Tarptautinis veiksnių mobilumas

Turinys

Įvadas..............................2
1 Istorinis kapitalo ir darbo judėjimas............................4
2 Kapitalo judėjimo teorija..............................7
3 Tarptautinės įmonės ir veiksnių mobilumas........................9
3.1 Kapitalo judėjimo nauda ir kaštai šaliai-šeimininkei..............11
4 Darbo jėgos mobilumas..............................12
4.1 Emigracijos nauda ir kaštai..........................15
4.2 Protų nutekėjimas iš Pietų Afrikos.......................17
4.3 Imigracijos nauda ir kaštai..........................17
4.4 Australijoje reikalingi žmonės........................18
5 Migracija Europoje..............................19
5.1 ES šalys..............................20
5.2 Investicijos į naujas ES šalis..........................21
5.3 Centrinės ir rytų Europos šalių gyventojai jau išbandė gyvenimą ES šalyse..21
5.4 Migracijos neigiamų padarinių išvengimo būdai................22
Išvados..............................24
Literatūros sąrašas..............................25Įvadas
Rinkos teorija teigia, kad gamybos veiksniai yra nejudantys tarp šalių. Pagal Heckscher-Ohlin modelį – galimybių veiksnys tarp tautų veda prie rinkos barjerų atsiradimo. Puikus veiksnių mobilumas galetų veikti kaip pakaitalas tarptautinei rinkai. Įttraukiant tobulą konkurenciją veiksniai galetų judeti tarp šalių iki tol, kol gamybos našumas ir veiksnių kainos taptų vienodos visose šalyse. Tada išnyktų rinkos barjerai.

Praktikoje nera nei tobulaus veiksnių mobilumo, nei – nejudamumo. Egzistuoja skirtingas veiksnių mobilumo laipsnis šalių ir laiko atžvilgiu. Darbas, kapitalas, gamtiniai ištekliai , vadybos sugebėjimai ir technologijos juda įvairiais laipsniais iš šalies į šalį. Ši savybė susijusi su tarptautinio veiksnių judėjimo veiksnių priežastimis ir pasekmėmis. Veiksnių mobilumas remiasi kapitalo ir darbo judejimu, dauguma gamybos veiksnių ir ypač sugebėjimų ir techonologijų juudėjimu, kuris atsiranda dabartiniu laiku veikiančiose įmonėse ir tarptautinėse kompanijose.

Kapitalo judėjimas nebūtinai sąlygoja kapitalui imlių gaminių judėjimą tarp šalių. Tai susiję su finansinėmis operacijomis – kuomet viena šalis yra skolininkė, o kita skolintoja. Šios investicijos veda prie padidėjusios perkamosios galios sk

kolintojos šalyje, kai skolintojui leidžiama kontroliuoti investicijas. Yra galimybė, kad kapitalo gaminiai tikrai gali būti importuojami į skolintojos šalį, panaudojant skolintus fondus, bet tolygiai kapitalo gaminiai gali būti vietinės kilmės, pvz.: vietinės ar importuojamos vartojimo prekės arba inventorius. Visgi tai yra finansai inevsticijoms, kurios ateina iš užsienio ir apibrežiami kaip finansiniai (kapitalo) judėjimai.

Finansinius judėjimus komplikuoja tai, jog egzistuoja dvi pagrindinės kapitalo mobilumo rūšys: tiesioginės užsienio investicijos ir portfelinės investicijos.

Portfelinės investicijos yra susijusios su užsienio individų arba institucijų turto dokumentais arba akcijų pirkimu. Jos nesuteikia teisės kontroliuoti užsienio kompanijos arba jos fizinio turto.

Tiesioginės uzsienio investicijos yra susijusios su fondu judėjimu, akcijų pirkimu užsienio kompanijose, taip suteikiant pirkėjui teisę kontroliuoti kompaniją, į kurią buvo investuota arba jos fiznį turtą. Jei kompanija pasiekia reiksmingą tiesioginių užžsienio investicijų laipsnį, įsigydama kontrolinį akcijų paketą užsienio kompanijoje, tai ji vadinama tarptautine kompanija.

Ekonominėje teorijoje portfelinių investicijų judėjimas tarp šalių gali būti paaiškintas skirtingomis palūkanų normomis tarp dviejų šalių. Teorija aiškina, kad jos juda iš šalies A į šalį B, nes palūkanų norma (kapitalo sugrįžimas) yra aukštesnis šalyje B nei A. Šis procesas gali tęstis iki tada, kai palūkanų norma susilygintų A ir B šalyse ir kai kapitalo grąžinimai taptų vienodi abiejose šalyse. Tuomet procesas baigtųsi. Keletas ekonomistų tiki, kad palūkanų no
ormos skirtumai paaiškina kapitalo judėjimą ir ypač tiesiogines užsienio investicijas. Tarptautinės kompanijos investuoja užsienyje dėl tam tikros verslo galimybių plėtros, nei dėl palūkanų normos ar kapitalo grąžinimo iš užsienio. Be to, ši sritis ekonominėje teorijoje ir tyrimuose pastaraisiais metais labai išpopuliarėjo. Paskata yra ta, jog dar nei viena teorija negali paaiškinti tiesioginių užsienio investicijų vaidmens tarptautinėje ekonomikoje.

Norint sudaryti kontrastą reikia paminėti ir darbo migraciją. Tai nėra sudetingas fenomenas. Žmonės juda iš vieno pasaulio regiono į kitą, iš vienos šalies į kitą nuo pačios rašytinės istorijos pradžios. Dažniausia kraustymųsi priežastis buvo klimatinių sąlygų pokyčiai arba stichinės nelaimės. Tai patvirtino ir tyrimai atlikti stebimuose populiacijos judėjimo regionuose. Karai taip pat buvo viena iš pagrindinių populiacijų ardymo priežasčių. 1971m. masinė migracija: 10 milijonų pabėgelių paliko Bangladešą, ieškodami saugumo Indijoje, nors dauguma jų aprimus situacijai sugrįžo namo.

Politinės ir religinės laisvės troškimas visada buvo ir tikriausiai bus svarbi varom.oji žmonijos jėga, o ypač darbo judėjime. Tačiau pripažinta, kad ekonominis stimulas vaidina pagrindinį vaidmenį darbo judėjime per nacionalines ribas. Didesnio atlyginimo, saugesnio darbo ir geresnių mokymosi galimybių poreikis skatina individus ir šeimas judėti iš vienos šalies į kitą ir šiam procesui labai sunku sutrukdyti.1 Istorinis kapitalo ir darbo judėjimas
Nuo 1870m. iki 1914m. neturintys precendentų finansinio kapitalo kiekiai judėjo iš Eu
uropos į Kanadą, Australiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir Rusiją. Dž. Britanija ir Prancūzija buvo pagrindinės kapitalo eksportuotojos. Greta kapitalo judėjimo vyko ir žmonių judėjimas: daug milijonų gyventojų paliko Europą, pasilikdami laikinai arba pastoviai gyventi Kanadoje, Jungtinėse Valstijose ar Lotynų Amerikoje. Taip pat europiečiai vyko į Australiją ir Pietų Afriką, mažesnis skaičius jų išvyko į Rytų Afrikų ir Aziją. Tuo tarpu kiniečiai ir indai migravo į visas Azijos ir Afrikos šalis darbui plantacijose ir prekyboje.

