Tarptautine prekyba

TURINYS
ĮVADAS 2
1. Tarptautinės prekybos reikšmė ir priežastys 3
2. Lietuvos užsienio prekybos vystymosi aspektai 8
3. Lietuvos narystė PPO 10
4. Lietuvos prekyba su ES 12
5. Kombinuotoji prekių nomenklatūra 13
6. Klasifikavimas pagal makroekonomikos kategorijas 15
7. Eksportas..............................16
7.1 Eksporto motyvai 16
7.2 Lietuvos eksporto struktūros dinamika 18
8. Importas.............................. 21
8.1 Importo motyvai 21ĮVADAS
. prekyba, kuri be prievartos ir apribojimų natūraliai ir nuolatos vyksta tarp bet kokių dviejų šalių, visada yra naudinga, nors ir ne visada vienodai, abiejoms iš jų .
A. Smith (1776)

Užsienio prekyba – mainų procesas, vykstantis pasauliniu mąstu. Šalys stengiasi gaminti tai, ką gali efektyviai parduoti pasaulinėje rinkoje, o tai kelia specializacijos lygį. Eksporto ir importo santykis atspindi šaalies ekonomikos raidą. Nuo užsienio prekybos priklauso šiuolaikinės valstybės gyvenimo lygis.

Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reguliuojama Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais bei įvairiomis dvišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (laisvosios prekybos sutartys, ekonominio bendradarbiavimo sutartys). Pagrindinis užsienio prekybos reglamentavimo instrumentas yra Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas. Jame yra numatyti visi importo ir eksporto muitų taikymo atvejai.

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS REIKŠMĖ IR PRIEŽASTYS

Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.
Šiam procesui būdingi du pagrindiniai brruožai:
1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu.
2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių že

emesnėmis kainomis, negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje.
Šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines sritis:
Ų prekybą prekėmis – prekių srautas apima materialinių gėrybių importą ir
eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą;
Ų paslaugų judėjimą – paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių transportavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.;
Ų kapitalo judėjimą – kapitalo srautas apima skolinimų ir įsipareigojimų
užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos, vertybinių popierių,
nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.);
Ų mokėjimus – į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas per
bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui.
Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę.
Geresnius veiklos bei efektyvumo rezultatus sąlygoja gamybos specializacija ir prekyba ne tik šalies bet ir pasauliniu mastu. Laisvos prekybos politika, laisvas prekių paslaugų, kaapitalo ir žmonių judėjimas skatina konkurenciją, naujų technologijų, prekių rinkų paiešką. Vykstant tarptautinei prekybai, šalys specializuojasi tam tikrų prekių gamyboje, išsiplėtus prekių rinkai didėja jų gamyba, o padidėjus gamybos apimčiai, mažėja prekių gamybos išlaidos.
Amerikiečių ekonomistai P. ir R. Wonnaccott išskiria keturis svarbiausius užsienio prekybos naudos šaltinius:
a) padidėjusią konkurenciją;
b) pagamintų prekių gausumą bei įvairovę;
c) masto ekonomiją;
d) lyginamąjį pranašumą.
Esant atvirai rinkai, vykstant tarptautinei prekybai, šalies prekių gamintojams atsiranda pajėgūs konkurentai iš užsienio, siūlydami prekes žemesne kaina arba geresnės kokybės. Padidėjusi konkurencija skatina šalies prekių gamintojus ma
ažinti gamybos išlaidas bei prekių kainą arba gerinti prekių kokybę, jų dizainą ir kitas vartotojiškas prekių charakteristikas. Tai yra naudinga vartotojui.
Tarptautinė prekyba sudaro sąlygas gaminti naujas prekes, kurioms vienos šalies rinka yra per maža, kad padengtų šios prekės projektavimo, įrangos ir gamybos išlaidas. Šiuo atveju vartotojai gauna kokybiškai naujų, pagamintų pažangiausiomis technologijomis, prekių. Be to, vykstant tarptautinei prekybai, gamintojai turi galimybę pasaulinėje rinkoje pirkti gamybos procese naudojamas žaliavas bei išteklius, o vartotojai nusipirkti tų prekių, kurias išgauti ar išauginti savo šalyje nėra gamtinių sąlygų.
E.sant laisvai prekybai, panaikinus muito ir kitus netarifinius barjerus, kiekvienas šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo prekes kitoje šalyje. Tai leidžia gamintojui išplėsti gamybą. Didesnė gamybos apimtis sąlygoja išlaidų mažėjimą, o tai savo ruožtu leidžia gamintojui mažinti prekių pardavimo kainas tiek vidaus, tiek ir kitų šalių rinkose.
Jeigu šalis absoliučiai pranašesnė kelių prekių (pvz., jos gamybos išlaidų, prekės kokybės ar kainos) gamyboje, užsienio prekyba bus naudinga šaliai specializavusiai prekių gamyboje, kurioje ji turi lyginamąjį pranašumą. Lyginamasis pranašumas nustatomas apskaičiuojant prekių gamybos santykines išlaidas palyginamosiose šalyje. Lyginamasis pranašumas priklauso nuo išteklių gausumo, prekių gamybos technologijos, darbuotojų kvalifikacijos ir meistriškumo.
Nors tarptautinė prekyba sąlygoja bendro efektyvumo didėjimą, tačiau ne visos socialinės grupės šalyje iš jos turi naudos. Dėl prekių importo vidaus ri
inkoje kainos gali sumažėti, todėl vartotojui tai naudinga, o gamintojai dėl to gali turėti nuostolių, nes jie priversti savo gaminius pardavinėti žemesnėmis kainomis. Tačiau galutinis poveikis visos šalies ekonomikai, kaip teigia P. Wonnaccott ir R. Wonnaccott, yra teigiamas, nes vartotojai laimi daugiau negu gamintojai praranda.
Nors importas yra naudingas, nes jis įgalina šalį pasinaudoti tarptautinės prekybos privalumais: pirkti prekes ir paslaugas už mažesnę kainą, tačiau gali sumažinti realiąsias pajamas, gaminamos produkcijos apimtį ir eksportą ir tuo būti šaliai žalingas. Importas yra naudingas šaliai tada, kai jis subalansuotas su eksportu, išlaikyta mokėjimų balanso pusiausvyra, kai prarastas išlaidas už importą atsveria gautos pajamos už eksportą.
Eksporto padidėjimas leidžia daugiau importuoti, t.y. mokėti užsienio valiuta. Didėjant eksportui, į šalies ekonomiką įliejama papildomų pajamų ir tuo padidinama bendroji pagamintos produkcijos paklausa šalyje.

Eksportas kartu su importu sudaro šalies mokėjimų balansą. Didelis importo skverbimasis į ekonomiką, nesuderintas su lygiaverčiu eksporto kiekiu, gali sukelti mokėjimų balanso sunkumų, šalies pajamų ir gaminamos produkcijos mažėjimą.
Kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Jis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose.
Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja na

acionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dalis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai ir t.t. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis.
Tarptautinės prekybos plėtros lygį rodo ir eksporto bei bendrojo vidaus produkto santykis arba eksporto kvota nuo BVP. Kai kurių valstybių šis rodiklis yra didesnis negu 100 procentų, t.y. šalies eksporto vertė viršija bendrąjį vidaus produktą. Tokio tipo valstybės ekonomika dažnai vadinama eksportine.
Šiuo metu nei viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.
Svarbiausios tarptautinių mainų prielaidos yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje dides.ni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.
Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Jei kitos šalys vienodos, madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti tarptautinę prekybą, tarptautinius mainus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o drauge galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos naudą.
Galima padaryti išvadą:
1. Jokia šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes.
2. Gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba.
3. Prekių srautų judėjimas yra priešingas pinigų srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą.
4. Kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.
Eksporto didėjimas skatina visuminio nacionalinio produkto prieaugį, todėl stengiamasi jį visokeriopai remti įvairiomis ekonominėmis priemonėmis. Prie jų priklauso: valstybės priemokos gamintojams už eksportines prekes; prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis negu vidaus rinkoje.
Svarbiausi pasikeitimai, įvykę tarptautinės prekybos prekinėje struktūroje per pastarąjį dešimtmetį, – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas; gatavų gaminių dalies padidėjimas.
Iki septinto dešimtmečio tarptautinėje prekių apyvartoje vyravo prekyba pramonės produkcija ir žaliavomis. Dabartiniu metu tarp išsivysčiusių valstybių paplito tarptautiniai mainai sudėtinga mokslo imlia produkcija ( elektronika, informacine technika, technologinėmis sistemomis). Padidėjo prekyba įvairaus profilio staklėmis, personalinėmis ESM, vaizdo magnetofonais, cheminiais produktais, medikamentais, automobiliais ir kitomis ilgo naudojimo prekėmis. Taip pat padidėjo mašinų gamybos pramonės produkcijos importas į besivystančias šalis. Per pastarąjį penkmetį apdirbamosios pramonės gaminiais prekiaujama intensyviau negu kitais produktais. Investiciniai ryšiai skatina prekiauti gaminių komponentais bei technologiniais panašumais telekomunikacijoje ir transporte. Tai sumažina šalių ekonominį atotrūkį.
Maisto produktų lyginamojo svorio sumažėjimas susijęs su žemės ūkio produkcijos gamybos augimu išsivysčiusiose šalyse. Šios šalys visiškai apsirūpina maisto produktais. Tačiau padidėjo keitimosi maisto produktais apimtis tarp išsivysčiusių šalių. Išsivysčiusios šalys subsidijuoja žemės ūkį ir saugo savo rinkas, pasitelkdamos muitus bei kitus importo apribojimus.
Šiuo metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo “nekokybiškų”, o gamintojus – nuo “neteisingai” konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms. Tarp šių pareiškimų, nusiskundimų ir siūlymų pasimeta elementarūs ekonomikos dėsniai, kurių laikymasis sudarė turtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą. Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų priežasčių. Paprastai už raginimų “spręsti” prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai. Nerečiau susirūpinimas dėl prekybos keliamų “problemų” atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių, tokių kaip santykinio pranašumo dėsnis, k.urį Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson yra pavadinęs “gražiausia ekonomikos mokslo idėja”.
Šis dėsnis teigia, jog kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau nei kitos šalies įmonės. Tačiau, net jei ir vienoje šalyje pagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui.
Taigi, šalims yra naudinga laisvai prekiauti tarpusavyje, kadangi būtent šitaip efektyviausiai pasidalijama darbu ir specializuojamasi tose srityse, kuriose kiekvienos šalies įmonės turi santykinį pranašumą, o vartotojai turi didžiausią pigių prekių pasirinkimą. Beje, vienas iš esminių gerovės augimo veiksnių – technologija – yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio lygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą.
Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie neauga Lietuvoje, ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai naudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje. Užsienio prekyba taip pat suteikia galimybę parduoti Lietuvoje išaugintus ar pagamintus produktus kitų šalių vartotojams ar perdirbėjams ir gauti užsienio valiutos, už kurią galima pirkti trūkstamų prekių. Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias perdirba išnaudodamos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susijusios tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas – didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė.
Lietuvos užsienio prekybos taisyklės buvo reformuotos pirmaisiais ekonominių reformų metais: sumažinti importo muitų tarifai, pašalintos kvotos ir kitos prekybos ribojimo priemonės.
Pastaruoju metu, pasitelkiant įvairius argumentus, vis dažniau pasigirsta reikalavimų įvesti importo muitus arba kitokias apsaugos priemones (pvz., sertifikavimą ar antidempingo mokesčius) prekėms, kurios konkuruoja su gaminamomis Lietuvoje. Nepriklausomai nuo to, kokie pateisinimai prekybos apribojimui bebūtų naudojami, apsaugos priemonių įvedimo rezultatas yra vienodas – padidėjusios įvežamų prekių kainos, mažesnis pasirinkimas, neefektyvios veiklos skatinimas ir išteklių švaistymas. Tiesa, tai naudinga vienai ar kelioms įmonėms, kurios laikinai apsaugomos nuo įvežamų prekių konkurencijos, tuo pačiu susilpninant paskatas gerinti jų veiklą ar gaminamą produktą. Tačiau už vietinių gamintojų apsaugą moka šalies vartotojai, o dažnai ir perdirbėjai, naudojantys tuos produktus tolesniame gamybos procese. Šitaip pabrangsta pastarųjų naudojama, eksportuojama į užsienį, sumažėja jų eksportas ir produkcija ir sumažėja jos konkurencingumas. Jei produkcija, kuriai gaminti naudojamų prekių importas yra apmokestinamas pajamos..2. Lietuvos užsienio prekybos vystymosi aspektai
Lietuvos užsienio prekybos pradžia galima laikyti prekybos liberalizavimą, kuris prasidėjo 1993m., priėmus naują muitų tarifų įstatymą ir panaikinus kiekybinius eksporto apribojimus. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai tik kai kuriems vietiniams žaliavų produktams. Importui buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo (žr. 1 pav.).

