Tarptautinės prekybos paslaugomis raida ir įpatybės

TURINYS

Įvadas

Tarptautinė prekyba..............................3

1.1 Tarptautinės prekybos samprata ir išskirtiniai aspektai................3

1.2 Tarptautinę prekybą skatinantys veiksniai......................5

1.2.1 Importo motyvacija..............................6

1.2.2 Eksporto motyvacija..............................9

1.3 Tarptautinės prekybos politika............................10

1.4 Pokyčiai ir tendencijos pasaulio tarptautinėje prekyboje............11

1.5 Pagrindinių pasaulio prekybos rodiklių kitimų pastaraisiais metais įvertinimas..14

Paslauga..............................22

Paslaugos samprata..............................22

Paslaugų savybės..............................23

Paslaugų klasifikavimas bei klasifikavimo kriterijai..................25

Pasaulio paslauų rinka..............................30

Formavimosi prielaidos ir salygos bei rodikliai...................30

Paslaugų teikiamų tarptauptinėje rinkoje grupės....................33

paslaugų rinkos reguliavimo esmė bei principai...................34

Tarptautinės prekybos paslaugomis vaidmuo pasaulinėje ekonomikoje............36

Skirtumai tarp prekių ir paslaugų............................37

Tarptautinės prekybos paslaugomis trūgdžiai.....................39

Globalūs pokyčiai skatinantys paslaugų sektoriaus augimą.............43

Regionalizacija ir globalizacija.............................46

Europos sąjunga..............................47

4.5.1 ES ryšiai su svarbiausiomis pasaulio valstybėmis ir organizacijomis........48

4.5.2 ES indėlis į tarptautinę prekybą............................50

4.6 ASEAN..............................53

4.6.1 ASEAN indėlis i taarptautinę prekybą..........................54

Įšvados ..............................58

Literatūros sąrašas..............................59

Įvadas

Tarptautinėprekyba yra nepaprastai reikšminga pasaulio ūkio dalis. Gerai žinoma, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko didelių pasaulio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinę prekybą, šie žodžiai ypač tinka ir yra reikšmingi. Tie pokyčiai – didžiuliai, ir negali išlikti nepastebimi, todėl drąsiai galima tvirtinti prasidėjus kokybiškai naują tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių etapą.

Šiame kursiniame darbe mes panagrinėsime šių laikų pasaulinės prekybos tendencijas ir broblemas, skatinancius veiksnius ir taipogi pasaulio paslaugų rinkos formavimosi prielaidas tarptautines prekybos paslaugomis raidą, ypatybes bei trugdžius .<

Šio kursinio darbo pagrindinis tikslas yra susipažinti bei aptarti tarptautinės prekybos paslaugomis raidą bei ypatybes.Iš tikslo galima nusakyti objektą ir dalyką. Tad objektas – tarptautinė prekyba paslaugomis, o dalykas – tarptautinės prekybos paslaugomis raida ir ypatybės.

Numatytam tikslui įvykdyti keliami šie uždaviniai:

atskleisti tarptautinės prekybos sa

ampratos nevienareikšmingumą;

aprašyti tarptautinės prekybos politiką;

supažindinti su nuolat akcentuojamomis pasaulinės prekybos tendencijomis;

įvertinti pagrindinių pasaulinės prekybos rodiklių dinamiką pastaraisiais metais;

Atskleisti paslaugų rinkos formavimosi prielaidas;

Aptarti tarptautinės prekybos paslaugomis vaidmenį pasaulinėje ekonomikoje;

Nustatyti esminius skirtumus tarp tarptautinės prekybos prekėmis ir paslaugomis;

Detaliau apibrėžti išskirtinai tarptautinei prekybai paslaugomis būdingas problemas;

Aptarti globalaus masto pokyčius, skatinančius prekybos paslaugomis augimą;

1. TARPTAUTINĖ PREKYBA

1.1. Tarptautinės prekybos samprata ir išskirtiniai aspektai

Kiekvienos šalies ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Pasaulinis ūkis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių, kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinio ūkio materialųjį pagrindą sudaro tarptautinis darbo pasidalijimas. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Jos vaidmuo pastoviai didėja. Tai teikia akivaizdžius teigiamus rezultatus. Tarptautinio darbo pasidalijimo pranašumai realizuojami per užsienio prekybos ryšius, kurie įgauna naujas formas. Įvairėja ir užsienio prekybos politika. Kuriamos ir funkcionuoja tarptautinės, šiias problemas sprendžiančios organizacijos ir institucijos. Esant ir gilėjant pasaulinio ūkio specializacijai, akivaizdu, kad kiekviena šalis stengiasi gaminti tas prekes, kurios dėl įvairių veiksnių jai labiausiai naudinga gaminti. Tai plečia užsienio prekybą.

Anot C.Pass ir kt., tarptautinė prekyba – tai apsikeitimas prekėmis ir paslaugomis tarp valstybių. Tarptautinė prekyba įgalina šalis gauti tam tikrų prekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti (lyginamasis pranašumas), arba sudaro sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo šalies tiekėjų (pavyzdžiui, mažai žaliavų ar

rba pažangesnė technologija).

Šalies ekonomikos galia ar silpnumas nepriklauso nuo to, kokiu būdu viena ar kita šalis atsirado kaip politinė valstybė. Prekiaudamos šalys gali didinti savo ekonomikos galią ir kartu pagerinti šalies pragyvenimo lygį. Tačiau tarptautinės specializacijos ir prekybos privalumai tarp valstybių gali būti paskirstyti nevienodai. Kai kurie pasaulio prekybos modeliai neatnešė naudos toms besivystančioms šalims, kurios specializavosi gaminti nedidelio pasirinkimo vartojamąsias prekes, ypač tas, kurių paklausa pasaulyje augo labai lėtai. Be to, protekcinės priemonės, primestos išsivysčiusių pramonės šalių, taip pat veikė besivystančių nenaudai.

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų:

eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos);

importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją).

Anot G.Startienės, šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines sritis (žr. 1 lent.): prekybą prekėmis, paslaugų judėjimą, kapitalo judėjimą bei mokėjimus.

1 lentelė

Pagrindinės tarptautinių prekybinių santykių sritys

Tarptautinių prekybinių santykių sritis

Aprašymas

Prekyba prekėmis

Prekių srautas apima materialinių gėrybių importą ir eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą

Paslaugų judėjimas

Paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių transportavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.

Kapitalo judėjimas

Kapitalo srautas apima skolinimų ir įsipareigojimų užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos, vertybinių popierių, nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.).

Mokėjimai

Į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas per bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui. Šio srauto pagrindas yra įvykę sandoriai (jei ne

eatsižvelgiame į dovanas).

Tarptautinė prekyba arba prekyba tarp valstybių turi kelis išskirtinius aspektus.

Pirmiausia tai skirtingas mobilumas – resursų mobilumas tarp valstybių yra žymiai mažesnis nei jų teritorijoje (viduje). Darbuotojų persikėlimo į kitą valstybę laisvę riboja imigracijos įstatymai,nekalbant jauapie kalbos ir kultūros barjerus. Realaus kapitalo migraciją tarp šalių riboja skirtingos mokesčių sistemos, skirtingas valstybinis reguliavimas, skirtinga verslininkų patirtis ir kiti įstatyminiai barjerai.

Antras aspektas – tai skirtinga valiuta.

Trečias aspektas – politika valstybių politika dažnai lemia vienokį ar kitokį tarptautinės prekybos pasiskirstymą, kontrolė žymiai skiriasi nuo taikomos vidaus rinkoje.

Tarptautinė prekyba yra priemonė, kurios dėka valstybės gali specializuotis, didinti resursų našumą, t.y. didinti bendrą gamybos apimtį. Suverenios valstybės gali pelnytis specializuodamosi tuose produktuose, kuriuos juos gali gaminti su didžiausiu santykiniu pranašumu, ir pirkdamos tuos, kurių negali efektyviai gaminti.

Tarptautinė prekyba vaidina vis didesnį vaidmenį ekonominėje raidoje. Visa XXa. antroji pusė pasižymėjo aukštais pasaulinės prekybos augimo tempais. Tarptautinė prekyba tapo galingu visų šalių ekonomikos augimo veiksniu, kita vertus, smarkiai išaugo atskirų valstybių priklausomybė nuo užsienio prekybos (Vokietija, Japonija, Italija ir kt.).

1.2. Tarptautinę prekybą skatinantys veiksniai

Daugelyje vadovėlių tarptautinės prekybos priežastys nagrinėjamos, išskiriant:

viso ūkio ir

įmonės aspektus.

Liaudies ūkio (makroekonominis) aspektas svarbus visų pirma tada, kai kalbama apie teisinės prekybos sutarties sudarymą. Tarpvalstybinės sutartys pasirašomos, siekiant liberalizuoti tarptautinę prekybą, skatinti šalių bendradarbiavimą.

Lietuvos Re

espublikos pasirašytos tarpvalstybinės sutartys gali būti suskirstytos į dvi pagrindines grupes:

laisvosios prekybos sutartys. Prekiaujant su šalimis, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis, taikomas abipusis palankiausias tarptautinės prekybos režimas (preferenciniai importo muitai – mažiausi arba nuliniai). Tokias sutartis Lietuva yra pasirašiusi su ES šalimis (nuo 1995.01.01), ELPA šalimis (nuo 1997.01.01), Čekijos Respublika, Estijos Respublika, Latvijos Respublika, Lenkijos Respublika, Slovakijos Respublika, Slovėnijos Respublika, Turkijos Respublika, Ukraina, Vengrijos Respublika;

sutartys, numatančios didžiausio palankumo tarptautinėje prekyboje statusą. Prekiaujant su šalimis, kurioms galioja didžiausio palankumoprekyboje statusas, taikomi abipusiai konvenciniai importo muitai, kurieyra didesni už preferencinius. Lietuvos Respublika suteikia didžiausiopalankumo prekyboje statusą šioms šalims – visoms PPO narėms (nuo2001.05.31), Baltarusijos Respublikai, Kazachstano Respublikai, KinijosLiaudies Respublikai, Rusijos Federacijai, Uzbekistano Respublikai,Vietnamo Socialistinei Respublikai.

Tačiau konkreti tarptautinė prekyba vyksta tarp įmonių. Taigi tarpvalstybinės sutarties sudarymas dar nereiškia, kad prekyba faktiškai vykdoma (jei nekreipsime dėmesio į buvusias Rytų bloko valstybes): rinkos sąlygomis įmonės sprendžia savarankiškai, ar dalyvauti tarptautinėje prekyboje. Vadinasi, turi būti svarios mikroekonominės (t.y. įmonių lygyje) tarptautinės prekybos priežastys. Apskritai kalbant, yra teigiama, jog tarptautinę prekybą skatina tokie veiksniai:

Prekybos liberalizavimas.

Prekių transportavimo laiko trumpinimas.

Technikos pažanga.

Daugianacionalinių įmonių steigimas.

1.2.1. Importo motyvai

Kaipvieną iš importo motyvų galima nurodyti prekių gamybos veiksnių trūkumą šalyje:

Gamybos veiksnių trūkumas. Neturėdamas vandens telkinių, negali gaudytį žuvies. Lietuvoje neauga nei kava, nei bananai, nes tam nepalankus klimatas. Šie pavyzdžiai rodo, jog gamybos veiksnių, prie kurių priskiriamas ir klimatas, trūkumas sąlygoja nepakankamą tam tikrų prekių gamybą. Tą patį galima pasakyti apie tam tikras naudingąsias iškasenas – varį, naftą ar uraną – kurios išgaunamos tik kai kuriose šalyse. Taigi importas įgalina įsigyti prekes, kurių šalies viduje arba iš viso nėra, arba prekes, kurių gamybai šalis neturi reikalingų gamybos veiksnių.

81 proc. naftos atsargų yra besivystančiose šalyse, 11 proc. – Rytų Europoje; 85 proc. dujų atsargų sutelkta ne Vakarų industrinėse valstybėse, kaip ir 92 proc. alavo, 78 proc. fosfatų atsargų ir t.t. Tai irgi paaiškina, kodėl kartais prekiaujama su šalimis, kurios politiniu požiūriu nebūtinai yra draugiškos šalys; čia dažnai siekiama kompromisų.

Svarbus gamybos veiksnys, kurio apimtys daugumoje šalių yra nepakankamos – darbas. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaringai, nes nedarbas – paplitęs reiškinys. Daugelyje besivystančių šalių nedarbas siekia 25 proc. ir daugiau (čia nurodomas tik oficialus nedarbo lygis, nors paslėptas nedarbas irgi labai žymus). Tačiau šios šalys kenčia dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Daugelio prekių gamyba greta atitinkamo aprūpinimo kapitalu reikalauja kvalifikuoto profesinio išsilavinimo. Daugelyje šalių to labai trūksta. Nors neišsilavinusios, nekvalifikuotos darbo jėgos yra perteklius, o akademikų dažnai irgi netrūksta, bet trūksta konkrečių specialybių darbuotojų. Esamos mokymo ir perkvalifikavimo sistemos neatitinka sparčiai augančių kiekybinių ir kokybinių poreikių. Reikalingą darbo jėgos potencialą nėra taip paprasta importuoti, kaip, tarkim, mašinas, ir besivystančioms šalims tai vienas pagrindinių vystymosi sunkumų.

Prekių trūkumas. Trūkumo aspektas apima ir tas prekes, kurių šalies viduje gali būti pasiūlyta nepakankamai arba nepakankamos kokybės.

Produktų (prekių) įvairovė. Importas vyksta ir tuomet, kai užsienyje egzistuoja produkto skirtumai. Čia geras pavyzdys – automobilių sektorius. Lietuvoje nėra įmonių, gaminančių automobilius, tačiau daugelyje šalių, kur tokios įmonės veikia, parduodami ir importuoti automobiliai, pvz., prancūziški automobiliai importuojami į Vokietiją ir atvirkščiai. Taip pat mada, kosmetika ir elektronika, daugybė plataus vartojimo prekių – tai sritys, kur produktų skirtumai skatina importą. Žinoma, analogiški argumentai tinka ir aiškinant užsienio paklausos šalies viduje gaminamoms eksportuojamoms prekėms motyvus.

Prekių šalies viduje trūkumas gali būti tiek ilgalaikis (pvz., kava), tiek trumpalaikis (blogas derlius, tiekėjų streikas). Jį gali sąlygoti:

gamybos techninės priežastys, pvz., siekiant saugoti aplinką;

tam tikros prekės gamyba šalyje gali būti uždrausta (paprastai tada ir šios prekės importas ribojamas);

gamyba šalyje negalima dėl patentinių teisinių priežasčių.

Kitas importo motyvas yra kaštų ir kainų skirtumai:

Veiksnių proporcijų teorema. Jeigu tam tikrų prekių kokybė šalies viduje yra tokia pati kaip užsienyje, vadinasi, prekių trūkumas negali būti importo motyvas. Importo motyvas gali būti užsienio gamintojų kaštų ir kainų pranašumai; lygiai kaip ir vidaus gamintojų kaštų pranašumai skatina eksportą. Šie pranašumai gali būti žaliavų, pusfabrikačių ar gatavų produktų gamyboje.

Prekių gamyboje naudojamų gamybos veiksnių kaštai priklauso nuo to:

kiek tų veiksnių šalis turi, t.y. ar tų veiksnių yra šalyje pakankamai, ar jų turima nedaug;

kokios jie kokybės.

Tai vienodai galioja tiek žemės plotams, žaliavoms, klimato sąlygoms, tiek ir darbui bei kapitalui. Skirtinga kokybė atsispindi skirtingame gamybos veiksnių našume, t.y. gamybos rezultato ir gamybos veiksnių panaudojimo santykyje. Šalyje, kur mažai darbo jėgos, ji bus brangesnė nei šalyje, kur yra darbo jėgos perteklius. Jei tam tikros prekės gamyba labai imli darbui, tai, žinoma, pranašumą turės ta šalis, kur žemesni atlyginimai. Tai paaiškina ir kai kurių prekių, siūlomų Azijos ar Japonijos gamintojų, kainų pranašumus.

Apibendrinant galima sakyti, kad:

tos šalys, kurios žaliavų ar darbo jėgos turi santykinai daug ir šie gamybos veiksniai yra pigūs, bus pranašesnės darbui ir žaliavoms imlių prekių gamyboje (jei šios gamybos reikalauja paprastų technologijų);

tos šalys, kurios turi daug kapitalo ir ,,know-how“, kur aukštas techninio aprūpinimo lygis, bus pranašesnės kapitalui ir technologijoms imlių prekių gamyboje.

Šie aiškinimai žinomi teorijoje kaip veiksnių proporcijų teorema, kurią pagrindė E.Heckscher (išvystė šią teoriją 1919 m.) ir B.Ohlin (1933 m. papildė šią teoriją).

Ši teorema grindžiama teze, kad gamybos veiksnių proporcijos, taigi jų santykis tam tikroje šalyje, nulemia gamybos veiksnių kainas.

Dažnai pigios produkcijos priežastis – žemas darbo užmokestis. Daugelio prekių – tekstilės, žaislų, elektros prekių – gamyba tarptautiniu mastu vyksta pigios darbo jėgos šalyse, dažniausiai besivystančiose šalyse, Azijos šalyse. Gatavi produktai importuojami į išvystytas šalis. Tačiau remtis vien darbo užmokesčio palyginimu irgi ne visada būtų teisinga. Reikia atsižvelgti į darbo našumą. Aukštas darbo užmokestis gali būti kompensuotas aukštu darbo našumu. Tačiau jei aukštas darbo našumas gali būti pasiekiamas šalyse, kur pigi darbo jėga, tai bus viena iš pagrindinių tiesioginių investicijų užsienyje priežasčių.

Santykiniai kaštų pranašumai gali būti susiję ir su:

oligopoline gamintojų struktūra. Tai įgalina ilgiau išsaugoti ,,know-how” pranašumus, vykdyti agresyvią kainų politiką;

valstybės parama, pvz., kai subsidijuojamas eksportas.

Prekės gyvavimo ciklai. Prekės gyvavimo ciklų teorija papildo gamybos veiksnių proporcijų teoriją, aiškinantkaštų skirtumus.Pagal Vernon ir Hirsch prekės gyvavimo ciklo teoriją industrinis produktas pereina tris fazes:

produkto vystymo fazę – kai reikia santykinai daug kvalifikuotos darbo jėgos;

gamybos pajėgumų išplėtimo fazę – kai reikia santykinai daug kapitalo, ir jo lygis turi būti techniškai aukštas;

serijinę gamybą – kur naudojamos jau žinomos technologijos ir santykinai mažiau kvalifikuota darbo jėga. Masinėje gamyboje kaštų pranašumus turi besivystančios šalys.