Kapitalo ir darbo judėjimo piko laikas buvo nuo 1907m. iki 1913m. Dž. Britanija kaip pagrindinė kapitalo šaltinio šalis, investavo 1070 milijonų svarų sterlingų į užsienį per jau minetą periodą. 60 % investicijų nukeliavo į Kanadą, Australiją, Argentiną ir Jungtines Valstijas (1 lentelė).
1 lentelė. Britų užjūrio investicijos 1907-1913m.

Paskirties vieta Suma (svarais sterlingais, mln.) Visų investicijų dalis, %
Naujasis Pasaulis 300 28
Kanada 250 23
Australija 50 5
Jungtinės Valstijos 160 15
Lotynų Amerika 240 22
Argentina 110 10
Brazilija 80 7
Meksikas 30 3
Čilė 20 2
Kitos imperijos 160 15
Kinija ir Japonija 40 4
Europa 50 5
Rusija 50 5

Darbo migracijos ir užsienio investicijų protrukio priežastis periode nuo 1870m. iki 1914m. bandė aiškinti daugelis ekonomistų ir ekonomikos istorikų. Apie minetą periodą rašė R. Nurksas, V. A. Levis, Dz. Viljamsonas ir V. Rostou. Ju pagrindinės tezės yra ir dabartinių diskusijų pagrindas, kurios išdėstytos žemiau:
• 1870-1914 m. periodas yra apytikriai klasikinės ekonomikos sistemos pagrindas pasaulio ekonomikoje. Egzistavo priklausomybė nuo kainų mechanizmo, taip pat darbo imigracijos kontrolė, o kapitalas galejo judėti daugiau ar mažiau netrukdomai iš šalies į šalį. Kylantys tarifai Europoje ir Ju

ungtinėse Valstijose tapo tarptautinės rinkos modelio iškraipymais bei užjūrio investicijų kai kuriose šalyse politinių apribojimų pasėkmėmis, pvz.: Prancxzija neinvestavo į Vokietiją po Prancūzijos – Prūsijos karo.
• Dž. Britanija buvo svarbiausia kapitalo eksportuotoja. Taip buvo ne dėl to, kad Britanija turėjo dideles santaupas, bet dėl to, jog ši šalis turėjo neįprastai mažas palūkanas vietinėms investicijoms tuo metu lyginant su tarptautiniais sandoriais. Britų užsienio inevsticijos nukeliavo pagrinde į Europos regionus (pagal susitarimą) ir į Argentiną.
• Prancūzija buvo kita pagrindinė kapitalo eksportuotoja. Prieš 1880m. prancūzų investicijos keliaudavo į Europą, Turkiją ir Egiptą. Vėliau Prancūzijos investicijos pasiekė ir Rusiją, Balkanus bei Skandinaviją.
• XIXa. pab. iškilo skirtumai tarp portfelinių ir tiesioginių užsienio investicijų. Nemažai Jungtinių Valstijų kompanijų buvo valdomos iš užsienio, tokių šalių kaip: Kanados, Dž. Britanijos arba Vokietijos. Britai įkūrė savo filialus Australijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje ir Pietų Afrikoje.
• Šalys inevstuotojos kontroliavo didelę dalį portfelinių investicijų. Pvz.: Japonija atgavo dideles sumas portfelinių investicijų, kurias kontroliavo užjūrio investuotojai. Dabartiniais laikais portfelinės investicijos siejamos su tiesioginėmis užsienio investicijomis, nes įtraukia ir kontrolę.
• Kompanijos buvo “plukdomos” į Londoną 1880m. finansuoti aukso, sidabro ir deimantų kasyklas kolonijose. Žemė ir plantacijos taip pat buvo populiarios portfelinėms investicijoms. Tačiau daugelis šiu kompanijų žlugo. Pvz.: 1880-1883m. 70 aukso ir sidabro kasybos kompanijų įsikūrė Londone. 4 žlugo per pirmus trejus veiklos metus, o 36 – per 5 metus.
• Iki 1880m. Dž. Britanija buvo pagrindinė matomos migracijos šaltinio šalis. Vėliau 1890m. Italija ir Ispanija. Pancūzija nebuvo šalis, kuri turėjo daugiausia migrantų. Tačiau ji kartu su Vokietija buvo šalys, kurios “priėmė” migrantus iš Italijos, Belgijos ir Rytū Europos, o ypač Lenkijos.
• 1880-1992m. kiniečių, gyvenančių užsienyje, skaičius išaugo 5 milijonais.. Jie migravo daugiausia į Pietų Aziją, Malaiziją ir vokiškąją Rytų Indijos dalį. Australijos darbo susivienijimai priešinosi kiniečių darbo jėgos atvykimui. O Kalifornijoje ir Kanadoje egzistavo net anti-kinietiškų įstatymų leidimas.

Kodėl XIXa. pab. tarptautinis kapitalo ir darbo judėjimas išaugo taip greitai? Teiloras ir Viljamsas pateikė integracijos modelį, kuris atsilaikė prieš empirinius tyrimus ir galėjo bent iš dalies paaiškinti šį greitą judėjimo augimą. Visgi jie ginčijosi, kad didelės transportavimo išlaidos praeitame amžiuje uždarė rinką gamtiniams ištekliams ir kartu prekėms, imlioms šiems gamtiniams ištekliams. Naujojo Pasaulio ekonomika turėjo pigius išteklius, bet egzistavo darbo ir kapitalo stygius panaudojant tuos išteklius. Kadangi XIXa. transportavimo išlaidos sumažėjo, darbas pajudėjo į gamtinių išteklių naudojimą.
1870-1913m. empiriškumo įrodymas parodė stirpų ryšį tarp realaus atlyginimo ir augančios darbo pasiūlos įvairių šalių skersiniuose pjūviuose (1 grafikas). Šalys, turinčios žemus realius atlyginimus, tokios kaip Italija, Ispanija ir Švedija, rodė ir nedidelę augančio darbo pasiūlą. Minėtų valstybių žmonės migravo į Naująjį Pasaulį. Šalys, kaip JAV, Kanada, Australija ir Argentina turėjo žymiai didesnę augancio darbo pasiūlą, kartu ir didesnius realius atlyginimus, kurie viliojo imigrantus. O kitos Senojo Psaulio šalys – Prancūzija, Dž. Britanija, Vokietija ir Belgija – spietėsi kažkur viduryje. Airija turėjo neigiamą augancio darbo pasiūlą, o nustatytas emigracijos skaičius buvo didesnis nei diddėjančios populiacijos skaičius.
Migrantų darbas padidino darbo pasiūlą Naujajame Pasaulyje ir įgalino gamtinių išteklių panaudojimą. JAV imigrantai paaiškino tą fenomeną, jog 1870-1913m. populiacija išaugo 40 %. Darbo jėgos augimas padarė kapitalą nepakankamą ir paskatino masišką kapitalo judėjimą iš Senojo Pasaulio į Naująjį.

