Pasaulio šalių skirstymas pagal ekonominius ir struktūrinius požymius

1. ŠALIŲ SKIRSTYMAS PAGAL STRUKTŪRINĮ POŽYMĮ

Visame pasaulyje nėra dviejų vienodų valstybių, jų skirtingas istorinis vystymasis bei geografinė padėtis paveikė taip, kad kiekviena turi skirtinga išsivystymo lygį, gyventojų skaičių, jų gyvenimo būdą bei sąlygas. Norint pritaikyti kitų šalių patirtį taip atsirado būtinumas šalių grupavimui.
1.1 Pasaulio šalių klasifikavimas

Visos pasaulio šalys (ekonomikos) skirstomos į tris pagrindines dideles grupes:
 Išsivysčiusios šalys (ekonomika);
 Besivystančios šalys (ekonomika);
 Pereinamos ekonomikos šalys.
Tačiau nepriklausomai nuo tikslaus ekonomikos apibrėžimo, šis bendras šalių klasifikavimas kartais keičiasi priklausomai nuo lanksčios analizės pateikiant pakankamai prasmingos informacijos. Tačiau kai kuurios neteikia informacijos Pasauliniam Pinigų Fondui (PPF), nes jos nėra to Pasaulinio Fondo narys, bet vis dėl to jų veiklą bandoma kontroliuoti. Tokios šalys yra Kuba ir Demokratinė Korėjos Respublika, šios dvi šalys nėra PPF narys, tačiau San Marino – pakankamai išsivysčiusios ekonomikos šalis, bet jos duomenų bazė nėra suformuota iki galo. Pažymėtina, kad tik trys buvusios Sovietinės Jugoslavijos šalies (Kroatija, bei Makedonija ir Slovėnija) priskirtos prie pereinamosios ekonomikos šalių.
Kiekviena iš tų didelių šalių skirstymo grupių dar dalinama į mažesnius pogrupius. Išsivysčiusios šaalys dar papildomai skirstomos į:
 “Didysis septintukas” ;
 15 šalių – Europos Sąjungos narys;
 12 Europos zonos (Europos teritorijoje esančios) šalys;
 4 naujos industrinės Azijos šalys.
Besivystančios šalys klasifikuojamos pagal;
 Regionus;
 Analizuojamus kriterijus;
 Ir kitas grupes, kurias išskiria analizę atliekantys žmonės.
Pereinamosios ekonomikos šalims taip pat naudojamas regioninis skirstymas. 1 lentelėje pateikiama šalių apžvalga pa

agal standartines grupes, rodant kiek šalių įeina į kiekvieną grupę, bei BVP vidurkis (skaičiuojamas perkamosios galios pariteto apimtimi priklausomai nuo šalies BVP) bendras produktų ir paslaugų eksporto dydis, bei rezidentų skaičių, būdinga kiekvienai grupei.

1 lentelė. Šalių skirstymas pagal BVP, prekių ir paslaugų eksportą bei gyventojų skaičių 2001 metais, procentais

BVP Eksportas Gyventojų skaičius

Šalių skaičius Išsivysčiusių šalių Pasaulio Išsivysčiusių šalių Pasaulio Išsivysčiusių šalių Pasaulio
Išsivysčiusios šalys 29 100 56,3 100 75,1 100 15,4
Pagrindinės išsivysčiusios šalys 7 79,4 44,7 61,9 46,5 74,3 11,5
JAV 38 21,4 18,1 13,6 29,7 4,6
Japonija 13 7,3 8 6 13,6 2,1
Vokietija 8 4,5 11,6 8,7 8,8 1,4
Prancūzija 5,7 3,2 6,6 5 6,4 1
Italija 5,5 3,1 5,3 4 6,2 0,9
Didžioji Britanija 5,6 3,1 6,8 5,1 6,4 1
Kanada 3,5 2 5,4 4,1 3,3 0,5
Kitos išsivysčiusios šalys 22 20,6 11,6 38,1 28,6 25,7 4
Europos Sąjunga 15 35,4 19,9 50,2 37,7 40,3 6,2
Europos zonos šalys 12 28,3 15,9 40,3 30,3 32,4 5
Naujos industrinės Azijos šalys 4 5,9 3,3 12,5 9,4 8,6 1,3

Besivysčiusių šalių Pasaulio Besivysčiusių šalių Pasaulio Besivysčiusių šalių Pasaulio
Besivystančios šalys 125 100 37,6 100 20,3 100 78
Regioninės grupės
Afrika 51 8,5 3,2 9,9 2 16 12,5
Sachara 48 6,6 2,5 7,2 1,5 14,5 11,3
Išskyrus Nigerija ir Pietų Afrika 46 3,8 1,4 3,5 0,7 10,8 8,4
Besivystanti Azija 25 59,1 22,2 46,1 9,3 66,9 52,2
Kinija 32,2 12,1 19,7 4 26,9 21
Indija 12,5 4,7 4,4 0,9 21,4 16,7
Kita besivystanti Azija 23 14,4 5,4 22,1 4,5 18,6 14,5
Pietų vidurys ir Turkija 16 10,6 4 20,7 4,2 6,4 5
Vakarų Hemisphere 33 21,8 8,2 23,3 4,7 10,7 8,4
Analitinės grupės
Pagal iš eksporto gaunamas pajamas
Kuro valstybės 18 9,3 3,5 20,4 4,1 7 5,5
Ne kuro 109 90,7 34,1 79,6 16 93 72,5
Vyrauja produktų eksportas 42 6,3 2,4 6 1,2 11,1 8,6
Pagal išorinį finansavimo šaltinį
Pilnai skolinančios valstybės 113 97,3 36,5 88,8 18 99,3 72,5
Iš kurių oficialus finansavimas 43 5,6 2,1 5,4 1,1 13,9 10,8
Kitos grupės
Didelių skolų skurdo šalys 40 5,1 1,9 4,6 0,9 14 10,9
Pietų ir Šiaurės Afrika 21 10,5 3,9 19,8 4 7,5 5,9

Pereinamos ekonomikos Pasaulio Pereinamos ekonomikos Pasaulio Pereinamos ekonomikos Pasaulio
Pereinamosios ekonomikos šalys 29 100 6,2 100 4,7 100 6,6
Centrinė ir Vakarų Europa 16 37,6 2,3 52,5 2,4 28,8 1,9
NVS ir Mongolija 13 62,4 3,8 47,5 2,2 71,2 4,7
Rusija 42,8 2,6 32,2 1,5 36,4 2,4
Išskyrus Rusija 11 19,6 1,2 15,3 0,7 34,7 2,3

1.2 Išsivysčiusių šalių klasifikavimas

Visų išsivysčiusių šalių sąrašas paateikiamas 2 lentelėje. 7 Didžiausios šalys, turinčios aukščiausią BVP lygį yra – JAV, Japonija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija ir Kanada – sudaro didžiausių išsivysčiusių šalių pasaulio šalių grupę, dažniausiai vadinamos “Didysis septintukas” (D-7, angliškai G-7).