J. Altmann nurodo tokius darbo specializacijos pavyzdžius, kurie gali būti paaiškinti prekės gyvavimo ciklais: žaliavoms imlios sritys yra odos gamyba ir apdirbimas, medienos apdirbimas; darbui imli buvo tiksliosios mechanikos ir elektrotechnikos prekių gamyba, taip pat tekstilės pramonė ir drabužių gamyba; trečioje prekės gyvavimo ciklo fazėje yra buitinės technikos, biuro įrengimų, sporto prekių gamyba.

Tačiau didelė importo dalis sąlygoja:

stiprią priklausomybę nuo užsienio;

jei tos prekės (analogiškos kokybės) gaminamos ir šalies viduje, sudaro konkurenciją vidaus gamintojams.

Todėl praktiškai dažni įvairūs užsienio prekybos apribojimai (vadinamasis protekcionizmas), kurių tikslas – apsaugoti šalies gamintojus nuo pigesnių ar geresnių užsienio prekių.

1.2.2. Eksporto motyvai

Užsienio paklausą mūsų šalies prekėms galima aiškinti jau nagrinėtais importo motyvais. Užsienio pirkėjai perka mūsų šalies prekes, nes:

mūsų šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina (dėl tam tikrų priežasčių – tai gali būti jau minėtas gamybos veiksnių trūkumas arba specifinė technologija, pvz., produkto gamyba susijusi su gamtos teršimu, todėl išvystytos valstybės atsisako šios gamybos);

mūsų įmonės gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės.

Tačiau eksportą skatina dar ir kiti, papildomi motyvai:

Eksportuodama prekes, įmonė siekia padidinti apyvartą ar gauti didesnį pelną.

Eksportas padidina įmonės gamybinių pajėgumų apkrovimą ir kartu užimtumą įmonėje.

Didinant gamybą eksporto sąskaita, gali būti pasiektas kaštų sumažėjimas dėl gamybos masto ekonomijos, o tai padidina įmonės konkurencingumą užsienyje ir šalies viduje.

Eksportuojant vykdomas gamybos diversifikavimas ir kartu rizikos valdymas, nes įmonė tuomet nėra priklausoma tik nuo vienos rinkos.

Specialus eksporto atvejis yra vadinamasis pasyvus apdorojimas, kai nebaigtos prekės papildomam apdorojimui ,,eksportuojamos” į užsienį, kur mažesni gamybos kaštai, ypač darbo užmokestis, o paskui vėl reimportuojamos į šalį. Tekstilė čia klasikinis pavyzdys. Žinoma, tai nėra eksportas griežtąja žodžio prasme, nes eksportuojamos prekės turi likti užsienyje.

Makroekonominiu aspektu žiūrint, yra daugybė šalių, kurios specializuoja nedaugelio prekių gamybą (dažniausiai žaliavos arba žemės ūkio produktai); tai vadinamosios monokultūros šalys. Šių prekių šalyje gaminama žymiai daugiau nei tų prekių vidaus paklausa, todėl reikalingas pasaulinės rinkos „ventilis perteklinei pasiūlai išleisti“ (vadinamoji vent-for-surplus-theorie).

Tačiau tokios šalys labiau rizikuoja, nes jos tampa priklausomos nuo paklausos pasaulinėje rinkoje ir pasaulinių kainų. Kai kurių valstybių priklausomybė nuo atskirų prekių eksporto pateikta1.1 lentelėje.

1.3 Tarptautinės prekybos politika

Kiekviena valstybė, dalyvaudama tarptautinėje prekyboje, veda atitin­kamą prekybos politiką, kuri yra ekonominės politikos sudėtinė dalis.Pagrindiniai šios politikos siekiai – apsaugoti nacionalinę gamybą, užimtumą ir užsienio prekybos balansą.

Kad prekyba būtų abipusiškai naudinga, kai kurių prekių kaina išorės rinkoje turi būti aukštesnė negu vidaus kaina eksportuojančioje šalyje ir žemesnė negu importuojančioje.

Pagal santykinio pranašumo dėsnį, sąnaudų vienetui Argentina gali pagaminti 501 grūdų arba 25 t cukraus, o Paragvajus – 67 t grūdų arba 100 t cukraus.

Šiuo atveju Paragvajus turi absoliutų pranašumą grūdų ir cuk­raus gamyboje. Tačiau kol egzistuoja vidaus kainų skirtumas, kiek­viena šalis turės santykinį pranašumą.

Nors Argentinoje abiejų šių prekių gamyba atseina absoliučiai brangiau negu Paragvajuje, tačiau grūdai yra santykinai pigesni: 1 t grūdų = 0,5 t cukraus, palyginti su 1 t grūdų = 1,5 t cukraus Paragva­juje. Taigi pagal grūdus Argentina turi santykinį pranašumą ir gali juos eksportuoti mainais už cukrų.

Prekybos kryptys nustatomos santykinėmis sąnaudomis ne­priklausomai ar šalis turi absoliutų pranašumą gaminant tam tik­rą produktą, ar ne.

ES. Europos Sąjungos užsienio prekybos politika yra viena iš anksčiausiai integruotų politikos sričių. Bendros taisyklės prekiaujant su trečiosiomis, t.y. ES nepriklausančiomis šalimis yra viena iš svarbiausių bendrosios rinkos dalių. Bendrojoje rinkoje ES valstybės narės laisvai prekiauja tarpusavyje, o prekybai su trečiosiomis šalimis taiko vienodus importo muitus ir kitas prekybos politikos priemones.

Siekis įgyvendinti bendrąją muitų ir kitų prekybos priemonių politiką buvo įtvirtintas Romos sutarties 3 straipsnyje, o prekybos politikos principai ir jos vykdymo taisyklės išdėstytos 131-134 straipsniuose. Bendrosios prekybos politikos tikslai nurodyti 131 straipsnyje: „Tarpusavyje įkurdamos muitų sąjungą, valstybės narės siekia bendram labui prisidėti prie darnaus pasaulio prekybos plėtojimo, nuoseklaus tarptautinės prekybos apribojimų naikinimo ir muitų kliūčių mažinimo“. Užsienio prekybai dažniausiai taikomame 133 straipsnyje numatyta, jog bendra prekybos politika grindžiama „vienodais principais, ypač keičiant muitų tarifų normas, sudarant muitų tarifų ir prekybos susitarimus, siekiant suvienodinti liberalizavimo priemones, eksporto politiką ir prekybos apsaugos priemones, taikytinas, pavyzdžiui, dempingo ar subsidijų atvejais“.

Kitaip sakant, visos ES valstybės narės ne tik taiko tuos pačius muitus užsienio prekybos partneriams, bet ir laikosi tų pačių prekybos susitarimų. Pavyzdžiui, prekybos pramonės gaminiais srityje ES turi išimtinę kompetenciją, valstybės narės negali vienašališkai nuspręsti, kokius importo muitus taikyti ar kokius prekybos susitarimus pasirašyti su trečiosiomis šalimis. Tarptautinėse derybose dėl prekybos Europos Sąjungai atstovauja Europos Komisija, kurios mandatą tvirtina Ministrų Taryba kvalifikuota balsų dauguma.

Nuo tada, kai ES (tuo metu EB) pradėjo dalyvauti derybose dėl tarptautinės prekybos liberalizavimo, jos taikomas bendrasis išorės muitas buvo nuolat mažinamas. Pavyzdžiui, po Urugvajaus derybų raundo EB įsipareigojo palaipsniui sumažinti konvencinius importo muitus 37 proc., ir dėl to pramonės gaminiams taikomas vidutinis importo muitas turėtų sumažėti iki 3,6 procento. Beje, ES taikomas importo muitų vidurkis gana nesmarkiai skiriasi nuo taikomų JAV ar Japonijoje.

1.4 Pokyčiai ir tendencijos pasaulio tarptautinėje prekyboje

Prekyba buvo plėtojama visais laikais, nes visuomet reikalingos ir savo šalyse negaminamos prekės. Šios plėtros išdavos tokios:

plinta technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę;

didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas; multiplikatoriaus pagalba skatinamas ekonomikos augimas ir bendras ūkio rentabilumas;

pelnosi privačios firmos, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį;

vartotojas įgyja didesnę galimybę rinktis;

mažėja gamybos sąnaudos, kaip antai išlaidos žaliavoms, gaminių komponentams įsigyti, o tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos kainą.

Tarptautinės prekybos liberalizavimas yra pagrindinis globalinės eko­nomikos ir įvairių šalių ekonominės integracijos plėtros veiksnys. Tai yra pagrindinė šiuolaikinės tarptautinės prekybos tendencija.

Per pastaruosius 50 metų suorganizuoti aštuoni pasitarimų raun­dai dėl pasaulinės prekybos liberalizavimo (remiantis GATT’u) skati­no laisvos regioninės prekybos plėtrą (iš pradžių Europoje, po to -Šiaurės Amerikoje) bei atskirų šalių prekybos liberalizavimą 1980-2000 m. Pirmiausia verta paminėti besivystančias šalis bei valstybes su pereinamąja ekonomika. Pramoninių valstybių importo tarifai 1950-2000 m. buvo sumažinti 90 proc. – vidutiniškai iki 4 proc. Tarptauti­nės prekybos liberalizavimas privedė prie pasaulinės prekybos apim­ties didėjimo – nuo 1950 m. iki 1998 m. globalinio eksporto apimtys išaugo 18 kartų, o tuo tarpu gamyba padidėjo 6,5 karto.

Didėjant pasaulinio ūkio atvirumui, didėja atskirų šalių ekonomi­nė priklausomybė nuo globalinio ūkio ir jo raidos. Kaip pavyzdys ga­lėtų būti Jungtinės Amerikos Valstijos. Šios valstybės ekonomikos priklausomybė nuo pasaulinės ekonomikos turėjo nevienareikšmį efektą. Stabili JAV ūkio raida XX a. paskutinįjį dešimtmetį teigiamai paveikė pasaulinę ekonomiką. Nežiūrint į gilią finansinę 1997-1998 m. krizę, kuri buvo apėmusi daugelį pasaulio šalių, pasaulinis BVP (bend­ras vidaus produktas) 1998 m. sumažėjo tiktai 2,8 proc, o jau 2000 m. išaugo apytikriai 3 proc.

JAV tarp pramoninių valstybių užima pirmaujančias pozicijas li­beralizuojant užsienio prekybą. Pavyzdžiui, Amerikos prekybos minis­terija dar 1998 m., tęsdama eksportinės kontrolės reformą, sumažino prekių ir paslaugų sąrašą, taip pat valstybių skaičių, į kurias eksportas buvo licencijuojamas.

RimčiausiJAV eksportuotojų konkurentai pasaulinėjerinkoje, kaip ir anksčiau, lieka Kanada, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija ir Didžioji Britanija. Konkurencinės kovos paaštrėjimas nesutrukdė amerikiečių firmoms plėsti savo veiklą užsienio rinkose. 1987-1997 m. vidutiniai metiniai JAV eksporto augimo tempai buvo patys aukš­čiausi tarp „didžiosios septyniukės” valstybių ir sudarė 10,3 proc. (Ka­nados – 8,5 proc, Italijos – 7,8, Didžiosios Britanijos – 7,7, Prancūzi­jos – 6,6, Japonijos – 6,5, Vokietijos – 5,8 proc).

Finansinė krizė Azijoje 1997-1998 m. sukėlė daug problemų Amerikos kompanijoms, veikusioms šioje rinkoje. Nacionalinių va­liutų devalvacija daugelyje Azijos šalių, finansinių institutų žlugi­mas, likvidumo nebuvimasžymiai apsunkino JAV eksporto finan­savimą į šį regioną. Ekonominės raidos sulėtėjimas Azijos valstybėse sumažino jų galimybes importuoti amerikietiškas prekes. Tuo pat metu krizė Azijoje, sukėlusi atitinkamų šalių valiutų devalvaciją, atpigino jų prekes ir padidino konkurencingumą. Dėl to išaugo amerikietiškasis importas iš šio regiono.

Šių metų birželį PMO patvirtintoje Rezoliucijoje Dėl Tarptautinės prekybos grandinės saugumo ir supaprastinimo reiškiamas muitinių administracijų susirūpinimas dėl padidėjusios tarptautinio terorizmo ir organizuoto nusikalstamumo grėsmės, dėl pinigų plovimo bei tarptautinės prekybos pažeidžiamumo. Taip pat akcentuojama būtinybė plėsti tarptautinės prekybos supaprastintų procedūrų taikymą.

Rezoliucijos įgyvendinimas aktualus ir Lietuvos verslo atstovams, siekiantiems vykdyti sklandžią bei saugią prekybą per Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, ir šalies muitinei, kuri Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą taps atsakinga už išorinės Europos Sąjungos sienos apsaugą.

Laisvosios prekybos šalininkais buvo žymus ekonomistas, A.Smitas ir kt. Laisvosios prekybos principą jis išdėstė dar 1776 metais. Jo nuomone, kiekviena šalis turėtų plėtoti tik tas gamybos sritis, kurios tai šaliai yra patogiausios, palyginus su kitomis šalimis. Geriausias būdas plėtoti tarptautinį pasidalijimą yra konkurencija. Tam reikalinga laisva, valstybių nevaržoma užsienio prekyba. Svarbiausi užsienio prekybos privalumai yra šie: ji stimuliuoja abipusiai naudingą tarptautinį darbo pasidalijimą, didina visų šalių potencialiai realų nacionalinį produktą, sudaro prielaidas gerinti gyvenimo lygį pasaulyje .

Kiekvienos valstybės ištekliai ir technologinis lygis skiriasi, todėl jos gali gaminti tas pačias prekes skirtingais kaštais. Kiekviena šalis turėtų gaminti tas prekes, kurių kaštai, palyginti su kitų šalių, yra žemiausi, ir keisti jas į tas prekes, kurias gaminti patiems yra per brangu. Jei taip elgtųsi kiekviena šalis, tai pasaulis pajustų visus geografinės ir žmonių specializacijos privalumus.

Laisvos prekybos barjerai sumažina ar net eliminuoja iš specializacijos gaunamą naudą, kadangi, negalint laisvai prekiauti, valstybėms tenka permesti išteklius nuo efektyvaus (žemų kaštų) prie neefektyvaus (aukštų kaštų) jų panaudojimo ir taip patenkinti įvairių prekių poreikį.

Papildoma laisvos prekybos nauda yra ta, kad ji skatina konkurenciją ir neleidžia susidaryti monopolijoms. Užsienio firmų padidinta konkurencija verčia vietines firmas diegti mažesnių kaštų prekių gamybos technologijas, būti išradingesnėm, racionalesnėm, progresyvesnėm tiek prekių kokybės, tiek gamybos metodų atžvilgiu. Tai savo ruožtu sukelia ekonominįaugimą. Vartotojams laisva prekyba suteikia platesnę prekių pasirinkimo laisvę. Kitaip tariant, laisvos prekybos užtarimo priežastys sutampa su konkurencijos stiprinimo priežastimis.

ES. Vis dėlto nepaisant tebetaikomų prekybos apsaugos priemonių kai kurių produktų atžvilgiu, ES tęsia užsienio prekybos laipsnišką liberalizavimą. Šioje srityje artimiausiu metu pagrindiniai įvykiai bus Pasaulio prekybos organizacijos derybų raundas ir pažanga liberalizuojant tarptautinę prekybą tarp jos narių; ES plėtra, po kurios turėtų išnykti tebetaikomi prekybos apribojimai tarp ES ir Vidurio bei Rytų Europos šalių kandidačių; galimi laisvosios prekybos susitarimai su kitais pasaulio regionais (MERCOSUR organizacija, jungiančia Lotynų Amerikos šalis, arba Šiaurės Amerika).

Didžiausią postūmį tarptautinės prekybos plėtrai bei šalių gerovės augimui suteiktų tolesnis importo apribojimų šalinimas PPO rėmuose. Nors daugiau nei prieš metus Dohoje prasidėjusios diskusijos kol kas nesąlygojo svarių laimėjimų, tikėtina, jog ES čia gali imtis vadovaujančio vaidmens. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija yra pasiūliusi iki 2010 m. visiškai pašalinti pramonės gaminių importo muitus. Tiesa, toli gražu ne visos ES šalys pritaria tokiam pasiūlymui, o bendros pozicijos formavimas ES viduje paprastai būna ne mažiau sudėtingas nei ES derybos su kitomis PPO narėmis. Be to, šiuo metu didesnį poveikį prekybos iškraipymui turi prekybos žemės ūkio produktais apribojimai bei įvairūs netarifiniai barjerai. Nuo pasiektų susitarimų šiose srityse priklausys ir šio PPO derybų raundo rezultatai bei jų poveikis tarptautinės prekybos plėtrai.

1.5 Pagrindinių pasaulio prekybos rodiklių kitimo pastaraisiais metais įvertinimas

Priklausomai nuo ekonominės padėties, besivystančios šalys skirstomos į tris grupes:

Žemo pajamų lygio šalys (Indija, Pakistanas, dauguma Afrikos šalių);

Žemesnio nei vidutinio pajamų lygio šalys (Kinija, mažosios Lotynų
Amerikos šalys, kai kurios buvusios sovietinio bloko šalys, dalis Afrikos
šalių);

Aukštesnio nei vidutinio pajamų lygio šalys (didžiosios Lotynų Amerikos šalys, dalis Pietų Azijos šalių, Pietų Afrika, dauguma Rytų ir Centrinės Europos šalių). Šioje grupėje išskiriamos vadinamosios naujosios industrinės šalys – Brazilija, Argentina, Meksika, Malaizija, Honkongas, Izraelis, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas.

2002m. Pasaulinė prekyba 2002m. atsigavo, pardavimų apimtis išaugo 2,5 proc. Komercinių paslaugų prekyba siekė 5 proc., nepaisant tais metais sustiprėjusios terorizmo baimės bei padidėjusių kuro kainų, kas neigiamai įtakojo kelionių ir transportavimo paslaugas.

Tačiau pasaulio ekonomikos atsigavimas pasirodė netolygus, kadangi labai nevienodas buvo prekybos apimčių padidėjimas skirtinguose regionuose. Pagrindinės varančiosios jėgos 2002m. buvo JAV, Artimieji Rytai, Kinija bei tranzitinės ekonomikos valstybės. Tačiau Vakarų Europoje bei Japonijoje buvo užfiksuota stagnacija bei bendrosios paklausos sumažėjimas. Krizės Pietų Amerikoje, t.y. Argentinoje bei Venesueloje lėmė ekonominį nuosmukį. Pasaulio prekyba 2002m. atspindėjo ekonominę padėtį. Pavyzdžiui, besivystančioje Azijoje bei tranzitinės ekonomikos valstybėse prekyba augo. Šiaurės Amerikos importas padidėjo dėl didesnės bendrosios paklausos, nors eksportas ir sumažėjo. Prekyba išliko stabili Vakarų Europoje, o Pietų Amerikoje prekyba sumažėjo dėl ekonominės suirutės regione (žr. 1 pav.).