1 pav. Užsienio prekyba Lietuvoje 1995-2003m.
(duomenys imami iš 1 lentelės, esančios prieduose)
Nagrinėjant 1995-2003m. laikotarpį (žr. 1 pav.), matyti, jog didelės užsienio prekybos apimtys buvo 1997m.-1998m. Tai buvo intensyvaus prekybinių ryšių plėtojimo su įvairiomis pasaulio šalimis rezultatas: 1995-1997m. laikotarpiu Lietuva pasirašė pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, konvencijas su dauguma ES valstybių, JAV bei kaimyninėmis šalimis – iš viso su 24. Iki 1997m. Lietuva daugiausiai prekiavo su NVS šalimis – apyvarta šiuo laikotarpiu sudarė vidutiniškai 44 proc. bendros užsienio apyvartos.
Vis intensyviau augančius Lietuvos užsienio prekybos rodiklius neplanuotai sustabdė 1998m. rugpjūčio mėn. įvykusi Rusijos krizė bei rublio devalvavimas. Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti, nes daugelio šalies eksportuotojų produkcija tuo metu buvo orientuota į Rytų rinkas. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS šalyse, buvo sustabdyti atsiskaitymai. Sutrikus įsipareigojimų vykdymui nemažai Lietuvos eksportuotojų bei importuotojų atsidūrė sudėtingoje situacijoje, kuri ne tik pablogino bendrus Lietuvos užsienio prekybos rodiklius (lyginant su 1998m., 1999m. užsienio prekybos apyvarta sumažėjo 18 proc.), bet ir sąlygojo gausų įmonių bankrotą, padidėjusį nedarbą šalyje.
2000 m. Lietuvos užsienio prekyba vėl pagyvėjo ir beveik pasiekė 1997-1998m. lygį. Šį teigiamą pokytį sąlygojo Lietuvos gamintojų persiorientavimas į Vakarų šalių vartotojus. Iš dalies tokius jų veiksmus nulėmė būtinybė išgyventi žlugus Rusijos rinkoms. Kita vertus, įtakos turėjo ir šalies užsienio politika – vyko intensyvios derybos su Pasauline Prekybos Organizacija, Lietuva buvo pakviesta derėtis dėl narystės ES. Siekdama narystės šiose organizacijose, Lietuva pradėjo keisti tarifinių ir netarifinių prekybos barjerų taikymo tvarką ir tapo patrauklesnė užsienio partneriams. Lyginant su 1996 ar 1997m., 2000m. pasikeitė pagrindinės šalys partnerės – pastaraisiais metais ja tapo ES. Šiuo metu tiek eksportas, tiek importas iš ES sudaro daugiau nei pusę Lietuvos užsienio prekybos. Vien tik prekyba su Vokietija sudaro apie trečdalį. 2001m.-2003m. tiek importas tiek eksportas sparčiai išaugo.
Lietuvos užsienio prekybos intensyvėjimą teigiamai paveikė ir laisvosios prekybos sutarčių su užsienio valstybėmis sudarymas.
Iki 2001m. Lietuva yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis su 28 šalimis. Jau baigtos derybos dėl jų sudarymo su Rumunija, Bulgarija bei kitom šalim.
Pirmosios laisvosios prekybos sutartys buvo pasirašytos 1992-1993m. su kai kuriomis ELPA (Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) šalimis – Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija, Šveicarija. Politiškai svarbiausia buvo 1994m. pasirašyta laisvosios prekybos sutartis su ES ir įsigaliojusi 1995m. pradžioje. Ji vėliau buvo įtraukta į Asociacijos sutartį, galiojančią nuo 1998m. vasario mėn. Nuo šio laikotarpio užsienio prekybos politikoje, Lietuva stengiasi vadovautis ES ekonominiais ir politiniais orientyrais – laisvosios prekybos sutartys sudaromos tik su tomis trečiomis šalimis, kurios turi tokias sutartis su ES. Sudarant naujas laisvosios prekybos sutartis, atsižvelgiama į nuostatą dėl kompensacijos nereikalavimo Lietuvos narystės ES atveju.
Lietuvai siekiant narystės ES, šalyje buvo įgyvendinama užsienio prekybos politika, kuriai būdingas prekybos liberalizavimas, konkurencingumo užtikrinimas laisvos ri.nkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gilinimas.
Integracija į ES ir narystės joje perspektyva tapo lemiamu veiksniu, paskatinusiu trišalių susitarimų, liberalizavusių prekybą tarp Baltijos šalių, sudarymą ir dvišalių susitarimų su dauguma CELPA (Centrinės Europos Laisvosios Prekybos Asociacija) narių pasirašymą.
ES šiuo metu jau tapo didžiausia Lietuvos prekybos partnere, kuriai tenka apie pusė Lietuvos eksporto ir importo. Sudėjus esamų ir būsimų ES narių dalis, prekyba su šiomis šalimis sudarytų 70 procentų Lietuvos užsienio prekybos bendros apyvartos.
Tačiau Lietuvos eksportą į ES šiuo metu labiausiai trikdo netarifiniai barjerai – kokybės standartai ir antidempingo mokesčiai. Jų taikymo grėsmė labai atbaido Lietuvos eksportuotojus. Prekybos apribojimai, atsirandantys dėl Lietuvoje gaminamų pramonės produktų sertifikatų nepripažinimo, tikriausiai bus panaikinti daugeliui gaminių, kai Lietuva susiderės dėl Protokolo dėl Europos atitikties įvertinimo.
ES yra iškėlusi antidempingo bylas keliems Lietuvos gamintojams ir jiems buvo pritaikyti antidempingo muitai. Šių priemonių neigiamas poveikis neapsiriboja vien neigiamu ekonominiu poveikiu eksportui ir gerovės kilimui. 1998m. birželio 23d. Lietuvoje buvo priimtas įstatymas dėl antidempingo, kurio paskirtis – sudaryti teisines sąlygas ginti Lietuvos gamintojus nuo prekių importo dempingo kainomis. Tokiu būdu atsirado teisinės prielaidos kontroliuoti importo srautus.3. Lietuvos narystė PPO
Lietuva 2000 m. spalio 2 d. baigė derybas dėl narystės Pasaulio prekybos organizacijoje, o 2000 m. gruodžio 8 d. buvo patvirtinti derybų rezultatai PPO Generalinės tarybos posėdyje. Lietuva tapo tikrąja PPO nare, ir visas derybų dokumentų paketas bus ratifikuotas Lietuvos Respublikos Seime.
PPO nuostatų Lietuva dabar laikosi de facto. Lietuva netaiko jokių eksporto ar importo kiekybinių apribojimų arba tokiems apribojimams lygiaverčių priemonių. Taikomos Sanitarinės ir Fitosanitarinės priemonės, techninių barjerų taikymas yra suderintas su PPO nuostatomis. Didelis dėmesys skiriamas intelektualinės nuosavybės apsaugai.
1995m. pakeitusi nuo 1947m. pasaulinę prekybą reguliavusį Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. General Agreement on Trade and Tariffs – GATT) buvo įkurta Pasaulio prekybos organizacija (angl. World Trade Organization – WTO). PPO yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio globalių tarptautinių organizacijų, besirūpinanti, kad 140 šalių narių plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles, įgyvendinant du svarbiausius užsienio prekybos nediskriminavimo – didžiausio palankumo ir nacionalinio režimų – principus. Šalių narių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politiką reglamentuojančius nacionalinius teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą.
PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kurios metu yra aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla, reglamentuojant pasaulinę prekybą.
Atsižvelgiant į tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą nešančius tarptautinius ekonominius ir prekybinius santykius, sprendimas pradėti derybas dėl narystės PPO į Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą buvo įtrauktas 1995 metais. Taip pat pažymėtina, jog integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Kaip parodė dvišalis teisės patikros išorinių santykių srityje procesas, įstojimas į PPO buvo svarbus stojant ir į ES, nes vienas pagrindinių reikalavimų užsienio prekyboje ir užsienio prekybos politikoje valstybei siekiant narystės ES yra, kad būtų de facto laikomasi visų PPO sutarčių reikalavimų.
Be to, tapusi PPO nare, Lietuva žengė reikšmingą žingsnį integruojantis į pasaulio ekonomiką, įsipareigojo savo užsienio prekybą vykdyti pagal visiems žinomas ir skaidrias PPO nuostatas bei tapo patikima ir patrauklia užsienio prekybos partnere. Narystė šioje organizacijoje sąlygoja ne tik tarptautinį pripažinimą, bet suteikia ir labai svarbią ilgalaikę naudą – skatina didesnį užsienio investicijų srautą, naujų rinkų šalies eksportuotojams atradimą bei žymiai padidina Lietuvos prekių ir paslaugų saugumą PPO valstybių rinkose. PPO šalių narių užsienio prekybos politika tampa prognozuojama, nes narystė PPO reiškia ilgalaikius įsipareigojimus tokiose ekonominės politikos srityse kaip importo muitai, rinkos atvėrimas užsienio paslaugų teikėjams, paramos politika žemės ūkyje ir kt.
Prie visų privalomų PPO susitarimų Lietuva yra įsipareigojusi prisijungti be pereinamųjų laikotarpių, įskaitant susitarimus dėl antidempingo, kompensacinių ir protekcinių priemonių, muitinio įvertinimo, intelektualinės nuosavybės apsaugos teisių (TRIPs), techninių prekybos barjerų, sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių ir kt., o 1999 m. liepos mėn. Lietuva prisijungė prie Susitarimo dėl informacinių technologijų (ITA) bei tapo PPO Dalyvių komiteto dėl prekybos plėtros informacijos technologijų gaminiais nare. Pažymėtina, kad 1998 metais Lietuvai buvo suteiktas stebėtojo statusas PPO Viešųjų pirkimų komitete.
2000 m. spalio 2 d. Ženevoje Lietuvos derybų delegacija oficialiai baigė derybas dėl Lietuvos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje. Lietuvos derybininkai su v.alstybėmis, su kuriomis buvo deramasi dėl Lietuvos įstojimo sąlygų, pasirašė derybų baigimo protokolus. Daugiašalės derybos dėl Lietuvos įsipareigojimų ir Lietuvos nacionalinės teisės harmonizavimo su PPO reikalavimais buvo baigtos minėto derybų raundo metu.
2000 m. gruodžio 8 d. Ženevoje PPO Generalinės Tarybos sesijoje buvo patvirtinti Lietuvos derybų dėl narystės PPO rezultatai. LR Seimas ratifikavo šiuos derybų rezultatus iki 2003 gegužės 1 d. ir praėjus 30 dienų po pranešimo PPO apie ratifikavimo pabaigą Lietuva tapo PPO nare.
Integracija į PPO ir Europos Sąjungą yra harmoningas procesas. Įstojimas į PPO yra svarbus ir stojant į ES, nes vienas pagrindinių reikalavimų užsienio prekyboje ir užsienio prekybos politikoje valstybei siekiant narystės ES yra, kad būtų de facto laikomasi visų PPO sutarčių reikalavimų.4. Lietuvos prekyba su ES
Europos Sąjunga yra pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė. 2003 m. Lietuva eksportavo į ES valstybes prekių už 9311,6 mln. Lt, o importavo iš ES už 13457,6 mln. Lt. Palyginus su 1996m tiek eksportas tiek importas išaugo beveik dvigubai.