1 grafikas. Realūs atlyginimai ir darbo augimo pasiūla, 1870-1913m.2 Kapitalo judėjimo teorija
Pradžioje jau buvo minėtač kad kapitalas ir darbas judėjo iš vienos vietos į kitąč tikintis aukštesnių palūkanų sugrįžimo. Paprastas ekonominis modelis grindžiamas tobula konkurencija, veda prie išvadų, kad šalies A gyventojai įsigys turto šalyje B, nes kapitalo našumas didesnis šalyje B nei A. Tačiau palūkanų sugrąžinimo maksimizavimas ne visada atsilaiko prieš empiriškumą. Kaip pavyzdys, kapitalas juda „dviem keliais“ iš A į B, iš B į A. Kodėl taip nutinka, jei kapitalo našumas B šalyje yra didesnis nei A? Empirinis įrodymas dažnai yra neusderinimas su palūkanų sugrąžinimo prieiga. Ekonomistai duoda papildomas kapitalo judėjimo priežastis. Egzistuoja paaiškinimai, kurie atspindi sudėtingą komercinės veiklos elgseną. Svarbiausios papildomos kapitalo judėjimo priežastys yra šios:
• rizikos diversifikacija;
• tarifai ir kitos įsikišimo į rinką formos;
• žaliavų vieta;
• kapitalo rinkos trūkumas.

Rizikos diversifikacija
Empirinis įrodymas teigiač jog rizikos diversifikacija yra svarbi užsienio investicijų priežastis. Ji taikoma tiek tiesioginėms užsienio, tiek portfelinėms investicijoms. Užsienio turtas suteikia galimybę sumažinti riziką. Individai ir firmos gali sumažinti riziką, paskirstydami savo investicijas įvairiose šalyse ir pramonės srityse. Jei nuosmukis atsiranda vienoje šalyje, tai jis nebūtinai sukelia problemas visose šalyse, į kurias investuojama. Veiklos periodas atsiranda skirtingu laiku ir skirtingose šalyse. Vyriausybės svyruoja tarp gabumų vadovaujant makroekonomikai. Jos įtakoja galimus investicijų palūkanų grąžinimus įvairiose šalyse įvairiais laiko atžvilgiais. Tarptautinė doversifikacija gali paaiškinti „dviejų kelių“ kapitalo judėjimo fenomeną, kuris pasirodo, kad prieštarauja kapitalo judėjimo teorijai, grindžiamai vien tik kapitalo našumo skirtumais.
Tarifai ir kitos įsikišimo į rinką formos
Tarptautinės firmos gali investuoti užsienyje, norėdamos įveikti tarifų sienas. ES bendri išoriniai tarifai priverte Japoniją ir JAV kompanijas investuoti į ES šalis, kad įveikti ES rinkos apsaugą. Kai kuriais atvejais tarifų apsauga gali padaryti pelningesnę ir mažiau rizikingesnę gamybą užsienio šalyse. Šiuo atveju rinkos apsauga skatina užsienio investicijų įplaukimą. Tačiau svarbiausia yra pagerinti vietinį darbą ir išsaugoti užsienio valiutų kursą mažinant importą.
Žaliavų vieta
Žaliavos gavyba ir apdirbimas paparastai reikalauja aukšto lygio vertikalios integracijos darbų. Vertikali firmų integracija gali kilti iš kapitalo judėjimo iš vienos šalies į kitą. Firmos, užsiimančios žaliavų perdirbimu, supranta, jog yra būtina įkurti perdirbimo įrengimus tose teritorijose, kur randama atitinkamą žaliava. Kapitalas judės iš kompanijos-gimdytojos finansuoti perdirbimo veiklos užsienyje. Komapnijos, įtrauktos į tokį darbą, paprastai yra didelės tarptautinės, plačiai investuojančios.
Kapitalo rinkos trūkumai
Vietiniai verslininkai sugeba gaminti prekes ir tiekti paslaugas žemesnėmis kainomis nei užsienio verslininkai, esantys toje pačioje rinkoje. Vietiniai gamintojai yra susipažinę su vietiniais rinkos, vyriausybės ir kt. veiksniai. Visi jie dažnai turi kapitalo augimo problemų. Skolininkai gali turėti informacijos stygių apie kreditų vertinimą vietiniame versle arba paprasčiausiai teikia pirmenybę (kaip ir skolintojai) didelėms tarptautinėms kompanijoms nei mažoms vietinėms įmonėms. Be to, kapitalo rinka nesugeba atspindėti tikrojo vietinių įmonių pelningumo. Todėl pirmenybė rodoma didesnėm ir geriau žinomom tarptautinėm firmom.3 Tarptautinės įmonės ir veiksnių mobilumas
Didžiulės tarptautinės kompanijos veikia visame pasaulyje. Tokios firmos turi lemiamą jėgą nustatant verslo ir veiksnių judėjimą modernioje pasaulio ekonomikoje. Minėtų kompanijų strumtūros ir stretegijos supratimas gali paaiškinti gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, vadybos ir technologijų) judėjimą iš vienos šalies į kitą.
Tarptautinės kompanijos paprastai yra tarpininkės, per kurias veiksniai juda tarptautiniu mastu. Veiksnių mobilumas apima viską, ką daro tarptautinė kompanija pradedant įkūrimu ir filialo valdymu užsienio šalyse. Paprastai veiksmas prasideda, kai kompanija-gimdytoja perveda finansinį kapitalą į filialą užsienyje. Tačiau tai nebūtina procesui. Modernioje pasaulio ekonomikoje finansai gali atsirąsti iš bet kurios pasaulio vietos, įskaitant ir šalį, kurioje yra įkurtas filialas. Svarbi tarptautinės kompanijos sudedamoji dalis yra ne finansų perkėlimas, bet vadybos paketo perdavimas. Šios kompanijos reiškia ne paprasčiausią finansinio kapitalo perkėlimą iš šalies, kurioje grąžinimai yra palyginti žemi, į šalį, kurioje grąžinimai yra aukšti, o labiau vadybinių ir technologinių tarptautinių kompanijų pranašumų perkėlimą.
J.H.Daningas (1974m.) atliko tyrimą, kurio pagalba bandė išsiaiškinti priežastis – dėl ko firmos tampa tarptautinėmis kompanijomis. Jo analizė rėmėsi 3 vadybos elgsenos nuostatomis:
1. Nuosavybė;
2. Vieta;
3. Internacionalizacija.