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic

0x08 graphic
1 pav. Eksporto ir importo santykis atskiruose regionuose 2002m.

Iš 1 pav. matome, jog didžiausias importo lygis pastebėtas Azijoje bei tranzitinės ekonomikos šalyse ir šis lygis 4-5 kartus viršijo pasaulio eksporto apimties padidėjimą. Eksporto sumažėjimas buvo Vakarų Europoje, tačiau šis rodiklis ypač sumažėjo Pietų Amerikos regione. Didžiausiu importo padidėjimu, kaip ir eksporto, 2002m. pasižymėjo Azija, o mažiausiu – Šiaurės Amerika.

Pasaulio prekybos vertinimas gali būti atliekamas ne tik pagal atskirus regionus, bet ir pagal eksporto ir importo objektus – prekes ir paslaugas (žr. 2 lent.).

2 lentelė

Pasaulio prekių ir paslaugų eksportas 1990-2003m. (mlrd. Dol. ir proc.)

Vertė

Metinis padidėjimas (proc.)

1990-2000

2003 I pusm.

Prekės

6,5

13,0

-4,0

4,0

15,0

Paslaugos

6,5

6,0

0,0

6,0

Lentelėjepateiktainformacija atskleidžia, jog metinės prekių apimčių padidėjimo tendencijos nesutampa, o kai kuriais atvejais yra netgi priešingos paslaugų apimčių pasaulio mastu padidėjimui / sumažėjimui.

0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic
0x08 graphic

3 ir 4 lentelėse pateikiamas didžiausių pasaulio eksportuotojų ir importuotojų sąrašas.

3 lentelė

Didžiausi pasaulio eksportuotojai 2002m.

Eil. Nr.

Eksportuotojai

Vertė

Dalis

Metinis procentinis poytis

1.

JAV

693,9

10,7

-5

2.

Vokietija

613,1

9,5

3.

Japonija

416,7

6,5

4.

Prancūzija

331,8

5,1

5.

Kinija

325,6

5,0

6.

Didžioji Britanija

279,6

4,3

7.

Kanada

252,4

3,9

-3

8.

Italija

251,0

3,9

9.

Olandija

244,3

3,8

10.

Belgija

214,0

3,3

4 lentelė

Didžiausi pasaulio importuotojai 2002m.

Eil. Nr.

Importuotojai

Vertė

Dalis

Metinis procentinis pokytis

1.

JAV

1202,4

18,0

2.

Vokietija

493,7

7,4

3.

Didžioji Britanija

345,3

5,2

4.

Japonija

337,2

5,0

-3

5.

Prancūzija

329,3

4,9

6.

Kinija

295,2

4,4

7.

Italija

243,0

3,6

8.

Kanada

227,5

3,4

9.

Olandija

219,8

3,3

10.

Hong Kongas, Kinija

207,2

3,1

Vienadidžiausių ir įtakingiausių pasaulio valstybių, JAV, 2002m. pirmavo tiek kaip importuotoja, tiek kaip eksportuotoja. Vokietija, vertinant pagal importo bei eksporto apimtis buvo antroji. Trečiąją poziciją eksportuotojų dešimtuke užėmusi Japonija kaip importuotojas buvo ketvirtoje pozicijoje, kai tuo tarpu Didžioji Britanija importuotojų lentelėje užėmė trečiąją poziciją.

Dižiausios pasaulio importuotojos ir eksportuotojos 2006m. ( 5 lentelė)

Rank.

Imports

billion €

% World

Rank.

Exports

billion €

% World

 

 

 

 

 

 

 

 

 

World

7.501

100,0

 

World

7.177

100,0

 

 

 

 

1

USA

1.491,6

19,9

1

UE25

1.166,1

16,2

2

EU25

1.350,5

18,0

2

USA

804,8

11,2

3

China

559,2

7,5

3

China

752,8

10,5

4

Japan

443,2

5,9

4

Japan

478,3

6,7

5

Canada

301,4

4,0

5

Canada

308,2

4,3

6

Hong Kong

245,8

3,3

6

South Korea

251,6

3,5

7

South Korea

244,5

3,3

7

Hong Kong

246,1

3,4

8

Mexico

190,7

2,5

8

Russia

230,5

3,2

9

Singapore

177,4

2,4

9

Singapore

208,4

2,9

10

India

149,1

2,0

10

Mexico

183,7

2,6

11

Switzerland

138,3

1,8

11

Saudi Arabia

144,7

2,0

12

Australia

113,3

1,5

12

Malaysia

124,0

1,7

13

Turkey

107,5

1,4

13

Brazil

112,2

1,6

14

Russia

104,6

1,4

14

Switzerland

111,6

1,6

15

Thailand

98,0

1,3

15

Thailand

101,1

1,4

16

Malaysia

97,9

1,3

16

Norway

96,4

1,3

17

U.A.Emirates

89,8

1,2

17

India

94,9

1,3

18

Brazil

80,8

1,1

18

Australia

93,0

1,3

19

Indonesia

70,5

0,9

19

Indonesia

87,9

1,2

20

South Africa

58,5

0,8

20

U.A.Emirates

86,8

1,2

Lyginant2002m ir 2006 m analizę, matome, kad JAV taip ir liko viena didžiausių importuotojų, tačiau kaip eksportuotoja liko antroje vietoje, o lydere tapo Europa (25 šalys).

Pagrindiniai pasaulio prekybos pokyčiai 2003.

PPO teigimu, 2003m. pasaulinei prekybai būdingi šie ypatumai:

pirmasis 2003m. nepasižymėjo sparčiu augimu, tačiau antrąjį pusmetį prekybos apimtys didėjo ir 2003m. vidutinis realusis padidėjimas siekė 4,5 proc.;

prekybos didėjimas 2003m. buvo žymesnis vertinant nominaliąją, o ne realiąją verte. Pasaulio prekybos apimtys 2003m. vertinant JAV dol. padidėjo 16 proc., o dolerio kaip valiutos vertė padidėjo 10,5 proc.

2003m. prekybos apimčių didėjimas atskiruose regionuose nebuvo vienodas. Didžiausias metinis eksporto padidėjimas pastebėtas daugiausia kurą eksportuojančiuose regionuose, tranzitinės ekonomikos valstybėse ir Afrikoje. Vakarų Europos, Azijos ir Artimųjų Rytų regionų prekių eksportas, vertinant JAV dol. tik šiek tiek viršijo pasaulinį vidurkį.

Mažiausias eksporto padidėjimas JAV dol. 2003m. užfiksuotas Šiaurės ir Pietų Amerikoje.

Kartu su Artimaisiais Rytais, Šiaurės ir Pietų Amerika pasižymėjo mažesniu nei kitų regionų nominalaus importo padidėjimu. Tranzitinės ekonomikos šalys, Vakarų Europa, Azija bei Afrika buvo tie regionai, kurių importo padidėjimas viršijo pasaulio vidurkį. Kinijos importo padidėjimas siekė 40 proc. Pirmą kartą daugiau nei per 50 metų Kinijos importas viršijo Japonijos. Apskritai, jei vertintume kartu Kinijos importą ir eksportą, tai Kinijos užsienio prekybos rodikliai beveik prilygsta Japonijos užsienio prekybai 2003m.

Prekyba komercinėmis paslaugomis, kuri sudaro maždaug penktadalį visos pasaulio prekybos 2003m. padidėjo 12 proc. šis augimo tempas neviršija visos pasaulio prekybos augimo tempo. Per dvejus pastaruosius metus (2001 ir 2002m.) komercinių paslaugų prekybos augimo tempas buvo lėtesnis negu visų prekių ir paslaugų.

2003m. vidutinis prekybos apimčių padidėjimas siekė 4,5 proc., – šis procentas kiek viršijo pastarųjų metų padidėjimą, tačiau pastarojo dešimtmečio pabaigoje buvo užfiksuotas didesnis padidėjimas (žr. 6 lent.).

6 lentelė

Pasaulio prekyba ir jos vystymasis 1990-2003m.

Rodiklis

1990-2000

2001

2002

2003

Prekių eksportas

6,4

-0,5

2,8

4,5

Produkcijos gamyba

2,5

-0,7

0,8

BVP rinkos kainomis

2,3

1,3

1,9

2,5

BVP nominalusis

3,4

2,4

3,0

3,5

Aktyviausiai prekiaujantys regionai 2003m. buvo Azija ir tranzitinės ekonomikos šalys, kurių eksportas ir importas vertinant realiomis 2003m. kainomis padidėjo dvigubai (žr. 7 pav.).

2003m. iš 6 pasaulio regionų silpniausias eksporto atžvilgiu buvo Vakarų Europa, o šio regiono importo padidėjimas tik šiek tiek viršijo Pietų Amerikos.

Iš viso pasaulyje 2003m. buvo eksportuota prekių ir paslaugų už 7274 mlrd. Dol., kas lėmė 16 proc. padidėjimą, o importas siekė 7557 mlrd. Dol.

0x08 graphic
0x01 graphic

7 pav. Importo bei eksporto padidėjimas pagal atskirus pasaulio regionus 2003m.

Įvairių šalių skirtingi įstatymai trukdo tarptautinei prekybai, todėl būtina suvienodinti tarptautinės prekybos sąlygas. Todėl, siekiant geresnių pasaulio prekybos rodiklių, mūsų nuomone, tarptautinės prekybos sąlygų suvienodinimas būtų didelis žingsnis į priekį.

Pagal 2000-2006m statistika (procentaliai) matome, kaip kito prekių ir paslaugų importas bei eksportas. Dižiausia prekių bei komercinių paslaugų eksportuotoja ir importuotoja 2006m. išliko Nepriklausomų šalių sąjunga. ( 8 pav.)

Exports

 

 

Imports

 

 

 

 

 

 

 

 

2000-06

2005

2006

 

 

2000-06

2005

2006

 

 

 

 

Merchandise

 

 

 

11

14

16

 

World

11

14

15

 

North America

 

South and Central America

 

Europe

 

European Union (25)

 

Commonwealth of Independent States (CIS)

 

Africa

 

Middle East

Asia

 

 

 

 

Commercial services

 

 

 

11

11

12

 

World

10

11

11

 

North America

 

South and Central America

 

Europe

 

European Union (25)

 

Commonwealth of Independent States (CIS)

 

Africa

 

Middle East

Asia

 

 

 

 

 

 

 

 

8pav.Eksporto ir importo kitimas 2000-2006m.

2.PASLAUGA

2.1 PASLAUGOS SAMPRATA

Apibrėžti paslaugos samprata yra vienas sudėtingiausių paslaugų teorijos uždavinių. Iki šiol nėra vieningo apibrėžimo, kokia veikla vadinama paslauga, o pačiu terminu, kiaip tvirtina N.Johns, operuojama neatsakingai. Autorius, atlikęs paslaugos apibrėžimų analizę, nustatė, kad paslaugos terminas vartojamas ekonomines veiklos šakai apibūdinti, veiklos rezultatui nusakyti ir apibrėžti procesui, kai teikiant paslaugą vyksta asmenų sąveika ir vartotojas įgauna laikiną patirimą.

Paslaugos sąvoka turi daugelį reikšmių, apimančių veiklą nuo asmeninės paslaugos iki paslaugos kaip produkto sudedamosios dalies. Mašna ar koks kitas tolimas nuo paslaugos produktas gali supanašėti i paslaugą vartotojo, jei pardavėjas stengiasi pritaikyti prekę prie individualių jo reilakavimų šiam produktui. Mašina, be abejo, yra fizinė prekė, bet būdas, kuriuo ji kartais pateikiama vartotojui, kai į individualius pageidavimus atsižvelgiama kuriant tą mašiną, jau yra paslauga. Panašiai klestinčios chemijos pramones įmonės, parduodamos savo produktus, kartais siūlo jų naudojimo paslaugas. Avalynę gaminančių kompanijų administracija gali įkurti reklamacijas patenkinantį padalinį, kuris teiks paslaugas vartotojui, keisdamas nekokybiską prekę. Nors vartotojas tokį keitimą dažniausiai suvoks kaip blogį, o ne paslaugą, tai nekeičia esmės. Įmonės, turėdamos tokių „užmaskuotų“ paslaugų, gali įgyti rinkoje konkurencinį pranašumą. Vis dažniau siūlomas prekės ir paslaugos paketas priartina paslaugą prie fizinės prekės ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Bandymai suformuluoti paslaugos apibrėžimą parodė, kad tai labai sudėtingas uždavinys. Bet kuris paslaugos apibrėžimas gali būti sukritikuotas todėl, kad visuomet atsiras reiškinių, kurie visuotinai pripažįstami paslaugomis, tačiau netelpa į tą apibrėžimą. Kita vertus, galima įrodynėti, kad tas, ar kitas paslaugos apibrėžimas apima reiškinį, kurį visuomenė laiko preke, o ne paslauga.

Paprastai apibrėžimuose iškeliama viena ar kelios paslaugų savybės, kurias autoriai laiko universaliomis. Dažniausiai yra akcentuojama, kad :

paslauga-tai veikla arba veikimo procesas;

paslauga neapčiuopema;

paslauga -tai santykiai tarp teikėjo ir paslaugos vartotojo arba kliento, tam tikras jų tarpusavio kontaktas.

Vadinasi, galima daryti išvada, kad paslauga yra veiksmas ar daugiafazis veiklos procesas, neturintis materealaus apčiuopemo rezultato, kuris skiriamas patenkinti kito ūkinio subjekto poreikius.

2.2 PASLAUGŲ SAVYBĖS

Neapčiuopiamumas. Paslauga paprastai suvokiama subjektyviai. Klientas, aprašydamas paslaugą, paprastai remiasi tokiomis sąvokomis kaip savijauta, patirtis, įspūdis, saugumas, patikimumas. Tai labai jau abstraktūs paslaugos esmės formulavimo būdai. Priežastis – neapčiuopiama paslaugos prigimtis. Tačiau daugelis paslaugų turi ir gana apčiuopiamų elementų. Pvz., maistas restorane ar valgykloje; dokumentai kuriuos gauna įmonė, užsakiusi verslo planą ar rinkodaros tyrimus; kontrolės aktai; atsarginės dalys įmonės parduotuvėje;šampūnas ar kiti priedai kirpykloje. Ir vis dėl to jie sudaro paslaugos esmę – esmė lieka neapčiuopiama. Dėl didelio neapčiuopiamumo klientui nelengva įvertinti paslaugą kokiais nors objektyviais parametrais.

Heterogeniškumas (kintamumas), nes paslaugą kuria ir paslaugos tiekėjas, ir gavėjas. Paslaugas supriešinant su fizinėmis prekėmis, dažnai pabrėžiamas paslaugos turinio sudėtingumas. Fizinė prekė yra baigtinis vientisas dydis, kitaip sakant, pasižymi homogeniškumu (pvz., panašius poreikius tenkinantys to paties gamintojo, tik skirtingo riebumo pieno pakeliai). Tuo tarpu paslauga paprastai yra daugiaetapis procesas pasižymintis heterogeniškumu. Šį heterogeniškumą sąlygoja tai, kad paslaugą kuria ir tiekėjas, ir klientas, o ji pati yra kūrimo proceso rezultatas. Todėl paslauga vienam vartotojui ar klientui nėra tiksliai tokia pati kaip kad kitam, bent jau dėl santykių, kurie susidaro tarp paslaugos tiekėjo ir kliento. Net elektroninę informacinę sistemą naudojantys klientai gauna skirtinga paslaugą, nes kiekvienas jų savaip suvokia pateiktą informaciją. Ši aplinkybė paaiškina paslaugų standartizavimo bei kokybės unifikavimo sunkumus.

Gamybos ir vartojimo vienovė. Kadangi paslauga – ne daiktas, o procesas arba veiksmų eilė, ji gaminama ir vartojama tuo pat metu. Tiesa, kai kurie veiksmai, susiję su paslauga, gali būti atliekami be vartotojo, o vartotojas patiria tik paslaugos rezultatą, tačiau būtent toji dalis, kurioje dalyvauja vartotojas, pageidaudamas tam tikros paslaugos ir atlikdamas jos kontrolę, yra esminė pačiam paslaugos atsiradimui. Gamybos ir vartojimo vienovė iškelia kokybės kontrolės problemą paslaugų įmonės vadyboje. Čia neįmanoma įprastinė rinkodara, nes nėra preliminarinės kokybės, kuri galėtų būti pateikta klientui įvertinti prieš parduodant paslaugą. Tarkim, modelinio kirpimo paslauga yra visai pagaminta, kai klientas pradeda dalyvauti ją priimant, bet tada jau mažai ką begalima pataisyti. Panašiai ir kitų paslaugų – neįmanoma įvertinti kokybės prieš gaunant konkrečią paslaugą, nes paslauga iš anksto neegzistuoja.

Kliento, kaip būtino gamybos veiksnio, dalyvavimas. Paslaugų gamybos ir vartojimo vienovė nulemia dar vieną svarbią paslaugos savybę – kliento dalyvavimą gamybos procese. Klientas dalyvauja šiame procese kaip būtinas gamybos proceso veiksnys, kaip visateisis paslaugų proceso dalyvis. Nėra pardavimo paslaugos be pirkėjo vienokio ar kitokio dalyvavimo, pervežimo paslaugos be keleivio, gydymo be paciento ir t.t. Todėl paslaugų negalima sukaupti ateičiai. Jei lėktuvas pakilo su tuščiomis vietomis, tai bilietų į tas vietas parduoti rytdienai ar kitam laikui neįmanoma, jos yra prarastos. Todėl talpumo panaudojimo koeficientas tampa pagrindine pervežimų problema. Galimas ir priešingas atvejis, kai, tam tikru laiku pakilus paklausai, įmonė nebespėja aptarnauti klientų. Produktų gamyboje ši problema nesunkiai išsprendžiama sukaupus atsargų, bet paslaugoms šis būdas netinka. Čia, siekiant išvengti grūsties, turi būti taikomi kiti metodai, kurie paveiktų klientų paslaugos gamybos elgseną taip, kad sąveika tarp teikėjo ir vartotojo įvyktų be sutrikimų. Esminė paslaugų savybė, skirianti jas nuo materialiosios prekės, ir yra kliento dalyvavimas kuriant paslaugas. Vienose paslaugose reikia didesnio kontakto, kitose – mažesnio.Pavyzdžiui, mokymo paslaugose klientas betarpiškai bendrauja su jį mokančiu mokymo įmonės personalu. Išsigrynindami pinigus, jis praktiškai nemato aptarnaujančių asmenų. Klientas, atvežęs pataisyti mašiną, ją perduoda taisantiems meistrams ir atsiima jau pataisytą. Automatiškai mašinas plaunant tiesiogiai nedalyvauja nei klientas, nei paslaugų teikėjas.