2 lentelė Išsivysčiusios šalys pagal pogrupius

Europos Sąjunga Europos Zona Naujos Industinės Azijos šalys Kitos šalys
Pagrindinės Prancūzija Prancūzija Kanada
išsivysčiusios Vokietija Vokietija Japonija
šalys Italija Italija JAV

Didžioji Britanija

Kitos Austrija Liuksemburgas Austrija Honkongas Australija
Išsivysčiusios Belgija Niderlandai Belgija Korėja Kipras
šalys Danija Portugalija Suomija Singapūras Islandija

Suomija Ispanija Graikija Taivanis, kaip Izraelis

Graikija Švedija Airija Kinijos provincija Naujoji Zelandija

Airija Liuksemburgas Norvegija

Niderlandai Šveicarija

Portugalija

Ispanija

1.3 Besivystančių šalių klasifikavimas

Į besivystančių šalių grupę įeina 125 šalys, kurios negali būti apibūdintos kaip išsivysčiusios šalys arba kaip pereinamosios ekonomikos šalys. Pagrindinis besivystančių šalių klasifikavimas vykdomas pagal teritoriją:
 Afrikos kontinente esančios šalys;
 Azijos teritorijos šalys;
 Europos ša

alys;
 Vidurio Europos šalys.
Kadangi visos ne išsivysčiusios šalys Europoje išskyrus Malta ir Turkija įeina į pereinamosios ekonomikos šalių grupę, dažniausiai šios šalys priskiriamos prie Pietų vidurio ir Turkijos regiono. Taip pat čia priskiriami Egiptas ir Libanas, o ne prie Afrikos valstybių. Trys papildomi grupavimai pagal regionus – Sacharos regionas (išskyrus Nigerija ir Pietų Afrika) bei Azijos regionas (išskyrus Kinija ir Indija), kadangi šios šalys išsiskiria iš kitų tam regionui būdingų bruožų ir gali turėti nemažai įtakos rodikliams. Taip pat besivystančios šalys klasifikuojamos pagal analitines grupes, kurioms priklauso ir kitas grupes. Prie analitinės šalių grupės priskiriamos šalys, kurios pagrindines pajamas gauna iš eksporto arba iš užsienio. Pirmas iš pajamų šaltinių yra kuro eksportavimas į kitas šalis – galima sakyti, kad šalis gyvena tik eksportuojamo kuro dėka. Ir kitų šalių pagrindinių šaltinių yra ne eksportuojamas kuras, o kiti šalyje gaminami produktai. Pagrindinis šalių skirstymas pagal regionus ir pagrindinį tų šalių pajamų šaltinį yra pateiktas 3 lentelėje.

3 lentelė. Besivystančių šalių skirstymas pagal regionus ir pagrindinį pajamų šaltinį

Kurą eksportuojančios Gatavos produkcijos eksportas Kurą eksportuojančios Gatavos produkcijos eksportas
Afrika Angola Beninas Besivystanti Brunėjus Butanas
Sacharos Kongas Botsvana Azija Kamodžis
regionas Gabonas Burkina Faso Manmaris

Nigerija Burundi Papua

Gvinėjos Respublika Centr.Afrikos Resp. Naujoji Gvinėja

Čadas Salamono salos

Gambija Vanuatu

Gana Vietnamas

Gvinėja-Bisau Pietų Vidurys Bachrainas

Liberija ir Turkija Iranas

Madagaskaras Islamo Res.

Malavis Irakas

Malis Kuveitas

Mauritanija Libija

Namibija Omanas

Nigeris Kuatras

Somali Saudų Arabija

Sudanas JAE

Svazilandas Vakarų Trinidadas Belizi

Tanzanija Hemisphere Tobagas Bolivija

Togas Venesuela Čili

Zambija Guana

Zambabvis Honduras
Ne Afrikos Alžyras Nikaragua

Paragvajus

Peru

Surinami

1.4 Pereinamosios ekonomikos šalių skirstymas

Prie pereinamosios ekonomikos šalių priskiriamos 29 pasaulio šalių, kurių pagrindinis skirstymas yra pagal regionus ir sudaro tokias pogrupius:
 Centrinio ir Vidurio Europa;
 Nepriklausomų Valstybių Sąjunga ir Mongolija.
Bendrasis br

ruožas būdingas pereinamosios ekonomikos šalims yra ekonomikos kontrolė iš administracinio centro ir besiremiantis rinkos ekonomikos principais. Kitas bruožas – lėšų pertransformavimas iš bankrotojančių arba nuostolingų stambių pramonės objektų. Taip pat keletas šalių gali būti priskirtas prie pereinamosios ekonomikos šalių tokios kaip: Kinija, Kambodžis, Lao Demokratinė Respublika, Vietnamas ir kelios Afrikos šalys. Dauguma iš jų yra žemės ūkio, mažų pajamų turinčios valstybės, kurioms išgyvenimo tikslas – yra ekonomikos keitimas ir vystymas. Šios šalys greičiausiai gali būti priskirtos prie besivystančių nei pereinamosios ekonomikos šalių.