Nuosavybė – tai speciali sritis, kurią tarptautinė kompanija išvystė ir nori panaudoti platesnėje rinkoje. Firma gali vystyti kainų mažinimo procesą, o po to tyrimus ir vystymąsi gali panaudoti naujo produkto kūrime. Tačiau ji privalės plačiai reklamuotis, norėdama sukurti firmos pavadinimo ir ženklo įvaizdį. Net paskirstymo sistema gali būti tokia pat efektyvi kaip ir „nuosavybės“ pranašumų perdavimas. Panaudojant šias žinias pritraukiama vis daugiau ir daugiau užsienio vartotojų, kuriems parduodama atitinkama prekė – tai siejama su efektyvia valdymo strategija. Tačiau visa tai neduoda mums atsakymo – kodėl firmos apsisprendžia įkurti užsienyje filialus negu paprasčiausiai eksportuoti savo produktus. Aiškinant ši reiškinį reikia remtis kitom dviem vadybos elgsenos nuostatomis.
Vieta siejasi su veiksniais, kurie gamybai užsienyje suteikia patrauklesnį pasirinkimą. Transportavimo išlaidos gali būti atmestos vietinės gamybos mažaverčių nepatogių prekių eksportui, kaip pvz.: cemento eksportui. Tarifų sienos kartais paskatina įsikurti šalyje, o tuo pačiu firma įgauna teisę naudotis apsaugotomis rinkomis. Daugelis paslaugų, pvz.: maisto išsinešimas, negali būti eksportuojamas. Kada Mc’Donald’as pradėjo globalėti, tai užsienio šalyse pareikalavo vietinių frančizių įsigijimo. Vietinės firmos žino viską apie vietinius vartotojus, vietines rinkas ir kt. Tai iškelia kitus klausimus – kodėl kitos tarptautinės kompanijos paprasčiausiai neparduoda licenzijos ar frančizės tiekėjams užsienyje gaminti jų produktus; kodėl jos „atiduoda“ kapitalą ir vadybos sugebėjimus, kad vietinės įmonės geriau atliktų savo darbą. Žinoma, egzistuoja daugiau tokių tarptautinių kompanijų kaip Mc’Donald’as6 kurios pilnai pasinaudoja fran,iz’s galimybėmis. Bet licenzija ir frančizė ne visada yra atsakymas. Norint suprasti visa tai mums reikia remtis ir trečiąja Daningo vadybos elgsenos nuostata.
Internacionalizacija paaiškina, kodėl firma pasirenka pati valdyti gamykla užsienyje nei parduoti jai licenziją. Egzistuoja dvi pagrindinės internacionalizacijos priežastys. Pirma, firmos nesutinka su licenzijos termino nustatymu, po kurio pačiai įmonei bus leista „save valdyti“. Iškyla klausimai. Kaip kontraktai bus vykdomi? Kokie honorarai bus mokami? Antra, jei terminai ir bus priimtini, koks bus apsaugos laipsnis, kad produktas ar paslauga nebūtų nukopijuota. Ar licenzija skurs konkurencingą firmą? Ar barjerai įeiti į rinką nėra per aukšti?
J.H.Daningo tyrimas naudingas tuo, kad galima paaiškinti – kodėl vietinės firmos nusprendžia tapti tarptautinėmis. Tačiau empirinis įrodymas parodo,. jog išvertus į veiksnių mobilumo teoriją, Daningo tyrimo rezultatai neprisitaiko prie tikrovės. Net gi atrodo, kad jie negali paaiškinti realaus pasaulio tiesioginių užsienio investicijų judėjimo tarp šalių su dviejų rūšių panašiais veikniais.
Firmos veiklumas nustatomas pagal dviejų rūšių pranašumus: artumo ir susikaupimo. Artumo pranašumas yra tas, kuris paskatina firmą „fiziniam artumui“ užsienio rinkose. O susikaupimo pranašumas yra tas, kuris padaro firmą pelningesnę, sukaupdamas jos veiklumą namie-vienoje vietoje. Tiesioginės užsienio investicijos ateina į šalį, kai artumo pranašumas persveria susikaupimo pranašumą.