Klientai sukuria dalį produkto. Vienose paslaugose tai matoma ryškiau (gydymo, nes priklauso nuo to, kaip pacientas vykdo gydytojo nurodymus), kitose – mažiau (autoservise vartotojas tik pasako sprendimą dėl keistinų detalių, sužinojęs automobilio gedimą).

Neįmanomas kaupimas ir sandėliavimas. Kaupti galima daiktus, o ne procesą ar veiksmą. Kadangi paslauga yra nemateriali ir suvartojama jos teikimo momentu, neįmanoma kaupti jos rezervų nedalyvaujant vartotojui, pavyzdžiui, į sandėlį būsimai paklausai patenkinti. Ši aplinkybė reikalauja kitokio požiūrio į paslaugų vadybą bei rinkodarą, palyginti su fizinėmis prekėmis.

Nėra nuosavybės perdavimo. Daugelis autorių šią savybę priskiria prie esminių. Iš tiesų, daugumoje paslaugų tai akivaizdus dalykas. Naudodamiesi pervežimo paslauga, realizuojame savo poreikį persikelti iš vienos vietos į kitą. Tačiau, pasinaudoję šia paslauga, jokios nuosavybės iš pervežimo įmonės neįgyjame, ir mums atvykus telieka panaudotas bilietas. Vis dėlto, kai kurios paslaugos susijusios su nuosavybės objektais. Štai, pasinaudoję taupomojo banko paslauga, iš savo sąskaitos gauname pinigus. Parduotuvės paslaugos mus praturtina tam tikru prekių asortimentu. Tačiau ne pinigai ir ne prekės sudaro šių įstaigų paslaugų turinį. Ne banko paslauga šiuos pinigus sukūrė, jie buvo mūsų nuosavybė visą laiką, bankas tik rūpinosi jais už mus ir naudojo savo nuožiūra. Parduotuvės paslaugų nuosavybė santykiai painesni. Paslauga čia yra apčiuopiamų prekių turėjimo rezultatas. Nors prekybinės paslaugos turinį sudaro ne pati prekė, o tarpininkavimas tarp gamintojo ir vartotojo, vis dėlto čia negalima visiškai atsiriboti nuo nuosavybės perdavimo fakto. Todėl prekybos atveju ši savybė galėtų būti diskutuojama.

Sistema gali apimti elektronines ir mechanines priemones. Paslaugą nebūtinai reikia pirkti iš paslaugų teikėjo rankų. Vis dažniau juridines konsultacijas galima gauti elektroninėmis priemonėmis; nusipirkti gėrimo pakuotę – iš prekybos automato ir t.t.

2.3 PASLAUGŲ KLASIFIKAVIMAS BEI KLASIFIKAVIMO KRITERIJAI

Klasifikavimas-tai objektų visumos skaidymas į grupes pagal vieną ar kelis požymius. Kitaip tariant klasė yra visuma objektų, turinčių bendrus požymius. Galima išskirti paslaugų ekonominį ir marketinginį klasifikavimą.

Ekonominis klasifikavimas reikalingas tam, kad būtų galima apskaityti paslaugų apimtis, jų lygynamąjį svorį šalies bendrajame vidaus produkte, augimo tempus, darbuotuojų skaičių ir jų pasiskirstymą ekonomikos sektoriuose ir skirtingose paslaugų srityse, palyginti įvairių šalių paslaugų sferos ir astskirų paslaugų plėtrą ir t.t.

Marketinginis paslaugųklasifikavimassudaro prielaidas atskleisti bendruosius paslaugų bruožus, kurie svarbūs marketingo sprendimams. Paslaugų bendrybės nustatomos nagrinėjant paslaugos prigimtį, teikėjų ir vartotojų santykius, paslaugų teikimo aplinką ir kitus aspektus.

Kadangi paslaugų veikla yra labai įvairiapusė, atsiranda būtinybė šias veiklos rūšis suskirstyti į tam tikras grupes pagal jas jungiančius požymius, t.y. skirti atskiras paslaugų veiklos rūšis arba šakas. Tokiu požymių yra daug ir įvairių. Todėl suprantama, kad esama daug paslaugų klasifikavimo sistemų, pradedant visai paprastomis ir baigiant sudėtingomis.

Marketingo specialistai paliūlė nemažai naudingų klasifikavimo sistemų. Pirmiausia reikėtų pažymėti 1923m M.T. Copeland pasiūlytą sistemą, kuri visas prekes klasifikuoja į pirmo būtinumo, kasdienės ir įpatingos paklausos. Toks skirstymas paaiskina vartotojo pastabas, lyginant galimas pirkimo alternatyvas, prieš priimant geriausiai poreikius tenkinantį sprendimą. Ši klasifikavimo sistema tinka ir paslaugoms. Vadybininkams produktų klasifikavimas pagal vartojimo būtinumą padeda geriau suprasti vartotojo lūkesčius ir elgseną. Dar vienas svarbus prekių klasifikavimas į ilgalaikio ir trumpalaikio vartojimo dažnai praverčia ir skirstant paslaugas. Vartojimo laiko horizontas sąlygoja naudojimosi paslaugomis dažnumą, taigi daro įtaką paskirstymo ir komunikacijos politikai. Produktų skirstymas i galutinio ir tarpinio vartojimo naudingas tuo, kad padeda teisingai apsibrėžti konkurentų ratą, išsiaiskinti pirkimo nuostatas ir vartojimo pokyčius. Tačiau, norint priimti sprendimus, gerinančius paslaugų teikimą, tokių gana universalių klasifikavimo sistemų nepakanka.

Universalios klasifikavimo schemos kaip ir nėra, todėl taikoma grupė kriterijų. Jų įvairovė susijusi su paslaugų įvairove ir su skirtingais klasifikavimo tikslais. Klasifikavimo schemos skiriasi:

a) kriterijų sudėtingumu;

b) savo prigimtimi.

Paslaugų klasifikavimas pagal vieną požymį, kitaip dar vadinamas kontrasto principu, yra nepakankamas. Dėl to dažnai paslaugos klasifikuojamos pagal du ar tris požymius. Tai padeda geriau suprasti ir tobulinti teikiamas paslaugas.

Paprastose schemose paslaugos gali būti klasifikuojamos kontrasto principu (pati paprasčiausia klasifikavimo schema) arba išdėstant paslaugas pagal kriterijaus pasireiškimo iniciatyvą.

Sudėtingose klasifikavimo schemose naudojami komplikuoti kriterijai. Paslaugos gali būti klasifikuojamos funkciniu principu (kai kontrasto principas pasirodo pernelyg ribotas) arba pagal paslaugų vartojimo vietą gamybos cirkuliacijos vartojimo grandinėje.

Paslaugų klasifikavimas pagal funkcinę paskirtį (9pav.)

Paslaugų Teikėjų pavyzdžiai

Klasė poklasis

Pramogų

Poilsio

Kinas, teatras

Kultūros

Muziejai, meno galerijos

Sporto

Baseinai, stadionai, čiuožyklos, hipodromai

Substitucinės

Tarpininkavimo

Mažmeninės prekybos įmonės

Palengvinančios

Nuomos įmonės, kredito įstaigos, bankai

Pakeičiančios

Viešbučiai, restoranai, kavinės

Pagalbos

Apsaugos

Policija, kariuomenė, gaisrinė

Kompensuojančios

Socialinės apsaugos tarnyba, draudimo kompanijos

Palaikančios

Notarų biurai, advokatų kontoros, juridinės konsultacijos

Mainų

Komunikacinės

Telekomunikacijų bendrovės

Informacinės

Radijas, televizija

Mokymo

Mokyklos, universitetai

Štaidar viena klasifikavimo shemų ją sudaro 12 grupių.

(priimta Urugvajaus)

Verslo paslaugų grupėje išskiriami 6 pogrupiai įvairių paslaugų, susijusių su verslo paruošimu ir jo organizavimu, su gamybos veiksnių funkcionavimo užtikrinimu, jų įsigijimu. Tai: a) profesinės paslaugos;

kompiuterinės ir su jomis susijusios paslaugos;

mokslinių tyrimų ir plėtros;

nekilnojamojo turto operacijų;

nuomojimo paslaugos be aptarnaujančiojo personalo;

kitos verslo paslaugos.

2. Antroje, komunikacinių paslaugų, grupėje išskiriamos:

a) pašto;

b) kurjerinės;

c) ryšių;

d) audiovizualinės;

e) kitos paslaugos.

3. Konstravimas ir su juo susijusios inžinerinės paslaugos, kurios grupuojamos į:

a) namų statybos bendrąjį konstravimą;

b) civilinės inžinerijos bendrąjį konstravimą;

c) objektų įvedimą ir jų surinkimo darbus;

d) statybos baigimo paslaugas;

e) kitas paslaugas.

4. Paskirstymo paslaugos – iš esmės prekių cirkuliacijos paslaugų grupė:

a) komiso agentų paslaugos;

b) didmeninės prekybos paslaugos;

c) mažmeninės prekybos paslaugos;

d) frančizė;

e) kitos paslaugos.

5. Švietimo paslaugos:

a) pradinio mokymo paslaugos;

b) vidurinio mokymo paslaugos;

c) aukštojo mokslo;

d) suaugusiųjų švietimo;

e) kitos paslaugos.

Tai darbo jėgos paruošimo paslaugos.

Aplinkos apsaugos paslaugos:

nutekamųjų vandenų aptarnavimas

atliekų naikinimas;

sanitarinės;

kitos paslaugos.

Tai gamybos pasekmių aplinkai kontrolės ir reguliavimo aptarnavimas.

Finansinės paslaugos:

draudimas ir su juo susijusios paslaugos (4 rūšys);

bankų ir kt. finansinės paslaugos (11 rūšių)

kitos paslaugos.

Tai paslaugos, susijusios su rizikos valdymu ir piniginio kapitalo judėjimu.

Sveikatos apsaugos ir socialinės paslaugos:

ligonių paslaugos;

kitos žmonių sveikatos apsaugos;

socialinės paslaugos;

kitos paslaugos.

Turizmo ir kelionių paslaugos:

viešbučių ir restoranų;

kelionių agentūrų ir turų operatorių paslaugos;

turistų gidų paslaugos;

kitos paslaugos.

Rekreacijos, kultūros, sporto paslaugos:

pramogų paslaugos;

naujienų agentūrų paslaugos;

bibliotekų, archyvų, muziejų ir kt. paslaugos;

sporto ir kt. rekreacinės paslaugos;

kitos paslaugos.

8, 9 ir 10 grupės apima paslaugas, susijusias su individo ir visuomenės funkcionavimu ir reprodukcija.

11. Transporto paslaugos:

a) jūrų transporto paslaugos;

b) vidaus vandenų transportas;

c) oro transporto paslaugos;

d) kosminio transporto;

d) geležinkelio paslaugos.

11 grupėje yra transporto paslaugos, kurias sunku priskirti verslo paslaugų grupei arba susieti grynai tik su gamybos aptarnavimu. Tai kartu ir visuomenės reprodukcijos užtikrinimo paslaugos. Todėl suprantamas jų išskyrimas ir išvardijimas po visų kitų paslaugų grupių. Transportas dažnai įvardijamas kaip visuomenės infrastruktūros dalis.

12. Kitos paslaugos.

3. PASAULIO PASLAUGŲ RINKA

3.1 Pasaulio paslaugų rinkos formavimosi prielaidos ir sąlygos bei rodikliai

Rinka bendrąja prasme yra pirkėjų ir pardavėjų susitikimo vieta, kurioje vyksta prekių mainai. Mainų objektas gali būti paslauga, prekė, kapitalas, darbuotojai. Rinka gali būti: vietinė, nacionalinė ar net globalinė.

Ekonomikoje išskiriami keturi rinkos modeliai: laisva konkurencija, monopolinė konkurencija, oligopolijair monopolija. Visiškoskonkurencijos sąlygomis labai daug paslaugų teikėjų, teikiančių panašias paslaugas, ir daug vartotojų, kurie gali pasirinkti tą teikėją. Nė vienas rinkos dalyvis neturi ilgalaikių konkurencinių pranašumų prieš kitą paslaugų teikėją.

Monopolinėje konkurencijoje yra daug paslaugų teikėjų, bet pačios paslaugos yra heterogeniškos. Vienos paslaugos teikėjo produktas negali būti paveiktas kainų visoje rinkoje.

Oligopolinėje rinkoje veikia keli dideli konkurentai, kontroliuojantys didžiąją dalį paslaugų. Pakitimai rinkoje inicijuojami vieno iš dalyvių, o kiti juo seka ar ne. Dažniausiai vienas iš rinkos dalyvių, nesėkmingai pakėlęs kainą, priverstas vėl ją mažinti, nes gali būti išstumtas iš rinkos.

Monopolis – viena retesnių situacijų rinkoje, kai paslaugų teikėjas palyginti yra vienas ir jis kuria barjerus arba, jie apskritai yra labai dideli kitiems įeiti į rinką.

Pasaulio paslaugų rinka – tai mainų paslaugomis tarp šalių sritis. Rinkos pagrindą ekonomikoje sudaro didelė ir sparčiai auganti pasaulio ūkio sritis – paslaugų sfera. Didelė mokslo bei technikos pažanga, augančios vis sudėtingesnės technologijos pakeitė teikiamų paslaugų struktūrą, daugiau vietos užleisdamos gamybos aptarnavimo ir profesinėms paslaugoms. Aišku, niekas nesako, jog būtina prekiauti visose šalyse, kad būtum pripažintas pasaulio lyderiu, tačiau bent kelių šalių teritorijose konkrečios paslaugos konkretaus teikėjo turėtų būti randamos.

Pagrindiniai tarptautinės prekybos paslaugomis rodikliai būtų šie:

naujų technologijų diegimas;

mokslo ir technikos pažanga;

ilgalaikis ekonominis pakilimas, skatinantis paslaugų paklausą;

paslaugų poreikis teikiant paslaugas, susijusias su gamyba;

darbo vietų perkvalifikavimas didinant darbuotojų skaičių paslaugų sferoje.

Pagrindinės tarptautinės paslaugų rinkos atsiradimo priežastys – ribota vietinė rinka, noras gauti didesnį pelną, plėtoti savo produkto vardą, pigesnių išteklių paieška ir pan.

Paslaugų rinkos atsiradimo prielaidos:

Prekybos prekėmis prėtra.

Mokslo ir techeninės pažangos diegimas prekyboje, naujų technologijų atsiradimas.

Ilgą laiką besitęsiantis ekonomikos pakilimas.

Išvystytų šalių deindustrializavimas.

Darbo vietų perkvalifikavimas

Nepriklausymas nuo ribotų išteklių.

Tarptautinės paslaugos rinkos formavimosi schemą pateikiame 1. paveiksle. Investuodamos į užsienio filialus arba teikdamos paslaugas užsienio vartotojams, MNK (multinacionalinės kompanijos) pirmiausia suinteresuotos finansiškai. Kiek jis gali plėstis, koks gyvenimo lygis konkrečioje rinkoje ir pan.

0x08 graphic
0x01 graphic
0x08 graphic
0x01 graphic

10 pav. Tarptautinių paslaugų formavimosi sąlygos

Kitas svarbus dalykas – inovacijos konkrečioje paslaugų srityje, jų diegimas į gamybą, paslaugas, aptarnavimo sferą. Tik ekonomiškai gerai išvistytos šalys skiria daug dėmesio moksliniams tyrimams, jų taikymui praktikoje.

Orientuojant paslaugas į tarptautinęrinką, reikia įvertinti labai įvairius demografinius aspektus: gyventojų struktūrą, vartojimo pobūdį, elgsenos ir kultūros ypatumus.

Paslaugų rinkoje labai stipri ir konkurencija, kadangi įeiti į paslaugų rinką, iš pažiūros, yra daug lengviau, nes nereikia itin didelių pradinių investicijų. Konkurencija vertinama trimis lygiais:

Vietinėje rinkoje

Užsienio rinkose

Kaimyninėse rinkose.

Bet kuri aslaugas teikianti įmonė vietos ar tarptautinėje rinkoje privalo veikti pagal tą šaką reguliuojančius įstatymus. Labai svarbūs ir darbo ištekliai pasirinktoje šalyje, kadangi darbuotojai – esminis sėkmės veiksnys teikiant paslaugas.

Visi šie veiksniai lemia sėkmingą ar mažiau sekmingą tarptautinį bendradarbiavimą pasaulio

paslaugų rinkoje.

Tarptautinė paslaugų rinka vystosi sparčiau nei prekių,tik pastaruoju metu paslaugų rinkos plėtra sulėtėjusi dėl šių priežasčių:

Paslaugoms netinka universalūs prekybos metodai;

Didelė konkurencija.

Šiandieninės pasaulio paslaugų rinkos dalyviai (teikėjai ir vartotojai) -didelės MNK arba transnacionalinės kompanijos. Šiandieninės pasaulio paslaugų rinkos teritorinis išsidėstymas koncentruotas išvystytose valstybėse.

Paslaugų rinkos ekonomikoje rodikliai:

Užimtųjų paslaugų sferoje dalis

Paslaugų dalis BVP.

Paslaugų teikimas tarptautinėje rinkoje yra daugiau ribojamas nei materialinių prekių gamyba. Vietiniai paslaugų tiekėjai bandomi ginti nuo atkaklios konkurencijos, kurią dažniau didina užsienio investuotojai nei gamybininkai.

Paslaugų, teikiamų tarptautinėje rinkoje, grupės

Pagal teikimo formą, priklausomai nuo teikėjo ir vartotojo būvimo vietos, paslaugos gali būti skirstomos į keturias grupes:

Paslauga, teikiama vartotojo buvimo vietoje:

Darbo jėgos migracija;

Kapitalo perkėlimas investuojant į restoranų tinklą;

Bankų, draudimo paslaugos, susijusios su MNK filialų atidarymu užsienyje;

Antrinių įmonių steigimas.

Paslaugos vartojamos užsienyje:

medicininis aptarnavimas, operacijos užsienio ligoninėse;

švietimas, mokslas užsienio universitetuose;

turistų išvykimas į užsienį poilsiauti;

lėktuvų ir laivų aptarnavimas.

Paslauga, siūloma ir vartojama buvimo vietose ir užsienyje:

skaitomos paskaitos;

koncertų arba teatrų gastrolės.

Paslauga, neperkeliama iš vienos vietos į kitą:

projektavimo ir sąmatų rengimo paslaugos;

transporto paslaugos.