2 pav. Lietuvos eksportas ir importas ES, mln.Lt
Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas
2003 m. pagrindine Lietuvos prekybos partnere išliko Vokietija. Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė 16% viso Lietuvos eksporto, o importas – 9,9 % viso Lietuvos importo. Kitos pagrindinės Lietuvos prekybos partnerės buvo Jungtinė Karalystė (6,4% eksporto ir 3,3% importo), Danija (4,7% eksporto ir2.8% importo), Nyderlandai (3,4% eksporto ir 2,5% importo), Švedija (4% eksporto ir 3,5% importo), Lenkija (3,4% eksporto ir 5,2% importo), Latvija (9,7% eksporto ir 1,6% importo), Prancūzija (5,1% eksporto ir 4,2% importo) ir Italija (2,2% eksporto ir 4,3% importo).

3.pav. Pagrindinės Lietuvos prekybos partneres
Šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas
2003 m., lyginant su 2002 m., išaugo eksportas į Estiją, Suomiją, Belgiją. Eksportas sumažėjo į Jungtinę Karalystę, Italiją
2003 m., palyginus su 2002 m., importas iš daugumos ES valstybių išaugo. Labiausiai importas išaugo iš Lenkijos, Prancūzijos, Estijos ir kt.

5. KOMBINUOTOJI PREKIŲ NOMENKLATŪRA

Prekių klasifikavimas – tai visų prekių, esančių tarptautinėje prekyboje, priskyrimas konkrečiai pozicijai pagal tam tikrą prekių klasifikavimo sistemą. Klasifikavimas lemia, kaip prekė bus apmokestinama muitais ir kitais mokesčiais, koks mokesčių tarifas prekei bus taikomas, ar ją įvežant reikės importo licencijos ar kitokio dokumento. Taigi labai svarbu teisingai klasifikuoti prekes.
Plečiantis tarptautinei prekybai, siekiant supaprastinti prekių kodavimą ir muitų tarifų nustatymą tarptautinėje prekyboje, 1983 m. birželio 24 d. Briuselyje buvo pasirašyta Suderintos sistemos (toliau – SS) tarptautinė konvencija. Prie SS konvencijos Lietuvos Respublika prisijungė 1995 m. sausio 1 d. 2003 m. duomenimis, prie jos yra prisijungusios 112 šalių.
Prie konvencijos prisijungusios šalys isipareigoja, kad:
v šalių nomenklatūros atitiks SS (pozicijos, subpozicijos, pastabos, bendrosios aiškinimo taisykles), jos pataisas ir papildymus;
v importui ir eksportui taikys SS kodus 6 skaitmenų lygmeniu.

Suderinta sistema susideda iš:
Ž bendrųjų aiškinimo taisyklių (toliau – BAT);
Ž skyrių (21), skirsnių (96) ir subpozicijų pastabu;
Ž pozicijų (1244) ir subpozicijų (5225).
Suderintos sistemos taikymo sritys:
§ muitų ir užsienio prekybos statistika;
§ prekiu kilmės nustatymas, prekių vertės kontrolė;
§ Pasaulio prekybos organizacijos susitarimai ir mokesčių lengvatų taikymas;
§ prekybos reguliavimas (licencijos, kvotos ir t. t.);
§ mokesčiai (muitai, akcizai, PVM);
§ pavojingų medžiagų prekybos kontrolė (medžiagos, ardančios ozono sluoksnį, narkotines medžiagos, cheminis ginklas ir t. t.).

Kombinuotoji muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūra (KPN). Siekiant patenkinti Europos Ekonominės Bendrijos (EEB) poreikius, išplėtus SS nomenklatūrą, buvo sukurta Kombinuotoji nomenklatūra (KN), kurią sudaro SS kodas bei septintas ir aštuntas skaitmenys. Ji buvo rengiama kartu su SS ir pradėta naudoti nuo 1988 m. KN struktūra ir klasifikavimo principai analogiški SS. KN galioja visos SS bendrosios aiškinimo taisyklės, skyrių bei skirsnių pastabos.
Prekės KPN klasifikuojamos ir pagal medžiagą, iš kurios jos pagamintos, ir pagal atliekamą funkciją (naudojimą), todėl ta pati prekė gali būti klasifikuojama keliose pozicijose (arba pagal medžiagą, arba pagal atliekamą funkciją). Dažnai prekė gali būti pagaminta iš dviejų medžiagų, klasifikuojamų skirtingose pozicijose. BAT tokią prekę leidžia klasifikuoti, kaip pagamintą iš vienos medžiagos. Jeigu būtina atsižvelgti į visas sudėtines dalis (pvz., medinė pakaba su metaliniu kabliu), tai taisyklės leidžia tokią prekę klasifikuoti paskutinėje pozicijoje „kiti“. Kitu atveju prekė. atlieka dvi funkcijas, kurios apibūdintos dviejose pozicijose (pvz., radijo imtuvas su žadintuvu).

Parenkant prekei reikiamą poziciją, būtina vadovautis:
q šešiomis bendrosiomis aiškinimo taisyklėmis;
q skyrių, skirsnių, subpozicijų, papildomosiomis bei nacionalinėmis papildomosiomis pastabomis.
Klasifikavimo reikšmė. Muitinės deklaracijoje nurodžius neteisingą prekės kodą pagal KPN, gali būti neteisingai apskaičiuoti tai prekei taikomi mokesčiai (pvz. per dideli mokesčiai). Tai svarbu todėl, kad egzistuoja labai daug panašių prekių, kurioms taikomi skirtingi mokesčių dydžiai (arba kai kuriais atvejais visai netaikomi), tačiau jos klasifikuojamos skirtingose KPN subpozicijose. KPN kodai naudojami ir užsienio prekybos duomenų rinkimo sistemai, kurią administruoja Statistikos departamentas.