3.1 Nauda ir kaštai šaliai-šeimininkei

Šalis-šeimininkė yra šalis, kuri gauna kapitalą ir kitus gamybos veiksnius iš tarptautinių įmonių. Veiksnių mobilumas turi įtakos šaliai-šeimininkei. Naudos ir išlaidų balansas yra painus, bet keleta svarbesnių svarstymų yra paminėti žemiau.
Ekonominė nauda ir išlaidos:
• Mokėjimų balansas.
Finansinio kapitalo pervedimas į šalį-šeimininkę atneša jai naudą į mokėjimų balansą. Pvz.: filialas pradeda veikti šalyje-šeimininkėje, pelno pervedimas ir dividendai gali turėti įtakos mokėjimo balanso išeikvojimui.
• Darbas ir nacionalinės pajamos
Filialas turi įtakos grynąjai vertei, pridėtai prie šalies-šeimininkės nacionalinių pajamų ir darbo. Jei darbuotojai ir kiti ištekliai pradėti naudoti kompanijoje taptų nedarbingais, tuomet reikšmingai padidėtų grynoji vertė.
• Išoriškumai
Jie gali pakelti firmų našumą šalyje-šeimininkėje. Pvz.: tarptautinės kompanijos gali apmokyti darbuotojus, kurie vėliau paliks ją ir pradės darbą kitoje vietinėje firmoje.
• Ekonominė vadyba
Tarptautinė kompanija gali turėti skirtingus ekonominius tikslus šalyje-šeimininkėje, kurie gali komplikuoti šios šalies vyriausybės ekonominio valdymo funkcijas. Pvz.: vyriausybė gali norėti padidinti mokesčių pajamas, bet tarptautinės kompanijos tikslas – vengti vietinių mokesčių ir apeiti valiutos kurso kontrolę.
Be to, ekonominei naudai ir išlaidoms įtakos gali turėti politiniai ir socialiniai reiškiniai šalyje-šeimininkėje iš tarptautinės kompanijos veiklos:
• Žmonės tarptautinėje kompanijoje gali būti skirtingų politinių įsitikinimų šalyje-šeimininkėje.
• Legalus įstatymo išleidimas gali būti komplikuotas, susijęs su tarptautinės kompanijos ir šalies-šeimininkės juridine galia. Tai gali būti susiję su rinkos politika ir jos ginčais.
• Tarptautinės kompanijos kartais gali nepaisyti nacionalistinių jausmų. Nacionalistai gali prieštarauti nepriklausomai pasaulio ekonomikos koncepcijai. Tarptautinės kompanijos dažnai įtarinėjamos pakertančios šalies-šeimininkės tautos suverenumą, atnešdamos svetimas kultūrines ir socialines vertybes. Arba jie gali būti laikomi svarbiais socialinių ir politinių pokyčių įrankiais, skatinančiais įvairumą, bendradarbiavimą ir pasiekimus.4 Darbo jėgos mobilumas
Darbo jėgos mobilumas tarp šalių yra mažesnis nei kapitalo. Tai susiję su darbo jėgos specifika. Staklės nėra tokios reiklios kaip žmogus. Nežiūrint finansinių ir asmenybinių kaštų emigracija, o tokią formą dažnai įgyja darbo jėgos judėjimas, pastoviai auga. Vien į JAV kasmet atvyksta apie vieną mln. meksikiečių.
Iš visų tarptautinių gamybinių veiksnių judėjimų jautriausias yra darbo judėjimas. Rizikuoja patys migrantai, be to, jie sukelia ekonominį ir psichologinį diskomfortą šalies, į kurią imigravo, gyventojams (net jeigu pastarieji taip pat yra imigrantai).
Patiems emigrantams iškyla nemažai pavojų, bet vidutiniškai gaunama nauda taip pat yra didelė. Neretai imigrantai suserga, nesuranda didesnių pajamų šaltinių ir grįžta atgal į savo šalį nusivylę. Tačiau dažniausiai jie nemažai išlošia – tai matyti ir iš tokių detalių, jog vis delto nemažai žmonių ryžtasi tokiai rizikai. Kai kuriais atvejais didelis laimėjimas yra politinė ir fizinė laisvė, kitais gi – ekonominė nauda. Daktarai, inžinieriai ir kiti aukštos kvalifikacijos specialistai iš šalių su žemesniais uždarbiais ( tokių kaip Indija, Pakistanas ar Lietuva) kelis kartus padidina savo įplaukas imigravę į tokias šalis, kaip Šiaurės Amerika, Australija, Didžioji Britanija ar Persijos įlanką. Meksikietis amatininkas Teksase ar Kalifornijoje uždirba pakankamai, kad galėtų anksti išeiti į pensiją ir gyvendamas savo patogiuose namuose Meksikoje finansiškai remti savo vaikus. „Kviestiniai darbuotojai“ iš Turkijos Vokietijoje taip pat užtikrina patogų gyvenimą ir žymų kiekybinį įplaukų padidėjimą. Jei taip nebūtų, jie nesiektų migruoti nei pastoviam gyvenimui nei laikinam.
Daugelyje šalių per paskutinius metus vis labiau ir labiau pastebimos antimigracinės nuotaikos. Pasitaiko visokių nesusipratimų tarp etinių grupių, kartais net pereinančių į žiaurumą ar aštrius konfliktus. Imigrantai dažniausiai susiduria su diskriminacija ir pažeminimu.
Politikai dažniausiai į migraciją žiūri kaip į „karštą bulvę“ ir jos vengia. 1989 metais JAV priimtas Imigracijos Reformų ir Kontrolės Aktas yra viena tų išimčių, kurios patvirtina taisyklę. Šis aktas buvo ne kartą svarstomas JAV Kongrese, kol galų gale su tam tikrom išlygom priimtas.
Tokias karštas diskusijas ir pasipriešinimą migracija sukelia dėl keleto priežasčių:
1. Tiek šalis, į kurią imigruojama, tiek šalies, iš kurios emigruojama gyventojai patiria ekonominius nuostolius. Todėl emigracija nėra skatinama netgi tokiose šalyse kaip Meksika.
2. Šalyje, į kurią imigruojama, egzistuoja tam tikras etinių priešiškumų pagrįstas nusistatymas.
3. Tam tikrų ekonominių sluoksnių pagrįsta ekonominė baimė, jog imigrantai sudarys papildomą konkurenciją. Jeigu imigrantų konkurencija staigiai didėja, tai gresia vietinių gyventojų nepasitenkinimas ir agresija.
4. Bet kurioje politinėje arenoje migrantų yra mažuma, imigrantų interesų gynimas garantuoja viso labo keletą papildomų balsų. Šalyje, iš kurios migruojama, potencialūs emigrantai, šnekėdami apie savo teisę išvykti parodo, jog jie neketina dalyvauti šalies politikoje. Dauguma nelinkusi geranoriškai suteikti visišką laisvę, ypatingai, jeigu yra pažeidžiama šalies savigarba.
Todėl populiarumo siekiantys politikai niekada nepalaikys laisvos migracijos idėjos, į jų pusę stoja tik darbdavių lobizuoti politikai ir atstovaujantys įvairioms Bažnyčioms.
Neretai yra painiojamos tokios sąvokos, kaip migrantai, pabėgeliai ir perkelti į kitą gyvenamąją vietą asmenys.
“Darbuotojas migrantas” reiškia susitariančiosios šalies pilietį, kuriam viena susitariančioji šalis leidžia pastoviai gyventi savo teritorijoje tam, kad jis galėtų dirbti apmokamą darbą.
“Pabėgelis” reiškia tokį pilietį, kuris paliko savo gimtinę dėl politinių konfliktų ir neramumų savo šalyje, ir kuris ieško prieglobsčio kitose šalyse.

2 lentelė. Tarptautinis darbo jėgos judėjimas, 2000 metais

kategorija skaičius (milijonais)

migrantai 150

pabėgeliai 18

.
Asmenys, perkelti į kitas gyv.vietas tarptautiniu mastu 23

Suprantama, jeigu šalis turi mažai kvotų, priima mažai emigrantų, o ekonominiai migrantai siekia prieglobsčio statuso.

3 lentelė. Prieglobsčio siekiantieji OECD valstybėse, 2000 metais

Valstybė Skaičius
Australija 16
Belgija 40
Kanada 36
Italija 18
Vokietija 80
Olandija 40
JAV 50
Jungtinė Karalystė 96