4 lentelė. Pereinamosios ekonomikos šalių skirstymas
Centrinė ir Pietų Europa NVS ir Mongolija
Albanija Lietuva Armėnija Rusija
Bosnija ir Hercigovina Makedonija Azerbaidžanas Tadžikistanas
Bulgarija Lenkija Baltarusija Turkmenistanas
Kroatija Rumunija Gruzija Ukraina
Čekija Slovakija Kazachstanas Uzbekistanas
Estija Slovėnija Kirgizija
Vengrija Jugoslavija Moldova
Latvija Mongolija

1.5 Kitas turtingų ir ekonomiškai atsilikusių šalių klasifikavimas

Kitas labai populiarus šalių klasifikavimas kurį pateikia V.Snieška ir J.Čiburienė yra sekantis, kai šalys skirstomos į:
 Industriškai išsivystytas, kurioms priklauso JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija, Japonija ir dauguma Vakarų Europos šalių. Šio šalys turi susiformavusią rinkos ekonomiką, pagrįstą dideliais pagrindinio kapitalo, kvalifikuoto darbo ištekliais, pažangiausiomis gamybos technologijomis. Šiose šalyse pagaminama daugiausiai bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui.
 Šalys – naftos eksportuotojas Saudo Arabija, Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emyratai, kuriose pagaminamas didelis BVP kiekis vienam gyventojui dėl gausaus naftos eksporto, tačiau šių šalių negalima priskirti prie industriškai išsivysčiusių šalių grupės dėl kitų rodiklių neatitikimo pagal kuriuos sprendžiama apie šalie išsivystymo lygį.
 Besivystančios šalys esančios Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Jos da

ar nepraėjo industrializacijos stadijos, gyventojai daugiausiai dirba žemės ūkyje, mažai raštingi, didžiulis nedarbas, sparčiai auga gyventojų skaičius. Šalys augina eksportui vieną ar kelias žemės ūkio kultūras, tiekia užsieniui kokią nors iškasamą žaliavą. Pagrindinio kapitalo ištekliai maži, gamybos technologijos primityvios, žemas darbo našumas.
 Buvusios socialistinės šalys valstybės, pereinančios nuo centralizuotos ekonomikos prie rinkos ekonomikos. Dar kol kas neaišku, kokiu keliu pasuks buvusios Sovietų Sąjungos ir kitos buvusios komunistinės Rytų Europos valstybės, nes daugelyje jų gamybos apimtis vienam gyventojui gerokai krito. Naujos šios grupės šalys daugiau bendro turi su atsilikusiomis šalimis negu su išsivysčiusiomis, tačiau jų lygis nėra toks žemas kaip pavyzdžiui Afrikos valstybėse.

Iš esmės jis ne prieštarauja jau anksčiau pateiktam šalių skirstymui, tačiau papildomai išskiria į atskirą grupę šalis eksportuojančias naftą.

2. ŠALIŲ SKIRSTYMAS PAGAL BVP

2.1 Šalių skirstymas priklausomai nuo BVP lyginant su vidutiniu darbo užmokesčiu

Išsivysčiusiose šalyse gyvena apie ¼ pasaulio gyventojų ir vartoja ¾ pasaulinės produkcijos, atsilikusioms (besivystančioms) šalims atitinkamai lieka ¾ pasaulio gyventojų ir tik ¼ pasaulinio vartojimo apimties.

1997m. Pasaulio banko atlase pagal BVP dalį vienam gyventojui visos 209 valstybės ir teritorijos suskirstytos į 4 ekonomines grupes parodytos 5 lentelėje.

5 lentelė Valstybių ir teritorijų ekonominės grupės pagal BVP dalį vienam gyventojui 1995m.
Valstybių ir teritorijų ekonominės grupės pagal BVP dalį 1 gyventojui Valstybių ir teritorijų skaičius BVP 1995m.veikusiomis kainomis, mlrd.USD Gyventojų skaičius 1995m, mlrd BVP dalis 1gyventojui 1995m. Veikusiomis kainomis, USD
Pirmoji arba aukšta (9386 ir daugiau) 51 22508 903 24900
Antroji, aukščiau už vidutinį(3036-9385) 30 1868 439 4250
Trečioji-žemiau už vidutinį (766-3035) 65 1930 1153 1650
Ketvirtoji-žema(765 ir mažiau USD) 63 1381 3180 450
Pasaulis 209 27687 5675 5000

Vakarų šalių statistika ekonominę raidą, valstybių išsivystymo lygį nustato pagal žmonių perkamąją galią. Perkamoji galia matuojama, tiriant jų nustatytą prekių ir paslaugų krepšelį. Jame analizuojama 840 įvairiausių prekių ir paslaugų, 300 įrengimų ir mašinų, 7 statybos objektai. Atsižvelgiant į perkamąją galią, perskaičiuojamas BVP pagal bendrą valiutą tenkantis vienam gyventojui.

Per 1950-1996 metų laikotarpį pasireiškė laipsniško pajamų diferenciacijos švelnėjimo ir šalių, turinčių aukštus ir žemus BVP vienam gyventojui rodiklius, ekonominio vystymosi tam tikro suartėjimo tendencija. Pasaulio BVP, gaminamo šalyse, kuriose gyvena 10 proc. neturtingiausių žmonių, lyginamasis svoris padidėjo nuo 1.2 iki 1.5 proc., tuo tarpu pasaulinio BVP, gaminamo šalyse, kuriose gyvena 10 proc. turtingiausių žmonių, dalis sumažėjo nuo 44.1 iki 40.4 procento.

Analogiškos tendencijos buvo būdingos ir kvintiliniam pajamų paskirstymui. Per šį laikotarpį sumažėjo ir skirtumas tarp maksimalių ir minimalių BVP vienam gyventojui lygių – nuo 128 iki 108 kartų.

Besivystančios šalys skiriasi sugebėjimais pagerinti savo ekonominę padėtį per tam tikrą laiką. Pagal tai visas valstybes galima suskirstyti į 3 grupes:
 Sparčiai besivystančios;
 Šalys, kurios vystosi vidutiniais tempais;
 Neturtingos šalys, kurių ekonomika praktiškai nesivysto.

Trečiojo pasaulio priešakyje sparčiai besivystančios šalys, vadinamos naujomis industrinėmis šalimis – tai Brazilija, Argentina, Meksika, Malaizija, Honkongas, Izraelis, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanis.