Teisingas klasifikavimas rodo, kad importuotojas arba eksportuotojas:
a) moka tinkamą muito mokestį ir kitus mokesčius bei rinkliavas;
b) gauna tinkamą paramą tam tikrų žemės ūkio produktų eksportui;
c) įveža arba išveža prekes pagal tinkamas taisykles;
d) padeda kaupti teisingus prekybos statistinius duomenis.6. KLASIFIKAVIMAS PAGAL MAKROEKONOMIKOS KATEGORIJAS
Importuojamos prekės yra klasifikuojamos ir pagal makroekonomikos kategorijas. Skiriamos tokios pagrindinės prekių kategorijos:
a) investicinės prekės – prekės skirtos plėsti kapitaliniams ištekliams, skirtiems prekėms ar paslaugoms pirkti.
b) tarpinio vartojimo prekės – tai prekės (žaliavos, medžiagos, kuras, elektros energija, pusfabrikačiai) ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ir paslaugas.
c) vartojimo prekės – tai prekės ar paslaugos, skirtos galutiniam vartojimui ir nenaudojamos kaip sąnaudos kitų prekių ar paslaugų gamyboje;
d) benzinas;
e) lengvieji automobiliai;
f) kitos.7. EKSPORTAS
7.1 EKSPORTO MOTYVAI
Eksportas yra užsienio prekyba, nagrinėjama iš prekių bei paslaugų pardavėjų pozicijų. Atitinkamos šalies įmonę, vykdančių prekių ir paslaugų pardavimą kitos šalies įmonėms, vadiname eksportuotoju. Eksportui, kaip užsienio prekybos formai, būdingi du pagrindiniai bruožai:
1. Procesas būtinai vyksta mažiausiai tarp dviejų šalių, t.y. prekyba vykdoma už atitinkamos valstybės nacionalinių ribų. Eksportas yra neatskiriama valstybės politikos dalis, įeinanti į vyriausybės programą. Eksporto santykiai yra ne tik atitinkamos įmonės reikalas, bet ir valstybės tarptautinių santykių dalis.
2. Eksportas susijęs su įvairių šalių piniginių (valiutinių) santykių naudojimu ir tokiais reiškiniais kaip prekybos sąlygos, prekybos balansas. Šie reiškiniai rodo palankų eksporto rezultatą vienoms šalims ir nepalankų – kitoms.
Eksporto būtinumą sąlygoja šios priežastys:
1. Tarptautinis darbo pasidalijimas ir gamybos specializacija. Ši aplinkybė aiškinama lyginamojo ir sąlyginio pranašumo teorijomis. Tvirtinama, kad atskira šalis specializuoja tų prekių ir paslaugų gamybą, kuriai turi didžiausią našumą ar sąlyginį pranašumą. Šalis gali turėti kurios nors prekės gamybos absoliutų pranašumą. Pavyzdžiui, dėl gamtinių sąlygų produktas gali būti gaminamas tik toje šalyje (kava, arbata). Nepaisant gamybos kaštų, ta šalis turės absoliutų pranašumą, palyginti su kitomis šalimis. Sąlyginis pranašumas irgi sąlygoja aukštesnį našumą, palyginti su kitomis šalimis, ir kartu mažesnius gamybos kaštus. Tiesa, specializacijos naudą mažina tarptautiniai transporto kaštai, nes konkretaus tipo prekę tenka pervežti (o kartu ir saugoti) gana dideliais atstumais. Eksportas neįmanomas, jei nebus jokio pranašumo.
2. Skonių, poreikių, prekių bei paslaugų pasirinkimo ir vartojimo būdų skirtumai įvairiose šalyse sąlygoja tai, kad nacionaliniai gamintojai yra nepajėgūs jų patenkinti. Susidaro paklausa užsienio gamintojų prekėms. Eksportas suformuoja didesnę prekių ir paslaugų pasiūlą. Tai suteikia vartotojui didesnį pasirinkimą, ir pasiekiamas aukštesnis vartotojo pasitenkinimo lygis.
3. Eksportas stabdo monopolijos formavimąsi šalyje ir didina konkurenciją. Įvairiose šalyse yra skirtingi gamybos kaštai, kuriems daro įtaką technologijų, darbo užmokesčio išlaidų, transportavimo kaštų, ekonominių išlaidų ir kitokie skirtumai. Yra nevienoda ekonomija dėl gamybos masto. Eksportas kitų šalių nacionalines įmones verčia tobulinti gamybą, mažinti kaštus, tada gerėja šalies ekonominė padėtis, kyla gyventojų gerovė.
4. Eksporto būtinumą sąlygoja importas. Jei atitinkama šalis savo poreikiams tenkinti importuoja užsienio prekes ir paslaugas, tai ji būtinai turi ir eksportuoti. Šią situaciją atspindi prekybos balansas – skirtumas tarp šalies eksporto ir importo bendrų apimčių per tam tikrą laikotarpį. Prekybos balansas glaudžiai susijęs su prakybos sąlygomis, kurios apibrėžiamos vietinių prekių kiekiu, atiduodamų už importuojamų prekių vienetą. Jei pagal prekybos sąlygas susidaro pliusinis rezultatas, tai būtinai reiškia, kad prekybos balansas bus teigiamas, nes didėjant eksportuojamų prekių kainoms, importuotojai gali pakeisti jas pigesnėmis. Tai sumažins gaunamos užsienio valiutos kiekį, ir prekybos balansas sumažės arba gali tapti net neigiamu. Kita vertus, neigiamos prekybos sąlygos irgi ne visada reiškia neigiamą prekybos balansą. Mažėjant eksportuojamų prekių kainoms, jų paklausa didėja. Auga eksporto apimtis, o kartu ir gaunamos valiutos masė, sąlygojanti teigiamą prekybos balansą. Pagerėjusios prekybos sąlygos nulems geresnį prekybos balansą ir tuo atveju, jei importo ir eksporto paklausa bus santykinai neelastinga. Jei paklausa elastinga, tai prekybos balanso perteklius bus mažesnis ar netgi neigiamas. Pablogėjusios prekybos sąlygos irgi nereiškia neigiamo prekybos balanso. Jei importo ir eksporto paklausa santykinai elastinga, paklausa augs. Gaunamos valiutos kiekis didės, sąlygodamas teigiamą prekybos balansą. Ryšys tarp prekybos sąlygų ir prekybos balanso priklauso nuo .importo ir eksporto paklausos elastingumo.
Užsienio paklausą mūsų šalies prekėms galima paaiškinti importo motyvais. Užsienio pirkėjai perka mūsų šalies prekes, nes:
Mūsų šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina (dėl tam tikrų priežasčių – tai gali būti gamybos veiksnių trūkumas arba specifinė technologija, pvz., produkto gamyba susijusi su gamtos teršimu, todėl išsivysčiusios valstybės atsisako šio gamybos).
Mūsų įmonės gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės.
Eksportą skatina dar ir kiti papildomi motyvai:
Eksportuodama prekes, įmonė siekia padidinti apyvartą ar gauti didesnį pelną.
Eksportas didina įmonės gamybinių pajėgumų apkrovimą ir kartu užimtumą įmonėje.
Didinant gamybą eksporto sąskaita, gali būti pasiektas kaštų sumažėjimas dėl gamybos masto ekonomijos, o tai padidina įmonės konkurencingumą užsienyje ir šalies viduje.

7.2 LIETUVOS EKSPORTO STRUKTŪROS DINAMIKA

4. pav. Lietuvos eksporto kitimas 1995-2003 metais

4 paveiksle matyti, kad nuo 1995 m. iki 2003 m. Lietuvos eksporto apimtis žymiai išaugo, daugiau nei 10000 mln.Lt. Aukštyn kylanti linija rodo, kad Lietuvos eksporto tendencija yra didėjanti.

5. pav. Lietuvos prekių eksporto struktūra pagal prekių skyrius 1996 m.,%

Didžiausią prekių eksporto struktūros dalį 1996 m. sudarė mineraliniai produktai – 16% bendrosios
šalies eksporto apimties; tekstilės medžiagos ir jos dirbiniai taip pat 16Į%; mašinos ir mechaniniai įrenginiai – 12%;; chemijos pramonės produkcija – 11%; transporto priemonės – 7%.

6. pav. Lietuvos prekių eksporto struktūra pagal prekių skyrius 2003m.,%

Per 8 metus, t.y. nuo 1996 iki 2003 metų labiausiai išaugo transporto priemonių eksportas (8%) ir 2003 m. jis sudarė 15% viso šalies eksporto. Ir toliau daugiausia eksportuojama mineralinių produktų – 20, tekstilės medžiagų ir jos dirbinių –14%, o chemijos pramonės produkcija sumažėjo iki – 7% ir mašinų ir mechaninių įrenginių iki –11%.

7. pav. Lietuvos prekių eksportas pagal šalių grupes mln.Lt

Diagramoje matyti, kad 1996 metų eksportas lyginant su 2003 metais ES buvo beveik 10 mln.Lt mažesnis; prekių eksportas į ELPA ir CELPA taip pat padidėjo, o tuo tarpu eksportas į NVS žymiai sumažėjo, beveik 30 mln.Lt.

8. pav. Lietuvos eksporto kitimas pagal makroekonomikos

kategorijų klasifikaciją, 1996-2003 m.,%

Statistikos departamento duomenimis tarpinių vartojimo prekių 1996-2003 metais buvo eksportuojama daugiausiai. Antrą vietą pagal eksporto dydį užima vartojimo prekės. Investicinės prekės, benzinas, lengvieji automobiliai ir kitos prekės pasiskirsto beveik tolygiai.8. IMPORTAS
8.1 IMPORTO MOTYVAI
Kaip vieną iš importo motyvų galima nurodyti prekių ir gamybos veiksnių trūkumą šalyje:
• Gamybos veiksnių trūkumas
Neturėdamas vandens telkinių, negali gaudyti žuvies; Lietuvoje neauga nei kava, nei bananai, nes tam nepalankus klimatas. Šie pavyzdžiai rodo, jog gamybos veiksnių, prie kurių priskiriamas ir klimatas, trūkumas sąlygoja nepakankamą tam tikrų prekių gamybą. Tą patį galima pasakyti apie tam tikras naudingąsias iškasenas – varį, naftą ar uraną – kurios išgaunamos tik kai kuriose šalyse. Taigi importas įgalina įsigyti prekes, kuriu šalies viduje arba iš viso nėra, arba prekes, kuriu gamybai šalis neturi reikalingu gamybos veiksniu.
81 proc. naftos atsargų yra besivystančiose šalyse, 11 proc. – Rytų Europoje; 85 proc. dujų atsargų sutelkta ne Vakarų industrinėse valstybėse, kaip ir 92 proc. alavo, 78 proc. fosfatų atsargų. Tai irgi paaiškina, kodėl kartais prekiaujama su šalimis, kurios politiniu požiūriu nebūtinai yra draugiškos šalys; čia dažnai siekiama kompromisų.
Svarbus gamybos veiksnys, kurio apimtys daugumoje šalių yra nepakankamos – darbas. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaringai, nes nedarbas -paplitęs reiškinys. Daugelyje besivystančių šalių nedarbas siekia 25 proc. ir daugiau (čia nurodomas tik oficialus nedarbo lygis, nors paslėptas nedarbas irgi labai žymus). Tačiau šios šalys kenčia dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Daugelio prekių gamyba greta atitinkamo aprūpinimo kapitalu reikalauja kvalifikuoto profesinio išsilavinimo. Daugelyje šalių to labai trūksta. Nors neišsilavinusios, nekvalifikuotos darbo jėgos yra perteklius, o akademikų dažnai irgi netrūksta, bet trūksta konkrečių specialybių darbuotojų. Esamos mokymo ir perkvalifikavimo sistemos neatitinka sparčiai augančių kiekybiniu ir kokybinių poreikių. Reikalingą darbo jėgos potencialą nėra taip paprasta importuoti, kaip, tarkim, mašinas, ir besivystančioms šalims tai vienas pagrindinių vystymosi sunkumu.

• Prekių trūkumas
Trūkumo aspektas apima ir tas prekes, kurių šalies viduje gali būti pasiūlyta nepakankamai arba nepakankamos kokybės.

Prekių šalies viduje trūkumas gali būti ilgalaikis (pvz., kava) ir trumpalaikis (blogas derlius, tiekėjų streikas). Jį gali sąlygoti:
D gamybos techninės priežastys, pvz., siekiant saugoti aplinką;
D tam tikros prekės gamyba šalyje gali būti uždrausta (paprastai ribojamas ir šios prekės importas);
D gamyba šalyje negalima dėl patentinių teisinių priežasčių.
Tai vienas pagrindinių importo motyvų.