1990 metai – periodas, kai tarptautinė migracija buvo ypač aukšta palyginti su 1875-1914 ir su 1960 metais. Labai aukštas ekonominis lygis, aukšti kitų šalių pasiekimai, geresnės gyvenimo sąlygos, didelės perspektyvos, kritusios transporto kainos labai traukė migrantus. Berlino sienos griuvimas irgi palengvino migrantams palikti Sovietų Sąjungos bloką.4.1 Emigracijos nauda ir kaštai
Ekonomistai mano, jog kiekvienas turės naudos iš tarptautinio darbo judėjimo ilgame laikotarpyje. Harvardo universiteto profesorius Dani Rodrik mano, kad bet koks tarptautinis darbo judėjimas atneš ekonomikai daug daugiau naudos, nei laisva rinka. Kaip ekonomistas mato migracijos kaštus ir naudą ir šaliai, kuri priima imigrantus, ir šaliai, iš kurios emigruoja?
• Darbo jėgos perteklius
Daugelis šalių turi perteklinę darbo jėgą žemės ūkio sektoriuje. Per greitas žmonių skaičiaus augimas tokiose šalyse sukelia daug problemų, kaip darbo vietų sumažėjimą, taip pat ir gyvenamojo ploto sumažėjimą. Dėl šitų priežasčių, emigracija tapo išsigelbėjimu. Kai darbuotojai palieka šalį, ribinis produktas vienam likusiam gyventojui padidėja. Airijoje buvo perteklinė darbo jėga XIXa. Airijos emigrantai pasitraukė į Britaniją ir JAV, kur jie rado darbo vietas žemės ūkyje, statybose ir naujose pramonėse. Taip pat perteklinė darbo jėga buvo ir centrinėje, pietų bei rytų Europos šalyse 19 amžiuje ir 20 amžiaus pradžioje. Vengrija, Lenkija Rusija, pietų Italija, Graikija ir Turkija – visos šios šalys turėjo didelį migracijos periodą. Buvo net toks posakys, kad pietų Italai jautėsi labiau kaip namie, kai jie aplankydavo New Yorką, nei kai jie nuvykdavo i šiaurinę Italiją, į tokius miestus, kaip Milanas ar Turinas. 1950, 1960, 1970 metais buvo labai didėlis darbo jėgos perteklius tokiose šalyse, kaip Indija, Karibų salos, Šiaurės Afrika. Žmonės iš šių šalių imigruodavo į Europietiškus miestus ir miestelius. Aišku, perteklinės darbo jėgos emigracija pakėlė tų šalių gaminimą ir padidino likusiųjų žmonių algas.
• Pinigų pervedimas
Daugelis žmonių iš trečiojo pasaulio šalių gaudavo pinigus iš labiau išsivysčiusių šalių. Imigrantai siųsdavo pinigus savo šeimoms ir giminaičiams ir tuo pačiu padėdavo jiems išgyventi. Turkijoje žmonės ypač buvo finansiškai priklausomi nuo tų, kurie imigravo į Europą ir siųsdavo jiems pinigus. Tą patį galima pasakyti ir apie Graikiją. Tėvai vaikų, kurie emigravo iš Indijos, galėjo tikėtis finansinės paramos. Vaikai padėdavo, net jei jie sukurdavo savo šeimas ir pan. Sezoniniai žemės ūkio darbuotojai, kurie turėjo tik laikiną leidimą dirbti tam tikroje šalyje, ypač daug pinigų išsiųsdavo namo. Geriausiai juos galima būtų apibūdinti, kaip tikslo darbuotojai, kurie taupo tam tikram tikslui įgyvendinti, pvz., finansuoti savo mokslą arba pradėti savo verslą. Tokie pinigai ypač naudingi tai šaliai, iš kurios yra emigrantas.
• Įtaka viešiesiems finansams
1. Migracijos įtaka „išleidžiančios“ šalies viešiesiems finansams.
Šalyje, iš kurios emigruojama, ateities mokesčių įnašų praradimas ir neatlikta karinė tarnyba dažniausiai nusveria būtinybę dalintis visuomeninėmis gerybėmis ir paslaugomis. Dauguma visuomeninių išlaidų yra „visuomeninės gerybės“ tikrąja to žodžio prasme – pasitenkina visi jų vartotojai, kiek jų bebūtų. Todėl dalies gyventojų migracija nepadidina likusiųjų gyventojų pasitenkinimo, tokiomis visuomeninėmis gerybėmis, kaip nacionalinė gynyba ar kita. Dažniausiai imigruoja jauni specialistai, tokiu būdu „išleidžiančioji“ šalis jos gyventojams migruojant irgi patiria nuostolius. Viena galimų politinių išeičių šiuo atveju yra vykdyti migracijos ribojimo politiką, neleisti pervesti aktyvų į užsienį.
2. Migracijos įtaka „priimančios“ šalies viešiesiems finansams.
Pasaulinė praktika rodo, jog imigrantai yra „fiskalinė našta“ – jie siekia išsilavinimo, gauna medicininę pagalbą ir t.t., tačiau šios išlaidos yra didesnės, nei grįžta mokesčių pavidalu. Tačiau per pastaruosius metus pastebimos ir kitokios tendencijos. Pasireiškia jau minėtas gyvenimo ciklo poveikis: kadangi atvyksta jauni, darbingo amžiaus žmonės, jiems nereikia finansuoti išsilavinimo, o iki pensijos jiems irgi likęs nemažas laikotarpis, kurio metu jie moka mokesčius. Netgi nelegalūs imigrantai, tokie kaip daugybė nelegaliai imigravusių į JAV meksikiečių, moka netiesioginius mokesčius: pardavimo mokesčius, rentą ir t.t. Ilgojo periodo laikotarpiu vis.uminis fiskalinis migrantų poveikis nublanka, nes jų amžiaus pasiskirstymas išsilygina su gyventojų dauguma.
• Protų nutekėjimas
Iš kitos pusės, emigracija reiškia žmonių protų ir sugebėjimų nutekėjimą, protingų, talentingų, išsilavinusių žmonių praradimą. Net ten, kur darbo jėgos perteklius, dažniausiai emigruoja jaunesni ir energingesni žmonės. Todėl, būtų galima teigti, kad iš kitos pusės nėra ekonominio augimo, gamyba neauga, nes šalyje lieka tik senesnio amžiaus žmonės ir vaikai, visi tie, kurie nesugeba adaptuotis užsienyje.4.2 Protų nutekėjimas iš Pietų Afrikos