Pagal Jungtinių Tautų klasifikaciją prie naujų industrinių šalių yra priskiriamos tos valstybės, kurios pagal daugelį ekonominių rodiklių gerokai pralenkia kitas trečiojo pasaulio šalis ir ne tik artėja prie JAV bei Vakarų Europos šalių, bet kai kuriais atvejais jas pralenkia. Iš svarbesnių rodiklių galima paminėti BVP apimtį vienam žmogui, vidutinis BVP padidėjimo tempas, apdirbamosios pramonės lyginamasis svoris BVP, pramonės gaminių eksportas ir jų dalis visame eksporte, pramonės produkcijos konkurencingumas pasaulinėje rinkoje, tiesioginių investicijų užsienyje apimtis. Naujos industrinės šalys pasižymi sparčiais ekonomikos didėjimo tempais, stabilia eksporto dinamika, stipria moksline ir technine baze, nebrangia ir kvalifikuota darbo jėga.

2.2 BVP keitimasis

BVP absoliutus dydis neturi pastovios reikšmės ir priklauso nuo daugelių ekonomikos faktorių kiek būtent bus sukurta šalyje bendraus produkto. Iš 1 grafiko matome, kad beveik kas dešimt metų realus BVP dydis smarkiai krenta, tačiau taip pat galima pastebėti staigius jo reikšmės šuolius.

1 grafikas Pasaulio realus BVP apskaičiuotas perkamosios galios pariteto pagalba.

Pasinaudojus statistikos metodais, galima išskirti ciklus, bei jų pasikartojimo intervalus ir bandyti prognozuoti ateities BVP reikšmes, priklausomai nuo išanalizuotų BVP įtakos turinčių veiksnių sąrašo. Kai kurie staigūs neplanuojami ir nenumatyti pasauliniai įvykiai gali ypač veikti BVP reikšmių keitimąsi, pavyzdžiui terorizmo aktas JAV 2001 metais rugsėjo 11 dieną smarkiai pakeitė požiūrį į saugumą, bei politiką Artimiausiuose Rytuose.

Per 2002 metų pirmą ketvirtį šalių aktyvumas buvo pakankamai stiprus, kas lėmė BVP augimą daugely regionų – pagrinde Šiaurės Amerikos Valstijose ir naujų rinkų atsiradimas Azijoje.

6 lentelė BVP (pagal perkamosios galios paritetą) bei kitų rodiklių duomenys

2000 2001 2002 2003
Pasaulinės produkcijos apimtys 4,7 2,2 2,8 3,7
Išsivysčiusios šalys 3,8 0,8 1,7 2,5
Pagrindinės išsivysčiusios šalys 3,4 0,6 1,4 2,3
JAV 3,8 0,3 2,2 2,6
Japonija 2,4 -0,3 -0,5 1,1
Vokietija 2,9 0,6 0,5 2
Prancūzija 4,2 1,8 1,2 2,3
Italija 2,9 1,8 0,7 2,3
Didžioji Britanija 3,1 1,9 1,7 2,4
Kanada 4,5 1,5 3,4 3,4
Kitos išsivysčiusios šalys 5,3 1,6 2,6 3,3
Europos Sąjungos šalys 3,5 1,6 1,1 2,3
Naujos Industrinės Azijos šalys 8,5 0,8 4,7 4,9
Besivystančios šalys 5,7 3,9 4,2 5,2
Afrika 3 3,5 3,1 4,2
Besivystančios Azijos šalys 6,7 5,6 6,1 6,3
Kinija 8 7,3 7,5 7,2
Indija 5,4 4,1 5 5,7
“Azijos ketvertukas” 5,1 2,6 3,6 4,2
Pietų vidurys ir Turkija 6,1 1,5 3,6 4,7
Vakarų Hemisphere 4 0,6 -0,6 3
Brazilija 4,4 1,5 1,5 3
Pereinamos ekonomikos šalys 6,6 5 3,9 4,5
Centrinė ir Pietų Europa 3,8 3 2,7 3,8
NVS ir Mongolija 8,4 6,3 4,6 4,9
Rusija 9 5 4,4 4,9
Išskyrus Rusija 6,9 8,9 5,2 4,9

Prekių ir paslaugų pasaulinės prekybos apimtys 12,6 -0,1 2,1 6,1
Importas
Išsivysčiusios šalys 11,8 -1,3 1,7 6,2
Besivystančios šalys 15,9 1,6 3,8 7,1
Pereinamos ekonomikos šalys 13,4 11,7 6,9 8
Eksportas
Išsivysčiusios šalys 12 -1,1 1,2 5,4
Besivystančios šalys 15 2,6 3,2 6,5
Pereinamos ekonomikos šalys 14,7 5,9 5,3 6,2
Vartojimo kainos
Išsivysčiusios šalys 2,3 2,2 1,4 1,7
Besivystančios šalys 6,1 5,7 5,6 6
Pereinamos ekonomikos šalys 20,2 15,9 11,3 8,8

2.3 Išsivysčiusių šalių BVP

Pagrindinis dėmesys analizuojant tam tikros šalies būklę turi būti suteiktas ne tik realaus BVP dydžiui, kuris kartais gali būti nepakankamai adekvatus, bet reikia atkreipti dėmesį ir į vartojimo kainų indeksą bei šalyje esantį nedarbo lygį.

7 lentelė Išsivysčiusių šalių realaus BVP, vartojimo kainų indeksų bei nedarbo lygių statistiniai duomenys

Realus BVP Vartojimo kainos Nedarbo lygis

2002 2003 2002 2003 2002 2003
Išsivysčiusios šalys 1,7 2,5 1,4 1,7 6,4 6,5
Pagrindinės išsivysčiusios šalys 1,4 2,3 1,2 1,6 6,6 6,7
JAV 2,2 2,6 1,5 2,3 5,9 6,3
Japonija Min -0,5 Min 1,1 -1 -0,6 5,5 5,6
Vokietija 0,5 2 1,4 1,1 8,3 8,3
Prancūzija 1,2 2,3 1,8 1,4 9 max 8,9
Italija 0,7 2,3 2,4 1,8 9,3 max 8,9
Didžioji Britanija 1,7 2,4 1,9 2,1 5,2 min 5,3
Kanada Max 3,4 Max 3,4 1,8 2,1 7,6 6,7
Kitos išsivysčiusios šalys 2,6 3,3 2,3 2,2 5,8 5,7
Ispanija 2 2,7 2,8 2,4 10,7 9,9
Nyderlandai 0,4 2 3,8 2,4 2,9 3,2
Belgija 0,6 2,2 1,6 1,2 6,9 7,1
Švedija 1,6 2,5 2,3 2,2 4,2 4,2
Austrija 0,9 2,3 1,8 1,6 4,3 3,8
Danija 1,5 2,2 2,2 2,1 5,1 5,1
Suomija 1,1 3 2,2 1,9 9,4 9,3
Graikija 3,7 3,2 3,8 3,3 10,2 10,3
Portugalija 0,4 Min 1,5 3,7 2,7 4,7 5,1
Airija 3,8 5,3 4,4 3 4,5 4,7
Liuksemburgas 2,7 5,1 2 1,8 2,9 2,8
Šveicarija 1,9 0,7 1 2,7 2,7
Norvegija 1,7 1,9 1,5 2,5 3,6 3,6
Izraelis Mni -1,5 1,8 6,2 3 10,7 max 10,9
Islandija -0,5 1,7 5,2 2,2 2,3 2,6
Kipras 2,5 4 2,5 2,2 3,8 4
Korėja Max 6,3 Max 5,9 2,7 3,3 3 3
Australija 4 3,8 2,8 2,5 6,3 6
Taivanis 3,3 4 0,4 1,6 5 4,9
HonKongas 1,5 3,4 -3 -0,5 7,5 7,1
Singapūras 3,6 4,2 1 3 min 2,3
Naujoji Zelandija 3 2,9 2,6 1,9 5,4 5,6