• Produktų (prekių) įvairovė
Importas vyksta ir tuomet, kai užsienyje egzistuoja produkto skirtumai, pvz. – automobilių sektorius. Lietuvoje nėra įmonių, gaminančių automobilius, tačiau daugelyje šalių, kur tokios įmonės veikia, parduodami ir importuoti automobiliai, pvz., prancūziški automobiliai importuojami į Vokietiją ir atvirkščiai. Mada, kosmetika ir elektronika, daugybė plataus vartojimo prekių — tai sritys, kur produktų skirtumai skatina importą. Žinoma, analogiški argumentai tinka ir aiškinant užsienio paklausos šalies viduje gaminamoms eksportuojamoms prekėms motyvus. Prekių šalies viduje trūkumas gali būti tiek ilgalaikis (pvz., kava), tiek trumpalaikis (blogas derlius, tiekėjų streikas). Jį gali sąlygoti:
– gamybos techninės priežastys, pvz., siekiant saugoti aplinką;
– tam tikros prekės gamyba šalyje gali būti uždrausta (paprastai tada ir šios prekės importas ribojamas);
– gamyba šalyje negalima dėl patentinių teisiniu priežasčių.
Kitas importo motyvas yra kaštų ir kainų skirtumai:

Veiksnių proporcijų teorema. Jeigu tam tikrų prekių kokybė šalies viduje yra tokia pati kaip užsienyje, vadinasi, prekių trūkumas negali būti importo motyvas. Importo motyvas gali būti užsienio gamintojų kaštų ir kainų pranašumai, lygiai kaip ir vidaus gamintojų kaštų pranašumai skatina eksportą. Šie pranašumai gali būti žaliavų, pusfabrikačių ar gatavų produktų gamyboje.
Prekių gamyboje naudojamų gamybos veiksnių kaštai priklauso nuo to:
a) kiek tų veiksnių šalis turi, t.y. ar tų. veiksnių yra šalyje pakankamai, ar jų turima nedaug;
b) kokios jie kokybės.
Tai vienodai galioja tiek žemės plotams, žaliavoms, klimato sąlygoms, tiek ir darbui bei kapitalui. Skirtinga kokybė atsispindi skirtingame gamybos veiksnių našume, t.y. gamybos rezultato ir gamybos veiksnių panaudojimo santykyje. Šalyje, kur mažai darbo jėgos, ji bus brangesnė nei šalyje, kur yra darbo jėgos perteklius. Jei tam tikros prekės gamyba labai imli darbui, tai, pranašumą turės ta šalis, kur žemesni atlyginimai. Tai paaiškina ir kai kurių prekių, siūlomų Azijos ar Japonijos gamintojų, kainų pranašumus.
Išvada: Apibendrinant galima sakyti, kad:

ü tos šalys, kurios žaliavų ar darbo jėgos turi santykinai daug ir šie gamybos veiksniai yra pigūs, bus pranašesnės darbui ir žaliavoms imlių prekių gamyboje (jei šios gamybos reikalauja paprastų technologijų);
ü tos šalys, kurios turi daug kapitalo ir ,,know-how”, kur aukštas techninio aprūpinimo lygis, bus pranašesnės kapitalui ir technologijoms imlių prekių gamyboje.
Šie aiškinimai teorijoje žinomi kaip veiksnių proporcijų teorema, kurią pagrindė E.Heckscher (išvystė 1919 m.) ir B.Ohlin (1933 m. papildė šią teoriją).
Ši teorema grindžiama teze, kad gamybos veiksnių proporcijos, taigi jų santykis tam tikroje šalyje, nulemia gamybos veiksnių kainas.
Dažnai pigios produkcijos priežastis – žemas darbo užmokestis. Daugelio prekių – tekstilės, žaislų, elektros prekių – gamyba tarptautiniu mastu vyksta pigios darbo jėgos šalyse, dažniausiai besivystančiose Azijos šalyse. Gatavi produktai importuojami į išvystytas šalis. Tačiau remtis vien darbo užmokesčio palyginimu ne visada būtų teisinga. Reikia atsižvelgti į darbo našumą. Aukštas darbo užmokestis gali būti kompensuotas aukštu darbo našumu. Tačiau jei aukštas darbo našumas gali būti pasiekiamas šalyse, kur pigi darbo jėga, tai bus viena iš pagrindinių tiesioginių investicijų užsienyje priežasčių.
Santykiniai kaštu pranašumai gali būti susiję ir su:
– oligopoline gamintojų struktūra. Tai įgalina ilgiau išsaugoti „know-how” pranašumus, vykdyti agresyvią kainų politiką;
– valstybės parama, pvz., kai subsidijuojamas eksportas.
– Prekės gyvavimo ciklai
Prekės gyvavimo ciklų teorija papildo gamybos veiksnių proporcijų teoriją, aiškinant kaštų skirtumus. Pagal Vernon ir Hirsch prekės gyvavimo ciklo teoriją industrinis produktas pereina tris fazes:
> produkto vystymo fazę – kai reikia santykinai daug kvalifikuotos darbo jėgos;
> gamybos pajėgumų išplėtimo fazę – kai reikia santykinai daug kapitalo, ir jo lygis turi būti techniškai aukštas;
> serijinę gamybų – kur naudojamos jau žinomos technologijos ir santykiui mažiau kvalifikuota darbo jėga.
J. Altmann nurodo tokius darbo specializacijos pavyzdžius, kurie gali būn paaiškinti prekės gyvavimo ciklais: žaliavoms imlios sritys yra odos gamyba ir apdirbimas, medienos apdirbimas; darbui imli buvo tiksliosios mechanikos ir elektrotechnikos prekių gamyba, taip pat tekstilės pramonė ir drabužių gamyba; trečioje prekės gyvavimo ciklo fazėje yra buitinės technikos, biuro įrengimų, sporto prekių gamyba.
Didelė importo dalis bendrajame nacionaliniame produkte sąlygoja:
Ų stiprią priklausomybę nuo užsienio;
Ų konkurenciją vidaus gamintojams (jei tos prekės (analogiškos kokybės) gaminamos ir šalies viduje).
Todėl praktiškai dažni įvairūs užsienio prekybos apribojimai (vadinamasis protekcionizmas), kurių tikslas – apsaugoti šalies gamintojus nuo pigesnių ar geresnių užsienio prekių. Palyginimui pateikiame duomenų apie Lietuvos importo struktūrą.

8.2 LIETUVOS IMPORTO REGULIAVIMAS

Kiekviena šalis daugiau ar mažiau riboja importą muito tarifais, kuriais apmokestinamos į šalį įvežamos prekės, kvotomis, nustatant leidžiamą į šalį įvežti prekių kiekį arba taiko kitus techninius (netarifinius) prekybos barjerus (sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių nustatymo ir taikymo taisykles ir būdus, prekių kokybės standartus).
Nustatant importuojamoms prekėms muito normas, vadovaujamasi šiomis nuostatomis:.
§ tokioms prekėms kaip vaistams, medicininei technikai, vaikų mitybos produktams, kuro, energetiniams ištekliams, energiją ir šilumą taupančioms medžiagoms, beveik visoms mašinoms, įrengimams ir žaliavoms, negaminamoms ir neišgaunamoms Lietuvoje, bet reikalingoms jos pramonei, importo muitų normos nenustatomos;
§ importo muitų normos nustatomos toms prekėms, kurios gaminamos Lietuvoje ir jų importas gali padaryti žalą gamintojams.

Tam tikrais atvejais (laikinojo prekių įvežimo, laikinojo prekių įvežimo perdirbti, pagal Lietuvos Vyriausybės patvirtintas ir ministerijų išduotas atskiroms prekėms tarifines kvotas, labdaros ir paramos siuntų įvežimo) importo muitai netaikomi.
Importuojamoms prekėms dominuoja 5-30 proc. nustatyta muitų tarifų norma. Tik kaip išimtis yra nustatyti 35, 40, 45, 50, 55, 87 ir 100 procentų muitų tarifai. Didžiausi muitų tarifai yra nustatyti alkoholiniams gėrimams, cukrui, miežinėms kruopoms, agurkams ir pomidorams, bulvių krakmolui, sviestui, obuolių sultims, mėsos ir žuvies konservams, gyvoms skintoms gėlėms, degtukams ir kai kurioms kitoms prekėms.
Viena vadinamųjų netarifinių barjerų yra kvota. Tai administracinė priemonė prekybai riboti. Nustatydama prekybos kvotas (kiekybinį limitą), valstybė tiesiogiai riboja leidžiamo importo kiekybinę apimtį iki nustatyto lygio (importo kvotos) tam, kad būtų apsaugotos vidaus ūkio šakos nuo užsienio prekybos konkurencijos. Tam tikromis sąlygomis kiekybiniai prekybos apribojimai gali būti ekvivalentiški muitams. Kvotos yra nenaudingos mažiau išsivysčiusioms šalims, turinčioms lyginamąjį šių prekių gamybos pranašumą. Ši žala gali būti didesnė už ta naudą, kurią šalis gauna dėl muitų sumažinimo. Importą ribojančios priemonės, nors kai kurios yra logiškos, praranda savo efektyvumą, jeigu kitos šalys imasi atsakomųjų priemonių, vykdo adekvačią protekcionistinę politiką, apsaugodamos savo ūkio šakas. Tada pasaulinė prekyba tampa mažiau efektyvi, nes ji suskaldoma į smulkias uždaras nacionalines rinkas.
Netarifiniais prekybos barjerais gali būti šalių nustatyti kokybės ir sveikatingumo standartai, taisyklės ir kiti apribojimai importuojamoms prekėms. Jeigu šios priemonės skirtos realiai žmonių sveikatingumui apsaugoti, jos gali būti pateisinamos. Tačiau jeigu šių kokybės ir sveikatingumo standartų, taisyklių ir kitų apribojimų poveikis sveikatingumui yra nedidelis, tai jie paprasčiausiai yra importo ribojimo priemonė. Dažnai sunku nustatyti, ar iš tikrųjų rūpinamasi žmonių sveikata, ar tai yra protekcionizmo forma apsaugoti nacionalinę ūkio šaką. Šalys kartais naudoja ir kitus netarifinius barjerus, kaip papildomus muitinių procedūrų tikrinimo ir įforminimo reikalavimus, kuriais siekiama užlaikyti bei trukdyti prekių įvežimą.
Protekcionizmo šalininkai, norėdami apsaugoti vidaus ūkio šakas nuo užsienio konkurentų, pateikia šiuos argumentus:
1. Importo ribojimo priemonė gali būti efektyvi priemonė skatinti ūkio šaką, kuri gerai tinka šaliai (galimo lyginamojo pranašumo požiūriu), tačiau dėl nepakankamo gamybos masto, didelių startinių gamybos išlaidų (projektavimo, technologijos ir įrangos įsigijimo) negali būti konkurencinga. Po tam tikro laiko tinkamai apsaugota tokia šaka gali išplėsti gamybą, sumažinti išlaidas ir tapti vienodai konkurencinga. Tokia laikina ūkio šakų apsauga neprieštarauja laisvos prekybos tikslui – didžiausiai specializacijai lyginamojo pranašumo pagrindu, todėl tik laikinai sulyginant konkurencines sąlygas, šaka gali pasiekti tokį lygį, kuris leidžia jai tapti konkurencinga pasaulinėje rinkoje. Tačiau importo ribojimas gali turėti ir priešingų rezultatų:
w šalies ištekliai gali būti telkiami mažiau efektyvioms reikmėms ir ūkio šakoms;
w prekybos partneriai gali imtis atsakomųjų priemonių, nustatydami tam tikroms prekėms muito tarifus.
2. Muitai turi sulyginti nacionalinės gamybos prekių ir importuojamų prekių kainas. Nors toks argumentas iš pirmo žvilgsnio atrodo priimtinas, tačiau jis ignoruoja pagrindinį tarptautinės prekybos t.ikslą – gauti pelną iš prekių kainų skirtumo. Panaikindami prekių kainų skirtumus, tuo pačiu būtų panaikinta ir paskata prekiauti, apribotuma prekybą, o šalyje gaminamų prekių kainos išliktų didelės.
3. Su gamybos išlaidomis yra susijęs kitas argumentas, kad muito tarifai reikalingi importuojančios ir eksportuojančios šalies darbininkų darbo užmokesčio normoms sulyginti. Vidaus rinkai gali kenkti importuojamos prekės iš šalių, kuriose mažas darbo užmokestis. Žemos importuojamų prekių kainos pagrindinė priežastis yra ta, kad šių prekių gamintojai turi didesnį lyginamąjį pranašumą, o aukštas darbo užmokestis yra ekonomikos rezultatas.
4. Ribojant importą, išsaugomas didesnis užimtumas tik tam tikroje ūkio šakoje, tačiau vartotojai, pirkdami brangesnes prekes, už išsaugotas darbo vietas sumoka keleriopai brangiau. Šiuo atveju nedarbo problema būtų sprendžiama kitų sąskaita.
5. Importą ribojančios priemonės nors kai kurios yra logiškos, tačiau jos praranda savo efektyvumą, jeigu kitos šalys imasi atsakomųjų priemonių, vykdo adekvačią protekcionistinę politiką, apsaugodamos savo ūkio šakas. Tada pasaulinė prekyba tampa mažiau efektyvi, nes ji suskaldoma į smulkias uždaras nacionalines rinkas.