3.3 Paslaugų rinkos reguliavimo esmė bei principai

Ir vietinė, ir užsienio paslaugų rinka apribota begale įvairių barjerų, natūralios konkurencijos reguliavimų.

Būtinybę reguliuoti pasaulio rinką sąlygoja:

sparčiai auganti pasaulinės paslaugų rinkos dalis;

naujų paslaugų atsiradimas, paskatintas naujų technologijų atsiradimo.

Pasaulio rinką valstybės reguliuoja šiais metodais:

apribojimais, barjerais.

Muitinės kontrole. Šis barjeras reikšmingesnis šalims, kurios nepriklauso tai pačiai rinkai.

Kainų kontrole.

Standartais ir licencijomis.

Įmonių steigimo taisyklėmis.

Įsipareigojimais naudoti vietinius išteklius.

Tarptautinių pasaulio rinkos reguliavimo principai:

Rinkos konkurencija.

Didžiausio palankumo režimo skatinimas. Kiekviena rinka pirmumą suteikia savo šalims narėms.

Specifinis ir diferencijuotas požiūris į besivystančias šalis.

Tarptautinių pasaulio rinkos reguliavimo priemonės:

GATT.

Dvišaliai susitarimai atskirose šakose, prekybiniai-ekonominiai susitarimai.

Regioninės sutartys

Atskirų šalių numatytas reguliavimas (vietiniai įstatymai).

Tarptautinių pasaulio rinkos reguliavimą vykdo:

Tarptautinės organizacijos;

Tarptautinės prekybinės-eksportinės plataus profilio organizacijos.

4. Tarptautinės prekybos PASLAUGOMIS vaidmuo pasaulinėje ekonomikoje

Dabartiniu metu prekyba paslaugomis daugiausia plinta industrinio profilio valstybėse. Tačiau tokia tendencija linkusi keistis.

Besivystančių šalių ekonomikos tradiciškai pirmiausia išplėtojo stiprius agrokultūrinį ir pramoninį sektorius, siekiant patenkinti pagrindinius šalies poreikius, kaip kad maistas, pastogė, o tik po to išdrįsta imtis paslaugų sektoriaus. Kai kurios besivystančios šalys kaip kad Meksika, Singapūras, Honkongas, Bermudai ir Bahamai vengia tradicinio ekonomikos vystymo modelio ir susikoncentruoja ties aktyviu paslaugų sektoriaus plėtojimu. To priežąstys skiriasi, tiek dėl natūraliųjų išteklių trūkumo, kurių dėka visų pirma vystomi pramoninis ir / ar agrokultūrinis sektoriai, tiek dėl didelės paklausos paslaugoms ir galimybės jas teikti turizmo pagrindu, bei tikintis, jog darbo jėga bus įgudusi ir nebrangi. Viso to rezultatas – laukiamas tolimesnis prekybos paslaugomis augimas. Kaip bebūtų, kuo daugiau valstybių įsitraukia į nagrinėjamą sektorių, tarptautinė prekyba paslaugomis tampa vis konkurencingesne.

4.1 Skirtumai tarp prekių ir paslaugų

Prieš pradedant gilintis į tarptautinę prekybą paslaugomis svarbu nusistatyti esminius šios veiklos skirtumus, skiriančius ją nuo tarptautinės prekyos fizinį pavidalą turinčiomis prekėmis. Būtent tai ir aptarsime šio skyriaus poskyriuose.

Paslaugų ir prekių komplementarumas

Dažnai svarstome ar analizuojame bandydaminuspėti tikslų paslaugų vaidmenį savo gyvenime.Paslaugos dažnai papildo prekes, tačiau ir jų pačių svarba ekonomikoje auga. Knygos „International business strategy and operations“ (1) autorius paslaugoms bei prekėms suteikė tokius palyginimus: „ prekė gali būti objektas, prietaisas, daiktas; tuo tarpu paslauga gali būti apibūdinama kaip darbas, atlikimas, paslauga“. Nepaisant tokio apibrėžimo bendrumo, jis gana aiškiai nusako esminius skirtumus tarp prekių ir paslaugų. Paslaugos yra labiau neapčiuopiamos, suasmenintos ir labiau atspindinčios atskiro kliento poreikius nei prekės (1, p. 515 – 516). Be to, paslaugos, šiuo metu, yra sparčiausiai augantis pasaulinės prekybos sektorius, tad atitinkamai auga ir užimtumo globalumas paslaugų sektoriuje.

Kaip jau minėjome paslaugos gali papildyti prekes; kitais atvejais atvirkščiai – prekės gali papildyti paslaugas. Prekių, reikalaujančių tinkamo technologinio palaikymo ir aptarnavimo, pasiūla gali būti bevertė, jei nebus kartu suorganizuotas tinkamas paslaugų paketas. Dėl šios priežąsties, esmine sutarties sąlyga dažniausiai tampa būtent paslaugos paketo aspektas (1, p. 516). To pavyzdys galėtų būti prekyba kompiuterine įranga, kur svarbiausiu aspektu tampa tinkamas aptarnavimas ir programinė įranga. Tinkamas papildymas paslaugomis, tarptautiniu mastu, yra lemiamas, kadangi potencialus pirkėjas, dar prieš įsigydamas, siekia būti užtikrintas, jog prekę papildys tinkamas paslaugų paketas.

Paslaugos gali būti tiesiog priklausomos nuo prekių. To rezultatats – prekyvietėse gausu pasiūlymų, reikalaujančių atitinkamo prekių ir paslaugų derinio.

Paprasto suvokimo, jog prekės ir paslaugos tarpusavyje sąveikauja, nėra gana. Siekiantys sėkmės turėtų suprasti, kad skirtingos vartotojų grupės prekių – paslaugų derinius traktuoja skirtingai. Naudojimo pobūdis bei naudojimo sąlygos veikia rinkos pasiūlą. Kaip bebūtų prisitaikymo galimybės tiek paslaugų, tiek prekių sektoriuje gali tapti strateginiu įnagiu, skatinančiu paklausą ir didinančiu pelningumą. 1 paveiksle matyti, jog skirtingose rinkos sektoriuose paslaugų ir prekių elementai gali iš esmės skirtis. Vadovaujantysis asmuo turėtų identifikuoti kiekvieno jų funkciją ir pritaikyti tikslinės vartotojų grupės poreikių patenkinimui. Vertinant pasiūlymus pagal apčiuopiamumo ir neapčiuopiamumo vyravimo lygį, vadovaujantysis asmuo gali lyginti pasiūlymus ir generuoti informaciją tolimesnių rinkos pozicionavimo strategijų klausimu.

0x08 graphic

11 pav. Produktų ir paslaugų dominavimo skalė

Savarankiškos paslaugos

Paslaugos neturi eiti unisonu su prekėmis. Jos gali varžytis su prekėmis ir tapti jų alternatyva. Pačios paslaugos gali patenkinti vartotojų poreikius bei norus. Paslaugos taipogi gali konkuruoti tarpusavyje

Paslaugos nuo prekių labiausiai skiriasi savo neapčiuopiamumu. Jos dažniau yra vartojamojo pobūdžio, nei valdomojo. Nepaisant to, jog neapčiuopiamumas yra esminis skiriamasis bruožas, tačiau tai nėra taisyklė. Štai statybinių paslaugų galutinis rezultatas gali būti pastatas, tunelis, tiltas ar kitas apčiuopiamas objektas.

Kitas svarbus skirtumas paliečia paslaugų sandėliavimą. Dėl savo prigimties paslaugos yra sunkiai sandėliuojamos. Jei jos nėra sunaudojamos laiku, tuomet pasireiškia jų trumpalaikiškumas t.y.jų gyvavimo ciklas dažniausiai yra sąlyginai trumpas. Štai neparduota vieta lėktuve tampa nebeparduodama vos tik lėktuvui pakilus iš oro uosto. Nebent žmogus pageidautų pakeisti savo vietą, tarkime iš paprastos keleivinės klasės į pirmąją.

Paslaugos siūlymas ir pardavimas dažniausiai vyksta labai panašiu arba tiesiog suvartojimo metu. Dažniausiai tai reiškia artimą vartotojo dalyvavimą paslaugos gamyboje – kūrime. Pirkėjai dažniausiai arba apsitarnauja patys, arba dalyvauja paslaugos pristatyme – suteikime. Dėl to paslaugos tiekėjas dažnai turi pats dalyvauti pristatant t.y. suteikiant paslaugą. Fizinis dalyvavimas sąlygoja tiek atitinkamų problemų, tiek galimybių atsiradimą, bei sąlygoja dirbtinumo atsiradimą, kuris retai pasitaiko prekyboje materialiomis prekėmis. Pavyzdžiui glaudi sąveika su klientu reikalauja didesnio nusimanymo ir pabrėžia kultūrinę kiekvienos rinkos dimensiją. Geros paslaugos pateikimas kultūriškai nepriimtina maniera ar stiliumi iš anksto pasmerkiamas nesėkmei. Įprastas paslaugų internacionalizacijos pavyzdys galėtų būti savarankiškų verslo sistemų vystymas kiekvienoje šalyje.

Artima sąveika su klientais taipogi nurodo, jog paslaugos dažnai yra pritaikytos pagal kliento poreikius. Tai prieštarauja įmonių troškimui standartizuoti pasiūlymus; kai nagrinėjamoje situacijose ji paslaugų teikėjui suteikia galimybę paįvairinti paslaugą. Su tuo susijusi problema yra ta, kad siekiant patenkinti vartotojo lūkesčius yra būtinas paslaugos pastovumas . Ilgainiui, bet ką siūlant tiesioginio ryšio pagrindu yra sunku išlaikyti. Be to žmogiškasis elementas paslaugose turi žymiai svarbesnės reikšmės nei prekių versle. Kokybės kontrolės aspektas paveikia tiek tiekėją, tiek paslaugos gavėją, kadangi pastangos kontroliuoti vienodinant paslaugas, kai kuriais atvejais, gali būti traktuojama, kaip vartotojo pasirinkimo ribojimas.

Paslaugos dažnai reikalauja visiškai naujų platinimo formų. Tradiciniai paskirstymo kanalai dažnai yra ilgi ir dėl to lėti, tad platinti paslaugas netinkami. Dažnai jais visiškai neįmanoma pasinaudoti dėl neapčiuopiamos paslaugų prigimties. Tiesioginis pristatymas ir trumpi paskirstymo kanalai yra būtini tarptautinei prekybai paslaugomis.

4.2Tarptautinės prekybos paslaugomis trugdžiai

Kartu su paslaugų prekybos svarbos augimu pasireiškia ir naujų trukdžių paslaugų sektoriuje. Dauguma problemų apibūdinamos kaip skatinančios derybas tarp tautų, bet jos yra pakankamai svarbios įmonėms, užsiimančioms tarptautine veikla. Bendrovės, veikiančios tarptautinėje paslaugų rinkoje, susiduria su panašaus pobūdžio problemomis, kaip ir su apčiuopiamų prekių veikla susiję verslininkai. Tačiau čia egzistuoja keletas esminių skirtumų. Siekdamos detaliau apibrėžti išskirtinai tarptautinei prekybai paslaugomis būdingas problemas, būtent juos aptarsime išsamiau.

Didesnis protekcionizmas

Paslaugų sektorius yra linkęs būti intensevesnis darbui, o ne kapitalui, kaip kad tradicinėse gamybos veiklose; masto ekonomija čia dažnai mažiau svarbi. Pavyzdžiui, vietinei įmonei yra įmanoma teikti paklausias paslaugas užsienio rinkose be didelių investicijų, dažnai reikalingų tradicinėms, gamyba užsiimančioms įmonėms. Be to, dažnos vyriausybės veiklą paslaugomis laiko, kaip turinčią ypatingos kultūrinės ar strateginės svarbos. Taipogi, vyrauja tendencija vyriausybėms rodyti stiprią protekcionizmo politiką paslaugų sektoriaus atžvilgiu. Vyriausybės dažnai riboja paslaugų užsienio tiekėjus, subsidijuodama vietinius. Bankininkystės, draudimo, transportavimo ir komunikacijos sektoriuose pastebimas ypatingas protekcionizmo demonstravimas.

Pasaulines kliūtis paslaugų prekybai gali būti skirstomos į dvi pagrindines kategorijas: barjerai įėjimui ir problemos teikiant paslaugas užsienyje.

Barjerai įėjimui dažnai yra aiškinami minint “nacionalinį saugumą” ir “ekonominį saugumą”. Pavyzdžiui, šalies bankų veikla yra priežastis to, kodėl bankininkytė turėtų būti laikoma nacionaline ar turėtų būti valdoma išskirtinai tik vyriausybės. Kartais naudojama paslaugų vartotojų apsauga, ypač bankų indėlininkų ir draudimo poliso savininkų. Kitas barjerų naudojimo pasiteisinimas yra naujai susikūrusių pramonės šakų argumentas: “Turint pakankamai laiko vystytis mums patiems, mes galim konkuruoti pasaulio rinkose”. Šis argumentas dažnai naudojamas pratęsti teisėtą gausų pelną, kuris sukuriamas griežtų apribojimų (įėjimui). Apibrėžti barjerus paslaugoms nėra taip lengva. Pavyzdžiui, Taivane (kaip ir daugumoje šalių) duoda išsamų raštišką egzaminą būsimiems finansininkams užtikrinti, kad jie yra kvalifikuoti praktikuotis. Egzaminuojama ir Kinijoje. Faktas, kad tik nedaugelis Vokietijos finansininkų rašo ir skaito kiniškai ir negali išlaikyti egzamino nebūtinai sudaro barjerą prekybai buhalterijos paslaugoms.

Paslaugų įmonės taip pat susiduria su tam tikrais sunkumais kai tik joms pasiseka įeiti į vietines rinkas. Viena priežastis yra ta, kad tradiciškos taisyklės ir reguliavimai gali varžyti inovacijas. Svarbesnė priežastis yra ta, kad vyriausybės siekia socialinių tikslų per nacionalinius reguliavimus. Skirtingumas tarp diskriminacinių ir nediskriminacinių reguliavimų yra svarbiausias. Reguliavimai lemiantys didesnes tiekimo išlaidas užsienio paslaugų tiekėjams nei vietiniams konkurentams, tiekiantiems subsidijas vietinėms firmoms, arba reguliavimai, kurie neduoda konkurencijos galimybių užsienio tiekėjams yra tinkamas dalykas tarptautiniams interesams. Diskriminacijos problema tampa dar aštresnė kai užsienio firmos susiduria su valdžios nuosavomis ar valdžios kontroliuojamomis konkurencinėmis įmonėmis. Kita vertus, nediskrimaciniai reguliavimai gali būti apsunkinantys ir sukelti kliūtis verslo procesui, tačiau sudaro mažiau priežasčių tarptautinei kritikai. Tokie nacionaliniai reguliavimai gali būti trukdžiai paslaugų inovacijoms. Pavyzdžiui, Japonijoje medikamentai negali būti parduoti už teisėtos vaistininkystės ribų. Panašiai, keliavimas gali būti rengiamas tik registruotose kelionių agentūrose, o banko operacijos gali būti atliktos tik per bankų darbo valandas. To pasekoje, siūlomos komunikacijų technologijų naujovės negali būti įdiegtos šiose pramonės šakose.

Visi šie reguliavimai sunkina tarptautiniųpaslaugų įsiskverbimą į pasaulio rinkas. Vyriausybiniame lygyjepaslaugos dažnai nėra pripažįstamos kaip pagrindinis pasaulinės prekybos aspektas ir į jas žiūrima su įtarimu dėl supratingumo stokos, o įėjimo barjerai dažnai aptinkami. Norint padaryti pažangą juos panaikinant turi būti padaryta daug mokomojo darbo.

Pagrindinis perversmas įvyko Urugvajuje, pagrindiniai GATT (Visuotinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos) dalyviai susitarė vesti paslaugų prekybos derybas lygiagrečiai su prekių derybomis. Derybų rezultatas – 1995 m. Visuotinis paslaugų prekybos susitarimas (GATS) kaip dalis Pasaulinės prekybos organizacijos (WTO), pirmasis daugiašalis, teisiškai vykdomas susitarimas, apimantis prekybą ir investicijas paslaugų sektoriuje. Panašiai kaip ir ankstesniuose susitarimuose prekių sektoriuje, GATS orientuota į palankiausios šalies (most-favored-nation) priežiūrą (treatment), nacionalinę priežiūrą, taisyklių kūrimo aiškumą ir laisvą mokesčių bei pervedimų (transfers) tekėjimą. Rinkos įėjimo sąlygos varžo galimybę vyriausybėms riboti konkurenciją ir naujos rinkos įėjimą. Be to, sektorių (sektoriniai) susitarimai buvo priimti personalo, telekomunikacijų ir aviacijos pramonės judėjimui (movement). Deja keliuose sektoriuose, tokiuose kaip pramogų, nebuvo priimta jokių susitarimų. Be to, daug sąlygų (provisions), kas susiję su jų naujumų, yra labai siauros (narrow). Dėl to, ateities derybos buvo susitartos iš anksto (upon), kas bandys, 5 metų intervalu, pagerinti laisvą paslaugų prekybą.

Tiesioginis kontaktas mainų santykiuose

Dauguma paslaugų demonstruoja aukštą neapčiuopiamumo laipsnį ir trumpą gyvavimo laoką. Prekyba paslaugomis vienu metu apima produkciją, mainus ir suvartojimą. Glaudesnio tiesioginio akis-į-akį kontakto siekis, prekybos paslaugomis sandorių sudarymas ir mainai dažnai yra įmanomi tik

pirkėjui ir pardavėjui esant toje pačioje buvimo vietoje. Iš šios informacijos galima apibrėžti penkis apibendrinimus.

Pirmas. Užsienio paslaugų tiekėjai paprastai turi tiekti savo produktą tiesiai į užsienio rinką. Produktas negali būti gaminamas tėvynėje ir išgabenamas užsienin, kaip kad tai yra būdinga plataus vartojimo prekių eksportui. Galiausiai, paslaugų tiekėjai įsitikina, jog nebūtina steigti savo veiklos atstovybių – tiek papildomų, tiek ilgalaikių įstaigų pavidalu – o tiesiog turėtų imtis tiesioginių užsienio investicijų. Štai bankinių paslaugų įsitvirtinimas užsienio rinkose nėra įmanomas, jokiu reikšmingesniu mastu, be galimybės išvystyti bankų tinklą užsienio rinkoje. Tačiau išlieka galimybė kai kurias paslaugas „sugadinti“ dėl to, kad jos teikiamos keliaujančių „konsultantų“, savo veiklą sukoncentravusių vietos rinkoje ir į užsienį vykstančių tik išsiaiškinti kliento poreikių.