Iš 7 lentelės duomenų matome, kad pati nepalankiausia situacija yra susiklosčiusi Izraelyje, kadangi jis turi mažiausią BVP reikšmę 2002 metų duomenimis be to yra didžiausias nedarbo lygis. O Japonija, nors ir priskirta prie stipriausių šalių, tačiau šalyje sukurto vidaus produkto vertė nėra pakankamai aukšta, bet nedarbo lygis yra artimas natūralaus (5-6proc.). Mažiausias nedarbo lygis yra Singapūre (tik 2,3 proc.), kai tuo tarpu “Didžiojo septintuko” nedarbo lygis yra pakankamai aukštas (svyruoja nuo 5,3 iki 8,9 proc.) ir yra žymiai aukštesnis negu kitų, ne tokių “stiprių” bet išsivysčiusių šalių: Islandija – 2,6; Šveicarija – 2,7; Liuksemburgas – 2,8; Korėja – 3; Nyderlandai – 3,2; Norvegija – 3,6 procentų. Matome, kad per paskutinius metus 8 šalyse nedarbo lygis liko toks pats, 10 šalyse jis išaugo ir 11 šalyse sumažėjo. Daugiausiai nedarbo lygis išaugo JAV – net 0,4proc., o daugiausiai sumažėjo Ispanijoje – net 0,8proc. tuo pačiu galime pastebėti, kad Ispanijoje išaugo ir BVP reikšmė net 0,6proc. Tarp išsivysčiusių šalių (“Didžiojo septintuko”) Japonijos BVP reikšmė per vienerius metus pakito daugiausiai 1.6 proc., tačiau galima pastebėti, kad nei vienos šalies BVP nesumažėjo, tik tai Kanados liko toks pat. Tarp kitų išsivysčiusių šalių Izraelio BVP reikšmė išaugo daugiausiai 3.3 proc., Tačiau yra keletas šalių kurių BVP keičiasi neigiama linkme: Graikija, Korėja, Australija, Naujoji Zelandija.

2.4 Europoje esančių šalių BVP analizė

Būtų neblogai palyginti būsimų Europos Sąjungos narių esamą padėtį. Matome, kad didžiausias realiai sukurto BVP lygis yra pasiektas Baltijos šalyse ir Latvija yra pirmaujanti šalys, turinti didžiausią BVP reikšmę tarp visų esamų kandidatų, po to Estija ir Lietuva (2002 metų duomenimis) ir Estija, Turkija bei Bulgarija remiantis 2003 metų sudaryta prognoze. Skirtingų šalių konkrečius duomenis galima pamatyti 8 lentelėje.

8 lentelė Kandidačių į Europos Sąjungą šalių palyginimas

Realus BVP Vartojimo kainos

2002 2003 2002 2003
Europos Sąjungos kandidatės 3 4,1 16,8 11,9
Turkija 3,9 5 47,1 28,6
Baltijos šalys 4,6 5,2 2,3 2,8
Estija 4,5 5 3,7 3
Latvija 5 6 3 3
Lietuva 4,4 4,8 1,1 2,5
Centrinės Europos šalys 2,1 3,3 3,2 3,5
Čekija 2,7 3,2 2,7 3
Vengrija 3,5 4 5,5 5,2
Lenkija 1 3 2,1 2,3
Slovakija 4 3,7 4,2 7,1
Slovėnija 2,5 3,2 7,7 5,5
Pietų ir Rytų Europos šalys 4 4,9 18,1 14,1
Bulgarija 4 5 6,4 4,3
Kipras 2,5 4 2,5 2,2
Malta 2 4,9 2 2
Rumunija 4,3 4,9 24,2 19,1

2.5 Azijos bei NVS šalių BVP analizė

Nors buvusių Sovietų Sąjungos šalių padėtis bei ekonomikos vystymosi istorija yra pakankamai panaši, tačiau matosi esminiai skirtumai ir tarp realių BVP reikšmių bei vartojimo kainų indeksų kiekvienoje šalyje. Mažiausias BVP lygis yra Uzbekistane, o aukščiausias lygis pasiektas Kazachstane. Didžiausias BVP augimas buvo pasiektas Gruzijoje iki 0,5proc, o didžiausias BVP kritimas buvo Armėnijoje – 1,5proc. (9 lentelės duomenys).

9 lentelė NVS šalių realus BVP lygis bei vartojimo kainų indeksas

Realus BVP Vartojimo kainos

2002 2003 2002 2003
NVS šalys 4,6 4,9 14,6 10,7
Rusija 4,4 4,9 15,8 11
Išskyrus Rusija 5,2 4,9 11,9 10,1
Labiau išsivysčiusios 5,8 5,6 5,1 7,3
Armėnija 7,5 6 2,8 2,8
Azerbaidžanas 7,9 7,3 2,4 3,3
Gruzija 3,5 4 5,9 5
Kazachstanas 8 7 5,8 6,2
Kirghizstanas 4,4 3,8 4,1 4,5
Moldova 4,8 5 6,6 8,4
Ukraina 4,8 5 5,1 9,1
Mažiau išsivysčiusios 3,4 3,6 32,6 17,8
Baltarusija 3,5 3,8 43,1 22,5
Tadžikistanas 7 6 10,7 7,6
Uzbekistanas 2,7 3 23,2 13,5

Nagrinėjant skirtingų Azijos šalių duomenis matome, kad jų variacija nėra tokia didelė, apitiksliai visos šalys yra vienodame lygyje, tačiau keletas iš jų išsiskiria ypač mažomis BVP rodiklio reikšmėmis bei vartojimo kainų indeksu.