8.3 LIETUVOS IMPORTO STRUKTŪROS DINAMIKA

Lietuvos importas klasifikuojamas pagal:
– KPN (Kombinuotoji prekių nomenklatūrą);
– importo partnerius;
– BEC (makroekonomikos kategorijas).

Importo partneriai

Sovietmečiu svarbiausios Lietuvos importo partnerės buvo Sovietų sąjungos šalys. Lietuvai tapus nepriklausomai ir plėtojantis santykiams su užsienio valstybėmis, iš esmės pasikeitė importo partneriai. Paskutiniu metu vis daugiau prekių importuojama iš Europos Sąjungos valstybių. Daugiausia iki šiol buvo importuojama iš Rusijos. Lietuvos Statistikos departamentas pagal importuojamą prekių kiekį dabar skiria tokius pagrindinius Lietuvos importo partnerius: ES, NVS , CELPA , ELPA , Rusija, Vokietija, Italija, Lenkija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Švedija, Danija, JAV, Kinija, Suomija, Nyderlandai, Japonija, Belgija, Ukraina, Latvija, Baltarusija, Norvegija, Kazachstanas, Čekijos Respublika ir kitos.

9.pav. Lietuvos importo kitimas 1995-2003 metais

Nuo 1995 m. iki 2003 m. Lietuvos importo apimtis žymiai išaugo (nepaisant to, kad 1999 m. buvo sumažėjęs dėl Rusijos krizės).

10. pav. Lietuvos prekių importo struktūra pagal prekių skyrius 1996m. %

Didžiausią prekių importo struktūros dalį 1996 m. sudarė mineraliniai produktai – 19,3% bendrosios šalies importo apimties; mašinos ir mechaniniai įrenginiai – 17,2%; transporto priemonės – 9,9%; tekstilės medžiagos ir jos dirbiniai – 7,9%; chemijos pramonės produkcija – 3,4%( žiūrėti į 10 pav.). Per 8 metus labiausiai išaugo transporto priemonių importas (6,3%) ir 2002 m. jis sudarė 16,2% viso šalies importo. Ir toliau daugiausia importuojama mineralinių produktų – 17,6%, mašinų ir mechaninių įrenginių – 17,3%, tekstilės medžiagų ir jos dirbinių – 7,9% ir chemijos pramonės produkcijos – 8,6%. ( 11.pav.).

11. pav. Lietuvos prekių importo struktūra pagal prekių skyrius 2003 m., %

12. pav. Prekių importas pagal šalių grupes, mln.Lt

2003 m. daugiausia prekių pagal valstybę siuntėją į Liertuvą importuota iš šių šalių: Rusijos

(22,0% bendro Lietuvos importo), Vokietijos (16,0 %), Lenkijos (5.2%), Italijos (4.3%).
Iš ES valstybių į Lietuva importuotų prekių dalis sudarė 45% bendro šalies importo vertės. Palyginti su 1996 m., importo iš ES valstybių vertė 5,0% padidėjo.
Iš NVS šalių importuotų prekių dalis sudarė 25% bendro importo. Palyginti su 1996 m., jo apimtis iš NVS valstybių sumažėjo 11%.
Importo iš CELPA vertė sudarė 8.5 % bendro Lietuvos importo. 1996 m. importo iš šių šalių apimtis padidėjo labai nežymiai 0,4%.
Importas iš ELPA 2003 . sudarė 2.1 % bendro importo. Palyginti su 1996 m., jo apimtis sumažėjo 0,3% .

13. pav. Lietuvos importo kitimas pagal makroekonomikos kategorijų klasifikaciją 1996-2.003 m.,%

Statistikos departamento duomenimis tarpinio vartojimo prekių importo apimtis nuo 1996-1998 m. mažėjo; nuo 1999 didėjo iki 2000 m., kada buvo pasiekta aukščiausias lygis (61,9% viso šalies importo). Nuo 2001 m. importuojamas tarpinio vartojimo prekių kiekis turi tendenciją mažėti. Investicinių prekių ir lengvųjų automobilių importas nuo 1996 m. nežymiai didėja. Palyginus visas importuojamas prekes, matyti, kad į Lietuvą daugiausiai importuojama tarpinio vartojimo prekių, o mažiausiai, išskyrus kitas prekes, – lengvųjų automobilių. (13 pav.).

IŠVADOS

Lietuvos užsienio prekyba, 1999m. patyrusi didelį nuosmukį, paskutiniais metais pradeda atsigauti ir šiais metais turėtų pasiekti 1997-1998m. lygį (didžiausią per 1993-2000m. laikotarpį).
1998m. rugpjūčio mėn. Rusijos finansinė-ekonominė krizė sumažino mokią paklausą NVS šalyse ir privertė Lietuvos eksportuotojus bei importuotojus persiorientuoti į kitas (Vakarų) rinkas. Tai tapo simboline rizikos diversifikacijos pamoka mūsų šalies eksportuotojams.
Integracija į Pasaulinę Prekybos Organizaciją bei Europos Sąjungą prisidėjo prie Lietuvos užsienio prekybos liberalizavimo, prekybinių santykių su kitomis valstybėmis plėtojimo bei užsienio prekybos apyvartos augimo.
1.1 Tarptautinė prekyba – tai prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių, kuris susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę.
Geresnius veiklos bei efektyvumo rezultatus sąlygoja gamybos specializacija ir prekyba ne tik šalies, bet ir pasauliniu mastu. Laisvos prekybos politika, laisvas prekių paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas skatina konkurenciją, naujų technologijų, prekių rinkų paiešką. Vykstant tarptautinei prekybai, šalys specializuojasi tam tikrų prekių gamyboje, išsiplėtus prekių rinkai didėja jų gamyba, o padidėjus gamybos apimčiai, mažėja prekių gamybos išlaidos.
1.2 Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida – gamybos sąlygų skirtingumas (skiriasi gamtinės sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, darbo jėgos išlaidos, naudojama skirtinga technologija ir t.t.). Gamybos sąlygų skirtingumas lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių gamyba šalies viduje yra palyginti pigi. Šalys importuoja tokia produkciją ar paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė, negu jos įsigjimas pasaulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau.
1.3 Kad apsaugotų savo vidaus rinkas, šalys reguliuoja įvežamų prekių kiekį ir kokybę, naudojantis muitų tarifais, kvotomis arba taiko techninius (netarifinius) prekybos barjerus.
Svarbiausi pasiketimai, įvykę taprtautinės prekybos prekinėje struktūroje paskutiniu metu, – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas; gatavų gaminių gaminių dalies padidėjimas. Lietuvos importas klasifikuojamas pagal kombinuotąją prekių nomenklatūrą (KPN), makroekonomines kategorijas bei šalis – partneres. KN yra prekių klasifikatorius, 1988 metais pradėtas naudoti EEB. Nuo 1993 m. kombinuotoji prekių nomenklatūra pradėta naudoti Lietuvoje.
Lietuvos importo struktūra nuo 1996 m. iki 2002 m. labai keitėsi. Labiausiai kito importo partneriai (pasirašyta daug naujų tarptautinio bendradarbiavimo sutarčių), įvežamų gamybos priemonių ir galutinio vartojimo prekių santykis (gamybos priemonių importas išaugo, o galutinių prekių nežymiai sumažėjo), importo apimtis (nuo 1996 m. iki 2002 m. padidėjo 56,6%).
Panaudojant ekonominį – statistinį porinės koreliacijos – regresijos metodą, nustatytas bendrojo šalies vidaus produkto apimties ir importo apimties tarpusavio ryšys. Pagal gautą determinacijos koeficientą, nustatyta, kad importo apimties kitimą 69% lemia BVP kitimas.
Prognozuojamą nežymų importo apimties didėjimą pagrindžia autoregresinis integruotas slenkamųjų vidurkių metodas, interpretuotas tiesine funkcija.