Antras. Tiesioginių kontanktų poreikis sąlygoja, jog kiekviena su paslauga susijusi operacija yra unikali ir gali būti veikiama žmogiškojo nepastovumo, kurį, beje, yra sunku kontroliuoti. Paslaugų kokybės kontrolė apibrėžiama kaip viena pagrindinių problemų, tad didesnių pokyčių galima tikėtis būtent paslaugų versle.

Trečias. Dauguma paslaugų negali būti pagamintos ir sandėliuojamos tam, kad būtų galima išlaukti iki paklausa joms rinkoje bus didžiausia. Paslaugų gamyba ir suvartojimas dažniausiai yra kartu arba beveik kartu vykstantys procesai. Vienas patrauklesnių tarptautinio verslo bruožų yra tai, jog jis suteikia galimybę sumažinti bendro paklausos lygio nesutapimus, jei pasireiškia rinkųįvairovė, kai ekonomikos ciklas tampa kitokio, nei vidaus rinka, modelio.

Ketvirtas. Vartotojo pirminis paslaugos įvertinimas yra sunkus dėl negalėjimo įvertinti prekę prieš įsigyjant, dėl konkretaus fizinio pavidalo nebuvimo. Tad tarptautinių paslaugų teikėjams siekiant sėkmės gyvybiškai svarbi yra reputacija ir įvaizdis.

Galiausiai yra akivaizdu, jog paslaugų šakoje labiau susitelkta protekcionizmo, tarptautinių rinkų mastu, klausimu nei kitose šakose. Vyriausybės neturėtų tiesiogiai drausti užsienio paslaugų įmonėms vykdyti prekybinę veiklą. Išimtimi gali būti tik draudimas tarptautinio pobūdžio įmonėms steigti nuolatines buveines.

Padėties ekonomika

Paslaugų sektoriuje pastebimas didesnis paklausos bei pasiūlos augimas nei prekių. Tai būdinga bankų, finansų, draudimo ir turizmo paslaugoms. Šie sektoriai pasiekė aukštą lokalizacijos laipsnį tikslinėse užsienio rinkose. Pagrindinėmis tarptautinių bankinių paslaugų tiekėjų rinkomis dažniausiai tampa tokie miestai kaip Londonas, Tokijas, Niujorkas ir Singapūras, kur jau išplėtotos pagrindinės tarptautinės finansų rinkos. Be abejonės egzistuja ir kitų patrauklų galimybių, tačiau vėlgi, šios yra susikoncentravusios vietiniuose finansiniuose centruose.

Duomenų surinkimo problemos

Duomenys apie prekybą paslaugomis dažnai yra paviršutiniški. Paslaugų operacijos dažnai yra tiek statistiškai, tiek fiziškai nematomos. Sąveika tarp kintamų dydžių kaip kad pilietybė, gyvenamoji vieta, operacijų atlikimo vieta ir kas kerta tarptautines sienas vėliau prisideda prie paslaugų operacijų kompleksiškumo.

Faktas, jog vyriausybės turi tikslius iki paskutinio varžtelio duomenis apie eksportuotų sunkvežimių skaičių, bet labai skurdi informacija apie perdraudimo tėkmes atspindi ankstesnių vyriausybių nedėmesingumą paslaugoms. Tik labai neseniai pastebėta, jog pajamos, gautos iš prekybos paslaugomis užsienyje, yra tokios pat svarbios kaip pajamos, gaunamos iš prekybos ir eksporto prekėmis. Dėl to prekybos paslaugomis vertinimas skiriasi labai dideliu mastu. Visas tikras prekybos paslaugomis masto didumas iš tikrųjų gali būti daug didesnis nei afišuojamas oficialiuose statistiniuose šaltiniuose.

Svarstant duomenų surinkimo problemos dydį prekybos paslaugmis sektoriuje, industrinio profilio valstybėse, yra nesunku įsivaizduoti su kiek dar daug problemų susiduriama šalyse, kuriose trūksta kruopščiai paruoštų sistemų, tačiau tam ir toliau nelinkstama skirti lėšų. Nepakankamos žinios ir informacija privedė prie aiškumo trūkumo, kuris sąlygojo sunkumus valstybėse besistengiančiose tiksliai įvertinti ar paveikti prekybą paslaugomis. To rezultatas, kad prekybos paslaugomis reguliavimas dažnai vykdomas neturint tikslios informacijos apie paslaugas bei jų prekybos mastus.

Globalūs pokyčiai skatinantys paslaugų sektoriaus augimą.

Du pagrindiniai faktoriai, aplinkos ir technologijų kaitos, lemia prekybos paslaugomis augimą. Vienas esminis aplinkos pokytis sumažino vyriausybės reguliavimą paslaugų pramonėje. 1980 metais daugelis vyriausybių nusprendė, jog sumažinus vyriausybės kišimąsi į prekybą padidins konkurenciją. To rezultate daug naujokų atėjo į rinką. Kai kurie paslaugų sektoriai išlošė, kai kurie nukentėjo dėl tokio vyriausybės atsišaukimo dėl intervencijos. Reguliacinio pobūdžio pokyčių sumanymo pirminis tikslas buvo vietinės reikšmės, tačiau netikėtai paplito tarptautiniu mastu.

Kitas svrabus aplinkos pokytis buvo sumažėjusi paslaugų sektoriaus reguliacija, atsižvelgiant į paslaugų grupes. Pavyzdžiui verslo veiksmai svaikatos priežiūros, teisėsaugos ir apskaitos srityse tampa vis konkurencingesni ir agresyvesni. Nauji ekonominiai pokyčiai verčia įmones, veikiančiose paminėtose srityse, ieškoti naujų rinkų plėtrai. Tokiu atveju tarptautinės rinkos dažniausiai tampa tomis naujomis galimybėmis ir pagrindiniu taikiniiu.

Technologinis progresas – tai kitas svarbus veiksnys, sąlygojantis naujus verslo būdus ir jo plėtojimo galimybes tarptautiniu mastu. Kompiuterizacijos dėka paslaugų mainai, anksčiau buvę draudžiamai brangūs, dabar tampa įperkami. Technologijos stipriai sumažino komunikacijos kainas. Technologiškai labiau išvystyti optiniai kabeliai tarptautinius ryšius padarė kasdieniškesniu reiškiniu. Tarptautinio pokalbio minutė prieš 40 metų kainavusi daugiau nei 2,5 dolerio dabar kainuoja centus.

Kitas technologinės pažangos rezultatas yra tai, kad paslaugų pramonės plėtra neapribojo tų paslaugų, kurios inetnsyvesnės darbui ir labiau išvystytos tose pasaulio srityse, kur darbo jėga teikia didesnę naudą. Rečiau, technologijoms intensyvesnės paslaugos tampa perspektyviu naujojo amžiaus sektoriumi. Auga tendencija, įmonėms perorientuoti pristatymo paslaugas, siekiant išvengti paskirtymo apribojimų. Bankai tokiu atveju savo paslaugas teikia bankomatų pagalba bei telefoninės bankininkystės principu.

Daugelis paslaugų tiekėjų turi galimybę tapti globalaus lygio veikėjais. Tradiciniai tarptautinės rinkos atstumo barjerai netenka prasmės. Žinant daugumos paslaugų veiklos esmę galima lengvai veikti visuotiniu mastu, tiesiogiai nebūnant ir nesteigiant atstovybių atskirose šalyse.

Produktyvios tarptautinių paslaugų nišos

Nors daug firmų yra aktyvios tarptautinių paslaugų arenoje, kitos nesuvokia jų egzistuojančių konkurencinių pranašumų. Daugybė paslaugų, efektyviai vykdomų vietinėje rinkoje, gali turėti puikų potencialą tarptautiniu mastu.

Finansinės institucijos gali teikti konkurencingas tarptautiniu mastu funkcijas banko paslaugų sferoje. Jungtinių Valstijų bankai demonstruoja pranašumus tokiose sferose kaip susijungimai ir įsigijimas, apsaugos sistemų pardavimai ir turto valdymas. Bankai Europoje ir Japonijoje skatina jų vadovavimą per didelius turtus bei kapitalo bazes.

Statybos, dizaino ir inžinerijos (technikos) paslaugos taip pat turi didelį tarptautinį potencialą. Šių paslaugų tiekėjai gali pasiekti masinės gamybos ekonominius privalumus ne tik įrengimų ir medžiagų, bet taip pat ir tokiose srityse, kaip personalo valdymas bei projektų valdyme. Tarptautiniams projektams, kurie yra ilgalaikiai beididelio masto, patirties pranašumas turi didelę naudą.

Draudimopaslaugos tarptautiniu mastu gali būti parduotos firmų, gerai žinančių draudimą, rizikos įvertinimą ir operacijas. Firmos, siūlančios teisines bei apskaitos paslaugas gali padėti užsienio klientams remdamos juos; Jos taip pat gali padėti užsienio firmoms ir šalims pagerinti verslo ir valdžios darbą. Mažos bei vidutinės įmonės nepakankamai tarptautiniu mastu išnaudoja mokėjimą dirbti kompiuteriu, duomenų valdymą, duomenų perdavimą bei analizavimą.

Panašiai, komunikacijos paslaugos (ryšių tarnybos), turi didelių tarptautinių ateities galimybių. Pavyzdžiui, įmonės, patyrusios tokiose srityse kaip videotekstoas, namų bankininkystė, apsipirkimas namuose gali surasti tarptautinę sėkmę, ypač kur geografinės kliūtys sąlygoja mažmeninės realizavimo rinkos įkūrimo apsunkinimą bei brangumą. Globalios komunikacijos paslaugos gali puikiai plėtoti įmonių pasiekimą.

Daug institucijų mokomajame ir korporaciniame sektoriuose turi didelę kompetenciją mokymo paslaugose. Jos nusimanančios lavinime bei motyvacijoje taip pat kaip operaciniuose, valdymo ir teoriniuose dalykuose, stipriai susikoncentravusios darbą į jų vietines rinkas. Laikas lavintis globaliai! Yra per daug gerų ir svarbių žinių, neprieinamų plačiai publikai. Daugiau mokomųjų žinių turėtų būti perduodamų, mokymosi per atstumą būdu, mokantis bei studijuojant užsienyje ar pritraukiant užsienio studentus į vietines rinkas. Paskutinysis pasirinkimas gali paskatinti paslaugų pramonę, kaip rodo Pasaulinės perspektyvos.

Konsultacinių paslaugų valdymas gali būti numatytas firmų ir asmenų į daugybę šalių ir įmonių joms prireikus. Besivystančios ekonomikos plotuose reikalinga ypatingos vertės valdymo patirtis, srityse, tokiose kaip transportavimas ir strategija. Dideles galimybes taip pat turi pramonės, kurios turi socialinių problemų. Pavyzdžiui, firmos, kurios plėtoja aplinkai saugius produktus ar gamina užterštumo kontroliavimo įrengimus gali įsiskiverbti į naujas rinkas, visame pasaulyje didinti supratimą bei rūpinimąsi aplinka bei griežtinti įstatymus. Panašiai, dideles galimybes tarptautinio masto sėkmei turi sveikatos apsauga paslaugos, informacijos apie kovą su AIDS skleidimas.

Turizmas taip pat reprezentuoja didelę dalį paslaugų eksporto. Kiekvieną kartą, kai užsienio piliečiai atvažiuoja į šalį ir leidžia savo lėšas, to padarinys yra savotiškas eksporto pavyzdys. Matuojant doleriais, pasaulinis turizmas pajamas patrigubino per pastaruosius 10 metų iki 450 milijardų $, šiai paslaugai tampant kaip vienai iš svarbiausių pasaulyje.

Patrauklus tarptautinių paslaugų mišinys galėtų būti pasiektas poruojant skirtingų partnerių jėgas. Pavyzdžiui, informacijos technologija iš vienos šalies gali būti sujungta su finansiniais resursais kitų šalių. Tada partnerių jėgos gali būti panaudojamos, kad tarptautinė visuomenė gautų maksimalią naudą.

Tarptautinių paslaugų pranašumų suderinimo rezultatas – vystymasis griežtesnio santykinio pirmavimo. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos turi tarptautiu mastu pirmauja tokiose srityse kaip aukštoji technologija, informacijos rinkimas, informacijos apdorojimas, informacijos analizė ir mokymas. Pagrindinis Jungtinių Valstijų tarptautinių paslaugų veržimasis galėtų ne aprūpinti paslaugos komponentus atskirai, bet greičiau užtikrinti, kad konkurencingų resursų derinio pagrindu, priimami geresni sprendimai. Jei geresnių sprendimų priėmimas yra perduodamas tarptautinių situacijų plačiai įvairovei, tai galėtų tapti svarbiausiasJungtinių Valstijų ateities konkurencinis pranašumas tarptautinėje rinkoje.

Paslaugų tiekimas tarptautiniu mastu

Tarptautinių paslaugų pirmavimo galimybės taip pat gali būti įgytos informuojant tokias organizacijas kaip Jungtinių Valstijų Agentūra Tarptautiniam Vystymuisi ar Prekybos ir Vystymosi Agentūra apie tarptautinius jų pačių remiamus projektus, taip pat gerai kaip tarptautines organizacijas tokias kaip, Jungtinės Tautos, Tarptautinė Finansų Korporacija ar Pasaulio Bankas. Dažnai tokius projektus reikia remti per paslaugas. Apskritai, tarptautinių paslaugų tiekėjas turėtų ieškoti panašių sąlygų, panašių problemų ar panašių sprendimų priėmimo, kad suformuotų efektyvią tarptautinio plėtimosi strategiją.

Regionalizacija ir globalizaciaja

Regionalizacija – tai pasaulio tautų ir vyriausybių priemonė iš esmės skirta prisitaikyti prie nesulaikomo ekonominės pažangos nešėjos – globalizacijos, kuri vyksta, kaip žinoma, ignoruodama bet kokius valstybių interesus ir strategijas. Tai nėra nei vien tiesioginė globalizacijos raiška, nei koks nors jos neigimas ar priešinimasis jai.

Europoje iki pat Rytų slavų valstybių sienų žingsnis po žingsnio formuojasi itin toli pažengęs ekonominės, taip pat ir neekonominės integracijos darinys – Europos Sąjunga (ES). Šiaurės Amerikoje susikūrė NAFTA (apimanti visą šiaurinę Amerikos dalį – JAV, Kanadą ir Meksiką), kuri jau įgyvendina iniciatyvą įkurti abiejų Amerikų laisvos prekybos asociaciją (FTAA), apimančią 34 (iš 35) Amerikos valstybių. Rytuose integracinių žingsnių ėmėsi Azijos ir Ramiojo vandenyno valstybių ekonominio bendradarbiavimo forumas APEC – 20 valstybių narių nusprendė iki 2020 m. visame Ramiojo vandenyno regione įkurti laisvos prekybos arealą.

Nėra abejonių, kad regionalizacija – tai didelių regionų valstybių kaimynių pastangos į nesustabdomą, kartu pažangą ir tam tikras grėsmes nešantį globalizacijos procesą atsakyti sąmoningu, teisiškai sutvarkytu ir reguliuojamu dalyvavimu jame. Akivaizdu, jog tas pastangas netiesiogiai, tačiau visgi paskatino Europos Sąjunga – jos unikali sėkmė, kuriant taikos, saugumo ir ekonominės gerovės bei stabilumo zoną Europos žemyne.

Dalyvavimas globalizacijos procese užtikrina prekybos plėtrą, technologijų sklaidą ir inovacijas, suteikia galimybių plėsti rinkas ir dalyvauti žinių bei patirties mainuose, žodžiu, leidžia plėsti ir ugdyti gamybą bei kelti gerovę. Tad globalizacija yra šiuolaikinės ekonominės pažangos forma, ir vien dėl to ji nesulaikoma.

Regionalizacija, iš esmės, yra tas pats nacionalinių ūkių integravimo į didesnį vienetą procesas, tiktai vykstantis regiono mastu. Šia prasme galime sakyti, kad regionalizacija yra regioninė globalizacijos forma.

Ryškiausiai nacionalinių ūkių internacionalizavimąsi – tiek jų globalizaciją, tiek jungimąsi į didelius regioninius darinius – rodo tarptautinės prekybos plėtra. Išskyrus pasaulinių recesijų metus, prekyba nuolat auga sparčiau nei gamyba. Vadinasi, kiekviena pasaulio šalis vis didesnę savo suteiktų paslaugų dalį bei pagamintų produktų ir skiria vartojimui už šalies ribų.

Išsilaikyti šiame procese, nors atrodytų paradoksalu, gali tik šalys, kurios jam nesipriešina. Jei šalis liberalizuoja prekybą, suteikia laisvę kapitalo judėjimui, palengvina migracijos sąlygas, ji išsaugo galimybę būti proceso viduje, naudotis ekonominės ir technologinės pažangos vaisiais bei turėti sąlygas politinei iniciatyvai.

Nenuostabu, kad šalies gerovė tiesiogiai priklauso nuo šalies dalyvavimo tarptautiniuose ekonominiuose mainuose.

2000 m. duomenimis, 29 labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalys pagamino 57,1 proc. pasaulio BVP, eksportavo 75,7 proc. viso pasaulio prekių ir paslaugų eksporto; į jas buvo įvežta (1998 m.) 71,4 proc. visų pasaulio tiesioginių užsienio investicijų (TUI). Beje, jų gyventojai sudarė tik 15,4 proc. pasaulio gyventojų. Tuo tarpu 125 besivystančios pasaulio šalys pagamino 37,0 proc. pasaulio BVP, eksportavo 20 proc. pasaulio eksporto; jose atsidūrė 25,8 proc. pasaulio TUI, užtat jose gyveno net 77,9 proc. pasaulio gyventojų. (Likusi šių rodiklių dalis – atitinkamai 5,9; 4,3; 2,8 ir 6,7 proc. – apibūdina pereinamosios ekonomikos valstybes).

Siekiant įmanomai išsamiau ir tiksliau išanalizuoti pasaulinės regionalizacijos ir globalizacijos tendencijas bei jų įtaką tarptautinei prekybai paslaugomis aptarsime tarptautines prekybos organizacijas, jų kūrimosi istorijų esmę, veiklą bei ateities perspektyvas.

4.5 Europos sąjunga

ES pradžia laikomas Europos Anglies ir Plieno Bendrijos (ECSC) įsikūrimas 1952 metais. ECSC buvo įkurta tam, kad paremtų prekybą anglimi ir plienu, bei skatintų konkurencingumą tiek tarptautinėje, tiek vidaus rinkoje. Šiai organizacijai priklausė vadinamasis šešetas: Belgija, Prancūzija, Vakarų Vokietija, Italija, Olandija ir Liuksemburgas.