Pagal 10 lentelės duomenis didžiausias BVP lygis yra pasiektas Ugandoje bei Tanzanijoje, tačiau didžiausias augimas per 2000 – 2003 metus buvo pastebėtas Nigerijoje – 6 procentai ir Tunise – 2,6proc.

10 lentelė Pasirinktų Afrikos šalių realaus BVP bei vartojimo kainų indeksas

Realus BVP Vartojimo kainos

2002 2003 2002 2003
Afrika 3,1 4,2 9,6 9,5
Alžyras 2,1 2,9 4 3
Marokas 4,4 4,1 2,1 2,1
Tunisas 3,8 6,4 3,4 3
Sachara 3,3 4,8 13,3 14,2
Kamerūnas 4,4 4,7 4 3
Gana 4,5 5 14,6 10,8
Kenija 1,4 2,8 2 4,7
Nigerija -2,3 3,7 15,9 13,2
Tanzanija 5,8 6 4,4 3,9
Uganda 5,7 6,5 -1,8 1
Pietų Afrika 2,5 3 7,9 6

3. LIETUVOS PADĖTIES APIBŪDINIMAS

3.1 Žmogaus socialinės raidos indeksas

Žmogaus socialinės raidos indeksas arba žmogaus vystymosi indeksas įvertina bendrus šalies laimėjimus pagal tris žmogaus vystymosi rodiklius:
 Gyvenimo trukmė – tai gyvenimo galimybė, skaičiuojama nuo gimimo;
 Išsilavinimo lygis – tai suaugusiųjų raštingumo lygis ir bendras besimokančių skaičius visų tipų ir formų mokymosi įstaigose;
 Ekonominis augimas – tai BVP dalis, tenkanti vienam gyventojui, atsižvelgiant perkamąją galią, apskaičiuota USD.

Iš 174 šalių, kurios įvertintos pagal žmogaus socialinės raidos indeksą, 46 pasižymi aukštu socialinės raidos indeksu (0,8 ir daugiau), 93 šalys, tarp jų ir Lietuva – vidutiniu (0,5-0,79), o 35 valstybės – žemu žmogaus socialinės raidos indeksu (mažiau nei 0,5).

Tarp žmogaus socialinės raidos ir šalies ekonominės plėtros nėra savaiminio, automatinio ryšio. Tai, kad 97 valstybėse žmogaus socialinės raidos indekso eiliškumas yra aukštesnis nei BVP (apskaičiuotas JAV doleriais pagal perkamosios galios paritetą), rodo, kad šios šalys efektyviai panaudoja pajamas žmogaus socialinės gerovės plėtrai. Žemesnis nei BVP socialinės raidos indekso eiliškumas yra 69 valstybė. Šios valstybės ne taip sėkmingai suderino ekonominį augimą su savo šalies gerove . 11 lentelėje yra pateiktas šalių skirstymas pagal raštingumo lygį, būsimo gyvenimo trukmę, bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą JAV doleriais bei žmogaus socialinės raidos indeksą. Matome, kad išsivysčiusios (Europos Sąjungos “stipriosios” bei JAV, Japonija pasižymi aukštais raštingumo rodikliais, BVP tenkančio vienam gyventojui lygiu) turi aukštą žmogaus socialinės raidos indeksą. Tuo tarpu Vidurio Europos šalys bei buvusios Sovietinės šalys turi žemesnį, tačiau pakankamai gerą raštingumo lygį savo šalyse, BVP dalį tenkančią vienam gyventojui bei vidutinį žmogaus socialinės raidos indeksą. Žemu žmogaus socialinės raidos indeksu, o taip pat ir mažu BVP, bei šalies rezidentų raštingumo lygiu pasižymi agrarinės šalys (Afrikos, Indijos bei kitų skurdžiai gyvenančių valstybių gyventojai).

11 lentelė. Šalių skirstymas pagal žmogaus socialinės raidos indeksus, BVP, raštingumo lygį, vidutinę būsimo gyvenimo trukmę. Skliaustuose nurodyta šalies vieta pagal šalies socialinės raidos indeksą.

Vidutinė būsimo gyvenimo trukmė, 1998 Suaugusių raštingumo lygis,proc BVP vienam gyventojui Žmogaus socialinės raidos indeksas,1998
Visose besivystančiose šalyse 64,7 72,3 3270 0,642
Rytų Europoje ir NVS 68,9 98,6 6200 0,777
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos socialinės raidos indeksu 76,4 97,4 20357 0,893
Šalyse, pasižyminčiose aukštu žmogaus socialinės raidos indeksu 77 98,5 21799 0,908
Kanada (1) 79,1 99 23582 0,935
Norvegija (2) 78,3 99 26342 0,934
JAV (3) 76,8 99 29605 0,929
Suomija (11) 77 99 20847 0,917
Čekijos Respublika (34) 74,1 99 12362 0,843
Vengrija (43) 71,1 99,3 10323 0,817
Lenkija (44) 72,7 99,7 7619 0,814
Estija (46) 69 99 7682 0,801
Šalyse, pasižyminčiose vidutiniu žmogaus socialinės raidos indeksu 66,9 76,9 3458 0,673
Kroatija (49) 72,8 98 6749 0,795
Dominika (51) 76 94 5102 0,793
Lietuva (52) 70,2 99,5 6436 0,789
Kuba (56) 75,8 96,4 3967 0,783
Baltarusija (57) 68,1 99,5 6319 0,781
Rusijos Federacija (62) 66,7 99,5 6450 0,771
Latvija (63) 68,7 99,8 5728 0,771
Rumunija (64) 70,2 97,9 5648 0,77
Ukraina (78) 69,1 99,6 3194 0,774
Šalyse, pasižyminčiose žemu žmogaus socialinės raidos indeksu 50,9 48,8 994 0,421
Butanas (142) 61,2 42 1536 0,483
Bangladešas (146) 58,6 40,1 1361 0,461
Siera Leonė (174) 37,9 31 458 0,252
Pasaulyje 66,9 78,8 6526 0,712