.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bartosevičienė V. Ekonominės statistikos laboratoriniai darbai/Vladislava Bartosevičienė, Dovydas Čirvinskas. Kaunas, 2003. 59-80 p. ISBN 9986-13-963-5.
2. Bartosevičienė V. Ekonominė statistika. Kaunas, 2001. 53-81 p. ISBN 9986-13-918-X.
3. Gudonavičiūtė-Bartosevičienė V. Ekonominė statistika. Kaunas, 1997. 115-128, 146-184 p. ISBN 9986-13-565-6.
4. Makroekonomika/Vytautas Snieška, Valerija Baumalienė, Dalia Bernatonytė ir kt. Kaunas, 2002. 38-40, 515-523 p. ISBN 9986 13-935-X.
5. Startienė G. Tarptautinės prekybos, finansavimas, rizika, mokėjimai, kreditavimas. Kaunas, 2002. 9-21 p. ISBN 9955-09-165-7.
6. Markelevičius J. Prekių importas ir eksportas//Lietuvos ekonomikos apžvalga. 1997, gegužė, p. 55.
7. Miškinis G. Prekių importas//Lietuvos ekonomikos apžvalga. 2003, Nr. 1, p. 45.
8. http://www.std.lt
9. http://www.ekm.lt
10. http://www.cust.lt/miscdata/klprek.pdf
11. http://www.urm.lt/data/3/LF21395839_eid42.htm
12. http://www.laei.lt/liet/nauj/n0226.htm
13. http://www.urm.lt/lt/economic/2ek.htm
14. http://www.ekm.lt/catalogs/17/metodologija.doc

PRIEDAI

Pagrindiniai Lietuvos ekonomikos rodikliai
1 lentelė

Eksportas Importas Balansas

mln. Lt mln. USD mln. Lt mln. USD mln. Lt mln. USD
1995 10820,1 2705,7 14593,9 3648,5 -3773,8 -942,8
1996 13419,6 3356,4 18235,3 4558,6 -4815,7 -1202,2
1997 15440,7 3862,5 22576,9 5643,4 -7136,2 -1780,9
1998 14842,4 3710,7 23174,3 5793,8 -8331,9 -2083,1
1999 12015,2 3003,8 19337,9 4834,6 -7322,7 -1830,8
2000 15237,5 3809,4 21826,0 5456,6 -6588,5 -1647,2
2001 18332,0 4583,0 25413,2 6353,4 -7081,2 -1770,4
2002 20290,7 5475,6 28562,2 7709,4 -8271,5 -2233,8
2003 22145,1 7162,4 30268,7 9803,8 -8123,6 -2641,4
Šaltinis: sudaryta mūsų, remiantis www.std.lt duomenimis

2 lentelė
KPN struktūra
KPN Skyriaus numeris Skyriaus sudėtis
I Gyvi gyvūnai;gyvūninės kilmės produktai
II Augaliniai produktai
III Gyvūniniai arba augaliniai riebalai ir aliejus bei jų skilimo produktai; paruošti maistiniai riebalai; gyvūninis arba augalinis vaškas
IV Paruošti maisto produktai; nealkoholiniai ir alkoholiniai gėrimai bei actas; tabakas ir perdirbti tabako pakaitalai
V Mineraliniai produktai
VI Chemijos pramonės ir jai giminingų pramonės šakų produkcija
VII Plastikai ir jų dirbiniai; kaučiukas ir jo dirbiniai
VIII Žalios (neišdirbtos) odos, išdirbta oda, kailiai ir jų dirbiniai; balnai ir pakinktai; kelionės reikmenys, rankinės ir panašūs daiktai; dirbiniai iš gyvūnų žarnų (išskyrus šilkaverpių žarnas)
IX Mediena ir medienos dirbiniai; medžio anglys; kamštiena ir kamštienos dirbiniai; dirbiniai iš šiaudų, esparto arba iš kitų pynimo medžiagų; pintinės ir pinti dirbiniai
X Medienos arba kitų pluoštinių celiuliozinių medžiagų plaušiena; perdirbti skirtas popierius arba kartonas (atliekos ir liekanos); popierius ir kartonas bei jų dirbiniai
XI Tekstilės medžiagos ir tekstilės dirbiniai
XII Avalynė, galvos apdangalai, skėčiai, skėčiai nuo saulės, lazdos, lazdos-sėdynės, vytiniai, botagai ir jų dalys; paruoštos naudoti plunksnos ir jų dirbiniai; dirbtinės gėlės; dirbiniai iš žmonių plaukų
XIII Dirbiniai iš akmens, gipso, cemento, žėručio arba panašių medžiagų; keramikos dirbiniai; stiklas ir stiklo dirbiniai
XIV Gamtiniai arba dirbtiniu būdu išauginti perlai, brangakmeniai arba pusbrangiai akmenys, taurieji metalai, metalai, plakiruoti tauriuoju metalu, bei jų dirbiniai; dirbtinė bižuterija; monetos
XV Netaurieji metalai ir netauriųjų metalų dirbiniai
XVI Mašinos ir mechaniniai įrenginiai; elektros įrenginiai; jų dalys; garso įrašymo ir atkūrimo aparatai, televizijos vaizdo ir garso įrašymo ir atkūrimo aparatai, šių dirbinių dalys ir reikmenys
XVII Antžeminio, oro, vandens transporto priemonės ir pagalbiniai transporto įrenginiai
XVIII Optikos, fotografijos, kinematografijos, matavimo, kontrolės, precizijos, edicines arba chirurgijos prieta.isai ir aparatai; laikrodžiai; muzikos instrumentai; jų dalys ir reikmenys
XIX Ginklai ir šaudmenys; jų dalys ir reikmenys
XX Įvairūs pramonės dirbiniai
XXI Meno kūriniai, kolekcionavimo objektai ir antikvariniai daiktai
XXII Prekės, kurioms taikomos specialiosios deklaravimo nuostatos
Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis http:/www.std.ltweb/main.php?parent=331

3 lentelė
Svarbiausi importo* partneriai
Sąjunga,valstybė 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003

mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt %
Iš viso 18235,3 100 22576,9 100 23174,3 100 19337,9 100 21826,0 100 25413,2 100 28562,2 100 30268,7 100
ES 7254,7 39,8 9997,2 44,3 10939,9 47,2 8990,5 46,5 9443,7 43,3 11178,2 44,0 12714,4 44,5 13457,6 44,5
NVS 6601,5 36,2 6940,2 30,7 6035,2 26,0 4725,9 24,4 6910,0 31,7 7469,0 29,4 7431,0 26,0 7663,8 25,3
CELPA2 1480,8 8,1 1983,9 8,8 2094,2 9,0 1869,8 9,7 1776,6 8,1 2022,3 8,0 2231,9 7,8 2585,1 8,5
ELPA1 432,4 2,4 390,3 1,7 466,3 2,0 398,2 2,1 383,5 1,8 480,6 1,9 711,4 2,5 641,0 2,1
Rusija 5286,3 29,0 5719,8 25,3 4901,0 21,2 3877,3 20,1 5973,1 27,4 6428,0 25,3 6070,7 21,3 6694,3 22,1
Vokietija 2801,8 15,4 3939,7 17,5 4210,7 18,2 3197,8 16,5 3285,1 15,1 4377,7 17,2 4851,2 17,0 4877,9 16,1
Lenkija 795,2 4,4 1104,4 4,9 1272,0 5,5 1094,9 5,7 1076,2 4,9 1233,0 4,9 1366,3 4,8 1559,0 5,2
Italija 692,0 3,8 921,1 4,1 1010,8 4,4 802,4 4,1 788,7 3,6 1073,0 4,2 1386,1 4,9 1307,0 4,3
Prancūzija 385,9 2,1 635,9 2,8 796,5 3,4 696,9 3,6 922,1 4,2 956,7 3,8 1099,8 3,9 1256,5 4,2
Švedija 567,1 3,1 754,2 3,3 853,3 3,7 660,4 3,4 743,2 3,4 771,4 3,0 932,3 3,3 1054,8 3,5
Jungtinė Karalystė 597,0 3,3 775,0 3,4 853,1 3,7 807,5 4,2 985,3 4,5 851,8 3,4 939,0 3,3 1004,4 3,3
Kinija 111,1 0,6 203,3 0,9 237,5 1,0 261,0 1,3 336,2 1,5 500,2 2,0 673,6 2,4 925,8 3,1
JAV 477,6 2,6 654,5 2,9 661,4 2,9 738,4 3,8 517,4 2,4 771,9 3,0 811,8 2,8 893,1 3,0
Danija 661,6 3,6 846,7 3,8 879,4 3,8 750,7 3,9 675,7 3,1 742,0 2,9 832,8 2,9 856,3 2,8
Nyderlandai 356,9 2,0 499,0 2,2 517,7 2,2 447,6 2,3 496,2 2,3 598,2 2,4 642,1 2,2 770,9 2,5
Suomija 589,0 3,2 631,7 2,8 734,2 3,2 598,6 3,1 557,1 2,6 582,3 2,3 648,1 2,3 737,0 2,4
Japonija 210,5 1,2 361,6 1,6 459,4 2,0 306,3 1,6 406,1 1,9 482,4 1,9 609,9 2,1 673,7 2,2
Belgija 255,7 1,4 392,1 1,7 436,9 1,9 412,4 2,1 430,8 2,0 497,9 2,0 529,8 1,9 490,5 1,6
Latvija 311,1 1,7 390,1 1,7 428,2 1,8 388,8 2,0 360,1 1,6 392,4 1,5 454,7 1,6 480,1 1,6
Čekijos Respublika 319,6 1,8 417,9 1,9 387,0 1,7 351,9 1,8 299,3 1,4 344,1 1,4 367,1 1,3 452,2 1,5
Baltarusija 432,2 2,4 510,7 2,3 519,4 2,2 431,7 2,2 394,4 1,8 483,4 1,9 424,2 1,5 449,8 1,5
Ukraina 598,8 3,3 464,5 2,1 446,6 1,9 299,7 1,5 330,8 1,5 414,3 1,6 466,2 1,6 436,8 1,4
Estija 238,7 1,3 291,2 1,3 349,7 1,5 291,6 1,5 254,1 1,2 274,9 1,1 301,0 1,1 422,3 1,4
Ispanija 123,3 0,7 211,7 0,9 281,1 1,2 242,8 1,3 242,3 1,1 323,5 1,3 362,5 1,3 400,1 1,3
Kitos 2423,9 13,1 2851,8 12,6 2938,4 12,6 2679,2 14,0 2751,8 12,5 3314,1 12,9 4793,0 16,5 4526,1 15,0
* Importuotos prekės pagal valstybes paskirstytos pagal prekės kilmės šalį.
Šaltinis: sudaryta mūsų, remiantis http://www.std.lt/ewb/main.php?parent=328
4 lentelė
Svarbiausi eksporto partneriai