Pietų Afrika pergyvena labai aukštą išsilavinusių žmonių emigraciją, tokių profesijų kaip medikai, inžinieriai, buhalteriai ir verslininkai. Beveik 20 procentų šių sričių specialistų jau paliko Pietų Afriką. Kai kurių profesijų emigrantų skaičius yra net didesnis. Paskaičiuota, kad beveik 35 procentai gydytojų, baigusių Witwatersrand universitetą 1990 metais, jau emigravo.
Tokiai šaliai, kaip Pietų Afrika, kurioje išsilavinusių žmonių labai trunka, emigracija gali būti net labai pavojinga. Kiekvienas išsilavinęs žmogus, paliekantis šalį, sukelia nekvalifikuotų darbo vietų praradimą. Čia būtų tokia proporcija: kiekvienam kvalifikotam migrantui yra 10 nekvalifikuotų darbo vietų.
Tokį smarkų specialistų skaičiaus nutekėjimą lemia tam tikros priežastys. Visų pirmą, tai yra labai didėjantis nusikalstamumų skaičius, VIČ ir politiniai veiksniai. Iš kitos pusės, beveik milijonas pietų Afrikos gyventojų turi Jungtinės Karalystės pasus ir gali laisvai ten gyventi ir dirbti. Dar labai pamėgtos vietos imigruoti yra Kanada, JAV, Australia ir Naujoji Zelandija. Ekonomiai sunkumai ir nesusipratimai šalyje buvo dar viena iš priežasčių palikti šalį.
Iš kitos pusės, Pietų Afrikos kompanijos bando mokinti juodaodžius gyventojus užpildyti tas darbo vietas, kurias paliko baltieji emigrantai ir kur reikalingi specialistai. Taip pat pradeda nykti rasinis skirtumas tarp baltaodžių ir juodaodžių gyventojų, kuris vyravo labai ilgą laikotarpį.4.3 Imigracijos nauda ir kaštai
Koks imigrcijos indėlis visai šaliai?
• Technologijos perdavimas. Naujos technologijos greitai prasiskverbia į kitas šalis imigracijos dėka. Tokių tarptautinių technologijų prasiskverbimų istorija labai ilga. Dabartiniu metu multinacionalinės kompanijos elgiasi taip, kaip priemonė, per kurią naujos technologojos kerta sienas per išsilavinusių žmonių judėjimą.
• Žinios. Atvykdami žmonės atsineša žinias, ir dauguma jų gali duoti ekonominę naudą – ar tai būtų prekybos įgūdžiai, ypatingos receptūros, vaidybinis talentas ar tobulesnės technologijos. Imigrantai ne tik patys naudoja atsineštas žinias, bet ir perduoda jas kitiems, todėl vienas iš migracijos privalumų – tai perduodamos žinios.
• Darbo jėgos kaštai. Imigruojančiose šalyse darbdaviai stengiasi minimizuoti darbo jėgos kaštus. Todėl jie labai noriai priima darbuotojus iš užsienio, kurie sutinka dirbti už žemesnį atlyginimą. Darbus, kuriuos dažniausiai nenori atlikti vietiniai gyventojai, užsieniečiai su mielu noru juos atlieka, net ir už žemesnį atlyginimą. Tokie darbai dažniausiai yra viešbučiuose, ligoninėse ir kitose vietose. Žemės ūkį galima irgi priskirti tokiems darbams, kurį žmonės dirba už žemą atlyginimą. Vietiniai darbuotojai gali bijoti užsieniečių konkurencijos, kuri sumažina darbo užmokesčius.
• Demografija. Aukšta migracija gali skatinti pirkėjus prie labiau išsivisčiusios ir naujoviškos ekonomikos. Imigrantai turi sąvybę turėti daug naujų idėjų ir minčių, kurie reikalingi greitesniam ekonomikos kelimui. Be to, imigrantai dažniausiai yra jauni ir energingi žmonės. Šalys, kuriose daug jaunų žmonių, yra labiau dinamiškos ir greičiau prisitaiko prie besivystančios aplynkos.
• Išlaidos dėl gyventijų skaičiaus augimo. Imigracija, kaip ir bet kuris gyventojų augimas, gali sąlygoti papildomus su augimu susijusius išorinius netekimus: papildomas triukšmas, konfliktai, nusikalstamumas. Tai dalinai atsveria praradimus siunčiančioje šalyje ir laimėjimus šalyje, į kurią atvykstama, tačiau šis efektas yra nedidelis, jeigu migracija vyksta palaipsniui.
• Kapitalo judėjimas socialiniame sektoriuje. Socialiniai kaštai auga dėl imigracijos. Reikia daugiau lėšų investuoti į infrastruktūrą: statyti daugiau mokyklų, kurti naujas gyvenamąsias vietas, investuoti daugiau lėšų į gydymą, transportą. Tokios investicijos labai ryškiai pastebimos trumpame laikotarpyje.4.4 Australijoje reikalingi žmonės
Australija yra žinoma kaip imigrantų šalis. Dabartinis šalies gyventojų skaičius yra mažesnis nei 20 milijonų gyventojų, iš kurių ketvirtadalis gimė užsienyje, o likusieji 19% yra imigrantų vaikai. Žemas gimstamumas gali lydėti prie gyventojų skaičiaus sumažėjimo net iki 2050 žmonių, jei nebus naujų imigrantų.
Bet Australijoje vyrauja labai stipri politika, kuri priešinasi naujai imigracijai. Mažai tikėtina, kad Australija priims didelį naujų nekvalifikuotų darbuotojų skaičių ir pabėgelius artimiausiu metu, kaip buvo daroma praeityje. Bet tam, kad palaikyti dabartines šalies pajamas, reikia papildomos 1,25% naujos darbo jėgos, kas reikštų, kad kiekvienais metais reikia priimti mažiausiai 140000 migrantų. Dėl šitos priežasties Australijoje imigrantų skaičius padidintas iki 100000 per metus. Iš šio skaičiaus 58% turi būti kvalifikuoti darbuotojai, o likusieji turi turėti artimus giminaičius šioje šalyje. Nepaisant to, kad imigrantų skaičius padidintas, prognozuojama, kad Australijos ekonomika bus pasenusi jau šio amžiaus viduryje.5 Migracija Europoje
Nepaisant to, kad migrantai yra siunčiami į New Yorką, Europa irgi visada pritraukdavo nemažai imigrantų. Nemažai imigrantų Europos Sąjungoje yra iš centrinės, rytinės ir pietinės Europos.