3.2 Regioninės politikos būtinumas

Lietuva, siekdama svarbiausio nacionalinės strategijos tikslo prisijungti prie išsivysčiusių ir demokratinių šalių, aukštai vertinančių kiekvieną savo šalies pilietį ir jo gyvenimo kokybę, susiduria su viena didžiausių problemų – užtikrinti vienodas galimybes visiems šalies gyventojams, nesvarbu, kokioje vietovėje jie gyvena – yra pagrindinis tikslas. Šio tikslo neįmanoma pasiekti, nesutelkus pastangų įvertinant teritorinių socialinės raidos skirtumų mastą bei priežastis. Ne mažiau svarbu pripažinti, kad šie skirtumai yra šalies problema ir kad būtina parengti strategiją jiems mažinti. Regioninės plėtros planavimas turi būti nepertraukiamas procesas, kuriame dalyvautų ne tik vyriausybinės institucijos, bet ir platūs visuomenės sluoksniai.

Regioninė politika suprantama kaip politika, kurios tikslas yra sumažinti atskirų valstybės regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Ekonominis regioninės politikos pagrindimas remiasi rinkos klaidos argumentu. Jo esmė yra ta, kad rinkos jėgos negali išlyginti regioninių išsivystymo netolygumų, nes nevienodas gamybos veiksnių mobilumas ir “pradinės” ekonominės veiklos sąlygos, tokios kaip infrastruktūros išsivystymo lygis. Europoje, palyginti su JAV, darbo jėga yra ypač nejudri, jos mobilumą kausto kalbiniai ir kultūriniai skirtumai tiek tarp atskirų regionų, tiek tarp atskirų valstybių. Todėl žmonės nejuda paskui darbo vietas, ir dėl to tarp atskirų regionų atsiranda didelių nedarbo ir pajamų lygio skirtumų.

3.3 Lietuvos ekonomikos dabartinė padėtis

Per 1999 metus Lietuvos BVP sumažėjo 4,1%. Institucinėje plotmėje išlikę centralizuotos sistemos elementai, monopolizuota rinka bei nepakankamos investicijos į mokslą ir švietimą neleido visuomenei pilnai pasinaudoti pasaulinės techninės pažangos laimėjimais ir stabdė šalies ekonomikos raidą. Regioninės plėtros programos, galinčios padėti išspręsti atsiliekančių apskričių ekonomikos ir užimtumo problemas, nebuvo labai efektyvios, todėl 1999 metais šalies ekonomikos recesija atnešė ypač skaudžių padarinių, bei jų poveikį galima buvo pajusti dar keletą metų. 20 amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje Lietuvoje prasidėjusio ekonomikos augimo priežastis – išteklių perkėlimas iš nenašios pramonės ir žemės ūkio į našesnę paslaugų sritį – lėmė Lietuvos apskričių ekonomikos raidos skirtumus. 1990m. kartu su energetika pramonės indėlis į ekonomiką sumažėjo iki 23,2%, o žemės ūkio iki 8,8%. Kita vertus, paslaugų sektoriaus dalis ekonomikoje pakilo nuo 42,2 iki 60,1%, o vidutinis metinis darbuotojų skaičius Lietuvos pramonėje sumažėjo 16,4%.

Daugiausiai BVP yra sukuriama didžiausiuose Lietuvos miestuose. 1998m. net 63,3% viso BVP buvo sukurta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse. Didžioji dalis mokslinio potencialo, net 95% buvo sutelkta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse, o tai sudarė sąlygas šiems regionams sparčiau nei kitoms šalies apskritims įsisavinti mokslinės techninės pažangos laimėjimus ir rasti naujų rinkų. Ekonominio aktyvumo koncentracija miestuose turėjo įtakos bedarbystės ir socialinių problemų padidėjimui kituose regionuose.

3.4 Regioninės politikos poreikis Lietuvoje

Neatsakius į klausimą, ar egzistuoja realus regioninės politikos poreikis Lietuvoje, neįmanoma adekvačiai įvertinti Lietuvos regioninės politikos pasiekimų ir trūkumų. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar Lietuvoje egzistuoja žymūs ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai, kuriuos Vyriausybė regioninės politikos priemonėmis siektų sumažinti.. Kaip ir kokiomis priemonėmis tai galima padaryti.

Pagrindinis teritorinių skirtumų indikatorius – vienam gyventojui tenkanti bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis – rodo, kad Lietuva savo ekonomine plėtra nėra homogeninė valstybė. Turtingiausios Vilniaus apskrities BVP vienam gyventojui daugiau nei du kartus viršijo skurdžiausios Tauragės apskrities BVP gyventojui ir šie skirtumai didėja. Nors Lietuvoje priešingai nei Latvijoje ar Estijoje, egzistuoja ne vienas ekonominės plėtros centras, vis labiau ryškėja atotrūkis tarp urbanizuotų ir ne urbanizuotų regionų bei tarp dviejų didelių Lietuvos miestų – Vilniaus ir Klaipėdos – bei likusios šalies teritorijos. Kiti ekonominiai rodikliai, tokie kaip BVP struktūra, tiesioginių užsienio investicijų dydis, rodo, kad regioniniai ekonominio išsivystymo skirtumai paaiškinami struktūrinėmis atskirų regionų problemomis ir ateityje gali tik didėti. Taigi Lietuvos periferijoje daug silpniau nei centruose išplėtotas privatus sektorius, ekonomikos struktūroje dominuoja didelės ar vidutinio dydžio senos pramonės įmonės, kurios artėja prie bankroto ribos, silpnai išvystytas paslaugų sektorius. Regioniniai socialinių rodiklių skirtumai taip pat yra ryškūs. Jei ypač gali (ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai) gali paaštrėti vykstant tolesnei žemės ūkio ir pramonės restruktūrizacijai, kurią spartina pasirengimas narystei Europos Sąjungoje. Konkretūs rodikliai, kurie gali padėti spręsti apie skirtumus tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos yra pateikti 12 lentelėje.

