EMS, tačiau, dabartinis susitarimas imtis pagrindų palaikyti mini EMU, kad galėtų pasirodyti be formalaus poreikio patvirtinti EMU visoms valstybėms-narėms. Jau Belgija ir Liuksemburgas turi monetarinę sąjungą (t.y. jų valiutos yra kaitaliojamos). Šios dvi valstybės, kart su Olandija, neformaliai laikosi labai siauros užduotos juostos vis-a-vis su kiekvienos iš jų valiutos ir Vokietijos markės, nepaisant EU 1993 balandžio sprendimo oficialiai pereiti prie labai plačios ±15% juostos. Prancūzija ir kitos šalys norėdamos prisijungti prie mini EMU (tikriausiai tik Danija) galėtų seki pavyzdžiu, palaipsniui siaurinti juostą savo valiutų kurso kitimui iki tol kai dvišaliai kursai būtų nekintamai fiksuoti. Visos šios permainos galėjo įvykti ir dabartinėje EMU, be poreikio nustatyti tvarkaraštį ar formalių sutatrčių. Per šį vystymosi prisiartinimą, mini EMU galėjo laipsniškai išsiskleisti, kurioje norių valiutos būtų faktiškai kaitaliojamos- teikdamos daug naudos vieningai valiutai be jos faktiko