1957 metais „šešetas” tapo Europos Ekonominės Bendrijos (EEC) narėmis. Ši bendrija buvo įkurta, kad:

įkurti laisvos prekybos zoną, kurios viduje galiotų mažesni muitų tarifai;

nustatyti bendrus importo į visas šalis muitų tarifus, išimtis darant tik šešeto šalims priklausančioms kolonijoms;

sukurti bendrą rinką supaprastinant kapitalo ir darbo jėgos judėjimą;

susitarti dėl bendros Agrarinės Politikos (CAP).

Taip buvo įkurta tikra tarptautinės prekybos organizacija.

Galutinai apsisprendimas dėl Europos Sąjungos atsiradimo buvo priimtas susitarus dėl bendros ekonominės politikos ir pinigų sąjungos ir įtvirtintas Mastrichto Sutartimi 1993 metais. ES yra unikali tarp visų prekybos organizacijų, nes čia vykstanti integracija gerokai tobulesnė ir daug daugiau apimanti nei prekyba paprastomis prekėmis. ES regioninė integracija apima tokias sudėtingas sritis kaip: visuomenės gerovės harmonizavimas, aplinkosauginiai ir kiti aspektai, jau nekalbant apie bendras taisykles, įstatymus ir standartus. Čia taip pat bendradarbiaujama, transporto, energetikos, išsilavinimo, netgi bendros piniginės politikos (Euro įvedimas) srityse. Kai kurioms ES narėms gyvybiškai svarbi yra politinė sąjunga. Maža to, kai kuriais atvejais ES įstatyminėbazė yra viršesnė už

tam tikrų regionų įstatyminesbazes. Kai kuriais atvejais integracijos vardan tenka paaukoti kai kuriuos nacionalinio suvereniteto aspektus, valdžios teisę paliekant stipriosioms valstybėms, pvz. Jungtinei Karalystei.

ES ryšiai su svarbiausiomis pasaulio valstybėmis ir organizacijomis

Šiame skyriuje aptarsime ne tik prekybinius, bet ir kitokio pobūdžio ES ir kitų šalių santykius, kadangi ES ypatinga ir skiriasi nuo kitų organizacijų savo įvairialype integracija.

Jungtinės Amerikos Valstijos, be abejo, yra didžiausia ES partnerė, su kuria Europos Sąjunga ypač artimai bendradarbiauja daugelyje sričių, pradedant prekyba bei politika ir baigiant užsienio politika bei saugumu. JAV ir ES bendradarbiauja ne tik sprendžiant dvišalės reikšmės klausimus, bet ir Jungtinių Tautų, Pasaulio prekybos organizacijos, NATO ir Didžiojo aštuoneto tarptautinių forumų metu. JAV ir ES puoselėja „įgalinančius tarpusavio santykius“, todėl kai JAV ir ES veikia kartu, jos yra galinga jėga, skatinanti daryti pažangą sprendžiant beveik visus be išimties klausimus.

ES ir Kanados dvišaliai santykiai grindžiami 1976 m. Bendruoju susitarimu dėl prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio susitarimas tarp tuometinės Europos Bendrijos ir išsivysčiusios šalies. 1990 m. pasirašius Transatlantinę ES ir Kanados dvišalių santykių deklaraciją, o dar po šešerių metų ES ir Kanados bendrą veiksmų planą, ES ir Kanados tarpusavio santykiai įgavo platesnį užmojį. Dar vienas teigiamas postūmis tarpusavio santykių kokybės srityje įvyko 1998 m., abiem šalims prisiėmus įsipareigojimą pradėti įgyvendinti „ES ir Kanados tarpusavio prekybos iniciatyvą“, pagrindinį dėmesį skiriant abipusiam pripažinimui, paslaugoms, viešiesiems pirkimams, autorių teisėms į intelektinę nuosavybę, konkurencijos klausimams, kultūriniam bendradarbiavimui ir verslo ryšiams.

Europos Sąjunga yra tvirtai įsipareigojusi grąžinti taiką ir stabilumą Balkanų regione, o jos pagrindinis uždavinys yra integruoti šio regiono šalis į Europos politinį ir ekonominį gyvenimą. „Stabilizavimo ir būrimo į bendras struktūras procesas“ yra pagrindinė politikos priemonė, kurią Europos Sąjunga taiko Albanijai, Bosnijai ir Hercegovinai, Kroatijai, Jugoslavijos Federacinei Respublikai ir buvusiai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai. Vykstantis procesas yra pritaikytas kiekvienos dalyvės poreikiams ir apima ekonominę ir finansinę pagalbą, bendradarbiavimą, politinį dialogą, tikslą tapti laisvosios prekybos zona.

Europos Sąjunga prisideda prie pastangų pasiekti visuotinį susitarimą Artimuosiuose Rytuose. ES mano, jog šio regiono šalių bendradarbiavimas ir ekonominė pažanga tik sustiprintų teisingą ir ilgalaikį politinį susitarimą, pasiektą vadovaujantis atitinkamomis Jungtinių Tautų rezoliucijomis. ES prisiėmė atsakomybę pirmininkauti Regiono ekonominės plėtros darbo grupei (REPDG). Tai, jog REPDG sekretoriato būstinė įsteigta Jordanijos sostinėje Amane, gali padėti užtikrinti augimą, remiant regioninį bendradarbiavimą, koordinuojant prekybą ir investicijas, gerinant transporto, energetikos ir komunikacijų infrastruktūrą regione. Laikui bėgant gali susiformuoti ekonominės Artimųjų Rytų zonos, kurioje būtų užtikrintas laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas, pagrindas.

1995 m. lapkritį 15 ES valstybių narių ir beveik visos, t.y. dvylika Viduržemio jūrosregiono teritorijų ir šalių (Marokas, Alžyras, Tunisas, Egiptas, Izraelis, Jordanas, Palestinos Savivalda, Libanas, Sirija, Turkija, Kipras ir Malta), priėmė Barselonos deklaraciją, kurios tikslas yra iki 2010 m. sukurti Europos ir Viduržemio jūros regionų laisvąją prekybos zoną.

Be dvišalių santykių, ES yra užmezgusi ir daugiašalius ryšius su daugybe tarptautinių organizacijų ir įvairių regionų šalių grupėmis.

Europos Sąjunga sutvirtino ryšius su Azijos regiono šalimis aktyviau bendradarbiaudama su Pietryčių Azijos šalių asociacija (ASEAN). Burma (buvęs Mianmaras) taip pat yra ASEAN narė, tačiau nėra prisijungusi prie ES ir ASEAN valstybių narių susitarimo. Be to, vyksta reguliarūs Azijos ir Europos šalių susitikimai (ASEM procesas, apimantis Brunėjų, Filipinus, Indoneziją, Japoniją, Kiniją, Pietų Korėją, Malaiziją, Singapūrą, Tailandą, Vietnamą), kuriuose dalyvauja dauguma ASEAN valstybių narių ir Japonija, Kinija bei Korėja.

Lotynų Amerikoje Europos Sąjunga palaiko partnerystės ryšius su San Chose grupe (the San José Group) (El Salvadoru, Gvatemala, Hondūru, Kosta Rika, Nikaragva ir Panama), Merkosur grupe (Mercosur) (Argentina, Brazilija, Paragvajumi ir Urugvajumi), Andų Bendrija (the Andean Community) (Bolivija, Ekvadoru, Kolumbija, Peru ir Venesuela) bei Rijo grupe (the Rio Group) (Argentina, Bolivija, Brazilija, Čile, Ekvadoru, Kolumbija, Meksika, Panama, Paragvajumi, Peru, Urugvajumi ir Venesuela).

Be to, Europos Sąjunga tvirtai remia šalių grupių kūrimąsi Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno regionuose bei artimai bendradarbiauja su Pietų Afrikos Vystymo Bendrija (SADC). ES palaiko tvirtus ryšius ir su arčiau jos esančiomis šalimis. Artimai bendradarbiaujama su trimis Europos laisvosios prekybos asociacijos (EFTA) narėmis, t.y. Islandija, Norvegija ir Lichtenšteinu, ypač sprendžiant bendros rinkos bei konkurencijos politikos klausimus. Šios trys šalys kartu su ES valstybėmis narėmis sudaro Europos ekonominę erdvę (EEE). Šie tarpusavio ryšiai unikalūs tuo, kad minėtosios trys EFTA šalys dalyvauja formuojant susijusias ES teisyno dalis. Kadangi ketvirtoji EFTA valstybė narė Šveicarija nepatenka į EEE, ES ir Šveicarijos santykių pagrindą sudaro septynios dvišalės sutartys, reglamentuojančios jų santykius įvairiose srityse, pradedant žemės ūkiu bei tyrimais ir baigiant transportu bei laisvu žmonių judėjimu.

Per daugelį metų Europos Sąjunga sustiprino bendradarbiavimą su daugeliu tarptautinių organizacijų. Dabar ES artimai bendradarbiauja su Jungtinėmis Tautomis, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Taryba, Vakarų Europos Sąjunga, NATO, Pasaulio prekybos organizacija, bei įvairiomis kitomis organizacijomis, įsteigtomis vadovaujantis Jūrų teisės konvencija. Su Jungtinėmis Tautomis Europos Sąjunga ypač aktyviai bendradarbiauja ekonomikos srityje.

4.5.2 ES indėlis į tarptautinę prekybą

Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) buvo pradėta vykdyti po 1993 m. Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarties, t.y. po maždaug dvidešimt metų trukusio politinio bendradarbiavimo tarp ES valstybių narių.

ES yra pagrindinė „dalyvė” tarptautinėje prekyboje, bei užima nemažą dalį tiesioginių užsienio investicijų srityje, todėl, galima teigti, jog ES daro didelę įtaką viso pasaulio ekonomikai. 1993 m. ES užėmė 21,5% tarptautinės prekybos rinkos (į šį skaičių neįskaičiuojama prekyba tarp ES šalių, t.y. ES viduje), ši dalis, lyginant su 1990 m. išaugo 2%. Tuo tarpu JAV užėmė 18%, Japonija – 10.3% tarptautinės prekybos rinkos. Be to, ES taikomi tam tikri apribojimai: apie 60 procentų tarptautinės prekybos turi sudaryti prekyba tarp šalių narių ir apie 40 procentų – prekyba su kitomis pasaulio šalimis.

Vidinė ES prekyba

Vidinė ES prekyba 1996 m. sudarė 14.7 proc. viso ES BVP. Visos ES šalys stengiasi kuo daugiau prekiauti su ES narėmis, todėl vidinė ES prekyba yra labai gausi lyginant su visu ES šalių vykdomu eksportu ir importu. Vidutiniškai visose šalyse vidinis ES eksportas ir importas sudaro apie 60 proc., nuo visos tarptautinės prekybos, tačiau pvz. Portugalijoje ir Belgijoje – net 75 proc. Dar 1958 m. vidinė ES prekyba sudarė mažiau nei 40 proc. ir tik kiek daugiau nei 50 proc. aštuntajame XX a. dešimtmetyje. Prekyba pramonės gaminiais sudaro 80 proc. visos prekybos ES viduje, iš kurių 72 proc. – prekyba korporacijų viduje, kas atspinti tarpnacionalinius Europos kompanijų aspektus.

Devintajame XX a. dešimtmetyje visos ES narės padidino importą iš ES šalių lyginant su išoriniu importu. Ispanijos importas iš ES narių išaugo nuo 53 iki 64 proc. per 1985 – 1994 m.; Graikijos nuo 52 iki 71 proc. Tiesioginės užsienio investicijos išaugo nuo 3.8 proc. 1981-5 m. iki 7.6 proc. 1986-91 m. ir iki šių dienų išlieka apie 7 – 8 proc. Šį augimą galima paaiškinti tuo, kad investuoja tokios šalys kaip Japonija ir Asian NIC`c, kurios nėra ES narės ir nenori prarasti ES rinkos (jei tiksliau, bijo, kad joms nebūtų apribota prekyba ES rinkoje).

Išorinė ES prekyba

Šiame skyrelyje nagrinėjama ES prekyba ne su ES narėmis, pavadinkime tai išorine prekyba.

Didžioji dalis išorinės ES prekybos vykdoma su ekonomiškai išsivysčiusiomis šalimis. XX a. pabaigoje apie 60 proc. išorinio importo ir apie 50 proc. išorinio eksporto buvo vykdoma iš/į ekonomiškai išsivysčiusias šalis. Didžiausias prekybos partneris buvo EFTA, kuris užėmė 22 procentus visos išorinės ES prekybos. Situacija kiek pasikeitė į ES įstojus Švedijai, Suomijai ir Austrijai, kurios prieš tai buvo EFTA narėmis. JAV ir Japonija užima po kiek mažiau nei 20 proc. ES išorinės prekybos. Didžiąją dalį šios prekybos sudaro pramonės gaminiai – apie 75 proc. importo ir apie 85 proc. eksporto. Ši prekyba atspindi glaudų industriškai išsivysčiusių šalių bendradarbiavimą.

ES prekyba su besivystančiomis šalimis sudaro atitinkamai 30 ir 35 proc. eksporto ir importo. Viduržemio jūros valstybės, OPEC ir Afrikos valstybės, Karibų ir Ramiojo vandenyno valstybės užimaatitinkamai po 9, 8 ir 3 proc. visos ES išorės prekybos. Be to ES užmezgė prekybinius ryšius su Kinijair Azijos NICs. Prekyba su minėtomis valstybėmis ypač išaugo XX a. pabaigoje. ES prekyba su Centrinės ir Rytų Europos šalimis išaugo nuo 6 proc. 1990 m. iki 8,5 proc. 1993 m.

ES dėl asocijuotos prekybos veda derybas su įvairiais galimais partneriais, pats geriausias to pavyzdys EFTA su kuria susitarta dėl abipusių įsipareigojimų bei teisių. Buvo vedama labai daug derybų dėl dvišalių sutarčių pasirašymo su EFTA 1977 – 1983 metais. 1994 sausio 1 dieną tarp ES ir EFTA buvo įkurtą Europos Ekonominė Zona. Šios zonos rinką sudaro 372 milijonai, tai pati didžiausia tarpregioninė ekonominė rinka visame pasaulyje.

Viduržemio jūros valstybėms pripažinus ES pačia palankiausia rinka ir organizacija, buvo suteiktos išskirtinės prekybos sąlygos. Kartais ši asocijuotas statusas vadinamas phase-in sutartimi. Tokios pačios phase-in sutartys sieja ES su pietiniais kaimynais, o tai gali įtakoti tokio tarptautinių santykių subjekto kaip EEA atsiradimą. Tokį asocijuotą statusą turi: Algerija, Marokas, Tunisas, Egiptas, Libanas, Jordanija, Sirija, Malta, Kipras ir Turkija.

ES prekybos politikos pamatas yra suvienodinti muitų tarifai, pasirašytos dvišalės sutartys dėl tam tikrų apribojimų bei tarifų sumažinimo. Nemaža dalis Centrinės ir Rytų Europos, vadinamųjų postsovietinių valstybių, buvo sudarę dvišales sutartis dėl prekybos pramonės gaminiais. Nepaisant to ES gina ir saugo strategiškai svarbias šalių narių rinkas, galima sakyti, kad postsovietinės valstybės gavo tiek daug nuolaidų tik todėl, kad rengėsi tapti ES narėmis.

Kitoms besivystančioms valstybėms taikoma lengvatinė programa GSP (GENERALIZED SYSTEM of PREFERENCES), kurios įdiegimą inicijavo Jungtinės Tautos besirūpinančios prekyba ir vystymusi. Svarbus tarptautinės prekybos aspektas yra dvišalė sutartimis su ASEAN tautomis, pasirašyta 1980 m. Ši sutartis panaši į GSP.

Toliau pateikiamoje lentelėje atsispindi ES prekybos partnerių modelis milijardais USD.

12 lentelė.ES prekybos partnerių modelis milijardais USD

Importuoja iš

Eksportuoja į

Balansas*

Iš viso

2015.1

2047.9

32.8

Vidinė ES prekyba

1184.5

1219.6

35.1

Išorinė ES prekybas

830.6

828.3

-2.3

Iš jų industrinės valstybės

366.1

320.5

-45.6

Iš jų:

JAV

170.1

157.3

-12.8

Japonija

77.7

40.4

-37.3

Norvegija

40.1

26.5

-13.6

Šveicarija

52.1

62.4

12.3

Kanada

15.0

15.8

0.8

Australija

7.4

14.6

7.2

Besivystančios šalys

441.9

476.4

34.5

Iš jų:

Azija

172.5

141.4

-31.1

Iš jų:

ASEAN

58.4

51.2

-7.2

Afrika

52.1

46.4

-5.7

Vakarų šalys

46.2

53.0

6.8

Pereinamojo laikotarpio valstybės

126.3

168.7

42.4

Vidurinieji rytai

44.8

66.9

22.1

*eksportasminus importas

ASEAN

Aštuntajame XX a. dešimtmetyje regionas atsigavo ir pradėjo „augti“ kadangi ekonominiai aspektai įgavo prioritetą lyginant su politiniais. ASEAN valdžiai buvo suteikti įgaliojimai rūpintis: augančios ekonomikos bendradarbiavimu ir bendrų ekonominių tikslų koordinavimu. ASEAN nėra įkurta jokių institucijų, ir nėra organizacijos, kuri rūpintųsi ir gintų ASEAN narių interesus. Tačiau nepaisant to, ASEAN yra neatskiriama nuo kitų pasaulinės prekybos organizacijų. Ryšį tarp pasaulinių prekybos organizacijų galima pavadinti silpnai/mažai susieta asociacija, kurioje sprendimai priimami decentralizuotai, tačiau pagal bendrus susitarimus ir taisykles. Kiekvienos narės suverenitetas ir nepriklausomybė yra gerbiami. ASEAN nekopijavo vakarų šalyse priimto ir taisyklėmis paremto regionalizmo, vietoje to buvo sukurtas „principų klubas“, kuris apibrėžė elgesio standartus ir taisykles ganėtinai silpnoje sistemoje. Net 1993 m. įsigalėjus ASEAN laisvos prekybos zonai (AFTA), nepadėjo ASEAN tapti svarbia institucija užjūrio ekonomikoms.

Draugiškumo ir bendradarbiavimo sutartyje (TAC) Pietų Azijoje, pasirašytoje pirmajame ASEAN aukščiausiųjų susirinkime (1976 vasario 24 d.), buvo išdėstyti tarpusavio santykiai ir pabrėžti šie esminiai principai:

Abipusė nepriklausomybės pagarba, suverenitetas, lygybė, teritorinė integracija ir nacionalinė tapatybė visoms tautoms;

Kiekviena valstybė turi teisę egzistuoti laisvai, be išorinio kišimosi, nuvertimo ar prievartos;

Nesikišimas į kitų valstybių vidinius ginčus;

Skirtumų ar ginčytinų dalykų sprendimo metodų sudarymas;

Galimybė atsisakyti valdymo ar jėgos naudojimo;

Efektyvus tarpusavio bendradarbiavimas.