Sąjunga, 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003
valstybė mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt %
Iš viso 13420 100 15441 100 14842 100 12015 100 15238 100 18332 100 20291 100 22145 100
ES 4414 33 5024 33 5637 38 6021 50 7296 48 8755 48 9827 48 9312 42
NVS 6097 45 7158 46 5296 36 2186 18 2477 16 3614 20 3900 19 3755 17
ELPA1 214,2 1,6 206,5 1,3 326,4 2,2 322 2,7 378,2 2,5 352,4 1,9 832,6 4,1 3115 14
CELPA2 550,9 4,1 495 3,2 583,8 3,9 723,6 6 1060 7 1337 7,3 971,2 4,8 1068 4,8
Šveicarija 122,2 0,9 103,6 0,7 117,6 0,8 184,1 1,5 193,5 1,3 107,7 0,6 337,2 1,7 2580 12
Rusija 3225 24 3776 25 2452 17 842,8 7 1084 7,1 2020 11 2470 12 2245 10
Vokietija 1723 13 1755 11 1947 13 1928 16 2184 14 2303 13 2104 10 2196 9,9
Latvija 12.36 9,2 1329 8,6 1640 11 1535 13 2288 15 2316 13 1955 9,6 2140 9,7
Jungtinė Karalystė 373,3 2,8 489 3,2 513,7 3,5 608 5,1 1186 7,8 2533 14 2727 13 1408 6,4
Prancūzija 213,2 1,6 335,8 2,2 515,8 3,5 564,9 4,7 667,6 4,4 601,3 3,3 834,3 4,1 1119 5,1
Danija 347,5 2,6 522,1 3,4 606,6 4,1 744,6 6,2 743,9 4,9 822,2 4,5 1038 5,1 1047 4,7
Estija 336,4 2,5 389,2 2,5 390,3 2,6 282,4 2,4 343 2,3 595,2 3,2 773,9 3,8 954,5 4,3
Švedija 231,2 1,7 300,2 1,9 384,3 2,6 506,5 4,2 667,5 4,4 671,3 3,7 853,3 4,2 889,9 4
Nyderlandai 436,9 3,3 434,6 2,8 369,7 2,5 423,1 3,5 730,4 4,8 538,6 2,9 639,2 3,2 756,2 3,4
Lenkija 426,8 3,2 359,6 2,3 448,5 3 545,4 4,5 832,3 5,5 1148 6,3 721,7 3,6 746,1 3,4
Baltarusija 1366 10 1586 10 1314 8,8 710,1 5,9 442,8 2,9 714,5 3,9 650,8 3,2 702,8 3,2
JAV 110,5 0,8 244,2 1,6 422,1 2,8 530 4,4 739,2 4,9 696,8 3,8 714,7 3,5 622 2,8
Ukraina 1028 7,7 1366 8,8 1152 7,8 441,8 3,7 670,8 4,4 618,9 3,4 527,5 2,6 526,9 2,4
Norvegija 62 0,5 71,7 0,4 75,5 0,5 134 1,1 170,6 1,1 239,1 1,3 485 2,4 516,5 2,3
Italija 362,5 2,7 472,1 3,1 615,2 4,1 507,9 4,2 356,4 2,3 369,3 2 565,8 2,8 481,8 2,2
Belgija 139,1 1 203,2 1,3 193,9 1,3 206,4 1,7 241,3 1,6 299,5 1,6 388,7 1,9 477,7 2,2
Turkija 111,9 0,8 125,8 0,8 128,4 0,9 123,8 1 266,8 1,8 260,2 1,4 352,8 1,7 372,3 1,7
Suomija 131 1 114,5 0,7 125,5 0,9 124,4 1 194,1 1,3 255,1 1,4 239,1 1,2 333,4 1,5
Ispanija 133,3 1 140,5 0,9 169 1,1 174,7 1,5 182 1,2 247,4 1,3 220,5 1,1 194,8 0,9
Kitos 1304 9,7 1323 8,6 1261 8,5 897,6 7,6 1054 6,7 974,9 5,4 1692 8,3 1836 8,3

1 ELPA: Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija, Šveicarija
2 CELPA:
1996: Čekijos Respublika, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija
1997-1998: Čekijos Respublika, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija, Vengrija
nuo 1999: Bulgarija, Čekijos Respublika, Lenkija, Slovakija, Slovėnija, Rumunija, Vengrija

5 lentelė
Eksporto struktūra pagal KPN1 skyrius

KPN skyriai 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003

mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt %
Iš viso 13419,6 100 15441 100 14842 100 12015 100 15238 100 18332 100 20291 100 22145 100
I 1044,4 7,8 1143 7,4 973,5 6,6 592,4 4,9 809,9 5,3 853,6 4,7 788,3 3,9 846,1 3,8
II 299,4 2,2 427 2,8 428,3 2,9 365,3 3 309,1 2 497,1 2,7 412,9 2 658,4 3
III 85,4 0,6 34,5 0,2 20,9 0,1 18 0,1 16,8 0,1 31 0,2 50,5 0,2 43,5 0,2
IV 867,4 6,5 867,6 5,6 660 4,4 533,4 4,4 650,5 4,3 886,3 4,8 914,2 4,5 1023,1 4,6
V 2074,4 16 2751 18 2850,1 19 1809,4 15 3234,3 21 4288 23 3830,8 19 4350,9 20
VI 1477,8 11 1419,3 9,2 1421,7 9,6 1135,4 9,4 1201,3 7,9 1180 6,4 1306,7 6,4 1467,2 6,6
VII 377,7 2,8 435 ,8 349,2 2,4 333,2 2,8 475,8 3,1 536,5 2,9 571,3 2,8 617,9 2,8
VIII 206,7 1,5 219,8 1,4 202,5 1,4 203,1 1,7 214 1,4 220,4 1,2 211,8 1 158,3 0,7
IX 793,1 5,9 785,8 5,1 713,1 4,8 773,8 6,4 901,1 5,9 964,6 5,3 1094,3 5,4 1200,2 5,4
X 218,4 1,6 295 1,9 250,4 1,7 178,4 1,5 186,3 1,2 236,8 1,3 267,9 1,3 260,1 1,2
XI 2097,5 16 2512,7 16 2762,2 19 2743,1 23 2836,3 19 2994 16 3058,1 15 3019,5 14
XII 106,7 0,8 95,1 0,6 71,7 0,5 77,2 0,6 54,5 0,4 65,9 0,4 55,1 0,3 40,9 0,2
XIII 174,6 1,3 174,7 1,1 187,3 1,3 156,9 1,3 184,1 1,2 199,5 1,1 197,3 1 192,5 0,9
XIV 8,5 0,1 14 0,1 13,8 0,1 18,9 0,2 31,4 0,2 30 0,2 31,1 0,2 35 0,2
XV 588,2 4,4 632,6 4,1 564,7 3,8 433,6 3,6 634,3 4,2 680,9 3,7 958,1 4,7 738,1 3,3
XVI 1586,3 12 1883,6 12 1606,9 11 1370,9 11 1619,7 11 1960 11 2030,8 10 2457,4 11
XVII 979,1 7,3 1228,4 8 1207,9 8,1 650,9 5,4 1034,9 6,8 1694 9,2 3247,5 16 3388,6 15
XVIII 143,7 1,1 181,2 1,2 153,3 1 132,6 1,1 165,5 1,1 194,9 1,1 197,5 1 232,8 1,1
XIX 0 0 0 0 0,5 0 0,2 0 0,1 0 0,8 0 0,3 0 0,4 0
XX 283 2,1 321,4 2,1 379,3 2,6 464,6 3,9 643 4,2 769,8 4,2 1001,4 4,9 1359,9 6,1
XXI 1,3 0 5,4 0 1,8 0 3,5 0 3,1 0 3 0 18 0,1 4,9 0
XXII 6 0,1 13,6 0,1 23,3 0,1 20,4 0,2 31,5 0,2 44,8 0,1 46,8 0,2 49,5 0,2

1 Kombinuotoji prekių nomenklatūra.

6 lentelė
Importo struktūra pagal KPN1 skyrius

KPN skyriai 1996 1997 .1998 1999 2000 2001 2002 2003

mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt % mln. Lt %
Iš viso 18235 100 22577 100 23174 100 19338 100 21826 100 25413 100 28562 100 30269 100
I 540 3 488,1 2,1 470,9 2 333 1,7 498,2 2,3 608,2 2,4 465,7 1,6 506,2 1,7
II 609,2 3,3 633,6 2,8 742,3 3,2 629 3,3 698,4 3,2 692,7 2,7 712,1 2,5 772,1 2,6
III 174,4 1 184,2 0,8 206,3 0,9 168,4 0,9 138,5 0,6 161,9 0,6 185,7 0,6 187,6 0,6
IV 1067,9 5,9 1195,4 5,3 1118,7 4,8 1036 5,4 874 4 990,7 3,9 1003,1 3,5 1084,7 3,6
V 3523,3 19 4105,3 18 3611,5 16 3213,5 17 5082 23 5385,8 21 5030,9 18 5471,3 18
VI 1721,6 9,4 2116,8 9,4 2131,8 9,2 1942,2 10 1986 9,1 2338,7 9,2 2447,4 8,6 2597,2 8,6
VII 904,9 5 1189,3 5,3 1170,9 5,1 1023 5,3 1202 5,5 1340,9 5,3 1479,3 5,2 1602,2 5,3
VIII 173,8 1 180,7 0,8 147,9 0,7 173 0,9 158,6 0,7 197,5 0,8 220,6 0,8 179 0,6
IX 128,9 0,7 201,9 0,9 253,4 1,1 259,1 1,3 281,1 1,3 32 1,3 396,1 1,4 484,6 1,6
X 554,3 3 693,6 3,1 791 3,4 702,1 3,6 633,7 2,9 689,6 2,7 716,8 2,5 764,2 2,5
XI 1438,2 7,9 1782,8 7,9 2049,3 8,9 1995,4 10 2038 9,3 2226,7 8,8 2244,8 7,9 2250,4 7,4
XII 72,3 0,4 99,1 0,4 143,8 0,6 117,7 0,6 103,6 0,5 141,5 0,6 160,3 0,6 166 0,5
XIII 263,1 1,4 353,6 1,6 393,9 1,7 339,4 1,8 340,6 1,6 405,8 1,6 425,8 1,5 496,7 1,6
XIV 13,9 0,1 18,4 0,1 31,1 0,1 35,9 0,2 42 0,2 41,3 0,2 86,1 0,3 46,6 0,2
XV 1230,7 6,7 1406,3 6,2 1443,2 6,2 1059,8 5,5 1157 5,3 1328,5 5,2 1922 6,7 1816,7 6
XVI 3127,2 17 4147 18 4264,9 18 3559,5 18 3418 16 4250,6 17 4939,6 17 5637,7 19
XVII 1799,1 9,9 2571,8 11 2844,6 12 1453,7 7,5 1900 8,7 2923,2 12 4624,3 16 4716 16
XVIII 396,4 2,2 517,5 2,3 541,4 2,3 478,2 2,5 344,4 1,6 423,4 1,7 472,7 1,6 464,2 1,5
XIX 4,7 0 10,3 0 4,4 0 5 0 3,2 0 5,9 0 37,8 0,1 33,4 0,1
XX 263,1 1,4 386,8 1,7 420,2 1,8 387,2 2 345,1 1,6 412,3 1,6 424,4 1,5 514,7 1,7
XXI 1,2 0 0,9 0 0,5 0 2,5 0 0,5 0 0,9 0 0,7 0 0,8 0
XXII 227,1 1,2 293,5 1,3 392,3 1,7 424,3 2,2 580,3 2,7 522,1 2,1 566 2 476,3 1,6

1 Kombinuotoji prekių nomenklatūra.

Leave a Comment