4 lentelė. Europos Sąjungos imigrantai( % pagal regionus), 2000metais

Azija 14
Amerika 10
Afrika 27
Kitos Europos šalys 47

Dabartiniu metu daugiausiai imigrantų yra Vokietijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Olandijoje. Bet daugiausia imigrantų turi Šveicarija.

2 grafikas. Migrantų darbo jėga, 2002m.

Anksčiau Šveicarija labai viliojo imigrantus dirbti žemės ūkyje ir viešbučiouse. Bet galų gale Šveicarija sugriežtino imigravimo politiką, kas smarkiai sumažino imigrantų antplūdį.5.1 ES šalys
Pagal ES taisykles ES viduje yra visiškas laisvas darbo jėgos judėjimas. Bet naujoms ES narėms yra ir tam tikrų laikinų apribojimų.
Dar prieš tai, kai griuvo Berlino siena, tik keli migrantai iš rytų ir centrinės Europos rado kelią į ES šalis. Tiems, kurie paliko Sovietų Sąjungos bloką ir Jugoslaviją, tai buvo vienpusė kelionė. Maždaug vienas milijonas lenkų paliko šalį ir imigravo į ES šalis 1980 metų pradžioje, bet tik keli turėjo teisę veliau grįžti į savo šalį. Situacija 21amžiuje atrodo kitaip. Jau daugiau nei keturi milijonai naujų darbuotojų atkeliavo į ES šalis iš centrinės ir rytinės Europos, ir dar daugiau nei du milijonai darbuotojų iš buvusios Jugoslavijos.
Prieš priimant naujas šalis į ES , buvusios narės labai bijojo didelio naujų imigrantų antplūdžio. Buvo numatyta, kad beveik trečdalis milijono visų imigrantų kiekvienais metais atkeliaus iš tokių šalių kaip Čekija, Slovakija, Kipras, Estonija, Latvija, Lietuva, Vengrija, Lenkija, Slovenija, Malta į tokias šalis kaip Vokietija ir Austrija, kur bus labai aukšta konkurencija tam tikruose darbuose. Todėl pagal Europos Sąjungos susitarymą buvo nuspręsta, kad naujoms ES narės bus taikomi tam tikri apribojimai dirbti kitose ES šalyse, pereinamasis laikotarpis buvo paskirtas septyneriems metams.5.2 Investicijos į naujas ES šalis
Naujų šalių priėmimas į ES reiškia galimybės naujoms investicijoms diegti tose šalyse. Tai reiškia, kad atsirado nauja rinka ES šalims, kurią dabar galima panaudoti savo versle.
PSA Peugeot Citroen, Prancūzų kompanija planuoja pastatyti savo kompanijos filialą rytų Europoje. Tai dar kartą patvirtina, kad naujos narės tapo nauja rinka investavimui. Peugeot atstovai tvirtina, kad jau seniai numatė keturias buvusias komunistines šalis: Čekiją, Vengriją, Lenkiją ir Slovakiją, naujam filialui įkurti.
Pirmosios investicijos į užsienį buvo pradėtos dar prieš Berlyno sienos griuvimą 1989 metais. 1990 metais, investicijos dar labiau paplito. Kol politikai sprendė naujų narių priėmimo į ES problemą, verslininkai jau planavo savo perspektyvas tose šalyse.
Dabartiniu metu galima tvirtinti, kad ES yra didžiausias užsienio investicijų šaltinis ir didžiausias pardavimų partneris, įskaitant net iki 70% importo.
Apibrėžiant galima pasakyti, kad ES yra didžiausias investicijų šaltinis į naujas ES nares. Jau nuo 1990 metų, kai griuvo Berlyno siena, ES verslas buvo nukreiptas naujoms idėjoms ir planams įgyvendinimui, senos manufaktūros modernizacijai rytų ir centrinėje Europoje. 2001 metais, nepaisant pasaulinės ekonomikos smukimo, FDI centrinėje ir rytų Europoje padidėjo net iki 27.2 bilijonų.
Naujos ES šalys reiškia Europos Sąjungai naujos pigios darbo jėgos atsiradimas. Nors rytų Europoje atlyginimai labai skirtingi, bet vidutiniškas žmogaus atlyginimas yra ryškiai žemesnis už ES šalių atlyginimą.5.3 Centrinės ir rytų Europos šalių gyventojai jau išbandė gyvenimą ES šalyse
Dar prieš įstojant į ES, nelegalūs darbuotojai atvykdavo į vakarų Europą, ypač į Angliją dirbti juodus darbus, tokius, kaip namų tvarkymas, darbas restoranuose. Daugelis tokių nelegalų atvykdavo tik trumpam laikotarpiui, tik tam, kad užsidirbti pinigų mokslams ar kitiems dalykams. Dažniausiai tokiais nelegalais budavo jauni žmonės, kurie mokėdavo užsienio kalbą ir galėjo lengvai adaptuotis naujoje vietoje. Buvo ir tokių darbuotojų iš rytų Europos, kurie gaudavo leidimus trumpam laikotarpiui dirbti sezoninius ūkio darbus Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Tokia migracija iš rytų ir centrinės Europos labai išpopuliarėjo per paskutinius metus.
Dar prieš komunizmo griuvimą, daugelis žmonių visokiais būdais bandė palikti namus su maža tikimybe kada nors grįžti į gimtinę. Taip atsitiko su 800000 imigrantų iš Lenkijos 1980 metais. Po Berlino sienos griuvimo, prasidėjo didelis imigrantų antplūdis etinių vokiečių iš Rusijos. Taip pat, prasidėjus karui Jugoslavijoje, didelis žmonių skaičius ieškojo prieglobsčio kitose šalyse, ypač Vokietijoje.
Griuvus komunistiniam režimui, 1990 metais dar daugiau žmonių pradėjo imigruoti į vakarų Europą. Ekonominio bendradarbiavimo organizacija paskaičiavo, kad dabartiniu metu yra daugiau nei trys milijonai imigrantų iš rytų Europos, du iš jų yra prieglobsčio ieškantys iš buvusios Jugoslavijos. Dauguma likusiųjų sudaro lenkai, rumūnai ir albanai, kurie net įkūrė patriotines organizacijas, kurios padeda naujiems imigrantams iš tų šalių rasti gyvenamąją vietą ir darbą.
ES vedamuose debatuose nebuvo jokių prieštaravimų dėl rytų ir centrinių imigrantų, nes jie nesiekia prieglobsčio ir nesiekia socialinės paramos, be to jie yra baltaodžiai ir lengvai prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų. Bet iš kitos pusės yra ir baimė, kad po to, kai naujos šalys įstojo į ES, imigrantų iš tokių šalių, kaip Čekija, Slovakija, Slovenija, Lenkija, Vengrija, Kipras, Malta, Lietuva, Latvija ir Estija dar labiau padaugės.
Trumpai sakant naujų rytų ir centrinės Europos šalių įstojimas į ES reiškia naujų imigrantų skaičiaus augimą, kas gali patikti ne visiems buvusioms ES šalims.5.4 Migracijos neigiamų padarinių išvengimo būdai
Iki šiol socialinio priešiškumo ir su gyventojų skaičiaus augimu susijusios išlaidos sulaikydavo šalį nuo liberalios migracijos politikos. Šios dvi kliūtis gali būti pašalintos šalinant migracijos apribojimus pakopom: kasmet leisti imigruoti tik tam tikram skaičiui gyventojų, kad jų dalis bendrame gyventojų skaičiuje ekonomiškai leistų integracijos procesą atlikti pakankamai neskausmingai abiem pusėm. Su tokiais apribojimais, migracija yra labai pageidaujamas ir naudingas reikškinys.
Tik pakopinė migracija gali sumažinti socialinę trintį. Antrame dešimtmetyje JAV patyrė didžiausią socialinio nepasitenkinimo imigrantais bangą, kadangiimigrantų antplūdis pasiekė ir net viršijo pirmojo pasaulinio karo lygį.Išvados
Kapitalo judėjimas yra finansinės operacijos tarp šalies skolintojos ir šalies skolininkės. Jos skirstomos į tiesiogines užsienio ir portfelines investicijas.
Darbo migracija – tai žmonių judėjimas per nacionalines sienas. Darbo migracijos priezastys: socialinės, politinės, gamtinės nelaimės ir ekonominis motyvatorius, kaip pvz.: didesnė alga ar saugesnis darbas.
1870-1914m. svarbus istorinis etapas darbo migracijos ir užsienio investicijų plėtimuisi. Ekonomistai labai tyrinėjo šį laikotarpį, kurio metu 40 % JAV gyventojų sudarė imigrantai.
Kapitalo judėjimą sąlygojantys veiksniai: palūkanų normos grąžinimas, rizikos diversifikacija, tarifai, išteklių vietos ir kapitalo rinkos plėtra.
Tarptautinė kompanija analizuojama pagal 3 vadyvos elgsenos nuostatas: nuosavybę, vietą ir internacionalizaciją. Jos veiklumą lemia artumo ir susikaupimo pranašumai.
1990m. Europoje įvyko svarbųs pasikeitimai, susiję su tiesioginėmis užsienio investicijomis. Euro zona sunkai investavo į JAV, Dž.Britaniją ir Lotynų Ameriką.
Vengrija yra Europos tranzito šalis, per kurią juda stambųs užsienio fondai jau nuo ankstyvųjų 1990m.
Iš visų tarptautinių gamybinių veiksnių judėjimų jautriausias yra darbo judėjimas.
Ekonomistai mato migracijos kaštus ir naudą ir šaliai, kuri priima imigrantus, ir šaliai, iš kurios emigruoja.
Daugelis žmonių iš trečiojo pasaulio šalių gaudavo pinigus iš labiau išsivysčiusių šalių. Imigrantai siusdavo pinigus savo šeimoms ir giminaičiams ir tuo pačiu padėdavo jiems išgyventi.

Literatūros sąrašas:

1. Triuman. – International economics.
2. A. Miškinio konspektai
3. Financial Times, 24 Liepos 2002m
4. www.coe.int
5. www.euro.lt
6. www.migration.edu
7. http://europa.eu.int/abc/12lessons/index5_lt.htm

Leave a Comment