Draugiškumo ir bendradarbiavimo sutartis TAC konstatavo ASEAN politinius ir apsaugos klausimus. Bendradarbiavimas turėtų padėti gerinti regioninę taiką ir stabilumą, stiprinant regioninį suartėjimą ir tamprumą. Tai turėtų būti pasiekta įtakojant įvairius veiksmus, kurie turi būti pagrįsti pasitikėjimo, artumo, pagarbos, bendradarbiavimo ir solidarumo principais. Tikimasi, kad tai sudarys pagrindą stipriam tautų bendradarbiavimui Pietų Azijoje.

1992 metais ASEAN valstybių ir vyriausybių vadovai teigė, kad ASEAN turėtų gerinti ir plėsti savo išorinius santykius politiniu ir saugos aspektais. Tai reiškė bendradarbiavimo kūrimą Azijos-Ramiojo vandenyno regione. Po poros metų buvo įkurtas ASEAN regioninis susirinkimas (ARF). ARF padėjo kurti pasitikėjimą, skatinti ir apsaugoti diplomatiją bei spręsti regione kylančius konfliktus. Dabartiniai ARF nariai yra šie: Australija, Brunėjus Darusalamas, Kambodža, Kanada, Kinija, Europos Sąjunga, Indija, Indonezija, Japonija, Korėjos Respublika, Laosas, Malaizija, Mianmarė, Mongolija, Naujoji Zelandija, Papua Naujoji Gvinėja, Filipinai, Rusija, Singapūras, Tailandas, JAV ir Vietnamas.

ASEAN senosios narės pasižymi dideliais išsivystymo,gyventojų skaičiaus, ekonominio organizavimo, vystymo/tobulinimo strategijų, įnašų į bendrą fondą ir politiniųinstitucijų skirtumais. Tačiau visos kartu jos daro nemažą įtaką Azijos ekonomikai.

ASEAN indėlis į tarptautinę prekybą

Nežiūrint to, kad bendra prekybos įtaka pasauliniame lygyje yra maža (ASEAN sudaro tik apie 2 procentus pasaulinio BVP), papildoma regioninė prekyba yra viena didžiausią įtaką ekonomikai ir jos nariams turinčių prekybų. ASEAN turi sukaupus jėgas vidinės prekybos gerinimui iš vidinės regionų prekybos ir išorinės prekybos gerinimui gaunat pajamas ir siekiant sudaryti geresnius sandorius su trečiosiomis šalimis.

Išorinė prekyba

Išsiskiriančių charakteristikų ASEAN ekonominė rolė kaip ir nacionalinės prekybos organizacija yra tokia, kad partnerystė nebuvo suformuota tarp tiesiogiai prekiaujančių partnerių, kaip NAFTA atveju ar ES. ASEAN`s narių pagrindiniai partneriai yra Japonija, Azijos NICs ir JAV – ne regioniniai nariai. Remiantis tai, kad tai politinė organizacija, ASEAN pirmoji pradėjo didinti narių skaičių, derėtis su išsivysčiusiomis ekonomikomis, bet ir laikui bėgant po truputį pradėjo daryti didesnę ekonominę įtaką.

1982, ASEAN apėmė 12.7 procentų Japonijos bendros prekybos – JAV ir ES atitinkamai apėmė 4.6 ir 1.3 procentų. Be to, Japonija, JAV ir ES sudarė 25 procentus, kas atitinka 15 ir 10 procentų ASEAN bedros užsienio prekybos tais pačiais metais. ASEAN eksportuoja žaliavas, pirminius produktus ir didėjančią darbo jėgą į ES ir Japonijos rinkas ir importuoja iš jiems palankių, kapitalo jėgų turinčių, įrengimų bei gerą transportą turinčių šalių. ES yra pagrindinė gamybos pirkėja iš ASEAN (sudaro apie 40 procentų ASEAN eksporto į ES). 17 procentų ES importuoja iš besivystančių šalių, priklausančių ASEAN, kai tuo tarpu Japonija ir JAV perka žaliavas iš ASEAN.

Šiuo metu ASEAN prekyba su Japonija auga, bet Japonijos rinkos svarba ASEAN`s eksportui sumažėjo nuo 35 procentų 1980 metais iki mažiau kaip 20 procentų 1993 metais ir numatoma, kad kris ateity, atlikdama varganą vaidmenį Japonijos ekonomikoje, artėjant amžiaus pabaigai. Priešingai, Japonijos prekių importas patrigubėjo tarp 1987 metų ir 1993 metų nuo 11 bilijonų iki 38 bilijonų JAV dolerių. Prekybos pertekliumi naudojosi ASEAN padengdama 11 bilijonų 1989-93 metų deficitą. Tai padarė tarp 1980 ir 1988 metų. Šis deficitas yra linkęs augti, kol Japonijos ekonomika parodys sikprų ekonominį augimą.

Kitos Azijos šalys, svarbios prekybos partnerės ir įeinančios į ASEAN, skaičiuoja apie 50 procentų eksporto ir teikia savo regionams apie 60 procentų importo. Dauguma šios prekybos dalyvauja mainuose su Azijos NIC`s. ASEAN eksportas į NICs išaugo nuo 16 procentų (7 bilijonų JAV dolerių) 1980-taisiais iki 24 procentų (33 bilijonai JAV dolerių) 1993-siais. Panašiai, importas iš NICs patrigubėjo nuo 10 bilijonų 1989 metais iki 32 bilijonų 1993 metais. Prekybos perteklius iš NICs, kuriuo naudojosi ASEAN, vis mažėja. Palyginant ASEAN priklausomybė JAV ir Europos rinkoms nekito nuo 1980: du regionai sudarė trečdalį ASEAN eksporto rinkos ir grubiai skaičiuojant 28 procentus importo gavo iš jų. Pagrinde ASEAN-Azijos prekybos didėjimas paplito dėl to, kad sumažėjo prekyba su kitomis pasaulio valstybėmis. Prekyba su Kinijos Respublika pasiliko nereikšminga – 2 procentai, ir tarpregioninė prekyba taip pat maža – 5 procentai nuo visos regioninės prekybos. Kinija atsisakė nuvertinti Yuan`ą pradžioje Azijos krizės ir stabiliai įsitvirtinusi pasiliko gilėjančioje krizėje.Netikrumas, atsiradęs kiniečių sprendimuose, kaip bebūtų, kėlė nerimą investuotojams ir prekybos partneriams.

Eksportas ir importas augo staigiau nei BVP, demonstruodamas ASEAN`s didėjantį pasitikėjimą užsienio prekyboje. Dalis eksporto ir importo prekybos, kaip santykis BVP, yra aiški Singapūre, Malaizijoje ir Tailande. Indonezija pasiliko aukštame ir stabiliame prekybos priklausomybės lygyje, kol nebuvo realių pokyčių Filipinuose (apie 20 procentų eksporto 1990-taisiais), išskyrus liberalių politikų prekyba. Šio augančio pasitikėjimo paaiškinimas išorinėje prekyboje yra perorientuotas ASEAN į eksporto pramones per 1985-6 laikinosios depresijos metais. Taip pat dėl to, kad buvo reikalinga dalis Japonijos, Pietų Korėjos ir Taivano tam, kad įsteigti naują žemos kainos produkcijos tinklą. ASEAN buvo pagrindinis sprendimas užsienio tiesioginėms investicijoms iš Japonijos ir Azijos NICs. Japonų ir korėjiečių apyvartos sumažėjimas po 1997-tųjų tikriausiai sulėtins žemyno produkcijos priemonių paiešką. Azijos ekonomikos krizė yra įtakojanti tarp-Azinės prekybos stiprumą, kai esminis prekybos modelis lieka nepakitęs (priedas 3 ir priedas 4 atspindi išsamesnę ASEAN išorinę prekybą).

Vidinė prekyba

Vidinėregioninė prekyba priskaičiuoja tik 18 procentų ASEAN`s prekybos, palyginti su 50 procentų į ES, taigi yra kukli regioninės prekybos organizacija. Lėtas augimas vidinėje regioninėje prekyboje yra priskirtas „eksporto ir pramonės struktūrų suvienodinimui ir supriešinimui pasaulio rinkose, tuo būdu prekyba, paremta vidine regionine prekyba, yra neįmanoma“. Gana stipriai persidengusios ekonomikos industrinėje struktūroje turėtų svarbią potenciją prekybos kūrime. Taigi ASEAN nariai turėtų kandidatuoti į aukštą vidinės regioninės prekybos laipsnį. Tai dar nepasitvirtino.

Daugumoje nenatūraliai augančioje vidinėje regioninėje prekyboje nepakanka kolektyviškai sumažinti įkainius su tam tikromis pastangomis. Nariai turi būti nepasiduodantys išsakydami, parodydami savo pramonę taip, tarsi varžytųsi su kitomis to regiono pramonėmis. Tam tikra technika, kuria remiasi ASEAN, norint sumažinti prekybos barjerus, yra silpna ir neadekvati užduočiai. Tai apima: preferentinius tarifų susitarimus; ASEAN Pramonės Projektą (AIP); ASEAN Pramonės Papildymą (AIC); ir ASEAN Pramonės Sujungimo Idėją (AIJV) bei jų schemas. Preferentinio tarifo susitarimas buvo tikėtina, kad pagerins vidinę regioninę prekybą. AIP skirtas tam, kad regioninę vietą priskirti prie didelės skalės industrinių projektų. AIC ir AIJV skirti tam, kad pagerintų produktų papildų specializaciją ir palengvinti įvairių šaltinių sujungimą. Preferentinio tarifo įgyvendinimas, taip pat kaip ir išvardintos formos, rezultate pasirodė kaip kelių ar tik mažų tarifų sumažinimas toms prekėms, kurios lengvai buvo mainomos regioninėje prekyboje, o tuo tarpu mažiau veikiančios prekyboje prekės įgavo žymius tarifų sumažinimus. Vienas naujesnių pavyzdžių galėtų būti tas, kad tarifinė nuolaida duota Indonezijos sniego valytuvams. Tęsti ir įgyvendinti labiau atviros ir laisvos rinkos principus dabar yra įtraukta į AFTA, bet jos pagrindinis dalykas ne didinti vidinę regioninę prekybą, bet: a) paversti ASEAN produktus tokiais, kad galėtų varžytis tarptautinėje rinkoje; b) didinti ASEAN`s investicijų patrauklumą ir c) stiprinti ASEAN`s papildomos regioninės ekonomikos ryšius. AFTA yra sukurta „kurti didesnę rinką tam, kad pritraukti FDI per tarifų sumažinimus, o ne generuoti prekybą“.

1989-taisiais 24 procentai bendros Singapūro ir Malaizijos prekybos buvo ASEAN sudėtyje, taip pat dauguma šios prekybos aktyvumo buvo tarp jų pačių, 15 procentų Filipinų ir Tailando prekybos buvo vidinėje regioninėje prekyboje ir 10 procentų su Indonezija. Kiti, išskyrus Singapūrą nariai palengvino eksporto sunkumą pirmo būtinumo produktams. Tarifų sumažinimas nepadidintų vidinės regioninės prekybos šių produktų, kurie yra įkainojami tarptautinėse rinkose.

Azijos gamyba parodo produkcijos perėjimą prie darbo jėgos reikalaujančių produktų gamybos, kurią eksportuoja iš JAV ir Japonijos į NICs 1960-taisiais. Vėliau 1970-taisiais, NICs perkelia savo produkcijos gamybą į įgūdžių intensyvinimą, gaminant prekes ir paslaugas bei kapitalą. Taip pat – į technologijos intensyvinimą kapitalo dėka, kurios reikalingos gaminti produkcijai, kol šalys rodančios žemesnį išsivystymo lygį pradeda perimti darbo intensyvinimo gamybos rolę. Galimybė pagerinti vidinę regioninę prekybą atsiras kai ASEAN veiksmai peraugs į darbo jėgos eksportą, kurį NICs pasiliks taip vadinamame vystymosi „flying geese“ procese. Galimybė specializacijai ir prekybai atsiras tarp ASEAN narių, nes NICs kapitalo/technologijų gamyba yra nukreipta į besivystančias ekonomikas. AFTA formavimasis galėtų pagerinti vidinę regioninę prekybą darbo jėgos reikalaujančioje gamyboje.

AFTA įsigaliojimas buvo tarsi mėginimas užimti potencialią pergalę tarp vidinės regionų specializacijos, bet tai buvo netvirtai priimta. Pirma, ASEAN negalėjimas reikalauti vidinės politikos koordinuoti tarp regionų galimybių apribojimų dėl mažesnių prekybos barjerų. Antra, ASEAN parodo tik dvi iš trijų sąlygų prekybos kūrimui, kai trūkumas yra dideli produkcijos kainų skirtumai tarp persidengusių pramonių. Jeigu ASEAN nariai sugebėtų įsilieti į aukštos specializacijos ekonomikas, tikriausiai prekybos kūrimas būtų pagerintas. Tai reikštų geresnės kokybės užtikrinimą ir sėkmę ASEAN kaip regioninės prekybos organizacijai.

ASEAN bendradarbiavimas davė gerų rezultatų regioninės integracijos atžvilgiu. Per tris metus nuo AFTA įsigalėjimo, eksportas tarp ASEAN šalių išaugo nuo 43,26 bilijonų USD 1993 metais iki beveik 80 bilijonų USD 1996 metais. Aiškiai matomas 28,3 procentų metinis augimas. Taip pat vidinė regioninė prekyba, lyginant su visa ASEAN prekyba, išaugo nuo 20 procentų iki beveik 25 procentų. Turistai iš ASEAN šalių patys darė didelę reikšmę regiono turizmui. 1996 metais iš 28,6 milijonų turistų, atvykusių į ASEAN, 11,2 milijonus (beveik 40 procentų) sudarė patys ASEAN gyventojai.

Šiandien ASEAN ekonominis bendradarbiavimas apima tokias sritis kaip prekyba, investavimas, pramonė, finansai, žemė ūkis, miškininkystė, energetika, transportavimas ir ryšių paslaugos, intelektualinis kapitalas,smulkaus ir vidutinio dydžio įmonės bei turizmas.

Išvados

Išanalizavusteorinius ir praktinius tarptautinės prekybos aspektus, galima daryti šias išvadas, kad, Tarptautinė prekyba yra priemonė, kurios dėka valstybės gali specializuotis, didinti resursų našumą, t.y. didinti bendrą gamybos apimtį. Suverenios valstybės gali pelnytis specializuodamosi tuose produktuose, kuriuos juos gali gaminti su didžiausiu santykiniu pranašumu, ir pirkdamos tuos, kurių negali efektyviai gaminti. Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų: eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją).

Prie pagrindinių tarptautinę prekybą skatinančių veiksnių priskiriami prekybos liberalizavimas, prekių transportavimo laiko trumpinimas, technikos pažanga bei daugianacionalinių įmonių steigimas.

Kas liečia paslaugas, tai jos tampa vis svarbesnės tarptautinėje prekyboje. Viso to rezultatas – laukiamas tolimesnis prekybos paslaugomis augimas. Ir kuo daugiau valstybių įsitraukia į nagrinėjamą sektorių, tarptautinė prekyba paslaugomis tampa vis konkurencingesne.

Skirtingai nuo prekybos prekėmis, prekyba paslaugomis turi būti apgalvota, nes tai nebėra prekių priedas. Dabar dažnai prekės papildo paslaugas. Skirtingai nuo prekių, paslaugų neapčiuopiamumas, trumpas gyvavimo laikas, dizainas (sandara) bei kultūrinis jautrumas dažnai tarptaututinę prekybą paslaugomis komplikuoja.

Tarptautinę prekybą paslaugomis taip pat komplikuoja ir didesnis protekcionizmas, tiesioginis kontaktas mainų santykiuose, padėties ekonomika, duomenų surinkimo problemos.

Kaip bebūtų paslaugos užima vis didesnį vaidmenį pasaulinėje ekonomikoje. Tarptautinis vystymasis ir konkurencija šiame sektoriuje pradėjo lenkti prekybą prekėmis ir panašu, kad turės tendencijąintensyvėti ateityje. Net jeigu paslaugos negali pakeisti fizinį pavidalą turinčios produkcijos, šis sektorius suformuos naujų konkurencinių tarptautinių pranašumų.

Atlikusios šį kursinį darbą, išsiaiškinome, kad didžiulė dalis valstybių, pradedant mažomis bei ekonomiškai silpnomis ir baigiant didžiulėmis ir toli pažengusiomis, stengiasi kuo intensyviau plėtoti tarptautinę prekybą ir plėstis užsienio rinkose. Tuo tikslu vyksta regionalizacijos ir globalizacijos procesai, kuriuos lemia įvairių prekybinių organizacijų (ES, ASEAN ir t.t.) kūrimasis. Visa tai palengvina ir pagerina tarpvalstybinius prekybinius santykius, kuriuos įtakoja įvairių mokestinių tarifų ir kitų barjerų sumažinimai, laisvas prekių, paslaugų, kapitalo bei darbo jėgos judėjimas, lengvatinių sąlygų sudarymas steigiantis įmonėms kitose valstybėse, diskriminacijos, kitų šalių produkcijos atžvilgiu, nenaudojimas ir pan. Taigi, iš to seka pirmoji išvada, kad regionalizacijos ir globalizacijos procesai yra neišvengiami ir būtini, norint siekti sėkmingo ekonominio bendradarbiavimo pasauliniu mastu.

Azija

Tranzitinės ekonomikos šalys

Pietų Amerika

Vakarų Europa

Eksportas

Importas

0x01 graphic

Azija

Tranziti-nės eko-nomikos šalys

Šiaurės Amerika

Pietų Amerika

Vakarų Europa

Pasaulis

Importas

Ekspor-tas

EKONOMINIAI VEIKSNIAI

DEMOGRAFINIAI BEI SOCIALINIAI VEIKSNIAI

MOKSLO IR TECHNIKOS PAŽANGA

KONKURENCIJA

ĮSTATYMINĖ BAZĖ IR DARBO BEI KAPITALO IŠTEKLIAI ŠALYJE

TARPTAUTINĖS PASLAUGOS

Dominuojančios

paslaugos

Subalansuotas lyginamasis paslaugų ir prekių svoris

Dominuojančios

prekės

Mokymas

Slauga

Teatrai

Oro kelionės

Televizija

Greito maisto parduotuvė

Kostiumų siuvimas

Automobiliai

Namai

Šunų maistas

Druska

Kaklaraiščiai

Konsultacinė veikla

Leave a Comment