12 lentelė. Ekonominiai ir socialiniai Lietuvos ir ES rodikliai
Rodiklis Metai Lietuva ES Lietuva,1999
Gyventojų skaičius, tūks. 1998 01 01 3704 374566 3700,8
Teritorija, tūkst km2 1997 65,3 65,3
Gyventojų tankumas, gyventojų skaičius/1km 1997 56,8 56,7
BVP vienam gyventojui, EUR 1997 5800 19000
Gyventojų prieaugis, 1000-iui gyventojų 1998/1990 -0,1 3 -0,1
Kūdikių mirtingumas, 1000-iui gyventojų 1997 10,3 5,4 9,2
Vidutinė būsimo gyvenimo trukmė vyr/mot, metai 1996 65/76 74,1/80,5 66,5/76,9
Jaunesnių kaip 15 metų gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, proc 1997 21,2 17,3 20,4
Vyresnių kaip 65 metų gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, proc. 1997 12,4 15,7 13,1
Ekonominio aktyvumo lygis, proc 1997 61,5 67,5 61,7
Moterų aktyvumo lygis, proc. 1997 53,9 57,6 54,9
Užimtumas žemės ūkyje ir žuvininkystėje, proc. 1997 20,7 5 21
Užimtumas pramonėje ir statyboje, proc. 1997 28,5 29,4 27,6
Užimtumas paslaugų sferoje, proc. 1997 50,8 65,6 51,4
Nedarbo lygis, proc 1997 14,1 10,8 13,3

Pereinamojo laikotarpio pradžioje daugelis ekonomistų ir politikų manė, kad ekonomikos plėtra, ūkio suklestėjimas ir išsivysčiusių šalių lygis bus pasiektas automatiškai, kaip perėjimo prie rinkos ekonomikos rezultatas. Tačiau po dešimties metų prasidėjęs ekonomikos nuosmukis akivaizdžiai parodė, kad pereinamojo laikotarpio reformos pačios savaime neužtikrina aukštų ekonomikos raidos tempų.

3.5 Gyvenimo lygis

Gyventojų gyvenimo lygis priklauso ne tik nuo bendrų šalies socialinių – ekonominių rodiklių, bet ir nuo konkretaus regiono specifikos. Todėl analizuojant ir įvertinant vidutinius gyvenimo lygio rodiklius tik šalies mastu, gali likti nepastebėtos problemos, kurias atskleidžia regioninė gyvenimo lygo analizė.

Lietuva dar neturi susiklosčiusios vieningos regiono, kaip teritorinės bendrijos, sampratos: regionui prilyginamos apskritys arba regionais vadinamos teritorijos pagal urbanizacijos lygį: didieji miestai, rajonų centrai ir kiti miestai, kaimo vietovės. Statistikos departamentas reprezentuoja gyvenimo lygį tik pagal tris sąlyginius regionus: didžiuosius miestus, kitus miestus ir kaimo vietoves. Namų ūkių skaičiuojami rodikliai – disponuojamų pajamų bei vartojimo išlaidų dydis ir struktūra, jų kitimo dinamika yra svarbūs grindžiant šalies regioninės politikos įgyvendinimo būtinumą. Europos Sąjungos vienas iš kriterijų, apgal kuriuos siūloma nustatyto regionus, kuriems reikia pagalbos – yra pragyvenimo lygis, išreikštas BVP dalimi, tenkančia vienam gyventojui.
2 grafikas. BVP kitimas, procentais (1996-9metais) . 3 grafikas. Šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesionio

bruto darbo užmokesčio indeksai (1996-9m).

4 grafikas. Vartotojų kainų indeksai, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, procentais (1996-1999metais)

Miestuose vidutinės disponuojamos pajamos vienam šeimos nariui per 1996-1999m. laikotarpį padidėjo daugiau kaip trečdaliu, tuo tarpu kaime tik penktadaliu. Piniginės pajamos tiek mieste, tiek kaime padidėjo apie 43%, tačiau smarkiai (daugiau kaip 46%) sumažėjo kaimo gyventojų piniginės pajamos iš kaimui būdingų veiklos sričių: žemės ūkio, verslų, amatų.

Miestų, mažesnių miestų ir kaimo gyventojų pajamų struktūros perskirstymas rodo blogėjančią regionų gyventojų materialinę padėtį. Vis didesnis pajamų šaltinis tampa socialinės išmokos.

5 grafikas. Visų disponuojamų pajamų struktūra regionuose 1996-1999 metais pagal vietovių skirstymą, procentais

Vienas iš pagrindinių rodiklių vertinant vietovių būklę yra skurdą apibūdinantys rodikliai. 1999 metais Lietuvoje skurdo 15,8% gyventojų (skaičiuojant pagal santykinę skurdo ribą, tokių šeimų pajamos sudaro mažiau nei 50% vartojimo išlaidų vidurkio), tai šiek tiek mažiau nei 1998 metais (16proc.). Kaime skurdo lygis gerokai didesnis negu didžiuose miestuose (didžiuosiuose miestuose skurdo lygis siekė 7,2% kaimo vietovėse – net 28,2%). Palyginti su 1998 metais, skurstančių kaimo gyventojų dalis kaime dar padidėjo, tuo tarpu miestuose sumažėjo. Patekimas į skurstančių grupę labiausiai priklauso nuo gyvenamosios vietos, šeimos narių išsimokslinimo, užimtumo sferos, šeimos dydžio bei struktūros.

LITERATŪROS ŠALTINIAI

1. V.Snieška, V.Baumilienė. Makroekonomika, Kaunas, Technologija, 2002, p-634
2. Žmogaus socialinė raida: samprata ir tendencijos, JTVP/SPG, Vilnius 1999
3. Nacionalinis plėtros planas, 2000m. projektas, p.130
4. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. Jungtinių Tautų Vystymo programa. Socialinės politikos grupė. Vilnius 2000
5. “Kauno diena”.Argumentai. 1997 08 21, p.21
6. World Economics Outlook 2002. Trade and Finance, International Monetary Fund
7. Karl E.Case, Ray C.Fair. PRINCIPLES OF Macroeconomics. Third edition. –P.539
8. A.Illarionov. Osnovnyje tendenciji razvitija mirovoj ekonomiki vo vtoroj polovine 20 veka // Voprosy ekonomiki , 1997, No10, p.130
9. Junior Achievement Prikladnaja Ekonomika. Moskva, Prosveschenije,1999, p. 425
10. http://www.undg.org

Leave a Comment